|
<< Atgal
ELENA BALIUTYTĖ
Ilona Gražytė-Maziliauskienė:
kritikė-egzistencialistė
Ilona Gražytė-Maziliauskienė. IDĖJŲ INVENTORIUS: LITERATŪROS KRITIKA /
Sudarė S. Daugirdaitė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
2004. 530 p.
Ilona Gražytė-Maziliauskienė (19332001)
Anapilin išėjo palikusi įvairiažanrius savo kritikos raštus (straipsnius, recenzijas,
apžvalgas, kalbas, interviu), išbarstytus periodikoje ir kolektyviniuose rinkiniuose.
Solveiga Daugirdaitė kruopščiai surinko kritikės publikacijas, sudarė jų
bibliografiją ir parengė gražią, nuotraukomis gausiai iliustruotą knygą Idėjų
inventorius. Be to, kas buvo išspausdinta, sudarytoja stengėsi rasti ir
rankraščiuose likusio kūrybinio palikimo (2004-ųjų birželį lankėsi
Monrealyje), bet, kaip pati rašo informatyviame straipsnyje Post scriptum Ilonos
Gražytės-Maziliauskienės knygai, kritikės bute iš dėmesio vertų popierių
teaptikusi nuotraukas ir pluoštą dienoraštinio pobūdžio užrašų. Jais remdamasi, S.
Daugirdaitė siekė atskleisti I. Gražytės-Maziliauskienės asmenybę, nes, pasak
sudarytojos, užrašyti atsiminimai buvę daugiausia apie virtuvinio gyvenimo
smulkmenas. Konkretus, gyvas ir patrauklus kritikės paveikslas iškyla jos kolegės ir
bičiulės Violetos Kelertienės straipsnyje Ilona, kokią ją prisimenu.
Knygą sudaro penki nevienodos apimties skyriai: į
pirmą sudėti prozą nagrinėjantys tekstai, į antrą poeziją, į trečią
kitus žanrus (dramą, vertimus, kritiką), į ketvirtą, patį mažiausią,
visuotinę literatūrą , o penktame publicistika, interviu ir kt. Keletą angliškai
parašytų I. Gražytės-Maziliauskienės tekstų išvertė knygos redaktorė Danutė
Kalinauskaitė.
Akademiškai sausokam knygos pavadinimui
prieštarauja žaisminga viršelio nuotrauka. Manyčiau, šiek tiek ir patys kritikos
tekstai. Pasak V. Kelertienės, I. Gražytė-Maziliauskienė save laikiusi naujosios
kritikos atstove, bet iš tiesų jos kritika sunkiai telpa viename ar kitame akademiniame
gardelyje. Pačiai autorei naujoji kritika buvo viena iš mūsų laikų kritikos
sudėtinių dalių šalia struktūralizmo, semiotikos, dekonstrukcijos. Mūsų laikų
kritika domisi ne analizės objektu, o analizės metodu, iš tikrųjų analizės metodas
ir yra analizės objektas. Literatūrinė kalba šios kritikos centras <
>
(p. 41). I. Gražytės-Maziliauskienės kritika tikrai ne metodo ir ne
literatūrinės kalbos pavyzdys. Jai svarbiausia kūrinio pasaulis: personažų
charakteriai, jų santykis su aplinka ir savimi, jų vidinės problemos, rašytojo keliami
klausimai. Į šį ratą pakliūva santykis su mirtimi, likimu, gyvenimo prasmės, savęs
suvokimo ir kiti egzistenciniai klausimai. Įdomu, kad, net ir kalbėdama apie novelės
žanro ypatybes, kritikė pabrėžia turinį: Kazimiero Barėno Dvidešimt vienos
Veronikos recenzijoje ji cituoja airių novelistą Franką O'Connorą, kuris savo
veikale Vienišas balsas iškėlęs mintį, jog charakteringiausias novelės
aspektas yra tai, kad ji literatūrai davė gilų žmogaus vienatvės pajutimą (p.
188). Buitinė proza kritikei nebuvo įdomi. Ji kaip ir visa naujųjų laikų
kritika ragino lietuvių rašytojus imtis naujų temų ir, svarbiausia, naujo
požiūrio į žmogų; ragino atsisakyti kaimiečio tipažo, buitinės kaimo vaizdavimo
perspektyvos ir t. t. Bet štai ji recenzuoja K. Barėno romaną Tūboto gaidžio
metai ir žiūri ne temos (romanas vėl apie lietuvišką kaimą ir kaimiečius), o ar
tai geras kūrinys. Kūrinys kritikei yra geras, nes jame sukurtas savitas
pasaulis, kuriame gyvena žmonės su rūpesčiais, idealais, silpnybėmis ir baimėmis
(p. 184). Romanas esąs aukšto lygio, nes jis ne buitinis, o atveriantis žmogaus
egzistencijos gelmę, kuri būsianti įdomi bet kokios tautybės žmonėms, mano
kritikė.
Stereotipą, kad gera, įdomi proza nebegali būti
apie kaimą, kritikė demaskuoja ir analizuodama Mariaus Katiliškio romaną Miškais
ateina ruduo. Ir nors iš pradžių jį pristatydama kritikė atsargiai teigia, kad tai
romanas, balansuojąs ant buitinio ir būties romano ribos, bet savo interpretacija parodo
jį esantį aiškiai anapus. Svarbiausia šiame romane jai yra žmogaus likimo
nenuspėjamumas, iracionalumas, priklausomybė nuo instinktų tamsos. M. Katiliškis šiuo
aspektu yra gretinamas su Thomo Hardy ir Davido Herberto Lawrence'o kūryba. Iš Lietuvos
prozininkų egzistencinę žmogaus dimensiją kaip kūrybos šerdį kritikė randa Juozo
Apučio kūryboje. Joje ji fiksuoja trapumo, žiaurumo, nepramatomumo elementus
žmogaus gyvenime, pabrėždama, kad ši įprasta daugumai pasaulio rašytojų
egzistencinio absurdo problematika gerokai komplikuoja autoriaus literatūrinę karjerą
socialistinio realizmo aplinkoje. Sauliaus Tomo Kondroto Žalčio žvilgsnio
analizė pristato šį autorių kaip tos pat egzistencinio absurdo krypties, naikinančios
aistros, instinktų, iracionalumo poetą; kūrėją, provokuojamai ir žaismingai
peržengusį psichologinių ir sociologinių aplinkybių logiką. Prie šių didžiųjų
lietuvių prozos egzistencialistų interpretacijų stabtelėjome ne tik dėl to, kad I.
Gražytė-Maziliauskienė čia pasirodo kaip itin pastabi tekstų skaitytoja ir įžvalgi
interpretatorė: man rodos, tokia gyvenimo ir žmogaus samprata yra artima jos pačios
stoiškai filosofijai.
Estetinių, etinių ir kitokių kritikės prioritetų
atžvilgiu svarbi yra I. Gražytės-Maziliauskienės ir V. Kelertienės parašyta
neegzistuojančių romanų recenzija Kažkas, kažkas
ir triukšmas aplink save.
Aptarkime juos kritikės mėgstamu herojaus rakursu:
pirmojo romano centre yra senas žmogus, kuris nori išsaugoti savo
nepriklausomybę, net ir nuo artimųjų; retrospektyviai pateikta jo evoliucija: nuo
jaunystės, kai juo totaliai manipuliavo aplinkybės, prie tarpsnio, kai tapo individu,
galinčiu rinktis. Dabar, t. y. senatvėje, jis renkasi būti vienas, važiuoja į
senelių namus, kad netrikdomas galėtų suprasti, kas liko iš gyvenimo ir kokia mirties
prasmė. Tai stiprus, neornamentuotą santykį su gyvenimu ir mirtimi
pasirinkęs individas, oria, nepriklausoma laikysena galįs priminti Romualdo Granausko
Moniką, kurią su aiškia empatija kritikė pristatė Keturiuose eskizuose (1990);
o gal tasai individas primintų ir pačią romano autorę bent taip manyčiau
paveikta jos tekstų ir V. Kelertienės iš arti nutapyto draugės portreto. Kitas
romanas konjunktūriškesnis: orientuotas į akademinę kritiką (jame būtų peno
ir psichoanalitikui, ir fenomenologui, ir sociologui, ir interdisciplininėms studijoms,
ir t. t. Beje, tokio tipo yra ir du V. Kelertienės aptariamieji romanai). Kuriems
iš jų teikčiau pirmenybę? Jei norėčiau skaitymo malonumo, rinkčiausi I.
Gražytės-Maziliauskienės pirmąjį romaną, jei turėčiau rašyti magistro
darbą kitus tris.
I. Gražytė-Maziliauskienė interpretuoja
literatūrą, sakytume, ne tiek iš kritikos, kiek iš skaitytojo pozicijos. Straipsnyje
Apie avangardo sąvoką ir dabartinę Lietuvos prozą (1985) pateikdama sąvokos
definicijas, ji rašo, jog tai, kas yra avangardiška, priklauso nuo išeities taško:
vienaip tą sąvoką apibrėžia literatūros mokslininkai, kitaip kritikai, trečiaip
skaitytojai. Glaustai pateikusi kiekvieno jų avangardo sampratas, iš svarbiausiųjų
elementų sudarė genetinį tikrųjų avangardistų savybių rinkinį, kuris,
pasirodo, yra artimiausias skaitytojo pozicijai, tik patikslintume, kad tai turėtų būti
plačios erudicijos, pasaulinės literatūros pavyzdžiais laisvai operuojantis
humanitaras. Taigi, kritikės nuomone, tikrieji avangardistai turėtų atnešti
literatūron naują požiūrį į žmogų, kuris praplėstų žmonių savęs, jų
aplinkumos, santykio su kosmosu ar amžinybe, jų dvasinių horizontų, dvasinių lūžių
ir menkystės, jų likiminės reikšmės supratimą (p. 41). Kritikė toliau mini,
žinoma, ir kalbos ar formos sandą, bet jo nesuabsoliutina. Todėl atskaitos tašku
laikydama žmogaus konceptą (ar jis yra individas, ar turi teisę rinktis savo likimą),
I. Gražytė-Maziliauskienė Lietuvos prozoje avangardo nerado (straipsnis parašytas 1985
m.), nepaisant, jos nuomone, įdomių romano ar novelės formų (minimi Alfonsas
Bieliauskas, R. Granauskas, S. T. Kondrotas). Panašiu aspektu apžvelgdama išeivijos
literatūrą (Nauji keliai išeivijos literatūroje, 1971), kur rašytojai yra
laisvi rinktis temas, personažus, vaizdavimo būdus ir visa kita, kritikė daro taip pat
ne itin optimistiškas išvadas: net ir nesilygiuojant į pasaulinės literatūros lygį,
vertinant savos literatūros mastu, naujų bandymų taip pat nesą gausu. Tai lemia
objektyvios priežastys: Bet kokia egzodo literatūra iš esmės visados yra daugiau
tradicinė, negu literatūra, išaugusi iš visuomenės su realiu pagrindu po kojom (p.
29). Tuo didesnę prasmę kritikei įgyja negausūs modernumo proveržiai: Algimantas
Mackus (kaip jo tradicijos tęsėjos minimos Liūnė Sutema ir Vitalija Bogutaitė), Jonas
Mekas, Antanas Škėma, Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas.
Personažo charakteris, jo pobūdis yra vienas
mėgstamiausių I. Gražytės-Maziliauskienės kalbėjimo apie prozą aspektų.
Charakterius laikydama prozos šerdimi, juos dažniausiai ir analizavo. Knygą
pradedančiame straipsnyje Herojus lietuvių prozoje (1971), kaip paprastai,
aptarusi sąvokos reikšmes ir apibrėžusi savąją vartoseną, ji išskyrė tris herojų
tipus: gamtos vaikus (vientisi, be savirefleksijos kaimo aplinkos žmonės),
likimo aukas (pasyvieji) ir savęs ieškotojus (moderniosios prozos
personažai). Dauguma lietuvių prozos veikėjų yra dviejų pirmųjų tipų (kodėl taip
yra, autorė įtikinamai paaiškina sociologinio pobūdžio argumentais). Beveik visi jie
(su retomis išimtimis) stovi buities problemų kryžkelėse, net ir būdami likimo
aukomis, jie retai, pasak autorės, pasiekia tikrai tragišką dimensiją. Šiuo
herojaus požiūriu kritikei nėra esmingesnio skirtumo tarp išeivijos ir okupuotos
Lietuvos prozos. Barėnas žiūri į juos su gailesčiu, Baronas moralizuoja, Alė
Rūta sentimentalizuoja, o Romualdas Lankauskas, pratęsus autorės mintį, kartu su
savo herojais irzta ir depresuoja. I. Gražytės-Maziliauskienės simpatijos, žinoma, yra
savęs ieškotojų pusėje. Detalesniam tipui apibūdinti ji pasirinko visiškai
išbaigtus charakterius: A. Škėmos Baltos drobulės Garšvą, Algirdo
Landsbergio Kelionės Julių ir Mykolo Sluckio Adomo obuolio Kamanį. Be
kritikės pastebėtų konkrečių šių charakterių paralelių, juos jungia tai, kad
jie keičiasi, auga ar dezintegruoja, ir tai vyksta veikalo vidinės logikos
rėmuose (p. 27). Šias aplinkybes kritikė laikė ne tik gyvo, įtikinančio
personažo, bet ir geros prozos būtina sąlyga.
Nagrinėdama lietuvių literatūrą (ir Lietuvos, ir
išeivijos), J. Gražytė-Maziliauskienė natūraliai remiasi visuotinės literatūros
pavyzdžiais, tuo suteikdama savajai tradicijai naujų reikšmių, atspalvių, o kartais
ir svarumo. Įdomu, kad tokiu platesniu rakursu žvelgiant abi lietuvių literatūros
šakos atrodo esančios daug artimesnės (nes abiem joms būdingi panašūs trūkumai),
nei mes buvome įpratę manyti. Teiginys, kad lietuvių literatūra yra viena, kritikės
tekstuose turi ne ideologinį, o substancinį turinį.
I. Gražytę-Maziliauskienę įprasta laikyti viena
iš feministinės kritikos pradininkių išeivijoje. Šioje knygoje feministinis aspektas
nuosaikiai pasirodo dviejuose straipsniuose, kur nagrinėjami moterų personažai Lietuvos
prozoje. Pirmajame analizuojama aštuntojo dešimtmečio romanų (Raimundo Kašausko
Gerumo kaina, M. Sluckio Uostas mano neramus, Antano Drilingos Laimės
kūdikio gyvenimas, Leonido Jacinevičiaus Arbata penktą valandą ryto ir Jono
Avyžiaus Chameleono spalvos) moterys, antrajame devintojo: Monika iš R.
Granausko Gyvenimo po klevu, Kristina iš Vidmantės Jasukaitytės Stebuklingos
patvorių žolės, Stela iš Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškelių,
Anelija iš Jolitos Skablauskaitės Tik šviesūs paukščiai naktyje. Pirmame
straipsnyje metaforišku pavadinimu Sulūžusi lėlė (1984) autorė teigia, kad
kaip tik septyniasdešimtųjų metų dekadoje parašytuose romanuose pagaliau buvo
atsisakyta romantinio moters-lėlės, moters-objekto stereotipo. Moteris imta traktuoti
kaip individus, besirenkančius savo likimą ir perimančius veiksmo funkciją romano
struktūroje. Atitinkamai veikėjai vyrai tampa objektais, kuriais moterys manipuliuoja
siekdamos savo tikslų. Ko kritikei vis dėlto pritrūksta šioje apverstų vaidmenų
prozoje? Kalbėdama apie J. Avyžiaus Chameleono spalvas ji apgailestauja, kad
autorius neprieina prie psichologinės analizės moters, ieškančios seksualinės
lygybės su vyru (p. 54). Ir visi kiti minėti romanai, kritikės nuomone, yra iš
esmės daugiau sociologinis, o ne psichologinis žvilgsnis į moters likimą (p.
55).
Ką nauja šiuo atžvilgiu kritikė randa minėtoje
devintojo dešimtmečio prozoje? Pirma, psichologiniu požiūriu visaverčius personažus;
antra, ne vienu atveju moters personažas yra ne tik autonomiškas, bet ir pagrindinis
vienetas romano struktūroje. Nors visos keturios kūrinių moterys skiriasi savo
amžiumi, patirtimi, socialiniu statusu, moralinėmis nuostatomis, bet, pasak kritikės,
visos jos yra individai, visos yra nesuprastos, bet ištikimos sau: ir senoji R. Granausko
Monika, sunkiausiomis aplinkybėmis išlaikanti žmogišką orumą, ir paslaptingoji
laisvūnė Stela, ir pasyvioji fantazuotoja Anelija, ir romantiškoji Kristina turi savo
autonomišką pasaulį . O feminizmo šiuose straipsniuose yra tiek, kiek jo esama
kritikės viename interviu pasakytoje frazėje: Moterys juk nepriklauso skirtingam nuo
vyrų pasauliui.
I. Gražytė-Maziliauskienė rašė ir apie poeziją,
dramą bei vertimus, bet ji pirmiausia prozos kritikė. (Priešingas variantas būtų
Rimvydas Šilbajoris ir prozą analizuojantis kaip poetinį tekstą.) Autorė ir
analizuodama poeziją ne tiek nagrinėja formos, kalbos dalykus, o parafrazuoja
turinį. Nuo aštuntojo dešimtmečio ji daug rašė apie Lietuvos prozininkus (be
jau paminėtų, dar apie Ramūną Klimą, Vytautą Martinkų, Jurgą Ivanauskaitę), o
prieš tai dažnai recenzavo išeivijos poetus (iš Lietuvos autorių rašė tik apie
Juditą Vaičiūnaitę). Tokį pasirinkimą turbūt lėmė tai, kad po A. Škėmos mirties
(1961) išeivijos prozoje nebeliko ambicingų bandymų eiti naujais keliais, o poezija vis
dar buvo gyvastinga ir ieškanti. Išskyrus A. Mackų, kurio įsimintinas portretas
rašytas Lietuvių egzodo literatūrai 19451990, kiti tekstai knygų
recenzijos. Akivaizdu, kad buvo renkamiesi autoriai, įkūnijantys modernumo
proveržius: Henrikas Radauskas, žemininkai Kazys Bradūnas ir Henrikas Nagys,
neornamentuotos kalbos poetės Liūnė Sutema ir V. Bogutaitė, jaunesniosios
generacijos atstovės Marija Saulaitytė ir Danguolė Sadūnaitė, dramaturgai A.
Landsbergis, K. Ostrauskas, Juozas Glinskis. Nemėgo blogos poezijos: sentimentalios,
egzaltuotos, nostalgiškos, banalios; bet tokios ir nesiėmė recenzuoti. Manydama, kad
kritika yra daugiau interpretacija, o ne rūšiavimas <...> (p. 267), vis
dėlto buvo pakankamai kritiška kritikė: net sau artimoje poezijoje ji paprastai nurodo
ir silpnąsias puses (Liūnės Sutemos poezijos formą, K. Bradūno palengvintą
paprastumą, H. Nagio monotoniškumą), o D. Sadūnaitės ir Leono Švedo rinkinių
recenzijos (pirmosios dėl manieringumo, antrojo dėl tuščių pretenzijų į
avangardą) yra tiesiog triuškinančios. Bet kokio žanro knygą (ar tai būtų drama,
vertimai, poezija, proza) I. Gražytė-Maziliauskienė vertino reikliai, blaiviai,
argumentuotai, be nuolaidų egzilio mentalitetui. Jai imponavo kūriniai, keliantys
universaliuosius žmogaus būties klausimus, bendražmogiškas problemas. Kritikė
daugiausia apie tokius ir rašė žmogiškai suinteresuotai ir profesionaliai.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|