JONAS MIKELINSKAS

 
       Mūsų emocijų vagis

 
       A p y s a k a

       Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 1

 
       Mane nustebino ir nugąsdino ne tiek tas kaspinas, kiek tai, kad aplinkui, kiek akys užmato, nebuvo nei žemių, nei smėlio, nei žolių, nei krūmų, nei medžių, nei kokių šiukšlių, o tik didžiuliai akmenų, marmuro, granito bei geležies gabalai ir luitai. Todėl žvelgiau į tą išraustą duobę ne tiek su siaubu, kiek su baimingu susidomėjimu ir nepasitikėjimu. Kodėl jie nelaidoja tų išniekintų ir sužalotų žmonių? O kas tie jie? Tie, tie, kurie… nelaidoja.
       – Moiri, ar tu dar manęs klausai? Ar dar nepavargai nuo mano diskursų? Pagaliau ar aš tau neatsibodau?
       Šuva, iki šiol patogiai gulėjęs prie šiukšlių dėžės, prišoko prie Roko Trupinėlio, pakėlė galvą ir mąsliomis akimis žvelgė jam į akis ir lūpas tarsi sakydamas: nusiramink, žmogau, ir negalvok, kad mane vargini. Atvirkščiai – visai tai, ką tu seki, man yra be galo įdomu ir svarbu. Aš žinau, ką reiškia normaliam žmogui nepalaidoti savo numirėlių.
       – Taip, mielas brolau, jeigu tu žinai šitą dalyką, tu žinai labai daug. Ir nemažiau negu tas rusų filosofas, kuris pareiškė: „Žmogus yra būtybė, kuri laidoja“. Tai jis, be abejo, pareiškė įkvėpimo, sąmonės nuskaidrėjimo, nušvitimo valandą.
       O kiek tas sąmonės nuskaidrėjimas, nušvitimas man kainavo! Neklausk! Ir dar turint galvoj, kad tuo pačiu metu reikėjo būti – tegul ir sapne, vaizduotėje ar vizijoje – jaunam ir senam, geram ir blogam, stipriam ir silpnam, išmintingam ir kvaišam, gailestingam ir žiauriam, teisingam ir neteisingam, drąsiam ir bailiam, ir t. t. Ir tuo pat metu gyventi, veikti skirtingose epochose, skirtingose erdvėse. Argi vaiko ar geltonsnapio jaunuolio kojomis kopiau į kalną ne dėl to, kad nesubrendėlio akimis išvysčiau tuos negyvėlius, tuos išniekintus, sudarkytus lavonus, o vėliau jau daug patyrusio, išgyvenusio ir išsimokslinusio senio galva padaryčiau tokią išvadą: „Žmogus yra būtybė, kuri laidoja“? Ir tai ištarčiau kaip atradimą, kaip nekvestionuojamą išmintį ir tuo pačiu metu negalėčiau atplėšti akių nuo tos išraustos duobės, kuri laukia ir nesulaukia aukos, kadangi paskirta kitam. O juk tie negyvėliai nėra kažkieno ranka išniekintas, anot Adėlytės, „Broliukas“, jie yra žmonės – su akimis, ausimis, smegenimis… Su siela. Tad kas yra žmogus? Ta būtybė, kuri laidoja, ar ta bjaurybė, išgama, kuri marina, niekina, žudo ir nelaidoja?
       – Tai va, mielas Moiri, kokie klausimai, regėjimai ir budėjimai prislėgė mano vaikišką, jaunuolišką protą, sąmonę ir pasąmonę. Bene baisiausia buvo tai, kad tas vaiko, geltonsnapio jaunuolio išgyvenimų košmaras, prisisiurbęs, prisikaupęs aibę neatsakytų klausimų, vėliau makabrišku srautu plūdo per visą mano egzistenciją. Plūdo palikdamas miestų ir miestelių aikštėse, skveruose, prie bažnyčių šventorių, sąvartynuose, šiukšlynuose, šuliniuose, išvietėse tūkstančius nežmoniškai sudarkytų ir nepalaidotų lavonų. Ir, atrodo, niekas dėl to nesikrimto, nerašė ir nesikraustė iš galvos. Tarsi to nebuvo ir negalėjo būti.
       Moiris kažko pradėjo neramiai žvalgytis į šalis, keistai inkšti ir cypauti. Jis net atsisėsdavo, išsitiesdavo ant žemės visu ilgiu ir vėl stodavosi.
       – Ko dabar blaškaisi? Ar ko išsigandai? O gal kokie parazitai tave apstojo? Juk ką gali žinoti – čia visokių svieto perėjūnų apsilanko. Juo daugiau žmonių, tuo daugiau ir bėdų. O gal nelaimę pajutai? Juk šitaip keturkojai elgiasi prieš žemės drebėjimą. Betgi Lietuvoje, ačiū Dievui, žemės drebėjimų nebūna. Manding, tik aš tau iki gyvo kaulo jau įkyrėjau. Sakyk! Ko tyli?
       Tačiau vos tik Rokas Trupinėlis šito paklausė, Moiris atsiplėšė nuo žemės, prie kurios buvo krūtine ir pilvu prilipęs, ir it dėmesingas mokinys atsisėdo prieš mokytoją.
       – O klaikiausia, Moiri, kad Adėlytės prakeikimas pildosi. Ir dar su kaupu, nors aš neprisimenu, jog kada nors būčiau prie to nelaimingo jos „Broliuko“ kokiu aštresniu negu pirštas, delnas ar nagas daiktu prisilietęs. Pradėjo mane persekioti ir nuolatinis nerimas, instinktyvus poreikis užimti gynybinę padėtį, nuolat būti pasirengusiam atsidurti pavojaus akivaizdoje arba net ribinėje situacijoje. Tad kiek šitaip galėjo tęstis? Juk tie realūs ir menami pavojai, tie sapnai, regėjimai, šūksniai gležniems jaunuolio pečiams ir trapioms smegenims buvo per sunkūs išbandymai. Vis dažniau mane ėmė lankyti mintys apie tai, kas suteiktų galios vienu kirčiu nukirsti tą Gordijaus mazgą ir išsivaduoti iš tos pragariškos įtampos, savotiškos aporijos. Nejučiom gimė, augo ir brendo slaptas noras pakelti ranką prieš save. Tą norą sulaikydavo tėvų pasėta sėkla, Dievo baimė, bažnyčios mokymas, žmonių papročiai. Tačiau ir visam tam buvo suduotas triuškinamas smūgis, kai per matematikos pamoką aš, geriausias klasėje mokinys, sumaišiau kvadratą su stačiakampiu ir kai mokytojas „nekaltai pajuokavo“: „Na ir išradingas, tamsta Trupinėli. To dar mano darbo praktikoje nebuvo, kad ūkininkų vaikas neatskirtų gaidžio nuo vištos“. Vos susilaikiau nedėjęs jam į lempą. Susilaikiau, nors visa savo esybe jaučiau, kad į mano kantrybės taurę įkrito paskutinis lašas. Mano pasipriešinimas tai traukai, tai šmėklai buvo palaužtas. Atėjo eilė žiurknuodžiams, kuriais, dar gyvendamas pas Adėlytę, buvau apsirūpinęs. Sumaišiau tuos nuodus su medum, kurio man parūpino Pinokis, ir… mugurkt. Klaikūs skausmai viduriuose tuoj pat prasidėjo. Vos neišvėmiau paties skrandžio. Išgelbėjo mane tik tai, kad miestelio medikų praktikoje panašus atsitikimas jau buvo.
       Bet šitoje vietoje dar tau, Moiri, reikėtų pasakyti, kad su tuo matematiku galėjo taip atsitikti tik todėl, jog mano galvelėje pamažu įsiviešpatavo formulė: kas jau buvo, tas pražuvo, kas dar bus, nebe taip svarbu. Tą formulę ar taisyklę, o gal net aksiomą pirmiausia patyrė visi mokytojai ir pats mano mokslas – per mėnesį kitą iš geriausio klasėje mokinio likau trejetukininkas. Ir būtų buvę dar blogiau, jeigu ne auksinė atmintis, kuriai užtekdavo tik vieną kartą išgirsti arba perskaityti, kad pagautų ne tik dalyko esmę, bet ir ją, tą esmę, išdėstytų savais žodžiais. Bet kas iš to? Kas iš to tada, kai ta auksinė atmintis tapo mobilizuota tekstams, nedaug ką bendro turintiems su mano mokslais, studijuoti. Pavyzdžiui, prakeikimo gniuždomas aš ieškojau atramos knygų pasaulyje. Laikinai tą atramą suradau storoje it bažnytinis mišiolas knygoje, kuri vadinosi „BIBLIJA, TAI ESTI VISAS ŠVENTAS RAŠTAS seno ir naujo testamento“. Ši Biblija buvo atspausdinta 1908 m. Berlyne ir knygnešių atgabenta iš Rytprūsių.
       Pradėjau skaityti nuo „Svieto sutvėrimo“ ir radau: „Pradžioje sutvėrė Dievas dangų ir žemę. O žemė buvo pusta ir tuščia, ir buvo tamsu ant gilybės; o dvasė Dievo išsiplėtė ant vandenų. Ir Dievas tarė: tesiranda šviesa; ir radosi šviesa“ (Maiž 1, 1–3). Kadangi apie pasaulio sutvėrimą šiek tiek žinojau iš tikybos pamokų, atsiverčiau to mišiolo 849 puslapį, kur prasidėjo NAUJASIS TESTAMENTAS. Ir sakinys po sakinio, perskyrimas po perskyrimo, tolydžio stabtelėdamas, kad iššifruočiau vieną ar kitą senžodį, barbarizmą ar pasigėrėčiau gyvenimiškąja išmintim, atsivariau iki penkiolikto puslapio, kur mane ilgam sustabdė tokie rūstūs žodžiai: „Ne turite dumoti, buk atėjau pakajų siųsti ant žemės; aš ne atėjau pakajų siųsti, bet kardą. Nes atėjau sujudįti žmogų prieš savo tėvą, ir dukterį prieš savo motyną, ir marčią prieš savo anytą (uošvę). Ir žmogaus paties namiškiai bus jo neprieteliais“ (Mt 10, 34–36).
       Sustabdė ilgam. Juk tai Jėzaus Kristaus žodžiai. Kaipgi šitaip? Ir kodėl šitaip? Kiek atsipeikėjęs iš nuostabos, karštligiškai pradėjau ieškoti atsakymo. Ir radau: „Kas tėvą arba motyną labiaus myl, ne kaip manę, tas manęs ne vertas. Ir kas sūnų arba dukterį labiau myl, ne kaip manę, tas manęs ne vertas. Ir kas ne ima ant savęs savo kryžių, sekdamas manę, tas manęs ne vertas. Kas savo gyvastį randa, tas tą prapuldys, ir kas savo gyvastį prapuldo dėl manęs, tas tą suras. Kas jus priima, tas manę priima, ir kas manę priima, tas priima tą, kurs manę siuntė“ (Mt 10, 37–40).
       Mintyse visaip aiškindamasis tuos žodžius ir neįstengdamas jų išsiaiškinti iki galo, aš ėmiau studijuoti visą Bibliją, o ne tik Naująjį Testamentą. Ir studijavau labai atidžiai, atsidėjęs, susikaupęs, godžiai, numetęs į šalį visus gimnazistiškus mokslus, net praleidinėdamas pamokas. Daug kas Biblijoje man buvo neaišku ar nesuprantama, daug kas erzino – ypač ta senoji rašyba, tie barbarizmai, baisybė gramatikos bei sintaksės „klaidų“, – bet, kita vertus, dar daugiau čia buvo to, kas masino, traukė ir veikė kaip kokie burtažodžiai, užkeikimai, kaip savotiška magija. Ir bene labiausiai strigo į sąmonę ne tiek aforizmai, išmintingi pamokymai, buitiniai epizodai, kelionių ar kautynių vaizdai, kiek Dievo rūstybė, neretai virstanti kerštu ir prakeikimais. Dar didesnę prasmę ir reikšmę tai įgydavo, kai vieną ar kitą epizodą palygindavau su savo patirtais išgyvenimais.
       Ir štai vieną kartą, kai aš „sirgau“ ir gulėjau lovoje, bet iš tikrųjų buvau įsikniaubęs į Bibliją, mane aplankė naujas mano draugas Mošė Š., kuriam neseniai buvau davęs paskaityti „Sidabro ežero turtus“, pirktus užsidirbtais per vasaros ganymą pas Murką pinigais. Pastebėjęs, kad šį mišiolą aš kišu po pagalve, jis draugiškai paklausė:
       – Rokai, ką tu ten slepi?
       – Va ką, – padaviau jam atverstą toje vietoje, kur skaičiau, Bibliją.
       Mošė paėmė tą didžiulę knygą ir, rinkdamas žodžius atskiromis raidėmis, perskaitė: „Taipo surinko Dovidas visus žmones kruvon, ir nusitraukęs kariavo prieš Rabą ir laimėjo jį. Ir ėmė vainiką jų karaliaus nuo jo galvos, kursai vertas buvo vieno centnerio aukso, ir žemčiugais buvo išklotas, ir uždėjo tą Dovidui ant galvos; ir išvežė iš miesto labai daug suplėšimo. Ale žmones, jame esančius, jis išvedęs juos paguldydino ir su geležiniais piuklais tus perpiovė, kirviais bei tašlyčiomis sukapojo ir plytnyčiose sudegino. Taipo jis darė visiems miestams vaikų Amon. Tai Dovidas ir visi žmonės vėl pargrįžo į Jėruzalę“ (2 Zom 12, 29–31).
       Perskaitęs visus tuos tris skirsnius Mošė primiausia paklausė:
       – Ką reiškia žodis tašlyčia?
       – Tikrai nežinau, bet gal kokia kaponė ar koks kapoklis mėsai kapoti.
       – Seniai tu domiesi žydų tautos istorija?
       – Neseniai.
       – O knyga kieno?
       – Vieno tokio knygnešio.
       Baigęs klausimų seriją, Mošė ilgai tylėjo. Tylėjo ir vartė Bibliją. O kai prabilo, prabilo vėl Šventojo Rašto tekstu: „Vyras, savo dvasę nuvaldyti ne galįs, yra kaip atviras miestas be murų“ (Sal 25, 28).
       – Tu man taikai?
       – Ir tau, ir sau.
       Tada vėl stojo ilga tyla.
       Išeidamas jis pasakė:
       – Ateity mes suprasime vienas kitą ir be žodžių.
       Deja, ateitis Mošei buvo trumpa.
       Tačiau tai buvo vėliau. O anksčiau, dar prieš Mošės apsilankymą, aš sunkiai išsėdėdavau klasėje. Mat užuot skaitęs, rašęs, skaičiavęs ar bent atidžiai klausęsis, aš, vaikydamas įkyrias mintis, neretai ir balsu diskutuodavau. Net imdavau gestikuliuoti. Tada visa klasė subesdavo į mane akis ir tol svilindavo, kol aš atsipeikėdavau. Greičiau prabėgdavo pamokos, kai paimdavau pieštuką ar plunksnakotį ir automatiškai piešdavau baidykles, kurias matydavau sapne.
       – Tai mat, Moiri, koks tas Rokas Trupinėlis, prie kurio tu prilipai. Jis prakeiktas ir savo prakeikimu gali užkrėsti ir tave. Nebijai?
       Moiris papurtė galvą, ir jo mažos nulėpusios ausys plastelėjo it signalinės vėliavėlės.
       – Jei taip, brolau, išpažintį galiu tęsti iki pačios pabaigos. Nežinau, kaip po tų žiurknuodžių vėl būčiau pritapęs prie gyvenimo, jeigu ne 1940 metų birželio penkioliktoji, kai Lietuvą užplūdo gremėzdiški, panašūs į dideles žaliąsias varles, tankai, čiaudantys it sergantys sloga ir nuolat gendantys sunkvežimiai, bintuoti geltonais nuo dulkių ar prigimimo veidais, įkypomis akimis kareiviai. Tarp jų maišėsi ir persismaugusios lyg skruzdėlės mergiotės. Jos raudonomis vėliavėlėmis reguliavo ir dresiravo šios invazijos tvaną. Kartu su ta bolševikiška invazija Lietuvoje atsirado tiek daug naujų faktų ir įvykių, jog mano nuotykis su matematikos mokytoju ir žiurknuodžiais greitai nugarmėjo į užmarštį. Tai padėjo man bent kiek užsimiršti ir atsigauti, nes nebebuvo tiek daug laiko kovoti su prakeikimo chimeromis ir vaiduokliais. O be to, pamažu pradėjau pritapti prie naujos tvarkos. Ypač masino mane nemokamas mokslas ir „Internacionalas“, kur buvo aiškiai pasakyta: „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Argi aš nebuvau „nieks“, kai sekiojau paskui karvių ir kiaulių uodegas? Kai buvau nežinia už ką prakeiktas? Taigi „Internacionalas“ žadino manyje ne tik geresnio gyvenimo viltį, bet ir revanšo viltį. O ji, ta revanšo viltis, buvo saldi kaip devyni medūs. Palaikė ją, tą gundančią viltį, ir tokie Mošės Š. žodžiai: „Tu, Rokai, su savo saliamoniška galva gali būti ne tik Trupinėlis, bet ir Didumėlis“. Šitaip jis pasakė, kai įstojo į komjaunimą ir tapo dviejų žydų, vieno lietuvio ir vieno ruso vadu. Ir nešė per Spalio revoliucijos šventę raudoną vėliavą. Bet aš tada jau buvau pradėjęs atšalti. Mat prieš rinkimus į Seimą suėmė mano buvusį matematikos mokytoją, kuris „ant manęs turėjo labai gerą akį“ ir per vieną ekskursiją mane pavaišino pirktine arbata, pirktine duona ir pirktiniu olandišku sūriu. O kai prasidėjo masiniai trėmimai, ta saldi pirmykštė kaip devyni medūs revanšo viltis pavirto tikru činčiberu. Tada aš sau pasakiau: su tais vežikais (Vežiku mes pravardžiavom vieną „komsomolcą“, kuris nuolat gadino orą) man ne pakeliui. Ir vis dėlto sielos gilumoje aš dar ilgai buvau dėkingas tam kruvinam socializmui – jis padėjo pagrindą, nuo kurio daug blaiviau ir šalčiau ėmiau žvelgti į žalią ir raudoną spalvą, į baltą ir juodą drabužį, į gėrį ir blogį, ir – į patį prakeikimą. Vermachto įžengimas man, kaip ir daugumai lietuvių, buvo tik Laisvės pradžia ir Lietuvos kančių pabaiga. Deja, netrukus daugelį privertė atsipeikėti ir giliai susimąstyti žydus ištikusi tragedija. Pirmiausia jie buvo paženklinti geltonom šešiakampėm žvaigždėm ir nustumti nuo šaligatvių. O paskui prasidėjo tai, kuo neįmanoma buvo sveiku protu patikėti. Jeigu ne šūviai, ataidintys iš tolumos ir netolumos, ne liudytojų pasakojimai, vargu ar kas būtų tuo ir patikėjęs. Pernelyg tai buvo siaubinga – visus juos stato prie duobės ir šaudo. Ir senus, ir mažus vaikus, ir moteris. Netekau ir aš savo geriausio draugo, kuris man buvo pasakęs: „Ateity mes suprasime vienas kitą ir be žodžių“. Deja!
       – Betgi tu, brolau, ir vėl snūduriuoji. Argi mano „Curriculum vitae“ tave migdo kaip mano amžiną jai atilsį močiutę migdydavo vargonų muzika. Ji ir į bažnytėlę eidavo, kad su Viešpaties Dievo padėjimu galėtų į dangų skristi, kad ten įgautų drąsos gyventi ašarų pakalnėje, kur viešpatauja bolševikai. O gal, Moiri, tu nori, kad greičiau baigčiau savo išpažintį? Ir aš pats noriu ją veikiau užbaigti, bet, suprask mane, kad tų „nuodėmių“ prisikaupę labai daug, o aš negaliu nuodėmėm aplipęs įžengti į dangaus karalystę. Močiutei kitas reikalas: didžiausia jos nuodėmė – kačiukų skandinimas linmarkoje. Ir tai tik tada, kai visi namiškiai atsižegnoja juos išmaitinti. Negi leisi badu nugaišti gyvam padarėliui?
       Moiris praplėšė tas savo rudąsias akis ir, užuot saldžiai nusižiovavęs, kaip tai daro visi miegaliai, žvelgė visiškai blaiviomis, neužmiegotomis akimis, tarsi teigdamas, kad atidžiai jis gali klausytis tik užsimerkęs. Ne kitaip. Nebekamantinėjau. Moiris dėkingai šyptelėjo ir padėjo abi priekines kojas ant besikalančios pavasario žolės, tarsi tokiu būdu norėtų pademonstruoti, kad rimtuose dalykuose yra nepajudinamas, nepaperkamas ir neša šunaujos pulko vėliavą iki galutinės pergalės.
       – Jeigu jau šitaip, brolau, tai suteikei man drąsos tęsti savo išpažintį iki galo. Tik nesu tikras, ar kokio svarbaus fakto ar įvykio nepraleisiu. Mat dar niekam visko iki galo nebuvau patikėjęs. Ir noro neturėjau, ir, atvirai pasakius, nesuradau kam. Žinai, žmonės mėgsta kito klausytis tik apie save. Ir tai tik malonius, saldžius žodžius, o gera, maloni žinia apie savo artimą jiems neretai esti tikra kančia. Betgi tu esi ne žmogus, o šuva Moiris, mano Moira, o ne silpnas dvikojis padaras. Aš šiandien nesuprantu tik vieno dalyko, kodėl dar ir šiuo metu, kai visokiausio plauko šunys masiškai įsitvirtino žmogaus būtyje ir buityje, užkariavo jo protą ir širdį, vyras ar moteris, pavadinti šunim ar kale, mirtinai užsigauna. Žodžiu, užsigauna pavadinti savo geriausių draugų vardais. Net arkliu, karve, avinu ar kiaule pavadintas jis ar ji mažiau įsižeis, negu – šunim ar kale. O pasakysi tu kokiam vyrukui – esi tikras eržilas! – ne vienas seksualesnis individas net pajus kažką panašaus į orgazmą. Šiuo atžvilgiu žmogui kur kas artimesni yra laukiniai gyvūnai. Dažna moteris ar mergina, pavadinta stirna, pasijus it vaikas, pasodintas ant arklio. O jau vyrelis, gavęs liūto vardą, ko gero, iš malonumo net stūgauti pradės. Tad kaip čia dabar išeina? Žmogui – ypač vyrui – geriausiai patinka tai, kas dar neprijaukinta, nesava, svetima, stipru, brutalu, nepavergta… Ar tai neatspindi tikrojo vyro noro, anot Džoiso, įeiti ten, iš kur kadaise išėjo?
       Bet, Moiri, iš kokios vietos mes išėjome? Tad nuo kurios vietos aš nukrypau prie vyrų ir moterų nenoro būti šunimis ar kalėmis?
       Moiris pakreipė galvą į vakarus ir kelis kartus sulojo: „Vo! Vo! Vo! Vo! Vo!..“
       – Ačiū, Moiri. Taigi sustojom prie vokiečių okupacijos, kuri pakeitė sovietų okupaciją ir gražiai prasidėjo, bet liūdnai pasibaigė. O bene gražiausias ir didžiausias gražumas ir kartu baisumas man asmeniškai buvo tas, kad vokiečių okupacija atvėrė man kelią į Nyčę ir jo pasaulį, kuriame Dievas jau miręs, viešpatauja Antžmogis. Todėl vertė visai kitomis akimis žiūrėti į Bažnyčią, Bibliją, Šventąją Žemę ir ypač į visus prakeikimus. Ir vis dėlto mane, kaip ir daugumą lietuvių, sukrėtė žydų tragedija. Kai sužinojau, kad ir mano geriausio draugo Mošės Š. jau nebėra, porą savaičių vaikščiojau kaip be galvos. Tuo metu jau buvau paskutinėje gimnazijos klasėje ir tikėjausi ją sėkmingai užraukti. Bet ne tai tada man buvo svarbiausia. Mat iš vieno pažįstamo partizano, kuris saugojo getą, sužinojau, kad Mošė Š. gyvas, tik gelta serga. Ir tada aš galutinai iš savo galvos išmečiau savižudybę ir su draugu nusprendėm Mošę iš geto ištraukti. Mudu aptarėme, kaip tai būtų geriausia padaryti, ir vėl kreipėmės į tą mums abiem pažįstamą partizaną. Ir koks buvo mūsų nuliūdimas, kai sužinojome, kad getas likviduotas, o mums pažadėjęs pagalbą sargybinis kažkur išvykęs. Ką aš begalėjau padaryti – nebent su sunkia širdim po geto teritoriją pasižvalgyti. Ir tai tik naktį, nepaisydamas komendanto valandos. Mėnulis tai lindo, tai ir vėl slėpėsi už debesų, o visas miestas, – grimztantis ir vėl išnyrantis iš tamsos ir šešėlių, – atrodė kaip iš baimės ir nevilties netekęs sąmonės ir amo skenduolis. Nieko gero nesužinojau, tik tvirtai nusprendžiau nebekelti prieš save rankos, kad ateity galėčiau tą žydų tragediją pavaizduoti sine ira er studio¹.
       – Nuo antrosios sovietų okupacijos buvau tvirtai pasiryžęs bėgti į Vokietiją, nors asmeniškai pavojaus nejutau. Nebent pavojus galėjo iškilti tai bibliotekai, kurią įvairiausiais būdais – net už lašinius ir gautą už korteles šnapsą – pavyko prie vokiečių įsigyti, surasti, sukaupti. Tačiau mane, kaip ir daugelį, vis sulaikydavo iš Vakarų per radiją ir kitokiais keliais ateinančios žinios, kad Stalino sukurptas komunizmas karo metu pasikeitė iš esmės: laisvai veikia cerkvės ir valdžią palaiko popai, karininkams uždėti antpečiai, o įtakingas maršalas Georgijus Žukovas žada po karo net panaikinti kolchozus ir t. t. O kai pats Vinstonas Čerčilis Jaltoje viso pasaulio akivaizdoje pareiškė, jog „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangiau už maršalo Stalino esybę“, aš su didžiu palengvėjimu priėjau išvados: jeigu šitaip byloja toks užkietėjęs komunizmo priešas kaip Anglijos premjeras Čerčilis, tai, be abejonės, Stalinas jau subrendo ir išaugo žudiko „trusikus“. Tai man padėjo apsispręsti. Ir, užuot pakėlęs sparnus skristi į svečią šalį, likau budėti ir kentėti šalelėj gimtojoj. O paskui, žinoma, teko nagus graužti, bet šaukštai buvo jau po pietų. Liko tik visam gyvenimui pamoka – niekada nepasitikėk anglo-saksų ir visų didžiųjų valstybių lyderiais. Čerčilio išgirtai maršalo Stalino esybei vadovaujant prasidėjo Lietuvoje toks teroras ir žudynės, kokių ši žemė dar nebuvo mačiusi per visą savo istoriją. Jei vokiečiai išgarsėjo masiniu žydų žudymu, tai sovietai pasižymėjo ne tik visų tautų žmonių naikinimu, bet ir masiniu kaimų deginimu. Tereikėjo pranešimo, skundo ar įtarimo, kad vyrų mobilizacija į sovietų armiją kažkur įstrigo, ir pleška ne tik vienkiemis, bet ir visas su gyvu ir negyvu inventorium sodžius. Ir taip su savo pragariška mobilizacija Stalinas daugelį jaunų ir jau pagyvenusių vyrų sugrūdo į mišką, sakytum, vien tam, kad paskui juos išnaikintų ir ant jų kaulų kurtų komunistinį rytojų ir savo šlovę.
       Dar buvo kaip nebuvo, kol ėjo karas ir kol „nenugalimoji armija“ siautėjo Vokietijoje, o kai karas pasibaigė, sovietų „deržava“ su savo represijų ir smurto mašina visai pasiuto. Nežabota savivalė, „ablavos“, teroras, kolektyvizacija, deportacijos, fizinis ir dvasinis genocidas įgijo tokį mastą ir taip nualino, įbaugino, praretino tautą, jog tie, kurie dar liko gyvi mieste ar kaime, ilgam prarado sugebėjimą savarankiškai dirbti ir mąstyti.
       Iš pradžių, karui dar nepasibaigus, man pavyko įsitaisyti mokytoju vienoje nedidelėje pradinėje mokyklėlėje, kur ypač jautėsi, kad dieną – viena valdžia, o naktį kita. Mes, valsčiaus mokytojai, duoklę atiduodavom ir vieniems, ir kitiems, nors visi puikiai žinojom, kad taip ilgai tęstis negali. Žinojau ir aš, kuris, be kita ko, buvau ir „plechavičiukas“. Po vieno incidento su valsčiaus partorgu, kuris „pasiūlė“ tarti žodį per vieno „liaudies gynėjo“ laidotuves, aš atsisakiau tai padaryti ir pabėgau į Vilnių, kur, nuslėpęs savo praeitį ir ant antspaudu paženklinto popieriaus lapo pats pasirašęs sau charakteristiką, įstojau arba, kaip vėliau apibūdino fakulteto komjaunimo sekretorė, „pralindau“ į universitetą. Ėmiau studijuoti klasikines kalbas, kiekvieną dieną rizikuodamas su visa klasika nugarmėti į rūsčią dabartį. Ir, žinoma, nugarmėjau. Iš pradžių buvo nekaltas pakvietimas užeiti į dekanatą, kur gavau popierėlį, ant kurio juodu ant balto buvo parašyta, kad man patogiu metu tarp 10 ir 20 valandos užeičiau į nurodyto namo nurodytą kambarį. Neužėjau. Po savaitės gaunu kitą panašų popierėlį, tik be „patogumų“. Nenuėjau. Trečią kartą buvo jau nebe popierėlis, bet prisistatęs pilietis, pusiau civilis, pusiau kariškis. Jis išsikvietė mane iš paskaitos ir „draugiškai“ pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai šnekučiuodami nuėjome į tą namą, kurio balkone prieš daugelį metų carinė valdžia kardavo sukilėlius. Išlaikė jis mane ten iki pat 12 valandos nakties ir už visus „nusikaltimus“, padarytus nemirtingajai liaudžiai, pasiūlė bendradarbiauti su organais. Atsisakiau. Tiesa, dar reikėtų pasakyti, kad mane kaltino sukilimo organizavimu Žemaitijos mieste, kuriame aš dar nė nebuvau buvęs. Po visų tardymų apsidžiaugiau bent tuo, kad enkavėdistai dar nieko nežinojo apie mano du brolius, kurie buvo miške. Užverbuojamas nesidaviau. Bet nesidaviau aukščiausia kaina – teko sprukti iš universiteto ir klajoti kaip amžinam žydui po visą Lietuvą, ilgiausiai apsistojant vienoje vietoje pusantrų metelių. Ir pirmiausia atsidūriau Klaipėdoje, kur vienoje uosto kontoroje įsidarbinau vokiečių kalbos vertėju. Pastebėjęs, kad esu sekamas, vėl leidausi į kojas. Šį kartą, susidėjus nepalankioms aplinkybėms, pėsčias traukiau net iki Telšių, kur iš vieno žmogaus sužinojau, kad abu mano broliai padėjo galvas miške ir buvo vieno miestelio aikštėje paguldyti su išdegintais ant kaktų Gedimino stulpais. O kur jie palaidoti, – o gal ir visai nebuvo palaidoti, – nežinau ir po šiai dienai, nors tuo reikalu ir visur klausinėjau, ir kai kur rašinėjau. Ir dabar dar toli gražu ne visi valdžios žmonės nori apie partizanus viską žinoti.
       – Ir tu, Moiri, tikriausiai norėtum sužinoti, kodėl ir aš, kaip mano broliai, nepasitraukiau į mišką. Nuoširdžiai, sąžiningai ir su atlapa širdim galiu pasakyti, kad buvo tokie norai ir ginklą – vokišką mauzerį – buvau įsitaisęs. Bet mano patriotizmą atšaldė vienas draugas, vardu Anzelmas, – nuluptas miško brolis. Jis be jokių užuolankų ir išsisukinėjimų pareiškė: „Nekišk galvos! Amerika ir Anglija dėl tokios Lietuvos niekada nesivels į karą su Rusija. Anglosaksams nusispjaut, kad Lietuvos žmonės tremiami ir žudomi. Jie dėl savo ramybės ir stiprybės velniui atiduotų dūšią, ne tik Lietuvą ar Lenkiją. Be to, ten labai įtakingi ir tie, kurie įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau pasaulyje triumfuos Markso mokslas. Todėl daug kas Amerikoje ir Anglijoje ir Čerčilio kalbą Fultone, smerkiančią stalinizmą, sutiko pasipiktinę“.
       Vis dėlto aš dar ilgai maištavau ir sau priekaištavau, kad paklausiau Anzelmo, to nulupto miško brolio, ir nepuoliau stačia galva į partizaninio karo hekatombą ir nepasiaukojau merdinčiai Lietuvai. Juo labiau, kad jau seniai praradau gyvenimo skonį, kad jau ne kartą mintyse ir net sykį veiksmu atsisveikinau su šia ašarų pakalne, kad tik taip aš galėjau garbingai paneigti Adėlytės prakeikimą ir sutrukdyti Afganui. Tam Afganui, kuris vėliau, prikaustęs mane prie savęs it žindomas kūdikis motiną, atėmė man paskutinį šansą pasirinkti – beprasmišką gyvenimą ar žmonių tamsumo pasmerktą mirtį. Ir tai dar ne viskas. Kūdikis turi ateitį, o mano Afganas – vien praeitį. Ir tai tik tokią, kuri panaši į klastingoje pelkėje grimztantį girių gražuolį briedį, kurio kiekvienas bandymas iš pragariškos dumblo traukos išsivaduoti pavirsta pragariška trauka į tą dumblą grimzti, nors kaifuodamas ne vaikšto, o skraido. Tai kas, kad viskas krinta jam iš nagų, o dantys – iš nasrų. Juk svarbiausia yra naujas patyrimas, savų, dar nežinomų, neišmatuojamų galimybių atskleidimas. Tai kas, kad tos galimybės ir lieka vien galimybėmis. Bet argi ir visas žmogaus gyvenimas nėra efemerinis skrydis į TEN, KUR stūkso visų žmogiškų galimybių ir šansų morgas?
       Stebėdamas iš šalies Jotvingo maniją „kaifuotis“, aš dieną naktį savęs klausdavau, ką visa tai reiškia. Iš pradžių atsakydavau trumpai, kategoriškai ir piktai – savižudybę! Ir dar patikslindavau – latentinę savižudybę. O toliau? Norą išsivaduoti? Iš ko? Iš savęs! SAVĘS? Tik daug vėliau, kai lyg ir apsipratau su ta manija tarsi kokia stichine nelaime, kai po daugelio bergždžių pastangų nukreipti Jotvingą nuo kelio, vedančio į pražūtį, aš ėmiau blaiviai gretinti datas ir faktus, įvykius ir reiškinius, viską analizuoti ir apibendrinti, pamažu priėjau išvados, kad šiuo konkrečiu atveju kalčiausias bus ne tiek noras išsivaduoti iš savęs, kiek pastangos pažinti save. Pažinti! Pažinti!.. O ką tai reiškia? Pažinti save – tai reiškia sistemingai nusivilti savimi. Ir kitais. Ir žmogum, ir gyvenimu, ir... Dievu. Kodėl? Todėl, kad pažinimas yra ne kas kita kaip praradimas. Praradimas iliuzijų. Kokių? Ogi tokių, kad žmogus nelaimingas gyvas, bus laimingas miręs. O iš tiesų laimingiausias jis buvo tada, kai nieko apie save ir kitus nežinojo. Tik medžiojo, valgė, žvelgė į dangų ir dauginosi. Kai išgirdo, kad pasaulyje daug dievų ir visi jie tikri, žmogus sutriko. O kai sužinojo, kad jis kilęs iš beždžionės, žmogus apstulbo. Bene tada ir prasidėjo tikrasis prakeikimas, kuris nuo Sutvėrimo atvedė prie Paneigimo: nebuvo nei Sutvėrėjo, nei Atpirkėjo, o buvo visa tai, ką galima ranka paliesti ir protu pažinti. Buvo ir buvo, yra ir yra, bus ir bus. Tai kam aš tada esu? Tik tam, kad sužinočiau, kas turėjo pradžią, turės ir pabaigą? O kam man to reikia? Kas atsakys? Niekas! Žodžiu, tik klausimai, klausimai, o atsakymų nėra. Tad argi mano reikalas veltis į šią egzistencinę kazuistiką, į šią circulus vitiosus². Gal paklausyti Šarlio Bodlero, šaukiančio: „Svaiginkimės!“? Bet argi Jotvingas šitaip galėjo? Šitaip, kai liejo kraują Afganistane? Galėjo – negalėjo, bet faktas, kad žmogus, kuriam atimtas Dievas, stačia galva puola tuštumą užpildyti... užsimiršimu.

       – Jeigu Adėlytės prakeikimas mane atvedė prie Biblijos studijų, tai draugo Anzelmo pareiškimas apie Ameriką ir Angliją mane paskatino rimtai užsiimti filosofija ir politologija. Žinoma, aš tam neturėjau ypatingų sąlygų. Gerai buvo bent tiek, kad, gyvendamas klajoklio gyvenimą ir negalėdamas sėsti prie ilgalaikių kokio nors vieno dalyko studijų, aš buvau priverstas išnaudoti kiekvieną laisvesnę dieną, valandą ir minutę. Skaitydavau, klausydavau, medituodavau, svajodavau. Ir galiu pasigirti, kad tas laikas vis dėlto veltui nepraėjo. Išgirdau, perskaičiau, sužinojau daug įdomių, reikalingų man dalykų, kurie palaikydavo ir stiprindavo viltį, kad ir mūsų kančios okupuotoje Lietuvoje ne amžinos. Tačiau daug kas kėlė nuostabą ir nerimą. Ypač garsių laisvojo pasaulio protų liaupsės, skirtos Sovietų Sąjungai, jos diktatoriui Stalinui, komunizmui. Štai garsus vokiečių rašytojas, Nobelio laureatas Tomas Manas komunizmo baimę pavadino „pagrindine mūsų epochos kvailyste“. Žodžiu, nebijokite to, kas gera, išmintinga, nemirtinga ir neišvengiama. Nuo Tomo Mano neatsiliko ir prancūzų rašytojas, filosofas Žanas Polis Sartras, kuris Sovietų Sąjungos santvarkoje įžvelgė visos žmonijos ateitį. Dar toliau šia linkme nužengė Kenterberio katedros klebonas Huljetas Džonsonas, sulyginęs Stalino „humanizmą“ su Kristaus humanizmu. O prancūzų katalikiškosios orientacijos filosofas Morisas Merlo-Pontis net terorą traktavo kaip aukštesniąją humanizmo pakopą. Su tikro kolaboranto šūkiu: „Better red than dead“³ pasitarnavo sovietams net ir didysis teisybės ieškotojas Bertranas Raselas. Atsirado net tokių įžymių filosofų kaip Emanuelis Munjė, kuris pateisino netgi Stalino parodomuosius teismo procesus. Beje, ne kam kitam, o prancūzų intelektualams priklauso ir plačiai tuo metu pasaulyje pasklidęs gražbylystės perlas: „Jei atmesime marksizmą, istorija neteks prasmės“. Kai pirmą kartą aš tai išgirdau, Moiri, pats nepajutau, kaip sušukau: „A bas la philosophie et l'histoire française!“⁴ Matai, Moiri, iki kokių „gelmių“ gali panirti intelektualų protas, kai jis vadovaujasi ne faktais, o sovietų žiniasklaidos antimis. Man, atvirai pasakius, stalininių nusikaltimų akivaizdoje tokios Vakarų intelektualų liaupsės atrodė ne tik lyg suvaikėjusių senių postringavimai, bet ir kaip papirktų gatvės politikierių retorika. Ir aš, šiek tiek susipažinęs su pagrindiniais Karlo Markso, Frydricho Engelso, Lenino, Stalino raštais bei jų ir kitų „korifėjų“ mokymais, dažnai savęs klausdavau: nejaugi tie Vakarų intelektualai nemato ir nesupranta, kad tasai marksizmas siūtas baltais siūlais, paramstytas ir papuoštas lozunginėm frazėm, ignoruoja pačią žmogaus prigimtį, kadangi grindžiamas nemoksliška galimybe iš esmės ją, tą prigimtį, pakeisti. Ir taip daroma tada, kai Mendelis, Veismanas, Morganas ir kiti genetikai moksliškai jau įrodė genų nekintamumą. Štai kodėl Stalinui ir stalinistams reikalingas teroras, gulagai, vergvaldiška ekonomika, nuolatinė įtampa, karai, demagogija ir melas, melas, melas... Kai bestudijuodamas marksizmo klasikus tai supratau, man net sunku buvo atsikratyti minties, kad tie Vakarų intelektualai nėra kokie nors ypatingi eruditai, o tik vikrūs mistifikatoriai, fokusininkai, sugebantys žmonėms apdumti akis, o geriausiu atveju – kažkieno užverbuoti arba papirkti gobšuoliai, marionetės.
       Taigi, mielas Moiri, svarbiausia tada man buvo suvokti, išsiaiškinti sau ir kitiems paaiškinti, kaip pasauliniu mastu pagarsėję mokslo ir meno veikėjai tuo pačiu metu gali būti ir šviesuliai, genijai, ir šarlatanai, vištakiai, infantiliški, be galo riboti žmogeliukai. Tik daug vėliau aš pradėjau suprasti: kuo didesnis žmogus, tuo didesnės yra ir jo klaidos. Bet tada iškilo naujas klausimas: nejaugi tie didieji žmonės taip niekada ir nesugeba atpažinti tų savo didelių klaidų? Kai kada – ar net dažnai – sugeba, bet retai taiso. Ne vienam jų, ypač užkietėjusiam ateistui, atrodo geriau su Marksu klysti, negu su Kristum būti teisiam.
       Marksizmas Vakarų intelektualams buvo kaip šviesesnės ateities žmonijai laidas, o sovietų ideologams ir diktatoriams – ideali priemonė siekti pasaulinės hegemonijos. Ir pateisinimo plataus masto genocido. Tačiau giliau mąstančiam žmogui marksizmas negalėjo atrodyti kitaip, kaip žmogaus prigimties ignoravimas.
       Tai mat, Moiri, kokios kontrrevoliucinės mintys įsitvirtino mano sąmonėje, kai nuodugniau susipažinau su marksizmo teorija ir praktika.
       Moiris, kuris iki šiol atidžiai, net prasižiojęs klausėsi Roko Trupinėlio samprotavimų, staiga kažko sunerimo, pradėjo mirksėti, sukiotis, tūptis ir vėl stotis, o vėliau, pakreipęs galvą į šoną, net nusižiovavo.
       – Matau, Moiri, kad mano filosofavimas tau ne prie širdies. Visa tavo išvaizda bylote byloja – sakyk, kaip tau buvo, o ne teoretizuok! Išprotauti galima ką tik nori – net ir tai, kad žmogus sukurs aparatą, kuris ne tik kitus aparatus, bet ir kitas doktrinas bei teorijas kurs. Tačiau man rūpi tik faktai, kurie įvykius ar reiškinius nužmogina arba sužmogina.
       Na tegul, Moiri, būna ir tavo valia. Aš visuomet stengiausi įsiklausyti į balsą iš šalies. Tad vėl pradėsiu nuo savo išgyvenimų iš pradžių. Jie nėrėsi iš kailio, kad padarytų mane išdaviku, tai yra kad mane sukompromituotų ir užverbuotų: statė prie sienos, įgrūdo į tamsų rūsį, kur šėlo daugybė žiurkių, neleido miegoti, suvedinėjo į akistatas ir t. t., bet aš jau buvau įsikalęs į galvą mintį – kas bus, kas nebus, bet jiems nenusileisiu nė per nago juodymą. Ir nenusileidau. Kurį laikelį jie mane net primiršo. Atkando dantį ar surado kitų, svarbesnių darbų. Bet aš jau iš žmonių pasakojimų ir savojo patyrimo žinojau, kad tai tik tyla prieš audrą. Todėl tiek fizinė, tiek dvasinė įtampa neatslūgo. Mokslas, paskaitų lankymas liko antroje vietoje. Jeigu ne ta „auksinė atmintis“, tegul ir užgožta netikrumo ir įtampos bei nerimo, seniai būčiau likęs be stipendijos ir duonos kąsnio. Dar visa laimė, kad toji kasdieninė kova su realiom kliūtim ir nelaimėm, ir atsinaujinančiais gandais kiek pritemdė tą senės Adėlytės prakeikimą ir Mošės netektį. Prakeikimas iškildavo tik tada, kai ateidavo reta atoslūgio akimirka tarti: „Gerai, kad bent mano artimieji ir draugai nežino ir niekad nesužinos, kokiais mokslais ir mintimis aš dabar maitinuosi“. Netrukus tasai KGB persekiojimas atsinaujino. Tik dabar jie pakeitė taktiką. Užuot luošinę kūną ir dvasią, jie ėmė gundyti, įtikinėti, masinti. Na, žinoma, ir grasinti. Atseit savo neprotingu užsispyrimu tik žudai savo talentą, kuris, tavo dėstytojų nuomone, esąs neeilinis ir žada tau puikią karjerą ir ateitį. O norint šį talentą išsaugoti ir realizuoti, pasitarnauti sau, savo šeimai, artimiesiems, socialistinei tėvynei ir pažangai, tau tereikės tik vieną kitą kartelį užeiti pas mus ar sutartoje vietoje susitikti ir su mumis pasidalyti pastebėtais neigiamais faktais ar reiškiniais, kliudančiais mums žengti pirmyn. Žinojau, oi žinojau, kokie tie neigiami faktai ir reiškiniai ir kaip jie šalinami. Tai liudija kad ir toks įvykis. Vienas seminaristas, būsimasis mokytojas, rodydamas žemėlapyje Stalinabadą, šyptelėjo. To ir užteko, kad amžiams liktų ištremtas į amžinojo įšalo žemę. Todėl ir man nieko kito neliko – mesti studijas universitete ir pradėti klajonių po visą plačiąją šalį odisėją. Viena koja, kaip jau sakiau, buvau net įžengęs į mišką, bet iš ten iškrapštė anie jau minėto partizano Anzelmo žodžiai: „Nekišk galvos!..“ O kai dar pats miestelio aikštėje mačiau didžiulius amerikoniškus sunkvežimius, kurie buvo pilni nuo galvos iki kojų ginkluotų enkavėdistų miško broliams naikinti, įsitikinau, kam iš tikrųjų toji pagalba atitenka. Anzelmo žodžiai bebuvo tik paskutinis lašas, perpildęs nusivylimo „išvaduotojais“ taurę. Argi galėjo būti didesnė likimo ironija kaip ta: sovietai partizanus žudė ir trėmė pasinaudodami amerikoniškąja ginkluote bei technika ir pamaitinti amerikoniškąja „svinnaja tušonka“?
       Atsisveikinęs su mintimis apie mišką, dėl visa ko patraukiau į Rygą, kur gyveno tolimas giminaitis, dirbantis žaislų ateljė. Jis mane rekomendavo į žvejų artelę. Po metų atsidūriau Leningrade. Čia dirbau kvalifikuotu kroviku, o nukakęs į Tbilisį, tapau žaislų meistru. Stalinui atsidūrus mauzoliejuje šalia Lenino, sugrįžau į Lietuvą ir bandžiau aukštuosius mokslus užraukti neakivaizdiniu būdu. Tik studijuodamas jau nebe klasikines kalbas, o Lenino kalbą. Per trejus metus man pavyko gauti diplomą, bet nepasisekė įsitaisyti Vilniuje, mat biografijoje buvo pernelyg daug baltų ir juodų dėmių. O be to, čia jau buvau atkreipęs organų dėmesį. Persikėliau laikinai gyventi į Minską ir ten vietinio subaltarusėjusio lietuvio padedamas įsidarbinau vienoje miesto bibliotekoje, kur susidarė puikios sąlygos studijoms tęsti.
       Tai va, mielas Moiri, kokie tie mano faktai. Bet ir tai tik mažytė jų dalis. Tad dar kiek susikaupk, paklausyk, o aš pasistengsiu greitai savo autobiografiją užraukti. Juk kiek galima šnekėti apie save, tegul ir Adėlytės prakeiktą? Bet va tai, kad aš juo sparčiau brendau fiziškai ir dvasiškai, tuo atkakliau mane stebėjo ir persekiojo organai, verta pabrėžti. Anksčiau aš, vengdamas valdžios nemalonės bei įtarumo, keldavausi iš vienos vietos į kitą arba stengdavausi nelįsti jai į akis, nors ką čia slėpti, neretai pasitaikydavo ir „nusišnekėti“ tribūnoje, į kurią mane nuvydavo tas nelemtas Teisybės ieškojimas. Ypač tam palankūs buvo profsąjungos ataskaitiniai susirinkimai. O Leonido laikais, kai ir debilai suprato, kokį aukštą tobulumo laipsnį yra pasiekusi sovietų represinė mašina, jog ir lavonas gali stovėti prie jos vairo, aš vis dažniau griebdavausi tokių darbų, kurie neturi nieko bendro nei su politika, nei su tarybinio žmogaus moraliniu kodeksu. Pavyzdžiui, tapydavau kokio dosnesnio tuščiagarbio kolchozo pirmininko ir jo šeimos narių portretus.
       Moiris, visą laiką atidžiai klausęsis kažkaip supratingai, dalykiškai, netgi žmogiškai linktelėjo savo mąslią, stačiakampę galvą ir pirmą kartą per visą mūsų bendravimo metą aiškiai, patikliai ištarė:
       – To-liau, to-liau, to-liau...
       Rokas Trupinėlis, kuris jau ne kartą buvo suabejojęs dėl savo išpažinties šuniui prasmės, padrąsėjo, susikaupė ir nusprendė pasakojimą baigti. Baigti ramiai, neskubėdamas, apgalvodamas kiekvieną ištariamą žodį. Bet nei iš šio, nei iš to jį suėmė blogumas. Jausdamas, kad širdies pykinimas stemple kyla iš ką tik pasotinto ir „Trejom devyneriom“ sustiprinto pilvo, jis vis rijo ir rijo seiles, bet blogumo sustabdyti negalėjo. Ir ne tik negalėjo, bet tas blogumas dar įgijo kažkokio kirmino su degančia galva pavidalą. Toji galva, degdama žalsva ugnele, kilo į viršų ir dusino, spaudė ašaras. Jis susilenkė dvilinkas ir vis nepaliovė rijęs seilių tol, kol tas padaras juoda degančia galva su baisaus perkūno triukšmu išlėkė iš gerklės, nukrito ant žemės ir ėmė it kirminas krūpčioti, raitytis ir net gyvatiškai šnypšti. Rokas Trupinėlis mėgino šauktis pagalbos, bet užmiršo, kaip reikia rėkti. Visa laimė, kad Moiris staiga čiupo tą baidyklę už juodos galvos. Čiupo ir suskato purtyti žmogiškai šaukdamas: „Ar tu cypsi, ar necypsi, aš tave rysiu“. Rokas Trupinėlis iš širdies apsidžiaugė ir ėmė... žiaukčioti. Bežiaukčiodamas ir pabudo. Krestelėjo galvą ir visu veidu atsitrenkė į... mėnulį. Atsitrenkė ir iš karto atgavo sąmonę. Ir pamatė, kad apie Moirį sukinėjasi ilga kaip gelsva kirmėlė... šunė. Su dideliais plikais speneliais papilvėje. O Moiris dalykiškai, filosofiškai neskubėdamas uostinėjo jos puošnią it lapės uodegą ir pauodegį. Abiejų akys blizgėjo. Ką gi – pavasaris. O ir Moiris ne medinis. Vos tik Rokas Trupinėlis tai sau pasakė ar pamanė, Moiris savo blizgančias akis atsuko į jį. Žvelgė, žvairavo, laižėsi ir laukė, ką pasakys žmogus.
       – Ne, Moireli, sekso klausimais aš tau ne patarėjas. Ir apskritai abejoju, ar šioj opioj srity reikia patarėjų. Geriausias patarėjas – instinktas. O visi vadinamieji specai yra tik apsišaukėliai, šarlatanai, sugebantys natūralią skirtingų lyčių trauką paversti laisvąja rinka. Mano kartos jaunų vyrų ir mergaičių elgesį tvarkė tėveliai ir mamytės, Bažnyčia ir mokykla. Ir ne kvailai tvarkė. Todėl įpratom į seksą žiūrėti kaip į šėtono žabangas. Aš, pavyzdžiui, šeštajam Dievo įsakymui nusidėjau turėdamas trisdešimt pavasarių. Be ypatingų dvasinių ir fizinių traumų būčiau skaistus sulaukęs ir vedybų su Perpetua, jeigu ne toji velnio nešta ir pamesta gyvanašlė Dora, kuri vieną kartą mane nuvaišino taip, kad jai aš tapau poetiška eldija į Eldoradą.
       Visa tai išdėstęs, Rokas Trupinėlis apžiojo butelio kaklą ir paragavo „Trejų devynerių“. Paragavęs atpakalia ranka nusišluostė lūpas ir ilgai žvelgė į mėnulį, į kurį ką tik buvo su visu savo blogumu atsitrenkęs. Mėnulio veidas buvo neagresyvus, nepiktas, netgi mąslus, lygiai toks kaip amžinatilsio tėvo veidas, kai krikštasuolėj, kvepiančioj duona kasdienine ir protėvių dvasiom, skaitydavo iš senoviškos maldaknygės Mišių maldas pasilikusiems namie. Tada Rokui Trupinėliui patikdavo į tokį tėvo veidą žiūrėti, jausti ir žinoti, kad gali būti ramus tol, kol tėvas pasitiki Dievu, o Dievas pasitiki tėvu.
       – Taigi tada klajojau po visą plačiąją šalį darbo, ramybės ir teisybės ieškodamas, su visokiom nesėkmėm kovodamas, parpuldamas ir vėl prisikeldamas, bet, ačiū Dievui, Sibiro išvengiau. Išvengiau, atrodo, vien tam, kad vėl prasidėtų visokių nelaimių, nesusipratimų ir sunkiai įsivaizduojamų atsitiktinumų grandininė reakcija. O bene keisčiausia toje grandininėje reakcijoje buvo tai, kad tie negandai, tie kvaili atsitiktinumai nusiaubdavo, nualindavo ne tik mane patį, bet ir tuos, su kuriais suvedė ar suvesdavo mane likimas. Ko tik aš imdavausi, kur tik įkeldavau koją ar prikišdavau nagus, iš anksto jau būdavo galima pasakyti: spurdėk nespurdėjęs, bet likimas tau ne tėvas. Paistalą, kad kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis, paleido cirkuliuoti po pasaulį ne žmonės – vargo pelės, o likimo lepūnėliai, jau gimę su marškinėliais. Ir iš tikrųjų likimas mane dosniai šefavo visokiomis bėdomis. Deja, tos bėdos, tie smūgiai krito ne tik ant mano kupros, bet ir ant tų, kurie tik pasipainiodavo mano kelyje. Argi ne taip atsitiko su broliais, kurie, mano patriotinių jausmų sužavėti, pasidavė į mišką? Argi ne taip atsitiko su sūnum Jotvingu, kuris užkliuvo kagėbistams vien dėl to, kad jo tėvas, buvęs „plechavičiukas“, nenorėjo pasitarnauti valstybei, kuriančiai žmonėms šviesią ateitį? Argi ne taip atsitiko su Moše Š.? Ir taip toliau. Nejaugi tos cypdavatkės prakeikimas mane persekios iki gyvenimo galo? – nuolat klausdavau savęs nedrįsdamas pakelti akių į dangų, kad nepradėčiau burnoti prieš Dangaus ir Žemės Sutvėrėją.
       Taigi baisiausią ir labiausiai netikėtą smūgį tas jos prakeikimas man trenkė per Jotvingą. Nors jis grįžo iš Afganistano ir ne metaliniame grabe, kurio nevalia atidaryti, o tik nesunkiai sužeistas į petį, bet mano džiaugsmas netrukus pavirto baisia, it grabo antvožas visus namus prislėgusia širdgėla ir nuolatine dar klaikesnės nelaimės nuojauta. O kad taip gali atsitikti man, mūsų šeimai, gyvenančiai Lietuvoje, bet ne Bangladeše, Kabule, Šanchajuje ar Šri Lankoje, tokia mintis netgi sapne manęs nelankydavo. Ir še tau, kad nori: kas tolima, neįmanoma, net sapne nesusapnuojama, tapo artima, įmanoma kasdienybe. Ir dar: kas artima, tapo tolima, neįmanoma, kasdienybe nepatvirtinama.
       Vargu ar žmogaus gyvenime gali būti didesnė nelaimė, kaip dieną naktį regėti savo pirmagimį grimztant į pražūtį ir niekuo, absoliučiai niekuo negalint jam padėti.
       Aš dažnai klausiu savęs: ar galėjo būti kitaip? Klausiu ir susimąstau. Ilgai ir kantriai mąstau, kol pagaliau sau tariu – ko gero... galėjo. Ne, aš turiu galvoje ne tą savo nelemtą prakeikimą – prakeikimas glūdi jau pačioje žmogaus egzistencijoje (savo prakaite valgysi duoną, gimdysi vaiką savajam skausme), bet, bet, bet... Tai koks viso to, kas žmogui atsitinka ir kas žmogų pasitinka, tikslas? Apie tai aš vis dažniau galvodavau, galvoju ir galvosiu, nors širdgėlos dėl Jotvingo nelaimės negalėjo, negali ir negalės sušvelninti ir vis stiprėjantis įsitikinimas, kad pasaulis visagalės Televizijos, Kibernetikos ir Kompiuterio mokomas, tvirkinamas ir ugdomas, sistemingai žengia visuotinio susinaikinimo keliu. Ir tam padeda menas. Jeigu anksčiau menas lavino žmogaus jausmus, tai nūnai jis – nužmogina. Juk kokią išvadą galima padaryti iš to, kad žiurkės, maitinamos roko muzikos garsais, ima lyg Saturnas ryti savo vaikus ir gentainius?
       Ir niekas apie tai rimtai nesusimąsto, niekam tai, atrodo, nerūpi. Nei filosofams, nei psichologams, nei teologams, nei genetikams, nei istorikams, nei politologams, nei politikams, nei juristams... Kodėl? Argi ne dėl to, kad dabartinis žmogus pasidarė pernelyg viskam abejingas, savanaudis. Gyvename ir mirštame vieni! Vieni – tai vieni, bet... ar mes turime savo prakeikimą demonstruoti, ar jį amortizuoti? Juk ir aš, Moiri, buvau šventai įsitikinęs, kad žmogus visų negandų, nelaimių bei asmeninių nemalonumų akivaizdoje, visų fobijų ir idėjų fiks kamuojamas pirmiausia atramą turi rasti pats savyje, o ne iš šalies laukti patarimo, paramos ar supratimo. Juo labiau užuojautos, kuri dažniausiai – destruktyvi ir veidmainiška. Argi ne dėl to neretai puldavau karštligiškai, tiesiog maniakiškai studijuoti įvairiausią literatūrą, kad ten surasčiau panacėją, ką reikia daryti, kai nebeįmanoma su savim susitvarkyti. Kimšau į galvą viską, ką tik nugriebdavau, ko reikėjo ir ko nereikėjo, kol vieną gražią dieną pajutau, kad galva plyšta nuo žinių, o širdis džiūsta be jausmų. Ir svarbiausia – žinau tai, ko normaliam žmogui nereikia arba reikia labai retai, be ko jis gali nesikankindamas gyventi, sulaukti šimto metų ir kitiems padėti gyventi. Tad ar galėjo mane tokį suprasti šeimos nariai, artimieji, draugai ir viršininkai? Juo labiau, kad man jų iš tikrųjų ir nereikėjo. Pagaliau suprask tokį vyrą, tėvą ar mokytoją, kuris vietoj smegenų ir širdies tampo prakeikimo naštą ir valkioja neišnarpliojamą prieštaravimų ir neatsakytų klausimų kamuolį! Susidūręs su artimaisiais, susitikęs su draugais ar pažįstamais, atsistojęs prieš klasę ar auditoriją, aš stengdavausi kuo greičiau pasitraukti, kad vėl ir vėl netrukdomas galėčiau tą savo prakeikimą, kuris palengva įgydavo vis platesnę ir visuotinesnę prasmę, gvildenti, narplioti. Ir taip be atvangos. Nemigo naktimis aš, visai nusigalavęs nuo bergždžių minčių ir nuo to, ką jau patyriau, klausdavau savęs – ir klausdavau nesitikėdamas gauti atsakymo: ar per mane tas lemtingas Adėlytės prakeikimas nepersiduoda ir kitiems lietuviams? Na kad ir valstybinio masto veikėjams? Argi ne visuotinis prakeikimas yra tas nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrų ir moterų gobšumas, verčiantis juos kovoti ne už valstybinius, bet už partinius ir egoistinius interesus? Privatizaciją paversti prichvatizacija? Visu balsu šaukti apie demokratiją, o artėjant referendumui raginti, kad piliečiai neateitų atlikti savo pilietinės pareigos? Įteisinti bankų grobstytojus? Didžiadvasiškai dovanoti kaimynui naftingą Baltijos jūros zoną? Už dyką ir dar primokant atiduoti „Williams International“ sukčiams milijardus kainuojantį „Mažeikių naftos“ kombinatą? Ir t. t., ir t. t. O bene baisiausia yra tai, kad visos mūsų valdžios, kiek jų jau buvo per tą „nepriklausomą“ laikotarpį, tarnavo ir tebetarnauja ne tiek Lietuvos žmonėms, kiek savo kišenei ir užsienio kapitalui.
       Šiuo metu kraupu Lietuvoje ir dėl to, kad per šį trumpą nepriklausomybės laiką vis labiau aiškėja, kad be galo sparčiai nyksta riba tarp to, kas moralu, ir to, kas nemoralu, kas galima ir ko negalima. Paskutinė ir aukščiausia Teisybės ir Laisvės instancija tapo Pinigas. Kiek turėsi pinigų, tiek turėsi Teisybės ir Laisvės. Argi to tikėjomės stovėdami Baltijos kelyje?
       Moiris prasižiojo ir netrukus vėl susičiaupė, bet tai nebuvo tikras spazmiškas žiovulys. Atrodė, kad šuva nori kažką pasakyti, paklausti ar patarti, bet vis neapsisprendžia, vis nepasiryžta. Todėl Rokui Trupinėliui teko jam padėti.
       – Ar nori, Moiri, ko paklausti, ar ką pasakyti? O gal negali kažko labai svarbaus prisiminti? Tikriausiai tau parūpo, kaip aš dabar gyvenu. Ir nesistebiu, jeigu parūpo. Juk visą laiką pasakojau apie tai, kas buvo, kas išgyventa, o kas dabar dedasi mano sieloje – tyla. Ne, Moiri, ne tyla, o byla, kuri neišsprendžiama. Ir to dar negana. Žiūrėk, pradėsi ieškoti kokio praganyto niekniekio, kurį ką tik turėjai rankoje ar akyse ir kuris tau net nebūtinai reikalingas, ir įklimpsi, prapulsi. Ir dar kaip! Taip, jog ieškomas daiktas taps tavo principu, o principas – daiktu. Va taip ir draikysies po visus būsto kampus kaip vėjo blaškomas voratinklis. Ir draikysies tol, kol pasimirš ir ieškomas daiktas, ir visi pasaulio principai, teliks vien didėjantis ir gilėjantis įsitikinimas, kad bene didžiausia, kokia tik begali būti, žmogaus ir žmonijos nelaimė yra negalėjimas ar nesugebėjimas vieną kartą išnykti, prapulti, dingti taip, tarsi niekada nebūtum šioje ašarų pakalnėje gyvenęs. Klausi, Moiri, kada tokia mintis ar idėja šovė man į galvą? Atspėjau?
       Moiris linktelėjo galvą, ir jo trikampės tamsiai rudos akys sublizgo – va, žmogus vėl pradės tokį diskursą, kuris būdingas tik jam vienam.
       – Manding, jau tada, kai vieną saulėtą dieną aš kartu su Perpetua iškilom pasivaikščioti po Vingio parką. Ėjom ir kalbėjom apie tą, kuris dar turi ateiti. Staiga dangaus properšoje pasirodė nususęs debesiūkštis, kuris bematant pavirto akinamu kamuoliu, ir kad dės į tą pušį, prie kurios mudu prieš sekundę ar dvi buvom stabtelėję pasigrožėti Dievo sukurtu pasauliu. Trenksmo apkurtinti mudu akimirksniu atsidūrėm ant žemės ir plačiai pravėrę akis ir nebylias burnas spoksojom, kaip gracingai it balerina ant žemės nusileido pušies viršūnė ir visur pažiro pasklido auksinės, sidabrinės, žalios, raudonos žiežirbos ir dulkės. Atplėšęs akis nuo šito kraupiai įspūdingo spektaklio, aš pirmiausia instinktyviai pažvelgiau į Perpetuos pilvą, kuris it kalnas dabar užgožė horizontą. Žiūrėjau gal minutę, o gal ir ilgiau. Paskui atsargiai padėjau ant to kalno ranką, klausiausi delnu ir ausimis... Nieko neišgirdau. Tada išsigandęs ir susirūpinęs pažvelgiau Perpetuai į dideles, ramias, viską matančias ir suprantančias akis. Aš klausiau vien akimis: „Kodėl jis nutilo?“ Ji atsakė: „Jis susimąstė, ar verta gyventi, jeigu pasaulyje šitaip?“ Tada aš pašokau, atsiklaupiau ant kelių ir akimis glamonėdamas tą jos kalną, jau balsu paklausiau:
       – Kas šitaip? Kas šitaip? Ką tu turi galvoj?
       Perpetua, it apkurtusi nuo ką tik nuskardėjusio perkūno trenksmo, tik žvelgė į nukirstą pušies viršūnę, į pažirusius šakalius, į pajuodusį, tarsi nudegintą pušies kamieną ir tylėjo.
       Mąsliai tylėjo ir Moiris. Ką tik sublizgėjusios jo trikampės akys apsiblausė, prigeso. O gal tik sužiuro į savo vidų, kur tikėjosi rasti tik jam vienam geidžiamą bei girdimą atsakymą.
       – Moiri, tai, ką aš tau pasakojau, toli gražu ne viskas. Bet ar negana tave gąsdinti, graudinti ir varginti?
       Moiris papurtė stačiakampę galvą. Bet papurtė lyg abejodamas, lyg leisdamas suprasti, kad nieko blogo aš jam dar nepadariau.
       – Supratau. Bet kita vertus, būtina ir tau žinoti, su kuo susidedi ir iš ko tikiesi taikos ir ramybės, duonos ir šilumos. Tačiau ar tavęs nebaugina, kad visa tai, ką prakeikimas man atnešė ir užkrovė, neišvengiamai prilips ir prie tavęs? O kas bus dėl to kaltas? Tik aš, Rokas Trupinėlis, ir nepasisekęs, sumautas mano gyvenimėlis. Bet tau, Moiri, prakeikimas, kad ir koks jis būtų lipnus ir užkrečiamas, tikriausiai negresia. Kodėl taip manau? Ogi vien todėl, kai aš pamatau gražų žmogų ar gražų šunį, visuomet pagalvoju: „Gražus – tai gražus, bet va metai kiti ir kas iš to gražumo beliks“. O kai tave, Moiri, pamačiau, tokia mintis man į galvą nešovė. Ką tai reiškia? Tu nemirtingas ar tik negražus? Na atsakyk! Padiskutuokim!
       Moiris garsiai sulojo ir pakėlė sužeistą koją, tarsi pademonstruodamas, kad jis negražus tik laikinai, kol neturi nuolatinės pastogės, o mirtingas – visada.
       Bešnekučiuodami pamažu jie atsidūrė prie upės. Toje vietoje, kur neseniai vyriokas pristūmė kelnes, Rokas Trupinėlis pamatė, kad Moiris susidomėjo kupsteliu, apdengtu spalvotu dienraščiu „Lietuvos rytas“.
       – Moiri, ką ten dabar atradai? Parodyk ir man.
       Moiris priekine koja nustūmė į šalį laikraštį, ir Rokas Trupinėlis išvydo juodą šunytį smailiu snukučiu ir stačiom ausytėm. Jis glūdėjo kniūpsčias, tarsi pasiruošęs šuoliui. Tačiau pražiotas kruvinas snukelis liudijo, kad tas jo šuolis jau sustingęs amžiams.
       Tikriausiai vargšas šunelis bėgo skersai gatvės ir nepastebėjo, kad ties posūkiu, kur mašinos dažnai stabteli, jo laukė žūtis. Štai ką daro neatsargumas!
       – Nedaug betrūko, Moiri, kad ir tu jau būtum Anapilyje.
       Šuva pažvelgė į jį kažkaip labai reikšmingai, tarsi teigdamas: nesakysiu op, neperšokęs per griovį.
       – Bet ką mes darysim su negyvėliu? Nejaugi taip ir paliksim ant šaligatvio užklotą „Lietuvos rytu“?
       Kurį laiką juodu žiūrėjo vienas kitam į akis, lyg norėdami kits kitą užhipnotizuoti.
       – Žinau, jau žinau, – staiga nusprendė Rokas Trupinėlis ir, ilgai negaišdamas, suvyniojo šunytį į tą patį dienraštį, surišo dvigubu bato raišteliu ir patraukė Vilnelės tilto link. Ant tilto dar stabtelėjo, pažvelgė į mėnulio nuauksintą, garankštimis srūvantį vandenį ir pasuko į dešinę. Užkopė į kalną, surado tinkamą duobelę ir ten paguldė „nežinomą Nevykėlį“. Užklojo pernykščiais lapais ir prislėgė čia pat rastu akmeniu. Atsiduso su dideliu palengvėjimu ir minutę kitą dar stovėjo prie greitomis supilto ir sunkiu akmeniu prislėgto kapo. Moiris, nustėręs ir susigūžęs, keistai sumažėjęs ir pašiurpęs, stovėjo šalia ir, atrodė, buvo pasiruošęs čia likti dar ilgai.
       – Moiri, ko taip susisielojai? Mes tik atlikom savo pareigą.
       Jie nusileido nuo kalno ties Vilnelės tiltu ir patraukė Kosciuškos gatve.
       – Dėl tos pareigos, Moiri, istorijai nei šilta, nei šalta. Užsiminus apie istoriją, maga tau pasakyti, kad mane visą laiką stebino ir stebina tai, su kokiu lengvabūdišku pasitikėjimu žmonės suokia: „Istorija viską pastatys į savo vietą“. Ir jie suokia visai nesusimąstydami ir nenorėdami žinoti, kad ji, toji istorija, ne tik daug ko nepastato į savo vietą, bet ir nedviprasmiškai byloja: „Istorija beveik visada pataikauja tam, kas ją prievartauja“. Ir bene geriausias to įrodymas yra Sovietų Sąjungoje išleista dvylikatomė istorija apie „Didįjį Tėvynės karą“. Apie ją garsus rusų rašytojas Viktoras Astafjevas, pats praėjęs visą karą ir kaip paprastas kareivis, ir kaip karininkas, rašo: „Labiau, apsukriau sufalsifikuoto, sufantazuoto dokumento aš nesu matęs“. Ir apie tą vadinamąjį Tėvynės karą jis padaro tokią išvadą: „Mes tiesiog nemokėjome kariauti. Mes ir baigėme karą nemokėdami kariauti. Mes priešus užliejome savo krauju, užvertėme juos savo lavonais...“
       Kodėl šitaip? Ogi todėl, kad tie, kurie kurpė tą „istoriją“, pirmiausia galvojo ne apie Teisybę, o apie savo Didybę. Deja, nedaug kas pasikeitė ir dabar. Na kad ir nepriklausomoj Lietuvoj. Jau ne kartą išryškėjo, kad mūsų istorikai visada pasiruošę nusiplauti rankas, jeigu iš anksto žino, kad už to fakto, įvykio ar reiškinio, kurį norėtų moksliškai įvertinti, stūkso Mamona ir akla Temidė.

       Namo Rokas Trupinėlis kartu su Moiriu traukė tuo pačiu keliu. Nors sutiktas žmogus, pravažiuojantis automobilis ar troleibusas Rokui Trupinėliui nekėlė susidomėjimo ir atrodė iki panagių pažįstamas, tačiau jis atidžiai, tarsi pirmą kartą matytų, apžiūrinėjo kiekvieną namą ar ryškesnį daiktą ir vis pamatydavo ką nors naujo, anksčiau nepastebėto. Šiandien dauguma namų, daiktų ar sutiktų žmonių buvo paženklinti negalėjimu ir nenoru prapulti, išnykti taip, tarsi niekad nebūtų gimę ar stovėję gatvėje, aikštėje arba bažnyčioje. Nelinksmas gyvenimas sostinės gatvėje, kur kone iš kiekvieno „verslui“ patogesnio kampo koks nors bėdžius tiesė išmaldai ranką, žadino ir nelinksmas mintis. Nelinksmas buvo ir žiūrėjimas, ir ypač žinojimas, kad artimiausiu metu, kai vieni karštligiškai skubėdami dirba pinigus, o kiti išsijuosę veisia vargšus, greito gyvenimo pagerėjimo nėra ko laukti. Nejaugi kiekvienas žmogus ir kiekvienas jo verslas neša tik savo kryžių ir savąjį prakeikimą? Tik vienas tai žino, o kitas nežino ir nenori žinoti. Štai prieš metus kitus Rokas Trupinėlis patyrė, kad visi gyvi ir negyvi organizmai ar daiktai ne laiku gimsta, lėtai, be galo nerangiai, nepadoriai, net šlykščiai merdi nepajėgdami nei nepriklausomai gyventi, nei savarankiškai ir žmoniškai mirti. Šitas atradimas ar tik praregėjimas jį kažkodėl labiausiai ir erzindavo, glumindavo ir beveik kaskart nunešdavo į tuos tolimus saulėtus ir sodrius pavasarius, kai kiekvienas sutiktas žmogus gimdavo iš naujo, o gerai pažįstamas, daugelį kartų matytas daiktas paslaugiai atsukdavo savo dar nematytą šoną ar net atskleisdavo savo esmę. Tada atitoldavo prakeikimas ir likdavo vien tai, kas bylodavo: GYVENU! O tą bylą sutvirtindavo ir gyvenimiškasis patyrimas, kad žmogus dažniausiai kraustosi iš proto ir pakelia prieš save ranką ne dėl kokių didelių, svarbių dalykų, bet dėl mažų, menkų šūdgarėlių. Ir dabar kai kurie piliečiai, užuot įsigilinę ir suvokę tikrąją atkurtos Nepriklausomybės reikšmę ir svarbą, linkę tai, kas buvo, užmiršti, tik dejuoti ir skųstis.
       – O jis? – Rokas Trupinėlis garsiai paklausė pats savęs ir kurį laiką, tarsi netekęs žado, lyg pirmą kartą regėtų, žvelgė į nedideles, ryškias ir prasmingas raides: REGINA PACIS FUNDA NOS IN PACE.
       Rokas Trupinėlis į tą bažnyčią užeidavo ne tiek pagarbinti Dievo, nusiraminti ar pasigrožėti tikėjimo ar atgailos įkvėpto žmogaus kūrybinių galių begalybe, paskleista ant jos altorių, ambonų, koplyčių, lubų ir sienų, kiek pasižiūrėti senukų ir senučių veidų, kuriuose jo akims ir širdžiai atsiskleisdavo Sibiro sniegynai, grėsminga šachtų prietema, išniekinti, nepalaidoti jų vaikų, brolių bei seserų lavonai miestelių aikštėse.
       Kai kiek atsikvošėjo nuo kraupių prisiminimų, jis dar kurį laiką stengėsi sulaikyti kažkur sprunkančią mintį, kuri paskleidė bažnytinį graudulį keliantį kodylo kvapą. O kaip seniai tai buvo... Ne, tos sprunkančios minties nebepavijo, nebesulaikė. Gal ir dėl to, kad ją, tą mintį, pačiupo ir nusinešė Moiris į Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios šventorių. Dabar jam vėl atgijo ir subruzdo ankstesnė mintis. Laukti Moirio ar sprukti nuo jo? Bet vos tik spėjo apie tai pamanyti, šventoriuje išgirdo baisų triukšmą. Pasakytum, kad ten pjaunasi tuzinas vilkų su tuzinu katinų. Puolė į šventorių ir išvydo, ko bent čia nesitikėjo išvysti: Moiris žūtbūtinai kovojo su dideliu juodu vaiduokliu, kurio akys svaidė žaibus.
       – Moiri! Kas gi čia dabar? – baisiai nustebęs ir sutrikęs, bandė jis šunį atvesti į protą geruoju. – Ir dar šventoj vietoj.
       Bet Moiris per daug buvo įsitraukęs į dvikovą, kad ką nors girdėtų.
       Rokas Trupinėlis ėmė trepsėti kojomis ir šaukte šaukti:
       – Moiri! Moiri! Ką tu darai? Atsipeikėk!
       Šį kartą šuva viena akimi žvilgtelėjo į savo dvikojį draugą, bet katino vis dar nepaleido.
       – Na, Moiri, būk mažesnis ir neprasidėk su tokiais peštukais!
       Vos tik tai pasakė, šuva katiną paleido. Juodasis vaiduoklis, ką tik svaidęs žaibus, dabar spruko už bažnyčios kampo nusivilkdamas paskui save kruviną šleifą, o Moiris lyg niekur nieko ilgu raudonu liežuviu flegmatiškai pradėjo laižytis viršutinę kruviną lūpą. Sunkėsi kraujas ir palei dešinę akį. O kairė ausis buvo kone nuplėšta.
       – Gal turėčiau tave pagirti už pergalę, bet negaliu. Mat nežinau, kuris tas nelemtas peštynes pradėjot.
       Kažkokia nenugalima jėga ar ana norėjusi pasprukti mintis traukė Roką Trupinėlį peržengti bažnyčios slenkstį, nors seniai tą slenkstį bebuvo peržengęs. Nuo tada, kai palydėjo į amžinojo poilsio vietą garsią visoje giminėje „Laidotuvių Motiną“, kurios visas gyvenimas buvo ne kas kita, kaip begalinė laidotuvių virtinė. Palaidojo savo tėvą, palaidojo savo motiną, palaidojo tris brolius ir dvi seseris, palaidojo tris anūkus ir vieną anūkę, palaidojo keturis proanūkius... Nepalaidojo tik savo žmogaus, nes per daug toli buvo, kai jį badu numarino. Užtat, kai jau galėjo ir jėgų dar turėjo, parsivežė jo kaulus iš Sibiro. Manding, jos gyvenime nebuvo tokių metų (o išgyveno devyniasdešimt metelių), kad ko nors nebūtų tekę laidoti. Ką ten metų! Ko gero, ir pusmečio nebuvo. Kai viskas prasidėjo dar tarpukary nuo difteritų ir džiovų, taip ir tęsėsi per visus kruvinuosius sovietijos metus. Tik dabar marino ne tiek ligos, kiek patys žmonės – čekistai ir skrebai. Netrūko mirčių ir atkurtos Nepriklausomybės metais. Net padaugėjo.
       – Kol Moiris išsilaižys savo žaizdas, eisiu į vidų kiek atsipūsti, – pasakė pats sau Rokas Trupinėlis visai nesistebėdamas, kad vis dažniau garsiai išsako tai, kas ant liežuvio.
       Patekęs į vidų, Rokas Trupinėlis kurį laiką žvalgėsi nemąstydamas, lyg malšindamas vaizdais ilgalaikį troškulį. Tik vėliau pajuto, kad dusliai pradeda dunksėti, nerimauti širdis, – tarsi ruošdamasi atsakai. Jis jau žinojo, kad taip jam būna. Tiesa, labai retai, bet būna. Prieš didelį proto aptemimą ar nušvitimą. Pamažu širdis įsibėgėjo ir ėmė belsti ausyse, smilkiniuose ir net akių vyzdžiuose. „Didžioji valanda atėjo“, – kažkas ištarė jo burna. Ir tuo pačiu metu jis vos vos nesuriko: „Babutytė!“ Taip, už kelių žingsnių stovėjo... „Laidotuvių Motina“. Visa juoda, tik baltu it kreida veidu. Ir dar basa! Žila, didžiulėm viską reginčiom akim. Jis prikando lūpą, kad jos nevalingu riksmu nenubaidytų. Burna pakluso, bet kojos – ne. Jis žengė žingsnį – ji stovėjo. Jis žengė kitą – ji stovėjo. Jis žengė trečią žingsnį – ji stovėjo ir žiūrėjo. Stovėjo juoda, žila, viską matanti. Jis mintyse ėmė kartoti: aš ją paliesiu, aš ją paliesiu... Ir įsitikinsiu. Ir jau tiesė ranką, bet prisiminė Tomą Netikėlį, susigėdo, ir ranka vėl nukaro. Tad stovėjo ir žiūrėjo. Prisiminė laidotuvių vaizdą. Nedidelė grupelė vienplaukių vyrų ir moterų apstoję parvežtą iš Afganistano karstą, kurio valdžios atstovas neleidžia atidaryti, nors ten guli... Jotvingas. Kai metalinis karstas jau pakeliamas leisti į duobę, į priekį išsiveržia juoda, žila moteris ir sako:
       – Aš, Laidotuvių Motina, žinau, kad čia ne mano giminės kraujas. Atidarykit grabą!
       Keli vyrai su kirviais ir kastuvais atplėšia užplombuotą karstą ir atranda ant geltono dykumos smėlio.... žalią kareivišką šalmą su penkiakampe žvaigžde. Visų vyrų ir moterų akys pavirsta paniekos, pasipiktinimo šūksniu:
       – Niekšai!
       Visi išsiskirsto. Susikrimtę, susigėdę, nuleidę galvas.
       Rokas Trupinėlis pasijuto bestovįs prie šventosios Uršulės koplyčios, o nukarusią jo ranką, kurią ką tik tiesė paliesti Babutytę – tą Laidotuvių Motiną, laižo nežinia kaip čia atsidūręs Moiris.
       – Tai ką, brolau, pasimelsti čionai už savo nuodėmes ir tu atėjai? O gal manęs atsiprašysi? Ar ant naujo gyvenimo slenksčio panūdai apsivalyti, ar apsižvalgyti ir įsitikinti, iš kur žmonėms ateina įkvėpimas ir stiprybė dorai gyventi? – paklausė Rokas Trupinėlis, kai Moiris ėmė ne tik laižyti jo ranką, bet ir glaustytis apie kojas, tarsi jausdamas, kad artinasi galutinio apsisprendimo valanda. – Ir aš kiekvieną dieną sumetu po vieną kitą poterėlį dažniausiai prašydamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo, tačiau, kita vertus, ir vis dažniau savęs klausiu – ar reikia Dievą gaišinti ir varginti, kai prarasta Viltis Jotvingą į Jo avidę susigrąžinti? Nedera žmogui priekaištauti Dangui, juo labiau į Dangų spjaudyti, bet nereikia Dievui ir įkyrėti. Nemaldavau, nevarginau, nepersekiojau aš Viešpaties Dievo nešdamas per visą gyvenimą lyg sunkų kryžių tą Adėlytės prakeikimą. O daugiau ar mažiau apsiprasti su ta našta man padėjo ne tiek savosios kaltės jutimas – aš ją juntu vien sapne, – kiek Blogio diktatūra pasaulyje. Vieną kartą kažkoks keistas it iš gilaus šulinio einantis garsas, kuris tuo pačiu metu sklido ir iš apačios, ir iš viršaus, iš dešinės ir kairės, dudeno: „Nebus pasaulyje Blogio, nebus ir Gėrio, o tik viešpataus, plytės palaida bala, chaosas, tuštuma... prakeikimas. Gėris ir Blogis per žemiškąją planetą žengia koja į koją, remdamiesi vienas kitu. Jie vienas be kito negali egzistuoti. Negali kaip teigiama ir neigiama elektra, kaip tezė ir antitezė, kaip traukos ir stūmimo jėga... Noras, siekis kurią nors vieną jų gyvenime įtvirtinti, o kitą išguiti, panaikinti yra ne kas kita kaip nesusipratimas, kertama šaka, ant kurios pats sėdi“.
       Pabudau tąsyk iš miego – gal ne tiek iš miego, kiek iš kažkokios nesvarumo būklės ar letargo, nejausdamas jokios žmogiškos esmės, jokių imperatyvų, jokių dvasinių poreikių, vien nesuprantamą jausmą, kuris be žodžių teigė: ne tu čia šeimininkas, ne tavo čia širdis, ne tavo smegenys; tu esi tik išsigelbėjęs iš paskendusio laivo keleivis – automatas: auka ir budelis kartu. Juk tu pasišovei sunaikinti Blogį, o į jo vietą pasodinti vien Gėrį visai nesusimąstydamas, kas iš to išeis. O būtum bent vieną smegenėlių pusę pajudinęs, manding, būtum atsikvošėjęs ir susiprotėjęs, kad išeis nei velnias, nei gegutė. Ir tada aš be galo pasigedau to meto, kai eidavau į lovą ganėtinai prisisiurbęs, kadangi visos sąskaitos, kurias pateikdavo egzistencija, tapdavo menkos, nereikšmingos, niekam nereikalingos arba susibalansuodavo, išsispręsdavo ir be mano trigrašio, o aš pats žengdavau į nebūtį kaip gladiatorius, apsvaigęs nuo pralieto kraujo ir plojimų audros. Eidavau su vienintele mintimi, verta gyvenimo ir mirties: esu laisvas ir nenugalėtas, laisvas ir nepakinkytas, laisvas ir nepaklupdytas. Juk šiandien baisiausia, kas gali žmogui atsitikti, yra tai, kad jis pamažu, bet nuosekliai ir sistemingai atsisveikina pats su savim – kovoja tik už didesnes teises pamiršdamas pareigas. Juk vis brutaliau, vis plačiau pradeda veikti nebe jis pats, bet jo proto sukurti daiktai, garsai, idėjos, vizijos, nuodai, lozungai, žodžiai... Negi jis baisiai kaltas, kai pripumpuotas roko muzikos garsų ir ritmo elgiasi nebe kaip žmogus, o kaip užsuktas automatas? Žmogus dabar ne mąsto, o veikia ir visom burėm skrenda į... nužmogėjimą, į atsisveikinimą su savim, į pražūtį.
       Medituodamas bažnyčioje, Rokas Trupinėlis jau galutinai susitaikė su mintim, kad šitas šuva, kurį pavadino Moiriu, yra jo likimas. O nuo savo likimo niekur nepabėgsi ir nepasislėpsi, kaip ir nuo savo vardo ir pavardės, kurių jaunystėje tiesiog nekęsdavo ir ne kartą norėjo atsikratyti, bet vis nepavykdavo, kadangi visi žinojo, kad toks Rokas Trupinėlis jau gimė, gyvena ir nežada mirti, tegul ir prakeiktas. Ką gi jis galėjo padaryti? Nebent pasišaipyti paversdamas Roką Lopu, o Trupinėlį – Didumėliu. Ir išeidavo Didumėlis to Lopo! Tokia mintis jam šovė į galvą senų senovėje, kai, prisiskaitęs knygų apie Dangų ir Žemę vieną rugpjūčio naktį stovėjo maro kapinėlėse ir skaičiavo krintančias žvaigždes. Žvelgė, skaičiavo, o galva plyšo nuo begalės jausmų ir alkanų minčių, kurių pati įkyriausia ir nuožmiausia buvo: „Kodėl aš, Rokas Trupinėlis, čia stoviu? Ir iš kur čia toks atsiradau? Ir kam aš esu reikalingas?“ Stovėjo, o visą kūną purtė kažkoks svaigus karštas šaltis. Net dantys sukaleno. Kartą. Kitą. Ir staiga galvą apšvietė mintis, kuri jį kone pribloškė savo paprastumu ir įtikinamumu: reikalingas, kad visa tai, kas tave supa, matytum ir pažintum. Ši mintis jį nubloškė į begalinę laiko erdvę ir tėkmę, kur siautėjo ir šėlo žvaigždžių ir dulkių pūga. Ir štai viena tokia mikroskopinė dulkelė, mistinės energijos užprogramuota pažinimu, amžinojo tapsmo būsenoje per milijardus metų pavirto... Roku Trupinėliu. Prislėgtas minčių naštos ir savo menkumo, jis parpuolė ant kelių ir garsiai maldavo Dievą atleisti už bedieviškas mintis. Maldavo ir niekino save: tu esi tik lopas ant dvasios elgetos skrandos. Maldavo, bet širdis džiūgavo, kad ši dulkelė prieš begalę metų buvo užprogramuota pažinimu. Ir tai supratęs jis susitaikė su savo Roku Trupinėliu. Mažas trupinėlis didelio regėjimo ir pažinimo vertas.
       Susitaikęs su likimu ir mintim, kad nuo Moirio nepabėgsi, Rokas Trupinėlis, išėjęs iš bažnyčios, jau niekur neskubėjo. Todėl ir Sapiegos stotelėje, prie standartinio kiosko kantriai laukė, kol nuslūgs tasai automobilių, autobusų, troleibusų ir sunkvežimių srautas. Bet ūmai prisiminė, kad Moiriui dar nepasakė paties svarbiausio dalyko. Todėl pasišaukė jį, pasodino sodelyje už kiosko ir nieko nelaukdamas, tarsi bijodamas nesuskubti, tarė:
       – O dabar, mielas Moiri, leisk man tęsti tai, ką pradėjau. Ne, iš tikrųjų nenorėjau dėl savo prakeikto gyvenimo aušinti burnos. Tačiau tu, Moiri, taip draugiškai ir nuoširdžiai mane sutikai, o paskui ištikimai mane lydėjai ir neapleidai nė tada, kai aš viską dariau, kad tavim atsikratyčiau. Tu vis it koks aukščiausios kategorijos seklys mane surasdavai ir saugojai kaip ištikimiausias asmens sargybinis. Ir taip nesėkmingai besislapstant nuo tavęs staiga man šovė mintis, kad neblogai būtų su tavim susidraugauti ir pamėginti papasakoti visa tai, kas man gyvenime yra nutikę. Mat būtinumą išsikuopti esu pajutęs jau ne šiandien. Ir jau vien dėl to, jog bent vienas gyvas padaras pasaulyje žinotų, kad gyventi sunkiausia yra ne tam, kuris labai myli Dievą ir todėl susilaukia iš jo daug išmėginimų ir kančių, o tam, kuris iki galo yra ištikimas savo kategoriškajam imperatyvui. O kas gi yra tasai kategoriškasis imperatyvas? Ogi monstras, kuris ryja pats save. Pradeda nuo uodegos, o baigia galva, kuri tvirtina arba paneigia tai, ką siūlo kategoriškasis imperatyvas. Mano laimei ar nelaimei, kone visada nugalėdavo kategoriškasis imperatyvas. Ir todėl aš sulaukdavau daugiausia nemalonumų ir priekaištų iš oficialiųjų sluoksnių. Taigi pasiryžimas vieną kartą išsikuopti tos pačios teisybės labui seniai subrendo, bet vis neradau tinkamo nuodėmklausio. Tokio, kuris neturėtų jokių egoistinių ar net sadistinių jausmų ar tikslų, o kovotų vien už Teisybę. Kadangi ir žmogus, sakytum, sekdamas Dievu, dažnai neatsispiria pagundai ištikimą draugą, bičiulį, pasekėją išbandyti. Tiesą sakant, aš jų, tų teisingųjų, atkakliai ir neieškojau. Ir ne tiek dėl to, kad vis dar abejočiau, kiek dėl to, kad akis vis neužkliūdavo už tokio subjekto, kuris turėtų kantrias ausis ir atlaidžią širdį. Nežinau kodėl, bet į mano akiratį patekdavo vis ne tokie, kokių pageidaudavo kategoriškasis imperatyvas. Ir dažniausiai likimas mane suvesdavo tik su tokiais subjektais, kurie už jiems padarytą gerą darbą ar paslaugą atsilygindavo ne tuo pačiu. Arba, kas dar blogiau, lemiamu momentu jie pasireikšdavo kaip dideli bailiai, išdavikai ar smulkūs niekšeliai. Tad spręsk pats, ar galėjau jais pasitikėti. Be to, kaip šauksi, taip ir atsišauks. O aš, deja, ne visuomet mokėjau šaukti taip, kaip daugumai žmonių patinka. Ir čia man nuolat koją pakišdavo tas kategoriškasis imperatyvas.
       – Matau, Moiri, kad tu zulini koją į koją, kažko raukaisi, nerimauji. Tu nori man prieštarauti, pasakyti savo nuomonę? Taip? Tyli? Vaidinasi, galiu tęsti toliau. O gal tu nori pasakyti ir net įrodyti, kad žmogus, kaip ir žuvis, pradeda gesti nuo galvos? Neprieštarauju. Sutinku. Tai sakydamas, turiu galvoje ir tai, kad mes dar neturime tobulos, kaip dabar mėgstama tuo žodeliu švaistytis, valdžios. Nei tobulo Prezidento, nei tobulo Seimo Pirmininko, nei tobulo Premjero. Juo labiau neišsiugdėme ir tokių ministrų ar seimūnų, kuriais galėtume pasididžiuoti ar bent pasitikėti. Ir karo, ir bado, ir maro metu. Šiandien dauguma liaudies tarnų tarnauja ne tiek savo rinkėjams, kiek savo ambicijoms, savo kišenei. Ir jie dar neturi aiškiai nusibrėžto tikslo. Didelio ir kilnaus. Kol kas jie sugeba tik žodžiais paramstyti laisvąją rinką, agituoti piliečius į kovą dėl pinigo, dėl materialinių gėrybių, dėl dalykų, kurie gali išaukštinti žmogų iki mecenato ar nužeminti iki aplinkybių fabrikato. Tačiau dauguma piliečių jau retai beprisimena tą metą, kai rankomis susikibę ir širdimis susilieję stovėjo Baltijos kelyje ir buvo pasiryžę tą kelią į Laisvę išgrįsti ne tik savo jausmais, bet ir kaulais. O kai Nepriklausomybė tapo ne idėja, vizija ar miražu, o Realybe, daugelis lietuvaičių vėl pasiilgo lažo ir vergvaldiško botago.
       Kodėl šitaip? Ogi iš dalies, Moiri, ir dėl to, kad Sovietijos metu žmogus, visą laiką stumdomas – daryk tą, o nedaryk to! – staiga pasijuto vienas akistatoje su propaguojamu Blogiu. Blogiu pavirto net laisvių ir laimės šaltinis Demokratija. O Laisvoji rinka, pašaukta atgaivinti iniciatyvą, nugalėti skurdą ir įtvirtinti būdingą žmogui lenktyniavimą, tapo sukčių landa. Kodėl? Ogi todėl, kad nei valdžia, nei jos patarėjai nežinojo, nenorėjo žinoti ar neturėjo laiko sužinoti, kad Demokratija lygiai atveria duris tiek Gėriui, tiek ir Blogiui. Tik Gėrį reikia kurti, o Blogis pats save kuria.
       Ir, deja, yra daugybė svarbių dalykų, dėl kurių mūsų valdžiai nei šilta, nei šalta. Sakysime, Sovietijos metais mes labiausiai pasigesdavom ir pasiilgdavom Teisybės. Tokios Teisybės, kuri sustabdytų žmonių žudynes, trėmimus, tikinčiųjų persekiojimus, valdžios savivalę, cenzūros siautėjimą, visokias privilegijas, diskriminacijas ir t. t. O ko dabar mes labiausiai pasigendam? Irgi tos pačios teisybės. Teisybės, kuri atskleistų, į viešumą iškeltų korupciją, užsienio žvalgybų machinacijas, mafijos rėmėjus, šantažuotojus, surastų ir nubaustų bankų grobstytojus, žudikus, prievartautojus, reketininkus, pažabotų visokių spekuliantų, prokurorų ir teisėjų gobšumą, demaskuotų kai kurių tautinių mažumų diktatą ir hegemonines nuotaikas bei užmačias, kovotų su valdininkų gobšumu, kuris jiems leidžia mokesčių mokėtojų pinigais gastroliuoti po užsienius, ruošti prabangius balius, netrukdo žiniasklaidai kvailinti bei tvirkinti žmones. Tik dvasinės kultūros ir aukštos moralės ugdymas bei puoselėjimas galės atitolinti mus nuo tos prarajos, prie kurios diena iš dienos vis artėjame.
       – Taigi matai, Moiri, kokia situacija mane privertė ieškoti tokio nuodėmklausio, kuriuo galėčiau pasitikėti iki galo ir kuriam galėčiau išlieti kupiną širdgėlos ir nuoskaudų širdį. Žinoma, ir prieš atsiverdamas tau, Moiri, aš ilgai dar svarsčiau, ar ne geriau jau būti nesuprastam ir pilnam gėlos, negu suprastam, lengvam ir tuščiam. Juk dabar Lietuvai pirmiausia reikėtų tokių žmonių, kurie suvoktų, giliai įsisąmonintų, kad niekada neišroposime iš duobės, į kurią patekome ir kurioje murdomės, jeigu kovosime tik už galingųjų teisybę, o ne už tą Teisybę, kurios nelydėtų prakeikimas. Juk pagrindinė blogybė Lietuvoje yra bene ta, kad mes dar neišsivadavę iš sovietinio mentaliteto, kurio būdingiausias bruožas: tikslas pateisina priemones; įstrigome į holivudinę moralę, kurios credo: užuojauta ne aukai, o budeliui. Štai kodėl panaikinta ir mirties bausmė, nors 80 proc. žmonių – prieš tą panaikinimą. Betgi panaikinimo trokšta radikalusis liberalizmas, kuriam žmogaus teisė žudyti yra svarbesnė negu pareiga to nedaryti.
       Baigęs šį savo ilgą monologą, Rokas Trupinėlis vėl kantriai laukė, kol bent kiek sumažės tasai begalinis mašinų srautas. Laukė ir nejučiom savęs klausinėjo: kur taip nutrūktgalviškai, lyg išprotėję, skuba šitie jauni žmonės, šitie pienburniai ir pienburnės, šitie paaugliai, kai niekas jų negyvų namuose nelaukia? Moiris, kuris vėl stovėjo pagarbiu atstumu nuo savo naujo šeimininko ir tikriausiai stengėsi įsiminti ir suprasti ką tik išgirstus žodžius, irgi kantriai laukė. Laukė ir kažko vis nerimavo. Manding, negalėjo pamiršti to Kosciuškos gatvėje žuvusio juodo šunelio ar sau atleisti dėl tų grumtynių su juoduoju vaiduokliu Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. O gal sau prikaišiojo, kad Sereikiškių parke po sočių pietų buvo kiek užsnūdęs prie tos cementinės dėžės, panašios į balsų ar pelenų surinkimo urną. Todėl daug ko apie naujo šeimininko gyvenimą galėjo neišgirsti.
       O Rokas Trupinėlis nesijautė, kad pareigą būtų atlikęs iki galo – jo galva dar ūžė nuo pažadintų minčių it sujudintas bičių avilys. Jis priėjo prie kantriai tupinčio Moirio, paglostė jam galvą ir tarė:
       – Dabar, kai jau esu viena koja grabe, aš įgijau ir teisę savęs paklausti: ar gyvenčiau kitaip negu gyvenau, jeigu Dievas man leistų savo gyvenimą pradėti iš naujo? Į šį klausimą ne vienas atsako, kad gyventų lygiai taip pat ar panašiai, kaip jau gyveno. Tokiame atsakyme nesunku įžvelgti įsisenėjusį egoizmą, reiklumo sau stoką, nenorą ar nesugebėjimą kritiškai mąstyti, baimę pasirinkti... Pasakytum, tokių žmonių gyvenimą kažkas iš šalies vairavo, o jiems teko tik paklusti. Žodžiu, pasiduoti vedamiems už rankučių aplenkiant balas, duobes, pusnis, šiukšlynus, miškų tankmes. Deja, nieko panašaus negalėjo būti man, kadangi visą gyvenimą mane lydėjo prakeikimas, kuriam turėjau pasiduoti arba pasipriešinti nededant didelių vilčių laimėti. Vis dėlto aš pasirinkau pasipriešinimą ir ieškojau patarimo Biblijoje, knygose ir savo sapnuose. Deja, sapnuose ieškojau per vėlai. Todėl jeigu galėčiau gyvenimą pradėti iš naujo, pirmiausia aš išmokčiau atrakinti savo sapnų seifą, kur yra padėtas Dabarties ir Ateities raktas. Jeigu man būtų pavykę laiku tą seifą praverti – tegul ir ne atidaryti, – prakeikimas, kuris suluošino ir iš dalies suėdė mano gyvenimą, būtų pavirtęs ne tragedija, o blogiausiu atveju – tik tragikomedija. Ir atrakinti tą seifą reikėtų ne Froido, Jungo ar Lakano raktu, o tik savo galva. Juk skirtingi žmonės, skirtingi ir jų sapnai. Neatrakinęs savo sapnų seifo, aš negalėjau numatyti, kuo gali baigtis vienas ar kitas mano bandymas išsivaduoti iš prigimties ir primestos patirties diktato. Bent retkarčiais. Todėl ir visas mano gyvenimas buvo ne kas kita, kaip aklas ir vargingas kopimas per erškėtynus ir kemsynus į pažinimo viršūnę, į kurią užkopęs nieko kito kol kas neradau, tik juodo granito plokštę su ryškiu užrašu:
       ŽMOGUS YRA TA BŪTYBĖ, KURI KURPIA PATI SAVE
       Ką tai reiškia? Ogi pačią žmogaus esmę. Žinosi savo esmę, niekada nenukrypsi nuo azimuto, to Kanto kategoriškojo imperatyvo, kuris, ko gero, man ne tiek padėjo, kiek pakenkė. Žinoma, aš tuo nenoriu pasakyti, kad kategoriškasis imperatyvas yra pasenęs ar tobulintinas. Ne! Jis yra ne kiekvieno nosiai. Pagaliau... Jedem das seine⁵.
       O gal žmogus yra ta būtybė, kuri vaidina? Kuri bėga nuo savęs? Kuri bijo savęs kaip velnias kryžiaus? Beje, tokią mintį man pakišo ir net sutvirtino mūsų seimūnai, kurie, žinodami, kad jų gražbylystė perduodama per radiją ir televiziją, iš kailio neriasi norėdami pasirodyti ne tiek protingi, kiek sąmojingi auksaburniai, o tuo ir... reikalingi.
       Bet gal ir ne? Žmogus dar nepažino savęs. Ir vargu ar kada nors pažins.
       Pagaliau Rokas Trupinėlis sulaukė momento, kai padūkęs automobilių, limuzinų, autobusų, sunkvežimių, troleibusų tvanas apsilpo, atslūgo ir juodu galėjo pasinaudoti pėsčiųjų teise jiems skirtoje vietoje pereiti gatvę. Todėl abu ne tiek dairėsi, kiek skubėjo. Tačiau ar akimirką užsisvajojo, užsižiopsojo, ar tiesiog sutriko, susimėtė ir... klaikiai sužviegė stabdžiai, sužviegė tiesiog skerdžiamos kiaulės balsu ir vėl tas pats rytą jau girdėtas balsas dar sykį it perkūnas iš giedro žvaigždėto dangaus padrioksėjo:
       – Tavo tasai „kamikadzė“?
       – Nei mano, nei tavo, – nesuspėjęs nei išsigąsti, nei susigaudyti, kas atsitiko, vis dėlto filosofiškai atsakė Rokas Trupinėlis.
       – Oho, koks životosofas!
       – Oho, koks molokososas!
       – Ja – molokososss? – kaip iš žemės šalia jo išdygo skustagalvis keturkampis atletas su kažkokiu gelžgaliu rankoje, pasiruošusioje visur daryti tvarką.
       – Molokosos! Molokosos! Molokosos!... – visa gerkle, tarsi išprotėjęs, ėmė šaukti Rokas Trupinėlis. Ir taip šaukė, tarsi geistų išlieti, išrėkti visą per daugelį metų susikaupusią širdgėlą, visus prakeikimus, visus afganus, visas Berlyne išleistas Biblijas su Gustavo Dorė graviūromis, visus Adėlytės „Broliukus“... visus atsitiktinumus, visus atkurtos Nepriklausomybės absurdus, visas negandas, nelaimes... visus gausiai ir dosniai siūlomas Seimo ir teismų įstatymus ir nuosprendžius.
       Kas vėliau atsitiko, Rokas Trupinėlis niekaip negalėjo iki galo nei suprasti, nei suvokti, nei kam nors žmoniškai papasakoti ar paaiškinti. Tik išgirdo sausą, kažkokį atsargų ir net švelnų garsą it sprigto spragtelėjimą ar pakštelėjimą lūpomis, palydėtą lyg palengvėjimo atodūsiu, ir jis tuojau pat prie savo kojų išvydo Moirį, kuriam iš pražiotos, tarsi be galo nustebusios ar norinčios kažką pasakyti burnos tekėjo skaisčiai raudonas kraujas. O kai vėl pakėlė akis, dar labiau nustebo: nei limuzino, nei keturkampio skustagalvio atleto, nei mašinų srauto nebebuvo. Nieko. Ničnieko nebebuvo. Tik kažkur iškilmingai mušė laikrodis.
       Rokas Trupinėlis dar ilgai mintyse skaičiavo laiko dūžius, kol ėmė spengti ausyse. Tada parpuolė ant kelių ir pro ašaras žvelgė, kaip gęsta ir niaukiasi Moirio akys. Kai visas jo kūnas dar kartą kitą mėšlungiškai truktelėjo, o akys, tarsi geisdamos įsižiūrėti į žmogų, kuris jam patikėjo viso savo gyvenimo išpažintį, kažkaip keistai apsivertė ir pašoko orbitose, Rokas Trupinėlis vėl išsitiesė visu ūgiu ir ėmė kimiai šūkauti:
       – Molokososas! Molokososas! Molokososas!.. Pienburnis!...
       Sosas!.. Sosas!.. Sosas!.. Burnis! – atkartojo aidas kažkur nuo Neries upės.
       Pavargęs, užkimęs ir svaigstančia galva Rokas Trupinėlis vėl parpuolė ant kelių ir priglaudė lūpas prie kruvinos Moirio galvos. Paskui išsitraukė nosinę ir pradėjo šluostyti jam burną. Ir niekas dabar žmogui nebuvo taip svarbu, kaip palydėti į paskutinę kelionę velionį Moirį, kuriam ką tik atliko viso savo gyvenimo išpažintį. Ir nejučiom prisiminė, kad ne prošal būtų tarti ir atsisveikinimo žodį. Bet kol kas įstengė pasakyti tik tiek:
       – Atleisk, brolau, kad aš norėjau tavim atsikratyti, užuot iš pat pradžių ieškojęs rakto į tavo širdį.
       Paskui Rokas Trupinėlis paėmė nebegyvą Moirį už visų keturių kojų, prieš tai dar atsiprašė, kad negražiai, o tik patogiai paėmė, nunešė į šalį, kur kadaise stovėjo balta kažkokio šventojo koplytėlė, paguldė ant pajuodusios tarsi iš nebylaus skausmo žemės ir ilgai stovėjo žvelgdamas į mėnulio šviesos nužertą Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią, kuri atrodė lyg vartai į amžinos ramybės šalį. Žvelgė ir tyliai kartojo: „Regina pacis funda nos in pace, Regina pacis funda nos in pace, Regina pacis funda nos in pace...“ Ir staiga nervingai sujudėjo, dar nervingiau ėmė trypčioti vietoje markstydamasis ir lenkdamasis į priekį, kol iš tamsos išniro balta kalijos taurė. Ji buvo labai panaši į pražiotą prakeikimui senės Adėlytės burną. Tačiau Rokas Trupinėlis senės žodžių nesiklausė, tik pats sau tarė:
       – Dabar aš jau žinau, ką toliau turiu daryti. – Ir tarė ne tik pats sau, bet ir tai gūdžiai nakčiai, kuri gaubė visą miestą, visus gyvuosius ir mirusiuosius gedulingai šnarančia vėduokle. – Dabar žinau ir tai, mano brolau Moiri, kodėl iš pat pradžių norėjau tavim atsikratyti. Galiu dabar tau tai ir pasakyti: todėl, kad mačiau tavo akyse savo ir tavąją Lemtį. Mačiau tą Lemtį ir nenorėjau, vengiau apsisunkinti laidotuvėmis. Nenorėjau, nors ir žinojau, kad žmogus yra ta būtybė, kuri laidoja, nors mano giminėje buvo geroji Laidotuvių Motina, nors...
       Kiek atsipeikėjęs nuo patirto lemties smūgio, Rokas Trupinėlis pastebėjo prie didžiulio kaip namas reklaminio stendo, kur buvo vaizdingai parašyta „NAUJA! „IKI“ – 600 metrų“, stoviniuojantį vyriškį, kuris prie krūtinės glaudė beždžionėlę – kapuciną ne kapuciną, kažkokį negražiai besivaipantį juodai rudą padarą. Tasai vyriškis, atrodo, čia buvo paskyręs kažkam pasimatymą ir todėl, nekantriai vaikštinėdamas žingsnį kitą pirmyn, žingsnį kitą atgal, lūkuriavo ir vis žvilgčiojo į laikrodėlį. Nekantravo ir beždžionaitė. Ji maivėsi, raivėsi, čiupinėjo savo galvą ir papilvę, glostėsi krūtinę. Kai tasai vyriškis atsidūrė arčiau ir jųdviejų akys susitiko, Rokas Trupinėlis jau nebeiškentė nepaklausęs:
       – O gal kartais matėt, kaip čia viskas įvyko? Ogi su tuo skustagalviu ir šunim? Juk iš šalies visada geriau viskas matyti.
       – Ir ne tik aš – mes abu viską puikiausiai matėm, – noriai leidosi aiškinti nepažįstamasis. – Ir matėm nuo pradžios iki galo. Kaltas tasai skustagalvis limuzino vairuotojas. Tik jis. O jūs, jeigu čia dar stovite ir su manim šnekate, turite būti dėkingas tik savo draugui šuneliui. Jis išgelbėjo jus nuo tikros mirties. Kai skustagalvis pakėlė mauzerį, tamstos keturkojis bičiulis žaibiškai pašoko ir čiupo jam už rankos. Tik gaila, kad mirtiną šūvį nukreipė į save. Tokiam didšuniui reikia tikro paminklo. Tegul visi mato, kad ir šiais laikais ištikimybė dar ne tuščias žodis.
       – Ačiū tamstai. Taip ir maniau, – apsidžiaugė Rokas Trupinėlis. – Kitaip ir būti negalėjo.
       Rokas Trupinėlis dviem pirštais užspaudė Moiriui akis, o paskui skiausčiu delnu nubraukė nuo jų traiškanas, pernykščių žolių kuokštu nuvalė nuo lūpų kraują ir užsirūkė. Nors rūkyti seniai jau buvo metęs, bet dūmą traukė godžiai, stengdamasis kuo ilgiau sulaikyti plaučiuose. O cigaretę ar dvi tris jis visada laikė akinių futliare. Laikė juodai valandai. Kad kiekvienu atveju galėtų išsiimti, užsirūkyti ir sekundę kitą užsimiršti. Juk nežinai, kokį pokštą likimas gali tau iškrėsti. Užsirūkydavo tik tada, kai visas jo vidinis pasaulis, prislėgtas juodų minčių ir dar juodesnių jam primestų darbų, netekdavo pusiausvyros ir susimėtydavo tarsi nelygiai pakrauta uorė. Tada pats nepajusdavo, kaip iškrėsdavo eilinę kvailystę, na, sakysim, kad ir išdalydavo ubagams ar elgetaujantiems alkoholikams pusę gautos pensijos, o už kitą pusę nusigerdavo iki žemės graibymo. Ir tokių dalykų senatvėje, kai dieną naktį turėdavo atlaikyti akistatą su Afganu ir susikaupusių darbų apsuptį ir svorį, ne mažėjo, o daugėjo. Užsirūkius visada gimdavo kokia nors mirtinai reikalinga mintis, kurią atmesti būdavo dar sunkiau negu nepaklusti tėvui arba motinai. Taip buvo ir šį kartą – sykiu su cigaretės „Astra“ dūmais, pasiekusiais plaučių alveoles ir ten kažką pažadinusiais iš gilaus miego, išsilukšteno įstabus sumanymas: nunešti Moirio palaikus ten, kur juodu susitiko, kur jis, gyvas būdamas, kiaurą naktį kaukė ir kur buvo pasiruošęs amžiams pasilikti. Nunešti ir palaidoti po ta neregėto grožio kalija, kurios žiedas atrodo it iš siaubo ir nuostabos pražiota senio bedantė burna su virpančiu iš nekantrumo atskleisti kraupią paslaptį liežuvėliu.
       Kol sučiulpė visą cigaretę, suspėjo sumesti galvoje ir laidotuvių planą. Pirmiausia droš namo, suras kokią nors paklodę ar švaresnį maišą – vieną tokį tikrai žinojo rasiąs, – pasiims tą kastuvėlį, su kuriuo prieš daugelį metų žaisdavo smėlio dėžėje Jotvingas, kai dar buvo mažas ir nekaltas, kai dar nė nesapnavo, kad yra tokia šalis Afganistanas, kur kaifuoja daugybė kareivių, sugintų atlikti internacionalinę pareigą.
       Pasiėmęs laidotuvėms reikalingus daiktus, grįš atgal prie Moirio, kurį laikinai paslėps už to reklaminio „IKI“ stendo. O paskui suvynios Moirio palaikus į paklodę arba įgrūs, atsargiai ir pagarbiai, į maišą, nuneš prie to kapo, kurį puošia kalija, dalį vainikų ir gėlių nukels į šalį, iškas ar iškapstys tinkamą duobę, įdės palaikus ir užkas. Ne, užkas ne tuoj pat. Prieš tai dar tars žodį. Na kad ir tokį: „Brangusis, narsusis Brolau Moiri, šaunusis „Kamikadze“, štai Tu jau žengi į Taikos ir Ramybės karalystę. Ir žengi ne kaip priverstinės ar privalomosios vergiškos tarnystės auka, o kaip šuniškos ištikimybės simbolis. Aš žinau, kad dar prieš didvyrišką žūtį Tau buvo atėjusios juodos dienos – tu netekai savo šeimininko, draugo ir maitintojo. Ir žiaurusis likimas ėmė persekioti ne tik Tave, bet ir Tavo brolius, seses ir visą gentį, kurios šimtai, o gal ir tūkstančiai narių dabar bastosi po gatves, aikštes, parkus, elgetauja, badmiriauja, šąla. Ir baigia savo dienas po mašinų ratais, iš bado, nuo ligų, vaikėzų paleistų akmenų, bet dažniausiai – nuo negailestingos šungaudžių rankos. O juk buvo toks metas, kai žmogus, kuris rūpinosi ne tik savimi, bet ir savo vaikų ateitim, troško surasti tokią būtybę, kuri jam ištikimai tarnautų ir saugotų jį ir jo turtą nuo vagių ir visų pavojų. Tokią būtybę, kuri jam ištikimai tarnautų ne tik laimės, džiaugsmo valandomis, bet ir negandų metu. Ir jo akys nukrypo į Tave, šuneli, į ištikimybės, paklusnumo ir prisirišimo prie žmogaus simbolį. Ir jo akys bei širdis neapsiriko – šuva, kad ir kur jis gyventų ir tarnautų, mieste ar kaime, Europoj ar Amerikoj, Afrikoj ar Azijoj, pateisino visas jo viltis ir visus lūkesčius. Deja, to nepasakysi apie žmogų, kuris dažniausiai sugeba reikalauti ištikimybės tik iš kitų, o pats leidžia sau likti niekam neįsipareigojęs. Vargu ar geresnis ir aš Tau, brangusis Brolau Moiri, buvau. Ypač pirmomis mūsų susitikimo valandomis. Ir aš kaip velnias kryžiaus bijojau Tau įsipareigoti, Tau tarnauti. Oo ta mūsų žmogiška, nežinia kokio šėtono atnešta ir pasėta sėkla – baimė įsipareigoti, vienas kitam tarnauti, būti ištikimam! Ir geriausiai tai įrodo atkurtos mūsų Nepriklausomybės triumfo ir kančių laikas. Tas laikas, kai žmonės, mūsų brangūs tautiečiai, vos tik nusimetė okupanto užkrautą naštą, vos tik pasijuto bent kiek laisvesni ir saugesni, pamiršo visus budėjimus prie Parlamento ir Televizijos bokšto, pamiršo varganus rublius, suaukotus deputatams ir jų apsaugai, pamiršo Baltijos kelią, tą gyvą jaunų ir senų žmonių širdžių grandinę nuo Vilniaus iki Talino, pamiršo daugelį metų trukusią nevalią ir ėmė vienas į kitą skersakiuoti, žvelgti nebe kaip į draugą, bičiulį, tautietį ar pilietį, kuris dar vakar su juo dalijosi paskutiniu duonos kąsniu džiaugsmo ir skausmo valandomis, o kaip į priešą, balastą, išlaikytinį, konkurentą, papildomą burną, atitraukiančią gardesnį kąsnį nuo jo paties išponėjusios ir jo vaikų išlepintos burnos. Argi ne dėl žmogaus egoizmo, gobšumo, nepakantumo, žiaurumo, menkystės ir tuštybės, begalinio susireikšminimo ir puikybės, skubėjimo praturtėti ir pagarsėti ir Tu čia, narsusis Brolau Moiri, amžiams atgulei? Tebūnie Tau, Riteri be priekaišto, lengva Vilniaus žemelė, kurią Tu ne tik iš meilės, bet ir iš begalinės šuniškos ištikimybės niekingam šios žemės padarui žmogui aplaistei savo krauju“.
       Mintis po minties, vienas darbas po kito, žingsnis po žingsnio, step by step⁶, o taip elgtis vertė liūdnas vidinis nusiteikimas bei dvasinis pakilimas, keistas, seniai prarastas ir naujai gimęs poreikis veikti, darbuotis, įrodyti sau ir dar kažkam, kad tas ištikimas šuva buvo ne tik jo draugas, bet ir likimas, Rokui Trupinėliui padėjo be didelių pastangų susirasti visus laidotuvėms reikalingus reikmenis ir netrukus vėl ateiti prie reklaminio stendo „Nauja! „IKI“ – 600 m“. Moirio palaikai buvo nepaliesti, nors kažkieno nususęs rainas katinas iš atokiau su pasitenkinimu ar pavydu stebėjo savo amžiną priešą, tapusį lavonu. Rokas Trupinėlis jį nubaidė kojos treptelėjimu ir ėmėsi darbo. Ir tuojau pat pasigailėjo, kad anksčiau prie jau atšalusio Moirio kūno nepriglaudė jo sustingusių kojų. Dabar jas reikėjo kone laužte laužti, bet šiaip taip kojas sulenkė, virvele pririšo prie viso kūno ir gana lengvai negyvėlį įgrūdo maišan, ant kurio didelėm juodom raidėm buvo parašyta: „Made in England“. Beliko tik palaikus nunešti į kapines ir palaidoti. Nešdamas Moirį jis vėl prisiminė, kad žmogus yra Būtybė, kuri laidoja. Ir tas prisiminimas jam suteikė naujų jėgų darbui užbaigti. Manding, padėjo ir mėnulio veidas, kurio anksčiau lyg ir nebuvo matyti. Dabar jis žvelgė iš aukštybių kažko labai patenkintas, pilnas ir skaistus, lyg sočiai papietavęs ir burną paskalavęs kleboniška taure vyno dvasiškas tėvelis, nors netoliese kaupėsi grėsmingi, krauju ir pūliais pasruvę debesys. Bet labiausiai Roką Trupinėlį nustebino tyla. Jeigu anksčiau kapinių tyla jam atrodydavo kažkokia ypatinga, gyva ir kupina neišsakytų ir sustingusių žodžių bei minčių, pasiruošusi žmogų sukaustyti, sugniuždyti, pažeminti ir kartu paruošti, įkvėpti atgailai, tai dabar jis tarėsi girdįs, kaip irsta numirėlių kūnai, apsinuogina jų kaulai ir viskas virsta žeme ir niekuo. Šį kraupų nykimo jausmą dar didino šešėliai, pilni ataušusių atodūsių ir sustingusių dejonių, jie kiekvieną akimirką galėjo it votis pratrūkti ir viską užlieti nauja sielvarto magma. Tačiau Rokas Trupinėlis skubėjo ir neleido, kad toji byla jį užliūliuotų, paskandintų prisiminimuose, meditacijose arba sukaustytų judesius ir mintis. Jis čia atėjo tam, kad atliktų savo žmogiškos būtybės pareigą – ne per daug malonią, bet būtiną, – ir tik paskui galvotų apie pelnytą laisvę ir poilsį. Jis niekada sau neleis, kad Moirio palaikus po visus pasaulio kampus ir kampelius išnešiotų paukščiai, vabalai, žiurkės ir kirminai. Be to, tokios slaptos, vienišos laidotuvės jam ne pirmiena. Juk buvo laikotarpis, kai šitaip nakčia, tik be mėnulio ir įprastos kapinių tylos – naktys tada būdavo kupinos nerimo ir paslaptingų garsų, kraupių darbų ir šunų lojimo, – ir daug labiau baimindamasis ir rizikuodamas, jis kartu su gerąja ir nepailstančia Laidotuvių Motina „pavogė“ ir palaidojo ne vieną partizano lavoną, išniekintą ir numestą miestelio aikštėje ar prie bažnyčios šventoriaus tvoros. Ir nieko. Nors vėliau visas enkavėdistų garnizonas kartu su stribų šutve kiaurą savaitę šukavo miškus ir krūmynus, valstiečių sodus ir daržus, krėtė pirkias ir kūtes, daržines ir pirtis, rausėsi komodose ir spintose. Ir kaip nesiuto, kaip nesidraskė, bet „vagišių“ nesučiupo. Rokas Trupinėlis apie visus šiuos nakties žygius, atliktus kartu su Laidotuvių Motina, pašaliniams dar neprasitarė. Tai žinojo tik patys artimiausi jam ir Laidotuvių Motinai žmonės. O kadangi ir jų dauguma jau po žeme, tai dabar apie tuos žygdarbius žino tik vienas kitas patikėtinis. O šiandieninis Roko Trupinėlio žygis, palyginus su anais, yra tik šešėlis, menkniekis, nors, ko gero, ir nemažesnį graudulį ir širdgėlą keliantis. Be abejo, abejonė kirbėjo. Gal ir nėra labai gerai, kad į pašventintą kapinių žemę keturkojį kiša? Bet, kita vertus, argi šuva ne žmogaus draugas? Juo labiau, kad tas žmogaus draugas pačia savo žūtim įrodė, kad sugeba kaip niekas kitas jam tarnauti ir pasiaukoti. Žodžiu, būti ištikimas iki paskutinio atodūsio. Juk ir senovės lietuviai, į kuriuos Rokas Trupinėlis tarėsi atsigimęs ir į kuriuos norėjo būti visapusiškai panašus, savo tautos didvyrius pasiųsdavo į dausas per švarinančias laužų liepsnas kartu su jų žirgais ir medžioklių skalikais. O be to, šuva drąsiai ir nebaudžiamas lenda ne tik į gryčią ar seklyčią, bet ir į bažnyčią, ir niekas nelaiko to dideliu nusikaltimu, juo labiau – mirtina nuodėme. Tegul žmogaus draugui nebūna paslaptis ir tai, ką tas žmogus daro susikaupimo ir maldos metu. Ir dėl tokio šunelio smalsumo ar žingeidumo niekas nesikrausto iš galvos. Tad ir dabar jis, Rokas Trupinėlis, savo Moirį nuneš ir pakas ten, kur jau palaidotas jo pirmasis šeimininkas, kurį jis taip graudžiai kauksmu apraudojo. Užkas ir jokios įtartinos žymės nepaliks. Ir niekam nė į galvą neateis mintis, kad po ta balta kalija, kuri panaši į pražiotą senio burną, amžinu miegu miega ne tik žmogus, bet ir geriausias, ištikimiausias jo draugas.
       Kažkur, atrodo, čia pat, nematomas laikrodis išmušė devynis kartus. Kiekvieną dūžį Rokas Trupinėlis jautė visu kūnu, bet ypač rankų delnais ir pirštais, kurie buvo prisilietę prie Moirio palaikų. Tapo nejauku. Mat jis nežinia nuo kada baiminosi, kad žmogų gali palaidoti per anksti. Per anksti net po trijų dienų budynių. O jei atsigaus? O jeigu duobėje pabus? Ir štai jis privalo laidoti dar prieš tris ar penkias valandas gyvą buvusį padarą. Tegu Moiris ir ne žmogus. Bet vis tiek... Gal dar luktelėti? Bet kur? Ką veikti? Budėti? Prie šuns? Per maišo drobę paglostė Moirio galvą ir įsitikino, kad ji šalta kaip ir žemė. Iš žemės atėjęs, į žemę ir vėl nueisi! Ir tuo pačiu metu Rokas Trupinėlis pagalvojo, kad kapinėse jame užsnūsta ar numiršta kritikos ir Teisybės ieškotojo jausmas ir talentas. Už kapinių mūro sienos lieka net ir tokia aksioma: „Kol pasauly Mamona viešpataus, tol teisybės Don Kichotas nesulauks“. Todėl čia, mirusiųjų mieste, viską priima taip, kaip yra ir negali kitaip būti. Šita išsipildymo ir pilnatvės sintezė visada pažadina didelį atlaidumą ir ryžtą daryti visiems gerą net prieš savo žmogišką norą bei valią. Kapinėse kažkas nuo jo tarsi atplyšta ir nukrenta it suragėjusi oda, luobas ar pluta, jis tampa toks kaip ankstyvoje jaunystėje – be patirties, be melo ir klastos. Ir tik gatvėje vėl tampa toks kaip KITI – svetimas sau ir nesuprantamas visiems. Net chuliganų gatvėje užpultas, jis priešinasi gindamas ne save, bet KITĄ. Kapinėse, kur medžiai gedulingai susikaupę, mirtis pavirsta laukiamu poilsiu, o žmogžudiškas kaifas – saliamonišku gestu. Kapinės jam neretai padeda suprasti ir tai, kas nesuprantama, padaryti tai, kas nepadaroma, atleisti tai, kas neatleidžiama. Mirusiųjų mieste siela nuskaidrėja, kūnas pailsi, sielvartas sumažėja, net prakeikimas nušvinta kitokia šviesa ir atrodo kaip pažinimas. Kapinėse jis pasijunta pats savimi, paklūstančiu be prieštaravimų kategoriškajam imperatyvui: SPRĘSK PROTU, VADOVAUKIS SĄŽINE!
       Rokas Trupinėlis ėmėsi darbo: viskas buvo apgalvota. Krepšelius, gėles su vazonėliais, vainikus, nesudegusias žvakes patraukė į šalį ir kauburėlio kojūgalyje išrausė ne per didžiausią, bet gana gilią duobę. Tačiau prieš nuleisdamas Moirio palaikus į duobę, jis staiga pajuto neatšaukiamą būtinybę dar juos ištraukti ir suvynioti į švaresnį drabužį, negu tas senas, nors ir išpurtytas maišas. Nedvejodamas nusivilko puspaltį, švarką, megztinį, nusirišo kaklaraištį ir nusitraukė viršutinius marškinius, kurie irgi dievaži buvo nekokie, bet laidoti tiko geriau negu senas zuperinis maišas „Made in England“. Kaip kūdikį suvystė Moirį, pabučiavo į keistai pasmailėjusį ir pašiurpusį pakaušį, nusišluostė skiausčiu delnu ašarą ir įleido palaikus į duobę. Birų smėlį subraukė kone iš karto abiejų rankų plaštakom ir pritūpė pailsėti. Ir vėl jį prislėgė ta keista, paslaptingai ošianti tyla. Išsitraukė iš kišenės butelį su „vaistais“, atsuko kamštelį ir ilgai pasigardžiuodamas gėrė. Tuščią butelį padėjo prie kojų ir užsimerkė.
       Nežinia kiek laiko Rokas Trupinėlis taip nei gyvas, nei miręs tūnojo klupsčias ir klausėsi tyla tapusios Moirio bylos ir trumpos draugystės su juo. Klausėsi tol, kol tyla susiliejo su ledine mėnulio šviesa. Bet tą šviesą užgožė trys šešėliai, kurie po sekundės kitos pavirto dviem vyrais ir viena moterim. Rokas Trupinėlis ne be pastangų praplėšė akis ir įsižiūrėjo: visi trys džinsuoti, su madingom odinėm striukėm, raštuotom vilnonėm kepuraitėm, tamsiais akiniais, kone vienodo ūgio. O vienas iš jų buvo net kažkur matytas. Tuo pačiu metu, kai šešėliai pavirto žmonėmis, pasigirdo ir aiškūs, aidūs lyg kokioje bažnyčioje, kupini nuostabos, piktdžiugos ir patoso žodžiai:
       – Žiū, senis besmegenis!
       – Štai kas vagia nuo mūsų kapų gėles!
       – Vagia ne tik mūsų gėles, bet ir mūsų jausmus, mūsų emocijas, – vyriškių žodžius patobulino moteriškė Monos Lizos veidu.
       Rokui Trupinėliui iš pradžių atrodė, kad tie žodžiai taikomi ne jam, todėl net nepasijudino iš vietos – kaip sėdėjo pusiau klupsčiom, taip ir liko sėdėti. Tik jo akyse kiek apsiblausė buvęs linksmas ir patenkintas mėnulio veidas.
       – Prisisiurbia „Trejų devynerių“ ir žygiuoja į kapines gėlių vogti. Ne, tokiam parazitui negali būti pasigailėjimo.
       – Argi tau, tėveliuk, nesudreba rankelytė dirbant tokį šventvagišką darbą? – tyčiojosi moteriškas balselis.
       – Kur jam sudrebės – tik pažvelk, kaip jo barzdelė dailiai apgenėta, – tarė vyriškis iš kairės. – Tikras Smetonų Antanėlis. Argi tai ne įrodymas, kad jo galūnės mielai atlieka ne tik niekšišką, bet ir ponišką darbą.
       – Toks gražus, patriarcho išvaizdos senukas ir toks... išsigimimas, nužmogėjimas, – samprotavo moteriškaitė. – Baisu! Siaubas!
       – Socializmo išpera – iš oro raudonas, viduj lavonas, – pareiškė subjektas iš dešinės.
       – Iš oro išdžiūvęs, viduj supuvęs.
       – Galva puiki, širdis kraupi, – visi jie demonstravo ne tiek jam, kiek savo išmintį, retoriką, samojų sau. O paskui matydami, kad Rokas Trupinėlis nereaguoja į jų gražbylystę ir patyčias, suskato vienas per kitą jį klausinėti, tardyti:
       – Iš kur tu toks, zombis, atsiradai?
       – Ar tiki, tėvuk, Viešpatį Dievą ir amžinąjį gyvenimą?
       – Kada paskutinį kartą vedei ožius parduoti?
       – Bet kaip tu, senelyti, šventvagiškai vogdamas, rizikuodamas, numirėlius ir vaiduoklius provokuodamas, sulaukei tokio garbaus amželio? Pasidalyk patirtim.
       – Taigi atsakyk panelei, kiek metų jau tarnauji šėtonui?
       Rokas Trupinėlis atkakliai tylėjo, nors viską girdėjo ir buvo sąmoningas. Tik jam atrodė, kad visa tai jo neliečia, kad tai, kas čia vyksta, vyksta sapne.
       – O gal jis kurčnebylys?
       – Atrado kurčnebylį – jis satanistas. Kiek jau nusiaubei kapinėlių? Kiek nuvertei kryžių? Sudaužei paminklų? Nujojai vainikų? Na prisipažink!
       Rokas Trupinėlis vis dar nepravėrė lūpų. Vargu ar jis iš viso begirdėjo tuos įžeidinėjimus, tuos paikus klausimus, tuos kaltinimus ir spėliojimus. Rasi ir dėl to nekreipė į juos jokio dėmesio, kadangi iš galvos neišėjo mintis, ar įsidėjo tuos degtukus, kuriuos buvo suradęs virtuvės stalo stalčiuje. Prisiminė tik tiek, kad juos laikė rankoje ir negalvojo, kam jie bus jam reikalingi. O dabar degtukai tikrai praverstų.
       – Ar ne laikas būtų senį jau pakalbinti ne lietuviškai, o holivudiškai? – pasiūlė tasai, kuris pradėjo pokalbį. Jam džiaugsmingai pritarė Mona Liza ir nusiėmė akinius, tarsi geisdama mirusiųjų mieste visus nustebinti ne tiek paslaptingumu kiek vitališkumu bei grožiu. Ir iš tikrųjų mėnulio šviesoje be tamsių akinių ji panėšėjo į žalsvai auksinę fėją, išnirusią iš Vrubelio paveikslo rėmų.
       Dabar tyla pasiekė apogėjų, sustingo net linksmas ir kažkuo labai patenkintas mėnulio veidas, bet virš kapinių pakibo lemtingos grėsmės nuojauta. Ir tą grėsmę jautė ne tik gyvi padarai, sulindę į savo olas ir plyšius, bet ir negyvi daiktai – kryžiai, paminklai, antkapiai, jau nekalbant apie medžius ir medelius. Jie grūdosi vienas prie kito, tarsi ruoštųsi taip susibūrę atremti galimą smūgį – nematytą, negirdėtą, neregėtą. Laukė to smūgio kaip kulminacijos, kaip visos egzistencijos įprasminimo ar paneigimo ir Rokas Trupinėlis. Laukė susikaupęs ir sukandęs dantis. Laukė taip, kaip prieš kupetą metų laukė, kai per šėlstančią pūgą palydėjo dar mažą Jotvingą į mokyklą, kur jis, vos tik nusipurtęs sniegą ir rūbinėj palikęs paltuką ir ausinukę, ilgu ir tuščiu koridorium nukūrė į savo klasę. Jis, tėvas, stovėjo prie didelio mokyklos lango, už kurio dangus maišėsi su žeme, ir žiūrėjo. Stovėjo prie tirtančio, krūpčiojančio stiklo, žiūrėjo ir laukė, bene Jotvingas, prieš įsmukdamas į savo klasę, dar atsigręš, jųdviejų akys susitiks, ir jis, vaiko tėvas, sūnaus lūpose perskaitys: „Tėtuk, tu kietas“. Ne, nesulaukė. O va dabar sulaukė iš tos... trijulės. Galingas ir taiklus smūgis Roką Trupinėlį parbloškė šalia naujo kapo, padrikai papuošto gėlėmis ir vainikais. Jis suspėjo pamatyti tik pažirusias iš akių auksines, sidabrines žiežirbas ir juodus paukščius, lesančius mėnulį ir užtemdančius dangų. Ir dar suspėjo prieš įsikniaubdamas veidu į žemę, į tą ką tik supiltą kauburėlį, pagalvoti: gerai, kad jie neatėjo anksčiau – aš savo pareigą atlikau. Nejautė nei baimės, nei skausmo, vien tik keistą gniuždantį liūdesį, kad Jotvingas tąsyk neatsigręžė ir jųdviejų akys nesusitiko.
       Roką Trupinėlį pažadino šaltis. Tačiau ir sąmonę atgavęs, ir akis praplėšęs jis pirmiausia pamatė ne savo šąlančias kojas, o tris žvirblius, bestrikinėjančius netvarkingai sudėtose gėlėse ir žalumynuose. Jo širdis pašoko iš džiaugsmo ir netikėtumo, ir jis nežinia kiek laiko negalėjo atplėšti akių nuo tų seniai regėtų pilkuonėlių. Jeigu tuo metu kas nors būtų jo paklausęs: „Kas tau, Rokai Trupinėli, didžiausią įspūdį padarė per pastaruosius devynerius nepriklausomo gyvenimo metus?“, jis nedvejodamas būtų atsakęs: „Žvirblių atgimimas“. Bet tuojau Rokas Trupinėlis nustėro pamatęs iškastus ir nuogai išrengtus Moirio palaikus. Viena šuns akis buvo kiek pramerkta ir skausmingai žvelgė į chaosu paverstą buvusio šeimininko amžinojo poilsio vietą. Moirio pakaušis buvo dar labiau pasmailėjęs, pašiurpęs ir atrodė kaip fantastinio paukščio kuodas. Rokas Trupinėlis žvelgė į tą keistą kuodą tol, kol suprato, kad dabar svarbiausia iškastą Moirį palaidoti iš naujo. Tačiau vos tik pasijudino, visą kūną nusmelkė baisus skausmas. Todėl jam nieko kito ir neliko, kaip žiūrėti, kas dedasi aplink, kaupti jėgas ir pamėginti apsiprasti su tuo visą kūną persmelkiančiu skausmu. Visa laimė, kad jis dar iš to meto, kai dieną klajodavo, o naktį nemiegodavo, buvo pramokęs įsakinėti pats sau. Ir tai jam labai praversdavo. Net ir tada, kai suremdavo fiziniai ir dvasiniai skausmai. Ypač įsigudrino nukreipti nuo skausmo dėmesį. Sakysim, pasiunta dantis, subjursta pilvas ar širdis, o jis persikelia mintimis į filosofinį Neigimo neigimo dėsnį ir sukandęs dantis ima jį iliustruoti, įprasminti savo nuotykingo gyvenimo pavyzdžiais. Ir padeda: netekęs visuotinio dėmesio, skausmas pamažu susigėsta ir pavirsta iš imperatoriaus... manipuliatorium. Taip buvo ir šį kartą – Rokas Trupinėlis nukreipė mintis nuo skausmo į... skubėjimą. Į kokį skubėjimą? Tokį, kuris žudo žmogų dabar ir čia, o visai pražudys ateity. Tik pagalvokit – užuot pažinęs ir perpratęs tai, ką jau yra atradęs ar sukūręs, žmogus lyg akis išdegęs bėga ir bėga prie naujų atradimų ir išradimų. Vis skuba ir skuba. Skuba gyventi, skuba viską patirti, skuba pagarsėti, skuba praturtėti, skuba svaigintis, skuba nuodytis, skuba pasenti, skuba viskuo nusivilti... Skuba įteisinti ir pasmerkti, skuba legalizuoti ir uždrausti, skuba privatizuoti ir dezorganizuoti... Skuba balsuoti ir klonuoti... Skuba, skuba... O paskui, atsikvošėjęs ir susiprotėjęs, skuba viską griauti, naikinti. Argi ne taip atsitiko su atominėm elektrinėm, su nepaklusniais globalistams miestais, su raketomis, turinčiomis branduolines galvutes, su amžinosiomis vertybėmis, kurios dar vakar žmogui padėjo prasmingai gyventi ir ramiai mirti? Tasai nutrūktgalviškas skubėjimas, o ne kas kitas yra mūsų tikrasis prakeikimas. Ir pamažu Rokas Trupinėlis taip įsismagino, įsismarkavo, kad visa galva užvirė kaip košės puodas, o aštrus skausmas, tas dieglys, varstęs visą kūną, pritilo, ištirpo ar pasislėpė. Todėl pasirėmė abiem rankom į žemę ir ieškojo tos vietos, kur vakar žydėjo kalijos žiedas. Deja, jo nebebuvo. Nebebuvo ir kelių prašmatnesnių vainikų. Sumažėjo ir vazonėlių su žydinčiomis gėlėmis skaičius. Ėmęs judėti ir įsidėmėti, vėl pajuto kojose šaltį. Nusviedė palaikius batus, nusimovė kojines ir abiem rankom ėmė masažuoti, trinti pamėlusias papades. Trynė tol, kol pradėjo streikuoti, permušinėti širdis. Akyse ėmė tavaruoti. Bet į kojas pamažu grįžo šiluma, o rankos pasidarė raudonos kaip chirurgo pirštinės. Tik dabar pasijuto esąs kone plikas ir virpantis kaip epušės lapas. Pamatė išmėtytus viršutinius drabužius – švarką, puspaltį, šaliką, beretę, pusbačius, piniginę, o zuperinis maišas su užrašu „Made in England“ buvo įmestas į duobę, iš kur buvo ištrauktas Moiris. Tapo aišku, kad užpuolikai, tie džinsuotieji, visur ieškojo, drabužius kratė tikėdamiesi rasti pinigų, bet kodėl jiems užkliuvo Moirio palaikai? To Rokas Trupinėlis neįstengė suprasti. Matyt, sukėlė jiems įtarimą keli kraujo lašai ir ką tik sukasta žemė.
       Apsimovė kojines, apsiavė batus, vargais negalais atsistojo ir šlubčiodamas iš lėto apėjo išdraskytą kapą; aštrių skausmų, kokių nors dieglių nebejautė, bet vis dėlto hipnotizuodamas save nuolat kartojo: „Gera buvo nebūti, bet neatlikta pareiga verčia būti“. Ir dar kurį laiką vaikštinėjo. Baigęs rinkti išmėtytus daiktus pagalvojo: „Šitą chlamą aš šiaip taip surinkau, bet kas surinks ir į vieną daiktą sudės mano išdraskytą gyvenimą?“ Nebent tai padarys ramus, sukauptas neskubėjimas. O kiek dar tam neskubėjimui liko laiko?
       Bevaikštinėjant pamažu sutvirtėjo žingsnis ir širdis nustojo maskatuoti ir streikuoti. Visas dėmesys dabar susikaupė prie Moirio palaikų. Ne, Moirio jis čia nebelaidos! Ilgai nebegalvodamas ir nesvarstydamas, sugrūdo Moirio palaikus į zuperinį maišą „Made in England“ ir užsirūkė. Galvoje prašviesėjo. Tik sąmonę slėgė ir širdį alino, draskė vienintelis rūpestis, kur dabar palaidoti Moirį? Juk žmogus, nepaisant visų negandų ir prakeikimų, yra Būtybė, kuri laidoja. Pamažu apsistojo prie minties, kad protingiausia būtų vėl nukakti ten, kur vakar palaidojo suvyniotą į „Lietuvos ryto“ dienraštį tą nežinomą juodą šunytį, užkopti ant to kalnelio ir šalia vieno negyvėlio užkasti ir kito palaikus. Tačiau nežinia, kodėl ši gera idėja Roką Trupinėlį taip sujaudino ir sukrėtė, kad jis ėmė virpėti tarsi drugio krečiamas. Ramindamasis kartojo: „Nieko, nieko – pasidariau emocijų vagim, pasidarysiu ir šunų palaikų duobkasiu“. Ir taip daug kartų. Ir vis dėlto nuovargis buvo dar toks didelis ir nuožmus, kad privertė atsisėsti ant artimiausio kapo kauburėlio. Atsisėdo ir pro pagyvėjusių minčių ir išryškėjusių kryžių bei antkapių mišką žvelgė, kaip rytuose vienas debesis darėsi vis panašesnis į kruviną tvarstį, nuplėštą nuo mirtimi paženklintos žaizdos. Bežvelgdamas į tą keistą debesį prisiminė, kad vakar rytą eidamas matė prie kapinių medžio vaikišką vežimėlį, kuriame buvo paguldyta išplėštom akim, nuogu pradurtu pilvuku vienakojė lėlė. Šis prisiminimas Rokui Trupinėliui suteikė naujų jėgų ir jis... pakilo. Nešinas savo našta jis nusliūkino į įsidėmėtą vietą, surado tą vaikišką vežimėlį, išbandė, kaip jis važiuoja – važiavo cypdamas ir girgždėdamas, ir Rokas Trupinėlis šalia sužalotos lėlės paguldė Moirio palaikus.
       Nustūmęs vežimėlį su tuo keistu kroviniu iki Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios, kurioje vakar regėjo Laidotuvių Motiną, bet nesuspėjo jos rankos paliesti, Rokas Trupinėlis pasuko į šalį ir sustojo. Anapus upės, kur beveik nebuvo medžių, tik vieni ant kitų grūdosi mūrai, miestas atrodė kaip didžiulė sugriauta tvirtovė, po kurios labirintus vaikštinėja žibintais nešini įsibrovėliai ir ieško gyvųjų ir mirusiųjų, kad galėtų iki soties, iki žagsėjimo žudyti, o paskui laidoti. Pamiršęs viską pasaulyje, Rokas Trupinėlis žvelgė į pabudusį ir kažkur nutrūktgalviškai skubantį miestą, kol vėl prisiminė mintį, alinusią ir stiprinusią jį kapinėse. Kodėl tas žmogus taip skuba? Skuba! Skuba! Ir gyventi, ir pasenti, ir atrasti, ir prarasti, ir pasmerkti, ir išteisinti, ir išaukštinti, ir pažeminti, ir žudyti, ir laidoti... Kada gi pagaliau jis sustos ir sau, ir kitiems pasakys:
       – Skubėkime ne kojomis, o galva.
       Vos tik spėjo Rokas Trupinėlis taip pasakyti, prie jo sustojo policijos mašina. Iš jos išlipo du uniformuoti vyrai. Vienas jų atidavė jam pagarbą ir paklausė:
       – Jūs būsite Rokas Trupinėlis?
       – Toks esu, o ar būsiu, dar nežinau.
       – Eikite su mumis, – pasakė antras policininkas ir uždėjo jam geležinius antrankius.
       – Kur mane vedate? – paklausė Rokas Trupinėlis.
       – Ne mūsų reikalas.

       Vilnius, 1995–2000

 
       ¹ Be pykčio ir šališkumo, objektyviai (lot.). (Atgal>>>)
       ² Padėtis be išeities (lot.). (Atgal>>>)
       ³ Geriau raudonas negu lavonas (angl.). (Atgal>>>)
       ⁴ Šalin prancūzų filosofiją ir istoriją! (Pranc.) (Atgal>>>)
       ⁵ Kiekvienam savo (vok.). (Atgal>>>)
       ⁶ Žingsnis po žingsnio (angl.). (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt