|
<< Atgal
I n m e m
o r i a m
DVIEJŲ TĖVYNIŲ NEBŪNA
Kazimieras Barėnas
1907. XII. 30 2006. III. 17
Kovo 17-ąją, likus pusvalandžiui iki vidurnakčio,
Londone žemiškąją kelionę baigė įžymus prozininkas, Lietuvos rašytojų draugijos
ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino
kavalierius Kazimieras Barėnas. Daug prisidėjęs, ypač kaip ilgametis Europos
lietuvio redaktorius, prie Lietuvos nepriklausomybės bylos, bet dėl solidaus amžiaus
vėl laisvos tėvynės taip ir nebepamatęs. Pilietis, per šešis dešimtmečius svetur
taip ir neiškeitęs Lietuvos Respublikos paso į angliškąjį. Nors dėl šito patyrė
daug nepatogumų.
Kodėl vyriausias amžiumi lietuvių rašytojas iki
pat gilios senatvės išliko toks jaunatviškas? Gal todėl, kad nepaprastai daug dirbo?
Kai susipažinome, jau ne tik alaus bokalo
nebekilnojo (nors tuo niekada ir nepiktnaudžiavo), bet ir pypkę buvo padėjęs, be
kurios, pasakoja, anksčiau sunkiai buvo įsivaizduojamas. Lėtas, orus, pasveriantis
ištariamą žodį, tikras anglų džentelmenas. Tačiau visos patraukliausios savybės
dar iš Lietuvos. Panašiausias buvo į savo tėvą, tokį pat mažakalbį, ir išore,
ir vidumi gražų žmogų.
Iš gimtųjų Stanionių, iš Aukštaitijos
apylinkių į noveles, apsakymus, romanus perkelta daug patirto, išgyvento, išgirsto.
Rašytojo knygų herojai dažniausiai gyvena Gulbinuose apskrities mieste,
neabejotinai primenančiame Panevėžį.
Baigęs Panevėžio gimnaziją, K. Barėnas, tuomet
dar Barauskas, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinį fakultetą.
Tik keliems mėnesiams pakako paramos iš namų. Teko ieškotis darbo. Įsidarbino
universiteto raštinėje, VDU liko dirbti ir 1933 m. baigęs studijas. Kruopštumo,
pedantiškumo reikalaujantis darbas labai pravertė vėlesnėje veikloje.
1943 m. pabaigoje vokiečiams uždarius
universitetą, pradėjo dirbti Ateities dienraštyje. Redakcijoje K. Barėnas
susipažino su daugeliu rašytojų, kitų spaudos leidinių redaktoriais, su kai kuriais
jų palaikė ryšius visą gyvenimą.
Kai artėjant frontui reikėjo apsispręsti,
Ateities darbuotojui pasirinkimo nebebuvo. Nors spaustuvininkai ir įtikinėjo
pasilikti, sakė, jog užtars, K. Barėnas nerizikavo ir neapsiriko: buvusių kolegų Miko
Ilgūno ir Juozo Žlabio-Žengės, apsisprendusių likti Lietuvoje, laukė ilgi katorgos
metai Sibire.
Kol atsidūrė Didžiojoje Britanijoje, padirbėjo
Austrijoje, kasė dievaižin kam reikalingą kanalą, dar sykį tapo Ateities,
persikėlusios į Tilžę, darbuotoju. Bombarduojamame Berlyne redagavo laikraščio
Lietuviai kroniką pranešimus iš įvairių Vokietijos vietovių, kur buvo
laikinai apsistoję lietuviai. 1945 m. balandžio 11 d. spaustuvėje pasiėmęs
paskutinio numerio atspaudą, dunksint artilerijai Kazimieras paskutinis išėjo iš
redakcijos.
Kaip jis anais metais atrodė? Yra išlikusi
nuotrauka, kurioje K. Barėnas su prancūziška berete. Ta pačia, su kuria
nesiskirdavo ir Kaune. Dėl tos beretės patyrė daug nemalonumų, kartą buvo net
suimtas, mat dokumentų tikrintojams pasirodė įtartinas. Tačiau ir į saugumą
nuvežtas neišsigando ir savo išvaizdos nekeitė.
Kurį laiką gyveno Šlezvige, Tolke, kur glaudėsi
nemažai tautiečių. Leido Nemuno aidą, rašė kitiems laikraščiams. Tie metai
geriausiai apibūdinami vienu sakiniu: kur K. Barėnas, ten ir laikraštis.
Anglija K. Barėną sutiko nesvetingai. Beveik
dešimtmetį nuo 1947 m. rudens iki 1957 m. vasario jis dirbo tekstilės fabrike Eklso
mieste. Kai netrūkinėdavo siūlai, ant švariosios etikečių pusės užsirašydavo
sakinius, kurie, namie perrašyti, tapdavo novelėmis ir apsakymais. Išleido knygas
Giedra visad grįžta (1953), Karališka diena (1957), Kilogramas
cukraus (1978).
Prozininkui K. Barėnui būtų pakakę siužetų ir
iš naujos aplinkos, tačiau daugiausia jis rašė apie nepriklausomos Lietuvos kaimą,
kurį gan gerai pažinojo. Vėlyvas debiutantas (pirmąją knygą išleido 45-erių) buvo
sutiktas palankiai kaip kūrėjas, kurio knygoje yra neabejotinai dėmesio vertų
dalykų.
Visais požiūriais laimingi K. Barėnui buvo 1957
metai. Jis 50-mečio išvakarėse pakviečiamas persikelti į Londoną redaguoti
Europos lietuvį. Tais pat metais pradeda vadovauti Nidos knygų klubui,
išleidusiam per šimtą išeivijos rašytojų knygų. Išleidžia skaitymų augantiems ir
suaugusiems knygą Sauja derliaus, kurią pradėjo sudarinėti dar dirbdamas fabrike
ir kuri daug metų naudota lietuviškose savaitgalio mokyklose, taip pat ir užatlantėje.
Na ir pasirodo antras novelių rinkinys Karališka diena.
Rašytojas daug laiko ir jėgų skyrė Europos
lietuvio leidybai. Būta visko. Įtemptų, net dramatiškų, baltų ir visiškai juodų
dienų, intrigų, triukšmo. Tačiau viską atpirkdavo didelis noras leisti laikraštį,
dėl kurio nebūtų gėda ne tik tądien, kai jis išleidžiamas, bet ir po daugelio
metų. Tam reikėjo barėniškos tolerancijos ir šaltakraujiškumo, gabių talkininkų.
Tačiau net ir subūręs nemažą jų ratą, daug rašė pats bendradarbiams honorarų
niekas nemokėjo. Laikrašty spausdino grožinių kūrinių vertimus. Neįtikėtina,
tačiau jau septintojo dešimtmečio pradžioje laikraštis pradėjo spausdinti Lietuvoje
gyvenančių rašytojų kūrybą. To nesuvokė ne tik Lietuvos TSR dorovės saugotojai,
bet ir kai kurie Didžiosios Britanijos lietuvių veikėjai.
Europos lietuvyje buvo ištisai atspausdintas
R. Lankausko romanas Tiltas į jūrą ir J. Avyžiaus Kaimas kryžkelėje. J.
Avyžius šių eilučių autoriui yra pasakojęs, kad šią naujieną pranešęs
saugumietis jam paliepė duoti atkirtį spaudoje. Pamatęs, kad jo kūrinys spausdinamas
be jokių pakeitimų, redagavimų, išskyrus tai, kad Europos lietuvyje žodis
Dievas visur rašomas iš didžiosios raidės, būsimasis Lenino premijos laureatas
atsisakė tai padaryti. O 1966 m. Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos suvažiavime
Kaimo kryžkelėje perspausdinimas pripažintas politine redaktoriaus klaida.
Tačiau sąjungos Centro valdyba vis dėlto leido romaną spausdinti iki pabaigos.
Ne vieną Vakaruose gyvenusį literatą Europos
lietuvis įtraukė į didžiąją literatūrą. Pavyzdžiui, Eduardą Cinzą, su kuriuo
vėliau iki mirties artimai bendravo. Daugeliui rašytojų itin svarbi K. Barėno veikla
vadovavimas Nidos Knygų Klubui. K. Barėnui derėtų paminklą pastatyti vien
už šią nesavanaudišką veiklą. Nidos knygų klubas pristatė pasauliui
naujausius lietuvių rašytojų, gyvenusių JAV, Anglijoje, Australijoje, Belgijoje,
Vokietijoje, Švedijoje, Kanadoje, kūrinius. Iki 1973 m. išleista apie 80 paties K.
Barėno redaguotų knygų
Po to, kai užėjo tuštumos laikotarpis, kai
išeivijoje užgeso literatūrai skirti leidiniai Gabija, Literatūros
lankai, K. Barėnas 1964 m. pradėjo leisti literatūros metraštį Pradalgės.
Iki 1980 m. išėjo dešimt Pradalgių tomų. Pradalgėse bendradarbiavo 102
autoriai, 4195 puslapiuose publikuota daugelio žinomų išeivijos rašytojų kūryba.
Kad ir dirbdamas redaktoriaus darbą septynias dienas
per savaitę, laikraščio ar knygos korektūras skaitydamas požeminiame traukinyje
pakeliui į darbą ir iš darbo, K. Barėnas vis dėlto surasdavo laiko savo knygoms
rašyti. Pasaulį išvydo novelių knyga Atsitiktiniai susitikimai (1968), romanas
Tūboto gaidžio metai (1969), novelių romanas Dvidešimt viena Veronika
(1971), enciklopedinė knyga Britanijos lietuviai 19471973 (1978), novelių
rinkinys Kilogramas cukraus (1978), romanai Beragio ožio metai (1982) ir
Meškos maurojimo metai (1990), novelių rinkinys Pati apatinė pakopa (1992),
enciklopedinė knyga Britanijos lietuviai 19741994.
Ypatingo dėmesio nusipelnė romanų trilogija.
Didelės apimties kūriniai, kuriuose įprasminta Aukštaitija, Nepriklausomybės
priešaušris didžiulis lietuvių prozos turtas. Neeilinė knyga Dvidešimt
viena Veronika. Ji dar įdomi ir tuo, kad Veronika vienas ryškiausių ir
gyvenimiškiausių moters paveikslų lietuvių literatūroje turi savo prototipą
Mariją Barėnienę, nepaprastą moterį ir ištikimą rašytojo gyvenimo palydovę. Jai,
beje, toji knyga ir paskirta.
Didelės vertės yra K. Barėno enciklopedinės
knygos apie Didžiosios Britanijos lietuvius. Jose išryškėja K. Barėnas
metraštininkas, kronikininkas, atlikęs beveik neįtikėtiną darbą, pareikalavusį
ypatingo kruopštumo, pedantiškumo, atsidavimo. Visa laimė, kad sunkiausiomis valandomis
vyrui padėjo žmona Marija.
Į pensiją K. Barėnas išėjo 1973 m. sausio 4 d.
Praėjus penkeriems metams buvo paprašytas vėl redaguoti Europos lietuvį. Iš
redaktoriaus pareigų galutinai pasitraukė 1981 m. Tik darbas, tik kūryba jam buvo
tikroji atgaiva. Nepasikeitė net 95-erių sulaukęs, čia jau iš M. Barėnienės
pasakojimo. Vis toks pat. Na gal kiek laisvesnis, bet darbo vis atranda. Rašo ir
skaito. Skaito ir rašo. O svarbiausia darbas nepakenkė Kazimierui.
K. Barėno kūrybą kolegos ir išeivių bendruomenė
įvertino aukštais apdovanojimais: Vinco Krėvės literatūros premija (Tūboto
gaidžio metai, 1970), dviem Lietuvių rašytojų draugijos premijom (Dvidešimt
viena Veronika, 1971 ir Pati apatinė pakopa, 1992), JAV lietuvių bendruomenės
Kultūros tarybos premija (Beragio ožio metai, 1983).
Kodėl K. Barėnas liko ištikimas Lietuvos
Respublikai ir nepriėmė kitos valstybės pilietybės, geriausiai paaiškina jo paties
žodžiai: Dviejų tėvynių nebūna. Šiuo subtiliu klausimu K. Barėnas Europos
lietuvyje atspausdino ir šį tekstą, kuriam, regis, komentarų nereikia.
Mano geras draugas priėmė pilietybę. Ta proga
išgėrėm po stiklą alaus. Pilietybė, žinoma, didelis dalykas, nepalyginamas su tuo
stiklu, ir aš nežinau, kas mus taip žiauriai sujaudino: ar tas stiklas, ar ta
pilietybė. Bet dar pro alų dugno nebuvo matyti, o mano Stasiukas ir paleido apyvarus.
Durnas, sako, esu, Jonai, ir nuleido
nosį.
Žinoma, kad durnas, aš sakau jam.
Durnas per visą pilvą.
O kodėl aš durnas, Jonai? sako Stasiukas.
Kodėl tu sakai, kad aš durnas?
Tu pats sakai, kad durnas, Stasiuk. Aš tik
patvirtinu, kad tu toks esi.
Ar aš duonos neturėjau?
Ar aš sakiau, kad tu duonos neturėjai, Stasiuk?
Ne. Tu pats klausi. O duonos tu, žinoma, turėjai. Ne tik duonos, bet ir pyrago. Taip,
Stasiuk, turėjai daugiau negu gali suvalgyti. Aš pritariu, kad tu durnas.
Taip, aš durnas.
Žinoma, aišku ir suprantama, Stasiuk.
Durnas, durnas, durnas!
Stasiukui iš vienos akies išriedėjo ašara.
Nebesusilaikiau ir aš: man taip pat išriedėjo ašara.
Kam man reikėjo šitaip padaryti, Jonai?
Aš nežinau, Stasiuk. Kaip mane gyvą matai,
nežinau! Aš kartu su tavim verkiu, pats matai. Verkiu iš širdies. Man gaila tavęs,
tokio šaunaus vyro.
Originalaus talento rašytojas, dažnai iškiliausiu
Anglijos lietuviu tituluotas, K. Barėnas kovo 24-ąją amžino poilsio atgulė Londone.
Toli nuo Lietuvos ir gimtųjų Stanionių, kurių pievos taip įspūdingai pavaizduotos
viename pirmųjų jo apsakymų. Norisi pasvajoti, kad naujieji Anglijos lietuviai atsimins
šio gražaus žmogaus kapą ir nors kartkartėm jį aplankys. O mūsų mokykliniuose
vadovėliuose atsiras ir K. Barėno pavardė. Iki rašytojo šimtųjų gimimo metinių
reikėtų ir solidžią trilogiją išleisti.
LEONAS PELECKIS-KAKTAVIČIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|