|
<< Atgal
|
EMA MIKULĖNAITĖ
T r y s n o v e l ė s |
Kas būna saulei tekant
Sielvartas
Džiaugsmas
Į viršų
Kas būna saulei tekant
Taigi tėtis iškirto alksnynėlį, kuris iš tolo
mirgėjo tviskėjo žaliu sidabru, o viduje buvo prilindęs erkių, šliužų, kirminų,
grėsė nustelbti laisvai augančią, gražiai žydinčią gudobelę.
Iškirto rudenį, kai medžiuose mažiau gyvybės,
storagalius supjaustė ir skaldė malkoms, o mudu su liberalu turėjom vežioti namo
karučiais bei dailiai krauti klojimo pašaly. Šakos liks žiemoti, pavasarį užkursim
laužus. Visi gi mėgstame žiūrėti į ugnį, kišti į ją dešreles ant nusmailintų
pagaliukų, keikiant uodus klausytis lakštingalų.
Kasmet iš naujo turime apsigyventi, kitaip sakant,
atsiimt užgrobtą pasaulį. Pirmąkart atvažiavus po žiemos labai nyku ir šalta.
Trobelė, susigūžusi, atšiauri, vis labiau traukiama į žemę, įtariai žvelgia
sueižėjusiomis akimis, ar nestatysime vietoj jos naujo, žvilgančių rąstų namelio, o
gal apvilksime madingu naujosios Lietuvos drabužiu?
Ilgai ją turime raminti, guosti, švelniai iškuopti
žiurkių ir pelių spiras, iškrėsti iš kampų voratinklius, krūvas negyvų musių,
viską nuplauti, nuvalyti. Juk liberalas nelaiko liežuvio už dantų. Sako:
Kažin, ar etnografiniai puvėsiai kitos vasaros
sulauks?
Tėtis kad užsiplieskia:
Pats tu puvėsis. Jei nepatinka, mauk Ispanijon.
Taigi neleidžiat. Liepiat Lietuvą mylėti.
Mylėti tu išvis nesugebi.
Liaukitės! Mama visada gesina žiežirbas,
kurios pastaruoju metu tarp vyrų nuolatos pasipila.
Piemuo
Pienas nuo lūpų nenudžiūvo, o
mat
Užteks, prašau
Man skauda galvą.
Kas jiems darosi? Broliui tai aišku ūsai
kalasi, o tėčiui? Demono laikas, pirmos baltos gijos plaukuose? Amžių sandūra?..
Po pietų liberalas taikiai praneša:
Einu, užkursiu šakas.
Tėtis:
Ne!
Kodėl? Juk sausos, sakėm, deginsim, o rytoj
išvažiuojam.
Tai vakare, sakau. Dieną neįdomu.
Viena krūva liks vakarui.
Tėtis vėl:
Jeigu taip nori darbo, tai sutempk visas į
vieną krūvą, o vėliau sudeginsim.
Kodėl vėliau?
Nesupranti? Visai jau bukas? Nuo trankios
muzikos.
Mama:
Tai dėl žolės. Bet galima pasaugot.
Brolis:
A
Televizija draudžia. Kiškeliai,
paukštukų lizdeliai, drugeliai
Neduokite vaikams degtukų viskas supleškės.
Gana! Užaugs nauja žolė, tada galėsi deginti.
Kas veja?
Niekas, burbtelėjo liberalas ir nuėjo
miškan, kuris visada visus nuramina.
Kai atvažiavom vasaroti, jis vėl sušuko pirmas:
Žiūrėkit, viskas dega! Kiškeliai,
paukšteliai, drugeliai.
Kvailys, pasakiau, nes iš tikrųjų šis
reginys dar niekada nebuvo toks panašus į žemės gaisrą. Mat šimtamečiai lubinai
kasmet užima vis didesnį plotą tarp miško ir upės. Žengia kaip armija, šaudydama
iš ankščių lekiančiomis ir sudygstančiomis kulkomis. Kai jos šaknis įleidžia,
neišrausi. Mėlynos žvakės lyg dūmai apkloja nedirbamus laukus. O ten, kur dar
neužimta dirvonų aukštumėlėse, pradėjo augti iš pievų atsikraustę
žolynai rausvais žiedeliais ant plonų smalingų stiebų. Tik čia jie patamsėjo,
pasodrėjo, tartum pagiję nuo mažakraujystės, nebestelbiami aršesnių augalų, ir
štai dabar atrodo lyg žarijos tarp dūmų. Žmonės ir vadina gaisranom.
Tai mat kokie dalykai slypi nederlingame smėlyne!
Bet pasakyti tiesiai šviesiai: Dega, aišku, gali tik mūsų nevėkšla liberalas,
kurį kamuoja ūsų dygimas po nosimi. Pernai jis net buvo atvedęs nusigėrusį andai
kolchozo mechanizatorių, kad šis pasiskolintų traktorių ir užartų lubinus.
Puiki trąša. Galėsim ką nors sėti.
Sėti? nustebo mama (tėtis dar
komandiruotėje). Ką, ir kam?
Rugius. Naminei. Praturtėsim.
Tikrai tave reikia išsiųsti Ispanijon!
sušukau ir būčiau apkūlusi, jei ne tas nusigėręs vyrukas. Gaila, visai
nebjaurus.
Lyg nežinotų, kad apie rugius kol kas geriau
nekalbėti mamai girdint. Ji susijaudina, pradeda verkti, nes mūsų senelis, jos tėtis,
užduso nuo rugių. Grįžęs iš Sibiro, paskui atgavęs tėvų žemę, norėjo viską
padaryti kaip buvo: pats arkliu suarė dirvonus bei kolchozo nualintas dirvas. Vienur
pasėjo dobilus, kitur rugius. Dirbdamas nuo aušros ligi nakties sakėsi
nepavargstąs, o išgyvenąs neapsakomą laimę. Vis eidavo žiūrėt, kaip dygsta,
želia, plaukia; žydėjimo laiku akių negalėdavo atitraukti nuo žalzganai
vilnijančių, lyg šilku apsiklojusių kalvelių, virš kurių telkėsi aukso migla.
Vaikščiodamas padirviais prisitraukė tos miglos į bronchus, į plaučius ir ėmė
dusti.
Ir užduso.
Aišku, visi žinojo, kad tikroji ligos priežastis
buvo Sibiras, bet, patikėję sugrįžimo stebuklu, užmiršo. Liko poetiška istorija, ir
mes negalim ja graudint mamos, o liberalas nuolat lepteli.
Gerai, kad po savaitės išvažiuos į kažkokią
kelionę dviračiais, tėtis komandiruotėn, savaitę liksim vienos moterys, nieko
neveiksim, tik miegosim ir grožėsimės.
Ar nebijosit? atsisveikindamas klausia
tėtis.
Mama tik gūžteli pečiais.
O ko bijoti? sakau. Nakties beveik nėra.
Tikrai.
Kai parvažiuosi, lubinai bus nužydėję.
Ką darysi. Ir mes nužydėsim.
Nejaugi?
Lik sveika, padauža. Globok mamą.
Klausau, pone viršininke!
Prakeiktos komandiruotės! Ir vis tada, kai jo
labiausiai reikia namie. Mamą dabar kankina nemiga ir liūdesys, o man sunkus
brendimo laikas. Anksčiau, anuo metu, sakė, važiuodavęs tik retkarčiais į Maskvą.
Dabar po visą svietą trankosi. Iš pradžių, tiesa, didžiavausi prieš drauges: štai
kokio mokslažmogio dukra esmi! Bet kai tėvų susirinkimuose, mokyklos renginiuose
dalyvauja tik mama, kai kas jau ima abejoti, ar apskritai turiu tėtį. Ne vien dėl
komandiruočių jis nemėgsta mokyklos. Kaip ir aš.
Užsirakinom vakare, sustūmėm lovas, užtraukėm
užuolaidas. Dėl uodų mama neleido nė plyšelio palikti orui.
Uždusim, sakau.
Nebijok. Namas gi kaip senas paparonio maišas.
Lakštingalos giesmė per sienas eina, tai oras juo labiau.
Žiūrėsim. Bet prižadėk, kad miegosi.
Labai stengsiuosi.
Tokia palaima. Visatos darna. Pasimelskim.
Poteriavimas mane kaipmat užmigdo, ilgai netenka
vargti. Turėtų ir jai padėti, bet argi įlįsi į kito kailį.
Pabudino trenksmas į langą.
Paukštelis, tarė mama, pamačiusi mano
išgąstį.
Maniau, dramblys. Taip dėjo
Pats užsimušė
žinios nešėjas. Dievo kurjeris.
Iš miego viskas atrodo garsiau. Baisiau.
Kam taip anksti atitraukei užuolaidą?
Paukštelis nesuprato, kad skrenda į stiklą.
Noriu matyti aušrą.
Nemiegojai?
Nespėjau. Naktis per trumpa.
Verkei?
Gal
Truputį.
Kas darosi? Kodėl negeri vaistų?
Gamtoje? Gėda ryti tabletes.
Tai ryk žoles. Čiagi jų pilna. Ekologiškų.
Tos žolės, tos žolės, tos gėlės
Nuostabiai kvepia. Bet nepanaikina priežasties.
Viešpatie!.. Nieko nesakai! Turi auglį?
Oi ne! Nesijaudink, nieko nereikia pjauti. Viskas
paprasčiau.
Menopauzė? Ankstoka. Nors būna visaip. Bet tu
gi tokia seksuali!
Kaip kalbi, snargle. Aš tavo amžiaus nieko apie
tai neišmaniau.
Informacijos diktatūroje didžiuotis neišmanymu
tikrai pagirtina drąsa. Nemokšos, antiglobalistai, anarchistai. Tegyvuoja tamsa! Dar
pasnauskim, gerai?
Gerai, gerai. Tu snausk.
O tu?
Aš pabudėsiu.
Tai ir aš. Klausyk
Aš gal bjaurybė, bet
norėjau pasakyti
Atsimeni, kai judu ėjote į mokslininkų vakarėlį?
Atsimenu. Prieš mėnesį. Šventėt mūsų
profesoriaus jubiliejų. Matant, kaip ruošiatės ir puošiatės, mane tiesiog užklupo
laimė. Tėtis juoda eilute, baltais marškiniais, tu jam taisai kaklaraištį, kurį pati
padovanojai. Sidabro gijos plaukuose ir barzdelėje tarsi rudens voratinkliai, beveik
nematomi, bet gniaužiantys širdį, tavo tamsi vyno spalvos suknelė, sidabro
grandinėlė su deimantu. Štai ši vos vos pastebima raukšlelė prie lūpų, teikianti
šypsenai gelmės ir išraiškos, plonutis liūdesio sluoksnelis žvilgsnyje. Žinai, ko
tada baisiai norėjau paklausti?
Nežinau. Klausk dabar.
Nesupyksi?
Žiūrėsim.
Beje, gali neatsakyti.
Nesupyksi?
Ne. Bet neatsakymas
Taip pat atsakymas? Žinau. Na?
Ar visada buvai ištikima?
Oho! Klausimėlis
Galiu ir sumeluoti.
Žinoma, gali. Bet mane mokai nemeluoti.
Taip. Tikrai buvau ir esu jam ištikima. Jis
pirmas ir vienintelis vyras mano gyvenime.
Bet juk buvo pagundų, galimybių!
Žinoma. Kiekvienai būna.
Ir tu vis tiek
Dėl to, kad myli?
Kad esu tokia, ne kitokia. Nemokšų ir
tamsuolių padermės.
Aš irgi tokia būsiu. Pamatysi. Jeigu neišeisiu
į vienuolyną.
Čia tai bent prajuokinai. Į vienuolyną!..
Suprantu, hormonų audros. Visokios nesąmonės šauna galvelėn.
Na tai pamiegam dar. Arba ne. Tu gulėk, o aš
einu išvirsiu tau kavos ir atnešiu į lovą. Gerai?
Ai, ne! Geriau abi atsikelsim, užsikursim
ugnelę ir spoksodamos į liepsną pusryčiausime prie mažojo staliuko. Bet dar labai
anksti. Paklausykim lakštingalos.
Praversiu langą, kad geriau girdėtume.
Gali. Uodai dar miega.
Mama, žiūrėk! Mūsų šakas padegė.
Kas?
Nežinau. Gal turistai. Rado sukrautą laužą ir
užkūrė. O gal užsidegė nuo gaisranų, kad panaši spalva?
Gerai, nereikės kivirčytis. Bus padaryta.
Bet žiūrėk, žiūrėk, stirna!.. Kodėl tu
spoksai į lubas?
Todėl, kad stirna guli žolėje prie pat laužo,
tik galva kyšo, ir šildosi. Šalia vaikelis glaudžiasi. Matai?
Matau
Šakos liepsnoja kaip biblinis krūmas, padegtas
dangiškos ugnies. Ji dar už miško, ta ugnis, todėl pasiekia tik tolimesnį plotą,
arčiau upės, ir kuo arčiau žemės, tuo ji raudonesnė. Lyg sutepta krauju.
Mama! Ką tu čia deklamuoji?.. Nesuprantu.
Kas rytą saulė apšviečia šakas, ta
trūnijanti krūva atrodo kaip liepsna ar žaizdras. Už jos nakvoja stirna su vaiku.
Kartais ji vaikštinėja aplinkui, ėdžiauna, o stirninas dar guli. Tingi keltis, kaip
tu.
Rojaus vaizdelis.
Tuoj išnyks. Kai patekės virš girios.
Dėl to verki? Kiekvieną rytą. Ir su tėvu
gulėdama?
Viskas taip laikina, trapu.
O visi miegame lyg niekur nieko. Tu viena budi.
Kartais jaučiu, kad galėčiau užmušti.
Ką? Musę?
Ne. Jis turi kitą moterį.
Kas?
Tavo brangiausias tėtis.
Kliedi? Šitas sausuolis
Sausuoliai ir užsidega.
Bet, Viešpatie! Nesąmonė! Tai neįmanoma!
Kodėl?
Jis doras, patikimas, atsakingas.
Todėl geidžiamas. Tokių gi dabar reta.
Ne. Nesąmonė. Prasimanai. Kur įrodymai?
Komandiruotės.
Jau dešimt metų važinėja po pasaulį.
Taip. Bet pastaraisiais vis dažniau ir vis
ilgiau išbūna. Pastebėjai?
Pastebėjau. Pykstu. Bet kad dėl moters
Ne!
Netikiu, ir viskas.
Netikėk. Tikrai be reikalo prasitariau.
Gailiuosi. Nemiga kalta.
Jis tau prisipažino?
Ne. Moteris pati žino, kada yra mylima, kada
nebe.
Betgi tas atidumas, paslaugumas tau
Tik su
sūnum kivirčijasi.
Jaučiasi kaltas, todėl reikia atpirkimo ožio.
Kalbi kaip apie svetimą. Nors miegi vienoj
lovoj, nepaisydama, kad
Matai gi nemiegu. Negaliu užmigti.
Ir nieko nesakai jam? Nekovoji. Kodėl?
Jis turi teisę.
Viešpatie!.. Šitas pasaulis nugarmės į
pragarą per teises! Jis turi! O mes? Tu, brolis, aš neturim? Mūsų gyvenimas nieko
nevertas? Jį galima sutriuškint vienu mostu?
Šiais laikais
Kokiais laikais? Niekšybė visada vienoda.
Duodat vaikams gyvybę jų neatsiklausę ir skandinate savo purve. Nenoriu! Nekenčiu!
Eikit visi velniop!
Būtų sudavusi man, bet pasprukau. Basa,
vienmarškinė išlėkiau pro duris ir pasileidau upės link. Per aukštą, nešienautą
žolę, per lubinus. Jų šlapios žvakės daužė krūtinę, rankas, siekė net smakrą,
bet gulė po kojom sutraiškytais tuščiaviduriais stiebais. Lapai, per naktį laikę
delnuose po rasos lašą kaip gražiausią perlą, turėjo mesti jį žemėn lyg ašarą.
Nepuoliau vandenin buvau ir taip šlapia, bet
sudribau ant žvyrkelio, kuris čia daro vingį it žaltys prie pat kranto. Atsukau
nugarą kaip ta mergaitė iš neseniai skaitytos knygos, norėjusi šitaip užbaigti savo
nelemtą gyvenimą. Tarptautiniu greitkeliu lėkė tūkstančiai mašinų, kai kurios,
staiga pamačiusios ją kelkraštyje, nespėjo pasukti, stabdė, virto aukštielninkos ir
dužo, o ji sėdėjo sveikutėlė, laukdama tos akimirkos, kol ją nuves policininkai
(nors knygoje apie tai nerašoma), o paskui buvo vėl tas pats, tik jau kitoje vietoje.
Čia ne greitkelis, čia kaimo keliūkštis, tik
vasarą pritvinstantis gyvybės kaip dirbtinė gysla, tad automobilio tokiu metu tikrai
neprisišauksi, bet srautas dar baisesnis, nes negirdimas, nematomas, tik jaučiamas
kiekviena ląstele, kiekviena nervo skaidula.
Ištrūkt iš jo nepadės net mirtis.
Mergaitė jos netroško. Buvo žiauri egoistė.
Iškėlė savo varganą likimą virš kitų, norėjo sublizgėti kaip estrados žvaigždė
ant to beprotiško greitkelio. Buvo jo pakerėta.
Galvodama apie ją, neišgirdau, kaip tyliai atėjo.
Užmetė man ant pečių savo minkštą megztuką, kad nesušalčiau, nes kalenau
dantimis. Pati nusivilko žalią chalatą ir geltonus marškinius, dailiai sulanksčiusi
padėjo ant poilsiautojams sukalto, bet jų ir nuniokoto suolo, tada įbrido vandenin.
O iš tikrųjų per upės rėmą žengė į
paveikslą, kurį per amžius piešė, tapė įvairių epochų, stilių menininkai,
skausmingai ieškodami nuogame moters kūne žmonijos lemties.
Grožėjausi dailia jos nugara, pečiais, kurių
nuolydis ilgino kaklą, darė panašų į butelį, bet nuo liemens jau prasidėjo
kriaušė, suvarvanti į kojų piltuvus. Taigi šis kūnas sudėtas iš įvairių
pavidalų ir gal tikrai jame glūdi visos pasaulio formos. Menininkai dėl to kamuojasi,
niekaip negali jo įveikti.
Kodėl neatsisveikino? Net neatsigręžė.
Jei nutarė atsisakyti šio netvaraus gyvenimo ir
pereiti į amžinąją būtį, turėjo duoti ženklą, kad žinotume, kaip elgtis.
Aišku, dabar geriausias laikas. Oda švyti lyg
įkaitinta vidinio žaizdro, išduota, kenčianti moteris turbūt pasiekia savo esybės
viršūnę, todėl nereikia delsti. Bus vėlu, kai nuostabiai darnus Dievo kūrinys tiks
tiktai postmodernistų ar siurrealistų iškraipymams.
Bet vis dėlto kam tas žiaurumas?
Mama! puldama į upę sušukau. Palauk!
Ir aš! Nepalik manęs.
Sugriebiau vandenį. Nebuvo nieko, net megztuko ant
pečių. Tik pabaidyta antis išlėkė iš nendrių aname krante.
Kas darosi?
Kai grįžau, namai tvoskė jaukumu. Sėdėdama ant
visų numylėto mažo suoliuko priešais ugnį, ji gurkšnojo kavą.
Atleisk, pasakiau.
Maudeisi su marškiniais? Yra žmonių?
Ne. Šiaip. Norėjau dingti.
Dingti?.. Kaip?
Be ženklo.
A
Lyg tai būtų kasdienis, įprastas dalykas.
Bet suprato, kad man reikia šilumos, todėl užleido
suoliuką, persėdusi ant siūbuojančios taburetės kitapus žemo stalelio, kurį
pristūmėm prie viryklės ir pusryčiaujame, kai vienos būdamos anksti atsikeliame arba
kai saulė užklota debesimis.
Užkaboryje nusitryniau rankšluosčiu, užsimečiau
chalatą kaip ir ji, bet, žengdama į sostą prie ugnies, ūmai sustojau lyg trenkta.
Kas darosi?
Ji žiūri į langą ir šypsosi kaip Mona Liza
visiškai nesuprantama, mįslinga, šimtmečių senumo šypsena. O priežastis
šokantis ugnies atšvaitas įtrūkusiame stikle tiesiai prieš akis. Reginys iš
tikrųjų nuostabus, nes liepsna tartum glamonėja tamsiai raudonus vėlyvojo bijūno
žiedus, pūpsančius darželyje.
Viskas taip susiliejo!
Mama parsivežė tą šaknį, kai senelis mirė ir
tarp vaikų prasidėjo dalybos. Sako, tūnojusi žemėje daugiau nei šimtą metų, kas
pavasarį šaudydama į viršų rausvomis kulkomis. Ir nė kiek nepaseno. Žiedai pilni
gyvybės, purūs, kvapūs. Kaimynės prašo užsiveisti, nes tokie bijūnai arba išnykę,
arba išvis neaugę šiuose kraštuose.
Didžiuojamės ir atskeliam dalelę krūmo su šaknim
negalima šykštėti Dievo dovanos, bet ne visur prigyja.
Ketinau klausti, ar mes išvarysim tėtį, ar
lauksim, kol pats išeis, murdysimės klampynėje, bet jau nebegaliu, kai matau ją taip
šypsantis.
Iš viso negaliu burnos praverti. Jaučiu, kaip nuo
kojų padų tarsi pikta dvasia iš pragaro ima šliaužt panika, jog esu atskirta nuo
gyvenimo tikrovės plakuosi kaip drugys į atskirus paveikslus, kurie beregint nyksta,
nepalikdami žymės. Ir pati šito noriu.
Esu ligonis? Kraustausi iš proto? Parduota
šėtonui?
Bet, ačiū Dievui, ji pasakė:
Išviriau kiaušinių. Valgyk.
Kiaušinis tikras daiktas, ne paveikslas! Lupdama
jį, rinkau žodžius, kuriuos tėčiui į veidą žersiu kaip stiklo šukes. Tegul
apsikruvina. Bet kai nulupus atsikandau, šleikštulys nešte išnešė laukan.
Kiaušinis juk visatos modelis. O aš mėginau
praryti
Taigi.
Į viršų
Sielvartas
Jau trečia vasara tas pats, tiksliau
pavasaris, nes atvažiuojame, kai lizdai sukrauti, kiaušinėliai padėti. Rusva
paukštytė tupi verandos sienos įpjovoje virš stalo. Pernai ir užpernai jos vaikelius
dar be plunksnyčių sudraskė plėšikas. Tuščias lizdelis gulėjo ant žemės. Buvo
labai skaudu, tad išvažiuodama į tą keturkampę nišą įkišau kaladėlę, o kadangi
dar liko tarpas, tai įspraudžiau porą eglės kankorėžių.
Ir štai ji tupi ant tos kaladėlės. Kankorėžių
nėra, kas juos ištraukė?
Vėl ta pati istorija: nebegeriam verandoje arbatos,
laipiojam per langą, kad neišbaidytume perekšlės, neatšaldytume kiaušinių. Bet
palengva ji apsipranta, matydama, kad nieko pikta nedarome, ir leidžia praeiti,
pasėdėti ant suolo kitoj pusėj. O patinėlis vis ant šulinio stogelio čirškauja arba
ant elektros laidų, kažką jai pasakoja, sučiumpa mažą ugniaspalvę peteliškę ir
neša užkąsti. Tokia palaima sklinda nuo to jų gyvenimo, toks gilus džiaugsmas randasi
širdy lyg valandėlei sugrįžus į prarastą rojų.
Bet kartą, vos išaušus, pažadina bildesys. Akys
vėl greitai užsimerkia, nes tuo metu miegas saldžiausias, ir tik menkutis pavojaus
varpelis skambteli aptingusioje sąmonėje.
Kai saulė jau pakilusi, kai ją visi paukščiai
šlovina giesmėmis, verandoje išvystame kruvinos puotos liekanas. Lizdas voliojasi ant
suolo, aplinkui ir plunksnelės, ir kraujo lašai, o ant cemento grindų pora
perkąstų kiaušinėlių, kuriuose jau spurdėjo pasirengę skilti mažyčiai.
Šįkart, vadinasi, ir motinėlė žuvo.
Rojaus pabaiga. Sąžinės graužatis, kad nešokau
iš patalo, kai pasigirdo bilstelėjimas. O matant patinėlį vis dar lekiantį su muse ar
peteliške snape į tuščią sienos ertmę ašaros plūdo ir mažiems, ir dideliems.
Sesuo atsinešė vinių, plaktuką ir faneros
lakštelį.
Užkalsiu vieną kartą, ir bus galas
tragedijoms.
Na ne, sakau. Neleisiu bjaurot sienos.
Dabar perėjimo sezonas baigėsi, o išvažiuodami rudenį ką nors sugalvosim.
Gerai, žinokis, bet kažin, ar vėl nebus tas
pats. Rudenį užmirši, pavasarį nespėsi. Kai atvažiuosim, perekšlė jau tupės.
Bet pasakyk, kodėl plėšikai kiaunės ar
katės užpuola tik tada, kai jau čia esam? Kai paukščiukai išskilę arba skyla?
Juk gali ir anksčiau pasidarbuoti. Mes priviliojam?
Kol suka lizdą, deda kiaušinius, juk dieną
naktį netupi. Sunkiau pagauti.
Gal ir taip. Bet jeigu užtaisysiu landą, tai
niekada nebeturėsim šito džiaugsmo lyg būtume viena šeima su tais mažaisiais
Dievo padarėliais.
To trumpo džiaugsmo, kuris šitaip baigiasi?
O kas gi baigiasi kitaip? Vabzdžio gyvenimas
paukščio snape?
Gal spėja giminę pratęsti. O čia
nusikaltimas Dievui, gamtai, pačiai gyvybei. Būtinai reikia užkalti. Tegul kitur
perisi.
Aišku.
Geriau dar vieną inkilą įkelkim į liepą ar
obelį. Maža landele, kad priešai nepasiektų.
Kartais katė įkiša koją.
Bet nuo tėvelio gauna snapu į pakaušį ir
sprunka. Žiūrėk, sode visi varnėnai vaikus užsiaugino.
Bet ne visi gali gyventi ankštame, tamsiame
inkile. Dauguma trokšta laisvės, erdvės. Savo trumpam gyvenimui.
Supratau. Kitą vasarą vėl bus tragedija. Kai
kam tai, regis, būtinas prieskonis atostogoms.
Kai kam reikia prikąsti liežuvį.
Galvoju apie savo vaikus. Matei, kaip raudojo
mergaitė?
Mačiau. Gerai, kad turi širdį.
Gal ir kitiems dera turėti.
Be abejo. Net užkietėjęs galvažudys taip
mano. Ypač jis. Kad kiti privalo turėti.
Na užteks. Einu miškan, gal rasiu uogų. Vaikai
nori virtinių su mėlynėmis. Patėmyk juos, kad nelįstų prie balos.
Kaipgi nelįs, jei reikia gandrui varlių
prigaudyti! Būtų čia lizdas, tai nevežiotų dviračiu svetimam. Bet tavo senis vis
neįkelia. Tik žada.
Ai, mano senis
Laimė nutekėjimo
Vaikai.
Jei neužaugtų ir nesentų! Einu.
O sakai
Nieko. Eik, tik ilgai neužsibūk.
Į viršų
Džiaugsmas
Tėti, klausyk.
Klausau.
Girdi?
Girdžiu.
Atskrido. Manėm, kad nebeatskris.
Kas?
Sakei, girdi.
Žinoma. Galybė balsų. Toks laikas.
Dudutis gi! Kukutis. Žydų gegužė.
Aha. Ne vienas.
Taigi. Kai mama iš tvartelio paukščiukus
išvaikė, krimtosi, kad pražudė netyčia, buvo gi dar mažučiai, nemokėjo skristi. Ir
kiek jau metų negirdėjom šmukšėjimo?
Nežinau. Laikas taip lekia.
Trejus metus. Manėm, supyko mirtinai arba pajuto
radiaciją nuo Ignalinos. Jie gi jautriausi. Atsimeni?
Žinoma.
Štai ir vėl! Vadinasi, nei radiacijos, nei
pykčio. Gal tie maži vaikeliai iš mūsų tvarto dabar savus paukštyčius peri?
O gal jau vaikų vaikų vaikeliai?
O tėvų nebėr? Kur mane žadindavo, ant tvoros
tupėdavo.
Nežinia. Girios gyvenimas toksai
Žiaurus? Bet
Oi, žiūrėk, žiūrėk, į
mūsų liepą nutūpė! Kaip raketa. Gimtinė traukia?
Vadinasi, čia kažkur labai arti gyvena. Spėjam
kur.
Išpuvusioje drebulėje prie balos.
Kažin. Ten meleta pirmoji įsitaisė.
Tai kur?
Galvok, galvok.
Močiutės tvarte, po klevu?
Greičiausiai.
Tik spėjo senutė numirti, ir jau yra
šeimininkas.
Tvarte šilta, jauku, mėšlas kvepia
Sodyba gyva. Tiesiog skamba.
Skamba ir ten, už upės. Girdi? Ne vienas.
Aha. Tiesiog dudučių antskrydis.
Iš arti balsas atrodo duslus, o iš toliau
kaip varpas.
Mes lyg kokioj bažnyčioj be sienų. Stebuklas.
Visi tie, kurie mūsų tvartelyje išskilo, pratęsė gyvybę, ir visi kiti, ir viskas...
Tėti, kaip gera gyventi pasaulyje! Čia, su paukšteliais! Aš myliu, myliu, myliu.
Amžinai.
Mano ekologiška dukrelė
Ironija ne vietoj, ne laiku. Jau nebemoki
džiaugtis? Sensti?
Moku, nors senstu kas minutę, kas akimirką.
Tiesiog svaigstu iš laimės, kad kukučiai, dudučiai, žydų gegužėlės perisi
apleistuose tvartuose, kad ten nebėra gyvulių, o pirkiose žmonių. Kad greitai tas
pirkias paupėj, pamiškėj nupirks naujieji turčiai, perstatys, aptvers tvorom, apleis
piktais šunim, kurie išvaikys paukštelius ne tik iš tvartų, bet ir iš drevių.
Girdėsi tik automobilių čiulbesį.
Tu iš tikrųjų senas niurzga.
Taip? Galbūt. Man jau keturiasdešimt dveji. O
tu? Ar neketini žliumbti?
Niekada! Man šimtas keturiasdešimt dveji. Aš
čia gyvenau ir gyvensiu visada. Močiutė iš po klevo sakė, kad šventoji dvasia
dvelkia kaip vėjas. Kur nori, kada nori, ir nieko negali nuspėti, kas bus.
Močiutė iš po klevo
Taip, ji buvo nuostabi.
Tokių nebėr Lietuvoje.
Tu vis dėlto baisus materialistas ir bedievis.
Aš bedievis?
Tu, nes prisirišęs tik prie regimų pavidalų,
prie dulkių. Jei nematai močiutės balta skaryte ir su lazdele, tai jau ir viskas.
Nebėra. O ar prastesnė ta, kuri štai atskrenda į mūsų liepą?
Pirma sakei, kad tai paukščiukas iš tvartelio.
Sakiau. Gali būti ir taip, ir kitaip. Mes
nežinome. Tas jų skambėjimas abipus upės argi nėra kaimynų sueiga? Pats pagalvok:
anksčiau susidainuodavo, dabar susidudena. Regis, beldžia į dangaus skliautą, ir jis
aidi
Jau nebesėja, nebepjauna, duonos nekepa, yra laisvi. Kaip paukščiai.
Iš tikrųjų
O ko susiraukei? Ar skauda ką?
Nieko.
A
Moteriškos eilinės.
Tau nedera šitaip kalbėti.
Kaip?
Senybiškai. Močiutė iš po klevo taip
vadindavo visas lengvas ligas.
Girdėjau.
Pykina. Vemti verčia.
Kas?
Tavo komandiruotės. Ar negali važinėt žiemą?
Toks darbas.
Tai pakeisk. Esi gi aukšto lygio specialistas,
bet kur priims išskėstom rankom.
Nesuprantu. Šis darbas man patinka. Anksčiau
nevemdavai.
Buvau maža, kvaila. Užtekdavo lauktuvių.
O dabar?
Čia viskas skamba, o tu išvažiuoji.
Juk grįšiu.
Taip, be abejo, bet
Kas yra? Kas darosi?
Nieko. Pats gi žinai, kad nieko. Ar ne?
Pasiutmergė.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|