|
<< Atgal
Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) ir
Hermanis Marģeris Majevskis (1951–2001) – poetai, kuriuos jungė abipusė poetinė
partnerystė, bendri interesai, draugystė, o kurį laiką – ir
šeimyniniai ryšiai. Abu buvo gimę ir augę mieste: J. Vaičiūnaitė – Kaune, H. M.
Majevskis – Rygoje. Abu siejo gyvenimą estetinantis žvilgsnis.
Lietuvė ir latvis.
RAMUTĖ DRAGENYTĖ
Judita Vaičiūnaitė ir
Hermanis Marģeris Majevskis
Lietuvių ir latvių
literatūrinis dialogas devintajame dešimtmetyje
Hermanis Marģeris Majevskis
Poeto pažintis su Judita
Vaičiūnaite
Gyvenimas ir estetika
(Inter)tekstiniai ryšiai
Į viršų
Lietuvių ir latvių literatūrinis dialogas
devintajame dešimtmetyje
Lietuvių ir latvių literatūrinis
bendradarbiavimas prieš porą dešimtmečių plėtojosi intensyviau nei dabar. Šiuo metu
gręžiamasi į tolimesnes Europos Sąjungos valstybes, pabrėžiamas integralumo
klausimas – kuo mes įdomūs kitiems. Tad lietuvių literatūros autentika matuojama
pagal europietiškus standartus, nors ir vyrauja šūkis propaguoti savąją kultūrą.
Kai žvilgsnis nukreiptas į tolį, dažnai nepastebime artimiausių kaimynų.
Šiandieninis susvetimėjimas tarp gretimai gyvenančių kaimynų šeimų pasikartoja ir
tarp baltų tautų. Tiesa, dar 1975 m. latvis Māris Čaklais rašė, kad vienas
pagrindinių latvių poezijos trūkumų esąs drovumas ir neryžtingumas: ji kalba apie
pasaulį, esantį Latvijoje, tačiau pačiame pasaulyje Latvijos nejaučiama.
1983 m. Lietuvoje išleistas jaunųjų latvių poetų
almanachas „Mes atėjome į šį pasaulį“. 1984 m. pasirodė lietuvių poezijos
vertimų knyga „Aušroje gimusi širdis“ („Ausmā dzimusī sirds“). Tuomet šio
almanacho sudarytojas Hermanis Marģeris Majevskis jaunųjų kūrybos almanache „Veidai“
(1986) rašė: „Suvokti lietuvių poeziją mums visada padėdavo ir priklausymas tai
pačiai indoeuropiečių kalbų genealoginio medžio šakai, ir genetinio bendrumo
pojūtis. Susikūrė net tam tikras lietuvių poezijos suvokimo modelis, įsiterpiantis į
verstinės poezijos panoramą“. H. M. Majevskis pabrėžė ir lietuvių poezijos
skirtingumą, tačiau jo neignoravo, o priešingai – skatino iš vertimų įgyti
patirties ir stiprinti literatūrų ryšius. Po metų kitame „Veidų“ numeryje Marijus
Šidlauskas H. M. Majevskio veiklą apibūdino originaliu ir drąsiu „žygiu į kaimynų
literatūrines lankas“, kuriam nesiryžtų lietuvių autoriai. Nelabai ryžtamės ir
dabar.
Kiekviena literatūra, nors ir kokia gimininga su
kitomis ji būtų, turi savą modelį ir savą stilistinę sistemą. Vertimas reikalauja
įsiklausyti į kitoniškos kultūros raišką. Pirmiausia – pajusti atskiro individo
poetines subtilybes, tačiau kartu – ir tautinę literatūros specifiką. Kornelijus
Platelis, 1983 m. pasirodžius latvių poetų rinkiniui, samprotavo apie šiaurietišką
jų santūrumą, saiko jausmą, sunkiai nusakomą vienybės su savo tautos kultūra
jutimą. Nors poetai skirtingi ir originalūs, tarp jų nėra jokios stilistinės
konfrontacijos, priešingai negu lietuvių poezijos antologijoje, kurioje poetai atrodo
išsibarstę, prisirišę prie savo stilistinių ieškojimų, linkę į estetizavimą ir
eksperimentą. Svarbiausia, akcentavo K. Platelis, kad latvių eilės Lietuvos poetų
būtų skaitomos ne kaip kolegų kūryba, su kuria susipažinti ypač aktualu, bet tiesiog
kaip gera poezija. „Geros poezijos“ formuluotė ištrina ribą tarp kultūrinio
brolybės jausmo bei sãvo ir svetimo opozicijų, būdingų konservatyvios visuomenės
mąstysenai.
Dar 1992 m. Pēteris Brūveris skatino iš naujo
plėsti abiejų šalių kultūrinius ryšius per mokyklas, leidyklas, televizijos ir
radijo laidas. Šiandieninė situacija rodo, kad tokios idėjos buvo pernelyg utopinės,
neturinčios realaus pagrindo. Vieni kitus pastebime tik tuomet, kai komunikacija sutrinka
arba kas nors (ne)įvyksta. Šiuolaikinių literatūrų santykius vis dažniau ima lemti
konkurencija ir kiti knygų rinkos dėsniai, nors pirmiausia iš literatų tikimasi
abipusio bendradarbiavimo, idėjinės partnerystės. Tiesa, Knutas Skujeniekas pažymi,
kad lietuvių ir latvių poezija niekada nekonkuravo, bet viena kitą papildė. H. M.
Majevskis dar 1982 m. rašė, kad jaučiamas poreikis kryptingiau gilintis į vertybių
mainų proceso dėsningumus, o 1994 m. apgailestavo, kad Lietuvoje krenta latvių kalbos
autoritetas – baigusieji Vilniaus universitetą nemoka latvių kalbos.
Pagrindinėje latvių kultūrinėje spaudoje
lietuvių literatūra pristatoma nuo K. Donelaičio iki šiandieninės kūrybos. Lietuvoje
tokio nuoseklumo nebuvo nei praėjusio šimtmečio viduryje, nei dabar. Jau gražia
tradicija tapo Baltijos Asamblėjos premijos laureatų dvikalbių knygų leidimas.
Latvijoje išleistos J. Vaičiūnaitės, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus rinktinės.
Lietuvių poezijos į latvių kalbą daugiausia vertę P. Brūveris, K. Skujeniekas, H. M.
Majevskis, Jānis Ramba (Elsbergs) ir kt.
Į viršų
Hermanis Marģeris Majevskis
Daugiausia dėmesio abipusiams lietuvių ir
latvių literatūriniams ryšiams skyrė ir tebeskiria pavieniai asmenys. Vienas jų buvo
Hermanis Marģeris Majevskis, gyvenęs ir Rygoje, ir Vilniuje. Poetas vertino latvių ir
lietuvių literatūrą tik pagal kokybės kriterijus. Vertimai, dažnai ir iš lietuvių
poezijos, atsidurdavo šalia savos kūrybos kaip komunikuojantys tekstai.
H. M. Majevskis (tikr. – Marģeris Kukainis) gimė
mokytojos Helenos ir inžinieriaus Gusto Kukainių šeimoje Rygoje. Kaip ir daugelis
latvių buvo liuteronų tikėjimo. Inteligentiška šeima ir miestietiška aplinka skatino
ankstyvą jaunuolio susidomėjimą literatūra. Dar mokykloje buvo perskaitęs visą
latvių klasiką, dažnai lankėsi Rygos teatruose. Skaitė užsienio literatūros
vertimus. Tarp daugelio literatūrinių mokytojų buvo ir lietuvių (pvz., V. P. Bložė).
Mėgo klasikinę muziką, žavėjosi latvių prieškariniais dailininkais,
ekspresionistais, domėjosi japonų menu.
H. M. Majevskis studijavo Maskvos A. Lunačarskio
teatro meno institute. Dirbo Latvijos televizijos studijoje, Janio Rainio literatūros ir
meno istorijos muziejuje, Latvijos radijo literatūrinių laidų redakcijoje ir kitur.
Kartu su K. Skujenieku latvių kalba rengė ir skaitė pranešimus apie lietuvių ir
lenkų kultūros naujienas (literatūrą, muziką, dailę, teatrą) „Laisvosios Europos
radijui“. Kaip poetas debiutavo 1970 m. Išleisti eilėraščių rinkiniai: „Atsisveikinimas
su upe“ („Atvadīšanās no upes“, 1979), „Vienatvės gimimas“ („Vienatnes
piedzimšana“, 1987). Tik po mirties, 2001-aisiais, pasirodė paskutinė poezijos knyga
„Tamsoj dunksėdamas ledas“ („Tumsā dunēdams ledus“). Taip pat rašė esė ir
recenzijas apie latvių, lietuvių, lenkų, anglų, airių, amerikiečių literatūrą.
Vertė iš daugelio kalbų. H. M. Majevskio kūrybos vertėjai į lietuvių kalbą buvo A.
Grybauskas, V. Daunys, J. Vaičiūnaitė, E. Drungytė.
1981 m. H. M. Majevskis buvo pristatytas lietuvių
„Poezijos pavasario“ almanache. Tuo metu poetas, skaitydamas literatūrą, intensyviai
mokėsi lietuvių kalbos. Jam kalba ir poezija, jų reflektavimas buvo gyvenimo alfa ir
omega: mokėsi ir gyveno literatūra, ir iš literatūros. Be to, kad labai mylėjo savą
kalbą ir ypač gimtąją Latviją, buvo atviras kitoms tautoms ir kultūroms. Poetas buvo
estetas ir gyvenime, ir kūryboje, idealistas – galantiškas, pedantiškas, kritiškas
ir savikritiškas, siekiąs pačios optimaliausios eilėraščio formos ir turinio. Mirė
gana jaunas. Pasak paties H. M. Majevskio, gerus eilėraščius gali rašyti tik jaunas
poetas.
Po jo mirties Latvijos spaudoje rašyta, kad poetas
nebuvo pakankamai įvertintas. Trečiai knygai, kurią autorius preciziškai kruopščiai
paruošė ir kuri buvo skirta jo 50-mečiui, iš Kultūros kapitalo fondo taip ir
nesulaukta finansavimo (Ryga tuo metu šventė 800 metų jubiliejų, tad lėšų
pritrūko, nors ir buvo pažadėta). Po mirties knyga išleista ne valstybės
institucijų, bet draugų dėka. Māris Salējis rašo: poetai, esantys literatūros
periferijoje ir kritikų nepastebėti, tik po mirties sulaukia dėmesio, kai sutrinka,
pasikeičia literatūrinės srovės tekėjimas. Jeigu jau buvo išjudinta literatūrinė
srovė, galima spėti – poeto vieta buvusi gana reikšminga. Pasak M. Salējo, H. M.
Majevskio kūryba išsiskyrė autentiškumu, todėl ji neturinti pirmtakų Latvijoje. Jo
poetinio mentaliteto ištakų ieškoma Vakarų kultūroje, nes šio menininko mintis
subrandinta kitos dvasios, nepaklūstančios kasdienio pasaulio dėsningumams. Jo kūryba
turinti ypatingą garbės kodeksą, harmonijos pajautą, be kurios nebūtų poezijos –
joje estetika sutampanti su etika.
Uldis Bērziņis apie H. M. Majevskio kartą –
šeštojo dešimtmečio generaciją – samprotauja: vieni iš šios kartos esą
sovietiniai modernistai, pažangūs humanistai, tautiniai romantikai, kiti ieško bendrų
folkloro, mitologijos, istorijos šaknų Rytų ir Vidurio Europoje. Dar kiti –
naiviosios poezijos kūrėjai ar liaudies romansų perfrazuotojai. Kita vertus, Jānis
Rokpelnis latvių šeštojo dešimtmečio poetus yra pristatęs kaip ryškiausios kartos
pavyzdį. U. Bērziņis pabrėžia, kad H. M. Majevskis ėjo savu keliu, buvo atidus kitų
tautų poezijai, vertimai jam buvę nacionalinės reikšmės, vos ne garbės dalykas.
Poetas apibūdinamas kaip „misionierius parnasietis“, turėjęs poetinį ir kritinį
talentą, erudiciją ir aštrų analitinį žvilgsnį.
Apie H. M. Majevskį Lietuvoje žinoma ne itin daug.
Tos pačios kartos atstovai arba kai kurie vyresnieji poetai jį pažinojo kaip savą tarp
savų. Jaunesniajai kartai poeto vardas beveik negirdėtas: pasak E. Drungytės, jis „neatrastas,
bet jau išėjęs“. V. Braziūnas pabrėžia, kad H. M. Majevskis buvęs tarp tų ir su
tais, kurie nuo devintojo dešimtmečio pradžios pabandė iš naujo tiesti jau savo
kartos tiltus tarp abiejų baltų literatūrų. Šis autorius buvo dažnas Poetinio
Druskininkų rudens svečias, mokėjo lietuvių kalbą, tačiau rašė tik gimtąja
latvių. Buvo įsitikinęs, kad kalba gali vystytis tik per poeziją. Kalbai poetas kėlė
aukštus reikalavimus, nes kiekvienas eilėraštis, pasak jo, reikalaująs tobulumo.
Į viršų
Poeto pažintis su Judita Vaičiūnaite
Juditos Vaičiūnaitės biografijoje yra vienas
genealoginis faktas, susijęs su Latvija: poetės mama gimė Rygoje. Jau nuo pirmųjų J.
Vaičiūnaitės knygų autorei būdingas įsiklausymas į kitų tautų kultūras, siekis
jas priartinti, sukurti kone intymų santykį. Poezijai, rašė J. Vaičiūnaitė, būtina
profesionali europinė kultūra. Todėl ji nemažai vertė iš kitų kalbų, tarp jų –
ir latvių rašytojų kūrybą: H. M. Majevskio, V. Belševicos, F. Bārdo ir kt. Buvo
kviečiama į latvių literatūrinius renginius, konferencijas. 1996 m. jai suteikta
Baltijos Asamblėjos premija.
H. M. Majevskis su J. Vaičiūnaite susipažino
aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Latvijos poezijos rudens metu, nors kaip poetę jau
žinojo ir jos eilėraščius skaitė anksčiau. (Jau 1969 m. Māra Čaklā į latvių
kalbą buvo išvertusi J. Vaičiūnaitės „Odisėjos“ parafrazių ciklą „Keturi
portretai“.) Netrukus – 1980-aisiais – H. M. Majevskis ir J. Vaičiūnaitė
susituokė. Santuoka truko neilgai, vos kelis mėnesius. Poetės dukros Ulos
Vaičiūnaitės pasakojimu, abu gerai sutarė, juos siejo abipusė pagarba. Buvo du
gražūs laisvi žmonės, lygiaverčiai kaip kūrėjai, todėl vienas kitam nekliudė ir
nutrūkus santuokai liko geri draugai. Pasak Viktorijos Daujotytės, meilė buvusi
efemeriška, neįspraudžiama į šeimyninius santykius. Vėliau H. M. Majevskis
susipažino su Henrika, savo antrąja žmona, su kuria gyveno iki mirties.
Pagal kitų liudytojų prisiminimus, poetų santykiai
nebuvo tolygūs. Algimanto ir Sigitos Baltakių liudijimu: „Jis –
ilgais plaukais, dailia nosim, madingo lietpalčio plevėsuojančiais skvernais. Eina
išdidžiai. O Judita – iš paskos. Tai iš vienos pusės užbėga, tai iš kitos, vis
kalbina. Matyt, apsipykę. Anot Sigitos, jai taip pagailo Juditos. Pamaniusi: neverta
žemintis. Jei myli, jokio žeminimosi nėra, – Algimantas šįkart nelinkęs pritarti
savo brangiausiajai“1. J. Vaičiūnaitė nebuvo linkusi
žemintis. Savo autobiografijoje rašė dar vaikystėje panorusi būti emancipuota ir
nepriklausoma. Poetė iš prigimties buvo ambicinga, negalinti pakęsti bet kokio
asmenybės tramdymo, dar iš jaunystėje skaitytos Anos Achmatovos persiėmusi „dvasios
aristokratizmu“. Bruožai, paveldėti iš tėvo ir mamos, ar tiesiog vaikystėje patirti
įspūdžiai ir auklėjimas intelektualioje aplinkoje suformavo savitą poetės
charakterį. Kita vertus, žmogiškosios ambicijos išnyksta, kai jaučiama abipusė
asmenybių partnerystė, jausminė, dvasinė artuma. Intensyvių emocinių saitų žymės
– ir to meto poetės eilėraščiuose: „Aš būsiu moliu tavo rankose – / nuo
prakeiksmo, nuo nevilties / bėglė, / aš ligi verksmo prie tavęs glaudžiuos / miglotam
spinduly – / apglėbk mane, apglėbk...“ („Rudens rotonda“ iš rink. „Šaligatvio
pienės“, 1980). Pati J. Vaičiūnaitė buvo prisipažinusi, kad dažnai jos gyvenimas
perregimai matomas iš kūrybos.
Poetų draugystė vystėsi ir per tekstus –
tiesioginius ir netiesioginius atsakus. Ir J. Vaičiūnaitė, ir H. M. Majevskis vertė
vienas kito eilėraščius. H. M. Majevskis apie vertimus yra sakęs: visų pirma reikia
susižavėti kalba, jos poetika, tik tuomet galima versti. Tad ir lietuvių kalba poetas,
be abejo, žavėjosi. J. Vaičiūnaitės verstų H. M. Majevskio tekstų yra jau
minėtuose almanachuose – „Poezijos pavasaris“ (1981), „Mes atėjome į šį
pasaulį“ (1983). 1986 m. Latvijoje Poezijos dienų metu išleistame almanache „Poezijos
diena“ buvo išspausdinta lietuvių autorių tekstų (V. P. Bložės, A. Maldonio), tarp
jų – ir J. Vaičiūnaitės eilėraščių, kuriuos vertė H. M. Majevskis. 1997 m. „Dauguvos
literatūriniame metraštyje“ publikuota keletas eilėraščių ir H. M. Majevskio
straipsnis apie J. Vaičiūnaitės rinkinį „Žemynos vainikai“. Šį rinkinį H. M.
Majevskis aptarė kaip vertėjas. Jis pabrėžė, kad J. Vaičiūnaitė buvo „visada
įsimylėjusį žodį“, rašė apie šios poetės sukuriamą magišką kalbos pokytį:
tikroji, įprastoji, buitinė žodžio reikšmė galinti atsiskleisti skaitant tik
trečią ar ketvirtą kartą. Tiesa, H. M. Majevskis nevengė ir papriekaištauti dėl kai
kurių struktūrų kartojimosi, tačiau J. Vaičiūnaitės poeziją labai vertino. Jo
manymu, rinkinyje „Žemynos vainikai“ žodžių atranka esanti tiek moteriška (pagal
feministinę kritiką „moteriškumas“ yra kultūros konstruktas – moterimi ne
gimstama, o tampama), tiek vyriška, o retas kuris autorius, ypač poetės, taip
preciziškai žvelgia į savo eilėraščio žodžius, nes „juvelyro kantrybė visada
yra vyriška“. Pats H. M. Majevskis su juvelyrišku atkaklumu žvelgė į poezijos
meną, ignoravo kūrybinio produktyvumo principą, visuomet siekė žodžio – ar jis
būtų poetinis, ar eseistinis – subtilaus išgryninimo. Poetas siekė kuo objektyviau
vertinti kitų autorių kūrybą, būdavo susipažinęs su kritikų nuomonėmis, tad ir J.
Vaičiūnaitės tekstams nedarė išimčių. H. M. Majevskis rašė apie visos J.
Vaičiūnaitės kartos kūrybinę tradiciją įprasminti kultūros reiškinius kaip
žmogaus empirinę patirtį, savitą „empirinį poliglotizmą“. Tik panašių
kultūrinių akiračių poetas galėjo adekvačiai samprotauti apie dienoraštinius J.
Vaičiūnaitės atsivėrimus, apie „atviros širdies jėgą“ ir vidines poetės
pasaulėvaizdžio intencijas.
H. M. Majevskis vertė ir sudarė dvikalbę J.
Vaičiūnaitės rinktinę „Zemei pieskaroties / Žemės prisilietus“ (Ryga, 2001),
kuriai eilėraščiai kruopščiai atrinkti, įtraukti svarbiausi poetės kūrybos
tekstai, garsieji ciklai „Keturi portretai“, „Kanonas Barborai Radvilaitei“ ir kt.
Autorius įžanginiame žodyje negailėjo J. Vaičiūnaitei gražių epitetų, Barboros
monologą vadino pačios poetės monologu. Tekstų atranka, vertimo stilius žymi vieną
iš abiejų poetų kūrybinės komunikacijos lygmenų. Rinktinė reprezentavo visą
poetės kūrybinį kelią, kurį apibūdindamas K. Skujeniekas knygos įvadiniame
straipsnyje rašė apie intymias intonacijas, estetinį turtingumą, miestietišką
mentalitetą ir savą dvasinę kalbą. Tiesa, ši knyga pasirodė jau po abiejų autorių
mirties.
Į viršų
Gyvenimas ir estetika
Abu poetai laikėsi gyvenimo estetizacijos
principų, tai liudijo ir jų kūryba. Įprastiniai šeimyniniai poetų santykiai –
retas reiškinys. Latvės Anos Brigaderės teigimu, dviejų poetų santuoka negali būti
laiminga, nes vienas iš jų turi paaukoti savo kūrybingumą. Tarp menininkų reikalingas
atstumas, estetinės distancijos išlaikymas. Kita vertus, J. Rainio mylimoji Aspazija
rašė, kad aukščiausias žmogaus gyvenimo uždavinys esąs savęs tobulinimas, ir šį
uždavinį padeda įgyvendinti santuoka, nes vyras be moters neįstengia tobulėti.
Neilgai trukusi J. Vaičiūnaitės ir H. M. Majevskio santuoka patvirtina specifinę
menininkų dilemą, atsakomybės jausmą, apie kurį samprotavo Michailas Bachtinas.
Literatūros teoretiko teigimu, gyvenimas ir menas nėra tas pats, bet jie susieti
atsakomybės ryšiais. Būdamas vienoje ar kitoje pusėje, dalyvaudamas mene arba
gyvenime, žmogus turi jausti atsakomybę, tik ji lemia vidinę pusiausvyrą.
Tačiau galiausiai literatūros ir gyvenimo ryšys
priklauso tik nuo pačių asmenybių (A. Grybauskas rašo: „Pažįstant Margerį, galima
teigti, kad abipusės įtakos būta gana stiprios, kad gyvenimą ir tekstą dažnai sunku
būdavo atskirti“).
1997 m. J. Vaičiūnaitė samprotavo, kad gyvenimo
neįmanoma skirti į „kūrybinį“ ir „įvykinį“: kūrybos versmė yra paties
žmogaus buvimas, esatis. Į L. Jakimavičiaus klausimą, ar kūryba
yra tam, kad gyventum, ar gyvenimas tam, kad kurtum, J. Vaičiūnaitė atsakė: „Nerašydama
gyventi nenorėčiau“2. Tai – dalyvaujančiojo gyvenime
ir rašyme pozicija, žmogiškosios būties prasmės suvokimas.
J. Vaičiūnaitės ir H. M. Majevskio poezijai
būdinga kasdienybės estetizacija, poetinio žvilgsnio sugestija, jautra aplinkai,
būties pavertimas lyrika, arba dar daugiau – naujos erdvės kūrimas žodinės raiškos
pavidalu. H. M. Majevskis ir kasdienėse detalėse mokėjo įžvelgti poezijos bruožų
(pasak poeto žmonos Henrikos, net kasdienio gyvenimo smulkmenoms jis sugebėdavo suteikti
literatūrinį, meninį atspalvį). Tokį santykį su aplinka liudija ir abiejų poetų
pomėgis vartyti žodynus. J. Vaičiūnaitė buvo prisipažinusi esanti žmogus be
gyvosios lietuvių kalbos. Rašydama eilėraštį nuolat žvilgčiodavo į „Dabartinės
lietuvių kalbos žodyną“, dėl to net save ironizuodavo. Gyvenimas yra kuriamas per
kalbą, todėl kalba yra vienas iš svarbiausių gyvenimo ir kūrybos pusiausvyrą
palaikančių veiksnių.
H. M. Majevskis taip pat domėjosi leksika (ypač
augalų pavadinimais), kūrė savitus poetinius naujadarus. Todėl eilėraščiai sunkiai
išverčiami, juose esama sudėtingų veiksmažodinių konstrukcijų. Latvių kritikai
pažymi, kad H. M. Majevskio poezija nuo kitų autorių kaip tik ir skiriasi ypatinga
žodžio samprata, savita žodžio kultūra. Pats poetas yra sakęs, kad dar neužaugo
karta, galinti suprasti tokią kūrybą.
H. M. Majevskį ir J. Vaičiūnaitę siejo
galantiškas rafinuotumas. Labiausiai jų kūryboje akcentuojama miestiškoji dvasia,
miesto temos. J. Vaičiūnaitės poezijoje kuriamos asociatyvios paralelės tarp gamtos ir
miesto architektūros. Poetė formavo naują, nebe žemdirbiškosios kultūros koloritą,
tačiau jos kalbėsena nebuvo veikiama nei radauskiškosios (tarpukario miesto), nei
niliūniškosios (filosofinės) stilistikos. J. Vaičiūnaitei buvo nesuprantamas kūrybos
skirstymas į miesto ir kaimo poeziją, nes ji gimstanti bet kur ir bet kada. Poetė
rašė, kad yra gimusi sukultūrintame pasauly, ant grindinio, išnuomotame bute, be
tarmės. Kaimiškoji kultūra ir tautosakinė tradicija jai atrodė svetima. Tačiau Tomas Venclova dar 1977 m. skeptiškai rašė apie Lietuvos
urbanistinę poeziją, o švelnus egzaltuotas J. Vaičiūnaitės impresionizmas jam
atrodė turįs netikėtai daug bendro su „eskapistine“ sodžiaus poezija3.
Kai J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose vaizduojamas
ne miestas, o kaimas, miškas, jūros pakrantė, tada erdvė yra simbolizuojama. Ji
reikalinga tam, kad būtų galima apgyvendinti, pavyzdžiui, kokią nors personifikuotą
antikinę mūzą, įsikūnijusią paprastos mergaitės pavidalu. Tokia yra viena iš
poetinio žvilgsnio galimybių – kūrybos impulsas įmanomas tuomet, kai erdvė nėra
pažįstama (šiuo atveju – kaimo erdvė). Dėl sãvo ir svetimo skirties
poetinėje refleksijoje svetima erdvė tampa simboliniu objektu. Šiame simbolizacijos
procese įmanomos įvairios atminties perkėlimo konfigūracijos.
Pagal semantinę kultūros sampratą miestas yra
suvokiamas kaip reikšmingos patirties fenomenas ir kaip simbolinių reikšmių
koreliacija. Pasak Vytauto Kavolio, gamta srūva į kultūrą kaip į reikšmių pasaulį,
o kai daiktai nebetenka savo reikšmės, jie iš kultūros paprasčiausiai pasitraukia.
Todėl ir J. Vaičiūnaitei buvo toks svarbus išsaugojimo siekis. Poetės žvilgsnis
intensyvus, sukoncentruotas į objektą – miesto erdvės detalė yra pretekstas jausmams
išreikšti. J. Vaičiūnaitės tekstuose prisiminimas kyla ne savaime, praeities
įvykiai, jausmai, istorinė atmintis restauruojama kaip architektūrinis paminklas.
Kiekvienas tokios erdvės daiktas tampa prustiškuoju motyvu – prisiminimu. Dažnai J.
Vaičiūnaitės eilėraščių pagrindinė ašis yra prisiminimas, kylantis iš
kultūrinių reikšmių sklaidos.
Miesto peizaže labiausiai atsiskleidžia
sakralizuota senamiesčio topika: bažnyčios, krautuvėlės, kavinės, skersgatviai,
akligatviai. Toji erdvė yra įforminta, o forma turi ribas. Gamta nuo kultūros skiriasi
tuo, kad joje nėra tiesių linijų ir geometrinių figūrų. Miesto architektūra
suteikia erdvei formą. Poetės eilėraščių erdvė yra konkreti, suvokėjos jutiminės
refleksijos koncentruotos į detales, kurios per išskiriantį sugestyvų žvilgsnį
savaime tampa poetiniu tekstu. Tokių reikšmių punktyrai pereina ir į H. M. Majevskio
eilėraščius, dedikuotus J. Vaičiūnaitei.
Bendra abiem poetams yra tai, kad miesto erdvės
gamtiškumas kartais kelia mistinę grėsmę, tačiau H. M. Majevskio miestiškoji erdvė
kiek kitokia. H. M. Majevskio poezijai, ypač vėlyvajai, būdinga dramatinė žmogaus
laikinumo pajauta, išreikšta asociatyviomis gamtos paralelėmis. Nors poetas gyveno
didžiuosiuose miestuose (Rygoje, Vilniuje), jo kūryboje miestas yra abstrahuotas.
Paradoksalu, kad poeto eilėraščiuose yra daugiau gamtos, o ne miesto. Miesto detalės,
priešingai negu J. Vaičiūnaitės poezijoje, nėra konkretizuojamos – jos
personifikuojamos, kultūros daiktams suteikiama pulsuojančios gyvybės sema. Daiktai
sukelia ne prisiminimus, bet įvairius – girdėjimo ir regėjimo – pojūčius. Tokia
pojūčių sinestezija lietuvių poezijoje būdinga, pavyzdžiui, Jono Aisčio kūrybai,
taip pat ir J. Vaičiūnaitės eilėraščiams. Pojūčių koreliacijai daug įtakos turi
muzika, kurią H. M. Majevskis ypač mėgo – rašė koncertų apžvalgas, analitinius
straipsnius.
Į viršų
(Inter)tekstiniai ryšiai
Esama keleto H. M. Majevskio tekstų su J.
Vaičiūnaitės eilėraščių epigrafais. Antra H. M. Majevskio knyga („Vienatnes
piedzimšana“) prasideda J. Vaičiūnaitės eilėraščio „Plaka širdis po ledu“
vertimu. Knygą sudaro keturi skyriai, o minėtas eilėraštis yra tarsi visos knygos
epigrafas. Taip pat šiame rinkinyje J. Vaičiūnaitei dedikuotas vienas triptikas „Vilniaus
regėjimai“ („Viļņas redzējumi“). Į trečią rinkinį įtraukti trijų J.
Vaičiūnaitės eilėraščių vertimai ir du originalūs kūriniai su J. Vaičiūnaitės
epigrafais.
Epigrafai arba dedikacijos yra paratekstai, tačiau
jie atlieka ne marginalinį, bet tiesioginį prasmės didinimo ir kaupimo vaidmenį. Per
tekstus ir intertekstualumą vyksta saviti poetiniai mainai. Anot J. Kristevos,
intertekstualumas suvokiamas kaip kolektyvinės pasąmonės skleidimasis ir kaip kiekvieno
teksto sąlyga – sąmoningų ir nesąmoningų citatų ir parafrazių raiškos laukas. M. Bachtinas dviejų kūnų jungtį yra pavadinęs „simpatiniu
įsigyvenimu“: simpatiškai įsigyvenus gyvenimo patyrimas įforminamas ne aš,
bet kito kategorija – kaip kito žmogaus, kito aš gyvenimas4.
Per metaforines raiškos priemones ir gyvenimo kaip ontologinio teksto įprasminimą
interteksto sąvoka prasiplečia iki paties asmens (asmenybės) sampratos, nes dialogas
įmanomas tik dviejų asmenų susitikimo atveju. Pasak Paulio
Ricoeuro, vieno žmogaus patirtis tiesiogiai negali tapti kito žmogaus patirtimi,
perimama yra pati patirties reikšmė – patyrimas yra asmeniškas, bet jo prasmė
ir reikšmė tampa vieša5. Tokį patirties perteikimą P.
Ricoeuras pavadino subjektiniais mainais – dialogo vyksmu. Dialogas suteikia galimybę
užtekstinėms prasmėms kurti.
H. M. Majevskio eilėraštis „Prisiminimų sniege“
(„Atmiņu sniegā“) prasideda J. Vaičiūnaitės epigrafu: „...amžinybės sniego
gniūžtės...“ (eil. „Sniego gniūžtės“, rink. „Debesų arka“, 2000).
Epigrafas nurodo į konkretų tekstą, kuris palieka pėdsaką. Pasak H. M.
Majevskio knygos recenzentės latvių literatūrologės Intos Čaklos, eilėraščio
adresatas liudija ne formalų išorinį kreipimąsi, bet dalyvavimą. Epigrafas ar
dedikacija atlieka dalyvio funkciją, dalyvauja kuriant teksto prasmę. Kito
žmogaus gyvenimas lemia žiūros ir interpretacijos kryptį, minties posūkį, kai į
pirminį tekstą žiūrima tarsi į veidrodį.
Epigrafas yra metaforiškas. Metafora
intertekstualumo teorijoje suprantama kaip kūniška citata, nes jos reikšmė atlieka
vaizduojamąją funkciją – ji kuriama pagal konkretaus kūno panašumą. Eilėraštyje
erdvės ir laiko dimensijos iš esmės yra susijusios su prisiminimu – taip
galima įvardyti prasmės lūkestį. Hansas-Georgas Gadameris tokį prasmės lūkestį yra
pavadinęs išankstiniu supratimu. Intertekstas – epigrafas – kaip „teksto
sutankėjimas“ gali būti suvokiamas kaip kitos erdvės ir kito laiko fragmento
atsiradimas tekste. Šiais konkrečiais atvejais fragmento statusą ir įgyja
prisiminimas, juolab kad ši sąvoka figūruoja jau pačiame pavadinime. Kitas pavadinimo
žodis „sniege“ turi tiesioginių sąsajų su intertekstiniu J. Vaičiūnaitės
eilėraščio „Sniego gniūžtės“ pavadinimu. Tad pavadinimas taip pat atlieka
paratekstinį vaidmenį – jo ryšys su epigrafu suteikia papildomą teksto sutankėjimo
konotaciją. Intertekstu, nors ir ne tiesiogiai, galima laikyti dar vieną poetės
eilėraštį „Plaka širdis po ledu“, kuris įtrauktas į antrąjį H. M. Majevskio
rinkinį ir į dvikalbę J. Vaičiūnaitės rinktinę.
Per prisiminimo tekstinę sklaidą yra įvedama kita
laiko plotmė. Sniegas turėtų nurodyti žiemos laiką, tačiau J. Vaičiūnaitės
eilėraštyje minimas rugpjūčio dangus (vasaros mėnuo), o H. M. Majevskio tekste („Kovą
žibučių palytėti pirštai – – / Tuomet – pro tamsos vartus – prasišviečia
metų laikai“ – „Pie marta vizbulītēm pieskārās reiz pirksti – – / Tobrīd
– caur tumsas vārtiem – izspraucās gadalaiki“) kalbama apie pavasario mėnesį –
kovą ir apskritai apie visus metų laikus. Laiko nekonkretumas leidžia daryti dar vieną
prielaidą apie prisiminimą. Abiejuose (tiesioginiame ir intertekstiniame) tekstuose yra
minimas sniegas, kuris ir atlieka jungiamosios ašies funkciją.
J. Vaičiūnaitės eilėraštyje fraze „amžinybės
sniego gniūžtės“ apeliuojama ir į kitą faktą, aprašytą prisiminimų knygoje „Vaikystės
veidrody“ (1996). Poetės atmintyje liko užfiksuotas pasakojimas apie senelį, Karo
artilerijos gamyklos liejimo cecho meistrą. Sprogus aliumininiam katilui, sniego
gniūžtė seneliui išmušė akį. Faktas neturėtų kontekstinės reikšmės, jeigu pati
poetė nebūtų įvardijusi to gniužulo „sniego gniūžte“, arba atvirkščiai –
ši žodžių samplaika į eilėraštį atėjo iš prisiminimo. Sniego gniužulus J.
Vaičiūnaitė mini ne viename tekste. O šiame eilėraštyje „amžinybės sniego
gniūžtės“ yra aliuzija į mirtį. Tokia konotacija suaktyvinta H. M. Majevskio
tekste, kurio paskutinė eilutė („kur Tavo pirštus bučiuos po sniegu“ – „kur
Tavus pirkstus skūpstīšu zem sniega“) nurodo į žiemos miegą ir į pavasario
prisikėlimą.
H. M. Majevskio eilėraštis „Prisiminimų sniege“
parašytas 2001 m. vasario mėnesį, o vasario 11 d. mirė J. Vaičiūnaitė. Tad šiuo
atveju eilėraštį galima perskaityti kaip epitafiją, atsisveikinimo gestą, kuriuo
apeliuojama ne tik į konkretų tekstą, bet ir į visą poetės kūrybą ir gyvenimą. Be
to, eilėraštį „Sniego gniūžtės“ H. M. Majevskis paminėjo ir įžanginiame J.
Vaičiūnaitės dvikalbės rinktinės žodyje. Autorius užrašė J. Vaičiūnaitės
dukters Ulos pasakojimą apie šio eilėraščio genezę. Poetė po bevaisės operacijos,
vos tik atsigavusi nuo narkozės, parašė eilėraštį – paskutinį paskutinės knygos
kūrinį (rinkinys „Debesų arka“, 2000 m. pabaiga). Tad H. M. Majevskio epigrafu
pasirinkta eilutė turi ne tik tekstinių, bet ir užtekstinių aliuzijų.
Dviejų tekstų komunikavimas įžvelgiamas ir per
eilučių panašumus. H. M. Majevskio „melsvi vandenys“ („zilgmes ūdeņiem“)
tiesiogiai turi ryšį su J. Vaičiūnaitės teksto eilutėmis: „Sniego gniūžtės, /
debesynų sniego gniūžtės / tamsiai mėlynam / rugpjūčio danguje“. Kontaktuoja ir
subjektai: aktyvusis H. M. Majevskio eilėraščio „aš“ komunikuoja su pasyviuoju J.
Vaičiūnaitės eilėraščio „kitu“. Aktyvusis ir pasyvusis pradai čia susiję su
teksto rašymo procesu ir interteksto kaip pėdsako ieškojimu. Tiesioginė komunikacija
reiškiasi paskutinėje strofoje, kurioje subjektas kreipiasi į „tu“. Subjektui yra
reikalingas „kitas“ kaip veidrodinis atspindys, todėl ir eilėraščio erdvė, ir
laikas, ir pati egzistencija yra inversiška kito teksto atžvilgiu: viršus – dangus,
apačia – vanduo. Pagrindinė prasmės ašis yra prisiminimas, apeliuojantis į
sąmonės veiklą. Pagal hermeneutinius principus skaitytojas kuria savitą teksto
prasmę. Toji nauja prasmė yra H. M. Majevskio tekstas, veikiamas kitų tekstų, kito
suvokimo apie prasmės duotybę. Eilėraščio „aš“ kreipiasi į „tu“, kuris yra
kito eilėraščio subjektas.
Intertekstas turi atmintį, kurios nepraranda ir
todėl, kad jame slypi pirminio teksto, proteksto ir preteksto pėdsakas. Tik per
kartojimą asmeninei istorijai suteikiama simbolinė reikšmė. Tai teksto struktūros
vertikali ašis, retrospektyvus erdvės gilinimas ir vidinis, intymus, dviejų lyrinių
subjektų dialogas.
Belieka pridėti, kad bet kokia tekstinė simbolika
ateina iš gyvenimiškųjų reikšmių ir žmogiškųjų sąlyčių: abu poetai mirė tais
pačiais metais. Nors ir skirtingų kartų, tačiau abu priklausė dar aristokratiškam
poetų luomui, kuriam poeto ar poetės statusas buvo egzistenciškai svarbus ir svarus –
reiškė gyvenimą arba mirtį.
1 P e l e c k i s - K a k t
a v i č i u s L . Vasaros su Algimantu Baltakiu // Varpai: almanachas. –
2004. – Nr. 18. – P. 229. (Atgal>>>)
2 Gaila kaip toj dainoj:
Judita Vaičiūnaitė atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus // Metai. – 1997. –
Nr. 7. – P. 108–109. (Atgal>>>)
3 V e n c l o v a T .
Vilties formos: eseistika ir publicistika. – Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 1991. – P. 324. (Atgal>>>)
4 B a c h t i n M .
Autorius ir herojus: Estetikos darbai. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 189.
(Atgal>>>)
5 R i c o e u r P .
Interpretacijos teorija: Diskursas ir reikšmės perteklius. – Vilnius: Baltos
lankos, 2000. – P. 27. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|