TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

 

PETRAS VENCLOVAS

 
Tremtis. Meilės
ir mirties menas

 
A p y s a k a

 

O geresniąja aš savo dalim virš žvaigždynų aukštųjų
Amžiais skrajosiu,
 ir nieks neįstengs ištrint mano vardo.
  Ovidijus. „Metamorfozės“, XV, 875-876*

       I

       Jį užpuolė nemiga, galvos skausmai buvo nepakenčiami, akys raudonavo, perštėjo ir traiškanojo, sutriko virškinimas, netgi mintis apie maistą sukeldavo skrandžio spazmus, rankos ir kojos virpėjo, veidas išblyško ir pasidarė gelsvas it šviežias vaškas. Jis apšepo žila barzda, kuri žėlė kuokštais, nesveikai pageltonavę dantys ėmė klibėti, iš silpnumo pylė prakaitas, sulipo plaukai, burna visą laiką džiūvo, suskeldėjęs liežuvis sunkiai vartėsi, plaučiai gargėjo ir švokštė, tarsi į juos būtų smegę aštrėjantys šonkauliai. Kasdien jo sveikata vis šlijo. Niekas nepakurdavo ugnies po trikoju, iš molio ir šiaudų drėbtos sienos šerkšnijo, iškvėptas oras virsdavo garu, asla baltavo nuo sniego, kuris skverbėsi pro nesandarias duris. Jis apsirengė visus drabužius, kokius tik turėjo – tuniką, graikišką chitoną, himatiją ir togą, apsiklojo šerno kailiais, tačiau speigas vis tiek grabinėjo lediniais pirštais, kartais sugniauždavo kaklą, ir senis dusdavo, mėlynuodavo, šniokšdavo, kol iš krūtinės išsiverždavo kimus kosulys, panašus į stimpančio šuns lojimą. O taip, jis buvo nelyg galudienis šuo, niekaip negalintis nusibaigti, nors jau seniai gyslose kręšta kraujas, sąnarius kausto šaltis, raumenyse savo valandos laukia kirminai.
       Tačiau uoslė vis dar buvo aštri. Molio ir šiaudų kvapas, šerno kailio smarvė, gendančio kūno ir mirties prakaito dvokas. Burnoje ir gerklose, regis, gaišo šlykščiausi šliužai: angys, išmatomis atsiduodančius kiaušinius dedantys žalčiai, daugiakojai driežai, rupūžės. Senis laukė mirties, jis nebesitikėjo pasveikti. Tai turėjo būti išsivadavimas, palengvėjimas, užsimiršimas. Tik retkarčiais perbraukdavo per aslą pirštais ir nuo jų laižydavo sniegą. Keista, tačiau molio, drėgnos žemės skonis jam būdavo malonus. Ir tada jis užsnūsdavo – gal valandėlę ar pusvalandį; dažniausiai sapnuodavo savo pomirtinį gyvenimą: bet tai nebūdavo nei Aidas, nei Hadas, nei Tartaras ar Orkas, jis ten nesutikdavo Plutono, Prozerpinos ar Persefonės; tai būdavo gražus Pietų miestas, išsidėstęs ant septynių kalvų, nutviekstas saulės, kupinas šilumos, portikai, kolonos, kregždės, nardančios ore, vandentiekis Aqua Virgo šalia Marso lauko, dailiai nušlifuotas marmuras, baltoji Junonos šventykla, fontanų teškėjimas, plačialapių medžių pavėsis, prabangūs princepso rūmai, terasos ir granito laiptai, vijoklių ir orchidėjų švelnus dvelkimas; daug vyrų ir moterų, lengvi ploni drabužiai – togos ir stulos, baltos arba purpuro spalvos, juokas, grakštūs judesiai, atviri žvilgsniai, gražūs ir išdidūs veidai; kartkartėm net išgirsdavo skaitomas jo meilės elegijas, o gimtoji kalba būdavo saldi it Olimpo nektaras, it medus iš Giblos pievų. Bet tai trukdavo tik akimirksnį ar du: tuoj pat lyg tamsus sniego debesis atšniokšdavo haliucinacijos – jos būdavo juodos arba iš žaizdos plūstančio kraujo spalvos; viskas susijaukdavo; Jonijos jūros bangos, skandinančios laivą, beviltiški vairininko riksmai ir į dangų iškeltos jo rankos, meldžiančios pagalbos, Trakijos miškų drėgmė ir vėsa, užšalęs Istras, į jo ledą kaukšinčios barbarų žirgų kanopos, užnuodytų strėlių spiečius, laukiniai riksmai, lūžtančios ietys, iš prakiurusio dangaus besiveržiantis sniegas ir ledas, kuris ant jo užgriūdavo; kaukdavo pūstažandis Borėjas, sukdamas verpetus iki pat pažeme šliaužiančių tamsių debesų, šaltis tvilkydavo šiurpstantį kūną, laižydavo stingstančius sąnarius, lupdavo nuo kaulų trūkinėjančią odą ir išdžiūvusius raumenis. Bet kai likdavo tik suklypęs skeletas, smegenyse krusteldavo užsilikusi gyvybė, ir senis imdavo kriokti, sunkiai trūkčiodamas suledėjusį liežuvį. Nuo šauksmo prabusdavo, haliucinacijos, šnypšdamos tarsi gyvatės, lįsdavo į palovį, nenoromis traukdavosi į pakampius. Vyras būdavo toks silpnas, kad nepajėgdavo atsimerkti ir įsitikinti, ar jis dar gyvas. Tik širdis virpėdavo it avies uodega.
       Ir tada atslinkdavo ūkanos. Tirštos, pilkšvos. Galbūt ankstyvo rudens arba pavasario. Ten nieko nebūdavo: skausmas nurimęs, haliucinacijos išnykusios, šaltis atlėgęs. Vien tik bejėgio kūno svoris ir gaižus prakaito kvapas. Senis vis dar prakaitavo, ir tai buvo vienintelis požymis, kad jis dar nemiręs. Taip praeidavo nežinia kiek laiko – valandos ar dienos? Paskui sujudėdavo siauras horizonto pakraštys, pro jį prasisprausdavo blankus vaizdas, šiek tiek šviesesnis už visą pasaulį apgaubusį rūką (taip jam atrodydavo). Iš tolo to galėdavai ir nepastebėti – gal tai tik bereikšmė dėmė, svetimo žmogaus minties atspindys? Bet kai vaizdų atsirasdavo du ar trys, kai jie pradėdavo slankioti į priekį ir atgal arba šokčiodavo lyg laužo liežuviai, norom nenorom, turėdavai juos pamatyti. Dažnai tai būdavo koks nors vaikystės prisiminimas, pamirštas, tačiau neišnykęs iš vis dar pulsuojančių smegenų žievės, tarkim, juodu su broliu dvyniu eina į retorių mokyklą, šlepsi jų basnirčia įsiauti sandalai, trumpas tunikas sklaisto rudenėjantis vėjas; šis laikas dar neprasidėjęs, jie to nežino, ir niekas to nežino, į pabaigą ritasi anoji era; griežtas jų tėvas reikalauja stropiai mokytis, jis įsivaizduoja ateityje juos sėdinčius senate kartu su kitais garbingais ir kilmingais romiečiais; paskui kažkuris iš jų mirė – gal jis, o gal brolis: dabar jis taip nutolęs nuo savęs, kad be vargo gali save įsivaizduoti kaip kitą, net visiškai svetimą žmogų; vienam iš likusių brolių nė kiek nerūpi politika, jis labiau linkęs į menus, ypač poeziją, jį žavi mūzos.
       Bet kai merdintis senis pradeda tapatintis su nemirusiu broliu, iš ūkanose skendinčios horizonto glūdumos pasipila vaizdai, daugybė vaizdų, net nepanašių vienas į kitą: orūs, prakilnūs veidai, jie džiaugsmingi, ekstaziškai šaukia, kažkoks purpurine toga apsivilkęs vyras kopia marmuro laiptais, jam ant galvos uždedamas laurų vainikas, kažin kas sako: „Dabar jis bus dievas!“, amfiteatras pilnas žmonių, moterys glėbesčiuojasi, vyrai spaudžia rankas ir ploja vienas kitam per petį; žūtbūtinės gladiatorių grumtynės, eilėmis aukštyn vilnija laukinis riksmas ir susilieja su žvėrių staugimu; palei tvirtovės sienas bastosi gaujos vilkų, iškorę garuojančius liežuvius jie lekia per sniegą, prietemoje melsvai žybsi jų akys, jie urzgia uosdami orą, jiems tįsta seilės, kai pamato ant sienos susigūžusį getų sargybinį; o jis – mylimosios Korinos guolyje, tvankus vidurdienis, viena langinė priverta, tad kambaryje tvyro maloni prieblanda, merginą gobia tik ilgėliausi plaukai, jos švelni kvepianti oda kelia pašėlusią aistrą, jų lūpos liepsnoja, jie spaudžia vienas kitą glėbyje; moteris, turbūt jo dukra, rodo anūką, jis didžiuodamasis kilnoja vaiką ant rankų ir jaučiasi tarsi medis, skleidžiantis galingas šakas, arba medžioklis su stambiu grobiu; siaučianti pūga, ledai kerta į veidą, jis pargriūva į pusnį, jam vis trūksta oro, sniegas veržiasi į plaučius, krūtinę kausto šaltis...
       Vieną dieną jis pabudo pajutęs ant veido šokčiojantį saulės spindulį. Lauko durys buvo praviros. Senis sumostagavo rankomis, tarsi gintųsi nuo šviesos: jis nebenorėjo išeiti iš žiemiškos prietemos, nes ji buvo nelyginant aukštas slenkstis, kurį įveikti nėra nei jėgų, nei noro. Geriau jau klaidžioti tarp buvimo ir mirties sapnuojant, prisimenant, haliucinuojant savo, o gal ir svetimus gyvenimus, eiti trūkinėjančia riba, kai paneri į skaidrų jūros vandenį arba žvarbsti siautėjančioje šlapdriboje po žemu šiaurės dangumi, kai pajunti Pietų žvaigždynų spindesį, glostantį akis, arba girdi artėjančios barbarų ordos laukinį arklių žvengimą ir kailiniuotų skitų keiksmus. Nes tai gali niekada nesibaigti, tęstis ir tęstis, būti ir būti, ir net apgauti laiką. Tačiau žmogiškoji sąmonė, nepaisydama keistos senio užgaidos, šviesėja, kol galop pradeda blankiai suvokti tikrovę: sienos atidrėkusios ir šlapios, palubėj kabo varvekliai, nuo jų laša ant šerno kailių, asla apledėjusi, šen bei ten telkšo balutės.
       Vėjas atplėšė duris, pagalvojo vyriškis, vėjas ir šviesa, iš kurios aš nieko nebesitikiu. Bet ne! Čia kažkieno būta: iš kur ant grindų permirkęs paplotėlis ir ąsotis? Kas galėjo mane aplankyti? Valandėlę jis žvelgė į aslą, tačiau nei alkio, nei troškulio nepajuto – tatai būtų reiškę grįžimą. Grįžimą į kietą ir rūsčią realybę: tolimiausias imperijos pakraštys, laukinis kraštas ir laukiniai papročiai, niekada nesikerpantys ir nesiskutantys kelnėti barbarai, jie lekia per stepę nebalnotais žirgais, iš kurių šnervių žyra kibirkštys, ir šaudo į gyvatės nuodus pamirkytomis strėlėmis; rudenį užšąlantis Istras ir Ponto jūra, kurios vandenys surakina žuvis ir laivus; iki pat horizonto nurudavusia žole pasišiaušę nedirbami laukai, nė vieno mielo akiai vynuogyno ar bukų giraitės. Nykus apleistas kraštas, kur niekada nebūna vasaros. Niūria siena apjuosta tvirtovė, iš kurios negali išeiti be ginklo: nežinia kada pasirodys koks laukinis getas, sarmatas ar dakas ir paleis į tave strėlę. Pirmykštis būvis: vanduo iš upokšnio, pelų duona, beskonė žuvis ir mėsa, paskrudinta ant laužo, karčios nežinomų augalų šaknys, laukų žolės. Valgai, kad gyventum. O jei nebenori gyventi?
       Vis dėlto kai saulė pasisuko ir į trobą sugrįžo šalta prieblanda, vėl padengdama aslos balutes ledokšniais, senis, keiksnodamas save už silpnumą, nuleido ranką ir sugrabaliojo paplotį. Permirkusi tešla buvo beskonė, atrodė, kad mali dantimis ne duoną, o patižusius arklio „obuolius“. Nosimi įtraukęs oro, užuodė vyno raugą. Užsivertė ąsotį, bet niekas netekėjo: vynas buvo sušalęs į ledą. Kai kelissyk piktai krestelėjo, iš ąsočio išslydo atitirpęs luitas. Kirto jam į veidą ir nusirito ant grindų. Norom nenorom, teko keltis – trūko oro, svaigo galva, tirtėjo kojos, galugerklį spaudė prilipęs paplotis – ir pasiramsčiuojant į sieną eiti prie lentynos. Ten rado durklo nuolaužą ir ėmė ja skaldyti vyno luitą. Kišo į burną ledokšnius ir čiulpsėjo. Ne, vynas nė iš tolo nebuvo panašus į falerną, kurį jis taip mėgo aname gyvenime, daug bjauresnis už iberiškąjį – iš kur barbarai mokės gaminti vyną? – bet vis dėlto vynas: nuo jo gyslose sujuda užsistovėjęs kraujas.

       II

       Tą naktį Publijus miegojo be košmarų. Tik vieną sykį blėstelėjo spindinti sapno skiautė, lyg prabangi ano gyvenimo dužena: draugų apsuptyje skaitė savo meilės elegijas – laikydamas rankoje vyno taurę, ritmingai tarė žodžius lotynų kalba, nuo kurios buvo saldu burnoje; į jį žvelgė vilgšnos Korinos akys, po plona tunika kilnojosi jos sujaudrinta krūtinė, virpančiais pirštais Korina retkarčiais paliesdavo apnuogintą kairę ranką; jaunuoliai juokėsi ir plojo, vienas kitas apglėbė jį per pečius, tačiau jo mylimoji droviai stovėjo, tik jos kojų pirštai sandaluose nervingai trūkčiojo. O dievai, kada tai buvo? – pro miegus sunkiai atsiduso senas vyras.
       Rytas buvo apniukęs, matyt, viską gaubė pavasarinė migla. Pabudęs išgirdo lašų teškėjimą nuo stogo – nelygų, tai lėtėjantį, tai greitėjantį, sykiais visai išnykstantį, tarsi plaktų sena, pavargusi, tačiau vis dar nenorinti pasiduoti širdis. Paskui jo ausį pasiekė veriamų durų garsai, kapota getų kalba, sumišusi su atskirais graikiškais žodžiais, metalo skambtelėjimas, arklių prunkštimas, netolimi žingsniai per baigiantį tirpti sniegą. Kažkas turėtų ateiti, pagalvojo Publijus, ir ėmė laukti. Jo galvoje vis dar buvo tuščia: jis neprisiminė, iš tikrųjų visomis jėgomis stengėsi neprisiminti, kas ne taip seniai – prieš kelias savaites ar mėnesius – atsitiko. Bijojo prisiminti, nes suprato, kad vėl įkris į juodą pragarmę, kur išnyksta protas, nebelieka minčių, tik gniuždo ir kankina skausmas, bejėgiškumo ir menkystės jutimas. Tada jau geriau mirtis, šešėlio laisvė, atitolimas nuo savęs buvusio, visiška užmirštis arba metempsichozė – virsti medžiu, akmeniu, žvaigžde arba tik angimi, susirangiusia žolėje.
       Kai jis vėl pradėjo snūduriuoti, taikydamas peržengti sąmonėje atsiveriančius tamsos plyšius, nedrąsiai girgžtelėjo durys. Tamsi figūra, apsiausta rūko, vos peržengusi slenkstį sustojo. Ji buvo apsimuturiavusi kailiais, veidą dengė storas juodas audeklas. Moteris? – toptelėjo Publijui. Čia nėra įkėlusi kojos jokia moteris: joms tai uždrausta, arba jos pačios bijo, tiesiog drovisi – šios tautelės moterys nėra nei įžūlios, nei drąsuolės. Netgi vyrai vengia jo, suka žvilgsnį į šalį arba pagarbiai nuleidžia akis. Kiekvienas romėnas žino, kad nėra už ką jį mylėti: getus valdo Mezijos karaliai, o karalius – Roma. Dalis getų dar laisvi, jie susideda su sarmatais ir puldinėja šį pajūrio miestelį.
       Iš tiesų tai buvo moteris. Ji padėjo ant aslos paplotėlį ir nuskilusiu kaklu ąsotį, turbūt vėl su tokiu pat rūgščiu vynu. Ir neatsitiesdama ėmė atatupstom trauktis.
       – Luktelk valandėlę, – pasakė vyras, bet moteris nesiklausė, nes jis nejučiom užsimiršęs prabilo lotyniškai.
       Tą patį pakartojo getiškai. Jo balsas buvo gergždžiantis, nusilpęs, nepajėgus ištarti kai kurių šios kalbos garsų. Tačiau moteris, regis, suprato: nuo veido storą audeklą šiek tiek patraukė žemyn.
       – Galvojau, kad tavęs nebėr, kad tu numirei, – sumurmėjo. Žodį „numirei“ pasakė graikiškai: gal buvo išmokusi arba pati turėjo helenų kraujo.
       – Ak, tai tu, Sibile, – šyptelėjo Publijus. Jis pažinojo šią moterį, bet niekaip negebėdavo ištarti jos barbariško vardo, tad vadino Sibile – juk visai gražu šaukti moterį pranašautojos ir Apolono žynės vardu.
       – Nieko daugiau neturiu, – pasakė moteris. – Čia paskutinis vynas.
       – Ir nereikia! – atšovė senis. – Aš tuoj pasveiksiu. – Ir atstatęs krūtinę pamėgino kuo gracingiau atsisėsti. Tačiau vos neišvirto iš guolio. Moteris sugriebė jį už rankos.
       – Klejodamas šnekėjai, juokeisi, verkei ir šaukei. Supratau tik tiek, kad burnoji prieš dievą.
       – Prieš kokį dievą? – sunkiai alsuodamas pasidomėjo senis.
       – Jo vardo nedrįsta ištarti mano lūpos...
       – Vadinasi, prieš Oktavianą. Jis to nusipelnęs: senas sukčius, paleistuvis, tironas, pavergėjas, budelis.
       Sibilė susiėmė rankomis galvą, kad negirdėtų tokio piktžodžiavimo.
       – Nebijok, treji metai jis jau miręs. Bet aš jam neatleidžiu: kiekviename laiške į Romą aš jį garbsčiau, pataikavau jam, žeminausi, maldavau atleidimo už nežinia kokią kaltę, o jis buvo ir liko abejingas mano kančiai, mano keliaklupsčiavimui ir meilikavimui. Kaip dar galima labiau paniekinti žmogų, o ypač – poetą? – užsimiršęs Publijus įsikarščiavo ir pastaruosius žodžius išrėkė kimiu, gergždžiančiu balsu.
       Moteris išsigandusi išsprūdo pro duris: šitas romėnas pamišęs – argi galima plūsti valdovą kaip sau lygų arba net žemesnį? Už tai gali nubausti tikrieji dievai, gyvenantys danguje, po žeme, vandenyje arba kalnų ir miškų glūdumose.
       Sibilės apsilankymas išjudino senio sąmonės gelmėse nugrimzdusią, nurimusią, susitraukusią ir gal net suledėjusią realybę. Ji vėl atgijo, ėmė banguoti ir šiauštis tarsi Ponto jūra, pavasarį sutrupinusi ledus. Publijų užplūdo skausmingi prisiminimai, neramios mintys ir sąžinės graužimas. Geriau ta moteris nebūtų atėjusi, geriau nieko nebūtų atnešusi, nekalbėjusi su manimi, nes aš vėl noriu gyventi! – kartojo pats sau senasis romėnų poetas. O aš nebeturiu tokios teisės! Praradau ją, berniuko žūtis buvo paskutinis lašas, perpildęs kartybių taurę.
       Vyriškis niekaip negalėjo atsiginti prisiminimų. Atrodė, juos dar sunkiau iškęsti nei tikruosius įvykius – gal todėl, kad jis viską žinojo, tačiau nieko negalėjo pakeisti, nes niekas nebepriklausė nuo jo pastangų ir valios. Jis, garsiausias tuometinis romėnų poetas, ligos parblokštas į patalą svetimame krašte, tremtyje, kaip įmanydamas kovojo su beprotybės priepuoliais, kurie griuvo ant jo vienas po kito be atokvėpio, tarsi įnirtusios rudenio jūros bangos. Jo gyvenimas skeldėjo ir pleišėjo, tačiau gyvybė vis dar glūdėjo kadaise tvirtame, o dabar visiškai nusilpusiame kūne. Už ką man tokia kančia? – klausinėjo senis. Argi aš jos nusipelniau? Tarsi būtų visiškai pamiršęs, ką mąstė gilią žiemą prieš panirdamas į tamsą, ligos karaliją ir haliucinacijų labirintus.

       III

       Kai Publijus Nazonas po pusę metų trukusios kelionės iš sukiužusio laivo išlipo Tomų uoste, jį nustebino tvirtovės skurdumas ir viso krašto nykumas. Tai turbūt buvo pats šiauriausias imperijos pakraštys – anapus Istro arba Dunojaus gyveno, klajojo barbarų gentys: getai, sarmatai, dakai, dar toliau – skitai. Kai tik ledas padengdavo upę, jie užplūsdavo Getiją, kurią valdė Romos vasalas Mezijos karalius. Žudydavo, degindavo, grobdavo turtą, gyvulius ir net moteris. Todėl žemės beveik niekas nedirbdavo, ji buvo nesukultūrinta, nuo amžių apleista. Čia kadaise savo koloniją įkūrė Mileto graikai, tačiau dabar jie buvo sumišę su vietiniais gyventojais getais ir visiškai nutautėję. Todėl Publijus negalėjo nė dorai susikalbėti su polio valdytoju, kadangi šis vartojo daugiau getiškų nei graikiškų žodžių. Apie lotynų kalbą čia buvo galima tik pasvajoti. Valdytojas smarkiai nustebęs žiūrėjo į pagyvenusį romėną: ko jam čia prireikė? Jeigu būtų siųstas iš Romos, atvyktų su ginkluota palyda.
       Nazonas taip pat nustebęs laukė ir nesulaukė, kol prie jo prišoks koks tarnas su indu vandens kojoms nusiplauti. Tikriausiai Romai toks įprastas paprotys čia buvo pamirštas, o gal net nepasiekęs šios tolimos provincijos.
       „Aš esu poetas, garsus sostinės poetas“, – ironiškai nužvelgęs šeimininką, pasakė atvykėlis. „Kokia garbė! – manieringai linktelėjo valdytojas. – Kiek žinau, šiuose kraštuose nesilankė nė vienas garbingosios Romos poetas ar filosofas. Kas čia tave atvijo?“
       Publijus valandėlę tylėjo: argi lengva prisipažinti, kad esi tremtinys, benamis ir gal net nusikaltėlis?
       „Cezaris išleido ediktą, pagal kurį man pritaikytas relegatio, tai yra išsiuntimas iš sostinės. Nors man paliktos pilietinės teisės ir turtas, tačiau nedelsiant turėjau išvykti į Tomus.“
       Valdytojas iš visos Publijaus Nazono kalbos suprato tik tiek, kad šis romietis ne savo valia ir noru atkako į šį užkampį. Vadinasi, nėra ko lankstytis ir reikšti jam pagarbą.
       „Kiek laiko ketini čia gyventi?“ – vis dėlto gana maloniai paklausė, nes negalėjai žinoti, kas ir kada toje Romoje ims ir pasikeis. „Manau, neilgai. Tikiuosi, kad cezario rūstybė netrukus atlėgs, ir aš galėsiu grįžti į amžinąjį miestą. Man reikia padoraus namo, aš atsivežiau šiek tiek pinigų.“
       Valdininko akys godžiai žybtelėjo.
       „Yra toks namas. Jis priklauso polio bendruomenei. Jį mums paliko vienas graikas, išvykdamas į savo gimtinę. – Vyriškis valandėlę svarstė, kiek iš atvykėlio galėtų prašyti. Labai bijojo pamažinti. Be abejonės, jis labai turtingas, mąstė valdytojas, poetai visada turtingi žmonės. Visa Roma, kiek girdėjau, skendi prabangoje. – Dešimt tūkstančių sestercijų!“ – „Visame šiame miesteliūkštyje nemačiau tokio namo, kuris galėtų tiek kainuoti!“ – pasipiktino romėnas. „Tada penki tūkstančiai. Pati mažiausia kaina. Ir nė aso mažiau. Nors čia ir gūdi provincija, bet pastatai gana brangūs. Matote, pas mus nėra nei architektų, nei patyrusių statybininkų“, – kuo solidžiau dėstė valdininkas, kuris pagal pareigas turėjo labiau domėtis kovomis su barbarais nei nekilnojamojo turto prekyba.
       Palydėtas getų kario, kuris pakeliui neištarė nė žodžio, Publijus suprato, kad suktasis valdininkas jį žiauriai apmovė: tai buvo ne namas, o iš molio ir šiaudų drėbta troba. Romos apylinkėse net gyvulius laikydavo padoresniuose tvartuose. Galėjo guostis nebent tuo, kad jis čia neilgam, laikinai – jau rudenį atplauks laivas su Augusto malonės žinia: juk jis, Nazonas, parašė ir išsiuntė princepsui laišką, kuriame giedojo jam ditirambus ir reiškė begalinę meilę bei pagarbą.
       Publijų stebino vietinių gyventojų abejingumas ir storžieviškumas. Romoje jis buvo įpratęs visą laiką būti matomas, mylimas, gerbiamas: su juo vis kas nors sveikindavosi, tiesdavo jam ranką, tardavo keletą žodžių arba bent jau nusilenkdavo. Jis pažinojo žymiausius imperijos žmones, svečiuodavosi pas juos ir pats kviesdavo juos apsilankyti savo prabangiuose namuose netoli Kapitolijaus. Arba į vilą ir seną didžiulį sodą, esantį šiaurinėje miesto dalyje, prie pat Tibro upės. Jis čia rašydavo eilėraščius ir priiminėdavo artimiausius draugus. Šiltomis naktimis jie sėdėdavo deglų apšviestame sode, gerdavo falerną ir kalbėdavosi apie poeziją bei filosofiją. Tokių kompanijų nevengdavo ir moterys: pasipuošusios gražiau nei leisdavo griežtasis Augusto įsakymas apie prabangų maistą ir drabužius, jos teikdavo tiems susibūrimams žavesio ir subtilaus artistiškumo. Kalbos čia įsisiūbuodavo, čia aprimdavo, čia būdavo rimtos ir gana moksliškos, čia retkarčiais nuslysdavo į nekaltas dviprasmybes. Niekam neužkliūdavo ir tai, kad, šiek tiek padauginęs vyno, vienas kitas kompanijos narys pasitraukdavo į nuošalesnį sodo kampą, iš kur netrukus pasigirsdavo viliokiškas juokas. Nepaisydami rūsčių veidmainingojo princepso įsakymų laikytis moralės, romiečiai toleravo tokius papročius: jiems tai buvo puikiausias žmogaus ir gamtos susiliejimo pavyzdys.
       Tomai šiuo požiūriu buvo barbariškas kraštas: nei kultūros, nei architektūros, nei poezijos, nei bendravimo meno. Nesuprasi kuo apsirengę, šaltuoju metu apsikarstę kailiais, ilgaplaukiai, barzdoti, siaurų akių ir geltono veido vyrai ir moterys, vienodai gerai jodinėjantys ant arklių, šaižiai šūkaudavo nesuprantama getų arba sarmatų kalba. Ten, kur būdavo vyrai, negalėdavo būti moterys: jokių bendrų susibūrimų, jokių kultūrinio pobūdžio pokalbių. Beraščiai, jiems nieko nereiškė graikų bei romėnų mitologija, menas ir poezija. Todėl Publijus Nazonas jiems buvo tik atvykėlis iš sostinės, matyt, kažkuo nusikaltęs vyresnybei. Tai jis, jų manymu, turėjo taikytis prie jų gyvenimo būdo, o ne jie prie jo nesuprantamų įpročių. Jis jiems buvo svetimasis, jų akimis – juokingas ir naivus barbaras. O kai kas jį laikė net pavojingu, galinčiu pakenkti polio bendruomenei.
       Publijus pats turėjo vaikščioti pas nepatikliai į jį žiūrinčius getus ir sarmatus arba pas nutautėjusius graikus ir prašinėti vieno kito baldo ar virtuvės ryko. Be abejo, ir maisto. Žinoma, už pinigus, nors dauguma vietinių gyventojų nelabai vertino sestercijus, gal nežinojo, ką su jais veikti. Jiems būtų labiau patikęs bet koks metalas: auksas ir sidabras, varis, geležis, bronza. Ak, kaip trūko garsiam poetui numido Oiko, kuris vienintelis iš tarnų neatsisakė į tolimą ir nežinomą tremtį lydėti šeimininko. Deja, baisi audra Jonijos jūroje dar pernai rudenį, plaukiant iš Italijos į Graikiją, jį nubloškė nuo laivo denio. Publijus griežtai uždraudė drauge su juo keliauti žmonai: ji nebūtų ištvėrusi tokios negailestingos lemties, anksčiau ar vėliau būtų jos netekęs. Be to, tikėjosi, kad žmona, likusi Romoje, pati ar per savo draugus ir pažįstamus greičiau permaldaus cezario rūstybę.
       Vargais negalais įsikūręs Tomuose, Nazonas pasijuto tarsi būtų atsidūręs už kalėjimo sienos, atskyrusios jį nuo kultūringo pasaulio, tarsi būtų papuolęs į pirmapradį chaosą, kur viešpatauja šiaurės stichijos, visa gamta priešinga žmogui, kur nėra jokios harmonijos, pati aplinka stumia į dvasinę sumaištį ir nusivylimą. Netrukus ateis ruduo, laivyba Ponto Euksino jūra baigsis, nebeatplauks joks laiviūkštis, jokios žinios iš sostinės ir visos Romos valstybės nebepasieks jo, ilgus mėnesius jis bus atkirstas nuo įprasto pasaulio ir pasmerktas vienatvei tarp šiurkščių ir nė vienos kultūringos kalbos nemokančių barbarų. Kaip reikės gyventi? – klausinėjo pats savęs. Ir kokia prasmė gyventi?
       Artėjant ankstyvam rudeniui, kai vis dažniau pučia žvarbus šiaurės vėjas, dangų aptraukia stori, greitai tarsi laukiniai žvėrys lekiantys debesys, kai prapliumpa šalta liūtis su sniegu, židinyje lyg ko išsigandusi ima blaškytis ir užgęsta ugnis, o sutemos net vidurdienį neprašviesėja, Publijus Nazonas vėl pradėjo mąstyti apie mirtį. Ne, nepasijuto taip kaip pernai gruodį, kai iškviestas pas Augustą sužinojo, kad yra išsiunčiamas į pasaulio kraštą, ir manė, jog jau yra pražuvęs. Du ištikimiausi draugai tąsyk sulaikė jo ranką, siekusią taurę nuodų, o rankraščio, prie kurio poetas tiek ilgai triūsė, jiems išgelbėti nepavyko, nes jį pasiglemžė ugnis... Mirtis gali ateiti per akimirką, jis iškęstų bet kokį skausmą; kai netenki namų ir tėvynės, išnyksta skirtumas tarp gyventi ir negyventi. Jo, Publijaus Nazono, egzistavimas tapo beprasmis: anksčiau žinojo, kad turi rašyti, kurti eiles, kurias skaitys ne tik draugai, bet ir naujos lotyniškai mokančios kartos po daugelio metų, kai jo nebebus. O kam čia reikalinga jo kūryba, kas ją čia supras, kiek vilties, kad ji kada nors paklius į kultūros pasaulį? Kam barbarui poezija, jeigu jis turi kardą, ietį arba nuodingą strėlę? Jeigu jo didžiausias džiaugsmas – ant laužo ugnies spraganti nudobto žvėries kulkšnis?
       Mirtis Publijui niekada neatrodė esanti absoliuti pabaiga. Jis tikėjo Platonu ir Pitagoru, kurie teigė, kad visko esmė yra dieviškoji siela, ji niekad neišnyksta, tik keičia savo būvį pereidama iš vieno kūno į kitą, iš žmogaus į žvėrį, iš žvėries galbūt į kokį augalą arba net į negyvosios gamtos objektą. Tačiau mirtis čia, po svetima padange, kur nėra savųjų dievų, gali būti visiškai kitokia: juk siela gali patekti į laukinių garbinamų dievų valią ir ilgus amžius nebesugrįžti į žemę žmogaus pavidalu. O kas žino, kokie šių barbarų dievai? Galbūt žiaurūs ir negailestingi, gal jiems visiškai nesuprantamas žmogaus noras vėl kada nors įgyti sąmonę? Gal čia apskritai nėra menus ir poeziją globojančių dievų, grožį ir meilę garbinančių deivių? Gal šis nykus, pilkas dangus yra visiškai tuščias? Juk kur nėra dievų, ten ir tegali gyventi laukiniai žmonės, gebantys tik vienas kitą žudyti, engti, nekęsti, paversti gyvuliu.
       Bet ar nebus blogiau už mirtį, jeigu aš čia gyvendamas subarbarėsiu, prarasiu kultūringo žmogaus požymius, pamiršiu subtilesnius jausmus, atprasiu mąstyti, vertinti, suvokti, nebegebėsiu džiaugtis pasauliu ir gyvenimu? – ne kartą klausinėjo savęs Publijus. Jeigu panirsiu į apatiją, į nesibaigiantį liūdesį, paklusiu vien tik žvėriškiems instinktams? Jeigu visiškai atitrūksiu, prarasiu ryšį su kultūros pasauliu, užmiršiu jį esant, gal net pradėsiu jį neigti? Kas tada?

       IV

       Žiema Nazoną smarkiai iškankino: jis nemokėjo pasikurti ugnies ir pasigaminti maisto, jo troboje visą laiką buvo šalta, romėniški drabužiai šiaurės klimatui visiškai netiko, o apsikarstyti dvokiančiais kailiais kaip kokiam laukiniui jam neleido išdidumas, jis bijojo gerti sniego ir ledo vandenį, o užšąlantys šaltiniai buvo sūrūs, ir tik alkis priversdavo valgyti nežinia iš ko iškeptus vietinių gyventojų papločius. Norom nenorom, turėjo pakeisti romėniškus sandalus į kailinį apavą.
       Keletą kartų Tomus buvo užpuolusios klajoklių gentys iš anapus Istro. Kildavo didžiulė sumaištis, riksmai sklisdavo nuo vieno namo prie kito, užnuodytos strėlės, perskriejusios neaukštą polio sieną, krisdavo į gatves, ore skledendavo barbarų žirgų žvengimas ir vyriški keiksmai, tratėdavo taranais daužomos vartų durys. Miesto gatvėmis bėgiodavo ginkluoti vyrai, kopdavo ant sienų ir stichiškai gindamiesi šiaip taip atmušdavo priešo antpuolius. Žinoma, būdavo ir nukautųjų, ir sužeistųjų. Pastaruosius gydydavo primityviausiomis priemonėmis: medžių žievėmis, lapais ir žolėmis, įvairiais antpilais ir nuovirais. Tuos, į kuriuos pataikydavo strėlės, retai pasisekdavo išslaugyti: gyvačių nuodai veikdavo staiga ir efektyviai. Kai viskas nurimdavo, surinkdavo lavonus, tiek savųjų, tiek ir priešų, nutempdavo tolėliau nuo tvirtovės ir sukurdavo didžiulį laužą. Į jį suversdavo ir kritusius arklius. Ugnis rusendavo kelias paras, nes ją blaškydavo stiprūs vėjai, užpustydavo sniegas, gesindavo šlapdriba. Visą tą laiką į žemą pelenų spalvos dangų kildavo juodi dvokiantys dūmai ir šiurpūs moterų bei vaikų verksmai.
       Publijus Nazonas jaunystėje ignoravo karo tarnybą, per pažintis ir dovanomis jam pavyko nuo jos išsisukti. O dabar, senatvėje, priverstas nešioti šalmą ir romėniškus šarvus, jautėsi pažemintas ir juokingas: koks gi iš jo karys? Argi jis pajėgtų grumtis su įniršusiu barbaru? Tačiau, norom nenorom, turėjo saugoti savo sveikatą ir gyvastį. Kas jį čia gydytų? O be jokių romėniškų apeigų būti sudegintam bendrame lauže su barbarais ir arkliais – ar įmanoma dar niūresnė perspektyva?
       Kelissyk buvo susirgęs: gydėsi pats kaip išmanydamas. Jeigu būtų išsigandęs mirties, tikriausiai nebūtų pasveikęs. Iš tiesų mirtis jam nebuvo baisesnė už tremtį, už namų ir artimų žmonių netekimą. Esu čia lyg koks egzotiškas Pietų augalas, o turiu tverti nepalankiausią klimatą. Kiek tatai gali tęstis? – mąstydavo Publijus. O kai visą šaltąjį laiką, daugiau nei šešis mėnesius, nieko negalėjo pranešti apie save į Romą ir iš ten negavo jokios žinutės, jam ėmė vaidentis, kad iš tikrųjų yra miręs, persikraustęs į pomirtinį pasaulį, dar baisesnį už mitologinį graikų arba romėnų pragarą, nes ten galėjai tikėtis sutikti bent pažįstamą šešėlį: tėvo ar motinos, mirusio brolio, kadaise mylėtos moters. O čia? Niūrūs svetimo krašto žmonių veidai, nugairinti vėjo, paraudę nuo šalčio, besilupančia oda, akių tik plyšeliai, kūnai plaukuoti, iš toliau nepažinsi, ar tai žmogus, ar žvėris. Nė kiek nenustebčiau sužinojęs, kad čia dar išlikęs kanibalizmas. Girdėjau, skitai suėda kovose kritusius savo žirgus. O juk žirgas turėtų būti geriausias kario draugas.
       Jeigu ne kelios Vergilijaus, Horacijaus ir meilės elegijų autorių Albijaus Tibulo bei Seksto Propercijaus knygos, Nazonas išties būtų patikėjęs, kad jo ryšiai su anuo pasauliu, kur esama kultūros, meno, poezijos, architektūros, dailės, kur visus metus šviečia saulė, jūroje nardo delfinai, laukuose žaliuoja vynuogynai, kur miestų aikštėse stovi dievų šventyklos su didingomis kolonomis, o iš kalnų akvedukais atsruvena tyras vanduo, kur šurmuliuoja daugybė švenčių ir karnavalų, į didžiulius amfiteatrus susirenka tūkstančiai žmonių pažiūrėti teatro vaidinimų arba cirko, kur stadionuose vyksta olimpiados, o garsiausi poetai varžosi turnyruose, – yra visiškai išnykę. Ir kad tatai galima prilyginti gražiam sapnui, kurį galėjo susapnuoti žmonijos kultūros priešaušryje kokios nors laukinės tautelės žynys arba pranašas.
       Čia, kur kasdien siaučia pūga ir iš dangaus ant galvos krinta ledo gurvoliai, kokį dar kitą pasaulį galima prisiminti, apie kokį kitą pasaulį galima svajoti? O jeigu žiema niekada nesibaigs? Istras ir Pontas bus sukaustyti ledų, Getija, Mezija ir visa Trakija iki pat Graikijos bus ištisai užpustytos? Jis, Publijus Nazonas, bus palaidotas it koks priešistorinis gyvūnas šaltame sniege.
       Per nesibaigiančią žiemą romėnas turėjo laiko viso savo gyvenimo apmąstymui. Jis daug kartų vaizduotėje sugrįždavo į Romą, į praėjusių metų rudenį ir žiemą, kai dar buvo laisvas žmogus ir visų gerbiamas poetas, garsiausias sostinėje ir, be abejo, visoje imperijoje. Į jį iš apačios į viršų žiūrėdavo daugelis jaunų ir mažesnio talento poetų. Publijus nė kiek neabejojo, kad taip ir turi būti, nes kadaise ir jis, būdamas jaunas ir dar nepripažintas, šitaip žvelgdavo į vyresniuosius kolegas. Gyvenimas jį lepino: buvo turtingas, kupinas energijos, jį atsidavusiai mylėjo trečioji žmona, dukra pagimdė du vaikaičius. Politika nesidomėjo, nelindo į jos užkulisius, nors buvo pažįstamas su pačiu cezariu ir jo aplinka, tad kokių nors netikėtumų keičiantis valdovui, kuris buvo gana senas, jis nesitikėjo ir nelaukė. Nazono gyvenimas buvo kultūra, menas, kūryba, jį domino tik poetinis santykis su pasauliu ir lotynišku žodžiu.
       Deja, Publijus, kaip ir daugelis visų amžių žmonių, turėjo vieną kitą ydą. Jaunystėje rašė meilės elegijas ir mokė vyrus bei moteris meilės meno, o tai jau nemažai pasako. Iš tiesų jis garbino ne tik mūzas, bet ir Amūrą bei Kupidoną. Ypač jį traukė moterų grožis, jų jaunystė, grakštumas, vylingas žvilgsnis, odos baltumas bei kojų eiklumas. Koks poetas apie tai nepamąsto! Tas ne poetas, kas meilės glėbyje nepajunta įkvėpimo ir dieviškojo alsavimo! Kaip pats Publijus kadaise rašė, vynas, naktis ir meilė mums suteikia drąsos netgi rizikingiausiems žygiams. Nazonas jau buvo įpusėjęs penktą dešimtį, kai vienos šventės Bakcho garbei metu susižavėjo jauna mergina – ji buvo tikra bakchantė: kaip pašėlusi šoko užsimetusi ant pečių elnio kailį, palaidi plaukai draikėsi į šalis, jos rankose lakstė vijokliais ir vaisiais papuošti tirsai, ryškiau pašvietus deglams matei jos stambias krūtis ir apnuogintas tvirtas šlaunis. Netrukus jis išsiaiškino, kad tai paties princepso vaikaitė Julija. Tatai Publijų šiek tiek atšaldė, bet jis vis tiek nesiliovė ieškoti kelių, kurie atvestų į dieviškosios Hebės namus. Ir pagaliau poetui pavyko: padykėlė nimfetė ištekėjo už Nazono pažįstamo senatoriaus Emilijo Pavijaus. Kai kartą senatorius pakvietė Publijų skaityti eilėraščių į savo namus, Julija ir garsus poetas susitiko akis į akį. Atviroje verandoje sėdėjo dar keli jauni ir išvaizdūs poetai, tačiau Julija nenuleido susižavėjusių akių nuo Nazono: prieš dvidešimt metų išleisti jo meilės eilėraščiai vis dar buvo labai populiarūs ir mėgstami romiečių; be abejo, juos buvo skaičiusi, o gal kai ką iš jų taikiusi praktikoje ir jaunoji senatoriaus žmona. Po vakaro Julija, pildama puikų falerną į didžiojo poeto taurę, pakvietė jį dar kada nors užsukti į svečius ir paskaityti naujausių eilėraščių tik jai vienai, nes ji, vyrui išvykus valdiškais reikalais ir ilgai negrįžtant, nežmoniškai nuobodžiaujanti. Publijus su džiaugsmu priėmė kvietimą ir pasakė, kad nekantriai lauksiąs ženklo.
       Padykusios aristokratės ir garsaus poeto žaidimas ilgokai neperžengė padorumo ribų: Julija matė, kad Nazonas ją jaunatviškai įsimylėjęs, bet gerbė pagyvenusį vyrą ir neleido jam tapti meilužiu, nes tatai būtų sukomplikavę jų santykius – jai labiau patiko matyti Romos garsenybę tarp savo svečių. Nežinia, kiek tai būtų trukę, jeigu ne nelaimė, užgriuvusi senatorių: Emilijas Pavijus buvo apkaltintas sąmokslu ir nužudytas. Publijus, vienas iš artimiausių jaunosios našlės žmonių, labai ją užjautė ir kaip įmanydamas guodė. Aš išaukštinsiu tave ir tavąjį grožį savo elegijose arba poemose, prisiekinėjo Nazonas, ir tu tapsi žinomiausia moterimi visoje Romoje. Ar gali tau kas prilygti? Romėnai amžiais žavėsis tavo sielos grožiu, tik pamiršk liūdesį. Tavo vardas ir tavo jaunystė verta geriausio romėnų poeto plunksnos. Prisimink Koriną, kuriai pavydi daugelis moterų, aš ją sukūriau savo vaizduotėje, iš tikrųjų jos nebuvo, o tu esi šalia, galiu tave lytėti, glostyti tavo plaukus, žvelgti į akis, bučiuoti lūpas. Tavo artumas įkvepia mane didžiai poezijai!
       Jaunystėje Publijus buvo mokęsis retorikos meno, jo vyriškumas, aristokratiškos manieros, gebėjimas užjausti, suprasti ir kartu pasakyti, ką tuo metu jaučia, – visa tai veikė jaunąją našlę, neleido nugrimzti į liūdesį ir pasmerkti save neprotingai rezignacijai. Kaip ilgai ji galėjo neatverti širdies tokiam jautriam ir pasiaukojančiam globėjui? Be to, jai buvo sunku tramdyti savo jaunystę, kuri maištavo ir reikalavo savo teisių. Julija buvo sutverta meilei, garsaus poeto dėmesys ir pažadai sparčiai gydė jos sielos žaizdas. O kai žavioji našlė atvėrė Nazonui širdį, jam atsivėrė durys ir į prabangų Julijos miegamąjį.
       Tačiau žadėtų meilės elegijų, šlovinančių princepso vaikaitę, vis nebuvo. Retkarčiais Julija, prieš priimdama garsųjį romėnų poetą į meilės guolį, jam tai primindavo. Publijus įtikinėdavo, kad jos jau parašytos, kad kaip tik šiuo metu jis jas tobulina, dailina. Jos turi būti geresnės už mano jaunystės elegijas, jos turi nustebinti ne tik Romą, bet ir visą kultūringą pasaulį! – karštai tvirtindavo įsimylėjėlis. Juk tu verta to! Tik paklausyk, kaip skamba tavo vardas: Julija, Julija, Julija! Prisiekiu Venera, kad per amžius žmonija nieko panašaus nebesukurs!
       Neišsiblaivydamas nuo meilės kerų, svaigdamas nuo jauno ir dailaus nimfos kūno, nuo jos karšto alsavimo ir bučinių, Nazonas maldaudavo Jupiterį, kad šis sujungtų dvi naktis į vieną, kaip tai padarė su Alkmene pradėdamas Heraklį. Tik šitaip galima pasiekti aukščiausiąjį įkvėpimo laipsnį, gražbyliaudavo mūzų numylėtinis. Tik beprotiška meilė, pavergianti kūną ir sielą, pagimdo didžiausius poetus ir filosofus.
       Deja, patį Publijų vis dažniau nusmelkdavo įtarimas, kad jis nebeparašys įkvėptų meilės eilių, kurios prilygtų jo jaunystės kūrybai. Kas dėl to kaltas? – svarstė poetas. Amžius, audringa jaunos moters meilė, džiovinanti jo kūno syvus, menkstantis talentas ar dvasios nusilpimas? O gal čia ne meilė, retkarčiais suabejodavo, gal čia tik desperatiškas senstančio kūno įgeidis išsaugoti tai, ko neįmanoma išsaugoti? Gal tik nenoras pasiduoti, pripažinti, kad gamta yra bejausmė ir kad jai visi esame lygūs – cezariai, poetai, filosofai, žyniai ir išminčiai? Tik dievai ir pusdieviai gali džiaugtis amžinąja jaunyste... Kol vieną dieną žmonės jų išsižada, pamiršta, ir jie miršta nežinioje.
       Daugel kartų Nazonas pasidėdavo prieš save vaškuotas lenteles, ilgai rymojęs užrašydavo kelias eilutes, tačiau perskaitęs viską mesdavo į šalį. Beviltiška! Tai būtų tik pasijuokimas iš jo didžiosios meilės...
       Po sostinę pasklido gandai, kad ne jis vienas varsto jaunosios našlės miegamojo duris. Iš pradžių užsidegė pavydu, mirtina neapykanta ištvirkėlei ir išdavikei, buvo bepuoląs reikalauti prisipažinimo ir atgailos, tačiau, ramiai išanalizavęs padėtį, suprato, kad kitaip ir negali būti: Julija jau paguosta, jau pamiršo mirusį vyrą, galiausiai įsitikino, kad Publijaus pažadai tušti – jis per senas meilės eilėraščiams rašyti, jos aistra atvėso, jaunas kūnas reikalauja naujų ir stiprių įspūdžių, o rami, beveik tėviška poeto meilė šildo, bet nebesujaudrina kraujo. Priekaištai dėl neištikimybės galėjo visiškai sugadinti jų santykius: ko gero, karštakošė princepso vaikaitė būtų atstūmusi nusibodusį meilužį. Nazonas, nenorėdamas jos prarasti, apsimetė nieko negirdįs ir nežinąs; tiesą sakant, jam dabar labiau reikėjo jaunyste trykštančio Julijos kūno ir jos karštų, vis dar svaiginamų glamonių, o ne švelnios, dėmesingos meilės, kokia jį gobdavo jo ištikimoji žmona.
       Tą šiltą rugsėjo pavakarę, kai ore sklandė prinokusių vynuogių kvapas, o amžinojo miesto kalvos buvo melsvai padūmavusios, Publijus Nazonas žingsniavo gatve, grįsta marmuro plokštėmis, kurios vis dar skleidė per dieną sukauptą šilumą. Prie Julijos namų trūktelėjo virvutę, viduje skardžiai nuaidėjo varpelis, bet ilgokai durų niekas neatidarė. Tik po pakartotino reiklaus varpelio tilindžiavimo poetas išvydo šiek tiek sutrikusios kambarinės veidą. Ji maloniai nusišypsojo ir pakvietė į vidų, bet po valandėlės pamačiusi nekantraujantį Publijaus žvilgsnį pasakė, kad ponia išvykusi į užmiesčio vilą pas draugę. Šiandien negrįšianti. „Tačiau mes buvome susitarę“, – nepatenkintas burbtelėjo svečias. Kambarinė, nesulaukdama, kada jis išeis, sukiojosi aplink ir staiga prisėdo priešais. „Ponia liepė pasirūpinti, kad poetas nenuobodžiautų“, – nuolankiai nuleisdama galvą pasakė mergina.
       Nazonas puikiai suprato, ką tai reiškia: jaunystėje, kai nueidavo pas meilužę ir jos nerasdavo, kai toji sirguliuodavo arba būdavo prastos nuotaikos ir nenorėdavo nieko matyti, retkarčiais tekdavo pasitenkinti kambarinės guoliu. Kai kurios iš jų, nors ir būdamos žemesnio luomo, visiškai neblogai išmanė meilės meną, kartkartėm net pranokdavo šeimininkę. Pasitaikė ir tokių, kurios garsųjį poetą, rašiusį meilės tema veikalus, netgi šio bei to pamokė. Aukštuomenės romietės nematė jokio reikalo pavyduliauti savo tarnaitėms, tad įsimylėjėlių santykiai nė kiek nenukentėdavo.
       Julijos kambarinė buvo jauna juodbruvė egiptietė, susišukavusi lyg kokia faraono žmona, vokus išsitepusi mėlynais dažais, plačiaburnė, išryškinusi sodrias lūpas. Jos ilgos plonos rankos buvo dailios, pečiai net platesni už klubus, stambios krūtys nedaug tepridengtos. Kažin ką ji moka? – pagalvojo Nazonas, juk sakoma, kad šis Rytų kraštas turi gilias, kelių tūkstantmečių meilės tradicijas. Ak, kodėl man ne dvidešimt penkeri!
       Kambarinė, supratusi tyrinėjantį garsiojo romėno žvilgsnį kaip sutikimą, nutvėrė vyriškį už rankos ir nusivedė per kambarius. Tačiau staiga Publijus Nazonas išgirdo riksmą, sužeistos vilkės riksmą, kurio su niekuo nebūtų sumaišęs. Jis trūktelėjo ranką ir puolė į rūmų gilumą. „Pone, ten negalima! – klyktelėjo egiptietė. – Jie mus abu užmuš!“ Ji bandė apglėbti vyrą ir sulaikyti, tarsi ten jo iš tikrųjų lauktų mirtinas pavojus. Tačiau poetas bloškė kambarinę ant marmuro grindų ir šoko į priekį, nes jo protas buvo aptemęs, o senatviškas pavydas sprogdino krūtinę.
       Publijų apstulbino tai, ką jis pamatė. Akimirką stabtelėjo negalėdamas patikėti savo akimis: prabangioje lovoje ryškaus deglo apšviesta, prisidengusi tik juodais vešliais plaukais, siekiančiais klubus, Julija šokinėjo, tarsi jotų ant eikliausio žirgo. Štai ji užvertė galvą ir iš visos krūtinės dar kartą sukliegė. Jaunasis Decimas! – nusmelkė Nazoną mintis. Ne veltui romiečiai tiek daug apie juos kalbėjo. Užmušiu prakeiktą jauniklį!
       Bet ūmai nuo patalo pakilo balta pražilusi galva – pasimatė aštrus senio profilis. O dievai! Juk tai... „Taip, tai aš, Publijau Nazonai! – sugergždė kimus senatviškas balsas. – Tu čia nebuvai ir nieko nematei... Nagi liaukis!“ – nutvėręs ją už rankų mėgino raminti vaikaitę, tarsi negalintį sustoti įsismaginusį raitelį. „Kraujomaiša – baisiausias nusikaltimas, – stingstančiu liežuviu sulemeno poetas. – Taip ištvirkauja tik dievai. Ar nebijai jų keršto, Oktavianai? Ar nebijai, kad Jupiteris ir Junona...“
       Princepsas krenkšdamas ėmė juoktis. Jo įdubusi krūtinė sunkiai kilnojosi, kretėjo išdžiūvę rankų raumenys, tarsi supuvę virvagaliai trūkčiojo kojos. Jaunoji našlė tik akimirką beprotišku žvilgsniu dėbtelėjo į poetą ir tuoj pat susigūžė po plaukų kupeta. Jos plaukai buvo stori ir aštrūs tartum arklio karčiai; kai ji mylėdavosi su Publijumi, jie lįsdavo į pražiotą jo burną, grauždavo akis ir nosį, degindavo krūtinę ir pečius, nelyg tūkstančiai skruzdėlių bėgiotų. Kartkartėm jis net vaizduodavosi esąs gyvatė, įmesta į skruzdėlyną: koks sadomazochistiškai skausmingas malonumas!
       „Juk nepamiršai, Publijau, kad aš esu dievas! – pagaliau rūsčiai tvirtu balsu prabilo Augustas. – O dievai yra kerštingi. Atsimink!“ – ir sviedė liepsnojantį deglą į poetą, pavirtusį druskos stulpu.
       Tamsoje jį vėl nutvėrė karštos moteriškos rankos, jis jautė ašaras, srūvančias per krūtinę, girdėjo kūkčiojimą ir karštligiškai šnibždamus nesuprantamus žodžius, tikriausiai egiptietiškus. Netrukus tos rankos jį išstūmė į vakaro vėsą.

       V

       Laikas buvo sustojęs, sustingęs į ledą, gal visiškai išnykęs. Kartais netgi diena neišaušdavo, nes visą erdvę užpildydavo šėlstanti šėma sniego ir ledo prieblanda. Borėjas ūkdavo tarsi senas vilkas, pasiklydęs girioje. Gal ir jis apako ir apkurto? Bejėgiai žmonės lindėdavo savo lūšnose, sniegas užnešdavo gatves, užversdavo duris, kopdavo stogais, kartais pusnys siekdavo kraigą. Gerai, kad tuo metu miesto nepuldavo klajokliai, kurie, žinoma, buvo įpratę prie tokio klimato. Gal ir jie su savo žirgais ir manta nuskęsdavo pusnyse? Galėdavai įsivaizduoti, kad gyveni, jeigu iš viso gyveni, visiškai vienas šiame pasaulyje. Nebegirdėdavai nei vėjo staugsmo, nei sniego čiužėjimo, nei žmonių ar gyvulių balsų – pasinerdavai į tylą, nuo kurios spengdavo ausyse, kūną stingdančioje šalčio tamsoje prieš akis ir vaizduotę imdavo vertis sapnų, prisiminimų, haliucinacijų pasaulis. Romoje jau turbūt seniai praėjo Saturnalijos su karnavalais, klegesiu, vyno upėmis, žmonės ten laukia saulės grįžimo, šilumos, giedro dangaus; jau turbūt praslinko ir Kvinkvartrijos, kai kaunasi gladiatoriai, žydi medžiai, dvelkia Notas, miestiečiai rengiasi plonesniais drabužiais, moterys pasileidžia plaukus ir atveria krūtinę saulės spinduliams; o juk jis, Publijus, gimęs per Kvinkvartrijas – ar jau buvo jo gimimo diena, ar dar reikia jos laukti? Kažin kiek jam metų suėjo? Atrodo, kad šiame laukinių krašte jis gyvalioja jau visą amžinybę.
       Šaltyje ir tamsoje Nazonas, susigūžęs po kailiais, mėgindavo įsivaizduoti jaunąją Juliją. Dažnai poetas prikalbindavo ją stoti prieš jo akis nuogai, šviečiančiu jaunystės grožiu, spinduliuojančiomis iš džiaugsmo akimis. Tačiau vaizduotė būdavo bejėgė, kai jis bandydavo pamatyti išdykėlę menadę ano rugsėjo pavakarę. Išvysdavo tik pirmąjį romėną, seną, paliegusį, tikrą Titoną, tarsi jis iš tiesų būtų Auroros vyras, kuriam ji iš dievų išprašė nemirtingumą, bet pamiršo paprašyti amžinos jaunystės. Juk jam per septyniasdešimt! – tyčiodavosi poetas. Jis tikras griuvena, turėtų galvoti, iš kokių malkų sukraus jam laužą, kokius smilkalus degins, kokias raudotojas pakvies. O jis... Visa Roma žinojo, kad Oktavianas nuo pat jaunystės buvo ištvirkėlis, tapęs princepsu gyveno su jaunomis sugulovėmis, kurias jam parinkdavo jo žmona Livija. Matyt, ir tos nebeįaistrindavo jo paliegusio kūno, kad užsimanė sukriošėlis kraujomaišiškos meilės. Argi galima galvoti, kad Julija pati sutikdavo? Tikriausiai senis ją prievartaudavo, šantažuodavo, grasindavo paskelbti visai Romai, kad ji sugundė jauną vedusį vyrą Decimą. Gal todėl ir jo kerštas buvo baisus: cezaris, kad niekas nesužinotų apie jo iškrypėliškumą, po kelių dienų savo vaikaitę išsiuntė į vieną Adrijos jūros salą visam gyvenimui neva už paleistuvavimą su jaunuoju aristokratu.
       Kodėl aš tai pamačiau? Kodėl mano akys buvo tokios begėdės? – dažnai pats sau žiemos šaltyje šnibždėdavo Publijus Nazonas. Kodėl nesusitvardžiau išvydęs tokį pamėklišką vaizdą? Argi negalėjau užgniaužti pykčio bei pavydo ir tylomis nemačiom pasitraukti? Dabar esu nubaustas už tai, kad mano akys, nesuvokdamos, ką regi, pamatė didesnį nusikaltimą už žmogžudystę; o juk mano kaltė tik ta, kad gėdingąją akimirką neužsimerkiau.
       Aną rudenį poetas, sužinojęs apie Julijos tremtį, nors niekam nieko nebuvo sakęs apie matytą įvykį, smarkiai išsigando: juk ir jis gali sulaukti tokios ar dar baisesnės lemties. Egiptietė Julijos kambarinė buvo rasta gatvėje pasmaugta – ne veltui ji tada šaukė, kad juos abu nužudys. Šitaip Augustas rūpinosi, kad jo dieviškasis vardas nebūtų suteptas. Publijus ėmė slapstytis tai pas vieną draugą užmiesčio viloje, tai pas kitą, vėliau net persikėlė į Elbos salą. Tačiau po trijų mėnesių jį surado šauklys ir perdavė cezario reikalavimą tuoj pat vykti į Romą. Nazonas buvo žymus romėnas ir negalėjo nepaklusti. Princepsas jį apkaltino už du dalykus: už tai, ką matė aną rugsėjo vakarą Julijos miegamajame, ir už poezijos knygas, kurios ištvirkino net aukščiausius Romos visuomenės sluoksnius. Ginčytis su imperatoriumi buvo neįmanoma. Nuosprendis – tremtis į atšiauriausią valstybės pakraštį, į Tomų tvirtovę kairiame Ponto jūros krante. Jeigu neišvyks tuojau pat, bus paskirta griežtesnė bausmė – visų teisių atėmimas, turto konfiskavimas ir iškėlimas iš Italijos arba įsakymas nusižudyti. To meto romėnai buvo išauklėti stoiškumo ir paklusnumo aukštesniajam dvasia, tad joks imperatoriaus įsakymas nebuvo ginčijamas. Jeigu įsakyta persipjauti venas, vadinasi, taip ir reikia padaryti liudytojų akivaizdoje. Publijus mėgino ginti savo knygas apie meilę – jos buvo išleistos prieš aštuonerius metus ir skirtos ne aukštuomenei, jose nebuvo nieko gašlaus, jau daug anksčiau graikai ir romėnai apie meilę rašė; literatūra yra gyvenimo atspindys, ir jis, poetas, niekuo nekaltas, kad amžinojo miesto gyventojai taip palaidai gyvena. Tačiau Augustas elgėsi labai arogantiškai: „Aš viską pasakiau“, – tarė jis ir mostelėjo ranka leisdamas suprasti, kad pokalbis baigtas.
       Buvo gruodis, laivyba Jonijos jūroje beveik nevyko, vis dėlto Nazonas turėjo nusisamdyti laivą ir per audras bei lietų plaukti į Graikiją, nes Romoje nebegalėjo nė dienos ilgiau pasilikti. Kaip sunku prieš žiemą iškeliauti iš jaukių namų net nežinant, ar kada į juos besugrįši...
       Kartais, kai Publijui atrodydavo, kad jau dvelktelėjo pavasariu, jis išeidavo į kiemą ir ilgai žvelgdavo į dangų. Tačiau kiekvienąsyk turėdavo nusivilti: dangų slėpdavo stori debesys, jie nė neketindavo sklaidytis, netgi naktimis, smarkiai šąlant, negalėjai įžiūrėti kokio nors, kad ir poliarinio, žvaigždyno. Niekas neliudijo, kad ten, aukštybėse, kas nors vyksta: netrakštelėdavo ir nepasisukdavo joks dantratis, nepailgėdavo diena, dangaus vartai, regis, būdavo aklinai užkelti.
       Nemigos naktimis didysis romėnas prisimindavo jaunystės keliones po šiltas Rytų šalis, žingsniuodavo per spindinčius Mažosios Azijos miestus – Miletą, Efesą, Pergamą, diskutuodavo su vietiniais poetais ir filosofais, ragaudavo jų išaugintų vaisių, žavėdavosi tų kraštų moterimis. Retkarčiais visiškai susipainiodavo, tikrovė sumišdavo su fantazijomis, jis nebeatskirdavo, ar tai sapnas, ar apiblukęs prisiminimas, o gal vaizduotės žaismas. Tačiau vieną naktį Publijų Nazoną ištiko labai ryškus regėjimas: tarsi iš paukščio skrydžio jis žiūrėjo į užpustytą žemę, kuri buvo panaši į Getiją, bet gal dar atšiauresnė, apaugusi milžiniškais spygliuočiais, tuščia ir nyki. Kai jo žvilgsnis nukrypo šiek tiek toliau, jis pamatė varganus lentų namelius, iš jų rūko dūmai, teritorija buvo aptverta, prie tvoros stovėjo vyrai turbūt su ginklais, panašiais į ietis, jie kažką šaukė susigūžusiems žmogeliams, kurie tarsi skruzdėlės žygiavo tai šen, tai ten. Paskui vėl matė per dideliausius miškus judančius lentinius namukus ant ratų, jie buvo prikimšti žmonių, o juos saugojo ginkluoti vyrai. Poetas niekaip negalėjo suprasti, kur ir kodėl jie važiuoja. Staiga pasikeitė metų laikas, buvo turbūt pavasaris ar vasara, čia pat šniokštė galinga plati upė, palei ją žingsniavo būrys žmonių; iš jų veidų ir žvilgsnių galėjai spręsti, jog jie alkani, pavargę ir kamuojami nežinios. Publijui pasivaideno, kad jis girdi kalbą, panašią į lotynų. Koks košmaras, nejaugi čia romėnai? – pagalvojo kažkas už jį, gal koks pranašas ar žynys. Staiga vienas vyras puolė į upę ir ėmė plaukti. Sargybinis, iš veido ir akių panašus į skitą, pakėlė lazdą, iš jos galo išrūko dūmai, pasigirdo stiprus pokštelėjimas, ir bėglys pradėjo skęsti.
       Tada viskas sumišo: Publijus Nazonas ilgai gulėjo negalėdamas atsitokėti, net nesuvokdamas, kas jis esąs ir kur nuklydo – į praeitį ar į tolimą ateitį? Alkani išsekę žmonės, genami it laukiniai žvėrys, ne, ne vergai – vergų niekas taip nekankina; jų žvilgsniai protingi, jie nesijaučia nusikaltę, jų dvasia nepalaužta. Kur tai galėjo būti? Be abejo, kažkur toli šiaurėje. Poetas žinojo, kad šiauriau už Ponto jūros klajoja skitai. O kas toliau? Mokslininkai spėliodavo, kad toliau – žemės pakraštys. Gal tai, ką jis regėjo, ir vyksta tame žemės pakraštyje? O jeigu jis, Publijus Nazonas, įgijo pranašystės dovaną ir gali matyti toli į ateitį? Kelis šimtus ir tūkstantmečius. Nejaugi žmonijos laukia toks liūdnas likimas? Nejaugi tai, ką jis kenčia, kentės šimtai ir tūkstančiai žmonių? Ir bus beteisiai, pasmerkti mirčiai...
       Galiausiai pavasaris vis dėlto atslinko. Prieblanda sklaidėsi, švysteldavo saulė, dienos ilgėjo ir šviesėjo. Atgijo žmonės ir gyvuliai. Tačiau ledas ir sniegas labai nenoriai tirpo. Kartkartėmis, užuot liję, imdavo vėl snigti ir pustyti – ar gali būti, kad vėl iš naujo prasidėtų žiema? Taip palengva, nenoromis atitirpo žemė, išėjo pašalas ir atokaitoje pradėjo kaltis pirmoji žolė. Koks džiaugsmas pagavo garsųjį romėną, kai galėjo nusimesti kailius ir apsivilkti storąja toga: akimirką net pasivaideno, kad grįžo į gimtąją Italiją!
       Tačiau pavasario linksmumą užtemdė per vis dar tvirtą Istro ledą atklydę barbarai. Šį kartą jie buvo ypač nuožmūs, pasiryžę užgrobti svetimtaučių pastatytą polį: Publijus nė naktį negalėdavo nusiimti šalmo bei romėniškų šarvų ir, pasidėjęs ietį, patogiai išsitiesti ant gulto. Neužkariautiems getams, sarmatams, dakams ir kitoms tautelėms neegzistavo jokios taikos sutartys, jie, net neskelbdami karo, kada užsimanę puldinėjo šį Romos imperijos pakraštį. Tik pamatę, kad ledas Dunojaus žiotyse pradėjo skeldėti ir judėti, jie, nuniokoję tvirtovės apylinkes, paskubomis persikėlė į anapusinę Getiją ir Sarmatiją.
       Įpusėjus vasarai, į Tomų uostą atplaukė graikų laivas su žiniomis iš tolimosios sostinės. Tiesą sakant, nieko įdomaus ten nevyko: politika nesikeitė, Augustas tvirta ranka valdė visą imperiją, niekas net nedrįso prasižioti apie valdžios pasikeitimą, nors beveik visi žinojo, kad didžiulėmis Livijos pastangomis jos sūnus Tiberijus tapo tiesioginiu princepso įpėdiniu, nes cezaris, nematydamas kitos išeities, pagaliau jį įsūnijo. Iš draugų laiškų buvo galima suprasti, kad Romoje „kultūros aukso amžius“ tęsiasi, aukštuomenė mėgaujasi taikiu gyvenimu ir lepinasi smulkiomis intrigomis bei paskalomis; regis, niekas ištremtojo Publijaus Nazono ten nepasigedo, jo knygos išimtos iš bibliotekų, tačiau jokios tuštumos neatsirado, jo vietą užėmė nauji poetai, o juk nė vienas iš jų nebuvo tokio masto kaip jis. Kokia neilga žmonių atmintis! Nors Publijus praėjusį rudenį buvo išsiuntęs draugams laiškus garbstydamas Augusto didybę bei jo gailestingumą ir prašydamas jų tarpininkauti, kad jam būtų panaikinta tremtis ar kad jis bent galėtų grįžti į Graikiją, nė vienas iš bičiulių apie tai net neužsiminė. Gal nė nebandė kreiptis į princepsą, nes geriau nei garsus poetas jį pažinojo? O gal Augustas nenorėjo nieko apie jį girdėti, tikriausiai net neperskaitė didžiulės elegijos, Publijaus specialiai jam parašytos? Romos gyvenimas buvo veiksmų ir atoveiksmių žaidimas, sudėtingas ir griežtas: jeigu mokėjai tas taisykles ir laikeisi jų, galėjai tikėtis niekada nepralošti, džiaugtis ir naudotis prabangia bei kultūringa buitimi. Tačiau Nazonas kluptelėjo, buvo pernelyg neatsargus, o gal manė, kad jam – didžiausiam to meto poetui – galioja kai kurios išimtys. Žaidimo mechanizmas ėmė veikti, ir Publijus jo dantračių buvo sutraiškytas: tremtis – tai lėta mirtis, būti pašalintam iš visuomenės – tai tas pats, kas mirti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Tad nereikia stebėtis, kad po mirties esi pamirštamas, kad palengva išblunki iš gyvųjų atminties. Juk Tomai – taip baisiai nutolę nuo Romos, tai toks neapsakomai tolimas kapas, kurio niekas nesiryžta aplankyti. Net mylinti žmona...
       Publijaus Nazono žmona laiške liejo ašaras, niekaip negalėjo pamiršti jų paskutinio atsisveikinimo, net priekaištavo, kad, saugodamas ją nuo pavojų, neleido kartu vykti į tremtį. Jos gyvenimas prarado bet kokį džiaugsmą; ji daug kartų mėgino susitikti su Augustu, veikė per pažįstamus ir tarpininkus, tačiau cezaris diplomatiškai išvengdavo pokalbio arba apsimesdavo nieko nesuprantąs – girdi, tiek daug svarbių valstybės reikalų šiuo metu gula ant jo pečių... Ak taip, poetas? Žinoma, prisimena jį; bet, rodos, jis kažką neleistinai padarė: nusikalto dorovei, rašė valstybę ir amžinąjį miestą kompromituojančius dalykus; taip, iš pradžių nenorėjo pripažinti savo kaltės, bet vėliau prisipažino... Ne ne, princepsas nebegali pakeisti savo edikto... Romos piliečiai visi lygūs, visiems taikomos tos pačios teisės normos...
       Be abejo, garsusis romėnų poetas, dabar tremtinys, tikėjo, kad jo draugams ir žmonai pasiseks įtikinti Augustą, jog buvo pernelyg griežtas, jog bausmė neadekvati kaltei, kurios gal ir nebuvo, įvyko tik apsirikimas, neapsižiūrėjimas, klaida, kad galbūt princepsas buvo apgautas negeranoriškai nusiteikusių senato narių, juk blogiausiu atveju tremtį galima sušvelninti – dainius taip vargsta tolimame, svetimame krašte, jo priverstinis išvykimas Romai yra tiesiog neleistina netektis...
       Pasirodo, nieko panašaus neatsitiko – imperatorius neperkalbamas, Roma ir toliau klesti, nors prarado geriausią ir įžymiausią savo poetą! Publijų vėl kaip ir žiemą užgriuvo nykios mintys, jis dieną ir naktį vaikščiojo pajūriu, žiūrėdamas į Pietvakarius, kur už kalnų ir begalinių tolių turėjo plytėti gimtoji Italija. Visas jo gyvenimas liko ten! Ar dar kada nors pamatys tą kraštą? Ar bent jo pelenai subyrės į pasiilgtąją žemę?
       Norom nenorom, turėjo atsakyti į laiškus, nes laivas jau ketino kelti bures. Jis parašė keliems draugams ir žmonai: dar kartą pavaizdavo niūrią tremtį, skundėsi vienatve, ilgėjosi Romos ir jos atmosferos, prašė visų nepamiršti jo, kiekviena proga maldauti cezarį, kad jam būtų atleista, ir dar sykį, bet jau piktai šypsodamasis išliaupsino Augustą, nepamiršdamas jo pavadinti gailestinguoju kultūringo pasaulio dievu. Ir dievai mirtingi, Gajau Julijau Cezari Oktavianai, murmėjo Nazonas, tau jau septyniasdešimt dveji, tikiuosi tave pergyventi.
       Tiesą sakant, Publijus Augusto metus žinojo geriau nei savo. Jautėsi pavargęs ir pasenęs, tačiau nesugrįžęs į tėvynę negalėjo mirti.
       Išlydėjęs laivą į Graikiją, poetas atsisėdo ant akmens prie savo molinio namuko ir pasijuto vėl visų pamirštas ir apleistas. Vairininkas šiek tiek mokėjo lotyniškai; jam išplaukus vėl nutrūko vienintelis ryšys su anuo pasauliu. Kas jo, Publijaus, laukė? Žiema, tamsa, šaltis, ilgos bemiegės naktys, kai šimtus kartų mėgini suvokti, kas atsitiko, kaip čia atsidūrei, kas dėl to kaltas, kaip reikėjo gyventi, kad to išvengtum, ir ar galėjai kitaip gyventi? O kur dar prisiminimai? Ateities viltis – ar dar kada nors ji šmėstels?

       VI

       Tą dieną Publijus Nazonas leido akmenuotame Ponto Euksino paplūdimyje. Jis ilgai vaikščiojo palei jūrą, kuri buvo graži, tamsiai mėlyna, gaudžianti įvairiais balsais. Nors ir vėsi, tuščia, laukinė. Pietų krašto žmogaus žvilgsnis ieškojo saulės nutviekstų bangų, tolin žalsvėjančio vandens, padūmavusio horizonto, melsvo dangaus skaidrumo, galbūt besiplaikstančios burės – ženklo, kad kažkas kažkur keliauja, kad ten esama žmonių. Gal net kalvotų, medžiais apaugusių salų. O ši jūra rudenį pasišiauš galingomis bangomis, žiemą užšals ir taps panaši į stepę, per kurią gali vaikščioti žmonės, trinksėti vežimai. Ji bus tarsi tiltas, bet juo naudosis tik priešai: jų žirgai puikiai lekia gruoblėtu ledu. Niekas čia neatklysta iš kultūros pasaulio.
       Vėjas vis dažniau pūsdavo iš šiaurės rytų, netrukus ims dvelkti šaltis, dangus apsitrauks tamsiais debesimis, iki pat vidurdienio neišsisklaidys miglos. Vasarą vienatvės jausmą apmaldo gamta, pakrante plaukioja žvejai, laukuose pamatai triūsiantį žmogų, mieste daugiau praeivių gatvėse. Bet kai ateina ruduo, o paskui žiema...
       Poetus turėtų globoti dievai. Tačiau jie pamiršo mane kaip ir žmonės. Esu toli nuo jų, po svetima padange. Kokie jūs įnoringi, kokie silpni, kaip nesunku iškristi iš jūsų saujos, o dievai! Gal todėl žmonės vis mažiau jumis pasitiki, dairosi naujų dievų, gal net vieno visagalio Dievo, kuris būtų ne toks žemiškas, ne toks ydingas, paguostų nelaimėje, nepaliktų likimo valiai, kai mums sunkiausia. Ir kuriuo galėtum beatodairiškai pasitikėti. Tas, kuris tik pyksta, niršta, kerštauja, negali būti civilizuoto žmogaus dievas. Žmogus nebenori gyventi nuolatinėje baimėje.
       Kai pakilo eiti namo, už nugaros pamatė šunelį: pilkšvai rudas lyg rudenio stepė, trumpom kojom, nulėpusiom ausim – viena iki kraujo apdraskyta, nuolankiai prigludęs prie akmenuoto smėlio. Publijus atsainiai mostelėjo ranka: girdi, eik šalin, ko tau iš manęs reikia. Jis nemėgo valkataujančių šunų; priemiesčio viloje laikė nemažai medžioklinių – aukšti, ilgakojai, visada švariai išprausti ir sušukuoti, žvaliai skalijantys, sekantys kiekvieną šeimininko gestą. O šis – vargšas barbarų šunėkas, tikriausiai pusiau laukinis, be abejo, mišrūnas, išvytas iš namų, niekam nebereikalingas. Ir tada pastebėjo protingas, patiklias akis – tarsi jos kalbėtų: aš žinau, kad tu man nieko blogo nedarysi, nes esi tas, kurio ieškau. „Kieno tu šuo?“ – paklausė šiek tiek pašaipiai. Šunėkas vikstelėjo trumpą, turbūt kokio varžovo nukąstą, uodegą. Tačiau Nazonui pasirodė, kad šuo suprato jo žodžius. Tą liudijo ir gyvulėlio akys, be to, jis negarsiai urgztelėjo, tartum norėtų kažką pasakyti. Ir poetas ėmė kalbinti šunį visomis kalbomis, kokias tik mokėjo. Netgi mėgino atspėti vardą.
       Šuo sekė iš paskos. Šiek tiek atsilikęs, bet, matyt, vis dėlto tikėdamas, kad nebus pavarytas į šalį. Kiekvieną kartą, kai Publijus atsigręždavo, jis stabteldavo, savo negražų snukį prispausdavo prie ištiestų priekinių letenų, vizgindavo uodegikaulį ir patikliai žiūrėdavo į akis. Jis baugščiai įslinko pro miesto vartus, kepėstavo iki pat Nazono namelio. Garsusis romėnas nebuvo linkęs tapti valkataujančių šunų globotoju. „Eik sau!“ – murmtelėjo ir užtrenkė duris. Šunų priežiūra – vergų darbas; su jais galima tik medžioti, žaisti poilsio valandomis, retkarčiais pasivaikščioti.
       Publijus Nazonas neturėjo jokių ateities planų, nežinojo, ką veiks rudenį ir visą beprotiškai ilgą žiemą iki pat vėlyvo pavasario, kol vėl atplauks laivas galbūt su gera žinia: argi negalėtų Augustas atšaukti arba panaikinti savo nelemtojo edikto? Juk jis, Publijus, niekuo nenusikalto princepsui: tesėjo žodį ir niekam nieko neprasitarė apie tai, ką matė aną rudenio vakarą. Ar ne per didelė kaina visai Romai netekti tokio poeto kaip aš? Juk čia esu pasmerktas nieko neveikti – būdamas Romoje arba Graikijoje, per tuos metus galėjau nemažai parašyti. Ar tai ne nusikaltimas – jėga nutildyti poetą, kurį mylėjo visa valstybė? Jis nieko blogo nepadarė nei Romai, nei cezariui: nepažeidė jokio įstatymo, nedalyvavo sąmoksle ar maište, nieko nesuklastojo, neužmušė, nenunuodijo, neišdavė, netgi nepaskleidė piktų gandų. Jeigu nenusikalsta valstybei ir pirmajam romėnui – vadinasi, tai asmeninis Augusto kerštas. Už ką jam, Publijui Nazonui, galima keršyti? Už jaunąją našlę Juliją, už tai, kad mylėjo šią padykėlę? Bet argi jis vienas? Pagal gandus tikrasis jos meilužis buvo Decimas Silanas, kuris nepatyrė jokios skriaudos, nebuvo niekaip nubaustas. Kuo jis, poetas, neįtiko cezariui? Nejaugi Augustas jam pavydėjo menininko šlovės ir populiarumo? Romiečių meilės ir dėmesio? Ar gali valdovas, kuris visada pabrėžia, kad jam rūpi valstybės gerovė ir kultūra, taip veidmainiškai elgtis? Juk mes abu esame už tvarką, už romiečių papročių ir tradicijų išsaugojimą, už nepriekaištingą dorovę. Žinoma, privačiame gyvenime ne visada elgiamės taip, kaip reikalaujame iš kitų, bet menininko paklydimai, mano nuomone, nėra tokie skaudūs kaip valdovo. Juk poetas savo nedraugus ir priešininkus gali tik pajuokti arba smerkti, o valdovo prerogatyva – bausti; tad jis neturėtų prarasti proto kontrolės ir atsiduoti netramdomiems jausmams – pykčiui, įniršiui, neapykantai, pavydui, puikybei, savęs išaukštinimui ir sudievinimui. Ypač bjauru, kai cezaris reikalauja, kad jį kiti liaupsintų, garbintų, vadintų dievu, nes antraip būsi įtartas priešiškumu ar net sąmokslo organizavimu... Kai užsitrauki valdovo nemalonę, gali nebeplanuoti savo ateities, nes jos gali nebebūti: tremtis, nežinia, atitolinimas nuo brangių žmonių, dvasiniai ir fiziniai suvaržymai, namų ir tėvynės praradimas, alkana buitis, gal net nužmogėjimas ir ciniškas visko neigimas... Sunaikinta asmenybė – ar tai netolygu fizinei mirčiai?
       Vakare išėjęs į kiemą, Publijus vėl pamatė šunėką. Jis tikriausiai niekur nebuvo pasitraukęs – ištikimai vėpsojo į duris, už kurių jautė esant jam patinkantį žmogų. Meilė turi būti abipusė, gaižiai nusišypsojo poetas. Jam kilo noras paspirti šunį, kad nesimaišytų po kojomis, – ar maža jis pats turi rūpesčių? Bet vėl pamatė patiklias ir protingas akis. Jos tarsi sakė: „Aš suradau tave, argi nesupranti?“ Gudrauji, šunie, sumurmėjo vyriškis, esi alkanas, tad nori, kad pašerčiau. Taip ir sakyk. Nazonas grįžo į trobą, atlaužė papločio, paėmė porą keptos mėsos gabalėlių – tai turėjo būti jo vakarienė – ir numetė šuniui. „Tai bus pirmas ir paskutinis kartas“, – garsiai pasakė. Nes bet koks artimumas įpareigoja, pridūrė pats sau tyliai. Šuo, rodos, suprato žodžius, net ir tuos, kuriuos poetas pasakė pats sau, nes kelissyk pritariamai linktelėjo ir tik tada neskubėdamas pradėjo kramtyti. Cha, pakraipė galvą Publijus, lyg būtum ne laukinių šuo, o išdresuotas romėnų augintinis. Dar daugiau – sakytum, esi tikras romėnas!
       Nuo savo žodžių poetas pralinksmėjo. Jam buvo smagu kalbėti gerai išlavinta, skambia lotynų kalba. „Širdį man traukia giedot, kaip naujus pavidalus gavo žemiški kūnai“**, – garsiai, kaip tikras oratorius, padeklamavo Publijus. Šuo liovėsi žiautaroti paplotį ir sukluso, tarsi lauktų kitų žodžių. Ypač juokingai virpėjo įtempta apkramtytoji ausis.
       Naktį tarp neryškių sapnų garsiajam romėnui dingtelėjo mintis, kad šuo, prisiglaudęs jo kieme, kadaise galėjo būti žmogus. Juk tai atitinka metempsichozės dėsnius: gal tas žmogus aname gyvenime ką nedora padarė ir jį nubaudė dievai, gal tai buvo jo paties valia. Gali būti ir paprasčiausias atsitiktinumas. Poetas pamėgino panaršyti po graikų ir romėnų mitologiją ir paieškoti panašaus atvejo. Pirmiausia prisiminė Likaoną, kuris buvo paverstas vilku, nes mėgino Jupiterį pavaišinti žmogiena; Dzeusas atėmė mergystę Ijai ir pavertė ją telyčia, Narcizas, Hiacintas ir Adonis tapo gėlėmis, Siringa, bėgdama nuo ją persekiojančio pano, pasivertė nendre... Tačiau kad kas nors būtų virtęs šunimi, neprisiminė. Bet tai visiškai įmanoma, jei patikėsi Pitagoru, nes šis filosofas nė kiek neabejojo, kad sielos keliauja ir gali įgyti tai žmogaus, tai žvėries pavidalą. O jei tai kultūringo žmogaus siela, tarkim, kokio nors graikų ar romėnų poeto? Ar turiu teisę ją ignoruoti, varyti šalin? Gal dievai nori, kad daryčiau gerą darbą?
       Rytą kieme šuns nebebuvo. Nazonas pasijuokė iš savo naktinių samprotavimų: kokia laki tamsoje gali būti vaizduotė! Tačiau smarkiai nustebo, kai, nuėjęs į pajūrį, pamatė prie jo atbindzinantį šunėką. Šis porą kartų kiauktelėjo tarsi pasisveikindamas ir įsitaisė šalia didžiojo romėno. Akimis sekiodamas žuvėdras, kantriai laukė, kol Publijus susiruošė atgal į namus.
       Nazonas ilgai rinko vardą savo augintiniui, nors iš tikrųjų, koks jis augintinis – senas, pavargęs, niekam nereikalingas, toks pat vienišas kaip ir jis, greičiau prisiglaudėlis, prisišliejėlis. Iš pradžių norėjo pavadinti Augustu – manė šitaip išliesiąs pyktį Romos valdovui, paniekinsiąs ir pažeminsiąs jį. Bet netrukus sutramdė įniršį: vietiniai gyventojai pasibaisės išgirdę, kaip jis šaukia šunį, o kas gali garantuoti, kad neatsiras skundiko, kuris praneš vyresnybei. Tad pavadino Gajumi Oktavijumi – tikėdamas, kad niekas čia nežino, koks buvo ankstesnysis imperatoriaus vardas, kol jis tapo didžiojo Gajaus Julijaus Cezario įsūniu, vėliau ir visos Romos valdovu. Tad pakaitomis šaukdavo tai Gajumi, tai Oktavijumi. Dažniausiai Gajumi, nes taip buvo smagiau. Iškėlęs rankoje mėsos gabalėlį sakydavo: „Tarnauk, Gajau, tarnauk!“, ir nuolankusis įnamis paslaugiai stypčiodavo ant užpakalinių kojų. Poetas įsivaizduodavo, kaip viso kultūringo pasaulio valdovas Augustas jam tarnauja, ir valandėlę pasijusdavo vėl esąs didelis ir svarbus. Toks, koks buvo aname gyvenime...

       VII

       Kiekvieną dieną saulė vis geso, jos šiluma blėso, ji vis vėliau pakildavo anapus jūros ir anksčiau pranykdavo Dakijos pusėje. Greitai ji visai prapuls, tik vidurdienį ten, kur ji turėtų būti, šiek tiek prašviesės debesys. Vėjas šlaistysis gatvėmis, Pontas jau iš tolo riaumos, tarsi grasintų užlieti visus Tomus, žmonės ir gyvuliai gūšis nuo šalčio, kol pagaliau iš dangaus vėl ims kristi sniegas ir ledas.
       Publijus jau žinojo, kokia žiaudri šių kraštų žiema, tad neramiai mąstė, ar pajėgs ją ištverti. Žiema jam asocijavosi su nužmogėjimu, jausmų ir minčių stingimu, kraujo atvėsimu gyslose. Jis vėl turės siaustytis kailiais, supanašėti su barbarais, tapti vienu jų, prarasti savo žmogiškąjį orumą. Ar jo dvasia per ilgus žiemos mėnesius vėl nepaliegs, ar vėl jos nepradės atakuoti bjaurios mirties ir beprasmybės nuojautos? Nuojautos, ginkluotos užnuodytomis strėlėmis, nė kiek negailestingesnės už barbarus, lekiančius ant arklių ir garsiai klykaujančius. Kaip apsiginti nuo jų? Kokį šalmą ir kokius šarvus užsidėti? Kokią ietį ir kokį skydą imti į rankas?
       Iš patirties Nazonas žinojo, kad stovintis, snūduriuojantis balos vanduo žymiai greičiau pasidengia ledu nei vingrus, šokčiojantis, gurguliuojantis upokšnis. Reikia kažkuo užsiimti, kažką dirbti! Jis per senas būti miesto gynėju. Be to, šiurpiai nekentė karo: žirgų žvengimas, keiksmai, strėlių švilpesys, moterų ir vaikų aimanos. Nepatirdavo jokio džiaugsmo ir pasididžiavimo, kai priešas būdavo atmuštas. Šiuo požiūriu jis nebuvo romėnas, siekiantis valdyti vis naujas žemes. Tiesą sakant, Tomai nieko nepuldavo, o tik gindavosi. Tai jau savaime žemindavo Publijų: juk gėdinga visą laiką būti nesaugiam, jausti pavojų, nulenkti galvą prieš atlekiančią strėlę. Daugiau darbų, tinkamų vyrui, čia nebuvo: Nazonas negalėjo joti į barbarišką medžioklę, juoba šerti gyvulius ar kasti sniegą, tartum būtų koks vergas. Netgi pasirūpinti savimi ir būstu jis ne visada pajėgė – tekdavo samdyti kokį getą ir įvairiausiais būdais aiškinti, ko iš jo norima.
       Kai Tomus užpustė pirmas sniegas, naktinės vizijos vėl ėmė kankinti didįjį romėnų poetą. Kelias naktis jis labai aiškiai regėjo žmones, plūstančius keliais, – žvengė arkliai, pakinkyti į ilgus, keistus vežimus, kupinus mantos, jiems virš galvų praskrisdavo didžiuliai paukščiai įtemptais sparnais, iš jų imdavo kristi zvimbiantys metalo trupiniai, žmonės slėpdavosi, puldavo į griovius ir krūmus, lįsdavo po vežimais. Ūmai pasigirsdavo baisus trenksmas, į viršų pakildavo žemės ir pasklisdavo fontano purslais, o sprogimo vietoje likdavo gili duobė – tarsi su visomis šaknimis būtų išrautas medis. Kiti žmonės plaukė laivais, juos irgi persekiojo didžiuliai juodi paukščiai, svaidantys ugnies ir dūmų kamuolius. Publijus Nazonas suprasdavo, kad tie žmonės traukia į tremtį, jie prarado tėvynę ir artimuosius, dauguma iš jų niekada nebegrįš atgal. Jis jau nebespėliodavo, kas tai yra: viskas – metalo paukščiai, didžiuliai beburiai laivai, sprogimai, baisus, su niekuo nepalyginamas dundėjimas – rodė, kad tai ateitis, galbūt tolima, bet ji vis tiek bus, nes yra neišvengiama. Kur tų žmonių dievai, ką jie veikia? – klausinėdavo savęs poetas. Kodėl jie be jokio gailesčio leidžia žmonėms žūti? Juk turėtų kažkas jiems padėti, kodėl jie palikti likimo valiai? Kur jų valdovai, didieji valstybės vyrai, kodėl jie nusigręžia nuo savo piliečių? O gal jie tokie pat veidmainiai kaip ir Augustas? Kietaširdžiai, besirūpinantys vien tik savimi ir savo valdžios išsaugojimu? Skęstantys prabangoje, bet užsimerkiantys prieš kitų kančią? Ir kas gali sustabdyti šį tarsi pakalnėn riedantį istorijos ratą, traiškantį žmones ir valstybes? Nejaugi ištvirkę dievai ir pasileidę valdovai ir ateityje žais savo lengvabūdiškus, dažniausiai žiaurumo kupinus žaidimus?
       Kitomis naktimis jis vėl matė užsnigtus miškus, dūluojančius tamsoje, pavargusius apskurusius žmones, traukiančius pėsčiomis per pusnynus, juos lydėdavo garsiai šūkaujantys ginkluoti sargybiniai. Vienąsyk Publijui Nazonui pavyko prasiskverbti į jų mintis ir jis nustebo sužinojęs, kad jie labiausiai trokšta ištverti, atsilaikyti, nepasiduoti. Iš kur tokia tvirtybė ir noras gyventi? – negalėjo suprasti romėnas. Juk jie paniekinti, pažeminti, nužmoginti, su jais elgiamasi bjauriau nei su gyvuliais. Kiek daug jėgų turi žmogus, net ir praradęs žmogiškąjį pavidalą!
       Miglotos tolimos ateities nuojautos gąsdino poetą: nejaugi žmonija nė kiek nepatobulės, nejaugi ją ir po daugybės metų valdys neapykanta, pavydas, baimė? Jeigu barbariški santykiai klestės ir ateityje, kam dabar viskas kuriama – poezija, spindintys miestai, derlingi vynuogynai? Kam filosofai ir išminčiai kalba apie būties vienovę ir kosmoso harmoniją, apie tikrąjį pažinimą ir tiesą, ko vertas Cicerono teiginys apie prigimtinę žmogaus teisę, jeigu žmonija ir po daugelio amžių visa tai neigs, nepripažins ir vadovausis tik žvėries instinktais? Nejaugi tūkstančius metų trypčiosime vietoje negalėdami atsiplėšti nuo laukinės gamtos suformuotos savosios prigimties? Kam tada žmogus siekia nemirtingumo ir svajoja apie amžinybę? Gal jam skirtas tik primityvus gyvenimo būdas ir nieko daugiau? Gal Roma jau pasiekė tobulėjimo viršūnę, ir istorijos ratas pradės suktis atgal?
       Nazonas mėgino užrašyti regėjimus, tačiau greitai suprato, koks tai sudėtingas darbas: nieko konkretaus, tik nuojautos, migloti, po akimirkos išnykstantys vaizdai, minčių nuotrupos, neturintys pavadinimų objektai, neaiškios būsenos, nesuprantami motyvai. Jeigu taikysi prie savo suvokimo mastelio, bematant gali viską iškraipyti ir sujaukti. Šiaip ar taip, mes viskam taikome savo laikotarpio suvokimo kriterijus. Norėdami to išvengti, pasineriame į abstrakcijas. Tačiau ar verta? Ar tai kam nors kada nors ką nors sakys? Vienatvės kankinamo žmogaus kliedesiai – ar kas jais patikės? Nors tikriausiai ir egzistuoja koks nors ryšys tarp jo ir tų ateities žmonių, beteisių, pasmerktų, varinėjamų ginkluotų sargybinių: tremtis, mirties ignoravimas, tėvynės ilgesys...
       Tačiau Publijus jau buvo patikėjęs, kad nuo visiško nužmogėjimo tik kūrybinis darbas gali jį išgelbėti šitais ilgais sniego ir ledo bei prieblandos mėnesiais, kai dvasia ima geibti lyg į patamsį nukišta saulamėgė Pietų gėlė. Tik šitaip jam galbūt pasiseks sutramdyti gamtos stichiją ir savo jausmų bei minčių chaosą, prisijaukinti jį, pabandyti suprasti, suvokti, įvardyti. Nazonas, vis dar negalėdamas atsipeikėti nuo gyvenimo permainingumo ir likimo žaismo, atsigręžia į romėnų mitologiją ir ieško veikėjų, kurie jam primintų netikėtą jo gyvenimo posūkį – nuo prabangios, beveik dieviškai tobulos buities iki nykiausios tremties, kurią jis lygina su atsitiktine mirtimi, nes iš tiesų jaučiasi esąs niekuo nekaltas, o yra tik atsitiktinumo auka. Akteonas, sako jis, štai iš ko labiausiai pasityčiojo lemtis. Karališko kraujo, protėviai – romėnų dievai Venera ir Marsas, nerūpestingas medžioklis, gamtos vaikas. Ir romėnų poetas aprašo Akteoną: aukštas, grakštus, garbanotais plaukais, atviro žvilgsnio, raumeningas jaunuolis, apsuptas tarnų ir daugybės šunų, traukia į medžioklę. Publijus vaizduotėje atkuria Italijos gamtovaizdį – kalvas ir klonius, vidudienio saulę, kylančią į zenitą, dirvas, plyštančias nuo karščio, taip pat pušų ir kiparisų kvapą, sumedžiotų žvėrių purpurinį kraujo spindesį, šunų lekavimą, draugišką jų kandžiojimąsi, tarnų juoką, žiogų svirpimą. Akteonas, ieškodamas popiečio ramybės ir pavėsio, nuklysta į girią, išgirsta upokšnio gurgėjimą ir nužingsniuoja jo link. Prieina slėnį, kurio dugnu šnara skaidrus upelis, prisėda ant žolėto kranto, prausia vandeniu prakaituotą veidą. Staiga išgirsta moterų juoką ir krykštavimą. Širdis stabteli ir ima pašėlusiai plakti, jaunas kraujas suošia gyslose. Valandėlę Akteonas svarsto, kas tai galėtų būti, bet šūkčiojimai ir klegesys jį kviečia nieko negalvoti ir žengti žolėse pasislėpusiu taku. Ir štai jis išvysta grotą, pačios gamtos iš tufo ir pemzos sukurtą. Iš jo, be abejo, sklinda balsai. Akteonas sulėtina žingsnį, nes jį apima drovumas – taip juoktis ir klegėti gali tik nuogos moterys. O tuo metu Publijus Nazonas drąsiai žvelgia į grotą ir atvirai pasakoja, ką ten mato. Mėnulio ir medžioklės deivė, miškų ir gimdyvių globėja Diana ruošiasi maudytis: ji jau atidavė strėles, lanką ir ietį ginklų nešėjai nimfai, ant kitos nimfos ištiestų rankų jau supasi deivės drabužis, dar dvi nimfos nuavė jai sandalus, Krokalė surišo į mazgą išsidraikiusius deivės plaukus, nors jos pačios palaidi plevėsuoja, Nefelė, Hialė, Ranidė, Psekatė ir Fialė jau kelia pūstašonius ąsočius, sklidinus vandens. Dar akimirka, ir deivė Diana, klyktelėjusi nuo vandens vėsumo, jau prausia savo dievišką kūną, panašų į balto marmuro skulptūrą. Nimfos dosniai laisto jos pečius ir krūtinę, pilvą ir šlaunis bei kojas, grakščias it jonėnų kolonos, ir garsiai klega. Bet štai deivė liovėsi juoktis, jos akys surūstėjo. Ką ji pamatė? Tai Akteonas, apstulbintas nuogo moteriško grožio, stovi grotos angoje ir nepajėgia nukreipti apžavėto žvilgsnio į šalį. Pats likimas jį čia atvedė. Nuogalės, staiga išvydusios vyrą, ėmė taip klykti, kad net girios aidėjo. Nimfos puolė savo kūnais dangstyti Dianą, tačiau jos visos buvo mažesnės už deivę ir siekė tik jos pečius. Iš pūstašonių ąsočių, numestų ant žemės, srūva vanduo, Akteonas, praradęs žadą, žengteli į priekį: jis vis dar negali patikėti, kad tai – ne paauglystės sapnas. Nejaugi tai medžioklės deivė Diana su visa nimfų palyda? – klausia pats savęs. Jų veidai ir rankos, plaukai ir pėdos, krūtys ir šlaunys bei stropiai slepiami vešlūs trikampiai toli lenkia jo matytų moterų grožį. Tačiau jis labiausiai norėtų susitikti su deive Diana akis į akį. Ar daug žemės vyrų gali išvysti nuogą, niekuo nepridengtą dievaitės kūną? Kaip debesėlis, saulės spindulio užgautas, skaisčiai parausta danguj, taip ir Diana paraudo, kad ją be drabužio vyras pamatė. Pykčiu tvykstelėjo jos akys – jeigu ranka pasiektų lanką, nė akimirkos nedvejodama strėle pervertų jaunuolį, tačiau dabar gali tik vandeniu aptėkšti jo iš susižavėjimo apstulbusį veidą.
       Deivės kerštas baisus, rašo Publijus Nazonas, nė viena romėnų moteris negalėtų taip žiauriai nubausti naiviai dievišku grožiu besigėrinčio patiklaus jaunuolio. Diana pavertė jį elniu: ant galvos uždėjo ragus, sustambino sprandą, patempė į viršų ausis, rankas pakeitė kojom, kūną dėmėtu kailiu aptraukė. Ir štai Akteonas jau lekia per girią stebėdamasis savo kojų eiklumu. Čia pasigirsta skardus šunų skalijimas, ir didysis romėnų poetas ima neskubėdamas juos vardyti, beveik kiekvienam parinkdamas taiklų apibūdinantį žodį: sargusis Ichnobatas, Spartos veislės Melampas, greitesni už šiaurės vėją Oribasas ir Dorkėjas, Arkadų veislės Pamfagas, stiprusis Nebrofonas, Lelapas, piktasis Teronas, jautria uosle pasižyminti Agrė, o kojom – Pterelas, šerno dantų grybšteltas Hilėjas, kalės ir vilko dukra Napė, dviejų vaikų lydima Harpija, avių sargybinė Poimenidė, įtrauktu pilvu Ladonas… Publijus, suskaičiavęs trisdešimt septynis šunis, nusprendė, kad susidarytų nemažas būrys, – jis pats, raitelių kilmės garsus romėnas, turėjo tik dvidešimt aštuonis, taigi gana. Regis, surašė visus per gyvenimą turėtus savo šaunius augintinius. Tuo metu, kai jis galvojo apie medžioklinius šunis, beveik pamiršęs kur esąs, Gajus Oktavijus protingomis akimis į jį dirsteldavo, tarsi suprastų, kad šeimininkas stengiasi prisiminti kadaise laikytus jo gentainius, nors, būdamas barbarų mišrūnas, nė iš tolo negalėjo su jais lygintis. Kaip sumenko mano buitis, šįsyk nelabai skaudžiai šmėstelėjo mintis Publijui, nieko nebėra: nei tokių moterų kaip Romoje, panašių į nimfas, nei greitakojų, aštriauoslių, grynaveislių šunų... tik nusmurgęs trumpauodegis šunėkas, vienintelis mano bičiulis.
       Ir visa ši gauja šunų, piktai lojančių, skalijančių, staugiančių ir kaukiančių, puola vytis šeimininką, kerštingosios Dianos paverstą elniu. Akteonas lekia per uolas, aštrius iškyšulius, nesirinkdamas tako šuoliuoja klupdamas ir vėl pašokdamas, jo kailis pašiurpęs, akys krauju pasruvusios, jis bliauna it gyvulys, šonkauliai trūkčioja, iš baimės gurgia viduriai, širdis vaitoja ir šaukia. Šunų balsai virsta ištisiniu staugsmu, kas akimirką jie artėja, Akteonas jau užuodžia karštą jų ryklių dvoką, kuris degina nujaučiamu skausmu, dar keli šuoliai, ir jis klumpa ant kelių, tarsi maldaudamas pasigailėti. Bet štai Melanchetas suvaro iltis jam į nugarą, o Teridamantas ir Oresitrofas įkimba į petį. Jie tvirtai laiko Akteoną, kol jį užgriūva visa gauja – cypianti, skalijanti, inkščianti iš džiaugsmo ir azarto – ir ima plėšyti kur tik nutveria. Skutais laksto kailis, trykšta kraujas, Poimenidė, Kanachė ir Stiktė kandžioja ir drasko gerklę, iš kurios išsiverčia keli saulėje spindintys paskutinio atodūsio burbulai...
       Publijus Nazonas nei iš šio, nei iš to piktai paspyrė Gajų Oktavijų, kuris, padėjęs snukį ant ištiestų priekinių kojų, nemirkčiodamas į jį žiūrėjo. Tarsi šunėkas būtų kaltas, kad jo gentainiai negailestingai – nelyg medžioklės laimikį – draskė vargšą Akteoną. Ir vien už tai, kad jaunuolį sužavėjo dieviškasis grožis, kad panoro žvilgtelėti į jį ir galbūt palytėti.
       Dagtis skendo ištirpusiame vaške ir retkarčiais spragteldamas rūko. Romėnas pastūmė duris ir išėjo į kiemą. Buvo naktis, tvirtovė tylėjo, tik ant šiaurinės sienos blėsčiojo keli deglai. Publijus užvertė galvą ir šįsyk pro šalčio miglą jam pasisekė įžvelgti apmūsojusius žvaigždynus. Ilgai į juos žiūrėjo, tačiau nė vieno nepažino, nes tai buvo svetimas dangus ir tėvynėje nematytos žvaigždės. Paskui pajuto, kad jis ne vienas, kad šalia tupi Gajus Oktavijus ir taip pat žiūri aukštyn. Gal ir tu, šunie, anksčiau ne čia gyvenai, sumurmėjo poetas, gal ir tau šitos žvaigždės svetimos.

       VIII

       Berašant atėjo pavasaris. Publijus Nazonas nepastebėjo, kada nuo pastogės pradėjo kristi varvekliai, pažliugo gatvės ir nutirpo sniegas, palei molinę trobos sieną išlindo ir pražydo pirma pienė. Jis buvo pasinėręs į graikų ir romėnų mitologiją, į virsmus, daugialypius pasaulio ryšius ir vienybę, harmonijos ir nedarnos žaidimą. Ausyse skambėdavo hegzametras, jis skaičiuodavo pėdas, penktoji būtinai turėjo būti daktilis, šeštoji – dviskiemenė, kitas galima keisti spondėju. Kartais garsiai skaitydavo, ką parašęs, Gajus Oktavijus suklusdavo ir tarsi pritariamai linguodavo galvą.
       Kažkas atsitiko laikui: jis nebešliaužė it senas pavargėlis į kalną, sunkiai dūsaudamas ir pastebėdamas kiekvieną akmenį ar duobutę, jis darėsi nejuntamas ir nebesuvokiamas; vieną dieną lydavo ir virš jūros kybodavo vaivorykštė, o kitą, žiūrėk, Pontas jau dengdavosi traškančiu ledu, ir netrukus juo tartum stepe klaikiai spygaudamos atidundėdavo barbarų ordos. Tarsi dangaus ir žemės mechanizme, kurį valdė dievas Laikas, kažkas sulūžo, sutrupėjo, galbūt nudilo keli krumpliaračio dantys ar iškrito stipinas, nes kartais mėnuo praslinkdavo per vieną naktį, dažniausiai pavasaris pasibaigdavo ir stodavo ruduo, tarytum būtų praleistos kokios trys laiko padalos. Vasara prapuldavo, atrodydavo, kad ji už kažko užkliuvo ir iškrito iš laiko mechanizmo. Krumpliaračiai girgždėdami pasislinkdavo, ir kitą rytą, Publijui nespėjus užbaigti eilutės, pro praviras duris įlėkdavo spalio snaigės. Tekdavo skaldyti malkas, kurti ugnį po trikoju, virti karštos putros Gajui Oktavijui. Kartu ir sau.
       Pirmas pavasarį atplaukęs laivas atgabendavo didžiajam romėnų elegikui keletą laiškų iš tolimosios tėvynės, paskutinė rudenio horizonte išnykstanti burė pažymėdavo kelią, kuriuo porą mėnesių keliaus į amžinąjį miestą Nazono paskubom parašyti laiškai. Publijus atsainiai ir tuščia širdimi vedžiodavo kaulinį stilių po medinę vaškuotą lentelę vis taip pat guosdamasis šalčiu, barbarais, prastu maistu, ilgėdamasis Pietų vaisių, ypač gerai nunokusių vynuogių, aukštindamas princepsą, maldaudamas draugų užtarimo. Iš vieno laiško sužinojęs, jog jo žmona nė piršto nepajudina, kad jis būtų atleistas nuo tremties ar bent galėtų apsigyventi Graikijoje, arčiau kultūros ir meno, Nazonas šiaip taip prisiversdavo parašyti jai kelias mandagumo frazes. Publijus, įteikęs paskutinio laivo vairininkui savo laiškus, jausdavosi atlikęs būtiną, tačiau be galo nuobodžią ir įkyrią priedermę. Vis dėlto bijodavo pagalvoti, kad niekas niekada nebepasikeis. Nors Romoje likę žmonės atitolo, pradėjo užsimiršti, romėnų poetas suvirpėdavo nuo minties, kad jam teks baigti gyvenimą šioje nesvetingoje svetimoje žemėje, kur žiema tęsiasi devynis mėnesius.
       Trumpai švystelėjus vasarai, blyškiai lyg ryto sapnui, Publijus Nazonas vėl nugrimzdavo į žiemišką tikrovę, užsidegdavo žvakę ir sėsdavo prie vaškuotų lentelių. Girdėdavo, kaip pokšėdamas lūžta ledas, tyla žmonių ir gyvulių balsai, kaip sniegas užpusto Tomus, Getiją, Meziją, Trakiją ir artėja prie Graikijos. Šuo žiovaudavo, užsimerkdavo ir vėl atsimerkdavo, rąžydavosi, įdėmiai žiūrėdavo į šeimininką, paskui snausdavo, kartais per sapną krūpteldavo ir suinkšdavo, sukalendavo dantimis, jo užpakalinės kojos pradėdavo trūkčioti, galiausiai jis pabusdavo, kaltai nuleidęs akis ir prispaudęs snukį prie žemės keliskart vikstelėdavo trumpą uodegą, o Publijus Nazonas vis rašydavo, ir prieš jo akis slinkdavo tolimojo Pietų krašto vaizdai.
       Vieną vėlyvą pavasarį jūroje ūmai kilo audra, galingas šuoras sviedė Tomų link plaukiantį laivą, sudraskė bures, nulaužė stiebą, paskui trenkė į seklumos uolas, sutrupino pirmagalį, atplėšė ir išnešiojo lentas. Jūrininkai, patekę į kriokiančius, tai kylančius, tai smengančius į dugną sūkurius, dar bandė plaukti, tačiau krantas buvo toli, ir juos vieną po kito priglobė gelmių dumblas. Bangos ant pakrantės uolų išmetė tik vienintelį gyvą argonautą. Tris dienas jis šliaužė į Tomus, paskui dar savaitę nekalbėjo. Jis buvo baisus: visas kūnas nusėtas mėlynėmis, apraizgytas išdžiūvusiom jūržolėm, purvais ir maurais aptekęs. Jūreivį slaugė Publijus Nazonas, nes kiti į jį ranka numojo: ar maža savų rūpesčių, kad tupinėtum apie žmogišką išvaizdą praradusį svetimšalį, netekusį nuovokos, gal net išprotėjusį. Bet kai argonautas prabilo, Publijus nustebo ir kartu pradžiugo: buvo manęs, kad nelaimėlis yra graikas arba makedonas, pasirodo, jis – italikas. Turės bent su kuo lotyniškai pasikalbėti. Kai vyriškis atsigavo, jis neką teprisiminė apie laivo sudužimą, tačiau žinojo svarbią ir be galo smagią Nazonui naujieną – praėjusį rudenį imperatorius Augustas mirė, dabar Romą valdo naujas cezaris. Laivo vairininkas sakęs, kad gabenąs į Tomus naujojo princepso laišką. „Kas ten buvo parašyta?“ – nekantravo Nazonas. „Nežinau“, – purtė galvą jūreivis. „Kam jis buvo adresuotas? Gal man? – tampė už peties argonautą Publijus, bijodamas, kad šis nenutiltų. – Gal ten buvo imperatoriaus ediktas, atšaukiantis mano tremtį?“ Tačiau vyriškis nieko aiškaus negalėjo pasakyti ir po valandėlės vėl užsnūdo.
       Didysis romėnas virpėjo iš nekantrumo. O Jupiteri ir tu, dieviškoji Junona, laiminkit imperatorių Tiberijų, kad jis atšauktų nelemtąjį Augusto ediktą ir leistų man grįžti į Romą, maldavo Publijus Nazonas. Sukčius, apgavikas, ištvirkėlis Augustas mirė, ir tėvynėj turi kas nors pasikeisti! Argi mano kančioms neatėjo galas?!
       Nekantraudamas poetas ėmė laukti kito laivo. Vairininkas patvirtino, kad Roma iš tiesų turi kitą princepsą, Tiberijų, tačiau apie kokius nors pertvarkymus jis nieko negirdėjo. Nieko naujo Nazonas neišgirdo ir iš jūreivių, atplaukusių paskutiniu laivu prieš rudens audras, kai navigacija Ponto Euksino jūra nutrūksta iki pavasario. Šiuo laivu atgal į Graikiją išvyko ir stebuklingai išsigelbėjęs argonautas. Publijus Nazonas vėl liko vienas. Nejaugi Romoje mane visi pamiršo, nejaugi aš niekam neberūpiu? – klausinėjo savęs poetas, kadaise rašęs, kad jo vardas skambės romėnų lūpose, kol Roma valdys kultūringąjį pasaulį.
       Kitais metais, rudenėjant, paskutiniu laivu jis vėl pasiuntė pašlovinimus, tačiau šįsyk jie buvo skirti ne Augustui, o naujajam cezariui Tiberijui, kurio Publijus beveik nepažinojo, tačiau manė, kad viešas valdovo aukštinimas turėtų romiečiams priminti poetą, kuris be kaltės kenčia tolimoje atšiaurioje tremtyje. Garsus romėnas vis dar negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jis visų pamirštas ir niekam nebereikalingas.
       Tą rudenį Publijus patyrė nemažą skausmą: norom nenorom, teko atsisveikinti su Gajumi Oktavijumi. Per tuos metus šuo galutinai paseno – apako, apkurto, pilkšvai rudas kailis pražilo ir nutriušo. Gajus dūlinėdavo vos tempdamas reumato sutrauktas kojas, beveik nieko nebeėsdavo, tik lakdavo dumblėtą balų vandenį. Jei ką ir prarydavo, tai netrukus, gailiai gaikčiodamas, viską išvemdavo. Naktimis, matyt, per sapnus imdavo urgzti ir dusliu parūdijusiu balsu loti pažadindamas šeimininką, kuris paskui ilgai nebeužmigdavo, tad, užslinkus niūrioms mintims, daug kartų tuščiai perkratydavo savo gyvenimą ir vis rasdavo už ką save smerkti. Publijus kankindavosi turbūt nemažiau už Gajų, tačiau niekaip nesiryžo skirtis su vieninteliu bičiuliu. Ir tik kai šunėkas pradėjo naktimis šlapintis ant aslos, o troba ėmė nepakenčiamai dvokti, Nazonas užsuko pas netoliese gyvenantį getą tikėdamasis išgirsti kokį nors praktišką patarimą. Juoda barzda apžėlęs kuprotas vienakis getas nesuprato, ko romėnas dvejoja: jis, kaip ir visi klipatos, turbūt labai nekentė panašių į save, tad ryžtingai ištiesė Publijui lanką su dviem strėlėm – jeigu viena nebus mirtina, su kita galės pribaigti nebereikalingą įnamį.
       Poetas net pasipurtė nuo tokios minties: per savo netrumpą gyvenimą nieko nebuvo nužudęs, o štai dabar jam siūloma... Ne ne, tai neįmanoma! Jis geriau užmokės – ir padavė keliolika sestercijų. Kuprius paniekinamai nusišiepė, tarsi sakydamas, kad tas ne vyras, kuris negali pribaigti stimpančio šunpalaikio, tačiau nusekė paskui Nazoną nešdamasis rankoje lanką su viena strėle, neabejodamas, kad antrosios neprireiks. Gajus Oktavijus buvo kažin kur pradingęs, ko anksčiau niekad nedarydavo. Galiausiai vyrai jį užtiko prisiglaudusį prie nuošaliausios tvirtovės sienos ir drebantį iš baimės. Jis nieku gyvu nenorėjo eiti kartu su getu. Publijui teko užrišti jam ant kaklo pavadį ir perduoti virvagalį vienakiui. Šuo inkštė, virpėjo visu kūnu ir traukėsi atatupstas. Nazonas pastūmė jį koja, ir Gajus, priekaištingai dėbtelėjęs į šeimininką nematančiomis akimis, susigūžęs nukiūtino paskui pasaitą trūkčiojantį kuprių.
       Kelias savaites romėnas jautėsi nesmagiai, jį kandžiojo sąžinė, tarsi Publijus būtų išdavęs artimiausią draugą priešui. Kad ir anapusiniam getui ar sarmatui.
       Artėjant rytui pabusdavo ir nebegalėdavo užmigti. Nesuprasdavo, kas jį pažadindavo, bet kiekvieną sykį atrodydavo, kad šuns lojimas. Čia pat, prie pat ausies. Būdavo tikras, kad tai – ne sapnas. Bet argi gali Gajus Oktavijus, pervertas strėlės ir užkastas į žemę, kokiu nors būdu naktimis atsirasti troboje ir žadinti šeimininką?
       Teko vėl eiti pas kuprotąjį getą ir prašyti, kad parodytų, kur po velėna pakištas ištikimasis įnamis. Ilgaplaukis kuprius akivaizdžiai šaipėsi, nors tikriausiai nesuprato, kodėl romėnui prireikė užkasto šunėko. Publijus užkūrė laužą ir pusdienį kurstė ugnį geru žodžiu vis minėdamas vienintelį tikrą pastarųjų metų bičiulį. Kol iš jo liko tik pelenai ir keli apgruzdėję kaulai. Dabar jau buvo galima palaikus pagarbiai užberti žemėmis.
       Tą naktį poetas miegojo iki ryto. Pabudęs suprato, kad Gajaus Oktavijaus siela galiausiai nurimo ir liovėsi jam priekaištauti.
       Tačiau artėjant pavasariui, kai orai suminkštėja, o sniegas ima pilkėti ir zmekti, Publijų vėl ėmė lankyti vizijos. Jis nesuvokdavo, kada jos ateina – kietai miegant ar būdraujant. Staiga viskas pasikeisdavo, poetas patekdavo į kitą tikrovę, nematytą, su niekuo nepalyginamą, jo ten tarsi nebūdavo arba jis būdavo nuošalyje – aukštai arba kažkur toli, bet pajėgdavo matyti ir girdėti, tarsi būtų čia pat. Keisčiausia, kad vis tiek išlikdavo tremtinys. Tuo regėjimai skirdavosi nuo sapnų, kuriuose jis būdavo poetas, romietis, jaunuolis arba kartkartėm vaikas, retorių mokyklos auklėtinis. Vizijos irgi būdavo košmariškos, tačiau jos labiau veikdavo protą nei jausmus. Dabar Nazonas matydavo milžiniškus miestus, beprotiškai aukštus namus, į juos, jeigu eidavai gatve, reikėdavo žiūrėti užvertus galvą, pro šalį važinėdavo ne arkliais kinkyti vežimai, o kažkokios burzgiančios dėžės, rūkdavo dūmai, aplinkui dundėdavo ir kriokdavo, naktį įsižiebdavo ne žvakės ir deglai, o kažkokia negamtinė šviesa, ji viską nutvieksdavo, nelikdavo net šešėlių. Nežinia, kodėl jis iš besijuokiančių žmonių išskirdavo paniurėlius ir pavargėlius, vienišius, liūdnus ir sutrikusius, prislėgtus, labiau panašius į jį nei į linksmai besiskeryčiojančiuosius. Tie žmonės, be abejo, būdavo svetimšaliai, paklydėliai, ne savo noru palikę tėvynę. Juos turbūt irgi grauždavo toks pat ilgesys, nežinojimas savo kaltės, bjauri nuojauta, kad niekada nesugrįš namo. Jie irgi būdavo tremtiniai. Kiti gal neprisipažindavo tokie esantys, apsimesdavo, kad savo valia ir noru blaškosi po pasaulį. Bet kodėl jų tiek daug? – stebėdavosi lotynas. Kodėl jie priversti gyventi svetur ir jaustis svetimi tarp svetimų?

       IX

       Trumpa vasara neatnešė nieko naujo: atplaukė keli laivai, pirmasis atgabeno per stebuklą išlikusių dviejų draugų ir žmonos laiškus, tačiau juose nebuvo gerosios naujienos, kurios taip laukė Publijus. Vis dar neprarasdamas vilties, poetas uoste pasitiko ir paskutinį laivą, tačiau vairininkas tik skėstelėjo rankomis. Nazonui valandėlę pasivaideno, kad Romos apskritai nėra, kad jis ją išgalvojo, sukūrė savo vaizduotėje, kad jis toks pat getas kaip ir visi šiame dievų pamirštame krašte. Arba kad jo gyvenimas šiltame Pietų krašte yra tik nemigos naktų vizija, gal net kliedėjimas ligos patale.
       Kadangi buvo visų pamirštas ir apleistas, gal net laukinis žmogus, vadinasi, galėjo daryti ką tik nori. Šaipydamasis iš savęs, jog tiek metų tuščiai šlovino Augustą, kažkokį neegzistuojantį stabą, nusprendė parašyti žiaurią parodiją ir iš jo išsityčioti. Suprato, kad tai negarbinga ir net smerktina, tačiau kas galėjo sulaikyti poetą, panūdusį pasakyti tiesą apie tiek daug laiko jį gniuždžiusį valdovą? Būna metas padlaižiauti ir būna metas sakyti tiesą, – Publijus prisiminė Rytų patarlę, kadaise girdėtą jaunystėje, keliaujant po Meonijos miestus. Tačiau kad skaitytojų nebūtų apkaltintas tiesmuku kerštu (kažin ar kas kada nors skaitys jo kūrinį?), veiksmą perkels į mistinius laikus, vietovė tebus senovės Trakijos miestas, kartu ir valstybė Abdera, jos valdovas vadinsis karaliumi, kaip buvo įprasta tuo metu ten gyvenusioms cikonų, bizaltų ir pistonų gentims. Ir tegu tą miestą valdo žiaurus karalius Chalas, ir tegu jis turi gražuolę dukterį Tuliją.
       Prasidėjus žiemos šalčiams, kai gatvės ištuštėja, nes miestelėnai užkuria ugnį ir užsidaro namuose, kai nurimsta žmonių ir gyvulių balsai, sniegas švelnina praeivių žingsnius, Publijus Nazonas palinko prie vaškuotos lentelės. Jau vedžiojo pirmuosius poemos žodžius, kai staiga Tomus užpuolė iš anapus užšalusio Istro atklydę sarmatai. Sakyti „staiga“ tikriausiai netinka, nes kiekvienais metais, atėjus žiemai, barbarai, nepaisydami jokių susitarimų, mėgindavo užimti Tomų tvirtovę. Teko mesti rašymo reikmenis ir, užsidėjus šalmą bei romėniškus šarvus, prisidengus skydu, prisijungti prie tvirtovės gynėjų. Nazonas, žinoma, nelipdavo ant sienos – koks iš jo karys? – bet jausdavo pareigą patarinėti šiek tiek graikiškai mokančiam polio valdytojui, mikliam prekeiviui, prieš kelerius metus apšovusiam tremtinį iš Romos. Jis, tiesą sakant, ignoruodavo karinę lotyno išmintį, nes buvo patyręs kovotojas praktikas, daug kartų apgynęs Tomus nuo užpuolėjų.
       Sarmatus atmušus ir nuvarius tolyn nuo miesto, sudeginus žuvusių karių lavonus ir nutilus moterų bei vaikų raudoms, didysis romėnų poetas vėl susirado rašymo reikmenis. Kelias dienas buvo sunku pamiršti barbarų antpuolį ir apsigyventi mitinių laikų Trakijos polyje Abderoje, kur jis, vaizduodamas atvykėlį, susipažins su čiabuvių papročiais, gyvenimo būdu, pradės stebėti karalių Chalą ir jo dukterį Tuliją, ims regzti šiurpų siužetą, kad išryškėtų valdovo žiaurumas ir beprotiška valdžios aistra.
       Veiksmas Abderoje klostysis daug anksčiau, nei ten gyveno garsus materialistas Demokritas, teigęs, kad žmogui svarbiausia teisinga sielos būsena – pusiausvyra ir rimtis, kuri pasiekiama protu, saikingumu, susilaikymu nuo juslinių malonumų ir pagarba dvasinėms vertybėms; galbūt prieš kelis amžius abderietis filosofas sofistas Protagoras pasakė: kiekvieną dalyką galima suprasti dvejopai. Jau tuo metu Abdera buvo klestintis polis, nes jį valdė teisingas ir doras karalius Fajalas. Žmonės didžiavosi savo miestu, puoselėjo jį, aplink agorą statė naujus gyvenamuosius namus iš šlifuoto marmuro ir akmenų su erdviais atriumais, atvykėliams pirmiausia parodydavo Dzeuso šventyklą, kurios prieblandoje šniokštė vėjas, teškeno vanduo, kvepėjo žemė ir plaikstėsi ugnies liežuviai: vyriausiasis dievas buvo šlovinamas kaip audros ir visų stichijų valdovas. Karalius Fajalas gerbė poeziją, muziką, filosofiją, senuosius papročius, ypač apeigų karnavalus, kurių metu į gatves būdavo išvedami mokyti žirgai, – jie linksmai žvingaudavo ir šokdavo neprasčiau už žmones. Tiesą sakant, didžiausia Fajalo silpnybė ir buvo arklių dresavimas, šioje srityje jis buvo pasiekęs didelių laimėjimų: žirgai klausė jo nurodymų, mokėjo vaikščioti ant dviejų kojų, suktis ratu, stotis piestu, pagal muzikos taktą linguoti galvą, išdidžiai pakelti uodegą ir ja švaistytis, pašokti aukštyn ir spirti užpakalinėmis kojomis, priklaupti ir nulenkti galvą, paduoti priekinę dešinę koją pasisveikinimui. Be to, žvengimu gebėjo reikšti įvairias emocijas: džiaugsmą ir liūdesį, susimąstymą ir pyktį, alkį ir sotį, troškulį ir baimę, kovos ryžtą ir šeimininko netektį. Karaliaus numylėtinis buvo obuolmušis eržilas Farchalas, kuris dar mokėjo rodyti meilę, nuolankumą, susižavėjimą ir neapykantą. Farchalo arklidžių sienos buvo išpuoštos freskomis, pokaičio valandomis, kai jis ilsėdavosi, arklininkai jam grodavo Pano fleitomis arba siringėmis; per didžiąsias šventes jis būdavo nuvedamas į karaliaus rūmus, kur su kitais svečiais puotaudavo prie Fajalo stalo.
       Abderos valdovas turėjo du sūnus. Vyresnysis Hipijas domėjosi filosofija, jam priklauso posakis: „Įstatymas prievartauja žmogų ir priverčia daryti daugybę dalykų, kurie kertasi su jo prigimtimi“. Jaunėlis irgi žavėjosi žirgais, turbūt valdovo numylėtinio Farchalo garbei buvo pavadintas Chalu. Užmiesčio choruose jis pirmas pradėjo auginti ir kultūrinti vynuoges, vėliau į Abderą užklydus Bakcho garbintojams, iš jų išmoko spausti sultis ir gaminti vyną. Vienos medžioklės metu didžiulis šernas taip smarkiai sužalojo vyresnįjį sūnų Hipiją, kad šis pakeliui į Abderą mirė. Pikti liežuviai plakė, kad tai – jaunėlio Chalo darbas: jis neva užbūręs laukinį žvėrį ir, kai šis pasiekė ekstazę, įsakė pulti Hipiją ir mirtinai jį sudraskyti.
       Chalas nuo pat mažens augino ir dresavo baltą it jūros puta kumeliuką, kuris ilgainiui išaugo į galingą eržilą. Kartu su Gorgiju augo ir Chalo dukra Tulija. Be galo graži mergaitė, gležna tarsi lauko gėlė, labai mylėjo žirgą ir ilgėdavosi jo, kai tėvas išjodavo į mūšį. Chalas buvo drąsus ir narsus karys, priešai, vos tik išvydę baltakartį Gorgiją, bėgdavo iš kovos lauko. Tačiau jis buvo ir neapsakomai žiaurus: nukautą priešą sukapodavo į gabalus ir sušerdavo savo žirgui. Taip Gorgijas įprato prie žmogienos ir nieko kito nebeėsdavo. Tulija, pamačiusi kruvinus Gorgijo dantis, labai stebėdavosi, bet eržilas nė karto neišdavė jai savo paslapties. Mergaitė glostydavo jo kaklą, tapšnodavo per mentes, netgi pabučiuodavo švytinčią žvaigždę kaktoje, kalbėdavo daugybę meilių žodžių, tačiau Gorgijas tik prunkšdavo ir kraipydavo galvą.
       Retkarčiais Tulija, užšokusi ant Gorgijo, neskubėdama jodavo Abderos gatvėmis. Apstulbę miestelėnai žiūrėdavo į juodaplaukę blyškaus veido mergaitę ir baltą kaip sniegas žirgą – nieko gražesnio nebūdavo matę. Gorgijas grakščiai kilnodavo kojas, išdidžiai riesdavo kaklą, švaistydavo ilgą, beveik žemę siekiančią uodegą, jo galingas kūnas ritmingai judėdavo, protingos rudos akys spindėdavo džiaugsmu. Tulija visiems šypsodavosi, jos aštrūs keliukai išdykėliškai spausdavo žirgo šonus, o kai gracingai pakeldavo alkūnes, atrodydavo, kad plaukte plaukia oru. Negalėjai pasakyti, ką Chalas labiau myli – dukterį ar kovos draugą Gorgiją, kuris ne kartą gelbėjo jo gyvybę.
       Karalius Fajalas paseno, liovėsi kariauti, sėdėdavo savo rūmuose ir kasdien prie pietų stalo kviesdavosi vis dar jaunyste ir grožiu tvieskiantį Farchalą. Niekas nežinojo, apie ką juodu kalbėdavosi, tačiau mieste pasklido gandas, jog karalius ketina po savo mirties visą valdžią palikti ne vieninteliam sūnui, o eržilui Farchalui. Keisto karaliaus įgeidžio niekas negalėjo suprasti: kitų polių gyventojai juoku trūktų sužinoję, kad abderiečius valdo arklys. Todėl Chalui buvo visiškai nesunku su arklininkų pagalba nunuodyti karaliaus numylėtinį. Fajalas labai liūdėjo draugo ir pastatė jam pompastišką paminklą su puošniais Farchalo bareljefais.
       Chalas jam padovanojo savąjį Gorgiją, kad tėvas greičiau pamirštų obuolmušį. Fajalas iš pradžių nieko nenorėjo girdėti apie kitą žirgą, bet, pamatęs sūnaus baltakartį, leido jį nuvesti į Farchalo arklidę, kurios sienos buvo išpuoštos spalvingomis freskomis. Gorgijas, išgirdęs siringių garsus, piktai žvengdavo, jis reikalavo rankomis mušamų būgnų muzikos. Gal šie garsai jam primindavo pergalingus mūšius, kurių jis smarkiai pasigesdavo, nes Chalas nebeturėjo teisės joti Gorgijum į karą.
       Fajalas, atpratęs prie pietų stalo kalbėtis su žmonėmis, liepė atvesti į valgomąjį Gorgiją, kad galėtų jam pasiguosti savo senatve ir vienišumu. Tačiau baltaplaukis eržilas ignoruodavo karališkus valgius, nes didžiausias skanėstas jam jau seniai buvo žmogiena. Niekas negali pasakyti, kaip tai atsitiko, bet vieną dieną Gorgijas puolė karalių, sutrypė kojomis, suplėšė į gabalus ir ėmė godžiai šlamšti. Tarnai, išvydę tokį vaizdą, mirtinai išsigando. Jau buvo ketinta be gailesčio sudoroti žmogėdrą, tačiau jo ginti stojo pats Chalas, kuris paėmė polio valdžią ir pasiskelbė tironu. Niekas nedrįso prieštarauti valdovui, nors daugelis giežė dantį ant išpuikėlio Gorgijo – būtų mielai nulupę ir padžiovę jo baltą kailį, kuriame nebuvo nė vienos tamsios dėmelės.
       Tulija, tapusi tirono dukra, labai greitai subrendo, nes jautė didžiulį miestelėnų domėjimąsi ja bei aistringus jaunuolių žvilgsnius. Jau buvo ne mergaitė, o gražuolė mergina, gamtos apdovanota visomis moteriškomis grožybėmis. Tačiau keista, jos veidai parausdavo, širdis virpteldavo, kai prie tėvo stalo pamatydavo Gorgiją arba įslinkusi į arklides paglostydavo jo galingą kaklą. Žirgas juokaudamas gugendavo jai į ausį nevisiškai padorius žodžius, šie dar labiau įaistrindavo merginą. Tulija, nesuprasdama, kas jai darosi, puse lūpų prasitarė apie tai savo auklei Kintijai. Anoji dar pakurstė ugnį, nes papasakojo mitą apie Kretos karaliaus Mino žmoną Pasifaję, kuri įsimylėjo jautį ir pagimdė Minotaurą. Tulija pati sau prisiekė, kad niekada nesimylės su eržilu, tačiau, kaip dažnai būna, gana greitai viskas įvyko atvirkščiai. Vieną kartą, artėjant vidurdieniui, ji nutarė pasijodinėti su Gorgiju po Abderos apylinkes. Saulė, kildama į zenitą, taip kaitino, kad mergina pasuko į bukų giraitę, kur žinojo esant šaltinį. Kol priklaupusi gėrė, Gorgijas prislinko artyn ir aistringai suprunkštė jai į ausį. Atsigręžusi Tulija išvydo geismu plieskiančias žirgo akis. Ketino geriau šokti į šaltinį nei tapti Gorgijo mylimąja, tačiau šis, pirma nei mergina pasiryžo pulti į vėsų vandenį, tvirtai ją apkabino ir ėmė švelniomis prusnomis bučiuoti. Antgamtiška Gorgijo aistra nugalėjo nebepajėgiančią priešintis Tuliją, ir ji karštligiškai atsidavė gyvulio valiai.
       Iš pradžių meilužiai slėpė savo santykius, tačiau vis didėjanti aistra retkarčiais atimdavo jiems protą; tada net vidurdienį, tarnams užsnūdus popiečio miegu, Tulija pasirodydavo arklidėse ir tenkindavo savo iškrypėliškus geismus. Arba jodavo į bukų giraitę, į mėgstamą vietą prie šaltinio. Gorgijas nesiganydavo pievose, nes seniai buvo pamiršęs žolės skonį – Chalas paslapčiom jį šerdavo žmogiena. Bet apie tai žirgas merginai neprasitardavo, užtat karalaitė stebėdavosi, kad Gorgijas nemėgsta laigyti po lankas, nes jai kartkartėm kildavo ūpas pasimylėti pievoje tarp gėlių.
       Vėliau įsimylėjėliai taip suįžūlėjo, kad išdrįsdavo Chalui išvykus iš Abderos vartytis plačioje karališkoje jo lovoje. Tačiau net ir smagiausi dalykai galop rūgščiai atsirūgsta: tirono ausį pasiekė keisti gandai apie jo dukters ir arklio meilę, ir Chalas nusprendė patikrinti, kiek čia esama teisybės. Valdovas pasakė tarnams, jog išvyksta į mūšį, bet pats pasislėpė rūmuose ir ėmė laukti. Smarkiai nustebo pamatęs, kaip Tulija ir Gorgijas puotauja jo valgomajame, geria jo vyną, svaidosi nepadoriais žodžiais ir šaudo vienas į kitą geismo pritvinkusiomis akimis. Vėliau jie patraukė į karaliaus miegamąjį, kur Chalas juos užklupo didžiausios aistros akimirką. Gorgijas puolė ant kelių prieš tironą, išpažino savo kaltę, bet tuoj pat paprašė Tulijos rankos ir širdies. Karalius buvo apstulbintas tokio įžūlumo, pakvietė tarnus ir liepė jiems rimbais išvanoti savo numylėtiniui kailį, paskui užrakino nuošaliausiose arklidėse be jokių freskų, šalia dvokiančių kiaulidžių. Tulija buvo įkalinta viename rūmų kambaryje, kur turėjo atgailauti ir pamiršti antgamtišką meilę.
       Chalas liūdėjo vienukart praradęs ir dukrą, ir mylimiausią žirgą. Niekur nebeidavo iš rūmų, atsisakė kariauti ir gausinti savo turtus, žiauriai koneveikdavo tarnus ir pats vienas įjunko gerti vyną. Tulija liepsnojo neapykanta tėvui, kūrė keršto planus ir labai ilgėjosi numylėtinio. Gorgijas ilgai ignoravo žolę, reikalaudavo žmogienos, tačiau jos negaudamas, norom nenorom, turėjo susitaikyti su savo lemtimi. Jo plaukai paliovė žvilgėti, akys apmūsojo, nešukuojami karčiai susivėlė į kaltūną.
       Kartą karalius, manydamas, kad dukra jau pakankamai atgailavo ir sugrįžo į protą, užsuko į jos kambarį ketindamas duoti jai laisvę. Tačiau Tulija, vainodama tėvą negražiausiais žodžiais, puolė jį kumščiais. Tironas ėmė gintis, į jo pagiringą galvą šovė mintis, kad čia ne jo dukra, o kažkokia pykčiu liepsnojanti erinija. Tačiau juodos iš įniršio akys, paraudę skruostai, ilgi išsidraikę plaukai, apnuogintos krūtys, lanksčios it miško gyvatės rankos sukelia tironui geismą. Chalą ištinka nežabotas meilės priepuolis, liepsna nebetelpa vyro krūtinėje, jis griebia į glėbį Tuliją ir plėšia nuo jos stolą bei tuniką. Tuose kraštuose gyvenantys vyrai pasižymi prigimtiniu aistringumu ir yra linkę nedelsiant tenkinti savo geidulį. Tulija, supratusi, kas atsitiko tėvui, ima garsiai šaukti manydama, kad jam sugrįš nuovoka. Tačiau karalius nieko negirdi, jo veidas baisus, nes iškreiptas aistros, jis alsuoja vyno garais, rankos galėtų lankstyti geležį, ką kalbėti apie sukryžiuotas moters kojas. Šiurpu pagalvoti, kiek gūdžiausios tamsybės slypi žmogaus širdyje! Tiktai patenkinęs pirmapradį potraukį, Chalas supranta ką padaręs ir, slėpdamas iš gėdos akis, išbėga iš dukters kambario…
       Visą popietę tironas gėrė vyną, kaltino ir keikė save, o dar pikčiau Tuliją, kad jos kūnas gražus tarsi driadės ar najadės, toks viliojantis, jog gali sugundyti ne tik žirgą, bet ir tikrą tėvą. Ir tol kurstė ugnį krūtinėje, kol vėl įsiveržė į dukters kambarį ir į jos gležną kūną išliejo susikaupusį geismą.
       Daug kartų tironas tenkino vis įsiliepsnojančią aistrą iškvėpdamas ugnį ir vyno garus, išdegindamas merginos įsčias savo įkaitusia it lava sėkla. Jos įniršis ir neapykanta, gėda ir edipiškas potraukis susiliedavo į nenusakomą, neapibūdinamą jausmą: Tulija aštriais dantimis griebdavo tėvui už gerklės, raudavo plaukus, iki kraujo draskydavo krūtinę bei nugarą. Toks dukters šėlimas dar labiau žadindavo pamišėlišką karaliaus geismą. Nežinia, kuo tai būtų baigęsi – gal Chalo mirtimi Tulijos glėbyje, nes gamtos klaida versdavo juos abu susilieti į vieną kūną, į vienumą, kai vyro jėgos visiškai išsekdavo, o moters padvigubėdavo, bet tai jiems sukeldavo dar didesnę ekstazę; gal galutiniu jų sugyvulėjimu, virtimu arkliais, visišku žmogiškojo proto ir prado praradimu. Tačiau vieną dieną karalaitė pasisakė esanti nėščia. Chalas išsigando, kad miestelėnai sužinos, jog jis dukrą pavertė savo gulove: tai buvo vienas iš baisiausių nerašytuose genties įstatymuose nusikaltimų, už kurį galima bausti mirtimi. Prisaikdinęs merginą tylėti, karalius tą pačią dieną atvėrė jai kambario duris.
       Publijus Nazonas visiškai netyčia prisimena, jog panaši istorija nutiko Pigmalijono sūnui, Kipro karaliui Kinirui, ir jo dukrai Mirai, kuri užsiliepsnojo nuodėminga meile tėvui. Tad reikia siužetą pasukti kita kryptimi, kad neatrodytų, jog jis, galintis lygintis su Horacijumi ir Vergilijumi, aklai kopijuoja romėnų mitologiją, nes tatai bylotų apie jo bejėgiškumą ir išsekimą. Abderoje įvykiai turi klostytis kitaip. Tarkim, kad ir šitaip.
       Tulija, neilgai delsusi, skurdžiose arklidėse susirado numylėtinį Gorgiją ir apkabinusi jo kaklą graudžiai virkaudama prisipažino, kad laukianti nuo jo vaikelio. Eržilas apstulbo ir kartu apsidžiaugė, nes savo arkliška galva nieko apie tai nenutuokė, bet vis tiek ėmė klausinėti, kas gims – kumeliukas ar berniūkštis? Tulija gerai įsiminė Kintijos pasakotą mitą apie Pasifaję, pagimdžiusią Minotaurą, tačiau, galbūt jau turėdama keršto planą, pradėjo tvirtinti, kad jiems gims vaikelis, ne kumeliukas, nors ji po širdimi nešiojanti Gorgijo sėklą. Ir juodu, kartkartėm paslapčia susitikdami arklidėse, ėmė nekantriai laukti savo atžalos.
       Tironą Chalą sąžinė netrukus liovėsi graužusi: jis neturėjo sūnaus, tad dabar pradėjo tikėti, jog dukra pagimdys vaikaitį, kuris kada nors taps Abderos karaliumi. Tarnai, matydami pilnėjančią Tuliją, tik gūžčiojo pečiais – nejaugi ji pagimdys Gorgijo sūnų, Chaložirgą? Visa Abdera laukė vienokios ar kitokios atomazgos.

       X

       Atėjo pavasaris, ir Publijui Nazonui pabodo skaičiuoti pėdas, mąstyti apie trumpuosius ir ilguosius skiemenis, eilutės pabaigai ieškoti spondėjo arba katalektinio daktilio. Istru atsimušdamos viena į kitą ir garsiai pokšėdamos plaukė lytys, išsilaisvinusios iš ledo Ponto bangos puldinėjo krantą, nusėtą vandens nugludintais dailiais akmenimis. Publijus vėl dažnai vaikščiodavo palei jūrą ir stebeilydavo į vandenų platybes, laukdamas, kada horizonto gilumoje suplevėsuos burė ir pasirodys margašonis graikų laivas. Tačiau, dideliam jo nusivylimui, nė vienas vairininkas nieko iš ano pasaulio neperdavė, tarsi jo apskritai nebebūtų – vien tik vandenys, negyvenamos salos, saulės įkaitintos uolos ir nyki dangaus tuštybė, į kurią nežvelgia jokia žmogiška akis. Tarsi Roma su visa savo kultūra ir jos žmonėmis būtų nugrimzdusi į jūros gelmes, nelyg Atlantida, apie kurią kadaise rašė Platonas. Tarsi jis, Publijus, būtų vienintelis išlikęs žmogus, mokantis kalbėti ir rašyti lotyniškai. Arba atvirkščiai – tiems, kurie lepinasi saule ir Pietų vaisiais, džiaugiasi poezija, teatru, gladiatorių grumtynėmis, karnavalais, gyvena puikiuose rūmuose, pliuškenasi ir kaitinasi prašmatniose pirtyse, atrodo, kad Tomai prasmego Ponto Euksino jūroje arba buvo jos bangų nuplauti ir ten nebėra nė vieno žmogaus, juo labiau – romėno. Tad kam rašyti laiškus arba prisiminti, jog ten prieš daugelį metų buvo ištremtas didis poetas Publijus Nazonas?
       Iš tikrųjų net pats tremtinys nebesuskaičiuodavo, prieš kiek metų jis atvyko į šį nuošalų Šiaurės kraštą: prieš septynerius ar aštuonerius? Kartais imdavo vaidentis, kad čia visada gyveno, kad apie Romą, jos galybę, kultūrą, visiškai kitokius žmones jam pasakojo koks nors atvykėlis, atsibastėlis iš ano pasaulio, dykinėtojas. Arba kad tai – tik vizija, naktinis regėjimas tarp dviejų sapnų. O gal jis, Publijus, gyvena kitame amžiuje, ateityje, arba atvirkščiai – gilioje senovėje, kai dar niekas nieko nežino apie būsimąją Romą, jėgos ir kultūros simbolį?
       Vasarą galėjai lyginti su kraujo lašu, krintančiu į smėlį: vieną akimirką švysteli saulėje ir prapuola. Nieko kito nelieka, tik kuo sandariau užsidaryti duris, užžiebti žvakę, įsiklausyti į vėjo ūžavimą ir lietaus teškėjimą, kuris galiausiai virsta pūgos siautimu, ir palinkti prie lentelių. Publijus Nazonas taip ir daro. Jis vėl grįžta į mitinius laikus, į Abderą, tirono Chalo rūmus. Karalius nerimauja, Tulija kerštingai šypsosi, žirgas Gorgijas ruošiasi būti tėvu. Jis norėtų nutraukti grandinę, išspardyti gardo lentas ir užpulti valdovą, kuris taip negailestingai jį baudžia. Juk, šiaip ar taip, jis – Chalo žentas, po tirono mirties valdys Abderą su visais jos žmonėmis ir gyvuliais.
       Pagaliau Tulija pagimdo berniūkštį – rausvą, putlų, tačiau piktai susiraukusį ir visą laiką rėkiantį apie šio pasaulio netobulumą ir tarsi norintį pasakyti, kad jis yra neteisėtas ir atneš daug nelaimių. Motina čiūčiuoja kūdikį ir, kai niekas nemato, žnaibo jo švelnias papades bei klastingai juokiasi; Chalas, sutramdęs pražūtingą aistrą, džiaugiasi ir didžiuojasi savo sūnumi, kartu ir vaikaičiu; Gorgijas vis atkakliau reikalauja laisvės ir pripažinimo, atitinkamų titulų ir regalijų, abderiečiai miršta iš smalsumo negalėdami patikėti, kad Chaložirgas toks panašus į paprastą žmonių vaiką, ir paslapčiom spėlioja, ar kartais Tulija, būdama tokia aistringa viliokė, nesugundė kurio nors iš jų, apmulkindama gyvuliškai patiklų savo numylėtinį.
       Tačiau laikas ėjo, rodės, viskas nurimo, susikratė, stojosi į savo vietą. Berniūkštis, pavadintas Mermeru, augo, tįso, dažnai tylėdavo nepatikliai į visus žvelgdamas, tarsi nujausdamas savo lemtį. Tironas Chalas ėmė auginti kitą eržiliuką, juodą, su balta žvaigžde kaktoje, retkarčiais pasvajodamas, kad jo bičiulis susidraugaus su Mermeru ir nuskaidrins jo karališką vienatvę. Gorgijas nenoromis žlebeno žolę, iš pykčio kramtė ėdžias, ilgėjosi freskų ir būgnelių muzikos ir tik sykiais, kai jį aplankydavo mįslingai šypsodamasi Tulija, iš džiaugsmo šokinėdavo garde ir kanopomis spardydavo sienas.
       Vieną kartą valdovo dukra, visada paniekinamai žiūrėjusi į kulinarijos subtilybes, pasisiūlė tėvui pagaminti prašmatnius pietus, mat tądien buvo jų sūnaus gimtadienis. Chalas apsidžiaugė manydamas, kad galiausiai Tulija pamiršo skriaudą ir siūlo jo namams taiką bei ramybę. Karalaitė, kartu ir neoficiali karalienė, visą pusdienį triūsusi virtuvėje, atnešė į valdovo valgomąjį nematytą, neregėtą, tačiau be galo gardžiai kvepiantį mėsišką patiekalą, apkaišytą egzotiškomis Egipto žolėmis. Chalas, išgėręs didelę taurę vyno, smagiai patrynė rankas ir puikiai nusiteikęs sėdo prie pietų stalo. Patiekalo iš tiesų būta subtilaus skonio. „Pašauk Mermerą, – tarė karalius. – Pakviesk mūsų sūnų, Tulija. Juk šiandien jo gimimo diena.“ Bet tirono dukra atkakliai tyli ir tik žiūri pro langą. „Pakviesk Mermerą, – pakartojo Chalas. – Ar girdi?“ Ir tada Tulija atsisuko į tėvą, kartu į netikrą vyrą: jos pykčio ugnim liepsnojančios akys ir neapykantos iškreiptas veidas apstulbino karalių. „Tu jį ėdi, žmogėdra!“ – riktelėjo karalaitė. Tačiau ir dabar Abderos valdovas nieko nesuprato. Tada Tulija apvertė kraitę, iš kurios išsirito kruvina vaiko galva, čiupo ją ir įniršusi sviedė tėvui į veidą. Nors karalius buvo išgėręs tik vieną taurę vyno, ūmai jam apsvaigo smegeninė, jis prarado protą, svirduliuodamas stojosi ir apvertė stalą, kažką klaikiai sušuko, griebė išskėstais pirštais orą, sugargaliavo ir mirtinai išblyškęs griuvo ant grindų.
       Karalaitė piktdžiugiškai nusikvatojo ir nulėkė į arklidę. „Tėve, tau bus atkeršyta už mane!“ – šnibždėjo pati sau. O pamačiusi žirgą sušuko: „Gorgijau, Chalas suėdė mūsų sūnų!“ Ji atrakino grandines, žirgas išspardė gardo lentas ir atidundėjo į karaliaus rūmus. Pamatęs ant grindų besivoliojančią kruviną Mermero galvą, Gorgijas tiesiog pašėlo, puolė trypti ir plėšyti Abderos tironą, tą pat akimirką atsisakė vegetarizmo, šiurkščiu liežuviu paplakdamas lakė Chalo kraują, kramtė, žiaumojo ir rijo jo raumenis, gyslas, odą, kremzles ir vidurius. Tulija, atskubėjusi iš paskos, verksmais ir riksmais skatino savo numylėtinio žiaurumą, tad po valandėlės ant menės grindų mėtėsi tik blauzdikauliai ir keli stambesni kaulai. Kad ir kaip buvo įniršęs ir apkvaitęs nuo seniai ragauto kraujo ir žmogienos, Gorgijas ūmai parodė puikią nuovoką: jis lėtai atsigręžė ir baisiu žvilgsniu pervėrė karalaitę. „Jūs abu susimokėte prieš mane, – tarė jis, – ir suėdėte mano vaiką!“ Tulija pamanė, kad ir jos laukia išklypę arklio dantys, sunkios kanopos ir seilėtas liežuvis, kurį Gorgijas jų antgamtiškos meilės metu grūsdavo jai į burną, tad suklykusi šoko bėgti. Žirgas tuoj pat ją, dar nespėjusią perlėkti per karaliaus dvaro kiemą, pasivijo, tačiau jo keršto planas buvo kitoks: jis užsimetė Tuliją ant nugaros ir nušuoliavo į bukų giraitę, prie jų kadaise taip mėgstamo šaltinio. Drebančią ir virpančią iš baimės, kartu stingstančią iš siaubo stačia galva panardino į vėsią pražūtingą gelmę. Kiek kartų Tulija mėgino išnirti į paviršių, tiek kartų numylėtinis sunkia kanopa trenkė jai į galvą...
       Šlykščiai tave pavaizdavau, Augustai, pasakė Publijus Nazonas, baigęs rašyti ir atstūmęs nuo savęs lenteles; jis atsistojo ir šiek tiek patrypčiojo po trobą mankštindamas nuo ilgo sėdėjimo nutirpusias kojas. Kartu ir tavo vaikaitę Juliją, nes jūs abu to verti, juk dėl jūsų nežaboto gyvuliško geismingumo ir klastos aš atsidūriau čia, Abderoje. Ne, ne Abderoje, Tomuose, tuoj pat pasitaisė poetas. Abderą galima lyginti su Roma, su rūmais ant Palatino kalvos, kur taip aistringai žaidžiami iškrypėliškų geismų žaidimai. Naiviai jais susižavėjęs patenki į jų sūkurį ir atsiduri pasaulio pakraštyje, Tomuose... O paskui tave visi pamiršta. Be abejo, ir Julija, geismų priepuolio akimirką žadėdavusi amžiną ištikimybę. Viskas tuštybių tuštybė ir vėjų gaudymas laukuose, kaip pasakyta žydų išminties knygoje Kohelete, palingavo galvą didysis romėnų poetas.
       Tačiau rašydamas tuos metus nugyvenau kaip kuriantis žmogus. Nepasiduodantis. Ironizuojantis, smerkiantis, besityčiojantis, bet vis dėlto – kultūros žmogus.

       XI

       Publijus Nazonas nežinojo, kiek laiko dar liko iki pavasario. Kas gali pasakyti, koks dabar mėnuo – vasaris, kovas, balandis? Idos, kalendos, nonos? Būtų galima paklausti getų, bet tikriausiai ir jie nežino, nes, be abejo, laiką skaičiuoja savaip. Nejaugi jiems laikas slenka dar lėčiau? Gal jie apskritai jo neskaičiuoja, net neturi tokios sąvokos? Gal jiems egzistuoja tik vieni ir daug metų? Jeigu pasakyčiau, kad dabar yra 769 arba 770 metai nuo Romos įkūrimo, jie galbūt pažiūrėtų į mane kaip į pamišėlį.
       Vieną rytą Publijus išgirdo, kaip po kažkieno kojomis girgždėjęs sniegas nutilo jo kieme. Kas čia galėtų atsliūkinti? – pagalvojo poetas, juk niekam aš nereikalingas. Ne, tai ne vyras, tikriausiai moteris, nes žingsniai buvo lengvi. Tai būtų stebuklas, nes jokia moteris čia negali ateiti. Romėnas atsargiai pravėrė duris – kieme trypčiojo tamsiaveidis getų vaikėzas. „Ko reikia?“ – getiškai paklausė poetas. Vaikinukas, išgirdęs gimtąją kalbą, nudžiugo ir paskubom ėmė kažką aiškinti. Nazonas nesuprato ir paprašė dar sykį pakartoti ir kalbėti lėčiau. „Mokytis“, – išskiemenavo berniukas. „Mokytis? – nustebo romėnas. – Ko tu nori mokytis?“ – „Visko, – atsakė vaikas, – ko tu pats moki!“
       Vaikinukas Nazonui pasirodė esąs gana guvus. Jo rudos akys buvo žvitrios ir protingos. Panašus į mano šunelį Gajų Oktavijų, nelauktai poetui smigtelėjo keista mintis. „Kas tave siuntė?“ – pasidomėjo Publijus. „Motina, – atsakė berniūkštis. – Ji našlė. Mano tėvas žuvo kare su laukiniais.“ Laukiniais, niūriai šyptelėjo didysis romėnas. Mes čia visi laukiniai, barbarai, net nenutuokiantys, kad egzistuoja kitoks pasaulis. Bet šis vaikiščias, ko gero, nujaučia jį esant. Keista...
       Kelias savaites jie kankinosi, nes nesuprasdavo vienas kito: Publijus, nors gyveno Tomuose beveik dešimtmetį, vis dar nesuvokdavo getų mąstymo būdo. Abstrakcijos juos išskirdavo – tarsi dideli atstumai ar prasilenkiantis laikas. Kiekvienąsyk pradėdavo nuo konkretybių, tačiau poetas gana greitai nukrypdavo į poeziją, istoriją, architektūrą ir dailę. Iš pradžių mėgino kalbėti getiškai, bet netrukus romėnui imdavo stigti žodžių ir jis nejučiom panirdavo į gimtąją lotynų kalbą. Nors vaikinuko akys žvilgėdavo iš smalsumo, tačiau jis tikriausiai klaidžiodavo savo krašto išminties užkaboriuose nesugebėdamas pamatyti Pietų saulės, romėnių grožio, pastatų didingumo, freskų spalvų, drėgno marmuro žvilgėjimo, tiltų ir akvedukų, nesuvokdamas praeities ir karo žygių, dievų ir deivių aukštinimo, šventyklų paskirties, neperprasdamas filosofijos užmojo išaiškinti pirminį pasaulio pradą bei dėsnį, žmogaus prigimties ir jo gyvenimo tikslo mįslingumą.
       Tada Nazonui toptelėjo mintis, kad Helopą pirmiausia reikia tobulai išmokyti lotynų kalbos. Berniūkštį jis pavadino Helopu, nes getiškas jo vardas Hulkas poetui nieko nesakė. Ir čia Publijus pajuto turintis tikrą mokytojo talentą. „Helopai, tu šaunuolis! – džiūgaudavo poetas, įsitikinęs, kad vaikinukas ne tik kad nepamiršo vakar išmoktų dalykų, bet nesuprantamu būdu imdavo ir atspėdavo jam nežinomų žodžių reikšmes. – Jeigu darysi tokią pažangą, netrukus suvoksi poeziją, o tada iki filosofijos tik vienas kitas žingsnis!“
       Vasarą jie dažnai vaikščiodavo palei jūrą, berniūkštis svaidydavo akmenukus į bangas ir kartodavo lotyniškas sentencijas, šlifuodavo tarimą, mėgindavo įsivaizduoti gamtos ir žmogaus vienovę, istorijos ir dabarties sąsajas. Vakare, sutemus, Ponto pakrantėje juodu susikurdavo laužą, sėdėdavo ant įšilusių riedulių, Publijus pasakodavo apie kosmoso paslaptis, dangaus kūnus, besisukančius apie nejudamą centrą, apie keturis pagrindinius elementus, iš kurių randasi konkretūs daiktai. Jis vis tarsi nejučiom sugrįždavo prie sielų persikūnijimo, kartodavo Pitagoro teiginį, kad siela yra tikroji žmogaus esmė, mėgindavo paaiškinti Platono sielos sampratą, cituodavo jo posakį, kad siela labiausiai panaši į tai, kas dieviška, nemirtinga, tik mintimi suvokiama, visada vieninga ir pastovu. Helopui siela dažniausiai siedavosi su Roma, niekada neregėta, sunkiai įsivaizduojama, su jos menais, poezija ir muzika, o kūnas jam būdavo Tomai, čia pat esantys, matomi, sugriaunami, sudeginami, bet ir vėl atstatomi. Berniūkštis tikėjo, jog kada nors pamatys Romą – pasaulio sielą, nesunaikinamą, neišnykstančią, kaskart įgyjančią naują kūną, vis kitokį pavidalą, ir tada galutinai suvoks, kas yra nemirtinga žmogaus siela.
       Publijus Nazonas, niekada neturėjęs sūnaus, mintyse dažnai vadindavo Helopą savo vaiku arba vaikaičiu. Per tremties metus jis prarado viltį pamatyti savo giminės atžalas, tad getų berniūkštis jam tapo artimiausiu žmogumi. Aš perduosiu jam viską, ką turiu savyje geriausio, retkarčiais pagalvodavo didysis romėnų poetas, ir iš laukinio augalo išsiskleis sukultūrintas vaismedis: Helopas kada nors nuvyks į Romą ir taps didžiu vyru. Galbūt jis irgi bus poetas, draugaujantis su mūzomis, ypač su Erata ir Euterpe, arba filosofas, pratęsiantis Platono idėjų teoriją. Publijus vis dažniau pamiršdavo vienatvę, nes Helopas ir į jį dedamos viltys kartkartėm jam atstodavo aną, jau prarastą pasaulį. Tačiau tokiomis valandėlėmis Roma jam vėl būdavo tikrai esanti, nepramanyta, nesufantazuota, ne rytmečio sapno vaizdinys. Helopas ten išgarsės ir vėl visiems primins, kas buvo Publijus Nazonas! – svajodavo poetas. Romėnai pernelyg išlepę, pernelyg daug visko turi, kad suvoktų, ką prarado. Jie viskuo persisotinę, ir tik alkanas barbaras savo aštriu protu bei pirmapradžiu dorovingumu gali prikelti jų gyvenimo džiaugsmą bei atgaivinti senovę siekiančią jų išmintį.
       Tačiau būdavo akimirkų, kai Publijui neklystanti nuojauta pašnibždėdavo, kad viso to nebus, kad jo sukultūrintas Šiaurės augalas Pietuose neprigis, kad jis yra pernelyg liaunas ir silpnas, jog atlaikytų beaistrę inerciją ir menkai kintančių įsitikinimų svorį. Roma palaidos pasaulio kultūrą savo griuvėsiuose, liūdnai linguodavo galvą didysis romėnas. Viskas amžiams panirs į tamsą, šviesūs kultūros trupiniai atokiai vienas nuo kito blėsčios tarsi nakties žvaigždės danguje, tačiau ir jie bus praradę kūniškąjį tvirtumą, gyvastingumą, apaugę abstrakcijomis bei eiliniam protui sunkiai suvokiamomis idėjomis. Ir net laipsniškai šviesėjant, tamsa lūkuriuos čia pat, bet kada pasirengusi sugrįžti ir paskelbti kultūros saulėlydį. O kai prisimindavo savo pranašingus ateities regėjimus, jo veidas visiškai apsiblausdavo: žemėje vis daugės tremtinių, tautos maišysis tarsi daržovės, troškinamos katile, tad skausmo ir užmaršties gali tik daugėti.
       Prasidėjus žiemai, kai Istras tampa tiltu tarp abiejų Getijų ir Sarmatijos, keldami sniego sūkurius atidundėjo, atšūkčiojo, atšuoliavo barbarų pulkai. Šį kartą jų buvo ypač daug, jie grasino Tomams iš visų pusių, naktimis nuo jų stovyklų laužų būdavo šviesu netgi tvirtovėje. Valdytojas smarkiai sunerimo, jis reikalavo visus, gebančius rankoje laikyti ietį arba kardą, stoti į miesto gynybą, o tarp vietinių getų radosi tokių, kurie šnibždėdavosi tarpusavyje ir skleidė mintį, kad daug protingiau pasiduoti nei beprasmiškai žūti. Tokius žiauriai bausdavo, retkarčiais netgi mirtimi: bet koks maištas buvo baisesnis už barbarų ordas. Jų lavonus išmesdavo anapus sienos, kad priešai įsitikintų, jog Tomai vieningi, o išdavikai tik mirę gali jungtis prie jų.
       Vieną dieną Helopas viduryje pamokos pasakė Publijui, kad jis nebe vaikas ir kad jo pareiga – stoti į gynėjų gretas. „Tu nesimokei karo meno! – apstulbo poetas. – Tavo ranka per silpna, kad laikytų kardą! Tu žūsi nespėjęs nieko nuveikti!“ Tačiau vaikinukas, niekaip nenorėdamas sutikti su protingais argumentais, vis purtė galvą. „Mokytojau, – galiausiai prabilo jis, – tu visą laiką mokei mane mylėti tėvynę, sakei, kad Roma tapo tvirta tik todėl, kad jos dvasia buvo tvirta, kad ji niekada nebijojo kariauti, kentėti ir žūti vykdydama dievų valią. Ir kad Romą reikia mylėti labiau už savo gyvybę“. – „Bet juk tu getas, Helopai? – abejojo Publijus. – Visa tai turėsi daryti tapęs Romos piliečiu. O dabar turi mokytis“. – „Joks mokslas nepakeis tėvynės meilės! – staiga atkirto vaikinukas. – Tomus turi pasiekti kultūra, ateinanti iš Romos“.
       Ką aš padariau? – pagalvojo Nazonas. Laukiniam augalui parinkau ne tokį skiepūglį: kultūros idėjos atėmė iš jo tvirtumą ir dvasios pusiausvyrą. Helopas turėjo būti kultūringas getas, o pasidarė šiaudinis romėnas. Juk jo misija – priminti Romai didįjį poetą Publijų Nazoną, pražuvusį tremtyje, o jis užsimanė kariauti, tarsi būtų eilinis nemokytas barbaras.
       Kitą dieną Helopas nebeatėjo į pamokas. Publijus smarkiai supyko, nes žinojo, kur dingo vaikinukas: jis, be abejo, užsikorė ant kuorų. Koks, po galais, iš jo karys, jeigu jo galvoje skamba lotyniškas hegzametras, mintyse skleidžiasi Pietų krašto grožis, mirguliuoja portikai ir kolonos, arkos ir saulėje trykštantys fontanai, cirkas ir amfiteatras, freskos iš graikų ar romėnų mitologijos, jeigu jis šauksis ne savųjų, o Romos dievų pagalbos? Ką aš padariau? Tomai kada nors būtų turėję tvirtą, atkaklų karį. Kas dabar Helopas? Tuščiaviduris barbaras, kreivas romėno Publijaus Nazono atspindys. Ir aš, ir Tomai vienodai jį praradome. Paskiepijau laukinį augalą, bet nukirtau jo šaknis.
       Šį kartą klajoklių, apgulusių Tomus, karinė taktika buvo nesuprantama: jie vis siauresniu žiedu supo miestą, jų stovyklų laužai kasnakt vis artėjo, nuo sienų jau galėjai įžiūrėti barzdotus getų, sarmatų, gal net skitų veidus. Atrodė, kad jie diena iš dienos ruošiasi lemiamam antpuoliui. Tačiau nežinia, kodėl vis delsė. Gal laukė pastiprinimo? O gal tikėjo, kad polio gynėjai pritrūks maisto atsargų? Iš kur jiems žinoti, kad Tomai apsirūpinę iki pat pavasario? Tai jie, klajokliai, nieko nerasdami tuščioje stepėje, netrukus pradės badauti. Nebent mistų arkliena ir gertų ištirpdyto sniego vandenį.
       Po kelių dienų Nazono pyktis atlėgo ir jis pradėjo ilgėtis berniūkščio. Nė pats nepajusdavo, kaip imdavo pasakoti Romos didvyrių Scevolos, Koklito, Regulo istorijas, tarsi priešais jį sėdėtų ir įdėmiai klausytųsi Helopas. Tas vaikėzas – visa mano buvimo čia prasmė. Barbarų grynuolis su švelnia siela, galinčia skleistis nelyginant Pietų gėlė. Jis negali beprasmiškai žūti! Aš labai norėjau tokio sūnaus arba vaikaičio. Dievai nepagailėjo jam talento, kurį reikia rūpestingai saugoti. Į nieką nesudėjau tiek daug vilčių, kiek į šitą berniūkštį: pragaištinga tremtis mane gniuždo, jėgos senka, atmintis ima šlubuoti, aš vis tolstu nuo Romos kultūros, traukiuosi į save, tad beprotiškai noriu išauginti iš savęs šį daigą, kuris subręstų ir duotų puikius vaisius. Kai tik baigsis laukinių apsiaustis, aš pagal visus romėniškus papročius įsūnysiu Helopą!
       Tomai laukė antpuolio, o jo vis nebuvo. Priešai jau buvo priartėję per strėlės šūvį, getai, stovintys ant miesto sienų, siųsdavo prakeiksmus savo gentainiams, išdidžiai jodinėjantiems ant nebalnotų žirgų, šie atsakydavo baisingais grasinimais. Gal klajoklių vadas prarado ryžtą arba paprasčiausiai susirgo ir dabar vaduojasi mirtimi? – pradėjo spėlioti gynėjai. Gal grobikai pasitrauks be mūšio, tiesiog išnyks kaip sniegas ir ledas pavasarį?
       Galiausiai Publijaus Nazono kantrybė išseko: kad ir kiek jis lauktų, Helopas nenulips nuo Tomų sienos ir nebeateis klausytis jo samprotavimų apie Aristotelio požiūrį į daiktų esmę, tad, norom nenorom, pačiam mokytojui tenka užsimaukšlinti šalmą, užsidėti šarvus, imti į rankas ietį ir leistis ieškoti nepaklusnaus mokinio. Poetas virpančiomis kojomis užkopė ant sienos ir jam tuoj pat apsvaigo galva – gal nuo aukščio, o gal nuo priešų skruzdėlyno, kuris agresyviai knibždėjo, rodos, ne juokais ruošdamasis mūšiui. Kai kažkas, prabėgdamas pro šalį, šiurkščiai jį stumtelėjo, romėnas atgavo nuovoką ir ėmė klausinėti karių, kur galėtų būti Hulkas Helopas? „Eik ten! – pagaliau mostelėjo vienas. – Tavo vaikėzas mums tik kliudo.“ Kaip ir reikėjo tikėtis, Helopas stovėjo pavojingiausioje vietoje – ant šiaurinės sienos, priešais ją telkėsi pagrindinės priešų pajėgos. Rankose jis laikė graikišką skydą ir plačiaašmenį kardą. „Mokytojau! – pamatęs Publijų šūktelėjo. – Ir tu su mumis? Aš tavim didžiuojuosi. Vadinasi, tavo žodžiai nebuvo tušti!“ O dievai, pagalvojo Nazonas, ką aš padariau: jis prarado realybės pojūtį, net įsivaizduoja esąs senosios Romos didvyris ir kalba poezijos šablonais. O juk yra tik vaikas, vos nulaikąs sunkų skydą. „Eik namo! – šūktelėjo romėnas. – Čia tau ne vieta!“ – „Ne! – atkirto berniūkštis. – Negaliu ramiai žiūrėti, kaip žūsta mano broliai. Su jais turiu būti! Mes apginsime Tomus!“
       Tą valandėlę kažkoks barzdotais, laukinių žvėrių kailiais apsisiautęs barbaras, sėdėdamas ant žemaūgio arklio, pamatė taip nekenčiamą romėnišką šalmą ir žvilgančius šarvus, tad daugiau juokais, nes miesto puolimas dar nebuvo prasidėjęs, įtempė lanką ir paleido strėlę. Publijus, išgirdęs templės pliaukštelėjimą, akies kraštu pamatė atskriejančią strėlę ir riktelėjo Helopui: „Slėpkis!“ Tačiau, Nazono nuostabai, berniukas metė kardą bei skydą ir šoko mokytojo link. Vaiko akyse buvo siaubas, bet kartu ir beprotiškas ryžtas. Dar akimirka, ir barbaro strėlė pervėrė gležną jo kaklą. Romėnas verksmingai suriko ir griebė Helopą į glėbį. Ant jų tvirtai sugniaužtų rankų pliūptelėjo šviesiai raudonas kraujas. Keli getų kariai atsigręžė ir, regis, ketino ateiti į pagalbą, bet kaip tik tuo metu pasigirdo kovos šūksniai, žirgų prunkštimas, templių pliaukšėjimas bei iečių dunksėjimas į atstatytus skydus – prasidėjo galingas priešų antpuolis. Publijus, pamatęs, kad berniukas kažką šnibžda, pasilenkė prie jo. „Mokytojau, pasakyk, kad atlikau savo pareigą, kad ne veltui žūstu“, – reikalavo stingstančios vaiko lūpos. „Tau nereikėjo to daryti, sūnau“, – gręždamas akis į šalį, sumurmėjo Nazonas. Bet apsidžiaugė supratęs, kad Helopas jo nebeišgirdo: vaikas jau leidosi mirties laiptais į žaliuosius protėvių slėnius, skendinčius ūkuose. Pakopa po pakopos, retkarčiais iš skausmo kluptelėdamas. O ten, ramybės karalystėje, kur nėra nei karų, nei barbarų, nei šalčio, alkio, įkyraus rudens lietaus ar šlapdribos, jo, be abejo, jau laukė mūšyje kritęs jaunas tėvas, ištiesęs rankas, kad galėtų tvirtai suspausti glėbyje. Iš mokytojo glėbio tiesiai į tėvo glėbį – tokia turėtų būti meilės esmė.
       Kai Publijus miesto gatvėmis nešė ant pečių Helopą, pasigirdo moterų verksmai, tačiau nė viena iš jų nepriėjo artyn. Gal jos raudojo savo vyrų ar sūnų, žūstančių ant apsauginių miesto sienų. O kur mano sūnaus Helopo motina? – pagalvojo Nazonas. Argi ji neateis apverkti savo vaiko?
       Mūšis tęsėsi visą dieną ir visą naktį. Tik paryčiais antpuolis buvo atmuštas, plačiai atsivėrė visi polio vartai, pro kuriuos išsiveržė gynėjai ir, atkaklioje kovoje palaužę priešus, nusivijo juos iki pat Istro. Publijus kaip paguldė į savo guolį berniūkštį, taip ir sėdėjo prie jo neatsitraukdamas. Nors ir kentėdamas tremtį šiame atšiauriame užkampyje, mąstė poetas, nors ir niekindamas Romą, kad ji išvarė mane, atsižadėjo ir pamiršo, nors ir tyčiodamasis iš imperatoriaus Augusto, šlykščiai jį atvaizduodamas savo kūrinyje, vis dėlto mylėjau ir gerbiau savo tėvynę ir tą meilę bei pagarbą nejučiom perdaviau Helopui, kuris štai guli negyvas, nes besąlygiškai manimi patikėjo. Ar galiu pasakyti, kad klydau, kad neturėjau taip elgtis? Nežinau. Aš nieko daugiau savyje neturėjau, tik Romą. Kad ir kokia kvaila, nejautri ir paleistuvė ji būtų. Nieko daugiau neišsinešiau į tremtį, tik Romą, nes ji mane išmaitino savo syvais, nes iki kaulų smegenų esu jos vaikas. Ir nieko daugiau šiame pasaulio pakraštyje neįgijau. Nebent neapykantos, nusivylimo, vienatvės ir svetimumo bei abejonių savimi. Mokydamas šį vaiką, jaučiausi tarsi Polikletas ar Lisipas, rankomis minkantys molį ir kuriantys statulas. Turėjau rašyti arba mokyti, nes kitaip būčiau pavirtęs barbaru, savo tėvynės priešu.
       Kai Tomų gynėjai grįžo atgal, gatvės vėl prisipildė raudų, kurios užgožė pergalingus šūksnius: su laimėjimais galima apsiprasti, netektys visada prieštarauja žmogiškajai prigimčiai. Publijus Nazonas turėjo atsisveikinti su Helopu ir nešti jį į bendrą laidotuvių laužą už miesto ribų. Žuvusiųjų šį kartą buvo labai daug, juos apraudančių moterų ir vaikų – juoduojanti minia. Kai Helopą apglobė ugnis, poetas neišlaikė ir pravirko. Getai nustebę žiūrėjo į Publijų – turbūt pirmąkart matė raudantį romėną, kuris nesigėdijo savo ašarų. Romėnai negalėjo būti silpni. Ypač vyrai.
       Atokiau nuo laužo Nazonas pamatė Sibilę, Helopo motiną, kurios getiško vardo nemokėjo ištarti. Sausomis akimis ji žiūrėjo į ugnį, ryjančią jos vaiką, tačiau nedrįso prieiti artyn ir pravirkti, nes už ją tai darė atvykėlis svetimšalis, keistuolis romėnas.
       Naktį, kai didysis poetas būdravo vis prisimindamas berniuko žūtį, smegenyse krustelėjo ir staiga pašoko kraupi mintis: Helopas puolė pasitikti strėlės, kuri lėkė tiesiai į jį, Publijų! Jis pasiaukojo, kaip ir dera didvyriui, kad išgelbėtų mokytoją, svetimšalį, visiškai kitokios civilizacijos žmogų. Trapus, gležnas berniūkštis – o jėgų ir pasiryžimo turėjo nelyg didžiavyris. Nė akimirkos neabejojo! Kodėl? Argi nė kiek nemylėjo savęs, neturėjo ateities planų?
       Ir Nazoną užgriuvo nepakeliamos kaltės jausmas: dėl manęs žuvo niekuo dėtas vaikas. Protingas, guvus berniukas, turėjęs gyventi daugelį metų, mokytis, galbūt nukeliauti į Romą, pasinerti į jos kultūrą, naudotis jos laimėjimais, gal net prisidėti prie jos klestėjimo. Arba paprasčiausiai būti narsus karys, išmintingas tėvas, mylintis savo vaikus, globojantis našlaujančią motiną. O jis pasirinko aukos kelią. Ir dėl to kaltas ciniškas romėnas, senis, visko gyvenime matęs, ištvirkavęs su daugeliu moterų, garbėtroška, sugundęs imperatoriaus vaikaitę ir jos išduotas, išvytas iš tėvynės, bet vis tiek neatgailaujantis. Bet svarbiausia kalbantis ir mokantis to, kuo pats netiki: juk nebūtų net pagalvojęs, kad privalo aukotis dėl kažkokio getų vaikėzo. Labiausiai besirūpinąs, kad tik nebūtų pamirštas aname pasaulyje, nes mano daug ko ten pasiekęs. Senas griuvena, išpuikėlis, sergąs didybės manija, melagis ir apgavikas – štai kas aš esu! Galvažudys barbaras už mane geresnis ir dorovingesnis.
       Tuo metu Tomuose ėmė siausti speigai ir pūgos, vėjas staugdavo ir dieną, ir naktį, sniegas užvertė gatves ir trobas, storu sluoksniu užgulė stogus ir be gailesčio slėgė prie žemės. Publijus Nazonas nebesikeldavo iš lovos, nebeskirdavo dienos nuo nakties, nebeįžiebdavo žvakės. Niekindamas save ir tyčiodamasis iš užsilikusių minčių, jis traukėsi nuo pasaulio, vis giliau lindo į vienatvės ir totalaus atsitolinimo kiaukutą. Galiausiai jį užpuolė nemiga, galvos skausmai tapo nepakenčiami, akys raudonavo, perštėjo ir traiškanojo, sutriko virškinimas, netgi mintis apie maistą sukeldavo skrandžio spazmus, rankos ir kojos virpėjo, veidas išblyško ir tapo gelsvas it šviežias vaškas. Jis apšepo žila barzda, kuri žėlė kuokštais, nesveikai pageltonavę dantys ėmė klibėti, dar likę plaukai sulipo nuo prakaito, burna visą laiką džiūvo, suskeldėjęs liežuvis sunkiai vartėsi, plaučiai gargėjo ir švokštė, tarsi į juos būtų smegę aštrėjantys šonkauliai...

       XII

       Artėjo pavasaris, į šį atšiaurų kraštą vis daugiau plūdo šviesos, kartkartėm tvykstelėjusi saulė paauksindavo ją, oras atlėgo, sniegas juodavo ir zmeko, vėl galėjai girdėti žmonių ir gyvulių balsus, metalo skimbčiojimą, žingsnius per gatvėje telkšantį vandenį, veriamų durų girgždesį.
       Tą saulėtą popietę durys iš tikrųjų prasivėrė. Senis jau buvo atsigavęs ir palengva dūlinėjo po trobą. Šviesos sraute, plūstančiame į vidų, stovėjo Sibilė ir droviai šypsojosi. Ji vėl atnešė vyno ir didelį paplotį, nors prieš savaitę sakė, kad daugiau nieko nebeturi. Jeigu ne vis didėjantis alkio ir troškulio jausmas, Publijus Nazonas nieku gyvu nebūtų gėręs našlės vyno ir valgęs jos duonos – juk tik dėl jo kaltės žuvo šios moters sūnus, protingasis Hulkas Helopas. Vadinasi, dabar ji turi vaikščioti po miestą ir prašinėti maisto ir vyno ne tik sau, bet ir jam, Publijui Nazonui, savo sūnaus žudikui! Tiesiog nesuvokiama, kad berniuko žūtis juos suartino, o juk turėjo padaryti mirtinais priešais. Tarsi šitaip viską praradusi Sibilė iš paskutiniųjų kabintųsi į gyvenimą.
       Moteris padėjo senajam romėnui peržengti slenkstį. Šviesa jį apakino, ėmė svaigti galva, iš kažkur atsklido cypiantys košmariški garsai, akyse mirguliavo – ir jis turėjo atsiremti į našlės petį.
       – Nemaniau, kad vis dar esu toks silpnas, – sumurmėjo Publijus.
       – Tai šviežias oras ir saulė... tiek laiko tūnojai tamsoje... šešėliuose.
       Esu lyg tas Platono žmogus, išvestas iš olos į dienos šviesą, palingavo galvą poetas, bet vis dar nematantis nei saulės, nei tikrųjų daiktų esmės.
       Jiems sunkiai sekėsi susikalbėti. Vengė minėti Hulką Helopą, kurį abu, be abejo, laikė savo sūnumi. Sibilė buvo įpratusi prie skausmo, todėl berniuko žūtis nepalaužė jos. O galbūt jos tautos moterys paprasčiau žiūrėjo į mirtį – juk tai buvo jų kasdienybė. Publijus nieko daugiau iš gyvenimo nebegalėjo viltis: netgi jei atsirastų kitas toks berniūkštis, jis nebeturi nei jėgų, nei tikėjimo. Tarsi medis, kurio viršūnė palaužta ir nudžiūvusi.
       Nazonas nebeskaitė ir neberašė. Galbūt pasąmoningai nusprendė, kad gyvenimo likutį skirs susilieti su gamta, kad ir kokia atšiauri ji būtų: sėdėdavo kieme ant suolelio, žiūrėdavo į apniukusį dangų laukdamas, kol išnirs saulė, kol ji, nors tik retkarčiais matoma, keliaus į vakarus; džiaugėsi pamažėl skaidrėjančiu oru, netgi smulkus pavasario lietus neįvarydavo jo į trobą – lašeliai ant veido jam būdavo nelyg švelnus šviesėjančios dienos prisilietimas. Atėjus vasarai, kūbrindavo prie jūros, slankiodamas pakrante stebeilydavo į tuščią horizontą, stebėdavo bangų artėjimą, klausydavosi mūšos garsų, retkarčiais, prisiminęs Helopą, liūdnai šypsodamasis imdavo svaidyti akmenukus į vilnijančių vandenų keteras.
       Lėtas dienos slinkimas, jūros platybių monotonija, smėlio girgždėjimas po kojomis, žuvėdrų riksmai, debesų kamuoliavimasis, saulės švysčiojimas, vėjo sūkuriavimas – visa tai mažino širdies skausmą, gamta blukino praeities vaizdus ir įspūdžius, laikas siautė į lengvą ir bespalvę užmaršties skarą.
       Vieną vakarą grįžęs nuo jūros, prietemoje romėnas pamatė moterį, sėdinčią ant kiemo suolelio. Šį kartą Sibilė nieko neatnešė, tačiau juodu buvo ilgokai nesimatę. Publijus užžiebė rūkstančią lajaus žvakę, nes nebeturėjo vaško, ir pakvietė viešnią į vidų. Nežinia, kodėl moteris šįsyk buvo drovesnė nei paprastai: tylėjo nuleidusi akis, nežinojo, kur rankas dėti. Poetas visaip kalbino Sibilę, tačiau ji tik mikčiojo ir suko veidą į šalį. Negalėjo būti, kad ją ištiko kokia nelaimė: be abejo, būtų pasisakiusi. Ūmai Nazonui pasivaideno, kad vieną akimirką našlės akyse išvydo deginančią aistrą. Pats negalėjo patikėti, bet per krūtinę nuslinko šilta banga.
       – Man pasipiršo, – galiausiai sumurmėjo moteris.
       – Kas? – smigtelėjo netikėta pavydo adatėlė.
       – Vienakis kuprius.
       Tas pats, kuris pribaigė mano šunelį, pagalvojo poetas. O dabar jis gviešiasi į šią moterį...
       – Tekėsi?
       – Jau buvau ištekėjusi, antrą kartą tekėti neleidžia mūsų papročiai. Jis man siūlo slaptą meilę... Atėjau patarimo...
       Kažkas neįtikėtino buvo jos žodžiuose: argi Sibilė neturi su kuo pasitarti? Kad ir su kokia patyrusia getų moterimi. O jis, ką jis gali pasakyti?..
       Nazonas pradėjo postringauti apie sunkią vienišos moters dalią, tarsi ragindamas Sibilę susitaikyti su likimu, tačiau kartu beveik prisipažindamas, kad ir pats labai norėtų artimo žmogaus. Viešnia turbūt nieko nesuprato, išsiblaškiusi žvelgė į Publijaus šešėlį, slankiojantį sienomis.
       Kai Sibilė kilo eiti namo, staiga sušniokštė galinga vasaros liūtis, po valandėlės sudundėjo ir perkūnija. Juodu nutilę klausėsi miestą užgriuvusio lietaus klioksmo, teškėjimo, ūžesio, vėjo šuorų gaudimo. Tarsi būtų pakrikusi gamtos darna ir prasidėjęs visa apimantis chaosas.
       Ūmai čia pat trenkė. Galbūt net kitoje gatvės pusėje. Žvakės liepsnelė šoktelėjo, ištįso, suspragėjo ir užgeso. Nazonas drąsinamai suspaudė viešnios ranką. Moteris tikriausiai iš baimės instinktyviai pasislinko artyn. Jos rankos buvo šiurkščios. Ir veidas šiurkštus. Ir lūpos suskeldėjusios bei šiurkščios. Tačiau po drabužiu poetas pajuto švelnią it kūdikio odą. Sibilė aiktelėjo, tarsi būtų kyštelėjusi koją į šaltą jūros vandenį, ir tvirtai prisiglaudė. Publijų nustebino staigus jėgų antplūdis: tarytum nebūtų buvę ilgų mirtinos ligos mėnesių, lyg jis nebūtų šešiasdešimtmetis senis, o tremtis nebūtų iškankinusi ir išsekinusi. Kraujas suūžė galvoje ir nušniokštė gyslomis bei raumenimis žemyn – jis vėl buvo dvidešimt penkerių metų romietis, apglėbęs savo mylimąją Koriną prabangiame jos guolyje šiltą vasaros naktį. Tačiau Sibilės geismas buvo barbariškesnis: ji nežinojo jokių meilės taisyklių, kurių mokėsi romietės, jai nereikėjo vaidinti aistros ir apsimestinai dejuoti. Pati gamta kalbėjo jos kūnu ir ilgai slėptu geidulio balsu. Stichija į savo sūkurį įtraukė ir poetą, kuris užsimiršęs lotyniškai sušnibždėjo:
       – Sibile, mes turėsime sūnų!
       Bet, atrodo, moteris jį suprato, nes kyštelėjo krūtį prie jo lūpų, tarsi didysis romėnų poetas būtų kūdikis.
       Kai jie atšlijo vienas nuo kito, liūtis jau buvo nurimusi, perkūnija nudundėjusi tolyn, kūnai suglebę ir išsiilgę malonaus poilsio. Vis dar laikė tvirtai suspaudę vienas kito rankas, tartum bijotų, kad kas nors juos išskirs. Vienakis kuprius arba užmaršties ūkuose išnykusi Nazono žmona. Visą pastarąjį dešimtmetį Publijus nebuvo toks laimingas kaip šią naktį. Valandėlę jam net pasivaideno, kad jis vėl turi viską – tėvynę, namus, moterį. Kad į atsivėrusią laiko išgraužtą griovą sukrito tremtis, vienatvė, sniegas ir ledas, alkanas būvis, pažeminimas, užmarštis, ir viršum visko vėl aklinai susiglaudė abu krantai. Rytoj jis pabus savo namuose, Romoje, švies saulė, sode švytės nunokusios vynuogės, tarp lapų mirguliuos tamsios alyvuogės, svaigins salsvas rododendrų kvapas. Pasiims stilių, vaškuotas lenteles ir stversis įprasto, kasdieniško, tačiau malonaus darbo.
       Sibilė jau užmigo, ji tarsi per dieną nusiplūkęs žmogus garsiai alsuoja, kažką sumurma – nejaugi šauktų Hulką Helopą? Publijus, po apsvaigimo valandėlės vėl grįžęs iš Romos į vargingą namelį pasaulio pakraštyje, pasilenkia ir bučiuoja jos švelnią odą – nuo pat kaklo ir pečių iki pat kojų pirštų, kurie iš tikrųjų kvepia laukiniu žvėrimi.
       Rytą našlė suaimanavo pamačiusi save nuogą, piktai ir beviltiškai trenkė kumščiu sau į krūtinę, tarsi būtų mirtinai nusikaltusi, ir paskubomis ėmė rengtis. Nazonas apsimetė miegąs: geriau bus, jeigu nematys jos gėdos ir nusiminimo.
       Publijus laukė jos kas vakarą. Negalėjo patikėti, kad Sibilė pasirinko vienakį getą, o ne jį. Bet tik po savaitės, jau visiškai sutemus, kažkas sukrebždėjo prie durų. Viešnia, apsigobusi galvą skara, paskubom įsmuko į vidų. Ji buvo pablyškusi nuo įtampos, akyse – ne džiaugsmas, veikiau – savigrauža.
       – Jau ketinau tavęs ieškoti, – šyptelėjo romėnas.
       – Niekada taip nedaryk, – net krūptelėjo Sibilė. – Žinau, kad esu bloga, nedora, pasileidusi, gali tyčiotis iš manęs ir mušti, bet nevaryk atgal. – Ir ji staiga užkaitusiu veidu prisiglaudė prie Nazono peties.
       Tik užgesinus žvakę sutiko gulti į lovą. Prašinėjo nenurengti nuogai, neliesti ir nebučiuoti vietų, kurios net skauda iš geismo. Tačiau stengėsi atiduoti visą švelnumą, susikaupusį per savaitę. Ir tik akimirkomis ją nugalėdavo laukinė aistra, matyt, plūstanti iš vidaus. Tada jos aštrūs dantys be gailesčio smigdavo į poeto petį ar krūtinę, iš burnos išsiverždavo urzgimas.
       Tačiau praėjo visa vasara, kol Sibilė liovėsi drovėtis ir nesigėdydama žiūrėdavo Publijui į akis, o jos lūpos vylingai ir žaismingai šypsodavosi. Atrodo, ir kaltės jausmas išnyko, o gal getų moteris išmoko jį paslėpti.
       – Aną vakarą aš viską išgalvojau apie vienakį kuprių, – vieną sykį padėjusi galvą ant didžiojo romėno peties prisipažino Sibilė.
       – Kodėl? – nustebo Nazonas.
       – Labai norėjau, kad tu mane mylėtum, – krimstelėjo petį našlė.
       Publijus čiupo ją į glėbį ir suspaudė, kad net kaulai sutraškėjo.
       – Kaip mylisi romietės, tavo miesto moterys? – kitą sykį išdrįso paklausti Sibilė.
       – Man labiau patinka, kaip darai tu, – nusijuokė romėnas.
       – Ne dėl to... – pro primerktas blakstienas dėbtelėjo našlė. – Tiesiog noriu žinoti.
       Tąkart Publijus nieko neatsakė, bet po kelių dienų vėl išgirdęs tą patį klausimą, iš atminties papasakojo kelias paskutines savo „Meilės meno“ strofas:
       – Ne bet kaip tinka mylėtis, reikia rasti pozą, derančią tavo kūnui: jeigu veidas gražus, išsitiesk aukštielninka, jeigu nugara daili, nugarą atstatyk; Milono pečius Atalantė ne kartą lietė kojomis – jeigu tavo kojos grakščios, imk iš jos pavyzdį; jei esi nedidukė, raitelė gali būti, jei augalota – tatai netinka, nes Hektoras niekada nebuvo Andromachos arklys; jeigu vyrų akį džiugina tavo šonai, klaupkis ant kelių patale ir veidą atlošk; jeigu kojos lieknos ir krūtinė nepriekaištinga, gulkis ant lovos skersai, vyrą prieš save pastatyk ir greitai kilnokis gėdą pamiršusi; meilės žaidimų yra gal tūkstantis, bet lengviausia ir paprasčiausia tatai daryti į priekį palinkus, pusiau gulomis ant dešiniojo šono.
       Sibilė valandėlę tylėjo, galbūt mėgindama visa tai įsivaizduoti. Paskui droviai nutęsė:
       – Kiek visko prigalvota... Argi pats kūnas negirdi, ką sako meilė ir geismas? Kam tada žmogui duota prigimtis?
       – Prigimtį reikia lavinti. Kultūros žmogus tuo ir skiriasi nuo barbaro.
       – Argi mano meilė tau atrodo barbariška? Argi romėnės tave labiau mylėjo? Argi jos buvo švelnesnės, paslaugesnės, nuolankiau tavęs klausė, turėjo daugiau aistros?
       Nors ir būdamas meilės meno specialistas, Publijus nepanoro diskutuoti šia tema: kiekvienai moteriai atrodo, kad ji karščiausiai myli, kad tik jos meilė vyrą padaro laimingą. Be to, moterys nemėgsta, kai jas lygini su kitomis – jų ausys visada ilgisi liaupsių. Žinoma, jis myli Sibilę, bet daugiau siela nei kūnu: nesijaučia toks vienišas, net šis pasaulio pakraštys darosi šiek tiek jaukesnis, ne toks atšiaurus, ji yra nelyg gamta, pati priartėjusi prie jo. Sibilė, be abejo, niekada nebūtų pamilusi jo, jei ne jos sūnus Hulkas, kurio netektis juodu suartino labiau nei kitus susieja drauge praleistos džiaugsmo ir linksmybių dienos bei naktys. Netekę Hulko Helopo, juodu neteko visko, tačiau surado vienas kitą.
       Vasaros pabaigoje didysis romėnų poetas paskutinio laivo vairininkui perdavė žmonai skirtą laišką, kuriame parašė, kad ji galinti būti laisva, nes daugelį metų juos sieję Himenėjo ryšiai yra nutrūkę, kadangi jis, Publijus Nazonas, surado kitą savo gyvenimo moterį – ištikimą ir patikimą, neketinančią palikti jo nelaimėje. Iš tikrųjų Nazonas dar tą patį vakarą rengėsi Sibilei pasakyti sakraliuosius romėnų santuokos formulės žodžius.
       Grįždamas nuo jūros, Publijus savo kieme pamatė minią miestelėnų, garsiai ir piktai kažką lalančių. Kai priėjo arčiau, staiga visi į jį atsisuko, jų akys buvo kupinos neapykantos ir įsiūčio. „Tai jis! Tai jis!“ – subangavo minia ir pakilo daugybė rankų, gniaužiančių akmenis. Tačiau juos sustabdė kažkoks aukštas baltais ilgais plaukais ir susivėlusia žila barzda senis – tikriausiai jų žynys.
       – Mes pagal savo genties papročius nubaudėme Chaidukulą, – rūsčiai pasakė jis, – žmonės užmėtė ją akmenimis.
       Publijus, vis dar netikėdamas, ką girdi, vargiai prasibrovė prie savo namelio durų – miestelėnai jį stumdė ir pasalūniškai kumšėjo alkūnėmis. Sibilės veidas ir rankos buvo viena ištisinė kruvina žaizda – matyt, kai ji prarado sąmonę ir net kai mirė, į ją įtūžę getai vis dar svaidė akmenis. O kerštingieji dievai! Nazonas pasviro, parklupo ant kelių ir apkabino savo moterį.
       Po valandėlės pajuto paniekos kupiną žvilgsnį: tarsi vilkas išsišiepęs į jį žiūrėjo barzdotas vienakis kuprius. Turbūt Sibilė aną vakarą nemelavo, pagalvojo didysis romėnų poetas. Kupriaus sviestas didžiulis akmuo vos nesutraiškė jam kojų.
       – Joks vyriškis neturi teisės paliesti našlės, nes ji dausose turi savo tikrąjį vyrą, kuris jos laukia ir ilgisi, – tarsi teismo verdiktą paskelbė žilabarzdis žynys. – Chaidukula tatai žinojo, bet sulaužė priesaiką, duotą savo vyrui. Ir už tai turėjo mirti.
       Jo žodžiams aršiais riksmais pritarė minia. Netgi moterys, galbūt tokios pat našlės, spaudė rankose akmenis ir grėsmingai mosavo. Nazonas, nužvelgęs nekviestus svečius, nepamatė nė vieno draugiško veido – visi jie buvo niūrūs, pikti, ryžtingai nusiteikę ir laukė tik ženklo. Akimirką Publijų pagavo įtūžis ir jis jau norėjo sušukti niekinantį žodį, kad mirtų šalia moters, kurią mylėjo labiau nei save.
       – Tavęs, romėne, laukia kitoks likimas, – supratęs slaptą poeto mintį, pratarė žynys. – Iki kito saulėlydžio privalai palikti ne tik mūsų polį, bet ir mūsų šalį.
       – Paskutinis laivas ką tik išplaukė, – pašaipiai atkirto Nazonas, vėl atgavęs blaivų protą.
       – Turi palikti mūsų kraštą – žeme, vandeniu, oru! Po kito saulėlydžio tavęs čia neturi būti, – neleidžiančiu prieštarauti tonu pasakė žynys ir, oriai apsisukęs, aukštas bei tiesus žengė iš romėno kiemo.
       Jam iš paskos nusekė erzeliuojanti ir pritariamai šūkaujanti minia. Liko tik du ilgaplaukiai barzdoti getai – vienas jų buvo kuprius. Šiurkščiai pastūmę poetą, jie išsinešė moterį, tarsi jiems teisėtai priklausantį daiktą.

       XIII

       Dar tą patį vakarą Publijus surado Tomų valdytoją ir pasiskundė, jo nuomone, sveikam protui prieštaraujančiu getų žynio sprendimu. Vyriškis, kuris prieš dešimt metų už didelius pinigus pardavė tremtiniui niekam tikusį namelį, pačiaupė lūpas ir pro sukąstus dantis tarė:
       – Turi jiems paklusti, Publijau Nazonai, nors tau neatimtos Romos piliečio teisės. Getai yra sutarę su Mezijos karaliumi, kuris mus valdo, kad niekas nepažeidinės jų papročių ir nesikėsins įvesti čia savo tvarkos. Be to, esi tremtinys, ir net pati Roma tavęs negintų...
       – Vadinasi, esu dar kartą ištremiamas? – pyktelėjo didysis poetas. – Kur dabar turėčiau vykti? Į Romą man negalima, į Graikiją – taip pat. Gal man keltis per Istrą pas anapusinius getus arba sarmatus?
       – Nieko tau nepatarsiu, romėne! – irgi piktai sušnarpštė valdytojas. – Juk atvykai ne į savo vilą, o į tremtį! Getai jau ir anksčiau man tave skundė, kad tvirkini jų berniūkštį Hulką. Tada pro pirštus į tai pažiūrėjau. O dabar daryk kaip išmanai!
       Naktį Publijus paslapčiom išlindo pro miesto sienoje po paskutinio barbarų antpuolio likusią spragą ir pasuko prie laidotuvių laužavietės. Buvo rami besibaigiančios vasaros naktis, liepsnos lygiai kilo į viršų, jis iš tolo užuodė deginamo kūno tvaiką. Traukė tą dvoką visa krūtine. Sibile, tu kvepėdavai žole, vandeniu, smėliu, sniegu, kartais žemais slenkančiais debesimis ir rudenio lietumi, o štai dabar... Senas romėnų poetas, tremtinys ir klajoklis, aprauda tave, getų moterie, tavo meilė sušildė mano vienatvę ir nuo šalčio grumbančią širdį... Netgi po mirties mes, Sibile, nesusitiksime: aš keliausiu į Hadą, o tu – pas protėvius, į savo vyro glėbį... Jeigu dar turėčiau laiko, parašyčiau apie mūsų meilę. Ne, ne taip, kaip anksčiau... Deja...
       Laužą saugojo keturi getų kariai. Gal jie ir nebūtų pavarę poeto, tačiau Publijus norėjo atsisveikinti su Sibile vienas, proverksmiais šnibždėti žodžius, skirtus barbarų moteriai, kurios oda ir siela buvo švelnesnė už Armėnijos tigrės kailį.
       Netrukus pakilo artėjančio rudens rūkas ir paslėpė laidotuvių laužą – tarsi Sibilės nė nebuvo. Liko tik kvapas – aštrus, gniaužiantis gerklę, draskantis alveoles. Publijus duso, kosėjo, krenkštė it senas šuo, galbūt Gajus Oktavijus.
       Naktį susapnavo mirusį brolį dvynį ir vėl nežinojo, katras – jis pats. Abu jie, nerasdami į ką atsiremti, sukosi tuščioje erdvėje. Pabudo su mirties skoniu burnoje. Atėjo laikas mąstyti ne apie meilės, o apie mirties meną. Smėlis byrėjo vis greičiau, viršuje vėrėsi tuštuma, laikas tuoj tuoj baigsis. Ir staiga jį suparalyžiavo skaudus tėvynės ilgesys: bukų giraitės, raudonos kalvos, vynuogynai, šviežiai suartos dirvos kvapas, saulėje spindintis amžinasis miestas, puošnūs marmuro pastatai, kolonados ir arkos, portikai ir frontonai, gėlių girliandos, fontanai, persišviečiantys nunokę vaisiai, tyro vandens skonis, atvėsinantis įsiaitrinusią sielą...
       Rytą romėnų poetas jau žinojo, ką daryti: dar nepabudęs prisiminė mitą apie garsųjį atėnietį skulptorių ir architektą Dedalą, tokį pat tremtinį, kuris Kretos karaliui Minui pastatė Labirintą ir pats su sūnumi Ikaru jame buvo įkalintas. Tačiau, padedant karaliaus žmonai Pasifajei, ištrūkę iš Labirinto juodu sugebėjo pakilti į orą ir išsivadavo iš nelaisvės. Jeigu su manimi būtų Helopas, mes abu išskristume iš Tomų – tarsi Dedalas ir Ikaras. Deja, turėsiu keliauti vienas...
       Už paskutinius sestercijus prisipirko vaško ir laukinių paukščių plunksnų. Dėjo jas vieną prie kitos, per vidurį rišo siūlais, o apačioje vašku tvirtino. Triūsė visą pusdienį, nes nebuvo pratęs prie tokio darbo, bet vis dėlto sumeistravo du galingus ilgėliausius sparnus, kokiais skraido didieji paukščiai: gandrai, garniai, šventieji ibiai.
       Paskutinį kartą nužvelgė Tomus – deceniumą jis čia kentėjo tremtį, šaltį ir maisto stygių, barbarų antpuolius, vienatvę; čia lieka du artimiausi žmonės, kurių pelenai išbarstyti šioje laukinėje žemėje. Iš šiaurės artėjo tamsus debesis, ir buvo metas keliauti. Bėgo tempdamas sparnus, iš paskutinių jėgų jais mosavo, kol jį pagavo vėjo šuoras ir ėmė nešti. Kojos sudrėko nuo jūros purslų, svetima žemė buvo sunki ir nenorėjo paleisti, prisiminimai ir praeitis traukė žemyn, civilizuoto žmogaus mintys akmeniu gulė ant pečių. Bet juk Dedalas pakilo! Gal buvau prastesnis meistras už jį? – karštligiškai svarstė Publijus. Ar gali kūrinys būti geresnis už kūrėją? Stipresnis, gyvybingesnis, labiau tikintis savimi?
       Ir tada jūra ėmė tolti. Tarsi pati didžiojo romėnų poeto siela, nepasikliaudama mirtinguoju žmogaus kūnu, pradėjo kelti į viršų pavargusį ir prarandantį viltį Publijų Nazoną. Dangus nusiblaivė, artėjo saulė, vėrėsi antgamtinis idėjų pasaulis. Jis nebebuvo tremtinys – nei romėnas, nei Publijus Nazonas, nei žmogus, o tik nemirtinga poeto siela, žvelgianti iš aukščio ir matanti vandenis, salas, žemynus ir žmones, dirbančius savo kasdienius darbus: štai žvejys su meškere rankoje, ant lazdos parimęs piemuo, artojas, lėtai kūbrinąs paskui arklą. Jis tolo nuo kasdienybės, nuo savo amžiaus, nuo barbarų ir romėnų, nuo vergų ir aristokratų, nuo laiko ir materijos. Kilo ir kilo iki pat žvaigždynų. Galbūt jis išsiskleis laike, taps tik mintimi suvokiama idėja, gal, paneigęs artėjančią viduramžių tamsą, panirs į šviesą ir perpras šviesos paslaptį...
       Tuo metu dvidešimtmetis Jėzus Nazarietis vaikščiojo po Palestinos žemę, kaupė išmintį ir taip pat, kaip ir didysis romėnų poetas, mokėsi meilės ir mirties meno. O išdidieji romėnai, valdę visą kultūros pasaulį, įsivaizdavo gyveną „aukso amžių“ ir net nepagalvodavo, kad barbarai tarsi lavina užgrius jų imperiją ir jos neįveikiamą galybę sutrupins į šipulius.
       Tada laikas peržengė ribą, žmonės iš naujo ėmė skaičiuoti metus. Prasidėjo Naujoji, mūsų era.

       2004–2005

 
       * Apysakoje esama Publijaus Ovidijaus Nazono (43 m. pr. Kr. – 18 m. po Kr.) gyvenimo faktų, tačiau tai ne biografinis kūrinys. (Atgal>>>)
       ** Pirmos Ovidijaus „Metamorfozių“ eilutės. Šią ir ankstesnę citatą iš lotynų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt