<< Atgal
A. Zaleskio nuotr.
|
VALDAS DAŠKEVIČIUS |
Metai
Sustabdytas kadras
Siuvėja
Onano kriauklė
Skrydis
Vieno paklydėlio istorija
Eilinio žūtis
Tvenkinio rūmai
Kol pasisupom hamake
Šalikelė
Pabėgimas
Į viršų
Metai
Medžiai skleidėsi, vyto ir vėlei šlamėjo.
Kaip lašišos nerštavietėn minios skubėjo.
Ką veikiau aš ant kranto be žado suklupęs?
Kraujo deimantus sėjau į sūkurius upės
Ir tikėjau: sudygs, sužaliuos mano laukas.
Bet skenduoliai išplaukia! Tikėjimo aukos
Į viršų
Sustabdytas kadras
Pabaigęs antrą karnavalo dalį,
žengiau Pilies gatve, atrodo, spalį,
ir prasmegau į kažin kokią skylę
lyg aliuminio kas gerklėn pripylė
Tai priminė ligoninę nejaukią
ar gūdžią ministeriją ten šaukė
akli balsai. Tarnautojai beveidžiai
nusivedė koridoriais atlaidžiai.
Man skyrė kabinetą bei pižamą
ir prižiūrėtoją vaškinę damą
Sėdėjau aš prie rašomojo stalo
it sustabdytas kadras. Laukiau galo
Pirmasis stalčius buvo užrakintas,
kiti tušti ir švarūs, o iš spintos
vyzdys raudonas mano galvą gręžė
ir tyrinėjo tartum jūrų ežį
Skambėjo rekviem, kad nesikelčiau,
per tašką radijo. Užgintą stalčių
žvilgsniu išlaužiau ir išvydau raštą:
Esi jau laisvas. Taip viršuj nuspręsta.
Išlydžiau lūpomis vaškinę damą
midus pasruvo
Atgavau vėl amą!
O karnavalas tęsėsi suspėjau,
žengiau Pilies gatve. Pavasarėjau
Į viršų
Siuvėja
Mane siuvo siuvėja įsiutus,
mindama siuvamosios pedalą.
Iš trumpų atraižų aš pasiūtas,
tačiau derintas prie idealo
Ji matavo, dygsniavo ir ardė.
Kaip gyvatė laidynė vis šnypštė.
Kartais glostė, o retkarčiais spardė
ar minėjo kaip sniegą pernykštį
Trūko siūlai ir adatos lūžo,
iro siūlės, palikdamos randus.
Ji, ant viso pasaulio įtūžus,
surūdijusias žirkles galando
Argi šitaip jai stengtis reikėjo?
Už šablono vis kliūnu ir griūnu.
Neužbaigtą į kampą padėjo
pats ardau ir siuvu su perkūnais!
Į viršų
Onano kriauklė
Netekti sėklos tai netekti visko:
į gimdą kritus, ji prarastų galią
ir virstų puvenom, todėl ji tryško
į perlamutro ošiančią kriauklelę...
O jūros akys matė geismą tyrą
jungtis tikroji veidrody sušvyti,
tik ne su moterim ir ne su vyru,
su aukštesne būtybe ji belytė...
Vaikai manieji, dukterys ir sūnūs,
skaisčioj erdvėj gyvena negyvena,
ir jie laimingi, nes neturi kūno,
kitaip nei aš, sukūręs juos Onanas...
Į viršų
Skrydis
Pakilome virš marių kilimo banguoto
sparnai galingi nešė mus prieš vėją.
Sustingusiam paviršiuje, prie nendrių guoto,
mažytės dvi antelės nejudėjo
besparnės, kreivos ir be apdaro spalvoto,
lyg drožiniai, nepabaigti drožėjo
Į viršų
Vieno paklydėlio istorija
Aidui Marčėnui
Tą naktį šalo, pustė, snigo,
o dviem po dvyliktos pristigo
po šimtą gramų kristalinės.
Tad sniegą kasęs panaktinis
siauroj senamiesčio gatvelėj
mane nusivedė laipteliais
aukštyn, į dešinę, į kairę
pas moterį šašuotą, žvairą
Kai grįžti atgalios reikėjo,
pasigedau uolaus šlavėjo.
Pūga, patamsis, gatvių pynės
įtraukė į klaidžias lenktynes
Sukau ratus vieną po kito
ilgai, tik niekaip neprašvito.
Ledėjo sąmonė, ir šaltis
jau migdė: nebeverta maltis
Tačiau nelyginant šventovė
stotis iškilo ten, kur stoviu,
o iš stoties atsklido aidas
Bastyčiausi kaip šuo palaidas
ar būčiau be žinios prapuolęs,
jeigu nelauktų dvasios brolis
aikštės centre, stebukle šventas,
tarsi apsnigtas monumentas
Į viršų
Eilinio žūtis
Aš pralaimėjau
mūšiuose visuos,
nors grūmiausi, kiek jėgos leido.
Guliu nustebęs ledo apkasuos
be ordinų, gėlių, be veido
Ir nežinau,
ar gali būt skaudžiau:
tekėjo kraujas, mūrai griuvo,
o pasirodė, kad tiktai žaidžiau
žuvau kare, kurio nebuvo
Į viršų
Tvenkinio rūmai
Lapkritys.
Kiaurai smelkia žvarbumas.
Ant tiltelio parke sustoję,
mes į vandenį žiūrim. Tyku
Tvenkiny raibuliuojančiuos rūmuos
dega žvakės, mudviem pamoja
du senukai, veideliais vaikų
Į viršų
Kol pasisupom hamake
Kol pasisupom hamake,
kuris tarp dviejų obelų kabėjo,
kol pašnekėjom apie šį bei tą,
kol pažaidėm, pasimylėjom
ir kol išgėrėme po taurę,
išdilo mūsų pėdsakai sode,
po antkapiais kauleliai sudūlėjo,
bet mes lyg niekur nieko
vis dar esam čia
Į viršų
Šalikelė
Ilgiausias žygis telpa
į mažytę pėdą.
Šalikelės bergždynai!
Lūpos liečia žvyrą...
Norėtum balsiai verkti,
ir nebūtų gėda,
iš gelmenų pakilti...
Akmenukai byra.
Į viršų
Pabėgimas
Dar neprašvito
Valtimi lengva
iš prieplaukos išplaukęs, jis irkluoja
prieš lūžtančias bangų uolas. Kova
nelygi ir akla
Neabejoja.
Sudūžta valtis
lieka tik lenta.
Į ją šiaip taip jam įsitvert pavyksta.
Ir štai pakrantė švytinti, balta
artėja, apkabina ir išnyksta
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|