Beveik visą naktį jam nedavė miegoti šuns kauksmas. Gūdus ir sopulingas. Klausėsi sukandęs dantis ir jautė rusenančią ugnį krūtinėje ir lėtai verdančią košę galvoje. Pamažu tą ugnį ir košę nustelbė kritiška, amžinai teisybės ieškanti mintis, kad nedaug ką tepraranda dėl to nelemto šuns kauksmo, nes ir vėl sapne, kaip jau ne kartą, dirbtų beprasmišką ir beviltišką darbą, kuris nesiduodavo nei baigiamas, nei nutraukiamas: aiškintų debilams Kanto kategoriškąjį imperatyvą, statytų iš smėlio prie kiaulių fermos Gedimino pilį, žvelgtų pro binoklį į savo praeitį, su arbatiniu šaukšteliu kastų duobę šuniui palaidoti, dažytų savo krauju, tekančiu iš nosies, sieną, ant kurios iš tolo šviečia užrašas: „Viską į savo vietą pastatys istorija“, su kojūkais koptų į kalną, ant kurio kariasi žmogus...
       Šitaip mintydamas kiek apsiramino ir net užmigo. O kai šuns kauksmas vėl pažadino, kurį laiką dar įstengė tęsti sapne pradėtą darbą: rankiojo savo seno kūno, kažkokių pragariškų jėgų išnarstyto ir išdrabstyto ant reklamai skirto stendo, dalis ir dėjo į krūvą: va čia koja, kurios didysis pirštas jau be nago ir ima sėtryti; va čia ranka, aristokratiška ir suvytusi; va čia akys, pastabios ir priekabios; va čia nosis, pamėlusi ir numirėliškai paaštrėjusi; va čia kakta, sokratiška ir raukšlių pilna; va čia lūpos, bekraujės ir subliūškusios; va čia smakras, atkragęs ir apšepęs; va čia plaukai, balti ir pleiskanų pilni; va čia ir visa galva, didelė ir negrabiai nusklembta; va čia kaklas, pašiurpęs, vos ne Adomo obuoliu pavirtęs; va čia krūtinė, subobėjusi ir susiaurėjusi; va čia širdis, abrakinė ne abrakinė, kaliausė ne kaliausė; va čia pilvas, į tuščią sūrmaišelį nusidavęs; va čia falas, susitraukęs it besparnis iš lizdo ištrauktas pempiukas, va čia...
       Sukrovęs visas savo kūno dalis į krūvą, jis ilgai į ją spoksojo, kol pagaliau ištarė:
       – Va ir visa ta žmogiška būtybė, kuri, anot... Ne, apie tai vėliau, o dabar: nei velnias, nei gegutė. Taip! Bet negražu, nekenčiu, o nešu. Omnia mea mecum porto².
       Nušveitė į šalį antklodę, atsisėdo lovoje ir ne tiek su užuojauta, kiek su panieka pažvelgė į savo kaulėtus, išsišovusius kelius, pridėjęs ranką prie krūtinės pasiklausė, ar nesiruošia berniškam pokštui širdis ir pro sukąstus dantis išspaudė:
       – Na, kuineli, užteks drybsoti. Varysimės toliau, tik mažiau galvosim taip kaip seniau: kur tas kelelis pilkas mane nuves? Visa tai žinom. O nuo savęs niekur nepabėgsi. Jeigu ir bandysi, anksčiau ar vėliau prie gimtosios nuodėmės prakeikimo sugrįši. Žmogus gyvena ir ėda, kad neturi drąsos negyventi ir neėsti. Tiesą sakant, pavienis žmogus retkarčiais tos drąsos pasigamina, bet jį patį kone visada išduoda visuomenė, žmonija. Jeigu žmonija tos drąsos įsigytų, ji, užuot tūpčiojusi ir krūpčiojusi prie Rubikono, pasakytų: alea jacta est³.
       Po šito monologo jis mažumėlę atvėso ir pasinarsino. Ir ėmė suprasti, kad pagrindinis sumautos nakties kaltininkas buvo ne šuns kauksmas, o atsinaujinęs nepasitenkinimo savimi šuoras. Mat pastaruoju metu vis dažniau ėmė ant savęs širsti, kad it sudraskytas bobų vasaros voratinklis vis draikosi po pasaulį neįstengdamas nei žmoniškai gyventi, nei su tuo gyvenimu suvesti sąskaitas. Tarsi dar nebūtų iki gyvo kaulo įgrisusi ta nuolatinė kova tarp nesutaikomų minčių, be perstojo kovojančių tarpusavy ir paliekančių vien aitrias dulkes, lavonų smarvę, nualintą peizažą ir vis įkyresnį klausimą: „Ar iš tikrųjų tu esi tas, kuris mirtinai kam nors reikalingas?“ Ir vis kebliau būdavo į šį klausimą atsakyti arba jo išvengti. Nebent kiek palengvėdavo, kai išeidavo į balkoną, iš kur didžiulės kapinės atsiskleisdavo visu savo besočiu godumu. Žiūrėdavo tol, kol atbukdavo akys, o į širdį sugrįždavo taika ir ramybė. Kažkokia mistinė rezignacija ir neaiškus, vis tvirtėjantis pasitenkinimas, kad žmonės mirtingi. Todėl daug nelaukdamas, nesvarstydamas išėjo į balkoną ir dabar. Išėjo basas ir vienmarškinis, ir neišsimiegojęs, ir, nejausdamas ankstyvo pavasario vėsos, žvelgė, kaip pro vaiduokliškus kapinių medžius, juodus kryžius ir paminklus lyg šviežias kraujas sunkiasi aušra. Iš fizinio ir dvasinio sąstingio jį pažadino atsinaujinęs šuns kauksmas, kuris čia buvo dar šiurpesnis ir nykesnis. Tai buvo nebe kauksmas, o signalas SOS. Šis ėjo per visus kaulus ir sąnarius, melžė širdį, dusino ir skverbėsi pro visas poras it protą užliejanti ir valią paralyžiuojanti jėga.
       Jis užtrenkė balkono duris ir ėmė paskubomis rengtis. Galva svaigo lyg žvelgiant į bedugnę kažkur netoli Kazbeko kalno, kur kadaise lankėsi ir pirmą kartą savo gyvenime suvokė, kad norėtų gyventi ten, kur nuolatinė gelmių trauka. Gyveno kitur, bet tos traukos nepamiršo, kaip ir dabar čia, artėdamas prie kapinių, iš kurių sklido gaivus pavasario dvelksmas, kurio negalėjo nuslopinti nebūties alsavimas. Jis sustojo prie medžio ir visa gerkle gaudė orą. Ir stovėjo tol, kol kažin kas pasakė, kad reikia eiti ir išmesti iš galvos mintį, įkyriai tvirtinančią: vienintelis protingumas šioje ašarų pakalnėje yra blaivus ir šaltas stiprumas. Stiprus tas, kuris sugeba sau įsakyti. O dabar – eiti. Eiti, eiti, kol sustabdys širdis, o ne mintis. Širdis? Nesvarbu – „Omnia mea...“ Ir jis ėjo. Sustojo šalia didžiulio medžio, prie kurio glaudėsi kažkieno išmestas melsvas vaikų vežimėlis, kuriame išplėštom akim, nuogu pradurtu pilvuku gulėjo vienakojė lėlė. Stabtelėjo ir prisiminė Šv. Augustino ar Tomo Akviniečio senovėje ištartus žodžius: „Inter feces et urinam nascimur!“⁴ Prisiminė ir pralinksmėjo: vadinasi, ir švento gyvenimo vyrus persekioja žemos, riebios ir nykios mintys. Tad ko jam, Afgano tėvui, kraustytis iš galvos? Ir vis dėlto jam atrodė, kad būtina patikrinti, ar tas vežimėlis dar važiuoja. Priėjo ir pastūmė. Važiuoja!
       Ir jau drožė nebegirdėdamas šuns kauksmo. Ėjo tol, kol vėl tas kažin kas įsakmiai paklausė: „Gimstame tarp išmatų ir šlapimo, o mirštame?“
       Jis vėl sustojo, įkvėpė nuo kapinių sklindantį nebūties dvelksmą ir tarsi stovėdamas garbingoje tribūnoje tarė:
       – Mirštame taip ir nesupratę, kodėl gyvenome.
       Nuo šito nelaukto, kone spontaniško atsakymo jam tarsi nušvito akys ir aštrus žvilgsnis įsmigo į didžiulį sniego baltumo kalijos žiedą, kuris atrodė lyg iš siaubo prasižiojusi bedantė senio burna su virpančiu iš nekantrumo pasakyti kraupią paslaptį liežuvėliu. Jis net aiktelėjo, tarsi tą paslaptį jau būtų išgirdęs. Aiktelėjo nevalingai, seniokiškai, kaip dar niekad gyvenime, ir pažadino juodus paukščius, sutūpusius medžiuose. Paraudusiame danguje jie išsiskleidė gedulingai šnarančia vėduokle. Tai buvo lyg ženklas, kad reikia susikaupti, įsižiūrėti ir perskaityti, kas parašyta ant juodo kaspino, kurį švelniai kedeno gatvėje nejuntamas vėjelis. Štai kodėl ir tos baltos raidės juodame kaspino fone tai ryškėdamos, tai ir vėl pranykdamos atrodė tarsi gyvos, baikščios būtybės, beviltiškai bandančios pasislėpti nuo tų lemtingų juodų paukščių. Vos tik pradėjo tas baltas raides akimis gaudyti, rankioti ir dėlioti vieną prie kitos, visą kūną nusmelkė klausimas:
       – O kurgi tas visą naktį ir visą kelią kaukęs šuva?
       Apsidairė. Ne, jo nėra. Nejaugi ne čia, ne prie to naujo kapo, žalių vainikų, baltos kalijos, jis budėjo ir kaukė? O gal pabėgo išgirdęs tų juodų paukščių alkaną bylą?
       – Ne, nėra.
       Jo žvilgsnis vėl susirado tas baltas raides, bijančias ar vengiančias iš diskretiškumo ar drovumo per daug pasakyti. Skaitė atkakliai, ilgai, kruopščiai, kaip buvo įpratęs dirbti kiekvieną darbą gyvenime, kuriame nieko lengvai ir juo labiau veltui negaudavo. Vargais negalais sužinojo tik tiek:
                                     ATIDAVĘS GYVENIMĄ KITIEMS...
       Jausdamas, kaip visą kūną slegia nerimas ir netikrumas, tarsi signalas paskubėti, jis bandė sakinį pratęsti iki galo mintyse, tačiau kažkas neleido pasitenkinti banaliais žodžiais: ILSĖKIS RAMYBĖJE! O užbaigti sakinį gražiau, įspūdingiau, kaip tiesiog reikalaute reikalavo iš siaubo ar susidomėjimo išsižiojęs tas kalijos žiedas, vis negalėjo. Panūdo net perlipti apsamanojusį cementinį mūrą, juosiantį kapines, paimti tą juodą kaspiną į rankas, su nugalėtojo šypsena papurtyti ir tas raides išbarstyti. Juo labiau, kad taip daryti ragino ir ta nekantri kalijos burna su tuo gyvatiškai judančiu liežuvėliu.
       Susikaupė ir pasipurtė. Mat rytas buvo kandus ir šaltas. Landus, lipnus ir kartu kažką žadantis. Tik žemė švinine jėga traukė savęsp, siurbte siurbė kojas. Kapų žemė. Pažvelgė į savo kojas ir tarsi pirmą kartą gyvenime išvydo, kad kairė pėda buvo daug didesnė negu dešinė. Tai ta galūnė, kurios didysis pirštas be nago ir lyg pradeda pūliuoti. Ji net negražiai išsipūtusi, tarsi toji žiurkė, kurią vaikystėje nukirto su kapone prie kūtės ir kuri naktį prisikėlė iš numirusių ir vijo jį per krauju pažliugusį pūdymą, o jis negalėjo kaip paprastai bėgti, nes iki gurnelių klimpo kojos, o širdis įstrigo gerklėje ir dusino. Net ir dabar vėl pajuto, kaip pro basų kojų tarpupirščius švirkščia garuojantis žiurkės kraujas. Gal šis kraupus prisiminimas jam ir padėjo užbaigti frazę, kurią pradėjo ir kuri nutrūko ant juodo kaspino: „Atidavęs gyvenimą kitiems, ilsėkis ramybėje nekvaršindamas sau galvos dėl pasaulio pradžios“.
       Jis apsidžiaugė, kad šį rebusą pavyko taip lengvai, be nervų tampymo išspręsti ir tuojau pat prisiminė ir kitą sapną, turintį glaudų ryšį irgi su kojom. O va kokį. Tada jis kopė į kalnelį, kur ilsisi tėvas, motina ir seneliai. Ten trys kryžiai – akmeninis, metalinis ir medinis – ir visada žydi jazminai, tulpės, pinavijos, nasturtos, žirniukai ir astrai. Visa tai jis aiškiai matė, nors buvo pats vidurnaktis ir mėnulis slapstėsi už nežinia iš kur išlendančių debesų. Kopė į tą kalvą ir su nerimu jautė, kaip vis sunkėja kojos ir vis stipriau maudžia paširdžius. Tada jis čiupo tas varganas savo kojas į glėbį, priglaudė prie krūtinės, kaip vaikystėje nešdamas per patvinusį upelį glausdavo daug mažesnę sesutę. Su tuo keistu nešuliu jis laimingai ir užkopė. Užkopė ir išvydo seniai iškastą duobę, virš kurios ištemptas juodo šilko kaspinas su baltom raidėm: „Kojos turi paklusti galvai, o galva – kalvai“. Ir lavonai, lavonai... Išniekinti, sudarkyti, subadyti... Pabudo išmuštas prakaito, rankomis susiėmęs kojas... Tačiau nebuvo laiko apmąstyti, ką visa tai reiškia. Nei tada, nei dabar. Tada pritrenkė ir sugniuždė baisi žinia, kad sūnus ne tik Afganas, bet ir narkomanas, o dabar... vėl sukrėtė šiurpulingas šuns kauksmas. Ir visai čia pat. Stovėjo apstulbęs ir sunerimęs. Klausėsi ir dairėsi. Naršė akimis kiekvieną kauburėlį, kiekvieną kryžių, paminklą, krūmą ar medį net nepastebėdamas, kad kauksmas liovėsi. Tik žengęs žingsnį kitą pajuto tarp kojų kažką gyvą, besiglaustantį, spurdantį, virpantį. Tarsi anas juodas kaspinas šiugždėtų. Pasilenkė, žvilgtelėjo – šuva. Rusvas, vidutinio ūgio, balzgana trumpa barzdele, rudomis nulėpusiomis ausimis... Airių terjeras? Lyg ir ne. Foksterjeras ne foksterjeras... Ir tas, ir ne tas. Kažkoks nematytas, negirdėtas, lyg ne mūsų krašto svečias. O labiausiai krito į akis šuns stati, nutriušusi uodegėlė. Ir mąsli, reikšminga, kone žmogiška veido išraiška. Tačiau visa išvaizda liudijo, kad jis yra bėdžius, nelaimėlis, didelis vargeta. Ir kažkuo jis dar buvo panašus į nusirėkusį vaiką. Žmogus praskėtė kojas, kad geriau matytų, kuo šuva panašus į nusirėkusį vaiką. Ogi visu virpančiu nuo antžmogiškos įtampos kūnu, nesuvokiamu vaiko sąmonei kraupaus likimo demonstravimu. Jis vėl suglaudė kelius, kad gyvas, nuskriaustas padaras pajustų, jog yra prisiglaudęs prie gyvo sutvėrimo. Ir tik dabar žmogus suvokė, kodėl šuva visą galvą, tą mąslią stačiakampę galvą jam tarp kojų įgrūdęs. Žmogui, kurį mato pirmą kartą gyvenime, kurio visai nepažįsta ir kurio tikriausiai netrukus jau niekad nebematys. Nejaugi kiekvienas gyvas padaras turi būti žmogui draugas, bičiulis, brolis?
       Žmogus apstulbo, ilgam neteko žado. Tik rijo jį, tą šunį, akimis ir klausėsi jo keisto cypimo, inkštimo ar pagreitinto lekavimo visai negalvodamas, ką jam pačiam daryti, nors aiškiai jautė, kaip dangaus gobtuvas kyla aukštyn, o kapinėse ir mieste prasideda matomas ir nematomas gyvenimas – sujuda pabudusi iš miego medžio šaka, krūmo viršūnė, pasigirsta paukščio balsas, gatve nuburzgia automobilis, nušniokščia troleibusas… Pagaliau pro medžius, kurie didingai ar paknopstomis kilo į gausias kalvas, pasirodė ir saulė. Ji buvo gaivi ir linksma, išsimiegojusi ir pailsėjusi. Ir visi kryžiai, niūrūs ir sunkūs paminklai, vargani kauburėliai ir puošnūs antkapiai pasidarė daug aiškesni, paprastesni, kasdieniškesni, be mistikos, be paslapties skraisčių. Ir žmogus, stovintis prie kapinių su nepažįstamu šunim, pasijuto daug laisvesnis, saugesnis. Reikalingas pasauliui ir sau. Reikalingas kaip dar niekada iki šiol. Todėl pirmiausia kreipėsi į tą, kuris buvo arčiausiai:
       – Kas tu toks būsi? Iš kur čia dabar atsiradai? Bėglys ar benamis? Kokia nelaimė tave prispaudė? Netekai šeimininko ar šeimininkės? O ir vardas tavo koks? – apipylė jis netikėtą svečią klausimais. Bet svečias nelaimėlis, užuot į tai reagavęs akimis, ausimis ar liežuviu, tik visu kūnu virpėjo ir vis giliau lindo žmogui į tarpukojį.
       Tada žmogus pasilenkė ir nesidygėdamas svetimo, nepažįstamo kailio ėmė šunį glostyti, nors nesiliovė ir šnekinti.
       – Bet ir tau ačiū, kad dar pasitiki žmogum, kuris pats savim jau nebepasitiki.
       Šuva, tarsi atsilygindamas už žmogišką gerumą, ėmė atsargiai vizginti uodegėlę, tačiau niekaip nepajėgė įveikti ar nuslėpti savo, matyt, ilgam įsismelkusio drebulio. O gal tai buvo gimstančios vilties jaudulys? Gyvūno, atsidūrusio ant naujo gyvenimo slenksčio, vilties virpulys? Bet kol kas, atrodo, jame viską nustelbė nebylus prašymas: „Žmogau, nepalik manęs vieno! Aš tau tarnausiu. Aš būsiu tau ištikimas. Aš visus žmogaus norus išskaitysiu jo akyse“.
       Žmogus pakėlė šuns galvą ir ilgai žvelgė jam į akis. Jos buvo pavargusios, be galo liūdnos, sutrikusios, bet be melo ir klastos.
       – Nežinau, nežinau. Mat ir aš pats esu ne medžiotojas, o medžiojamasis. Jeigu jau neturi kitos išeities kaip su tokiu koks aš susidėti, aš dar pagalvosiu.
       Šuva jau drąsiau tą savo uodegėlės stimburį suvizgino – tarsi per jį išėjo visas liūdesys ir pasiliko tik viltis. Iš pradžių buvo uodegą tik sujudinęs, lyg nenorom ir dvejodamas, bet pamažėle aiškėjo, kad ima pasitikėti. Ir šuns akys pagyvėjo, net sublizgo.
       – Ieškai užuovėjos? Bijai vienatvės? Vengi akistatos su giltine?
       Šuva bugščiai, nervingai krustelėjo. Per jo liesą kūną perbėgo drebulys. Paskui ištiesė kaklą, tarsi vėl taikytųsi įsprausti galvą žmogui į tarpukojį. Žmogus tada prisiminė, kad nė vienas šuva neatlaikydavo jo žvilgsnio ir cypdamas, amsėdamas ar inkšdamas slėpdavosi būdoje arba, nusisukęs į šalį, imdavo skalyti, net stūgauti.
       – Aš suprantu tave, brolau, – vienintelis būdas, kuriuo mes galime pasipriešinti giltinei ar vienumai, yra jas prisijaukinti. Kaip? Jų nevengti, su jomis bendrauti? Taip, taip, brolau, bendrauti! Kodėl pastatei akis? Išsigandai? Matyt, gerą šeimininką turėjai? Tokį, kuris padėdavo pamiršti, kad kiekvienas gyvas padaras gimsta tam, kad pakratytų kojas. Kitas klausimas – kur, kada ir kaip. O tam būtina žinoti ir tai, kad žmones daugiausia priveikia ir į kapą be laiko įstumia ne dideli rūpesčiai ir vargai, o mažmožiai ir vaidai, kurie jiems suardo nervus lyg mažvaikiai savo žaislus. Manau, kad tau reikia tai žinoti. Tau, kuris vėl nori sujungti savo likimą su dvikojais. Sielos ramybės pas mane nerasi.
       Žmogus taip netikėtai čia įstrigo kartu su tuo nauju kapu, su tuo šunim – svečiu nebuvėliu, kad net nepastebėjo, kaip kiaurą valandą ar dvi čia užsibuvo. O verkiant reikėjo dar suspėti aplankyti tą tolimą giminaitį ir seną draugą, kuris guli ligoninėje – už netvarkingą gyvenimą nubaudė keista liga, neleidžianti nei miegoti, nei padoriai krutėti, o vien niekuo nebepasitikėti. Net buvusiais draugais. Gal dėl to, kad dar neseniai buvo sekamas, tampomas, tardomas, kalinamas, daužomas, kankinamas… O buvo vyras, kuris prie bet kokio darbo du tris atstodavo.
       Šuva pasistiebė ant užpakalinių kojų, ėmė gerintis, glaustytis ir net lyžtelėjo žmogaus delną palikdamas jame raudoną kažkokios kambarinės gėlės vainiklapį.
       – Nejaugi tu, brolau, įsigudrinai pasmaližiauti gėlių žiedais? Ir dar tokiu metu, kai dauguma gėlių ilsisi, o tik mažuma tarnauja turčiams. O gal nieko kito ir negalėjai ant danties uždėti? Vien tik naujo kapo žiedus? Bet ir aš nieko valgomo su savim nesinešioju. Gardumynais negali pasigirti ir visas mano namų ūkis. Ir ne tik dėl to, kad esu jau nukaršęs pensininkas, bet ir todėl, kad… namuose turiu Afganą. O kas jis toks, reikia ne nusakyti, o pamatyti ir apmąstyti. Jis, tasai Afganas, ir įtraukė mane į karuselę, kuri pradeda suktis paslaptingai, nejučiom ir žaismingai, o liaujasi suktis viešai ir žiauriai. Bet ką aš čia pradedu be laiko dejuoti. Reikia veikti. Ir pirmiausia pasakyti: žengte marš! Pasakyti sau. Tad Good bye!
       Žmogų sukrėtė ir sulaikė šuns akys, kurios tarsi skenduoliai pašoko į viršų ir netrukus vėl paniro akiduobėse, kupinose nežinios ir tamsos. Bet šuva nėjo šalin, tik tos savo uodegėlės, susitraukusios nuo skausmo ir alkio, nebekrutino. Ir žvelgė į žmogų ne tiek akimis, kiek visu nelaimės prislėgtu gyvenimu. Žmogus pajuto šaltį, persmelkusį jį nuo galvos iki kojų, staiga pasisuko ir pusbalsiu kartodamas: „Dar sugrįšiu, dar sugrįšiu tavęs pamatyti“, vikriau negu galima buvo iš jo tikėtis persirito per geležinę tvorelę, kurios pirma lyg ir nebuvo, ir vis negalėdamas atsikratyti įkyrios minties, kurios anksčiau irgi lyg nebuvo, leidosi bėgti.
       Atsigręžė tik ties posūkiu troleibuso stotelės link. Atsigręžė, ir jųdviejų žvilgsniai sulipo. Neatplėšiamai. Pasirodo, kad šuva jį sekė. Atsargiai, slaptai, iš tolo, bet sekė. Žmogus, engiamas tos naujos minties ar idėjos, kurios anksčiau irgi lyg nebuvo, sugrįžo atgal ir susierzinęs, pykdamas ant savęs treptelėjo koja:
       – Na dabar!.. Ko dar?! Mažas vaikas ar kas? Kurgi aš tokį tave dėsiu? Ne, tegul ir ne tokį, bet… bet, bet… Negi nematai, kad ir aš nemažesnis už tave nelaimėlis. Negi dar nepastebėjai, kad ir mano egzistenciją remia labdara. Va batai, va kelnės, va puspaltis, va kepurė – badė jis visą save ranka ir smilium – viskas iš ten. Kaip aklas aklo toli nenuves, taip ir skurdžius skurdžiui pilvo sočiai neprikimš. Tiesa, aš dar neduoneliauju, bet mano rytojus neką šviesesnis už tavo. Skurdas – ne turtas. Be to… argi aš tau dar nesakiau, kad išlaikau ir globoju Afganą, tą permanentinį smūgį žemiau juostos, kuris neduoda žmoniškai atsikvėpti nei dieną, nei naktį? O tokio neatvesi į protą nei įstatymu, nei Dekalogu, nei Kanto kategorišku imperatyvu. Jis pats sau įstatymas, Dekalogas ir imperatyvas. Jeigu šitą aš tau sakau, tai, matyt, turiu tam teisę. Argi aš nesu tas, kuris niekuomet gyvenime neieškojo nei draugų, nei pažinčių, nei pinigų – man užteko ir savęs paties, savų darbų, minčių, idėjų ir manijų. Savų iliuzijų ir savų sapnų. Patariu ir tau nenusipiginti. Draugų ir pažinčių ieško tas, kuris pats savęs neturi.
       Susizgribęs, kad šuniui jau ima dėstyti savąsias negandas, žmogus staiga nutilo ir, tarsi pabudęs iš miego, pažvelgė į „pašnekovą“, kuris kantriai stovėjo ir klausėsi šito monologo. Klausėsi vos vos krutindamas ausis ir nutriušusios uodegėlės stimburį. Pasakytum, kad šuva viską, absoliučiai viską supranta, tik leistis į diskusijas privengia. Tačiau žmogus, vis labiau atsiverdamas ir sujaudintas šuns prieraišumo bei paklusdamas tai minčiai, kurios anksčiau lyg ir nebuvo, nebegalėjo sustoti pusiaukelėje, jis tęsė:
       – Štai aš žvelgiu dabar, brolau, į tave ir vėl manyje, kaip jau ne kartą, viską ima nustelbti tas keistas mano sielos dvilypumas, net kažkoks nebaigtumas, o tai tolydžio verčia mane – ypač nemigos naktį – išeiti iš savęs, peržengti tuos įpročio ar prakeikimo sumeistruotus stereotipinius rėmus, sugrįžti į praeitį ir atidžiai, kruopščiai, su nerimu ir viltim ieškoti ten to nebaigtumo, to dvilypumo pradžios, pačių šaknų. Ir, sakytum, vien tam, kad dar kartą įsitikinčiau, koks vis dėlto buvau naivus, pasipūtęs, patiklus ir… išdidžiai ryžtingas, dirbtinai valingas, viskam pasiruošęs. Ir net kvailas per visą pilvą. Ieškantis to, ko nebuvau pametęs, ko iš viso gyvenime nėra ir negali būti, – tai yra Teisybės. Ir va tada viskas, ką jau turiu, galėjau turėti ir galiu turėti, įstrigo širdy it rakštis panagėj. It užnuodyta strėlė, priešo paleista.
       Ir staiga žmogus suprato, kad dar niekada su jokiu Žemės gyventoju jis nebuvo toks atviras, toks nuoširdus, taip „užsivedęs“ ir nejautė tokio įsakmaus, nenumaldomo poreikio išsikalbėti, išsipasakoti, atsiverti, iškuopti visą susikaupusį nerimą, gėlą, patyrimą, prakeikimą, kaip tam pirmą kartą gyvenime matomam šunėkui. Kodėl? Nežinia. Ir jokio reikalo nėra žinoti. Svarstyti, narplioti. Žodžiu, atėjo metas. Kaip ateis metas ir pas Abraomą keliauti.
       – Betgi aš šneku, postringauju, plepu, o nežinau net tavo vardo. Tad koks tavo vardas?
       Šuva supratingai, net ir pernelyg supratingai tylėjo.
       – Nesakai? Nori, kad pirma prisistatyčiau aš? Na ką gi – galiu: Rokas Trupinėlis, neprivilegijuotas pensininkas, buvęs banditas, paieškomas žmogus, tremtinys ir laisvės šauklys. Kai susidraugausime, sužinosi ir kai ką daugiau. O dabar tavo eilė. Tad koks tavo vardas?
       Ir, didžiausiai jo nuostabai, šuva tarė:
       – Au au, au au, au ūūū… Miau miau…
       – Vadinasi, esi kinas, ir tavo vardas Miau Miau. Tokį gražų ir įdomų vardelį girdžiu pirmą kartą. Sakau „girdžiu“, bet prisipažinsiu, kad neretai ir nebeprigirdžiu. Ypač sudėtingesnių, neįprastų garsų ir vardų. Tikriausiai tu, brolau, pasakei ne Miau Miau, o tiesiog Moi-ris. Ką? Teisybė? Moiris – Likimas. Argi ne?
       Ir vėl, didžiausiam Roko Trupinėlio nustebimui, šuva linktelėjo galvą. Tą mąslią, filosofišką, stačiakampę galvą.
       – Moiri! Moiri! Sa! Sa!
       Šuva priėjo prie savo „pašnekovo“ ir džiugiai, pasitikėdamas, bet pigiai nesigerindamas, žvelgė jam į akis.
       – Mano Moiris, mano Moiris, – glostė žmogus mąslią šuns galvą ir pro ašaras, sujaudintas ir kone sukrėstas, kartojo šuniui primestą vardą: – Moiris, Moiris, Moiris… O aš esu Rokas Trupinėlis, – dar kartą prisistatė jis. – Duok leteną! Ne ne, duokš ranką!
       Ir, visų didžiausiai žmogaus nuostabai, Moiris jam paklusniai, oriai padavė priekinę koją, kurią jis draugiškai spaudė, pro ašaras, be galo susigraudinęs kartodamas: mano Moiris, mano Moiris… O kai vėl prabilo, tegalėjo pasakyti tik tiek:
       – Likimas, deja, taip nori, kad šis mudviejų susipažinimas pasibaigtų išsiskyrimu.
       Moiris papurtė galvą ir tarsi maldaudamas ėmė laižyti jam ranką. Šuns liežuvis buvo šiurkštus, bet šiltas. Rokas Trupinėlis pasigraibė po kišenes, kur kartais įsidėdavo kokią duonos kriaukšlelę, o nieko ten neradęs, nusibraukė skiausčiu delnu pakibusią ašarą ir tarė:
       – Jaučiu, žinau, kad nori ką nors valgomo ant danties uždėti, o aš lyg tyčia nieko neįsidėjau. Žodžiu, plikas kaip tilvikas. Ir vis per tą skubėjimą su tavim susitikti. Tad eik, Moiri, ir susirask kokią labdaringą moterėlę, prisigerink jai ir gyvenkite su Dievo padėjimu. A? Pagalvok!
       Tačiau Moiris nesujudėjo. Ir jo akyse nieko kito negalėjai matyti – tik nuovargį, rezignaciją, virstančia apatija, ir… atsidavimą, antžmogišką prisirišimą ir viltį.
       – Na, sakykim, aš tave paimu ir parsivedu į savo namus, – nesiliovė šnekėjęs ir įtikinėjęs Rokas Trupinėlis, bet jau ne tiek šuniui, kiek pats sau: – Parsivedu, pavalgydinu, su namiškiais supažindinu, surandu kampą tau apsigyventi, nuprausiu, sušukuoju, lovą pakloju, čiūčia liūlia surypuoju, o tu išsimiegi ir užmiršti, kad dar vakar, užvakar kauksmu žadinai mirusį šeimininką ar užkietėjusią žmogaus širdį ir sąžinę. O kas toliau? Ryt, poryt, dar vėliau? Kas bus tada, kai aš su Perpetua, – jeigu jinai dar sugrįš iš ligoninės, – iškeliausim Anapilin? Pasiliksi vienas su Afganu, kuris ne tik nesiliaus kaifavęs, su chemijom ir chimerom bendravęs, neturės nei laiko, nei didelio noro ne tik su tavim pavaikštinėti, bet ir į akis tau atidžiau pažiūrėti? Nejaugi tu manai, kad tavo atėjimas į mano namus padarys stebuklą, ir Afganas, nutraukęs ryšius su baisiuoju savo įpročiu, pradės naują gyvenimą? Be pagrindo manai. Nėra jokios vilties! Aš iš anksto galiu garantuoti, kad tavo atėjimas bus ne kas kita, kaip nelemtas patvirtinimas, kad stebuklų amžius baigėsi kartu su Kristaus mirtimi ant Golgotos kalno. O pagaliau kas iš to, jeigu sužinosi, kad jis kiauras dienas ir naktis praleidžia savo pražūtingų minčių ir jausmų pasaulyje, ir nepasmerksi? Nebent tik savo gerą valią, o ne galią parodysi. Galia – tai sugebėjimas įvykius pakreipti nauja, sau palankia vaga. Ar tau tai duota? Ne! Tai va, Moiri, kokie popieriai! Nejaugi taip sunku mane suprasti? Juo labiau bent kiek įsigilinus, kad kiekvienam normaliam žmogui rūpi šeima, jos likimas, jos teikiama šiluma, kuri pašvęsta atnešti visa, ko žmogus dar gali laukti malonesnio, prasmingesnio ir reikšmingesnio savo dėl pirmosios nuodėmės prakeiktoje egzistencijoje. Visa tai aš tau sakau ne pasiteisindamas, o vien gero norėdamas. Ne dėl to, kad bijočiau ar vengčiau pats apsisunkinti, duonos kąsnį nuo savųjų nutraukti. Nors, kita vertus, kas gi iš žmonių ligos metu ar alkaną valandą nenorėtų žinoti, kad tas kąsnis jo laukia kaip ir padrąsinantis motinos balsas? „Pakentėk, vaikeli, Dievas davė vargelį, Dievas duos ir protelį tą vargelį įveikti.“ Ne, to aš jau seniai nebegirdėjau ir nebelaukiu. Nebelauk ir tu, jeigu nenori nusivilti. Dabar aš pats turiu būti stiprus, pasirengęs ne tik spjauti likimui į barzdą, bet ir sargdinti tą koją, kuri panašėja į aną su kapone užmuštą žiurkę. Bet visa tai niekis, palyginus su Afganu, kuriam reikia ne tik duonos kasdieninės, bet ir kaifo nuolatinio. O be to, Moiri, ne prošal tau žinoti ir tai, kad ir aš esu užkietėjęs „alkaša“. Toks latentinis, kaip postringauja baltaskverniai medikai arba normalūs piliečiai, lakantys ne su gerkle, o su galva. Žodžiu, Moiri, visą laiką aš turiu laviruoti tuo ištemptu virš prarajos lynu, kuris kiekvieną akimirką gali nutrūkti. Ne, Moiri, aš nekeikiu savojo likimo, aš tik nenoriu juo dalytis su kitais, nes jis per daug negailestingas. Tai kas, kad aš visiems atrodau stiprus ir narsus. Stiprus ir narsus todėl, kad nėra į ką atsiremti.
       Moiris nerangiai pasijudino, sunkiai, tarsi plėšte atplėšdamas savo grakščias kojas nuo žemės, ir pirmą kartą kimiai amtelėjo. Tačiau jo akys liko tokios pat pavargusios ir ištikimos, nors jose ir šmėkštelėjo nepasitenkinimas ar net priminimas, kuris galėjo reikšti: kas nori šunį mušti, pagalį visada suranda. Tai išdavė perbėgantis jo kūnu drebulys.
       Neatlaikęs Moirio žvilgsnio, Rokas Trupinėlis mostelėjo ranka, apsigręžė ir keliais žingsniais kone jaunatviškai perbėgo gatvę ir pasuko prie netoliese sustojusio troleibuso, bet jį sustabdė, nuo galvos iki kojų perrėždamas, čaižus automobilio stabdžių žvygtelėjimas. Dar po sekundės kitos jis išvydo iš po prabangaus limuzino ratų išlendantį Moirį, baisiai sutrikusį ir šlubčiojantį. Tuo pačiu metu iki galo prasivėrė limuzino durys ir pasigirdo įsakmus žmogui skirtas balsas:
       – Pasiimk savo kamikadzę!
       Moiris stovėjo už kelių žingsnių ir atrodė dar didesnis vargšas negu anksčiau. Visa jo išvaizda sakyte sakė: dabar aš jau nebeturiu ko prarasti. Viena jo ausis ir užpakalinė koja kraujavo.
       Limuzinas piktai suburzgė, vikriai šoktelėjo ir nušvilpė gatve. Jį tuoj pasekė ir netoliese stovėjęs autobusas, palikdamas melsvą debesėlį dūmų, kurie palengva tirpo. Roko Trupinėlio širdis, pašokusi ir pasiekusi gerklę, nusileido, dar kartą apsivertė ir ėmė nelygiai, tarsi į kažką įsiklausydama, mušti. Širdžiai aprimus, Rokas Trupinėlis priėjo prie vis dar sutrikusio Moirio, apžiūrėjo jo ausį, koją – jos buvo tik nubruožtos – ir tarė:
       – Nesiseka tau, brolau, kaip ir man. O kai nesiseka, tai, anot žemaičių patarlės, gali nosį krapštydamas ir pirštą nusilaužti.
       Moiris pritardamas linktelėjo savo mąslią galvą ir apsiašarojo.
       – Nors ir nelinksmas tavo gyvenimas, bet nelinkėčiau jo baigti po limuzino ratais, – dar pridėjo Rokas Trupinėlis prie žemaičių patarlės.
       Moiris šlubčiodamas pribėgo prie kiosko, kur po didelėmis it tvyranti grėsmė „Marlboro“ raidėmis gundomai šypsojosi ir masino gražuolių akys, lūpos, krūtys, pakėlė tarsi parodai sužeistą koją, čirkštelėjo ir vėl sugrįžo pas jį. Liūdnų, sutrikusių akių žvilgsnis leido suprasti, kad Moiriui dabar viskas vis tiek pat. Atėjo toks metas, kai jis nebegalėjo tuo žvilgsniu ko kito pasakyti: man dabar svarbiausia į ką nors atsiremti, nejaugi dar nesupranti?
       – Atsiremti? O į ką man atsiremti? Sustoti ir atsiremti nuolatinių negandų genamam? Kai kiekvieną mielą rytą, vos pakirdusį iš miego ar vargais negalais nusipurčiusį nemigos košmarų naštą, lyg kalnas užgriūva dienos katorga, nepadaryti, atidėti ar nepradėti, bet būtini darbai? Kai vakaras, leidžiantis kiek prisėsti ir atsikvėpti, atrodo toks tolimas ir nerealus kaip dykumoje oazės miražas. Kai galėdavau vien pasipurtyti kaip šuva, išlindęs iš šalto vandens, ir lyg užkeikimą pro sukąstas lūpas kartoti: „Ištversiu, ištversiu, nors ir viso pasaulio velniai pastotų man kelią“. O kas belikdavo daryti? Nebent po viso to smagiai žengti per gyvenimą ir vengti draugų ir pažįstamų žvilgsnių, kad juose neišvysčiau veidmainiškos užuojautos.
       Moiris tebestovėjo. Tik drebulys jo nebekrėtė. Bet kietai suspaustos lūpos, į vieną daiktą sukoncentruotas žvilgsnis liudijo, kad jo ryžtas eiti iki galo su netikėtai sutiktu žmogum nė per nago juodymą nepasikeitė.
       – Ir vis dėlto tu, brolau, esi ne „kamikadzė“, kaip tave pavadino tasai „limuzinas“, o tik Moira – Likimas. Toks pat, ko gero, likimas, kokį aš buvau pasiruošęs sutikti aną šaltą žiemos naktį prie Lietuvos Parlamento rūmų, kai degė laužų ugnys, o žmonės dainavo patriotines dainas ir bičiuliškai vaišinosi arbata, sumuštiniais, ir niekas nebijojo mirti, nors niekas ir nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų. Tik visi degė meile Dievui ir Tėvynei. Aš pats tada pusiau lietuviškai, pusiau vokiškai daviau vienam vokiečių televizijos korespondentui interviu apie lietuvių ryžtą atgauti nepriklausomybę. Savo žodį baigiau Horacijaus sentencija lotyniškai: „Dulce et decorum est pro patria mori“⁵. Ir buvau šventai įsitikinęs, kad kitaip ir negali būti. Tąsyk kalbėjau daugybės žmonių apsupty ir akimis godžiai ieškojau ugnies liežuvių sklaidomoje ir vaikomoje tamsoje bent vieno veido, kuris tų mano žodžių išsigintų, jiems nepritartų arba dėl jų imtų drebėti. Tokių nebuvo. Tada pasijutau be galo laimingas ir net pamiršau, kad tarp tų veidų neradau Jotvingo. O kai tas vokietis pasakė „Das glaube ich schon“⁶, akyse šmėkštelėjo ir sūnus. Tai va, Moiri, kokiam likimui aš buvau atsidavęs. Bet aš neturiu teisės dabar, šią valandą, kai Lietuva dar vis taip sunkiai keliasi, primesti jai savo likimo. Juk aš, kaip netrukus, manding, išgirsi, esu visų nelaimių ir negandų susikirtimo taškas. Tasai subjektas, kuriam gyvenime nesiseka, nors jis ir stengiasi niekur nenukrypti nuo Kanto kategoriškojo imperatyvo.
       Tai pasakęs, Rokas Trupinėlis, vikriau negu buvo galima iš jo laukti ir tikėtis, pro priekines duris įšoko į sustojusį troleibusą, atsisėdo į senukams ir vaikams skirtą vietą ir pajuto didelį, bet nuodėmingą palengvėjimą. Pralinksmėjusiomis, pažvalėjusiomis akimis permetė keleivius, kurie buvo pasipuošę, tarsi vyktų į kažkokią didelę šventę, žvilgsniu stabtelėjo prie balto kalijos žiedo gedulingai apsirengusios moteriškės rankose, prisiminė, nuo ko laimingai paspruko, nugara prilipo prie patogios suolo atkaltės ir netrukus ėmė barakatinuoti. Pažadino įsakmus moteriškas balsas:
       – Kieno šitas šuva?
       Rokas Trupinėlis praplėšė akis ir tuojau pat prie vidurinių troleibuso durų po viena laisva sėdyne pamatė pasislėpusį… Moirį. Daugelio žvilgsnių badomas, jis buvo susitraukęs kone į kumštį.
       – Aš klausiu lietuviškai – kieno šitas nuodvasa? – griežtai reikalavo madinga mėlyna skrybėlaite pasipuošusi netoliese sėdinti moteris. Net iš jos ilgų grakščių kojų dvelkė ne tik pavasaris, bet ir teisėtas pasipiktinimas.
       – Argi jis jums kliūva? – bandė kažkas raminti išsišokėlę. – Jis nieko nedaro.
       – Ką reiškia – nieko nedaro? – kėlė balsą madinga skrybėlaitė. – Norit, kad už gerklės griebtų? Taip? Nieko nedaro, tai dar nereiškia, kad nieko ir nedarys.
       Suerzėjo visas troleibusas. Vieni palaikė įsižeidusią moterį, o kiti – šunį. Pasakytum, kad čia jau nebe tie žmonės, kurie taip ramiai, šventiškai, pasitikėdami vieni kitais, važiavo. Važiavo į kažkokią tik jiems žinomą šventę.
       – Argi, ponia, tas šunelis jums trukdo? – tiesiog kreipėsi į ją senyvas su kažkokiu ženkliuku palto atlape vyriškis. – Tegul tik žmonės būna tokie taikūs ir geranoriški kaip šunys.
       – Tai gal, pone, įsikiškit jį į užantį ir džiaukitės jo taikumu ir geranoriškumu.
       – Ačiū už malonų, protingą patarimą, bet kol kas man užteka, ponia, ir to, ką turiu ne užantyje, o ant užanties.
       – O ką jūs turit, leiskite paklausti? – kažkodėl apsidžiaugė madinga skrybėlaitė. – Spalvotą geležėlę atlape?
       – Taip, aš ją turiu ir man ji, toji geležėlė, brangi, – visai neįsižeidęs dėl jam reiškiamos paniekos, paaiškino vyriškis. – Šita, anot jūsų, geležėlė vieną kartą išgelbėjo man gyvybę. Stribas šovė, bet pataikė ne į širdį, o į tą geležėlę.
       Šitaip pakrypus kalbai, madinga skrybėlaitė kurį laiką žvelgė pro langą, kur kitoje upės pusėje aukštai iškilusi virš namų, medžių ir žmonių juoda grakšti moteris ištiestoje rankoje laikė žibintą. O kai atsigręžė, madingos skrybėlaitės veidas buvo daug ramesnis ir taikesnis. Ji net atsiprašė:
       – Atleiskite, pone, už akibrokštą, kurį sukėlė mano alergija šunims. Mat neseniai mano dukrą, grįžtančią iš mokyklos, šuo sukandžiojo ir išgąsdino taip, kad ji turėjo atsigulti į ligoninę. Tad jūs turite mane suprasti.
       Tuo metu, kai troleibusas sustojo ties posūkiu prie Mokslų akademijos bibliotekos, pasigirdo ne tiek nekantrus, kiek išgąstingas balsas:
       – Išleiskite, arba…
       Visų keleivių akys nukrypo į balso pusę. Prie vairuotojo kabinos maigėsi, kilojo ir pynė džinsuotas kojas, trypčiojo bekepuris, susivėlęs, susiglamžęs vyriokas, kuriam ant nugaros akinamai baltomis raidėmis buvo parašyta CHICAGO. Durys prasivėrė, ir vyriokas paknopstomis, abiem rankom prilaikydamas smunkančias kelnes, nėrė upės link. Kilusiu sąmyšiu nusprendė pasinaudoti ir Rokas Trupinėlis. Jis tyliai spruko iš sustojusio ir ne vietoje pravėrusio troleibuso duris. Palietė kojomis grindinį ir visa krūtine atsikvėpė. Pagaliau jis laisvas! Truputį dilgsėjo blauzdas, kojų pėdas, graužė neaiškus nerimas, prikaišiojo sąžinė – tu pabėgai nuo Moirio, kurį dabar troleibusas nuveš į kitą miesto pakraštį, kur jis turės iš naujo ieškoti nakvynės ir savo šeimininko kapo, kad galėtų kaukti ir medituoti. O ar suras? Ir tu manai, kad pabėgai nuo savo Likimo?
       Rokui Trupinėliui pasidarė negera. Jis ėmė vaikštinėti Neries pakrante pirmyn ir atgal retkarčiais viena akimi pagaudamas tą bekepurį vyrioką, kuris ne vietoje sustabdė troleibusą. Dabar jis, iki šakumo apsinuoginęs, už keliolikos žingsnių pasilenkęs prie pat vandens, kažką veikė. O ką iš tikrųjų veikė, Rokui Trupinėliui nelabai ir rūpėjo. Jis pats buvo paskendęs savo mintyse, abejonėse ir priekaištuose. Kaipgi šitaip? Kaipgi šitaip?.. Juk Moiris tavim pasitikėjo, o ir tu pats jau suspėjai jam daug ką pasakyti, patikėti ir net pažadėti. Ir štai prisistatei, vardą davei – ir dar kokį! – ir pabėgai. O ir kaip pabėgai? Pasinaudojęs savo artimo nelaime. Negi jis dabar tenai pusnuogis stypso iš gero? Stypso it gandras ir tikriausiai šaltame vandenyje plauna savo pritriestas kelnes.
       Ši minčių, abejonių, priekaištų dvikova baigėsi Moirio šalininkų pergale – Rokas Trupinėlis sėdo į artimiausią „trečiuką“ ir per visą miestą nudardėjo į jo pakraštį. Moiris jo laukė ant kalnelio, netoli pagrindinio stoties pastato. Laukė akylai žvelgdamas į tą pusę, iš kurios atvažiuoja žmonės. Laukė atsargiai, diskretiškai kilsnodamas pamuštą koją. Vos tik jį pamatęs išlipant iš troleibuso, šuva pašoko, šlubčiodamas pribėgo ir… pabučiavo jam ranką. Rokas Trupinėlis iš pradžių apstulbo, ėmė trypčioti vietoje ir kažką panosėje mykti, murmėti, o paskui aiškiai pajuto, kaip jame tirpsta nepasitenkinimas savimi dėl parodyto šuniui nuolaidžiavimo, dėl žmogiško silpnumo, dėl viso to, kas privertė čionai, viską metus ir palikus nežiniai, grįžti, atvažiuoti, kad susitiktų ir laiką gaištų su svetimu šunim. Tirpsta, nyksta ir visą esybę užlieja graudi, nesuprantama šiluma, kažkoks kosminis dėkingumas, ir jis čiupo Moirį į glėbį, pakėlė jį prie veido ir pakštelėjo į šuniškas lūpas. Moiris kone žmogiškai aiktelėjo, suinkštė, suspiegė iš neapsakomo džiaugsmo ir… apkabino Žmogui kaklą, skruostu prisiglaudė prie skruosto. Paskui juodu ilgai tylėdami žvelgė vienas kitam į akis. Po šitos daug sakančios tylos Rokas Trupinėlis nubraukė delnu ašarą ir, nugalėdamas kažkokio dar likusio susierzinimo ar nepasitenkinimo likučius, tarė:
       – Taigi matai, brolau, kad aš linkęs geriau pats nukentėti, negu leisti savo artimui kentėti. O tuo naudojasi ne tik mano draugai, bet ir nedraugai. Kažkodėl nedrįstu taip galvoti apie tave, Moiri. Nejaugi mudu tapsime nebeišskiriami kaip Siamo dvyniai?
       Moiris dabar, atrodo, klausėsi ne tik ausimis, kurios paslaugiai krutėjo įsiurbdamos žodžius į širdį, bet ir visu suklususiu kūnu.
       – Mielas brolau, supratingasai Moiri, gražu čia būtų pavaikštinėti, pasidairyti, pažioplinėti, televizijos bokštą, kuris paženklino garbingą posūkį mūsų naujojoje Nepriklausomybėje, aplankyti, pamedituoti, pasimelsti. Ir žmonės čia, atrodo, ne tokie irzlūs, smulkmeniški kaip centre, miesto pilve, bet va tas laikas, laikas… Daugelis žmonių postringauja, kad pensininkams, tiems bedančiams senukams, to laiko iki kaklo ir jie atseit neturi kur jo dėti. Bet tie, kurie taip postringauja, labai klysta arba nesupranta ir nenori suprasti, kad tikram pensininkui galva plyšta ne nuo to, kas jau padaryta, o nuo to, kas dar nepadaryta ir būtina padaryti. Va šitaip tau, Moiri, pasakiau ir prisiminiau, kad tą žmogėną, tą vyrioką bekepurį, prie upės palikau pusnuogį. Prisiminiau, ir kažkas gribštelėjo už širdies: o jeigu jis tenai?.. Tad nebegaiškim, brolau. Televizijos bokštą ir savus rūpesčius palikim kitam kartui. Žinoma, ne šventam Nigdui.
       Pradinėj stotelėj buvo vienas juokas patekti į „trečiuką“ ir su šunim. Nebuvo didelių sunkumų ir perskrosti visą miestą. Dėl viso pikto Rokas Trupinėlis Moirį pasisodino ant kelių. Abu išlipo Arkikatedros aikštėje, Pilies papėdėje. Nieko nelaukdami abu nuskubėjo į paupį. Žmogėnas dabar susirietęs gulėjo ten, kur dar neseniai dvilinkas karštligiškai darbavosi. Gerai tik tiek, kad gulėjo su kelnėmis. O gal velniui ir dūšią atidavęs? Palikęs Moirį ant šaligatvio, Rokas Trupinėlis nusileido laiptais ir jau iš tolo išgirdo trūkčiojantį parpimą. Žadinti ar ne? Dešinė ranka, nepatogiai atmesta už susivėlusios galvos, buvo juodai mėlyna. Iš nosies kyšojo it ubago lazda snarglys. Viena koja buvo basa. Bet baisiausia, kad ir visas šakumas iki pat kelių buvo šlapias. Žadinti! Ilgai galvoti nebuvo kada. Rokas Trupinėlis suėmė miegalio petį ir ėmė purtyti, bet šis tik kažką sumykė, garsiai pirstelėjo ir vėl išsižiojęs parpė. Supurtė stipriau ir šūktelėjo: „Kelkis! Policija!“ Žmogėnas parpė kaip parpęs. Supurtė iš visų jėgų. O kai nepadėjo ir tai, tarsi ieškodamas pagalbos, pažvelgė į saulę, kuri buvo jau pakrypusi į vakarus. Ir štai, didžiausiai jo nuostabai, stačiu upės krantu, vos nesiversdamas per galvą, atšlubčiojo Moiris ir, sustojęs prie žmogėno galvos, ėmė garsiai loti. Lojo, skalijo gal kokį ketvirtį valandos. Pagaliau miegalis praplėšė akis, staiga kilstelėjo galvą, pasirėmė alkūnėmis ir sušvokštė:
       – Iš kur tas šuva?
       Nesulaukęs atsakymo, jau daug ramiau, be pirmykščio išgąsčio veide, paklausė:
       – Kas jūs?
       Rokas Trupinėlis žengė žingsnį arčiau ir paaiškino:
       – Žmogus iš gatvės.
       – Žmo-gus iš gaatvėės, – pakartojo. – O aš kur esu?
       – Ten, kur apsišikei.
       – Apsi… – stengėsi kažką prisiminti jis. Apsidairė, ilgai žiūrėjo į drumstą upės vandenį, į tyliai vasnojančius kirus, vėl į vandenį, tarsi norėtų ten panirti ir pasislėpti. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į juodą moterį, kuri kitoje upės pusėje aukštai iškilusi laikė ištiestoje rankoje žibintą, į baseino pastatą, o ilgiausiai sustojo prie Sporto rūmų, kurie atrodė kaip besiartinantis milžiniškas buldozeris. Pagaliau žmogėno žvilgsnis pavargo, tiesiog dribte nudribo ant šakumo. Nudribo ir… sudrebino visą nedarnų, gremėzdišką stotą. Žmogėnas pašoko ir kurį laiką stūksojo prasižergęs, negalėdamas atplėšti akių nuo didžiulės tamsios dėmės. O kai atplėšė, pradėjo karštligiškai naršyti po visas kišenes – ir išorines, ir vidines. Ištraukęs vieną paskui kitą net tris pinigines su palengvėjimu atsiduso, šyptelėjo. Paskui patikrino jų turinį, ir akys dar labiau nušvito. Nesusilaikė ir impulsyviai it mažas vaikas visas tris pinigines pabučiavo. Dar kartą. Ir dar. Apsižvalgė ir paklausė:
       – Kur mano diplomatas?
       – Kai su savo subjurusiu pilvu bėgot iš troleibuso, jokio diplomato jūs neturėjot.
       Žmogėno akys vėl nukrypo į pilvą, o sugrubusi ranka ilgai sagstė kelnių praskiepą. Baigęs šį sunkų ir sudėtingą jam darbą, jis paskubomis įgrūdo basą koją į pusbatį. Vėl garsiai it astmininkas atsiduso ir palengva ėmė kopti laiptais į krantą. Ant priešpaskutinės pakopos atsisuko ir kone sušuko:
       – Ačiū, pone, protingo šuns valdove! Ačiū už viską!
       Ir gerokai šlubčiodamas, bet patenkintas laimingai pasibaigusiu nuotykiu, žmogum, šunim ir pačiu gyvenimu, patraukė Arkikatedros link.
       Rokas Trupinėlis aiškiai suvokė, kad sąžiningai atliko savo žmogišką pareigą, bet nesijautė ramus ir galįs sumažinti įtampą galvoje. Jau nuo pat ryto, vos tik kiek pabendravęs su tuo foksterjeru ne foksterjeru, suprato, jog tai ypatingas šuva. Todėl ir dabar, žvelgdamas į troleibusą sustabdžiusį ir nuėjusį keleivį, jis galvojo ne apie jį, o apie Moirį. Tik apie Moirį, kuris žmogiškai susimąstęs nenuleido akių nuo kitoje upės pusėje stūksančių Sporto rūmų. Kiekvieną valandą, ne, kiekvieną minutę Moiris jam kėlė vis didesnę nuostabą ir įtarimą, netgi patvirtino įsitikinimą, kad jame yra apsigyvenusi kokio nors protingo žmogaus vėlė. Ne, jis nėra paprastas šuva, tai „aukštai organizuota materija“. Roko Trupinėlio akys ėmė atkakliai ieškoti Moirio žmogiškų bruožų. Ir, žinoma, jų surado – nuo barzdos iki uodegos, kuri savo neišsivystymu sustingo daugiau žmogiškame negu šuniškame gyvenime. Ir tų bruožų surasdavo vis daugiau ir daugiau. Pagaliau jis padarė tokią išvadą – Moiris yra keturkojis hominidas, tik panašus į žmogų daugiau siela, o ne kūnu. Padarė ir apsiramino. Ir net buvo įsitikinęs, kad vieną gražią dieną Moiris prabils žmogaus balsu.
       – Moiri, ką ten įdomesnio anapus upės pamatei? A? Ir tau ne prie širdies tas pastatėlis? Tasai sporto monstras?
       Moiris pritariamai linktelėjo galvą.
       – Jis taip nepadoriai įsiręžęs it koks veislinis bulius. O gal net ir buldozeris, pasiryžęs bet ką sumaigyti, suluošinti, sumaišyti su žemėm, su skalda ir su krepšinio bei futbolo kamuoliais. Ir viską viską, ką tik sutinka kelyje, sutrypti. Netgi kultūrą paversti chaltūra, balastu, makulatūra ir... mėšlu didžiajam Sportui tręšti.
       Moiris pribėgo prie artimiausio skelbimo stulpo, kur didžiulėm raidėm buvo propaguojamos krepšinio rungtynės Pedagoginio universiteto salėje, pakėlė sužeistą koją ir stulpą... palaistė.
       – Va, Moiri, jam taip ir reikia. Tegul žino savo vietą net ir jo didenybė Sportas. Iš tiesų tai jau nebe sportas, bet politika, moralė ir įvaizdis kartu paėmus. O iš tikrųjų sportas tapo paverstas ir pinigų kalykla, ir pinigų rinkykla, ir žmonių nervų ardykla, ir skerdykla, ir kuo tik norit, tik nebe sveikatingumo mokykla ir saugykla. Ką gi, laisvoji rinka, laisvas ir pasirinkimas – dūkti ar pūti.
       Moiris žvelgė Rokui Trupinėliui į akis lyg viskam pritardamas ir viską suprasdamas. Ir atrodo, kad jam malonu buvo jausti padidėjusį žmogaus dėmesį. Ypač po incidento troleibuse. Be to, Moiris vis aiškiau ėmė suvokti, kad realus pavojus netekti žmogaus globos sumažėjo iki minimumo. Tai labai padidino jo pasitikėjimą savimi. Be abejo, kartais buvo galima pastebėti ir tai, kad Moiris ne viskam, ką sako Rokas Trupinėlis, pritaria. Pavyzdžiui, jis raukėsi ir net šyptelėjo pro barzdą, kai tas postringavo apie Sporto rūmus, kurie esą jam panašūs į buldozerį, pasiryžusį bet ką – net kultūrą – sugriauti, sumaišyti su žemėm, paversti balastu, makulatūra, mėšlu ir juo patręšti sportą. O Moiriui tie Sporto rūmai daugiau panėšėjo į gyvatę barškuolę, kuri savo hipnotizuojančia galva ir barškėjimu grasina ir kenkia ne tiek žmogui, kiek šuniui. Juk sportu apsikrėtęs žmogus tampa aklas. Tai liudija kone kiekvienos laimėtos arba pralaimėtos sporto varžybos, kai dažnas sirgalius gali tave iš džiaugsmo ar nevilties apspardyti, užmušti ir vietoj šaliko apsivynioti apie kaklą, kad patirtų ir pademonstruotų savo jėgą, reikšmingumą ir nesuvaldomą būdą.
       – Žinau, Moiri, kad tu viską girdi, viską supranti, viską kritikuoji, tik nenori leistis į diskusijas. Ir ne dėl to, kad trokštum būti filosofu, o vien todėl, jog šiuo metu mums daugiau trūksta ir reikia klausytojų, tylėtojų, o ne kalbėtojų. Tokių žmonių, kurie galėtų apie save pasakyti: „Saepius locutum, nunquam me tacuisse poenitat“⁷.

       Iš pradžių Rokas Trupinėlis norėjo patraukti pėsčias į Žvėryną, kur infekcinėje ligoninėje kankinosi jo draugas Angelas Špokas, bet vengė – ir dar su šunim – be reikalo eiti Gedimino prospektu, kur vesternizuotose parduotuvių vitrinose demonstruoja savo grožybes bekojės, berankės ir begalvės moterys, tarsi menine kalba šaukdamos: „Mielas praeivi, tu esi susirūpinęs, susikrimtęs, nudūręs akis į žemę. Kodėl? Todėl, kad tavo gyvenimą apkartina galva ir galūnės. Tad numesk jas į šalį ir vadovaukis ne galvos, o pilvo ir papilvės imperatyvais!“
       – Na tiek to. Tad kur mes dabar, Moiri, patrauksim? Neprisimenu, ar tau jau sakiau, kad aš nenoriu susitikti daugelio pažįstamų, jog išvengčiau užuojautos jų lūpose, o džiaugsmo – akyse. Visada puolu gelbėti matydamas prievartaujamą moterį ar vaiką, bet nirštu ir degu iš nebylaus pasipiktinimo regėdamas, kaip vyras arba moteris prievartauja pats, pati save. Ypač daug tokių, kurie mėgsta apgailestauti ir guosti tave sužinoję, kad tavo sūnus ar duktė eina kreivais keliais, kai užklumpa tave kokios ligos ar finansiniai sunkumai, kai duonos kąsnis, ašarom aplaistytas, springsta burnoj. Kai prislegia tave vienatvė, kai į padorią šeimą įsibrauna svieto perėjūnas ar alkoholikas, kai... Bet jie visada tyli, kai tave persekioja valdžios organai. Žodžiu, žmogų guosti ar užjausti galima toli gražu ne visuomet ir ne kiekvienu atveju. Na tuščia jų! Geriau prisiminkim tai, kas žmogų pakelia nuo žemės, verčia giliau pažvelgti, plačiau apsidairyti, kai kurias nekasdienines išvadas padaryti ar net keisti gyvenimo būdą. Va ką tik žmogelis prisilakė, mūsų akyse sustabdė troleibusą, mūsų akyse iš jo išsmuko, mūsų akyse bėgo triesdamas į kelnes prie upės, jau nebe mūsų akyse išsimazgojo ar apsimazgojo, išsimiegojo, neprarado nei pinigų, nei batų, nei pagaliau galvos, o tik kažkokį diplomatą, kurį tikriausiai paliko troleibuse, ir, manding, kiek rimčiau negalvoja, neduoda sau žodžio, kad tai bus paskutinis kartas. Kodėl? Manau, tik dėl to, kad dar jaunas, kad dar visas gyvenimas jam prieš akis, nors neatrodo, kad būtų žalias. Galvoju apie jį, apie tave, Moiri, ir negaliu aš, senukas, atsikratyti keistu paskutinybės pojūčiu ar jausmu. Tokiu jausmu, kuris tave ir engia, ir aklina, ir sekina, ir gniuždo, tačiau kartu ir masina, traukia – ak, kad dar kartą pamatyčiau, įžengčiau, paragaučiau, ranka paliesčiau... Štai apsilankai sodyboj, kur kadaise gimei, augai, kur seniai bebuvai, ir suvirpa širdis – paskutinį kartą; įžengei į bažnyčią, kur prieš daugelį metų sėmei iš katilo šventintą vandenį Velykoms – paskutinį kartą; susitinki su bendraklasiu – paskutinį kartą; užkopi ant Birutės kalno Palangoje – paskutinį kartą; netikėtai prisivalgai skrylių su kopūstais, įprasto vaikystės valgio, – paskutinį kartą... Paskutinį, paskutinį... Ir taip diena po dienos. Žodžiu, visa tai, kas tau buvo įprasta, kasdieniška, malonu, prasminga, ritmiška, reikšminga, rituališka, šventa, – išslysta iš akių, širdies, atminties ir nugarma į nebūtį. Telieka tik prisiminimas, paskutinybės pojūtis ir jausmas. Ir baisu pagaliau ne tai, baisu, kad vis mąžta jėgų, o darbų, kuriuos lūžta plyšta reikia nudirbti, užbaigti ne mažėja, bet daugėja. Tokių darbų, nuo kurių nepabėgsi, nepasislėpsi. Tokių darbų, kurie ne tavo, tau nepriklauso, o tik drumsčia tavo ramybę ir sielą. Argi vien nuo tavęs, sakysim, priklauso, kad grįždamas į savo namus jau žinai – naktį nesudėsi akių? Ir kodėl? Ogi todėl, kad iš anksto žinai...
       Moiris gailiai, skausmingai sucypė. Ko gero, jis pirmą kartą savo gyvenime girdėjo tiek daug jam ir ne jam taikomų žodžių. Ir, sakytum, nuo jų svaigo – lyg nuo narkotikų. Rokas Trupinėlis davė sau žodį abstrakčiom sąvokom nebekalbėti, nors iš anksto žinojo, kad to nebus.
       – O dėl tos mėlynos skrybėlaitės, kuriai tu troleibuse alergiją įvarei, per daug nesigraužk, nesisielok – pasaulyje visada buvo ir bus tokių uolių subjektų, kurie darys tvarką ne savo galvoj, o kito dūšioje. Dabar visi žmonės, visų tautų atstovai – lietuviai, lenkai, vokiečiai, amerikiečiai, rusai, žydai – uoliai mokosi vieni iš kitų, kaip reikia naudotis laisve, kad kuo daugiau pakenktų sau ir savo artimui. Net ir atkurta nepriklausomybė daugeliui yra ne kas kita, o įsigyta galimybė kuo pigiau pirkti laisvę ir kuo brangiau parduoti nelaisvę. Ir įsitikinimus, jausmus, principus... prietarus. Taigi suprask, brolau, kad iš žmogaus galima laukti visko – nuo spjūvio iki šūvio.
       Iki šiol dar buvo galima jausti ir net pastebėti, kad Moiris vis dar neįsitikinęs, ar žmogus iš tikrųjų važiavo į miesto galą jo pasitikti, ar tik dėl laimingo atsitiktinumo juodu susitiko. Todėl nebeleido jausmams laisvės, o tarpais atrodė, jog kritiškai vertina net aną emocinį atsilapojimą, kai prisiglaudė žmogui prie krūtinės ir apkabino jam kaklą. Bet dabar matydamas, kad Rokas Trupinėlis nebesidairo į šalis, visą dėmesį skiria jam, Moiriui, kalba ramiai, dalykiškai, taikiai, netgi linkęs daugiau pamokyti, pamokslauti, teisintis nei kaltinti, šuva vėl nusiramino, nors ir neatsisveikino su jam būdingu budrumu. O Rokas Trupinėlis tolydžio dirsčiojo į kišeninį laikrodėlį, norėdamas ir kartu nenorėdamas laiko bėgsmą pristabdyti ar paspartinti, kad galėtų suspėti ir kartu nebesuspėti atlikti mieste tų reikalų, kurie jį spaudžia, slegia jau ne pirmą dieną. Tačiau kažkokia intuicija, kažkoks likimas ar prakeikimas vis kuždėjo: paskirk šią dieną Moiriui. Ir jis, Rokas Trupinėlis, užuot vykęs pas Angelą Špoką ar Narcizą Taskapą, kad patartų pastarajam atsisakyti kelionės į Paryžių, kur vyks „naujųjų“ filosofų konferencija ar konvencija. Tas keistu vardu ir dar keistesne pavarde barzdyla gyvena tarp Aušros Vartų ir Rasų kapinių ir yra nepralenkiamas visų filosofijų interpretatorius ir kritikas. Jis, sakysim, susirietęs tvirtina, kad filosofijai atėjo galas ir ją vis valdingiau pakeičia kibernetikos kuriama poezija ir... kosmetika. Kaip? – paklaus oponentas. O taip, kad kibernetika ir kosmetika pavers žmogų ne pagimdytu, bet padarytu. Padarytas žmogus nejaus būtinybės protu ir jausmu reaguoti į pasaulio metamorfozę. Ką tai reiškia? Reiškia aksiomą: kai žmogus pasidaro indiferentiškas pasaulio kaitai, filosofija miršta arba merdėja.
       – Dar įdomesnis to Narcizo Taskapo asmeninis gyvenimas. Mat jį atrado žmona Kleopatra, kaip kadaise Kolumbas atrado Ameriką. Mat ją, Kleopatrą, motina prieš vedybas įtikino, kad vyras, parsivesdamas žmoną į savo namus, turi mokėti viską. Juk laikai neramūs – ką gali žinoti, kur žmogų likimas ar valdžia nublokš. O vyras atsako už vaiko ateitį. Motina pagimdo, o tėvas išmaitina ir pastato ant kojų. Savo Kleopatrą iki ausų įsimylėjęs, Narcizas Taskapas išmoko ir tokių dalykų, kurie nedaug ką bendro turi su filosofija. Pavyzdžiui, taisyti batus ir šaldytuvus, išnarstyti ir vėl sudėti radijo imtuvus ir televizorius, mūryti krosnis ir statyti trobas, suteikti pirmąją pagalbą dideliems ir mažiems, akušeriauti, kastruoti paršelius ir kumeliukus... Tik, deja, ir Narcizo Taskapo būtyje ir buityje pasitvirtino taisyklė: devyni amatai – dešimtas badas. Mat per visus darbus ir mokėjimus jis neišmoko virtuoziškai manipuliuoti ir ta kūno dalimi, kuri ne tik duoda pradžią naujai kiekybei ir kokybei, bet ir neretai priartina pabaigą tai savybei, kuri saldina gyvenimą. „Kai ji mane mylėjo, aš visus pasaulio darbus mokėjau, o kai atšalo, nebemoku žmoniškai net sumegzti batų raištelio“, – tiesiai žiūrėdamas man į akis, kai lankiausi pas jį paskutinį sykį, pasakė jis. Tada rasi ir šovė man į galvą ir širdį tasai paskutinybės jausmas ar pojūtis.
       Baigęs šį pasakojimą, Rokas Trupinėlis vis dėlto nusprendė nors trumpam užsukti pas Narcizą Taskapą ir žvilgtelėti, kaip jam sekasi marinti ir maitinti Kleopatrą. Kitą kartą gali nebebūti tokios progos. Mat ten užsibūti neleis Moiris.
       Prie Arkikatedros pietinio kampo ubagas valgė riebią bandelę – jo žaizdota ranka tekėjo taukai. Moiris tuo ubagu labai susidomėjo ir net atsisėdo. Atsisėdo ir varvino seilę. Ubagas atgnybė gabalėlį savo patiekalo ir numetė jam. Moiris vikriai jį pačiupo ir makt kaip muilą prarijo. Vargšas! Jis išalkęs ir peralkęs, pagalvojo Rokas Trupinėlis. Pagalvojo ir gailėjosi nepaėmęs duonos žiauberėlės. Moiris, tarsi patvirtindamas jo gailestį, puolė čia pat nutūpusią varną.
       – Atleisk, brolau, kad aš verčiu tave badauti. Nebent bus tau lengviau, jei žinosi, kad ir aš nuo vakar dienos nieko ant danties neturėjau. Taigi dar kiek pakentėk, kol šventė pasieks ir mūsų duetą.
       Ne, Narcizo Taskapo namie nerado. O dviem spynom užrakintos durys ir geležys ant langinių (jis, laimingai pabėgęs nuo Kleopatros, pasistatė pašiūrę niekieno žemėje) liudijo, kad veikiai ir neparsiras. Gaila – būtų kiek užsimiršęs ir, ko gero, patarimo, ką daryti su benamiu foksterjeru, sulaukęs. Juo labiau, kad Narcizas Taskapas – visų galų meistras ir dangiškos ramybės tiekėjas. Be to jis, kaip didelis budizmo ir inkarnacijos specialistas būtų faktais įrodęs, ar yra pagrindo manyti, kad Moiryje apsigyvenusi mirusio žmogaus vėlė. Bet svarbiausia, kad, valandą kitą su juo pabendravęs, jautiesi kaip naujai užgimęs. Ir pasirengęs keliauti per pasaulį ne tik nugalėtojo, bet ir teisuolio žingsniu.
       Moiris laukė prie filharmonijos rūmų ir, atrodo, visiškai nesidomėjo iš kažkur atklydusiu pinčeriu; šis nėrėsi iš kailio stengdamasis šlubą stuobrį įvelti į savo šuniškus žaidimus, kurie paprastai prasideda nekaltu apsiuostymu, o baigiasi gašliu strikinėjimu ir jodinėjimu.
       – Iš karto matyti, kad tu, Moiri, ne tiek filosofiškai ar minoriškai nusiteikęs, kiek šuniškai išalkęs, užtat ir nekreipi jokio dėmesio į to neūžaugos pinčeriuko vaikėziškas išdaigas. Ir nėra čia ko stebėtis – šunims, kaip ir žmonėms, kur kas geriau patinka ir sekasi protingai mąstyti negu protingai daryti. O man, be kita ko, dar ir pranašauti. Sakysim, aš išsipranašavau sau daug svarbių įvykių, kurie pagerino arba sudarkė mano gyvenimą, pakreipė jį daugeliu atžvilgių nauja vaga. O bene svarbiausias ir šiurpiausias iš jų, tų įvykių, buvo ankstyvas, netikėtas ir didžiai pragaištingas sąlytis su prakeikimu. Bet apie tai – vėliau. Kai atsikvošėsiu ir laiko daugiau turėsiu. O dabar tarp sąmonės ir pasąmonės dar klaidžioja kažkokių minčių ar netekčių skeveldros, niekaip negalėdamos įgyti aiškesnės formos ar konkretesnio pavidalo. Gal ir dėl to, kad pašiūrėje neradau Narcizo Taskapo, negalėjau draugiškai jo paklausti: „Ar gali Lietuvoje klydinėti šuva, kuriame yra apsigyvenusi kokio nors garsaus vyro vėlė? O jeigu gali, tai kuo visa tai baigsis?“
       Tiesą sakant, Rokas Trupinėlis dar toli gražu nebuvo tikras, ar Moiryje nėra įsikūnijusi kokio nors jo paties senelio ar prosenelio vėlė. Vos apie tai pagalvojo, tučtuojau pamatė, kad Moiriui nuo apatinės lūpos lyg koks miniatiūrinis varveklis nukaro seilė.
       – Ar tik ne signalą tau skrandis per lūpą siunčia? Be abejo, taip. Matyt, ką valgomo pajutai ar užuodei? Juk tu jau kiaurą dieną nieko į savo pilvą neįdėjai. O tuščiu skrandžiu ilgai nepažaliuosi. Ir ne tik šuva, bet ir žmogus. O jeigu dar nugarmėję metai prisideda. Kiekvienam aišku, kad sumauta senatvė ir alkana branda veiksmingai bendradarbiauja, kad žmogelis greičiau kojas padžiautų. Kiti pasakys: taip jam ir reikia! Aš susilaikysiu – nevysiu Dievo į medį.
       Rokas Trupinėlis, vis šnekindamas Moirį, ir pats nepajuto, kaip atsidūrė Vokiečių gatvėje, kur žinojo esant patogią maisto prekių parduotuvę. Bet pirma jis sustojo prie metalinio paminklo plačios gatvės skverelyje. Keistas tai buvo paminklas: panašus į vėjų nugairintą Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ piemenį ar kaimo bernų iškeltą ant kaimyno stogo Užgavėnių baidyklę. Jiedu ilgai negalėjo nuo jos atplėšti akių. O kai akys apsitavaravo ir pavargo, Moiris dar prie paminklo pribėgo, pakėlė koją ir nuleido savo susikaupusių emocijų perteklių. Tuo metu Rokas Trupinėlis užėjo į parduotuvę ir nupirko pusę kilogramo duonos, tris šimtus gramų šlapios dešros ir pakuotę pieno. Būtų paėmęs ir kefyro su batonu, bet nebenorėjo keisti dešimties dolerių banknoto, kuris buvo pasilikęs nuo didesnės piniginės dovanos, gautos už patarnavimą užsieniečiui (vienam vokiečiui turistui nuplovė „Mercedesą“). Kol Rokas Trupinėlis apsipirko, Moiris kantriai laukė kitoje gatvės pusėje, retkarčiais piktai pažvelgdamas į tą kerėplišką metalinę baidyklę, pastatytą ne tiek miestui puošti, kiek žmonėms gąsdinti ir juokinti. Šuo, pamatęs ateinant geradarį, keliais šuoliais prišoko, nurijo seilę ir apsalęs žvelgė jam į akis. Nors ir pačiam žarna žarną rijo, Rokas Trupinėlis pusę dešros gabalo įmetė į pražiotus Moirio nasrus. Šuva iš netikėtumo ar dėl ko kito susvyravo, dešrą kažkodėl išspjovė, lyg sukata serganti avis apsisuko apie savo ašį ir vėl puolė grobį. Puolė it gyvą padarą – žiurkę, kiaunę ar žebenkštį. Prarijo, čia pat už kelių žingsnių atsivertė aukštielninkas ir stingte sustingo. Ir kurį laiką taip užsimerkęs, lyg paskendęs savyje, klausėsi, kas jame vyksta. Pilve ir visame kūne. Klausėsi it savo vidaus balso. Klausėsi ir Rokas Trupinėlis. Tačiau girdėjo ir jautė ne sočią palaimą, o vis augantį nerimą, – kur aš jį, tokį patiklų, protingą ir nesugadintą, dėsiu. Tasai augantis nerimas jam priminė tolimą vaikystės meto amalavimą, kai išeidavo kartu su broliu už kapelių, kur prasideda svetima žemė, ir žvelgdavo tol, kol grėsmingas, ledus ir ugnį nešantis dangus tapdavo ramus, taikus ir savas. Atplėšę nuo to baugaus reiškinio akis, nebejausdavo nerimastingo dilgčiojimo blauzdose, papadėse, širdyje ir eidavo namo laukti ryto. Tas prisiminimas Rokui Trupinėliui sutrukdė išgirsti, kaip Moirio pilve ir visoje esybėje kažkas gimsta, auga, bręsta ir reikalauja sau teisių. Teisių! Teisių!.. Visi reikalauja tik teisių, o kaip velnias kryžiaus bijo, purtosi pareigų.
       Rokas Trupinėlis klausėsi ir šuniško koncerto, ir savo tolimų prisiminimų aido su augančiu apgailestavimu ir nerimu – daugiau nei litų, nei centų nėra. Šakės! – anot Afgano ir jo bendraminčių. Tiesa, prisiminė, kad slaptoje vietoje – pavogto laikrodžio kišenėlėje – nešiojosi juodai dienai dešimties dolerių banknotą, tą paskutinį mohikaną, vargais negalais išplėštą iš subankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gausa“, kuri pražudė jo ten investuotą kapitalą, gautą už parduotą užmiestinį sodelį ir namelį, o ne už paslaugą vokiečių turistui, kaip buvo manęs anksčiau. Prisiminė tą banknotą ir pajuto nebe urzgimą pilve, o gimstančią viltį vieną kartą prisivalgyti iki žagsėjimo. Apsidairė ir čia pat už kelių žingsnių lyg velnio pagunda Currency exchange⁸ prisistatė. Nubėgo nuskubėjo ir be didelio burnos aušinimo gavo kone keturiasdešimt litų. Valio! Abiem bus ne tik karališka vakarienė, bet ir litas kitas dar liks juodai dienai, jau nekalbant apie padorius pusryčius. Dievas yra! Ir pirmą kartą po daugelio dienų Rokas Trupinėlis pasijuto kone laimingas – vis dėlto puiku nešiotis saugioje vietoje (kartą gatvėje trys paaugliai jį iškratė iki paskutinio siūlo galo, bet banknoto nerado) kilnojamąjį turtą ir turėti ištikimą draugą – tegul ir šunį, – kuriuo gali pasitikėti ir kuriam pats gali parodyti žmogišką širdį. Tad ir vėl daug nedelsdamas užsuko į tą pačią krautuvę, kurioje pirko duonos, dešros, pieno, ir išdidžiai paprašė kilogramo ragaišio, pakelio kefyro, pusės kilogramo virtos dešros, gabalo balto sūrio, du šimtus gramų varškės ir... pusbutelio „Trejų devynerių“. Visą šį turtą susikrovė į polietileninį maišelį ir jausdamas, kad dar toli gražu ne visus pinigus paliko parduotuvėje, žengė pro duris susitiki su savo broliu ir bičiuliu Moiriu, kuris ir vėl ištikimai laukė nekreipdamas didelio dėmesio, kad jį atakuoja mažytis, šoklus it blusa juodas šunytis. Deja, jis veltui stripinėjo ir linksmai viaukčiojo, Moiris atkakliai tylėjo. Nepasakytum, kad niūriai tylėjo, bet ir ne padrąsinamai. Žodžiu, buvo aiškiai matyti, kad jųdviejų charakteriai ir pomėgiai nesutampa.
       – Jau antras keturkojis tave šiandien atakuoja, bet tu esi nepaimamas, kaip dar niekur nepastatyta tvirtovė. Tik ar ilgai, Moiri? – pasakė ir tučtuojau pasigailėjo pajutęs savo balse priekaištą, į kurį Moiris tuojau pat reagavo didesniu santūrumu negu anksčiau. Nors ir labai palankiai nusiteikęs viso pasaulio atžvilgiu, Rokas Trupinėlis tai pajuto ir suskato taisytis tokiais žodžiais: – Jeigu tu, brolau, iš tikrųjų esi mano likimas, pasistengsiu tave nešti kantriai, nemurmėdamas, kaip iki šiol nešu per gyvenimą savąjį Afganą, kuriam diena dažnai susilieja su naktimi, o naktis – su diena. Nešu ne tik žinodamas, kad nuo likimo niekur nepabėgsiu, bet ir bijodamas, kad nešulys neiškristų iš rankų.
       Vakarieniauti Rokas Trupinėlis nusprendė kur nors nuošalesnėje vietoje, o dabar po nesočių pietų pasitenkino tik pora gurkšnių iš butelaičio „Trejos devynerios“. Iš pradžių buvo manęs įsikurti prie to keisto „paminklo“ Vokiečių gatvės skverelyje, bet skubiai apsigalvojo ir patraukė link universiteto, kur turėjo nužiūrėjęs gerą poilsiui vietą prie Kristijono Donelaičio paminklo. Ten jis vieną kartą jau ne tik ilsėjosi, bet ir buvo primigęs, o pabudo pajutęs, kad jį apuostinėja šuva. Jis šunį pakalbino, o šis negarbingai pabėgo. Tiesa, prieš tai dar piktai suurzgė. Jis pasijuto nugalėtoju ir vėl užsnūdo. Mat buvo truputį įkaušęs ir Totorių gatvėje dėl menko nieko susiėdęs su buvusiu savo mokiniu, pagarsėjusiu naujokų kirviu Pabradės poligone.
       Deja, vieta prie Kristijono paminklo jau buvo užimta – ten bučiavosi, čiulbėjo ir glėbesčiavosi du ilgaplaukiai, storalūpiai paaugliai. Teko sugrįžti atgal ir pasukti Šventojo Jono gatve tikintis surasti patogesnę vietą, saugesnį uostą inkarui nuleisti. Tą uostą surado Sereikiškių parke, kur prieš daugelį metų, kai dar studentavo, pats su kolegom valė griuvėsius ir pertvarkinėjo pagal Marksą gamtą, nelaukdamas iš jos malonių.
       Visą kelią nuo Vokiečių gatvės iki Sereikiškių parko Moiris sekė Roką Trupinėlį už keturių penkių žingsnių tai prapuldamas, tai ir vėl atsirasdamas, kiekvieną kartą pažvalėdamas ir net draugiškai ar sąmokslininkiškai sumirksėdamas, kai jųdviejų akys susitikdavo. Rokas Trupinėlis jau, galima sakyti, nebesigraužė, kad Moiris prie jo prilipo kaip vantos lapas pirtyje. Praėjo ir noras juo atsikratyti. Todėl vis dažniau sustodavo ir jį užkalbindavo.
       – Na kaip jautiesi, brolau? Ar dar nepavargai mane atakuodamas? Aš tai mielai kur nors prisėsčiau ar net prigulčiau, bet kažkoks nikis vis verčia eiti, ieškoti, nerimti, laukti, tikėtis. Ir žinau, kad taip bus iki amžiaus pabaigos. Bet ir ta pabaiga vaidenasi ne kaip išsivadavimas iš visų vargų ir kančių, o kaip naujas įsipareigojimas kažkam, ko dar nebuvo nei gyvenime, nei sapne... O gal užsukam į kurią nors bažnyčią? Šventųjų Jonų? Šventosios Onos? Ar Bernardinų? Seniai bažnyčioje bebuvau. Ir vis dėl to savo Afgano. Mat noriu su juo būti visur. Ir laimėje, ir nelaimėje. Ir danguje, ir pragare. Visur, visur, išskyrus saldžią kaifo nelaisvę. Ko taip sublizgo, užsidegė tavo akys? Susidomėjai tėvo ir sūnaus santykiais? Jų pažiūra į Dievą? Į bažnyčią? Galiu patenkinti tavo smalsumą: Afganas nepalaiko glaudesnių ryšių nei su bažnyčia, nei su ponu Dievu. O ką tai reiškia? Manau, kad nėra ko tau aiškinti. Tad vargu ar Paskutinio Teismo dieną jį prie Dangaus vartų pasitiks su raktais Šventasis Petras. Greičiausiai jam teks dangintis į Skaistyklą arba net į požemio karalystę – Tartarą. Taigi ir aš turiu būti pasirengęs ten atsidurti. Juk negaliu palikti sūnaus vieno. Juk, šiaip ar taip, esu jo tėvas ir atsakingas ar net kaltas už jo gimimą. Visi geri tėvai jaučia kaltę savo vaikams. O kaip tą kaltę išpirkti? Klausimas painus, sudėtingas, metafizinis. Bet po ilgų svarstymų su Dievo ar velnio padėjimu priėjau tokią išvadą: kadangi Afganui kelią prie Dievo užkerta kaifas, o aš prieš tą jo kaifą esu bejėgis, tai man irgi nieko kito nebelieka, kaip sistemingai tolti nuo Dievo. Taip pamažu ir padariau. Ne, darau. Šitaip tau, brolau, sakydamas, aš dar neatmenu minties vėl sugrįžti prie Dievo, jeigu, sakysim, kaifas kada nors bus legalizuotas. Tačiau šiuo metu, kai pasaulyje įsigali globalizacija, sunku tikėtis, kad kaifo pažabojimu kas nors rimtai susidomėtų ir susirūpintų.
       Sakysi, kad šitaip samprotaudamas aš niekuo negeresnis už „kamikadzę“. Ir neoriginalesnis. Galbūt. Ko gero. Bet juk kiekvienas žmogus, net įgrūstas į kampą, turi teisę pasirinkti. O mano pasirinkimas toks: jeigu nori būti ištikimas savo įsipareigojimams ir pats sau, tu kamikadze ir tegali būti. Bet tuo, brolau, leisk man šį klausimą ir užbaigti. O vėliau aš juo, tuo klausimu, norėčiau tau kai ką tarti kur kas daugiau. Pavyzdžiui, mane jau seniai domina ne tiek pasirinkimo, kiek prakeikimo problema.
       O kaip tavo koja, pone „kamikadze“? Juk tokį kelią sukorėm pėsti. Aš kaip aš, nors ir senas, bet dar nešlubas, o tu – įskiepytas. Na! Parodyk!
       Rokas Trupinėlis priėjo prie Moirio ir, didžiam jo nustebimui, šuva pakėlė savo sužeistą koją, kuri nebekraujavo, bet aiškiai buvo matyti, kad žaizda neužsitraukusi ir gal net ims pūliuoti. Jis Moirį paglostė, o šis nusišluostė į jo kelnes nosį.
       – Na nenusimink, iki vestuvių žaizdos neliks nė žymės.
       Oo tos vestuvės! Visokių jų būna! Šuniškos vestuvės aistringos ir trumpos. O žmonių? Ilgos ir iškilmingos? Meilingos? Ilgai lauktos? Apgaulingos?.. Be abejo, visko po truputį ir labai daug to, ko dar niekad nebuvo ir prie ko neįmanoma priprasti, o tik šuniškai pakęsti. Mudviejų su Perpetua vestuvės buvo keistos, negirdėtos, neregėtos ir net juokingos. O gal tik originalios? Be altorių ir kunigų, be iškilmingų pažadų ir auksinių žiedų, be savo kampo ir vaišių, be medaus mėnesių ir pinigų... Nuėjom su dviem liudininkais pas buvusį pranciškonų vienuolį Napomuką ir pasakėm: mes norim gyventi kartu kaip vyras ir žmona. O švento gyvenimo vyras mus be ceremonijų peržegnojo ir tarė: „Gyvenkite ir dauginkitės“. Tada aš ieškojau darbo, nes nenorėjau važiuoti ten, kur mane paskyrė baigus universitetą. Perpetua buvo įsidarbinusi vienoje Vilniaus paruošų kontoroje ir gyveno pusiau slapstydamasi. Mat buvo pabėgusi nuo tremties ir lyg pakaruoklio vėlė klaidžiojo po visą smarkiai apgriautą miestą, ilgiau prisilaikydama pas vieną „davatkėlę“, kuri pati priklausė nuo tokio pergąsdinto dvasininko. Mudu susitikdavom du kartus per savaitę Užupyje ant Vilnelės tilto ir kalbėdavom daugiau apie anglų ir amerikiečių bailią politiką negu apie meilę ir būstą. Kalbėdavom, kol įsitikindavom, jog prieš vėją nepapūsi. Mes ir visi kiti. Ir nieko nedrįsdavom planuoti, kad neišgirstų tas, kam nedera girdėti. Išsiskirdavom nieko vienas kitam nepažadėję ir neįsipareigoję – ją su savo meile ar aistra persekiojo kažkoks galingas ir įtakingas senbernis, o man, Rokui Trupinėliui, dieną naktį lipo ant kulnų KGB. Persekiojo kaip buvusį „plechavičiuką“ ir užkietėjusį nacionalistą, pasirengusį išsprogdinti visą Tarybų Lietuvą. Šitaip metai po metų gyvendamas įsikaliau visiems laikams į galvą mintį: jeigu nori neišsikraustyti iš proto arba neįsitaisyti kokios chroniškos ligos, kiekvieną akimirką būk pasiruošęs viską pradėti iš naujo. Tada likimas ne tik tavęs neužklups netikėtai, bet ir atkąs dantį į tavo geležinį nusistatymą. O nelygioje kovoje parkritęs ar pargriautas, ilgai nokdaune negulėk, bet kelk galvą ir, dantis sukandęs, vėl ropok! Ir niekada didelių vilčių nedėk į tuos draugus ar bičiulius, kurie vartosi banknotuose arba skęsta šlovėj. Žmogų žudo ne skurdas, o prabanga ir šlovė. Kol pasaulyje pinigas viešpataus, tol teisybės žmogus nesulauks.
       Tu, Moiri, nesistebėk dėl mano minoriškų minčių ir nuotaikų. Tam yra įvairių priežasčių. Apie vieną kitą jų sužinosi, kai mes surasime geresnę, ramesnę ir saugesnę vietą pavakarieniauti. O dabar prie viso to, ką pasakiau apie save, dar noriu pridėti, kad aš ir Perpetua pradėjom kartu gyventi tik tada, kai gimė mūsų sūnus Jotvingas, kuris normaliai augo, kol juo nesusidomėjo komjaunimas. Susidomėjo ir leido aiškiai suprasti – komjaunimas ir universitetas arba nekomjaunimas ir Afganistanas. Likimas jam primetė Afganistaną. Iš ten sugrįžo ne metaliniame grabe kaip daugelis, o fatališkų įpročių narve. Va tau ir Afganas!
       Moiris atsitūpė tiesiog ant grindinio prie Šv. Onos bažnyčios, kurią pasaulio užkariautojas Napoleonas Bonapartas norėjo ant savo delno parsinešti į Paryžių, ir atsargiai karpė nulėpusiomis trikampio formos ausimis. Gal ne tiek karpė, kiek judino, tarsi sugrūsdamas visus tuos išgirstus žodžius visiems laikams į smegeninę. Ir nukarusi jo apatinė lūpa liudijo, kad klausosi kaip reta įdėmiai ir sąžiningai.
       – Bet aš jaučiu, brolau, kad tu nori apie Afganą sužinoti ir kai ką daugiau, – mat Rokas Trupinėlis buvo Moirio ne tik sudomintas, bet ir sugraudintas. – Atspėjau?
       Moiris supratingai linktelėjo galvą ir apsilaižė lūpas.
       – Tad klausykis ir dėkis į momenį. Ilgą laiką iš Afganistano apie Jotvingą neturėjom jokios žinios. Kur tik nesiteiravom, kur tik nėjom ir kur nevažiavom – viskas veltui. Nusprendėm, kad jis iš armijos, atliekančios internacionalinę pareigą ar misiją, pabėgo arba pateko į nelaisvę. Tuo metu iš Afganistano rekrutai daugiausia grįždavo metaliniuose karstuose, kurių nevalia būdavo net atidaryti. O kiti, buvę TEN, jeigu ir sugrįždavo, žmonėse pasirodydavo neretai stiklinėmis akimis, kuriose it inkliuzuose atsispindėjo, ką TEN jie buvo regėję, patyrę ir girdėję. O tą košmarą ne kiekvienam lemta buvo išturėti. Deja, nebuvo lemta, kaip netrukus paaiškėjo, ir Jotvingui. Namo jis sugrįžo visiškai nebe toks, koks išvyko. Skirtumas – kaip diena ir naktis. Jeigu anksčiau viskuo domėjosi ir viską norėjo žinoti, tai dabar visos mintys sukosi tik apie kaifą ir jo prisijaukinimą.
       Moiris, iki šiol sėdėjęs ir tik retkarčiais judinęs ausis, dabar atsistojo ant visų keturių, apsisuko aplink savo ašį lyg ieškodamas vaiduoklių ir kelis kartus amtelėjo. Paskui susigėdęs savo nesantūrumo priėjo prie žmogaus ir atsisėdo, tarsi jam kas būtų įsakęs „tarnauti“. Ir šitaip pagarbiai nuleidęs letenėles „tarnavo“ tol, kol žmogus pasakė: „Užteks, Moiri, nesivargink. Juk aš jau žinau tavo jausmus man“. Moiris dar kelis kartus šoktelėjo siekdamas pabučiuoti ranką. O paskui ir vėl „tarnavo“.
       – Ką? Tu nori mane dar labiau sugraudinti? Be reikalo. Man geriau patinka, kai tu, vos vos judindamas ausis, sokratiškai susikaupęs, geri kiekvieną mano žodį. Ir geri ne tik ausimis, bet ir visu atsivėrusiu meilei ir tiesai kūnu. Tada tu atrodai kaip Sokratas, pasiryžęs už Teisybę ir savo artimą išgerti iki dugno kartybių taurę. Išgerti, idant Atėnai ir jie praregėtų. Jie yra tie, kurie mane vadina Don Kichotu, o aš įsitikinęs, kad bailių, infuzorijų ir šakalų pasaulyje nieko garbingesnio už šį vardą ir būti negali. Taip, aš, jų supratimu, kovoju su vėjo malūnais ar vyno statinėmis, bet ir nepuolu į paniką, kai tie patys vėjo malūnai ir vyno statinės pavirsta realiais, garbingais valdžios ramsčiais ir sako: „Pasitrauk mums iš kelio! Arba nebesurinksi savo kaulelių“. Tada aš sau sakau: būk metalas, kuris grūdinamas tik žaizdro ugnyje. Žinoma, ne visuomet man pavyksta tuo metalu būti, kartais tenka ir žemelę po priešo kojomis pagraibyti, bet aš niekad neišdaviau savų principų ir idealų. Na, žinoma, ir draugų. O buvo tokių valandų, kiaurų dienų ir naktų, kai atrodė, kad pasaulis po mano kojom siūbavo kaip laivas audros metu. Pavyzdžiui, sužinojęs apie Jotvingo nedalią, septynias dienas ir naktis iki visiško sąmonės netekimo putau alų ir degtinę. Bet paskui, kai kėliausi iš numirusių, pasistačiau ant stalo butelį l'eau-de-vie⁹ ir pats sau įsakiau: “Žiūrėk, vėpsok ir kentėk! Savęs nenugalėsi – su kipšu susidėsi!“ Ir nugalėjau. Bet tai buvo seniai, kai, rodės, jog gyvenimą, sukaupus visas fizines ir dvasines jėgas, dar galima suremontuoti ir nudažyti dengiamąja spalva. Tačiau dabar aš vis dažniau savęs klausiu: ar verta netapti alkoholiku arba narkomanu, kai pasaulis vis sparčiau tampa uždelsto veikimo bomba, kuri kiekvieną akimirką gali sprogti? O žmonija vis sparčiau tolsta nuo žmogaus.
       Atleisk, Moiri, aš ir vėl imu filosofuoti, nors aiškiai žinau, kad filosofija, pabrėždama žmogaus teises ir pamiršdama pareigas, stumia žmoniją į pražūtį. Ir niekas nenori girdėti, juo labiau – žinoti, kad žmonija prieis liepto galą, kai, nustūmę moralę ir papročius į šalį, santykius tarp žmonių ims reguliuoti vien teismai.
       O aš, nustūmęs visas bendrybes į šalį, galiu tau, Moiri, pasakyti, jog man atlikti savo pareigą iki galo trukdo su savo prietarais Perpetua, kuri nepavargdama sako: „Tu išeini iš namų tik tam, kad iš gatvės ar šiukšlyno parsivestum ar parsineštum kokią neregėtą šlykštynę“. Tad bijau, Moiri, kad šlykštyne ji nepalaikytų ir tavęs, kai abu peržengsim mūsų būsto slenkstį. O jeigu atvirai ir nepalaikys, tai vis tiek, pažvelgusi į tave, ji tikriausiai nusigręš į sieną, kur juoduose rėmuose drąsiai, su pasitikėjimu žvelgia į šviesią ateitį Jotvingas. Dar nebuvęs TEN ir netapęs Afganu.
       Iš tikrųjų trumpomis laimės, dvasinio praregėjimo ar sielos nuskaidrėjimo akimirkomis Perpetua geidžia šunelio, kuris džiaugsmingai sutiktų ją, sugrįžusią iš savo ambulatorijos, laboratorijos ar Visų Šventųjų bažnyčios, kurioje vis rečiau lankosi išgudrėję inteligentai.
       Sereikiškių parke juos pasitiko drėgna, kelių blausių žibintų draskoma ir draikoma prieblanda ir šaltas, per kaulus einantis gedulingas belapių medžių ošimas. Visur buvo dar tuščia, ramu ir nyku, tik retų žibintų šviesa virpėjo, kažką bugščiai ir nervingai kuždėdama, lyg nekantriai lauktų kažkokio spektaklio pradžios ar įkyrėjusios nakties pabaigos.
       Moiris, vos tik patekęs į šį paslaptingai ošiantį parką, ėmė bėgioti, sukinėtis ir į šalis puldinėti. Šniukštinėjo pašaliais, tarsi norėdamas gerai ištirti vietovę. Paskui susirado nuošalesnę vietą, kurį laikelį ten patupėjo, surimtėjusiom akim žvelgdamas priešais save, pasturgalinėm kojom užkapstė pašildytą ir patręštą vietą ir orus, susimąstęs vėl grįžo prie žmogaus.
       – Atlikai rekognoskuotę? Na ir ką? Gerai bus čia? Negresia mums koks nors pavojus?
       Moiris dalykiškai, supratingai žvelgdamas žmogui į akis papurtė galvą.
       – Na ir puiku! Ačiū už atliktą žvalgybą, o dabar okupuosim va šitą suolą. Čia tuščia, patogu, tamu. Tad niekas mums netrukdys pavakarieniauti, o gal vėliau ir kai ką prisiminti, padiskutuoti, pamedituoti. Aš prisėsiu va čia, o tu pritūpk ant šitos ankstyvą pavasarį pranašaujančios vejelės, prie šitos kultūrą ir europeizaciją peršančios dėžės.
       Ir iš tikrųjų Moiris klusniai atsisėdo ten, kur jam buvo nurodyta. Rokas Trupinėlis atriekė lenktiniu peiliu, kurį visada nešiojosi kelnių kišenėje, gabalą duonos ir jam padavė. Šuva šį kartą duoną kramtė, vobalojo ilgai, pasigardžiuodamas, kaip iš dangaus nukritusį skanėstą. Tik varškę jis sutvarkė vikriai – lapt lapt, ir nebėr. Kebliausia buvo su pienu ir kefyru. Kaip šį patiekalą pasiūlyti Moiriui? Tačiau nėra padėties be išeities – pats Moiris buvo suradęs šiukšlių dėžėje, kuria susidomėjo vos tik ją pamatęs, skardinę dėžutę nuo kažkokių konservų. Dabar ji puikiausiai atstojo lėkštę. Beliko tik į ją šliukštelėti skysto pienelio ar tiršto kefyro. Rokas Trupinėlis taip ir padarė, o Moiris pienišką patiekalą savo liežuviu, paverstu patogiu samteliu, semte išsėmė, tarsi šimtą metų neėdęs ir negėręs. Paskui atėjo eilė ir dešrai, kurią abu sudorojo apsilaižydami. Puotos pabaigoje Moiris dėkingai, sveikai sublizgėjusiomis akimis pažvelgė į savo geradarį taip, tarsi kažko dar pageidautų.
       – Dar nori? Kas prašo? Pilvas ar akys? Bet, Moiri, tu jau esi pakankamai subrendęs, kentėjęs ir patyręs, kad nežinotum, jog mums, žmonėms ir šunims, pagrindinis klausimas yra ne hamletiškas būti ar nebūti, o žmogiška problema pūti ar nepūti. Ypač tai aktualu dabar, kai žmonės – ir net šunys – visame pasaulyje pradeda tukti jau žalioje jaunystėje. Žiūrėk, pilietė dar toli gražu nepasiekė Balzako moters amžiaus, o pilvą neša kaip pamazgų baką. O kas bus vėliau, kai visus darbus atliks kompiuteriai ir robotai, o žmogus tik sėdės prie pulto, kimš į pilvą visokius makdonaldus ir bezdės? Argi ne? Bet ne, nenusigąsk, brolau, netraukiu aš tavęs per dantį, o tik juokauju. Pilvas ir puvimas tau negresia ir negrės. Pilvus skuba augintis tik kai kurie seimūnai, teisėjai, verslininkai, prisivilioję aitvarą, tūkstančius ir milijonus žarstantys ne už darbą, bet už baimę ir riziką, apsukrumą, gobšumą ir suktumą.
       Tačiau Moiris ne tiek tų Roko Trupinėlio postringavimų klausėsi, kiek susikaupęs ar išsiblaškęs po sočios vakarienės dairėsi ir šaudė akimis mėnulio šviesoje varnas, kurios, pajutusios puotos kvapą, kranksėjo, lapsėjo ir tapsėjo tik už metro kito, nuolat pakildamos į orą ir vėl nusileisdamos ant žemės. O gal jas atviliojo ir pati Moirio asmenybė, sugebėjimas žmogui prisigerinti.
       Žmogum ir šunim, atrodo, buvo susidomėjęs ir mėnulis, kuris, nors ir slapstydamasis už kažkur skubančių debesų, debesėlių ižo, žvelgė į šį duetą įsitempęs ir net pražiota burna. Gal taip atrodė tik po karališkos vakarienės, kai visas Sereikiškių parkas nušvito ne tiek nuo mėnulio šviesos, kiek nuo pilvo naštos. Meilios ir drąsą žadinančios. O ir pasaulis įgijo naujų spalvų, naują prasmę ir naują reikšmę. Ir pirmiausia pasikeitė mėnulio veidas, nors jis žvelgė ir pro debesėlių ižą, bet nebuvo rūstus ar apsiblausęs, o ramus ir geraširdiškas. Tikriausiai todėl, kad ši žemė ir šis miestas jam buvo ne tiek nusidėjėlių buveinė, kiek vargšų baudžiauninkų, pasmerktų auginti savo vaikus retuose džiaugsmuose ir dažnose kančiose, o valgyti savo užaugintą duoną su žvėrišku godumu, tremties vieta. Turėdamas tai omeny, Rokas Trupinėlis perskaičiavo likusius litus bei centus – jų buvo trylika plius dvidešimt septyni – ir nusprendė su Moiriu pasikalbėti iš širdies. Ramiai ir išsamiai, kaip dar nebuvo su niekuo gyvenime šnekėjęs. Juk reikia vieną kartą ir jam išsikuopti, pakilti virš žemės ir savęs, kad pajustų ir pamatytų, jog gyvena ne priešų būry, bet gerų ir ištikimų draugų apsupty.
       – Moiri, man jau seniai maga su kuo nors pasišnekėti. Ir iš širdies! Apie gyvenimą, gyvenimo prasmę, meilę, neapykantą, pareigą, mirtį, lietuvių ir žydų žudynes, žmogaus prakeikimą, Dievą ir tikėjimą... Žodžiu, apie viską. Ir ne šiaip paplepėti, bet vieną kitą dalyką pagvildenti ir iš esmės. Tokios esmės, kurioje būtų užgriebtas arba nujaučiamas – na tegul ir nuspėjamas – ne tik žmogaus tragizmas, bet ir komizmas. Pasišnekėti, pagvildenti be liudininkų, be teisuolių ir neteisuolių statuso, be šventųjų ir prakeiktųjų, be įtarinėjimų ir pavydo, be kaltinimų ir teisinimų, be pykčio ir pagiežos. Be viso to, kas žmones gali piktinti ar net siutinti. Ir ne tik pasišnekėti, panagrinėti, bet ir pamedituoti, kai ką apmąstyti, net pasvajoti, viską į savo vietas padėti. Juo labiau, kad man vis dažniau atrodo, jog Likimas specialiai treniravosi, kad mano kartos vyrus ir moteris galėtų kuo skaudžiau ir rafinuočiau pasiųsti į nokdauną. Neaplenkė jis ir manęs. Ir viskas, sakytum, prasidėjo nuo to pranašingo vaikystės sapno, kai ėjau per žydinčią pievą ir nešiau savo galvą, priglaudęs ją viena ranka prie širdies, o kita užčiaupęs burną, kad ji nesuriktų iš siaubo, išvydusi, kaip ta žydinti pieva virsta klastingu, dvokiančiu, burbuliuojančiu liūnu, kuriame gimsta, auga, bręsta, kankinasi, galuojasi ir be pėdsakų dingsta nuogi, išbadėję, didžiulėmis akimis ir bejėgiškomis galūnėmis kūdikiai.
       Tokio žmogaus, tokio subjekto, kuriam galėčiau daugiau papasakoti, o ne iš jo išgirsti, aš ieškojau ir dairiausi, kaip minėjau, jau seniai, bet vis nerasdavau. O tie, kuriuos maždaug jau būdavau nusižiūrėjęs ar įsimylėjęs, dėl įvairių priežasčių vis atkrisdavo. Atvirai šnekant, man ir susikalbėti su žmonėmis vis sunkiau ir sunkiau. Žiūrėk, pradėsi iš širdies ir pats nepajusi, kaip nuslysi į tokią savigraužą, kuri niekur kitur kaip prie butelio neveda. Tad geriau iš viso nesivarginti. Ir štai netikėtai šiandien atsiradai, Moiri, tu, kuriuo aš iš pradžių nepasitikėjau, jo purčiausi ir stengiausi nuo jo pasprukti. Bet va, susidėjus tam tikroms aplinkybėms, pamažu ėmiau suprasti, kad tu ir būsi tas tikrasis pašnekovas, nes sugebi ne tik klausytis, nereikšti veidmainingos užuojautos, manęs nepertraukinėti, nesišaipyti dėl vieno ar kito fakto bei įvykio, bet ir išlaikyti paslaptį. O apie visus išvardytus sugebėjimus man byloja tavo išmintinga tyla. Tu tyli net ir tada, kai tavo akys trimituoja it Jerichono trimitai.
       O gal reikėtų pradėti ne nuo tos žydinčios pievos ir liūno, bet nuo parko, kur mes dabar apsistojome ir ką tik vakarieniavome ir kuris tada vadinosi Jaunimo sodu, nors, kiek prisimenu ir žinau, čia niekada ne tik nebuvo obelų ir kriaušių, slyvų ir vyšnių, bet ir jokių vaiskrūmių. Tuojau po karo čia, kur dabar subrendęs parkas, tvyrojo piktžolėmis apėjusi dykynė, driekėsi šiukšlynai, šabakštynai, ganėsi miestelėnų ožkos, o griuvėsiuose, riogsančiuose šalimais, karaliavo žiurkės, pelės, landžiojo sulaukėjusios katės ir bastėsi benamiai šunys. Tai mes, studentai ir studentės, sugužėję iš visų Lietuvos kampų ir kampelių, sodžių ir viensėdžių, miestų ir miestelių, pagražinom šitą apėjusią piktžolėm, akmenuotą ir laukinę Vilniaus žemę va šitais didžiuliais medžiais, krūmynais ir gyvatvorėm, šitais paviljonais ir žibintais, kurie šiandien sukviečia ilsėtis ir pramogauti tūkstančius vilniečių. Bet tai pagaliau ir ne tiek svarbu. Bene svarbiausia tai, kad niekur kitur Vilniuje, šitame amžinajame mieste, bažnyčių ir požemio labirintų sostinėje, nerasi tiek būdų ir galimybių susitepti ir apsišvarinti kūnui ir sielai, kiek čia, Sereikiškių parke.
       Bet matau, Moiri, kad tu nebesiklausai, ką aš čia dabar tau porinu. Tu net nusižiovavai. Ir burnos neužsidengei, nors tam reikalui turi netgi keturias letenėles. Neįdomu? Įkyrėjau? Pavargai? Sakyk, nesikuklink! Ir nesivaržyk! Tyli? Nenori – nereikia. Aš niekam per jėgą į dūšią nelindau ir nelįsiu. Nesiveržiau taip pat nei į draugus, nei į svečius.
       Moiris kone žmogiškai papurtė galvą ir draugiškai sumirksėjo aiškiai leisdamas suprasti, kad jis, Rokas Trupinėlis, nekreiptų didelio dėmesio į jo žiovulį, kurį sukėlė ne kas kitas, kaip po sočios vakarienės maloniai apsunkęs pilvas.
       Jeigu jau taip, tai klausykis ir dėkis į galvą ir širdį. O pirmiausia, žinoma, pažabok pilvą. Atėjo valanda atlikti tau viso gyvenimo išpažintį. O nuo ko pradėti – vis dar abejoju, galvoju, svarstau. Bet jau lyg ir apsistojau prie to fakto, kai žalioje vaikystėje griūdamas nuo kaimiško „pečiaus“ smarkiai užgavau ir mirtinai nugąsdinau savo bobutę, kuri sunkiai sirgo ir gulėjo už šiltos sienos. Kaip tik tada aš ir susapnavau tą sapną, kuriame nešiau savo galvą per žydinčią pievą, pavirtusią klaikiu liūnu. Nuo to karto bobutė jau nebeatsigavo ir netrukus teko ją vyrams juodame karste išnešti iš gryčios. O dar po kurio laiko, kai gryčia buvo kupina melsvos, numirėliškos mėnulio šviesos, kai aš jau dėl visko nuo pečiaus buvau nukeltas ir nakčiai paguldytas ant suolo, užstalėje prie lango, kai užsnūdo net žadintuvas, pro uždarytas duris atėjo baltu lyg kreida veidu žmogysta, sustojo prie mano guolio ir ne burna, bet išsprogusiomis akimis tarė: „Rokai, tu esi galvažudys! Tai žinok ir ruoškis atpildui!“ Po to aš ilgai sirgau ir buvau mamos smilkytas nuo priemečio. Niekas nepadėjo – naktys pavirto košmarais, o daktarai buvo nepasiekiami. Išgydė didžiažemio kaimyno Murkos galvijų banda, kurią už pusę lito per dieną ganiau ir kurią ganydamas tiek nusilakstydavau, jog naktys iš košmarų pavirto tylos ir poilsio oazėmis. Mat vos tik galvą padėjęs ant pagalvės nugrimzdavau į saldžią nebūtį, kurioje nebūdavo jokių giltinių, numirėlių ir iš kurios mane ištraukdavo tik motinos ašaros. Mat jai atrodydavo, kad rytais mane prikeldavo ir išlydėdavo ne pas didžiažemį Murką, o į karą.
       Tai va, Moiri, kokiu ženklu vaikystėje mane paženklino tas naktį be durų atėjęs baltaveidis. Bet tai buvo tik pradžia. Dar didesnė sielos žaizda, kraujuojanti iki šiol, atsivėrė, kai mokiausi gimnazijoje ir kai kartu su draugu, pravardžiuojamu Pinokiu, apsigyvenau pas tokią davatkėlę Adėlytę. Nors ji buvo vištakė, bet turėjo rudai dažytą trobelę su apvaliu „lelijavu“ kaminėliu. Ten buvo du kambariai ir virtuvėlė. Didžiausias jos turtas buvo lenkiška Biblija su Gustavo Dorė iliustracijom, Jeruzalės Verksmų siena dramblio kaulo rėmeliuose ir nauja cinkuotos skardos apskrita krosnelė. Parapijos tretininkų kongregacijoje Adėlytė garsėjo tuo, kad jaunystėje buvo apsilankiusi Šventojoje Žemėje. Mudu su Pinokiu pas Adėlytę gyvenome kaip Dievo užantyje, nors tarpusavy kartais nepiktai pasišaipydavome, kai rasdavom kopūstų sriuboje varliūkštę arba taukuose prigėrusį tarakoną. Žinojom, kad šaltakraujis padarėlis pas mus atkeliavo iš upės, kur Adėlytė semdavo vakarienei vandenį, o su prūsokais ji sutardavo ir ant jų nepykdavo. Ji pykdavo tik ant bedievių ir girdavosi, kad jos prakeikimai patenka tiesiog į Dievo ausį. O jos prakeiktas žmogus supūva kaip grybas ant koto. Kalbėdama ji tolydžio pro retus priekinius dantukus kaišiodavo siaurą it gyvatės liežuvėlį ir, apsilaižydama plonas lyg peilio ašmenys lūpas, rudomis lipniomis akutėmis ryte rydavo savo pašnekovą. Jai patikdavo, kad žmonės jos bijodavo. Todėl nevengdavo ir jų pagąsdinti, jog galinti ne tik prakeikti, bet ir atimti karvėms pieną, blogai nužiūrėti didelį ir mažą… Bet mokėdavo prakeikimą ar nužiūrėjimą už pinigus ir nuimti.
       Tačiau pas Adėlytę pusėtinai mudu gyvenome tik iki šalčių. Paspaudus šalčiams ir pradėjus poškėti tvoroms, mudu, kur buvę, kur nebuvę, puldavome pasišildyti prie tos cinkuotos krosnelės, kurią Adėlytė vadindavo „Broliuku“ (pagal mįslę – vasarą molis, žiemą brolis). Ir štai vieną naktį, kai mudu jau pūtėm į ūsą, Adėlytė įsiveržė į mūsų kambarį su degančia žvake rankoje ir baisiu raganos balsu subliovė: „Galvažudžiai, kelkitės, gana kirmyti! Eikit pažiūrėti, ką jūsų žvėriškos rankos padarė“. Mes, pabudę iš miego ir netekę žado, spoksojom į savo šeimininkę ir klausėmės jos piktos komandos. O aš, pamatęs ant jos skruosto juodą suodžių dėmę su tarakono sparneliu, lyg tyčia dar šyptelėjau. To ir užteko, kad jos susikaupęs pyktis išsilietų ant manęs vieno. „Dabar jau žinau, katras iš jūsų sukniso mano „Broliuką“. Tu, tu, Rokvelnione! – tai ištarusi ji ėmė mane žegnoti. – Tu esi velnio neštas ir pamestas. Ir to velnio apsėstas. Visame mieste nėra tokio kipšų kipšo, belzebubų belzebubo ir didesnio pramaniūgo kaip tu, Rokšėtone“, – svilinte svilino mane jos išsprogusios akys ir gniuždė tie kryžiaus ženklai, metami man ant galvos ir širdies, kur kažkas įsitempė ir su geliančiu skausmu nutrūko. Pajutęs, kad ir kaktoje skausmingai jau kalasi ragai, aš vos begalėjau pralementi: „Šeimininke, kas atsitiko?“ – „Kas? Kas? Dar jis mat tardys mane, kalės vaikas, išniekinęs mano „Broliuką“. Galgi ne tu jį, mano turtą, subraižei, suraižei? Manai, velnione, kad aš nežinau, kieno dantys ir nagai ilgiausi?“
       Kai Adėlytė, bešaukdama, besikoliodama ir mane bežegnodama, užduso ar pavargo, mudu su Pinokiu vienmarškiniai puolėme krosnelės apžiūrinėti, čiupinėti, tikrinti. Ir iš tiesų viename jos šone įbrėžimą radome. Ir net bandėme Adėlytę raminti, atvesti į protą. Bet šitaip įkaitinome ją dar labiau. Ji ėmė net draskytis ir skeryčiotis – su kumščiais siekė mano veido, sukruvino nosį, perplėšė marškinius, griebė už ausies ir be perstojo plyšojo: „Tu, tu, Rokvelnione, už visus kalčiausias. Tu čia gudriausias, pasiučiausias, pikčiausias!“ Visas drebėdamas iš netikėtumo, pykčio ir baimės, aš beveik nesipriešinau, tik traukiausi į kampą slėpdamas galvą nuo jos nagų, spjūvių ir smūgių. Be to, man buvo ir kažkaip kraupu ir šlykštu prisiliesti prie jos apsinuoginusio kūno, kurį dengė ir saugojo visus galus pasiekiantys gelsvai melsvi papai. Lyg stori kirminai ar soliteriai. Aš tik muisčiausi, abiem rankom slėpiau galvą ir laukiau, kuo visa ta jos isterija baigsis. O baigėsi tuo, kad ji, kone dusdama iš įsiūčio, neapykantos ir nuovargio, rėkte išrėkė baisius biblinius prakeikimo žodžius: „Prakeiktas būsi mieste, prakeiktas būsi ir kaime! Visi tie, su kuo tu susidėsi, kenks tau ir tu kenksi jiems net nenorėdamas. O moteris, su kuria tu susiriši, net per savo gerumą tau darys blogumą. Ir niekur tu nerasi ramesnės vietos: bastysies kaip amžinas žydas iš kampo į kampą, kol galą gausi pašvinkusiame patvory“.
       Kai ji pagaliau su užgesusia žvake ir aprimusiais papais iš mūsų kambario išsinešdino, pirmoji mano mintis buvo bėgti į gatvę ir šaukti: „Aš nekaltas, aš visiškai nekaltas! Aš nieko ir niekada nebraižiau, neraižiau ir neniekinau. Nuimkit nuo manęs tą baisų prakeikimą!“
       Nors aš puikiai žinojau, kad Adėlytės krosnelės, jos „Broliuko“, nebraižiau, neniekinau, bet pamažu mane apėmė nerimas ir abejonės, – o gal? – kurias stiprino keisti sapnai, tikros naktinės vizijos. Pavyzdžiui, pirmą naktį po prakeikimo aš sapne mušiau, draskiau ir už plaukų tąsiau kažkokį vyriškį, kuris norėjo pabėgti nuo manęs, bet jam trukdė per dideli, pilni kraujo kaliošai. O kai jis nukrito po mano kojomis, prisiminiau, kad Adėlytė su juo sueidavo ir kartu garsiai juokdavosi. Antrą sykį sapne mačiau, kaip tie Verksmų Sienos veikėjai tiesė link manęs savo ilgas lyg svambalai rankas ir grasino pasmaugti. O trečią naktį vėl po daugelio metų atėjo tas baltaveidis ir lyg iš ambonos kunigas per pamokslą dėstė: „Tu, Rokai Trupinėli, visą savo gyvenimą neklusnia galva gaudysi mintis, kaip senis ligota ranka gaudo blusas, ir negalėsi jų sugauti ir apvaisinti tokio darbo, kuris atneštų tau nusiraminimą, pasitenkinimą ir gerovę!“ Abejonės ir nerimo kankinamas aš tą subraižymą, tą išniekinimą mėginau net konkrečiu veiksmu atkurti. Kaip? Ogi suradau cinkuotos skardos atraižą ir ją visaip nagu braižiau. Nė velnio! Adėlytė pati pramaniūgė ir mistifikatorė! O ne aš. Bet ir tai manęs nenuramino. Nebeapsikentęs sapnų ir jos akių, išsikėliau gyventi kitur. Bet kas iš to. Vis tiek akyse, mintyse ir sapnuose stovėjo toji ragana ir, grasindama Biblija, iš kurios byrėjo gyvos Gustavo Dorė iliustracijos, suokė: „Prakeiktas būsi mieste, prakeiktas būsi ir kaime! Prakeikta bus tavo pintinė ir tavo gelda! Prakeiktas bus tavo įsčių vaisius, tavo žemės derlius, bandos ir kaimenės prieauglis. Prakeiktas būsi pareidamas, prakeiktas būsi išeidamas!“
       Ir vėl prasidėjo begalinės nemigo naktys. Miegas tapo budėjimu su trumpais košmariškais regėjimais ir šūksniais. Tik jau nebenešiojau glėby savo galvos, nebespaudžiau jos burnos ranka, kad ji iš siaubo nesuriktų, nebekovojau su giltinėm ir numirėliais, nebeplasnojau silpstančiais sparnais virš jūros, kurioje knibždėte knibždėjo išalkę begemotai ir rykliai, o vis dažniau kopdavau į aukštą kalną, kurio viršūnė būdavo paženklinta sukryžiuotais kaulais. O vieną kartą vargais negalais užkopęs į tą kalną radau netvarkingai padriektus lavonus, kurių bedantės burnos, išbadytų akių kiaurymės ir kaktos, paženklintos Gedimino stulpais ar Vyčio kryžiais, tarsi šaukėsi dangaus keršto ar prieglobsčio. O tas prieglobstis glūdėjo tik šalia iškastoje duobėje, virš kurios buvo ištiestas juodas kaspinas su baltu užrašu: REZERVUOTA ROKUI TRUPINĖLIUI.

(Bus daugiau)

 
       ¹ Kiekvienas kenčiame savas baisias kančias (lot.). (Atgal>>>)
       ² Visa, ką turiu, nešuosi su savim (lot.). (Atgal>>>)
       ³ Burtų kauliukas mestas (lot.). (Atgal>>>)
       ⁴ Tarp išmatų ir šlapimo gimstame (lot.). (Atgal>>>)
       ⁵ Malonu ir garbinga mirti dėl tėvynės (lot.). (Atgal>>>)
       ⁶ Aš manau, kad tai taip (vok.). (Atgal>>>)
       ⁷ Dažniau gailiuosi, kad kalbėjau, kad tylėjau – niekada (lot.). (Atgal>>>)
       ⁸ Valiutos keitimas (angl.). (Atgal>>>)
       ⁹ Degtinė (pranc.). (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt