|
<< Atgal
|
KAZYS SAJA
Meškos liga
D v i e j ų d a l i ų d r a m a s u e p i l o
g u |
V e i k ė j a i :
RAUDYS
KVEINIENĖ
MITRIKAS, STRIBAS
RŪTA
ABLINGIS, partizanas slapyvardžiu Lapinas
IVANOVAS, tardytojas, valstybės saugumo ministerijos
(MGB) rajono skyriaus leitenantas
MALERIS, majoras, VSM rajono skyriaus viršininkas
SERŽANTAS
Pirma dalis
Antra dalis
Epilogas
Į viršų
PIRMA DALIS
Stribynu vadinama VSM (MGB) valsčiaus būstinė
Žemaitijos miestelyje. 1953 m. žiemos naktis. Už tardytojo stalo leitenantas
Ivanovas. S e r ž a n t a s įveda K v e i n i e n ę , pats išeina budėti už durų
IVANOVAS. Sėskitės. Jūsų pavardė, vardas,
tėvavardis?
KVEINIENĖ. O kam čia tos komedijos? Kaip nuluptą
mane pažįsti. Žadi iš naujo mane kutavoti?
IVANOVAS. Takov poriadok. Pavardė, vardas, tėvo
vardas, gimimo metai
KVEINIENĖ. Kveinienė, Elvyra
Tėvas Adomas.
Gimusi dvidešimt penktais, o kaip aš atrodau! Nemigus, nevalgius. Sakėt, kad vyrą
paleisit. Juk viską kaip liepėt padariau.
IVANOVAS. Sakėm paleisim, kai Lapiną
pagausim.
KVEINIENĖ. Taigi pranešiau, kad jis pas Raudį, ko
gi dar? Dabar kas nors liežuvį pakiš, ir bus man amen aleliuja. Mulkiai mediniai!
Penkios šešios panelės aplink šūdą kumelės.
Ivanovas paspaudžia kažkokį mygtuką. Vėl įeina S e r ž a n t a s
IVANOVAS. Taščite siuda
tu, katoraja v meške1.
S e r ž a n t a s išeina
IVANOVAS. Daug šneki, bet ne visą teisybę
sakai, drauge Elvyra.
KVEINIENĖ. Iš jūsų mokaus! Jie, matai, mane
kaltins, kad tas Ablingis ir vėl paspruko! Gyvuliai nešerti, vaikai neėdę, motina
pasiligojus
Aš savo dūšią jau pardaviau. Ko jums dar iš manęs reikia?
S e r ž a n t a s ir liaudies gynėjas M i t r i k a s atneša kruviną maišą. Jame užrištas žmogus
IVANOVAS. Žinai, kas čia? Pažįsti savo
maišą?
KVEINIENĖ. Ar čia tas, kur su kopūstais?
IVANOVAS. Buvo prie tų, kur su kopūstais. Tavo
daržinėj.
KVEINIENĖ. Daržinė nerakinta. Ką aš žinau, kas
ten įlindo.
IVANOVAS. Bet juk žmogus pats savęs užrišti
negalėjo.
Nukreipia stalinės lempos šviesą Kveinienei į akis
KVEINIENĖ. Nu užrišau, už
Kad jums
nebereiktų
Atbėgo tokia merga, visa paklaikus. Maniau, kad nori mane nušauti. Paskui
supratau, kad slapstosi. Sakau lįsk, aš tave užrišiu, gal nepastebės.
IVANOVAS. Vadinas, i vašim, i
našim2?.. Ir mums, ir jiems stengeisi būti gera?
KVEINIENĖ. Nu koks čia gerumas? Įkišau,
užrišau, o paskui vienam kareiviui pirštu parodžiau. Jei netiki, sukviesk visus, kurie
ten buvo, gal aš atpažinus pasakysiu. Paleisk, sakau, žalty, nekeikiant
Idi v saraj, tam est' mešok3 ir devuška4, gražesnė už mane. Ir
matai surado, bet kam reikėjo ją užmušti?
IVANOVAS. Tu puikiai žinai, kad aš tų kareivių
nesukviesiu, o aš žinau, kad tu mums visos teisybės nesakai.
KVEINIENĖ. Nu ko jums dar iš manęs reikia?! Kuo
jums mano vyras blogesnis už Raudį? Kad tuos ginkluotus vyrus perkėlė per ežerą?
Jūs ginkluoti, anie ginkluoti, turi valtį ir vežk.
IVANOVAS. Nu nu, davaj davaj5
Įrodyk, kuo Raudys blogesnis už Kveinį, tavo vyrą.
Raudys irgi tą patį giedos: ginkluotas banditas atėjo ir pasakė pašerk,
apnakvink, pirtį iškūrenk
KVEINIENĖ. Jeigu taip ir būtų buvę, Raudys
pirmiausia būtų apsišikęs. Iš gudrumo ar baimės Ponas Dievas težino. Dar prie
vokiečių daktarai pripažino, kad jis serga tokia meškos liga. Nei vieni, nei
kiti jo nejudino. Pamatysit pradėsit šokdinti, ir pasklis smarvė!.. Net šeškai jo
vištų nepjauna. O aš tik dvi beturiu.
I v a n o v a s , išsikvietęs S e r ž a n t ą ir M i t r i k ą , mostu parodo, kad jie išneštų maišą su lavonu.
Tai padaryti sutrukdo įėjęs Valstybės saugumo ministerijos rajono skyriaus
viršininkas majoras M a l e r i s
IVANOVAS (raportuoja). Vyresnysis
tardytojas leitenantas Ivanovas. Atlieku pilietės Kveinienės Elvyros apklausą dėl
įvykių Paežerės kaime.
Maleris klausiamai dėbteli į maišą
Daiktinis įrodymas. Maiše kol kas
nenustatyta asmenybė. Tardomoji prisipažino, kad užvakar per mūsų operaciją ji tą
besislapstančią moterį įviliojo į maišą ir užrišo.
MALERIS. Ginkluota?
KVEINIENĖ. Nemačiau, nežinau. Juk jeigu būtų
nors kokį peilį turėjus
IVANOVAS. Taip, įsiutę vyrai šiek tiek perlenkė
lazdą
O ši pilietė, kurios vyras, Kveinys, jums gerai žinomas, mums vis dėlto
pranešė, kad pas Raudį slapstosi tas Lapinas.
KVEINIENĖ. Pranešiau, nes man pažadėjot, kad
paleisite Kveinį. Bent pasakykit, kada man jo laukti. Dabar nėra kam net malkomis
pasirūpinti.
MALERIS. Atrodo, kad ne mes jus, o jūs mus norite
ištardyti
IVANOVAS. Galite eiti. Kai reiks, mes jus pakviesim.
(Seržantui ir Mitrikui) Išneškite šitą
K v e i n i e n ė išeina. V y r a i išneša maišą
IVANOVAS (Maleriui). Čia vis to įvykio
byla. Kol kas tik tiek.
MALERIS. Aš pirmiausia norėčiau pamatyti tą
žioplį, per kurį visa operacija nuėjo nachuj.
IVANOVAS. Tą žioplį? Liaudies gynėją Mitriką?
Aš nemanau, kad jis čia kalčiausias.
MALERIS. Ar jį įmanoma dabar iškviesti?
IVANOVAS. Jis ką tik čia buvo. Aš tuoj jį
sugrąžinsiu. (Paspaudžia mygtuką) Štai to bandito Ablingio kailiniai,
pirštinės ir dokumentai, kuriuos jis turėjo kišenėj.
Įeina S e r ž a n t a s
Zovi siuda Mitrikasa6!
S e r ž a n t a s išeina
MALERIS. Kapitonas Zujevas
mano senas bičiulis. Nesuprantu, kaip jis galėjo šitaip apsižioplinti. Streliannyj
vorobej7, prityręs čekistas!..
IVANOVAS. Ablingis irgi
Ne veltui vadinamas
Lapinu.
Įeina M i t r i k a s
MITRIKAS. Seržantas man sakė, kad
IVANOVAS. Ką? Prisistatyti nebemoki?
MITRIKAS. Mitrikas Danielius, liaudies gynėjas, iki
šiol vadovavęs
MALERIS (neleidžia jam baigti). Koks tu
gynėjas
Koks tu gynėjas, po velniais! Sulaikytas banditas tavo akyse nušauna
operacijos vadą, o tu čia pat būdamas jam leidi pabėgti!
MITRIKAS. Antru šūviu jis kliudė ir mane.
MALERIS. Kur tave kliudė? Į kurią vietą tave
sužeidė, jeigu čia stovi ir dar gali valkioti maišą su nugalabyta merga?
MITRIKAS (labiau Ivanovui negu Maleriui).
Beje, ta merga atsigavo.
IVANOVAS. Atsigavo?! (Maleriui) Atsiprašau,
aš tuoj sugrįšiu. (Mitrikui) Paimk tuos kailinius ir paaiškink majorui
Išeina
MITRIKAS (apsivilkęs ilgais avikailio
kailiniais). Jis dar buvo užsimaukšlinęs ausinę kepurę, kailines pirštines,
pasiėmęs krepšį
Mes gulim sniege su baltom maskirovkėm ir matom eina
tiesiai į mus kažkoks kaimietis.
MALERIS. O jūs, žiopliai, galvojot, kad jis jūsų
nemato?
MITRIKAS. Mato ar nemato,
kapitonas jam stoj! Ruki v verch! Vsio kak položeno8
Tas numetė krepšį, rankas iškėlė
Aš irgi stoviu įrėmęs jam į šoną
automatą.
MALERIS. Nu?
MITRIKAS. Kapitonas paklausė, ar tas žmogus turi
kokį nors dokumentą. Jis lept lept numetė pirštines ant sniego ir prasisegė
kailinius.
MALERIS. O po jais pistoletas?
MITRIKAS. Ir Zujevas,
kapitonas, taip pat pagalvojo. Stojat'!9 Ir liepė man tą
vyrą apieškoti. Apčiupinėjau jokio ginklo neturi. Švarko kišenėj piniginė.
Žiūrim, kas toj piniginėj. Radom va šitą dokumentą.
MALERIS. Nu?
MITRIKAS. O tas, gyvatė, va šitaip papūtė,
paalsavo į delnus parodė, kad jam šąla nagai. Paskui pasiėmė savo kailines
pirštines, o vienoj iš jų braunikėlis
Kapitonui tiesiai į širdį, o mane
išgelbėjo va šita baklaška. (Parodo peršautą gertuvę) Turėjau prisipylęs
gero samagono. Ir Zujevą gelbėjau, nes tą rytą buvo velniškai šalta.
MALERIS. Gelbėjai
Turėjai automatą, likai
nesužeistas ir leidai tam niekšui pabėgti.
MITRIKAS. Sužeidė. Gavau smūgį į pilvą. Kažkas
tik šlampa, šlampa
Šiek tiek išsigandau. Paskui pradėjau šaudyti. Ir kiti
šaudė. O tas prityręs banditas kaip žaltys išsinėręs užmetė kailinius ant
kadugio, o pats, matyt, pažemiais pažemiais, tik paskui jau dėjo į kojas kaip
reikiant.
MALERIS. O iš kur ta merga? Ar kas nors mėgino
aiškintis?
MITRIKAS. Tą mergą radom Raudžio kaimyno
daržinėj. Įlindusi į maišą nuo kopūstų. Įsiutę vyrai pradėjo spardyti ir
neištardę beveik užspardė negyvai.
MALERIS. Taigi tu pirmas ir pradėjai spardyti
Heroj!..
MITRIKAS. Buvau įpykęs
Sužeistas, išgėręs
Vinovat10.
MALERIS. Tu ir dabar, matau, esi įkaušęs.
MITRIKAS. Taigi savo mylimiausią kapitoną,
Zujevą
Kiti dar ne tiek pasigėrė.
Maleris skelia jam antausį
MITRIKAS (išsitempęs).
Klausau! Služu Sovetskomu Sojuzu!11
Grįžta I v a n o v a s
IVANOVAS. Atvažiuos daktaras, suleis jai vaistų
tada mėginsim šnekinti. Jūs čia dar nebaigėt?
MALERIS. Baigėm. (Mitrikui)
Gali sau eiti. Mes dar pasitarsim, ocenim tvoj postupok12.
IVANOVAS (pritardamas). Eik. Tegul Seržantas
mums atveda Raudį.
M i t r i k a s išeina
MALERIS. Klausyk, leitenante
Kiek mes turim
užverbuotų žmonių, kuriais būtų galima pasitikėti?
IVANOVAS. Turim nemažai, bet negarantuoju, kad
visais galime pasitikėti.
MALERIS. Jeigu turime dešimt ir penkiais abejojam,
tai užverbuokime dvidešimt! Ablingis šitame krašte, rodos, liko tik vienas.
IVANOVAS. Jeigu ir ne vienas, didesnės bandos
Lapinui suburti jau nebepavyks.
MALERIS. Jis to ir nesiekia.
Dabar jų ginklas propaganda. Tie, kurie liko, dabar moko žmones įvairiais būdais
mulkinti tarybų valdžią. Vot, paklausyk, ką tie nedobityje13
platina.
Išsitraukia konfiskuotą sąsiuvinį. Cituoja
Verskis driežu, geguže verskis,
Tylėk kaip medis, kaip tyli žuvys,
Tik vienam Dievui negarsiai
melskis
Ir sau sakyk esu lietuvis. |
IVANOVAS. Šovinistai. Įdomu, kas tuos
eilėraščius rašo.
MALERIS. O čia jau mūsų pareiga tai sužinoti.
IVANOVAS. Gal ta merga, kurią atradom užrištą
maiše?
MALERIS. Ee
Radot! Reikėjo
pirmiau ją ištardyti, o ne spardyti bez vsiakovo tolka14.
S e r ž a n t a s atveda R a u d į
IVANOVAS. Na štai ir banditų globėjas. Feliksas
Raudys, jeigu neklystu.
RAUDYS. Raudys, bet jau tikrai
Nei aš jų noriu,
nei man jų reikia.
IVANOVAS. Žinom, žinom
Ginkluotas atėjo,
pagrasino, išgąsdino
RAUDYS. Jeigu jau žinot, taip ir užrašykit.
IVANOVAS. Sėskis, Raudy. Kėdę pasiūlysim
svečiui, o tau bus gera ir šita. (Pasiūlo ploną beržinę trinką)
Įsivaizduok, kad sėdi miške ant kelmo.
RAUDYS. Ant jokio kelmo miške aš nesėdėjau ir su
banditais jokių reikalų neturėjau.
Atsisėda
MALERIS. Ir šitaip kalba žmogus, per kurį žuvo
mūsų draugas! Ne tik mūsų, bet ir tokių kaimo vargdienių kaip jūs.
RAUDYS. Kad aš vargdienis taip. Paklausinėkit
žmonių. Apsišikėlis, smirdžius, vargo pisoklis
Kitaip jie manęs nevadino.
IVANOVAS. Mes vadinsim kitaip. Bet susitarkim: jeigu
čia mums demonstruosi meškos ligą, pasodinsim į rūsį. Sėdėsi, kol prie
grindų su pilnom kelnėm prišalsi.
RAUDYS. Taip, aš sergu tokia liga! Bet norint
apsišikti, reikia būti pavalgiusiam. O aš jau nuo užvakar neėdęs.
MALERIS. Labai logiškai šneki, pilieti Raudy. Dabar
taip pat logiškai mums atsakyk, kada ir kur užmezgei ryšį su tuo banditu. Aš turiu
galvoj Lapiną, Ablingį.
RAUDYS. Mano brolis su juo buvo pažįstamas.
IVANOVAS. Brolis Povilas, kuris pasitraukė su
vokiečiais?
RAUDYS. Jis buvo įstojęs į Plechavičiaus
rinktinę. Bet juk aš už brolį negaliu atsakyti.
MALERIS. Tai norėtum mums dumti akis, kad Lapinas
šią žiemą pas tave atėjo pirmą kartą?
RAUDYS. Aš nesakau, kad pirmą. Bet šią žiemą
taip.
IVANOVAS. Kas dar su juo ateidavo?
RAUDYS. Kitų nemačiau. Jis nemėgo būryje būti.
Nepritarė tiems, kurie nešioja uniformas. (Maleriui) Jis ir prie vokiečių
slapstėsi, stengėsi žydams padėti.
MALERIS. O iš ko tu sprendi, kad aš žydas?
RAUDYS. Žydas ne žydas, man vis tiek pat.
MALERIS. Nemanau, kad vis tiek pat. Aš gi matau,
kaip tu visokiais būdais mėgini teisinti save ir tą banditą.
RAUDYS. Man pasirodė, kad jūs panašus į tą
Malerį
Ivanovas paspiria trinką, Raudys šlepteli ant grindų,
jį pradeda mušti
MALERIS. Panašus į Malerį?.. O Maleris į
ką? Tau nepanašus į tarybinį žmogų?!
RAUDYS. Aš tik norėjau pasakyti
nei mano brolis,
nei Ablingis jų tikrai nešaudė.
IVANOVAS. Sėsk! Paskutinį kartą Ablingis pas tave
atėjo ne vienas. Kas jį atlydėjo?
RAUDYS. Atėjo tokia mergina, kurią Ablingis vadino
Rūta. Ji beveik visą laiką tylėjo. Atrodė, lyg būtų nesveika. Ginklo ji tikrai
neturėjo. O gal kur slėpė nežinau.
IVANOVAS. Ta šliundra tylėjo, o Ablingis ką?
Pliurpė, kad juos netrukus išvaduos amerikonai?
RAUDYS. Ne
Sakė, kad ginkluota kova jau
pralaimėta. Kaip kažkoks ten sukilimas baudžiavos laikais.
MALERIS. Nu ir kas iš to?
RAUDYS. Vieni žuvo, kitus į Sibirą, bet
Lietuva vis tiek pamažu prisikėlė. Maždaug tokia buvo jo kalba.
IVANOVAS. O ką tu jam atsakei?
RAUDYS. O ką aš galėjau atsakyti? Liurkštelėjau,
kad šuo ir kariamas pripranta. Gerai ar blogai, bet mes norim gyventi. Mes jau pripratom
prie šitos valdžios. Išgėręs buvau ir pasakiau.
IVANOVAS. O ką banditai?
RAUDYS. Banditai?.. Ablingis paėmė stiklinę, lyg
ir norėjo šliokštelti man į akis, paskui išpylė kiaulėms į viedrą ir
pasakė: Štai prie ko jūs pripratot! Girdi, šnapšė baisiau negu rusai.
Negu bolševikai.
MALERIS. Kur jie pas tave nakvodavo?
RAUDYS. Ablingis tvarte, kur stovėjo arklys, o
Rūta troboj. Kartu su vaikais.
IVANOVAS. O kuris iš jų pirmiau pastebėjo, kad
sodyba jau yra apsupta? Gal tu buvai paskirtas saugoti?
RAUDYS. Ne, tikrai ne aš. Šuo pradėjo loti. Varnos
labai anksti kranksėdamos pasklido.
MALERIS. Kiek dienų jie pas jus išbuvo?
RAUDYS (suskaičiavęs ant pirštų). Tris
dienas ir keturias naktis.
IVANOVAS. Ir per tą laiką nei tu, nei žmona, nei
vaikai negalėjo ištrūkti iš namų ir pranešti, kad jus terorizuoja banditai?
RAUDYS. Vaikai maži, į mokyklą dar neina, o mes
Nuo mūsų jie akių nenuleido.
MALERIS. Netikiu. Būtum išgelbėjęs save nuo
lagerio ir savo šeimą nuo Sibiro.
RAUDYS. Aš vis laukiau, maniau, kad jie išeis. O
aš arklio nebeturiu, arklys jau kolūky vos gyvas.
MALERIS. Ramiai sau sėdite namie, geriate šnapsą
ir keikiate kolūkius? Taip?
RAUDYS. Aš ne prieš kolūkius. O apie šnapšę
jau sakiau.
IVANOVAS. Kieno tie kailiniai? Kieno tos pirštinės?
Tavo?
RAUDYS. Mano.
IVANOVAS. Aprengei banditą, kad būtų panašus į
tave?
RAUDYS. Nei aš rengiau, nei ką. Ablingis pats. Juk
matė, kur kas pakabinta.
MALERIS. Verčiau prisipažink. Galvojai banditai
pabėgs, mes darydami kratą nieko nerasim, ir liksi švarus kaip misingis.
RAUDYS. Tikrai taip negalvojau.
IVANOVAS. O ką tu galvojai? Planavai apsišikti, kad
mes paliktume tave ramybėj?
RAUDYS. Na kam jūs taip?.. Kodėl jūs manim
netikit?
MALERIS. Patikėsim, jei mums padėsi surasti
Ablingį. Tada mes jo paties kai ko paklausim.
IVANOVAS. O dabar mes labai abejojam, katras iš
judviejų pavojingesnis. Atviras priešas, žinomas banditas, ar Feliksas Raudys, kuriam
tarybų valdžia suteikė teisę į mokslą, į nemokamą gydymą
Kurį mes laikėme
savu. Atsakyk, jeigu klausiu!
Vėl paspiria beržinę trinką
RAUDYS. Aš ir esu toks, koks esu. Į kolchozą
įstojau, žvejų artelei priklausau. Į bažnyčią beveik nebevaikštau.
MALERIS. O jeigu mes patikėsim ir tave paleisim
kaip tu įrodysi, kad esi savas, o ne užkietėjęs tarybų valdžios priešas?
RAUDYS. Nežinau
Jeigu duotumėt ginklą,
nušaučiau aš tą Lapiną. Jeigu jis dar sugalvotų ateiti.
IVANOVAS. Jis pirmas tave sudoros nujausdamas, kad
esi užverbuotas.
RAUDYS (verkšlena). Tai ką man daryti?
Vyrai
Juk aš visada buvau, esu ir būsiu prastas
juodnugaris, purvajonis,
plioliataras. Man kad tik būtų ežere žuvies.
MALERIS. O jeigu mes leisim jam pabėgti?
IVANOVAS. Ir kas iš to? Jeigu jis iš tikrųjų toks
vėpla, kaip save vaizduoja.
MALERIS. Tai teisybė. Mums reikia tokio, kuris
pabėgęs likviduotų tą įgrisusį banditą.
RAUDYS (užkibęs ant jų meškerės). Jūs
manot, kad aš negalėčiau? Nesu aš jau toks nuopeza, nesu.
MALERIS. Tai gal bent numanai, kur tas Lapinas dar
galėtų slapstytis?
RAUDYS. Esu girdėjęs, kad vasarą jis slapstosi
eglaitėse, kur pasodintos palei gelžkelį. Jei tik Lapinui kyla koks įtarimas, sako,
įsikabina į prekinį traukinį, kiek pavažiavęs nušoka ir ten tikriausiai turi
kur įlįsti.
IVANOVAS. Vienas gal ir sugebėtų šitaip. Bet su ta
merga ar su kita kompanija kažin
MALERIS. O žiemą? Kur jis dedasi žiemą?
RAUDYS. Žiemą nežinau. Neprasitarė man.
IVANOVAS. Gerai. Mes tau parodysim tą katytę
maiše. Jai girdint sakyk, kad jos nepažįsti, o mums teisybę pasakysi, kas ji tokia.
Iškviečia budintį Seržantą ir pakuždom kažką
paaiškina majorui. Įeina S e r ž a n t a s
Dar sykį atneškite tą, kuri maiše. Tiktai atsargiai ji dar bus mums reikalinga.
S e r ž a n t a s išeina
RAUDYS. Aš jums dar vieną dalyką
MALERIS. Nu nu, sakyk.
RAUDYS. Kai Ablingis buvo pas mus, jis pastebėjo,
kad Kveinienė, mūsų kaimynė, parsivedė kolchozo arklį ir kažkur išvažiavo.
Lapinui iš karto kilo įtarimas.
IVANOVAS. Tai ko jis tada laukė? Kodėl iš karto
nenešė kudašiaus?
RAUDYS. Gal dėl to, kad maniškė pasakė:
Kveinienė jau lekia į turgų su savo kopūstais. Būčiau prašius, kad mielių man
nupirktų.
S e r ž a n t a s ir M i t r i k a s įneša tą patį
apskretusį pakulinį maišą, kuris dabar užrištas Rūtos pakaklėj
IVANOVAS (Raudžiui). Prieik,
pasižiūrėk. Ar ta moteris buvo pas jus? Atėjo kartu su Lapinu ar vėliau?
RAUDYS (pasibaisėjęs). Kur jau čia tokią
bepažinsi
IVANOVAS. Neskubėk, gerai įsižiūrėk. Gal tie
patys plaukai, ausys ar akys
RAUDYS. Ne, čia tikrai ne ta. Net nepanaši.
IVANOVAS (Seržantui). Išneškit. Tegu ją
veža į ligoninę.
S e r ž a n t a s ir M i t r i k a s išneša
MALERIS (Raudžiui). Nu kaip? Atpažinai?
RAUDYS. At
Ta pati, Rūta. Ji jau atėjo sirgdama.
Girdėjau, kaip Lapinui sakė: Tu verčiau mane nušauk.
IVANOVAS. O Lapinas ką?
RAUDYS. Jis ją ramino. Mirsime abudu.
IVANOVAS. Demagogas!
MALERIS. Taip, drauge Raudy. Dabar eik ir vyriškai
apsigalvok. Mes dar tave iškviesim.
IVANOVAS. Pats numanai, kas tavęs laukia. Teismas,
griežto režimo lageris. Šeimos sugrįžęs tikriausiai, neberasi. Yra įstatymas,
taikomas tiems, kurie padeda banditams.
MALERIS. O jeigu pasiryši išpirkti savo kaltę
darbais, o ne žodžiais įrodysi, kad eini su liaudim, kad esi vyras, gali pats
apsiginti ir išgelbėti nuo Sibiro savo žmoną, vaikus.
RAUDYS. Čia jau ne tiek nuo manęs, kiek nuo
jūsų
MALERIS. Mes padarysim, ką galim. Vėliau
premijuosim, padėsim išsikelti į Klaipėdą.
IVANOVAS. Galėsi žvejoti mariose, jūroj, o ne tame
sušiktame ežere.
Įeina iškviestas S e r ž a n t a s
Eikite.
MALERIS. Bet toli nenueikite.
IVANOVAS. Mes dar pasitarsim.
S e r ž a n t a s išsiveda R a u d į
MALERIS. Nu? Atrodo, mudu vienas kitą supratom.
IVANOVAS. Supratau, bet bijau, kad pabėgęs jis
mūsų neapmautų.
MALERIS. O kam jis reikalingas? Jeigu užduoties ir
neįvykdys, Lapinui bus dar viena abūza.
IVANOVAS. Jis, ko gero, supras, kad mes jį
užverbavom.
MALERIS. O mes padarykime viską, kad jis
nesuprastų.
IVANOVAS. Iš mūsų įstaigos kol kas dar niekas
nepabėgo.
MALERIS. O galėtų pabėgti.
IVANOVAS. Kaip?
MALERIS. Buvau užėjęs į jūsų šikinyką.
Langeliai dvigubi, bet nėra geležinių grotų. Jei kas iš lauko atlankstytų vinis
IVANOVAS. Bet jau sargybinis turėtų būti žioplas.
MALERIS. Tokių tikrai turi
užtektinai. Išvietė prie pat mūrinės tvoros. Išlindai, per tvorą persiritai, i
pominaj, kak zvali15.
IVANOVAS. Nebloga mintis, nepagalvojau.
MALERIS. Kol neišaušo, rask žmogų, kuris
atlenktų vinis, o tas įkaušęs Mitrikas tegul palydi Raudį ir leidžia jam gerai
išsitupėti. Vienam iš jų nepasiseks. Arba Raudys gaus kulką, arba Mitrikas stosis
prieš teismą, ir visi sužinos, kad suimtajam pavyko pasprukti.
IVANOVAS. Gerai. Surašysiu mūsų operacijos planą.
MALERIS. Aš pats tai padarysiu. Tu eik, apžiūrėk
išvietę, atlankstyk vinis. Kai grįši, mes dar turėsim tą žmogų pamokyti.
Girdėti šūviai, automatų papliūpos,
riksmai. Majoras ir leitenantas griebiasi pistoletų. Duryse susiduria su M i t r i k u
IVANOVAS. Kas ten, po velniais?!
MITRIKAS. Nagi tas gyvatė Raudys ką tik išnešė
kudašių. Pasigyrė, kad jūs jį paleidot.
IVANOVAS. O tu ir patikėjai?
MITRIKAS. Nepatikėjau, bet juk ne aš, o Seržantas
buvo atsakingas.
MALERIS (Ivanovui).
Areštuok tą idiotą! Podsobničestvo vragu pri popytke bežat' ot pravosudija!16
Išeina
IVANOVAS. Supratai, ką jis pasakė?
MITRIKAS. Supratau. Bet ko jis čia ant manęs
lyg
aš būčiau koks mergos vaikas ir neturėčiau pro kur nusimyžt.
IVANOVAS. Tu girtas, tarnybos metu prisisprogęs!..
Jau antrą kartą padedi pabėgti mūsų priešui. Sėskis!
Mitrikas galėjo atsisėsti ant kėdės, bet sėdasi ant
trinkos
Pradėsim nuo Adomo ir Ievos. Pavardė, vardas,
tėvo vardas
Kada ir kur gimęs
MITRIKAS. Vajėzau, Jėzau, Jėzau!.. (Susiima už
galvos) Jobštvajmat', kaip man pradėjo nesisekti! Kada ir kur aš gimęs
Geriau iš viso nebūčiau gimęs!
Balsu pravirksta
Į viršų
ANTRA DALIS
1953 m. gegužė. Kveinienės kieme ištemptos virvės,
ant kurių išdžiaustyti skalbiniai moterų ir mažų vaikų drabužiai. Bet iš kur
čia atsirado vyriškos kelnės, marškiniai? Negi grįžo šių namų šeimininkas? Toks
klausimas kyla besislapstančiam, šautuvu ginkluotam Raudžiui, kurio tikslas
užklupti skundikę Kveinienę. Štai pagaliau ji ateina, atsineša vonelę arba pintinę
ir pradeda nuiminėti nuo virvių pradžiūvusius skalbinius. Raudys prisėlinęs stveria
moterį įsiausdamas ją į drobulę ir pargriauna ant žemės
RAUDYS. Tylėk tu, šlerva!.. Užsičiaupk!
Stribų vis tiek neprisišauksi.
KVEINIENĖ. Raudy, Raudy
Leisk, aš tau turiu ką
pasakyti.
RAUDYS. Žegnokis. Poterius kalbėk. Daugiau tu
nieko
(Lyg voras suvysto ją į paklodę, delnu sušeria jai per veidą)
KVEINIENĖ. Žinau, ko tu ieškai. Leisk man
pasakyti.
RAUDYS. Žmonos, vaikų aš savo ieškau! Žinau
pasirašei, kad juos išvežtų!
KVEINIENĖ. Kažkur prie Šilutės ne į Sibirą.
Ir aš sutikčiau, tegu tik mane veža.
RAUDYS. Neee
Manęs į maišą neįkiši
Prišiktkelniu nebevadinsi.
Mėgina pasmaugti. Kveinienė kaip įmanydama
priešinasi.
Pačiu laiku ateina A b l i n g i s , o jam iš paskos R ū t a
ABLINGIS (paėmęs užpuoliko šautuvą).
Feliksai! Feliksai!.. Raminkis. Paleisk tą moterį.
RAUDYS (nustebęs). Ablingis! Lapinas!.. Čia?
Pas tą, kuri
RŪTA (padeda Kveinienei atsigaivelėti). Na
kaip tau? Įkvėpk, giliau įkvėpk.
KVEINIENĖ. Dar kiek, ir būtų pasmaugęs,
gyvatinis.
Ablingis išima iš Raudžio karabino šovinius
RAUDYS. Tai kaip čia suprasti? Nuginkluojat,
vadinasi? Juk aš iš to šautuvo tą prakeiktą Lakštutį nupyliau. Visi mano, kad tai
tavo darbas.
ABLINGIS. Toliau slapstysies vienas ar eisi su mumis?
RAUDYS. Žinoma! Jau ketvirtas mėnuo aš jūsų
ieškau.
ABLINGIS. Jeigu būsim kartu, pats vienas jau
negalėsi nuspręsti, ką nušauti, ką pasmaugti.
RAUDYS. Nesuprantu, ko jūs tą skundikę
kaip
šūdą ant šakių
KVEINIENĖ. Tu pats esi šūdžius, jei nesupranti.
Rūta nukabina nuo virvių savo ir Ablingio skalbinius
RAUDYS. Aaa
Aš iš karto pamačiau ir
pagalvojau iš kur čia tos vyriškos kelnės?
ABLINGIS. Nereikėjo tau jų pakabinti.
KVEINIENĖ. O gal jos mano vyro? Gal aš praskalbusi
norėjau nešti į kalėjimą?
RŪTA. Klausykit
Mes per ilgai čia stovim.
ABLINGIS. Rūta pastebėjo, kad ežere kažkas iš
valties pro žiūronus žvalgosi į mūsų pusę. (Raudžiui) Gal kartais tu buvai
sekamas?
RAUDYS. Kodėl aš, jeigu čia buvote jūs?
ABLINGIS. Buvom, bet mūsų nematė. (Kveinienei)
Palik tas drobules. Jos gerai mus užstoja. Parėjus apžerk savo dviratį ir važiuok į
stribyną.
KVEINIENĖ. Į stribyną? O ko?
ABLINGIS. Pranešk, kad Raudys aplamdė tau šonus,
kad lašinius atėmė
RAUDYS. Nesuprantu, kodėl ji turėtų
RŪTA. Todėl, kad jos vyrą iš cypės išleistų!
ABLINGIS. Ir todėl, kad mes čia galėtume ir kitą
kartą
RAUDYS. Tai kur dabar mes dėsimės?
RŪTA. Tokių dalykų verčiau neklausinėk.
RAUDYS. Tai gal jūs manot, kad ir mane jie
užverbavo? Prisakė likviduoti Lakštutį, pamokyti Kveinienę?..
RŪTA. Tavęs gal neverbavo, o mane dar ir kaip.
ABLINGIS. Žygiuosim. Mūsų nešmenės jau ten. (Grąžina
Raudžiui šautuvą) Nežinau, ar tie naščiai bus tau reikalingi.
RŪTA. Sugalvok sau slapyvardį.
RAUDYS. Aš jau sugalvojau. Vėliau pasakysiu.
KVEINIENĖ. Buvai Prišiktkelnis ir būk.
ABLINGIS. Liaukis, Elvyra, liaukis.
RAUDYS (Kveinienei). Krušau tave ir dar
kartą krušiu, kai užsinorėsi.
RŪTA. Klausyk, Raudy
Kada tu suspėjai šitaip
sužvėrėti?
RAUDYS. Nepasitikiu tais visais
užverbuotais
šunimis pasalūnais!
ABLINGIS (nueidamas dar atsigręžia). Elvyra,
ačiū. Nepyk. Daryk, kaip sakiau.
R ū t a , R a u d y s ir A b l i n g i s nueina. Kveinienė
išdžiausto žalsvas drobules, ant kurių nutapytos eglės, kadugiai, lazdynų krūmai.
Girdėti čiulbantys paukščiai. Pasiklausydami, apsidairydami palei tas drobules
mišku sėlina trys ginkluoti saugumiečiai. Tai M a l e r i s , I v a n o v a s ir S e r ž a n t a s . Tačiau mums nebūtina jų atpažinti. Miške
užkukuoja gegutė. Visi trys stabteli, klausosi. Gal kuris nors skaičiuoja, kiek metų
jam ta gegutė iškukuos
IVANOVAS. Man atrodo, kad ta sterva
meluoja.
MALERIS. Kas? Kokia sterva?
IVANOVAS. Kveinienė! Arba meluoja, arba visos
teisybės mums nesako.
SERŽANTAS. Kaip ta kukuška17. Klausiau, kiek man dar liko gyventi.
MALERIS. Tiesos sakymo metas dar neatėjo.
IVANOVAS. O kada ateis?
SERŽANTAS. Kai pastatysim komunizmą.
Gegutė kukavus, kukavus nusikvatoja. Visi trys
saugumiečiai nueina. Pauzė. Vorele atžingsniuoja A b l i n g i s , R ū t a ir R a u d y s . Ir jie sustoja pasiklausyti gegutės kukavimo
RŪTA. Cit! Pasiklausykim, kiek ji mums iškukuos.
ABLINGIS. Metų būtų per daug, o dienų per
mažai.
RAUDYS. Gegutės kaip tie rusai. Bolševikai,
gyvatės
Kukuoti sugeba, o lizdų susisukti nemoka. Tingi, parazitai!
ABLINGIS. Na, Rūta
Eime.
RŪTA. Jeigu būčiau gegutė, atsakyčiau:
Kukavau, kai dar rusų nebuvo,
Kukuosiu, kai jų nebebus.
Mielesni man tie, kurie žuvo,
Negu tie, kurie žudė kitus.
A b l i n g i s , R ū t a ir R a u d y s nueina. K v e i n i e n ė , keisdama ant virvės
sukabintas drobules, gerokai paįvairina girios peizažą. Pasimato ganyklų tvoros
fragmentas, laukymė, netoli ežeras ir Kveinienės sodyba. Vakaras. Raudys ir Rūta
pavargę susėda ant samanų
RAUDYS. Tai mes, nežinia kokį ratą apsukę,
grįžom pas tą pačią Kveinienę?
RŪTA. Geriau nerasim. Vėl mus apskalbs, pamaitins.
RAUDYS. O jeigu ji, mane pamačius, vėl į stribyną
nulėks?
RŪTA. Negi tu nesupranti? Kol tie saugumiečiai
tiki, ką ji sako, mes čia galime pabūti ramūs.
RAUDYS. Jūs čia viską žinot, o aš
Gal būtų
laikas ir man šį tą paaiškinti?
RŪTA. Tu dar nesi priėmęs priesaikos.
RAUDYS. Na tai saikdinkite, prašau! Ablingis man
šovinių iki šiol negrąžino. Ką? Jis nepasitiki manim?
RŪTA (patylėjus). Tu žinai, Lapinas per
šitiek metų dar nėra nušovęs nė vieno beginklio žmogaus.
RAUDYS. Negi jam gaila to išgamos Lakštučio? Jis
visur nešiojosi naganą. Ne vienam po nosim yra kaišiojęs.
RŪTA. Tai kodėl nušovęs jo neatėmei?
RAUDYS. O ką aš žinau gal jis, sužeistas, to
ir telaukia, kad aš arčiau prieičiau? Ačiū Dievui, šiaip taip nusispardė,
nereikėjo dar vieno šūvio.
RŪTA. Oi, kaip tu baisiai šneki!
RAUDYS. O tu irgi
Tokio niekšo gaili, lyg būtum
užverbuota.
RŪTA. Aš ir esu užverbuota. Iš karto pasakiau.
Žinau, kodėl jie nutarė mane paleisti. Netrukus pradės žydėti pušys, ir aš vėl
pradėsiu dusti. Astmatikė su atmuštais inkstais.
RAUDYS. Verbavo ir mane. Vienas muša, o kitas
geruoju, gudrumu ir grasinimais.
RŪTA. Atgaivino, pamatė, kad iš manęs nebėr ko
beatimti, ir paleido.
RAUDYS. O iš manęs atėmė šeimą, namus
O
Lapinas net mano šovinius! Va kas man netelpa į galvą.
RŪTA. Aš jam priminsiu, pasakysiu.
Tarsi iš po žemių išdygsta A b l i n g i s . Jis turi žiūronus
ABLINGIS. Jūs per garsiai kalbat.
RŪTA. Ten kas nors yra?
ABLINGIS. Yra. Gal penki ar šeši. Tarp jų, man
rodos, net pats enkavėdistų viršininkas.
RŪTA. Maleris?!
ABLINGIS. Iš tolo sunku pažinti, bet labai
panašus.
RAUDYS. Tai ko jie čia? Gal mūsų ieško?
ABLINGIS. Ne, jie ką tik užmetė tinklą. Iš visko
sprendžiant, atvažiavo pagerti ir pažvejoti.
RAUDYS. Tai ką darysim, Lapinai? Spruksim kaip
zuikiai ar pritykoję vieną kitą nukepsim?
ABLINGIS. Gal, bet ne dabar. Mačiau po kiemą
vaikšto vienas ginkluotas.
RŪTA (paėmusi žiūronus). Aš ir iš čia
jį matau.
ABLINGIS. Sėskis. Ir jis gali tave pamatyti. Tegul
jie visi ten nusilaka. Tegul pakyla rūkas. Turime laiko, porą valandų pasnauskim.
RAUDYS. Neee
Nei valgęs, nei gėręs, nei mušti
gavęs aš tikrai neužmigsiu.
ABLINGIS. Tai leisime tau pirmam budėti. Kai apims
miegas, pažadinsi mane.
RŪTA. Mes dar turim kriaukšlelę duonos, lašinių.
ABLINGIS. Pasidalykit. Tik žinokit kai peršauna
pilvą, geriau būti nevalgius.
RŪTA. Raudys pyksta, kad tu šovinius atėmei. Gal
tuoj pat susikaupkim ir priimkim jo priesaiką?
ABLINGIS. Gerai. Jeigu jis nori
Prieš mūsų
žygį
RŪTA. Žiūrėkime visi į dangų. Kiekviena
žvaigždė kaip Dievo akis.
ABLINGIS. Neturiu nei kryžiaus, nei priesaikos
teksto
Pradėsim nuo mūsų vakarinės maldos. (Persižegnojęs) Viešpatie, Tu
leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą.
R a u d y s ir R ū t a , atlošę galvas,
kartoja maldos ir priesaikos žodžius
Palaimink mūsų tėvynę Lietuvą, kuriai aš
(Raudžiui) Sakyk savo pavardę ir slapyvardį.
RAUDYS. Palaimink mūsų tėvynę Lietuvą, kuriai
aš, Raudys Snaiperis
ABLINGIS.
prisiekiu tarnauti negailėdamas jėgų
ir gyvybės.
Raudys balsu kartoja priesaikos žodžius
Prisiekiu neišduoti kovos draugų, visada
klausyti savo vado. Viešpatie! Prašau Tavo malonės saugoti mus, kurie likom
ir
suteikti mums viltį sulaukti šviesesnio Tėvynei rytojaus. Žinau, kad sulaužęs šią
priesaiką prarasčiau savo garbę ir sielos ramybę. Amen.
RAUDYS. Amen. Aš dar būčiau pridėjęs jei
sulaužysiu, mirsiu.
RŪTA. Mirsime ir nesulaužę... Bet mirsime kaip
broliai. (Susigraudinus apkabina ir bučiuoja Raudį)
ABLINGIS. Sveikinu, brolau
RAUDYS. O šoviniai?
ABLINGIS. Šovinius atiduosiu, kai man Vadas įsakys.
RAUDYS. Koks vadas? Ar yra dar ir kitas vadas?
ABLINGIS. Yra, brolau. Jeigu dabar neatspėsi, kas
jis, rytoj primink aš tau paaiškinsiu.
Nuo Kveinio sodybos ataidi apgirtusių vyrų daina
Pomirat' nam ranovato
Est' u nas eščio doma dela!
Pomirat' nam ranovato
Pust' pomriot luče doma žena!18 |
Rūta kloja eglišakes ir samanas, ruošia
patalą, kuriame jie galėtų numigti
RAUDYS. Gyvatės! Pomirat' jiems ranovato!.. Gal
man pritykojus nudžiauti nors vieną automatą?
ABLINGIS. Raminkis. Prieš užmigdamas esu įpratęs
užduoti savo Vadui klausimą. Pavyzdžiui, dabar tokį: ar mums veržtis į trobą, kol
jie dar nebus sukilę, ar verčiau patykoti jų prie ežero? Ten jie neturėtų kur
pasislėpti.
RŪTA. Jie tikriausiai visi gerai ginkluoti?
ABLINGIS. Taip. Jų ginklai mums labai praverstų.
RŪTA. Mes turime porą granatų. (Raudžiui)
Ar tu mokėtum paleisti granatą?
RAUDYS. Ne, aš tik su šautuvu
Ir dar su tokiu,
kuriame nėra šovinių.
ABLINGIS. Kai susiruošim, aš tau grąžinsiu tuos
kelis šovinius. O vėliau paaiškinsiu, kas, kaip ir kodėl.
RAUDYS. Tai velniams dabar man tąsyti tą šautuvą?
ABLINGIS. Gausi vieną šovinį. Te
Tik pažadėk,
kad jo į vamzdį kol kas neįleisi. Įsidėk į apkabą, tegul joje būna.
RAUDYS. Klausau, tamsta vade. Nors ir nesuprantu,
kokie čia monai.
RŪTA. Visi mes turime savo keistenybių.
ABLINGIS (Raudžiui). Po valandos mane
pažadink aš tave pakeisiu.
RAUDYS. Gerai. Jeigu reiks, aš būsiu čia pat.
ABLINGIS. Kita mano keistybė, kad per pilnatį be
Rūtos maldelės aš gerai neužmiegu. (Rūtai) Turi ką nors naujo? Sakyk.
RŪTA (deklamuoja eilėraštį).
Nurimk. Ne dūmai rūkas virš namų.
Ežeras dangstos nuo žvaigždžių šviesos.
Nurimk, nereikalauk visos tiesos.
Sapnams atėjo metas. Tuoj bus ramu, ramu
Atsigula šalia Ablingio ir šiuo tuo apsikloja.
Paežerės krūmuose čiulba lakštingala. Nuo Kveinio sodybos dar sklinda dainos refrenas
Čevo on morgajet?
Čevo on morgajet?
Čevo on morgajet?..19 |
Raudys paėjėja, sustoja, pasiklauso. Grįžęs
pasižiūri tiedu jau miega. Kepure nušluosto aprasojusį šautuvo vamzdį. Paskui
trakšt trakšt įleidžia šovinį į lizdą. Nuo šio garso Ablingis tarsi nuplikytas
pašoka ir stveria savo pistoletą
ABLINGIS. Ką čia padarei?! Manai, aš
negirdėjau?
RAUDYS. Anie pasklido po visą kiemą. Išlįs iš
rūko koks nors ginkluotas, o aš ką? Lauksiu, kol jis pirmas pykštels?
RŪTA (Ablingiui). Nebūk toks griežtas.
Raudys prisiekė. Ir aš juo dėta bijočiau.
ABLINGIS. Vomauja girti
Jei nesiliaus, eisim jų
raminti.
RŪTA. Raminkimės ir mes, raminkimės.
Ilgoka pauzė. Nutyla girtųjų dainos.
Vėl čiulba lakštingala. Tačiau Raudžiui atrodo, kad oras pilnas įtartinų kuždesių
IVANOVO BALSAS. Pats numanai, kas tavęs laukia
Griežto režimo lageris. Šeimos sugrįžęs tikriausiai neberasi.
MALERIO BALSAS. Išpirksi savo kaltę darbais, o ne
žodžiais. Apginsi savo šeimą ir pats apsiginsi. Gyvensi kaip žmonės gyvena.
IVANOVO BALSAS. Galėsi žvejoti mariose, jūroj, o
ne tame sušiktame ežere.
MALERIO BALSAS. Premijuosim, padėsim išsikelti į
Klaipėdą
Bet kaip vienu šūviu Raudys galėtų juos abu nušauti?
Prieina, žiūri į miegančiuosius, laukia. Mėnulio šviesa plieskia į jų veidus.
Rūta pasisuka šonu ir padeda galvą Ablingiui ant krūtinės. Raudys gerai nusitaiko ir
šauna. Rūta nė nesudejavus dar labiau glusteli prie Lapino, o šis peršauta
krūtine sugriebia pistoletą, dairosi Raudžio. Šis pripuolęs šautuvo buože
trenkia jam į galvą. Jau sukniubusiam Ablingiui smogia dar ir dar kartą, kol pajunta,
kad nuo įtampos jis jau pridėjo į kelnes. Meškos liga vėl iškrėtė jam pokštą.
Atskuba trys ginkluoti, apgirtę saugumiečiai: I v a n o v a s , S e r ž a n t a s ir M a l e r i s
IVANOVAS (Raudžiui,
kuris jau norėjo nusimauti kelnes). Ruki v verch!20
MALERIS. Kas čia šovė? Kas čia įvyko?
RAUDYS. Aš
Kaip jūs sakėt, ne žodžiais, o
darbais
Parodo į žuvusiuosius
IVANOVAS. Aaa
Tai tu čia
taip smirdi, tovarišč' Zasranec21
RAUDYS. Aš gi Raudys. Jau nebepažįstat?
IVANOVAS. Pažįstam, Raudy
Bet mes tau davėme
slapyvardį Zasranec.
MALERIS. Ša, ša
Nerizikavęs kelnių
neprišiksi. (Raudžiui) Ar ne taip?
RAUDYS. Panašiai
Taip ir atsitiko. Bet aš
įrodžiau
Saugumiečiai apžiūrinėja lavonus
IVANOVAS (Seržantui). Atvesk tą
šliundrą. (Maleriui) Taip ir maniau. Mes ją pažįstam.
Seržantas staiga iš rankų paleidžia Rūtos kūną ir
nusisukęs gokčioja, vemia
MALERIS. O šitas tikriausiai Lapinas?
RAUDYS. Lapinas, taip. Ablingis tikroji pavardė.
MALERIS (nusigręždamas nuo sklindančios
smarvės). Molodec, Raudy! Tu esi molodec!
Dabar visi išgirsta šiurpią gedinčios Kveinienės
raudą
IVANOVAS. Kas čia? A, čia ta linksmoji
našlė!..
MALERIS. Be reikalo tu jai pasakei, kad Kveinys
kalėjime nusibaigė.
IVANOVAS. Taigi seniai, prieš mėnesį
Maniau,
kad mudu įkaušę sugebėsime ją paguosti.
MALERIS. Žinai
Tu jau esi pakankamai didelis svoločius,
seniai turėjai būti paaukštintas.
IVANOVAS. Dabar mes visi būsim paaukštinti.
Pagaliau mes sutvarkėm tą gudrų banditą! Seržante, palydėk mūsų herojų
Tegul
ta boba nustoja bliauti ir padovanoja Raudžiui kokias nors vyro kelnes. Kveinienei vis
tiek jų nebereikės.
MALERIS. Palauk, Seržante
Pašaudykim. Tegul
žmonės mano, kad čia buvo kolektyvinis darbas.
IVANOVAS. Kad galėjome žūti ir mes
Visi trys pyškina į orą, bet Kveinienės raudos
nenustelbia ir šūviai
Į viršų
EPILOGAS
Po keliolikos metų. Scenoje pakyl`a, papuošta
Klaipėdos miesto atributika. Šalimais du nemaži lagaminai. Ant pakylos stovi
medaliais apsikarstęs MGB ir KGB (VSK) buvęs pareigūnas Maleris, prispaudęs prie
ausies telefono ragelį. Veikiausiai savo vaizduotėje mato du girtus pašlemėkus, kurie,
vos pastovėdami ant kojų, vaiposi ir Maleriui rodo grėsmingus arba nepadorius gestus.
Tai Raudys ir Mitrikas.
Mes aiškiai girdime, ką telefonu draugui Maleriui sako aukštas, atsakingas darbuotojas,
gal net naujas Saugumo komiteto pirmininkas
BALSAS. Drauge Maleri!
MALERIS. Aš klausau, Pirmininke. Ir kiekvieną
jūsų žodį deduos giliai į širdį.
BALSAS. Drauge Maleri!.. Jūs gi keliais ordinais
apdovanotas Tėvynės karo veteranas, atsargos pulkininkas
MALERIS. Taip, na taip.
BALSAS. Turite gerą butą,
turit mašiną, dačą22 Palangoj, esate viskuo
aprūpintas.
MALERIS. Taip, ačiū. Dėl to aš nesiskundžiu.
BALSAS. Na tai pasakykit, kurių velnių jums
važiuoti į tą neramų Izraelį? Kas ten jūsų laukia?
MALERIS. Tenai niekas nelaukia, drauge Pirmininke.
Bet yra kitos dvi rimtos priežastys.
BALSAS. Kokios?
MALERIS. Aš ir dabar tarsi matau du klaipėdiečius,
irgi šiek tiek nusipelniusius tarybų valdžiai.
BALSAS. Nu?
MALERIS. Mes kaip tyčia
gyvename toj pačioj gatvėj. Jie vos ne kasdien pastoja man kelią, o vienas toks Raudys,
man vis sako: Ach ty, židovskaja morda! Vot23 baigsis
sovietų valdžia, ir mes tave pirmą už kiaušių pakarsim!
BALSAS. Drauge Maleri!.. Tai ko jūs tylit?
Praneškit milicijai
Paskambinkit saugumui
Arba į tas nesąmones nekreipkite
dėmesio.
R a u d y s ir M
i t r i
k a s nueina
Kas jau kas, o mudu, drauge Maleri, žinom, kad
sovietų valdžia niekada nesibaigs. Jos dar užteks mūsų vaikams ir vaikų vaikams.
MALERIS. Taip. Čia ir yra ta antra svarbiausia
priežastis, dėl ko aš norėčiau išvykti.
BALSAS. Nesupratau.
MALERIS. Supratot, Pirmininke. Jaučiu, kad mes
vienas kitą supratom.
Nulipa nuo pakylos, pasiima savo lagaminus ir išeina
P a b a i g a
2006 m.
1 Tempkite čia tą, kuri maiše (rus.).
(Atgal>>>)
2 Ir jūsiškiams, ir mūsiškiams (rus.).
(Atgal>>>)
3 Eik į daržinę, ten yra maišas (rus.).
(Atgal>>>)
4 Mergina (rus.). (Atgal>>>)
5 Varyk, varyk (rus. žarg.). (Atgal>>>)
6 Pakviesk čia Mitriką! (Rus.)
(Atgal>>>)
7 Šaudytas žvirblis (rus.). (Atgal>>>)
8 Stok! Rankas aukštyn! Viskas kaip
priklauso
(Rus.) (Atgal>>>)
9 Stovėt! (Rus.) (Atgal>>>)
10 Kaltas (rus.). (Atgal>>>)
11 Tarnauju Tarybų Sąjungai! (Rus.)
(Atgal>>>)
12 Įvertinsim tavo poelgį (rus.).
(Atgal>>>)
13 Nepribaigtieji (rus.). (Atgal>>>)
14 Be jokios naudos (rus.). (Atgal>>>)
15 Ir prisimink, kuo (jį) vadino (rus.).
(Atgal>>>)
16 Pagalba priešui bandant pabėgti nuo
teisingumo! (Rus.) (Atgal>>>)
17 Gegutė (rus.). (Atgal>>>)
18 Mirti mums ankstoka
Dar yra darbų namie!
Mirti mums ankstoka
Tenumirs geriau namie žmona!..
(Rus., pažod. vert.) (Atgal>>>)
19 Ko jis (man) mirksi?
Ko jis (man) mirksi?
Ko jis (man) mirksi?..
(Rus., pažod. vert.) (Atgal>>>)
20 Rankas aukštyn! (Rus.) (Atgal>>>)
21 Drauge Apsišikėli
(Rus.)
(Atgal>>>)
22 Vilą (rus.). (Atgal>>>)
23 Ak tu, žydiškas snuki! Štai (rus.).
(Atgal>>>) |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|