|
<< Atgal
K j e l l i s A s k i l d
s e n a s (g. 1929) šiuolaikinis norvegų prozininkas, anot kritikų
tėvynainių, rašytojų rašytojas, sukrovęs itin kruopščiai parašytų novelių
kraitį, kurių pagrindinė tema skausmingas žmogaus susidūrimas su gyvenimu,
dygėjimasis žmogaus nuo žmogaus priklausomybe ir nelaisve.
Pirmasis K. Askildseno novelių rinkinys
Nuo šiol tave lydėsiu ligi pat namų pasirodė 1953 m. Jis buvo literatūros
kritikų palankiai sutiktas Osle, tačiau dėl nepadoriai atvirų jaunuolių meilės
scenų buvo uždraustas platinti gimtajame mieste Mandale, kuriame vyravo griežtos
pietizmo tradicijos. Nuo 1955 m. iki 1976 m. K. Askildsenas parašė šešis romanus.
19821996 m. išleido penkis novelių rinkinius. Rašytojas dukart įvertintas
Norvegijos Kritikų prizu (1986 ir 1991 m.), apdovanotas Valstybinės kalbos (1987),
Švedijos akademijos (1995), Norvegijos akademijos (2004) premijomis.
KJELL ASKILDSEN
Šunys Tesalonikuose
N o v e l ė
Iš norvegų k. vertė AGNĖ
PETRAUSKAITĖ
Sode gėrėme priešpiečio kavą. Beveik
nesikalbėjome. Beatė atsistojo ir pastatė puodelius ant serviravimo padėklo. Gal
reikėtų kėdes nunešti į verandą, pasakė ji. Kodėl? paklausiau. Bus lietaus,
atsakė ji. Lietaus? paklausiau. Juk danguje nėra nė debesėlio. Vėjas kyla,
pasakė ji, nejunti? Ne, atsakiau. Galbūt aš klystu, tarė ji. Užlipo verandos laiptais
ir įėjo į svetainę. Aš dar ketvirtį valandos sėdėjau, paskui vieną kėdę
nunešiau į verandą. Šiek tiek pastovėjau žiūrėdamas į mišką kitoje medinės
tvoros pusėje, tačiau nebuvo į ką žiūrėti. Pro atviras verandos duris girdėjau
Beatę niūniuojant. Žinoma, ji girdėjo orų prognozę, pagalvojau. Vėl grįžau į
sodą, nuėjau palei namą iki priekinės jo dalies. Pašto dėžė prie kaltinės
geležies vartų buvo tuščia. Uždariau vartus, kurie dėl kažkokios priežasties buvo
atviri; tuomet pastebėjau, kad visai šalia jų kažkas buvo vėmęs. Mane tai šiek tiek
suerzino. Pritvirtinau laistymo žarną prie čiaupo, esančio prie įėjimo į rūsį, ir
atsukau sklendę. Paskui nutempiau žarną iki vartų. Nevykusiai nukreipiau čiurkšlę,
ir dalis vėmalų trykštelėjo į sodą, o likusieji pasklido ant asfalto. Šalia nebuvo
kanalizacijos šulinio, taigi man pavyko tą gelsvą masę nustumti tik keturis penkis
metrus tolyn nuo vartų. Tačiau atitolinus tą šlykštynę vis dėlto palengvėjo.
Užsukęs sklendę ir suvyniojęs žarną
nebežinojau ko imtis. Nuėjau į verandą ir atsisėdau. Po kelių minučių išgirdau
Beatę vėl pradedant niūniuoti; atrodė, lyg ji galvotų apie kažką malonaus, matyt,
manė, kad jos negirdžiu. Aš sukosėjau, ir ji nutilo. Išėjusi pasakė: Tu čia?
Pasidažiusi. Kur nors eisi? paklausiau. Ne, atsakė ji. Veidu atsigręžiau į sodą
ir pasakiau: Kažkoks idiotas privėmė prie pat vartų. O? nustebo ji. Tikra
kiaulystė, pasakiau. Ji neatsakė. Aš atsistojau. Gal turi cigaretę? paklausė ji.
Daviau jai cigaretę ir ugnies. Ačiū, padėkojo ji. Išėjau iš verandos ir atsisėdau
prie stalo sode. Beatė stovėjo verandoje ir rūkė. Pusiau surūkytą cigaretę numetė
į žvirgždą priešais laiptus. Ką čia dabar darai, pasakiau aš. Sudegs, atšovė ji.
Ir įėjo į svetainę. Nenuleidau akių nuo plonyčio dūmelio, beveik statmenai
smilkstančio nuo cigaretės, norėjau, kad ji nesudegtų. Šiek tiek vėliau atsistojau,
buvo apėmęs jausmas, lyg neturėčiau namų. Išėjau pro medinius vartelius,
žingsniavau per siaurą pievos lopinėlį, miško link. Sustojau pamiškėje ir
atsisėdau ant kelmo, beveik pasislėpusio už krūmų. Beatė vėl pasirodė verandoje.
Ji žiūrėjo į tą pusę, kur aš sėdėjau, ir šaukė mane vardu. Ji manęs nemato,
pagalvojau aš. Ji laiptais nusileido į sodą ir apėjo namą. Vėl sugrįžo į
verandą. Dar kartą pažvelgė į tą pusę, kur aš sėdėjau. Neįmanoma, kad ji mane
matytų, pagalvojau. Ji nusigręžė ir įėjo į svetainę. Atsistojau ir nuėjau gilyn
į mišką.
Mums pietaujant Beatė pasakė: Štai ir vėl jis.
Kas? paklausiau. Vyras, pasakė ji, pamiškėje, prie pat didžiosios... ne, jau
nebėra. Atsistojau ir priėjau prie lango. Kur? paklausiau. Prie didžiosios pušies,
atsakė ji. Ar tu įsitikinusi, kad čia tas pats vyras? paklausiau. Aš taip manau,
atsakė ji. Dabar ten nieko nėra, pasakiau. Taip, pradingo, tarė ji. Grįžau prie
stalo. Tariau: Juk per tokį atstumą negalėjai matyti, ar tai tas pats vyras. Beatė
atsakė ne iškart, vėliau tarė: Tave būčiau atpažinusi. Tai visai kas kita,
pasakiau. Mane tu pažįsti. Valandėlę valgėme tylėdami. Tada ji pasakė: Beje, kodėl
neatsiliepei, kai šaukiau tave? Šaukei mane? suklusau. Mačiau tave, pasakė ji. Tu
neatsiliepei. Aš neatsiliepiau. Mačiau tave, pasakė ji. Tai kodėl ėjai aplink namą?
paklausiau. Kad tu nesuprastum, jog aš tave mačiau, atsakė ji. Nemaniau, kad tu
mane matei, atitariau. Kodėl neatsiliepei? paklausė ji. Nebuvo reikalo atsiliepti,
nes galvojau, kad manęs nematei, atsakiau. Juk galėjau būti visai kitur. Jeigu nebūtum
manęs mačiusi ir nebūtum apsimetinėjusi, kad manęs nematei, nebūtų kilę jokių
keblumų. Mielasis, pasakė ji, ir nėra jokių keblumų.
Valandėlę daugiau nieko nesakėme. Beatė vis
pasukdavo galvą ir pasižiūrėdavo pro langą. Ištariau: Taip ir nepradėjo lyti. Ne,
atsakė ji vėliau. Padėjau ant stalo įrankius, atsilošiau kėdėje ir pasakiau: Žinai
ką, kartais tu mane erzini. O? ji atsuko akis. Niekada negali prisipažinti klydusi,
pasakiau. Betgi galiu, tarė ji. Aš dažnai klystu. Visi klysta. Absoliučiai visi
klysta. Aš tik žiūrėjau į ją ir mačiau, kad ji susiprato nuėjusi per toli.
Atsistojo. Pagriebė padažinę ir tuščią indą daržovėms ir nuėjo į virtuvę.
Nebegrįžo. Aš taip pat atsistojau. Apsivilkau striuke, valandėlę pastovėjau
klausydamasis, tačiau buvo visiškai tylu. Išėjau į sodą, apėjau namą ir leidausi
keliu. Ėjau į rytus, iš miesto. Buvau šiek tiek suirzęs. Namų kiemai abipus kelio
buvo tušti, ir vienintelis mano girdimas garsas buvo beveik nuolatinis gaudesys,
sklindantis nuo greitkelio. Praėjau namus ir traukiau per didelę lygumą, kuri driekėsi
iki pat fiordo.
Priėjau fiordą, mažą lauko kavinę ir atsisėdau
prie stalelio, stovinčio prie pat vandens. Nusipirkau bokalą alaus ir prisidegiau
cigaretę. Buvau sušilęs, bet striukės nenusirengiau, nes numaniau, kad marškinėlių
pažastyse matysis prakaito dėmės. Visi kavinės lankytojai sėdėjo už manęs;
priešais mačiau fiordą ir tolimus, miškais apaugusius kalnų šlaitus. Tylus balsų
klegesys ir švelnus vandens teškenimas per pakrantės akmenis nuplukdė mane į
mieguistą esi nesi būseną. Regis, mintys sruveno savo nelogiškomis vagomis ir jos
nebuvo nemalonios, priešingai jaučiausi neįprastai gerai, todėl dar labiau
nesuprantama buvo tai, kad mane, be jokių pastebimų pokyčių, apėmė baimę keliantis
vienišumo jausmas. Ir baimė, ir vienatvė aprėpė viską, naikino laiką, laimei, šis
jausmas tetruko kelias sekundes, ir pojūčiai sugrąžino mane atgal į tikrovę.
Namo ėjau tuo pačiu keliu, kuriuo buvau atėjęs,
per didžiąją lygumą. Saulė artėjo prie kalnų vakaruose; virš miesto tvyrojo
migla, o ore nebuvo nė menkiausio vėjelio. Nenorėjau eiti namo, ir staiga šmėstelėjo
mintis, aiški ir suprantama: O kad ji būtų mirusi.
Tačiau traukiau namo. Įslinkau pro vartelius ir
apėjau namą. Beatė sėdėjo prie stalo sode; priešais ją sėdėjo jos vyresnysis
brolis. Priėjau prie jų, jaučiausi visiškai ramus. Apsikeitėm keletu tuščių
žodžių. Beatė nepaklausė, kur aš buvau, ir nė vienas jų nepasiūlė man prie jų
prisijungti, nors aš, pateikęs įtikinamą priežastį, būčiau atsisakęs.
Nuėjau į miegamąjį, nusivilkau striukę ir
marškinėlius. Dvigulės lovos pusė, priklausanti Beatei, buvo nepaklota. Ant naktinio
stalelio stovėjo peleninė su dviem nuorūkom, o šalia peleninės gulėjo viršeliais į
viršų atversta knyga. Užverčiau knygą; peleninę nunešiau į vonios kambarį ir
nuorūkas išpyliau į klozetą. Nusirengiau, atsukau dušo čiaupą, bet vanduo buvo vos
drungnas, beveik šaltas, todėl prausimasis buvo kitoks ir daug trumpesnis, negu
tikėjausi.
Stovėdamas prie atviro miegamojo lango ir
rengdamasis girdėjau, kaip Beatė juokėsi. Paskubomis baigiau rengtis ir nusileidau į
rūsyje įrengtą skalbyklą; ten pro langą galėjau ją stebėti, o pats likti
nematomas. Ji sėdėjo atsirėmusi į kėdės atlošą, suknelė vos dengė praskėstas
šlaunis, o rankos sukryžiuotos ant sprando taip, kad plonytė suknelės medžiaga
priglustų prie krūtų. Kažkuo nepadori buvo jos laikysena, ir tai mane sudirgino, o dar
labiau dirgino tai, kad ji šitaip sėdėjo prieš vyrą, kuris iš tikrųjų buvo jos
brolis.
Valandėlę stovėjau ir žiūrėjau; ji sėdėjo ne
toliau nei septyni aštuoni metrai nuo manęs, bet dėl lysvėje prie pat rūsio lango
augančių daugiamečių augalų aš buvau įsitikinęs, kad ji manęs nepastebės.
Stengiausi išgirsti, ką jie kalbėjo, bet jie šnekėjosi per tyliai, man pasirodė,
ypatingai tyliai. Paskui ji atsistojo, jos brolis taip pat atsistojo, o aš greitai
užlipau rūsio laiptais ir įėjau į virtuvę. Atsukau šalto vandens čiaupą ir
pasiėmiau stiklinę, bet ji neatėjo, taigi aš užsukau čiaupą ir pastačiau stiklinę
į vietą.
Nurimęs įėjau į svetainę ir atsisėdau pavartyti
technikos žurnalą. Saulė jau buvo nusileidusi, bet jungti šviesos dar nereikėjo.
Varčiau puslapius. Verandos durys buvo atviros. Prisidegiau cigaretę. Girdėjau tolimą
lėktuvo garsą, daugiau nieko. Vėl tapau neramus, atsistojau ir išėjau į sodą. Ten
nieko nebuvo. Mediniai varteliai praviri. Priėjau ir uždariau juos. Pagalvojau: Ji
tikriausiai stovi už krūmų ir mane stebi. Grįžau prie stalo sode, vieną kėdę
perstačiau taip, kad atlošas būtų nugręžtas į mišką, ir atsisėdau. Įsitikinau,
kad nebūčiau atkreipęs dėmesio, jeigu kas nors būtų stovėjęs rūsyje ir mane
stebėjęs. Surūkiau dvi cigaretes. Pradėjo temti, bet oras nesikeitė, buvo beveik
šilta. Blankus mėnulio pjautuvas kabojo virš kalnų viršūnių rytuose, buvo šiek
tiek po dešimtos. Surūkiau dar vieną cigaretę. Tada išgirdau tylų medinių vartelių
girgžtelėjimą, tačiau neatsigręžiau. Ji atsisėdo ir ant stalo padėjo puokštelę
lauko gėlių. Koks malonus vakaras, tarė ji. Taip, pasakiau. Gal turi cigaretę?
paklausė ji. Daviau jai cigaretę ir ugnies. Tada ji vaikiškai nekantriu balsu, kuriam
man visada taip sunku atsispirti, pasakė: Atnešiu butelį vyno, gerai? Ir man dar
neapsisprendus ką atsakyti, ji atsistojo, pagriebė puokštę gėlių ir nuskubėjo per
žolę link verandos laiptų. Pagalvojau: Juk nieko neįvyko. Nieko, apie ką ji žinotų.
Ir kai ji vėl pasirodė nešina vyno buteliu ir dviem taurėm, ir netgi mėlyna languota
staltiese, aš buvau beveik visiškai ramus. Ji įjungė šviesą virš verandos durų, o
aš pasukau kėdę taip, kad galėčiau matyti mišką. Beatė pripylė taures, ir mes
gėrėme. Mmm, pasakė ji, kaip gera. Miškas stūksojo kaip juodas siluetas blyškiai
mėlyname danguje. Kaip ramu, pasakė ji. Taip, pritariau. Atkišau jai cigarečių
pakelį, bet ji rūkyti nenorėjo. Aš vieną cigaretę pasiėmiau. Pažiūrėk, jaunas
mėnuo, tarė ji. Taip, pasakiau. Toks plonytis, pridūrė ji. Taip, pasakiau.
Gurgštelėjau vyno. Prie Viduržemio jūros jis guli ant nugaros, pasakė ji. Nieko
neatsakiau. Ar prisimeni šunis Tesalonikuose, kaip jie po sueities negalėjo atsiplėšti
vienas nuo kito, pasakė ji. Kavaloje, pritariau. Visi tie triukšmingai nepasitenkinimą
reiškiantys seniai prie kavinės, pasakė ji, ir šunys, kaukiantys ir iš visų jėgų
besistengiantys išsilaisvinti vienas nuo kito. O kai išvažiavome iš miesto, švietė
toks ant nugaros gulintis jaunas mėnuo, ir mes geidėme vienas kito, ar prisimeni? Taip,
atsakiau. Beatė dar įpylė vyno. Paskui sėdėjome tylėdami, gan ilgai. Jos žodžiai
man sukėlė nerimą, o vėliau stojusi tyla tik dar labiau jį sustiprino. Galvojau, ką
pasakyti, ką nors, kas nukreiptų nuo temos, būtų kasdieniška. Beatė atsistojo.
Apėjo aplink stalą ir sustojo man už nugaros. Išsigandau, pagalvojau: Dabar man ji ką
nors padarys. Ir kai pajutau jos rankas prie savo kaklo, krūptelėjau, staiga galva ir
viršutine kūno dalimi palinkau į priekį. Beveik tą pačią akimirką suvokiau ką
padaręs ir pasakiau neatsigręždamas: Tu mane išgąsdinai. Ji nieko neatsakė.
Atsilošiau kėdėje. Girdėjau, kaip ji kvėpavo. Paskui nuėjo.
Galiausiai pakilau eiti vidun. Buvo visiškai
sutemę. Sėdėdamas išgėriau vyną ir apgalvojau, ką reikės sakyti, tai užtruko.
Paėmiau taures ir tuščią butelį, bet mėlyną languotą staltiesę, pagalvojęs,
palikau ant stalo. Svetainėj buvo tuščia. Nuėjau į virtuvę ir pastačiau butelį ir
taures prie plautuvės. Šiek tiek po vienuoliktos. Užrakinau verandos duris ir
išjungiau šviesas, po to laiptais pakilau į miegamąjį. Mano naktinė lempa buvo
įjungta. Nugręžusi veidą Beatė miegojo arba apsimetė, kad miega. Mano antklodė buvo
atklota, o ant paklodės gulėjo lazda, kuria naudojausi po nelaimės mūsų pirmaisiais
santuokos metais. Paėmiau ją ir norėjau pakišti po lova, bet persigalvojau. Laikiau
ją rankoje nenuleisdamas akių nuo klubo lanko po plona vasarine antklode, ir mane beveik
užvaldė netikėta aistra. Taigi paskubomis išėjau iš kambario ir nusileidau į
svetainę. Buvau pasiėmęs lazdą, ir aiškiai nesuvokdamas kodėl, stipriai sudaviau ja
per šlaunį, perlaužiau pusiau. Smūgis sukėlė skausmą, aš nurimau. Įėjau į darbo
kambarį ir virš braižybos lentos uždegiau šviesą. Užgesinau ją ir atsiguliau ant
kušetės, užsiklojau pledu ir užsimerkiau. Aiškiai regėjau Beatę. Atsimerkiau, bet
vis tiek ją regėjau.
Kelis kartus naktį prabudau ir anksti atsikėliau.
Įėjau į svetainę ketindamas išnešti lazdą, nenorėjau, kad Beatė pamatytų, jog
ją sulaužiau. Ji sėdėjo ant sofos. Žiūrėjo į mane. Labas rytas, pasakė. Aš
linktelėjau. Ji ir toliau į mane žiūrėjo. Ar mes priešai? paklausė ji. Ne,
pasakiau. Ji laikė mane sugavusi žvilgsniu, niekaip nesupratau, ką jis reiškė.
Norėdamas jo išvengti, atsisėdau. Tu neteisingai supratai, pasakiau. Nepastebėjau,
kaip tu atsistojai, buvau paskendęs mintyse, ir kai staiga prie kaklo pajutau rankas, aš
supratau, kad tu... bet aš nežinojau, kad ten stovėjai tu. Ji nieko nesakė.
Pasižiūrėjau į ją, susidūriau su tuo pačiu neperprantamu žvilgsniu. Privalai
manimi tikėti, pasakiau. Ji atitraukė žvilgsnį. Taip, tarė ji, privalau tikėti.
Versta iš:
Kjell Askildsen. SAMLEDE NOVELLER.
Oslo: Forlaget Oktober, 1999
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|