|
<< Atgal
Nutiko nenutiko
Kas per metus nutiko? Pasirodė, kad skydas neveikia,
rusai puola, Eurosąjunga mūsų nemyli. Kultūra griuvimo pozoje; ji nepatogi
krintančiajam, bet tapybiška stebėtojui. Niekas niekam nebuvo aišku, bet visi
aiškinosi. Standartiniai, įprasti metai su savo neigiamais didvyriais ir kovotojais už
žmonių gerovę. Gal nuobodūs, bepinigiai. Bet kitąmet bus blogiau, tad nėra ko
skųstis. Nebus ko skųstis ir kai viskas dar pablogės, nes, įvedus eurą, žlugsime po
antstolių plaktukų smūgiais, kylančiom palūkanų normom ir nemažiau spėriai augant
energijos žaliavų kainoms. Vienu žodžiu, markizės dvare viskas gerai, o kad šunelis
padvėsė tai tik nelemtas atsitiktinumas.
Kas stipresnio ar netikėto literatūros fronte? Daug
ko buvo, sakyčiau, netikėtai daug: ir mugės, ir aibė literatūros naujienų, ir
renginių, bet į pirmą vietą stumčiau galbūt kaip simptomą narsios
anarchistinės leidyklos Kitos knygos iššūkį; jos vadovo Gedimino Baranausko
idėja, kad kiekviena knyga turi būti provokacija, tampa šios leidyklos moto ne vien
žodžiais išleistas Charlesas Bukowskis, jo Paštas, Skaitalas, Richardo
Brautigano Arbūzų cukruje, pamokantys veikalai apie Kanapę ir Alkoholį. Dabar
leidykla vykdo stiprų ir gerą projektą drauge su Rolandu Rastausku verčia Alaną
Ginsbergą; čia ir Eduardas Limonovas su Tai aš Edička, ir visa krūva
undergraundo, lėmusio milijonų mintis daug smarkiau, nei šią gyvybingą hipių epochą
pridengiantys susilaižę dabartiniai autoriai. Šaunus projektas, o prie viso to galima
neabejojant pridėti ir paties R. Rastausko eseistikos rinktinę simptomišku pavadinimu
Kitas pasaulis (leidykla Apostrofa) kuri irgi dygsta iš to paties
laikotarpio, iš A. Ginsbergo ir hipių, per kuriuos perlipę Vakarai nuskubėjo kariauti
ir griauti, pamiršę pacifistinės aistros epochą. Skubiai suvarius į Lietuvos rinką
gal penkiasdešimt tokių plonaviršių, bet kietų knygelių, gal bent jaunimą būtų
galima prižadinti ne vergų ar pižonų tevertam buvimui, laimingam prisikėlimui
(1968-ieji mums pražiopsota, bet gal ne amžiams prarasta gėlėta erdvė. Metas, kai
meilė buvo svarbesnė už pinigus, o barikadų kvapas, levandos su svilėsiais, svaigino
labiau nei plokščiaveidžio kompiuterio dūzgimas kondicionuojamame kabinete su
dvigubais langais. Kiek 1968-ųjų stiliaus rašytojų gali atsirasti Lietuvoje? Jaunimas
kažką brazda interneto literatūriniuose portaluose, bet tas brazdėjimas į knygas
neperauga. Kol kas?).
Smagu, kad apie leidyklas gali formuotis
bendraminčių ratas; deja, tai jau nebe taisyklė. Ratas formuojasi, bet ne ideologinių
bendraminčių; ideologijos skysta ne tik laikraščiuose ir partijose, bet ir
leidyklose; ima galioti konkurencijos dėsniai. Šiais metais iš visokių agentūrų,
televizijų, laikraščių išmėtyta (arba patys išlakstė) tiek žurnalistų,
redaktorių, kiek niekada anksčiau. Bent jau taip iš šono žiūrint atrodo. Tai liudija
arba nuomonės laisvę, arba jos nebuvimą. Arba tai, kad dirbama nuomonei, už kurią
moka darbdavys. Kapitalistinis principas, ir jis ne toks jau blogas, jei darbdavys būtų
kairysis, dešinysis, radikalas ar liberalas, krikdemas ar trockistas. Tada žurnalistas
dirbtų partijai, kuri atitinka jo įsitikinimus. Lietuvoje tai neįmanoma, nes nėra nei
kairiosios, nei dešiniosios spaudos (nėra ir partijų su savo ideologijom ir spauda).
Todėl egzistuoja tik užsakomoji žurnalistika. Šie metai tai išryškino ypatingai
atvirai ir skaudžiai.
Tai, kad Lietuvoje nėra kairės ir dešinės,
atriša rankas visiems, kurie yra politikoje. Daryk bet ką, priklausomai nuo aplinkybių,
nes viskas yra pateisinama Lietuvos interesais, pragmatiniu požiūriu, etc.
Lapkritį buvo graudu ir gėda žiūrėti į visus tris vadovus, bet šįsyk gėda labiau
nei tada, kai sutrikęs buvo vienas, visų pjudomas, tačiau to niekas nedrįso
pripažinti veidą išlaikęs iki paskutinės sekundės. Šiuolaikinis triumviratas ar
kvadriumviratas minos nelaikė nei valdžioje, nei šalia jos. Bet melo ir cinizmo buvo
daug kaip ir mulkinimų.
Ir neryžtingumo, kurį demonstravo visi vadai.
Gaila. Pavyzdžiui, Nicolas Sarkozy, Prancūzijos vidaus reikalų ministras, atlaikęs
visus spaudimus ir demagogijas, kaip tik pasipriešinimu smurtui pakėlė savo reitingus.
Ir parodė, ką daro ryžtingi vyrai politikai. Bet kokiu atveju ne stena. Jie dirba.
Kada politikas dirba tautai, o ne reitingams, tauta tą pajunta. Pajuto ir liepsnojantis
Paryžius.
Vis dėlto liepsnojanti Prancūzija tai jau
apokaliptinis vaizdelis, kaip ir pernykštis kalėdinis cunamis, žemė, drebanti
Pakistane, ir taip be galo. Ar pagaliau su galu?
Taigi, kas naujo? Eiliniai uraganai, karai, reali
politika ir kol kas jokių žibučių gruodį, tik kažkokie tvinksniai po įšalusiu
gruntu; prabus, neprabus. Atsitiko kažkas, neatsitiko? Niekas, ko gero, nežino. Gal ir
gerai, nes kai sužinosime, bus vėlu. Tokia rupoka nežinojimo paguoda. Sunykus spaudos
laisvei ar jaunimui tapus merkantiliausiu visuomenės sluoksniu, pabaiga plika akimi
matoma.
GINTARAS BERESNEVIČIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|