|
<< Atgal
Tarp sapno ir išminties ženklų
Filosofijos kritikė Jūratė
BARANOVA kalbina poetą Aidą MARČĖNĄ
Jūratė Baranova. Poetė Daiva Čepauskaitė
viename interviu prisipažįsta, kad negali kalbėti apie tai, kas parašyta jos
eilėraštyje. Jeigu galėtų ką nors pasakyti, nereikėtų rašyti eilėraščio. O tu
ar gali kalbėti apie savo eilėraščius? Gali juos komentuoti? Interpretuoti?
Aidas Marčėnas. Galiu. Kad tik būtų apie
ką kalbėti ir ką pasakyti. Negaliu kalbėti per daug egzaltuotai skamba,
labiau tiktų kitai lietuvių poetei. Nors ką gali žinoti... Gal Daiva nori pasakyti
nenoriu. Šnekėti apie tai, kas parašyta eilėraštyje, nedėkinga ir gan kvaila,
nuvainikuojama eilėraštį gaubusi paslaptis, dažniau paslapties iliuzija. Bet
kartais tenka daryti ir tai, kalbant kokiai moksleivių, o ypač jų mokytojų
auditorijai, pasikvietusiai tave prieš baigiamuosius egzaminus. Nes Žemaitę, kaip jiems
atrodo, jie supranta, tačiau ja literatūros supratimas ir baigiasi. Utriruoju, bet ne
savo, o vienos mokytojos žodžiais. Ką gi, kartais kalbėjimas apie tai, kas parašyta
eilėraštyje, gan malonus užsiėmimas, ypač kai atrandi naujai atsivėrusias prasmių
žaizdas kokiame sename tekste, kuris, pasirodo, dar gyvas, nors stol'ko neživut.
Šnekėdamas apie tai, tarkim, atverdamas ir išplėtodamas į teksto audinį įaustus
mitologinius ar istorinius motyvus ar demaskuodamas eilėraščio metatekstualumą (ką,
nuo ko ir kodėl nugvelbiau), atlieku ir tam tikrą edukacinį darbą.
Kita vertus ką vaizduoja Leonardo da Vinci
Mona Liza? Maksimaliai pavykę eilėraščiai neturėtų leistis aiškinami, bet jų
nedaug, manau, jog tokio gal ir nesu parašęs. Visi mano eilėraščiai paženklinti
mažesniu ar didesniu pralaimėjimo ženklu, dažnas kvepia smilkalais ir lelijom, idant
nepakviptų lavoniena. Tad būtų žymiai prasmingiau prisiminti, išsiaiškinti ir
paaiškinti, jei to bus reikalaujama, sakykim, Paskutiniame Teisme, ne tai, kas tekste
parašyta, o tai, kas jame neparašyta, bet yra to, kas parašyta, traukos lauke. Nes
eilėraštis yra ne vien tekstas, bet ir kontekstai, kuriuos autorius žino arba
užmiršo, bet vėl, interpretuodamas tekstą, prisimena. Visos tos eilėraščio
atsiradimo aplinkybės, meilės ir neapykantos, nuojautos ir gudravimai, alsavimas ir
širdies ritmas, diktavęs vienokią, o ne kitokią prozodiją ir tai, ko negali
paaiškinti. Tik nustembi, kad, būdamas iki skausmo ribotas, sugebėjai, kažkokių
nesuvokiamų kalbos galių padedamas, peržengti prigimtines ribas. Ir eilinį kartą
pralaimėti. Iš esmės poezija yra tai, kas nepaaiškinama, kas verčia autorių
stebėtis ir nustėrti. Dar kartą ir dar kartą mėginti. Esmė yra ne tai, ką,
naudodamasis kalba kuria poetas, o tai, ką naudodamasi poetu, sukuria kalba. Ir ne vien
poetu, bet ir skaitytoju. Tai, ką, skaitydamas poezijos kūrinį, išsiaiškina
skaitytojas ne mažiau vertinga nei tai, ką, tą kūrinį rašydamas, išsiaiškina
rašytojas. O išsiaiškinta gali būti visiškai priešinga prasmė. Bet prasmė yra, o
tai ir yra svarbu. Tad iš esmės D. Čepauskaitė teisi. Eilėraštis kartais
Mnemozinės ir Morfėjaus, kartais Afroditės ir Tanato tango. O kartais poros keičiasi
partneriais. Čia neką galėtų paaiškinti net Anželika Cholina.
J. B. Labai ryškiai įstrigai į atmintį
kaip talentingas kitų poezijos interpretatorius. Kadaise rašei puikius komentarus arba
esė apie kitų poeziją ir kartais prozą. Kažkaip pasigendu tų tavo komentarų.
Gal galėtum vėl pradėti rašyti? Kodėl neberašai?
A. M. Tingiu. Esu aktyvus Poilsio partijos
narys. Galėčiau išvardyti daugybę priežasčių, kodėl neberašau apžvalgų, bet
irgi tingiu. Todėl paminėsiu tik dvi. Pirmoji: šį mėnesį man labiau norisi tiesiog
džiaugiantis tekstu skaitinėti Dovlatovą ir Jorge'ą Luisą Borgesą, nei mintyse
tobulinant kankintis dėl vieno ar kito per gerai apie save galvojančio lietuvių
rašytojo saviraiškos ir paskui stengtis apie jo ne visai vykusius tekstus vienu dviem
sakiniais (nelemta, antra vertus miela, stilių aštrinanti literatūrinių apžvalgų
specifika) pasakyti gražiai ir tiksliai, bet taip, kad per daug neįžeistum. Bet juk vis
tiek įsižeis. O man šlykštu žeisti amžinos sielos laikiname kūne nešiotojus dėl
tokių iliuzinių dalykų kaip literatūrinė vertė ar bevertiškumas. Tačiau kažkas
juk privalo atsijoti grūdus nuo pelų. Todėl manau, kad apžvalgas turėtų rašyti koks
jaunas talentingas žmogus su aiškia vertybine skale, besirūpinantis savimi europinėje
kultūroje ir europine kultūra savyje mažiau nei aš, šiandien sergantis reliatyvizmu,
kurį Benediktas šešiolioliktasis jau spėjo pasmerkti. Ir dar taikliais
nepataikymais nebijantis pasakyti, kad ir jo gerbiami autoritetai pamala š... Aš
kartais bevelydavau nutylėti, o toks menkadvasiškumas dar labiau kankino ir erzino.
Šlykštu. O štai pagrindinė mintis, visai iš kitos operos: kad sąžiningai
apžvelgtum literatūrą, apskritai neturi dalyvauti literatūriniame gyvenime. Circulus
vitiosus, pasakyčiau. Ir vis dėlto smagu buvo juokais išrasti kokią Klaipėdos
poetinę mokyklą, kuri nūnai visai rimtai aptarinėjama, nors jei ir egzistuoja, tai
centras jos yra Kauno miegamajame rajone, prie Donaldo Kajoko rašomojo stalo.
J. B. Per tavo knygų aptarimą Rašytojų
sąjungoje rimtai ir įkvėptai skaitei savo poeziją. Visi nuščiuvę klausėsi. Staiga
iš koridoriaus į salę atsklido kažkurio užsibuvusio Trečio brolio lankytojo
pratisas dainavimas. Tu toliau taip pat sukauptai skaitei neleisdamas savęs išmušti iš
vėžių. Gal tiesiog ir negirdėjai. Bet kaip tik tame to nerišlaus dainavimo fone
staiga suvokiau visą tavo dabartinio buvimo, tavo naujo pasaulio solidumą. Netgi
respektabilumą. Savo knygoje Pasauliai poetiškai apmąstai įvairius pasaulius.
Esi sukaupęs daug įdomaus ir įvairiaverčio patyrimo. Neatrodo tau tie skirtingi
pasauliai kaip J. L. Borgeso prasilenkiančios laiko paralelės? Jei turėtum galios taip
padaryti, ar norėtum į kurį nors jų vėl įžengti?
A. M. Ne taip jau paprasta su tais pasauliais,
kaip man dabar atrodo. Gyventum čia ir dabar, džiaugtumeisi išsipildančia kiekvienos
akimirkos amžinybe, bet ne... Visų pirma, kalbant apie poeziją, bent jau apie mano
poeziją, nelabai tikęs žodis apmąstai. Kartą per televizorių parodė
Auguste'o Rodino Mąstytoją. Dėdė mąsto tarė mano trejų metukų
dukrytė. Mergaitė nustebino visus namiškius, išskyrus mane. Mane nustebino Rodinas. O
mergaitė tiesiog pamatė esmę vaiko arba, jei nori, poeto akimis. Ir tu mąstai...
buvo sužavėta mano mama. Aš nemąstau kiek įsižeidusi ir, tiesą
sakant, susimąsčiusi ištarė dukrytė aš svajoju. Panašus ir mano santykis
su tais pasauliais. Mąstyti man gal per sunku, gal nuobodoka, nors ką gali žinoti
gal mąstau, tik to nesuprantu (o gal ir suprantu, tik linkęs, kaip kiekvieno padoraus
vyro animacinis alter ego Homeras Simpsonas, sušukti: Greičiau įjunkite
televizorių, nes pradedu mąstyti). Prieš septynerius metus, mėgindamas įveikti
Arturo Schopenhauerio Valią ir vaizdinį, ar atvirkščiai, pastebėjau, jog mane
pagauna tik tos vietos, kur filosofas remiasi metafora (ne be reikalo Kristus, paklaustas,
kodėl Pamoksle nuo kalno kalba palyginimais, atsako, jog tik taip galės prisibelsti į
paprastų žmonių širdis). Ypač įstrigo ta vieta, kur A. Schopenhaueris žmogaus
gyvenimą lygina su knyga sapnuodamas skaitinėji knygą kur pakliuvo, o vadinamajam
budriam gyvenime skaitai ją puslapis po puslapio. Tad subjektyvusis idealizmas, kuriuo,
aktyviai formuojantis egocentrizmui, savo pasaulėjautą grindžiau ligi kokių dvylikos
metų, nėra man svetimas, nėra svetimas ir paralelinių pasaulių modelis, apie
kurį daug ir su siaubu galvodavau vaikystėje.
Minėdama J. L. Borgesą, tikriausiai turėjai omeny
jo apsakymą Sodas išsišakojančiais takais, kuriame išreikšta idėja, ją
supaprastinus, būtų maždaug tokia: kiekvienoje pasirinkimo kryžkelėje nueini ne
kuriuo nors vienu, o visais galimais keliais, taip savo pasaulių galimybes daugindamas
ligi begalybės. Vaikystėje jausdavau dar radikaliau kiekvienas atsitiktinis judesys
turi alternatyvas ir tai, kaip tu padėjai puodelį, gal ir nieko iš esmės nekeičia, o
gal nuo to priklauso, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms bei virtinei įvykių,
princesės Dianos likimas. Šiaip ar taip, jei vienos mūsų pažįstamos 1996 m.
nebūčiau šiaip sau pasveikinęs su gimtadieniu, vargu ar dabar atsakinėčiau į šiuos
tavo klausimus... O J. L. Borgeso apsakyme yra viena įdomi, tekste menkai išplėtota
detalė tie išsišakoję takai kartais susikerta. Susisiekia. Per sielos
vidurį rašau eilėraštyje Kūrybos. Štai šie susikirtimo taškai mane
labiausiai ir domina, bet būtų sveikiau, jei tokie išgyvenimai reikštųsi
literatūroje, o gyventi norėtųsi paprasčiau. Čia ir dabar. Šiandien galvojant apie
kitą skirtingus pasaulius išreiškiančią metaforą, iš A. de Saint-Exupéry
Citadelės, kur žmogus lyginamas su medžiu. Medis nėra nei šakos, nei sėklos,
kamienas ar pumpurai, net ne malkos, medis yra visuma, galia, kuri iš lėto susilieja
su dangumi. Taip pat ir žmogus nėra nei moksleivis, nei sutuoktinis, nei vaikas ar
senis. Esi viskas vienu metu. Kaip rašytojo žodžiais sako išmintingas beduinas
esi tasai, kuris išsipildo. Šia prasme mano infantilizmas turi gerąją pusę
nenuvytusią vaiko vaizduotę, tad joje įžengti į bet kurį iš pasaulių nėra labai
sudėtinga. Dar turiu galių.
Štai ir atsirado proga pakomentuoti eilėraštį.
Ankstesnėje mano knygoje Dėvėti yra sonetas Anąryt atsibudęs kelias sekundes
buvau vaikas. Buvau beveik trisdešimt septynerių, kai jį parašiau. O parašiau, nes
nutiko gana keistas dalykas. Vieną to dabar jau nutolusio rugpjūčio rytą atsibudau ne
jausdamasis, o iš tikrųjų būdamas vaikas, ištiktas siaubo atsidūręs senstančiame
kūne. Tai truko tik kelias akimirkas, bet įspūdis neišdildomas. Analizuojant, kas
nutiko, prisiminiau, jog kartą, būdamas septynerių, prieš užmigdamas mėginau
įsivaizduoti, pajusti, koks būsiu (teisingiau esu) po trisdešimties metų. Tad
įvyko kažkoks persikeitimas, man buvo suteikta galimybė tai išgyventi, tik atbulai
sulaukus trisdešimt septynerių kelias akimirkas ne jaustis, ne įsivaizduoti, o iš
tikrųjų būti vaiku. Baisiai gražūs tie mūsų susisiekiantys pasauliai...
Ir galų gale apie širdžiai mielo užsibuvusio
klasiko dainavimą mano kūrybos vakaro metu... Puikiai girdėjau, ir visa mano esybė
tirpo kosminėj šokančio Krišnos šypsenoj. Jau prieš vakarą, pamatęs būsimą
dainininką Trečiame brolyje bei žinodamas kai kuriuos jo įpročius, numaniau,
kad taip nutiks, ir laukiau. Ir ta daina, ir jos populiarusis atlikėjas, iš tikrųjų
mokantis pluoštą mano eilėraščių atmintinai, yra neatsiejama tavo minimų mano
pasaulių dalis. Gal pastebėjai, kad ir paslaptingasis tos popietės režisierius
Dėsningas Atsitiktinumas pasistengė, jog daina pasigirstų reikiamu laiku reikiamoj
vietoj, tuomet, kai buvo skaitomas tekstas, paženklintas alkoholine patirtim. Ir aš pats
esu toje dainoje. Vis dar einu žado netekusių penklubiečių posėdžio stalu,
niūniuodamas Antonio Machado sonetą iš mano paauglystės šedevrų: pavasariais
noriu dainuoti / vien tą, kuris jūromis eina!... Ir jaučiuosi kaip išprotėjęs
cirko dramblys.
J. B. Grįždama mintimis į tą patį vakarą
Rašytojų sąjungoje, prisimenu, kaip Edmondas Kelmickas sakė, jog tavo naujoje knygoje
jis įžvelgiąs išminties ženklų. Tų išminties ženklų esu pastebėjusi jau tavo
ankstesnėje knygoje. E. Kelmicko įžvalga tiesiog mane padrąsino tave pakalbinti.
Filosofijos interpretatorius mažai ką išmano apie poeziją. Bet apie išminties
ženklus jis kartais gali sau leisti įžūliai postringauti ir pretenduoti išmanyti.
Viename tavo eilėraštyje Vietoje atgailos radau tokias eilutes: o dažniausiai
rašau kaip nenoriu; / nekaltai pasileidus, keista / jėga tempias prie savo altorių
/ intelekto jėga suknista? Supratau, kad ir tu suvoki, kad tarp proto įžvalgų ir
tikros poezijos gali įvykti prasilenkimas. Ar tau neatrodo, kad filosofijos
interpretatorius kažką postringaudamas apie poeziją vis vien neatveria to, ką poezija
imanentiškai slepia?
A. M. Aš labiau įžvelgiu skyrybos ženklus.
Ir tiesiogine, ir perkeline prasmėmis. Prasilenkimą, kaip sakei. Ir tavo cituojamoje
strofoje, kurioje vedybos iš išskaičiavimo paženklintos neišvengiamomis skyrybomis
iš meilės.
Bet jei ir Edmondas, kurio žaižaruojančiomis
ištarmėmis ir sugebėjimu improvizuoti pačiu aukščiausiu lygmeniu žaviuosi štai jau
trisdešimt metų nuo tada, kai Lenino prospekto apačioje paprašė kiek galit
kapeikų ir vien intonavimu paskatino mažiausiai dvidešimčiai metų rinktis įdomų ir
pavojingą gyvenimo būdą, o ir tu, ne tik filosofijos profesorė, bet, kas man svarbiau
žmogus, sugebantis savarankiškai mąstydamas tobulėti bei giliai ir tiksliai
jausti, ir kas dar svarbiau užjausti, taigi jei judu tų išminties ženklų
tenai įžvelgiate, tai gal tikrai ten... Tiesiog dėkoju, kad atidžiai perskaitei mano
knygelę.
Ką gi, įjungsiu smegenis ir pamėginsiu šį tą
paaiškinti, iš tikrųjų pasiaiškinti. Tai bus atsakymo į pirmąjį klausimą
išplėtojimas. Kitados esu apvertęs sokratiškąjį žinau, kad nieko nežinau,
sakydamas, jog poetui labiau tinka nežinau, kad žinau viską. Tas mano apvertimas
kiek jungiškas, o Jungą aš mėgstu. Antra vertus, šis apvertimas neneigia didžiosios
Sokrato ištarties, tik papildo ją, atsuka kitą medalio pusę, kitą žandą, kažkokį
genetinį lygmenį su pradžiapatės nuodėmės prieskoniu. Visa tai įgalina poetą
drąsiai išradinėti dviračius bei atradinėti amerikas. Arba tiesiog stebėtis, jog
visa tai yra ir man visai atsitiktinai skirta pamatyti. Šviesos žaismą vakarėjant,
patvory putojančias hortenzijas, savais reikalais tipenantį ciuckį, po vertikaliais
šios vasaros debesimis didžiulio klevo šešėly keturias kortomis kertančias
dvylikametes ir už jų, su jomis ir manim į slėnį slenkantį padūmavusį Vilnių.
Tai proza. Poezija yra kažkaip nežinant žinoti, jog kažkur anapus yra kita šito
kosminio smėlio laikrodžio pusė ten, kur viskas sukrinta į kalbą. Lyrinis
nukrypimas, tiesiog pažvelgiau pro langą...
Tad apie išmintį. Išminties man pakanka tik tiek,
kad pats sau prisipažinčiau, jog esu gan kvailas žmogus bei pasidžiaugčiau, jog nesu
jau toks kvailas, nes tai pripažįstu. Bet tu klausi ne apie mane, o apie mano tekstus.
Kur, mano galva, kertinis skirtumas tarp filosofo ir poeto, kodėl Platonas, niekinęs
poetus, šiek tiek jiems pavydėjo (žinau, nes pats niekinu, tarkim, milijonierius)?
Filosofui kalba yra instrumentas, o ne filosofas instrumentas kalbai. Su poetu viskas
atbulai. Tad poetas pirmapradiškesnis, arčiau dievų. Gal taip: poetas artimesnis
Iliados herojams, už kuriuos daugybę dalykų nusprendžia dievai. Arba
pakonsultuoja. Arba gerai pradėtą sakinį užbaigia dar geriau. O filosofas man
panašesnis į Odisėjos klajūną, kuris visas kliūtis turi įveikti pats, savo
paties proto ar beprotybės pastangomis. Bent jau kažką panašaus girgžda mano ir vėl
išrastas Wittgenstein firmos dviratis. Tad poezija, anot Josifo Brodskio, yra
aukščiausia kalbos forma. Ir ta forma skatina poetą mąstyti eilėraščiu. Čia
jau, anot Czesławo Miłoszo.
Kita vertus, pati kalba, net besireikšdama
kvailiausiomis formomis, yra išmintinga. Mano bičiulis Alvydas Šlepikas papriekaištavo
dėl Pasauliuose trijose vietose neteisingai sukirčiuoto žodžio tiksliai.
Turi būti tvirtagalė trečioji i, aš gi kertu trumpine i pirmąją. Turiu
pusėtiną poetinę klausą, tad man į galvą neatėjo, jog galėtų būti kitaip. Tik
ti³ksliai galima pataikyti į dešimtuką. Ir vis dėlto išmintinga lietuvių kalba
tiksliai² nusako lietuvio būdą, kažkokį metafizinį nevalyvumą. Tiksliai²
kirčiuojamam žodyje neskamba ką tik įstrigusios strėlės vibravimas, į taikinį
pataikysi nebent atsitiktinai, o jei ir perskrisi Atlantą, tai žūsi Vokietijoj.
Tai tik vienas kuklus pavyzdėlis, kaip galima, o ir
reikia skaityti poeziją. Tad filosofijos interpretatoriui, kaip sakai, kad ir kaip giliai
šis besiknistų, vargu ar pavyks atskleisti poezijos slėpinį. Kaip ir ją kuriančiam
poetui. Tik dėl vienos priežasties poezija nieko neslepia. Ji tiesiog yra. Arba jos
tiesiog nėra. Arba, kaip tiksliau ištartų filosofas: poezija, jei ji iš tikrųjų
poezija, slepia Nieką.
J. B. Vis vien drįstu postringauti toliau.
Bandysiu suformuluoti, ką turiu galvoje, sakydama išminties ženklai Marčėno
kūryboje. Pirmiausia, turiu galvoje eilėraščių lyrinio herojaus gebėjimą
nedramatizuojant atsiverti žiauriam realybės tikrumui, ir svarbiausia artėjančios
mirties realybei. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris sakė, kad autentiška
sąmonė ir skiriasi nuo neautentiškos gebėjimu mąstyti save kaip baigtinę. M.
Heideggerio sąvoka Leben zum Tode įsisąmonintas gyvenimas kaip gyvenimas
mirties link, mano galva, tinka ir tavo knygai Pasauliai interpretuoti. Štai
eilėraštį apie vieną gyvybingą ir produktyvų draugą užbaigi tarsi juokaudamas, bet
jau rimtai: važiuojam o juk važiuojam į kapines, / Viešpatie, kaip važiuojam.
Jauti tą važiavimą? Kasdien? Patiri, kaip kad sakytų M. Heideggeris, Angst
pamatinį siaubą?
A. M. Gerai čia Martinas suformulavo tą
pamatinį siaubą. Mirties realybės siaubas kaip pamatas, ant kurio statausi, kuriu
savo gyvenimą. Pasaulį, kuris baigiasi ten, kur baigiasi mano kalba, anot Ludwigo
Wittgensteino. O ten jau nieks lietuviškai nemoka, / nyki mintis, bet, regisi,
teisinga... Taip prasideda sonetas Vasario šaltis iš knygos Vargšas
Jorikas. O baigiasi eilėraštis taip: juk mirs visi! bet aš vis tiek
labiausiai. Manau, ši vaikišką savęs baigtinio suvokimą išreiškianti eilutė ir
yra tas pagrindas, ant kurio kuriama tai, kas, anot Tavęs, rodo išminties ženklus
Marčėno kūryboje . Šioji eilutė ir yra tasai singuliarinis taškas, iš kurio
išsprogta visi mano dėvėti pasauliai.
Kai rašiau šį sonetą, maždaug prieš vienuolika
metų, vienas mūsų bei mirusiųjų bičiulis vairavo Audi, kuris savaime priminė
karstą. Dargi jį puošė pro galinį langą besišypsanti lapės kaukolė. O pradėjus
važiuoti iš magnetofono pasigirsdavo Giuseppe's Verdi Requiem. Štai kur Angst,
štai kur važiavimas kiekvieną dieną! Kad tuose pasivažinėjimuose nėra jokios
autoironijos, kaip man tuomet dingojos, dabar jau negalėčiau teigti. Vis dėlto šitiek
metų prabėgo ir mano nuogąstavimus dėl bičiulio psichinės būsenos nepastebimai
pakeitė geranoriškai pritarianti Joriko šypsena. Bet man ligi to vis dar toli, vis
toliau ir toliau, toji tragikomiško atspalvio paaugliška apsisaugojimo magija manęs vis
dar neįtikina.
Imponuoja kitkas. Dažnai prisimenu tėvo draugą,
kuris žinojo, jog gyventi jam liko gal pusmetis. Vis susitikdavom tai viename, tai kitame
Vilniaus kieme, kur aš su draugeliais stumdavau ilgas ir nuobodžias dienas tvankioje tos
tolimos vasaros amžinybėje. Jis gi sukdavo ratus senamiesčiu, tarsi mėgindamas
įsiurbti, įsiminti ir išsinešti tai, kas jam brangu. Ir, kalbant poetiškai,
išsinešė. Vilnius dabar visai kitas miestas, daug kas liko tik mano prisiminimuose,
apie daug ką galiu pasakyti taip, kaip vienam eilėraštyje ištarė C. Miłoszas:
Vienintelis panelės X gyvenimo ženklas / yra mano raidės. Kol aš tebesu, / Ji esti
netoli tų vietų, kurias mylėjo. Stipru. Ir geras Tomo Venclovos vertimas, nes vis
dar moku atmintinai. Tokių eilučių akivaizdoje mirtis atsitraukia, o pamatinis
siaubas neišnykdamas virsta kažkuo daugiau nei viltis ir kažkuo daugiau nei ilgesys.
Buvimas ir nebuvimas kalboje kartais susilieja į vienį, kuris man beveik įrodo Dievo
buvimą.
Kita vertus, mirtis įkvėpia. Prisiminkim Jeano
Cocteau Orfėjo simboliką. Mirtis įsimylėjusi poetą. Poetas taip pat neabejingas
Mirčiai. Mirtis pasiaukoja dėl poeto nemirtingumo, kas, žvelgiant iš ilgesnės laiko
perspektyvos, yra graži nesąmonė.
Ir vis dėlto susidūrę su mirtimi net prasti poetai
kartais parašo neblogą eilėraštį. Prisijungiama prie kažkokių anapusinių
kanalų. Šiuo požiūriu man nepatinka Leonardo Gutausko knyga In fine,
savotiškos epitafijos mirusiems rašytojams, dailininkams ir kitiems, prie kurių poetas
rašydamas pamėgino prisijungti. Yra tuose prisijungimuose kažkokio metafizinio
amoralumo. Žinau, nes prieš dvidešimt metų esu parašęs eilėraštį, kuriame
samprotavau daugmaž taip: o jei dabar vienas po kito staiga išmirtų visi, kuriuos
myliu, tai gražių eilėraščių parašyčiau. Tą eilėraštį pamečiau gyvenimo
verpetuose, niekur nė nepublikavau, net paaugliškomis smegenimis supratęs, jog cinizmo
užtaisas jame vis tiek stipresnis už autoironiją. Bus dar, deja, tų gerų
eilėraščių. Ir nesvarbu, kad knygos redaktorius Valentinas Sventickas
Pasaulių anotaciją pradeda šitaip: Čia tas atvejis, kai skaitydamas vis
pagalvoji poetas parašė savo knygą. Pratęsia į temą tavo klausimui:
Laiku parašė. Bet yra ir trečias sakinys, viltingasis: Galima ir pasiginčyti
su savimi.
Taip jau nutiko, kad anksčiau vis tekdavo gyventi
netoli beprotnamių. Dabar vis dažniau apsigyvenu prie kapinių. Dabartinis mano pasaulis
yra Rasos. Kapinės, kur turistų iš Lenkijos krūtinėse plaka Pilsudskio širdis,
kapinės, kuriose, man išėjus pasivaikščioti, ilsis manoji. Šaunioje kompanijoje.
J. B. Paradoksas tas, kad tu dar nesi garbaus
amžiaus literatūros veteranas, kaip sako D. Čepauskaitė tame pačiame interviu, nors
ir gavęs kažkada Poezijos pavasario premiją. Ir, mano vyresnėmis akimis
žiūrint, amžius dar neturėtų būti koks nors tavo rūpestis. Bet štai skaitau, kaip
tavo lyrinis herojus sąmoningai save sendina sakydamas: greitai man bus /
penkiasdešimt ir tuščia / atėjus numirt į šią dykrą. Kodėl skubi į ateitį?
A. M. Nemanyčiau, jog čia kažkoks
skubėjimas į ateitį, greičiau į praeitį. Jaunystėje viename eilėrašty rašiau,
kad man penkiolika tūkstančių metų, ir niekam nekliuvo. Normali perspektyva. Pasirodo,
skaitytoją glumina realesni skaičiai, tokie kaip penkiasdešimt, nors, žvelgiant
kosmogoniškai, tai daugmaž panašūs dydžiai. Žvelgiant psichologiškai, viskas irgi
aišku, bent man. Tų dalykų mane pamokė neseniai amžinybėn išėjusi puiki rusų
aktorė Natalja Gundareva. Kai jai suėjo trisdešimt vieneri, ji ėmė sakyti sau ir
kitiems, jog jai keturiasdešimt. Šitaip įgydama devynis išloštus metus. Tokia tad
iliuzija. Ir aš panašiai galvoju, šitaip tartum sutaupydamas kelerius metus tokiems
niekams kaip eilėraščių rašymas (tarsi dar ką nors prasmingiau veikčiau). Ir ne
taip baisu plikti.
Iš tikrųjų tu juk klausi ne apie mano, o apie
lyrinio herojaus amžių. Jo amžius svyruoja priklausomai nuo nuotaikos ir aplinkybių.
Lyrinis herojus išauga iš sapno, tik nosį įkišęs į vadinamąją realybę, o
autorius iš vadinamosios realybės, tik uodega sapne. O šiaip jau išpažintinėje
poezijoje, kokios esu nemažai prirašęs, jei išpažįsti sąžiningai, jie yra vienas
ir tas pats. Tik autoriaus biologinis amžius yra toks, koks yra. Rytais mankštindamasis
darau keturiasdešimt keturis atsilenkimus, prieš metus dariau keturiasdešimt tris, o
nuo rugsėjo dvidešimt ketvirtosios, jei Dievas leis, darysiu keturiasdešimt penkis.
Sunkiai save įsivaizduoju atsilenkinėjantį aštuoniasdešimt aštuonis kartus, o
padaryti penkiasdešimt atsilenkimų jau bandžiau, nieko baisaus. Todėl ir nerašau, kad
greitai man bus aštuoniasdešimt aštuoneri, pasitenkinu tuo, kad greitai man bus
penkiasdešimt. Ir išties greitai. Nepaisant to, kad sutinku su režisierium Aleksandru
Sokurovu, teigiančiu, jog žmogus gyvena trumpai ir lėtai.
Manęs nebestebina dalykai, įrodantys, jog gyvenime
nieko atsitiktinio nėra. Kaip ir šiame iš mūsų bendradarbiavimo atsirandančiame
tekste. Tavo cituojamas eilėraštis, kuriame greitai man bus penkiasdešimt ir
tuščia, vadinasi Jei būtum dabar mirusiųjų ir parašytas galvojant apie
Sigitą Parulskį. Šis eilėraštis kontekstualiai susietas su sonetu Anąryt
atsibudęs kelias sekundes buvau vaikas, apie jo atsiradimo aplinkybes jau šnekėjau.
Belieka pridurti, jog tas sonetas prasideda eilutėmis: kiek nežinios supančioja
jausmus / berniukui atsibudusiam į kūną / nustėrusio trisdešimtmečio. Rašant
šį tekstą būtų buvę padoriau pasakyti į kūną keturiasdešimtmečio, bet
metriškai niekaip nesisekė. Mano herojus vis dar sėdi mokyklos kiemo kleve, yra
kokių aštuonerių metų ir net nenutuokia, kaip greitai jam bus penkiasdešimt. Tą
klevą nukirto, supjaustė ir išvežė, o aš vis dar slepiuosi jame, rašiau
viename labai sename eilėraštyje. Nekeisčiau nė žodžio. Tad jei ir esu įkliuvęs į
kokius laiko ir erdvės spąstus, tai labiau primenu į slyvų medį įsilipusią antros
eilės pusseserę iš Giedros Radvilavičiūtės esė, kuri naratorei primena Jano
Vermeerio merginą su perlu ausyje, tik vietoj auskaro šiai kabo saulės peršviesta
slyva. Matau ją geltoną. Žodžiu, esu įsipainiojęs kažkur tarp natūros ir
kultūros. O tie metai vis tiek ateis. Bet lygiai taip pat gali ir neateiti. Tad,
ištaręs kokį skaičių į priekį, esi priverstas jo ir sulaukti, antraip būtų
nepoetiška, nepranašiška , o mane ima siaubas, kad dar ir netikslu.
J. B. Bet kokiu atveju šitas žaidimas man
kažkodėl liudija lyrinio herojaus gyvybingumą ir optimizmą. Ir nors viename
eilėraštyje jis kalba apie depresiją viduržiemyje, bet užbaigia jį gana
žvaliai: kada kerti važiuojamają dalį / sucypę stabdžiai viltija, kad gali /
vietoj mirties pavasaris ateit. Tu, mano akimis, vis dėlto esi vilties, o ne nevilties
poetas. S. Parulskio poeziją savo konstruojamuose vadovėliuose dedu prie kančios,
gyvenimo prasmės ir vienatvės temų, o tavo prie draugystės ir laimės. Taip
savaime išeina. Ar pritartum, kad tavo lyrinio herojaus požiūris į pasaulį vis dėlto
yra pozityvus ir teigiantis?
A. M. Čia tiktų atsakyti į klausimą,
kurio, kaip prisipažinai, taip ir neišdrįsai paklausti ar bijau senatvės? Witoldas
Gombrowiczius yra pasakęs, jog neišgyveno brandos amžiaus. Iš jaunystės iškart
peršoko į senatvę. Man yra panašiai, tik kiek kitaip. Apie brandą nėra ką ir
kalbėti, nors geranoriai vertintojai, kaip tu, mėgina kažką panašaus manyje
įžiūrėti. Pats jaučiuosi tarsi jaunuolio, netgi vaiko ir nukvakti baigiančio senio
mišinys. Jokios fermentacijos, kažkoks Molotovo kokteilis. Yra tokia patarlė:
bijai vilko, neik į mišką. Tame miške vos gimę atsiduriame visi, ir jeigu viskas
sekasi daugmaž gerai, su vilku anksčiau ar vėliau susitiksim. Ir jei vilką
prisijaukinsim, tas vilkas iš šito miško ir išneš. Tai bus graži ir tragiška
paskutinė kelionė. Savo poezijoje dažniau miniu lapę. Tad visus mano rašinius galima
suprasti ir kaip mėginimą prisijaukinti entropiją. Vis dėlto senatvė yra viena iš
priežasčių, dėl kurių į tavo klausimą apie mano pozityvų požiūrį į pasaulį
atsakyme atsiranda tasai galbūt.
Teks kelis žodžius pasakyti ir apie mano santykį
su Sigito Parulskio fenomenu, ir į tavo pasirinkimą jo kūrybą glausti prie
kančios, o mano prie laimės. Taigi apie mutris. Suprantu, jog
reflektuojantiems literatūrą yra gana patogu iš manęs ir Sigito daryti kažkokią
kultūros monadą, kaip teigia Brigita Speičytė knygoje Naujausioji lietuvių
literatūra. Savotiškus In ir Jan. Bet neplėtodamas pasakysiu, jog
viskas yra kur kas sudėtingiau tiek asmeniniuose, tiek intertekstiniuose santykiuose.
Tegaliu paliudyti štai ką: kaimietis Sigitas nepakenčia kaimo ir vasaros, mat yra
alergiškas žiedadulkėms, o aš, miestietis, negaliu pakęsti kitų metų laikų ir
miesto, nors jie mano, jie beveik aš. Kokia čia laimė? Kokia čia
kančia?.. Esi nuostabi poezijos vartotoja, dar daugiau pritaikai ją savo
reikmėms, filosofiškai įrėmini, įprasmini. Ir teisingai darai aš ir mano poezija
esame tau dėkingi už mūsų populiarinimą filosofiniuose kontekstuose. Bet jei S.
Parulskis būtų tik kenčiantis autorius, arba vien neigiantis ir besikeikiantis, koks
yra patrauklus tam tikrai giluminių teksto savybių neįžvelgiančiai savo skaitytojų
auditorijai, jei jo knygos rėktų lentynose, kaip nutarė aktorius Arūnas
Sakalauskas, vargu ar jis man būtų įdomus. S. Parulskis yra pats viltingiausias, nes
sąžiningiausias lietuvių rašytojas. Iš ilgesio teigiantis neigimu. Nepaisant
alergijos. Tad galėtum jį dėti vietoj manęs tiek prie draugystės, tiek prie
laimės. Lygiai taip ir aš nesu jau toks vienaplanis poetas. Vis su džiaugsmu stebiu,
kaip mano kūryba vienu lengvu judesiu nusikrato visų jai lipdomų etikečių. Vadinasi,
gyva dar, bjaurybė. Ir vis dėlto džiugina tokia Vytauto Kubiliaus įžvalga knygoje
XX amžiaus literatūra: Antikonformistinė laikysena, stūmusi aštuntojo
dešimtmečio jaunuosius poetus į maištingą neviltį ir psichologinę destrukciją,
išvedė Marčėną į pozityvų veiksmą. Naujausiųjų laikų istorija. Su bičiuliu
tebūnie ir vėl A. Šlepikas sėdime bare. Be degtinės, kokių dar
lietuviškų gėrimų turite? klausia šis padavėjos. Krupniko ir
Benediktino išgirsta. Ir tuomet mano draugas pasako savo paprastumu genialią
frazę: Viešpatie, negersiu, po vakar aš negaliu į juos žiūrėti, mane pykina, vos
pagalvojus apie tą saldybę. Įpilkite Benediktino... Penkiasdešimt?
Šimtą! Štai toks ir mano lyrinio herojaus, kaip tu mane vadini, požiūris į
pasaulį teigiantis ir pozityvus. Tad galų gale į tavo suktą klausimą atsakysiu
trumpai ir aiškiai: ne, ne ir dar kartą taip.
J. B. Dar vienas tavo lyrinio subjekto
brandumo kaip išminties bruožas yra, mano galva, gebėjimas išlaikyti pozityvų
santykį su savo draugais. Ir gyvais, ir jau išėjusiais. Kaip žinoma, antikiniai
filosofai garbino dvi vertybes išmintį ir draugystę. Radau tavo rinkinyje ne vieną
eilėraštį, skirtą draugams. A. Šlepiką mini atvirai ir net du sykius, Gintarą
Beresnevičių ir S. Parulskį galiu atpažinti tik iš teksto ir konteksto. Labai
įstrigo lyrinio herojaus suvokta santykių sudėtingumo paletė: ką bepridurti?
Mylėjau tave / stipriau nei neapkenčiau / ir didžiavausi tavim daug labiau / nei tau
pavydėjau. Ar neatrodo tau, Aidai, kad gyvenimas, ar likimas, ar kaip tu pats sakai
Dievas, buvo tau maloningas, nes suteikė galią vis dėlto labiau mylėti nei
nemylėti?
A. M. Nelengvas klausimas. Apskritai šiame
mūsų pokalbyje rodausi dailesnis, nei iš tikrųjų esu. Jei dabar pasakyčiau, kad
nieko nemyliu, o draugų neturiu, tai ir pats jau nepatikėčiau. Lyrinis herojus
brandesnis už mane ir šiuo požiūriu. Gal dėl to, kad kurdamas eilėraštį būnu pats
sau ir įdomus, ir netikėtas? Kažkoks mylintis.
Draugauti, manau, yra įgimtas talentas. Tokį
talentą turi mano brolis ir tėvas, o aš juo nepasižymiu. Ir tėvas, ir brolis
nelabai komplikuoti, tiesiog geri žmonės. Aš nesu geras žmogus, bent jau nesijaučiu
toks, esu sudėtingas, dar ir dėl to stengiuosi per daug nebendrauti, kad
netrukdyčiau žmonėms savo beviltišku dalyvavimu. Mano telefonas tyli, ir aš dėl to
nekvaršinu galvos. Mano artimieji, pavyzdžiui, mama, sunkiai supranta, kaip galiu
savaitėmis būti vienas. Būni, vis pasišneki su protingu žmogumi,
ironizuoja. Ne tiek protingas, kiek neįkyrus, atsakau. Šiuo požiūriu mano
lyrinis herojus žymiai komunikabilesnis. Mano vaikai išaugo be manęs ir man dėl to ne
kiekvieną vakarą skauda. Kai pagalvoju, šlykščiausia tai, jog esu parazitas ir vis
dar turiu iliuzijų, kad kūryba bent iš dalies mano parazitavimą pateisina. Dar
šlykščiau, kad visai nenoriu šio savo požiūrio keisti. Esu labai dėkingas
žmonėms, kuriems likimas lėmė būti greta manęs. Visiems, kurie mane pakenčia.
Tiems, apie kuriuos mano lyrinis herojus sako man mirusiam: niekas tavęs nemėgo, /
daug kas tave mylėjo. Aš sau nepatinku, tai kodėl turėčiau patikti kitiems?
Nepasitikiu savimi.
Kūryboje kas kita. Čia neabejoju. Rašydamas
eilėraštį būnu už save didesnis. Artimųjų mirtys ir eilėraščių rašymas yra
erdvėlaikiai, kuriuose pasitikrinu, kaip ką myliu ir kaip kai kam, pavyzdžiui, Sadamui
Huseinui, nejaučiu neapykantos. Žodžiu, esu kol dar galiu mylėti mus ir viltis,
/ kad mes taip pat pamilsime mane. Gal iš tiesų esu poetas. Aidas Marčėnas,
kuris pats save sukūrė, anot Marcelijaus Martinaičio. Išsidrožiau save, kaip
Pinokį iš stuobrio. O norėjau būti berniukas.
J. B. Vardysiu toliau. Dar vienas tavo lyrinio
subjekto brandumo ženklas, mano nuomone, yra gebėjimas aprėpti savo dabartį, praeitį
ir ateitį kaip vieną visumą. Tose baladėse Armonikėlei ir Priešaušrio
algoritmai lyrinis subjektas pasakoja apie tavo paties, kaip gyvybės nešiotojo,
gyvenimą. Atrodo, susidedančio iš smulkmenų, nereikšmingų dalykų, vykusių
Antakalnio blindynuose ant kranto fone Žirmūnų švintančios tvirtovės. Ar
nemanai, kad papasakojus, poetiškai apdainavus savo gyvenimą kaip vientisą istoriją,
pasirodo, kad jis turėjo ir turi kažkokią tik jam vienam žinomą prasmę, kuri
kažkaip pulsuoja už parašyto teksto. Kad jis ir turėjo būti kaip tik toks, koks buvo,
ir ne kitoks. Tai tiesiog tavo likimas, tavo gyvenimas. Jei būtų buvęs kitoks, nebūtų
ir tavęs, čia ir dabar tokio esančio? Ir lyrinis herojus negalėtų taip išmintingai
tarsi koks egzistencialistas apie save sakyti: netikus karma, žmogiškai likimas,
/ save kaip titnagą tąsytis penktą / dešimtmetį nei velnias, nei gegutė / nei
darbininkas, nei inteligentas, / nei danų princas tiek tiesus, tiek lenktas, /
nežinantis jam būti ar nebūti?
A. M. Po galais, tu šimtu procentų teisi.
Tik ką nors matuoti ar skaičiuoti procentais absurdo teritorija, anot Franzo Kafkos
Pilį andai revizavusio Arvydo Šliogerio. Nenorėčiau savo gyvenime nieko keisti
ne dėl to, kad negaliu, o dėl to, kad esu labai laimingas dėl visko, kas man nutiko.
Ką nors praeityje pakeitus tikrai nebūtų šito manęs, kurį pakenčiu, o gal net ir
myliu tokį, koks esu. Ir ateityje nieko nekeisiu. Viskas ir taip pasikeis. Jei ko
gyvendamas ir pasimokiau, tai tik tiek atlikti tai, ką turiu atlikti. Ir nesitikėti
atlygio.
Įdomiausia, kad tuos mano rašymus pavadinai
baladėmis. Aš ir pats juos taip pavadinau viename pokalbyje su knygos redaktoriumi.
Paskui šiek tiek susigėdau, nes V. Sventickas galėjo pagalvoti, jog neišmanau žanro
taisyklių. O štai dabar ir tu, nuramindama ir stebindama mane, sakai baladės.
Vadinasi, kai ką pajutai; tai, ką ir aš jutau tuos vainikus pindamas. Juk baladė, kad
ir šiurpių nuotaikų pasakojimas apie nepaprastus įvykius, vis dėlto
dažniausiai rašoma trečiuoju asmeniu. Apie tai laikas susimąstyti.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|