|
<< Atgal
Dėmesio, jei jūs norite perskaityti tekstą, užrašytą sanskrito kalba,
savo kompiuteryje instaliuokite šriftą Indic Roman (wnrir.ttf)
Katha upanišada
Iš sanskrito k. vertė AUDRIUS
BEINORIUS
|
OM, te globoja Jis mudu,
Tesidžiaugia Jis mumis,
Te stiprėja mūsų galia,
Te auga mudviejų pažinimas,
Te nebus nesantaikos tarp mūsų,
OM, ramybė, ramybė, ramybė!1 |
Į viršų
I dalis
Pirmas skyrius
1. AUM. Kadaise Vadžašvarasas noriai paaukojo
visus savo turtus. Jis turėjo sūnų, vardu Načiketas.
2. Sykį, kai [brahmanams] buvo atnašaujamos aukos,
tikėjimas įsiskverbė į jį, [dar] vaiką, ir jis pamanė:
3. „Jų vanduo išgertas, žolė suėsta, pienas
išmelžtas, ir jos pačios nevaisingos. Iš tiesų nelinksma pasauliuos, į kuriuos eina
šias karves aukojantys“.
4. Ir jis tarė: „Tėve, kam tu mane atiduosi?“
Antrą, trečią sykį paklaustas atsakė jam [tėvas]: „Mirčiai tave atiduosiu!“
5. Načiketas tarė: „Tarp daugelio esmi pirmasis,
tarp daugelio – vidurinysis. Kokią pareigą manimi šiandien atliks Jama?
6. Pažvelki atgalios į [protėvius], pažvelki,
kaip elgiasi nūnai kiti; it grūdas prinoksta mirtingasis, it grūdas jis vėl atgimsta“.
7. „Dažnai it ugnis brahmanas svečiuojasi
namuose, tad jam aukojamos nuraminimo [aukos]. Atneški vandens, Vaivasvata.“
8. Viltis ir lūkesčius, bičiulystę ir
džiūgesį, aukas ir dorybes, sūnus ir kaimenę – visa tai praranda gobšuolis, kurio
namuose nepamaitintas svečiuojasi brahmanas.
9. [Jama tarė:] „Būki pagarbintas, o brahmane,
tris naktis praleidęs be maisto mano namuose, o kilnusis svety, teneapleidžia manęs
malonės. Tad pasirink sau tris dovanas“.
10. [Načiketas tarė:] „O Mirtie, pirmoji iš
trijų dovanų tebūna ši: lai [mano tėvas] Gautama nurimsta, išsilaisvina iš
rūpesčių, te nebesirūpina manim, tegul atpažįsta ir sutinka mane, sugrįžtantį iš
tavęs“.
11. [Jama tarė:] „Man užtarus, Audalakis Arunis
tave pripažins kaip ir anksčiau, miegos jis romus naktimis, išnyks jo rūstybė regint
tave išvaduotą iš mirties nasrų“.
12. [Načiketa tarės:] „Danguje nėra jokios
baimės, ten nėra, Mirtie, tavęs, ir niekam nebaisi senatvė. Įveikus alkį bei
troškulį ir liūdėt paliovus, mėgaujamasi dausose.
13. Tu, Mirtie, žinai apie dangiškąją ugnį.
Papasakoki man apie ją, esmi kupinas tikėjimo, [ir] kaip dangaus gyventojai mėgaujas
nemarumu, – toks antras mano prašymas“.
14. [Jama atsakė:] „Klausyk tad, Načiketai, ką
pasakysiu apie dangiškąją ugnį, ir pažinki tai. Žinoki, kad ši ugnis – tai
beribio pasaulio pažinimas, [visatos] ramstis, glūdįs širdies slaptyje“.
15. Ir Mirtis papasakojo jam apie ugnį – pasaulio
šaltinį, iš kokių medžiagų statomas aukuras, kiek jų reikia ir kaip jį įrengti.
Načiketas pakartojo viską, kas jam buvo sakoma. Tuomet juo patenkinta Mirtis vėl
kreipėsi.
16. Pamalonintas, didysis Jama tarė jam: „Dabar
aš duosiu tau dar vieną dovaną – tegu ši ugnis bus [nuo šiol] žinoma tavo vardu.
Ir dar, priimki šią įvairialypę grandinę.
17. [Kas] susijungęs su trimis, trissyk uždega
[ugnį] načiketą ir atlieka tris darbus, [tas] įveikia gimtį ir mirtį. Pažinęs
dieviškąjį garbinamą Brahmano kūrinį ir jį ištyręs, jis pasiekia visišką
ramybę.
18. Kas trissyk uždega [ugnį] načiketą ir
pažįsta šią triadą ir tai atmindamas aukoja načiketo [ugnies] atnašas, tas,
sutraukęs mirties pančius ir įveikęs liūdesį, mėgaujasi danguje.
19. O Načiketai, ši dangiška ugnis, ji – tavo,
kurią pasirinkai kaip antrą dovaną. Nuo šiol žmonės šią ugnį vadins tavo vardu.
Prašyki dabar trečios dovanos“.
20. [Načiketas tarė:] „Žmogui mirus, kitus
apninka abejonės, vieni sako: Tai yra, kiti – To nebėra. Lai pažinsiu tai aš iš
tavęs – toks mano trečias prašymas“.
21. [Jama atsakė:] „Net dievai lig šiol tuo
abejoja, nelengvai sužinoma ši Tiesa. Pasirinki, Načiketai, kitą [dovaną],
nereikalauk, atleiski mane nuo šio prašymo“.
22. [Načiketas tarė:] „Net dievai tuo abejoja, ir
tu, Mirtie, sakai, jog Tai pažinti nelengva. Nėra kito, už tave geresnio, vedlio, nėra
ir kitos, už šią vertesnės dovanos“.
23. [Jama:] „Prašyki sau sūnų ir vaikaičių,
kurie nugyvens šimtą metų; prašyki daugybės gyvulių, dramblių, aukso, žirgų ir
derlingiausių žemių. Prašyki kiek tik trokšti gyvenimo metų sau.
24. Jei tai atrodo verta dovana, pasirinki turtus ar
ilgą gyvenimą. Klestėki, Načiketai, derlingiausiose žemėse. Aš suteiksiu tau
viską, ko tik geidžia širdis.
25. Prašyki, ko tik nori, kad ir kaip sunkiai būtų
įgyvendinami troškimai šiame mirtingųjų pasaulyje. Štai muzikos lydimos skrieja
ratuotos dangiškos deivės, mirtingiesiems nepasiekiamos. Dovanoju, tetarnauja jos tau,
Načiketai. Tik neklauski manęs apie mirtį.
26. [Načiketas tarė:] „Praeinantys šie
mirtingųjų malonumai, o Antakai, ir išsunkia jie žmogaus syvus visus. Be to, gyvenimas
juk toks trumpas. Todėl pasiliki sau vežimus, šokius, dainas.
27. Nedera žmogui džiaugtis turtais. Nejau teiks
jie malonumą tave išvydus? Kiek mums gyventi, kol tu viešpatauji? Tik šią dovaną
verta man pasirinkti.
28. Kas gi iš mirtingųjų ten, žemėje, pažinęs
nemarumo amžinatvę, galės mėgautis ilgu gyvenimu, suvokdamas kūniškų aistrų ir
pramogų laikinumą?
29. Atskleiski mums, Mirtie, Tai, kuo žmonės
abejoja – didžiojo perėjimo Anapusybėn slėpinį. Tik šią dovaną, paslaptį
atveriančią, renkasi Načiketas“.
Į viršų
Antras skyrius
1. [Jama tarė:] „Vienoks yra gėris, kitoks –
malonumas“. Abu šie, nors ir skirtingais keliais, sukausto žmogų. Laimingas tas, kas
laikosi gėrio, o pasirinkęs malonumą, nukryps nuo tikslo.
2. Ir gėris, ir blogis aplanko žmogų; pasvarstęs
juodu atskiria išmintingasis. Juk išmintingas gėrį labiau vertina nei malonumą, o
kvailys dėl žemiškos naudos pasirenka malonumus.
3. Tačiau tu, o Načiketai, pamąstęs, atmetei
malonius arba maloniai atrodančius troškimus. Tu nepasirinkai šio turtų kelio, kuriame
daugelis užklimpo.
4. Plačiai išsiskiria į skirtingas puses vedantys
šiedu keliai, žinomi kaip neišmanymas ir pažinimas. Matau, Načiketai, tu atsidavęs
pažinimui, ir įvairūs troškimai tavęs neišblaško.
5. Paskendę neišmanymo tamsoj, manydami esą
išmintingi žinovai, blaškosi, klajoja šie kvailiai kaip aklieji aklo vedami.
6. Nepažins perėjimo [į Anapusybę] neišmanėlis,
nerūpestingas, suklaidintas turto apžavų. Manydamas, „tėra vien šis pasaulis, kito
nėra“, jis vėl ir vėl pateks man į rankas.
7. Nuostabos vertas [žmogus] aiškinantis [apie
tai], kurio netgi klausa daugelis negali suvokti, apie kurį girdėdami daugelis [Jo] net
nemato; įgudęs tas, kas Jį aptinka, nuostabos vertas Jį pažinęs.
8. Negali būti Jis lengvai pažintas neišmanėlio
apibūdinamas, įvairiai apmąstomas, jei žinojimo neperteiks kitas, suvokęs Jį kaip
sau patį, nes Jis yra mažiausias iš mažiausių.
9. Protavimu šito suprasti neįmanoma, o mielasis,
tik kitam paaiškinus tai lengvai bus suprasta. Tu tai atradai būdamas ištikimas tiesai!
O kad galėtume rasti kitą tokį kaip tu, Načiketai, prašytoją!
10. Žinau – turtai nepastovūs, neįmanoma
amžinybės pasiekti laikinais dalykais. Štai uždegiau Načiketo ugnį ir laikinomis
priemonėmis pasiekiau amžinybę.
11. Išvydęs troškimų išsipildymą, pasaulio
ramstį, pastangų beribiškumą, aukščiausią bebaimiškumą, garsiausią,
garbingiausią šlovę, [būties] pagrindus, tu, išmintingasai Načiketai, atmetei viską
[kas nevertinga].
12. Savęs pažinimu atradęs šį sunkiai regimą,
giliai paslėptą, širdies slaptyje glūdintį, pirmapradį Dievą, išminčius
išsivaduoja iš džiaugsmo ir liūdesio.
13. Išgirdęs ir supratęs tai, išsunkęs esmę ir
apčiuopęs pagrindą, mirtingasis džiūgauja, nes atrado džiaugsmo šaltinį. Manau,
jog ši buveinė plačiai atsivėrė tau, Načiketai.
14. [Načiketas tarė:] „Papasakoki man tai, ką tu
regi, kas pranoksta tiesą ir netiesą, pranoksta sukurtą ir nesukurtą, pranoksta tai,
kas buvo ir dar bus“.
15. [Jama atsakė:] „Garsmuo, kurį visos Vedos
skelbia, apie kurį visos dvasinės pratybos kalba, kurio siekdami [visi] stengiasi tyrai
gyventi, apie šį garsmenį tau glaustai pasakysiu, tai – AUM“.
16. Iš tiesų, šis garsmuo – Brahmanas, iš
tiesų, šis garsmuo – aukščiausias [tikslas]; iš tiesų, ko tik betrokštų šį
garsmenį pažinęs, viskas [bus jo].
17. Šis pagrindas yra geriausias, šis pagrindas –
aukščiausias; šį pagrindą pažinęs Brahmano pasaulyje yra šlovingas.
18. Įžvalgusis nei gimsta, nei miršta, nei
atsiranda iš ko nors, nei kas nors iš jo. Nesukurtasis, amžinas, pastovus, pirmapradis,
nežūna jis nužudžius kūną.
19. Jei žudikas mano, jog nužudo, o žudomas –
kad yra nužudytas, abu jie nepažino [tiesos], – nėra nei žudiko, nei nužudyto!
20. Mažesnis už patį mažiausią, didesnis už
patį didžiausią slypi Atmanas kiekvieno širdyje. Nebekamuojamas troškimų ir
sielvarto netrikdomas regi žmogus nuskaidrintomis juslėmis Atmano šlovę.
21. Sėdėdamas jis toli nukeliauja, gulėdamas –
klajoja visur. Kas dar, išskyrus mane, yra vertas pažinti šį, džiūgaujantį ir
nesidžiaugiantį, Dievą!
22. Apleidžia liūdesys išminčių, pažinusį
didį, visa persmelkiantį Atmaną, bekūnį tarp kūningų, pastovų tarp permainingų.
23. Šio Atmano neįmanoma pasiekti nei knygomis, nei
samprotavimais, nei kalbomis. Ką jis pasirenka, tas jį ir pasiekia – tik tam jis
atskleidžia savo veidą.
24. Iš tiesų net pažinimu apsiginklavęs neaptiks
jo tas, kas nesipriešina blogiui, netramdo savo juslių, kas nesusitelkęs ir proto
nenuraminęs.
25. Brahmanystė ir kšatra, abu jam it maistas, o
mirtis – jo padažas; kas iš tikrųjų žino, kur jis?
Į viršų
Trečias skyrius
1. Dviese minta atlygio [vaisiais] dorų darbų
pasaulyje, įžengę į [širdies] slėpinį, į Aukščiausią Prieglobstį. „Šešėlis
ir šviesa“ – taip šiuodu vadina Brahmano žinovai, penkių ugnių garbintojai ir
triskart [uždegę ugnį] načiketą.
2. Lai sugebėsime mes pažinti ugnį načiketą,
šį atnašautojų tiltą, aukščiausiąjį, nenykstantį Brahmaną, narsumo ribą
siekiantiems kito [kranto].
3. Žinoki, jog Atmanas – vežimo valdovas, o
kūnas iš tiesų – vežimas. Žinoki, jog aumuo – važnyčiotojas, o protas –
vadelės.
4. Juslės vadinamos žirgais, o juslių daiktai –
jų takai. Atmaną, susijusį su kūnu, juslėmis ir protu, išminčiai vadina
besimėgaujančiuoju.
5. Kas neįžvalgus ir kieno protas nesutelktas, o
jausmai nesutramdyti, tas it nesuvaldomas žirgas ratuose.
6. Kas įžvalgus ir kieno protas visada sutelktas, o
jausmai tramdomi, tas it paklusnus žirgas ratuose.
7. Kas neįžvalgus ir nesupratingas, nuolat [skendi]
nešvaroje, tas nepasiekia tikslo ir sugrįžta samsaron.
8. Kas įžvalgus ir supratingas, visada švarus, tas
pasiekia tikslą, iš kurio nebegrįžtama atgal.
9. Pasieks kelionės tikslą, aukščiausiąją visa
persmelkiančiojo buveinę, tas, kurio važnyčiotojas – jo aumuo, o protas – it
vadelės.
10. Nes juslių daiktai yra aukščiau už jusles,
protas – aukščiau už juslių daiktus, aumuo – aukščiau už protą, o didžioji
Savastis aukščiau už aumenį.
11. Neapreikštasis aukščiau už didį Atmaną,
Puruša – aukščiau už Neapreikštąjį. Nieko nėra aukščiau už Purušą, – tai
kelionės pabaiga, tai aukščiausias kelias.
12. Šis [Puruša], glūdintis slaptyje kaip visų
būtybių savastis, neatsiskleidžia, tačiau regi jį jautriaregiai savo nuaštrinta ir
jautria įžvalga.
13. Te panardina įžvalgieji kalbą į protą, te
panardina šį [protą] į aumenį, te panardina aumenį į didį Atmaną, te panardina
šį [Atmaną] į rimties Atmaną.
14. Pakilkite, pabuskite, priimkite dovanas, pažinkite
[jas]! Aštrus kaip skustuvo ašmenys, sunkiai įveikiamas šis kelias, – [taip]
išminčiai byloja.
15. Pažinęs šį begarsį, nejuntamą,
neuodžiamą, pavidalų neturintį, nesunaikinamą, neskanaujamą, amžiną, bekvapį
Atmaną, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, didesnis už didžiausią, nekintantį,
[žmogus] išsivaduoja iš mirties žiaunų.
16. Perteikęs ir išklausęs šį, Mirties
papasakotą Načiketui, senovinį pasakojimą, išauga išmintingojo šlovė Brahmano
pasaulyje.
17. Kas sugiedos šį didžiausią slėpinį
brahmanų susirinkime, arba kupinas pasišventimo šraddhos apeigų metu, tai [jam]
dovanos amžiną gyvenimą, tai [jam] dovanos amžiną gyvenimą.
Į viršų
II dalis
Pirmas skyrius
1. [Jama tarė:] „Viešpats pradūrė juslėms
skyles, todėl [žmonės] žvelgia išorėn, o ne į vidinį Atmaną. Tačiau, siekdami
nemirtingumo, didieji išminčiai užvėrę akis žvelgia į Atmaną.
2. Išoriniai troškimai veda kvailius, ir jie
pakliūva į painias mirties žabangas. Tačiau išmintingieji, pažinę nemarumą,
neieško nieko amžino šioje kintamybėje.
3. Kuo žmogus atpažįsta vaizdą, skonį, kvapą,
garsą ir meilingą palytėjimą, tuo jis tai ir pažįsta. Kas lieka [nepažinta]? Iš
tiesų tai – Tas.
4. Išminčius neliūdi, pažinęs didį ir visa
persmelkiantį Atmaną, kuriuo žmogus pažįsta abu – ir sapno, ir budros pasaulius.
5. Bebaimis tas, kam artimas šis patiriantis Atmanas
– praeities ir ateities valdovas. Iš tiesų tai – Tas.
6. Kas gimė andai iš kaitros, kas gimė andai iš
vandens ir įžengęs į širdies slaptį žvelgia iš ten per būtybes, iš tiesų tai
– Tas.
7. Iš kvėpties gimstanti Aditė – dievų siela
– buva įžengusi į širdies slaptį ir žvelgia iš ten, gimusi drauge su būtybėmis.
Iš tiesų tai – Tas.
8. Budriai kasdien aukojimo atnašomis dera garbinti
aukojimo malkose, kaip motinoje vaisių, glūdintį Džatavedą, nes iš tiesų tai –
Tas.
9. Kur bunda ir gula saulė – ten visi dievai, ir
niekas to peržengti negali. Iš tiesų tai – Tas.
10. Kas yra čia, yra ir ten; kas yra ten, yra ir
čia. Iš mirties į mirtį žengia tas, kas viską regi it skirtybes.
11. Pažinti Tai tegalima širdimi. Jokių skirtybių
čia nėra. Iš mirties į mirtį žengia tas, kas viską regi it skirtybes.
12. Puruša sulig nykščiu glūdi kūno viduje.
Bebaimis [kas pažino jį] kaip praeities ir ateities valdovą. Iš tiesų tai – Tas.
13. Puruša sulig nykščiu kaip liepsna be dūmų.
Jis – praeities ir ateities valdovas. Jis toks pat šiandien ir rytoj. Iš tiesų tai
– Tas.
14. Kaip vanduo, prasimušęs viršūnėse, šlaitais
srūva žemyn, taip ir regintis reiškinių įvairovę paklūsta jai.
15. O Gautama, nepakinta į skaidrų vandenį
įlietas skaidrus vanduo, taip ir pažinusio išminčiaus Atmanas išlieka [tapatus
aukščiausiajam Atmanui].
Į viršų
Antras skyrius
1. [Štai] vienuolika Negimusiojo, tyrai
mąstančiojo vartų, juos prižiūrėdamas, Jis neliūdi, o išsivadavęs – galutinai
išsivaduoja. Iš tiesų tai – Tas.
2. [Jis] – gulbė [dangaus] spindesy, vasūs –
erdvėje, hotaras – aukure, atnašos – židinyje. [Jis] – žmonėse, dievuose,
darnoje, erdvėje; [Jis] – gimęs iš vandens, gimęs iš žemės, gimęs iš darnos,
gimęs iš kalnų; [Jis] – didžioji darna.
3. Jis aukštyn įtraukia praną ir žemyn išpučia
apaną. Jį, sėdintį viduj mažylį, garbina visi dievai.
4. Kas gi lieka, kai įsikūnijęs, kūno viduje
esantis [Atmanas] išslysta ir išsivaduoja iš kūno? Iš tiesų tai – Tas.
5. Jokia būtybė negyvena vien prana ar apana,
kitkuo jos gyvos, tuo, kuo palaikomos šios dvi [kvėptys].
6. Klausyki, atskleisiu tau amžinojo Brahmano
slėpinį, ir tai, kas atsitinka su Atmanu po mirties, o Gautama.
7. Vieni įžengia į įsčias [naujam] gimimui, kiti
žengia į nejudančius kūnus pagal savo karmą, pagal savo pažinimą.
8. Šis miegančiuose būdraujantis Puruša,
kuriantis troškimą po troškimo, Jis – tyras, Jis – Brahmanas, nemirtingu vadinamas.
Jame visi pasauliai, anapus Jo jau nieko nebėra. Iš tiesų tai – Tas.
9. Kaip vienatinė ugnis, įžengusi į šį
pasaulį, pavidalus įgauna įvairius, taip ir vienatinis Atmanas skirtingas tampa
įvairiose būtybėse, [likdamas] ir anapus [jų].
10. Kaip vienatinis vėjas, įžengęs į šį
pasaulį, pavidalus įgauna įvairius, taip ir vienatinis Atmanas skirtingas tampa
įvairiose būtybėse, [likdamas] ir anapus [jų].
11. Kaip saulės, viso pasaulio akies, nesuteršia
jokie išoriniai, regimi teršalai, taip ir vienatinis Atmanas visose būtybėse
nesuteršiamas pasaulio kančia, [likdamas] ir anapus [jų].
12. [Jis] – vienatinis valdovas, visų būtybių,
iš vienos sėklos padaugintų, Atmanas. Amžinoji palaima išminčiams, savy Jį
regintiems, ne kitiems.
13. [Jis] – amžinas tarp laikinųjų, sąmoningas
tarp negyvų, vienatinis tarp skirtingų, išpildantis [jų] troškimus. Amžinoji ramybė
išminčiams, savy Jį regintiems, ne kitiems.
14. „Tai – Tas“ – šitaip [išminčiai]
galvoja apie nenusakomą, aukščiausiąją palaimą. Kaip Tai galiu pažinti? Jis spindi
pats ar tik atspindi?
15. Iš kur ši ugnis? Juk ten nei saulė, nei
mėnuo, nei žvaigždės šviečia, nei žaibai tvyksi? Tačiau štai – Jo šviesa
nušvinta, ir visa spindi Jo šviesa.
Į viršų
Trečias skyrius
1. Šaknimis aukštyn, šakomis žemyn – štai
amžinasis figmedis. Jis – tyras, jis – Brahmanas, jis nemirtingu vadinamas. Jame –
visi pasauliai ir niekas jo nepranoksta, nes iš tiesų tai – Tas.
2. Iš jo kyla ir kvėpties [palaikomas] juda visas
šis pasaulis. Tai – didžioji baimė, iškilęs žaibas. Šitai pažinęs tampa
nemirtingas.
3. Jo bijodamos ugnys liepsnoja, jo bijodama saulė
šviečia, jo bijodami bėga Indra ir Vajus, ir penktoji – Mirtis.
4. Tepažįsta jį dar prieš kūnui sunykstant, jei
ne – sugrįš jis atgalios į sukurtąjį pasaulį.
5. Kaip veidrodyje [Jis regimas], taip ir Atmane,
kaip sapne, taip ir protėvių pasaulyje. Kaip vandenyje regimas, taip ir tarp gandharvų,
kaip šešėlyje ir šviesoje, taip ir – Brahmano pasaulyje.
6. Išminčiai neliūdi pažinę skirtingą jausmų
prigimtį, skirtingą jų kilmę, jų atsiradimą ir išblėsimą.
7. Virš juslių – protas, virš proto – aumuo,
virš aumens – didysis Atmanas, virš didžiojo Atmano – Neapreikštasis.
8. Tačiau ir Neapreikštąjį pranoksta visur
įsiskverbiantis ir požymių neturintis Puruša. Jį pažinęs žmogus išsilaisvina ir
tampa nemarus.
9. Jo pavidalas neregimas, ir nieks jo akimis nemato.
Tik širdimi, įžvalga ir protu jį pažinus, laimimas nemirtingumas.
10. Kai penkios pažinimo [juslės] užgęsta kartu
su protu ir įžvalga nurimsta, tai – aukščiausias būvis.
11. Tvirtą jausmų sutramdymą vadina joga. Tik
tuomet tampame nesutrikdomi, o joga juk – ateina ir išeina.
12. Nei kalba, nei protu, nei rega neįmanoma jo
pasiekti. Argi pažinsime jį kitaip nei sakydami: „Jis yra“?
13. „Jis yra“ – taip dera suprasti abu jo
tikrosios prigimties pavidalus. Tik taip jį pažinus atsiveria tikroji jo esmė.
14. Visus širdies troškimus nurimdęs, mirtingasis
tampa nemarus ir dar šiame [pasaulyje] pažįsta Brahmaną.
15. Visus širdies mazgus atrišęs, mirtingasis
tampa nemarus – toks [upanišadų] mokymas.
16. Širdyje yra šimtas ir viena arterija. Viena jų
teka pro viršugalvį ir ja pasiekiamas nemirtingumas, o kitos veda į visas puses.
17. Puruša sulig nykščiu, vidinis Atmanas, nuolat
slypi žmonių širdyse. Te tvirtai ištraukia jį iš savo kūno kaip meldo stiebą. Lai
žino jį kaip tyrą ir nemarų. Lai žino jį kaip tyrą ir nemarų“.
18. Taip Načiketas, pažinęs jogos kelią bei tai,
ką jam Mirtis bylojo, Brahmaną pasiekęs, išsivadavo iš aistrų ir mirties. Tai laukia
ir kitų, Atmaną pažinusiųjų.
Į viršų
P a a i š k i n i m a i
I. 1. 1. „Vadžašvarasas“ – legendinio
brahmanų autoriteto Vadžašvaro („garsus aukomis“) palikuonis. Šis siužetas
žinomas Rigvedoje (X. 135) ir Taittirãya
bràhmaõoje (III. 11. 8).
„noriai paaukojo“ (u÷an dadau) – anot tradicinių komentatorių,
Ušana – tai Vadžašvaraso vardas, tačiau žymiausias Vedų egzegetas Sajana (S…yaõa, XIV a.) šį žodžių derinį
interpretuoja šitaip.
Načiketas (naciketas)
– „nežinantysis“. Plg. Rigvedos eilutę: „Nieko aš, mirtingasis, nežinau apie
Dievą“ (nàham devasya martya÷ ciketa
– RV. 79. 5)
I. 1. 2. „tikėjimas įsiskverbė“ (÷raddhàvive÷a) – turimas omenyje ne išorinis,
bet vidinis, gyvąja dvasia, o ne apeigomis palaikomas tikėjimas.
I. 1. 4. „Mirčiai“ (mçtyave) – mirties personifikacija, tapatinama
su Jama – teisingumo ir mirties valdovu. Jama minimas jau Rigvedoje, kur sakoma, kad jis
buvo pirmas mirusysis, nutiesęs kelią žmonijai į mirusiųjų karalystę:
„Iškeliavusį didžiaisiais šlaitais,
apžvelgusį kelią daugeliui, Vivasvato palikuonį, žmonių subūrėją, valdovą Jamą
pagerbki išliejamąja auka. Jama pirmasis mums sužinojo išėjimą – šios ganyklos
neatimki. Kur mūsų pirmieji protėviai nukeliavo, ten gimusieji savais keliais įkandin
[nukeliaus]“ (RV, X. 14. 1–2.).
I. 1. 5. „tarp daugelio“ (bahånàm) – anot Šankaros, čia kalbama apie
praeities ir dabarties mokinius, o sanskritologo M. Müllerio nuomone, tai – užuomina
apie pareigas, kurias turėjo atlikti praeities ir dabarties mirusieji ir dabar turės
atlikti pats Jama (The Upanishads, Translated by F. Max Müller, Sacred Books of
the East, Oxford, Vol. I., 1879).
I. 1. 6. „Pažvelki atgalios į [protėvius]“ (anupa÷ya yathà pårve) – remiantis Šankara,
derėtų versti: „pažvelki atgalios į savo protėvių ankstesnius darbus ir
nesigraužki dėl savo veiksmų“.
I. 1. 7. „it ugnis“ (vai÷vànaraþ) – turima omenyje viską
suvienijanti kosminė ugnis, tad svečias atvyksta kaip visuotinės vienybės
įsikūnijimas. Kaip teigiama Taittirãya
bràhmaõoje, išgirdęs dievišką balsą Načiketas nuvyko į Jamos namus,
kur tris dienas laukė sugrįžtančio mirties valdovo. Jamai sugįžus, į jį šiais
žodžiais kreipėsi vienas iš jo tarnų, kviesdamas pagerbti svečią.
Vaivasvatas – „kilęs iš vivasvato“, „saulės palikuonis“, mirties
valdovo dievo Jamos epitetas.
I. 1. 10. „tegul atpažįsta“ (pratãta) – „teprisimena, jog tai aš, jo
sūnus, grįžtu namo“ (Šankara).
I. 1. 11. „Audalakis Arunis“ arba Audalakis
Arunio sūnus, kaip ir Gautama, tai Vadžašvaro vardas, nors kiti autoriai (P. Deussenas,
H. Charpentieras), sekdami Šankaros interpretacija, tai laiko Načiketos vardais.
I. 1. 12. „mėgaujamasi dausose“ (svarge loka) – dangaus pasaulyje, nes, anot
Ramanudžos, dangus (svarga) ir yra
išsivadavimo (mokùa) sinonimas.
Šiuose keliuose posmuose (12–15) atskleidžiama, jog Načiketo vardu pavadinta ugnis
yra visatos šaltinis (lokàdi),
Brahmanas, kartu slypintis ir giliausioje žmogaus esmėje kaip dvasinė Savastis,
Atmanas. Įvairiuose Vedų tekstuose ugnis tapatinama su Prajapačiu, visatos kūrėju, o
ugnies apeigos ir yra tiltas, padedantis įsisąmoninti šią vidinę ugnį.
I. 1. 16. „įvairialypę grandinę“ (sçïkàm anekaråpàm) – posme I. 2. 3. žodis
sçïkàm minimas kaip „į turtus
vedantis kelias“. Šankara aiškina: „Priimki papildomą pažinimą apie įvairialypę
karmą ir iš jo kylančias įvairias pasekmes“.
I. 1. 17. Pasak Šankaros, „trissyk“ (triõàciketaþ) – gaudamas žinias, jas
suvokdamas ir pritaikydamas „su trimis“ (tribhir
etya sandhim) – su motina, tėvu ir mokytoju arba su Vedomis, smçti (Atminties perdavos tekstais) ir išminčiais;
„tris darbus“ (trikarma) –
ritualinius aukojimus, Vedų studijas ir dalydamas labdarą.
„Brahmano kūrinį“ (brahmajaj¤am) – pažinęs Brahmano raišką
– Hiranjagarbhą ar dangiškąjį Agnį. Brahmanas – aukščiausias metafizinis
Principas ar Pradmuo indų filosofijoje, tai – Nekintamybė, Nenusakomumas, Absoliutas
apibūdinamas tik apofatinės teologijos metodu, neiginiais „ne tai, ne tai“ (neti neti).
„jį ištyręs“ (nicàyya) – „patikrinęs savo patirtimi“
(Šankara).
I. 1. 20. „Tai yra“ (astãti) – greičiausiai čia kalbama ne tiek
apie pomirtinį konkretaus žmogaus sielos likimą, kiek apie galutinį žmogaus
išsivadavimą iš atgimimų grandinės ir jo amžiną nemirtingą Savastį.
I. 1. 21. „ši Tiesa“ (aõureùah dharmaþ) – sunkiai suvokiamas
Atmanas, kurio pažinimas tapatinamas su Amžinojo Įstatymo, Dharmos pažinimu.
I. 1. 26. „Praeinantys“ (÷vobhàvàþ) – pažodžiui, „trunkantis
ligi rytdienos“, „laikini“.
Antakas „užbaigiantysis“ – Jamos epitetas.
I. 1. 29. „didžiojo perėjimo“ (sàmparàye mahati) – perėjimas į anapusybę.
Pasak S. Radhakrišnano, Načiketas jau pasiekė dangaus pasaulį (svarga loka) ir dabar klausia Mirties apie
didįjį galutinį išsivadavimą (nirupàdhi÷eùa),
iš kurio nebėr grįžties į samsaros grandinę.
I. 2. 1. „gėris... malonumas“ (chreyo... preyas) – išbandęs Načiketo
tinkamumą pažinti tiesą, Jama pradeda mokyti apie moralinių ir materialinių vertybių
skirtingumą.
I. 2. 2. „dėl žemiškos naudos“ (yogakùemàt) – pažodžiui „dėl kūniškos
gerovės“.
I. 2. 3. „Tu nepasirinkai šio turtų kelio,
kuriame daugelis užklimpo“ – žr. I. 1. 16. Jei žodį sçïkàm skaitytume kaip „grandinė“, o majjanti kaip sajjanti, tuomet galimas ir kitas vertimas –
„tu nepasirinkai grandinės, kuri supančiojo daugybę“.
I. 2. 4. „žinomi kaip neišmanymas ir pažinimas“
– kaip aiškina Šankara, neišmanymas (avidyà)
yra susijęs su malonumu (preyas), o
pažinimas (vidyà) – su gėriu (chreyo).
I. 2. 5. Plg. Mundaka Up. I. 2. 8; Maitri Up. VII. 9,
taip pat Evageliją pagal Matą, XV. 14.
I. 2. 6. „Nepažins perėjimo [į Anapusybę]“
– pažodžiui „perėjimas neatsiskleis“ (na
pratibhàti). Apie perėjimą žr. I. 1. 29.
„jis vėl ir vėl pateks man į rankas“ – t. y.
neišvengiamai pateks į naujų atgimimų grandines.
I. 2. 7. „kurio“ (yaþ) – anot Šankaros, tai Atmanas.
I. 2. 8. „įvairiai apmąstomas“ (bahudhà cintyamànaþ) – mąstomas,
medituojamas skirtingais būdais arba suvokiamas kaip daugis.
„jei kitas nepasidalys“ (ananyaprokte) – kitas, pažinęs jį kaip savo
esmę, arba „kas yra suvokęs savo tapatumą Brahmanui“ (Šankara).
I. 2. 10. „Žinau“ (jànàmy aham) – vadovaudamiesi Šankaros
komentarais, daugelis vertėjų šiuos žodžius priskiria Jamai, nors kai kurie vertėjai
– M. Mülleris, R. E. Humas – Načiketui.
„laikinomis priemonėmis“ (anityair dravyaiþ) – t. y. šiapusinio
pasaulio priemonėmis.
I. 2. 11. „troškimų išsipildymą“ (kàmasya àptim) – Brahmano patyrimą.
„pastangų“ (krator) – anot vienų komentatorių (Šankara)
– meditacijos beribiškumą, anot kitų (Balagopalendra) – ritualų.
I. 2. 12. „Savęs pažinimu“ (adhyàtma yogàdhigamena) – vadinamąja adhyàtma yoga – susitelkimu, Savasties
kontempliacija. Adhyàtma yoga yra
sinonimiška kitoms gnostinės praktikos formoms j¤àna
yoga, aspar÷a yoga ir kelia sąsajas su Delfų orakulo kvietimu – „pažink
save“ (gnothi seauton).
I. 2. 13. „išsunkęs esmę“ (pravçhya dharmasya) – šiame posme
metaforiškai nurodoma dar viena galima itin reikšmingos Indijos religinėje kultūroje
sąvokos dharma („įstatymas, darna,
dora, ramstis, atspirtis“) reikšmė – „esmė“ ar net „syvai“. Taigi
tradicinis brahmanizmo apibūdinimas žodžiais sanatana
dharma gali būti verčiamas kaip „Amžinoji esmė“ ar „Amžinoji darna“.
„ši buveinė plačiai atsivėrė“ (vivçtam sadma) – Brahmano „buveinė“, „namai“.
(Šankara). Manoma, kad šiame posme minimi pagrindiniai upanišadų gnostinių,
kontempliatyvių pratybų žingsniai: klausymas („išgirdęs“), apmąstymas („supratęs“),
kontempliavimas („išsunkęs esmę“) ir nušvitimas, samàdhi („apčiuopęs pagrindą“).
I. 2. 14. „tiesą ir netiesą“ – pažodžiui,
kas yra virš dharmos ir adharmos.
I. 2. 15. „Garsmuo“ (padam) – anot Šankaros, tai tikslas (gamanãyam).
„stengiasi tyrai gyventi“ (icchanto brahmacaryam caranti) – kita,
siauresne prasme, tai tie, kurie stengiasi įžengti į mokinystę, tapti brahmačarijais,
t. y. pirmo iš keturių tradicinės brahmanizmo visuomenės gyvenimo etapo (à÷rama) sekėjais.
I. 2. 18. „Įžvalgusis“ (vipa÷cin) – t. y. Atmanas, pažinimo
subjektas.
I. 2. 20. „nuskaidrintomis juslėmis“ (dhàtuþ prasàdàt) – anot Šankaros, „nuraminęs
jusles ir protą“, o Vedų egzegetas Sajana aiškina „per Viešpaties malonę“.
I. 2. 25. „Brahmanystė ir kšatra“ – kitaip
tariant, Atmanas pranoksta du aukščiausius brahmanizmo luomus (varõa) – brahmanų ir kšatrijų atstovus, ir
netgi mirties virsmas išnyksta amžinybėje.
I. 3. 1. „Dviese minta“ (pibantau) – pasak tradicinės Sajanos
interpretacijos, tai dvi savastys: individualioji (jãvàtman)
ir universalioji (paramàtman), į
kurią kelias veda per pirmosios pažinimą.
„atlygio [vaisiais]“ – čia çtam suvokiamas kaip karmos subrandinti vaisiai.
Šankara çtam aiškina kaip „tiesa“
(satyam).
„penkių ugnių garbintojai“ (pa¤càgnayaþ) – penkios šventos namų ugnys,
kurias privalo prižiūrėti brahmanas: Gàrhapatya,
âhavanàya, Dakùinàgni, Sabhya, âvasathya. Arba persikūnijimo procesą
metaforiškai apibūdinantys penki komponentai: dangus, debesys, žemė, vyras, moteris (Bçh. Up. , VI. 9. 13; Manaus Įstatymai, III.
185).
I. 3. 2. „atnašautojų tiltą“ (setur ãjànànàm) – ugnis yra atnašautojų
tiltas, jungiantis žemišką ir dangišką pasaulius.
„siekiantiems kito [kranto]“ (titãrùatàm pàram) – siekiantiems kito
samsaros vandenyno (sàgara) kranto, t.
y. nebeatgimti.
I. 3. 3. „vežimo valdovas... vežimas...
važnyčiotojas... vadelės“ – ne tik Indijos, bet ir kitose kultūrose dažnas
vidinio žmogaus pasaulio valdymo palyginimas. Žr. S. Rahakrishnano komentarus
upanišadoms, kur minimos sąsajos su antikinės ir arabų literatūros pavyzdžiais (The
Principal Upanishads, Introduction, text, transl. and notes by S. Radhakrishnan,
London, 1953, p. 623).
„aumuo“ (buddhim)
– abstraktus, kūrybinis, intuityvus mąstymas (intelegence, verstand, intellekt,
rassudok), protavimo, racionalaus samprotavimo priešybė (mind, vernuft, raison,
um); protą pranokstantis pažinimo būdas, aukštesnysis išmanymas (manasas sattvam uttaman) dažnai vadinamas „širdies
intelektu“. Kaip pažymi S. Šalkauskis, „aumuo ir protas tai yra du skirtingi tos
pačios galios aspektai“.
I. 3. 4. „besimėgaujančiuoju“ (bhoktà) – t. y. „persikūnijančiu“
(Šankara).
I. 3. 7. „nepasiekia tikslo“ (na tat padam àpnoti) – t. y. Brahmano buveinės.
I. 3. 9. „visa persmelkiančiojo“ (viùõoþ) – Višnaus.
I. 3. 10. „juslių daiktai“ (arthàþ) – juslių patyrimo objektai: garsai,
kvapai, pavidalai ir t. t. Šiame ir vienuoliktame posmuose išdėstoma savotiška
vertybių gradacija – juslių daiktai, juslės, protas, aumuo, Atmanas, Neapreikštasis,
Puruša. Pastarieji du sietini su vienos seniausių Indijoje brahmanistinės Samkhjos
mokyklos kosmologija ir liudija glaudų ryšį tarp Vedų apreikšties tekstų ir kitų
mokyklų kategorijų. Neapreikštasis (avyaktam)
– pirmapradė kosminė materija (prakçti),
kurią Šankara iš advaita vedantos mokyklos pozicijų interpretuoja kaip kosminę
regimybę (màyà÷akti), pirmapradį
neišmanymą (avidyà). Puruša –
aukščiausias dvasinis principas, kosminis Subjektas, Dvasia, tapati vedantos Brahmanui.
I. 3. 12. „jautriaregiai“ (såkùma dar÷ibhiþ) – „savo subtilia rega
galintis įsiskverbti į pačius subtiliausius reiškinius“ (Šankara).
I. 3. 13. „į rimties Atmaną“ (÷ante àtmani) – į Savastį, nors P.
Deussenas siūlo versti „į Neapreikštąjį“.
I. 3. 14. „Pakilkite, pabuskite“ (uttiùñhata jàgrata) – plg. „Be paliovos
budėkite“ – Ef. 6, 18; „Pakilkite, budėkite“ – Dhammapada, 168.
„priimkite dovanas“ (pràpya varàn) – „iškilių mokytojų
pamokymus“ (Šankara).
I. 3. 17. „šraddhos apeigų metu“ (÷ràddha kàle) – turimos omenyje mirusiųjų
protėvių vėlėms skirtos atnašavimo apeigos, atliekamos kas mėnesį.
II. 1. 1. „Viešpats“ (svayambhås) – „patsai esąs“, „esantis
pats iš savęs“, anot rusų upanišadų vertėjo A. Syrkino, tai – Brahmanas, kiti
komentatoriai ir vertėjai, remdamiesi Šankaros tekstais, šį žodį verčia kaip Dievas
kūrėjas, Brahma. Šiame posme atskleidžiamas visai upanišadų tradicijai būdinga
išorinių ritualų keitimas introspekcine kontempliatyvia patirtimi.
II. 1. 3. „tai – Tas“ – remdamasis Šankara,
S. Radhakrišnanas mano, jog čia kalbama apie visuose jutimo ir pažinimo aktuose
dalyvaujantį ir juos nulemiantį Atmaną, o prancūzų indologas L. Renou mano, jog tai
– mirties akimirka.
II. 1. 4. „ir sapno“ (svapnàntam) – pažodžiui „sapno pabaigos“
būsena. Čia galima aliuzija į miego pradžios ar pabaigos ribinę sąmonės būseną,
kurioje akimirkai patiriama Savastis. Šankara verčia „sapno turiniai“.
II. 1. 5. „šis patiriantis“ (madhvadam) – pažodžiui „mintantis medumi“
arba „karmos vaisiais“ (Šankara).
II. 1. 7. „Aditė“ (adit) – „nesurišta, nepalyginama“, tai –
beribė, motinos gamtos (prakçti)
sinonimas. Ji viso būties objektyvumo šaltinis, dažnai indų filosofijoje tapatinama su
erdve, o mitologijoje – su dangumi.
II. 1. 8. „aukojimo malkose“ (araõyor) – turimi omenyje du medžio pagaliai,
kuriuos trinant įžiebiama ugnis.
„Džatavedą“ (jàtavedàs) – „žinąs visą kūriniją“
– dievo Agnio epitetas.
II. 1. 11. „Tegalima širdimi“ (manasa) – „šventraščių ir mokytojų
nuskaidrintu protu“ (Šankara).
II. 1. 12. „Puruša sulig nykščiu“ (aïguùñhamàtraþ puruùo) – „vidinis asmuo“,
visa persmelkiančioji siela slypi širdies lotose. Šankara, Ramanudža ir Nimbarka mano,
jog ši nykščio dydžio siela iš tiesų ir yra Brahmanas bei glūdi pasišventusiojo
širdyje.
II. 1. 15. „O Gautama“ – čia į Načiketą
kreipiamasi jo tėvo vardu.
„išlieka [tapatus aukščiausiajam Atmanui]“ (tàdçg eva) – pasak Šankaros, šiame posme
patvirtinamas individualaus „aš“ metafizinis tapatumas aukščiausiajai Savasčiai
(paramątman).
II. 2. 1. „vienuolika... vartų“ (ekàdà÷a dvàram) – tai kūno alegorija,
kurio vienuolika vartų ar angų yra šios: akys, ausys, šnervės, burna, išeinamosios
angos, bamba ir kaukolės siūlė. Kiti tekstai (pvz., Bhagavad Gãtà, V. 13) mini tik devynis vartus,
be dviejų paskutinių.
„Negimusiojo“ (ajasya) – t. y. Brahmano.
„juos prižiūrėdamas“ (anuùñhàya) – Šankara aiškina „kontempliuodamas“
(dhyàtvà).
II. 2. 2. „gulbė“ (hamsaþ) – Atmano, išsivadavimo, nušvitimo
simbolis, tradiciškai kildinamas iš a
ir ham „aš esu Tai“. Šankara šį
žodį kildina iš šaknies ham – „eiti“,
„judėti“ ir verčia „judanti saulė“ – Atmanas. Šiai alegorijai yra skirta
atskira Hamsa upanišada.
„vasūs“ – aštuonios dievybės,
įkūnijančios įvairius dangiškus gamtos reiškinius. Anot Šankaros, „visa
persmelkiantys“.
„hotaras“ (hotà)
– pagrindinis vediškųjų ugnies apeigų žynys, giedantis Rigvedos himnus.
„darnoje“ (çtasat)
– Vedose minimas universalus kosminės ir moralinės darnos dėsnis, įstatymas ?ta,
kuriam pavaldūs ir žmonės, ir visi dievai.
II. 2. 3. „praną... apaną“ (pràõam... apànam) – dvi iš penkių
vitalinių galių, gyvybinių energijos tėkmės formų: įkvėpimas–iškvėpimas.
Plačiau žr. Prašna upanišadą.
„mažylį“ (vàmanam) – „neūžaugą“, tai tas pats „Puruša
sulig nykščiu“ ar „vidinis asmuo“, žr. II. 1. 12.
II. 2. 9. „[likdamas] ir anapus [jų]“ (bahi÷ca) – pasak Šankaros, šis posmas byloja
apie imanentinę ir sykiu transcendentinę Brahmano–Atmano prigimtį.
II. 2. 14. „Jis spindi pats ar tik atspindi?“ (kimu bhati vibhati va) – t. y. ar jis pats
vienatinis šviesos šaltinis, ar atspindys daugybėje daiktų?
II. 2. 15. Žr. Bhagavad Gãtà, XV. 12.
II. 3. 1. „amžinasis figmedis“ (a÷vatthas) – tai universalus kosminio gyvybės
medžio vaizdinys, kurio šaknys – Brahmanas, o jo šakos – Brahmano apraiškos.
II. 3. 5. „tarp gandharvų“ – dangiškų
būtybių, muzikantų sferoje.
II. 3. 6. „skirtingą jų kilmę“ (pçthak utpadyamànànàm) – juslių organai
atsiranda iš skirtingų gamtos elementų (žemės, ugnies, vandens etc.) ir į juos
sugrįžta.
II. 3. 7. „aumuo“ (sattvam) – žr. I. 3. 3.
II. 3. 9. „širdimi, įžvalga ir protu“ (hçdą manãùà manas) – t. y. pajauta,
intuityvia įžvalga ir konceptualiu samprotavimu. Plg. RV, I. 61. 2.
II. 3. 11. „vadina joga“ (yogam manyante) – tai viena iš nedaugelio
vietų upanišadose, kur regime ankstyvąsias jogos pratybų ištakas ir sąsajas su
Patandžalio Joga Stra.
„ateina ir išeina“ (prabhavàpyayau) – taip akcentuojama nuolatinio
sukauptumo būtinybė, nes protui būdinga nuolatinė kaita ir nepastovumas.
II. 3. 13. „abu... pavidalus“ (ubhayoþ) – t. y. imanentinį ir
transcendentinį, sąlygotą ir nesąlygotą protu (manisa)
ir įžvalga (manasa), neregimą ir
regimą.
II. 3. 15. „mazgus atrišęs“ – mazgai (granthayaþ), tai aistra, pyktis, godumas,
tamsumas ir kitos ydos.
1 Malda-kreipimasis, kurią
prieš pradėdami studijas kartu sugieda mokytojas ir mokinys ir kuria pradedamos kelios
senosios upanišados. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|