|
<< Atgal
RENATA ŠERELYTĖ
Hipnotinės reinkarnacijos
Petras Venclovas. SUSAPNUOTI GYVENIMAI. Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2005. 372 p.
Sapną, kuris yra pagrindinis šios Petro Venclovo
knygos siužeto komponentas ir teksto koncepcijos branduolys, galima traktuoti kaip
loginės žmogaus sąmonės išraišką. Tai lemia turtingas kultūrinis apsakymų
kontekstas ir atpažįstami sapno modeliai, jų struktūra: uždaros ir atviros erdvės
(pilys, aptvertas sodas, į kapo rūsį panašus lazaretas dangus, bekraštis ežero
paviršius, laukas), veržimasis iš vienos erdvės į kitą (paprastai iš
klaustrofobiškos į laisvąją, plačiąją). Šitą veržimąsi galima apibūdinti ir
kaip pasąmonės veiksmą, ir kaip sąmoningą dvasios judesį. Kaip instinktyvią ir kaip
metafizinę dvasios jauseną. Pastaroji giliai žmogiška ir vargu ar gali būti
priskirta nebyliam augalų ir gyvūnų pasauliui, kuris, pasak viduramžių gnostikų,
visados sapnuoja ir niekados neprabunda. Sapnas ne klausimo ir dvasios veiksmo, bet
paklusimo bežodžiam instinktui erdvė. Sapne Dievas nesuteikia žmogui pasirinkimo
laisvės: apsisprendimas išimtinai sąmonės, dvasios vyksmas, o sapnas dažnai
verčia paklusti tam, ką žmogui primena jo gamtiškas, iš molio nulipdytas kūnas,
pirmykščiams instinktams.
Tačiau ir P. Venclovo apsakymuose, ypač jų cikle
Susapnuoti gyvenimai, sapno gija plėtojama ne alogiškai, o sąmoningai. Sapno
struktūra naudojama kaip jungianti tekstus priemonė, kuri padeda išryškinti
svarbiausius žmogaus egzistencijos klausimus ir nesutaikomą ontologinį būties
dualizmą. Tam pasitelkiami hipertrofuotos žemiškos bjaurasties ir idealizuoto, kiek
sentimentalaus dangiškumo įvaizdžiai. Riba tarp to, kas žemiška ir dangiška,
neretai labai siaura, ir kuo arčiau pasakotojas prie jos priartėja, tuo labiau auga
dvasios įtampa.
Skaitydama Susapnuotus gyvenimus, prisiminiau
paralelinį, hipnotinį D. Lyncho filmų pasaulį, kurio laikas teka labai keista
trajektorija ir su mums žinomomis simbolinėmis laiko figūromis (apskritimu, linija) lyg
ir neturi nieko bendra. Šių fantazijos pasaulių realybė tarsi nepasiekiama fizinei
trijų matmenų erdvei. Ji nepaklūsta ne tik fizikos, bet galbūt ir metafizikos
dėsniams egzistencinės žmogaus būties situacijos nepriklauso nei nuo jo valios,
nei nuo pasirinkimo. Ir mirtis, ir fizinis išnykimas, ir kančia, ir siela įgyja formas,
neadekvačias žmogaus egzistencijos prasmei. Galbūt taip atsitinka todėl, kad žmogus
savo fantazijos pasaulius kuria be Atpirkimo vilties ir be meilės, o tik eskapizmo
šmėklos genamas?..
M. Bulgakovo Meistrui ( Meistras ir Margarita )
gailestinga kūrėjo ranka suteikia Ramybės šalies palaimą. P. Venclovo apsakymų cikle
Susapnuoti gyvenimai tokią viltį, regis, norima suteikti pagrindiniam veikėjui
Kazimierui P. Po baisių ir neviltingų klajonių, kruvinų mūšių, beprotnamio nykos ir
siaubo mįslingos katastrofos nusiaubtame pasaulyje Kazimieras P. kaskart prabunda mirties
patale, ir kyla nuojauta, kad švelni spragsinčių žvakių šviesa, kunigo dudenimas ir
puslankiu susirinkę artimieji ir bus šioji Ramybės šalies vizija. Deja, ją nutraukia
negailestingas laikas siela vėl bloškiama į nežinią. Sakytum, nuosekliai
išreiškiamos budistinės idėjos (amžinas persikūnijimų ratas), nes pasakotojas
paaiškina, kad Kazimiero P. sapnai tai dvylika jo reinkarnacijų, kurias reikia
parašyti. Matyt, tik taip kiekvienas veikėjas gaus teisę gyventi ir teisę
numirti. Tačiau ciklo pabaigoje viską sugadina šėtonas ir į trolį panašus dievas,
nes tai, kas nuspėjama ir alogiška (reinkarnacijos), norima paaiškinti ir šį
paaiškinimą užtempti ant krikščioniškosios koncepcijos kurpalio. Pakvimpa
Mefistofelio ir Fausto lažybomis, o kažkur tolumoj šmėkšteli ir didinga Dante's
figūra. Gerbdama autoriaus erudiciją ir laikydama vertingais kultūrinius jo prozos
kontekstus (ypač savotiški tie, kurie susiję su senovės Japonija), vis dėlto nerandu
koncepcijos, kuri autoriui būtų svarbiausioji, galbūt netgi neginčijama, kuria būtų
galima patikėti. Tikėjimo konceptualumas svarbus šiandien, kai religinės pažiūros
devalvuojamos ir tampa eklektiškos, kai tikima hobitais, ateiviais, kalbančiais
medžiais ir ekstrasensų galiomis. Visuomenėse, kur išaugęs vartotojiškumas ir
žmogus nuo dvasios seniai nusigręžęs į daiktą, tokie tikėjimai priimami kaip
savaime suprantamas dalykas ir liudija žmogaus vienatvę naujosios pagonybės pasaulyje.
Susapnuoti gyvenimai pakankamai įtaigus
kūrinys, kad suvoktumei, jog visi šie dalykai vienatvė, įvairios fobijos ir
manijos, skausmingas tiesos ir grožio ilgesys, bukas pasaulio sumaterialėjimas nėra
vien tik paviršutiniškos kūrinių koncepcijos ir vizualinės teksto raiškos būdai.
Ieškoma atsakymo, ar kūryba yra išsigelbėjimas, ar ji apvalo, suteikia naujo gyvenimo
viltį. Parašyti visas dvylika savo reinkarnacijų tai galimybė suteikti savo
kūriniams atgimimo malonę. Suteikus jiems košmarišką gyvenimą, įkvėpti prabudimo
viltį. Tam reikia peržengti svarbiausią egzistencinę ribą mirtį.
Antrame knygos apsakymų cikle Depresijos taip
pat vyrauja mirties, kaip ribinės situacijos, pakeičiančios žmogaus egzistenciją,
tema. Autorius ir toliau lieka ištikimas niūriai vizionieriškai stilistikai ir niekur
neišbando nei juodo, nei balto humoro šito truputį gaila, mat ištverti
dvi panašaus pobūdžio (depresyvias) kūrinio dalis nelengva. Na bet humoras
toks keturkojis, kuris ne į kiekvieno avižas įbrenda
Todėl reikėtų išmesti jį
iš galvos, nes ir autorius, kalbėdamas apie keturkojus, mini ne kokį žvengiantį
Pegasą, o apokalipsės raitelius, raguotus žvėris ir kitokias nejuokingas pabaisas.
Taigi būkime atlaidūs ir supratingi. Juolab kad šioje knygos dalyje esama ramių,
elegiškų tekstų, kuriuos perskaitęs nejučia nustembi (Kaimas danguje,
Elegija tėvui). Fantasmagorijų prisotinti apsakymai neretai nublanksta prieš
tokias trumpas elegijas galbūt todėl, kad nesutramdoma ir dažnai dėl to kenčianti
žmogaus vaizduotė turi nusilenkti paprastoms gyvenimo tiesoms. Kaimo danguje
senukas numiršta savo buvusios sodybos, virtusios dykra, vietoje, besirūpindamas
gyvuliais ir namų ruoša, visu tuo, kas jau tik menama, kas nebeturi realaus kūno, bet
išlikę atmintyje ir laike, kuris pavaldus nebe žmogui, o Dievui. Dėl tokio
gailestingumo žmogui leista į šį laiką sugrįžti ir mirties akivaizdoje nugalėti
vienatvę ir pasaulio abejingumą. Galbūt tai ir ne pergalė, o tik malonė. Bet
kasdienos kultūroje, kurioje personažai negailestingai žudomi, tai jau gana daug.
Dar vienas į akis krintantis P. Venclovo tekstų
bruožas vos ne visuose apsakymuose iškylanti angelo figūra, dažniausiai
pasirodanti šviesiaplaukės moters įvaizdžiu (brunetės, matyt, atstovauja kitoms, ar
ne tik uodeguotoms, struktūroms). Jeigu šitas personažas nevilkėtų žydros suknelės
ir prie žvakės neskaitytų Naujojo Testamento, būtų įtikinamesnis, o skaitytojui gal
ir įdomesnis, bet, matyt, autorius taip kanonizavo savo angelą, ir nieko čia
nepadarysi. Gražu, kad moteris, tegu ir kiek efemeriška, P. Venclovo prozoje įgyja
gelbstinčios ir palaikančios būtybės statusą, mat modernus vyriškos prozos herojus
dažniausiai išsigelbsti dėl savo didybės ir intelektualumo. Tai, aišku, ne
priekaištas moderniam herojui, o pagyrimas, sakyčiau, netgi džiaugsmas, kad mūsų
proza tampa savarankiška. O jei P. Venclovas į šią modernių herojų broliją nebus
priimtas (dėl moterų angelų), tai neverta nusiminti. Jo niūri, manijų ir lengvos
beprotybės kibirkštėlėmis spragčiojanti proza artima daugeliui mūsų, ir net
kritikai negalės išsiginti, kad jų niekados nebuvo užplūdusi depresija, kad ir kaip
muštųsi kumščiais į krūtinę. Ir nors depresija trukdo adekvačiai suvokti pasaulį
ir reikalauja specializuoto gydymo, kas paneigs, kad ši liūdna būsena nėra Kastalijos
ir Hipokrenės vandenų dalis?..
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|