TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
ATSIMINIMAI. DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI

 
       VYTAUTAS KUBILIUS

 
       Iš „Dienoraščio“

 
       1969. VI. 26
       Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų. Nebelieka meilės vienas kitam. Nebelieka kolektyvinių pastangų atsispirti grįžtančiai tamsumo bangai.

       1969. VI. 27
       Teisus mūsų romanistas: menininkas neprivalo reikalauti sau privilegijų. Jis yra toks pat žmogus kaip ir visi. Ir jo gyvenimo sąlygos neturėtų būti nei geresnės, nei blogesnės kaip visų. Jei tau valdžia teiks privilegijų, ji pareikalaus už jas atpildo. O menininkas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę.
       Šitaip gražiai romanistas šnekėjo, išmeldęs iš valdžios prašmatnų butą ir padavęs pareiškimą importiniams baldams.

       Užkaukazė, VII. 14
       Mieželaičio riaugėjimas pagiringas: iš socialistinio realizmo stengiasi nukreipti į kritinį realizmą; iškėlė žymiausius rašytojus už tarybinės literatūros skliaustų. Tai plūdimasis ir paprasčiausias skandinimas. Bet dabar, dievui dėkui, aš stoviu kitoje ryšių sistemoje, ir tas riaugėjimas manęs giliau nepaliečia: girdžiu iš žmogaus, kurio neįmanoma gerbti. Kas yra, kai tu iš arčiau prisilieti prie tų išpūstų figūrų, jauti jiems tik panieką.
       Ateina galas Mieželaičio novatoriškai programai. Ji išsėmė save iki galo. Ji negali nieko duoti literatūrai. Tik baroką, tik žodinį balastą. Nes atmeta naujų pažiūrų, naujų egzistencinių aspektų buvimą. Jis nori palikti nepakeistus pačius rėmus, pačią tematiką, ir tik atnaujinti žodį – tai nesąmonė.
       Toji novatorių karta, kuri atėjo po 1956 m., iš tiesų ir nebandė esmingiau peržiūrėti traktavimo ir suvokimo pagrindų. Dabar ateina nauja karta, kuri nori tai atlikti. Bet ji dar skysta, reta. Vis dėlto – viltis tik joje.
       Toji buvusių novatorių karta užima literatūros procese logiškai neišvengiamą stabdytojų ir smaugikų poziciją, nes pats išsilaisvinimo procesas eina toliau; jie nebedrįsta stoti jo priekin, o nori užspausti, užsmaugti, kad liktų fasade, kad liktų valdovai. Bet tai nuogi karaliai.

       IX. 11
       Koks sunkus ruduo. Grįžęs iš Karpatų1, prasirgau savaitę. Pradėjau rašyti, antra savaitė, kaip klijuoju sakinį prie sakinio. Viskas iširę, viskas pilka, neįdomu. Nėra centrinio nervo. Tuščias, bergždžias rašymas. Vėl nemiga, iš pat rudens. Pasiutusiai išklibę nervai – knyga „Leninas ir lietuvių literatūra“ man galutinai [juos] išmušė2 – Ričardas [Pakalniškis] kasdien su savo citatomis ir ginčais išerzina iki piktumo. Bandau pažiūrėti iš šalies, nusiraminti, bet galvoje siaučia ta pati įniršusi mintis, o tai, ką reikia rašyti, visai nesiklijuoja. Palengva imsiu neapkęsti visų, o visų pirma savęs. Kartais, nuovargio apimtas, aš galvoju: kad pasibaigtų viskas. Juk taip nebeįdomu. Viskas nuobodu. Ir pirmiausia nuobodus aš pats sau. Nuobodus mano rašymas. Mano dienos – vienodos nuo ryto iki vakaro. Kažkur slampinėju, kur negaliu išreikšti savęs. O gal jau ir nieko neturiu, ką galėčiau išreikšti.
       Kažkoks pilkas beperspektyviškumas.
       Butas? Jo laukti? Dėl jo gyventi? Tuščia. Nebėra jokių iliuzijų. Nebūsiu nė už grašį laimingesnis, jei ir turėsiu atskirą kambarį. Ramaus miego ir tvirtų nervų niekas negrąžins.
       Vis arčiau senatvės alsavimas. Vis skausmingesnis jaunų mergaičių praėjimas pro šalį. Gyvenimo pratekėjimas.

       1969. X. 21
       Diskusija „Katarsio“ klube. Gana vaikiška, beprasmė, nes tuoj pat atsiremia į politikos klausimus. Bet taip ir galvojau, kad kalbu kanalams. Penktadienį jau atėjo susirūpinęs Lankutis – gali būti skandalas. Pranešė Radaitis, kuris jaučia atsakomybę už visą meninį gyvenimą. „Apsieisim ir be Kubilių“, – pareiškė redakcijos posėdyje.
       Prasideda nerimas, graužatis (ko lindai?), apsupto vilko neviltis. Kažkur mušiesi mažame lauke. Lankauskas teisingai pasakė: „Jei rašytoją sugalvotų sudeginti Katedros aikštėje, tai visuomenė susirinktų kaip į gražų spektaklį“. Bet ateina geltonas sekmadienis. Iš rūko kyla kaimai. Miškai auksiniai. Tu vienas važiuoji. Tavęs niekas neėda. Paskui Sapieginės kalniukai, kur aukštai stovi vieniša karvė, žmogus aria lauką, ir visas nervinis kamuolys atslūgsta. Kokie niekai! Koks tuščias tos literatūrinės virtuvės pyktis ar malonė. „Kai aš atsėdėjau dešimtmetį, tai man jau niekas nebaisu, to mušimo nereikia bijoti“, – sako A. Mišk[inis].
       Sekmadienis nuplauna šiokiadienes drumzles. Tą tuštybę. Tą smulkų tinklą, kuris supa tave. Tą smaugiamo gyvulio savijautą.
       O viskas blogyn. „Mamutų medžioklė“ uždrausta iš Maskvos tiesiai. Jie pareikalavo, kad kiekviena jo [K. Sajos] pjesė būtų pradžioj išversta ir jiems parodyta. Pasišovė vadovauti teatrui taip kaip kinematografijai. Rezultatai bus tokie patys. Vėl atgimsta tas visasąjunginis vadovavimas kultūrai, kuris buvo toks vaisingas pokario metais.
       Ką jaučia Kazys?
       Ir dabar matosi tikrųjų literatūrinių vertybių, tokios aktyvios jėgos esmė: kiek uždraustų pjesių, romanų, o ponai E. M. ir M. S. tebegieda neutralias ir saldžias giesmes. Jie giriami. Jie niekur nekliūna. Su tuo literatūriniu barokizmu – gana nekenksmingu – susitaikė vadovybė.

       X. 27
       Dvasinė ubagystė. Visiškas aklumas. Jokios analizės metodikos. Visi skaitymai nieko nepadeda. Diletanto darbas. Ir visos pastangos lieka tuščios. Į priekį nė per sprindį. Visumos negaliu pagauti. Patamsy vaikštau.
       Ir kai išdidžiai ir piktai noriu mokyti romanistus ir poetus, ar neturėčiau pagalvoti, kad pats esu dvasios elgeta.
       Dabar šneku apie dvasios idealumą. Anksčiau kalbėjau apie revoliucingumą. Tai kur čia mano tikrasis „aš“. Ar turiu iš tiesų nors lašą to dvasinio idealizmo, problemiškumo? Ar tik kalbu todėl, kad tokia mada.
       Štai – klausimas!

       1969. XI. 3
       Tu gali šokinėti, kol tau leidžia, kol tai naudinga valdžiai. Bet kai nebeleidžia, niekur nepašokinėsi. Mūsų „Katarsis“ jau visur linksniuojamas – Rašytojų partiniame susirinkime, Bronė Kerb[elytė] įspėjo mane, svarstė gorkomas, žodžiu, pagarsėjom. Kvalifikacija – ideologinė diversija. Labiausiai smerkia ir puola mane. Lankauskas persigandęs.
       Tai ir viskas. Eilinis traumavimo, gąsdinimo seansas, kurio tikslas – išvesti iš rikiuotės. Bet iš tiesų metas baigti. Reikia pasitraukti iš to žaidimo su deglais, nes jie akivaizdžiai krinta tau pačiam ant galvos. Be to, prirašyta ir padaryta tiek, kad ilgam dar užteks gromuliavimo ir spjaudymo. Reikia pasiruošti pjudymo ir engimo politikai, kuri buvo kieta.
       Be to, tenka rizikuoti daugeliu dalykų – pirmiausia Mačerniu, paskui darbu. Mūsų sąlygomis reikia dirbti ramų kultūrinį darbą, nes tik jis prasmingas, ir jokiu būdu nesišakoti su politinio turinio dalykais. Pokarinė istorija juk yra gera pamoka. Praha – taip pat svarbu išsaugoti kultūrą, jos kadrus. Tai yra bailumo, rezignacijos ir konformizmo argumentai, bet maksimalizmas veda tik į pražūtį.
       Žodžiu, atsitraukimo maršai. Vėl rašydamas galvok, ką rašai. Vėl kalbėdamas galvok, ką kalbi.
       Nereikia pamiršti, kur gyveni. Tai – plika ir nuoga diktatūra ir beprasmiška joje bandyti demokratizacijos argumentaciją ir demokratizacijos sistemą. Tai atves tik į pražūtį. Nereikia būti aklam.

       69. XII. 13
       Kas žino – kiek tai tęsis. Gal metus, o gal daugiau. Ar reikia priešintis, ar stengtis išlikti, išsaugoti kariuomenę. Aš nieko neveikiu, aš toli pasitraukiau, aš tapau bebalsis. Reikia išmokti egzistuoti sau, niekam nepataikaujant, būti sau žmogumi, be jokių aplinkybių. Tai sunku. Galvoje malasi smulkus nepasitenkinimas, smulkus urzgimas, o reikia virš viso to pakilti. Reikia kaupti jėgas ir žinojimą tai bangai, kuri sugrįš atgal.

       1969. XII. 24
       Taigi, laižykis žaizdas. Jų bus vis daugiau. Rostovaitė parašė tai, ką tauriai nutylėjo V. Zaborskaitė. Mano knygelė – beletrizacija, daug nusižiūrėta iš Saukos, o gal ir iš Mieželaičio. Dėl beletrizacijos – pataikyta. Ką gi – pradeda išorės sprendimai sutapti su tavo paties. Ir taip sklaidosi iliuzijos. Tu – vidutinybė, gal dar menkesnė už ją. Tai buvo desperatiškas šuolis aukštyn, bet jis negalėjo būti aukščiau savęs.
       Be abejo, tai sutampa su visa ūdijimo ir skalijimo kampanija. Bet šį kartą ne politiniai argumentai, o kūrybiniai. Ir nuo jų nėra kur pasislėpti. Ir aš jau tikrai nebežinau – ko vertas. Turbūt labai nedaug. Vandos [Zaborskaitės], Irkos [Kostkevičiūtės] akyse – dėl drąsos, Lebedžio akyse – kiek naudingų paslaugų jo blokui. Pats kaip toks aš niekam neegzistuoju. Vieni atmeta kaip eretiką, kiti nenori priimti kaip per didelio marksisto. Tas dar pusė bėdos. Žmogus vis vien gyveni vienišas. Bet kažkur užgauti lieka patys kūrybiniai pagrindai, kurių tu negali pataisyti. Lieka kažkur iš anksto nulemtas vidutiniškumas, kurio neperžengsi.
       Ir dar vienas dalykas. Literatų konkurso publicistinė poezija. Tai vis nesąmonės. Juk tas publicistinis eilėraštis – V. Montvilos, Janonio visada buvo opozicinis, o dabar jis yra toks, koks buvo Vaičiūno ar L. Giros vasario 16 d. eilėraštis – proginis; jis neturi jokios žadinančios programos, keliančios jėgos, tai sustiprintas laikraščio ruporas. Tai eilėraštis be moralinio, dvasinio potencialo3.
       Taigi, mielas drauge, lieka šis nuobodus daktaras4 ir lūkestis liberalizmo bangos, ir įniršis prieš viską. Baisi susvetimėjimo ir nereikalingumo banga, bet ji emocinė, ją reikia nugalėti.

       1970. I. 20
       Vakar – valdybos posėdis. Po to dvi dienas negaliu atsigauti. Tokia šlykštynė. Toks baisumas.
       Visų pirma – visiška Rašytojų sąjungos valdžios demoralizacija. Išėjo Macevičius. Jo vieton paskyrė Petkevičių, o Petkevičiaus vieton – Jonyną. Be jokio valdybos informavimo. Dabar pats Mieželaitis padavė atsistatydinimo raštą. Tegul eina tas laivas į dugną – kas man rūpi.
       Nebėra jokio bendrumo, jokios programos, jokios pastangos vienyti literatūrą. Nebėra jokio taurinančio prado, apie kurį kas nors grupuotųsi. Nebėra judėjimo krypties. Nebėra perspektyvos. Visa tai, ką atnešė 1956 m., pasibaigė. Dabar bala, liūnas, žvėriškas ambicijų siautėjimas ir savo reikaliukų tvarkymas. Nebėra net pozos, kad rūpinasi kitais.
       Tai natūralu. Rašytojų sąjunga perdėm valstybinė instancija. Ji turi kalti į galvas valstybinę ideologiją, cenzūruoti ir spausti, žūtbūt sulaikyti tą liberalizacijos bangą, kuri pasidarė pavojinga. O kito idėjinio – patriotinio – emocinio centro nėra.
       Tad pagaliau ir aš atsikratysiu iliuzijų. Tai – paskutinis valdybos posėdis, kuriame dalyvavau. Daugiau nebūsiu išrinktas. Tai mano karjeros viršūnė – du kambariai, kandidatas į valdybos narius.
       Pagaliau pagrindinis programos numeris – dėl ko ateita. Baltušis pareiškia, kad pirmininkas nesiskaito su valdyba, laužo įstatus, pažeidžia demokratizmą, siūlo anuliuoti jo įsakymus.
       Mieželaitis sako, kad jūs už demokratiją, bet duokit ir man demokratijos – tvarkytis kaip patinka. Primena, kad jis gynė Solženicyną. Pagalvokit, kur būtų nuėjęs paskui jus plenumas, jei būtų paklausęs. Ir taip tai prisidėjo nuimant Reimerį.
       – Drg. Mieželaiti, negąsdinkite, nepravardžiuokite veteranu, – sako išbalęs Baltušis.
       Graudžiausia balsavimas. Už anuliavimą pakelia ranką vienas Baltušis. Daugiau nieko nėra. Visi bijo, susitaiko.
       Šį kartą Baltušis teisus, nors žinomos jo intrigos. Bet baisu, kad visi atsitraukia, visi nenori užkliūti, visi duoda kelią neteisybei. Kai Baltušis kreipiasi į Lankutį, tas atsako: „O man visai nesvarbu: skaitosi ar nesiskaito su valdyba!“
       Tai puiki pozicija – stovėti sau, tegul darosi, kas tik norisi, manęs neliečia ir aš viskam pritariu.
       Neabejoju, kad mūsų valdyba būtų lengvai pritarusi ir Solženicyno išmetimui.
       Ką gi Mieželaitis gali padaryti Baužai, Būtėnui ar kitiems? Nieko. Bet nenori kištis. Tegul sau eina pro šalį.
       Šitaip ateina kultas. Psichologija ištreniruota.

       70. III. 3
       Neviltis ir nuovargis pastoviai slegia. Nėra atokvėpio. Džiaugsmo. Prasmės. Tik įtūžimas prieš visus ir save. Rašymas sunkus kaip girnų akmuo. Galva kvaila, ištuštėjusi kaip puodynė. Dabar turiu pradėti rašyti apie Putiną. Ir tokia zovada – be pasiruošimo, be medžiagos, iškart. Ir vėl su neviltimi matau, kad esu bejėgis perkąsti eilėraštį, kad slampinėju aplinkui, kažką komentuodamas paviršutiniškai, bet paties daikto neregėdamas.
       Vis dar veliasi smegenyse Pakalniškis. Beveik kasdien sakau jam piktus monologus, susitikęs tyliu. Tai žmogus be moralinių pagrindų, be sąžiningumo ir teisingumo. Galvojau, kad tai plaukia iš jo vaikiškumo. Bet tai būdingas mūsų laikams sąžinės lankstumas. Jis dešimtkart meluoja į akis, apgauna, o paskui dar ateina ir kalba lyg niekur nieko, praneša, kad ir III t. 2 d. buvo klaida apie S. Nėrį. Atseit visi klysta. Tai aišku, kiaulė. Ir tikiu, kad jis paskundė Radzevičių. Toks gali viską padaryti. Be skrupulų. Ir tokią votį reikia kuo greičiau išmesti iš smegenų, nenuodyti savo mąstymo ir buvimo. Bet jau nervai taip išvarginti, kad menkiausias susierzinimas ilgai išlieka smegenyse, kurie negali išstumti.
       Visa tai niekai. Niekų niekai, kaip ir visas buvimas, kuriam nėra nei perspektyvos, nei programos. Turiu ruošti „Janonio“ 2 laidą. Tik dabar matyti – koks tuščias, bergždžias buvo tas rašymas, kaip mėtėsi į šonus visa gyvenimo linija.
       Ir dabar jos nebeištaisysi. Ji ateina akivaizdžiai prieš tave, ir tu vėl ją turi patvirtinti. Tai ironija.
       O šiaip egzistencija ligi sekmadienio, ligi slidžių.

       IV. 15
       Sutikau Mik[elinską]. – Tai pradėjai, broleli, sezoną? Bene būsi pirmoji skiedra? Miškas dar bus kertamas5.
       – Kad aš turiu imunitetą. Dvidešimt metų laukiau. O palaukti dar metus kitus man nieko nereiškia. Visa tai sunkios intrigos.
       Ir aš pavydžiu jam tos ramybės, to vidinio aiškumo, tos laisvės vidinės. Taip ir turi būti.
       Be išgąsčio. Be panikos. Ramiai pasitikti atūžiančią bangą. Nepalūžti. Juk toji banga šito ir siekia – sulaužyti. Nepasiduoti viduje.
       Ir man norisi eiti toliau pagal savo programą. Tegul aplinkui dega prerijos. Daryk, ką buvai užsimojęs. Tik šitas gali išgelbėti, o šiaip viskas niekybė.
       Dabar bus daug menkystės ir pastangų išsilaikyti paviršiuje. Ir pamokslavimo.

       1970. V. 29
       Rašytojų suvažiavimas baigė savo darbą, o aš – savo karjerą6. Mano straipsniai įstrigę jų kepenyse kaip autobusas. Riaugėjo per visą suvažiavimą. Baltakis pamokslavo skaitydamas seną savo straipsnį. Kažkodėl jo kalba visada mane įpykdo ir išveda iš pusiausvyros. Gal kad buvo tikėta, mylėta. O aš jam – kas? Tuščia vieta. Eidamas su Macevičium sako man: „Na, tu visos tos krypties lyderis“. Tad užgniaužk mane, ir bus ramybė. Žodžiu, niekur nelįsk, ir jie bus patenkinti. Tą patį sako jis, be abejo, ir kitiems. Tai jų išdirbta kolektyvinė nuomonė. Ir situacija lygiai ta pati, tradicinė – kritika kovojo dėl didesnės laisvės aikštelės, o ją be paliovos tramdo ir tramdo tie, dėl kurių vyksta ši kova. „Dabar pas mus gera kūrybinė atmosfera ir neturiu jos sugadinti“ – konformisto logika.
       Žodžiu, misija pasibaigė. Šiomis sąlygomis neišsižiosi. Reikia laukti kito atodrėkio. Bet ar jis bus? Kada bus? Manau, kad reikia suspausti nervus. Nepasiduoti apmaudui, o ruoštis intelektualiai. Juk didžiausia bėda – ne mušimas, o intelektualinis skurdas, didelių idealų nematymas.
       Ir suvažiavimas buvo tik rašeivų suvažiavimas. Butas, honoraras, o dėl ko, kas ir kam – nežinia. Reikia turėti aukštą rašytojo misiją. Žilinskaitė teisingai sako, kad rašytojas neprivalo skirtis nuo kitų savo padėtimi. Jis toks pat žmogus. Jei tau valdžia duos patogumų, tai ir pareikalaus iš tavęs. Būk nepriklausomas ir toks kaip visi.
       Rašytojas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę.
       Dabar jie visi politikuoja, o ne rašytojiškai mąsto. Ideologinis mąstymas yra perdėm užgožęs meninį mąstymą.
       Jonynas net reikalavo, kad literatūra suimtų dalį jaunimo energijos, kuri neturi nuplaukti į politiką.
       Vėl samprotavimai apie [nebaigtas sakinys].

       1970. V. 29
       Konfliktas tarp kritiko ir menininko neišvengiamas. Autorius mato savo kūrinyje tai, ką ketino realizuoti. Jis mato savo viziją. O kritikas mato tik tai, kas realizuota. Jis išsklaido autoriaus iliuziją. Todėl kritikos padėtis svarstoma Rašytojų sąjungoje po 3-4 kartus per metus, o poezijos ar dramaturgijos – nė karto. Tačiau padėtis radikaliai nepasikeis, kol prasikaltę kritikai nebus viešai plakami Katedros aikštėje, skambinant varpams tautines melodijas.

       X. 14
       Dabar jau matosi aiškiai, kad savo karjerą baigiu. Baigiu ne iš senatvės, pavargimo ar išsisėmimo, o kovoje baigiu. Pagal savo stilių. Tas rašytojų-komunistų kraugeriškumas taip toli siekia, kad užversti mane akmenimis nė kiek neabejoja. Po to, kai ištisą dešimtmetį stengiausi būti jų ieškojimų ideologu ir grindėju. Pasklido net gandas, kad Rašytojų sąjunga kreipėsi į CK, jog sulaikytų mano knygą [monografijos „Julius Janonis“ (1962) antras, pataisytas leidimas (1970)]. Visko gali būti. Juk Mieželaitis ėjo skųsti net „Langą“ [V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinį], o ką čia kalbėti dėl manęs. Ir aš matau dabar vėl, koks baisus yra tas mūsų literatūrinis gyvenimas, koks baisus tas politinis fanatizmas, kaip jaučiasi čia rašytojai kunigaikščiais. Tu jiems neįtikai, ir velniop. Taip būtų padaręs ir Baltušis, kai išspausdinau „Valiusei reikia Alekso“, bet tai buvo „Tiesoje“ [1965 m., spalio 31], ir jis prasikalto valdžiai su Amerika. Dar prieš savaitę „Tiesa“ prašė rašyti apie M. Sluckį. Dar nebuvo jokios grėsmės, o dabar viskas išardyta, viskas užversta. Ką reiškia „rašytojų-komunistų“ kauksmas.

       X. 15
       Leidykloje svarstomi Borutos raštai. Jis ir po mirties, pasirodo, tebėra toks pat šakotas ir pavojingas. Įdomiausia Baltušio laikysena. Draugas: kiek mes vargom su Venclova, kol sumažinom jo metus iš 5 į 3. Sėdėdamas Lukiškėse, jis per žmoną man perdavė: „Kai tik išeisiu iš kalėjimo, tai per visą prospektą pereisiu su maršu ir klumpėm“. – „Perduok jam: durnius buvo, durnium ir liko“, – sakiau aš.
       „Svečiuose pas Čiurlionį“, kuris mums atrodė meniškiausias jo darbas, jam tebuvo tik politinis paklydimas.
       – Boruta nieko šviesaus nemato. Jis kalba tik apie sunaikinimus, pertvarkymus, žmonių baimę. Kas visa tai atnešė? Jis nepasako. Bet aišku – rusai. Jis kalba apie lietuvių tautos tragediją, atseit ir vieni, ir kiti trypia. Kategoriškai prieš.
       Vėl ta pati argumentacija, kokia buvo dėl „Dievų miško“. Vėl rašytojo auklėjimas, nors jis guli kapuose. Ar negeriau būtų, drg. Baltuši, auklėti gyvuosius socialistinio realizmo dvasia, o mirusius palikti ramybėje.
       Bet ką tu! Trijų valandų ginčas baigėsi bergždžiai. Apsakymas iš tarybinio kalėjimo meto be svyravimų. Ir tai kokia demagogija – čia pat renka aplodismentus už Solženicyną, o čia vėl skandina savo draugą.
       Kiek daug veidų! O kur tikrasis?
       Bet įdomiausia, kad jį parėmė ir Maldonis. Štai kartų konsolidacija.
       O atimti iš rašytojo svarbų kūrinį, tai sugriauti jo pretenziją į amžinybę, ardyti jo esminę ir pagrindinę egzistenciją, nes asmeniška egzistencija čia neturi reikšmės.
       Rašytojų sąjungos valdybos posėdis. Svarsto Šukio priėmimą ar išleidimą. Visi už. Baltušis prieš. Ką – jis vėl rašys prieš mus, jis tik tarybų valdžią sugriautų…
       – Ar yra tokia perspektyva? – užklausia K. Saja, visiems kvatojant.

       X. 20
       Dar pora išvadų. Mano galvoje yra tikrai apriorinio galvojimo momentas. Pagal jį aš kūrinį sukramtau. Aš tempiu pagal save. Tai lyrinės interpretacijos ir jausmingumo persvara. Užtat tie judėjimai ir savotiškas dogmatizmas.
       Bet kritika neįmanoma. Ji suvokiama kaip rašytojo sunaikinimas. O patys rašytojai puola kaip kruvini šakalai. Vakar buvo kraupus aptarimas. Tikrai žiaurus spektaklis, kur aš vaidinau herojišką, patetišką ir, žinoma, kvailą teisybės ieškotojo vaidmenį. Stebino mane vis dėlto baisi neapykanta. Ji galėtų pjauti ir sodinti į kalėjimą.
       Aš nesigailiu to, ką darau. Gal jau niekados neteks. Reikėjo dar stipriau dirbti. Istorijos spiralė vėl nusisuka nuo mūsų, ir nežinia, kada dabar pasikartos, kada sugrįš – gal jau mūsų nebebus.
       Dabar uždavinys – kuo greičiau tą jovalą išstumti iš sąmonės.

       XI. 5
       Rašytojas kaip visuomeninė figūra netenka galios, jis traukiasi iš visuomeninės arenos. Rašo eilėraščius ar romanus, bet jau nepuola į visuomeninių klausimų sūkurį. Tik vienas V. Sirijos Gira atsiliepė į Čekoslovakijos įvykius. Tylėjo net rašytojai-komunistai. Žemės ūkio klausimais rašo P. Vasinauskas, ir niekas negali prilygti jam lietuvių valstiečių pažinimu. Kudaba rašo apie žemės ežerus, upes. Repšys, Kuzmickas, Stoškus – estetikos klausimais. Rašytojo – vadovaujančio intelektualo – padėtis pasibaigė: jis jaučiasi bejėgis, nepasiruošęs, nekvalifikuotas.
       Kokios bėdos! Nėra asmenybių. O būti asmenybe – reikia turėti savo nuomonę – tai pavojinga. Nebėra jokių sąjūdžių, jokios vieningos krypties, jokios kylančios bangos. Vien buvusių judėjimų inercija, vien senos ambicijos, kivirčai tarp jų, o ne tauri etinė-meninė programa.
       Vildžiūnas apie tai rašo: „Kultūros barai“, 1970, nr. 1.

       XI. 10
       Tai senas ir aiškus dalykas. Mes – komunistai. Mes daug nusipelnėm Tarybų valdžiai. Todėl mums pirmoj eilėj – butai, spec. poliklinikos, kurortai, kelionės užsienin. Tas pats ir rašytojai. Jie taip pat nori privilegijų ne tik materialinių gėrybių srity, bet ir literatūrinės šlovės arenoje. Pvz., partijos bilietas priimamas kaip indulgencija nuo visų trūkumų, kaip skydas nuo bet kokios kritikos.
       Tai tas pats parazitavimo reiškinys, kurį mes matome aplinkui, tas pats reikalavimas privilegijų. Partiškumas čia suvedamas į privilegijuotųjų padėtį.
       Bet užteks. Turiu susirasti kitą logiką: kitą plotmę. Toje pačioje plotmėje beprasmiška veltis.
       Kuo daugiau absurdų gyvenime, tuo jis tikresnis. Juk žmogiškas gyvenimas ir taip absurdas, anot Kamiu. Tad čia nereikia laukti nei teisybės, nei atpildo, o daryti tai, kas darytina, kas būtina. Svarbiausia, nedramatizuoti savęs, savo padėties ir savo vaidmens. Nebandyti matuoti viso to teisybės, moralinio padorumo ar pažangos kriterijais. Tai absurdas. Tu patekai absurdiškon situacijon, kapstykis iš jos greičiau, ir viskas. Be ašarų, be dramatiškų mostų. Pasistenk būti sau žmogumi. Pernelyg ilgai grindei savo egzistenciją nepastoviu literatūros šurmuliavimu. Reikia – pastovių atramų.

       1970. XI. 20
       Gyvenimas šviesus kaip niekada. Per savaitę – 3 laidotuvės7. Stovi ant konvejerio, ant išnykimo juostos, kuri greitai lekia.
       Ir čia nebėra nei perspektyvų, nei prasmės. Pasitarime „Tiesoje“ Radaitis pareiškė, kad metas įgyvendinti Lenino šūkį: „Iš literatūros šalin nepartinius literatus!“ Tai ir vykdoma. Nutylėjimo, ignoravimo, išstūmimo principais. Vėl pokario principas – ką įsileisti į literatūrą, o ką ne.
       Nuostabu, kaip neturi jokių patvaresnių pagrindų mūsų literatūros gyvenimas, kaip lengvai yra apvaldoma rašytojo psichika. Baltakis – vienas iš karščiausių to literatūros ideologizavimo entuziastų. Ir kai tas ideologizavimas pasmaugs pačią literatūrą, užslopins juos pačius, tada, žinoma, kaltų nebus, bus kalta epocha, tik, aišku, ne jos veikėjai. O gal tai tik išmėgintas manevras – rėk kuo garsiau, kad tavo dalykai dar praeitų, o su kitais – suk velniai. Bet tas pats kardas atsigręš ir prieš tave.
       Taigi, liberalizacijos galas, finalas!

       1971. V. 3
       Šioks toks smūgis. Tikriau sakant, apmąstymo akstinas. Bet sukrėtimas nėra toks stiprus kaip po „vidinio monologo“, nors ir buvo gana nelauktas. Bet nervų sistema, matyt, paliesta: išbundu patamsyje.
       Sektorius gana šaltai ir kritiškai priėmė mano „doktoratą“. Nastopkai per mažai mokslo, per daug eseistikos. Pakalniškis nerado pastovių psichologinių formų, Galinis demaskavo „vieningosios srovės“ apraiškas.
       Kartėlio nemažai. Tuo labiau, kad ir pats jaučiau savo metodologijos diletantiškumą. Ką galima buvo padaryti tos psichologinės interpretacijos ribose, tai padaryta, bet toliau aš negalėjau peržengti. Nemanau, kad darbas beprasmiškas – jame yra tezių, kurias labai nemalonu bus praryti; jame legalizuojamas visu plotu modernizmas; įvedamas Aleksand[riškis].
       Ir apmaudu, kad Nastopka viso to nepastebėjo ir nepalaikė.
       Ir dar kartu regiu įprastą Lankučio veidą. Kiekvienoj rimtesnėje situacijoje jis tave išduoda ir paskui atsisuka – lyg niekur nieko nebūtų buvę.
       Kaip jis giedojo prie Irkos apie darbą – o jau svarstymą pradėjo nuteikdamas visus kritiškam santykiui – mat ir M. Paulauskui pasitaiko blankių rungtynių. Paskui ironizavo dėl srovių – puola kaip prie mylimosios, paskui – skyrybos.
       O vėliau susitikęs man sako: aš tai praleisčiau tas frazes, bet Korsakas… Dabar po tavo darbo, kokia matysis panorama…
       O tuo metu pritarė, o gal ir pats pasiūlė mano darbą išleisti 1974 m., t. y. atidėti dar vieniems metams.
       Vis sakau kalbą, bet ar pasakysiu. Dėl planavimo. Kai pradėjom rūpintis savo darbais, turėjom parašyti anotacijas ir planus. Padarėm. Tada mūsų temų ribos niekur nesuėjo. Kai aš sėdausi rašyti paskutinio skyriaus, staiga sektoriaus vadovo stalčiuje randu Galinio paskaitos temos planą, kuris visiškai panašus į manąjį.
       Kaip galėjo šitaip atsitikti? Aš matau tik vieną paaiškinimą – sektoriaus vadovo humoro jausmą: mat jie murkdėsi bendrame bute, tegul pasimurkdo ir bendroje temoje. Iš šalies gana įdomi ši rivalizacija, kaip sako Pakalniškis.
       Bet nemanau, kad planavimas gali būti grindžiamas humoro jausmu, kad būtų protinga ir kolegiška sustumti du bendradarbius kaktomis.
       Juk jeigu Galiniui, pradėjusiam rašyti kitos temos darbą, būtų parodytas mano planas, nežinau, ar jis būtų ėmęsis rašyti ta pačia kryptimi ar bent nebūtų po to tvirtinęs turįs moralinę teisę palikti tai, kas jo darbe sutampa su mano.
       O jeigu mane būtų supažindinęs su pakeistu darbo planu, aš irgi būčiau ką nors koregavęs. Aš manau, kad galima buvo rašyti ir tokias temas, bet reikėjo apie tai iš anksto žinoti, o ne žaisti slėpukais.
       Ir dabar neaišku, kodėl aš turiu išpirkti šitokio tobulo planavimo nesąmones?
       Aš norėčiau vis dėlto išgirsti rimtą paaiškinimą.
       Štai ir viskas. Toliau rezignacija. Ir pastangos kuo greičiau išvalyti sąmonę. Tai svarbu. Tai būtina. Aš turiu eiti toliau. Ir man norisi dirbti, tik neaišku ką, nes ir kritikoje mano karjera užbaigta. Bet knygą bandysiu paruošti šitoje savo nemigoje.
       Dabar aš jau galiu atsitraukti nuo savęs, savo darbų ir pažiūrėti iš šalies – juk viskas praeina, tad neverta ir nebūtina taip jaudintis ir draskytis.

       V. 7
       Pasiutęs vienišumas. Vienas eini. Vienas pats. Ir rašai kažkokioj beprasmybėj – ruoši pomirtines knygas, nes, matyt, jos nepasirodys, kol tu gyvas. O ar jos beturės tada reikšmės, jei dabar atrodo kitiems bevertės.
       Ir taip tu lieki be jokių bendraminčių, be jokio palaikymo. Net ir tie, kuriais tu tikėjai, nusigręžė. Ar toks laikas? Ar tu jau pats pasenai ir nebeatliepi tam, kas rūpi.
       Aš padariau tai, ką galėjau. Man rašymas nėra teorijos varinėjimas. Aš per daug savęs sudedu. Tai lyg emocinė išpažintis. Toks rašymas – primityvus, naivus – mokslo atžvilgiu. Bet juk negali tu savęs peržengti, negali tu nušokti nuo savo diletantiškos metodologijos.
       Tu vis kuri kažkokius projektus, samprotauji, ką darysi – o juk tave taip laiko prispaudę prie žemės, kad negali net cyptelėti. Visos skylės uždarytos, ir tu niekur negali išlįsti. Visur ta pati budri brolija, tas pats išdavimas, nusigręžimas, abejingumas.
       Aš teberašau, tebemąstau taip, tarsi tebesitęstų liberalizmo epocha. Ir todėl viskas atrodo beprasmiška – juk persunkta polemika su esamu laiku, su jo normomis. Bet kur tu nueisi – su tais poetiškumo ir antidogmatinės kritikos etalonais?
       Ir dar – šokinėju nuo temos prie temos. Neturiu jokios pagrindinės eigos. Neturiu kažkokių fundamentinių interesų. Atrodo, kad viską jau esu padaręs, kad dabar telieka tik kartojimasis.
       Dar ką parašysiu – bet ar tai bus nauja? Tai bus tik pasikartojimas.
       Ir šitaip laiko kritika ir savikritika sueina į vieną tašką.
       Ir aš einu tuo pačiu pažemintojo, išstumtojo keliu – tokiu būdingu mūsų laikui. Ir neigiamų, melancholiškų emocijų kompleksas darosi pats svarbiausias.
       Man keista. Juk aš ilgai visus pakenčiau. Kol neatsikėliau į Galinių butą, nežinojau, kas yra neapykanta. O dabar jau tiek žmonių, kurių neapkenčiu, ir pats esu neapkenčiamas. Kokia metamorfozė. Ir vis blogumo link.
       Ir šiaip – koks menkas vertybių diapazonas. Tu čia daužiesi dėl to darbo, dėl straipsnio – išgyveni, kankiniesi. Tarytum tai būtų paskutinės ir aukščiausios vertybės, tarytum tuo ir baigiasi gyvenimas.
       Juk jei pažiūrėtum iš aukščiau, pažiūrėtum iš kažkokios būties viršūnės, tai visai bus menka.
       Būtų gerai išlįsti iš tos psichozės (sėkmės – nesėkmės), susirasti kažką pastovaus ir tikra ir nereaguoti į šitų musių zyzimą. Ne tiek rašyti be paliovos, kiek ieškoti pačiam sau kažkokių verčių, supratimų. Pabūti savimi ir savyje atsitraukus nuo aplinkos.
       Tam reikia rytietiškos išminties.

       1971. V. 7
       Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus.

       1971. IX. 12
       Su kartėliu prisimena K. Korsakas savikritiką, kuriai turėjo ryžtis 1950 m., triuškinant jo knygą „Literatūra ir kritika“. Buvo pasakyta: arba viešas savęs išplakimas, arba represijos. Jau parengtas planas likviduoti Lietuvoje visą socialdemokratinio sparno inteligentiją, kaip padaryta Estijoje. Ir tik nuolankus elgesys gali atitolinti šią kampaniją. Reikėjo nulenkti išdidžią galvą, pačiam apspjaudyti save, norint išlikti Lietuvoje, dirbti mokslinį darbą, išsaugoti nuo „valymų“ vieną iš svarbių lietuvių kultūros centrų.
       Ar po tokio pažeminimo dar galima atsitiesti?

       IX. 27
       Baigiau tvarkyti darbą. Pataisinėjau. Ir viskas. Dabar aiškiai matosi jo vienpusiškumas. Visa lyrika išmatuota srovių masteliu, vaizdinių metaforų lygiu, tarytum tuo ji baigtųsi. Tai tik vienas jos lygis. Aš nepriėjau prie pačios šerdies. Per daug apibendrinau visą lyrikos gyvenimą, dekonkretizavau. O visiškai nėra muzikalumo, kaip svarbiausio elemento, kuo ji atsiskiria nuo kitų [literatūros rūšių]. Vien įvaizdžių medžioklės. Tai – paviršutiniškas darbas, be originalaus nelauktumo, be šviežumos ir koncentruoto smūgio. Matyt, man straipsnį rašyti geriau einasi, negu ką kitą.
       Ir tai vėlgi baisus susiliteratūrinimas. Viskas dėstoma tokioje žinomumo sferoje, be vidinių atsivėrimų, praregėjimų. Citatų batalionai surikiuoti, bet vedami tik gana paviršutiniška vaga – įteisinti modernizmą.
       Aš dabar galvoju, ką turiu daryti. Ir vėl projektai, vėl viltys, ir vėl tu paliksi, kur buvai. Nes tuo skaitymu tu negali savęs atnaujinti, tam reikalingas mąstymas, vidinis buvimas, kuriam tu nebeturi jėgų, nebeturi jo teritorijos, o tik rašyti – rašyti – iki begalinio išsekimo.
       Tad ką daryti? Reikia: 1) eilėraščio stilistiką knisti – melodingumą, 2) lyrikos tipologiją, 3) filosofiją skaityti.
       Ir užteks to smulkaus ir įkyraus rašymo, kuris tik nualina. Reikia ieškoti didesnių objektų, dėl kurių būtų verta.

       X. 4
       Parašiau apie groteską8. Ir žiūriu: visur kartojasi ta pati metodologija. Vakarų literatūra atrodo labai prašmatni, sektina, o mūsų skurdi, bėdina. Ir ji visą laiką vejasi. Tai – prisiskaitėlio metodologija. Nėra savarankiško ir aiškaus mąstymo. Tik šiaip varinėjimas kamuoliukų. Reiktų, kad viskas būtų autentiška, pergalvota, išjausta, o ne šiaip šmaikštus rašymas pagal tezes, ne šiaip rašytojų įstatymas į schemas.

       1971. XI. 10
       Man reikia vis labiau nusiteikti filosofiškai. Nieko nekaltinti, nesistebėti. Iš nieko nesitikėti pagalbos. Juk šioje santvarkoje kiekvienas gyvena tik savimi, jis negali niekam ištiesti rankos, nes tai pavojinga. Pats baisiausias susvetimėjimas, nes grindžiamas baimės jausmu.
       Vėl antras mano disertacijos virtimas atėjo. Ir reikia ramiai pasitikti. Be nuostabos ir susijaudinimo.
       Apskritai reikia jau atmesti visą tą smulkių išskaičiavimų lentelę, nes ji vis tiek nesipildo. Ir gyventi taip, kaip norisi. Nebijoti. Tai sunku, nes tai giluminės psichikos kompleksas. Bet juk tai veikia tik buities gardely, o jei paimsi buvimą ir nebuvimą – išnyksta visa tai. Reikia į viską žvelgti nuo šios ribos – tai suramina ir pastiprina.
       Mečiau savo straipsnius į verdantį katilą. Parašiau pasisakymą – tegul pasiunta9. Matyt, vėl būsiu malamas. Dabar svajoju išeiti vėl į tokį rašymą, kur aš kažką esu sugalvojęs, pasiruošęs.

       1971. XI. 10
       Reikėtų mokytis žvelgti į savo literatūrines sėkmes ir nesėkmes, remiantis B. Sruogos išmintimi: „Visi mes esame svečiai pasauly. / Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš“. Tam priešinosi savisaugos instinktas. Tačiau tik ties buvimo–nebuvimo riba gali paaiškėti tavo esmė, kuri baikščiai rusena periferijoje, kol nevirsta esminiu – būti ar nebūti – klausimu.

 
       1972. III. 5
       Kai pasiklausai per radiją apie žudynes, banditus, tai nieko nebesinori daryti: pasaulis atrodo toks beviltiškas, toks niūrus, kad, rodos, tik greičiau iš jo išeik. Šitą jausmą ypač sustiprina dabartinė mūsų situacija, kur pirmame plane atsistoja visokie durniai, bet ne tai esmė – viskas užspaudžiama, viskas peržiūrima.
       Kaip čia reikės gyventi ir dirbti? Ar dirbti tokiomis sąlygomis. Kokia čia bus kultūra? Ar nereikėtų visai nutilti? Bet juk kultūra turi būti kuriama bet kokiom sąlygom. Ir su visais kompromisais, ir su visa gėda. Kokia ta kultūra bus – vieni niekai, bet ir tokia, matyt, reikalinga.
       Visas mokslas ir menas turi būti pajungtas ideologiniam darbui – tokia direktyva10. Kokius rezultatus ji duos – pamatysim.

       1972. III. 6
       Praėjo triukšmas. Baliai. Susijaudinimas11. Vėl lieki vienas. Vėl ta pati nepasitikėjimo ir abejonių graužatis. Išspausdinau „Nemune“ apie Talentą12. Gana įžūlu, vaikiška, drąsu. Ir nepatenkintas. Atrodo, tarsi toks elgesys man nebepritinka, tarsi tai vaiko kelnaitės, man nepriderančios. Gal tai senatvės žymė, bailumas? O gal tiesiog man tas prisiskaitymas nusibodo? Per daug svetimos išminties ir per maža savo. Per maža spontaniško judesio ir iškentėtos tiesos. Samprotavimų konstrukcijos.
       Man patinka, kaip rašo Martinaitis. Nuo savęs. Lyg lyrinis išsiliejimas, ir išlaikytas vientisas santykis.
       Kažkur viskas nuėjo. Ir aš atlikinėjau šokį su degančiais fakelais, demonstruodamas kvailą drąsą. Tik fakelai kris ant mano galvos – įdomus reginys publikai. Bet visa tai kažin ar paliečia pačią šaknį, pačią esmę, ar tai nėra šiaip sau blūdinėjimas.
       Dabar vėl ta pati problema – ką toliau veikti, kur eiti. Toks jutimas, kad esi išmestas iš balno, kad klaidžioji kažkur vienas.

       1972. III. 7
       Mikelinskas teisingai sako, kad aš linkstu į loginį tiesumą, o Zalatorius emocionalesnis. Ir man norėtųsi tokios improvizacinės laisvės, tokio nesuspaudimo, tokio laisvumo.
       Per daug tos mintys išskaitytos, sistematizuotos.
       Tai – vidinės problemos. O išorinės, kurios nuo tavęs nepriklauso.
       Ar rašyti toliau kritiką, kurios niekas nespausdina, ar pereiti į kitus žanrus? E. Mešk[auskas] sako, kad Maskvoje filosofų posėdy toks idiotizmas, kad nebuvo tokio ir prie Jozefo.
       Juk ateis ir čia. Ir visa ta vidinio išsilaisvinimo banga subyrės į šipulius. Tai labai slidus ir sunkus kelias. Ir kur link nežinia. Ir nežinia – ko mes siekiam? Ar yra tie „mes“, ar tu vienas kapstaisi.

       III. 20
       Buvau Kaune. Pas jaunuosius. Gėlės. Exlibrisas. Bet pasimatė, kad stoviu ant bedugnės krašto. Toliau nėra kur eiti. Ir aiškus rezignacinis motyvas vėl ėmė groti. Toliau nebėra ką daryti kritikoje. Dėl talento Drilinga gavo žiaurią pastabą. Jis bijojo įsileisti mane net į Kauną su pranešimu. – Žiūrėkit, kad duotumėte atkirtį! Jis nori perbraukti visą tarybinę literatūrą. Tokios malonios charakteristikos.
       Apie tolesnį publikavimąsi šitame žurnale nėra ir kalbos. Labai pakenkė Radaitis, nunešęs mano anketą į valdžios rankas.
       Taip kad aiškus ratas. Reikia ieškoti kito kelio.
       Be to, ir aš jaučiu, kad toliau neįmanomas plėtojimas šitokio kritiško santykio. Niekas nepakęs. Rašytojai – valstybinės vertybės, ir niekas negali jų griauti.
       Tad vienas griuvimas labai aiškus. Viena galimybė išsemta. Ir tai, matyt, visuotinis santykis mano atžvilgiu.

 
       1972. III. 21
       Taigi, prasideda kampanija. Vakar partiniame susirinkime A. Jonynas talžė13. Aš pataikiau ateiti į pertrauką. Tiems, kurie niekad nebuvo lupti, tai gražus reginys. Daugiau nieko. Taip ir yra: vienam mala dantis, o kiti tyli. Kitaip ir negali būti.
       Dabar reikia laukti tik komplikacijų. Kiek tai pasieks spaudą, Institutą? Ir nueis apeliacija į Atestacinę komisiją?
       Bet, aišku, kad kritiko karjera jau baigta. Mažiausiai dviem metams išfoluojamas. Ir apskritai grįžimo negali būti tol, kol neprasidės naujas politinis kursas į demokratizaciją. O kadangi Jonynas išreiškia aiškų dabarties kursą – suimti į tvirtas rankas literatūrinį gyvenimą, niekam neleisti šakotis, tai jis gaus oficialų palaikymą.
       Žinoma, visa tai laikinas žaidimas. Bet šitaip praeina ir gyvenimas. Šitaip išsenka nervų energija. Šitaip viskas susimala. Bet, aišku, kad ką nors mėginti kapitališkai dirbti dabarties literatūroje – neįmanoma.
       Lieka ryšiai. Lieka kokia nors monografijėlė, kurios taip pat niekas neleis. Negaliu ryžtis Borutai. Labai jau to paties tipo kaip Jan[onis], Sal[omėja]. Visi tie kovingieji poetai. Norėtųsi giluminio, kokio nors metafizinio poeto. Bet ar visi užimti, ar visi aprašyti.
       Taip ir neturiu kur užsikabinti. Nors aišku, kad reikia eiti į kokią nors neutralesnę temą, į siauresnę sritį, kad šitas akmenų mėtymas pasibaigė ir daugiau nepasikartos.
       Na, bet padaryta. Vieną kartą priminta – kad galit daryti kiaulystes, bet jos nebus pamirštos14.

       III. 22
       V. Žilinskaitė pasakojo dar iš susirinkimo. 6 oratoriai užsipuolė. Viskas prasidėjo nuo to, kad skaitė „Nemuną“ pats Sniečkus ir trinktelėjo kumščiu. Jonynas kalbėjo Sluckio žodžiais, ir tas sėdėjo kaip pagrindinis herojus, kaip nepaliečiamas dievukas. Na ir talentas – šitiek valdyti, šitaip sugebėti…
       Bet tai, aišku, dulkės. O iš esmės tai laikas rieda per tave, laikas mala ir drasko. Jis ir atleidžia tave nuo to balansavimo. Pagaliau jis palieka tau – mokslą, kuriam tu neturi pašaukimo ir noro.
       Įdomu, kad aš kaip klounas čia išeinu, palinksminu, visi pasižiūri, pasigėri, pasistebi, ir kiekvienas grįžta prie savo darbų, bijodami įkišti pirštus tarp durų. Šitai aš ir išreiškiau straipsnyje. Šitai ir norėjau pasakyti. Gerai ar blogai tai padaryta. Bet pataikyta! Ir nesigailiu.
       Tik ką toliau daryti – neaišku.

       III. 23
       Vienintelis gyvas belikęs nervas – mano darbas, mano egzistencija, kuri prabyla tada, kai tu prispaustas, kai tu mušamas. Gal tai ir yra tikroji egzistencijos esmė, tikroji tavo esmė, kurią apneša smulkmenos, dulkės, ir tik sukrėtimo metu tu ją vėl jauti.
       Ir dabar vėl ta pati dilema: turėti kažką savyje, turėti aukštesnį pagrindą, negu ta literatūrinė konjunktūra. Prieš ją šokti – beprasmiška, jos nepakeisi, bet priešinimasis, matyt, yra vienintelis egzistencijos vertingumo rodiklis. Tu žinai, kad beprasmiška, o vis tiek šoki į akis.
       Jaučiu ir palengvėjimą. Tai išėjimas iš kritikos ringo. Matyt, galutinis. Pagaliau reikia gyventi be karštligės, pačiam sau, o toji smulki determinacija per daug niekinga.
       Ir malonu skaityti šiaip sau – be niekur nieko. Taigi žiūriu į viską daug ramiau.

       III. 24
       Aišku, aš paliečiau vadovavimą literatūrai – reglamentaciją ir tragiškas jos pasekmes. Ir tai negalėjo praeiti nepastebimai, nors tiek nedaug ten yra.
       Gal ir bėda. Aš rašau straipsnius kaip emocines deklaracijas su pasiutusiu kategoriškumu. Ar gerai taip laidoti Marcinkevičių ir Baltakį? Juk tokios kritikos niekur ir nėra. Tai judėjimų, platformų kritika, o ne ramaus literatūrinio gyvenimo.
       Bet tai kritika pagal mano charakterį. Ir dabar neturiu ko gailėtis.
       Aišku, kad pats protestavimo, ironizavimo santykis ilgai nebus toleruojamas. Ir aš būčiau atsidaužęs anksčiau ar vėliau. Čia ne teiginiai, o pats griaunantis santykis.
       Ir aš turiu jį slopinti, jei noriu dirbti. Aš negaliu jo demonstruoti, nes tai Čekoslovakijos įvykių atmosferos nuosėdos būtų įžvelgtos.
       Pagaliau – juk visi mes aukos, ir gal reikia mylėti, suprasti ir atjausti, o ne pykti ir mušti kaip dabar.
       Bet kai nėra kategoriškumo, tai irgi nuobodu.

       III. 27
       Jautiesi, kaip padaręs kažkokį nusikaltimą. Ypač stiprus spaudimas. Tam ir ruošiami tokie pogromai, kad žmogus būtų sutriuškintas, sumaltas, kad jis jau neatsikeltų ir nebedrįstų to paties pakartoti. Gali tik įsivaizduoti Pasternako ir Solženicyno padėtį.
       Dar įdomu, kad niekas neatėjo, niekas iš tų, apie kurių vienintelę išrautą egzistenciją aš kalbėjau ir gyniau. Niekas iš tų, kuriuos aš pats gyniau ar bent visada užjaučiau.
       Paliktas esi vienas kaip kuolas visam siautėjimui. Nuo tavęs staiga atšlyja visi kaip nuo maru apsikrėtusio. Tu daraisi pavojingas prisiliesti, kalbėti, bendrauti.
       Ar verta aukotis, lipti ant minos ir šokti herojiškai ant ambrazūros vardan šitokios publikos? Aišku, ne. Tu eini pagal savo logiką, tu darai, kas tau buvo iš vidaus užprogramuota, kas, matyt, buvo neišvengiama. Šitą daužomo talento padėtį aš turėjau išsakyti, ir išsakiau. Na užtat ir staugimas. Bet tavo likimas į šitą investuotas, ir nežinia, kuo viskas baigsis.

       III. 28
       Be abejo, negali užmiršti, kur gyveni. Ir negali labai pasipūsti ir vaidinti principingą. Juk būčiau rašęs apie Mozūriūną „Pergalei“, būtų gal praėjęs groteskas, o ir dėl „Talento“ nebūtų tokio siautėjimo. Bet kur aš nusileisiu nuo Radausko iki Mozūriūno! Na dabar ir gauni žiaugčioti.
       Bet visa toji išmintis siekia praeitį. O jokios strategijos, jokio apgalvoto plano į ateitį. Aš gyvenu kaip poetas kažkokiais vidiniais impulsais, o ne blaiviai apskaičiuotu veiklos planu.
       Bet ir tai niekai. Neaišku, ką veikti. Boruta traukia kaip maištaujančio rašytojo tipas. Bet juk ir parašius nebus kur padėti, kur realizuoti.
       Ir tai niekai. Svarbiausia, kažkokios gilumos nėra. Prisideda pašalinės interesų sritys, bet vieno pastovaus intereso taip ir nėra.

       III. 29
       Ar aš jau pripratau, ar atbukau. Bet šį kartą greit atslūgo vidinio sąmyšio, išgąsčio ir nevilties banga. Arčiau, vis arčiau „ribinė situacija“, ir kai iš to taško pasižiūri, visa tai „tuštybių tuštybė“. Vėl skaitau, vėl kabinuosi į mintis, projektus, tarytum normaliame gyvenime. O juk jis visai nenormalus – neturi jokių perspektyvų ir jokio tikrumo. Rašymas į nežinią, kaip ir visas gyvenimas į nežinią. Matyt, ir į tai galima įprasti. Pagaliau tai – luksusas, palyginus su pokario metais.
       Svarbiausia nieko nežinoti. Kaip ir kur, ir kas reagavo. Ką pasakė. Ką pagrasino. Tu nieko negali pakeisti. Nieko negali padaryti. Kas bus – tai bus. Pamatysi, kai ištiks šis lemtingas sprendimas. O iki tol nėra reikalo nei žinoti, nei jaudintis.
       Svarbiausia – apvalyti sąmonę. Nes ją palaužti, demoralizuoti ir siekiama visu tuo triukšmu.
       Bet nevalia pamiršti, kur gyveni. Nereikia tyčiotis. Reikia rašyti pozityviai, matyt.

       III. 30
       Mano svyruojantis buvimas. Vakar vėl priepuolis. Vėl pasitarimas CK, kur aš figūruoju. Vėl įtūžęs saugumas. Vėl doktorato palaidojimas. Vėl visose instancijose kalba apie mane.
       Kai viso to prisiklausai, jautiesi kaip nusikaltėlis ir trokšti tik vieno: kad greičiau viskas baigtųsi, kad pagaliau prasivertų kapas ir prarytų tave. Ypač nemalonu susitikti Korsaką – žinau, kaip jam apmaudu, sunku, nemalonu.
       Bet kai kur ir paguoda, Marukas, Marcinkevičius skaito „Nemuną“, kurio niekad neskaitydavo, ir laiko, kad reikėjo spausdinti.
       O šiandien vėl nieko. Vėl žiūriu per Sruogos „Visi mes esame svečiai pasauly“, ir tada jau neatrodo nei baisu, nei beviltiška. Yra upė, pušis, vėjas, ir tuo galima pasiguosti šitame siaučiančiame, naikinančiame pasauly.

       IV. 1
       Tokia kritika, kaip maniškė, brangiai atsieina. Ji itin smarkiai mažina gyvybinių jėgų balansą. Nuolatiniai stresai, kurie nuodija kraują ir alina širdį. Ir nėra jiems pabaigos. Ir nėra jokios išeities. Pamautas ant iešmo ir palengva sukiojamas ant ugnies.
       Matyt, iš tiesų Mieželaičio darbas. Jei jau trenkė kumščiu pats šeimininkas, tai jį nuteikti galėjo tik Laureatas. Iš tiesų koks tas mūsų literatūrinis gyvenimas – kaip lengvai viską galima sutvarkyti, užgniaužti, pačiam net piršto neįkišant. Viskas sutvarkoma užkulisyje. Tad jokios kritikos ir negali būti. Šitie monumentai nepaliečiami. Tai – pikti ir kerštingi dievai.
       Ir be to, koks tu vienišas. Jei kam ir rūpi, tai tik kaip klinikinis atvejis. Toks apskritai žmogaus gyvenimas – miršta draugai, ir tu privalai juos užmiršti.
       Nejutau jokios užuojautos, o tik pagyvėjimą ir iš Jono Lank[učio].
       Tokia ši kieta ir žiauri būtis, kurią privalai pernešti.

       IV. 2
       Vis labiau apima kažkoks abejingumas. Rašai – ir rodos, lengvai galėtum nerašyti. Kažkaip atkrentu nuo visko. Vis labiau jaučiuosi nereikalingas. Tuščias. Ir ne tik dėl to, kad nėra perspektyvos, bet ir apskritai slenka gniuždanti tuštumo banga. Kam ir vardan ko? Kas iš to rašymo. Situacija vis labiau stumia į valdišką rašymą, į valdiškas temas (Šolochovas), ir nesimato, kad galėtum ko nors kito nusitverti.
       Korsakas pavarė tave kaip pešką šachmatų lentoje. Smulkus politikierius be jokio žmogiškumo. Bet nieko nepadarysi. Kentėk, lauk. O ko – nežinia. Disertacija kaip užgesę pelenai krinta žemyn. Matyt, kad mano reikalas pasiekęs aukščiausias sferas. Tokia pasiutusi centralizacija. Net ir mokslo dalykai sprendžiami tose pačiose instancijose. Ir čia nieko nepadarysi, niekur nepabėgsi.
       Kartais norisi viską trenkti. Bet ką toliau. Tokia išeitis – ne išeitis. Mes turim dirbti esamom sąlygom, pažeminti, trypiami, ugdyti vidinę laisvę, žinojimą, dvasinį turtingumą. Kaip galima izoliuotis nuo to paviršiaus. Taip daro dailininkai, ir jie daug laimėjo.
       Jaučiuosi privargęs, nualintas. Matyt, ėda dirgsnius visos tos permainos, tas vilties ir nevilties keitimasis. Bet reikia turėti skydą.

       IV. 3
       Išliko permušto šuns savijauta. Nesinori susitikti žmonių ir kalbėti. Atrodo, kad padarei kažką nepadoraus, negarbingo. Atrodo, kad iš tiesų esi nelaimingas kompromisininkas, kuris privalo teisintis. Ir galbūt visas tas pasiutęs spaudimas tebuvo vien gąsdinimas? Argi tokios rimtos instancijos ir tesiekė tokio menko rezultato – pažeminti vieną žmogelį? Bet rezultatas didesnis – vienas tapo išvestas iš rikiuotės ir daugiau balso nebekels. Tai jau ne visai mažas rezultatas. Iš dalies ramiau, nereikia savęs kaip su pentinais spausti: stenkis, rašyk. Dabar savaime užbaigtas kritiko kelias, užbaigtas aukšta gaida, užbaigtas skandalu, kaip ir buvo pradėtas. Dabar sau gali ramiai pasakyti: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“.

       IV. 4
       Dabar gyvenu problemomis: ar Borutą, ar ką kitą pasirinkti. Juk reikės gyventi su juo 3 metus. Boruta man, iš vienos pusės, artimas: maištaujantis, smaugiamas, nepasiduodantis rašytojas, o iš kitos pusės, vėl tas pats užangažuotas rašytojas, kokių jau aš turėjau.
       Be to, Striogaitės disertacija. Tu eini iš paskos ir rašai tą patį, kai dar tiek rašytojų neturėjo atskiro žvilgsnio. Tai mano skaudi problema. Reikia apsispręsti. Jau, rodos, apsisprendžiu, bet vėl abejonės, vėl kažkas stoja prieš. Ir taip nežinau, ką daryti.
       Bet pasirinkimo nėra. Man nesinori klasikų. Nesinori sustingusių figūrų. Mielai dar imčiau Vaižgantą.

       IV. 5
       Sąmonė vis dar negali išsivaduoti. Vis dar bombardavimai. Kiti jaučia malonumą pranešti – kas ką pasakė.
       Korsakas nieko nedarys, jeigu jam nelieps. Tik jis stebisi mano išprotėjimu, kad spausdinau. Grėsmė doktoratui akivaizdi.
       Mikelinskas perpasakoja susirinkimo oratorius. Baltušis pareiškė, kad tai – antitarybinis straipsnis, ir tokiam autoriui kažin ar verta suteikti daktaro laipsnį. Bielinis pareiškė su visu atsakingumu, kad tas straipsnis – tai išėjimas iš visų žmogiškos etikos ribų.
       Atrodo, kad kritiko karjera iš tiesų baigta ne 3 metams, o visam laikui. Juk ir «Искренности» autoriui [Pomerancevui] taip ir nepavyko sugrįžti. O šis straipsnis, matyt, priimtas kaip deklaracija. Taigi, matyt, būsiu tvirtai ir galutinai užspaustas. Ir tie galės ramiai tukti, niekieno nedrumsčiami.
       Kitų reagavimas – smalsumas, lengva užuojauta, bet tai nėra savęs investavimas. Tai žiūrėjimas ir stebėjimas iš šalies – gana atsargus. Tu vis tiek esi kažkas svetimas literatūrai, kažkas pašalinis, ir visa ši istorija tik šiaip liežuvio pamalimui.

       IV. 8
       Palaipsniui viskas ima atrodyti vaikėziškumu. Išblanksta heroizmas. Lieki publikos linksmintojas. Ir už tą pokštą brangiai moki. Kai paskaitai J. Keliuočio pareiškimą15 ir savo straipsnį, aišku, kad jis „antitarybinis“. Ir reiktų visam laikui mesti iliuzijas: 1) pagerinti tarybinę literatūrą; 2) pakeisti rašytojo padėtį.
       Tu amžinai turi kažkokios idealios literatūros ir idealaus rašytojo projektą, bandai jį skelbti, bet tai baigiasi liūdnai.
       Dar tas emocinis kategoriškumas – tai irgi žlugdo tave.
       Bet svarbiausia problema – kaip reikės rašyti toliau. Kai plunksna išjudinta iš rankų. Ką berašysi, visur įžiūrės kažkokį pasiknisimą, ir tau pačiam bus sunku būti savimi. Ta kovinga dvasia, ta literatūrinė opozicija, kuria rėmeisi, turės išnykti.
       Čia tai problema. Ar nebūsiu aš demoralizuotas šitos avarijos. Ir vis dar neaišku – ką toliau daryti.

(Bus daugiau)

 
       1 Su Zalatoriais, jų dukra Egle bei jų bičiuliais Vaitkevičiais iš Joniškio, mūsų vaikais Rūta ir Andriumi kelias dienas dviem mašinomis keliavome po Karpatų kalnus ir miestus. (Atgal>>>)
       2 Redagavo šį Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų rinkinį, išėjusį 1970 m. (Atgal>>>)
       3 Vilniaus universiteto literatų būrelio, vadovaujamo E. Bukelienės, konkurse pirmąją vietą už eilėraščius laimėjo O. Baliukonytė, antrąją – O. Rasiukevičiūtė, trečiąją – M. Kontrimaitė. Vertinimo komisija: V. Kubilius, A. Maldonis, J. Mikelinskas, M. Bieliauskienė, E. Bukelienė („Literatūra ir menas“, 1969 m., gruodžio 27). (Atgal>>>)
       4 Rašė daktaro disertaciją „XX amžiaus lietuvių lyrika“, atskira knyga išėjo tik 1982 m. (Atgal>>>)
       5 A. Bučys straipsnyje „Keliai ir kelrodžiai“ („Literatūra ir menas“, 1970 m., balandžio 11), teigdamas, kad lietuvių romanas nuosekliai tobulėjo, ironizavo jo kritikus, esą irgi tobulėjusius, tik nepageidautina – estetizuojančia – linkme. „Susilpnėjus sociologinei analizei <…> imta dažnai dangstytis susigalvotom ar patyliukais pasiskolintom estetinėm kategorijom <…> taip reiškiasi natūrali reakcija į ankstesnes literatūrines dogmas, bet tuo pačiu metu mes neretai patenkam naujų iliuzijų vergovėn.“ (Atgal>>>)
       6 Ataskaitiniame E. Mieželaičio pranešime „Lietuvių tarybinės literatūros derlius“ („Literatūra ir menas“, 1970 m., gegužės 30) kritikai mokyti remiantis „bendru marksistinės estetikos pagrindu“, būtinu bet kokioms diskusijoms. „Diskusija apie vidinį monologą romane dar ir dėl to taip nenatūraliai užsitęsė, kad ją pradėjusiojo kritiko straipsnyje buvo eklektiškai paliesta tiek įvairaus plauko teorijų ir netikslių jų interpretacijų, kad po to įsijungusiems kritikams teko pateikti daugybę autentiškos medžiagos iš literatūros, filosofijos ir psichologijos istorijos.“ (Atgal>>>)
       7 Jono Kazlausko, Kazio Umbraso, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojos Emilijos Stanevičienės motinos. (Atgal>>>)
       8 Straipsnį „Groteskas – tragiškas juokas“, spėtina, įteikė A. Baltakiui, „Pergalės“ vyriausiajam redaktoriui, kad išspausdintų žurnale. Deja. Išsaugojo A. Baltakio 1971 m. spalio 13 d. rankraštinį atsiliepimą: „<…> nagrinėdamas grotesko prigimtį, V. Kubilius neteisingai, vienpusiškai remiasi tik šiuolaikinės buržuazinės literatūros gnoseologija ir estetika <…> visur bando ieškoti grotesko, jį savotiškai absoliutindamas, kaip savo metu jis darė su intelektualizmu ir vidiniu monologu“. Straipsnį, išverstą M. Lodus, pirmieji išspausdino estai („Grotesk tragiline naer“, „Keelja Kirjanalus“, 1973, Nr. 8, p. 449–456), kiek pakeitus struktūrą ir pavadinimą („Grotesko poetika“) – LTSR MA darbai (Serija A, 1975, t. 1, p. 139–191). Pirmuoju pavadinimu „Groteskas – tragiškas juokas“ autorius jį įdėjo į knygą „Žanrų kaita ir sintezė“ (1986). (Atgal>>>)
       9 Nepritardamas A. Dausos filmo „Tas prakeiktas nuolankumas“ Vaižganto „Dėdžių ir dė-dienių“ motyvais koncepcijai, pagal kurią Mykoliukas – įtūžęs jaunuolis, rašė: „Vienišas žmogus, užsklęstas savo siauroje ir tamsioje aplinkoje, nedaužo galva sienos, nes supranta tokio veiksmo beprasmiškumą. Bet baisiame niokojančiame laike jis išsaugo nuo sutriuškinimo gerumą, jautrumą, švelnumą, kūrybingumą, o šitų žmogiškų vertybių išsaugojimas ir buvo dvasinis pasipriešinimas, teikęs gyvybę visai mūsų liaudies kūrybai“ („Pirmieji lietuvių klasikos žingsniai ekrane“, „Kultūros barai“, 1971, Nr. 5, p. 25). (Atgal>>>)
       10 Nerimą dėl neaiškios kritikos ateities sukėlė TSKP CK nutarimas 1972 m. pradžioje „Dėl literatūros ir meno kritikos“, šio nutarimo vieši svarstymai. „Maskvoje šią savaitę vyko TSRS Rašytojų sąjungos valdybos plenumas, skirtas literatūros kritikos ryšiams su gyvenimu ir šiuolaikiniu literatūros procesu aptarti. <…> Dalyvavo K. Korsakas, V. Kubilius, A. Maldonis, E. Mieželaitis, J. Požėra ir M. Sluckis“, – „Literatūra ir menas“, 1972 m., sausio 29. (Atgal>>>)
       11 Daktaro disertaciją „XX a. lietuvių lyrika (stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu)“ apgynė 1972 m. vasario 24 d. Oficialūs oponentai: V. Zaborskaitė, L. Gineitis, N. Gėjus. (Atgal>>>)
       12 „Talento mįslės“, „Nemunas“, 1972, Nr. 2, p. 17–20. Prisimenu šio straipsnio istoriją. Parašė prieš apsigindamas daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją. Pats sau ir man primindavo J. Lebedį, draudusį V. Zaborskaitei reikštis spaudoje, kol neapgins mokslinio darbo, kad nepakenktų gynimui. Tačiau slidinėjimo ir žvejybos bičiulio išminties užteko neilgam. (Atgal>>>)
       13 Rašytojų sąjungos partinės organizacijos atvirame susirinkime 1972 m. kovo 20 d. Antanas Jonynas apkaltino kritiką kenkėjiškumu. „Jaunųjų ugdymui anaiptol nepasitarnauja „Nemuno“ š. m. 2 numeryje išspausdintas V. Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. Jis tiesiog suglumina beprasmišku talento mistifikavimu ir visišku jo autonomijos paskelbimu, jaunų rašytojų visuomeninio auklėjimo prasmės paneigimu. Norėtųsi išsakyti ir skaudų pasipiktinimą dėl nebe pirmą kartą pasireiškiančios V. Kubiliaus tendencijos paleisti visuomenėn pikantiškas paskalas apie vyresniuosius mūsų rašytojus, pirmiausia apie pokario kartą. Kodėl taip siekiama vyresniuosius sukompromituoti ir nustatyti prieš jaunimą? Kokią naudą tai duos? Ką galvoja šiuo klausimu „Nemunas“?“ („Laiko pulsas ir jaunųjų kūryba“, „Literatūra ir menas“, 1972 m., kovo 25.) (Atgal>>>)
       14 Į straipsnį „Talento mįslės“ audringai reaguota ne dėl turinio, o dėl aliuzijos į Kostą Kubilinską, sovietinio saugumo infiltruotą į partizanų būrį, nušovusį partizaną poetą B. Labėną. Štai tas lemtingas sakinys: „Meno depersonalizavimo teorija išsprendžia paradoksalų uždavinį – kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, alkoholikas, o kūryboje – dorovingumo ir taurumo apaštalas, kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti informatoriumi, prokuroru ar net žudiku ir rašyti švelniausius eilėraščius vaikams“. Šis teiginys apsidraudžiant buvo užmaskuotas nuoroda į čekų mokslininkus (М а й е р о в а    М . „Билет в вечность…“ // Вопросы литературы, №. 10, с. 154), bet nesėkmingai. „Nemuno“ redaktorius, bene taupydamas vietą, nubraukė išnašą, o kartu ir galimą teisinimąsi, kad turėjęs omenyje ne lietuvišką realiją. (Atgal>>>)
       15 Straipsnyje „Tiltas, kurio dar nėra“ („Kultūros barai“, 1971 m., Nr. 12) Juozas Keliuotis teigia socializmo pergalę Lietuvoje: „Išaugo žemės ūkis ir pramonė; gausu visų sričių inteligentijos“ ir atsiriboja nuo emigracijos, esą nesiorientuojančios istorijoje. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt