|
<< Atgal
Poetas, dramaturgas,
romanistas, eseistas, kritikas, filosofas Aldousas Huxley (18941963) vienas
talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų, savo kūryboje meistriškai
atskleidęs konfliktą tarp racionalistinių ir jausminių pradų žmogaus dvasiniame
gyvenime ir pranašiškai numatęs individo niveliacijos ir mąstymo standartizavimo
pavojų technikos ir masinės kultūros amžiuje. Romane Puikus naujas pasaulis
(Brave New World, 1932), daugelio kritikų laikomu geriausia A. Huxley knyga,
satyriškai vaizduojama utopinė ateities visuomenė, kurios totalitarinė ir
kvaziteokratinė santvarka naikina žmogiškumą ir individo reakcijų spontaniškumą,
taip pat gyvenimo formų laisvę ir įvairovę. Susikūrus vieningai pasaulinei valstybei,
masinė gamyba įsivyrauja ir žmonių gyvenime bei profesiniame rengime: žmonių gemalai
auginami kolbose (rašytojas čia nuspėjo žmonių klonavimo galimybę), kur jie veikiami
įvairiais būdais, nustatančiais jų būsimą vietą visuomenės hierarchijoje
vadovų, technikų, patarnautojų, juodadarbių ir kt. kastose. Užprogramuotas tik tam
tikram darbui žmogus gauna, ko nori, ir niekada nenori to, ko negali gauti (romane
nemaža sąmojingų aliuzijų į gyvenimą Sovietų Sąjungoje). Į šį pasaulį, kuriame
knygos, rožės ir gamta laikomi nereikalingais dalykais, atvyksta indėnų rezervate
užaugęs Laukinis, sugebėjęs išsaugoti įgimtus žmogiškus jausmus: meilę,
neapykantą, kančią ir džiaugsmą. Išgyvenęs nelaimingą meilę merginai, kuriai
meilę atstoja seksas, išjuoktas ir paniekintas Laukinis galiausiai nusižudo. Romano
pabaigoje išryškėja jo pavadinimo prasmė: perskaitęs W. Shakespeare'ą, kurio raštus
rezervate jam buvo davęs vienas senas indėnas, herojus tikėjosi išvysti puikų
naują pasaulį, apie kurį kalbama dramoje Audra, tačiau jo vietoj pamato tik
bedvasę civilizaciją, kur nėra nei gyvenimo pilnatvės, nei kančios, nei džiaugsmo.
Vieną iškiliausių XX a. romanų ketina
išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Čia pateikiama kūrinio ištrauka.
ALDOUS HUXLEY
Puikus naujas pasaulis
Iš anglų k. vertė GRAŽVYDAS
KIRVAITIS
Sučirškė skambutis, ir Laukinis, nekantriai
laukęs tą vakarą Helmholco, pašoko ir puolė prie durų (pagaliau nusprendė
pasikalbėti su Helmholcu apie Linainą, todėl jam knietėjo kuo greičiau atverti savo
paslaptis).
Nujaučiau, kad tu ateisi, Helmholcai!
šūktelėjo jis, atidarydamas duris.
Ant slenksčio, apsivilkusi baltu acetatinio atlaso
jūreivišku kostiumėliu ir koketiškai pakreipusi ant kairio šono apvalią baltą
kepuraitę, stovėjo Linaina.
O! ištarė Laukinis, tarsi gavęs mietu per
galvą.
Pusgramio pakako, kad Linaina užmirštų savo baimę
ir sumišimą.
Sveikas, Džonai, šypsodamasi pasakė ir
įėjo pro jį į kambarį. Jis mašinaliai uždarė duris ir nusekė paskui ją. Linaina
atsisėdo. Stojo ilga tyla.
Lyg ir nesidžiaugi mane išvydęs, Džonai,
pagaliau tarė Linaina.
Nesidžiaugiu? Laukinis priekaištingai
žvilgtelėjo į ją; paskui staiga krito ant kelių ir, paėmęs jos ranką, pagarbiai
pabučiavo. Nesidžiaugiu? O jeigu jūs žinotumėte, sušnibždėjo jis ir
išdrįso pakelti akis. O žaviausioji Linaina, tęsė jis, žavesnė ir
brangesnė už viską pasaulyje. Ji nusišypsojo jam, švelniai ir viliūgiškai.
O, jūs tokia tobula (pravėrusi lūpas ji palinko prie jo), tokia tobula ir nepalyginama
su niekuo (ji linko vis arčiau), visų žemės būtybių geriausi bruožai jumyse.
(Dar arčiau.) Laukinis staiga pašoko ant kojų. Štai kodėl, pasakė jis,
nusukęs veidą į šalį, aš norėjau pirma padaryti ką nors... Tai yra parodyti,
kad aš vertas jūsų. Nors niekada nebūsiu vertas. Tačiau bent jau parodyti, kad nesu
visiškai nevertas. Norėjau kažką nuveikti.
Bet argi to reikia... pradėjo ir nebaigė
Linaina. Jos balse pasigirdo susierzinimo gaidelė. Kai lenkiesi vis arčiau ir arčiau,
pravertom lūpom, ir staiga pastebi, jog lenkiesi prie nieko, nes liurbiškas partneris
atsistojo, tai, nori nenori, apims apmaudas, netgi jei tavo kraujuje cirkuliuoja pusgramis
somos.
Malpaise, padrikai murmėjo Laukinis,
reikia atnešti jai pumos kailį. Tai yra kai nori vesti ją. Arba vilko.
Anglijoje nėra pumų, vos ne atžariai
atsakė Linaina.
O jeigu ir būtų, ūmai pasipiktinęs ir su
panieka pridūrė Laukinis, tai juos turbūt iš sraigtasparnių šaudytų, dujomis
nuodytų. Ne taip aš juos medžiočiau, Linaina. Atsitiesęs ir įsidrąsinęs, jis
pažvelgė į Linainą ir išvydo jos veide apmaudą ir nesupratimą. Aš viską
padarysiu, suglumęs ir vis labiau painiodamasis tęsė jis. Tik įsakykite. Juk
žinote, yra sunkių darbų. Tačiau kuo sunkiau juos nuveikti, tuo maloniau. Ir man taip
atrodo. Tik tarkite žodį, aš dulkes šluostysiu prie jūsų kojų.
Betgi tam yra dulkių siurbliai, nustėrusi
pasakė Linaina. Dulkes šluostyti nebūtina.
Na, žinoma, nebūtina. Bet ir prasčiausius
darbus galima atlikti prakilniai. Štai ir aš norėčiau ką nors atlikti prakilniai.
Bet jeigu yra dulkių siurbliai...
Ne tai svarbu.
Ir yra pusdebiliai epsilonai, kad su jais
valytų, tęsė ji, tai kam to reikia, kam?
Kam? Nagi jums, Linaina, jums. Kad parodyčiau,
jog aš...
O ką bendra turi dulkių siurbliai su pumomis?..
Kad parodyčiau, kaip stipriai...
Arba pumos su mūsų susitikimu?.. Linaina
vis labiau ir labiau širdo.
Kaip aš jus myliu, Linaina, vargais negalais
išspaudė jis.
Kraujas užkaitino Linainos skruostus jos širdį
užplūdusio džiaugsmo ženklas.
Ar tu rimtai, Džonai?
Bet man nederėjo taip sakyti! sušuko
Džonas, kone laužydamas rankas. Pirma privalėjau... Klausykite, Linaina, Malpaise
įsimylėjėliai tuokiasi.
Ką daro? Linainos balse vėl pasigirdo
susierzinimas. Ką jis čia tauzija?
Visam laikui. Jie pasižada visada gyventi kartu.
Kaip baisu! Linaina ne juokais išsigando.
Lai tveria grožis atminty,
kuri atgimsta daug greičiau, nei kūnas vysta1.
Ką?
Ir Šekspyras tą pat sako:
Jei tu atriši jai mergystės juostą, paniekindamas papročius taurius, kol dar
šventųjų apeigų nebuvo...2
Dėl Fordo meilės, Džonai, kalbėk žmoniškai.
Aš nesuprantu nė žodžio. Pirma dulkių siurbliai, dabar juostos. Tu mane vedi iš
proto. Ji pašoko ir, tarsi baimindamasi, kad ir pats Džonas neišsprūstų jai, kaip
sprūsta jo žodžiai, sugriebė jį už riešo. Atsakyk man tiesiai: patinku aš tau
ar nepatinku?
Valandėlę patylėjęs, labai tyliai jis ištarė:
Aš myliu jus labiau už viską pasaulyje.
Tai kodėl iš karto to nepasakei? sušuko ji
ir užsidegė tokiu apmaudu, jog jos aštrūs nagai įsmigo jam į rankos odą. Užuot
tauškęs apie juostas, dulkių siurblius ir pumas ir vertęs mane liūdėti ištisas
savaites.
Ji paleido jo ranką ir piktai atmetė nuo savęs.
Jei tu man taip nepatiktum, pratarė ji,
baisiai ant tavęs supykčiau.
Ir staiga apsivijo jam apie kaklą, prigludo
švelniomis lūpomis prie jo lūpų. Tokios nuostabiai minkštos, tokios šiltos, tokios
jaudinančios buvo tos lūpos, jog jis nejučiom prisiminė glėbesčiavimąsi Trijose
savaitėse sraigtasparniu, tą stereoskopinę blondinę Ooo! Ooo!, ir tą
tikresnį už pačią tikrovę negrą Aaa! Aaa! Siaubas, siaubas, siaubas... Jis
pamėgino išsilaisvinti, tačiau Linaina apkabino dar tvirčiau.
Kodėl iškart nepasakei? sušnibždėjo ji
ir, atmetusi galvą, įsižiūrėjo į jį švelniai priekaištaujančiomis akimis.
Niekados tamsi, slapta ola,
nusidėjimui patogi vieta, poetiškai sugriaudėjo sąžinės balsas, arba net ir
stipri, saldi pagunda, piktųjų dvasių tyčia atsiųsta, neperlydys doros man į
gašlybę3. Niekados, niekados, nusprendė jis mintyse.
Kvailiuk, kalbėjo Linaina. Aš taip
tavęs norėjau. O jeigu ir tu norėjai manęs, tai kodėl gi?..
Bet, Linaina... pradėjo jis; ji tuoj pat
atnėrė rankas ir žengė žingsnį į šalį; jis minutėlę galvojo, kad ji suprato jo
nebylią užuominą. Tačiau kai ji atsegė baltą lakuotą diržą su dėklu ir
tvarkingai pakabino jį ant kėdės atkaltės, jam ėmė skverbtis įtarimas, jog suklydo.
Linaina, pakartojo jis išgąstingai.
Ji kilstelėjo ranką prie kaklo ir truktelėjo
žemyn užtrauktuką per visą ilgį; jos balta jūreiviška palaidinukė atsilapojo
iki pat apsiuvo; čia Džono nuojauta pavirto pernelyg, pernelyg realia tikrove.
Linaina, ką jūs darote?
Džir džir! Ji atsakė be žodžių: išlipo iš
kliošinių kelnių. Jos apatinukas buvo rožinio perlamutro spalvos. Ant krūtinės
kabojo auksinis T pavidalo užtrauktukas, arkigiesmininko dovana.
Nes tie speneliai, kur pro
lango grotas gręžia vyrų akis...4 Šių dainingų,
griausmingų, magiškų žodžių kontekste ji atrodė dar pavojingesnė, dar labiau
gundanti. Švelni, švelni, tačiau kokia skvarbi! Verte perveria protą, į šipulius
suaižo ryžtą. Priesaikos didžiausios juk sudega aistrų ugny
kaip šiaudas. Būk tvirtas, santūrus, o jeigu ne...5
Džir! Rožinis apvalainumas skilo pusiau nelyginant
per vidurį perpjautas obuolys. Sujudėjo suringavo rankos, kilstelėjo kojos, pirma
dešinė, paskui kairė, ir apatinukas it pašautas krito ant grindų ir subliūško.
Pasilikusi su bateliais, kojinėmis ir valiūkiškai
pakreipta balta apvalia kepuraite, Linaina žengė link Džono.
Mielasis! Mielasis mano! Kodėl nepasakei
anksčiau! ji išskėtė rankas.
Bet užuot atsakęs Mieloji! ir apglėbęs,
apimtas siaubo Laukinis atatupstas traukėsi nuo jos mojuodamas rankomis, tarsi vytų
šalin kokį įkyrų ir pavojingą žvėrį. Keturi žingsniai atgal ir jis atsirėmė
į sieną.
Mylimasis! pasakė Linaina ir, uždėjusi
rankas Džonui ant pečių, prisispaudė prie jo. Apkabink mane, paliepė.
Stipriai apkabink, brangusis. Ji irgi turėjo poezijos savo dispozicijoje, žinojo
žodžių, kurie dainuoja, užburia ir dunda būgnais. Pabučiuok mane, ji
užmerkė akis ir nuleido balsą iki mieguisto šnibždesio, apsvaiginki bučiniais;
ir nuo meilės girtas būsi...
Laukinis sugriebė ją už riešų, atplėšė jos
rankas nuo savo pečių, šiurkščiai atstūmė, neatleisdamas gniaužtų.
Oi, man skauda, man... oi! Ji staiga nutilo.
Baimė privertė užmiršti skausmą atmerkusi akis ji pamatė jo veidą, ne, ne jo, o
kažkieno svetimą, nuožmų, išbalusį, perkreiptą veidą, trukčiojantį iš
beprotiško, nepaaiškinamo įsiūčio. Priblokšta ji sušnibždėjo: Kas tau,
Džonai?
Jis neatsakė, tik grąžė ją pamišėliškom akim.
Rankos, gniaužiančios jos riešus, drebėjo. Jis alsavo sunkiai ir nelygiai. Staiga vos
vos girdimai, tačiau šiurpiai sugriežė dantimis.
Kas tau? kone sukliko ji.
Tarsi pažadintas jos klyksmo, jis sučiupo ją už
pečių ir ėmė purtyti:
Paleistuvė! sušuko jis. Paleistuvė!
Begėdė kekšė!
Oi, nereikia, nere-e-eikia! maldavo ji
mekenančiu nuo purtymo balsu.
Paleistuvė!
Praš-a-au.
Šlykšti paleistuvė!
Gramą padarysi... pradėjo ji.
Laukinis pastūmė ją nuo savęs taip smarkiai, kad
ji susvirduliavo ir parkrito.
Šalin! sušuko jis, grėsmingai palinkęs
virš jos. Dink iš akių, kitaip užmušiu. Sugniaužė kumščius.
Linaina ranka prisidengė veidą.
Maldauju tave, Džonai ...
Nešdinkis. Greičiau!
Vis dar prisidengusi ranka ir išsigandusiom akim
sekdama kiekvieną jo judesį, ji pakilo nuo grindų ir, vis dar susigūžusi,
nenuleisdama rankos, puolė į vonią.
Laukinis palydėjo ją, bėgančią, smarkiu
pliaukštelėjimu, nuaidėjusiu kaip pistoleto šūvis.
Oi! davė šuolį Linaina.
Saugiai užsidariusi vonioje, ji atidžiai
apžiūrėjo savo opas. Atsistojo nugara į veidrodį, atgręžė galvą. Pažvelgusi per
kairį petį, pamatė išskėstos rankos atspaudą, aiškiai raudonuojantį ant perlinės
odos. Atsargiai patrynė užgautą vietą.
Už sienos Laukinis matavo žingsniais kambarį,
mušdamas taktą į grindis pagal magiškųjų žodžių ritmą ir muziką. Aukso muselė ir dagilėlis paleistuvauja mano akyse,
siutinančiai dudeno žodžiai. Atsiganęs kumelys ar šeškas gašlumo jai galėtų
pavydėt... Aukščiau juosmens jos moterys yra. Užtat žemiau tikri kentaurai;
ligi pusiaujo kūnas jų priklauso dievams, o apačia šėtonui: ten pragaras, ten
verdanti siera, tenai tamsybė, smarvė, pražūtis, fui, fui, fui! Duok man, mielas
vaistininke, bent unciją muskuso vaizduotei atgaivinti6.
Džonai! pasigirdo meilikaujantis balselis
iš vonios. Džonai!
O tu, žavingai žydintis
kūkali, taip saldžiai kvepiantis, jog svaigsta protas. Ar šita daili knyga vien tam yra
skirta, kad ten ranka rašytų: paleistuvė? Patsai dangus, išvydęs tavo darbus,
užspaudė nosį7.
Tačiau jo nosyje dar tvyrojo Linainos kvepalai, ant
palaidinės bolavo pudra nuo jos aksominio kūno. Begėdė kekšė, begėdė kekšė,
begėdė kekšė, be paliovos stukseno ausyse. Begėdė...
Džonai, ar galima drabužius?
Jis pakėlė nuo grindų kliošines kelnes,
palaidinukę, apatinuką.
Atidaryk! paliepė spirdamas į duris.
Na jau ne, baugščiai papriešgyniavo
balselis.
Tai kaip paduoti?
Pro orlaidę virš durų.
Jis įbruko ten drabužius ir vėl ėmė neramiai
žingsniuoti po kambarį. Begėdė kekšė, begėdė kekšė.
Kaip niežti joms storas pasturgalis gašlybės...8
Džonai.
Jis neatsakė. Storas pasturgalis gašlybės.
Džonai.
Ko reikia? niūriai paklausė jis.
Gal galėtum paduoti mano Maltuso diržą.
Sėdėdama vonioje, Linaina klausėsi žingsnių
kambaryje. Kiek dar laiko jis slankios ten ir atgal? Kažin ar laukti, kol jis išeis iš
buto? Ar palūkėjus, kol jo šėlsmas aprims, atidaryti vonios duris ir šokti prie
išėjimo?
Šias nerimastingas jos mintis pertraukė kambaryje
sučirškęs telefono skambutis. Staiga trepsėjimas liovėsi. Ji išgirdo Laukinio
dialogą su tyla:
Alio.
...
Taip.
...
Taip, jei pats savęs nepasisavinau.
...
Sakau jums taip. Ponas Laukinis klauso.
...
Ką? Kas susirgo? Žinoma, įdomu.
...
Rimta liga? Sunkiai susirgo? Tuoj pat atvyksiu.
...
Ne savo kambariuose? O kurgi ji dabar?
...
Dieve mano! Duokite adresą!
...
Park Leinas, numeris trys? Trys? Ačiū.
Linaina išgirdo dedamo ragelio kleptelėjimą,
paskui skubius žingsnius. Trinktelėjo durys. Tyla. Iš tikrųjų išėjo?
Be galo atsargiai ji pravėrė duris per ketvirtį
colio; pažiūrėjo pro plyšį tuščia; įsidrąsinusi pravėrė plačiau ir
iškišo galvą; galiausiai ant pirštų galų išėjo iš vonios; smarkiai plakančia
širdimi pastovėjo kelias sekundes klausydamasi; tada puolė prie išorinių durų,
atidarė, išsmuko į aikštelę, užtrenkė, nubėgo. Tiktai atsidūrusi lifte ir
pradėjusi kristi žemyn, ji pasijuto saugiai.
Park Leino mirštančiųjų ligoninė buvo
šešiasdešimties aukštų bokštas, apdailintas šviesiai geltonom plytelėm. Kai
Laukinis išlipo iš taksisparnio, nuo stogo burgzdama pakilo virtinė ryškiai
nuspalvintų oro katafalkų ir nuskriejo virš parko į vakarus, Slau krematorijaus link.
Prie lifto durų sėdintis šveicorius suteikė jam reikalingą informaciją, ir jis
nusileido į aštuonioliktą aukštą, kur buvo 81 palata (greit progresuojančios
senatvės ligoniams, kaip paaiškino šveicorius).
Tai buvo didelis kambarys, saulėtas, geltonai
dažytom sienom; jame stovėjo dvidešimt lovų, visos užimtos. Linda merdėjo ne
vieniša ne vieniša ir su visais šiuolaikiniais patogumais. Ore be pertrūkio
skambėjo linksmos sintetinės melodijos. Kiekvieno mirtininko kojūgalyje buvo
televizorius, įjungtas nuo ryto iki vakaro. Kas ketvirtį valandos pagrindinis kvapų
gamos aromatas automatiškai pasikeisdavo.
Mes siekiame, paaiškino slaugė, sutikusi
Laukinį ant palatos slenksčio, mes siekiame sukurti čia kuo malonesnę aplinką,
kažkokį vidurį tarp aukščiausios klasės viešbučio ir jutiminio kino rūmų.
Kur ji? pertraukė Laukinis, neklausydamas
tų mandagių paaiškinimų.
Slaugė įsižeidė.
Jūs, regis, skubate, pasakė ji.
Nejaugi nėra vilties? paklausė jis.
Norite pasakyti vilties, kad ji pasveiktų?
(Jis linktelėjo.) Ne, žinoma, nėra. Kai atsiunčia pas mus, tai...
Išblyškusiame Laukinio veide atsispindėjo toks sielvartas, kad staiga ji nutilo,
apstulbinta. Bet kas jums? susirūpino slaugė. Nebuvo pripratusi prie tokio
lankytojų elgesio. (Jų čia daug ir nebūdavo; ir kam jiems išvis lankytis?)
Jums negera, a?
Jis papurtė galvą.
Ji mano motina, pratarė jis vos girdimai.
Slaugė žvilgtelėjo į jį nustebusi ir
pasibaisėjusi, paskui greitai nuleido akis. Jos veidas ir kaklas plykstelėjo raudoniu.
Nuveskite mane pas ją, paprašė Laukinis,
stengdamasis kalbėti ramiai.
Vis dar paraudusi iš gėdos, ji nuvedė jį per
palatą. Į juos atsisukdavo veidai dar neseni, neraukšlėti (nes senatvė ateidavo
taip greitai, jog nespėdavo paliesti skruostų pažeisdavo tik širdį ir smegenis).
Laukinį sekė tuščios, abejingos suvaikėjusių žmonių akys. Nuo šių žvilgsnių
jį kratė šiurpuliai.
Linda gulėjo paskutinėje ilgos eilės lovoje, prie
pat sienos. Atsirėmusi į pagalves, ji žiūrėjo Pietų Amerikos teniso ant Rymano
paviršių pusfinalį, kurį transliavo be garso nedideliame televizoriaus ekrane lovos
gale. Žaidėjų figūrėlės tyliai lakstė po švytinčio stiklo kvadratą, nelyginant
žuvys akvariume, bežadžiai besiblaškantys kito pasaulio gyventojai.
Linda žiūrėjo blankiai ir beprasmiškai
šypsodamasi. Jos apsiblaususiame, išpurtusiame veide buvo įspausta idiotiškos laimės
išraiška. Retkarčiais vokai užsimerkdavo, ji valandėlei užsnūsdavo. Paskui
krūptelėdavo ir vėl atsibusdavo vėl jos akyse mirgėjo ir nardė it žuvytės
teniso čempionai; ausyse skambėjo Stipriai apkabink, brangusis, apsvaiginki
bučiniais, atliekamas Super-Voks-Vurliceriana sintezatoriaus; iš
ventiliatoriaus virš galvos dvelkė šiltas verbenos aromatas ir visi šie dalykai,
permainyti ir pagražinti somos, susipindavo į vieną nuostabų sapną, ir Linda vėl
šypsojosi savo bedante, išblukusia, infantiliškai laiminga šypsena.
Na, aš jus palieku, pasakė slaugė.
Tuoj ateis mano vaikų grupė. Ir dar turiu prižiūrėti pacientę Nr. 3. Ji
mostelėjo į lovą arčiau prie durų. Kiekvieną minutę gali nusikapanoti.
Sėskitės, jauskitės kaip namie. Ir skubiai nuėjo.
Laukinis atsisėdo šalia lovos.
Linda, sušnibždėjo jis, paėmęs ją už
rankos.
Išgirdusi savo vardą, ji pasisuko. Blausiose akyse
blykstelėjo sąmonės kibirkštėlė. Atpažino. Suspaudė jo ranką, nusišypsojo,
sukrutino lūpas; paskui ūmai knaptelėjo galva į priekį. Užsnūdo. Jis sėdėjo ir
žiūrėjo į ją, ir pro suglebusį apvalkalą regėjo jauną, skaistų veidą,
palinkusį virš jo vaikystės Malpaise; užmerkęs akis, prisiminė jos balsą, jos
judesius, visus jų bendro gyvenimo įvykius. Nuplaus kuo puikiausiai vonia ir
tualetas... Kaip gražiai ji jam dainavo! O tie vaikiški eilėraštukai, kokie
nuostabiai keisti ir paslaptingi!
A, B, C, vitaminas D
Taukai kepenyse, menkė gelmėje. |
Prisiminęs tuos žodžius ir juos
kartojančios Lindos balsą, jis pajuto, kad akyse susitvenkė karštos ašaros. O
skaitymo pamokos: Katė tupi. Vaikui gera; o Praktinė instrukcija gemalinių
betų klasės darbuotojoms. O jos pasakojimai ilgais vakarais prie ugniakuro arba
vasarą ant lūšnos stogo apie Kitapus, tą nuostabų nuostabų pasaulį už draustinio
ribų, kurio atmintį tarsi dangiško gėrio ir grožio rojaus, nesuteršto pažinties
su realiu Londonu, su realiais civilizuotais žmonėmis, jis ligi šiol brangino ir
saugojo.
Ūmai nuskardėję rėksmingi balsai privertė jį
atmerkti akis: skubiai nubraukęs ašaras, jis apsižvalgė. Į palatą veržėsi, rodės,
begalinis srautas identiškų aštuonmečių dvynių. Dvynys po dvynio, dvynys po dvynio
kaip košmariškame sapne. Jų veidai (tikriau sakant, vienas be galo pasikartojantis
veidas), priplotnosiai, mopsiški, spoksojo balsvomis, išverstomis akimis. Visi dėvėjo
chaki spalvos uniformas. Visi išsižioję. Spygaudami ir šūkaudami, jie kaip skėriai
užpildė visą palatą; jie ropojo tarp lovų, korėsi ant jų, šliaužiojo palovėse,
stebeilijo į televizorius, vaipėsi prieš ligones.
Linda juos nustebino ir netgi išgąsdino. Būrelis
jų susirinko jos kojūgalyje ir spoksojo į ją baimingomis ir bukai smalsiomis akimis
nelyginant žvėreliai, susidūrę su nepažįstamu daiktu.
Ė, žiūrėk, žiūrėk! kalbėjosi jie
tyliai ir baikščiai. Kas jai yra? Kodėl ji tokia stora?
Jie niekada nebuvo matę tokio veido juk visada
ir visų veidai jaunatviški, oda stangri, kūnai liekni, nugaros tiesios. Visos šios
perkopusios šešiasdešimtmetį mirtininkės atrodė kaip mergaitės. Palyginus su jomis,
keturiasdešimt ketverių Linda suglebusi, iškaršusi pabaisa.
Kokia baidyklė, šnibždėjosi vaikai.
Pažiūrėk, kokie dantys!
Netikėtai iš po lovos, tarp Džono kėdės ir
sienos, išnėrė bukanosis bamblys ir įsispoksojo į miegantį Lindos veidą.
Na ir... pradėjo jis, bet nebaigęs
suspiegė. Laukinis čiupo jį už apykaklės, perkėlė per kėdę ir, skėlęs skambų
antausį, nusviedė žliumbiantį šalin.
Išgirdusi spiegimą, į pagalbą atskubėjo
vyresnioji slaugė.
Ką jam padarėte? puolė ji ant Laukinio.
Aš neleisiu jums mušti vaikų.
O kodėl leidžiate juos prie lovos? Laukinio
balsas drebėjo iš pasipiktinimo. Ir ką išvis čia veikia šitie bjaurūs
vaikigaliai? Tai skandalinga!
Skandalinga? Ką jūs kalbate? Jie pratinami prie
mirties. Ir įsidėmėkite, įspėjo ji piktai, jeigu dar trukdysite jų
pratyboms, aš iškviesiu sanitarus, ir jus išmes iš čia.
Laukinis pakilo ir žengė keletą žingsnių link
slaugės. Jo judesiai ir veidas buvo tokie grėsmingi, jog ši, apimta siaubo, atšlijo
atgal. Didžiausiomis pastangomis jis susivaldė, tylėdamas nusigręžė ir vėl
atsisėdo prie lovos.
Kiek nusiraminusi, oriai, tačiau vis dar nervingai
ir ne itin tvirtai, slaugė pasakė:
Aš jus perspėjau. Taigi neužsimirškite.
Vis dėlto ji nuvedė pernelyg smalsius dvynius į
kitą kambario galą ir liepė prisijungti prie žaidimo ieškok užtrauktuko, kurį
organizavo viena iš jos bendradarbių.
Bėk, mieloji, išgerk puodelį tirpios kavos,
paliepė jai vyresnioji. Paliepė ir atgavo pasitikėjimą, pasijuto žvaliau.
Na, vaikai! šūktelėjo ji.
Linda, neramiai sujudėjusi, valandėlei atsimerkė,
apsidairė blausiomis akimis ir vėl užsnūdo. Sėdėdamas šalia, Laukinis stengėsi
atgaivinti prieš kelias minutes užplūdusius prisiminimus. A, B, C, vitaminas D,
tyliai kartojo jis tarsi burtažodį, kuris sugrąžintų pražuvusią praeitį. Bet
burtažodis nepadėjo. Gražūs prisiminimai niekaip nenorėjo grįžti; atmintyje
iškildavo tik bjaurios pavydo, niekšybių, sielvarto scenos. Iš Popės sužeisto peties
varva kraujas; Linda miega išsidrėbus, ir musės zyzia virš išlaistyto ant grindų
prie lovos meskalio; berniūkščiai šūkauja jai įkandin tuos gėdingus žodžius... O,
ne, ne! Jis užsimerkė, pakratė galvą, vydamas šalin šiuos vaizdus. A, B, C,
vitaminas D... Jis mėgino įsivaizduoti, kaip, pasisodinusi jį ant kelių,
apkabinusi, ji dainuoja jam, supa, liūliuoja: A, B, C, vitaminas D, vitaminas D,
vitaminas D...
Superelektroninės muzikos banga pakilo į ašaringą
crescendo; ir kvapų cirkuliavimo sistemoje verbeną tuoj pat pakeitė sodrus
pačulės aromatas. Linda sujudėjo, atsibudo, kelias sekundes sutrikusi stebėjo
pusfinalininkus, paskui, pakėlusi galvą, porą kartų įkvėpė naujai iškvėpinto oro
ir staiga nusišypsojo vaikiškai palaiminga šypsena.
Pope! sumurmėjo ji ir užmerkė akis. O,
kaip man patinka, kaip man... Ji atsiduso ir klastelėjo ant pagalvės.
Bet, Linda! meldžiančiu balsu ištarė
Laukinis. Argi nepažįsti manęs? Jis taip stengėsi užmiršti visą bjaurastį,
padarė viską, ką galėjo; tai kodėl gi ji neleidžia jam užmiršti? Jis smarkiai
suspaudė jos glebią ranką, tarytum norėdamas priversti ją atsipeikėti nuo tų
gėdingų smagybių, nuo tų niekingų, neapkenčiamų prisiminimų sugrąžinti ją
į dabartį, į tikrovę; baisią dabartį, baugią tikrovę tačiau pakylėtą,
reikšmingą, be galo svarbią kaip tik dėl neišvengiamumo to, kas turėjo atsitikti ir
kas taip gąsdino. Argi nepažįsti manęs, Linda?
Jis pajuto silpną atsakomąjį rankos
spustelėjimą. Jo akys prisipildė ašarų. Jis pasilenkė ir pabučiavo ją.
Jos lūpos sukrutėjo.
Pope! vėl sušnibždėjo ji ir tarsi kibiru
pamazgų apliejo Džoną.
Ūmai jo krūtinėje sukunkuliavo pyktis. Antrąsyk
neradęs išeigos, jo aistringas sielvartas virto aistringu įniršiu.
Bet aš Džonas! sušuko jis. Aš
Džonas! Apimtas nevilties ir pagiežos, sugriebė ją už peties ir papurtė.
Lindos akys suvirpėjo ir atsimerkė; ji pamatė jį,
pažino Džonai! tačiau perkėlė šį realų veidą, šias realias
skaudžiai purtančias rankas į įsivaizduojamą pasaulį su savais, vidiniais pačulės
ir supermuzikos pakaitalais, su persimainiusiais prisiminimais ir keistai sukaitaliotais
pojūčiais jos sapnų pasaulį. Tai Džonas, jos sūnus, tačiau ji įsivaizdavo, jog
jis įsiveržė į Malpaiso rojų, kur ji mėgavosi somos švente drauge su Pope. Džonas
pyksta, nes jai patinka Popė; Džonas purto ją, nes Popė su ja lovoje, tarsi tai
būtų kažkas bloga, tarsi to nedarytų visi civilizuoti žmonės. Kiekvienas
priklauso vis... jos balsas staiga užlūžo ir perėjo į vos girdimą, dūstantį
švokštimą. Jos burna prasižiojo, desperatiškai gaudydama orą, tačiau plaučiai lyg
ir nebemokėjo kvėpuoti. Įsiręžusi bandė šūktelėti, bet neišleido nė garso; tik
išsprogusios akys liudijo apie jos kančią. Rankos pakilo prie gerklės, paskui ėmė
kapoti orą orą, kurio daugiau nebeįstengė įtraukti, orą, kuris jai nustojo
egzistuoti.
Laukinis pašoko, pasilenkė arčiau.
Kas tau, Linda? Kas tau? ėmė klausinėti
maldaujančiu balsu, tarsi norėdamas, kad jį paguostų, nuramintų.
Lindos žvilgsnyje jis perskaitė neapsakomą
siaubą, siaubą ir, kaip jam pasirodė, priekaištą. Ji pamėgino pasikelti, bet
vėl nugriuvo ant pagalvių. Veidas baisiai persikreipė, lūpos pamėlynavo.
Laukinis apsisuko ir nubėgo per palatą.
Greičiau, greičiau! šaukė jis.
Greičiau!
Stovėjusi žaidžiančių dvynių rato vidury
vyresnioji slaugė apsidairė. Jos veide šmėkštelėjo nuostaba, tuoj pat užleidusi
vietą nepasitenkinimui.
Nešaukite! Pagalvokite apie mažylius,
pasakė ji, raukdama kaktą. Galite pakenkti jų formavimui... Bet ką jūs darote?
Jis įsiveržė į ratą. Atsargiau! Vienas vaikas sukliko.
Greičiau, greičiau! Laukinis čiupo ją už
rankovės, nusitempė paskui save. Greičiau! Kažkas atsitiko. Aš nužudžiau ją.
Kai jie pasiekė palatos galą, Linda jau buvo
mirusi.
Laukinis valandėlę stovėjo kaip įkastas, paskui
puolė ant kelių šalia lovos ir užsidengęs veidą rankomis ėmė nenumaldomai raudoti.
Slaugė stovėjo sutrikusi, žiūrėdama tai į
klūpančią figūrą prie lovos (koks neišsiauklėjimas!), tai į dvynius (vargšai
vaikai!), kurie nustojo ieškoti užtrauktuko ir išpūtę ir akis, ir šnerves spoksojo
iš kito palatos galo į skandalingą sceną, vykstančią prie lovos Nr. 20. Gal
pakalbėti su juo? Pabandyti atvesti į protą? Kad prisimintų, kur yra, suprastų,
kokią nepataisomą žalą daro vargšams mažutėliams, kaip griauna jų sveiką
požiūrį į mirtį šiuo šlykščiu emocijų protrūkiu. Tarsi mirtis būtų kažkas
baisaus, tarsi vienas individas būtų toks jau svarbus! Juk šitoks elgesys gali įteigti
vaikams pačių pragaištingiausių minčių apie šį reiškinį, gali sukelti visiškai
klaidingą, absoliučiai antivisuomenišką reakciją.
Ji žengė į priekį ir palietė jo petį.
Elkitės kaip pridera, negarsiai, bet piktai
pasakė ji. Tačiau apsižvalgiusi pamatė, jog pustuzinis dvynių jau pakilo ant kojų ir
drožia per palatą. Žaidimo ratas suiro. Dar valandėlė... Ne, rizikuoti nevalia;
kitaip prapultų visos grupės formavimui padėtas šešių ar septynių mėnesių laikas.
Ji nuskubėjo atgal pas pavojuje atsidūrusius auklėtinius.
Vaikai, kas nori eklero su šokoladiniu kremu?
garsiai ir žvaliai šūktelėjo.
Aš! choru subliovė visa Bokanovskio grupė.
Lova Nr. 20 buvo iškart pamiršta.
O Dieve, Dieve, Dieve... mintyse kartojo
Laukinis. Užpildžiusioje jo protą sielvarto ir atgailos sumaištyje tai buvo
vienintelis jam likęs aiškus žodis. Dieve! sušnibždėjo jis. Dieve...
Ką jis ten murma? visai greta pro
supermuzikos treles prasimušė skardus balselis.
Smarkiai krūptelėjęs, Laukinis atitraukė nuo
veido rankas, apsidairė. Penki chaki drabužiais apvilkti dvyniai kiekvieno
dešinėje rankoje pailgas pyragaitis ir vienodi veidai įvairiai išterlioti šokoladiniu
kremu stovėjo eilute ir sprogino į jį akis it mopsai.
Jam atsisukus, jie drauge išsišiepė. Vienas
bakstelėjo Lindą pyragaičio nuograuža.
Jau numirė? paklausė jis.
Laukinis kurį laiką į juos žiūrėjo tylėdamas.
Tylėdamas atsistojo, tylėdamas palengva nuėjo durų link.
Jau numirė? pakartojo smalsusis dvynys,
bidzendamas pašonėje.
Laukinis pašnairavo į jį ir vis dar tylėdamas
stumtelėjo į šalį. Dvynys parkrito ant grindų ir išsyk ėmė klykti. Laukinis net
neatsigręžė.
Park Leino mirštančiųjų ligoninės pagalbinį
personalą sudarė šimtas šešiasdešimt du deltos, tai yra dvi Bokanovskio grupės:
aštuoniasdešimt keturios raudonplaukės moterys ir septyniasdešimt aštuoni juodbruvi
ilgagalviai vyrai. Šeštą valandą, pasibaigus jų darbo dienai, abi grupės susirinko
ligoninės vestibiulyje, kur iždininko padėjėjo pavaduotojas išduodavo jiems dieninę
somos porciją.
Išėjęs iš lifto, Laukinis atsidūrė pačioje jų
tirštynėje. Bet jo mintys buvo kitur jis mąstė apie mirtį, skausmą, atgailą;
mašinaliai, nesuvokdamas, ką daro, jis ėmė brautis pro minią.
Ko stumdaisi? Kur tu veržiesi?
Iš didelės daugybės gerklių skambėjo tiktai du
balsai plonas ir storas. Be galo kartodamiesi, tarsi veidrodžių koridoriuje, tik du
veidai piktai atsisukdavo į jį: vienas beplaukis, strazdanotas ir apvalus it
mėnulis, su oranžinių plaukų ratilu, kitas siauras, paukštiškas, apžėlęs dvi
dienas neskustais šeriais. Jų šūksniai ir aštrių alkūnių baksnojimai į
šonkaulius privertė jį atsipeikėti. Jis vėl ėmė suvokti jį supančią tikrovę,
apsidairė aplinkui ir suprato, ką regi su slegiančiu siaubo ir pasibjaurėjimo
jausmu atpažino dienom ir naktim besikartojančias klejones, knibždančios, sunkiai
atskiriamos vienodybės košmarus. Dvyniai, dvyniai... Kaip skėriai jie knibždėjo
Lindos palatoje ir dergė jos mirties paslaptį. Ir vėl kaip skėriai, tik didesni,
suaugę, jie dabar ropoja per jo sielvartą ir kančią. Jis stabtelėjo, suglumusiom ir
išsigandusiom akim perleido tą chaki spalvos minią, už kurią buvo aukštesnis visa
galva. Kokia daugybė nuostabių būtybių! pašiepdami ir
tyčiodamiesi, iškilo atminty melodingi žodžiai. Kokie veidai jų! Koks puikus
naujas pasaulis...9
Pradedame dalyti somą! paskelbė skardus
balsas. Prašom iš eilės. Paskubėkime!
Pro kažkurias duris į vestibiulį jau buvo įnešti
stalas ir kėdės. Balsas priklausė žvaliam jaunam alfai, kuris atsinešė su savim
juodą geležinę skrynelę. Dvynių minia pasitiko jį dusliu patenkintu gaudesiu. Apie
Laukinį jau užmiršo. Dėmesys dabar buvo sutelktas į juodąją skrynelę, kurią
jaunasis alfa pastatė ant stalo ir atrakino. Pakėlė dangtį.
Ooo! žioptelėjo vienu metu visi šimtas
šešiasdešimt du deltos, tarsi prieš juos būtų plykstelėjęs fejerverkas.
Jaunuolis išėmė saują mažyčių dėžučių.
Na, ištarė jis įsakmiai, prašau
prieiti. Po vieną, nesistumdyti.
Po vieną ir nesistumdydami, dvyniai prieidinėjo.
Pirma du vyrai, paskui moteris, paskui dar vienas vyras, dar trys moterys, paskui...
Laukinis stovėjo ir žiūrėjo. Koks puikus
naujas pasaulis! Koks puikus naujas pasaulis... Šie dainingi žodžiai jam, regis,
suskambėjo kitaip. Jau ne pašaipa iš jo, liūdinčio ir atgailaujančio, ne
piktdžiugiška ir ciniška patyčia. Ne šėtonišku juoku, per dantį traukiančiu
niekingą to košmaro skurdumą, jo kokčią monotoniją. Dabar jie staiga, lyg trimito
garsai, pašaukė griebtis ginklo. Koks puikus naujas pasaulis! Miranda paskelbia,
jog grožio pasaulis įmanomas, jog net šį košmarą įmanoma pakeisti į kažką
puikaus ir tauraus. Koks puikus naujas pasaulis! Tai buvo iššūkis, įsakymas.
Baikit stumdytis! įsiutęs riktelėjo
iždininko padėjėjo pavaduotojas. Užtrenkė skrynelės dangtį. Jei nesielgsite
kaip pridera, nebedalysiu somos.
Deltos paburbėjo, pabaksnojo vienas kitą ir nurimo.
Grasinimas paveikė. Likti be somos koks siaubas!
Va taip, pasakė jaunasis alfa ir vėl
atidarė skrynelę.
Linda gyveno ir mirė verge; kiti turi gyventi
laisvi, ir pasaulis bus gražus. Tai jo pareiga, jo atgaila. Ir staiga Laukiniui
toptelėjo, ką jis privalo padaryti tarsi atsivėrė langinės, atsiskleidė
užuolaida.
Kitas, pasakė dalytojas.
Dar viena delta žengė prie stalo.
Stokite! sušuko Laukinis garsiu ir skambiu
balsu. Stokite!
Jis prasispraudė prie stalo; deltos žiūrėjo į
jį apstulbę.
Forde! sumurmėjo iždininko padėjėjo
pavaduotojas. Tai Laukinis. Jis išsigando.
Paklausykite, meldžiu jus, įsikarščiavęs
pradėjo Laukinis. Įtempkite ausis... Jis niekada nebuvo kalbėjęs viešai, tad
jam labai sunku buvo išreikšti tai, ką norėjo pasakyti. Neimkite tos
šlykštynės. Tai nuodai, nuodai.
Pone Laukini, raminamai šypsodamasis tarė
dalytojas, leiskite man...
Nuodai ir sielai, ir kūnui.
Taip, bet prašau leisti man tęsti darbą.
Būkite malonus. Atsargiai ir švelniai, tarsi glostytų neabejotinai piktą žvėrį,
jis patapšnojo Laukiniui per petį. Tik leiskite man...
Niekada! sušuko Laukinis.
Bet paklausykite, drauguži...
Išmeskite lauk visus tuos nuodus.
Žodžiai išmeskite lauk prasiskverbė per
storus bukaprotystės klodus iki paties deltų sąmonės gyvuonies. Minia piktai sugaudė.
Aš atėjau suteikti jums laisvę, vėl
kreipėsi į dvynius Laukinis. Aš atėjau...
Iždininko padėjėjo pavaduotojas daugiau
nebesiklausė; jis išsmuko iš vestibiulio ir ėmė ieškoti numerio telefonų knygoje.
Taigi namie jo nėra, padarė išvadą
Bernardas. Nėra pas mane, nėra ir pas tave. Nėra nei Afroditeume, nei Centre,
nei institute. Tai kur jis pasidėjo?
Helmholcas truktelėjo pečiais. Jie manė, jog
grįžę iš darbo ras Laukinį, laukiantį jų vienoje iš įprastinių susitikimo
vietų, tačiau tas kaip į vandenį. Apmaudu juk jie ketino nulėkti į Biaricą
Helmholco keturviečiu sportasparniu. Jei jis tuoj neateis, jie pavėluos vakarienės.
Luktelkim dar penkias minutes, pasakė
Helmholcas. Ir jeigu nepasirodys, tai...
Jį pertraukė telefono skambutis. Helmholcas
pakėlė ragelį.
Alio. Klausau. Ilga pauzė, paskui: Kad
jį kur Fordas! nusikeikė Helmholcas. Tuoj pat atvyksiu.
Kas atsitiko? paklausė Bernardas.
Tai pažįstamas iš Park Leino ligoninės. Pas
juos Laukinis siautėja. Turbūt protas pasimaišė. Šiaip ar taip, atidėlioti negalima.
Skrendi su manim?
Abudu nuskubėjo koridoriumi prie liftų.
Bet ar jums patinka būti vergais? šaukė
Laukinis, kai jie įėjo į ligoninę. Jo veidas degė, akys kibirkščiavo aistringu
įniršiu. Patinka būti kūdikiais? Taip, žindukliais, kurie tiek ir temoka
zyzti ir teršti, pridūrė jis, įsiutintas gyvuliško bukumo tų, kuriuos atėjo
išlaisvinti. Tačiau įžeidimai atšokdavo nuo storo kvailybės šarvo; žiopluose
žvilgsniuose tebuvo tik niūrus ir pagiežingas priešiškumas. Taip, teršti!
dar garsiau sušuko jis. Sielvartas ir atgaila, užuojauta ir pareiga dabar viskas
buvo pamiršta, viską užgožė didžiulė, nepergalima neapykanta tiems pabaisiškiems
pusžmogiams. Argi nenorite būti laisvi, nenorite būti žmonės? O gal nė
nesuprantate, ką reiškia žmogus ir laisvė? Įniršis suteikė jam iškalbą,
žodžiai liete liejosi. Nesuprantate? pakartojo, bet vėl neišgirdo atsakymo.
Na, gerai, prabilo jis rūsčiai. Aš išmokysiu jus; padarysiu jus laisvus,
norite ar nenorite. Ir stumtelėjęs langą, išeinantį į vidinį ligoninės kiemą,
pradėjo pro jį saujomis svaidyti dėžutes su somos tabletėmis.
Išvydusi tokią neregėtą šventvagystę, žaliai
uniformuota minia suakmenėjo ir akimirką tylėjo, apstulbusi ir pasibaisėjusi.
Jis išprotėjo, sušnibždėjo Bernardas,
išplėtęs akis. Jie jį užmuš. Jie...
Staiga minia suriaumojo, grėsmingai subangavo,
plūstelėjo Laukinio link.
Padėk jam, Forde, pasakė Bernardas ir
nusigręžė.
Fordu pasitikėk, bet ir pats rankas sudėjęs
nesėdėk! ir nusijuokęs išties džiaugsmingu juoku Helmholcas ėmė brautis per
minią.
Laisvi, laisvi! šaukė Laukinis, viena ranka
mėtydamas somą, o kita, sugniaužta į kumštį, daužydamas niekuo nesiskiriančius
užpuolikų veidus. Laisvi! Ir staiga greta jo atsidūrė Helmholcas. Šaunuolis
Helmholcas! Ir jis ėmė atmušinėti puolančiuosius. Dabar ir jūs žmonės!
Irgi svaidė tuos nuodus saujomis pro atvirą langą. Taip, žmonės, žmonės! Ir
štai nuodų nebeliko. Laukinis iškėlė skrynelę, parodė jos juodą tuštumą.
Jūs laisvi!
Kaukdami deltos puolė su dvigubu įniršiu.
Jie pražuvo, išsprūdo Bernardui,
neryžtingai mindžikuojančiam nuošaliai nuo grumtynių. Pagautas staigaus impulso, jis
metėsi jiems į pagalbą; paskui apsigalvojo ir sustojo; tada susigėdęs vėl žengė
žingsnį į priekį; vėl apsigalvojo ir taip stovėjo kęsdamas gėdos ir baimės
kančias jeigu jiems nepadės, juos užmuš, o jeigu padės, jį
užmuš; tuo metu (garbė Fordui!) į vestibiulį įbėgo akiniuoti kiauliasnukiai
policininkai su dujokaukėmis.
Bernardas puolė jiems priešais. Sumostagavo
rankomis dabar ir jis dalyvavo, veikė kažką. Kelis kartus sušuko:
Gelbėkite! garsiau ir garsiau, tarytum tuo
šauksmu ir pats gelbėtų. Gelbėkite! Gelbėkite! Gelbėkite!
Nustūmę jį į šalį, policininkai ėmėsi darbo.
Trys vyrai su pakabintais ant nugarų purkštuvais užpildė orą somos garų kamuoliais.
Du knebinėjo kilnojamą sintetinės muzikos stotelę. Dar keturi su vandens pistoletais,
užtaisytais galingu anestetiku, įsiveržė į minią ir metodiškai, trumpomis
čiurkšlėmis, ėmė guldyti pačius aršiausius kovotojus.
Greičiau, greičiau! klykė Bernardas.
Greičiau, kitaip juos užmuš. Už... Oi! Suerzintas jo riksmo, vienas policininkų
į jį švirkštelėjo iš vandens pistoleto. Sekundę ar dvi Bernardas pasiūbavo ant
kojų, kuriose, rodės, neliko nei kaulų, nei sausgyslių, nei raumenų ir kurios virto
tiesiog drebučiais netgi ne drebučiais, o vandeniu, ir susmuko kaip maišas ant
grindų.
Staiga iš sintetinės muzikos stotelės pasigirdo
Balsas. Proto Balsas, Geranoriškumo Balsas. Skambėjo įrašyta garso ritinėlyje
priešriaušinė kalba Nr. 2 (vidutinio stiprumo).
Bičiuliai mano, bičiuliai mano, kreipėsi
Balsas iš pačių nesamos širdies gelmių su tokiu be galo švelniu priekaištu, jog
netgi policininkų akis po kaukių stiklais tuojau pat aptemdė ašaros. Kam visa ta
sumaištis? Būkime visi laimingi ir geri. Laimingi ir geri, pakartojo Balsas.
Gyvenkime santarvėje, santarvėje. Balsas suvirpėjo, nutilo iki šnibždesio ir
išsikvėpė. O, kaip aš noriu, kad būtumėte laimingi, prabilo vėl su
nuoširdžiu ilgesiu. Kaip noriu, kad būtumėte geri! Meldžiu jus, meldžiu, būkite
geri ir...
Po poros minučių Balsas ir somos garai padarė savo
darbą. Ašarodami deltos bučiavosi ir glėbesčiavosi po penkis, šešis viename
dideliame glėbyje. Netgi Helmholcas ir Laukinis vos neverkė. Iš iždinės atnešė
naujų somos atsargų, skubiai išdalijo, ir, palydėti jausmingo sodraus baritono
atsisveikinimų, dvyniai išsiskirstė taip žliumbdami, tarsi jiems širdys plyštų.
Sudie, mielieji mano, mielieji mano bičiuliai,
telaimina jus Fordas! Sudie, mielieji mano, mielieji mano bičiuliai, telaimina jus
Fordas! Sudie, mielieji mano...
Kai išėjo paskutiniai deltos, policininkas
išjungė srovę. Angeliškas Balsas nutilo.
Eisite geruoju? paklausė seržantas. Ar
reikės apmarinti? ir grasinamai nusitaikė vandens pistoletu.
Eisime geruoju, atsakė Laukinis, braukdamas
kraują nuo prakirstos lūpos, apdraskyto kaklo ir įkąstos kairės rankos.
Vis dar prispaudęs nosinę prie kraujuojančios
nosies, Helmholcas pritariamai linktelėjo.
Atsipeikėjęs ir vėl ėmęs valdyti kojas,
Bernardas tuo momentu kaip įmanydamas nepastebimiau nuslinko durų link.
Ei, jūs ten! šūktelėjo seržantas;
kiauliasnukis policininkas nubėgo per kambarį ir uždėjo ranką ant Bernardo peties.
Bernardas atsisuko, nutaisęs nekaltą ir
nuskriaustą miną. Ketino pabėgti? Tokia mintis jam nė į galvą nešovė.
Nors kam aš jums reikalingas, pasakė jis
seržantui, supratimo neturiu.
Juk jūs suimtųjų draugas?
Matote... pradėjo Bernardas ir užsikirto.
Ne, to neigti neįmanoma. O kas čia tokio? paklausė jis.
Eime, pasakė seržantas ir nuvedė juos į
laukiantį prie durų policijos automobilį.
Visus tris paprašė užeiti į Pasaulio Valdytojo
kabinetą.
Jo fordybė ateis už valandėlės. Liokajus
gamos uniforma paliko juos vienus.
Helmholcas garsiai nusijuokė.
Mus, rodos, ne į teismą pakvietė, o išgerti
tirpios kavos, pasakė jis ir dribo į prašmatniausią iš visų pneumatinių
krėslų. Pralinksmėk, Bernardai, pridūrė pažvelgęs į draugo veidą,
pažaliavusį iš susirūpinimo, tačiau Bernardas nesidavė pralinksminamas; neatsakęs
ir net nežvilgtelėjęs į Helmholcą, jis atsisėdo ant pačios nepatogiausios kėdės
turėdamas neaiškią viltį, jog šitaip nukreips nuo savęs aukščiausios valdžios
rūstybę.
Laukinis be perstojo žingsniavo po kambarį,
išsiblaškiusiu žvilgsniu klaidžiodamas po knygų nugarėles lentynose, po numeruotus
stalčiukus su garso ritinėliais ir skaitymo mašinų juostelėmis. Ant stalo prie lango
gulėjo masyvus tomas, įrištas į minkštą juodą dirbtinę odą, kurioje buvo
įspausti dideli auksiniai T ženklai. Laukinis paėmė jį ir atvertė. Mano gyvenimas
ir darbai. Mūsų viešpaties Fordo šventraštis. Išleido Detroite Fordo žinių
skleidimo draugija. Tingiai pavartęs puslapius, perskaitęs vienur sakinį, kitur
pastraipą, jis padarė išvadą, jog knyga neįdomi, ir kaip tik tuo metu atsidarė
durys, ir į kambarį energingu žingsniu įėjo Nuolatinis Vakarų Europos Valdytojas.
Paspaudęs rankas visiems trims, Mustafa Mondas
kreipėsi į Laukinį:
Tai jums nelabai patinka civilizacija, pone
Laukini.
Laukinis pažvelgė į Valdytoją. Jis buvo
pasirengęs meluoti, triukšmauti, niūriai tylėti, tačiau, išvydęs draugišką ir
protingą Mondo veidą, nutarė drožti tiesą į akis.
Nepatinka, papurtė galvą.
Bernardas krūptelėjo ir pasibaisėjo. Ką pagalvos
Valdytojas? Būti draugu žmogaus, kuris sako, kad jam nepatinka civilizacija, sako
atvirai ir kam? Pačiam Valdytojui! Tai baisu.
Bet, Džonai... pradėjo jis. Mustafos Mondo
žvilgsnis privertė jį susigūžti ir nutilti.
Žinoma, tęsė Laukinis, yra ir labai
puikių dalykų. Pavyzdžiui, visa ta muzika, kurios pilnas oras...
Atrodo, kartais
instrumentų šimtas palei ausis man skamba10.
Laukinis nušvito iš malonumo.
Tai ir jūs jį skaitėte? Maniau, kad čia,
Anglijoje, niekas nežino Šekspyro.
Beveik niekas. Aš vienas iš nedaugelio. Matote,
jis uždraustas. Bet kadangi įstatymus rašau aš, tai aš juos galiu ir laužyti. Be to,
nebaudžiamai, pone Marksai, pridūrė jis atsisukdamas į Bernardą. Ko jūs,
deja, negalite.
Bernardas dar labiau nukabino nosį.
O kodėl uždraustas? paklausė Laukinis. Iš
džiaugsmo, kad sutiko žmogų, skaičiusį Šekspyrą, jis kaipmat užmiršo visa kita.
Valdytojas truktelėjo pečiais.
Dėl to, kad senas; tai svarbiausia
priežastis. Senienos mums nereikalingos.
Net jei jos gražios?
Ypač jeigu gražios. Grožis patrauklus, o mes
nenorime, kad žmones trauktų senienos. Norime, kad jie pamėgtų naujus dalykus.
Tačiau tie nauji dalykai tokie kvaili ir
atgrasūs. Tie filmai, kur tik sraigtasparniai skraido ir jauti, kaip kiti bučiuojasi.
Jis susiraukė. Ožiai ir beždžionės! Tik Otelo žodžiais galėjo jis
tinkamai išreikšti savo panieką ir pasibjaurėjimą.
Beje, visai neblogi gyvulėliai, paklusnūs,
lyg ir tarp kitko sumurmėjo Valdytojas.
Kodėl vietoj tos šlykštynės nerodote
žmonėms Otelo?
Jau sakiau tai seniena. Be to, jie
nesuprastų Otelo.
Taip, tai tiesa. Laukinis prisiminė, kaip Helmholcas
juokėsi iš Romeo ir Džuljetos.
Ką gi, tarė jis po valandėlės, tada
duokite ką nors nauja, bet kad būtų panašu į Otelą ir jiems suprantama.
Ką nors panašaus mes visi norėtume parašyti,
ilgai tylėjęs prabilo ir Helmholcas.
Šitaip jūs niekada neparašysite,
paprieštaravo Valdytojas. Nes jeigu tai išties bus panašu į Otelą, niekas
to nesupras, kad ir kaip naujoviška tai būtų. O jeigu būtų nauja, tai negalėtų
būti panašu į Otelą.
Kodėl negalėtų?
Taip, kodėl? pakartojo Helmholcas. Jis irgi
kuriam laikui primiršo jų nemalonią padėtį. Ją prisiminė tiktai Bernardas, visai
pažaliavęs iš susirūpinimo ir baimės; tačiau į jį niekas nekreipė dėmesio.
Kodėl?
Todėl, kad mūsų pasaulis nebe toks kaip
Otelo. Kaip automobilių nepagaminsi be plieno, taip ir tragedijų nesukursi be
visuomenės nepastovumo. Pasaulis dabar pastovus. Žmonės laimingi; jie gauna, ką nori,
ir niekada nenori to, ko gauti negali. Jie gyvena pasiturimai, saugiai; niekada neserga;
nebijo mirties; palaimingai nežino nei aistros, nei senatvės; jiems neįkyri motinos ir
tėvai; jie neturi nei žmonų, nei vaikų, nei mylimųjų, tad nėra dėl ko jaudintis;
jie taip suformuoti, kad praktiškai netgi nesugeba elgtis kitaip, nei privalo elgtis. Jei
kas nors negerai, yra soma. O jūs ją svaidote pro langą, pone Laukini, laisvės vardan.
Laisvės! jis nusijuokė. Lyg deltos suvoktų, kas yra laisvė! Jūs dar norite,
kad jie suprastų Otelą! Mielas jūs naivuolis!
Laukinis kiek patylėjo.
Vis tiek, neatlyžo jis, vis tiek
Otelas geras dalykas, Otelas geresnis už jutiminius filmus.
Žinoma, geresnis, sutiko Valdytojas.
Tačiau tokią kainą mums tenka mokėti už pastovumą. Reikėjo rinktis tarp laimės ir
to, ką anksčiau vadino didžiuoju menu. Mes paaukojome didįjį meną. Vietoj jo turime
jutiminį kiną ir kvapų vargonus.
Betgi jie nieko neduoda.
Duoda patys save: daugybę malonių pojūčių
publikai.
Bet tai... idioto pasaka11.
Valdytojas nusijuokė.
Jūs nelabai mandagus savo draugui, ponui
Votsonui. Vienam žymiausių jausmų inžinierių...
Juk jis teisus, pasakė Helmholcas paniuręs.
Išties idiotizmas. Rašai, kai neturi ką pasakyti...
Tikrai neturi. Tačiau tam reikia nepaprasto
išradingumo. Jūs gaminate automobilius iš mikroskopiško kiekio plieno kuriate meno
kūrinius, galima sakyti, vien iš grynų pojūčių.
Laukinis palingavo galvą.
Visa tai, man regis, yra tiesiog bjauru.
Žinoma, bjauru. Tikroji laimė visada atrodo gan
bjauri, palyginus su spalvingais nelaimių vaizdais. Ir, aišku, pastovumas toli gražu ne
toks įspūdingas kaip nepastovumas. O patenkintas žmogus niekada nebus toks žavus kaip
tas, kuris šauniai kaunasi su nelaimėmis, vaizdingai grumiasi su pagundomis arba griūva
parblokštas aistrų ar abejonių. Laimė niekada nėra didinga.
Galbūt, pasakė Laukinis patylėjęs.
Bet ar ji turi būti tokia grasi kaip tie dvyniai? Jis perbraukė ranka akis, tarsi
mėgindamas ištrinti iš atminties tas ilgas eiles vienodų neūžaugų prie surinkimo
konvejerio, tas dvynių bandas, išsirikiavusias prie įėjimo į Brentfordo vienbėgio
geležinkelio stotį, tuos žmogiškus skėrius, knibždančius prie Lindos mirties
patalo, tuos serijinius jo užpuolikų veidus. Jis pažvelgė į savo aprištą kairę
ranką ir sudrebėjo. Siaubinga!
Bet kaip naudinga! Matau, kad jums nepatinka
mūsų Bokanovskio grupės; bet patikėkite, jos pamatas, ant kurio pastatyta visa
kita. Jos giroskopas, stabilizuojantis valstybės raketoplano skrydį ir
neleidžiantis nukrypti nuo kurso. Sodrus bosas jaudinamai virpėjo; rankų gestai
vaizdavo erdvių platumas ir nesulaikomą orlaivio polėkį. Mustafos Mondo gražbylystė
buvo beveik sintetinių standartų lygio.
O ar neįmanoma išvis be jų apsieiti?
paklausė Laukinis. Juk jūs galite gauti ką tik norite iš tų butelių. Kodėl
neišauginus visų dvigubais pliusiniais alfomis?
Todėl kad nenorime, jog mums nukapotų galvas,
juokdamasis atsakė Mustafa Mondas. Mūsų šūkis laimė ir pastovumas.
Visuomenė, susidedanti iš vienų alfų, būtų nepastovi ir nelaiminga. Įsivaizduokite
fabriką, sukomplektuotą iš alfų, tai yra iš atskirų ir įvairių individų,
turinčių gerą paveldimumą ir taip suformuotų, kad sugebėtų laisvai (tam tikra
prasme) pasirinkti ir daryti atsakingus sprendimus. Jūs tik įsivaizduokite.
Laukinis pabandė įsivaizduoti, bet nelabai
sėkmingai.
Tai visiškas absurdas. Žmogus, išpilstytas ir
išugdytas kaip alfa, išprotės, jeigu privalės atlikti pusdebilio epsilono darbą,
išprotės arba pradės viską daužyti. Alfos gali būti puikiais visuomenės nariais,
tačiau tik tada, kai dirbs alfų darbą. Tik iš epsilono galime reikalauti aukotis dėl
jam užduodamo darbo, nes epsilonui tai jokia auka, o tik mažiausio pasipriešinimo
kelias. Jo formavimas nustatė gyvenimo vėžę, kuria jam lemta eiti. Jis nieko negali
pakeisti, jis iš anksto pasmerktas. Netgi po išpilstymo jis tebegyvena nematomame
butelyje gemalui ir kūdikiui įskiepytų refleksų butelyje. Žinoma, kiekvienas
mūsų, susimąstęs tęsė Valdytojas, gyvenimą nugyvena butelyje. Bet jeigu mes
alfos, mūsų buteliai, palyginti su kitų, didžiuliai. Jeigu būtume uždaryti
mažesnėje erdvėje, mes labai kentėtume. Nevalia pilti alfų vyno pakaitalo į
epsilonų butelius. Teoriškai tai savaime suprantama. O ir praktikoje įrodyta. Tai
liudija Kipro eksperimento rezultatai.
Kas tai per eksperimentas? paklausė
Laukinis.
Galite jį pavadinti pakartotinio supilstymo
eksperimentu, nusišypsojo Mustafa Mondas. Prasidėjo jis 473 Fordo eros metais.
Pasaulio Valdytojai iškeldino iš Kipro salos visus jos tuometinius gyventojus ir vėl
apgyvendino ją specialiai išauginta dvidešimt dviejų tūkstančių alfų partija. Jie
buvo aprūpinti visa žemės ūkio ir pramonės technika ir palikti tvarkytis patys.
Rezultatas visiškai atitiko teorines prognozes. Žemės niekas nedirbo kaip pridera;
visuose fabrikuose buvo rengiami streikai; įstatymų niekas nepaisė, įsakymų
neklausė; visi, paskirti kuriam laikui dirbti juodą darbą, be perstojo intrigavo ir
gudravo, kad juos perkeltų į aukštesnes pareigas, o turintieji kvalifikuotus darbus
taip pat intrigavo ir stengėsi bet kuria kaina juos išlaikyti. Po šešerių metų
užvirė tikras pilietinis karas. Kai iš dvidešimt dviejų tūkstančių devyniolika
buvo nukauti, likusieji vieningai paprašė Valdytojų vėl valdyti salą. Ką jie ir
padarė. Taip vienintelei pasaulio istorijoje alfų visuomenei atėjo galas.
Laukinis sunkiai atsiduso.
Optimalią gyventojų sudėtį, toliau
kalbėjo Mustafa Mondas, nukopijavome nuo ledkalnio, kurio aštuonios devintosios po
vandeniu, viena devintoji virš vandens.
Ir tie, kur po vandeniu, laimingi?
Laimingesni už tuos, kur viršuje. Laimingesni,
pavyzdžiui, už jūsų draugus. Jis linktelėjo į Helmholcą ir Bernardą.
Nors jų ir bjaurus darbas?
Bjaurus? Jiems jis toks neatrodo. Priešingai,
jis jiems patinka. Jis nesunkus, vaikiškai paprastas. Neapkrauna nei proto, nei raumenų.
Septynios su puse valandos saikingo, nesekinančio darbo, o paskui porcija somos,
žaidimai, nevaržomas poravimasis ir jutiminiai filmai. Ko dar norėti? Tiesa,
pridūrė jis, jie galėtų norėti trumpesnės darbo dienos. Ir, žinoma, galėtume
ją sutrumpinti. Techniškai būtų visai nesunku nustatyti visoms žemesniosioms kastoms
trijų arba keturių valandų darbo dieną. Bet ar dėl to jie būtų nors kiek
laimingesni? Toli gražu ne. Toks eksperimentas buvo atliktas daugiau nei prieš šimtą
penkiasdešimt metų. Visoje Airijoje įvedė keturių valandų darbo dieną. Ir ką tai
davė? Riaušes ir smarkiai padidėjusį somos vartojimą, ir nieko daugiau. Tos
papildomos trys su puse valandos laisvalaikio ne tik netapo laimės šaltiniu, bet netgi
privertė žmones stumti jas su soma. Mūsų išradimų biuras užverstas darbą
taupančiais projektais. Tūkstančiais projektų. Mustafa Mondas plačiai mostelėjo
ranka. Kodėl gi mes jų neįgyvendiname? Pačių darbininkų labui. Būtų tiesiog
žiauru užkrauti jiems papildomą laisvalaikį. Tas pat ir žemės ūkyje. Jeigu tik
panorėtume, galėtume susintetinti visus maisto produktus. Bet nenorime. Tegu trečdalis
gyventojų užsiima žemės ūkiu. Jų pačių labui todėl kad maistą gauti iš
žemės trunka ilgiau negu iš fabriko. Be to, mums reikia rūpintis pastovumu. Mes
nenorime permainų. Kiekviena permaina grėsmė pastovumui. Tai dar viena priežastis,
dėl kurios mes taip atsargiai taikome naujus išradimus. Visiems mokslo atradimams
būdinga griaunamoji potencija; netgi mokslą kartais reikia traktuoti kaip galima
priešą. Taip, netgi mokslą.
Mokslą? Laukinis suraukė antakius. Šitą žodį
jis žino. Tik negalėtų pasakyti, ką jis reiškia. Nei Šekspyras, nei kaimelio
senoliai mokslo niekada neminėjo, o Lindos pasakojimuose tebuvo miglotos užuominos:
mokslas tai kažkas, su kuo statomi sraigtasparniai, kažkas, kas verčia juoktis iš
indėnų šokių, kažkas, kas apsaugo nuo raukšlių ir išsaugo dantis. Įtempęs
protą, Laukinis bandė suvokti Valdytojo žodžius.
Taip, tęsė Mustafa Mondas, tai dar
vienas pastovumo kainos komponentas. Ne tik menas nesuderinamas su laime, bet ir mokslas.
Mokslas pavojingas; tenka jį laikyti prirakintą tvirta grandine ir su antsnukiu.
Kaip? apstulbo Helmhocas. Juk mes be
paliovos trimituojame, kad mokslas yra viskas. Tai nuvalkiota hipnopedinė tiesa.
Kalta į galvą triskart per savaitę nuo
trylikos iki septyniolikos metų, įsiterpė Bernardas.
O kaip propaguojame mokslą institute...
Taip, bet kokį mokslą? sarkastiškai
pasiteiravo Mustafa Mondas. Jūs nestudijavote tiksliųjų mokslų, taigi negalite
apie tai spręsti. O aš kadaise buvau neblogas fizikas. Gal pernelyg neblogas
sugebėjau suprasti, jog visas mūsų mokslas yra tik virimo knyga, kurioje išdėstyta
tradicine virimo teorija niekam neleidžiama abejoti, o prie receptų sąrašo negalima
nieko pridėti be specialaus vyriausiojo virėjo nurodymo. Dabar aš pats vyriausiasis
virėjas. Tačiau kažkada buvau tik smalsus indų plovėjas. Pamėginau virti
savarankiškai. Netradiciškai, neleistinai. Kitaip sakant, pamėginau užsiimti tikruoju
mokslu. Jis nutilo.
Ir kas atsitiko? nesusilaikė nepaklausęs
Helmholcas.
Valdytojas atsiduso.
Beveik tas pats, kas tuoj atsitiks jums,
jaunuoliai. Manęs vos neišsiuntė į salą.
Po šių žodžių Bernardas, tarsi širšės
įgeltas, ėmėsi audringų ir neprideramų žygių.
Mane išsiųs į salą? Jis pašoko,
mostaguodamas rankomis perbėgo per kambarį ir sustojo priešais Valdytoją. Bet už
ką gi? Aš nieko nepadariau. Tai jie. Prisiekiu, tai jie. Jis kaltinamai parodė į
Helmholcą ir Laukinį. O, prašau jus, nesiųskite manęs į Islandiją. Aš
prižadu, jog pasitaisysiu. Suteikite man tokią galimybę. Prašau jus, leiskite man
pasitaisyti. Iš akių jam pasipylė ašaros. Sakau jums, tai jų kaltė,
raudojo jis. O, tik ne į Islandiją. Susimilkite, jūsų fordybe, susimilkite...
Ir, ištiktas nusižeminimo priepuolio, jis metėsi prieš Valdytoją ant kelių. Mustafa
Mondas bandė kelti jį, tačiau Bernardas ir toliau šliaužiojo jam prie kojų; begaline
srove iš jo lūpų liejosi žodžiai. Galų gale Valdytojas skambučiu išsikvietė savo
ketvirtąjį sekretorių.
Pašaukite tris vyrus, įsakė jis, ir
nuveskite poną Marksą į miegamąjį. Papurškite jam gerą dozę somos garų,
paguldykite į lovą ir palikite.
Ketvirtasis sekretorius išėjo ir sugrįžo su trim
žaliai uniformuotais identiškais liokajais. Vis dar šaukiantį ir raudantį Bernardą
išnešė.
Atrodo, lyg jam kas gerklę pjautų, pasakė
Valdytojas, kai užsidarė durys. O jeigu turėtų nors kruopelę proto, suprastų,
kad jo bausmė iš tikrųjų yra malonė. Jį ištremia į salą. Tai yra siunčia ten,
kur jis atsidurs tarp visame pasaulyje pačių įdomiausių vyrų ir moterų. Tarp
žmonių, kurie dėl vienos ar kitos priežasties išsiugdė tokią savimonę, kad tapo
netinkami gyventi visuomenėje. Tarp tų, kurių netenkina dogmos, kurie turi savo
nepriklausomas pažiūras. Trumpai tariant, visų tų, kurie išties yra kažko verti.
Helmholcas nusijuokė.
Tai kodėl jūs pats ne saloje?
Todėl kad galiausiai pasirinkau kitą kelią,
atsakė Valdytojas. Man leido apsispręsti arba tremtis į salą, kur galėjau
tęsti grynojo mokslo studijas, arba tarnyba Valdytojų taryboje su perspektyva užimti
ilgainiui Valdytojo postą. Aš pasirinkau antra ir atsisveikinau su mokslu. Kiek
patylėjęs pridūrė: Kartais gailiuosi dėl to. Laimė griežtas šeimininkas.
Tarnauti laimei, ypač kitų žmonių laimei, kur kas sunkiau nei tarnauti tiesai, jei
nesi suformuotas taip, kad tarnautum aklai. Jis atsiduso, vėl patylėjo, paskui
prabilo žvaliau: Bet pareiga yra pareiga. Ji svarbesnė nei savi interesai. Mane
traukia tiesa. Man patinka mokslas. Tačiau tiesa kelia grėsmę; mokslas pavojingas
visuomenei. Tiek pat pavojingas, kiek ir naudingas. Mokslas sukūrė pačią stabiliausią
pusiausvyrą žmonijos istorijoje. Net Kinija, palyginus su mumis, buvo beviltiškai
nepastovi; netgi pirmykščiai matriarchatai nebuvo pastovesni už mus. Ir už tai,
kartoju, ačiū mokslui. Tačiau negalime leisti, kad mokslas sugadintų savo paties gerą
darbą. Štai kodėl mes taip griežtai ribojame mokslinių tyrimų mastą štai
kodėl aš vos nepakliuvau į salą. Mes leidžiame mokslui spręsti tik neatidėliotinas,
kasdienes problemas. Įdomu skaityti, tęsė jis po trumpos pauzės, ką žmonės
mūsų viešpaties Fordo laikais rašė apie mokslo pažangą. Jie, regis, įsivaizdavo,
jog mokslui galima leisti vystytis be galo ir nepaisant nieko. Žinios buvo laikomos
aukščiausiu gėriu, o tiesa didžiausia vertybe; visa kita antraeiliai, ne tokie
svarbūs dalykai. Žinoma, jau tais laikais pažiūros ėmė keistis. Pats viešpats
Fordas nemažai padarė, kad būtų daugiau akcentuojama laimė ir gerovė, o ne tiesa ir
grožis. Tokio poslinkio reikalavo masinė gamyba. Visuotinė laimė be paliovos suka
mašinų ratus; tiesa ir grožis to nesugeba. Ir, aišku, kai tik valdžią užgrobdavo
masės, laimė visada tapdavo svarbesne vertybe nei tiesa ir grožis. Tačiau, nepaisant
viso to, moksliniai tyrimai dar nebuvo varžomi. Tiesa ir grožis vis dar buvo laikomi
aukščiausiu gėriu. Iki pat Devynmečio karo. Karas privertė kitaip užgiedoti. Kokia
nauda iš tiesos, grožio arba žinių, kai aplinkui sproginėja juodligės bombos? Po to
karo pirmąsyk pradėta kontroliuoti mokslą. Žmonės buvo pasirengę apriboti netgi savo
apetitus. Kad tik gyvenimas ramus būtų. Nuo to laiko ir pažabojome mokslą. Savaime
aišku, tiesa dėl to kenčia; bet laimė klesti. O veltui niekas nieko neduoda. Už
laimę reikia mokėti. Štai ir jūs mokate, pone Votsonai, nes pernelyg susidomėjote
grožiu. O aš pernelyg susižavėjau tiesa, ir taip pat užmokėjau už tai.
Tačiau jūs neišvykote į salą, ilgai
tylėjęs pratarė Laukinis.
Valdytojas šyptelėjo.
Kaip tik taip ir užmokėjau. Pasilikdamas
tarnauti laimei. Kitų žmonių ne savo. Gerai dar, po valandėlės pridūrė jis,
kad pasaulyje tiek daug salų. Nežinau, ką be jų darytume. Turbūt jus visus
kištume į mirties kamerą. Beje, pone Votsonai, ar jums tiktų atogrąžų klimatas?
Pavyzdžiui, Markizų salos arba Samoja? O gal kas nors labiau tonizuojančio?
Helmholcas pakilo iš pneumatinio krėslo.
Duokite man kuo bjauresnį klimatą,
atsiliepė jis. Manau, kad atšiauriame klimate geriau rašyti. Kai aplink vėjai ir
audros...
Valdytojas pritariamai linktelėjo.
Man patinka jūsų nusiteikimas, pone Votsonai.
Netgi baisiai patinka. Nors oficialiai turiu jį lygiai taip pat baisiai pasmerkti.
Jis nusišypsojo. O jeigu Folklendų salos?
Manau, kad pritiks, atsakė Helmholcas. O
dabar, jeigu leisite, nueisiu ir pažiūrėsiu, kaip sekasi vargšeliui Bernardui.
Paaukojote meną, mokslą regis, nemažą
kainą mokėjote už savo laimę, kai jie liko vieni, pasakė Laukinis. Gal dar
ką nors paaukojote?
Na, žinoma, religiją, atsakė Valdytojas.
Buvo kažkas, ką vadino Dievu iki Devynmečio karo. Bet aš užmiršau: apie
Dievą jūs turbūt viską žinote.
Na... Laukinis padelsė. Jam norėjosi
pasakyti apie vienatvę, apie naktį, apie stalkalnį, nušviestą blyškios mėnesienos,
apie prarają, šuolį į juodą tamsą, apie mirtį. Norėjosi kalbėti, bet nebuvo
žodžių. Tokių žodžių nerasi nė pas Šekspyrą.
Valdytojas nuėjo į kitą kambario pusę ir atrakino
didelį seifą, įmūrytą sienoje tarp knygų lentynų. Sunkios durelės atsivėrė.
Ta tema mane visada labai domino, pasakė
Valdytojas, rausdamasis seifo tamsoje. Iš ten ištraukė storą juodą knygą. Na
štai, šitos turbūt niekad neskaitėte.
Laukinis paėmė ištiestą tomą. Šventasis
Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, perskaitė antraštinį puslapį.
Ir šitos neskaitėte? Tai buvo nedidelė
knygutė, seniai netekusi viršelio.
Kristaus sekimas12.
Ir šitos? Mondas išėmė dar vieną tomą.
Viljamas Džeimsas.
Religinės patirties įvairovė13.
Turiu dar daug tokių, tęsė Mustafa Mondas,
vėl atsisėsdamas. Visą kolekciją pornografinių senovinių knygų. Seife
Dievas, o ant lentynų Fordas, juokdamasis parodė į savo viešąją biblioteką
lentynas su knygomis, stelažus su skaitymo mašinų ritėmis bei garso įrašais.
Bet jeigu apie Dievą žinote, kodėl nekalbate
apie jį žmonėms? paklausė pasipiktinęs Laukinis. Kodėl neduodate jiems šių
knygų?
Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios
neduodame Otelo: jos senos; jos apie Dievą, koks jis atrodė prieš ištisus
šimtmečius. Ne apie dabartinį Dievą.
Bet Dievas nesikeičia.
Tačiau žmonės keičiasi.
Tai kas iš to?
Ogi daug kas, pasakė Mustafa Mondas. Jis
vėl atsistojo ir nuėjo prie seifo. Kartą gyveno žmogus,
vardu kardinolas Njumenas14. Kardinolas, paaiškino jis
lyg tarp kita ko, tai kažkas panašaus į arkigiesmininką.
Aš, Pandulfas,
gražiojo Milano kardinolas15. Šekspyras mini kardinolus.
Taip, žinoma. Taigi kadaise gyveno kardinolas
Njumenas. A, štai ir jo knyga. Jis išėmė ją iš seifo. Ta
pačia proga ištrauksiu ir kitą. Ją aprašė žmogus, vardu Menas de Biranas16. Jis buvo filosofas. Ar žinote, kas yra filosofas?
Išminčius, kuris nė
sapnuoti nesapnavo, kiek daug dalykų yra paslėpta ir danguje, ir žemėje17,
nedelsdamas atsakė Laukinis.
Tikra tiesa. Netrukus aš jums perskaitysiu apie
vieną dalyką, kuris vis dėlto jam prisisapnavo. Bet pirmiau paklausykime to senovinio
arkigiesmininko. Ir, atvertęs pažymėtą popieriaus juostele puslapį, pradėjo
skaityti: Mes nepriklausome sau patiems, lygiai kaip mums nepriklauso tie daiktai,
kuriuos turime. Mes savęs nesukūrėme, todėl negalime sau patiems viešpatauti. Mes sau
ne šeimininkai. Mes esame Dievo nuosavybė. Argi šitoks požiūris nėra laimė? Argi
mintis, jog mes priklausome patys sau, gali suteikti laimę ar paguodą? Tokia mintis gali
ateiti į galvą jauniems ir klestintiems žmonėms. Jie gali manyti, kad labai svarbu
daryti viską taip, kaip patinka, nepriklausyti nuo nieko, negalvoti apie nieką, ko
nemato akys, nesivarginti nuolatinėmis padėkomis, nuolatinėmis maldomis, nuolatine
atodaira į kitų valią. Tačiau ilgainiui jie, kaip ir visi žmonės, suvoks, jog
nepriklausomybė ne žmogui sukurta, jog tai nenatūrali būsena, ji tinka žmonėms tik
kurį laiką, tačiau viso gyvenimo su ja nepragyvensi... Mustafa Mondas padarė
pauzę, padėjo pirmąją knygą ir ėmė vartyti antrąją. Na, pavyzdžiui, kad ir
šita vieta, pasakė jis ir vėl ėmė skaityti savo sodriu balsu: Žmogus
sensta; jis jaučia savyje tą viską persmelkiantį silpnumo, vangumo, negalavimo
jausmą, kuris ateina su metais; tai pajutęs, įsivaizduoja, jog paprasčiausiai
sunesveikavo ir raminasi mintimi, kad ši nesmagi negalė randasi dėl kažkokios
konkrečios priežasties, ir tikisi tą priežastį pašalinti bei ligą išsigydyti.
Tuščios viltys! Ta negalė tai senatvė; ir tai baisi liga. Sakoma, kad kreiptis
paguodos į religiją senatvėje žmones verčia mirties ir to, kas bus po mirties,
baimė. Tačiau mano paties patirtis įtikino mane, jog religingumas linkęs su amžiumi
stiprėti visiškai nepriklausomai nuo tokių baimių ir fantazijų; jis stiprėja, nes
kai aistros slopsta, o vaizduotė ir jausmai nebe taip jaudina ir nebe tokie jautrūs,
mūsų protas pradeda veikti ramiau, jį mažiau drumsčia vizijos, užgaidos ir pramogos,
kuriomis anksčiau būdavo užimtas; ir kaip tik tada pasirodo Dievas, kaip iš už
debesies; mūsų siela jaučia, regi, atsikreipia į visokios šviesos šaltinį,
atsikreipia natūraliai ir neišvengiamai; nes dabar, kai visa tai, kas suteikdavo
pojūčių pasauliui gyvybę ir žavesį, nuo mūsų atsitolina, kai jutimiškos
egzistencijos nebepalaiko įspūdžiai iš vidaus ar iš išorės, mes pajuntame poreikį
atsiremti į kažką tvirta, kažką, kas mūsų niekad neišduos į naują realybę,
į absoliučią ir amžiną tiesą. Taip, mes neišvengiamai kreipiamės į Dievą, nes
šis religinis jausmas pats savaime yra toks tyras, toks malonus jį patiriančiai sielai,
jog jis atlygina mums visus mūsų praradimus. Mustafa Mondas užvertė knygą ir
atsilošė į krėslo atkaltę. Tarp daugelio kitų dalykų, paslėptų danguje ir
žemėje, šie filosofai nesusapnavo ir dabarties (mostelėjo ranka aplinkui) mūsų,
šiuolaikinio pasaulio. Nuo Dievo gali nepriklausyti tik jauni ir klestintys; viso
gyvenimo nepriklausomas nepragyvensi. O mums dabar jaunystės ir klestėjimo pakanka
ligi pat gyvenimo galo. Kas iš to seka? Ogi tai, kad galime nepriklausyti nuo Dievo.
Religinis jausmas atlygins visus mūsų praradimus. Bet mes nieko neprarandame, tad
ir atlyginti nėra ką; religinis jausmas nereikalingas. Ir kam mums ieškoti jaunystės
aistrų pakaitalo, jei tos aistros niekad neišsenka. Pramogų pakaitalo, jeigu
linksminamės ir kvailiojame iki paskutinės gyvenimo dienos? Kam mums ramybė, jeigu
mūsų protas ir kūnas ligi pat galo mėgaujasi veikla? Kam paguoda, jeigu turime somą?
Kam tvirta atrama, jei yra tvirta visuomeninė santvarka?
Tai jūs manote, kad Dievo nėra?
Ne, manau, kad tikriausiai yra.
Tai kodėl...
Mustafa Mondas neleido jam baigti klausimo.
Bet įvairiems žmonėms jis pasireiškia
įvairiais būdais. Prieš mūsų erą jis pasireiškė kaip esybė, aprašyta šiose
knygose. O dabar...
Taip, o dabar? nekantriai paklausė Laukinis.
Dabar jis pasireiškia savo nebuvimu; tarsi jo
visai nebūtų.
Patys kalti.
Sakykime geriau, kalta civilizacija. Dievas
nesuderinamas su technika, moksline medicina ir visuotine laime. Tenka pasirinkti. Mūsų
civilizacija pasirinko techniką, mediciną ir laimę. Štai kodėl slepiu šias knygas
seife. Jos nešvankios. Žmonės pasipiktintų, jeigu...
Bet argi nenatūralu jausti, jog Dievas yra?
pertraukė jį Laukinis.
Lygiai taip pat jūs galite paklausti: Argi
nenatūralu užseginėti kelnes užtrauktuku? sarkastiškai pasakė Valdytojas. Jūs primenate man dar vieną iš tų senovinių išminčių, vardu
Bredlis18. Jis apibrėžė filosofiją kaip paiešką
abejotinų priežasčių, aiškinančių tai, kuo tiki instinktyviai. Tarytum būtų
galima tikėti kuo nors instinktyviai! Tiki todėl, kad tave taip išugdė. Aiškinimas
abejotinomis priežastimis to, kuo tiki dėl kitų abejotinų priežasčių, štai kas
yra filosofija. Žmonės tiki Dievą todėl, kad juos taip išauklėjo.
Ir vis dėlto, nepasidavė Laukinis,
natūralu tikėti Dievu, kai esi vienišas vienui vienas, naktį, kai mąstai apie
mirtį...
Tačiau žmonės dabar niekada nebūna vieniši,
atsiliepė Mustafa Mondas. Mes mokome juos nekęsti vienatvės; ir taip tvarkome
jų gyvenimą, kad beveik neįmanoma būti vienišam.
Laukinis niūriai linktelėjo. Malpaise jis kentėjo
dėl to, kad buvo pašalintas iš kaimelio bendruomenės gyvenimo, o civilizuotame Londone
dėl to, kad negalėjo pabėgti nuo visuomenės gyvenimo, negalėjo pabūti tylioje
vienumoje.
Ar prisimenate tą vietą Karaliuje Lyre?
paklausė jis pagalvojęs. Dievai teisingi: baudžia mus kančiom už mūsų
trumpą, nuodėmingą džiaugsmą. Akių šviesa užsimokėjo tėvas už tamsų geismą,
kurs tave pradėjo. Ir Edmundas atsako, prisimenate, jis
sužeistas, miršta: Tava tiesa. Dabar likimo ratas jau apsisuko. Aš apačioje19. Ką į tai pasakysite? Argi jums neatrodo, jog yra kažkoks
Dievas, viską tvarkantis, baudžiantis, atlyginantis?
Argi? savo ruožtu paklausė Valdytojas.
Juk galite kiek norite maloniai ištvirkauti su nevaisinga mergina ir nėmaž
nesibaiminti, jog sūnaus meilužė išdurs jums akis. Likimo ratas jau apsisuko. Aš
apačioje. Bet kur Edmundas būtų šiais laikais? Apsikabinęs merginą sėdėtų
pneumatiniame krėsle, kramtytų sekshormoninę gumą ir žiūrėtų jutiminį filmą.
Dievai teisingi. Nesiginčiju. Tačiau jų įstatymų sąvadą galiausiai diktuoja
žmonės, organizuojantys visuomenę. Dievo apvaizda ima pavyzdį iš žmonių.
Ar tikrai? paklausė Laukinis. Ar
nemanote, jog Edmundas pneumatiniame krėsle nubaustas nė kiek nemažiau kaip mirtinai
sužeistas, kraujuojantis Edmundas? Dievai teisingi. Argi nepavertė jie tų malonių ydų
jo pažeminimo įrankiu?
Pažeminimo? Palyginus su kuo? Kaip laimingas,
darbštus, prekes vartojantis pilietis, mūsų Edmundas yra nepriekaištingas. Žinoma,
jeigu pasirinktume kitokį nei mūsų vertinimo kriterijų, tai gal ir būtų galima
laikyti jį pažemintu. Tačiau reikia nuosekliai laikytis kokių nors taisyklių.
Negalima žaisti elektromagnetinio golfo pagal išcentrinio muštuko taisykles.
Tačiau vertė nėra
priklausoma nuo valios, pacitavo Laukinis. Kas tikrai verta, verta jau savaime, o
ne dėl to, kad mano taip kiti20.
Kažin, paprieštaravo Mustafa Mondas. Ar
ne per toli nueita?
Jei pripažintumėte mintį apie Dievą teisinga,
tai nesižemintumėte tenkindami malonias ydas. Turėtumėte priežastį, dėl kurios
verta kęsti kančias, atlikti narsius poelgius. Mačiau tai pas indėnus.
Neabejoju, pasakė Mustafa Mondas. Bet
juk mes ne indėnai. Civilizuotam žmogui nėra reikalo kęsti kančias. O dėl narsių
poelgių Forde neduok, kad tai šautų kam į galvą. Jei žmonės pradės veikti savo
nuožiūra, sugrius visa tvarka.
Na o savęs išsižadėjimas? Turėtumėte
Dievą, būtų dėl ko išsižadėti savęs.
Betgi pramoninė civilizacija galima tik tuomet,
kai žmonės neišsižada savo norų, o tenkina juos pačiu didžiausiu mastu, kokį tik
leidžia higiena ir ekonomika, kitaip sustos mašinos.
Būtų priežastis laikytis skaistybės,
pratarė Laukinis, truputį paraudęs.
Bet skaistybė gimdo aistrą, skaistybė gimdo
neurasteniją. O aistra ir neurastenija gimdo nepastovumą. O nepastovumas reiškia
civilizacijos galą. Patvari civilizacija neįmanoma be daugybės malonių ydų.
Tačiau Dievas yra priežastis visko, kas kilnu,
puiku ir didvyriška. Jeigu jūs...
Mano mielas jaunikaiti, pasakė Mustafa
Mondas, civilizacijai visiškai nereikia kilnumo nei didvyriškumo. Šie dalykai
tai politinio nemokšiškumo simptomai. Tinkamai, kaip mūsų, organizuotoje visuomenėje
nėra progų pasirodyti kilniam arba didvyriškam. Kad tokia proga pasitaikytų,
reikalinga visiškai nepastovi padėtis. Ten, kur karai, kur konfliktai tarp pareigos ir
ištikimybės, kur būtina spirtis pagundoms, ginti tuos, kuriuos mylime, arba kautis už
juos ten, aišku, kilnumas ir didvyriškumas turi tam tikrą prasmę. Tačiau dabar
nėra karų. Imamės visokių priemonių, kad niekas per daug neįsimylėtų. Konfliktų
dėl pareigos mums nekyla; žmonės taip suformuoti, jog tiesiog negali nedaryti to, ką
privalo. O tai, ką privalo daryti, yra išties taip malonu ir leidžia laisvai
pasireikšti tokiai daugybei natūralių impulsų, jog iš esmės nereikia spirtis jokioms
pagundoms. O jeigu kada nors atsitiktinai ištinka kokia neganda, visada yra soma, kuri
leis pailsėti nuo tikrovės. Ta pati soma numalšins jūsų pyktį, sutaikys su
priešais, duos kantrybės ir ištvermės. Praeityje visa tai buvo galima pasiekti tik
didžiulėmis pastangomis ir po daugelio metų griežto dorovinio auklėjimo. Dabar gi
jūs praryjate dvi tris pusgramines tabletes ir baigtas kriukis. Dabar visi gali būti
dorovingi. Bent jau pusę savo moralės gali nešiotis buteliuke. Krikščionybė be
ašarų štai kas yra soma.
Bet ašaros juk reikalingos. Prisimenate,
ką sakė Otelas: Jei po vėtrų užeina visados tokia giedra, tegul įnirtę
vėjai kaukia taip, kad net Mirtis atbustų!21 Senukas
indėnas mums pasakodavo apie Mergelę iš Mataskio. Jaunuolis, panorėjęs ją vesti,
turėdavo visą rytą kauptuku purenti jos daržą. Darbas lyg ir nesunkus; bet ten
skraidė musės ir uodai ne paprasti, o stebuklingi. Daugelis jaunikių neištverdavo
jų kandžiojimo ir gėlimo. Tačiau vienas ištvėrė ir laimėjo Mergelę.
Žavinga! pasakė Valdytojas. Bet
civilizuotuose kraštuose mergelių galima gauti ir nepurenant daržų; be to, nėra pas
mus nei geliančių musių, nei uodų. Jų visų atsikratėme prieš kelis šimtmečius.
Aha, atsikratėte, linktelėjo susiraukęs
Laukinis. Tai jums labai būdinga. Nuo visko, kas nemalonu, jūs atsikratote
užuot išmokę kantriai tai pakęsti. Ir kas yra kilniau, ar
nusilenkti dvasioj strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš
negandų marias į kovą stot ir jais nusikratyti?22 Bet
jūs nei nusilenkiate, nei stojate į kovą. Jūs tiesiog atsikratote strėlių ir
dūžių. Tai pernelyg lengva.
Jis staiga nutilo prisiminė motiną. Savo
kambaryje trisdešimt aštuntame aukšte Linda plaukiojo šviesų ir kvapnių glamonių
jūroje išplaukusi toli iš erdvės ir laiko, iš savo praeities kalėjimo, savo
įpročių, savo pasenusio, išpurtusio kūno. Ir Tomakinas, buvęs inkubatorijaus ir
ugdymo centro direktorius, ligi šiol poilsiauja soma slopina pažeminimą ir skausmą
ir sklando pasaulyje, kur negirdi tų baisių žodžių, to pasityčiojančio juoko,
nemato to šlykštaus veido, nejunta limpančių prie kaklo suglebusių, drėgnų rankų
gražiame pasaulyje.
Dėl įvairumo, kalbėjo toliau Laukinis,
jums labai praverstų kas nors su ašaromis. Čia viskas pernelyg pigiai kainuoja.
(Dvylika su puse milijono dolerių,
paprieštaravo Henris Fosteris, išgirdęs anksčiau šį Laukinio priekaištą.
Dvylika su puse milijono, ir nė cento mažiau štai kiek kainavo naujasis ugdymo
centras.)
Ir trapią savo būtį
atiduoda mirties, likimo ir pavojaus valiai dėl ko? Dėl tuščio riešuto!23 Argi neprasminga? paklausė Laukinis, pakėlęs akis į
Mustafą Mondą. Jau nekalbant apie Dievą, nors, žinoma, dėl Dievo atsiduoti
pavojaus valiai būtų ypatinga priežastis. Argi neprasminga patirti pavojus?
Ir dar kaip, atsiliepė Valdytojas.
Retkarčiais žmonėms reikia stimuliuoti antinksčius.
Ką? paklausė nesuprasdamas Laukinis.
Tai viena iš geros sveikatos sąlygų. Štai
kodėl mes įvedėme privalomą gydymo A. A. P. kursą.
A. A. P.?
Audringos aistros pakaitalu. Reguliariai, kartą
per mėnesį. Prisotiname organizmą adrenalino. Tai fiziologinis baimės ir įniršio
ekvivalentas. Visas tonizuojantis žudomos Dezdemonos ir žudančio Otelo jausmų poveikis
be jokių nepatogumų.
Bet man patinka nepatogumai.
O mums ne, pasakė Valdytojas. Mums
mieliau gyventi komfortiškai.
Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu
poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės.
Kitaip tariant, jūs reikalaujate teisės būti
nelaimingas.
Tebūnie taip, narsiai atsakė Laukinis.
Reikalauju teisės būti nelaimingas.
Dar pridėkite teisę į senatvę, bjaurumą ir
bejėgiškumą; teisę į sifilį ir vėžį; teisę būti utėlėtam; teisę gyventi
nuolatinėje baimėje dėl rytdienos; teisę užsikrėsti šiltine; teisę kęsti
visokiausius nepakeliamus skausmus.
Stojo ilga tyla.
Reikalauju visų jų, pagaliau atsakė
Laukinis.
Mustafa Mondas truktelėjo pečiais.
Ką gi, labai prašom, pasakė jis.
1 Troilas
ir Kresida (III veiksmas, 2 scena). (Atgal>>>)
2 Audra
(IV veiksmas, 1 scena). Vert. A. Miškinis. (Atgal>>>)
3 Audra
(IV veiksmas, 1 scena). Vert. A. Miškinis. (Atgal>>>)
4 Timonas
Atėnietis (IV veiksmas, 3 scena). (Atgal>>>)
5 Audra
(IV veiksmas, 1 scena). Vert. A. Miškinis. (Atgal>>>)
6 Karalius
Lyras (IV veiksmas, 6 scena). Vert. A. Churginas. (Atgal>>>)
7 Otelas
(IV veiksmas, 2 scena). Vert. A. Churginas. (Atgal>>>)
8 Troilas
ir Kresida (V veiksmas, 2 scena). (Atgal>>>)
9 Mirandos
žodžiai Audroje (V veiksmas, 1 scena). Vert. A. Miškinis. (Atgal>>>)
10 Audra
(III veiksmas, 2 scena). Vert. A. Miškinis. (Atgal>>>)
11 Iš
Makbeto (V veiksmas, 5 scena): Tai idioto pasaka triukšminga, neturinti
prasmės. Vert. A. Churginas. (Atgal>>>)
12 De
imitatione Christi, anoniminis XV a. veikalas, dvasinis vadovas, turėjęs didelės
įtakos katalikybei. (Atgal>>>)
13 Williamas
Jamesas (18421910), amerikiečių psichologas ir filosofas. (Atgal>>>)
14 Johnas
Henry Newmanas (18011890), anglų teologas, perėjęs į katalikų tikėjimą ir tapęs
kardinolu. (Atgal>>>)
15 Karalius
Jonas (III veiksmas, 1 scena). (Atgal>>>)
16 Maine'as
de Biranas (17661824), prancūzų filosofas. (Atgal>>>)
17 Laukinis
prisimena Hamleto žodžius:
Ir danguje, Horacijau, ir žemėj
Daugiau dalykų paslėpta yra,
Negu sapnavo jūsų išmintis.
Hamletas (I veiksmas, 5 scena). Vert. A. Churginas. (Atgal>>>)
18 Francis
Herbertas Bradley (18461924), anglų filosofas idealistas. (Atgal>>>)
19 Karalius
Lyras (V veiksmas, 3 scena). Vert. A. Danielius. (Atgal>>>)
20 Troilas
ir Kresida (II veiksmas, 2 scena). (Atgal>>>)
21 Otelas
(II veiksmas, 1 scena). Vert. A. Churginas. (Atgal>>>)
22 Hamletas
(IV veiksmas, 4 scena). Vert. A. Churginas. (Atgal>>>)
23 Hamletas
(IV veiksmas, 4 scena). Vert. A. Churginas. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|