|
<< Atgal
NERIJUS BRAZAUSKAS
Trilerių sezonas tęsiasi
Markas Zingeris. SEZONAS SU ŠOKĖJA. Vilnius: Baltos lankos, 2005.
215 p.
Šiuolaikinė lietuvių romanistika ir toliau
nuosekliai bei sistemingai tampa literatūra, kuriai apibūdinti vartotinas trilerio
terminas. Paskutinioji trilerio auka G. Grajausko Erezija (2005), kritusi
nelygioje mulkinimo(si), dulkinimo(si) ir kažkokios fikcijos kūrimo(si) kovoje. Kaip yra
naujausio Marko Zingerio romano Sezonas su šokėja atveju?
Kūrinyje plėtojama viena naratyvinė linija, kuri
išsišakoja į kitas smulkesnes atšakas. Tikslingai pasirinktas subjektyvus naratorius
pasakoja apie savo darbą dienraštyje Europa-ekspres, pažintį su šokėja Leila,
dukros dalyvavimą misių rinkimuose, susitikimą su verslininku Borisu Grafu,
viešnagę ir nuotykius Izraelyje. Greta šios naratyvinės linijos plėtojama kita,
žymiai subtilesnė Liūto Drąsučio asmeninio gyvenimo istorija. Jo santykiai su žmona,
dukra, skyrybų procesas turėjo romanui suteikti analitinės gelmės. Tačiau
psichologinis (vietomis netgi psichoanalitinis) tinklelis tėra labai plonas ir skylėtas,
nes autorius visą dėmesį sutelkia į detektyvinį siužetą, į tiesioginį
šiuolaikinio gyvenimo aktualijų, bėdų ir pagundų vaizdavimą. Modernistinė žmogaus
dvasios analizė, subjektyvios patirties refleksija tapo tik pavienėmis kibirkštimis,
sužaižaruojančiomis trumpai ir blausiai. Priežastis yra ta, kad M. Zingeris beveik
nesuteikia galimybės kalbėti kitiems personažams, kurie daugiausia bendrauja laiškais.
Kita vertus, žmogaus sielai, esminiam romano objektui kūrinyje vietos trūksta, tačiau
autorius daug dėmesio skiria žydų valstybei, kultūrai, kalbai, mentalitetui,
papročiams, istorijai, virtuvei. Visa tai yra stiprioji romano pusė, kuri patenkina
pažintinį skaitytojo interesą. Tačiau žydiškasis matmuo lieka atsietas nuo vienos
sielos istorijos, nors autorius antroje romano dalyje ir vaizduoja verslininką iš Tel
Avivo Borisą Grafą. Pastarojo verslo partneriu netikėtai tampa žydę vedęs
žurnalistas Liūtas Drąsutis, kuris įgyja galimybę apsilankyti Pažadėtojoje
žemėje. Viešnagė Izraelyje herojui tampa ne proga atrasti save, apmąstyti ankštą
šiandieninį pasaulį, bet nuotykių epopėja, išsamiai aprašoma ketvirtoje romano
dalyje Sezonas, kurio neužmiršiu (p. 65163). Nepamirštamą sezoną garantuoja
ne vyno gamybos paslaptys ar savita šalis, bet susitikimas su pažįstama šokėja Leila,
dabar dirbančia prostitute. Deportacijai pasmerkta mergina tampa herojaus meiluže, o jų
santykiai primena tokius, kokie vaizduojami muilo operose. Tiesa, reikia pripažinti, kad
M. Zingeris apsieina be sekso scenų, o trileris be antro galo plėtotės tikras
netikėtumas!
Ne toks nelauktas yra faktas, kad rašytojas,
orientuodamasis į trilerį, nekuria sudėtingų pasakojimo struktūrų. Romanas
realistiškai tiksliai ir paprastai skirstomas į aštuonias dalis, jos dar skaidomos į
smulkesnius skyrius, dažniausiai turinčius pavadinimus. Tekstas neretai skyla į
fragmentiškas atkarpas, išlaikančias bendrą vienijančią ašį. Tokiu būdu gyvenimas
rodomas kaip besikeičiantis, nutrūkstantis ir vėl besitęsiantis vaizdas. Jį sukurti
padeda romane nuosekliai plėtojamas elektros, šviesos, energijos įvaizdis (žibintai,
degantys skruostai, žiburiai). Nuolatinis degimas, mirguliavimas, kibirkščiavimas,
tekėjimas sukuria kintančio šiuolaikinio pasaulio vaizdinį. Atsvara lėtas
pasakojimas, tačiau jis naudojamas ne žmogaus dvasiai vaizduoti, o detektyvinei intrigai
išlaikyti. Vis dėlto M. Zingerio personažų veiksmai pernelyg lengvai dekoduojami,
todėl iš skaitytojo atimamas įtampos malonumas. Detektyvinis siužetas pernelyg
išplečiamas politiniais, ekonominiais, socialiniais svarstymais, kurie yra tarsi
savarankišką gyvenimą galinti gyventi teksto dalis. Nemažiau specifiškas yra
autoriaus sprendimas herojų patiriamus nuotykius pagrįsti stebuklinei pasakai būdinga
logika. Veikėjai dažnai dėl stebuklingo atsitiktinumo įgyja vieną ar kitą daiktą
(senovinių pinigų lobį, raštelį butelyje), kuris inspiruoja naujų minčių, įvykių
ir galimybių atsiradimą. Štai čia susiduriame su paradoksu, nes, akcentuojant
stebuklą, iš gyvenimiškosios tikrovės atimamas jos pagrindas, t. y. realumas, kuris
nuolat pabrėžiamas visame kūrinyje.
Pasakojimo architektonikos požiūriu romane
labiausiai išryškinta komplikacijos fazė (herojaus dukros išprievartavimas,
susipažinimas su Grafu, susitikimas su šokėja, oro uosto tarnautojų streikas, rastas
lobis, Aronovičiaus dukters vestuvės, įrašas grandinėlėje ir kt.), kuri leidžia
plėtoti naratyvą. Visiems šiems įvykiams yra būdinga viena savybė
atsitiktinumas. Kaip tik tai išreiškia kūrinyje slypinčią gyvenimo kaip
atsitiktinumų žaismo koncepciją. Problema ta, kad pastarajai realizuoti trileris nėra
pats tinkamiausias pasirinkimas. A. Döblinas romane Berlynas. Aleksandro aikštė
(1929) reflektavo gyvenimo kaip nuolatinės kovos koncepciją. Jai įkūnyti autorius
pasirinko ne nuotykius, o žmogaus nuopuolio ir kilimo, kovos už kasdieninį oro
gurkšnį istoriją. Biberkopfui gyvenimas siunčia vieną smūgį po kito, o Drąsučiui
jis kaskart išmeta stebuklingąjį gelbėjimosi ratą. Todėl lietuviškasis herojus
negali adekvačiai įvertinti tikrovės, pažinti savęs ir artimiausių žmonių.
Naujausiame kūrinyje M. Zingeris ir toliau kuria
mitologinį Kauno vaizdinį. Ankstesniuose romanuose vyravusias KaunoParyžiaus,
KaunoNiujorko kryptis dabar keičia KaunoTel Avivo dienovidinis. Tokia erdvės
kūrimo strategija leidžia autoriui ne tik plėtoti siužetą, bet ir veikėjų lūpomis
išdėstyti savąjį naujausių laikų istorijos, apimančios tris pirmuosius XXI a.
metus, variantą. Kriminalinis pasaulis, galinga žiniasklaida, tarptautinė mafija,
emigracija, gyvenimas ir mirtis užsienyje tokios temos rutuliojamos kūrinyje. M.
Zingeris vaizduoja tikrovišką gyvenimą: itin tiksliai atskleidžia merginų tapimo
modeliais (p. 183), prostitutėmis mechanizmą, moterų perpardavinėjimo būdą (p. 85).
Tačiau tiesioginis tikrovės pažinimo perteikimas dar nėra menas. Štai romane
aprašoma, kaip Drąsutis ir Barzdukas su žmonomis pirmąsyk žiūri striptizą (p.
2326). Koncentracija ties fiziniu, bet ne dvasiniu pasauliu neleidžia sukurti tos
įtampos, kuri vyrauja, pavyzdžiui, keletą kartą trumpesniame Valančiaus Palangos
Juzės epizode, vaizduojančiame, kaip Domicelė pirmą kartą išvysta jūrą. M.
Zingeris ne tik neperteikia susižavėjimo apimtų personažų vidinių reakcijų (nusako
tik spėjamas jų mintis), bet ir beprasmiškai nukrypsta į politinius svarstymus (p.
26).
Tikras gyvenimas tikra kalba toks
galėtų būti šio romano credo. Slengas, žargonizmai, barbarizmai, šnekamosios kalbos
žodžiai (mikriukas, bukietas, motka, fanera) padeda sukurti tą romano faktūrą,
kuri labai artima tikrovei. Kitaip sakant, kalba atitinka vaizduojamą objektą. Tačiau
keiksmažodžiai kūrinyje yra vartojami taupiai ir tikslingai. Nors retkarčiais
nukrypstamą į publicistinį stilių (p. 31), tačiau šio trilerio kalba yra pakankamai
meniška. Rašytojas neatsisako sukurti metaforiško aprašymo (p. 109) ar originalaus
palyginimo: Striukė buvo nerūpestinga kaip vasaros ledų porcija (p. 138). Ypač
išsiskiria M. Zingerio mokėjimas parinkti emociškai konotuotą veiksmažodį (numataruoja,
nuspūdina, patapnoja), kuris charakterizuoja veikėjus geriau nei jų išvaizdos ar
reakcijų aprašymas. Tiesa, kai kada kartojamos tos pačios metaforos: reklamos ar
žibintų padeginėjami plaukai (p. 18), palyginimai (tarsi vasario kruša dardėtų
per stogą (p. 2627, 99, 102, 135), žodžiai (supermarketas). Nors autorius
nekuria parulskiškų ar papieviškų metaforų, tačiau jis geba paveikiai skaudžiai
konstatuoti tam tikrą faktą, jauseną, būvį. Tai padaryti padeda ironija,
demaskuojanti ir seną (Margučių žydų likimas), ir dar gyvą (pargrįžtantys
žydai) istorinę praeitį. Istorinių pervartų ištremtų žmonių fragmentiškas ar
ilgalaikis sugrįžimas į Lietuvą, jų dvasinės patirtys nereflektuota lietuvių
romanistų tema. Tačiau giliau neapmąstoma ji ir šiame kūrinyje, nors jame ironiškai
aprašomas geradario Grafo apsilankymas Margučiuose. Ironijos pulsas M. Zingerio
meniniame tekste yra vertingas kūrybos bruožas, tačiau jis netenka visos galios, kai
yra panaudojamas nuotykiams vaizduoti.
Sezono su šokėja meninį lygį itin sumažina
idėjinis autoriaus angažuotumas, nuolatinis šiandienos ir sovietmečio realijų
lyginimas, fragmentiškas šalutinių veikėjų vaizdavimas, netikslingas naratoriaus
statuso pakeitimas penktoje kūrinio dalyje (p. 163168). Visažinio naratoriaus vaidmuo
atima iš romano dar W. Faulknerio įtvirtintą galimybę kiekvienam personažui
išdėstyti savąjį požiūrį į tuos pačius įvykius. Visa tai verčia skaitytoją
suabejoti herojaus mintimi, kad gyvenime, religijoje, <...> mene viskas kyla iš
prieštaravimų ir kontrastų (p. 35). Pastarųjų kaip tik ir pritrūksta šiam
kūriniui, kuriame vidiniai veikėjų konfliktai yra išsprendžiami pernelyg lengvai ir
sklandžiai. Dirbtinis atrodo ir Beatos mėginimas sutaikyti tėvus, ir jų ištuokos
nutraukimas, ir herojaus nerimas, ir rašytojo siekis suvesti visas kūrinio gijas. Nors
ir užtikrinti, bet pernelyg lengvi ir paprasti literatūriniai sprendimai rodo autoriaus
orientaciją į tokį skaitytoją, kuriam galima vos ne tiesiogiai cituoti A. de
Saint-Exupéry teiginius (p. 113).
Taigi verta iškelti klausimą: ar psichologinis
trileris buvo adekvatus žanras pasirinktai medžiagai? Kur ta knygos pradžioje
deklaruota meninė išmonė? M. Zingeriui šįkart kaip tik ir pritrūko to
fiktyvumo liepsnos, kuri skaisčiau ar blausiau degė ankstesniuose jo romanuose. Galbūt
jam reikėjo rinktis nonfiction žanrą ir prisijungti prie Irenos
Mačiulytės-Guilford Glėbio (2003). Neabejoju, kad kažkur kūrinyje ir slypi
noras apmąstyti nefikcinį kaltės fenomeną, atsakomybės būtinybę, žmonių ir tautų
likimus, naujosios Europos situaciją. Tačiau visa tai paliko tarytum stebuklingoje
skrynelėje, kurios autorius nesugebėjo atrakinti. Todėl man belieka konstatuoti, kad
trečias M. Zingerio romanas Sezonas su šokėja liudija besitęsiantį trilerių
sezoną. Kas ir kada jį užbaigs?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|