|
<< Atgal
Perkantis žmogus
1929 m. G. Petkevičaitė-Bitė rašė: Šiandien,
kai beprotiškas gyvenimo tempas, kai susvetimėjęs žmogus yra priverstas varžyti savo
jausmus, aistros polėkį pakeičia trivialus įspūdžių geismas, ,,ir kažkoks
įspūdžių besotumas laiko mus pavergęs (Mintys apie romantizmo esmę).
Sunku patikėti, kad šioms citatoms tiek daug metų.
Juk tas beprotiškas gyvenimo tempas, susvetimėjimas, įspūdžių geismas mūsų
gyvenimo tikrovė, tiesiog norma. Tačiau įspūdžių geidžiantis žmogus dabar nėra
linkęs varžyti savo jausmų, nes susvetimėjimas niekaip jo neapriboja. Ir dar: atrodo,
kad tais įspūdžiais mes esame persisotinę, kartais nuo jų gausos darosi bloga.
Gyvename informacinio ir prekių pertekliaus visuomenėje, mus nuolat atakuoja agresyvūs
reklamos čiuptuvai, kurie taikosi į mūsų gyvenimą iš visur: iš televizijos, radijo,
interneto, iš gausybės reklaminių skydų pakelėse. Net ir asmeniškiausia
komunikacijos priemonė mobilusis telefonas darosi parazitas: reklaminiai
siūlymai pasiekia mus intriguojančių žinučių pavidalu. Beveik intymūs,
džiaugsmingi pažadai apie vienus ar kitus mūsų laukiančius patogumus. Tik ką nors
reikia nupirkti, kur nors sumokėti, kažką įsigyti.
Komerciniam pasauliui reikalinga mūsų gyvybinė
energija: mūsų laikas, protas, jausmai. Visa tai atiduodama mainais už prekę. Už visa
tai, kuo esame gyvi, siūloma abejotinos vertės daiktų, patarnavimų ar šiaip malonių
įspūdžių. Viskas tik už pinigus: dar nesu gavęs protingo pasiūlymo taupyti
pinigus ir nieko nereikalingo nepirkti.
Beje, į reklamą įtraukiamas ir psichologinis
taupymo kabliukas nuolaidos jaukas. Nuolaidų propaganda pagrįsta masinės isterijos
psichologija. Tai manipuliavimas žmogaus gobšumu. Reikia ar nereikia, skubėk pirkti
neva ir pinigų sutaupysi, ir daiktų turėsi. Tačiau didelės nuolaidos prekėms
reiškia, kad jos maždaug tiek ir įkainuotos kiek yra vertos. O kiek dar yra
visokiausių gudrybių, kuriomis manipuliuojama pirkėjų bei vartotojų visuomene? Kaip
taikomasi į potencialaus pirkėjo psichiką suaktyvinant jo kompleksus,
nevisavertiškumo, tuštybės ir kitus jausmus? Prekių pasaulis tau žada prestižą,
sėkmę, laimę ir visa kita, kartais su savo preke žadėdamas beveik orgazmą. Antai
kaip ekstaziškai moteris reklamos skyde prie savo nuogų krūtų spaudžia tviskančius
batus. Be šios prekės ji orgazmo, matyt, apskritai nepatirtų.
Bet nieko gyvenime nėra už dyką, už viską reikia
mokėti pačiu gyvenimu. Daiktų perteklius mūsų namuose rodo mūsų pavergimo
laipsnį. Žinoma, asketiška arba skurdi aplinka taip pat nepadeda gyventi, ji slegia
sąmonę ir slopina valią gyventi. Žmogus daiktus dažniausiai perka iš gyvenimo
baimės, iš egzistencinės tuštumos.
Tačiau įdomiausia yra ne tiek daiktų turėjimo,
kiek jų pirkimo reiškinys. Žmogui maloniausias yra pats pirkimo veiksmas, kuriame
įvyksta tam tikra galių ir galimybių apykaita. Pinigai pirkėjo valia atsiskiria nuo jo
būties ir virsta daiktu. Pirkėjas išsilaisvina nuo sąlygiško pinigų pertekliaus, o
pirkimas jam teikia pasitenkinimą ir yra savaip panašus į lytinį aktą. Pirkimo
poreikis pasižymi periodiškumu, jis atsiranda tada, kai pirkėjas pradeda stokoti
emocinių patirčių, kai jo kišenė kažkiek pritvinksta pinigų, kurie yra ne kas kita,
kaip ženklais paversta žmogaus gyvybinė energija. Nemokančiam susivaldyti žmogui
tokia energija pinigai kišenėje kelia nerimą, dirgina, jam reikia žūtbūt
išsilieti, išsilaisvinti, ejakuliuoti tą savo energiją, galios perteklių, nukreipti
ją į prekę ir tą prekę užvaldyti. Pirkdamas žmogus įrodo savo jėgą prekei ir
pasauliui. Jis išreiškia savo valią, jis dominuoja. O pardavėjas su savo preke
imituoja pasyviąją šito akto pusę, nors didžiausia nauda tenka kaip tik jam.
Jei žmogus neįstengia ko nors įpirkti, tada jam
liūdna. Vaikšto toks žmogus, netapęs pirkėju, liūdnas ir vienišas, ir džiaugiasi
vien krintančiais medžių lapais. Nei jam laimės, nei džiaugsmo, nei viso to orgazmo,
kurį taip įtaigiai žada reklama. Pinigų neturinčiam žmogui visos rafinuotos reklamos
sustiprina vienišumo ir beviltiškumo jausmą. Pasaulis jo nemyli. Kaip tai yra liūdna,
kaip baisu neturėti pinigų! Koks nykus jausmas apima dėl tuščiai iššvaistyto
laiko, veltui praleistų dienų... Koks egzistencinis nerimas kyla...
Troškimas pirkti žmogų persekioja ir tada, kai
pinigų jo kišenėje ar sąskaitoje nėra. Spindintys daiktai žada pasitenkinimą, o be
emocijų gyvenimas yra toks neįdomus, slegiantis. Žmogui norisi leisti pinigus, nes
dažnas tik tokiu būdu santykiauja su pasauliu. Pirkimo aktu jis daugina daiktus, gausina
prekes ir visu tuo kuria savo socialinę reikšmę, tarytum išplečia save. Juk jeigu
nebūtų pirkėjų, civilizacija būtų tuščia, atsilikusi, skurdi.
Ir pati prekė yra maloni tiek, kiek ji primena
pirkimo akto metu patirtą orgazmą. Štai jau turiu tą daiktą, jau jį apžiūrinėju,
čiupinėju, jau jis yra mano, įvyksta tam tikras sąlytis tarp manęs ir pasaulio,
dingsta įtampa ir ateina palengvėjimas. Įsigijęs prekę pirkėjas patiria lengvą
frustraciją, susijusią su kišenės ištuštėjimu (animal post coitum triste est
galvijas po kergimosi būna liūdnas), bet nieko nepadarysi.
Panaši paranoja vyksta ir literatūros pasaulyje,
kur knyga vis labiau netenka dvasinės vertybės reikšmės ir tampa komercinio pasaulio
elementu, prekiniu ženklu. Kūryba pradeda paklusti prekybos dėsniams: knyga yra
produktas, kuris turi būti nuolat atnaujinamas ir pelningai realizuojamas. Blogi tie
autoriai, kurių produkcija guli nerealizuota: ant jų pyksta leidėjai, be to, ir jie
patys jaučia kaltę ir kenčia dėl kūrybinio nevisavertiškumo. Neišparduotų knygų
vaizdas autoriui gali sukelti rimtų kompleksų.
Antai su kokiu karštligišku džiaugsmu po naujos
knygos pristatymo įspūdžiais dalijasi tūlos rašytojos ir leidėjos: perspjoviau
su savo knyga tą ir aną klasiką (pagal realizuotą tiražą); o dabar parašysiu kitą
knygą, dar kietesnę ir dar storesnę. Kai kurie rašytojai ir rašytojos labai
rimtai rūpinasi savo knygų būtinai romanų storumu, lyg nuo to priklausytų jų
meninė vertė. Bet kokia ten ta kūryba: tik gyvenimo patirčių, visokių laimingų ir
nelaimingų įspūdžių užrašinėjimas. Žinoma, tokie apsinuoginimai imponuoja,
patraukia. Visa tai žmogiška, daugelio iškentėta. Personažai artimi mums, bet jie
tipiški, sakyčiau, bendražmogiški kaip kokios schemos. Tarytum kokie kaimynai,
gyvenantys už tvoros: įdomu stebėti, kas su jais atsitinka, bet geriau juos stebėti
iš tolo. Tai nėra tikri literatūriniai personažai, tai iš kažkokio nenusakomo
jusliškumo alkio atsirandantys pusiau realių, pusiau fiktyvių žmonių fantomai. Lyg
tikros biografijos, lyg meniškumo pretenzijos, kažkoks žurnalistinis gaivalas. Tuos
žmogaus pavidalus tarytum galingas gravitacinis laukas iškraipo komercinio pasaulio
jėgos.
O į mases nutaikyti stori romanai tai tik dideli
žurnalai, kurių galiojimo laikas yra ribotas. Bet vis tiek žmogui būna malonu: jis
susikaupia, parašo, parduoda ir atsipalaiduoja... Kūrybinė ejakuliacija. Ir vėl viską
pakartoja iš naujo, nes malonumo principas pasižymi trumpalaikiškumu ir periodiškumu.
Anot budizmo, žmogaus psichiką valdo pasikartojimo dėsnis: malonius įspūdžius
individas siekia pakartoti, nemalonių jis stengiasi išvengti. Nemaloniausia būna, kai
nėra pinigų. Kartais net knygas tenka rašyti. Net ir didelių talentų taip
išryškėja.
Beje, visuomenėje visuomet buvo ir bus tokia
žmonių padermė, kuriems nėra svarbūs nei daiktai, nei pinigai. Šie mistiški
žmonės gyvenimo malonumą patiria kažkokiu kitu būdu. Jie knygas daro ne dėl
pinigų ir vadina tai kūryba. Ta vadinamoji genialioji mažuma yra nematoma
civilizacijos ašis, kuri koreguoja komercinio pasaulio gravitacijos laukus, ir šie
negali pasireikšti totališkai ir įtraukti į daiktų sferą viso žmogaus su visa jo
dvasia. Tačiau visa, ką tie žmonės padaro, gali greitai tapti preke, vartojimo
objektu, iš kurio daugiausia naudos gauna kažkokios mums nematomos jėgos.
Kartais taip ir nesuvoki ar čia perki greito
vartojimo daiktą, ar ilgalaikę vertybę.
REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|