|
<< Atgal
VAHAGN GRIGORIAN
Paukščio siela
A p y s a k a
Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 1
Iš armėnų k. vertė MARYTĖ
KONTRIMAITĖ
Aš, sako, šio namo savininkų
bendrijos pirmininkas. Būk tu kieno nori pirmininkas, sakau, bet man po
kojomis nesipainiok. Tu man grasini? klausia. Aha, grasinu.
Labai gerai, sako, viščiukus rudenį skaičiuoja. Tai ir lauk
rudens, ir nusigręžiu, kad eičiau ant stogo, bet kai nesiseka, tai nesiseka,
ko dar man trūko nagi Vahinako žmonos. Man rankos nusviro. Apskritutė apvalutė,
žinoma, į krautuvę traukia, ir kiek Vahinakas per šias dienas sulyso, tiek ji
suapvalėjo, sakytum, Vahinako kilogramai iš viršaus pas ją nuslinko. Pamatė mane,
sustojo, išpūtė akis
Ponia Anika, sakau, noriu su tavim atskirai
pasišnekėti. Aš kalbu patyliukais, kad Įkyreiva ir kiti neišgirstų, o šitoji,
atvirkščiai, kad paleis kakarinę: Neturiu su tavim apie ką atskirai šnekėtis,
niekše, tuojau atiduok mano pinigus, o jei ne, dabar pat pranešiu policijai!
Tyliau, ponia Anika, prašau, atnešiu pinigus, įvyko nesusipratimas, šiandien
negaliu, bet rytoj tikrai atnešiu. O toji vėl: Niekšas, begėdis, plėšikas,
apgavikas, girtuoklis!.. Ką čia bepridėsi? Nebūtų Vahinako žmona, bene būčiau
ištvėręs? Be abejo, kaltas esu, bet jei tu žmogus ir ta tūkstantinė tau nebuvo
paskutinė, prieš įžeidinėdama bent paklaustum: Vaho, kodėl taip padarei? Ir
jei Vaho po tokio klausimo netaptų tavo vergas gėda jam. Šitoji eina sau užpakalį
kraipydama, aš stoviu suglumęs, o Įkyreiva: Einam, vyrai, čia mums nėra ką
veikti. Stoviu nei gyvas, nei miręs, tiek suvokiu, kad Vahinako žmona su pilnu
pirkinių krepšiu begrįžtanti. Vaho tu Vaho, ar dar kada buvai toks varganas? Kaip
primuštas vaikas, kuris laukia, kad kas ateitų, uždėtų ranką ant galvos ir
pasakytų, girdi, tiek to, bet daugiau taip nebedaryk, va taip stovėjau, o toji
atėjo, praėjo pro šalį ir jau nueidama sviedė: Kad man atneštum, turi valandą
laiko. Atneščiau, bet iš kur? Į Failabazarą eiti per vėlu, namie nėra, Vahinakas
neturi, krautuvės pusėje geriau nesirodyti. Pamaniau, kad teisingiausia bus pas ją į
namus nueiti, jai prasikaltau. Nueisiu, žmoniškai atsiprašysiu, pulsiu į kojas,
kad porą dienų duotų atsilyginti. Pakilau aukštyn, paskambinau, atidarė duris,
nebežinau, ką šnekėjau, tik atsimenu, kad tūkstantį kartų atsiprašiau, vos ne
kojas bučiavau, prašiau dar porą dienų palaukti. Aš kalbu, o ji kramto, kažką
graužia ir kreivai vypso: Šiandien neatneši, rytoj turėsi atnešti du
tūkstančius, jei rytoj neatneši, poryt tris tūkstančius ir taip toliau. Kalba
apie tūkstančius ir kramto, ir vypso, dantys aštrūs aštrūs, tikrai kaip žiurkės,
liežuvis raudonas, smailas, taip gardžiai laižo sau snukį, kad spruk, Vaho, kol ne
vėlu. Kieme apsukau porą ratų, kol atsipeikėjau. Pasivaideno, sakau sau, vis per tą
pinigų stygių. Aprimęs einu namų link, diena į pavakarę, žiūriu mūsų
kieme keletas vyrų susėdę lošia nardais, Įkyreivos tarp jų nėra, tai galima prieiti
artyn, žmoniškai pasišnekėti, gal rasiu supratimą. Priėjau, atsistojau šalia,
žiūriu, kaip meta kauliukus, keista, iš pažiūros lyg ir paprasti kauliukai, bet ant
jų ne taškučiai po vieną, po du, penkis ar šešis, o tūkstantis ir šeši
tūkstančiai, penki ir du tūkstančiai
Vyrai, sakau, ar iš manęs
tyčiojatės? Pažiūri skersom, nieko nesako, lošia toliau. Ir vėl vienas meta: trys
tūkstančiai keturi tūkstančiai, kito tūkstantis ir du tūkstančiai.
Vyrai, vėl sakau, ar jums smegenys susimaišė, dorų kauliukų neturit, ar
tikrai iš manęs tyčiojatės? Vaho, brolau, eik tu sau, nori namo, nori
ant stogo, leisk mums lošti. Žinokitės, sakau, galit nors
milijonus rašyti ant kauliukų, vis tiek neturiu, o jei turėčiau neduočiau. Jau
žengiau žingsnį šalin, žiūriu paprasčiausi kauliukai, vienam iškrito du ir
šeši, kitam du ir keturi. Vyrai, sakau, kaip jūs tai darot?
Ką darom, Vaho? Kaip keičiat kauliukus, kad aš nematau? Bene tau
pasimaišė? Jau buvau begalvojąs, kad man tikrai pasimaišė, bet žiūriu vėl
kauliukai rodo du keturis tūkstančius. Tfu, kad jus kur, pasakiau ir
nuėjau. Neturėjau drąsos eiti namo, pasikėliau ant stogo.
Bepigu tau, pone Vahinakai, pasakiau, kai jis
atidarė duris, o aš įėjęs vėl uždariau, tu čia savo malonumui ramiai tūnai, o
aš ten gujamas kaip šuva. Taip, sako, įsivaizduok, aš kartais
jaučiuosi esąs dezertyras. Visai be reikalo, sakau, mano kailis storas
ir tai kartais vos ištveriu, o tu tikrai neištvertum, nors ir aš nežinau, kiek dar
galėsiu iškęsti. Kas atsitiko, Vaharšakai? taip klausia, kad negali
nei pasakyti, nei nutylėti. Įklimpom, pone Vahinakai, iki pat pakaušio. Ir viską
jam papasakojau. Durų jie nelauš, dėl to nesibaimink: žino, kad turės reikalų su
manim, nesiartins, nebent parėkaus, bet ir tai tik aš girdėsiu, bet va skola
dalykas rimtas, tavo pati, dovanok, suės mane gyvą, kasdien žada po tūkstantį didinti
skolą, žinai, ką tai reiškia nė per tūkstantį metų iš tokios skolos
neišsikapstysiu. Man rūpi skola, o jam laikraštis. Reikia gauti tą
laikraštį, Vaharšakai. Laikraštį aš turiu, neturiu pinigų. Kad stvers
laikraštį man iš rankų! Jei tos kvailystės apačioje nebūtų parašę, būtų
nieko, sakau, nuotraukoj neblogai išėjom. Bet matau ne, išbalo.
Truputį persūdė, ką? Tavo atžvilgiu jie neteisūs, sako, tu turi
namus, šeimą, miegi savo lovoje. Ir apie tave netiesa, sakau, tu joks
girtuoklis, tikri juokai. Aš esu tas, kas esu žmogus, nutūpęs ant stogo,
žinau, kodėl čia esu, o tas vyrukas tegul sau galvoja, ką nori. Tai gerai,
kad neįsižeidei, žmogus be ateities sunkokas pasakymas, tas šunsnukis rašo
nei šį, nei tą, ar aš kaltas, kad pusaklis likau, o tu kad tavo rašymas
niekam nė motais. Žmonių bėda, kad visų pirma myli patys save, jei giliau
pakapstytume, Vaharšakai, ir mudu šiuo požiūriu tikriausiai ne be nuodėmės.
Tai jau, ne visi kaip mano vyresnėlis, kiek jam sakiau kiti pelnysis, o tu eisi
kariauti, o jis, girdi, kiti man nerūpi, širdis taip liepia. Aukštai skraidė
tavo sūnus, Vaharšakai. O kas iš to, jaunas galvą padėjo.
Skraidymas, sako, ne tam, kad išsisuktum iš sunkumų. Beje, dėl
išsisukimo, kaip bus su ta priederme? Priedermės nieko bendro su
išsisukinėjimu neturi, laisvė yra priedermė pati sau. Nesupratai, sakau,
aš apie mūsų skolą krautuvei, o paskui mes pasidarėm skolingi tavo žmonai.
A, taip, kiek? Šiandien tūkstantis, o rytoj pasidarys du
tūkstančiai. Per vieną dieną tiek išaugs? Tavo žmona tokį
nuošimtį uždėjo šimtą procentų per dieną. Lyg ir truputį per
daug, sumurmėjo rausdamasis po kišenes. Tuščiai nevark, sakau.
Kieno gamybos tas laikrodis ant tavo rankos? Nežinau, nusiima ir man
atkiša. Pasižiūrėjau korėjietiškas, iš tų parduodamų pusvelčiui, jų pilnas
turgus. Už jį, sakau, nieko negausi, še, užsisek, bent laiką žinosi.
Daugiau nieko tinkamo neturiu, apsičiupinėja, nebent šitas žiedas, ir
tas vestuvinis. Aha, sakau, tokį mačiau ir ant tavo žmonos
piršto. Kai tuokėmės, nupirkau ir jai, ir sau. Ir aš, sakau,
buvau abiem nupirkęs, pernai žiemą pardaviau. Tai ar galima, klausia,
parduoti vestuvinius žiedus? Jei vyras su žmona stokoja pinigų ir
susitaria, kodėl ne? Pinigų stoka, ką gi, yra, bet susitarti mano padėty,
pats supranti, sudėtinga. Aš tai suprantu, bet šiandien, atsiprašau, pone
Vahinakai, man rodos, pats sunkiai susigaudai. Atleisk, Vaharšakai,
paaiškink. Šitas žiedas, sakau, tavo moteriškei vis tiek pražuvęs,
jei ji tave kryžmai perbraukė visą nuo galvos iki kojų ir su viskuo, kas ant
tavęs. Nežinau, tai tavo reikalas, bet jei Dievas duotų, vieną dieną nusileistum
žemyn, panorėtum pareiti namo, o ji tave priimtų, tai priimtų ir be žiedo; dabar, kai
paliko tave be duonos kąsnio, tai tu ir jai gerą darai žiedą parduodamas, kad jai
skolą grąžintum. Ne visai supratau, sako, bet sutinku, buities
dalykuose tu už mane geriau gaudaisi. Nusiėmė žiedą, aš paėmiau, pavarčiau:
Kažin kiek gramų gali būti? Anika sakė, kad šeši. Na jei ji
sakė, tai jau neapsiriks, o gal žinai, koks čia auksas? O koks, klausia,
būna? Visoks, sakau, ir brangus, ir pigus
Ne, nemanau, kad čia
būtų tas raudonasis; vienu žodžiu, po penkis dolerius už gramą duos tokia dabar
turguje aukso laužo kaina. Tai kiek čia būtų, ar užteks? Pone
Vahinakai, klausiu, apie pirkimąpardavimą savo knygose, matyt, nerašei?
Ką sakai? Niekis, užteks ir skolai apmokėti, ir dar liks. Na
tai nešk ir parduok. Nunešt nunešiu, tik šiuo metu aukso supirktuvės
turbūt uždarytos, turiu tokį pažįstamą, sakau, nueisiu pas jį į namus, gal
dar šiandien paims, kad rytoj tuščiai neprarastume dar tūkstančio.
Paėmiau žiedą ir nulėkiau žemyn. Sustabdžiau
maršrutinį autobusiuką, vairuotojui sakau: Broleli, bėda ištiko, man reikia
greitai atsidurti prie autobusų stoties, turiu tik trisdešimt dramų, ar paveši?
Truputį pasvarstė, sako: Sėsk, jei bėda atsitiko. Tai tau dėkui, gerasis
žmogau, neliksiu skolingas, kai vėl susitiksim, vietoj vienos šimtinės duosiu dvi,
sakau ir savęs klausausi, rodos, vakar ar užvakar irgi vienam tokiam panašiai
sakiau, bet kur nepamenu. Išlipau prie stoties, vairuotojas nė tų mano duodamų
trijų dešimtinių nepaėmė; man vėl pasirodė, kad bene prieš porą dienų kažkas
panašiai į mano trisdešimt dramų nė nepažiūrėjo, bet ir vėl neprisiminiau nei
kas, nei kur. Nuėjau iki pažįstamo buto, paskambinau. Duris atidarė žmona jo
nesą namie. Kada pareis? Bala žino, gal po kelių dienų, mieste jo
nėra. Man lyg per galvą trenkė. Nulipau susikrimtęs, privažiavo autobusas,
vairuotojui sakau: Brolau, mano prekė liko neparduota, paskutinius pinigus atidaviau
taksi, nepasisekė man, nepirko, turiu tik šituos trisdešimt dramų, ar paveši?
Trūksta tik dvidešimties dramų, bet tas ne. Ne, tai ne, bet argi tu
žmogus
Tas pakišo ranką po sėdyne, atseit kažin ką paimsiąs ir išlipsiąs:
Lipk lauk, aš tau
Žmonės pamatė, įsikišo: Ko prasidedi su chuliganu,
važiuok!.. Nuvažiavo, aš likau. Bene galėjau laukti kito autobuso, leidausi
pėsčiomis, kol priėjau savo krikštatėvio namus, visai be kvapo likau. Krikštatėvio
nebėra, miręs, taigi jo sūnaus namus. Įėjau, sakau: Toks dalykas, imk šį
žiedą, palaikyk, man duok tūkstantį dramų iki rytojaus, turiu skolą grąžinti, jei
gali, dar tūkstantį primesk, neturiu nė skatiko, ryt nueisim į aukso supirktuvę,
parduosim, tau skolą grąžinsiu, aišku, ir magaryčių pridėsiu. O jis man: Jei
parduodi, kokia dar skola, kaimynas išvažiuoja į Rusiją, nori nusivežti nebrangaus
aukso, palūkėk, tuoj pašauksiu. Atėjo kaimynas, tikras lapinas, kaina po penkis
dolerius už gramą, priminęs, kad jau vakaras, atpigino iki puspenkto, paskui dar nusuko
apskaičiuodamas dolerio kursą, galiausiai man padavė dvylika tūkstančių. Mano
skaičiavimais, sakau, susidaro trylika su puse. Tikrai? iš naujo
skaičiuoja. Teisingai, sako, aš suklydau, tada nereikia, tiek negaliu
duoti. Tegul bus, kaip tu sakai, duokš, ačiū ir labanakt. Vos išėjau,
man panūdo išgerti, bet su tokiais pinigais ir dar ne savais, nejau galiu sau leisti.
Nuleidęs galvą parslinkau namo. Prie įėjimo žiūriu iš kaimyno buto nutiesė
laidą, apšviestoje pavėsinėje susėdę vyrai skelia kortom; bet aš į juos net
nepažiūrėjau, iš karto pasikėliau ant stogo.
Tokie dalykai, sakau Vahinakui, dėl to,
kad vėlus metas ir dėl mūsų skubėjimo praradom mažiausiai tris tūkstančius, bet va
dvylika tūkstančių yra, ką pasakysi? Tu, sako, esi pinigų
tvarkytojas. Taigi, tūkstantį atiduodam tavo žmonai, o ko nupirkti
krautuvėje? Man kaip visada duonos ir sūrio, o sau ko nori.
Mano norus pažįsti. Ne, sako, vien gėrimo negana ir valgio
nusipirk. Pone Vahinakai, atsiprašau, kad prie tavęs prisvilau, bet turiu
vieną prašymą, paskui, prisiekiu, kai tik pradėsiu dirbti, atsiskaitysiu.
Sakyk, Vaharškai, be formalumų. Porą tūkstančių nuneščiau namo,
žmonos ir vaiko gaila
O kaipgi, sako, Vaharšakai, jei nori, visus
nunešk, pirmiau šeima, paskui mes. Ne, poros tūkstančių užteks, na gerai,
jei sakai tai tris. Nusileidau, žinoma, pirmiausia į jo namus. Ponia Anika,
sakau, pasiimk savo tūkstantį ir atleisk. Pakramsnojo, pakramsnojo, parodė
savo aštrius dantis, pačiupo pinigus ir man prieš nosį užtrenkė duris. Kad tave kur,
bjaurybe!.. Nusileidau į savo butą, išėmiau, padaviau tris tūkstančius savo žmonai.
Vaikas iš karto: Tėti, sąsiuviniai, rašikliai
Dar vieną tūkstantinę
ištraukiau: Nupirk vaikui sąsiuvinių, rašiklių ir nepamiršk jo mėgstamų
ledų. Išėjau į kiemą ir vėl nė nepažvelgęs į kortuotojus tiesiai į
krautuvę. Pardavėjas vos mane išvydęs: Vaho? Atėjai, kad perskelčiau tau
makaulę? Pakentėk, vaikine, sakau, kuo čia dėta makaulė, jau viskas
švaru, ką tik nunešiau, atidaviau. Ką atidavei, kam? Tūkstantinę
Vahinako bobai, iš kurios šiandien paėmei mano skolą. Žmogau, ar
pakvaišai, kas iš jos paėmė pinigų, bene kas nors galėtų paimti? Geriau būčiau
jai nepasakęs, likau kaip pamazgom apipiltas. Apmovė, sakau, tai bent
apmovė, dar niekas manęs vidur dienos šitaip nebuvo išdūręs. Aš save graužiu, o
pardavėjas man: Nieko nežinau, Vaho, man mano pinigai rūpi. Negi aš tave
apgaučiau, broleli mielas, sakau, štai tavo tūkstantis, turėkis į sveikatą,
o tą šliundrą pravirkdysiu! Nieko tu jai nepadarysi, veikiau ji tave
pravirkdys. Jau pravirkdė, sakau, dviejų buteliukų pinigus nulupo,
iš to liūdesio imsiu apsipirksiu, duokš, ko ten turi? Vahinakui paėmiau duonos ir
sūrio tiek, kad bent porai dienų užtektų, o sau vieną dičkį butelaitį.
Prisiminiau, kad Vahinakas sakė ir sau ko valgomo paimti, pagalvojau, ko paėmus, lyg ir
dešros užsinorėjau, bet prisiminiau, kad joje galai žino kokio šlamšto gali būti
primaišyta ir kas gerai dera prie degtinės? aišku, dar daugiau degtinės,
paėmiau dar vieną butelį. Keliems žmonėms perki? nusistebėjo pardavėjas.
Koks klausimas, brolau, visas pasaulis mūsų, pasakiau, bet pasaulis dar
nebuvo mūsų. Išėjau iš krautuvės, pasukau už kampo, atkimšau butelį ir patraukiau
nelyginant laistyčiau vystančią gėlę. Butelį vėl užkimšau, įmečiau prie
pirkinių, išėjau į gatvę, žiūriu kaip mūsų gatvė pagražėjo nakčia, o kiek
gražių jaunų mergaičių praeina, vieną jų, pamaniau, po kokio dešimtmečio parvesiu
sūnui, į žmonas, į marčias, iki tol mano reikalai, aišku, susitvarkys, vieną
iš tų dailių mašinėlių nusipirksiu (mano akys jau bus išoperuotos), smagiai
vežiosiu anūkėlius, tinkamai aprengsiu žmoną, dar jauna, turi tūkstančius
visokių reikmių. Šitaip nusiteikęs perėjau per mūsų tarpuvartę į kiemą,
nusistebėjau, kas galėjo atsitikti Vahinakui tokioje paprasčiausioje vietoje, kad
pasijustų atsidūręs juodojoje skylėje, tiesa, šlapimo kvapas aštrokas, bet ir
mūsų laiptinėse tas kvapelis juntamas, prisiartinau prie įėjimo, bet pamaniau,
pažiūrėsiu, kaip vyrukams sekasi lošti. Su pirkinių maišeliu rankoje sustojau,
žiūriu, bet nesuprantu, ką jie čia lošia. Vyrai, sakau, kokiom kortom jūs
lošiat? Dama beturinti Vahinako žmonos marmūzę, karalius Failabazare mus
apsukusio storasprandžio, valetas pabaisos iš Velniaižinkokiosburgerinės. Kitos
kortos, kur ne veidai, o ženklai dar blogesnės, ženklai visą laiką mainosi,
bėgioja šen ir ten kaip vabalai
pala, kodėl kaip taigi tikri vabalai ir
yra. Vyrai, sakau, gal nupurtytumėt tuos vabalus, paskui loštumėt?
Vėl atėjai? klausia. Neatsakau, žiūriu į tas kortas, kur tūzai
nenusakomas dalykas ant dviejų prilašėję šviežio kraujo, ant kitų dviejų jis
jau sukrešėjęs, pajuodęs. Vyrai, sakau, ar pašėlot, namie turiu normalias
kortas, palūkėkit, tuoj atnešiu. Klausyk, būk draugas, išvesk jį iš
čia, vienas sako gerajam kaimynui, tas paėmęs mane už parankės veda į šalį
ir šnekindamas pamažėle traukia link įėjimo. Vaho, kodėl tau būtinai reikia prie
ko nors prikibti, drauguži, negi tu nori muštynių, sako, juk esam kaimynai,
kiekvieną dieną matomės. Aš noriu muštynių?.. Aš jums gero noriu, bet
jei jums nereikia jūsų valia, labanakt.
Pasikėliau ant stogo, o ten lengvas vėjelis pučia,
miestas, kaip Vahinakas sako, žaižaruoja žiburių užlietas, o dangus, sakytum,
kviečia
Stebuklas, sakau, pone Vahinakai, žiūrėk, ir aš išmoksiu
skraidyti į tavo sveikatą. Ar truputį ne per daug geri? Gėrimo
nebūna nei per daug, nei per mažai, pone Vahinakai, žmogus geria tiek, kiek reikia,
pavyzdžiui, ar aš tau sakau per daug kvėpuoji? Ir pasakoju, kaip mūsų
reikalus sutvarkiau. Nuliūdo, kai sužinojo, kaip jo pati mus apmovė. Atsiprašau,
sakau, esu šį tą regėjęs gyvenime, negaliu patikėti, kad šiaip sau pakilai
ir išėjai iš namų, tądien turbūt kas nors atsitiko? Žinoma, jei tą
rytą nebūčiau išėjęs į turgų, tikriausiai dabar sėdėčiau prie rašomojo stalo
ir tęsčiau savo begalinį ginčą su lubom. Tai todėl, kad nepriėjęs turgaus sutikau
senų knygų pardavėją. Sustojau, sako, pasklaidžiau vieną knygą, kitą,
paėmiau Leonardo da Vinčio Rinktinius raštus. Šiaip sau atverčiau,
pasklaidžiau ir sustingau traktatas Apie skraidymą. Aš juk, sako,
nežinia kiek laiko vis užmigdavau ir pabusdavau su skrydžio pojūčiu. Knygą padedu,
paimu, vėl padedu, paimu. Kiek kainuoja? Tris tūkstančius. Ar
truputį ne per daug? Ne, ką jūs, čia retas leidinys, sako. Tiek su
savim neturėjau, be to, juk į turgų ėjau, ėmiau prašyti, kad palaikytų, vėliausiai
po valandos ateisiu. O jis pareiškia palaikysiąs, bet meluoti nenorįs, jei kitas
pirkėjas atsirastų, parduotų. Pone Vahinakai, sakau, ta knyga ir
dabar ten tebesimėtytų, anas išvydo, kad tau seilė varva, ir pasinaudojo.
Tikėtina, bet mane jau graužė toks kirminėlis, nežinau, ar supranti mane.
Tai negi aš nesuprasiu, pone Vahinakai, dėl tokio kirminėlio, žinai, kiek man
kliuvo? Taip, sako, bet šitas truputį kitoks lyg lemtis, ar dar
kažkas specialiai man padėjo tą knygą, ir pamaniau koks skirtumas, ar dabar
nueisiu į turgų, paskui grįšiu ir nusipirksiu tą knygą, ar atvirkščiai, nors iš
tikrųjų buvo skirtumas tos knygos buvo tik vienas egzempliorius, galėjo kas nors
paimti, o turgaus prekių į valias, kišenes išrausiau, sukrapščiau du
tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt, maždaug tiek. Būtum bent
pasiderėjęs, sakau, tikriausiai būtų nuleidęs kainą. Tikriausiai,
bet pasidrovėjau, pasakiau, kad tik tiek turiu, anas pareiškė: Drauguži, man visai
jokios naudos nelieka, tiek to, imk, matau, kad myli knygas. Paėmiau ir laimingas
parėjau namo. Ketinau vėl paimti pinigų ir nueiti į turgų, o Anika man sako, kad
nesą reikalo vėl man vargintis, eiti į turgų, šiandien apsieisim ir tuo, ką turim.
Apsidžiaugęs paėmiau knygą ir įsitaisęs krėsle gerokai paskaičiau. Nuostabus
traktatas, Vaharšakai, sako, ir kaip Leonardas prieš penkis šimtus metų
sugebėjo taip giliai atskleisti skraidymo mechaniką ir meną! Bet, matyt, pavargęs
buvau, su knyga rankoje užsnūdau. Pabudau knygos nėra. Žinoma, pagalvojau, kad
Anika paėmė, nors tokio turinio knyga neturėtų jos dominti. Pone Vahinakai,
sakau, knyga už tokią kainą galėjo ir sudominti, net aš, ko gero, būčiau
neištvėręs bent viena akim dirstelėti į knygą už beveik tris tūkstančius juk
tai net keturių butelaičių ištįsėlių kaina! Palūkėk, Vaharšakai,
sako, Anika irgi miegojo kitame kambaryje, bet nespėjau pradėti ieškoti knygos,
nes virtuvėje pasigirdo įtartinas triukšmas. Nuėjau, žiūriu ant ugnies puodas
verda, iš po dangčio urduliuodamas liejasi vanduo. Nusidegindamas pirštus nutraukiau
dangtį ir iš karto nesupratau, koks ten valgis lyg ir visas kopūstas beverdąs, tik
nelabai panašus į kopūstą, bet jei ne kopūstas, tai kas? Galop, Vaharšakai, supratau
ir nepatikėjau savo akimis, kad verda mano knyga Leonardas da Vinčis. Kaip
ir ištvėrei, nenudėjai vietoje, aš tavo vietoje nebūčiau ištvėręs.
Vaharšakai, sako, nukėliau puodą nuo ugnies, knygą ištraukiau iš vandens,
padėjau, kad nuvarvėtų ir atvėstų, klijai buvo ištirpę, nugarėlė atšokusi, bet
atrodė, kad puslapiai bus įskaitomi; visą dieną tuo užsiėmiau džiovinau po
puslapį, dėjau vieną ant kito, paskui prislėgiau keliomis sunkiomis knygomis, kad
išsilygintų, maniau sau, kai visiškai išdžius, duosiu įrišti. Taip ir diena
praėjo, sutemo. Na gerai, sakau, o ką ji pasakė? Nieko, ta
tema nekalbėjom nei aš, nei ji, o vėlai vakare, kai ji pasiteiravo, kuris eisim į
krautuvę, negi mirsim badu, pasakiau, kad aš nueisiu, sako, iš pradžių
jaučiau pasitenkinimą, kad ji ten alkana veltui laukia manęs sugrįžtant, bet ši
mažytė piktdžiuga buvo paskutinė mano sąsaja su praeitimi, dabar, Vaharšakai,
apgailestauju tik dėl to, kad išėjęs paskubom nepasiėmiau knygos. Pone
Vahinakai, sakau, aš nebūsiu Vaho, jei tu rytoj tos knygos nelaikysi savo
rankose. Neįgyvendinamų pažadų nedalyk. Vadinasi, tu menkai Vaho
pažįsti! Stengiuosi, todėl įpilk ir man stiklelį, kartu išgersim.
Susidaužėm, išgėrėm ir aš klausiu: Pone Vahinakai, kad jau tiek apšnekėjom, dar
vieną klausimą turiu kiek metų esat vedę? Daugiau negu dešimt.
Taigi, sakau, kai į šį namą atsikraustėm, judu jau kartu gyvenot, kaip
čia yra, kad vaikų neturit? Mano kaltė, ėmė juoktis, mano
sėklikės, matyt, persigandusios. Ko taip išsigando? klausiu.
Nežinau, sako, dviem žodžiais nepaaiškinsi, bet, matyt, esama gyvybių,
kurios nenori gimti. Argi kas savo noru gimsta? Gyvenama tiktai tada,
jei norima gyventi, iš to sprendžiu, kad taip pat ir gimstama. Neatmetu ir egoizmo, kas
nenorėtų gimti patogiu laiku, bet manau, kad daug kas priklauso nuo informacijos, kuri
gaunama iš tėvų. Ėhė, pone Vahinakai, tai labai nepatenkintas esi šituo
gyvenimu? Aš, sako, nepatenkintas savo gyvenimu, bet dabar, kai
nusileisiu, būtinai turėsiu vaiką. Ar iš Anikos? klausiu. Ne,
sako, iš kitos. Va dabar tikiu, pone Vahinakai, į tavo sveikatą! Turėsi
šaunuolį sūnų, smagiai atšvęsim. O kandidatė, būsimoji motina, ar jau yra?
Bus, juokiasi. Kiek tau metų? klausiu. Tiek metų esam kaimynai, o
nežinau. Keturiasdešimt. Kad tave kur, tai kodėl aš maniau, kad
esi vyresnis, tu už mane penkeriais metais jaunesnis, o aš vis pone Vahinakai, pone
Vahinakai. O aš atvirkščiai, sako, tave laikiau jaunesniu, gal vėlai
vedei, kad tavo sūnus dar toks mažas? Mano vyresnėlį, amžinatilsį
pirmosios žmonos sūnų, sakau, negi užmiršai? Atleisk, aš jo gyvo
nė karto nemačiau. Jis kaime gyveno, pas mano motiną, ten jie surinko būrį,
patraukė Karabacho ginti, nespėjau jo apvesdinti, o tai dabar anūkų turėčiau.
Įpilk, išgersim už tavo sūnus vyresniajam amžino atminimo, jis, dar kartą
sakau, aukščiau už visus nuskrido, o jaunyliui sėkmės. Mažasis, kad
žinotum, eilėraščius rašo, žiūrėk, ir bus poetas kaip tu, gal kokią dieną
atnešiu jo rašymus, kad paskaitytum. Aš ne poetas, sako, bet
atnešk. Tai kas esi, jei ne poetas? Rašytojas. Ar ne tas
pats? Ir taip, ir ne, nesvarbu, Vaharšakai, už tavo sūnus.
Vahinakas pavargo, nuėjęs atgulė, aš likau. Vaje, manau sau, tiek žvaigždžių bene tik mūsų kaime būsiu
matęs, kai dar vaikas buvau ir vasarą gultus ant stogo įsitaisydavom1.
Sėdžiu, žiūriu į žvaigždes, vis primenu sau, kad tuoj Vahinakas pasirodys, juk
jeigu miega, tai skraido, bet kai ilgai laukiau, o vis nepasimatė, tariau sau, kad gal
žmogus nesudėjo bluosto, o aš čia veltui laukiu, eisiu pažiūrėsiu, jei šiandien
neskraidys, aš irgi eisiu namo gulti, galų gale ir padorumo reikia paisyti vargšė
mano pati dabar kažin ką galvoja. Nuėjau, kur jo gulėta, žiūriu nėra. Negali
būti, juk čia jo vieta. Aha, pagalvojau, turbūt klystu, juk jau antrą
butelį atkimšęs buvau, turbūt prie kitos sienos miega. Nuėjau ir ten jo nėra.
Nei šis, nei tas. Puolu šen, puolu ten nėra, ir gana. Pamaniau, gal nulipo žemyn.
Priėjau prie durų, traukiu neatsidaro. Kaip atsidarys, jei antena iki pat stiebo
sugrūsta už rankenos. Čia pliaukštelėjau sau per kaktą aš, kvėša, tai į
dangų žiūriu, kad skrendantį išvysčiau, tai ant stogo klydinėju, o yra viena iš
dviejų: arba jis čia, arba danguje. Čia jo nėra, vadinasi, skraido. Nuėjau,
atsisėdau, vėl žiūriu į viršų, Vahinako vis dar nesimato, ir vėl save subariau:
Kvėša tu, kada atsikvošėsi, tas žmogus nuskrido sau, tikriausiai dabar savo
naujosios meilės glėby, juk ne veltui kalbėjo apie būsimo savo šaunuolio sūnaus
motiną, turbūt atrado ją žolynus renkančią. Prisiminiau savo pirmąją žmoną,
mergina būdama ji irgi eidavo į kalnus žoliauti. Nuliūdau, na aišku, buvau
išgėręs, atsistojau ir jau sukau eiti namo. Čia šmėstelėjo mintis atsigulti į
Vahinako vietą, o tai jis skraido, o aš mat negaliu. Jis geras vaikinas, tegul jį
Dievas laimina, bet kuo aš blogesnis, jis buvęs poetas ar rašytojas, aš buvęs
vairuotojas, aš knygų neskaitau ir su klaidom rašau, mano mažius juokiasi už pilvo
susiėmęs, bet aš vis dėlto raštingas, mano parašas gražus, o Vahinaką pasodinkit
prie vairo, matysiu, ar bent susigaudytų, ką daryti. Vadinasi, jei jis skraido, aš
tikrai nuskrisiu. Negi niekad neskraidžiau? Vaikas būdamas nuo mūsų namo stogo
tikriausiai tūkstančius kartų skraidžiau, bet mažas buvau, neprisimenu. Anuomet
skraidžiau ir dabar paskrisiu. Nuėjau, atguliau, truputį kietoka buvo, ypač tos plytos
netiko, jei nebūtų ryžių sulesinęs purpleliams, gal gerai būtų, nustūmiau tas
plytas šalin, ranką po galva pakišau ir Dievo vardą paminėjęs užsimerkiau. Kai
būnu pagėręs, užmingu akimirksniu. Šį kartą užtrukau ilgiau, turbūt todėl, kad
vieta neįprasta, tik staiga žiūriu aš ore. Malonumas neapsakomas! Žinoma, jei
Vahinakas nebūtų atsiradęs šalia, turbūt išsigandęs būčiau. Na kaip,
Vaharšakai, ar patenkintas? Stebuklas, pone Vahinakai, tik pasakyk, kur
skrendam? Kur nori link Ararato ar Aragaco2, man vis viena, jau visur pabuvojau, o tu pirmą kartą
skrendi, tegul bus, kaip tu nori. O ar prie Masisų galima? Kodėl
ne? Sieną pažeisim, juk žinai, kaip su turkais sutariam. Kokios
sienos skraiduoliams, Vaharšakai, jau skraidai, bet viską dar senu masteliu matuoji.
Ką žinai, sakau, iš jų visko galima laukti, ims ir pašaus, juk
gali? Nežinau, sako, čia svarbu, kaip jautiesi, aš skrendu, kur noriu
ir, kaip matai, man dar nieko blogo neatsitiko. Nevalgyčiau, negerčiau, tik
tavęs klausyčiau ir skraidyčiau, pone Vahinakai. Nulėkėm Masisų link, bet sienos
neperskridom, aš dar kartkartėm kažką ne taip dariau, Vahinakas mane drąsino, girdi,
nieko, pirmas kartas, paskui įgusiu. Taip skrendam, tik žiūriu Vahinakas
dirstelėjo į laikrodį ir jo veidas persikreipė. Kas atsitiko, pone Vahinakai?
Vaharšakai, įsikalbėjom ir užmiršau, netrukus visiškai sutems, dangus
susimaišys su žeme, bet aš būsiu šalia, nebijok, skrisk, kaip dabar skrendi, ir aš
tave tiesiai ant mūsų stogo nuskraidinsiu. Gerai, sakau, bet man jau
silpsta rankos. O kas paskui atsitiko, kai viskas aptemo, žodžiais neapsakysi.
Kokia čia baisybė, pone Vahinakai? Tai išbandymas, mūsų pasaulio
tamsybė, per kurią einam nuo gimimo dienos. Turi ištverti, klausyk mano balso ir skrisk
su manim. Vahinakas ragina, aš iš paskutiniųjų ištempiu rankas, bet kaip akmuo
lekiu žemyn. Aš krentu, pone Vahinakai! Truputį pakentėk, sako,
netrukus žvaigždės pasimatys, o paskui ir saulė patekės. Jo balsas atsklinda iš
viršaus, tai priartėja, tai nutolsta, aš krentu, jis bando pasivyti, paskutinį kartą
išgirstu jo balsą ir kaip akmuo pliumpteliu žemyn, laimei į kažką minkštą.
Atsimerkiu pažįstama vieta. Ir kvapas pažįstamas. Kaip nebus pažįstamas, jei tai
sąvartynas už mūsų namo. Noriu atsistoti, bet pabandyk atsistoti ant atmatų
kalno, tikra klampynė tai į vieną pusę traukia, tai į kitą. Ir dar
neatsipeikėjęs pajuntu, kad kažkas mane laiko nutvėręs už pakarpos kaip kačioką.
Ant kojų nesilaiko, sako, skraidyti jam panūdo! Nematau, kas šneka, bet
iš balso atpažįstu, mūsų kvartalo policijos viršininkas. Nuo tada, kai
viršininku tapo, aš jo nemačiau, bet jis mūsų kieme užaugo. Chačo, mielasis,
sakau, kaip čia pastovėsi tokioj makalynėj, o ir tu nepaleidi.
Nespurdėk, sako. Ore pakibęs, kaip nespurdėsiu. Tfu,
girdžiu šalia, viso labo šitas mums pakliuvo. Įkyreiva, klausiu,
ką tu čia darai? Tuojau sužinosi, ir ima mane čiupinėti. Baik,
atitrauk rankas, nekutenk. Jis visai perkaręs, sako ne man, Chačo, o
tas: Šį kartą turim tik jį, kito nėra, teks su juo apsieiti. O jei
nepatiks? Tegul nepatinka, sako Chačo, ką galiu padaryti, ar pats
turiu avinu virsti? Juk tau klius, sako Įkyreiva, jis tiek gėrė, kad
jo mėsa grynu mėšlu smirdės. Įkyreiva, ar aš kada skaičiavau, ką valgei,
ką gėrei, ar gal kada uostinėjau tave? Arba tu, Chačo, kai mažas vaikiščias buvai,
ar tau kada nors blogą žodį pasakiau? Užsičiaupk, sako Chačo ir kad
ims mane daužyti! Chačo, tu ne amžinai būsi viršininku, ir aš ne amžinai tavo
rankose tabaluosiu. Dėl pirmo atvejo ne tau spręsti, sako, o štai
dėl antrojo tu teisus, ir šaukia, ei, kur jūs ten pasidėjot?! Tik dabar
pamačiau, kad netoliese stovi mašina, vakarykščių šungaudžių autobusiukas.
Šungaudžiai irgi tuoj pasirodė uždusę: Atleisk, anoj pusėj matėm porą
šunų. Dabar ne šunys rūpi, sako Chačo, reikia šitą sutvarkyti,
man jau ranka nutirpo. Tuojau sutvarkysim, sako šungaudžiai, kelia
šautuvus ir taikosi į mane. Aš užsimerkiu, o Chačo rėkia: Ar jūs visai
nuprotėjot, juk čia ne šuo, galvijas, atneškit peilį! Tik dabar susigaudau, į
kokią bėdą pakliuvau, ir sakau: Vyručiai, atsikvošėkit, aš ne avinas.
Aišku, ne avinas, sako Chačo, būtum avinas, man tavo kojos nerūpėtų, tu
galvijas. Noriu prieštarauti, bet prisimenu, kad mitinge man tą patį sakė, o
jeigu tą patį kalba tokiose skirtingose vietose, matyt, kažkas yra, ir nutylu. Kas per tokius karščius valgo chašą3?
nosį suraukė Įkyreiva. Cahkadzore4
patieksiu, sako Chačo. A, tai kas kita, sutinka Įkyreiva. Tai va, sako Chačo, vieną kumpį nusiųsim kvartalo
viršininkui, kitą mūsų deputatui, ministras nori išpjovos, turi svečių iš
užsienio, kažkokius reikalus nori prastumti, o likučius turbūt aš paimsiu, nes vakare
po vaišių Cahkadzore dar noriu kepsniu ir chašlama5
pavaišinti. Nesupratau, sako Įkyreiva, o man kas teks? Tau plaučiai ir kepenys, sako Chačo, pasitieksi
tžvžiko6, ar negerai? Ne apie gerumą ar
negerumą kalba. Kodėl man visada tik tžvžikas tenka? Štai šitas, nors ir
galvijas, teisingai tave Įkyreiva pavadino. Kas kaltas, kad tu pats nieko gero suveikti
nesugebi, kiekvieną dieną žadi mums poetą, ir vis nepavyko, nepasisekė.
Kvartalo viršininkas, jei nori žinoti, dėl to poeto jau pyksta ant tavęs. Žada rytoj
pats ateiti, savo akimis apžiūrėti tą mėsgalį. Rytoj ką nors
sugalvosim, niurna sau po nosim Įkyreiva. Tą patį ir apie Gitaristą
šnekėjai, o matei, kas jį pasičiupo? Gitaristą jūs per vėlai užsakėt, o
kas Mariamą suorganizavo irgi aš. Gerai gerai, sako Chačo, bet
žiūrėk, poeto nepražiopsok, laikraštyje jo nuotrauką išspausdino, dabar kas tik
nori žino, kur jį rasti. Čia aš vėl atgavau amą ir sakau: Vahinako užkabinti
neturit teisės, jis ne avinas ir ne galvijas! Tai gal jis aukso
žuvelė? klausia Chačo, ir abudu žvengia. Ne, sakau, jis skraido.
Mielasis tas mano, sako Chačo, atpenėsiu jį kaip žąsiną iki Kalėdų,
šventėms pasitieksiu. Dar ko, tu pažeidi mūsų tautos papročius, burba
nepatenkintas Įkyreiva, ką bendro su mumis turi žąsinai, bene mes kokie anglai.
Anglus paminėjai, Chačo ploja sau per kaktą, buvau pamiršęs: ministras
dar norėjo liežuvio, sakė, kad užsieniečių, kuriuos nori užpainioti, atseit
subtilus skonis. Mano liežuvis, sakau, šiek tiek dygliuotas, subtiliam
skoniui netiks. Nieko, nupjausim, sušvelnės, sako Chačo. Imkit
viską, neškitės, numoja ranka Įkyreiva. Tuo metu pasirodo ir šungaudžiai.
Tai ką, klausia Chačo, bene peilį galandot? Aha,
prisipažįsta vienas šungaudys, vakarykštis Čigonas buvo toks gyslotas, kad
atšipo. Na tai žiūrėkit, sako Chačo, perduodamas mane šungaudžiams,
galvos ar ko nepalikit, kad avinai išvydę nepasibaidytų. Mane pastvėrę velka
nuo sąvartyno, aš spardausi, rėkiu, bet kas iš to jau nutempė prie sienos,
pargriovė, išvydau didelį aštrų peilį, bet kaip tik tą akimirką kažkas iš
viršaus užkrenta ant šungaudžių, jie mane paleidžia, o tas kažkas pastveria mane
už pakarpos ir pakelia aukštyn. Nunešė, tai velnias, nunešė! girdžiu
Chačo ir Įkyreivos klyksmą, matau, kaip jie bėga artyn, kaip šungaudžiai šokinėja
ir bando mane pastverti, vienas tikrai įsikimba į koją, dar pagalvoju galas,
neilgai pabuvau išgelbėtas, ir pabundu.
Vaharšakai, Vaharšakai, sako Vahinakas,
pasilenkęs prie manęs, pabusk, Vaharšakai! Kur mes, pone Vahinakai?
Kur kitur, kaip visada ant stogo. Žvalgausi aplink tikrai ant stogo.
Tai tu mane išgelbėjai? Nuo ko, Vaharšakai? Nuo visokių
žvėrių, nuo ko daugiau. Ilgokai galvojo, pakraipė galvą: Tai negi mes vėl
susapnavom tą patį? Nežinau, ką tu sapnavai, o aš, gali sakyti, sugrįžau
iš ano pasaulio. Taip, sako, kai miesto švaros sergėtojai tave kaip
girtą sumanė įstumti į savo mašiną, kad nuvežtų į blaivyklą, pamaniau, jog tau
tai būtų didelė gėda, ir, įveikęs pasibjaurėjimą visokiais sąvartynais,
nusileidau. Pirmą kartą skridau tik viena laisva ranka, vos užkėliau tave čia ir
pabudau. Pone Vahinakai, sakau, kokia blaivykla, niekus kalbi, jie
žmogėdros, mane galviju palaikė, ketino pjauti, chašą ir kepsnį pasitiekti.
Vaharšakai, kokius košmarus tu sapnuoji! Sapnus, ir tiek, sakau, ar
atmeni tą juodą senį, kurį Čigonu pravardžiavo, jis sėdėdavo prie spaudos kiosko,
ar šiandieną tu jį matei? Jis pagalvojo: Ne, nemačiau. Ir nebematysi.
O tą Gitaristą, kurs anoj kryžkelėj stovėdavo ir grodavo? Ne, jau kelios
dienos jo nesimato. Ir nepamatysi Mariamos, kuri, gavusi dešimt dramų,
laimindavo visus su vaikais ir vaikaičiais, irgi nepamatysi. Kodėl?
Todėl, sakau, kad juos surijo. Vaharšakai, nenoriu klausyti tokių
tavo kalbų. Jau baigiu. Ar atmeni, ką sakiau, kai skridom Masisų link?
Rodos, kažką apie sieną. Teisingai, aš bijojau, kad turkai mūsų
nepašautų, o tu pasakei, kad jei savy neturėsi baimės, turkas tik tavo pimpalą
matys. Vaharšakai, negaliu nuneigti, tas žodis yra ir mano žodyne, bet aš jo
šiaip jau nevartoju. Aišku, sakau, mandagiau pasakei, bet kažką
tokio juk sakei? Ir paskui, kai aptemo viskas, ar nesakei, kad tai pasaulio tamsybė,
per kurią einam nuo gimimo dienos? Sakiau. Ar dar tęsti?
Nereikia. Tai, sakau, jei tiek aš teisus, kodėl dėl kitko
turėčiau klysti, jau nekalbant, kad apačioje aš buvau, ne tu. Slogus sapnas,
pamiršk. Aš jau nebežinau, kas buvo sapnas, kas ne. Kai aš
pabundu savo vietoje, sako, žinau, kad buvo sapnas. Negalėjai
atsibusti savo vietoje, aš miegojau tavo vietoje. Atsiprašau, mano vieta
kitoje sienos pusėje. Kodėl kitoje, o ne šitoje? Todėl, kad saulė
teka rytuose ir sušildo, ir pasitarnauja kaip žadintuvas. Tu visados turi
atsakymą, sakau, bet kad ir ką šnekėtum, aš dabar žinau viena man
nebepatinka nei miegoti, nei nubusti. Nieko, priprasi. Prie ko aš
turiu priprasti? Skraidyti, sako. Ne, labai ačiū, aš skraiduoliu
netapsiu, geras dalykas, bet jei vėl nepasiseks, vėl pateksiu į jų nagus, kitą
kartą nebeištrūksiu. Tu, pone Vahinakai, vienas skrisk, tau sekasi. O mane tik šitai
gelbsti!
Labo mums ryto. Šį kartą, sakau, rimtai
kalbu, nes jeigu labas rytas iš viso būna, tegul bus šį kartą, todėl kad, jei šį
kartą nebus, tai ir tau, ir man galas, pone Vahinakai, garantuotas galas! Aš valausi
drabužius, grandau nuo jų purvą, o Vahinakas daro mankštą. Kamuokis, sakau,
nagi štai taip kamuokis, kad būtum sveikas, jiems dėl tavęs jau seilės varva,
svajoja apie poeto kepsnį, chašą iš poeto kojų. Juokiasi, taip užkrečiamai
juokiasi, kad net man smagiau. Atrodai labai linksmas, pone Vahinakai. Po
kiekvieno skrydžio, sako, pasijuntu tarytum įgavęs naujų jėgų.
Įdomu, kaip? Jaučiu savyje laisvę, ar žinai, kaip tai būna?
Ne, nežinau. Laisvė, sako, suteikia man sparnus.
Sapne, priduriu. Sustojo, atsiduso: Taip, sapne. Čia mano galvoje lyg
kažkas spragtelėjo: Palūkėk, sakau, o ar negali būti, kad mes dabar esam
sapne tavo, mano arba abiejų, kas įtikins, kad mes dabar nesapnuojam? Turi
fantasto vaizduotę. Kieno tokio? Fantasto, Žiulio Verno, sako,
turbūt žinai. Kaip aš Žiulverno nepažinsiu, šito
niekšelio iš Sari Taho7, kito tokio sukčiaus nėra, taip
apmulkins, kad patikėsi, jog gerą biznį suka, o iš tikrųjų jam rūpi tik čiupti ir
sprukti. Aš, pone Vahinakai, rimtai kalbu kaip įrodysi, kad mes dabar
nesapnuojam? Tuo, kad aplink mus tikrovė. Kai kartu skridom, tai
buvo netikra? Ne, sakau, mudu dabar sapnuojam. Na gerai pagalvok, ar gali būti,
kad vienas gudročius užliptų ant stogo ir nebegalėtų nulipti, o kitas gudročius
patikėtų, kad anas tikrai dūsta nulipęs, taip nebūna, pone Vahinakai, mudu dabar
sapnuojam. Mielas Vaharšakai, sapne mudu skridom ar kada matei, kad žmogus
skraidytų? Tai tu pats netiki, kad skraidai, ir tu, kaip tas Žiulvernas, mane
mulkini? Dovanok, kad su juo lyginu, tu padorus žmogus, o jis sukčius, bet dėl tų
tavo pastarųjų žodžių širdį suspaudė skraidėm sau, ar blogai buvo? Tuščiai
nesiginčykim, nesvarbu, ar sapnuojam, ar ne, svarbu, kad susikalbam ir suprantam
vienas kitą, juk taip? Teisingai. Kai mudu skridom Masisų link,
sakau, kartu skridom ir, rodos, taip pat supratom vienas kitą, ar ne?
Taip. Tai va ir dabar nesvarbu, ar miegam, ar ne. Taip, sako,
Borchesas rašo: Tu ne pabudai, o sapnuoji ankstesnį sapną, o tas ankstesnysis
yra dar ankstesniame sapne ir taip toliau. Šito tai nepažįstu. Tai
didis rašytojas, sako. Tikrai didelis, prisipažįstu. Dieve duok
jam sveikatos; gyvenimas tikra sapnų virtinė: ir pats nežinai, kada tu skrendi, o
kada į šūdą krenti, ir pabudimo nėra
Dovanok, bet argi pašvinkęs sąvartynas
tai rožynas? Beje, dabar prisiminiau, tavo kojos per pirmą pasiskraidymą smirdėjo taip
pat, kaip aš dabar.
Patekėjo saulė, ir taip gražiai, kad žmogus,
norom nenorom, užmiršti blogas mintis. Aplinkui tokia ramuma, o Masisų gražumas! Ar
yra pasaulyje dar tokia tauta, kuri mylėtų Masisus taip kaip mes, pone Vahinakai?
Ne, sako, turbūt nėra, mums jie reiškia kažką kita. Teisingai,
visai ką kita, gerai padarei, kad nepasakei geriausia, kaip amžinatilsį mano tėvas
sakydavo, yra tai, kam vardo nesurandi. Išmintingas buvo žmogus. Vaho, sakydavo,
šoferis esi, važinėji, pasaulio pamatai, ar kada regėjai ką nors tokio, kas tau
žadą atimtų? Kad ne, tėvai, bene aš koks neišmanėlis? Jaunas buvau,
iš kur tiek supratimo turėsiu, kad žadą atima ne dėl neišmanymo, o dėl širdies.
Taigi, pone Vahinakai, bepigu tau, gali nulėkti prie Masisų, kada tik pasiilgsti.
Sapne, Vaharšakai. Tu ir vėl tą patį? Nieko nebus, koks tau čia sapnas,
ar kada girdėjai, kad žmogus sapne į šūdą įkristų, atsiprašau, į bėdą
patektų, kitas jį išgelbėtų, paskui susėdę vienas kitam tą patį sapną
papasakotų. Ir tai ne pirmą kartą. Sutinku, tegul bus, kaip tu sakai,
Vaharšakai. Ne, brolau, man nereikia, kad nusileistum, arba taip, arba
ne. Taip, Vaharšakai, taip. O jei taip, tai išmesk iš galvos
nesąmones apie sapnus. Tu, pone Vahinakai, skraidai ir turi skraidyti.
Saulė pakilo aukštyn, mudu sėdim, aš po truputį
gurkšnoju, tik žiūriu kieme sumaištis. Žvelgiu žemyn lyg ir kvartalo
viršininko mersas, jam iš paskos policijos viršininko Chačo hundai.
Išlipo tikrai jie, ir ne vieni, su jais dar kažkokie žmogystos. O Įkyreiva prie
įėjimo juos pasitinka taip, sakytum, pats prezidentas atkeliavo. Pone Vahinakai,
sakau, jie apsireiškė, dovanok, užsišnekėjom, pamiršau, kad kvartalo
viršininkas ketino tave šiandien pagerbti. Vaharšakai, reikia butelį su
stikliukais paslėpti ir atidaryti duris. Paslėpti aš ne prieš,
paslėpsim, kad akių nebadytų, bet dėl durų nežinau; gal, sakau, pirma
sužinokim, ko atėjo, paskui atidarysim. Jis pareigūnas, valstybės
atstovas, jam patikėtoje teritorijoje turi teisę būti ten, kur mano esant
reikalinga. Kaip išmanai, tai ne mano buto durys, čia tu šeimininkas, bet
atsarga gėdos nedaro. O pats galvoju: atvyko ne koks piemuo, pats kvartalo
viršininkas, tegul įeina, gal turi ką pasakyti, gal tik tas Chačo buvo sumanęs mano
minkštimus jam nunešti, gal viršininkas visai ne toks, jei sužinotų, kokią mėsą
Chačo jam ketino atgabenti, vietoj nutrėkštų. Bet kokiu atveju, sakau, tu,
pone Vahinakai, pastatyk tą kėdę ir sėdėk kaip visada, tu ne koks vaikigalis, kad
išsitemptum priešais jį, tu skraidantis žmogus, nepamiršk to. Vahinakas manęs
paklausė, atsisėdo. Kai į duris pabeldė, priėjau, klausiu: Kas ten?
Atėjo ponas Gagatianas, atidarykit! Kas tas ponas Gagatianas?
Kvartalo viršininkas. Bet balsas tai tavo, Įkyreiva. Atidaryk,
Vaho, sakau tau! Kol tavo balsą girdėsiu, neatidarysiu. Nekvaršink
galvos, Vaho, atidaryk! Chačo, bene tai tavo balsas, o tu ko atkeliavai?
Atidaryk, sužinosi. Ne, sakau, jei ponas kvartalo viršininkas
atvažiavo, noriu jį išgirsti. Ir girdžiu: Vaho, tai aš, kvartalo viršininkas,
atidaryk! Mano vardas, sakau, Vaharšakas. Niekus pliauškia,
girdžiu Įkyreivos balsą, ir pase jo vardas Vaho. Nusprendžiau
pasikeisti vardą, sakau, jau padaviau pareiškimą, taigi, nori ar nenori, mano
vardas Vaharšakas. Pone Vaharšakai, sako kvartalo viršininkas,
prašau atidaryti duris. Mielai, pone viršininke, tuojau pat!.. Atsiprašau, ta
bjaurybė giliai įsmigo, aha, jau lyg ir išsitraukia! Ištraukiau anteną, duris
atlapojau: Prašom!.. Įėjo, rajono viršininkas pirmas, toks išvaizdus,
padorus vyras, jam iš paskos Chačo, dar keli jauni vyrai ir Įkyreiva. Visi seka paskui
viršininką, o tas nesuprantu: ar nemato Vahinako, ar nenori matyti. Vahinakas
nesižemina, į savo nuostabius vaizdus žiūri
Viršininkas paėjo šen, pasisukiojo
ten, visą apžiūrėjo, pagaliau sustojo ir pareiškė: Gaila, kad nepanaudojam tokios
puikios vietos aukščiausio viso rajono taško. Pakrutinkit smegenis, kam ši vieta
tiktų? Šašlykinę įrenkim, tai, žinoma, Chačo balsas, rytais dar
galima būtų ir chašą patiekti. Fu! Geriau pakrutinkit! Kavinę
įrenkim, sako kažkoks kitas, pastatysim skėčius, stalus ir kėdes, dabar pats
sezonas, po savaitės būtų galima pradėti dirbti. Nekrutinat smegenų arba
jų neturit, sako kvartalo viršininkas, sezoninis dalykas mums netinka, mums
reikia nuolatinio, argi mūsų sostinė žiemą negraži? Kai sninga, jau taip
gražu! įkiša trigrašį Įkyreiva. Nesvarbu, ar sninga, ar ne; tai kaip,
klausia kvartalo viršininkas, nė vienas nesumojat? Na gerai, aš pasakysiu: čia mes
įrengsim žiemos sodą su judamu stikliniu stogu, kad žiemą būtų šilta, kad čia
būtų galima ir žiemą, ir vasarą patiekti ledų ir dar ko tik panorėsim, kampuose
pastatysim žiūronus, kad mūsų miesto svečiai bet kada galėtų prieiti, į bet kurį
pastatą ar gatvę iš arti pasižiūrėti. Ko išpūtėt akis, ar Paryžiuj nebuvot,
į Eifelio bokštą nebuvot pasikėlę? Ar mūsų miestas už Paryžių prastesnis?
Neprastesnis, dar geresnis, sako Chačo, Paryžiaus tik vardas garsus, o jis
pats vienas niekas. Bet, pone Gagatianai, suabejoja vienas iš
atėjusiųjų, ar sutiks namo gyventojai, kad atvykėliai jų liftu naudotųsi?
Aš sutinku, sako Įkyreiva. Nereikalingas nei tavo, nei pono Vaharšako
sutikimas, sako Gagatianas. Kas toks kvailas būtų lipti į jūsų dvokiantį
liftą? Įtaisysim liftą prie lauko sienos, permatomom sienom, tai suteiks papildomą
efektą jei ką darom, darykim iš esmės. Nuostabu, tiesiog nuostabu,
sako Įkyreiva. Klausyk, šnabžda Chačo viršininkui į ausį, aš tikrai
žinau, kad meras šitą vietą yra nusižiūrėjęs. Su juo susitarsim,
sako kvartalo viršininkas, nepavyks, tai pasidalysim. Dar pastoviniavo,
pasižvalgė ir kvartalo viršininkas neva tik dabar pastebėjo Vahinaką. Ar nėra
normalios kėdės žmogui sėdėti? klausia. Tuomet pagaliau ir aš prašnekau:
Kodėl nėra, bet kas atneš, nedaug trūko, štai šitas, rodau Įkyreivą, ir
tą pačią būtų nunešęs. Tai mūsų kėdė, sako Įkyreiva,
galėjau ir nusinešti. Negi tu toks šikšna, stebisi Chačo, žmogus
poetas, tegul sau sėdi. Yra tokia daina: Skrisčiau
mintimis namo
8, ar girdėjai? klausiu. Ir
kas iš to? suklūsta Chačo. Jis parašė, sakau. Ką tu sakai!
Klausyk, gerai rašo. Mesk tu savo gobšumą, sako Įkyreivai, šiandien pat
pristatyk poetui žmonišką kėdę ir stalą. Įkyreiva buvo kažką besakąs, bet
pamatė, kad viršininkas išeina, ir puolė jam iš paskos. Priėjo prie durų, sustojo,
viršininkas pažiūrėjo ir klausia: Ar jūsų gyventojai nesipiktins, jei šitas
duris užtaisysim? Įkyreivai sako, o tas: Ne, pone Gagatianai, kas ten skųsis,
kiekvienam butui po porą tūkstančių numesim, užsičiaups. Viršininkas jau
palenkė galvą, kad išeitų pro duris, aš, viena vertus, džiaugiuosi, kad išeina,
kita vertus, kaipgi šitaip, jei žmogus iš ano meto, tai jau nebe žmogus? Ir sakau:
Pone Gagatianai, išeinat net viso gero nepasakę? Viso gero,
Vaharšakai. Ar galiu, klausiu, ir ponui Vahinakui perduoti jūsų
atsisveikinimą? Perduok. O jeigu pridurčiau, kad iki tol, kol sodą
užveisit, jis gali čia ramiai sau sėdėti, ar tai nebus melas? Nebus
melas, sako ir leidžiasi žemyn. Man širdis atsigavo, jau buvau beeinąs prie
Vahinako, kad pasakyčiau, girdi, brolau, buvai teisus, ta naktinė baisybė buvo tik
sapnas, gyvenimas, kad ir kaip žiūrėtum, už geriausią sapną yra geresnis, bet jie
ten išsikvietė liftą, o aš kažko dar stovinėju prie durų ir staiga išgirstu, kad
kvartalo viršininkas sako: Jei to poeto klausimo šiandien neišspręsit, rytoj
nepykit ant manęs. Manyk, kad jau išspręstas, atsako Chačo. O su
kitu ką daryti? klausia Įkyreiva. Dėl kito viskas aišku
Neišgirdau,
kas jiems aišku, jie įėjo į liftą, bet po to, kas man buvo naktį atsitikę, ką dar
galėjau manyti?
Įgrūdau į vietą anteną, nuėjau prie Vahinako,
sakau: Viskas, pone Vahinakai, turim galvoti, kaip išnešti sveiką kailį.
Vaharšakai, ar tu žinai, kas parašė Skrisčiau mintimis namo?..
Kadaise gal žinojau, sakau, bet dabar ne tas rūpi, ar tu, ar kitas kas
parašė, koks skirtumas, jei jis už tave geresnis, tai ir jo, vargšelio, gaila, ir jį
norės suėsti, garantuotai suės. Tu nematei, sėdėjai nugarą jiems atsukęs, o aš
mačiau, kaip jiems seilės varvėjo, turbūt apsirikau jiems tą dainą priminęs, juk
jiems atrodo, kad kuo geresnis poetas, tuo švelnesnė mėsa, antai tavo liežuvis kuo
švelniausias, vieni kitus vaišindami, kaip nepasigirs: atseit, broleli, specialiai tau
tą ir aną suveikiau. Vaharšakai, sako, tu išprotėjai.
Kaipgi, išprotėjau, o kad ir taip, išprotėjau, kaip neišprotėsiu, kai naktį
girdėjau šnekant Chačo, o dabar pats viršininkas pasakė, kad šiandien turi
išspręsti tavo klausimą. Manau, sako, ateis ir jėga nulaipins.
Koks tu atlapaširdis! Jei norėtų tik nulaipinti, tegul, aš nelabai tikiu, kad
tu ten apačioje dūsti, bet jie tave suėsti ketina ir suės! Tavo širdis tai nujautė,
užtat ir pakilai šičia, dabar nėra ko tau svarstyti, kai tik ateis, iš karto skrisk,
o jei nenori jų matyti, išlėk dabar pat. Vaharšakai, Vaharšakai, tu
nesupranti
Nebeliko man ko nesuprasti, dabar tik viena liko tau
išskristi, o jei dėl manęs rūpiniesi, nesuk sau galvos, aš jiems nelabai tinku, jei
pats tiesiog į jų nagus neįkliūsiu, jie gal net nepažiūrės į mane, naktį sakė,
kad mano mėsa bene mėšlu smirdi, tikriausiai taip ir yra, dabar tyčia dar daugiau
gersiu, kad jie prie manęs nė prisiartinti nenorėtų. Tačiau tu visai kas kita.
Skriiisčiau mintimis namooo, tau, pone Vahinakai, nėra kur dėtis, turi skristi,
paklausyk Vaho ir lėk, tu juk, net sėdėdamas skrendi, kitaip bene būtum tiek
išsėdėjęs ant trikojės kėdės. Susiėmė už galvos: Tai sapnas, sapnas,
sapnas, tuojau pabusiu! Pabusi, sakau, kaip tavo žymus bendras rašė,
tik tam, kad patektum į kitą sapną. Tiek metų išgyvenau ir tik dabar supratau, kad
vienintelis tikras dalykas skraidymas. Stokis, eikš, sakau, paėmęs už
parankės, stok čia ir lėk. Vaharšakai, sako ištraukdamas ranką,
ką darai, vos nenuritai manęs žemyn. Dovanok, sakau, žinoma, kai
aš tau ant rankos pakibęs kaip akmuo, tikrai būtum nusiritęs; na štai, aš stoviu
nuošaliau, mielasis, tu manyk, jog manęs čia nėra, eik, skrisk, kaip kiekvieną dieną
skraidai. Vaharšakai, pagal užsakymą neskraidoma, taip pat ir gelbstint savo
kailį. Taip negali būti, pone Vahinakai, žmogus arba ką nors sugeba, arba
ne. Man, kaip šoferiui
Kai buvau šoferis, bene buvo svarbu, ar pagal užsakymą
vairuoju, ar savo malonumui? Aišku, smagu, kai vairuoji sau švilpaudamas, dailioms
mergaitėms akį merkdamas, bet daug dažniau vairuodavau, kai reikėdavo. O dabar, jei
nebūčiau žlibas, turėčiau mašiną ir žinočiau, kad sprunku nuo galimybės pavirsti
kepsniu ir chašu ar bent minutei suabejočiau? Jis neatsiliepė, ir aš pasakiau:
Matai, vadinasi, esu teisus. Jis vėl nutylėjo. O jei, sakau, dar kas
trukdo, pasakyk, negi pasitikėjimo nenusipelniau? Vaharšakai, tu labiau
patyręs vairuotojas, negu aš skraiduolis. A, tai kas kita, sakau,
šiandien bandyti neturi teisės, jei taip kaip aš apsižioplinsi ir į tą
sąvartyną įkrisi, tai yra tiesiai jiems į nagus, to tai nereikia. Ką daryti, pone
Vahinakai?.. Pone Vahinakai, sakau, o ta knyga tau padėtų? Kokia
knyga, Vaharšakai? Kaip kokia ta, kurią tavo pati išvirė.
Nežinau, sako, knygos, Vaharšakai
Tuojau atnešiu, žodį
daviau, o aš savo žodžio laikausi. Atsistojau, antrame butelyje dar nemažai buvo
likę, visą išsiurbiau. Atsiprašau, bet pas tavo pačią, sakau, žmogus
gali eiti tik liūtu pavirtęs, dabar tu eikš, įstumk anteną iki pat galo ir niekam
nė jokiam viršininkui ar dar kokiam galui neatidaryk, kol aš ateisiu.
Nusileidau į devintą aukštą, beldžiu į duris.
Klausia: Kas ten? Piktas vilkas, sakau, atidaryk. Atidarė, mane
pamatė, susiraukė, pasakiau: Stop, atėjau rimtu reikalu, ir mūsų niekas neturi
girdėti. Taip? Tai pakuždėk man į ausį. Kur tai matyta prikišti
burną prie žiurkės ausies, bet sakau: Pakentėk, įeisiu, uždarysim duris,
pakuždėsiu tau ten, kur panorėsi, ir tiek kartų, kiek panorėsi. Įeik,
sako. Įleido vidun, užtrenkė duris ir taip begėdiškai į mane vėpso. Anika,
mieloji, yra toks mažas reikaliukas, tą sutvarkykim, paskui pereisim prie rimto.
Nemėgstu mažų reikaliukų. Mergele, tu visai kaip aš, tačiau tą vieną
turim sutvarkyti turi tokią virtą knygą, duok, jam nunešiu, aš jam vyrišką
garbės žodį daviau. Tai tu, sako, vyrišką garbės žodį ant stogo
daliji? Jis ten sėdi nevalgęs, negėręs, sakau, anoks čia daiktas
knyga, tegu sau skaito. Ne, ši knyga kas kita. Juk ne dykai
prašau, noriu pirkti. Kiek duosi? Judu, sakau, ją matėt,
laikėt savo rankose, net išvirėt, tik nesuvalgėt, kaip aš dabar nustatysiu kainą?
Ji neįkainojama, sako, bet atnešiu. Atnešė, tikrai neįkainojama,
anksčiau buvo gal tik poros pirštų storumo, o dabar pavirto kopūsto galva. Šitai,
mieloji Anika, sakau, knygos kaina netinka, už ją reikia mokėti kaip už
kopūstą. Bus koks kilogramas; ar nežinai, kiek dabar turguje kainuoja kopūstų
kilogramas? Na tiek to, į turgų eiti neprireiks, o ir tu mums ne svetima tūkstantis
dramų. Mažai, sako. Vieną kartą jau išvirėt, sriubą nupylėt,
raidės irgi, rodos, nusitrynė, ar ne? Nepasiėmiau akinių, gerai nematau.
Akinius nešioji? klausia. Aha, ar nematei? Ir labai man tinka. Dėl tavęs
užsidėsiu, ir ne bet kokius juodus. Kodėl juodus? klausia.
Mintyse sakau: Kad tavo snukio nematyčiau, bet garsiai, aišku, sakau ką kitą:
Juodi man labiau tinka, vienu žodžiu, mieloji Anika, tūkstantis penki šimtai.
Ne, sako, mažai. Bet kad nė knyga pavadinti netinka, ir be
juodų akinių raidžių nesimato. Kai kur matosi, be to, kuo knyga senesnė,
tuo brangesnė. O juk dar tūkstantį, sakau, daviau tau vakar.
Tai kas kita, tai buvo atlyginimas už moralinę skriaudą. Įtikinai,
sakau, ar galima tokią kaip tu mergelę morališkai skriausti? Še, atiduodu visus,
kiek turiu. Išverčiau kišenes, surankiojau apie tris tūkstančius, padėjau ant
stalo. Tik tiek? klausia. Klausyk, juk ryt poryt visas knygas išparduosi,
išskyrus šitą, pati žinai, kad už ją niekas neduos nė skatiko. Na gerai,
sako, pinigus ir knygą atidedam, kalbėk apie rimtą reikalą. Galvoju:
Vaho, dabar sukis kaip sugebi, įkliuvai tai įkliuvai! Čia nė juodi akiniai
nepadės. Taip norėčiau žiebti jai į snukį, bet yra ne kaip aš, o kaip ji nori.
Ar nori, klausia, įpilsiu stikliuką? Ne, nereikia. Ar
taip tau patinku, kad net išgerti nenori? Ne, sakau. Kas ne?
Manau sau, kad bent pats žinočiau kas; ar gali būti man sėkla išsilieja, kaip
gali taip atsitikti, kad visai nesinorėtų, bet išsilietų? Manau sau, na dabar galas
man, apsikiaulinau, kaip Vahinakui pasirodysiu, kita vertus, manau, gal taip geriau, po
viso to jis tikrai išsiskirs su šita boba ir ves būsimąją savo šaunuolio motiną. O
šitoji mane tempia ant savęs kaip aną kartą, ir aš galvoju, kad jei tada buvo sapnas,
tai dabar tikrų tikriausiai sapnuoju, ir tuo metu į duris pabeldė. Dar taip nervingai,
kad jei nežinočiau, kur esu, manyčiau įkliuvau, jos vyras parėjo, dabar man
galas. Atšokom vienas nuo kito, ji puolė prie durų, aš prie knygos, ir kad
įsibrovė liaudies: kapitonas, du policininkai, jau beveik kaip giminaičiai pažįstami
šungaudžiai, dar kažkoks griaumedis ir Įkyreiva. Ponia, sako kapitonas,
eime su mumis, nulaipinsim jūsų vyrą nuo stogo. Jei ketinat parvesti namo,
sako ta ponia, geriau nelaipinkit. Laikinai, ponia Anika, laikinai,
akį merkia Įkyreiva, o šungaudžiai patyliukais kikena. Nereikia nė laikinai
sako ponia, juk nenumano, ką nulaipinę ketina daryti. Jie ginčijasi, o aš, knygą
po pažastim pasikišęs, patyliukais slenku prie durų ir jau beveik išėjau, Įkyreiva
mane pastebėjo ir užriko: Laikykit jį, tai riaušininkas! Aš bėgu į
viršų, policininkai ir šungaudžiai iš paskos. Jaunesni už mane, dar ta knyga man
po pažastim, prie pat stogo durų mane pastvėrė, pargriovė, užlaužė rankas. Na
gerai, sakau, vyrai, gana, būsiu gerutis. Stovėk ramiai! Man
rankos neišnarinkit. Nieko, sako, išnarinsim, paskui vėl į vietą
įstatysim. Leiskit nors knygą pasiimti, tris tūkstančius už ją
paklojau. Bene čia knyga? klausia vienas policininkas, bet pasilenkęs
ją pakelia. Senovinė, sakau. Tai ar ją geldoje laikė? Ne, kas
gi geldoje laiko knygas, tiesiog ją kartą išvirė. Kodėl? klausia.
Taip reikia, knygą reikia bent kartą metuose išvirti, kad kandys nepultų.
Dar kartą prasižiosi, sako, žiebsiu, dantis išbarstysiu. Tuo metu ir
kiti atėjo, žinoma, be Vahinako bobos, užtat iš mūsų namo visi, kas tik
nepatingėjo. Susigrūdo prie durų, patikrino, kad uždaryta, stumtelėjo, mato, kad ne,
neatsidaro, nusprendė atseit gražiuoju susitvarkyti. Dailiai pasibeldė. Vahinakas
klausia: Ar čia tu, Vaharšakai? Ne! šaukiu. Ar nematai, kad ne
aš, neatidaryk! Kuo jis vardu? klausia kapitonas. Vahinakas,
sako Įkyreiva. Vahinakai, kreipiasi kapitonas, atidaryk duris ir išeik.
Pone Vahinakai, šaukiu, neatidaryk! Užsičiaupk, sako
man kapitonas ir vėl mandagiai, Vahinakai, mums nieko nereikia iš tavęs, tik
atidaryk duris ir nusileisk. Atidaryti galiu, atsiliepia Vahinakas, bet
nusileisti turbūt ne. Tu atidaryk, sako kapitonas, ir pasimatys,
gali ar ne. Iš ko pasimatys? Tu atidaryk, aš tau pasakysiu.
Ne, ištaria Vahinakas, geriau neatidarysiu. Kapitonas kad ims kumščiais
daužyti duris: Vahinakai, paskutinį kartą sakau, atidaryk geruoju, jei ne, bus
blogai! Pone kapitone, sakau, kas jam gali būti blogiau už
nusileidimą? Ką jums reiškia, leiskit šitam žmogui skraidyti. Ką
daryti? klausia kapitonas. Skraidyti, paprasčiausiai, kaip skraidoma, jei
norit, visi nusileiskit žemyn, aš vienas nueisiu, įkalbėsiu, pamatysit, kaip skrenda.
Ar galima šitokį žmogų sudoroti? Ar jis beprotis, ar girtas?
apsižvalgydamas klausia kapitonas. Tie, kurie mane laiko nutvėrę, aišku, užuodžia ir
sako: Ar beprotis nežinia, bet tikrai girtas. Aš nesiginčiju: Taip, vyrai,
aš išgėręs, negėręs neištverčiau, bet aš jus maldauju, palikit ramybėje
Vahinaką, visų žmonių akivaizdoje prisiekiu nuo šiandien nė gramo neimsiu į
burną. Kad neimsi, tai faktas, sako kapitonas, aš tave pasodinsiu už
visuomeninės tvarkos pažeidimą sunkinančiomis aplinkybėmis. Sodink, tik
pasitraukit nuo Vahinako. Jums liepta jį pristatyti, žinau, kas įsakė ir kokiam
reikalui, štai aš imkit mane, sakykit, kad tik šitas pakliuvo, šitą pristatėm,
antai tas brolužis šungaudys mane gerai pažįsta, naktį, sakau, truputį
paspurdėjau, bet šiandien aš jūsų valioje. Pradanginkit jį man iš
akių! rėkia kapitonas, ir mane suėmę ima žemyn vilkti. Aš priešinuosi, jie
mane tempia, knyga iškrenta iš mento rankos, palaidi lapai, aišku, pažyra, aš
rėkiu: Knyga, šunsnukiai jūs, knyga! Bet jiems knyga nė motais, mindydami jos
lapus tempia žemyn pro žmones visi kaimynai, kurie tik buvo namie, išėję. Taip
nusileidžiam kelis aukštus, aš jau visai be jėgų, jie irgi, sustoja, prispaudžia
mane prie sienos. Ir pamatau savo žmoną ir vaiką. Man akyse aptemo. Motin,
šaukiu, imk vaiką ir eikit namo! Abu nejuda iš vietos. Sūneli, viskas gerai,
mes čia ramiai šnekučiuojam, ar ne, ramiai šnekamės, o jūs eikit namo, moteriške,
imk vaiką ir eik namo! Tai sakydamas girdžiu, kad jau laužia duris. O kad jūs
nusprogtumėt! rėkiu ir plėšiuosi iš jų rankų, jie nepaleidžia, vienas
daužo man per galvą, aš alkūne trenkiu jam į pilvą, kitas žiebia man į nosį, aš
nematau, bet turbūt pasruvau kraujais, nes mano žmona spiegia ir juos puola, jie, matyt,
ir mano žmoną muša, nes vaikas įsimaišo, girdžiu, kad jis verkia, šitaip stumdomės
ir kumščiuojamės visas tuntas: policininkai, šungaudžiai, aš, žmona, vaikas, ir
šitoje maišalynėje staiga pajuntu, kad niekas manęs nelaiko, ir šaunu į viršų.
Nustumdamas visus, kas pasipainioja, lekiu į viršų, policininkai ir šungaudžiai man
iš paskos. Pribėgau tuo metu, kai tas griaumedis iškėlė koją, kad vėl trenktų į
duris. Pripuoliau ir užšokau jam ant nugaros, mudu nusiritom ant žemės, mus pakėlė,
mane apdaužė, vėl prispaudė prie sienos ir keliese vėl spardo duris. Pone
Vahinakai, šaukiu, tuoj duris išlauš, tu lėk! Aš rėkiu, jie daužo duris,
žmonės šurmuliuoja. Man užspaudžia burną, bet aš išsisuku ir vėl rėkiu. Mano
geroji antena sulinko, bet išlaikė, neišlaikė durų vyriai, lūžo vienas, paskui
antras, durys braškėdamos ėmė virsti, man širdis sustojo, kai jie partrenkė žemėn
duris. Maniau, jie tuoj čiups Vahinaką, bet ne, žiūriu: kapitonas, vienas mentas
ir tas griaumedis apstulbę stovi ant išlaužtų durų. Jie mato, aš nematau, bet geriau
už juos žinau, ką jie mato, suprantu, kad Vahinakas abejoja, ir šaukiu: Lėk, pone
Vahinakai! Nejudėk, sako kapitonas. Jo balsas vos
girdimas, o aš kaip Rėksna Ohanas9 plyšoju: Pone
Vahinakai, lėk, tu juk sugebi, juk tau tai vieni niekai, prisimink, kaip mane mokei
rankas va taip judini ir skrendi, lėk, tegul šitie vėpso išsižioję!
Būk žmogus, prašo mane laikantis mentas, patylėk nors minutę. O
šungaudžiai: Klausyk, stovėk ramiai, išterliojai mus savo kraujais. Mano
kraują matot, bet Vahinako kraujo neregėsit, lėk, pone Vahinakai! Kapitonas
sukrutėjo, žengė porą žingsnių, ir aš supratau, kad jei dabar Vahinakas nenuskris,
tai niekada nebeskraidys. Vėl išsilaisvinęs iš jų rankų šaukiu: Lėk, pone
Vahinakai, tūkstantį kartų skraidei sapne, šį kartą skrisk nemiegodamas, nors ir
dabar sapnas, vienas sapnas baigiasi, kitas prasideda, jei neskrisi, žinok, šitam
pasauly aš niekuo nebetikėsiu, jei neskrisi, į ką žiūrės mano mažius
eilėraščius rašydamas, su kuo šnekės danguose mano vyresnėlio siela, lėk, pone
Vahinakai! Skriiisčiau mintimis namooo
Aš rėkiu, dainuoju, girdžiu tiktai save
ir staiga matau: ant durų stovėjęs mentas patylom keikiasi; tas gremėzdas
išsigandęs sako: Vyrai, ką jis padarė! Įniršęs kapitonas nusispjauna,
grįžta, neria į vidų ir leidžiasi žemyn. Kas atsitiko? klausia tie, kurie
mane laikė. Paskui mane paleidžia, bėga žemyn paskui kapitoną ir kitus. Aš laisvas
išpuolu ant stogo. Žiūriu šen, žiūriu ten ne, Vahinako niekur nesimato, tebėra
trikojė kėdė, tik nuvirtusi, plytos, net ir tuščias ryžių maišelis, o jo
nėra. Žiūriu į dangų, bet savo pusaklėm akim negi įžiūrėsiu toje aukštybėje,
kur jis nuskrido, grįžtu atgal ir ant laiptų susigrūdusiems žmonėms sakau:
Nulėkė, nuskrido Vahinakas, mielasis mano, nuskriejo! Žmonės, kas jums nutiko,
džiaukitės, Vahinakas nuskrido, mes likom, jei būtume buvę žmonės, būtume su
juo kartu nuskridę, bet nieko, kad ir vėliau, kartu bus smagiau, šitame gyvenime tik
vienas teisingas dalykas skraidymas, visa kita melas. Aš kalbu, o jie stovi,
tyli, ausis krutina, ir kaip paskui vieną aviną patraukia visa banda, taip ir jie ėmė
leistis žemyn. Kur jūs traukiat, žmonės, pasilikit, pasidžiaugsim kartu, ar jums
labai svarbu atrajoti, kad taip skubat
Einat, na ir eikit sau, paskui pasigailėsit,
bus po laiko. Sūneli, sakau savo mažiui, išvydęs, kad likom dviese ir jis
šniurksėdamas nosim valosi kraują, nesupratau ar savo kraują, ar mano,
sūneli, avinėli tu mano, kokios dailios tavo auselės, kaip gražiai tu jas krutini, o
tavo snukelio dailumas, surink tuos išmėtytus lapelius, surink, jie, ačiū Dievui, tik
vieną kartą buvo pakliuvę į vandenį, nekvailas skaitytojas ir iš tokių kai ką
supras. Tu skaityk, auk, aš tikriausiai negalėsiu tavęs pamokyti, bet jei tu į brolį
panašus, gal iš tų lapelių išmoksi skraidyti kaip mano draugas Vahinakas.
Versta iš:
apysakų ir apsakymų rinkinys
PAUKŠČIO SIELA. Jerevanas, 2002
1 Senųjų armėnų namų
stogai būdavo plokšti. (Atgal>>>)
2 Didžiausias kalnas
Armėnijoje. (Atgal>>>)
3 Armėnų valgis, kurį
verda iš galvijų kojų, paprastai valgo žiemą. (Atgal>>>)
4 Armėnijos aukštikalnių
kurortas. (Atgal>>>)
5 Valgis iš virtos mėsos.
(Atgal>>>)
6 Valgis, gaminamas iš
avių ar galvijų vidaus organų. (Atgal>>>)
7 Jerevano kvartalas.
(Atgal>>>)
8 Armėnijoje populiari
Kareivio daina. (Atgal>>>)
9 Armėnų epo Dovydas
Sasunietis veikėjas. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|