TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       S e a m u s  H e a n e y (Šeimusas Hinis) gimė 1939 m. Šiaurės Airijoje, gyvena Dubline. Poeto kūryboje, ypač ankstyvojoje, gausu vaikystės, kaimo kasdienybės motyvų, aptinkama kolektyvinės istorinės sąmonės analizės elementų. Vėlesniems eilėraščiams būdingos meilės ir santuokos, individo atsakomybės, menininko pašaukimo, gyvybės trapumo, dvasinio atsinaujinimo temos.
       Skaitytojams pristatomi poeto eilėraščiai iš naujausio rinkinio „Elektros šviesa“ („Electric Light“, 2001).
       1995 m. S. Heaney apdovanotas literatūrine Nobelio premija. 2002 m. poetas lankėsi Lietuvoje.

 
SEAMUS HEANEY

 
Iš anglų k. vertė ARVYDAS MAKŠTUTIS

Ešeriai
Fragmentas
Kūnai ir sielos
Montana
Dešimt glosų

Į viršų

Ešeriai

Ešeriai, tykantys grobio, tarsi kybo upės tyram vandeny,
Prie molėtų krantų, po virpančiais alksnių šešėliais.

Ešeriai, mūsų vadinami „grunts“, tarsi panirę akmenys,
Nugludinti srovės ir pasiruošę judesiui pašlovintame upės kūne,

Kurį galima būtų skrosti kiaurai, bet jie ryžtingai nejuda,
Po vandens dangumi, virš upės dugno, ramūs ir atsipalaidavę,

Geriantys upės tėkmę, atsisukę prieš ją, stangrūs ir įtempę
Raumenis, ešerio pasaulyje, alksnio karalystėje, ore,

Ore iš vandens, įkinkyto į upės tėkmę kartu
Su viskuo, kas pasaulyje teka ir kinta...

Į viršų

Fragmentas

                       „Iš rytų atėjo šviesa“, dainavo jis,
„Dievo paguodos šviesa, ir bangos nurimo.
Mačiau kalnų viršūnes ir talžomas uolas.
Ne kartą likimas pagaili drąsuolio,
                       Neskubėdamas ženklinti jo savimi.“
Ir kai jų priekaištai pasiekė jį –
Esą jis pakvaišęs ir nieko suvokiamo
Jiems nepalieka, esą jo eilėraščių pirmos
Ir paskutinės eilutės visad ne vietoj –
                       Jis paklausė: „Nuo kada
Pirma ir paskutinė eilėraščio eilutė
Yra eilėraščio pradžia ar pabaiga?“

Į viršų

Kūnai ir sielos

1. Kitame gyvenime

Bus taip, tarsi eičiau paskui Džimą Logą,
Mokyklos sargą, šluojantį mūsų plaukus šioje klasėje,
Kur kas dvi savaitės pasirodydavo mokyklos kirpėjas,
Ritmingu žingsniu sukantis ratus apie kerpamojo kėdę.
Bus taip, tarsi eičiau paskui mokyklos dormitoriumo
Dujinių žibintų prižiūrėtoją, žengiantį tyliais laiptais.
Pereičiau valgomąjį su įspūdingais herbiniais akmenimis,
Ilgą pirmo aukšto koridorių, skalbyklos saugyklas,
Apžiūrėčiau batus, paženklintus ir paliktus batsiuviui.
Ar tai tavo vardas šioje lentelėje? Kuo tu buvai, kūnu ar siela? –

2. 1957 metų vakarai

Ne po lelijas, bet po nupjautą žolę,
Kiekvieną vakarą, po vakarinių pamaldų,
Basi bėgiojom priešais koledžą, ištroškę vasaros,

Smarkiai plakant širdžiai ir dundant kulnims.
                       Kuo labiau senstu, tuo greičiau ir arčiau
Pajuntu tą sunkų alsavimą ir tą tyrą vakaro vėsą.

3. Mirusiojo artimieji

Atskirti. Tarsi jaunavedžiai prie šalutinio altoriaus.
Arba kaip tie berniukai, galėję anksčiau išeiti iš pamokų,
Kad mokytųsi muzikos. Privilegijuoti, be jokio pavydo,
Palikti tarp keturių plikų sienų, kur tik jie ir grojimas –
Akys užmerktos, pečiai atmesti ir tiesūs, pirštai šalti,
Ištiesti virš klavišų. Ir tuomet – tas siaubingas grojimas
Pianinu, nepanašus į jokią muziką...

Į viršų

Montana

Tvarto durys buvo praviros, tiksliau tariant,
Tik viršutinė durų pusė, kai pažvelgiau atsigręžęs.
Tuomet buvau tik penkerių. Tylėdamas Dologanas
Žvelgė į mane, Džonas Dologanas, geriausias

Melžėjas, kadaise pasirodęs mūsų kieme.
Jis dainuodavo „The Rose of Mooncoin“, kaktą
Įrėmęs į karvės šoną. Ant stalo jis sukdavo peilį,
Ir, geležtei sustojus ties manim, tarp mūsų staiga

Nusidriekdavo takas, šviesus, lyg savęs pažinimas,
Kuris neturėjo prasmės, kaip ir tai, jog prisiminiau
Matęs jį kadais prie tvarto durų, su akiūkliais1 rankoje.
Jau tuomet jis man pasirodė panašus į vaiduoklį,

Bastūną iš laisvosios valstijos, į suktą lošėją
Lūšies akimis, kai pakildavo kritusi skatiko
Vertė sekmadienio rytais, po Batlerio tiltu,
Ir kada į tankią minią puldavo visi

Galvų ar skaičių gerbėjai. Saulė ant bėgių, tolumoje,
Ant įmirkusių dervoje pabėgių ir ant įkaitusios skaldos.
Ir Dologanas, kadaise dirbęs Montanoje, šiandien
Vertas savo sekmadienio, stovi arkos šešėlyje...

Į viršų

Dešimt glosų

1. Žygiuojantis metų laikas

„Kas tas kruvinas žmogus?“ Būgnai – tra ta ta!
Tarkim, jog pagal tai, ką esu jau gerai išmokęs,
Aš laukiu ateinant Banquo ir Makbeto, nepalaužtų,
Pagal repliką, kaip ir buvo numatyta iš pradžių.

2. Katekizmas

F. ir M. sugrįžta.
Tai jie „formavo mano dvasią“.
„Kas yra mano artimas?“
„Mano artimas – tai kiekvienas šios žemės žmogus.“

3. Tiltas

Nuolat slegiamas ir stiprus savo įtampa.
Jo kojos – ir abipus, ir niekur.
Jis stovi ir nejuda tarsi įbestas mostas.
Lankai ir atramos, vientisas laikymo veiksmas.
Nuolat slegiamas ir stiprus savo įtampa.

4. Kostiumas

„Aš jį pasiūsiu, – tarė jis, – pritaikęs
Jums tobulai.“ Ir staiga, tarsi pajutau
Visą vilnos kelnių kantą savo koja.

Pečiai lingavo po švarku kaip gegnė
Ar svarstyklių svirtis, o aš pats jaučiausi
Tarsi visiškai kitaip, naujai sudėtas.

Taigi, nors šio kostiumo man mažiausiai trūko,
Apmąsčiau jo žodžius ir, pritaręs jiems, supratau,
Kad toks drabužis tiks, kaip tinka tik padovanotas...

5. Pobūvis

Nugirstas pobūvy, tarsi šlapio sniego
Kritimas nuo stogo, netikėtas, švelnus
Ir galingas vardas – Vilfredas Ouvenas2.
Sėkmės! Danguje – tikra artilerija!

6. V. H. Odenas, 1907–19733

Po Oksfordo ir Islandijos, Ispanijos, Berlyno ir Froido,
Po Markso ir trisdešimtųjų, buvo Niujorkas, Česteris4 ir Dievas.
Intermedija poetikai. Morališkas kopimas į Parnasą.
Po to pasitraukimas, libretai, martiniai, šlepetės ir raukšlės.
Suprastas Deinlove5, kur kalbama visai kita kalba.
Pamokymų šaltinis, tikra žvaigždė, jis lodavo savo posmus,
Ir genijaus didybės ratilai pasklisdavo nuo jo po visą erdvę.

7. Pamoka

Jeigu tikėtume Hamondu, tai šis vienų išgertuvių metu
Iš žmogaus, pažinojusio tuometį kunigą, išgirdęs štai ką –
Tą rytą Crumlin Roado kalėjime buvo pakartas paskutinysis
Kalinys. Pastarasis, prieš eidamas pas savo budelį,
Kunigui tarė: „Dievaži, tėve, tai bus man gera pamoka“.

8. Molingo glosa (iš airių k.)

Žinoma, tarp vyresniųjų aš tikrai
Peikiu kiekvieną vaikišką išdaigą,
Tačiau smagių vaikėzų būryje –
Aš pats didžiausias išdykūnas!

9. Juodis

Niamės baltas žirgas, užburtas Osianui6, buvo nuostabus,
Bet man pabalnokite Juodį, svaigulingą vėjuje ir juodą kaip anglis!

Kamino suodžiai švelniai uždengia juoda anglimi
Skalbinių baltumą ant virvės ir dingsta tarsi lengvas šešėlis...

10. Normaniškas palyginimas

Būti savimi mįslingai žavingu būdu, kaip gėlas upės vanduo,
Kuris, anot Geraldo Velsiečio7, net potvynio metu Arklovo
Įlanką netikėtai užlieja vietoj sūraus jūros vandens...

 
       1 Akiūkliai – arklio kamanų dalis akims iš šono pridengti. (Atgal>>>)
       2 Wilfredas Owenas (1893–1918) – anglų poetas, žinomas karo lyrikos autorius. Žuvo fronte. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       3 Wystanas Hugh Audenas – anglų rašytojas (aut. ir vert. past.). (Atgal>>>)
       4 Chesteris Kallmanas – amerikiečių poetas (aut. ir vert. past.). (Atgal>>>)
       5 Anglijos teritorija, kuri IX a. pabaigoje buvo užkariauta skandinavų, daugiausia danų, vikingų. Kalbinis šios teritorijos savitumas išlikęs iki šių dienų (aut. ir vert. past.). (Atgal>>>)
       6 Fėja Niamė, Jaunystės šalies karaliaus dukra, įsimylėjusi karžygį Osianą ir pasikvietusi jį į savo tėvynę. Kai po 300 metų Osianas panorėjęs vėl pamatyti Airiją, Niamė davusi jam savo magišką baltą žirgą ir paliepusi nieku gyvu nuo jo nenusėsti, nes tuomet Osianas prarasiąs amžinąją jaunystę. Tačiau karžygys pasiryžo padėti vienam valstiečiui išridenti akmenį iš jo lauko ir, praradęs pusiausvyrą, iškrito iš balno. Osianas bematant pavirtęs seniu ir netrukus miręs (aut. past.). (Atgal>>>)
       7 Geraldas Velsietis (Giraldus Cambrensis) – normanų velsiečių kilmės dvasininkas ir metraštininkas, gyvenęs apie 1146–1223 m. (aut. past.). (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt