TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
ATSIMINIMAI. DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI

 
       VYTAUTAS KUBILIUS

       Iš „Dienoraščio“

       Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 1

 
       IV. 12
       Nesibaigia nei naujienos, nei paguodos, kurios ėda. Nieko nenorėtum girdėti. Nusiramini, rezignuoji, ir vėl prasideda viskas iš naujo.
       Iš universiteto mano byla ir disertacija paimta. Atrodo, kad Aukštojo mokslo ministerija parašė raštą į Atestacinę komisiją. Todėl dabar nusiramino. Būtų gerai tiksliai žinoti ir nusiraminti visam laikui.
       Antras honoraras. Buvo butas, kurį prieš mėnesį Rašytojų sąjungos prezidiumas buvo man numatęs, taip pat nuplaukė pro šalį.
       Aš turiu nepasiduoti demoralizacijai, išgąsčiui. Neturiu nuleisti rankų. Juk tokių atvejų tiek ir tiek. Bienalėje nebus Gudaičio paveikslų.
       Tai prilygsta doktorato likvidavimui.
       Tad šitą ruožą reikia užbaigti. Tik galva nepasiduoda. Griebiuosi už vilties kaip šiaudelio. Koks vis dėlto esi menkas. Kaip veikia tie sąlygiškumai, kurie neturi nieko bendra su esmine egzistencija, o reikia atsiremti į tą esminę egzistenciją, ir tada nieko nebijosi.

       IV. 13
       Stambiausias honoraras išmokėtas: prarastas butas ir doktoratas. Ar po šitokio honoraro dar norėsiu kada užsiiminėti kritika?
       O juk tai – žudynės. Tai – ėdimas nervų, smegenų ir širdies. Vaitkevičiūtė sako: „Ne aš būsiu, kad neįvarysiu Lyberiui infarkto!“ To, matyt, siekia ir organai. Tai senas metodas – травля. Kaip medžiojamą žvėrį iš visų pusių apstoti, loti, uiti, įvaryti į kertę, kur jam nebėra kur trauktis, kur palaužtas jo charakteris, o tada, kai iš žmogaus lieka tik skudurai, leisti jam sugrįžti. Tokie yra „perauklėjimo“ metodai, kuriuos patyrė savo kailiu beveik visi senesnės kartos rašytojai. Aš dabar irgi esu aptvertas raudonom vėliavom, kaip vilkas, ir vienintelis mano uždavinys – nesugniužti.

       1972. IV. 16
       Grįžau iš namų. Vienos bėdos. Ir tu nieko negali padėti. Bet pusiausvyra aiškesnė. Tu matai, kad tavo vargas – tik vargo lašelis. Tu matai, kad gyvenimas begalinis ir eina nesustodamas, kad ateina ir išeina kartos, o tu tik mažas gabalėlis toje bangoje. Ir kad tu tik savo namuose kažką reiški, o kai išeini iš jų ir įsilieji į žmonių srautą, tai viskas yra niekas, tu nieko nereiški. Juk čia pat užsimuša, miršta, ir visi ramiai apie tai kalba. Ir jei tau kas atsitiktų, būtų lygiai tas pats...
       Tad prieš to gyvenimo begalybę ir didumą gali nusiraminti ir mažiau kreipti dėmesio į visus savo užgautus dantis.
       Nei tu didvyris, nei tu kankinys. Esi žmogus, ir būk. Svarbiausia neišsigąsti, o išlikti savimi, kad nebūtų gėda. Laukai, paukščiai apglėbia ir nuramina. Gyvenimas eina, ir tu eik.

       IV. 18
       Kas gi tu – mažytis trupinėli. Ir tave prispaudžia visa valstybė su savo galia, savo instancijom, savo nematomais procesais, kur tu esi teisiamasis, nors tavęs niekas nešaukia ir neklausia.
       Kaip atlaikyti tokį spaudimą? Ar atlaikys smegenys ir širdis? Ar nepalūšiu per pusę? Juk kiekvienas kovotojas trokšta ramybės, o čia jos ilgam ilgam laikui nebus. Institutą dabar krato komisija, bet Korsakas sako: čia juokai, bet jei K[ubiliui] sulaikys disertaciją, tada tai prasidės. Vadinasi, galiu ne tik išlėkti iš Instituto, bet sugadinti ir kitiems gyvenimą bei karjerą.
       Bet kažkas džiaugiasi. Radaitis, pakišęs Sniečkui žurnalą, Baltušis, kuris kažkam yra prisipažinęs, kad jam būna malonu, kai kam nors padaro bloga.
       Taigi liūdni karjeros griuvėsiai. Nebe svyravimai, o griuvėsiai, sprogimas, kurti naktis.

       IV. 20
       Procesas kafkiškas eina toliau, ir kasdien ant galvos nubyra kokia detalė. Yra ekspertų komisija prie Saug[umo]. Įeina Ambrasas ir Radaitis. Ten mane svarstė ir priėjo išvados, kad aš idealizuoju buržuazinio laikotarpio literatūrinį gyvenimą ir priešinu jį dabartiniam. Ir iš to, matyt, visos sankcijos. Jei ši įstaiga užsimojo užspausti, tai jau neišlįsi. Jos sprendimo niekas negali atšaukti. Ir bandymas ką nors sužaisti Atestacinėje komisijoje yra perdėm beviltiškas.
       Bet ką gi tau lieka daryti: žaisti, linksmai dirbti, nes tai jau fundamentinio praradimo situacija, kurioje nebėra ką beprarasti, išskyrus savo grandines.
       Rudenį turiu pradėti rašyti Bor[utą]. Kai rašai, tada tos nerimo mintys mažiau graužia, nors kam tas rašymas – neaišku, nes nėra jokių perspektyvų. Rašymas, kad užmuštum laiką ir nerimą. Tai ir viskas.

       IV. 21
       Be abejonės, keliauju į dugną. Pagaliau pasiryžo mane pribaigti ir nusikratyti, pastatyti kaip emblemą ir sumušti. Kaune [Sigizmundas] Šimkus kalbėjo kaip apie grupės lyderį. Tai, matyt, Baltakio idėja. Radaitis šešias valandas rodė savo gerumą, gąsdino ir įkalbinėjo sakyti kalbą – tave visiškai užspaus, sugniuždys, neleis į centrinę spaudą ir t. t. Koks aš geras atseit! Kaip tu mūsų nesupranti! Kodėl tu mus niekini. Mes vargo pelės: mes tragiškos asmenybės. Ir tikrai gaila!
       Didvyriškai žada mane ginti. Prisipažįsta dirbęs universitete informatoriumi, važinėjęs po kaimus.
       Koks nykumas. Nemigo naktis. Ir aš pradedu bijoti infarkto. Disertacija palaidota. Neaišku, ar išliksiu institute. Broliai rašytojai ramiausiai nusigręžia, ir vienas Radaitis lieka gelbėtoju. Štai 22 metų kritiko darbo rezultatai ir finišas.
       Jei liksiu gyvas, daugiau negaliu lįsti į tokias šlykštynes.

       IV. 23
       «И летопись закончена моя», kaip sakė K. Ambrasas, išeidamas iš Rašytojų sąjungos sekretorių. Tas straipsnelis buvo tik paskutinis lašas, pralaužęs užtvanką. Sudėta ir suskaičiuota viskas. S. Nėris, Baltrušaitis, Mačernis. Du CK skyriai svarstė visą bylą išsikvietę Maldonį ir Korsaką. Ir Korsakas abejoja, ar begalės išgelbėti. Atgailos kalba – paskutinis šansas, kuris dar gali išgelbėti. Aš, žinoma, tuo netikiu. Partija keičia savo liniją ir turi atkirsti ankstyvesnio etapo funkcionierius ir simbolius. Taip ji visados elgėsi. Visada kas nors turi būti kaltas. Bet juk ji pati legalizavo tuos leidinius ir tą kultūrinę politiką. Prasidėjo viso buvusio liberalizacijos etapo revizija. Ant žirgų sušoko visi buvę pokario herojai. Ir man išsigelbėjimo nėra. Toks pat lietuvių filologijos triuškinimas, koks buvo 1957 m. universitete. Nes būtent kultūroje įžiūrima pastovi grėsmė režimui, pastovūs impulsai mokinių išsišokimams. Ir proceso užkirtimas, kad po „A“ nesektų „B“, prasideda nuo kultūros. Ir dabar mano eilė būti prikaltam prie kryžiaus. Vaidenosi jiems grupuotė, tendencija, kurią reikia sutriuškinti. O tai skamba baisiai ir pavojingai.
       Įdomiausia, kad ši sistema veikia kaip automatas, jau be žmonių noro ir valios. Juk nė vienas iš jų nenorėtų, kad toli eitų šis revizavimas, bet nebegali sulaikyti ir turi vykdyti kažką prieš savo valią. Maldonio, Reimerio pakeitimai buvo pirmieji ženklai. Ir reikėjo susiprasti. Nebemėtyti degančių fakelų, nes jie krinta ant galvos tau pačiam. Bet aš emocinės saviraiškos, o ne apdairių apskaičiavimų kritikas. Ir būtinai turiu užlipti ant minos, nors ir aiškiai žinau, kur ji glūdi.
       Tad dėsningas žuvimas – kas padaryta, nesigailiu. Padaryta pakankamai daug. Laikas išnaudotas. Jaučiuos daug anksčiau išėjęs nuo scenos.
       Pagaliau, be šitų visų iliuzijų, po tiek sprogimų ir numirti bus lengviau.

       IV. 24
       Toks jausmas, kad važinėja per mane buldozeris ir trypia, varo į dulkes. Matyt, to ir nusipelniau. Negalima stovėti prieš milžiną ir šaudyti iš laidynės jam į kaktą. Tai negali laimingai baigtis. Toks jausmas, kad stoviu ir laukiu Aukščiausiojo Teismo. Ir visi džiaugsmingai pranešinėja malonias žinias. Laukimo ir nerimo būsena, pilna grėsmės, nes įsiutusios pačios viršūnės. Pasekmės gali būti visokios – daktaras palaidotas, darbo netekimas. Pagaliau sakė: kai dabar bus spausdinamas, reikės žiūrėti per didinamąjį stiklą.
       Būti narsiam kareiviui ne taip lengva, ne taip paprasta.
       Dabar užsikirtau kelią toli į priekį. Žodžiu, rizika milžiniška, o rezultatai tokie menki ir skurdūs.

       1972. IV. 26
       Buvo savijauta: išrauto, išmesto, suplėšyto medžio. Kiek galima taip egzistuoti. Juk tas draskymas darosi nepakeliamas. Jei jis tęstųsi pusmetį, turėtum kristi. Neaišku, kiek tęsis: ar tai taktinis pagąsdinimas, sudrausminimas, ar tai strateginis planas – peržiūrėjimas viso buvusio laikotarpio. Jeigu toks peržiūrėjimas, aš liksiu emblema, ir būsiu paaukotas neišvengiamai.
       Jei nebūčiau sakęs kalbos1, būtų sekusios organizacinės išvados. Kaip sakė Bielinis, Rašytojų sąjunga meta lauk, Institutas taip pat. Ir vieninteliai manęs gynėjai buvo kritikai, apie kuriuos aš nė žodžio nepasakiau. O tie, kuriuos liaupsinau 22 metus, tylėjo arba norėjo mesti lauk.
       Užteks to frondavimo. Jei išliksiu sveikas šitame sukrėtime, daugiau negaliu leistis į avantiūras. Tai nepakeliama ir man, ir visiems. Dabar kolektyvai turi atsakyti, jei kas ką padaro. Be to, jaunoji karta nueina nuo politikos, ir padėtis vis blogesnė – tad aš negaliu daugiau čia lįsti. Tad sudiev, kritika!

       IV. 27
       Štai ir supuosi kilpoje. Atgailos kalba – lemtingas žingsnis. Aš maniau, kad viskas nutils. Bet tai tik pradžia kompromisų. Jų reikalaus vis daugiau ir daugiau, kol tu save susinaikinsi. Su tavim kalba pagarbiai – autoritetas visuomenėje, niekam nepataikavote, – o siekia tave išstumti iš žaidimo, supurvinti, sutrypti. Ir nežinia kam ir kaip reikėjo apsispręsti. Ar teisingai padaryta. Nes žengus žingsnį į vieną pusę, turėsi žengti vis daugiau ir daugiau. Ir tavęs nepaliks ramybėje. Ir tavo atsižadėjimas kritikos nieko nereiškia. Tu rašysi atkirtį amerikonams. Žodžiu, įrankis svetimose rankose. Tokia pokarinė Putino ir Sruogos situacija. Ir aš dabar neturiu ką kitą veikti.
       Aš save susidirbau prieš jaunąją kartą. Jau prarandu balsą ir autoritetą. Ir vardan ko? Nežinia. Tai tolygu žinojimui – neatgailauti. Bet atgailauti – galo nėra.
       Šitaip gali samprotauti, kai viskas praėję, o kol tave mala, kol letena uždėta ant tavęs, tu nieko negali padaryti: tu – bejėgis. Tu – vargšas.
       Ir Mykolaitis, ir Sruoga darė tokius pareiškimus. Toks kompromisinis kelias pats būdingiausias ir protingiausias. Kas yra šitokiai valstybei nušluoti mažytį trupinėlį kaip aš! O nesinori būti nušluotam. Ir taip prasideda kompromisinis kelias. Todėl ir nėra asmenybių.
       Kiekviena valstybė per jėgą grūda mąstymo standartus į galvą. Kartoja, kala, kol tai tampa kasdieniniais įpročiais. Iš jų žmogus nebegali išeiti. Tik per juos mato pasaulį. Tai kažkoks narvas, kur uždaryta žmogaus sąmonė. Protas turi jį išdraskyti. Tai sunkus darbas, sunkus kelias.

       IV. 27
       Turiu aš pasirašyti sau ne politinį, o literatūrinį nuosprendį. Radaitis sako, kad mano kritikoje daug publicistinio temperamento. Taip, ji yra politikuojanti. Aš tos pačios kartos vaikas kaip ir Macevičius. Ir štai dabar krizė: nėra rimtų pagrindų, nėra teorinio mąstymo, o tik švaistymasis fraze. Nastopka pasako daug rimčiau, svariau, bet mokslinio objektyvumo plokštumoje. Sluckaitė rašo puikiausius literatūrinius portretus neužkliūdama. Tas nelaimingas politikavimas, didaktizmas. Ir čia yra finalas, nes to negali pakęsti. Ir čia yra desperatiškos pastangos pritraukti dėmesį drąsa, sensoriškumu, kai tikro literatūrinio mąstymo labai nedaug tėra. Ir todėl tas blaškymasis, tos atgailos.
       Ir net tada, kai aš einu į tikrąją literatūrą, tai virsta kažkokiu deklaratyvumu, triukšmingu opozicionieriškumu, politikavimu, o ne ramiu, pozityviu ir tikru literatūros atvėrimu.
       Taigi krizė ir šitoj vidinėj plotmėj.

       IV. 29
       Naktis apramina. Nebėra nervinio drebulio. Bet padėtis tokia pat miglota. Maksimalistams aš esu prisitaikėlis, pardavęs už 100 rb. savo principus. Jiems atrodo, kad viskas dėl doktorato. Jie trokšta gražaus reginio – charakirio.
       Bet juk aš kabėjau ant bedugnės – iš Rašytojų sąjungos ir Instituto lauk. Gal ir vertėjo baigti karjerą, bet koks sunkus tas slenkstis. Peržengsi, o atgal negrįši. Ir čia svarbiausia, kad išliktum ir funkcionuotum kultūroje. Kuo daugiau išlieka žmonių, tuo geriau. Kuo labiau išmušama iš arenos, tuo blogesnė darosi visa kultūrinė situacija. Vadinasi, kompromisinė taktika. Taip, kitaip negalima išlikti nei atskiram žmogui, nei visai kultūrai. Gal nebūtina, kad kiekvienas juos darytų, bet visumoje kultūra turi daryti kompromisus su režimu, negali atsidurti jo kategoriško priešininko padėty. Aišku, nereikėjo atsidurti tokioje situacijoje, kur tenka sakyti: taip ar ne. Bet atsidūrus būtų beprotybė šokti nuo tilto ir tapti auka. Tų aukų buvo pakankamai. Bet gal čia tik bailaus prisitaikymo argumentai. Juk ryžtingas principingumas būtų palikęs žymiai didesnį pėdsaką visoje kultūroje. Taip prasideda Miškinio kelias. Bet tai būtų nuteikimas prieš sistemą, tai būtų buvęs smūgis į visą mūsų literatūrinę filologiją. Ir išprovokuoti tokį smūgį, tokį Instituto triuškinimą, jo padėties nuvertinimą aš neturėjau teisės ir nedrįsau.
       Žodžiu, nemalonūs pasvarstymai, nemalonios abejonės. Bet aš visą laiką sakiau, kad mūsų kultūra turi laikytis kompromisinės taktikos – tik taip ji gali išlikti funkcionuojanti ir sutverti kažką pastovaus.
       Nežinau, ar jau pasibaigė tas košmaras, ar jau galima pradėti dirbti. Bet viskas aplinkui atrodo kaip po žemės drebėjimo. Ir gaila, ir pikta, ir graudu. Broliai rašytojai neištiesė skęstančiam rankos po 22 metų vergiškos tarnybos. Jie tik šaukė: užspausti, likviduoti, išmesti.

       V. 4
       Kitų plūdimas tavęs taip nepaliečia kaip paties išsiplūdimas. Prievartinis išsiplūdimas. Tai didžiausias moralinis pažeminimas, susiniekinimas, apsipurvinimas. Ir dabar – karčios pagirios. „Savikritika“ – tai puikus žmogaus susinaikinimo, palaužimo metodas2.
       Aš turėjau šitą pereiti. Turėjau palenkti galvą prieš devintąją bangą. Ji gal ir ne tokia didelė iš toli. Bet ji baisi ir grėsminga iš arti. Nedrįsau baigti savo literatūrinės karjeros, išeiti su aukštai pakelta galva. Tai būtų, žinoma, moralinis koziris visiems, kurie nori priešintis. Dabar ši jėga atimta. Dabar tu esi toks kaip visi – kompromisininkas. Tai gudri politika – išlaukti, išbūti, nesiduoti sunaikinamam, grįžti kada nors vėl. Bet kaip norisi drąsaus ir herojiško mosto! Kaip daug aplinkui to gudrumo, to apdairumo. Bet kas gi tu esi, kad galėtum pakariauti su tokia baisia jėga! Būtum sutriuškintas kaip blakė!

       V. 6
       Vėl sąlyginės ramybės tarpelis. Niekas netampo. Nors įspėja, kad sekamas kiekvienas žingsnis, kiekvienas žodis. Aš vėl gyvenu be nervinio drebulio. Dabar lieka išlaukti. Lieka kažką dirbti tolesniam laikui. Šitame kvadrate viskas užbaigta. Esu suspenduotas. Karjera nutrūko. Dėl to nėra labai gaila, nes aš jau pavargau, nes tie vidiniai kontaktai su dabartine literatūra darosi silpnesni, nes aš ir negaliu vairuoti tokioje slidžioje situacijoje.
       Nesijaučiu palaužtas. Svarbu nepasiduoti iš vidaus. Nekapituliuoti. Tas puolimas išgąsdino, tas profesijos keitimas pribloškė, bet dabar aš vėl išėjau iš spąstų ir kitą raundą sutiksiu drąsiai.
       Svarbu – be panikos. Svarbu išlikti savimi. Be kūliavirsčių, be blaškymosi baimingo. Tai sunku. Bet reikia mėginti.

       V. 11
       Aš nusiraminau. Gal tai senatvė. Gal rezignacija. Nebejaudina, kad kritiko [karjera] – baigta, kad nežinau, ką darysiu, kad aš suniekinau save. Toks abejingumas. Tokia ramybė.
       Ir aš bijau, kad tai ir yra dvasinės ramybės, dvasinio užgesimo ženklai. Juk aš gyvenu įsitempęs, drebėdamas tik mušamas, draskomas. Tai vieninteliai pergyvenimai. O šiaip tokia ramybė, apatija, užgesimas. Ar yra koks vidinis tobulėjimas, koks veržimasis, kokių problemų sprendimas? Nėra. Tad esi toks, koks esi, ir rūpestis siekia tik butą, vasarą ir t. t. Dar darbą. Visos problemos, ką darysi. Nėra vidinio vystymosi. Nėra pastovios vidinės aistros. Todėl nėra ir tikrumo, o eklektika, blaškymasis iš vieno šono į kitą, prisitaikymas prie naujų reiškinių ir vėl ėjimas prie kitų. Todėl tavęs ir nekenčia.
       Žmogumi būti. Žmogiškumo trokšti. Kažkokią žmogišką poziciją išlaikyti ir ginti – tai būtų svarbu. Bet to tu jau neturi. Tu per anksti susiliteratūrinai, suprofesionalėjai…

       V. 12
       Dabar prasideda graužatis. Juk savo atgaila aš užmušiau savo kritikos moralinį autoritetą. Tai, ką stačiau per keliolika metų, sugrioviau per vieną dieną. Dabar kalbėti apie bekompromisiškumą aš neturėsiu teisės, kadangi pats buvau parklupdytas ir laižiau galiūnų rankas. Tai pats skaudžiausias apsispjaudymas. Kai tave lupa kiti – ne taip skaudu. Bet kai išsilupi pats, tai baisu. Ir tai ilgam įeina kaip gėdingas žingsnis. Juk aš gėdijausi atgailos dėl Sruogos, gėdysiuos ir šitos. Ir jos jau neišbrauksi iš savo istorijos, jos neatimsi ir nepaneigsi.
       Kad ir kokios būtų sąlygos, bet tu joms pasidavei. Ir gal žymiai stipresnis būtų įspūdis ir reikšmė – žūti šitoje istorijoje ir palikti ryškiu simboliu. Dabar tos simbolikos neliks. Vardan ramybės, vardan būsimų darbų (kurių gal ir nebus) pasirinkau gėdingą kelią.
       Tai gal ir protingai padaryta. Gal ir gerai apskaičiuota. Bet gyvenimas dažnai reikalauja ir neprotingumo, ir tuščio heroizmo.

       V. 15
       Dvi dienos skausmingos graužaties. Man vis labiau gėda. Jaučiuos išdavęs kažką. Paniekinęs pats save. Nepagarba pačiam sau. Pats apspjaudei sau veidą – tai baisiausia pažeminimo rūšis, kurios negalima leisti. Ir tai vis dėlto priklausė nuo tavęs. Tu galėjai susiimti. Juk niekas su pistoletu nevarė. Pagaliau, padarius vieną niekšybę, gali daryti ir kitą.
       Aš sunaikinau tai, ką pats stačiau 15 metų. Palikau savo rašinius be moralinio tvirtumo ir tiesumo jėgos, kuri tik ir palaikė juos.
       Aš išlikau. Be abejo, žuvimo galimybė buvo didelė. Bet gal ją reikėjo prisiimti – ne gėdą. Ta viešo ir baisaus kompromiso dėmė užgula tave. Ir laimėta: tik išlikimas vietoj, o galimybių dirbti jokių, juk žiūrės į viską baisiai.
       Aš išsiskyriau su „kompromisininkų“ karta. Per daug ilgai ir piktai ją plūdau. Dabar išsiskyriau ir su ta karta, kuri manimi dar tikėjo, kuri nepripažino kompromisų.
       Aš gal ir būčiau drįsęs žengti, jei ne tas baisus šeimos išgąstis, jei ne tas kaltės jausmas, kad ir juos, ir visai nekaltus žmones aš įvėliau į depresiją. Pagaliau man baisiausia: tu atliksi charakirį, visi nusistebės, pasibaisės, išsiskirstys, ir tu liksi vienas pats be nieko, visi nuo tavęs išsigandę pasitrauks.
       Iš tavęs reikalauja heroizmo, bet visi kiti nori stovėti ir iš šalies spoksoti. Niekas gi piršto nepajudins, kad tave užstotų ir tau padėtų.
       Bet ir čia yra išmėginimas: būti žmogumi pačiam sau, būti vienam žmogumi. Tai ir yra, kad laikas pervažiavo kaip buldozeris, pjaudamas tavo moralę, pažiūras, charakterį, ir todėl dabar gali su tavimi daryti ką tik nori.

       V. 16
       Kai atsigulu, apsiraminu šiek tiek ir blaiviau pamąstau. Vieni argumentai, tegul ir besiteisinimo, ir išsisukinėjimo argumentai:
1) Palieki institutą ir, ko gero, apskritai kultūrinį darbą. Tai sunku po 40 metų.
2) Tu pasiduodi provokacijai, nes vienas tikslas ir yra šitos kampanijos – išmesti iš rikiuotės kultūros darbuotojus.
3) Nuo tavęs galėjo prasidėti „grupuotės“ triuškinimas, kaip universiteto katedroje, ir tada tektų tau per didelė atsakomybė.
4) Tai protinga taktika, nes būtų individualizmas ir pozavimas šokti prieš devintąją bangą.
       Kiti argumentai tokie:
1) Tu nematei aplink save aplinkos ir daryti charakirį vardan kelių reginio ištroškusių žioplių nenorėjai, bet tu privalai elgtis taip, kaip tu nori, atsiskaityti prieš save.
2) Tu atėmei iš savo darbų ir iš literatūros moralinį aspektą ir moralinį autoritetą, o tai didelis daiktas.
3) Tu užmušei savo biografijoje legendos momentą ir jo nebesugrąžinsi.
4) Apskritai moraliniai nuostoliai dideli ir gėdos jausmas pastovus, atrodo, kad ant akių tau apspjauta ir tu niekaip negali nusivalyti.
5) Tau visą laiką bus gėda.
       Ir kokios išvados:
1) Šuo ir kariamas pripranta. Ir tu priprasi prie gėdos, priprasi prie niekšiškumo.
2) Tu neturi pasiduoti vidinei erozijai. Juk tai bausmė. Tai teroras. Nors tu pats save apspjaudei, bet tai prievartos aktas ir tu neturi pasiduoti jo sutriuškinamas.
3) Tu turi galvoti ir rašyti kaip iki šiol. Nėra jokios perspektyvos. Bet juk nebūtų jokios perspektyvos, jei būtum tapęs kroviku. Čia bent dirbsi, o galgi ir atsivers langelis. Greičiausiai ne. Bet kažką naudinga gal ir galėsi padaryti.

       V. 17
       Dar vis skaudus atrajojimas, nors ir mažiau sukrėtimų. Avyžius sako, kad jam nieko baisaus nesimatė straipsny, bet kažkas pasakė, kad aš tyčia tokiu laiku išspausdinau. Petkevičius klausinėja: ar aš pats pasakiau kalbą, ar mane užlaužė. Būdvytis iš Dotnuvos teiraujasi, kaip man užsibaigė ši istorija. Konservatorijoj vyksta specialus seminaras apie talentą, kur taiso mano klaidas ir aiškina, kad aš buvau nuvargęs ir atsisakiau savo teiginių.
       Avyžiaus jubiliejus – matyt, posūkio taškas3. Partija atsisveikina su modernizacija, su novatoriškumo kultu ir grįžta į tradicinių formų apoteozę. Ji aiškiai pasirenka tarp Sluckio ir Avyžiaus. Ir iš tiesų tai įdomus perėjimas lieptu tarp tiesos ir schemos. Milžiniškas masės sugėrimas. Rašytojas privalo ir konfliktuoti su laiku, ir prie jo prisitaikyti. Absoliutus konfliktas jį užsmaugs, o prisitaikymas prie kiekvieno reikalavimo atims teisingumą ir sužlugdys meną. Avyžius pareiškė, kad visą kūrybą iki 1960 m. tenka nurašyti dėl nepalankių sąlygų.

       V. 22
       Matyt, atėjo lūžis visoje mūsų situacijoje. Vaikinuko4 susideginimas, užgulęs kaip košmaras sąmonę, duoda daugybę išvadų. Jaunosios kartos tragiškas aktyvumas, jos rimtumas, jos panieka drebantiems tėvams, jos bekompromisiškumas – laisvė ar mirtis. Mes vinguriuojame, mes dėl visko drebame, o jie išmeta paskutinę kortą nežiūrėdami, kas po to bus. Tai pamišėliška karta, atominio amžiaus karta, bet ji turi savo didybę, prieš kurią gali pasijusti niekingas. Ir Rastausko pjesė – autentiškas šitos kartos paliudijimas.
       Antra išvada – visos mūsų institucijos, visos organizacijos tėra plona plutelė virš judančios lavos. Tai karta, kuri nebuvo sulaužyta, kuri išaugo sąlyginės laisvės klimate, ir dabar ji elgiasi ir mąsto kaip jai norisi. Ir organai jaučia šitą jos kunkuliuojančią energiją, todėl baimingai šalina visus pretekstus jai išsiveržti, visas priežastis, kurios ją žadintų. Bet tos priežastys glūdi pačioj sistemoje ir todėl reikės kiekvieną kartą iš naujo smaugti. Todėl toks puolimas ir smaugimas visų nacionalinių dalykų prasidėjo – matyt, buvo jaučiama.
       Trečia – tai mūsų valdžios neišvengiamas kritimas. Ribotos kultūrinio liberalizmo politikos pabaiga. Iš literatūros turi išnykti nacionaliniai motyvai.

       V. 23
       Išsisklaidė dar viena iliuzija. Krito visa kompromisų konstrukcija. Menas pretendavo į visuomenės padėties ir nuotaikų išraišką. Dabar matyti, kokia praraja tūno tarp visuomenės ir meno, kad vienas užsiima gražiu melu, pusinėmis tiesomis, o kitas eina iki pražūties. Nėra ko ir galvoti, kad dabartinis menas galėtų patenkinti šitą bekompromisinę kartą. Gėda, kad jūs nepatekote į kalėjimą toliais laikais. Jūs bijojote prarasti darbą, pareigas, jūs drebėjote dėl savo vietos!..
       O taip! Bet juk gynybinis pylimas – dabar tėra kultūra. O ji bus sutriuškinta. Tai 1863 m. sukilimo rezultatai. Juk dalyvavo ten tik 15 000 lietuvių, o spauda buvo uždrausta.
       Taigi ir mano istorija atsiduria viso meno ir visos mūsų padėties kontekste.

       1972. V. 23
       – Gėda, kad jūs, rašantieji, neatsidūrėte kalėjime, kai ten buvo sukišti tūkstančiai nekaltų žmonių. Jūs tik drebėjote dėl savo kailio, – šūkauja jaunosios kartos pranašai.
       – Mes nuoširdžiai tarnavome istorinėms gyvenimo permainoms, kurios buvo neišvengiamos. Mes tikėjome idealais, kuriuos skelbėme, ir ne mūsų kaltė, kad jie buvo iškraipyti. Mes pratęsėm lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiausiomis sąlygomis – be jos būtumėm likę paskutiniai vargšai, – atsikerta dabartinės mūsų literatūros kūrėjai.
       Katrie iš jų teisūs?

       VI. 13
       Mano bėdinoje buityje – nauja korektyva. Samizdatas išsivertė „Talento mįsles“. Taigi laivas užplaukė ant minos. Ir tikėtis laimingos pabaigos – netenka. Laukti doktorato – ne. Taip pasidaro didelės istorijos.
       Broliai rašytojai užrišo mane kaip pasiutusį šunį į maišą, apdaužė, paspardė ir nuleido į dugną. Kaip įdomu – Marcinkevičius ir Baltakis nepratarė į mane nė žodelio.
       Visas vežimas darda prarajon. Mieželaitis, dergęs 10 metų 1946 m. triuškinimą, dabar pragydo: jie buvo teisingi, orientavo į pilietines temas.
       Maskvoje areštai. Už Kauno įvykius teks brangiai mokėti5. Ir aš – viena iš to užmokesčio formų.
       Dejuojame, kad vidurinės mokyklos neišmoko rašyti ir mąstyti. Bet mąstysenai reikalingi principai, reikalingas apsisprendimas, o čia niekur to nėra, tas galvojimas iš mažens sugriaunamas, jie turi tik kartoti įkaltas tiesas, be savarankiškos mąstysenos. Tai žlugdo asmenybes ir todėl tokie desperatiški sukilimo ir išsivadavimo mostai.

       VI. 14
       Sistemingas ir nesulaikomas slinkimas žemyn. Be sustojimo. Išmestas iš planų lietuviškasis „S[alomėjos] N[ėries]“ leidimas. J. Macevičius išmetė Maskvoje rusiškąjį leidimą. Ir tai, matyt, vientisas ir nesulaikomas judėjimas. Kauno įvykių fone mano disertacija patenka į žlugimą.
       Ir kas pikčiausia: kuriem velniam tiek kompromisų, tiek skaudžių prisitaikymų, tiek smūgių, kai kiti gyvena ramiai ir dirba gražiai. Per daug menkas ir vienadienis mano žmogiškasis kalibras. Per daug didelis nedrąsumas. Nemokėjimas būti savimi. Dar vis man gėda dėl to atsiprašymo, nors jau dabar nebebūčiau Institute. Maskviečiai stebina tuo vidiniu natūralumu, vidiniu stichiškumu, vidiniu rimtumu. Ir aš jaučiuos tikrai eklektiku, susiskaldžiusio proto ir širdies žmogumi, be savo programos. Ir aš kartoju sau: tu turi giliau įsižiūrėti, susikaupti ir pergalvoti. Dabar tau nebėra kur skubėti, nes visi keliai atkirsti, praėjimo nebėra, tad geriau įsispoksok į save без суеты, paieškok tos substancijos!

       1972. VII. 3
       Tik dvi savaitės ramybės. Paskui geri draugai tave aprūpina informacija6. Žodžiu, tu sužinai kas savaitę, kad esi sudaužytų laivų kapitonas, kad priklausai pasmerktųjų kastai, kad ant tavęs verčiama našta, kurią turėjo patys pasiimti.
       Jau nusibodo. Ir šlykštu darosi pagalvojus apie kritiką. Atsisveikinimo saliutas per daug iškilmingas ir triukšmingas. Bandyti po to tęsti šį darbą būtų klaiki nesąmonė. Kažkokia pažeminimų kruša apipila tave. Esi paikas – net ir apie Borutą ruošiesi rašyti, jo išplūstas. Tokia kritiko padėtis.
       Dabar be iliuzijų ir vilčių. Prispausto vabalo psichologija. Ir reikia ištverti be unkščiojimo, be pozos ir triukšmo, visiems toliau laimingai rašant.
       Aš jau iškritau iš tiražo. Tai būtų dar nieko. Jei aš turėčiau aiškius literatūros mokslininko įgūdžius ir potraukius, bet aš jų neturiu.
       Pagaliau pasikeitė laikas – kaip metodai, naujos sąvokos, nauji žmonės, kurie rašo geriau už mane. Ir mano tų rašymų niekas nepasiges. Niekas ir nepastebi tos sunkios padėties, nes gyvenimas eina kaip ėjęs ir tu sau vienas kenti patylumoje. Ir kentėk be pozos.
       Bet vienas žingsnis aiškus – atsisveikinimas su kritika, ko niekas nepastebės ir niekas to neišsigąs.

       VIII. 25
       Kažkaip koktu pradėti vėl nuo nulinės situacijos. Vėl klampoti tą literatūrinį liūną, vėl ryti tą šlykščią literatūrinę buizą. Apkarto. Nusibodo. Ir jau tikrai norisi kažkokio išsivadavimo. O juk taip tempi tą inerciją, tą balansavimą baimingą, kad daraisi pats sau nuobodus. Ir rašyti nebesinori. Jei reikės keisti darbovietę, tai reikės bėgti tolyn nuo rašymo. Užtenka. Prirašyta. Pavasarį man buvo baisu tą padaryti. Apsispręsti per 2 dienas. Tada man atrodė, kad aš būsiu nelaimingas ir graušiuosi dėl sudaužyto gyvenimo, apleidęs literatūrinę areną. Dabar į viską žiūriu ramiau. Kas bus, tebūnie. Bet nereikia tik daugiau žemintis, nes tai lieka kaip dėmė tavo gyvenimo, kurios tau pačiam gėda. Reikia iš vidaus išsivaduoti iš tos prievartos ir pažiūrėti į viską iš šalies.
       Kažkaip dabar baisu ir pagalvoti – vėl rašyti, vėl taikyti soc. realizmo metodą, vėl žiūrėti į nutarimus – kas galima, kas ne.
       Aš atlikau savo partiją. Gerai ar blogai. Bet baigiau. Baigiasi liberalizmo epocha. Visos sritys tvirtai suimamos į rankas. Ir nebėra kas veikti. Viskas bus įvertinta ir nubrėžta instancijų. Kritikos misija – laisvo ieškojimo, savarankiško vertinimo – pasibaigė.
       Pagaliau ateina kita karta. Ji natūraliai įaugusi į šį režimą, ji neturi susvetimėjimo komplekso ir jai bus lengviau.
       Pagaliau ir išsisėmimas. Ką dar bepasakyti, ką dar berašyti? Tai būtų tik virvės tąsymas.
       Taigi pratinuos prie išfolavimo ir tikiuosi, kad tai nebus sukrėtimas.

       VIII. 29
       Kai būni vienas, tai ramus dėl savo likimo – kas bus tas. Bet suvažiuoja vaikai, pažiūri į nukamuotus tėvus ir tada apima vėl abejonės. Ar turi tu moralinę teisę pasmerkti juos vargui, žiauriam likimui, o gal ir išvežimui? Juk butas vėl išslydo iš rankų, o Mama visai begalė. Ir aš palieku ją mirčiai, nes ką galiu padėti. Ir padėtis gali blogėti vis labiau – kai nebebus pinigų.
       Ir čia labai paprastai viskas atsitinka. Atleido Jurašą iš vyr[iausiųjų] režisierių. Ir kas? Ir nieko. Jokio protesto. Ką kas gali padaryti. Juk kiekvienas dreba dėl savo likimo. Niekas nenori kišti pirštų ten, kur nereikia. Tai ir yra šito režimo išugdyta savybė – kolektyvizmo iširimas, kolosalus egoistinis susvetimėjimas.
       Manęs tik Saja pasiteiravo dėl likimo. O iš brolių rašytojų – daugiau niekas. Net elementaraus suinteresuotumo nėra. Tu esi raupsuotasis, ir kuo toliau nuo tavęs.
       Kažkokia nuojauta, kad turėsiu palikti tuos rašinėjimus ir išeiti. Dabar portretų nukabinimo era, ir mano portretas taip pat turėtų būti nukabintas. Ką po to veikti? Gąsdina tas iškritimas iš kultūros, iš literatūros. Bet turbūt neišvengiamas. Zinkaus nuosprendis per daug kategoriškas. Žmogui, kuriam svetimas marksizmas, kuris priešingas komunizmo idealams, kuris tarybinei santvarkai priešpriešina buržuazinę Lietuvą, negali būti suteiktas daktaro laipsnis.
       Tokiam žmogui, aišku, ne vieta ir Akademijoj. Jis turi būti išspirtas visam laikui.
       Reikia manyti, kad išvados, daromos dėl Kauno įvykių, palies ir mane.
       Žinoma, ir naivumas buvo begalinis. Ar gali prievartos sistema palikti meną be prievartavimo? Negali. Ta prievarta dangstoma visokiais žodžiais, mitais, bet tai esmės nekeičia. Todėl tie visi nesibaigiantys nutarimai, tas knygų uždraudimas.
       Jau dvi mano knygos guli. Rašyti trečią? Ar nepanašu į grafomaniją?

       72. IX.1
       Ko gali tikėtis, patekęs į prievartos kilpą? Ji smaugia vis stipriau. Nesimato jokios išeities ir prošvaistės. Tirštėjanti tamsa. Košmariškas absurdas. Tu įvarytas į kertę, kur belieka laukti finalinio švilpuko, ir būsi išmestas į gatvę.
       Ko gali tikėtis? Kokių pasikeitimų? Kokios jėgos stimuliuos šituos pakitimus?
       Lieka apeliuoti į teisingumo, doros, meno principus. Istorijoje buvo daug panašių naktų, bet teisūs likdavo ne budeliai, o aukos, teisūs likdavo tie, kurie kovojo dėl trupinėlio laisvės. Ir tie šiandieniniai spyriai, tas proletaro gyvenimas – niekai. Tai būtinybė. Bet kaip sulaukti to revanšo? Ar tu sulauksi? Greičiau – ne.
       O kiti rašo gana puikiai ir šitoje sistemoje, išsitenka, gyvena, alsuoja. Kodėl tau taip sunku? Argi tu jautiesi kokiu nors didvyriu?

       IX. 6
       Tu atlik numerį, būk herojus – mes pasigėrėsim, užjausim, mes suvoksime tave kaip didvyrį. O patys? Patys imsime premijas, rašysime, gausime gerus butus, rodysim, progai pasitaikius, narsumą.
       Tokia publika. Jurašas, talentingiausias režisierius, eina akmenų skaldyti, o ar pajudina kas nors pirštą jį gelbėti, užstoti, prašyti už jį? Net ir jo statyti autoriai – Saja, Grušas, Glinskis – tik galvom linkčioja.
       Čia ir yra visas didvyriško žesto šiurpumas. Jis dar kartą parodo prievartą, protestą prieš ją, bet ką jis duoda?
       O pagaliau – kam neaišku, kad menas gyvena prievartos letenoje? Ar reikalinga tam įrodyti dar papildomų aukų!

       1972. IX. 21
       Kokia gali būti moralė? Ji sugriaunama iš pagrindų. Iš pat mažens žmogiško elgesio padorumas jungiamas su politika ir nelieka jo nė ženklo. Todėl giliausia moralinė žmogaus krizė, abejingumas viskam, kas dedasi aplinkui, pasibaisėtinas susitaikymas su visokio masto niekšybėmis – tai šitos pakirstos moralės rezultatas.
       Išmesti savo klasės draugą iš komjaunimo, nes jis pasielgė blogai – neatsistojo per himną! Taip. Bet tegul baudžia valstybė. Kodėl klasės draugai turi būti budeliai?
       Ir visaip gąsdina, slegia, spaudžia, kad tik darytum kiaulystę. Politika yra virš visko, ir ji nepalieka jokio padorumo, jokio solidarumo. Yra tik viena triuškinanti prievarta.
       Tas pats rašytojų aplinkoje. Ar buvo kada toks abejingumas kits kito likimui? Toks užsidarymas savo kiautuose. Toks išgąstingas tylėjimas? Toks kolektyvinės atsakomybės už kultūrą išnykimas?
       Rašytojų moralė taipogi paliesta. Ir čia nebegali būti asmenybių, savarankiškų dydžių, tik „veikėjai“, kurie daugiau ar mažiau balansuoja ant konjunktūros liepto, kurie daro kas sau savo nedidelį biznelį.
       Tokios asmenybės kaip Boruta lieka kaip mitai, kaip legendos ir tai reikėtų parodyti. Tai kaip išnykusio įvairumo ir grožio, ir laisvės ženklai.
       Laisvo mąstymo, nors ir kalėjimu apmokamo, – fenomenas.

       1972. IX. 28
       Praėjo beveik pusmetis nervų tampymo, draskymosi, baimės. Tai paviršutinis buities klodas. Šitokie dalykai pas mus periodiškai kartojasi, ir tu negali pasiduoti jų išmušamas ir jiems eikvoti savo laiko. Tu turi eiti savo keliu negaišuodamas. Ir pakaks jau tų prisitaikymo kompromisų. Man jau koktu žiūrėti į save – aš jaučiuosi visas purvinas. Ir koktu pagalvoti, kad tektų rašyti kritikos straipsnį. Spauda bus užpildyta.
       Man rūpestis kitas. Aš, matyt, iš tiesų eklektiško proto, neturiu fundamentinio mąstymo ir pagrindinės krypties, kažkur murdausi paviršiuje, o ne gilumoje. Visa metodologija mano kažkokia suklijuota – nėra kažkokios esmės. Tai bėda.

       72. X. 12
       Vakar vėl desperacija. Perskaičiau Areškos straipsnį „Nemune“, pereito rašytojų suvažiavimo medžiagą7. Didžiulė praraja, kuri skiria mane nuo dabartinio literatūrinio gyvenimo. Ji vis plečiasi, ir nėra jokių galimybių jos peržengti. Areškos tezė – visuomeninis būtinumas, o ne vidinis būtinumas lemia kūrybą. Ir pagal tą „visuomeninį būtinumą“ reikia rašytojui orientuotis, pagal jį – jį vertinti. Bet tai tik metafora, o iš tikrųjų prievarta. Ir aš negaliu stoti ton pusėn. Negaliu apsimesti, kad rašytojas nėra smaugiamas ir dar pats prisidėti prie jo smaugimo.
       Nuostabi psichika – nepastebėti žiauriausio tramdymo, rasti filosofinių formulių jam pateisinti, pervesti viską į kitokį lygį. Laimingi žmonės! Pagaliau tokia yra mūsų literatūrinio gyvenimo alternatyva. Bet aš jau negaliu užsimiršti. Aš negaliu prisidėti prie to smaugimo. Ir mano „Talento mįslės“ – natūrali visos mano jausenos išdava.

       72. X.16
       Vėl nervinis sukrėtimas. Bet apvaldžiau ir nusiraminau. Dabar mano vienintelis uždavinys – pakilti virš visos istorijos, nesijaudinti, nesijausti nelaimingu. Nes šio proceso tikslas – sutraiškyti. O tavo tikslas – išlikti. Tai ir laikykis.
       Areškos informacija. Pasitarimas. Rimkus, Matulis, Rektorius, Zabulis, Korsakas ir jis. Kaip likviduoti mano disertaciją. Korsakas išsižada. Jis neskaitęs. Pasitikėjęs Areška – jis ir šiandien rekomenduotų, nes darbas rimtas.
       Du variantai – Aukštojo mokslo ministerija atšaukia gynimą raštu. Universiteto Mokslinė taryba panaikina savo nutarimą, bet Rektorius dėl to abejoja.
       Matulis nenori šitos painios istorijos. Areška siūlo man pačiam atsiimti.
       Užteks. Atgailojimas neduoda jokių vaisių. Tik labiau puola. Tegul springsta ta disertacija. Įdomu pažiūrėti. Tegul suka galvą. O man nėra ko jaudintis. Absoliučiai turiu atmesti bet kokią išleidimo viltį. Ir eiti toliau.
       Užteks drebėti kaip kiškiui po lapu. Dabar aš turiu išlaikyti tik galvą ir širdį nuo įlaužimo.

       1972. X. 26
       Maža kultūrinė revoliucija. Lekia galvos, pradaužti pakaušiai. Nuolatiniai grasinimai. „Jei patys nesusitvarkysit, tai mes sutvarkysim“, – ir Baltakis imasi išganytojo vaidmens, tikisi išgelbėti lietuvių literatūrą. Gal ir gerai, kad tokių atsiranda.
       Aš turiu priprasti, pasak Borutos, prie atstumto ir ujamo rašytojo padėties. Prie to, kad išnykstu iš spaudos, kad darausi tuštuma. R. Pakalniškis klausia valdžios – ar pranešime galima mane minėti. Bus tokių, kurie lengvai prisitaikys prie naujo kultūrinio režimo, bet aš jau ne; galiu dėti pastangų tik kaip nors išlikti, bet jau ne vaidinti aktyvaus vaidmens.
       Pagaliau ne tai mane labai graužia. O primityvus galvojimas, netikrumas savimi. Kažkoks sustojimas. Ir negalėjimas persiimti šiuolaikiniu mąstymo būdu. Kažkoks eklektiškas mąstymo būdas. Slegia tas šlykštus dviveidiškumas – istorijoje rašai vienaip, o sau – kitaip. Tai gėda ir baisu.

       1972. XI. 2
       Grįžau iš Maskvos. Jausmas – tarytum stovėtum didžiulės bangos akivaizdoje, kuri tuoj ims ir užlies. Sutriuškinimo jausmas. Visi principai ir siekimai, kuriais iki tol buvo remtasi, atrodo sumalti ir beviltiški: 1) nacionalinio savarankiškumo ir savitumo idėja, 2) frondavimo valdžiai, 3) literatūros savarankiškumo.
       Man pasirodė, kad mes stovim sukišę galvas į smėlį, bijom apsidairyti. Mes esam nasruose, kurie užsičiaups tuoj pat. Mes esam režime, iš kurio negalima ištrūkti. Ir, matyt, prasidės toks traiškymas, kad mes neturėsim kur pasidėti.
       Dabar viena giesmė – tautų draugystė, literatūrų susiliejimas. Yra viena išeitis – 1) giedoti šitą giesmę kartu su visais ir daryti kažkokį mažytį kultūrinį darbą, 2) išeiti su frondistinėmis idėjomis ir žūti.
       Nacionalinis-kultūrinis renesansas TSRS – vienas iš didžiausių gąsdinančių pavojų. Ir ta giesmelė gali užliūliuoti, kai frondavimas kelia pyktį ir įtarimą.
       Faktiškai tie broliai kritikai eina garbingą sargybą TSRS tautų literatūriniame gyvenime – atidžiai sekdami, vertindami, vairuodami. Ir tam jie pašaukti. Mes jau nebereikalingi. Juk mes nesugebam atlikti panašių funkcijų: 1) per daug įsikniaubę tik į savo darželį, 2) mes neskaitom TSRS tautų literatūrų, nors jos įdomios, 3) mes esame europocentristai (pikta Ščerbinos pastaba apie tai).
       Pagaliau mes trokštam literatūrinės disciplinos, įvairių literatūrinių terminų, kai kritika turi būti politikuojanti.
       Ir dabar prasikaltusios tautos padėtį gali išpirkti tik politikuojantys rašytojai ir politikuojantys kritikai.
       Aš nebetinku šiam uždaviniui. Jaučiuosi prakišęs savo žaidimą. Be to, moraliniai principai man neleidžia laisvai judėti. Tad galiu eiti į dugną.
       Nors visur graibstausi už krūmų kaip skęstantysis. Ir į tą konferenciją važiavau norėdamas priminti, kad aš dar nežuvęs. Buvau sujaudintas tų žmonių gerumo, jų noro man padėti, jų užuojautos ir to begalinio susitrukdymo. Nikol.[neįsk.] aš jaučiuosi begaliniai skolnas. Daug vilčių, bet aš jų negaliu priimti. Geriau į kitą variantą – kad gali patekti į TSKP nutarimą ir tada savaime viskas baigsis.
       Ir važiuodamas namo aš daviau žodį – nebevažiuoti, nebelįsti – kaip bus, taip bus. Ir atrodė, tokia palaima numirti savo krašte, savo namuose, o ne tame baisiame ir svetimame katile.
       Keturios dienos prašvilptos vėjais. Sužinota, kad plaukei ant skiedros, kurią užliejo banga, kad visi galbūt į dugną, kad visas ligšiolinis literatūros depolitizavimosi ir žmogėjimo kursas atsimušė į sieną.

       72. XI. 3
       Man reikia vyriškumo, vyriškumo! Aš turiu galutinai išmesti disertaciją iš galvos ir neturėti jokių vilčių. Tik šitaip galėsiu ramiai egzistuoti. O aš vis statau vilčių pilis ir griebiuosi už šiaudo. Lomidzės pažadai apsvarstyti artimiausiame posėdy, Knipovič ir Sofijos [neįsk.] intervencijos nieko nereiškia. Būk blaivus ir aiškiai suprask! Korsakas vakar aiškiai pasakė – buvo nusiųstas raštas paties aukščiausio lygio Jeliutinui, kad sulaikytų eigą, iki ateis recenzija iš respublikos.
       Taigi nėra ką daryti. Tegul vyksta, kas vyksta. O tau pačiam nėra ko puldinėti, tikėtis ar nusiminti. Tu žinok, kad nėra ir nebus. Ir vienintelė teigiama išeitis – išlikti darbe. Tai ir viskas. Šis praradimas – dėsningas, kai perbėgėliai užgriūna mūsų mokslus, kai artėja didžiulė banga.
       Tai šito proceso dalis. Ir tau reikia pakelti stoiškai ir narsiai!!!

       72. XI. 9
       Atslūgo ta įtampa po Maskvos. Sakau – na ir nusispjauk atsigavęs į tą disertaciją! Na ir liaukis drebėjęs! Na ir išsivaduok iš tų pinklių. Svarbiausia – nesijausti pačiam pažemintam ir nelaimingam.
       Reikia numesti tuos nešvarius marškinius.
       Bėdos kitos: kažkokių vidinių perspektyvų nebėra, nieko prieš save nematau; einu per tą patį lauką, kur jau daug kartų vaikščiojau – ir nieko nematau naujo, nieko nežinau. Kažkoks primityvumas begalinis. Ir nežinia, ką toliau reikės daryti. Rašau Borutą, ir vėl abejoju, ar tą pasirinkau – jau ta lyrika per daug retoriška, angažuota, ir tai nusibodo. Tai senas etapas.

       1972. XI. 23
       Nuėjau vis dėlto pas Bieliauską, nors sakiau – neisiu. Bet ką gali daryti dėl buto – kiek turi žemintis, o viskas veltui. Šnekėjo 45 minutes: 1) kokia bloga ekonominė TSRS padėtis šiuo metu, 2) kokia susidarė moralė – duoti geriausius butus tiems, kurie ir taip turi gerus, 3) nežino, kiek gaus butų iš M. [Ministrų] tarybos. Išvada tokia: 1) gal neverta išstoti iš kooperatyvo, turėsi nors senatvėj gerą butą, 2) Jums buvo duotas Borutos butas, 3) yra 4 rašytojai, kurie visai neturi butų – kaip mes pačiam duosim.
       Visos tos šnekos rezultatas – šnipštas.
       „Mes jau buvom baigę tą istoriją,. Draugai su pačiu kalbėjo, ir kad ji prasidėjo iš naujo – tai jau ne mūsų valia. Ta istorija išsisprendžia ne per mėnesius, o per kelis metus, bet priklauso, kaip pats elgiesi, ir t. t.“.
       Taigi buvai šuns vietoje ir likai. Nieko nauja.

       XII. 1
       Vakar šnekėjau su Baltakiu. Tai vėl kita logika ir teisi, savo požiūriu. Jis laiko, kad aš padariau didžiausią kvailystę su „Talento mįslėmis“, spausdindamas jau pasikeitus laikui. Audrą sukėlė užuominos į gyvuosius, kaip ir Mikelinsko užuominos į Zimaną.
       Redaktorių pasitarime Maskvoje aiškiai buvo pasakyta – metai buvo duoti persiorientuoti. Dabar bus imamasi griežtų priemonių. Kritikas – partijos pagalbininkas. Tokia funkcija, ir prašau ją vykdyti.
       Norint išsaugoti tai, kas užkariauta, reikia vengti ekscesų. Žodžiu, stovėti ant to paties žemės gabalėlio, niekur nepajudant. Bet ar tai įmanoma!
       Barkauskas irgi kabo ant plauko, kiti vyrai taip pat. Dabar vėl už gerą laikoma iniciatyva pergraužti kitam gerklę.
       Taigi tokia padėtis. Baigėsi liberalizmo laikas, prasideda griežto režimo metas.

       1972. XII. 1
       Tarybų valdžia nuolat patenka į konfliktą su didžiaisiais savo meto menininkais. Ir nuolat šį konfliktą pralaimi. Iš pradžių menininkai – S. Jeseninas, V. Majakovskis, M. Bulgakovas, O. Mandelštamas, A. Platonovas, S. Prokofjevas, B. Sruoga – tampa šio konflikto aukomis. Bet po mirties pakyla laimėtojais.
       1956 m. buvo iškilmingai atsisakyta komandavimo menui. Bet N. Chruščiovas išplūdo M. Šostakovičių ir nuvarė į kapus B. Pasternaką. Tad jau negalima visko suversti „asmenybės kultui“. Matyt, socializmo sistemoje iš esmės ydingai nusistatytas santykis tarp valstybės ir meno.
       Valstybė turi puikius tobulo gyvenimo projektus, kuriuos sunku realizuoti. O jai norisi matyti mene jau įgyvendintų projektų atspindžius. Kai menas atveria realybę tokią, kokia ji yra, valstybė imasi slopinimo funkcijų, kaip jai ir privalu.

       1972. XII. 2
       Moralinė vertybė yra nepriklausomas nuo aplinkybių dydis. Nebūtų jokių pastovesnių vertybių, jei jas lemtų tik aplinkybės.
       Kai iškilo dilema – laikytis „kategoriško imperatyvo“ ar tęsti literatūrinius žaidimus, aš pasirinkau literatūrinių žaidimų tęsinį. Tokį sprendimą galima pateisinti tik istorinio būtinumo, bet ne moralinės vertybės aspektu.
       „Tegul mane sukapotų, bet aš nebūčiau atsiprašinėjęs“, – pasakė P. Širvys.

       1972. XII. 15
       Draskantys konfliktai atslūgo. Atrodo, kad gali ir prie gėdos priprasti. Ją ypač pamiršti, kai vėl atsistoji ant žarijų ir vėl, atrodo, lėksi skradžiais.
       Viskas neaišku. Jokio sprendimo nėra. Tik palengva nukabinėjami portretai – iš „Kultūros barų“ redkolegijos išsviestas. Institute laukia grūmojantys pamokslai.
       O aš rašau. Trečią knygą, kurią nežinau kur dėsiu. Tai tikrai grafomanija. Žmogus nebegali kasdien nerašyti, nes jis taip rašo gal 10 metų. Kai nerašo, sutrinka pusiausvyra, fiziologija. Gal reiktų kur nors gilintis, specializuotis, užuot gadinus popierių. Bet kas pradėta, reikia tęsti. Miškinis sako, kad tai 10–15 metų, nes kol sustos tokios valstybės ratai, praeis dar 3 metai. O dabar tik įsivažiavimo pradžia. Ir daug sunkių metų prieš akis. Rašymas – vienintelė paguoda, nors gal ir beprasmiška.
       Įgriso jau man tas balansavimas, tas drebėjimas, ta padėties kaita. Viena diena: Lomidzė stos už mane visom keturiom. Kita diena, Radaitis: būk ramus, Kubiliaus disertaciją galutinai palaidojom. Trečia diena, Ada: per tave visus tik nuiminėja, o tu sau sėdi – juk Čekiui ir Bieliauskui taip pat tave prikišo.
       Ir taip turi egzistuoti. Turi rašyti. Nors aišku, kad nebėra jokių perspektyvų, kad aš dar pakliūsiu į partinio suvažiavimo kaltinamąjį aktą. Viskas be perspektyvos. Bet kažką turi daryti. Kažkuo turi užpildyti savo egzistenciją, kad nebūtų taip tuščia.
       Tad ir nenori kažko – nors reiktų skaityti filosofus ir atrasti tvirtesnius pagrindus.

       1972. XII. 20
       Ataskaitinis susirinkimas. Lankutis pamokslauja, bet švelniai, sumini padirbtus darbus. Bet tas nieko nepadeda. A. Vanagas, partorgas:
       – Institutas turėjo ideologiškai patikimos įstaigos reputaciją. Dabar šis vardas prarastas. Dabar kalbama, kad tai klaidingų idėjų inkubatorius. Mes jau pernai sakėm, kad padėtis keičiasi, kad reikia susiorientuoti, o jūs nepaklausėt. Tokio akibrokšto, kaip „Talento mįslės“, Institutas nepatyrė per visą savo egzistenciją. Ir jei nebus ideologiškai teisingai, visas moksliškumas eina niekais. Istorija dar nesibaigė, ir visi sunkumai prieš akis.
       K. Korsakas:
       – Disertaciją Leidykla išbraukė iš planų dėl ideologinio klaidingumo. Jos eiga sulaikyta. Draugai paprastai kelia klausimą: kur tikrasis jų veidas – Instituto darbuose ar savo. Partija mums skiria lėšas, kad dirbtumėm jai reikalingus darbus. Aš per sektoriaus vadovą dariau sugestijas, kad reikia reabilituotis, reikia kažką rašyti. Nesuprantu, ko laukiama.
       Taigi vėl stovi ant vibruojančios platformos. Vėl matyti visos padėties netikrumas. Ir aiškėja visai reali perspektyva – išlėkti iš Instituto. Pasirodo, visose instancijose skamba mano istorija. Ir „sunkiausi dalykai“ prieš akis.
       Išvados:
       1) Mažiau galvoti apie save.
       2) Jokių pastangų reabilituotis. Aš jau parodžiau gerą valią, bet ji nebuvo priimta; ji panaudota tik morališkai kompromituoti. Tad ir dabar siekiama to paties – galutinai sukompromituoti, o tada išmesti iš barščių.
       3) Ideologinio ir psichologinio teroro taktika. Ilgai ištempta istorija, kuri turi nualinti asmenybę, palaužti jos sveikatą ir moralę.
       4) Jokių perspektyvų nėra. Tu esi odiozinė figūra, priešas, ir nesistenk įtikti.
       5) Visa laimė, kad pradėjau rašyti – tai atitraukia mintis nuo šitos netikrumo situacijos.
       6) Dabar svarbiausia neįsileisti to sąmyšio į vidų, neatiduoti nervų, nepasiduoti gąsdinimams ir nesiklausyti – kas ir kaip. Dirbk, ką gali, ir viskas.
       7) Dabar artimiausias tikslas – parašyti apie Borutą, būtų gerai, jei tai pavyktų padaryti esant Institute.

 
       1973. I. 10
       Nauji metai. Tie buvo sunkūs, o ką šitie duos. Zinkus vis teberašo memorandumą. Į Varšuvos kongresą brošiūra vis nespausdinama. Portretai nukabinti iš „Kultūros barų“ ir „Versmių“. Matyt, eis tolyn tas izoliavimas, išstūmimas. Nesulaikomai eis.
       Gynimas – komedija. Jokios Mokslinės tarybos neturi juridinės galios. Viską sprendžia Vakas. Universitetų teisės taip susiaurintos, kaip niekada. Taigi visas žaidimas vyks tik per Vaką.
       Bet mano istorija – menkutė, niekinga savo kompromisais. Jurašo istorija eina į finalą, kuris bus kraupus. Jis, kaip ir jo tėvai, žiūri į kapo duobę.
       Tai tikro talento likimas. Jis turi žūti, nes negali prisitaikyti. Vidinis balsas jį šaukia ten, kur jis negali praeiti, ir todėl toks likimas.
       Lieka – psichiatrinė arba lageris. Užmušti gal neužmuš. Bet priimti atgal į teatrą nėra galimybių. Vyr. režisierių uždaryti į lagerį – taip pat neišeina. Kol kas paliktas be duonos, nes Valaitis, davęs jam darbą, atleistas.

       73. I. 21
       Svarbiausia, matyt, nemąstyti, kam tu rašai, kas bus iš tos rašliavos, kokia tų darbų prasmė ir nauda. Gaminu 3 savo rašliavos tomą. Ir nėra jokios perspektyvos artimiausiais metais. Reikia ypatingo lūžio, kad paveiktų tas idėjas.
       Lankutis leidžia savo dramaturgiją. Ir jo taktika geresnė – neišlįsti, nesudegti, būti centre, bet ne apsikiaulinti, turėti pasitikėjimo. Bet aš negalėjau priimti tos pusiausvyros taktikos, tos grakščios ekvilibristikos. Tai, ką aš turiu, neišvengiama mano būdo ir norų, ir pastangų pasekmė.
       Turi spręstis pranešimo Varšuvos kongresui likimas. Reikia jau spausdinti. Pasaulinis slavistų komitetas Paryžiuje išleido dienotvarkę su mūsų pranešimu. „Bet kol nebaigtas disertacijos recenzavimas, nejuda ir šis klausimas“, – K. Korsakas. Bet dabar reikia spręsti, o spręs aukščiausios galvos, matyt, Barkauskas ir kt.8. Pati akademija bejėgė. Ir štai toks mažytis vabalėlis kaip aš šitiek malamas toje galingoje mašinoje, šitaip ilgai negali manęs sutraiškyti ir išmesti.
       Man ima atsibosti visas tas literatūrinis žaidimas, tas drebėjimas – kaip visa bus, su neapykanta žiūriu į viską.

       73. II. 8
       Pamažu įprantu ir į kartuves. Įpranti į gyvenimą nestabiliose aplinkybėse. Kažkoks miesčioniškas įprotis gyventi tvirtoje padėty, su aiškia perspektyva. Dabar to nebus. Partija pervedė mane į „priešų“ kategoriją, o su jais nesiskaitoma9. Kuo labiau juos trypi, tuo geriau, tuo labiau įsiteiki aukštesniems viešpačiams. O šitoj situacijoj būtinai reikalingi buvo „priešai“, kuriuos galima būtų murkdyti. Juk su 10–17 metų Kauno chuliganais neves viešos diskusijos.
       Taigi viskas aišku, tik reikia gyventi tolyn. Dabar džiaugiuosi, kad prastumiu dieną ramiai, be naujų informacijų, be Korsako iškvietimo. Jis išvažiavo į Maskvą, sesijon, tad kelios dienos bus ramios. O kas toliau – matysiu. Man jau netenka susidaryti jokios programos, nes esu bebalsis, atimtos visos galimybės. Per visas tas dienas rašiau, nors tiek nepasidaviau.
       Bet lakstau iš ryto ir miegu. Tai neblogi rezultatai. Panikos nėra.

       73. II. 20
       Vakar sužinojau, kad Ambrasas išmetė mane iš Borutos „Raštų“ redkolegijos. Tai po paskutinio posėdžio, kur jis nerado jokių protingų argumentų atremti mano gynybai. Buvo pasiruošęs išmesti pačius geriausius dalykus – „Svečiuose pas Čiurl[ionį]“, „Pypkių mainai“ pagal taisykles – kliudomi žydai ir lenkai. Tad ieško dabar paklusnios redkolegijos.
       Porą valandų buvo nemalonu. Bet aš jau taip pripratau, kad viskas greitai praeina, tiek praradimų, kad šis paskutinis dingimas iš leidyklos nė kiek giliau nesujaudino.
       Tik aišku, kad Borutą rašau į tuštumą. Tik aišku, kad „mieli Bičiuliai“ yra sukūrę apie mane baisų mitą valdžios akyse.
       Kartais užeina apatija – viską mesti, išvažiuoti kur kaiman ir gyventi be tų gėdingų pastangų išlikti, be tos baimės, svyravimų. Išsivaduoti galutinai. Nes nesimato jokios perspektyvos. Bet tai dezertyravimas. Būki, kol tave galutinai sutriuškins. Dabar eina kalba tik apie egzistavimą – ar šen, ar ten, tu privalai gyventi. Tai tavo įprasta gyvenimo forma, ji objektyviai gal niekam nebenaudinga, bet tu rašai – gyveni po senovei. Toks susigūžusio gyvenimas.

       III. 2
       Priespaudą dar galėtum pakelti ir bausmes, jei nebūtum priverstas žemintis. Dabar vėl iškils pasirinkimas – atsiimti disertaciją. Korsakas, grįžęs iš Maskvos, vėl pradės spaudimą. Atsiimti būtų protingiausia – vis tiek jau viskas žuvę. Nėra nė mažiausio šanso. Tokiu būdu tik bus išgelbėtos tarybos ir išvengta triukšmo. Ir galėsi sau patylomis krapštytis. Tokia viena perspektyva.
       O kita. Jau kartą tave pažemino ir sukompromitavo. Tad dabar antrą kartą tai padarys. „Jis atsiėmė“ – atseit mes niekuo dėti. Be to, kol tu esi reikalingas kaip modelis, tol tave daužys, kad ir kaip tu besisuktum ir ką darytum. Atsiėmimas dar neišvaduos tavęs nuo galimų represijų. Tik tu įsirašai dar vieną gėdą į savo autobiografiją ir nebegalėsi niekad parašyti: „Apgyniau daktaro disertaciją“.
       Jei jau lemta išeiti, tai reikia išeiti su dūmų šleifu; mat visi smulkūs apskaičiavimai neduoda jokios naudos. Bet tam reikia narsos.

       73. III. 8
       Situacijos apmąstymas. Aną šeštadienį Galinis sutiko rektorių teatre – kodėl neateina Kubilius pasikalbėti, reikėtų atsiimti, nes paskui nebebus galima ginti ta pačia tema. Galinis man nieko nepasakė, o pranešė direktoriui. Eilinė maža šunybė. Tiek to.
       Atsiėmimas reiškia ne tik pažeminimą ir apsijuokimą. Daugiau niekad tu nepraeisi su ta disertacija. Tai yra tik šunelio viliojimas kąsneliais – sa, sa, o tik tu prieisi, ir narvas užsitrenks. Barjerai bus tokie sudaryti, kad niekad neperžengsi, kaip kupranugaris pro adatos skylutę. Kadangi, šiaip ar taip, jau yra žlugusi disertacija, tai tegul ją pražudo savo rankomis.
       Antras argumentas. Gelbėti Tarybas. Bet tas, kas darė šį aktą, žinojo, kad kerta ne vien man, o visai filologijai. Toks strateginis uždavinys. Ir jis nedingsta – ar aš atsiimu, ar neatsiimu. Be to, tegul lieka ir moralė. Kai tave muša, visi stovi laimingi, tarytum tai jų neliestų, nusiplovę rankas, pasiskubinę pareikšti savo alibi. Dabar tegul pajunta, kad vieno mušimas liečia ne tik jį vieną, o ir visus.

       73. III. 26
       Šeštadienį buvo mano disertacijos „uždūšinės“ – metinės. Išvakarėse Korsakas pranešė, kad: 1) išsiųsta Zinkaus recenzija, 2) Niunka kritikavo mane ir disertaciją sesijos metu, 3) kad blogai išnaudojau laukimo periodą, 4) kad jam buvo netikėtas toks posūkis, atrodė, kad vietoj bus sutvarkyta, 5) kad reikėjo man pačiam atsiimti disertaciją, gal ir dabar ne vėlu.
       Buvo šioks toks nervų suvėlimas. Jausena, kaip Sajos banginio pilve – tai suspaudžia, tai paleidžia. Ir tas nevienodumas labiausiai žlugdo – čia gal ir speciali apdorojimo, ilgo griovimo metodika.
       Padėtis, žinoma, smarkiai keičiasi, ir aš vėl atsiduriu tuštumoj, vėl reali galimybė – lėkti iš Instituto.
       Kokios išvados? Nėra ko beveikti ir besitikėti. Visos pastangos išlikti, atsiprašyti ir įsiteikti nedavė jokių rezultatų. Tad reikia ramiai pasitikti savo likimą su visais praradimais, dėl to nesigąsdinant ir nesiblaškant.
       1. Valdžiai reikėjo tokio tipo klaidų ir nusikaltimų, ir tave sukišo į šį tipą, sumodeliavo, atmesdama visa kita, kas tau netiko.
       Taip buvo padaryta su Achmatova ir su Korsaku. Ir jų nuopelnų tarybų valdžiai niekas nežiūrėjo. Politinė situacija reikalavo tam tikro smūgio, ir jis buvo tvotas. Tokia yra metodika.
       2. Tuščios pastangos išsiveržti iš to modelio. Kaip tu besiverši, vis vien tu esi suprojektuotas, tu nesi pats kaip toks, kaip toks tu nerūpi, tu esi tam tikrų tendencijų simbolis, ir kol reikalinga kova su šitom tendencijom, tol tave laikys šitame modelyje. Zoščenka kaip bandė išsiveržti, o nepavyko.
       Ir dabar apie mane leidžia gandus: 1) kad iš universiteto buvo išmestas už nacionalistinę veiklą, 2) kad vaikštau į kažkokius sambūrius ir skaitau kažkokius rankraščius. Kai reikėjo priimti į redakciją, tai šitai nefigūravo, o dabar reikalinga – tai ir pateikta iš naujo. Tokie gandai morališkai pateisina jų pačių akyse represijas.
       Rektorius buvo gavęs iš Vako pasiūlymą atsiimti disertaciją. Jis neatsiėmė – laikas dirba Kubiliaus naudai.
       Tad nėra ir man ko galvoti. Negaliu aš išjuokti visų draugų oponentų ir Mokslinių tarybų. Pagaliau tegul būna vienas gražus pavyzdys – ką reiškia dirbti kritiku. Nors tai nieko nejaudina, bet svarbu, kad tu liaujiesi šliaužioti, drebėti.
       Taigi – direktyva ta pati: rašyk toliau, nors ir nėra vilties išspausdinti, rašyk ir skubėk, nes Institute gali pusmetį tebūti. Jei nutars, kad tu esi nuodingas ir žaloji visus, tave išmes, kaip tu besiraitytum.

       1973. III. 27
       Vėl taikoma žudymo metodika kaip konclagery. Ši metodika arba užmuša žmogų, arba morališkai jį sutraiško, ir jis niekad jau nebepakils. Lieka griuvėsiai. Ištisus metus tave sukioja pamovę ant iešmo. Tai laiko ant ugnies, tai vėl atitraukia. Japonai stato bulvines čiučelas savo namuose ir ant jų išlieja savo pyktį. Dabar aš pastatytas čiučelos vietoj ir mane muša kiekvieno pykčio atveju.
       Niunka sesijoje pasakė: „Buvo kritikuotas centrinėje spaudoje ir partinių organizacijų, o Instituto vadovybė nepadarė jokių išvadų“. Tai aiškus atpildas už rūpinimąsi Lenkija. Matyt, personalinis Rimkaus kerštas. O gal šitoje pjesėje dalyvauja antrasis ir jis čia viską stumdo.
       Vakar buvo nemaloni diena. Pergyvenau už Korsaką, jam tiek nemalonumų, kurių nenusipelnė. Bet šiandien susimąsčiau – svarbu man išlikti, pereiti pragarą, ištesėti, atsiriboti morališkai ir nerviškai nuo šitos žudymo metodikos. Korsakas visada ras su kuo pasitarti. Mano represavimo klausimas jau dienotvarkėje. Bet išmetimą iš Instituto, aš tikiuosi, turės sankcionuoti Biuras. Taigi, jei nutars mesti, tai niekas neišgelbės, kad ir ką darytumei.
       Dabar prieš akis nuolat stovi Mikelinskas. Kaip pavyzdys – neišsigąsti, nesugniužti, išlikti nepriklausomam baisiose replėse. Jis sako: ir infarktas priklauso nuo žmogaus valios. Jei tu dėl to labai jaudinsies, drebėsi, tai būtinai gausi infarktą. Dabar mano uždavinys – negauti infarkto, pereiti šitais ašmenimis nesusižalojus. Bet taip sunku išvalyti sąmonę, atgauti kūrybinę pusiausvyrą, nusitverti analitinės minties, kai ją spaudžia toks svoris iš visų pusių, kai kasdien vis nauja informacija.
       Taigi mažas kamuoliukas, kurį visi stumdo lazdomis, varinėja kaip biliardo lentoje, o man reikia išlikti savo vietoje.
       Filosofija, filosofija – tik ji gali gelbėti. Kai viską pasveri gyvenimo ir mirties svarstyklėmis, ne taip jau baisu – viskas išsilygina. Pagaliau ir aš, matyt, patirsiu tai, ką patyrė P. Čiurlys kitados per mano durną galvą10.

       1973. III. 28
       Dabar nepraeina savaitė be rimčiausių sukrėtimų. Jų tikslas – pakirsti, sugniuždyti.
       Aną penktadienį Daso [Donatas Sauka] misija – reikia atsiimti disertaciją. Buvo pas rektorių, taip atrodo nesuprantama, ko aš laukiu. Ir pats Dasas persiėmęs šiuo išganymu – vis tiek tu darei kompromisus, tai ko dabar užsikirtai; vis tiek tu esi nesudėtingas, priimi viską paprastai, tai ko čia spyriojies. Toks įvertinimas iš mylimo draugo pusės – gana malonus. Aš nesvyravau dėl to atsiėmimo, bet pasijutau smarkiai sumurdytas ir toks niekingas. Jei net draugams atrodo beprasmiškas tavo vidinis pasipriešinimas, tai kas belieka.
       Bet aišku man viena. Tu turi būti žmogumi bet kokiomis sąlygomis. Per daug prisikentėjau anąsyk, ėmęs šliaužioti, juo labiau, kad tai nieko nepadėjo. Atsiimti pačiam disertaciją, kaip čia visi šaukia suėję, – tai galutinis apsijuokimas, kurio negalima leisti. Reikia gyventi stačiau, nors tai ir neįmanoma. Pagaliau tegul likviduoja mane savo rankomis, kodėl aš turiu pats susinaikinti. Ir juk jie tai darys – toks planas, – ir išvengimo nebus.
       Naujas faktorius. Mokykloj atėjo du milicininkai, tardo Andrių – ką tu rengiesi sumušti. Po ilgų pastangų aš išaiškinu, kad buvo atėjęs prie mokyklos vaikinukas žalia kurtke, jam turėjo būti parodytas Andrius, kad jį sumuštų. Buvau Lenino rajono milicijos skyriuje – nieko nesako, neaiškina – na vis dėlto nesumušė, mes negalime visiems aiškinti. Taigi nieko nežinia. O pasklidęs gandas, kad rusų moksleivių slapta organizacija nutarė užmušti tokio nacionalisto, kaip Kubilius, sūnų. Tai gali būti paprasčiausias pagąsdinimas, psichologinis spaudimas, o gali būti rimta grėsmė. Kelios dienos nervinio drebulio. Janei nesakau.
       Šiandien Korsakas pasikvietė. Į Lenkiją mūsų neišleidžia. Dabar viskas priklauso nuo manęs, kaip aš elgsiuosi per būsimą susirinkimą. Kodėl aš nėjau pas Rektorių? Tai iššūkis. Gal protingiausia buvo atsiimti disertaciją. Červoncevas Maskvoje labai neigiamai mane charakterizavęs. Aš klausiu, ko iš manęs nori? Mano pozicijos. Reikia parašyti straipsnį apie talento užsiangažavimą. Dabar mano desperatiškas laukimas nieko neduosiąs. Gali viskas dar blogėti ir įgyti visai man nemalonių pasekmių.
       Taigi vėl naujas išbandymų laukas. Ir kad mano „Talento mįslių“ istorija anaiptol nebaigta, kaip ir disertacijos.

 
       1 V. Kubilius kalbėjo LTSR Rašytojų sąjungos valdybos plenume, įvykusiame 1972 m. balandžio 25 d. (Atgal>>>)
       2 Spauda Vytauto kalbą ne tiek perpasakojo, kiek citavo. Žinoma, tendencingai. „Viešai atsiprašau tų, kuriuos įžeidė mano netaktas ir neapgalvotas šmaikštavimas“, – pasitenkino beveik vienu sakiniu „Tiesa“ (1972 m., balandžio 29). „Literatūra ir menas“ supažindino su turiniu („Dar niekad nebuvo tiek daug reikalaujama ir tikimasi iš kritikos“), bet vis tiek koncentravosi į tiesioginę kalbą: „Aš, matyt, padariau klaidą, kūrybinės psichologijos faktus, surankiotus iš įvairių epochų ir įvairių literatūrų, išdėstydamas abstrahuotai, tarytum kažkokius amžinus ir nepavaldžius istorijos dėsnius. Nevykusiai pasirinkau aš poetinių metaforų, ekspresyvių kontrastų, šmaikščių pasakymų stilistiką. <…> Viešai atsiprašau tų, kuriuos įžeidė mano netaktas ir neapgalvotas šmaikštavimas“ (1972 m., gegužės 6). (Atgal>>>)
       3 Jono Avyžiaus penkiasdešimtmetis iš tiesų švęstas daugiareikšmiškai: V. Radaičio ir K. Ambraso straipsniai „Literatūroje ir mene“, jubiliejinė konferencija respublikinėje bibliotekoje; Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojos L. Diržinskaitės žodis, LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus, LKP CK sekretoriaus A. Barkausko sveikinimai, perskaityti KP CK kultūros skyriaus vedėjo S. Šimkaus. (Atgal>>>)
       4 1972 m. gegužės 12 d. Kaune susidegino Romas Kalanta, devyniolikametis. (Atgal>>>)
       5 R. Kalantą laidoti buvo numatyta Kleboniškio kapinėse, bet Saugumas pagreitintai palaidojo Romainių. Žmones papiktino sauvalė. Jaunimas iš Vilijampolės patraukė į miesto centrą skanduodamas: „Laisvė Lietuvai!“, „Tegyvuoja laisva Lietuva!“. Demonstravo dvi dienas. Iškviesti specialūs kariuomenės daliniai. (Atgal>>>)
       6 1972 m. liepos 3 d. Lietuvos KP Centro Komiteto posėdyje CK sekretorius A. Barkauskas pagyrė rašytojus komunistus, „principingai“ kritikavusius straipsnį „Talento mįslės“, „kuriame subjektyvistiškai mistifikuojamas kūrybinis procesas ir neteisingai suabsoliutinami vidiniai meninės kūrybos dėsniai, atplėšiant juos nuo konkrečių socialinių reiškinių ir ideologinės kovos eigos. <…> Šis V. Kubiliaus straipsnis išreiškė anarchistinę kūrėjo sampratą, nes talentas, šio kritiko nuomone, yra gimęs pats sau ir negali niekam tarnauti. O reikalavimas tarnauti visuomeniniams idealams, esą, reiškiąs jo žlugimą ir varžymą. Vadovaujantis tokia subjektyvistine „metodologija“, objektyviai paėmus, siekiama sukompromituoti visos pokario metais atėjusios į mūsų literatūrą rašytojų kartos kūrybą, jos sukauptą patyrimą ir idėjinę ištikimybę socialistiniams idealams, o kartu ir pateisinti anarchizmo reiškinius“ („Literatūra ir menas“, 1972 m., liepos 8). (Atgal>>>)
       7 Vitas Areška straipsnyje „Duona ar grožis?“ („Nemunas“, 1972, Nr. 9) teigė: „Nagrinėjant estetinę kokybę, kartais lieka nuošalyje pirminės literatūros pasikeitimo priežastys – socialinis visuomenės gyvenimas. Tokiu atveju dirbtinai sudaromas ir forsuojamas formos naujumo kriterijus, kuris dažnai taikomas, neatsižvelgiant į realias talento galimybes, meno ir tikrovės kaitos tempus. <…> Minėtų tendencijų sugestija, atrodo, yra paveikusi, pavyzdžiui, ir V. Kubiliaus straipsnį „Talento mįslės“ <…>. Be kūrėjo įsitikinimo, kad jo kūrinys reikalingas žmonėms, talentas bus ne „vienintelė meninės produkcijos aukso valiuta“, o negyvas, miręs kapitalas“. (Atgal>>>)
       8 Į VII tarptautinį slavistų suvažiavimą, įvykusį 1973 m. rugpjūčio 21–27 d. Varšuvoje, važiavo kartu su K. Korsaku ir K. Nastopka. Anot K. Korsako, pagrindinė suvažiavimo tema – romantizmas slavų literatūrose; iš Pabaltijo buvęs vienintelis pranešimas – V. Kubiliaus ir K. Nastopkos „Lenkų romantizmas ir baltų literatūros“, su turiniu supažindinęs V. Kubilius; pranešimas išspausdintas rusų kalba 600 egz. tiražu suvažiavimo dalyviams (K. Korsakas, „Baltistika slavistų suvažiavime“, „Literatūra ir menas“, 1973 m., rugs. 15). (Atgal>>>)
       9 Lietuvos KP CK sekretoriaus Antano Barkausko straipsnyje „Įkvėpimo šaltiniai“, „Literatūros ir meno“ persispausdintame (1973 m., sausio 27) iš „Sovetskaja kultura“, akcentuotos „ideologinių priešų viltys, sudėtos į „transformaciją“ ir eroziją, neva graužiančią tarybinę meninę inteligentiją“, būtinumas tas viltis atremti („mums reikia ne gintis, o pulti šioje kovoje“), kaip ir buvę padaryta su „Talento mįslėmis“. „Respublikos kūrybinių sąjungų valdybų plenumuose ir partiniuose susirinkimuose tokios tendencijos buvo vieningai pasmerktos kaip svetimos socialistinio realizmo menui. <…> Šis V. Kubiliaus straipsnis iš esmės pakartojo žinomą anarchistinę „kūrybinės asmenybės“ koncepciją. <…> Tokių straipsnių autoriai galop nusirita į „vieningojo srauto“ ir „menas menui“ pozicijas. <…> Netgi talentingas menininkas, o tuo labiau kritikas negali sėkmingai dirbti, jeigu jis nesugeba plačiai žvelgti į gyvenimą, giliai suprasti jo visumą. To mokė Leninas, šito reikalauja TSKP XXIV suvažiavimo nutarimai ir partijos CK nutarimai meno ir kritikos klausimais.“ (Atgal>>>)
       10 Meilė Lukšienė, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja 1951–1958 m., prisimena, kad katedra „gavo įsakymą (iš aukštesnės valdžios) patikrinti Čiurlio paskaitas su aiškia nuostata rasti priekabių“. Sudariusi komisiją (profesoriai V. Mykolaitis, K. Korsakas, ji pati), vildamasi apginti savo katedros narį. Deja! „Suėjome į gretimą auditoriją prie Kolonų salės. Čiurlys užlipo į katedrą, mes atsisėdome su studentais. Įtampa buvo didžiulė. Tema – „XIX amžiaus antros pusės rašytojai“. Prelegentui rankos dreba, veikiai ėmė pintis kalbos rišlumas, trūkinėti sakiniai. <…> Mes sėdime auditorijoje, dalis studentų su mumis išgyvena didžiausią įtampą, o dalelė, mes tą visi žinome, klapčiukų fiksuoja esamą padėtį ir mums užbėgtų už akių, jei norėtume ką nors padailinti ar nutylėti. Pagaliau dėstytojas nebeišlaiko, nutraukia paskaitą ir išeina nieko nepasakęs, neatsigręždamas (vakarop vis dėlto parsirado į namus gyvas)“ („Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra“, Vilnius, 2002, p. 33–34). 1951 m. rugpjūčio 26 d. atleistas iš dėstytojų „paties prašymu dėl sveikatos“ (ten pat, p. 296). (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]