|
<< Atgal
|
|
ATSIMINIMAI.
DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI |
|
VYTAUTAS KUBILIUS
Iš „Dienoraščio“
1969. VI. 26
Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti
pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti
pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas
smulkių konfrontacijų. Nebelieka meilės vienas kitam. Nebelieka kolektyvinių pastangų
atsispirti grįžtančiai tamsumo bangai.
1969. VI. 27
Teisus mūsų romanistas: menininkas neprivalo
reikalauti sau privilegijų. Jis yra toks pat žmogus kaip ir visi. Ir jo gyvenimo
sąlygos neturėtų būti nei geresnės, nei blogesnės kaip visų. Jei tau valdžia teiks
privilegijų, ji pareikalaus už jas atpildo. O menininkas privalo išlaikyti
nepriklausomo sprendimo teisę.
Šitaip gražiai romanistas šnekėjo, išmeldęs iš
valdžios prašmatnų butą ir padavęs pareiškimą importiniams baldams.
Užkaukazė, VII. 14
Mieželaičio riaugėjimas pagiringas: iš
socialistinio realizmo stengiasi nukreipti į kritinį realizmą; iškėlė žymiausius
rašytojus už tarybinės literatūros skliaustų. Tai plūdimasis ir paprasčiausias
skandinimas. Bet dabar, dievui dėkui, aš stoviu kitoje ryšių sistemoje, ir tas
riaugėjimas manęs giliau nepaliečia: girdžiu iš žmogaus, kurio neįmanoma gerbti.
Kas yra, kai tu iš arčiau prisilieti prie tų išpūstų figūrų, jauti jiems tik
panieką.
Ateina galas Mieželaičio novatoriškai programai.
Ji išsėmė save iki galo. Ji negali nieko duoti literatūrai. Tik baroką, tik žodinį
balastą. Nes atmeta naujų pažiūrų, naujų egzistencinių aspektų buvimą. Jis nori
palikti nepakeistus pačius rėmus, pačią tematiką, ir tik atnaujinti žodį – tai
nesąmonė.
Toji novatorių karta, kuri atėjo po 1956 m., iš
tiesų ir nebandė esmingiau peržiūrėti traktavimo ir suvokimo pagrindų. Dabar ateina
nauja karta, kuri nori tai atlikti. Bet ji dar skysta, reta. Vis dėlto – viltis tik
joje.
Toji buvusių novatorių karta užima literatūros
procese logiškai neišvengiamą stabdytojų ir smaugikų poziciją, nes pats
išsilaisvinimo procesas eina toliau; jie nebedrįsta stoti jo priekin, o nori užspausti,
užsmaugti, kad liktų fasade, kad liktų valdovai. Bet tai nuogi karaliai.
IX. 11
Koks sunkus ruduo. Grįžęs
iš Karpatų1, prasirgau savaitę. Pradėjau rašyti, antra
savaitė, kaip klijuoju sakinį prie sakinio. Viskas iširę, viskas pilka, neįdomu.
Nėra centrinio nervo. Tuščias, bergždžias rašymas. Vėl nemiga, iš pat rudens. Pasiutusiai išklibę nervai – knyga „Leninas ir lietuvių
literatūra“ man galutinai [juos] išmušė2 – Ričardas
[Pakalniškis] kasdien su savo citatomis ir ginčais išerzina iki piktumo. Bandau
pažiūrėti iš šalies, nusiraminti, bet galvoje siaučia ta pati įniršusi mintis, o
tai, ką reikia rašyti, visai nesiklijuoja. Palengva imsiu neapkęsti visų, o visų
pirma savęs. Kartais, nuovargio apimtas, aš galvoju: kad pasibaigtų viskas. Juk taip
nebeįdomu. Viskas nuobodu. Ir pirmiausia nuobodus aš pats sau. Nuobodus mano rašymas.
Mano dienos – vienodos nuo ryto iki vakaro. Kažkur slampinėju, kur negaliu išreikšti
savęs. O gal jau ir nieko neturiu, ką galėčiau išreikšti.
Kažkoks pilkas beperspektyviškumas.
Butas? Jo laukti? Dėl jo gyventi? Tuščia. Nebėra
jokių iliuzijų. Nebūsiu nė už grašį laimingesnis, jei ir turėsiu atskirą
kambarį. Ramaus miego ir tvirtų nervų niekas negrąžins.
Vis arčiau senatvės alsavimas. Vis skausmingesnis
jaunų mergaičių praėjimas pro šalį. Gyvenimo pratekėjimas.
1969. X. 21
Diskusija „Katarsio“ klube. Gana vaikiška,
beprasmė, nes tuoj pat atsiremia į politikos klausimus. Bet taip ir galvojau, kad kalbu
kanalams. Penktadienį jau atėjo susirūpinęs Lankutis – gali būti skandalas.
Pranešė Radaitis, kuris jaučia atsakomybę už visą meninį gyvenimą. „Apsieisim ir
be Kubilių“, – pareiškė redakcijos posėdyje.
Prasideda nerimas, graužatis (ko lindai?), apsupto
vilko neviltis. Kažkur mušiesi mažame lauke. Lankauskas teisingai pasakė: „Jei
rašytoją sugalvotų sudeginti Katedros aikštėje, tai visuomenė susirinktų kaip į
gražų spektaklį“. Bet ateina geltonas sekmadienis. Iš rūko kyla kaimai. Miškai
auksiniai. Tu vienas važiuoji. Tavęs niekas neėda. Paskui Sapieginės kalniukai, kur
aukštai stovi vieniša karvė, žmogus aria lauką, ir visas nervinis kamuolys
atslūgsta. Kokie niekai! Koks tuščias tos literatūrinės virtuvės pyktis ar malonė.
„Kai aš atsėdėjau dešimtmetį, tai man jau niekas nebaisu, to mušimo nereikia
bijoti“, – sako A. Mišk[inis].
Sekmadienis nuplauna šiokiadienes drumzles. Tą
tuštybę. Tą smulkų tinklą, kuris supa tave. Tą smaugiamo gyvulio savijautą.
O viskas blogyn. „Mamutų medžioklė“ uždrausta
iš Maskvos tiesiai. Jie pareikalavo, kad kiekviena jo [K. Sajos] pjesė būtų pradžioj
išversta ir jiems parodyta. Pasišovė vadovauti teatrui taip kaip kinematografijai.
Rezultatai bus tokie patys. Vėl atgimsta tas visasąjunginis vadovavimas kultūrai, kuris
buvo toks vaisingas pokario metais.
Ką jaučia Kazys?
Ir dabar matosi tikrųjų literatūrinių vertybių,
tokios aktyvios jėgos esmė: kiek uždraustų pjesių, romanų, o ponai E. M. ir M. S.
tebegieda neutralias ir saldžias giesmes. Jie giriami. Jie niekur nekliūna. Su tuo
literatūriniu barokizmu – gana nekenksmingu – susitaikė vadovybė.
X. 27
Dvasinė ubagystė. Visiškas aklumas. Jokios
analizės metodikos. Visi skaitymai nieko nepadeda. Diletanto darbas. Ir visos pastangos
lieka tuščios. Į priekį nė per sprindį. Visumos negaliu pagauti. Patamsy vaikštau.
Ir kai išdidžiai ir piktai noriu mokyti romanistus
ir poetus, ar neturėčiau pagalvoti, kad pats esu dvasios elgeta.
Dabar šneku apie dvasios idealumą. Anksčiau
kalbėjau apie revoliucingumą. Tai kur čia mano tikrasis „aš“. Ar turiu iš tiesų
nors lašą to dvasinio idealizmo, problemiškumo? Ar tik kalbu todėl, kad tokia mada.
Štai – klausimas!
1969. XI. 3
Tu gali šokinėti, kol tau leidžia, kol tai
naudinga valdžiai. Bet kai nebeleidžia, niekur nepašokinėsi. Mūsų „Katarsis“ jau
visur linksniuojamas – Rašytojų partiniame susirinkime, Bronė Kerb[elytė] įspėjo
mane, svarstė gorkomas, žodžiu, pagarsėjom. Kvalifikacija – ideologinė diversija.
Labiausiai smerkia ir puola mane. Lankauskas persigandęs.
Tai ir viskas. Eilinis traumavimo, gąsdinimo
seansas, kurio tikslas – išvesti iš rikiuotės. Bet iš tiesų metas baigti. Reikia
pasitraukti iš to žaidimo su deglais, nes jie akivaizdžiai krinta tau pačiam ant
galvos. Be to, prirašyta ir padaryta tiek, kad ilgam dar užteks gromuliavimo ir
spjaudymo. Reikia pasiruošti pjudymo ir engimo politikai, kuri buvo kieta.
Be to, tenka rizikuoti daugeliu dalykų –
pirmiausia Mačerniu, paskui darbu. Mūsų sąlygomis reikia dirbti ramų kultūrinį
darbą, nes tik jis prasmingas, ir jokiu būdu nesišakoti su politinio turinio dalykais.
Pokarinė istorija juk yra gera pamoka. Praha – taip pat svarbu išsaugoti kultūrą,
jos kadrus. Tai yra bailumo, rezignacijos ir konformizmo argumentai, bet maksimalizmas
veda tik į pražūtį.
Žodžiu, atsitraukimo maršai. Vėl rašydamas
galvok, ką rašai. Vėl kalbėdamas galvok, ką kalbi.
Nereikia pamiršti, kur gyveni. Tai – plika ir
nuoga diktatūra ir beprasmiška joje bandyti demokratizacijos argumentaciją ir
demokratizacijos sistemą. Tai atves tik į pražūtį. Nereikia būti aklam.
69. XII. 13
Kas žino – kiek tai tęsis. Gal metus, o gal
daugiau. Ar reikia priešintis, ar stengtis išlikti, išsaugoti kariuomenę. Aš nieko
neveikiu, aš toli pasitraukiau, aš tapau bebalsis. Reikia išmokti egzistuoti sau,
niekam nepataikaujant, būti sau žmogumi, be jokių aplinkybių. Tai sunku. Galvoje
malasi smulkus nepasitenkinimas, smulkus urzgimas, o reikia virš viso to pakilti. Reikia
kaupti jėgas ir žinojimą tai bangai, kuri sugrįš atgal.
1969. XII. 24
Taigi, laižykis žaizdas. Jų bus vis daugiau.
Rostovaitė parašė tai, ką tauriai nutylėjo V. Zaborskaitė. Mano knygelė –
beletrizacija, daug nusižiūrėta iš Saukos, o gal ir iš Mieželaičio. Dėl
beletrizacijos – pataikyta. Ką gi – pradeda išorės sprendimai sutapti su tavo
paties. Ir taip sklaidosi iliuzijos. Tu – vidutinybė, gal dar menkesnė už ją. Tai
buvo desperatiškas šuolis aukštyn, bet jis negalėjo būti aukščiau savęs.
Be abejo, tai sutampa su visa ūdijimo ir skalijimo
kampanija. Bet šį kartą ne politiniai argumentai, o kūrybiniai. Ir nuo jų nėra kur
pasislėpti. Ir aš jau tikrai nebežinau – ko vertas. Turbūt labai nedaug. Vandos
[Zaborskaitės], Irkos [Kostkevičiūtės] akyse – dėl drąsos, Lebedžio akyse –
kiek naudingų paslaugų jo blokui. Pats kaip toks aš niekam neegzistuoju. Vieni atmeta
kaip eretiką, kiti nenori priimti kaip per didelio marksisto. Tas dar pusė bėdos.
Žmogus vis vien gyveni vienišas. Bet kažkur užgauti lieka patys kūrybiniai pagrindai,
kurių tu negali pataisyti. Lieka kažkur iš anksto nulemtas vidutiniškumas, kurio
neperžengsi.
Ir dar vienas dalykas. Literatų konkurso
publicistinė poezija. Tai vis nesąmonės. Juk tas publicistinis eilėraštis – V.
Montvilos, Janonio visada buvo opozicinis, o dabar jis yra toks, koks buvo Vaičiūno ar
L. Giros vasario 16 d. eilėraštis – proginis; jis neturi jokios žadinančios
programos, keliančios jėgos, tai sustiprintas laikraščio ruporas. Tai
eilėraštis be moralinio, dvasinio potencialo3.
Taigi, mielas drauge, lieka
šis nuobodus daktaras4 ir lūkestis liberalizmo bangos, ir
įniršis prieš viską. Baisi susvetimėjimo ir nereikalingumo banga, bet ji emocinė,
ją reikia nugalėti.
1970. I. 20
Vakar – valdybos posėdis. Po to dvi dienas negaliu
atsigauti. Tokia šlykštynė. Toks baisumas.
Visų pirma – visiška Rašytojų sąjungos
valdžios demoralizacija. Išėjo Macevičius. Jo vieton paskyrė Petkevičių, o
Petkevičiaus vieton – Jonyną. Be jokio valdybos informavimo. Dabar pats Mieželaitis
padavė atsistatydinimo raštą. Tegul eina tas laivas į dugną – kas man rūpi.
Nebėra jokio bendrumo, jokios programos, jokios
pastangos vienyti literatūrą. Nebėra jokio taurinančio prado, apie kurį kas nors
grupuotųsi. Nebėra judėjimo krypties. Nebėra perspektyvos. Visa tai, ką atnešė 1956
m., pasibaigė. Dabar bala, liūnas, žvėriškas ambicijų siautėjimas ir savo
reikaliukų tvarkymas. Nebėra net pozos, kad rūpinasi kitais.
Tai natūralu. Rašytojų sąjunga perdėm
valstybinė instancija. Ji turi kalti į galvas valstybinę ideologiją, cenzūruoti ir
spausti, žūtbūt sulaikyti tą liberalizacijos bangą, kuri pasidarė pavojinga. O kito
idėjinio – patriotinio – emocinio centro nėra.
Tad pagaliau ir aš atsikratysiu iliuzijų. Tai –
paskutinis valdybos posėdis, kuriame dalyvavau. Daugiau nebūsiu išrinktas. Tai mano
karjeros viršūnė – du kambariai, kandidatas į valdybos narius.
Pagaliau pagrindinis programos numeris – dėl ko
ateita. Baltušis pareiškia, kad pirmininkas nesiskaito su valdyba, laužo įstatus,
pažeidžia demokratizmą, siūlo anuliuoti jo įsakymus.
Mieželaitis sako, kad jūs už demokratiją, bet
duokit ir man demokratijos – tvarkytis kaip patinka. Primena, kad jis gynė
Solženicyną. Pagalvokit, kur būtų nuėjęs paskui jus plenumas, jei būtų paklausęs.
Ir taip tai prisidėjo nuimant Reimerį.
– Drg. Mieželaiti, negąsdinkite,
nepravardžiuokite veteranu, – sako išbalęs Baltušis.
Graudžiausia balsavimas. Už anuliavimą pakelia
ranką vienas Baltušis. Daugiau nieko nėra. Visi bijo, susitaiko.
Šį kartą Baltušis teisus, nors žinomos jo
intrigos. Bet baisu, kad visi atsitraukia, visi nenori užkliūti, visi duoda kelią
neteisybei. Kai Baltušis kreipiasi į Lankutį, tas atsako: „O man visai nesvarbu:
skaitosi ar nesiskaito su valdyba!“
Tai puiki pozicija – stovėti sau, tegul darosi,
kas tik norisi, manęs neliečia ir aš viskam pritariu.
Neabejoju, kad mūsų valdyba būtų lengvai
pritarusi ir Solženicyno išmetimui.
Ką gi Mieželaitis gali padaryti Baužai, Būtėnui
ar kitiems? Nieko. Bet nenori kištis. Tegul sau eina pro šalį.
Šitaip ateina kultas. Psichologija ištreniruota.
70. III. 3
Neviltis ir nuovargis pastoviai slegia. Nėra
atokvėpio. Džiaugsmo. Prasmės. Tik įtūžimas prieš visus ir save. Rašymas sunkus
kaip girnų akmuo. Galva kvaila, ištuštėjusi kaip puodynė. Dabar turiu pradėti
rašyti apie Putiną. Ir tokia zovada – be pasiruošimo, be medžiagos, iškart. Ir vėl
su neviltimi matau, kad esu bejėgis perkąsti eilėraštį, kad slampinėju aplinkui,
kažką komentuodamas paviršutiniškai, bet paties daikto neregėdamas.
Vis dar veliasi smegenyse Pakalniškis. Beveik
kasdien sakau jam piktus monologus, susitikęs tyliu. Tai žmogus be moralinių pagrindų,
be sąžiningumo ir teisingumo. Galvojau, kad tai plaukia iš jo vaikiškumo. Bet tai
būdingas mūsų laikams sąžinės lankstumas. Jis dešimtkart meluoja į akis, apgauna,
o paskui dar ateina ir kalba lyg niekur nieko, praneša, kad ir III t. 2 d. buvo klaida
apie S. Nėrį. Atseit visi klysta. Tai aišku, kiaulė. Ir tikiu, kad jis paskundė
Radzevičių. Toks gali viską padaryti. Be skrupulų. Ir tokią votį reikia kuo
greičiau išmesti iš smegenų, nenuodyti savo mąstymo ir buvimo. Bet jau nervai taip
išvarginti, kad menkiausias susierzinimas ilgai išlieka smegenyse, kurie negali
išstumti.
Visa tai niekai. Niekų niekai, kaip ir visas
buvimas, kuriam nėra nei perspektyvos, nei programos. Turiu ruošti „Janonio“ 2
laidą. Tik dabar matyti – koks tuščias, bergždžias buvo tas rašymas, kaip mėtėsi
į šonus visa gyvenimo linija.
Ir dabar jos nebeištaisysi. Ji ateina akivaizdžiai
prieš tave, ir tu vėl ją turi patvirtinti. Tai ironija.
O šiaip egzistencija ligi sekmadienio, ligi
slidžių.
IV. 15
Sutikau Mik[elinską]. – Tai pradėjai, broleli,
sezoną? Bene būsi pirmoji skiedra? Miškas dar bus kertamas5.
– Kad aš turiu imunitetą. Dvidešimt metų
laukiau. O palaukti dar metus kitus man nieko nereiškia. Visa tai sunkios intrigos.
Ir aš pavydžiu jam tos ramybės, to vidinio
aiškumo, tos laisvės vidinės. Taip ir turi būti.
Be išgąsčio. Be panikos. Ramiai pasitikti
atūžiančią bangą. Nepalūžti. Juk toji banga šito ir siekia – sulaužyti.
Nepasiduoti viduje.
Ir man norisi eiti toliau pagal savo programą. Tegul
aplinkui dega prerijos. Daryk, ką buvai užsimojęs. Tik šitas gali išgelbėti, o
šiaip viskas niekybė.
Dabar bus daug menkystės ir pastangų išsilaikyti
paviršiuje. Ir pamokslavimo.
1970. V. 29
Rašytojų suvažiavimas baigė
savo darbą, o aš – savo karjerą6. Mano straipsniai
įstrigę jų kepenyse kaip autobusas. Riaugėjo per visą suvažiavimą. Baltakis
pamokslavo skaitydamas seną savo straipsnį. Kažkodėl jo kalba visada mane įpykdo ir
išveda iš pusiausvyros. Gal kad buvo tikėta, mylėta. O aš jam – kas? Tuščia
vieta. Eidamas su Macevičium sako man: „Na, tu visos tos krypties lyderis“. Tad
užgniaužk mane, ir bus ramybė. Žodžiu, niekur nelįsk, ir jie bus patenkinti. Tą
patį sako jis, be abejo, ir kitiems. Tai jų išdirbta kolektyvinė nuomonė. Ir
situacija lygiai ta pati, tradicinė – kritika kovojo dėl didesnės laisvės
aikštelės, o ją be paliovos tramdo ir tramdo tie, dėl kurių vyksta ši kova. „Dabar
pas mus gera kūrybinė atmosfera ir neturiu jos sugadinti“ – konformisto logika.
Žodžiu, misija pasibaigė. Šiomis sąlygomis
neišsižiosi. Reikia laukti kito atodrėkio. Bet ar jis bus? Kada bus? Manau, kad reikia
suspausti nervus. Nepasiduoti apmaudui, o ruoštis intelektualiai. Juk didžiausia bėda
– ne mušimas, o intelektualinis skurdas, didelių idealų nematymas.
Ir suvažiavimas buvo tik rašeivų suvažiavimas.
Butas, honoraras, o dėl ko, kas ir kam – nežinia. Reikia turėti aukštą rašytojo
misiją. Žilinskaitė teisingai sako, kad rašytojas neprivalo skirtis nuo kitų savo
padėtimi. Jis toks pat žmogus. Jei tau valdžia duos patogumų, tai ir pareikalaus iš
tavęs. Būk nepriklausomas ir toks kaip visi.
Rašytojas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo
teisę.
Dabar jie visi politikuoja, o ne rašytojiškai
mąsto. Ideologinis mąstymas yra perdėm užgožęs meninį mąstymą.
Jonynas net reikalavo, kad literatūra suimtų dalį
jaunimo energijos, kuri neturi nuplaukti į politiką.
Vėl samprotavimai apie [nebaigtas sakinys].
1970. V. 29
Konfliktas tarp kritiko ir menininko neišvengiamas.
Autorius mato savo kūrinyje tai, ką ketino realizuoti. Jis mato savo viziją. O kritikas
mato tik tai, kas realizuota. Jis išsklaido autoriaus iliuziją. Todėl kritikos padėtis
svarstoma Rašytojų sąjungoje po 3-4 kartus per metus, o poezijos ar dramaturgijos –
nė karto. Tačiau padėtis radikaliai nepasikeis, kol prasikaltę kritikai nebus viešai
plakami Katedros aikštėje, skambinant varpams tautines melodijas.
X. 14
Dabar jau matosi aiškiai, kad savo karjerą baigiu.
Baigiu ne iš senatvės, pavargimo ar išsisėmimo, o kovoje baigiu. Pagal savo stilių.
Tas rašytojų-komunistų kraugeriškumas taip toli siekia, kad užversti mane akmenimis
nė kiek neabejoja. Po to, kai ištisą dešimtmetį stengiausi būti jų ieškojimų
ideologu ir grindėju. Pasklido net gandas, kad Rašytojų sąjunga kreipėsi į CK, jog
sulaikytų mano knygą [monografijos „Julius Janonis“ (1962) antras, pataisytas
leidimas (1970)]. Visko gali būti. Juk Mieželaitis ėjo skųsti net „Langą“ [V.
Mykolaičio-Putino poezijos rinkinį], o ką čia kalbėti dėl manęs. Ir aš matau dabar
vėl, koks baisus yra tas mūsų literatūrinis gyvenimas, koks baisus tas politinis
fanatizmas, kaip jaučiasi čia rašytojai kunigaikščiais. Tu jiems neįtikai, ir
velniop. Taip būtų padaręs ir Baltušis, kai išspausdinau „Valiusei reikia Alekso“,
bet tai buvo „Tiesoje“ [1965 m., spalio 31], ir jis prasikalto valdžiai su Amerika.
Dar prieš savaitę „Tiesa“ prašė rašyti apie M. Sluckį. Dar nebuvo jokios
grėsmės, o dabar viskas išardyta, viskas užversta. Ką reiškia „rašytojų-komunistų“
kauksmas.
X. 15
Leidykloje svarstomi Borutos raštai. Jis ir po
mirties, pasirodo, tebėra toks pat šakotas ir pavojingas. Įdomiausia Baltušio
laikysena. Draugas: kiek mes vargom su Venclova, kol sumažinom jo metus iš 5 į 3.
Sėdėdamas Lukiškėse, jis per žmoną man perdavė: „Kai tik išeisiu iš kalėjimo,
tai per visą prospektą pereisiu su maršu ir klumpėm“. – „Perduok jam: durnius
buvo, durnium ir liko“, – sakiau aš.
„Svečiuose pas Čiurlionį“, kuris mums atrodė
meniškiausias jo darbas, jam tebuvo tik politinis paklydimas.
– Boruta nieko šviesaus nemato. Jis kalba tik apie
sunaikinimus, pertvarkymus, žmonių baimę. Kas visa tai atnešė? Jis nepasako. Bet
aišku – rusai. Jis kalba apie lietuvių tautos tragediją, atseit ir vieni, ir kiti
trypia. Kategoriškai prieš.
Vėl ta pati argumentacija, kokia buvo dėl „Dievų
miško“. Vėl rašytojo auklėjimas, nors jis guli kapuose. Ar negeriau būtų, drg.
Baltuši, auklėti gyvuosius socialistinio realizmo dvasia, o mirusius palikti ramybėje.
Bet ką tu! Trijų valandų ginčas baigėsi
bergždžiai. Apsakymas iš tarybinio kalėjimo meto be svyravimų. Ir tai kokia
demagogija – čia pat renka aplodismentus už Solženicyną, o čia vėl skandina savo
draugą.
Kiek daug veidų! O kur tikrasis?
Bet įdomiausia, kad jį parėmė ir Maldonis. Štai
kartų konsolidacija.
O atimti iš rašytojo svarbų kūrinį, tai
sugriauti jo pretenziją į amžinybę, ardyti jo esminę ir pagrindinę egzistenciją,
nes asmeniška egzistencija čia neturi reikšmės.
Rašytojų sąjungos valdybos posėdis. Svarsto
Šukio priėmimą ar išleidimą. Visi už. Baltušis prieš. Ką – jis vėl rašys
prieš mus, jis tik tarybų valdžią sugriautų…
– Ar yra tokia perspektyva? – užklausia K. Saja,
visiems kvatojant.
X. 20
Dar pora išvadų. Mano galvoje yra tikrai apriorinio
galvojimo momentas. Pagal jį aš kūrinį sukramtau. Aš tempiu pagal save. Tai lyrinės
interpretacijos ir jausmingumo persvara. Užtat tie judėjimai ir savotiškas dogmatizmas.
Bet kritika neįmanoma. Ji suvokiama kaip rašytojo
sunaikinimas. O patys rašytojai puola kaip kruvini šakalai. Vakar buvo kraupus
aptarimas. Tikrai žiaurus spektaklis, kur aš vaidinau herojišką, patetišką ir,
žinoma, kvailą teisybės ieškotojo vaidmenį. Stebino mane vis dėlto baisi neapykanta.
Ji galėtų pjauti ir sodinti į kalėjimą.
Aš nesigailiu to, ką darau. Gal jau niekados
neteks. Reikėjo dar stipriau dirbti. Istorijos spiralė vėl nusisuka nuo mūsų, ir
nežinia, kada dabar pasikartos, kada sugrįš – gal jau mūsų nebebus.
Dabar uždavinys – kuo greičiau tą jovalą
išstumti iš sąmonės.
XI. 5
Rašytojas kaip visuomeninė figūra netenka galios,
jis traukiasi iš visuomeninės arenos. Rašo eilėraščius ar romanus, bet jau nepuola
į visuomeninių klausimų sūkurį. Tik vienas V. Sirijos Gira atsiliepė į
Čekoslovakijos įvykius. Tylėjo net rašytojai-komunistai. Žemės ūkio klausimais
rašo P. Vasinauskas, ir niekas negali prilygti jam lietuvių valstiečių pažinimu.
Kudaba rašo apie žemės ežerus, upes. Repšys, Kuzmickas, Stoškus – estetikos
klausimais. Rašytojo – vadovaujančio intelektualo – padėtis pasibaigė: jis
jaučiasi bejėgis, nepasiruošęs, nekvalifikuotas.
Kokios bėdos! Nėra asmenybių. O būti asmenybe –
reikia turėti savo nuomonę – tai pavojinga. Nebėra jokių sąjūdžių, jokios
vieningos krypties, jokios kylančios bangos. Vien buvusių judėjimų inercija, vien
senos ambicijos, kivirčai tarp jų, o ne tauri etinė-meninė programa.
Vildžiūnas apie tai rašo: „Kultūros barai“,
1970, nr. 1.
XI. 10
Tai senas ir aiškus dalykas. Mes – komunistai. Mes
daug nusipelnėm Tarybų valdžiai. Todėl mums pirmoj eilėj – butai, spec.
poliklinikos, kurortai, kelionės užsienin. Tas pats ir rašytojai. Jie taip pat nori
privilegijų ne tik materialinių gėrybių srity, bet ir literatūrinės šlovės
arenoje. Pvz., partijos bilietas priimamas kaip indulgencija nuo visų trūkumų, kaip
skydas nuo bet kokios kritikos.
Tai tas pats parazitavimo reiškinys, kurį mes
matome aplinkui, tas pats reikalavimas privilegijų. Partiškumas čia suvedamas į
privilegijuotųjų padėtį.
Bet užteks. Turiu susirasti kitą logiką: kitą
plotmę. Toje pačioje plotmėje beprasmiška veltis.
Kuo daugiau absurdų gyvenime, tuo jis tikresnis. Juk
žmogiškas gyvenimas ir taip absurdas, anot Kamiu. Tad čia nereikia laukti nei
teisybės, nei atpildo, o daryti tai, kas darytina, kas būtina. Svarbiausia,
nedramatizuoti savęs, savo padėties ir savo vaidmens. Nebandyti matuoti viso to
teisybės, moralinio padorumo ar pažangos kriterijais. Tai absurdas. Tu patekai
absurdiškon situacijon, kapstykis iš jos greičiau, ir viskas. Be ašarų, be
dramatiškų mostų. Pasistenk būti sau žmogumi. Pernelyg ilgai grindei savo
egzistenciją nepastoviu literatūros šurmuliavimu. Reikia – pastovių atramų.
1970. XI. 20
Gyvenimas šviesus kaip niekada. Per
savaitę – 3 laidotuvės7. Stovi ant konvejerio, ant
išnykimo juostos, kuri greitai lekia.
Ir čia nebėra nei perspektyvų, nei prasmės.
Pasitarime „Tiesoje“ Radaitis pareiškė, kad metas įgyvendinti Lenino šūkį: „Iš
literatūros šalin nepartinius literatus!“ Tai ir vykdoma. Nutylėjimo, ignoravimo,
išstūmimo principais. Vėl pokario principas – ką įsileisti į literatūrą, o ką
ne.
Nuostabu, kaip neturi jokių patvaresnių pagrindų
mūsų literatūros gyvenimas, kaip lengvai yra apvaldoma rašytojo psichika. Baltakis –
vienas iš karščiausių to literatūros ideologizavimo entuziastų. Ir kai tas
ideologizavimas pasmaugs pačią literatūrą, užslopins juos pačius, tada, žinoma,
kaltų nebus, bus kalta epocha, tik, aišku, ne jos veikėjai. O gal tai tik išmėgintas
manevras – rėk kuo garsiau, kad tavo dalykai dar praeitų, o su kitais – suk velniai.
Bet tas pats kardas atsigręš ir prieš tave.
Taigi, liberalizacijos galas, finalas!
1971. V. 3
Šioks toks smūgis. Tikriau sakant, apmąstymo
akstinas. Bet sukrėtimas nėra toks stiprus kaip po „vidinio monologo“, nors ir buvo
gana nelauktas. Bet nervų sistema, matyt, paliesta: išbundu patamsyje.
Sektorius gana šaltai ir kritiškai priėmė mano
„doktoratą“. Nastopkai per mažai mokslo, per daug eseistikos. Pakalniškis nerado
pastovių psichologinių formų, Galinis demaskavo „vieningosios srovės“ apraiškas.
Kartėlio nemažai. Tuo labiau, kad ir pats jaučiau
savo metodologijos diletantiškumą. Ką galima buvo padaryti tos psichologinės
interpretacijos ribose, tai padaryta, bet toliau aš negalėjau peržengti. Nemanau, kad
darbas beprasmiškas – jame yra tezių, kurias labai nemalonu bus praryti; jame
legalizuojamas visu plotu modernizmas; įvedamas Aleksand[riškis].
Ir apmaudu, kad Nastopka viso to nepastebėjo ir
nepalaikė.
Ir dar kartu regiu įprastą Lankučio veidą.
Kiekvienoj rimtesnėje situacijoje jis tave išduoda ir paskui atsisuka – lyg niekur
nieko nebūtų buvę.
Kaip jis giedojo prie Irkos apie darbą – o jau
svarstymą pradėjo nuteikdamas visus kritiškam santykiui – mat ir M. Paulauskui
pasitaiko blankių rungtynių. Paskui ironizavo dėl srovių – puola kaip prie
mylimosios, paskui – skyrybos.
O vėliau susitikęs man sako: aš tai praleisčiau
tas frazes, bet Korsakas… Dabar po tavo darbo, kokia matysis panorama…
O tuo metu pritarė, o gal ir pats pasiūlė mano
darbą išleisti 1974 m., t. y. atidėti dar vieniems metams.
Vis sakau kalbą, bet ar pasakysiu. Dėl planavimo.
Kai pradėjom rūpintis savo darbais, turėjom parašyti anotacijas ir planus. Padarėm.
Tada mūsų temų ribos niekur nesuėjo. Kai aš sėdausi rašyti paskutinio skyriaus,
staiga sektoriaus vadovo stalčiuje randu Galinio paskaitos temos planą, kuris visiškai
panašus į manąjį.
Kaip galėjo šitaip atsitikti? Aš matau tik vieną
paaiškinimą – sektoriaus vadovo humoro jausmą: mat jie murkdėsi bendrame bute, tegul
pasimurkdo ir bendroje temoje. Iš šalies gana įdomi ši rivalizacija, kaip sako
Pakalniškis.
Bet nemanau, kad planavimas gali būti grindžiamas
humoro jausmu, kad būtų protinga ir kolegiška sustumti du bendradarbius kaktomis.
Juk jeigu Galiniui, pradėjusiam rašyti kitos temos
darbą, būtų parodytas mano planas, nežinau, ar jis būtų ėmęsis rašyti ta pačia
kryptimi ar bent nebūtų po to tvirtinęs turįs moralinę teisę palikti tai, kas jo
darbe sutampa su mano.
O jeigu mane būtų supažindinęs su pakeistu darbo
planu, aš irgi būčiau ką nors koregavęs. Aš manau, kad galima buvo rašyti ir tokias
temas, bet reikėjo apie tai iš anksto žinoti, o ne žaisti slėpukais.
Ir dabar neaišku, kodėl aš turiu išpirkti
šitokio tobulo planavimo nesąmones?
Aš norėčiau vis dėlto išgirsti rimtą
paaiškinimą.
Štai ir viskas. Toliau rezignacija. Ir pastangos kuo
greičiau išvalyti sąmonę. Tai svarbu. Tai būtina. Aš turiu eiti toliau. Ir man
norisi dirbti, tik neaišku ką, nes ir kritikoje mano karjera užbaigta. Bet knygą
bandysiu paruošti šitoje savo nemigoje.
Dabar aš jau galiu atsitraukti nuo savęs, savo
darbų ir pažiūrėti iš šalies – juk viskas praeina, tad neverta ir nebūtina taip
jaudintis ir draskytis.
V. 7
Pasiutęs vienišumas. Vienas eini. Vienas pats. Ir
rašai kažkokioj beprasmybėj – ruoši pomirtines knygas, nes, matyt, jos nepasirodys,
kol tu gyvas. O ar jos beturės tada reikšmės, jei dabar atrodo kitiems bevertės.
Ir taip tu lieki be jokių bendraminčių, be jokio
palaikymo. Net ir tie, kuriais tu tikėjai, nusigręžė. Ar toks laikas? Ar tu jau pats
pasenai ir nebeatliepi tam, kas rūpi.
Aš padariau tai, ką galėjau. Man rašymas nėra
teorijos varinėjimas. Aš per daug savęs sudedu. Tai lyg emocinė išpažintis. Toks
rašymas – primityvus, naivus – mokslo atžvilgiu. Bet juk negali tu savęs
peržengti, negali tu nušokti nuo savo diletantiškos metodologijos.
Tu vis kuri kažkokius projektus, samprotauji, ką
darysi – o juk tave taip laiko prispaudę prie žemės, kad negali net cyptelėti. Visos
skylės uždarytos, ir tu niekur negali išlįsti. Visur ta pati budri brolija, tas pats
išdavimas, nusigręžimas, abejingumas.
Aš teberašau, tebemąstau taip, tarsi tebesitęstų
liberalizmo epocha. Ir todėl viskas atrodo beprasmiška – juk persunkta polemika su
esamu laiku, su jo normomis. Bet kur tu nueisi – su tais poetiškumo ir antidogmatinės
kritikos etalonais?
Ir dar – šokinėju nuo temos prie temos. Neturiu
jokios pagrindinės eigos. Neturiu kažkokių fundamentinių interesų. Atrodo, kad viską
jau esu padaręs, kad dabar telieka tik kartojimasis.
Dar ką parašysiu – bet ar tai bus nauja? Tai bus
tik pasikartojimas.
Ir šitaip laiko kritika ir savikritika sueina į
vieną tašką.
Ir aš einu tuo pačiu pažemintojo, išstumtojo
keliu – tokiu būdingu mūsų laikui. Ir neigiamų, melancholiškų emocijų kompleksas
darosi pats svarbiausias.
Man keista. Juk aš ilgai visus pakenčiau. Kol
neatsikėliau į Galinių butą, nežinojau, kas yra neapykanta. O dabar jau tiek
žmonių, kurių neapkenčiu, ir pats esu neapkenčiamas. Kokia metamorfozė. Ir vis
blogumo link.
Ir šiaip – koks menkas vertybių diapazonas. Tu
čia daužiesi dėl to darbo, dėl straipsnio – išgyveni, kankiniesi. Tarytum tai
būtų paskutinės ir aukščiausios vertybės, tarytum tuo ir baigiasi gyvenimas.
Juk jei pažiūrėtum iš aukščiau, pažiūrėtum
iš kažkokios būties viršūnės, tai visai bus menka.
Būtų gerai išlįsti iš tos psichozės (sėkmės
– nesėkmės), susirasti kažką pastovaus ir tikra ir nereaguoti į šitų musių
zyzimą. Ne tiek rašyti be paliovos, kiek ieškoti pačiam sau kažkokių verčių,
supratimų. Pabūti savimi ir savyje atsitraukus nuo aplinkos.
Tam reikia rytietiškos išminties.
1971. V. 7
Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o
greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės
metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus.
1971. IX. 12
Su kartėliu prisimena K. Korsakas savikritiką,
kuriai turėjo ryžtis 1950 m., triuškinant jo knygą „Literatūra ir kritika“. Buvo
pasakyta: arba viešas savęs išplakimas, arba represijos. Jau parengtas planas
likviduoti Lietuvoje visą socialdemokratinio sparno inteligentiją, kaip padaryta
Estijoje. Ir tik nuolankus elgesys gali atitolinti šią kampaniją. Reikėjo nulenkti
išdidžią galvą, pačiam apspjaudyti save, norint išlikti Lietuvoje, dirbti mokslinį
darbą, išsaugoti nuo „valymų“ vieną iš svarbių lietuvių kultūros centrų.
Ar po tokio pažeminimo dar galima atsitiesti?
IX. 27
Baigiau tvarkyti darbą. Pataisinėjau. Ir viskas.
Dabar aiškiai matosi jo vienpusiškumas. Visa lyrika išmatuota srovių masteliu,
vaizdinių metaforų lygiu, tarytum tuo ji baigtųsi. Tai tik vienas jos lygis. Aš
nepriėjau prie pačios šerdies. Per daug apibendrinau visą lyrikos gyvenimą,
dekonkretizavau. O visiškai nėra muzikalumo, kaip svarbiausio elemento, kuo ji
atsiskiria nuo kitų [literatūros rūšių]. Vien įvaizdžių medžioklės. Tai –
paviršutiniškas darbas, be originalaus nelauktumo, be šviežumos ir koncentruoto
smūgio. Matyt, man straipsnį rašyti geriau einasi, negu ką kitą.
Ir tai vėlgi baisus susiliteratūrinimas. Viskas
dėstoma tokioje žinomumo sferoje, be vidinių atsivėrimų, praregėjimų. Citatų
batalionai surikiuoti, bet vedami tik gana paviršutiniška vaga – įteisinti
modernizmą.
Aš dabar galvoju, ką turiu daryti. Ir vėl
projektai, vėl viltys, ir vėl tu paliksi, kur buvai. Nes tuo skaitymu tu negali savęs
atnaujinti, tam reikalingas mąstymas, vidinis buvimas, kuriam tu nebeturi jėgų,
nebeturi jo teritorijos, o tik rašyti – rašyti – iki begalinio išsekimo.
Tad ką daryti? Reikia: 1) eilėraščio stilistiką
knisti – melodingumą, 2) lyrikos tipologiją, 3) filosofiją skaityti.
Ir užteks to smulkaus ir įkyraus rašymo, kuris tik
nualina. Reikia ieškoti didesnių objektų, dėl kurių būtų verta.
X. 4
Parašiau apie groteską8. Ir žiūriu: visur kartojasi ta pati metodologija. Vakarų
literatūra atrodo labai prašmatni, sektina, o mūsų skurdi, bėdina. Ir ji visą laiką
vejasi. Tai – prisiskaitėlio metodologija. Nėra savarankiško ir aiškaus mąstymo.
Tik šiaip varinėjimas kamuoliukų. Reiktų, kad viskas būtų autentiška, pergalvota,
išjausta, o ne šiaip šmaikštus rašymas pagal tezes, ne šiaip rašytojų įstatymas
į schemas.
1971. XI. 10
Man reikia vis labiau nusiteikti filosofiškai. Nieko
nekaltinti, nesistebėti. Iš nieko nesitikėti pagalbos. Juk šioje santvarkoje
kiekvienas gyvena tik savimi, jis negali niekam ištiesti rankos, nes tai pavojinga. Pats
baisiausias susvetimėjimas, nes grindžiamas baimės jausmu.
Vėl antras mano disertacijos virtimas atėjo. Ir
reikia ramiai pasitikti. Be nuostabos ir susijaudinimo.
Apskritai reikia jau atmesti visą tą smulkių
išskaičiavimų lentelę, nes ji vis tiek nesipildo. Ir gyventi taip, kaip norisi.
Nebijoti. Tai sunku, nes tai giluminės psichikos kompleksas. Bet juk tai veikia tik
buities gardely, o jei paimsi buvimą ir nebuvimą – išnyksta visa tai. Reikia į
viską žvelgti nuo šios ribos – tai suramina ir pastiprina.
Mečiau savo straipsnius į verdantį katilą. Parašiau pasisakymą – tegul pasiunta9.
Matyt, vėl būsiu malamas. Dabar svajoju išeiti vėl į tokį rašymą, kur aš kažką
esu sugalvojęs, pasiruošęs.
1971. XI. 10
Reikėtų mokytis žvelgti į savo literatūrines
sėkmes ir nesėkmes, remiantis B. Sruogos išmintimi: „Visi mes esame svečiai pasauly.
/ Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš“. Tam priešinosi savisaugos instinktas. Tačiau tik
ties buvimo–nebuvimo riba gali paaiškėti tavo esmė, kuri baikščiai rusena
periferijoje, kol nevirsta esminiu – būti ar nebūti – klausimu.
1972. III. 5
Kai pasiklausai per radiją apie žudynes, banditus,
tai nieko nebesinori daryti: pasaulis atrodo toks beviltiškas, toks niūrus, kad, rodos,
tik greičiau iš jo išeik. Šitą jausmą ypač sustiprina dabartinė mūsų situacija,
kur pirmame plane atsistoja visokie durniai, bet ne tai esmė – viskas užspaudžiama,
viskas peržiūrima.
Kaip čia reikės gyventi ir dirbti? Ar dirbti
tokiomis sąlygomis. Kokia čia bus kultūra? Ar nereikėtų visai nutilti? Bet juk
kultūra turi būti kuriama bet kokiom sąlygom. Ir su visais kompromisais, ir su visa
gėda. Kokia ta kultūra bus – vieni niekai, bet ir tokia, matyt, reikalinga.
Visas mokslas ir menas turi būti
pajungtas ideologiniam darbui – tokia direktyva10. Kokius
rezultatus ji duos – pamatysim.
1972. III. 6
Praėjo triukšmas. Baliai. Susijaudinimas11. Vėl lieki vienas. Vėl ta pati nepasitikėjimo ir abejonių
graužatis. Išspausdinau „Nemune“ apie Talentą12.
Gana įžūlu, vaikiška, drąsu. Ir nepatenkintas. Atrodo, tarsi toks elgesys man
nebepritinka, tarsi tai vaiko kelnaitės, man nepriderančios. Gal tai senatvės žymė,
bailumas? O gal tiesiog man tas prisiskaitymas nusibodo? Per daug svetimos išminties ir
per maža savo. Per maža spontaniško judesio ir iškentėtos tiesos. Samprotavimų
konstrukcijos.
Man patinka, kaip rašo Martinaitis. Nuo savęs. Lyg
lyrinis išsiliejimas, ir išlaikytas vientisas santykis.
Kažkur viskas nuėjo. Ir aš atlikinėjau šokį su
degančiais fakelais, demonstruodamas kvailą drąsą. Tik fakelai kris ant mano galvos
– įdomus reginys publikai. Bet visa tai kažin ar paliečia pačią šaknį, pačią
esmę, ar tai nėra šiaip sau blūdinėjimas.
Dabar vėl ta pati problema – ką toliau veikti,
kur eiti. Toks jutimas, kad esi išmestas iš balno, kad klaidžioji kažkur vienas.
1972. III. 7
Mikelinskas teisingai sako, kad aš linkstu į
loginį tiesumą, o Zalatorius emocionalesnis. Ir man norėtųsi tokios improvizacinės
laisvės, tokio nesuspaudimo, tokio laisvumo.
Per daug tos mintys išskaitytos, sistematizuotos.
Tai – vidinės problemos. O išorinės, kurios nuo
tavęs nepriklauso.
Ar rašyti toliau kritiką, kurios niekas
nespausdina, ar pereiti į kitus žanrus? E. Mešk[auskas] sako, kad Maskvoje filosofų
posėdy toks idiotizmas, kad nebuvo tokio ir prie Jozefo.
Juk ateis ir čia. Ir visa ta vidinio išsilaisvinimo
banga subyrės į šipulius. Tai labai slidus ir sunkus kelias. Ir kur link nežinia. Ir
nežinia – ko mes siekiam? Ar yra tie „mes“, ar tu vienas kapstaisi.
III. 20
Buvau Kaune. Pas jaunuosius. Gėlės. Exlibrisas. Bet
pasimatė, kad stoviu ant bedugnės krašto. Toliau nėra kur eiti. Ir aiškus
rezignacinis motyvas vėl ėmė groti. Toliau nebėra ką daryti kritikoje. Dėl talento
Drilinga gavo žiaurią pastabą. Jis bijojo įsileisti mane net į Kauną su pranešimu.
– Žiūrėkit, kad duotumėte atkirtį! Jis nori perbraukti visą tarybinę
literatūrą. Tokios malonios charakteristikos.
Apie tolesnį publikavimąsi šitame žurnale nėra
ir kalbos. Labai pakenkė Radaitis, nunešęs mano anketą į valdžios rankas.
Taip kad aiškus ratas. Reikia ieškoti kito kelio.
Be to, ir aš jaučiu, kad toliau neįmanomas
plėtojimas šitokio kritiško santykio. Niekas nepakęs. Rašytojai – valstybinės
vertybės, ir niekas negali jų griauti.
Tad vienas griuvimas labai aiškus. Viena galimybė
išsemta. Ir tai, matyt, visuotinis santykis mano atžvilgiu.
1972. III. 21
Taigi, prasideda kampanija. Vakar
partiniame susirinkime A. Jonynas talžė13. Aš pataikiau
ateiti į pertrauką. Tiems, kurie niekad nebuvo lupti, tai gražus reginys. Daugiau
nieko. Taip ir yra: vienam mala dantis, o kiti tyli. Kitaip ir negali būti.
Dabar reikia laukti tik komplikacijų. Kiek tai
pasieks spaudą, Institutą? Ir nueis apeliacija į Atestacinę komisiją?
Bet, aišku, kad kritiko karjera jau baigta.
Mažiausiai dviem metams išfoluojamas. Ir apskritai grįžimo negali būti tol, kol
neprasidės naujas politinis kursas į demokratizaciją. O kadangi Jonynas išreiškia
aiškų dabarties kursą – suimti į tvirtas rankas literatūrinį gyvenimą, niekam
neleisti šakotis, tai jis gaus oficialų palaikymą.
Žinoma, visa tai laikinas žaidimas. Bet šitaip
praeina ir gyvenimas. Šitaip išsenka nervų energija. Šitaip viskas susimala. Bet,
aišku, kad ką nors mėginti kapitališkai dirbti dabarties literatūroje – neįmanoma.
Lieka ryšiai. Lieka kokia nors monografijėlė,
kurios taip pat niekas neleis. Negaliu ryžtis Borutai. Labai jau to paties tipo kaip
Jan[onis], Sal[omėja]. Visi tie kovingieji poetai. Norėtųsi giluminio, kokio nors
metafizinio poeto. Bet ar visi užimti, ar visi aprašyti.
Taip ir neturiu kur užsikabinti. Nors aišku, kad
reikia eiti į kokią nors neutralesnę temą, į siauresnę sritį, kad šitas akmenų
mėtymas pasibaigė ir daugiau nepasikartos.
Na, bet padaryta. Vieną kartą
priminta – kad galit daryti kiaulystes, bet jos nebus pamirštos14.
III. 22
V. Žilinskaitė pasakojo dar iš susirinkimo. 6
oratoriai užsipuolė. Viskas prasidėjo nuo to, kad skaitė „Nemuną“ pats Sniečkus
ir trinktelėjo kumščiu. Jonynas kalbėjo Sluckio žodžiais, ir tas sėdėjo kaip
pagrindinis herojus, kaip nepaliečiamas dievukas. Na ir talentas – šitiek valdyti,
šitaip sugebėti…
Bet tai, aišku, dulkės. O iš esmės tai laikas
rieda per tave, laikas mala ir drasko. Jis ir atleidžia tave nuo to balansavimo. Pagaliau
jis palieka tau – mokslą, kuriam tu neturi pašaukimo ir noro.
Įdomu, kad aš kaip klounas čia išeinu,
palinksminu, visi pasižiūri, pasigėri, pasistebi, ir kiekvienas grįžta prie savo
darbų, bijodami įkišti pirštus tarp durų. Šitai aš ir išreiškiau straipsnyje.
Šitai ir norėjau pasakyti. Gerai ar blogai tai padaryta. Bet pataikyta! Ir nesigailiu.
Tik ką toliau daryti – neaišku.
III. 23
Vienintelis gyvas belikęs nervas – mano darbas,
mano egzistencija, kuri prabyla tada, kai tu prispaustas, kai tu mušamas. Gal tai ir yra
tikroji egzistencijos esmė, tikroji tavo esmė, kurią apneša smulkmenos, dulkės, ir
tik sukrėtimo metu tu ją vėl jauti.
Ir dabar vėl ta pati dilema: turėti kažką savyje,
turėti aukštesnį pagrindą, negu ta literatūrinė konjunktūra. Prieš ją šokti –
beprasmiška, jos nepakeisi, bet priešinimasis, matyt, yra vienintelis egzistencijos
vertingumo rodiklis. Tu žinai, kad beprasmiška, o vis tiek šoki į akis.
Jaučiu ir palengvėjimą. Tai išėjimas iš
kritikos ringo. Matyt, galutinis. Pagaliau reikia gyventi be karštligės, pačiam sau, o
toji smulki determinacija per daug niekinga.
Ir malonu skaityti šiaip sau – be niekur nieko.
Taigi žiūriu į viską daug ramiau.
III. 24
Aišku, aš paliečiau vadovavimą literatūrai –
reglamentaciją ir tragiškas jos pasekmes. Ir tai negalėjo praeiti nepastebimai, nors
tiek nedaug ten yra.
Gal ir bėda. Aš rašau straipsnius kaip emocines
deklaracijas su pasiutusiu kategoriškumu. Ar gerai taip laidoti Marcinkevičių ir
Baltakį? Juk tokios kritikos niekur ir nėra. Tai judėjimų, platformų kritika, o ne
ramaus literatūrinio gyvenimo.
Bet tai kritika pagal mano charakterį. Ir dabar
neturiu ko gailėtis.
Aišku, kad pats protestavimo, ironizavimo santykis
ilgai nebus toleruojamas. Ir aš būčiau atsidaužęs anksčiau ar vėliau. Čia ne
teiginiai, o pats griaunantis santykis.
Ir aš turiu jį slopinti, jei noriu dirbti. Aš
negaliu jo demonstruoti, nes tai Čekoslovakijos įvykių atmosferos nuosėdos būtų
įžvelgtos.
Pagaliau – juk visi mes aukos, ir gal reikia mylėti,
suprasti ir atjausti, o ne pykti ir mušti kaip dabar.
Bet kai nėra kategoriškumo, tai irgi nuobodu.
III. 27
Jautiesi, kaip padaręs kažkokį nusikaltimą. Ypač
stiprus spaudimas. Tam ir ruošiami tokie pogromai, kad žmogus būtų sutriuškintas,
sumaltas, kad jis jau neatsikeltų ir nebedrįstų to paties pakartoti. Gali tik
įsivaizduoti Pasternako ir Solženicyno padėtį.
Dar įdomu, kad niekas neatėjo, niekas iš tų, apie
kurių vienintelę išrautą egzistenciją aš kalbėjau ir gyniau. Niekas iš tų,
kuriuos aš pats gyniau ar bent visada užjaučiau.
Paliktas esi vienas kaip kuolas visam siautėjimui.
Nuo tavęs staiga atšlyja visi kaip nuo maru apsikrėtusio. Tu daraisi pavojingas
prisiliesti, kalbėti, bendrauti.
Ar verta aukotis, lipti ant minos ir šokti
herojiškai ant ambrazūros vardan šitokios publikos? Aišku, ne. Tu eini pagal savo
logiką, tu darai, kas tau buvo iš vidaus užprogramuota, kas, matyt, buvo neišvengiama.
Šitą daužomo talento padėtį aš turėjau išsakyti, ir išsakiau. Na užtat ir
staugimas. Bet tavo likimas į šitą investuotas, ir nežinia, kuo viskas baigsis.
III. 28
Be abejo, negali užmiršti, kur gyveni. Ir negali
labai pasipūsti ir vaidinti principingą. Juk būčiau rašęs apie Mozūriūną „Pergalei“,
būtų gal praėjęs groteskas, o ir dėl „Talento“ nebūtų tokio siautėjimo. Bet
kur aš nusileisiu nuo Radausko iki Mozūriūno! Na dabar ir gauni žiaugčioti.
Bet visa toji išmintis siekia praeitį. O jokios
strategijos, jokio apgalvoto plano į ateitį. Aš gyvenu kaip poetas kažkokiais
vidiniais impulsais, o ne blaiviai apskaičiuotu veiklos planu.
Bet ir tai niekai. Neaišku, ką veikti. Boruta
traukia kaip maištaujančio rašytojo tipas. Bet juk ir parašius nebus kur padėti, kur
realizuoti.
Ir tai niekai. Svarbiausia, kažkokios gilumos nėra.
Prisideda pašalinės interesų sritys, bet vieno pastovaus intereso taip ir nėra.
III. 29
Ar aš jau pripratau, ar atbukau. Bet šį kartą
greit atslūgo vidinio sąmyšio, išgąsčio ir nevilties banga. Arčiau, vis arčiau „ribinė
situacija“, ir kai iš to taško pasižiūri, visa tai „tuštybių tuštybė“. Vėl
skaitau, vėl kabinuosi į mintis, projektus, tarytum normaliame gyvenime. O juk jis visai
nenormalus – neturi jokių perspektyvų ir jokio tikrumo. Rašymas į nežinią, kaip ir
visas gyvenimas į nežinią. Matyt, ir į tai galima įprasti. Pagaliau tai – luksusas,
palyginus su pokario metais.
Svarbiausia nieko nežinoti. Kaip ir kur, ir kas
reagavo. Ką pasakė. Ką pagrasino. Tu nieko negali pakeisti. Nieko negali padaryti. Kas
bus – tai bus. Pamatysi, kai ištiks šis lemtingas sprendimas. O iki tol nėra reikalo
nei žinoti, nei jaudintis.
Svarbiausia – apvalyti sąmonę. Nes ją palaužti,
demoralizuoti ir siekiama visu tuo triukšmu.
Bet nevalia pamiršti, kur gyveni. Nereikia
tyčiotis. Reikia rašyti pozityviai, matyt.
III. 30
Mano svyruojantis buvimas. Vakar vėl priepuolis.
Vėl pasitarimas CK, kur aš figūruoju. Vėl įtūžęs saugumas. Vėl doktorato
palaidojimas. Vėl visose instancijose kalba apie mane.
Kai viso to prisiklausai, jautiesi kaip nusikaltėlis
ir trokšti tik vieno: kad greičiau viskas baigtųsi, kad pagaliau prasivertų kapas ir
prarytų tave. Ypač nemalonu susitikti Korsaką – žinau, kaip jam apmaudu, sunku,
nemalonu.
Bet kai kur ir paguoda, Marukas, Marcinkevičius
skaito „Nemuną“, kurio niekad neskaitydavo, ir laiko, kad reikėjo spausdinti.
O šiandien vėl nieko. Vėl žiūriu per Sruogos „Visi
mes esame svečiai pasauly“, ir tada jau neatrodo nei baisu, nei beviltiška. Yra upė,
pušis, vėjas, ir tuo galima pasiguosti šitame siaučiančiame, naikinančiame pasauly.
IV. 1
Tokia kritika, kaip maniškė, brangiai atsieina. Ji
itin smarkiai mažina gyvybinių jėgų balansą. Nuolatiniai stresai, kurie nuodija
kraują ir alina širdį. Ir nėra jiems pabaigos. Ir nėra jokios išeities. Pamautas ant
iešmo ir palengva sukiojamas ant ugnies.
Matyt, iš tiesų Mieželaičio darbas. Jei jau
trenkė kumščiu pats šeimininkas, tai jį nuteikti galėjo tik Laureatas. Iš tiesų
koks tas mūsų literatūrinis gyvenimas – kaip lengvai viską galima sutvarkyti,
užgniaužti, pačiam net piršto neįkišant. Viskas sutvarkoma užkulisyje. Tad jokios
kritikos ir negali būti. Šitie monumentai nepaliečiami. Tai – pikti ir kerštingi
dievai.
Ir be to, koks tu vienišas. Jei kam ir rūpi, tai
tik kaip klinikinis atvejis. Toks apskritai žmogaus gyvenimas – miršta draugai, ir tu
privalai juos užmiršti.
Nejutau jokios užuojautos, o tik pagyvėjimą ir iš
Jono Lank[učio].
Tokia ši kieta ir žiauri būtis, kurią privalai
pernešti.
IV. 2
Vis labiau apima kažkoks abejingumas. Rašai – ir
rodos, lengvai galėtum nerašyti. Kažkaip atkrentu nuo visko. Vis labiau jaučiuosi
nereikalingas. Tuščias. Ir ne tik dėl to, kad nėra perspektyvos, bet ir apskritai
slenka gniuždanti tuštumo banga. Kam ir vardan ko? Kas iš to rašymo. Situacija vis
labiau stumia į valdišką rašymą, į valdiškas temas (Šolochovas), ir nesimato, kad
galėtum ko nors kito nusitverti.
Korsakas pavarė tave kaip pešką šachmatų
lentoje. Smulkus politikierius be jokio žmogiškumo. Bet nieko nepadarysi. Kentėk, lauk.
O ko – nežinia. Disertacija kaip užgesę pelenai krinta žemyn. Matyt, kad mano
reikalas pasiekęs aukščiausias sferas. Tokia pasiutusi centralizacija. Net ir mokslo
dalykai sprendžiami tose pačiose instancijose. Ir čia nieko nepadarysi, niekur
nepabėgsi.
Kartais norisi viską trenkti. Bet ką toliau. Tokia
išeitis – ne išeitis. Mes turim dirbti esamom sąlygom, pažeminti, trypiami, ugdyti
vidinę laisvę, žinojimą, dvasinį turtingumą. Kaip galima izoliuotis nuo to
paviršiaus. Taip daro dailininkai, ir jie daug laimėjo.
Jaučiuosi privargęs, nualintas. Matyt, ėda
dirgsnius visos tos permainos, tas vilties ir nevilties keitimasis. Bet reikia turėti
skydą.
IV. 3
Išliko permušto šuns savijauta. Nesinori susitikti
žmonių ir kalbėti. Atrodo, kad padarei kažką nepadoraus, negarbingo. Atrodo, kad iš
tiesų esi nelaimingas kompromisininkas, kuris privalo teisintis. Ir galbūt visas tas
pasiutęs spaudimas tebuvo vien gąsdinimas? Argi tokios rimtos instancijos ir tesiekė
tokio menko rezultato – pažeminti vieną žmogelį? Bet rezultatas didesnis – vienas
tapo išvestas iš rikiuotės ir daugiau balso nebekels. Tai jau ne visai mažas
rezultatas. Iš dalies ramiau, nereikia savęs kaip su pentinais spausti: stenkis, rašyk.
Dabar savaime užbaigtas kritiko kelias, užbaigtas aukšta gaida, užbaigtas skandalu,
kaip ir buvo pradėtas. Dabar sau gali ramiai pasakyti: „Mano karalystė ne iš šio
pasaulio“.
IV. 4
Dabar gyvenu problemomis: ar Borutą, ar ką kitą
pasirinkti. Juk reikės gyventi su juo 3 metus. Boruta man, iš vienos pusės, artimas:
maištaujantis, smaugiamas, nepasiduodantis rašytojas, o iš kitos pusės, vėl tas pats
užangažuotas rašytojas, kokių jau aš turėjau.
Be to, Striogaitės disertacija. Tu eini iš paskos
ir rašai tą patį, kai dar tiek rašytojų neturėjo atskiro žvilgsnio. Tai mano skaudi
problema. Reikia apsispręsti. Jau, rodos, apsisprendžiu, bet vėl abejonės, vėl
kažkas stoja prieš. Ir taip nežinau, ką daryti.
Bet pasirinkimo nėra. Man nesinori klasikų.
Nesinori sustingusių figūrų. Mielai dar imčiau Vaižgantą.
IV. 5
Sąmonė vis dar negali išsivaduoti. Vis dar
bombardavimai. Kiti jaučia malonumą pranešti – kas ką pasakė.
Korsakas nieko nedarys, jeigu jam nelieps. Tik jis
stebisi mano išprotėjimu, kad spausdinau. Grėsmė doktoratui akivaizdi.
Mikelinskas perpasakoja susirinkimo oratorius. Baltušis
pareiškė, kad tai – antitarybinis straipsnis, ir tokiam autoriui kažin ar verta
suteikti daktaro laipsnį. Bielinis pareiškė su visu atsakingumu, kad tas straipsnis –
tai išėjimas iš visų žmogiškos etikos ribų.
Atrodo, kad kritiko karjera iš tiesų baigta ne 3
metams, o visam laikui. Juk ir «Искренности» autoriui [Pomerancevui] taip ir
nepavyko sugrįžti. O šis straipsnis, matyt, priimtas kaip deklaracija. Taigi, matyt,
būsiu tvirtai ir galutinai užspaustas. Ir tie galės ramiai tukti, niekieno
nedrumsčiami.
Kitų reagavimas – smalsumas, lengva užuojauta,
bet tai nėra savęs investavimas. Tai žiūrėjimas ir stebėjimas iš šalies – gana
atsargus. Tu vis tiek esi kažkas svetimas literatūrai, kažkas pašalinis, ir visa ši
istorija tik šiaip liežuvio pamalimui.
IV. 8
Palaipsniui viskas ima atrodyti vaikėziškumu.
Išblanksta heroizmas. Lieki publikos linksmintojas. Ir už tą pokštą brangiai moki. Kai paskaitai J. Keliuočio pareiškimą15
ir savo straipsnį, aišku, kad jis „antitarybinis“. Ir reiktų visam laikui mesti
iliuzijas: 1) pagerinti tarybinę literatūrą; 2) pakeisti rašytojo padėtį.
Tu amžinai turi kažkokios idealios literatūros ir
idealaus rašytojo projektą, bandai jį skelbti, bet tai baigiasi liūdnai.
Dar tas emocinis kategoriškumas – tai irgi žlugdo
tave.
Bet svarbiausia problema – kaip reikės rašyti
toliau. Kai plunksna išjudinta iš rankų. Ką berašysi, visur įžiūrės kažkokį
pasiknisimą, ir tau pačiam bus sunku būti savimi. Ta kovinga dvasia, ta literatūrinė
opozicija, kuria rėmeisi, turės išnykti.
Čia tai problema. Ar nebūsiu aš demoralizuotas
šitos avarijos. Ir vis dar neaišku – ką toliau daryti.
(Bus daugiau)
1 Su
Zalatoriais, jų dukra Egle bei jų bičiuliais Vaitkevičiais iš Joniškio, mūsų
vaikais Rūta ir Andriumi kelias dienas dviem mašinomis keliavome po Karpatų kalnus ir
miestus. (Atgal>>>)
2 Redagavo
šį Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų rinkinį, išėjusį 1970 m.
(Atgal>>>)
3 Vilniaus
universiteto literatų būrelio, vadovaujamo E. Bukelienės, konkurse pirmąją vietą už
eilėraščius laimėjo O. Baliukonytė, antrąją – O. Rasiukevičiūtė,
trečiąją – M. Kontrimaitė. Vertinimo komisija: V. Kubilius, A. Maldonis, J.
Mikelinskas, M. Bieliauskienė, E. Bukelienė („Literatūra
ir menas“, 1969 m., gruodžio 27). (Atgal>>>)
4 Rašė
daktaro disertaciją „XX amžiaus lietuvių lyrika“, atskira knyga išėjo tik 1982 m.
(Atgal>>>)
5 A. Bučys
straipsnyje „Keliai ir kelrodžiai“ („Literatūra ir menas“, 1970 m., balandžio
11), teigdamas, kad lietuvių romanas nuosekliai tobulėjo, ironizavo jo kritikus, esą irgi tobulėjusius, tik nepageidautina – estetizuojančia –
linkme. „Susilpnėjus sociologinei analizei <…> imta
dažnai dangstytis susigalvotom ar patyliukais pasiskolintom estetinėm kategorijom <…> taip reiškiasi natūrali reakcija į ankstesnes literatūrines dogmas, bet tuo
pačiu metu mes neretai patenkam naujų iliuzijų vergovėn.“ (Atgal>>>)
6 Ataskaitiniame
E. Mieželaičio pranešime „Lietuvių tarybinės literatūros derlius“ („Literatūra
ir menas“, 1970 m., gegužės 30) kritikai mokyti remiantis „bendru
marksistinės estetikos pagrindu“, būtinu bet kokioms diskusijoms. „Diskusija apie
vidinį monologą romane dar ir dėl to taip nenatūraliai
užsitęsė, kad ją pradėjusiojo kritiko straipsnyje buvo eklektiškai paliesta tiek įvairaus plauko teorijų ir netikslių jų interpretacijų, kad po to
įsijungusiems kritikams teko pateikti daugybę autentiškos
medžiagos iš literatūros, filosofijos ir psichologijos istorijos.“ (Atgal>>>)
7 Jono
Kazlausko, Kazio Umbraso, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojos Emilijos
Stanevičienės motinos. (Atgal>>>)
8 Straipsnį
„Groteskas – tragiškas juokas“, spėtina, įteikė A. Baltakiui, „Pergalės“
vyriausiajam redaktoriui, kad išspausdintų žurnale. Deja. Išsaugojo A. Baltakio 1971 m. spalio 13 d. rankraštinį atsiliepimą: „<…>
nagrinėdamas grotesko prigimtį, V. Kubilius neteisingai, vienpusiškai
remiasi tik šiuolaikinės buržuazinės literatūros gnoseologija ir estetika <…> visur bando ieškoti grotesko, jį savotiškai absoliutindamas, kaip savo metu
jis darė su intelektualizmu ir vidiniu monologu“. Straipsnį,
išverstą M. Lodus, pirmieji išspausdino estai („Grotesk tragiline naer“, „Keelja Kirjanalus“, 1973, Nr. 8, p. 449–456), kiek pakeitus struktūrą ir
pavadinimą („Grotesko poetika“) – LTSR MA darbai (Serija
A, 1975, t. 1, p. 139–191). Pirmuoju pavadinimu „Groteskas – tragiškas juokas“ autorius jį įdėjo į knygą „Žanrų kaita ir sintezė“ (1986). (Atgal>>>)
9 Nepritardamas
A. Dausos filmo „Tas prakeiktas nuolankumas“ Vaižganto „Dėdžių ir dė-dienių“
motyvais koncepcijai, pagal kurią Mykoliukas – įtūžęs
jaunuolis, rašė: „Vienišas žmogus, užsklęstas savo siauroje ir tamsioje aplinkoje,
nedaužo galva sienos, nes supranta tokio veiksmo beprasmiškumą.
Bet baisiame niokojančiame laike jis išsaugo nuo sutriuškinimo gerumą, jautrumą, švelnumą, kūrybingumą, o šitų žmogiškų vertybių
išsaugojimas ir buvo dvasinis pasipriešinimas, teikęs
gyvybę visai mūsų liaudies kūrybai“ („Pirmieji lietuvių klasikos žingsniai
ekrane“, „Kultūros barai“, 1971, Nr. 5, p. 25). (Atgal>>>)
10 Nerimą
dėl neaiškios kritikos ateities sukėlė TSKP CK nutarimas 1972 m. pradžioje „Dėl
literatūros ir meno kritikos“, šio nutarimo vieši svarstymai. „Maskvoje šią savaitę vyko TSRS Rašytojų sąjungos valdybos plenumas,
skirtas literatūros kritikos ryšiams su gyvenimu ir
šiuolaikiniu literatūros procesu aptarti. <…> Dalyvavo K. Korsakas, V. Kubilius,
A. Maldonis, E. Mieželaitis, J. Požėra ir M. Sluckis“, –
„Literatūra ir menas“, 1972 m., sausio 29. (Atgal>>>)
11 Daktaro
disertaciją „XX a. lietuvių lyrika (stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu)“ apgynė
1972 m. vasario 24 d. Oficialūs oponentai: V. Zaborskaitė, L. Gineitis, N. Gėjus.
(Atgal>>>)
12 „Talento
mįslės“, „Nemunas“, 1972, Nr. 2, p. 17–20. Prisimenu šio straipsnio istoriją.
Parašė prieš apsigindamas daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją. Pats sau ir man primindavo J. Lebedį, draudusį V. Zaborskaitei reikštis
spaudoje, kol neapgins mokslinio darbo, kad nepakenktų
gynimui. Tačiau slidinėjimo ir žvejybos bičiulio išminties užteko neilgam. (Atgal>>>)
13 Rašytojų
sąjungos partinės organizacijos atvirame susirinkime 1972 m. kovo 20 d. Antanas Jonynas
apkaltino kritiką kenkėjiškumu. „Jaunųjų ugdymui
anaiptol nepasitarnauja „Nemuno“ š. m. 2 numeryje išspausdintas V. Kubiliaus
straipsnis „Talento mįslės“. Jis tiesiog suglumina
beprasmišku talento mistifikavimu ir visišku jo autonomijos paskelbimu, jaunų rašytojų visuomeninio auklėjimo prasmės paneigimu. Norėtųsi
išsakyti ir skaudų pasipiktinimą dėl nebe pirmą kartą
pasireiškiančios V. Kubiliaus tendencijos paleisti visuomenėn pikantiškas paskalas apie vyresniuosius mūsų rašytojus, pirmiausia apie pokario kartą. Kodėl taip
siekiama vyresniuosius sukompromituoti ir nustatyti prieš
jaunimą? Kokią naudą tai duos? Ką galvoja šiuo klausimu „Nemunas“?“ („Laiko pulsas ir jaunųjų kūryba“, „Literatūra ir menas“, 1972 m., kovo 25.)
(Atgal>>>)
14 Į
straipsnį „Talento mįslės“ audringai reaguota ne dėl turinio, o dėl aliuzijos į
Kostą Kubilinską, sovietinio saugumo infiltruotą į partizanų būrį, nušovusį partizaną poetą B. Labėną. Štai tas lemtingas sakinys: „Meno
depersonalizavimo teorija išsprendžia paradoksalų uždavinį
– kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, alkoholikas, o kūryboje – dorovingumo ir taurumo apaštalas, kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti
informatoriumi, prokuroru ar net žudiku ir rašyti
švelniausius eilėraščius vaikams“. Šis teiginys apsidraudžiant buvo užmaskuotas
nuoroda į čekų mokslininkus (М а й е р о в а
М . „Билет в вечность…“ // Вопросы
литературы, №. 10, с. 154), bet nesėkmingai. „Nemuno“ redaktorius, bene taupydamas vietą, nubraukė išnašą, o kartu ir galimą
teisinimąsi, kad turėjęs omenyje ne lietuvišką realiją. (Atgal>>>)
15 Straipsnyje
„Tiltas, kurio dar nėra“ („Kultūros barai“, 1971 m., Nr. 12) Juozas Keliuotis
teigia socializmo pergalę Lietuvoje: „Išaugo žemės ūkis ir pramonė; gausu visų sričių inteligentijos“ ir atsiriboja nuo emigracijos, esą
nesiorientuojančios istorijoje. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|