|
<< Atgal
ELENA BUKELIENĖ
Atgyvento laiko ženklai
Vytautas
Rimkevičius. NEŽINOMIEJI. GIMĖ RUDAS KŪDIKĖLIS. Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2005. 266 p.
Sukako penkiolika metų nuo rašytojo Vytauto
Rimkevičiaus mirties (1930. XII. 26 1991. I. 20). Gyveno dar savaitę po Sausio
13-osios. Nors sunkiai sirgdamas, kasdien ėjo prie Seimo rūmų. Lietuva iki paskutinės
akimirkos buvo didysis jo meilės ir traukos laukas. Tėvynės širdies plakimo klausėsi
lyg savosios. Dar dūmų kvapu ir pasipriešinimo dvasia buvo užlieta
Nepriklausomybės aikštė, kurioje daugelis tomis dienomis matė rašytoją paskutinį
kartą
(P. Bražėnas. Post scriptum kūrybinei biografijai).
Rašytojo 75-ųjų gimimo ir 15-ųjų mirties
metinių proga išleista jo paskutinių darbingų, nors jau trūkinėjančios sveikatos
metų (19861988) knyga apysakos Nežinomieji ir Gimė rudas
kūdikėlis. Šių kūrinių turbūt negalima vertinti kaip rašytojo tikrojo
kūrybinio pajėgumo vaisių jau vien dėl to, kad jie paties autoriaus neparuošti
leidimui. Jų stilistika lyg žaibo blyksniai, skrodžiantys nakties tamsą. Jie
dažni, intensyvūs, ryškiai apšviečiantys žmones ir daiktus, liudijantys rašytojo
talentą, užmojus, atsinaujinimo siekius. Tačiau tai akimirkų blyksniai, jie
trūkinėja, nesusilieja į vientisą šviesos šaltinį, kuris apšviestų ir susietų
vidinės būtinybės ryšiais vaizduojamo pasaulio formas bei spalvas. Kita vertus,
šiandien paskutinėje V. Rimkevičiaus knygoje svarbu ir stebina kiti dalykai. Prieš
dvidešimt metų ore sklandė dar tik pirmosios persitvarkymo kregždės, o
prozininkas jau gyvena lyg kokiomis pasąmoninėmis nuojautomis apie artėjančius
radikalius pokyčius lietuvių realistinėje prozoje ir savotiškai maištauja net pats
prieš save, prieš savo ankstesnįjį rašymą. Jis tarsi užbaigia sovietinę epochą ir
nebesilaiko jos įskiepytos drausmės. Jo tekstai tolsta ne tik nuo socialistinio
realizmo, bet ir nuo gryno realizmo. O apysakų struktūros nedarna, ko gero, yra ne
tik kūrybinio netesėjimo žymė, bet ir į Lietuvą artėjančio postmoderno formų
laisvės, metaliteratūrinių refleksinių intarpų, fragmentiškumo, neužbaigtumo
pranašas.
Minties ir struktūros vientisumo šiek tiek daugiau
pirmojoje knygos apysakoje Nežinomieji. Joje randame kai kurių Rytų kultūros,
induizmo mitologijos užuominų, nors gerokai paviršutiniškų, o kartais ir netikslių.
Autoriaus norėta išreikšti idėja apie lietuvių kilmę iš Indijos. Galbūt tuo galima
paaiškinti ir apysakos pavadinimo daugiskaitą tarsi teigiama, jog visa tauta esame
tokie, savo pradžios nežinantieji. Rašytojas pasakoja apie vieną lietuvį
Nežinomąjį, kurio pavardė Indra toks yra ir populiariausio vedų mitinio
personažo, griaustinio ir žaibų dievo, dievų valdovo vardas. Tai autoriui svarbus
lietuvių ir prūsų kilmės argumentas. Kitas dažnai pasikartojantis apysakoje
simbolinis įvaizdis Nandanos sodas, susijęs su dievo Indros buveine. Apysakoje
Nandana dvasinio tobulėjimo kelionės tikslas, siekiamybė. Kartais ta mistinė
grynos dvasios erdvė autoriui asocijuojasi su rojaus sodais, kartais su
spindinčiomis ledu Himalajų kalnų viršūnėmis, į kurias kopia ietį rankoje
laikydamas sužeista galva karys, apsirengęs kupranugario vilnos drabužiu, ant peties
užsimetęs tigro kailį. Jo šalis nuolat kariauja, ir jis svarsto: Gal į šiaurę
patraukti paėmus savo šeimyną. Sako, mes iš tenai atėjome. Gal vėlei grįžti
Atrodo, rašytojui miela būtų ir atvirkštinė versija indai, esą, atsidūrė
pietuose, palikę šiaurės kraštus, o paskui dar kartą grįžo į šiaurę. Su
pagrindiniu apysakos veikėju siejama joga (jo raumeningas kūnas), matyt, nelabai
suvokus, kokia tai sudėtinga ne tik kūno, bet ir dvasios tobulinimo filosofinė induizmo
sistema kelias į vienybę su Dievu. Panašiai atsitinka ir su trečiosios akies
praregėjimo, nušvitimo, išsiveržimo į šviesą simboliu, kuris čia virsta savo
priešybe (juoda negyva žemė, juodas dangus, kuriame baugiai žiba žvaigždės).
Apysakos herojus atsiduria ligoninėje komos
būsenos. Jo siela atsiskiria nuo kūno, stebi jį iš šalies (apie tokias būsenas
rašoma ezoterinėje literatūroje) ir laisvai keliauja be laiko ir erdvės apribojimų,
grįždama į savo ir ne savo vaikystę (motina pagonė), įsikūnydama į Nandanon
kopiantį kareivį, į Herkaus Manto sukilėlį, į Romoje mokslus ėjusį dailininką, į
Donelaičio draugą, karaliaus Jogailos medinčių, 1863 m. sukilimo dalyvį, atsidūrusį
Paryžiuje, pabuvoja ir 1944 m. šauktinio kailyje. Ir visi jie Indros, dabartinio
vilniečio protėviai. Tos kelionės per istoriją, tų būsenų pasąmonių gelmėj
meninė motyvacija, matyt, pasiskolinta iš C. G. Jungo siūlomos kolektyvinės
pasąmonės teorijos ir paversta praktika: Jokių norų neturėjo Nežinomasis ir
nežinojo, kur pateks kitą akimirką. O patekdavo jis tenai, kur jo genų atminty
protėviai paliko ryškiausią atminimą.
Nežinomieji, komponuojami kaip persikūnijimų
virtinė (o juk tai parašyta sovietmečiu prieš dvidešimt metų!), atrodo gerokai
artimesni dabartinei literatūrai (pvz., P. Venclovo Susapnuotiems gyvenimams) negu
aniems laikams. Tiesa, tokio lygio rytietiški motyvai, dažniau klaidinantys ir
kompromituojantys negu praturtinantys tekstą, dabartinėje literatūroje, kai turime
orientalistikos specialistų aukštai vertinamus turiningus Jurgos Ivanauskaitės, Elenos
Kurklietytės, Donaldo Kajoko ir kitų autorių tekstus, nebebūtų įmanomi. Tačiau,
kita vertus, anuometinės literatūros kontekste rašytojo blaškymasis, naujų kelių
žvalgymas vertintinas kaip drąsus ir toliaregiškas ėjimas. Autorius, galbūt jausdamas
savo galimybių ribas, o gal ir nesąmoningai, svetimos kultūros motyvų esmingai nesieja
su vidine veikėjo charakterio sklaida. Jo Indra gan aiškus lietuviškos dirvos
augalas, vidutinio intelekto sovietmečio tarnautojas, gyvenęs trumparegišką,
neatsakingą, egoistišką gyvenimą savo malonumui. Gimus kūdikiui, jis meta žmoną
(nepernešu vystyklų kvapo). Užaugęs sūnus nebepažįsta savo tėvo, kuris
troško neįpareigojančio, patogaus gyvenimo. Tu nieko nemyli. Tik save, sakė
žmona. Šaltas kaip tas ledo luitas, nukritęs jam ant galvos. Nubaustas vienišumu.
Protėvių likimai, kuriuos jis patiria pakliuvęs į kitą laiko ir erdvės dimensiją,
tarsi turi grąžinti jį prie svarbiausių egzistencinių ir moralinių vertybių
meilės, gerumo, atsakomybės. Protėviai patiki, kad jo siela dar gyva, ir suteikia jam
dar vieną šansą gyventi.
Apysaka Gimė rudas kūdikėlis grąžina mus
į rašytojui artimiausią erdvę jo gimtuoju vadinamą Girėnų kaimą Suvalkijoje.
Didesniąją savo kūrybos dalį skyręs to kaimo žmonių gyvenimams, vis dėlto
rašytojas nesijautė atidavęs jam visą duoklę, išsakęs visą savo meilę, visus
sentimentus. Daugiausia neišsakymo, matyt, buvo likę apie pokarį ir apie sovietinės
tikrovės absurdą. Laisvėjant politinei situacijai, jautėsi jau galįs liestis prie
skaudžių dalykų. Tačiau viena nelaisvės žymė tekste yra išlikusi, nors tai
tikriausiai nuoširdus sovietinio rašytojo įsitikinimas, kad du istorinio vyksmo
dalyviai, vieni vadinami stribais, kartais liaudies gynėjais, kiti vyrais iš
girios, laikytini lygiaverčiais. Atrodo net, jog tie iš girios, laukdami
amerikonų pagalbos, nieko daugiau ir neveikė, tik žiauriausiu būdu žudė niekuo
dėtus žmones. Taip, rašytojas nebeturėjo laiko suvokti kai kurių istorinės svarbos
dalykų. (Šiurpi paralelė: kaimo žmonės, ypač atokesnėse sodybose, su keistu
dėsningumu žudomi ir šiandien. Įtikinama atrodo mintis, kad tos pačios nelietuviškos
jėgos vis dar siekia savų tikslų
)
Gimė rudas kūdikėlis įdomus rašytojo
sumanymas. Apysakoje išsiskiria keturi skirtingos prigimties tekstų klodai. Vienas apie
rašytojo aistrą plaukiojimą tanklaiviu po uraganų, ciklonų siaubiamus vandenynus
prie Pietų Amerikos krantų, vėliau Šiaurės jūra, lankantis daugelyje Europos
šalių. Tas buvimas grėsmingame didžiųjų pasaulio vandenų glėbyje, išgyventos
egzistencinės įtampos mirtinų pavojų akistatoje ir tvirto pagrindo po kojomis,
mažytės gimtosios žemės ilgesys, matyt, mobilizavo rašytojo vidines galias, sudarė
apmąstymams ir rašymui palankią situaciją. Taigi antrasis, storiausias, pasakojimo
klodas skirtas Girėnams ir istorijos žingsniams per juos, ir savo asmeniniam
santykiui, savo meilei jų gamtai ir žmonėms išreikšti. Bet to autoriui neužtenka.
Rašytojo turėta ambicijų rasti apysakos struktūrai modernesnį, lankstesnį
stuburą. Juo tampa Rudo Kūdikėlio personažas. Perfrazavęs populiarią bravūrišką,
su erotiniu prieskoniu dainušką, autorius perima iš jos pasakišką greito kūdikio
augimo idėją ir sukuria simbolinę savo antrininko figūrą, kuri praturtina pasakojimą
netikėtomis galimybėmis. 1945 metais vienai girėniškių šeimai gimsta vaikas, kuris
per pirmąją dieną užauga į brandų vyrą, apdovanotą ne tik vyriškumo galia, bet ir
blaiviu ūkininko protu, išmintimi, darbštumu, milžino jėga ir nemirtingumu (jo neima
kulkos). Tačiau tas lietuvio gyvybingumo, stiprybės, nenugalimumo, skaidrios dvasinės
jėgos simbolis netampa apysakos struktūros pagrindu. Autorius nesiekia visos medžiagos
perleisti per šios sąlyginės figūros prizmę. Pats prisipažįsta pažiūrėjau
į antrą perskyrimą baisu! daugiau autoriaus negu Rudo Kūdikėlio. Ne visos
struktūros sankabos tvirtos. Pirmiausia kaltas pats rašytojas, kurio lyrinė
prigimtis neleidžia kam nors kitam, kad ir sąlygiškai, atiduoti pasakotojo teisių.
Įsipareigojęs tik nuoširdžiai saviraiškai, o ne meninei logikai ir teksto
vientisumui, jis pratrūksta tokiais jaudinančiais poetiniais monologais, kurie skamba
lyg testamentiniai atsisveikinimo žodžiai gimtinei. Skuba išsakyti viską, ko negalėjo
ar nespėjo, tarsi jausdamas, kad laiko turi nedaug:
Vakar visą naktį ėjo per mane
Girėnų kaimas. Ne pro mane, o per mane. Su girios dvelksmu, su šiltomis pagirių oro
bangomis, bijūnų kvapais ir labai įdėmiai žvelgė į mane kaimo žmonės. Žmonės ėjo (p. 142).
Net keletą kartų pasakotojas pereina
vaizduotėje savo kaimą sustodamas prie kiekvienos pirkios ir jos žmonių, prisimindamas
juos, jų išdraskytas sodybas, apgailėdamas nelaiminguosius, pagerbdamas žuvusius,
išvežtus Sibiran, mirusius.
Rudasis Kūdikėlis lieka šiek tiek mistifikuotas,
ir graudus, ir humoristinis personažas, bet ne visa susiejantis, o greičiau epizodinis
veikėjas. Tačiau ta nuoširdaus, atviro kalbėjimo, atsivėrimo, išsisakymo,
refleksijų laisvė, metateksto (ketvirto klodo) atsiradimas turi savotiško patrauklumo.
Apie tokius kūrinius dabar sakoma, kad tai literatūra, reflektuojanti save, metatekstais
peržengianti savo ribas. Tačiau literatūros refleksyvumas tampa vienu iš jos
destrukcijos modusų. Dabar tai taip madinga
Taigi turbūt verta priimti V. Rimkevičiaus
palikimą ne tiek akcentuojant jo trūkumus, kiek pasidžiaugiant tuo, kas yra. Įdomus
rašymo situacijos apnuoginimas, nuolatinis ne tik jos, bet ir kai kurių ano meto
lietuvių literatūros pokyčių reflektavimas. Į laivo gyvenimą autorius įveda
Nematomąjį (piktosios dvasios analogą), kuris verčia dvejoti pervargusius jūrininkus,
kelia negatyvias emocijas, kala į sąmonę nepasitikėjimo savimi žodžius:
Liaukis! Ko tau vargt! Viskas
jau užrašyta, viskas jau išrašyta ir tu nieko naujo nepasakysi! Tai ar verta! Kam! Juk
tu beviltiškai atsilikai nuo rašančios brolijos. Visi
nuplaukė, pasąmonės srautų nešami, toli, o tu vis kapanojiesi savo Girėnuos. Kam jie
reikalingi! Liaukis! (p. 116).
Bet rašytojas, laikydamasis kietos jūreiviškos
disciplinos, nepasiduoda:
Neliesk mano Girėnų! Šalin!
Žinau manęs vėl klausi, ką aš turiu omeny piešdamas Rudo Kūdikėlio
personažą, kokias funkcijas jis atlieka. Jisai man ne
personažas. Jisai man gyvas žmogus. Seniai norėjau apie pokario metus parašyti
linksmą knygą. Kur didelės tragedijos, tenai ir didelės
komedijos. Tragedijos aprašomos, komedijos neliečiamos. O
kokias funkcijas atlieka Rudas Kūdikėlis, tai kaip sakė Getė: Jie štai ateina ir
klausia, kokią idėją aš bandžiau įkūnyti savo
Fauste. Lyg aš pats tai žinočiau ir galėčiau pasakyti.
(Vėliau aš peržvelgsiu savo rašymą ir suprasiu liūdnas mano juokas, liūdnas. Tai todėl, kad ne kvatojimų metai
buvo.) (p. 117).
Gerai, kad išleista paskutinė gero prozininko V.
Rimkevičiaus knyga. Ji baigiamasis štrichas ne tik jo kūrybinei biografijai. Tai
tarsi visos sovietinės literatūros užsklanda. Čia visas Vytautas Rimkevičius ir jo
karta su epiniais užmojais, intelektualinėm aspiracijom, šiltu lyriniu balsu ir
sarkastiškom humoro intonacijom. Ir pasaulėžiūros prieštaringumais kaip atgyvento
laiko ir savo asmeninės dramos ženklu.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|