|
<< Atgal
Gyvybės galia ir nuošalė:
žvilgsnis į pomirtinį Czesławo
Miłoszo profilį
Mindaugas KVIETKAUSKAS kalbina
lenkų literatūros kritiką
Andrzejų FRANASZEKĄ, kultūros
savaitraščio Tygodnik
Powszechny redaktorių, rašantį
pirmąją pomirtinę
poeto Czesławo Miłoszo biografiją.
Mindaugas Kvietkauskas. Andrzejau, esi
jaunosios kartos literatūros kritikas, dar tik trisdešimtmetis, ir nors jau anksčiau
pelnei didelį lenkų kultūrinės spaudos ir akademinės aplinkos pripažinimą, savaime
kyla klausimas: kaip atsitiko, jog rašai pirmą išsamią Czesławo Miłoszo biografiją?
Ši biografija ir Lenkijos, ir Lietuvos kultūrai turi ypatingą simbolinę, mitinę,
tam tikrais atžvilgiais netgi politinę reikšmę. Kas lėmė, kad tapai šio
autoriaus biografu?
Andrzej Franaszek. Turbūt keletas skirtingų
aplinkybių: gryni techniniai ir visai kitokie dalykai. Apie Miłoszo poeziją, jo
kūrybą Lenkijoje jau parašyta gausybė knygų, šimtai straipsnių, tačiau apie jo
gyvenimą ne tiek jau daug. Iki šiol buvo tik vienintelis bandymas aprašyti visą
poeto biografinį kelią tai Andrzejaus Zawados knyga Miłosz, išleista 1997 m.
Tačiau tai buvo plačiajam skaitytojui skirtas leidinys, gausiai iliustruotas, bet
parašytas tarp kabineto sienų, t. y. neatlikus nuodugnių archyvinių šaltinių
tyrimų, o daugiausia kartojant, ką apie save buvo parašęs pats Miłoszas. Aišku,
poetas yra išsamiai pasakojęs apie kai kuriuos savo biografijos fragmentus, bet, kita
vertus, tik apie tuos, apie kuriuos norėjo pasakoti.
Dar prieš kelerius metus Krokuvos leidykla
Znak man pasiūlė apie Miłoszo gyvenimą ir kūrybą parašyti knygą, planuodama
ją išleisti 2006-aisiais. Aš, vadinamasis jaunas kritikas, buvau absoliučiai
įsitikinęs, kad rašysiu daugiausia apie kūrybą, o tam, kad šiek tiek patenkinčiau
leidėjų ir skaitytojų norus, vienur kitur atsigręšiu ir į gyvenimą. Palaipsniui,
renkant medžiagą, man aiškėjo, kad kūryba vis dėlto jau labai giliai išanalizuota.
Manau, kad kurį laiką bus tikrai sunku suformuluoti kokias nors absoliučiai naujas,
revoliucingas tezes interpretuojant Miłoszo tekstus. Turbūt turi pasikeisti kartos, kad
jo kūryba būtų perskaityta kokiu nors visiškai nauju kodu.
Tačiau Miłoszo biografijoje vis dar gausu netirtų
dalykų. Kai kurie jo gyvenimo periodai literatūros istorikams yra žinomi labai
paviršutiniškai, esama ir visiškai baltų dėmių. Pavyzdžiui, kad ir tokia paprasta
detalė: pasirodo, niekam nėra žinoma, koks buvo Miłoszo senelės, aprašytos Isos
slėnyje, tikrasis likimas, kada ji mirė. Pavyko nustatyti, kad tuo metu, kai
Miłoszas mokėsi gimnazijoje Vilniuje, ji jau gyveno su jo tėvais Suvalkuose, ir
kažkada pasimirė nuo vėžio. Bet iki šiol neaišku, nei kada, nei kur buvo palaidota.
Gal tai nėra reikšmingiausias faktas, bet jis parodo, jog apie kai kuriuos dalykus pats
Miłoszas niekad nėra užsiminęs, nors kai kuriuos yra aprašęs net po keletą kartų
pvz., savo susitikimą su Oskaru Milašiumi Paryžiuje. Jis apsistodavo prie tų
epizodų, nes laikė juos turint platesnę, ne tik asmeninę, bet ir kultūrinę
reikšmę.
Vis dėlto šio poeto santykis su savąja biografija
buvo labai specifinis. Buvo dalykų, kurių jis apskritai nenorėjo aiškinti, nes laikė
juos pernelyg sudėtingais. Tipiškas pavyzdys jo sugrįžimas iš Bukarešto į
lietuvių valdomą Vilnių 1940 m. Arba 19461951 m. laikotarpis, kai jis dirbo
socialistinės Lenkijos diplomatu pirmiausia Niujorke, paskui Vašingtone ir
galiausiai Lenkijos ambasadoje Paryžiuje, iš kurios pabėgo į Paryžiaus priemiestyje
Maisons-Laffitte veikusį lenkų Literatūros institutą, nusprendęs tapti politiniu
emigrantu. Savo knygose Gimtoji Europa, Medžiotojo metai Miłoszas
tik užsimena, kokias diplomatines pareigas ėjo, kad turėdavo rašyti kažkokius
politinius raportus. Man buvo nepaprastai įdomu ištirti jo tuometinio darbo turinį
Lenkijos užsienio reikalų ministerijos archyve yra išsaugota daugybė Miłoszo
parašytų raportų. Daugiausia jis užsiėmė kultūrine ir propagandine veikla. Rengdavo
įvairias paskaitas, meno ir literatūros renginius, pavyzdžiui, kad ir socialistinės
Lenkijos vaikų piešinių parodą (paradoksalus faktas: iš tikrųjų didelė dalis tų
piešinių buvo sukurti dar prieš karą ir surinkti iš archyvų, bet diplomatai juos
ramiai pristatė kaip socialistinės valstybės vaikų kūrybą). Tačiau iš esmės šie
archyvai liudija, jog pokarinėse ambasadose Miłoszas veikė kaip labai gyvo mąstymo
diplomatas, kupinas kultūrinių sumanymų, organizavęs gausybę reikšmingų renginių,
populiarinęs lenkų literatūrą, steigęs stipendijas. Bene didžiausias jo nuopelnas
lenkų literatūros katedros įkūrimas Kolumbijos universitete. Jo rūpesčiu
profesoriaus vieta atiteko Manfredui Kridliui, t. y. buvusiam jo dėstytojui iš
tarpukario Vilniaus universiteto.
M. Kvietkauskas. Koks tuo metu buvo Miłoszo
asmeninis santykis su komunistine valdžia? Kaip, Tavo manymu, reikėtų vertinti šį
biografijos epizodą kaip prisitaikymą, kolaboravimą, asmeninę klaidą ar vis
dėlto kaip sąmoningą bandymą, nors ir dviprasmišką, ieškoti pozityvių veiklos
galimybių? Analogiška problema iškyla vertinant ir tuometinių lietuvių rašytojų
elgesį: kiek jų pasirinkimus nulėmė pasaulėžiūros dalykai, kritinėje situacijoje
galimų išeičių ir laikysenų ieškojimas, kiek gyvenimiškos klaidos ar baimė, o
kiek paprasčiausias konformizmas?
A. Franaszek. Yra ypač įdomių dokumentų,
liudijančių, jog Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovybė su Miłoszu žaidė
savotišką politinį žaidimą. Iki tam tikro momento ambasadorius ir kiti viršininkai
tikrai vertino jį kaip labai gerą, patikimą, kūrybingą, nors kartais nesilaikantį
formalios disciplinos darbuotoją. Tačiau po Miłoszo vizito į Lenkiją 1949-aisiais, po
kai kurių jo kalbų valdžiai pasidarė aišku, kad jis negatyviai vertina socialistinę
tikrovę. Be to, dėl prasidedančio šaltojo karo ir Korėjos konflikto tuo metu imta
griežtinti politinį kursą. Tolerantiškas požiūris į nepartinį Miłoszą staiga
pasikeičia. Išlikusios šifrogramos liudija, kad jį buvo rengiamasi išsiųsti atgal į
Varšuvą, nes bijota, kad jis gali Vakaruose pasiprašyti politinio prieglobsčio.
Tačiau ambasadorius rašo valdžiai, kad tai reikia padaryti labai atsargiai ir
delikačiai, nes kitu atveju JAV likusi poeto žmona sukels politinį skandalą. Tuo metu
vienas užsienio reikalų ministerijos pareigūnas specialiai apklausė Miłoszą dėl jo
politinių pažiūrų, tačiau raportavo, kad realaus pavojaus jis nekelia. Tad galiausiai
jį buvo nuspręsta išsiųsti į Paryžių. Ambasadorius su palengvėjimu rašo, kad
problema išsisprendė: jeigu kiltų naujų abejonių, iš ten bus galima Miłoszą
akimoju įsodinti į lėktuvą ir parskraidinti į Varšuvą. Taigi matyti, kad jį vis
dėlto supo įtarimų ir nepasitikėjimo atmosfera.
Būdamas jaunas poetas avangardistas, Miłoszas kartu
su savo bendraminčiais Vilniuje propagavo kairiąją politinę ideologiją, tai buvo
natūrali reakcija į ketvirtojo dešimtmečio krizę ir fašistines nuotaikas politiniame
gyvenime. Socializmas akademiniam jaunimui buvo tam tikras dopingas, būgnas kolektyvinei
nuotaikai palaikyti. Kaip žinoma, daugelis tuometinių Miłoszo vilniškių draugų
nuėjo kur kas toliau tiesiog įstojo į komunistų partiją (Stefanas Jędrychowskis,
Jerzis Putramentas). O Miłoszas susvyravo. Be abejo, klausimas kodėl. Man atrodo,
dėl to, kad pagrindinis jo tikslas buvo poezija, ir jis suprato, kad toliau eiti
agitacijos, propagandos kryptimi yra kenksminga, kad tai jį žudo. Jau 1933 m. Miłoszas
pradėjo kalbėti, kad reikia grįžti prie Adomo Mickevičiaus stiliaus, ieškoti ramios
ir gražios kalbos, sakinio konstrukcijos. Tada jis buvo užpultas vieno savo kolegų iš
Žagarų grupės, Józefo Maślińskio, už tai, kad išduoda kairiojo avangardizmo
idealus. Bet aišku, kad labiausiai Miłoszą nuo socializmo atitraukė Oskaras Milašius,
su kuriuo jis bendravo Paryžiuje 1931 ir ypač 1934 m. Antras susitikimas Miłoszui,
manyčiau, turėjo netgi religinio lūžio reikšmės. Nuo tada jis ima palaipsniui
suvokti religiją nebe kaip antraeilį, konservatyvų visuomenės ritualą, bet kaip
esminę dvasinę žmogaus patirtį. Nuo tada ėmė kisti ir jo rašymo stilius.
Vis dėlto tas lūžis anaiptol nebuvo vienareikšmis
aštrus nepasitenkinimo socialine tikrove pojūtis išliko. Tai matyti, pvz., iš
labai sudėtingos Miłoszo reakcijos į Antrojo pasaulinio karo pradžią,
atsiskleidžiančios jo esė Apmąstymai apie gaisrų sezoną, kuri 1940 m. buvo
lietuviškai išspausdinta Naujojoje Romuvoje. Tekste ryškus katastrofos, Lenkijos
griūties išgyvenimas, bet ir pojūtis, kad galiausiai sužlugo tai, kas buvo netikra,
iškreipta. Tarpukario socialinis gyvenimas jam atrodė melagingas, neteisingas,
dirbtinis. Gali atrodyti paradoksalus Miłoszo teiginys, kad karas atvėrė tikrąjį
žmogaus veidą, taigi apvalė ir apnuogino jį nuo melagingų socialinių vaidmenų,
kaip tas tarpukario moteris, kurios andai puošėsi ir didžiavosi socialine padėtim, o
dabar yra nuogos ir dvasine, ir tiesiogine prasme.
Taigi ta charakteringa pokario lenkų intelektualų
ir rašytojų laikysena didesnis ar mažesnis flirtas su nauja komunistine valdžia
Miłoszui turėjo ir sudėtingą pasaulėžiūrinę potekstę. Jis sutiko tapti šios
valdžios diplomatu, atstovauti jai užsienyje, taigi priėmė dviprasmišką poziciją,
kurią šiandien nelengva įvertinti: aišku, kad tuo metu jis atliko labai svarbių
kultūrai darbų, bet kita vertus, kurį laiką buvo sutikęs paremti režimą, nors toks
poelgis tarp lenkų rašytojų anaiptol nebuvo išskirtinis.
M. Kvietkauskas. Man regis, jog Miłoszo
biografija kaip simbolinis tekstas yra labai svarbi lenkų istorinei atminčiai,
kultūriniam savęs identifikavimui. Todėl kai kurie šio likimo bruožai, Miłoszo
kairuoliškumas arba ypatingas santykis su Lietuva, lietuviškų šaknų akcentavimas,
sukelia labai emocingų ir kontroversiškų reakcijų. Ypač tai iškilo po jo mirties
turiu omenyje šokiruojančius daktaro Jano Majdos pareiškimus apie Miłoszą kaip
Lenkijos išdaviką, jo knygą Antilenkiškas Czesławo Miłoszo profilis. Kaip Tu
rengiesi skaitytojui atskleisti šias jautriąsias Miłoszo biografijos temas?
Kokią jų interpretaciją formuluoji?
A. Franaszek. Rašau su tokia nuostata:
pirmiausia prisipažįstu, kad man, gimusiam aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tikrai
sunku vertinti ar teisti ketvirtojo XX a. dešimtmečio politinį ir kultūrinį
mentalitetą. Todėl stengiuosi išvengti tos klaidos, kai šiandieniniai politinio
vertinimo kriterijai perkeliami anam istoriniam laikui, kuris buvo visiškai kitoks.
Mentalitetas keičiasi nuolat. Jei prieš dešimt ar penkiolika metų sąvoka
kairuoliškumas žmonių mąstysenoje siejosi tik su komunizmu, servilizmu,
pataikavimu Lenkijos liaudies respublikos valdžiai, tai šiandien kairė suprantama kur
kas labiau niuansuotai. Taigi aš tiesiog stengiuosi suprasti kitokį laiką, kuris
diametraliai skiriasi nuo šiandieninio. Pavyzdžiui, šiandien mes nebegalime
įsivaizduoti tokio akademinio gyvenimo atmosferos, kai dalis studentų reikalauja, jog
kai kurie jų kolegos universitete turi sėdėti atskiruose suoluose, nes priklauso
žemesniajai rasei; arba kai dalis studentų, ginkluoti lazdomis ir akmenimis, eina
daryti tvarkos žydų rajone. Kai kurie tuometinio politinio klimato bruožai ir
elgsenos modeliai dabar atrodo siaubingi. Bet kaip tik šie kontekstai padeda suvokti, kas
pastūmėjo Miłoszą į kairiųjų pusę. Taigi aš noriu parodyti, jog pasirinkimas
ketvirtąjį dešimtmetį būti kairiuoju poetu yra daug kuo kitoks, nei panašūs
pasirinkimai, tarkime, šeštojo ar septintojo dešimtmečio kontekste.
Stengiuosi laikytis nuosaikios istorinio vertinimo
pozicijos. Man atrodo klaidingiausia tokia nuomonė apie Miłoszą, kuriai atstovauja J.
Majda ir įvairios radikalių dešiniųjų grupės. Tai visiški kuriozai, aklos
obsesijos, užtraukiančios gėdą visam lenkų intelektualiniam gyvenimui. Tarkim, jeigu
Majda atranda kokį nors Miłoszo sakinį, kuriame šis kritiškai vertina Marijos kultą
Lenkijoje, tai jam yra tautos išdavystė, kažkoks siaubingas nusikaltimas prieš
valstybę, kurį būtina pasmerkti ir viešai nuteisti. Deja, visuomenėje tokia obsesija
sukelia atgarsį: nors taip manančių žmonių nedaug, bet jie triukšmingi. Ypač
Miłoszo laidotuvių metu buvo skaudu matyti, kaip šioms pamišėliškoms grupelėms
pavyksta įbauginti platesnę visuomenę, viešąją opiniją. Tiesą pasakius,
Bažnyčios pozicija tuo metu taip pat buvo nevienaprasmė, tad visa tai kultūros žmones
nuteikė ypač liūdnai.
Iš kitos pusės, aš nenoriu rašyti knygos, kuri
būtų ne Miłoszo biografija, o hagiografija. Nesiruošiu įrodinėti, kad jo
pasirinkimai visada buvo skaidrūs ir teisingi. Manau, kai kurie jo poelgiai buvo gana
prieštaringi tiek asmeninio, tiek viešojo gyvenimo sferose. Tai tikrai nebuvo
Šventojo Pranciškaus tipo asmenybė. Priešingai, Miłoszas buvo didžiulės gyvybinės
galios žmogus, o šią galią lydėjo ir įvairios pagundos, kurioms jis, matyt,
neįstengė nepasiduoti. Tai buvo labai sensuali, aktyvios jutiminės prigimties
asmenybė, itin jautri erotinėms gyvenimo pusėms. Šie bruožai reiškėsi ir gilesniu,
ir paprastesniu lygmeniu, kaip nesibaigiantys ryšiai su vis naujomis moterimis, ir t.
t. Jį likimas buvo dosniai apdovanojęs asmeniniu žavesiu. Ir galbūt dėl to tiek
privačiame, tiek politiniame gyvenime Miłoszas jautė trauką galios pozicijai.
Maždaug apie 19891990 m., Lenkijai atgaunant
laisvę, darėsi aišku, kad jo, kaip emigranto, požiūris į politinę situaciją daug
kuo skiriasi nuo žmonių, veikusių valstybės viduje. Tie žmonės buvo išsiilgę
visko, kas vakarietiška, skubėjo pagaliau perimti kitokį gyvenimą. Štai tuo metu
Miłoszas laiškuose Jerziui Giedroyciui ėmė rašyti, kad lenkai turį teigiamai
įvertinti cenzūros jiems teikiamą apsaugą, nes kaip tik cenzūra juos apgynė nuo viso
civilizacinio šlamšto, plūstančio iš Amerikos. Paskaičius tokius jo laiškus,
pradeda atrodyti, kad tokia Lenkijos valstybė, kokioje Miłoszas norėjo gyventi, būtų
buvusi panaši į apšviestojo absoliutizmo modelį iš išorės valdžia lyg ir
visiškai demokratinė (žinoma, demokratijos principais galima visaip manipuliuoti), bet
griežtai besirūpinanti savo gyventojų dvasine pažanga, ribojanti jų galimybes
žiūrėti blogus filmus, skaityti kvailas knygas, taikanti intelektualinio
gyvenimo diktatą. Neretai Miłoszui būdinga panieka žmonėms, kurie kitaip, be
intelektualinės perspektyvos, supranta gyvenimą, kuriems protingų knygų,
poezijos skaitymas nėra svarbiausias dalykas; tik pasiekęs vyresnį amžių jis
sugebėjo šį savo požiūrį šiek tiek nuslopinti, sušvelninti.
Taigi aš nenoriu nutrinti visų šių prieštarų.
Ir vis dėlto manau, kad šioje biografijoje esmingiausias, ir kartu sunkiausiai
aprašomas, beveik, o gal ir visai, neprieinamas dalykas yra genialumo paslaptis. Kaip
rašant biografiją sugauti tai, kad šitas prieštaringai besielgiantis,
daugialypis žmogus tuo pačiu metu kuria genialius eilėraščius? Tai gryna paslaptis,
prie kurios galbūt galima tik vos vos, ir tai labai sunkiai, prisiliesti.
M. Kvietkauskas. Ar bandai savo knygoje
paaiškinti fenomeną, jog Miłoszas tapo dideliu poetiniu bei kultūriniu autoritetu ne
tik Lenkijoje, Lietuvoje, Vidurio Europoje, tai jo gimtoji erdvė, gimtoji
Europa, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose? Kas nulėmė, jog kitakalbis
poetas, rašantis apie keistas autentiškas patirtis, nepažymėtas žemėlapiuose
vietoves, tame svetimame krašte buvo imtas pripažinti kaip savas, netgi dar daugiau
kaip poetinis mokytojas? Šiaip ar taip, pasaulinį pripažinimą Miłoszas pelnė tik
1960 m. išvykęs į Ameriką, Vakarų Europoje jo poezija buvo atrasta kur kas vėliau.
A. Franaszek. Manau, kad tai gana komplikuotas
dalykas požiūris į Miłoszą Amerikoje anaiptol nevienareikšmis. Miłoszas ten
išties įgijo labai svarią poziciją, bet tik specifiniame intelektualų rate. Visų
pirma tai buvo Niujorko intelektualai, kurių priešakinė figūra, kaip žinoma, buvo
Susan Sontag. Pasirodė poetų, tokių kaip Robertas Hassas, kurie pripažino, jog jų
stilistiką suformavo Miłoszo eilėraščių vertimai ir per jį pažinta lenkų poetinė
mokykla, išlaisvinusi juos nuo perdėto koncentravimosi į savo individualų pasaulį ir
išmokiusi, jog galima rašyti eilėraščius apie istoriją, filosofines ir politines
patirtis neprarandant poetinės estetikos lygmens. Miłoszas jiems buvo svarbus kaip
autorius, padėjęs atrasti savitą, stipraus kontakto su išoriniu pasauliu poetiką. Ir
vis dėlto tai tik nedidelė literatų grupė, tenka kalbėti apie kelis ar keliolika
žmonių, tiesioginius Miłoszo mokinius ir gerbėjus. Būta pripažinimo ir iš beat
generacijos pusės Miłoszą skaitė Allenas Ginsbergas, Kenneth'as Rexroth'as, bet
sunku pasakyti, kiek giliai bytnikai buvo susipažinę su jo poezija iš anuometinių
vertimų, kurių kokybė šiandien neretai kelia abejonių. Iš tikrųjų nemanau, kad
Miłoszas dar ir dabar turėtų kokios nors reikšmės jaunesniųjų amerikiečių
poezijai.
Vienas Miłoszo draugų amerikiečių, rašytojas
Richardas Lourie, kartą man bandė paaiškinti jo kūrybos funkcionavimą Amerikoje
savotišku pavyzdžiu: būna tokių restoranų, kurie staiga tampa be galo madingi, prie
jų stovi eilės, reikia iš anksto rezervuoti vietas, bet po metų kitų minias
pritraukia konkurentai; kiti restoranai niekada nesulaukia antplūdžio, bet turi savo
nuolatinių lankytojų, kurie juose ištikimai renkasi ilgus metus. R. Lourie žodžiais,
restoranas pavadinimu Cz. Miłosz yra antrojo tipo: jau daug metų jis gerai veikia,
bet niekad nebuvo ir nebus mados lyderis.
Tai, ką Miłoszas galėjo pasiūlyti Amerikos
literatūrinei auditorijai, buvo labai akivaizdus dalykas išmintingai suvoktas ir
patirtas XX a. Europos kultūrinio paveldo likimas, visai kitoks negu Amerikos tradicija.
Tipiška Miłoszo reakcija į amerikietišką gyvenimą pirmojo jo vizito metu penktąjį
dešimtmetį buvo ta, kad jis tos aplinkos nekentė. Gėrėjosi Amerikos gamta, bet
ramios, gerove pertekusios, jokio karo ar katastrofos nepatyrusios, neintelektualios
visuomenės negalėjo pakęsti. Ypač jam nepatiko amerikietės: jo nuomone, gražios, bet
tingios, be aistringos prigimties, besimėgaujančios tik pieno kokteiliais. Anot jo,
karviškos. Tai erotiškos prigimties Miłoszui atrodė nepakeliama. Tačiau jo
naudai reikia pasakyti, kad jis stengėsi viešai nereikšti tokių privačių nuomonių,
apie jas rašė tik laiškuose tuo metu jos galėjo būti lengvai panaudotos šaltojo
karo propagandai. Taigi Miłoszo santykis su Amerikos auditorija klostėsi ne taip jau
lengvai, bet per kelis dešimtmečius, ypač sustiprėjus JAV universitetams ir akademinei
kultūrai, jis keitėsi didesnės aklimatizacijos link. Ir vis dėlto po žmonos Carol
mirties galutinai persikėlęs į Krokuvą Miłoszas išsitarė: Pagaliau baigta, galas
tiems visiems užsieniams. Atrodo, jis niekad nejautė, kad Amerika galėtų būti jo
tikri namai.
M. Kvietkauskas. Ar Lenkijoje pastaraisiais
metais keičiasi skaitytojų požiūris į Miłoszo poeziją? Ar ji išlieka populiari,
skaitoma kaip aktuali šiandienos žmogaus sąmonei, o gal jau imama vertinti kaip anų
laikų, nueinančios kartos, senųjų vertybių literatūra?
A. Franaszek. Aišku, jog tas požiūris yra
smarkiai keitęsis. Socialistinėje Lenkijoje nieko nežinodamos apie Miłoszą užaugo
ištisos kartos. Ilgą laiką jis buvo uždraustas, neegzistuojantis poetas. Daug
atsiminimų liudija, jog socializmo laikais žmonės apie Miłoszo kūrinius sužinodavo
slapta, pasiskolinę vieną ar kitą knygą, atradę jas uždaruosiuose bibliotekų
fonduose. Kartais eilėraščiai plisdavo perrašyti ranka, jų skaitymas buvo tolygus
įšventinimui į slaptą bendruomenę. Taigi jo kūrybą skaitė gana nedidelė grupė,
daugiausia didžiųjų miestų inteligentai. Gyvenant Amerikoje Miłoszą ilgus metus
slėgė pojūtis, jog rašo į tuštumą. Europoje jo knygos pasirodydavo tik Paryžiaus
Kulturos serijoje mažais tiražais. Kartą jis yra sakęs, kad tiek pat prasminga
būtų savo rankraščius saugoti kur nors drevėje. Efektas būtų panašus. Sutikę
žmogų iš Lenkijos, skaičiusį Miłoszą, draugai stengdavosi jam apie tai pranešti
kaip ypač svarbią naujieną, gerąją žinią. Kritikė Anna Micińska viename laiške
poetui rašo, kad pažįsta nepaprastą žmogų, deklamuojantį Miłoszo eilėraščius
iš atminties. Bet pasirodo, kad tas žmogus ne kas kitas, o garsus disidentas Adamas
Michnikas. Taigi lenkų auditorijos atsakas į Miłoszo kūrybą visus tuos metus buvo
labai ribotas.
Viešėdamas Prancūzijoje Maisons-Laffitte atradau
duomenų apie Miłoszo knygų tiražus ir jų platinimą. Jos pasirodydavo nuo 500 iki
1500 egzempliorių tiražu ir būdavo sunkiai išperkamos. Vienas poezijos rinkinys
išparduodamas per penkerius, dešimt, kai kada netgi penkiolika metų. Kai kuriais metais
išplatinama tik apie dvidešimt egzempliorių, iš jų aštuoniolika tiesiog
padovanota.
Lenkijai atgavus laisvę ir legalizavus Miłoszo
knygų leidybą, jo populiarumas, aišku, staiga išaugo, bet šis masinio susidomėjimo
proveržis truko neilgai. Apskritai jo kūryba šiuolaikinėje Lenkijoje funkcionuoja ne
taip sklandžiai, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Be abejo, kai kurios
knygos, pavyzdžiui, Pakelės šunytis, buvo išleistos ir išparduotos 30 000
egzempliorių tiražu. Tačiau dauguma knygų tokio populiarumo neįgijo ir net nebuvo
priartėjusios prie bestselerių sąrašų. Jau kelerius metus Lenkijoje leidžiami
Miłoszo Raštai, ten skelbiami iki tol tik rankraščiuose buvę tekstai. Tačiau
Raštų leidėjai smarkiai skundžiasi, kad komerciniu požiūriu šis leidinys
labai nuostolingas. Taigi šiandieninių skaitytojų domėjimasis Miłoszu gana kuklus.
Iš tikrųjų jis visada buvo ir liko elitinis rašytojas, kalbėjęs apie sudėtingus
dalykus, dominusius tik nedidelę dalį žmonių. Lenkijoje, kurios auditorija 35
milijonai, tokių skaitytojų atsiranda apie du tris tūkstančius. Taigi manymas, kad
Miłoszas visuotinai populiarus lenkų rašytojas, yra gerokai perdėtas.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai Miłoszas leido
ypač daug knygų po dvi per metus, darėsi akivaizdu net ir tai, kad jis apskritai
pranoksta lenkų intelektualinio gyvenimo lygį. Jo knygos nesukeldavo jokių gilesnių
diskusijų. Esu skaitęs vieną dviejų kritikų pokalbį, kuriame jie šnekėjo taip:
Miłoszas rašo knygas greičiau, nei mes spėjame jas perskaityti. Pastaraisiais metais
su Miłoszu nevyko jokių esmingesnių ginčų, kurių jis labai ilgėjosi. Pasirodydavo
pora giriamųjų recenzijų, ir viskas tuo baigdavosi. Vienintelė rimtesnė polemika,
kurią sukėlė radikalūs dešinieji, buvo žemo intelektualinio lygio.
M. Kvietkauskas. Ar būta kokių nors
postmodernistinių atsakų į Miłoszo kūrybą, pavyzdžiui, bandymų dekonstruoti jo
pasaulėžiūrą, išreikštą kad ir Teologiniame traktate? Koks jaunosios poetų
kartos požiūris į Miłoszą?
A. Franaszek. Žmonėms, besidomintiems
dekonstrukcijos filosofija, ir netgi didesnei jaunųjų poetų daliai, Miłoszas atrodė
tiesiog kitos sferos, kito lygmens autorius. Tokie tekstai, kaip Teologinis
traktatas, jiems buvo tiesiog neįdomūs. Jie rašo visiškai kitu stiliumi. Apie
Miłoszo kūrybą diskutavo gana negausus ratas žmonių, kuriems jo perspektyva buvo
pakankamai artima. Jaunesniųjų literatų grupuotės žiūrėjo į jį gana abejingai.
Gal kartais erzino nebent jo pripažinimas. Taigi šiais laikais Lenkijoje Miłoszas vėl
tampa nuošalus autorius, galbūt prie jo bus grįžtama tik po kurio laiko.
M. Kvietkauskas. Jei svarstytume plačiau
ar Tau neatrodo, kad aukštoji lenkų literatūros, poezijos tradicija traukiasi, kad
silpsta jos patrauklumas, poveikis visuomenės mentalitetui? Ar Tavo kritikos darbai
daugiausia rašai apie Zbigniewą Herbertą, Czesławą Miłoszą nėra asmeninės
opozicijos išraiška?
A. Franaszek. Nenorėčiau sau prisiskirti
kokio nors patetiško vaidmens. Mano, kaip kritiko, nuostatos susijusios daugiau su
bendrąja Krokuvos universiteto, savaitraščio Tygodnik Powszechny, leidyklos
Wydawnictwo Literackie intelektualine aplinka, jos žmonių laikysenomis. Nėra
taip, kad būtų vykdoma kokia nors sąmoninga kampanija ar batalija už aukštąją
kultūrą, priešinantis pseudokultūros antplūdžiui. Daug lemia tiesiog bendros
aplinkos, interesų solidarumo pojūtis. Rašome apie tas knygas, kurios mus domina,
todėl kartais atrodo, kad gyvename už stiklinio gaubto, kadangi aukštosios literatūros
funkcionavimas Lenkijos visuomenėje, kaip ir kituose kraštuose, patiria didžiulę
krizę. Ji tapo tiesiog intelektualinio gyvenimo enklava.
Pastaraisiais metais pagerėjo gal tik lenkų prozos
situacija. Atsirado madingų rašytojų, tokių kaip Jerzys Pilchas, Olga Tokarczuk, ir
jų kūryba populiari lygiai tiek pat kiek vertimai iš užsienio kalbų. Tačiau tokių
rašytojų statusas daug kuo specifinis. Jų literatūrinė karjera vyksta kitose sferose,
kitais registrais. Nori ar nenori, jie turi tapti populiarių žurnalų ir fotokronikų
herojais, elgtis taip, kad patektų į kamerų objektyvus. Tai reikalauja savotiško
servilizmo, nuolatinio prisitaikymo prie rinkos skonio. Jiems tenka nuolat palaikyti savo
populiarumą komerciniais būdais. Kita vertus, didelė dalis keturiasdešimtmečių
rašytojų, ypač poetų, tokių kaip Marcinas Świetlickis, jaučia gana didelį
pralaimėjimo kompleksą, kai šiais laikais jiems nepavyksta padaryti tokios
literatūrinės karjeros, prasiveržti į reitingus.
M. Kvietkauskas. Norėčiau užduoti klausimą
apie Tavo kritikos stilių, literatūrologines nuostatas. Iš straipsnių, kuriuos esu
skaitęs, susidariau nuomonę, kad esi artimas hermeneutinės-fenomenologinės kritikos
krypčiai. Tarkime, Tau svarbus autorius yra filosofas Emmanuelis Levinas, o analizuodamas
poeziją ieškai žmogaus veido epifanijos. Jei tai, ką sakau, tiesa, kaip atradai
šią kritikos kryptį?
A. Franaszek. Man rodos, kad svarbiausias
dalykas skaitytojo egzistencinė patirtis ir užsimezgantis jos ryšys su literatūros
kūriniu. Studijuodamas Krokuvos universitete, vienu metu aiškiai suvokiau, jog man
svetima literatūros kaip tam tikrų tropų, kalbinių žaidimų, siužetinių schemų
analizė. Šiaip jau tradiciškai manoma, kad Varšuvos universitete dominuoja teorinės
literatūros studijos, o Krokuvoje rengiami vadinamieji sielos tyrėjai; man kaip
tik ir buvo svarbiausia, kaip literatūrą suvokia Krokuvos kritikai Jerzys
Kwiatkowskis, Janas Błońskis, Marianas Stala. Jiems formalioji analizė visada yra tik
pradinis etapas, leidžiantis paaiškinti žmogaus situaciją tam tikrame kūrinyje.
Aišku, nemanau, kad galima likti naiviu skaitytoju, neatpažįstančiu autoriaus
žaidimų kalbos ženklais. Bet vis dėlto svarbiausia man asmeninis susitikimas su
eilėraščiu ar kitokiu kūriniu, kai jis ką nors atveria manyje pačiame, aplinkiniame
pasaulyje, kai per kūrinį imu geriau suprasti pats save. Pagal tokį principą ir
stengiuosi rašyti apie literatūrą kalbėti apie eilėraščių egzistencines
perspektyvas ir todėl man artimesnės, tarkim, E. Levino mintys negu struktūralistinės
ar postmodernistinės analizės. Bet tai suvokiu ir kaip savo, kritiko, ribotumą. Tarkim,
kiti mano kolegos gali žavėtis Umberto Eco Fuko švytuoklės žaidimais,
kultūrinėmis citatomis, tekstiniais sąmojais, o man tai kelia mirtiną nuobodulį ir
atrodo tuščia. Gal turiu per silpną humoro jausmą, bet mano požiūris į literatūrą
yra iš esmės rimtas. Bet nemanau, kad esminių dalykų galima atrasti tik aukštojoje,
elitinėje, pvz., Miłoszo, poezijoje. Populiariuosiuose J. Pilcho romanuose taip pat
esama tropų, atveriančių gilesnes patirtis skausmo, kančios, žmogiškosios
vienatvės. Taigi mano mąstymas apie literatūrą ne itin akademinis. Man nėra ypatingai
svarbi vienokios ar kitokios metodologinės kalbos problema. Tiesiog stengiuosi, kiek
leidžia mano intelektualinės ir emocinės galimybės, skaityti tekstus taip, kad kuo
geriau juos suprasčiau, į juos įsijausčiau. Tad išties manasis literatūros suvokimas
yra labai tradiciškas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|