|
<< Atgal
KAROLIS BAUBLYS
Atgimstančių vertybių
pasaulis
Alvydas Šlepikas. LIETAUS DIEVAS. Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2005. 107 p.
Dažnai būna, kad koks pažįstamas prišokęs
su kibirkštėlėm akyse pasako: Papasakosiu tau istoriją, iš klumpių išvirsi,
gatavas apsakymas. Paprastai tai būna siužetas. Nors ir neblogas. Pasikankinus
atkrintamosiose detalių varžybose, iš to siužeto gali išeiti nebloga XIX a.
novelė. Bet jei gerai parašytą istoriją lyginsi su tobulai išaustu šilku, tai
siužetas yra kokonas. Jis (kaip ir bet koks kitas mažmožis) yra tik jaukas, gundantis
(pa)tirties banginį. Su siužetu normalūs rašytojai elgiasi taip, kaip vienas
Šveiko veikėjas patarė pasielgti su kitu knygos veikėju siūlau jį nušauti
ir tada palaidoti su derama pagarba, cituoju Giedros Radvilavičiūtės esė
Siužetą siūlau nušauti (p. 81) iš to paties pavadinimo bendro penkių autorių
(Alfonso Andriuškevičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Gedos, Sigito Parulskio ir
Giedros Radvilavičiūtės) romano. Toliau dar viena citata, tik iš kitos
knygos Alvydo Šlepiko novelių rinkinio Lietaus dievas viršelio:
Girdėjau šūvius. Kažkas įnirtingai bando nušauti siužetą. Keistų medžiotojų
pasitaiko visur. Netgi bažnyčioje. O man įdomu pasakoti istorijas. Tai nedėkingas, bet
linksmas užsiėmimas. Ar jūs girdėjote istoriją be siužeto? Per knygos
pristatymą, vykusį vasario 2 d. Rašytojų klube, autorius prisipažino, jog be reikalo
minėtąjį kūrybinį credo užrašė ant viršelio, dėl to jam daugelis priekaištavę.
O man kaip tik šis rašytojo sprendimas polemika su siužeto žudikais pasirodė
įdomus: taip ryškėja skirtingos literatūros kūrėjų stovyklos.
Pokalbyje su radijo laidos Literatūros
akiračiai vedėju V. Gasiliūnu (2006. II. 12) novelių autorius išsidavė, esą iš
pradžių knygą norėjęs pavadinti Lietaus dievas ir kitos istorijos, bet
persigalvojęs, kadangi istorija laikoma tai, kas vyko realybėje, o jo knyga pirmiausia
išmonė. Čia slypi ir atsakymas į klausimą, kodėl novelėse nėra įvardyto
tikslaus vietovės pavadinimo Videniškių (tai autoriaus gimtinė). Aprašomos
istorijos gali vykti bet kur, bet kuriame miestelyje. Autobiografinių elementų knygoje
yra, tačiau tai tik atskiri fragmentai, detalės.
Pirmoje novelėje ritmingais, periodais
banguojančiais sakiniais pristatomas miestelio erdvėlaikis:
Abipus pagrindinės gatvės auga
didžiuliai seni medžiai, kurių grublėtos šaknys raitosi žemės paviršiuje ir ardo
kelio asfaltą, o pro senų, gaisrus ir karus pergyvenusių
namų langus žvelgia liūdnos senutės, vakarais skamba kibirai ir mūkia karvės. Miestelio centre stovi graži renesansinė bažnyčia, kiek tolėliau
bakalėjos parduotuvė, mokykla, kurioje kasmet vis mažiau
mokinių, raštinė, ant kurios visada plazda trispalvė vėliava, ir kultūros namai, jau
kuris laikas tušti ir tylūs. Kiek toliau nuo centro, ant
nemažo, maurais apaugusio tvenkinio kranto stovi viešoji pirtis, į kurią savaitgaliais susirenka beveik visi miestelio gyventojai moterys
penktadieniais, o vyrai šeštadieniais (Meškeriotojai,
p. 5).
Iš šios ištraukos jau galima spręsti, jog A.
Šlepikas jaučia kalbą sakinys, viena vertus, santūrus, sakyčiau, vyriškas, o
sykiu jautrus, atidus, poetiškas. Pasakoti autoriui ne tik įdomu, jam tai ir sekasi:
Lietaus dievą malonu skaityti. Itin pavykę dialogai ar net polilogai, tai gana
retas dalykas lietuvių literatūroje.
Kuo A. Šlepiko pasakojimas yra savitas? Viena iš
pagrindinių novelių rinkinio ypatybių daugiabalsiškumas, kurį sukuria
artistiškas pasakotojas; novelė dažnai konstruojama kaip tam tikro personažo
monologas; kalbama labai skirtingų veikėjų balsais; pasakotojas tapatinasi su vienu ar
kitu personažu. Iš čia pirmiausia kyla glaudus A. Šlepiko aktoriaus ir
režisieriaus literatūrinės kūrybos ryšys su teatru kiekvieną kartą
persikūnijama vis į kitą veikėją; nyksta novelės ir pjesės žanriniai skirtumai.
Knygos struktūra primena teatrui pritaikytą dramą, kurioje dramatišką sceną keičia
ironiška, ironišką tragiška, ir t. t. Panašūs struktūriniai principai būdingi
ir analizuojamo autoriaus eilėraščių rinkiniams: Taika tavo kraujui (1997) ir
ypač Tylos artėjantis (2003). Vengiama ilgėliau apsistoti ties kuria nors
nuotaika ar raiškos forma (griežtesnės formos rimuotą tekstą keičia verlibras,
grubesnį eilėraštį lyriškas ir pan.).
Nepritariu L. Jonušio ir V. Sventicko minčiai,
išsakytai per knygos pristatymą Rašytojų klube, esą A. Šlepiko proza remiasi visai
kitu meniniu modeliu, kita kalba nei poezija. Mano manymu, visa A. Šlepiko kūryba
vientisa; išimtis galėtų būti nebent eilėraščiai, išspausdinti almanache
Svetimi (1994), tačiau kalti čia būtų ne poeto tekstai, o minėtos grupuotės ir
jų almanacho konvencionalumas: lietuvių literatūros tradicijos ir tautiškumo
parodijavimas, profaniškos, natūralistinės kalbos deklaravimas, socialinis
provokavimas. Tolimesnė A. Šlepiko kūryba akivaizdžiai parodo, kad jo priklausymas
Svetimiems buvo sąlygiškas, neatspindėjo tikrųjų poeto įsitikinimų.
Ne viena Lietaus dievo novelė atkartoja ir
varijuoja tas temas ir motyvus, kurie jau buvo išsakyti poezijoje. Tarp A. Šlepiko
prozos ir eilėraščių galima rasti įdomių, netikėtų sąlyčio taškų, paralelių.
Pavyzdžiui, Brolių juodvarnių pradžioje pasakotojas svarsto: Septyneri metai.
Ar tai daug (septynerius metus tavęs lauksiu, o paskui ištekėsiu už kito)? Septynios
žiemos ir vasaros. Sugrįžimas į būtąjį laiką? Saulė vis ta pati. Ir medžiai. Ir
juodvarniai (p. 59). Iš esmės tas pats motyvas plėtojamas eilėraštyje Svetimam
mieste (rinkinyje Taika tavo kraujui):
septynerius metus tavęs lauksiu
septynis šimtus plaštakių gyvenimų
nugalint viską kas laikina nukertant viską kas laikina
viską paliekant |
|
(p. 11) |
Kitas pavyzdys epizodas iš novelės
Lietaus dievas: Užgrojo vargonai, ir po bažnyčios skliautais supleveno mano
motinos balsas. Jos aukštas, skaidrus sopranas aidėjo nuo viškų ir paskui save vedė
kitus, vienas kitą papildančius moterų bei vyrų balsus, jis sklendė aukštai virš
galvų, virš paauksuotų kandeliabrų, ten kartu su žydrynės angelais, ir, rodės,
tik šito nuostabaus balso jėga parklupdė visą bažnyčią. <
> Aš klūpėjau
taip, kaip klūpi visi vyrai, į žemę rėmiausi kairiuoju keliu, o į dešinį, ant
kurio dėdė Anglykas dar buvo užsimetęs ir kepurę, rėmiausi rankomis (p. 3839).
Analogiška situacija varijuojama eilėraštyje Blunkanti freska (rinkinyje Tylos
artėjantis): mano motinos sopranas / atsimušęs bažnyčios skliaute / pasiblaško
/ kol aukščiausia nata prišąla // prie raudonos žiemos // <
> aš klūpau
šaltoje ir apytuštėje navoje / beveik ties dangaus skliautu / gieda motinos gerklėje
įsitaisęs / paukštis (p. 12).
Ieškodamas taiklių minčių apie novelių knygą
Lietaus dievas, pažeisiu savo esminius literatūrologinius principus: pacituosiu
gana tikslius, paprastai į ekscesus linkusio (ar linkusių?) ir dažnai mane siutinančio
(ar siutinančių?) Castor&Pollux iš Šiaurės Atėnų žodžius: Iš pirmo
žvilgsnio nykus miestelio gyvenimas ima stebinti dramatiškų įvykių ir įvairialypių
šekspyriškų personažų gausa. Čia nuolat kas nors nutinka, dažniausiai kas nors
didžiai tragiško (2006 m. sausio 28, Nr. 4). Jau minėtame pokalbyje su V. Gasiliūnu
A. Šlepikas prisipažino, jog nėra itin subtilus rašytojas, jam visuomet reikia
smūginės istorijos. Novelių knygoje smūgį atstoja mirtis ja baigiasi ne vienas
kūrinys. Pavyzdžiui, apsakyme Broliai juodvarniai mirtis tampa struktūriniu
principu, įrėmina tekstą: pradžioje žinia apie motinos mirtį, pabaigoje
kraupi brolio sūnaus Algiuko mirtis; novelėje Lietaus dievas mirtis vaizduojama
kaip pirmoji esminė vaiko patirtis:
Aš buvau apie tai skaitęs, aš
daug buvau skaitęs apie mirtį, pagaliau supratau, suvokiau tai, kas atsitiko, tai, kas
ištiko mūsų namus, mūsų miestelį. Mane užplūdo ramybė.
Baimė dingo stovėjau ir žvelgiau į gulintį viduryje mūsų kiemo žmogų, į
stovinčius ar besiblaškančius saviškius, mačiau viską
labai ryškiai kiekvieną spalvą, judesį, dėmę, daiktą, žmogų. Kažkodėl pamaniau, kad šitą vaizdą prisiminsiu ilgai, gal net visą gyvenimą (p. 48).
Mirties patirtį dažnai lydi tyla: Užplūdo
tiršta ir limpanti prie odos tyla (Mėlynojo vakaro ralis, p. 32); Viskas
tarytum niro į gličią tylos masę (Broliai juodvarniai, p. 75); Keletą
ilgų akimirkų pasaulis tarsi sustojo, apmirė, nutilo visi garsai, net musės juodais
taškais sustingo savo skrydžio orbitose (Lietaus dievas, p. 47). Ne vienas
personažas suvokia, gyvenimas, kad ir koks tamsus jis būtų, turi pradžią ir
pabaigą, todėl jų apsisprendimas gyventi kaip ugnis, o ne kaip pelenai...
(Broliai juodvarniai, p. 60).
Recenzuodama eilėraščių rinkinį Tylos
artėjantis, literatūrologė Donata Mitaitė teigė, jog A. Šlepiko knyga ryškiai
atspindi vertybių krizės epochoje gyvenančio, tačiau su ja nesutampančio, iš vidaus
jai besipriešinančio žmogaus pasaulėjautą (Metai, 2004, Nr. 1). Vienas
pagrindinių klausimų novelių rinkinyje Lietaus dievas, kas yra vertybė? Kuo
ji virsta negailestingos realybės, prieštaringo, klystančio žmogaus akivaizdoje? Apie
Lietaus dievą kaip apie sugrįžimą į vertybių pasaulį yra kalbėjęs A.
Kalėda per vasario 14 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusį pokalbį,
skirtą 2005 m. knygų apžvalgai. A. Šlepiko prozoje ryškinamas humanistinis santykis
su pasauliu, adoruojamos tokios vertybės kaip draugystė, meilė, ištikimybė,
bendriausia prasme žmogaus ryšys su žmogumi. Daugumą Lietaus dievo apsakymų
jungia šeima kaip vertybinis centras: novelėje Meškeriotojai vaizduojama tėvo ir
sūnaus aistra tai pačiai moteriai; Broliuose juodvarniuose problemiški
dviejų brolių, o sykiu motinos ir jos sūnų santykiai; Lapėje iširusi
šeima ir vaiko vienatvė.
Per knygos pristatymą Rašytojų klube V. Sventickas
Lapę apibūdino kaip patį sąlygiškiausią apsakymą, kurį galima palyginti su
Vandos Juknaitės apysaka Ugniaspalvė lapė ar Leonardo Gutausko romanu Vilko
dantų karoliai. Pasinaudosiu šia literatūros kritiko mintimi. Visus tris kūrinius
pirmiausia sieja vaiko vienatvės tema. V. Juknaitės apysakoje Ugniaspalvė lapė
(1983) vaizduojamas mažos mergaitės Dinutės gyvenimas internate. Lapė šiame kūrinyje
ženklina nuožmią, laukinę gamtos jėgą, lemtingus ir nepakeičiamus dėsnius,
kurie liepia žmogui gimti, medžiui augti, žvėriui žudyti (p. 42). A. Šlepiko
novelėje lapė atlieka panašią funkciją kaip sielavedys Hermis graikų mitologijoje
ji tarpininkauja tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio (atveda Simą pas mirusį
tėvą). Ir Simą iš A. Šlepiko apsakymo, ir Šimo Tadą iš L. Gutausko Vilko dantų
karolių (1990) sieja netikusios motinos figūra: Šimo Tado motina, marga miesto
šarka, ilgauodegė paukštytė, <
> mieste leido žavingas švenčių ir
pasiutusių karnavalų naktis, ir vaikas jai buvo ne galvoj (p. 6); Padla ta
miesčiunka, Kaipgi gali savo vaiko atsisakyt? Bjaurybė ta tavo marti...
apie Simo motiną kalba Klevinis ir Trota novelėje Lapė (p. 8283).
Tarp meniškiausių rinkinio novelių išskirčiau
Brolius juodvarnius, Lapę (abu apsakymai buvo spausdinti 2005 m. gruodžio
mėnesio žurnale Metai) ir Lietaus dievą. Ypač pavykusi Brolių
juodvarnių pabaiga netikėtai aukščiausios įtampos taške proza virsta poezija.
Šioje
keistoje tyloje tarytum šūvio pažadinti iš kapinių medžių pasipylė į dangų
juodvarniai. Jie suko ratus virš žmonių ir viršum paminklų. |
|
Broliai juodvarniai.
Paukščiai kilo karkdami ir plakdami sparnais,
o paskui lėtai it pelenai,
it pelenai atgal nusileido (p. 7576). |
A. Šlepikas gali būti ne tik geras poetas, bet
ir geras prozininkas. Jis nebijo palaikyti lietuvių literatūros tradicijos (nesunkiai
galima įžvelgti sąlyčio taškų su P. Cvirka ar J. Biliūnu). Apskritai, manyčiau,
kad A. Šlepiko postrealistinis Lietaus dievas bus įvertintas tų, kurie pavargo
nuo postmodernistinių triukų (lietuvių literatūroje šie triukai dažniausiai itin
pigūs). Ar autorius senamadiškas, priklauso nuo kiekvieno skaitytojo asmeninio
požiūrio ar įsitikinimų. Aš manau, kad remtis laiko patikrinta lietuvių literatūros
(ir ne tik) klasika kur kas geriau nei vienadieniais mūsų prieštaringos epochos
skaitalais.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|