|
<< Atgal
Šiemet pagrindiniame Lenkijos
kultūriniame savaitraštyje Tygodnik Powszechny (leidžiamas Krokuvoje) užvirė
polemika dėl dabartinės lenkų literatūros būklės. Polemikos pradžia rašytojos
ir kritikės A. Nasiłowskos pamfletas, kuriame ši būklė įvertinta kaip didelis
istorinis nuopuolis (anot jos, Lenkijoje nebeliko rašytojų). Atsakymų į pamfletą
jau per dešimt. Metų skaitytojams siūlome keletą šios tebevykstančios
diskusijos tekstų, kurie savaip skatina lyginti, apmąstyti ir šiuolaikinės lietuvių
literatūros bei kritikos situaciją.
Literatūrėlė.
Lenkija be rašytojų
Iš lenkų k. vertė BRIGITA
SPEIČYTĖ
Anna Nasiłowska
Stanisław Lem
Marta Wyka
Radosław Wiśniewski
Į viršų
A n n a N a s i ł o w s k a
rašytoja, kritikė, dirba Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų
institute.
ANNA NASIŁOWSKA
Pamfletas apie mūsų laikus
Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal
mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau
prisimenama tradicija?
Toje tradicijoje neabejotinai būta kažko tikro:
literatūra, arba pokalbis apie pasaulį, buvo plėtojamas taip, kad drauge įgytų ir
meninę reikšmę. Galiojo dvigubas reikalavimas, dvigubas įsipareigojimas. Palikime
nuošaly sunkumus, susijusius su sąvoka tikrovė, ji taikoma ir tiems
kūriniams, kurie pasakoja apie sapnus, apie mistines patirtis, ir tiems, kurie
(prisiminkime klasikinį Balzaco sumanymą) kalba apie jaunuolio provincialo, nusprendusio
padaryti karjerą sostinėje, nuotykius. Laikykimės prielaidos, kad kiekvienas kūrinys
gali teikti nuorodas į tokį tikrovės lygmenį, koks yra jam tinkamiausias. Dar daugiau
gali jį sukurti, atskleisti nežinomus pasaulius. Tie tikrovės lygmenys neturi
sutapti, juos gali sieti tik tai, kad visi jie priklauso žmogiškosios patirties sferai.
Labai keista sąvoka literatūra. Ar ne per daug
lūkesčių? Meninė reikšmė miglotas dalykas, kurio neįmanoma svarstyti
neatsižvelgiant į tradicijos, kalbos praeities ir kartu šiuolaikinės meninės
praktikos procesus. Vadinasi, literatūros procesus. Tad pradėkime iš kitos pusės: nuo
pokalbio. Pokalbis reikalauja dėmesio iš abiejų pusių, kurios išlaiko tarpusavio
ryšį, yra atidžios viena kitai, viena iš antros kažko tikisi. Suprantama, taip vyksta
įprastas pokalbis, tačiau pokalbis per literatūrą yra netiesioginis, turi visuomeninį
lygmenį, reikalauja tarpininkaujančių institucijų, subtilių bendravimo būdų. O
literatūros istorija nėra paprastas kūrinių ar netgi šedevrų rinkinys, tai pokalbio
istorija, pokalbio apie žmogiškosios patirties lygmenis, kuris buvo plėtojamas
pasitelkiant meninę reikšmę turinčius tekstus.
Ar iš tikrųjų šiandien viskas tebėra puiku, ir
mes vis dar turime lenkų literatūrą? Kuriamą tokia kalba, kuri tik apytikriai likusi
lenkų: ji pilna keisčiausių angliškų žodžių, vartojamų reikšmėmis, nutolusiomis
nuo pateikiamų anglų kalbos žodyne. Tai ne angliški, tai lengliški žodžiai,
iškreipti ir išpūsti vietinio snobizmo. Lengliška šneka, toks vietinis
dialektas, kuris, keistas dalykas, renkasi skolinius, tačiau pasmerkia juos savotiškiems
kankinimams, iškraipant galūnes linksniavimo ritualo metu. Tai tokia vietinė manija, ir
atvykėliui iš kitos aplinkos sunku suprasti, kas čia dedasi. Kam gi tai darote?
nustebęs klausia, kai jau daugmaž susivokia. Ir ką tai jums duoda? Juk tai taip
sudėtinga! surinka, trindamas akis.
Ogi nieko, tai tokia obsesija. Mums tiesiog patinka
iškraipyti formas. Be šito kvailai jaučiamės. Kai kartais nebesinori, tada vartojame
trumpinius. Daugelis tos kalbos registrų susideda, k..., iš instinktyvių gestų, o ne
sakinių. Ir šia kalba turime literatūrą? Jau kuris laikas mane dėl to graužia
abejonė. O paskui užplūsta neviltis. Turėjome, taip, kadaise turėjome visai rimtą
literatūrą, ir turime nes neįmanoma prarasti turtingą tradiciją. Galima ją
pamiršti, bet visiškai prarasti nepavyks. Vis dėlto dabar nebeturime literatūros,
turime literatūrėlę.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis kaltės
dėl to tenka pačiai literatūrai. Ir tai yra kartu felix culpa, akivaizdus
istorinis nuopelnas. Tais laikais, kurie reikalavo kraštutinių poelgių, lenkų
literatūra daugybę kartų atliko charakirį. Kuo efektingesniu būdu. Štai jums ne
kūrinys, štai kūrinio lavonas, niekingas, sumaitotas ir apgailėtinas argi ne tokie
šūksniai tebesklinda ties Andrzejewskio Išspaudomis? Tai ne meninė nesėkmė,
tai efektinga romano savižudybė. Po tokio gesto sunku gerai gyvuoti ar netgi laukti
tolesnės kūrybinės plėtotės ir nuostabių pasiekimų. Devintajame dešimtmetyje
cenzūruojamos ir neoficialios literatūros atsiskyrimas, priimtas sutinkant abiem
pusėms, rašytojams ir publikai, destruktyviai veikė patį pokalbį ir vertė nuolat
dėl politinių klausimų mėšlungiškai sukąsti žandikaulius. Jei tekdavo išduoti
meninių ieškojimų laisvę, tai atsitikdavo jaučiant akimirkos diktuojamą viršesnę
būtinybę. Literatūra po šio proceso liko sumenkusi, tačiau su dideliais nuopelnais ir
moraliniu kapitalu, kurį, keičiantis santvarkoms, tuoj pat surijo infliacija.
Nenoriu to priminti, kadangi nors sumokėta
didelė kaina tikriausiai kitos išeities nebuvo. Lenkijoje vienu metu sutapo keletas
dalykų: laisvės šokas, pagreitinta ir paviršutiniška asimiliacija vakarietiškų,
ypač amerikietiškų formų, kurios niekaip nedera su mūsų tradicija, totalinė
visuomeninės komunikacijos, vertybių, institucijų, kartų kaita, kuri nebuvo natūrali
ir nuosekli. Ir galiausiai kvailybė, arogancija ir tamsuoliškumas.
Ir to būta per daug. Neliko pokalbio, neliko
literatūros. Pasitaiko kartais koks kūrinys. Būna net, kad kūrinys išgarsėja.
Tačiau to negana. Juk nekalbame apie šlovę, pinigus, ar žiniasklaidos sukurtą
sėkmės efektą kultūroje, kuri sukasi aplink įžymybes. Pokalbio nėra.
XIX a. prancūzų literatūra kalbėjosi su vidurine
visuomenės klase. Lenkų literatūra tuo metu vis dar ginčijosi su bajorija ir
besiformuojančia inteligentija. Lenkų literatūra inteligentijai buvo adresuojama beveik
iki XX a. pabaigos. Išskyrus paskutinę šimtmečio dekadą. Lenkijoje po visuomeninių
pokyčių inteligentas susigėdo savo buvimo. Nes jei pasivadintų inteligentu, tai
reikštų, jog tiki misija ir atsakomybe, o tai praėjusios epochos vertybės. Jos
dvelkė izoliacijai naudojamu putplasčiu (regis, visiškai bekvapis? Bet vis dėlto!).
Naujoji epocha neva turėjusi remtis aiškiomis rinkos žaidimo taisyklėmis, tikėti
sąskaitos turiniu ir profesionalumu. Vidurinei klasei nebereikėjo bibliotekų; ji
klaikiai reiškėsi lėkštuose salonuose. Ir ne taip svarbu, ar ta naujoji vidurinė
klasė iš tiesų susiformavo, ar ne. Jei jos nėra, tai tuo labiau nuostabu, kad ji
sugebėjo tiek daug nuveikti. Surietė inteligentiją į ožio ragą, o gal suvijo po
šluota tiksliai nežinau, bet, atrodo, tai pavyko.
Lenkų literatūra trečiajame dešimtmetyje, tik
atkūrus nepriklausomybę, įrodė nepaprastą brandumą: ji pasiūlė naujai iškilusios
valstybės tikrovės kritiką. Ankstyvas pavasaris, Teresos Hennert romanas,
Generolas Barczas visi šie kūriniai yra meniškai brandūs ir drauge karštai
politiškai angažuoti. Jų adresatas yra inteligentas, brandus asmuo, kuris supranta, kad
pasigėrėjimas atkurtąja nepriklausomybe ir vienalaikė naujos valstybės kritika vienas
kitam neprieštarauja ir nereiškia, kad pjaunama šaka, ant kurios jis pats sėdi.
Dabartinėje Lenkijoje netgi menkas rimtesnės kapitalizmo kritikos šešėlis sukelia
paniką. Tarsi kalbėtume ne suaugusiems žmonėms. Nes nekalbame. Inteligentijos nėra,
intelektualai pasitraukė į nuošalę. Netgi rašytojų nebeliko (buvo, bet išmirė).
Liko autoriai.
Nėra literatūros kritikos. Visą XX amžių
(išskyrus paskutinį dešimtmetį) įprasta kritikos terpė buvo savaitraščiai. O
savaitraščių juk nebėra (be Tygodnik Powszechny). Yra spalvoti žurnalai. Yra
žurnalistika. Ir kultūros rubrikų žurnalistai. Jie rezga savo politikėlę. Ne
politiką, bet politikėlę: tam laurų vainikėlį, o tiems nė žodelio, nes ne
mūsiškiai. Tasai pats prieš save nuteikė, anas nereikalingai išsikalbėjo, todėl jų
nepastebėsime. Tai pragaištinga politikėlė, nes jei kasdien gautume daugybę puikių
naujų knygų, gal pavyktų ją plėtoti, ir nebūtų ji tokia destruktyvi. Bet teturime
literatūrėlę.
Kadangi nėra literatūros kritikos, žurnalistika ir
reklaminė leidėjų veikla viena kitą įsuka. Turime žiniasklaidos simuliacijas, o ne
diskusijas. Turime tik madas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo madinga manyti, kad
kalbėjimas apie tikrovę yra senamadiškas ir išsekęs. Tačiau iš to negimė didžioji
simuliacinė literatūra. Nes juk neturime literatūros, turime literatūrėlę. Ir
autorius. Pavyzdžiui, dešimtojo dešimtmečio atradimu tapo visai įdomi autorė Olga
Tokarczuk. Turtingos vaizduotės ir labai skurdaus, tiesiog netašyto stiliaus. Pats tas
aniems laikams. Be to, anuomet plėtojome tėviškės prozą be tėviškės, kurtą
migracijos ir visuotinio šaknų praradimo epochoje. Ir dar diskusiją apie
postmodernizmą, būtinybę sukurti lenkišką postmodernizmą ir taip pat
neišvengiamai jį lydinčią kovos su postmodernizmu būtinybę. Be postmodernizmo, nes
tai, ką meniniu požiūriu galima laikyti jo realizacija, priklauso septintajam
aštuntajam (Kazimierzo Brandyso proza) ar devintajam dešimtmečiui (Mieczysławo
Porębskio Z).
Naujame amžiuje mados pasikeitė. Jei anksčiau
kelti klausimą apie tikrovę buvo laikoma netaktu literatūrai, tariamai išlaisvintai
nuo tokių paprastų ir banalių įsipareigojimų, taip dabar pasitelkus šį šūkį
stengiamasi iš naujo atrasti jei ne Ameriką, tai provincialią Lenkiją. Prozos, kurią
kaip tik pradėta pastebėti, akiračiai nesiekia toliau nei mažasis septintojo
dešimtmečio realizmas. Kadangi sėkmingai pavyko pamiršti pastarųjų penkiasdešimties
metų istoriją, tai ir sugrįžtanti mažojo realizmo šmėkla nebaido. Tiesiog tai
tipiškas literatūrėlės reiškinys. Nes kokį gi realizmą ji gali pagimdyti? Tik
mažutytį.
Gyvename tokioje atmosferoje, kuri šiek tiek primena
saksų epochą. Prie saksų karaliaus gerk, valgyk ir diržą atleisk, sako patarlė.
Atitinkamas šiandienos šūkis skamba taip vartok kuo daugiau ir liesėk. Tik kad
literatūra netinka vartojimui. Literatūrėlė kaip tik tam ir skirta.
Į viršų
S t a n i s ł a w a s L e m
a s (19212006) rašytojas, publicistas, poetas, žymiausias lenkų mokslinės
fantastikos autorius, žinomas pasaulyje. Be kitų, Research Association ir Science
Fiction Writers of America organizacijų narys, Krokuvos Jogailaičių universiteto
garbės daktaras.
STANISŁAW LEM
Šachmatų lenta be šachmatų
Tikėjausi, kad ponios Nasiłowskos teiginys
jos pamflete apie literatūrėlę, esą Olga Tokarczuk rašė netašytu stiliumi,
sulauks aštrių replikų, bet taip neatsitiko. Tam tikro lygmens polemikų kultūra
nunyko. Galiausiai manau, kad Nasiłowska parašė ne pamfletą, o paskvilį. Tačiau
literatūros situacija ir man kelia liūdesį.
Mūsų kultūra pašėlusiai sulėkštėjo, o
aukštoji kultūra atsidūrė nuošalėje. Kita siaubinga mūsų silpnybė yra visiška
amnezija, pasireiškianti kaip tik tuo, kad trūksta pakartotinių geros literatūros
leidimų. Andrzejus Rosneris išleido Szczepańskio ir Filipowicziaus apsakymų rinktines,
tačiau tai pagirtina išimtis. Kai virš ko nors užtrenkiamas karsto dangtis, tai tas
asmuo nustoja egzistuoti ir visuomenės sąmonėje. Tai tinka ir tokioms didelėms
figūroms kaip Miłoszas. Manęs prašė teksto jo mirties metinių proga; parašiau, kad
Miłoszas mūsų šaly plačiuoju mastu liovėsi egzistavęs, nustelbtas rėksmingo lenkų
tautiškumo.
Suprantu, kad Vokietija, nepaisant krizės, yra
žymiai turtingesnė nei Lenkija, tačiau skirtumas tarp to, kaip abiejuose kraštuose
vertinami rašytojai ir apskritai kultūra, yra dar didesnis žinoma, Vokietijos
naudai. Tapau pagerbtas Berlyno Akademie der Künste naryste ir dabar iš ten gaunu
daugybę medžiagos. Be kvietimų skaityti kokį nors pranešimą ar dalyvauti
simpoziumuose, siunčiama informacija apie įvairias stipendijas arba apie tai, kad
Akademija kaip tik gavo naują būstinę. Tuo tarpu Lenkijoje literatūra buvo įvyta į
kampą.
Tai ypač matyti institucijų sferoje: rašytojų
draugijos vos vegetuoja. Keturiasdešimties milijonų šalies literatūra turi turėti
kažkokias organizacines formas, turi būti ir stipendijų sistema. Vokietijoje
stipendijos ir apdovanojimai lyja gausiu lietumi; pas mus vienintelė Nikės premija;
to negana jei kas parašytų įdomią studiją apie filatelistus, taip pat galėtų į
ją pretenduoti, nes taip sudarytas premijos reglamentas. Keista realybės sumaištis.
Nėra literatūros savaitraščių, literatūriniai
laikraščių priedai iš esmės neegzistuoja. Paskutinis savaitraštis, tam tikru mastu
aptarnaujantis literatūrą, tai Tygodnik Powszechny. Literatūros periodika
leidžiama, atrodo, labai mažais tiražais ir sunku ją gauti. Tas pats pasakytina ir
apie daugelį knygų. Dunino-Wąsowicziaus Lempoje nežinau, koks to leidinio
tiražas, tikriausiai nedidelis randu nemaža rišlių ir tikriausiai gan taiklių
recenzijų apie lenkų ir nelenkų literatūros naujienas, tačiau knygynuose jo beveik
nematyti; galbūt jis sklinda kažkokiais kitais keliais. Galų gale leidybos technologija
padarė tokią pažangą, kad kiekvienas, turintis kompiuterį ir spausdintuvą, gali
šimtu egzempliorių išleisti, ką tik nori, ypač eilėraščius.
Eilėraščių spausdinama baisiai daug, sprendžiant
iš to, ką gaunu iš leidyklos Zielona Sowa i Studium. Atsirišo Lenkijoje
didžiulis maišas su naujausia poezija, tik kad devyniasdešimt penki procentai tos
poezijos neturi jokių nuorodų į praeitį, niekas neiškyla kaip tąsa ar net opozicija.
Atrodytų, tarsi visiškai nebeegzistuoja tarpukario literatūra, paskui komunistinio
keturiasdešimtmečio kūryba, nekalbant apie ankstesnes epochas. Taip, Różyckis
atsigręžė į Poną Tadą, tačiau viena kregždė dar ne pavasaris. O kas
suklestėjo? Hip-hopai, repai, dainos, netgi vargšą Broniewskį imta dainuoti.
Neturime ruginės duonos ir esame tarsi Marijos
Antuanetės pavaldiniai, kuriems sakoma: jei neturi duonos, tevalgo pyragaičius.
Pyragaičių, tai yra poezijos, turime kaip šieno. Siaubą kelia abiejų lyčių
jaunųjų poezijos adeptų skaičius, nors susidariau įspūdį, kad merginų yra daugiau,
rašo Karoliui Maliszewskiui, kuris jiems atsakinėja Odroje. Pyragėliams priskiriu
ir suvešėjusią fantasy bei mokslinę fantastiką. Tai nėra priekaištai
konkretiems jaunuoliams; stengiuosi, remdamasis savo kukliomis žiniomis, kiek įmanoma
žvelgti į visumą.
Nelabai turiu ką skaityti; vertimų situacija irgi
ne pati geriausia. Pasiėmiau skandalo atmosferos apgaubtą Houellebecq'ą kas antrame
puslapyje kieno nors lytinis aktas, ir visa tai neva kyla iš didelio nepasitenkinimo
sekso ir kraujo kultūra. Užtat labai vertingas man pasirodė Viktoro Jerofejevo
Gerasis Stalinas. Ieškau tokios literatūros giliai įaugusios į tikrovę,
istoriją, politiką.
Kai pas mane ateidavo Jogailaičių universiteto
literatūrinės kūrybos studijos aspirantai (juos globojo Jarzębskis), visiems
patardavau bėgti į verslą ar informatiką. Šiandien nebūčiau tokios kraštutinės
nuomonės. Trūksta mums mailiaus, kuris turėtų potencijos veržtis už krašto ribų.
Lenkai neturi kalbėti tik lenkams, bet ir pasauliui. Jei pas mus apskritai pasirodo kokia
nors šiuolaikinė tema kaip Shuty romane Cukraus norma (tai tik pavyzdys, jų
galima atrasti ir daugiau) ji ribojasi mūsų krašto įvykiais ir kapitalizmo bei
vartotojiškumo kritika.
Užtat politikai peržengia visas ribas nesilaiko
pažadų ir t. t., o tauta visa tai srebia. Reiktų rašyti apie mūsų tikrovę, kad
ir publicistiniu stiliumi, tačiau tai paliekama žiniasklaidos specams. Niekas nenori
imtis sunkiausių temų. Gal rašytojai bijo tėvo Rydzyko? Naujosios valdžios nariai
pasistriuoksėdami pasileido į Torūnę... Kita vertus, neaišku, apie kurią Lenkiją
reikia rašyti ar apie tą pašukinę iš rytinio pasienio, ar, pavyzdžiui, apie tą
nuo Poznanės?
Galima paprastai pasakyti: senas krienas kvailystes
vapa, iš tiesų visa ne taip jau blogai. Žinoma, palengva ruošiuosi tyliai pasitraukti
į kapus, vis dėlto man atrodo, kad jei kuris nors kolega, kaip mano bičiulis
Szczepańskis, būtų sulaukęs šių dienų, jaustųsi lygiai taip pat sunerimęs.
Turime du iškilius kritikus, kurie stengiasi
suspėti su naująja literatūra: tai Czaplińskis ir Jarzębskis; visgi nėra platesnio
judėjimo, nėra mokyklų, kaip kadaise buvo Wykos mokykla. Ant literatūros šachmatų
lentos stovi atskiros figūros rikiai, bokštai, kažkur iš šono karalienė arba
karalius, keli pėstininkai, tačiau neįmanoma jų įtraukti į kokią nors partiją;
niekas su niekuo nebenori žaisti tais šachmatais!
Į viršų
M a r t a W y k a
literatūros istorikė ir kritikė, Krokuvos Jogailaičių universiteto profesorė.
MARTA WYKA
Kritikas kaip konferansjė
Nutariau parašyti, kadangi Annos Nasiłowskos
straipsnis privertė tai buvo asmeniškai naudinga užduoti sau pačiai keletą
klausimų. Galbūt jie sudomins ir skaitytoją.
1. Kodėl skaitau tiek nedaug šiuolaikinės
literatūros arba skaitau ją nekantriai ir nuobodžiaudama? Iš dalies tai lemia skaitymo
įpročiai, ir tie, kurie kritikuoja jaunuosius rašytojus, kartu nesąmoningai apnuogina
skirtingus savo įpratimus. Tačiau su įpratimu galima kovoti kaip ir su blogu įpročiu.
Svarbiausia tai, kad šiuolaikinė literatūra man kelia nuobodulį. Ir pirmiausia savo
stiliumi.
To stiliaus pagrindas totalinė naracijos
destrukcija. Bet ar tikrai kitaip neįmanoma pasakoti, tik kalba tikrovės, nuo kurios
rašytojas nori išsilaisvinti tokiu iškreiptu apsivalymu? Tapatybės įtvirtinimas kalba
tai literatūrai juk žinoma nuo seno.
Ekstatiško perdėjimo patentas... Arba
Sąvarta deklaruoja Sąvartos autorius Sławomiras Shuty. Kultinė
vartotojiškos visuomenės dezertyrų knyga kolegai žada kitas kolega (Wojciechas
Kuczokas) viršelio tekste. Bendraamžiai, arba beveik bendraamžiai, neabejoja: kiekviena
knyga, atrodo, yra toji, laukiamoji.
Kaip gyvai tai primena Ferdydurkę deja,
tik primena. Dažnai kartojama, kad Shuty ir Kuczokas yra labai gabūs, labai novatoriški
rašytojai. Dar daugiau: turi tokie būti, kadangi šiems laikams reikia autentiškų
rašytojų. Be abejonės, bet kuriems laikams reikalingi autentiški rašytojai. Vis
dėlto neketinu čia įrodinėti bendrųjų tiesų, remdamasi tomis konkrečiomis
knygomis. Jų skaitymas neteikia man malonumo nei intelektualinio pasitenkinimo.
Nepriklausau rašytojų bendruomenei. Netgi nežinau, kaip jie atrodo. Jie kelia man
priešiškumą, kurį vargiai įmanoma racionaliai paaiškinti. Greičiausiai mano
įsitikinimai jiems atrodo anachronistiniai. Žodžiu, turiu jų atžvilgiu kompleksą.
Klausiu, kodėl?
2. Mano pritarimo neskatina akivaizdžios
sociotechninės ir reklaminės priemonės, būdingos naujausiai ir naujesnei literatūrai,
manęs netraukia gebėjimas pajusti skaitymo rinkos pirmiausia rinkos nuotaikas.
Netgi gabiausieji, turintys neabejotiną pasakojimo dovaną, šaltakraujiškai jos
atsisako, kad pasirinktų vulgarų žodyną ir kalbą, atmeta naraciją, kad pagreitintu
ritmu išsakytų savo istoriją, neleisdami skaitytojui nuobodžiauti. Taigi yra įvaldę
visokeriopą techniką ir privalumus, būdingus pirmarūšei antros rūšies
literatūrai, kuri galiausiai yra būtina bet kuriam literatūros pasauliui. Labai
ilgai jos neturėjome, štai dabar turime, tačiau labai dažnai ji painiojama su
literatūra, keliančia sau kitokius tikslus.
Žinoma, negalima remtis senais ir nebeveiksmingais
pavyzdžiais. Tokie atvejai kaip Kadeno, Żeromskio ir kitų didieji romanai esminėmis
temomis šiandien nieko neišspręstų, nes laiko dvasia atrodo kitokia: dabar nelaukiama
literatūrinių pranašų, literatūros laukas yra plokščias ir nėra čia šventųjų
kalnų iškilių literatų; per lygumą link savojo tikslo gužanti rašančiųjų
minia gali kliautis pirmiausia savo miklumu.
Kokį vaidmenį tame maratone turėtų vaidinti
kritikas, kadaise tarpininkas, kartais įstatymdavys, dažnai partneris, su kuriuo
rašytojas norėdavęs kalbėtis? Nežinau, ar yra taip, kaip sako Nasiłowska kad
kritika neegzistuoja. Be abejo, ji yra, tik esmingai pakito kritiką ir rašytoją
siejantis ryšys. Tas pasikeitimas yra gilus ir daugialypis, apimantis tokias skirtingas
sritis kaip masinės informacijos priemonės, sociotechnika, operatyvumas, prestižiniai
visuomeniniai ryšiai, galimybė tinkamoje vietoje skelbti savo požiūrius,
enciklopedinis sugestyvumas, kai skrupulingai išskaičiuojant vienus ar kitus rašymo
atvejus sudaroma nepaneigiama hierarchija tokia, o ne kitokia; kritiko veiklos lauko
kintamumas (akademikas ar žurnalistas?), galiausiai buvimas savu biču (o kiekviena
tokia grupė vartoja savą tarpusavyje suprantamą kalbą) ir visas šis vaidmenų
perviršis ypatingu būdu tarpusavyje niveliuojasi. Nes triukšmas yra toks didelis, kaip
masinėse spektaklio scenose, ir joks ypatingo tembro balsas jo nepramuša.
Ar kritika turėtų sugrįžti pirmiausia prie
filosofinių pagrindų, o kritikas, perskaitęs Hegelį, patobulintų savo negrabius
analizės bei vertinimo įrankius ir pagaliau perkeltų
skaitymointerpretacijosvertinimo procesą į metafizikos lygmenį? Skaityti kritiką
rašytojui nerūpi; tai rašytojams gali rūpėti su viena sąlyga jei patys skaito
(filosofiją). Gali tai būti visiškai skirtingi filosofai, tai liudija praeityje
nedaugelį sudominusi diskusija tarp Karolio Irzykowskio ir Witkacy grynosios formos tema;
tai klasikinis pavyzdys, kaip yra išsakomi priešingi požiūriai, argumentuoti aukštu
filosofinio mąstymo lygmeniu. Bet tai tikrai nebegrįš.
Kadaise Janas Błońskis rašė apie padrikus seno
kritiko skundus. Skundai yra beprasmiški, kadangi užsisklendžia ties sava gedulinga
poetika. Skundai prasmingi tada, kai kažką paaiškina mums apie tokius subtilius dalykus
kaip literatūrinis pasaulėvaizdis, atsiskleidžiantis per skirtingų kartų patirtį.
Manau, kad negalima jų išbraukti iš šiandieninės literatūros panoramos tame
plokščiame lauke mums išryškėtų bent šiokie tokie orientaciniai taškai. Ir jų ten
yra.
Vienas geriausių poetinių vadovų po tą spąstų
pilną lauką gali būti Marcino Świetlickio eilėraštis Pokalbis (baigiantis
šimtmečiui), kuris prasideda eilute: Tygodnik Powszechny redakcijoje suskambo
telefonas.
Pakėliau ragelį. Ragelyje atsiliepia Czesławas
Miłoszas neabejotinai Czesławo Miłoszo balsu... Tas, kuris pakėlė ragelį, atsako
kaip ir reikia tikėtis Marcino Świetlickio balsu. Tai prašyčiau pakviesti
ką nors kitą nusprendžia Czesławo Miłoszo balsas.
Nesu nė vieno tų balsų pusėje. Tačiau jie
užkoduoti mano kritinėje sąmonėje ir joje nuolat ataidi.
Bendravimo kodas tarp rašytojo ir rašytojo, paskui
tarp kritiko ir rašytojo tapo priklausomas nuo kartos. Bandymai išgalvoti naują
kodą atrodo pasmerkti nesėkmei. Todėl kritikas bent kol kas liks konferansjė,
giriantis savo spektaklį (geriausiai kabareto stiliumi...).
Pageidavimas ko nors kito atrodo juokingas
(nors gilumoje ir skausmingas). Vienadienė literatūra laukia ir lauks nereflektuoto
pritarimo kritikai ir toliau lauks naujo, Mrožeko lygio spektaklio. Scenoje ir toliau
viešpataus parodomieji mazochistai, dienos prekių gerbėjai, skirtingų orientacijų
atstovai bei sadistai. Prašau tai suprasti metaforiškai.
Į viršų
R a d o s ł a w a s W i ś n
i e w s k i s (g. 1974) gyvena Brzege, vienas Gyvųjų poetų draugijos
įkūrėjų, dviejų poezijos rinkinių autorius, žurnalų Odra, Studium,
interneto svetainių www.nieszuflada.pl, www.literackie.pl bendradarbis.
RADOSŁAW WIŚNIEWSKI
Laiškas iš periferijos
Virš lenkų literatūros klajoja eilinių
diskusijų šmėklos. Kad kažkas negerai, turbūt jaučia kiekvienas. Visgi nėra
vieningos nuomonės dėl to, kokia literatūros ar literatūrėlės negalia.
|
...juk tai miestas, kylantis iš slėnio
Karolis Maliszewskis. Pažadas |
Negalime būti tikri, kad diagnozės ir receptai
yra tikslūs, nes nežinia, ar skiriami tikrajam pacientui. Šią problemą taikliai
aptarė Julianas Kornhauseris, rašęs apie kelias literatūrinės apytakos sferas.
Rūpestį kelia ne tai, kad tos sferos yra, tačiau tai, kad tarp jų pernelyg maža
perėjimų. Juk kalbame apie literatūrą, kuri suvoktina ne tik kaip tekstų rinkinys,
bet ir žmonių, knygų, įvykių, objektų tarpusavio ryšių sistema.
Turime nišų sankaupas; archipelagai plyti labai
arti vienas kito, bet tvarkosi pagal savas taisykles. Nes vieni dėsniai valdo poezijos
archipelagą, kiti prozos salą. Pavyzdžiui, poezijos neveikia atsakomasis ryšys,
susijęs su tiražo pardavimu. Galbūt dėl to, viena vertus, šiuolaikinės poezijos
kalba linksta į stiliaus hermetizaciją, bet, kita vertus, palyginti didelė meninės
saviraiškos laisvė skleidžiasi vienalytėje aplinkoje, kurioje koegzistuoja labai
įvairaus amžiaus ir patirties autoriai. Laisvoji Poetų Respublika ši metafora ne
taip jau ir nutolusi nuo tikrovės. Prozai pastaraisiais metais teko kur kas nuožmesni
rinkos išbandymai, ir tai lėmė, kad ji uzurpavo visuomenės sąmonę, tačiau toji
uzurpacija vis dėlto neatnešė ypatingos kokybės.
Visa tai verčia manyti, kad neįmanoma sukurti vieno
rišlaus pasakojimo apie pastarųjų metų literatūrą ar literatūrėlę, ypač jei
atsižvelgsime į faktą, kad atsirado visiškai nauja rašytinio žodžio sklaidos terpė
internetas. Terpė, kurios galimybės Lenkijoje atrodo ir toliau menkai panaudojamos
bet apie tai vėliau.
B a n g a i r t e r p ė
Kad banga galėtų plūsti, jai reikia terpės.
Jei literatūros diskusijos panašios į šauksmą tyruose, taip yra ir dėl to, kad
diskursui trūksta terpės. Dauguma yra įsitikinusi, jog tam, kad literatūra galėtų
palyginti laisvai alsuoti, reikalingas viso krašto mastu leidžiamas laikraštis,
geriausiai savaitraštis, savotiškas literatūrinis centras. Atrodo, kad tokiam
savaitraščiui galimybių veikiau nėra, ir nostalgiški atodūsiai nieko nepakeis.
Intensyviausia spauda, vadinama literatūrine, tai geriausiu atveju kas du mėnesius
išeinantys žurnalai, dažniausiai kas ketvirtį, gyvuojantys nuo dotacijos iki
dotacijos, nuo redakcijos azarto iki visiško jos nuopuolio.
Paskutinė galimybė sukurti periodinį leidinį,
kuris sutelktų skirtingų literatūrinių bendruomenių balsus, buvo Poznanės Nowy
Nurt (Naujoji srovė), uždarytas 1996 m. Šiandien literatūrinės spaudos
teoriškai yra daug, bet dauguma jos miega žiemos miegu, t. y. paprastai publikuoja
vieną numerį per metus arba merdi klinikine mirtimi leidinys tariamai egzistuoja tik
tam, kad redaktoriai galėtų pailginti savo biografijų aprašus kituose leidiniuose...
19961997 m. lūžis atrodo reikšmingas ir todėl,
kad 1997-aisiais buvo įteikta pirmoji Nikės premija (Politikos diplomai, vėliau
tapę nepriklausoma premija, pradėti teikti anksčiau, nuo 1993-iųjų). Šie du
išoriškai nesusiję įvykiai (Nowy nurt žlugimas ir Nikės gimimas) atskleidžia,
kad akivaizdžiai pasislinko svorio centras, pakito literatūros egzistencija viešojoje
erdvėje. Formų tęstinumą pakeitė eventizmas, t. y. gyvenimas literatūra tik
pasitaikius progai, priebėgomis, bendravimas su kultūra kaip Įvykiu ar Žaidimu.
Literatūros susiliejimas su masinės informacijos priemonėmis šioje diskusijoje buvo
išsamiai aptartas. Turbūt nieko bloga tai nereikštų, jei egzistuotų pusiausvyrą
išlaikančios instancijos, kokie nors kontrolės ar savikontrolės mechanizmai. Tačiau
vietoje jų leisgyvės terpės laikraščiai, skyriai, bendrijos, draugijos
surengia... diskusijas, kurios, kaip buvo taikliai pažymėta, regis, užima pačios
literatūros vietą, bet kadangi negali pakeisti situacijos, neatlieka pusiausvyros
palaikytojų vaidmens.
Ž l u g u s i ų v i l č i ų i n t e r
n e t a s
Daugelis balsų, tarp jų ir diskusiją pradėjęs
Annos Nasiłowskos tekstas, reikalauja pripažinti literatūrą kaip dialogo, polilogo,
komunikacijos formą. Drauge nė vienas diskutantas nesiėmė plačiau svarstyti interneto
vaidmens. Tačiau daugelis tyrimų rodo, kad tie, kas naudojasi internetu kaip pagrindiniu
informacijos šaltiniu, kartu perskaito daugiausia knygų ir sugeria daugiausia
spausdinto žodžio. Jei literatūra turi būti pokalbis apie pasaulį, o jos dalyvius
kankina vis kurtesnės sienos, kurioms kalbama kodėl niekas neprabyla apie bendro
visos literatūros internetinio portalo, tinklo bendrijos, skirtos literatūrai,
trūkumą? Kodėl niekas nė ašaros neišliejo prieš dvejus metus, žlugus vienam
įdomiausių internetinių leidinių, literatūros savaitraščiui www.tin.pl?
Prieš internetą, kaip literatūros sklaidos
priemonę, noriai pasitelkiamas argumentas, kad čia skelbtis gali bet kas, o vienintelė
kliūtis tai tinklo prieinamumas. Todėl nenuostabu, kad vis daugėja beverčių
autorinių svetainių ir svetainėlių, skirtų literatūrai, kūrybai ir savimeilei. Vis
dėlto reikia pabrėžti, kad ir internete ne kiekvienas gali skelbtis kur panorėjęs,
kad yra tinklo vietų, kuriose autoriams iškeliama tam tikra kartelė, ir ne tik
remiantis administracinių-redakcinių sprendimų galia bei skoniu, bet ir to serverio
vartotojų opinijos jėga. Taip kadaise veikė serveris www.poezja-polska.art.pl,
taip būta ir su www.tin.pl, taip tikriausiai tebėra svetainėje
www.nieszuflada.pl, grupėje pl.hum.poezja. Su šiomis ir panašiomis svetainėmis bei
iniciatyvomis užaugo karta, poetinė e-kohort@, kurios natūrali pirmosios
bendruomeninės patirties terpė buvo tankus internetinių dienoraščių, autorinių
svetainių, diskusijų forumų, atvirų, pusiau atvirų ir uždarų serverių voratinklis.
Net jei užsispirtume, kad linternetas tiekia
menką ir silpną literatūrą, sunku būtų užginčyti tokį internetinės sklaidos
privalumą kaip komunikatyvumas ir interaktyvumas. Šiuo požiūriu internetas ir toliau
lieka visokeriopų vilčių dar teikianti priemonė. Galbūt veikti internete nėra taip
patogu, kaip sėdėti visagalėje redakcinėje komisijoje ar saloniniame kūrybos vakare,
kur bendravimas lengvai nuspėjamas. Internete nėra saugios hierarchijos, išblėsta
bendravimo konvencijos, adresantas dažnai tampa adresatu, tarpininkas adresantu, o
adresatas inkvizitoriumi; taip subliūkšta priklausomybių piramidė. Tie, kas
skundžiasi vienakrypčiais ryšiais, kam trūksta intensyvaus atsako, neabejotinai tai
atras interneto svetainėse.
Dar viena maža pastaba vienas pirmųjų tokių
serverių, www.poezija-polska.art.pl, rodo 870 822 apsilankymus, kitas serveris,
tapęs sėkmingos idėjos sinonimu, www.nieszuflada.pl sulaukdavo iki 1600
ir daugiau apsilankymų kasdien, tai sudaro apytikriai milijoną per mėnesį. Ir nors
dažniausiai čia lankosi tie patys asmenys (dėl to vartotojų skaičių reiktų
sumažinti iki kelių, daugiausia keliolikos tūkstančių), jų yra vis tiek gerokai
daugiau, nei perkančių didžiausius literatūrinius ar visuomeninius-kultūrinius
spaudos leidinius Lenkijoje.
Perspektyviausias kelias atkurti terpę, kurioje
sukiltų bangos, būtų sudaryti vientisą tinklo-spaudos struktūrą. Kol kas nieko
panašaus padaryti nepavyko. Netgi Literatūriniam Arturo Bursztos biurui yra labai toli
iki tokio projekto realizacijos, nes jis nespausdina reguliaraus periodinio literatūros
leidinio, o apie interaktyvumą jo svetainėse sunku ir kalbėti. Vis dėlto neįmanoma
užginčyti didelio Arturo Bursztos firmos ar, pavyzdžiui, korporacijos Ha!Art
pasisekimo, kurį daugiau ar mažiau pavyksta suderinti su kokybe. Viena jų sėkmės
paslapčių ieškojimas, kaip sujungti elektroninius ir popierinius
literatūrinės sklaidos kelius.
K r i t i k a p o v a n d e n i n ė
i s t o r i j a
Pamokanti buvo serverio www.literatorium.pl,
kuris turėjo perspektyvų sukurti lenkų kritikos piliečių platformą, iškilimo
ir nuopuolio istorija. Keletą mėnesių serveris gyvavo ypač intensyviai, o kai kurių
diskusijų impulsyvumas beveik prilygo gyvam pokalbiui. Vienu momentu, kaip tik
diskutuojant apie lenkų poezijos, sukurtos po 1989 m., skaitymo metodus, komunikacija
nutrūko kaip internete būna regis, atsitiktinėje ir netinkamoje vietoje.
Esminis posūkis įvyko susidūrus dviem kritikų
sparnams praktikams su akademikais ar, jei norite, analitikams su
empirikais. Bendra erdvė suiro ne tiek dėl to, kad pritrūko tarpusavio supratimo
tarp abiejų grupių, kiek dėl to, jog nebuvo atpažinti viena kitos metakomunikaciniai
stiliai. Eksperimento (nes tai buvo savotiškas kritinisliteratūrinispsichologinis
eksperimentas) dalyviai, užuot pasinaudoję susidūrimu savo kritinėms nuostatoms
išryškinti, perėjo į konfrontacijos kalbą. Dialogas virto pasigalynėjimu, ir kai
paaiškėjo, kad kalbama apie skirtingas literatūras, skirtingas poezijas, niekas
nebesugebėjo to ramiai priimti. Atrodė, tarsi parašiutininkai mokytų narus plaukioti,
o narai mokytų parašiutininkus, kaip tiksliai nusileisti ant žemės. Tygodnik
Powszechny puslapiuose vykstanti diskusija atskleidžia, kad visas iš slėnio
iškylantis miestas lieka nepastebėtas, tarsi kartotųsi serverio literatorium
istorija, tik šįkart ant popieriaus. Gali būti, kad tų miestų yra kur kas daugiau.
M i e s t a s , i š k y l a n t i s i š
s l ė n i o
Kaip žiūrima, taip matoma. Rašau iš vietos,
esančios kelioliktoje literatūrinės apytakos sferoje, iš periferijos, mažo miestelio,
kuriame, jei ne internetas ir bedarbystė, verčianti važinėti į tolimesnį darbą,
neturėčiau ryšio su literatūrine spauda. Literatūrinės spaudos visoje šalyje galima
gauti keliasdešimtyje pardavimo vietų, ir tai efektyviai susiaurina visas diskusijas bei
nuslopina rezonansą iki kelių nuspėjamų pavardžių. Tačiau matau, kaip intelektinio
gyvenimo pradmenis naikina savivaldybių tarnautojų sprendimai, matau merus ir
patarėjus, lengva ranka pažeriančius penkiasdešimt tūkstančių zlotų
koncertuojančioms pop-žvaigždutėms, kurios, kaip Bulgakovo eršketas, yra ne pirmo
šviežumo. Tie patys valdininkai nenori gelbėti bibliotekos, sumažinti nuomos mokesčio
vieninteliam miestelio knygynui (Aš ten knygų neperku ir kažkaip išgyvenu,
kadaise pasakė vieno miesto kultūros komisijos pirmininkas). Išskaičiavimas paprastas
pramogų metu galima pasirodyti vadinamiesiems rinkėjams, atsistoti šalia scenos
kaliausės, kuri nusišypsos, ir nauja kadencija kišenėje.
Literatūra yra tolima tokioms pramogoms, ir dar
blogiau potencialų rinkėją moko mąstyti, verčia būti kritišku, pilietį padaro
sudėtingesniu valdžios partneriu. Po trumpo laiko tarpsnio, užspringus laisve nuo
vienaip ar kitaip suvokiamo Centro diktato, nevalstybinės organizacijos, užsiimančios
literatūra, atrofuojasi, o juk prieš kelerius metus jos buvo provincijos druska, veikė
dažniausiai sutartinai su miesto bibliotekomis ir vietiniais kultūros centrais. Kada
matau, kad bendrija, kurią su draugais ir draugėmis kūrėme 1990-aisiais, yra
paskutinė tokio pobūdžio iniciatyva šimto kilometrų spinduliu išsilaikiusi nuo anų
laikų, mane apima keista nuojauta, kad iš esmės literatūros (ar literatūrėlės)
lygis gali būti susiejamas su pilietinės visuomenės lygiu.
Neatsitiktinai literatūra šiandien egzistuoja
dažniausiai priklausoma nuo turtingųjų kaprizo (plg. Nowy Nurt, leidyklos
Zielona Sowa, Nikės, Politikos diplomų istoriją), veikdama inertiškai
(išlikusios senųjų organizacijų ar profesinių rašytojų sąjungų formos) arba
stumiama valstybės (plg. Kultūros ministerijos ar Knygos instituto veiklą); ir tai
neišeina jai į sveikatą. Literatūrai būtinas glaudus atsakomasis ryšys, terpė,
kurioje galėtų sklisti, podirvis, kuriame galėtų įaugti, taip pat
metakomunikacija tarp skirtingų jos apytakos sferų. Be viso to sunku tikėtis, kad
išeisime už mūsų šiltą literatūrinį getą juosiančių užtvarų. O gete skųstis
galima iki soties. Be rezultatų.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|