|
<< Atgal
VYTAUTAS ALMANIS
Slaptais Altajaus takais
Devyniolikto šimtmečio
detektyvas
Susitikimas
Archeografas Pokrovskis
žino, ko ieškoti, tik nežino kur
Mes žinome kur, bet nežinome ką
Trobelė taigoje
Po dvidešimties metų
Į viršų
Devyniolikto šimtmečio detektyvas
Devyniolikto šimtmečio pačiame viduryje Urale,
Ust Ujsko stanicos kazokas Vladimiras Tregubovas budėjimo metu atsitiktinai randa
sentikių paliktą knygą ir ją perskaito. Sentikių knyga visiškai pakeičia šio jauno
kazoko gyvenimą. Nors kazokai anuo metu gyveno gana laisvai, pasiturimai, bet V.
Tregubovas nutaria maištauti. Buvo du keliai maištauti atvirai arba bėgti nuo
valdžios į atkampias vietas. Sentikiai teigė, kad caras yra pats Antikristas, tad
Vladimiras ieško sau bendraminčių, netrukus jų suranda ir prie visų pasako, kad
daugiau netarnausiąs Antikristui, o tik pačiam Dievui. Tokio kazokų nepaklusnumo čia
dar nebuvo, tad kyla didelis triukšmas, vietinė kazokų vadovybė nebežino ką daryti
ir iš Orenburgo pasikviečia generolą Perovskį. Šis vienas to reikalo taip pat
nesiryžta spręsti, o pasiima kartu dar kelis generolus, pravoslavų cerkvės aukštus
pareigūnus ir visi kartu įkalbinėja kazokus, jog šie atsisakytų savo žodžių.
Netarnausim Antikristui! užsispiria penki kazokai, ir generolai su protopopu
siunčia raštą pačiam carui. Šis uždeda ant rašto rezoliuciją: Bausti.
Bausmė 3 000 lazdos smūgių, vedant kazokus per kareivių rikiuotę. Po 500 smūgių
du kazokai miršta, o likę trys pusgyviai vežami į karo ligoninę, kad, juos
pagydžius, vėl būtų galima tęsti bausmės vykdymą. Dar vienas kazokas miršta
ligoninėje, o likusių dviejų V. Tregubovo ir Aleksejaus Kiseliovo pasigaili:
juos, sukaustytus grandinėmis, varo pėsčius penkiolikai metų katorgos darbams į
Irkutską.
Po dvidešimt penkerių metų apie V. Tregubovo
gyvenimą viename slaptame Altajaus skite buvo rašoma knyga Stebuklinga apysaka,
iš jos ir žinome kai kuriuos čia pasakojamus įvykius. Varomi į Irkutską jie
sutinka vieną žmogų, kuris moko katorgininkus, ką reikia daryti, kad šiems pasisektų
pabėgti. Vėliau, lyg atsitiktinai, kai buvo tremiami dar kartą, kazokai vėl sutinka
tą patį paslaptingą keleivį. Tik vėliau V. Tregubovas suvokia, jog sutiktasis
keleivis išvaizda, amžiumi buvo visiškai panašus į Jėzų Kristų. Taip abiem
nuteistiesiems pavyksta pabėgti ir jie po kurio laiko laimingai pasiekia savo namus.
Čia, Uralo miškuose, bėgliai įkuria skitą, bet vienas kaimietis juos įskundžia
valdžiai, ir V. Tregubovas antrą kartą atsiduria katorgoje, vėl Irkutske. Tada bėga
antrą kartą. Dabar bėgliai nutaria išvykti kur nors toli, į Kaukazą, gal į turkų
žemę, Ukrainą. Pirma siunčiamas žvalgas, kad surastų tą palaimingą žemę,
Baltųjų Vandenų Šalį. Ir suranda tai Altajus, kur po ilgų klajonių bėgliai ir
atsiduria. Čia jie, sentikiai, stato namus su aukštom ir aklinom tvorom, klėtis, turi
savo skriptoriumą, mūsų dienomis jis vadintųsi lyg ir kokia knygų leidykla. Tik
sentikių knygos yra rašomos ranka, erelio plunksna, gražiomis, įmantriomis
senoviškomis slavų raidėmis. Kartais medžiotojai ar šiaip atsitiktiniai žmonės
pastebėdavo taigoje įsikūrusius bėglius. Žinia, kad kažkur Altajaus gūdžiuose,
atkampiuose tarpekliuose gyvena žmonės, pasiekė ir valdžios pareigūnų ausis. Ne
vieną kartą ginkluoti kareivių būriai užpuldavo skito gyventojus, bet jiems pavykdavo
laiku pasprukti. Ne veltui sibiriečiai sako, kad toliau padėsi, arčiau pasiimsi. Toli
už snieguotų viršūnių, už ledo laukų paslėpti skitai sunkiai buvo surandami ir
svetimą žmogų ten iš anksto pastebėdavo. Skito gyventojai greitosiomis pasiimdavo su
savimi pačius vertingiausius daiktus: ranka rašytas senovines knygas, ikonas, o kitką
tvirtus maumedžio trobesius su visa manta padegdavo, tam reikalui visada prie
namo sienos būdavo sukrauta krūva sausų šakų.
Bėgliai susirenka jau kažkelintoje vietoje, kuria
tvirtą, ilgalaikę buveinę, turi net nedidelę vario liejyklą. Varis reikalingas
knygoms papuošti, padaryti joms tvirtus ir įmantrius užraktus. Pačių knygų
viršeliai taip pat ne paprasti iš čia pat vaikštinėjančių maralų gerai
išdirbtos odos. Bet vieną kartą gausi karinė komanda apsupa skitą, ir dabar V.
Tregubovas suimamas jau trečią kartą. Vedamas į Bijsko kalėjimą jis vėl pabėga,
dabar jau visam laikui. Daugiau nei jo, nei iš naujo sukurtos bendruomenės niekas
neberanda.
Valsčiaus viršaitis, kurio karinis būrys paėmė
į nelaisvę skito gyventojus, rekvizuoja rankraštines knygas. Tiesa, vėliau tas knygas
jis visai nebrangiai parduoda kitiems sentikiams, nors ir tada jos nepigiai kainavo.
Apie V. Tregubovo gyvenimą vėliau sužinome iš jo
palikto rankraščio, kur minėti įvykiai baigiasi antru pabėgimu iš Irkutsko katorgos.
Kas buvo po to, gauname žinių iš kitų šaltinių. O kas dėjosi po paskutinio,
trečio, pabėgimo lieka tik spėlioti.
Į viršų
Susitikimas
Ant aukštų Ust Semos valgyklos medinių laiptų
pats su savimi galynėjasi keršabarzdis seniokas. Nors šiuo metų laiku saulė tiesiog
tirpdo Katunės pakraščių akmenis, jis dėvi vatinuką, kreivai uždėtą žieminę
kepurę, o prie diržo mediniame dėkle maskatuoja ilgas, beveik siekiąs kelius, peilis.
Iš pradžių aš pašiepdavau čionykščius vyrus, kam jie nešioja peilius, anot jų,
tinkančius eiti ant meškų, nors daugelis jų meškos ir akyse nėra regėjęs. Su
peiliais prie šono (ir su kambarinėm šlepetėm) vyrai vaikšto po kaimą, eina į
svečius, partinį susirinkimą, už tvartelio visur. Tik kažkaip pats nepajutau,
kaip radėjau taip pat nešioti peilį, kurį man už tris rublius pardavė tokia
moteriškė, kurios vyras grasinosi, kai jam šioji neduodavo pinigų atsipagiriojimui,
pasipjauti. Net vykstant atostogų į Lietuvą man prie šono mataruodavo peilis, nukaltas
iš kietų traktoriaus guolių, ir ilgai nesuprasdavau, kodėl koks nors sutiktas žmogus
stengdavosi laikytis nuo manęs kuo toliau, o staiga užkalbintas atšlydavo į šalį.
Kartą, grįžtant atostogų, naktį du įkaušę
vyrai Rygos autobusų stotyje be mažiausio preteksto siūlėsi duoti man į sprandą. Aš
kaip tik laiku praskleidžiau savo brezentinės striukės skverną, ir jų žvilgsniai
sustingo ties mano peiliu, didumo kaip lietuvio kaimiečio kiaulaskerdis (pas mus jį
vadina dunciu). Akimirksniu jų ketinimai keičiasi, jie ima mane vadinti draugu,
bičiuliu, broliu ir dar siūlo išgerti kartu su jais. Tuo pat metu pasipasakoja savo
nesudėtingo gyvenimo neišgalvotas biografijas. Štai, vakar gavę algą, pakeliui į
namus užsuko pas lyg ir pažįstamas moteriškes ir dabar sliūkina visai tuščiom
kišenėm pas savo piktas ir karingas žmonas. Manė apturėsią bent šiokią tokią
kompensaciją ir sielos atgaivą už prarastus pinigus, kai pamatė mane vieną tuščioje
bei tamsioje autobusų stotyje, ir še tau, kokia nesėkmė!..
Šiandien kaip tik pasitaikė tokia sėkminga ir reta
diena, kai į valgyklą atvežė midaus. Midus stiprus gėrimas, tad vieno butelio iš
pradžių atrodo lyg ir mažai, o du jau per daug.
Pagaliau gerai įkaušęs seniokas ryžtasi ir,
atsiplėšęs nuo mėlynai dažytų turėklų, pasileidžia vis greitėdamas laiptais
žemyn, ir jeigu ne aš, būtų tiesiu taikymu niurktelėjęs į stiprią Katunės srovę.
Iš po vešlių antakių senis kurį laiką
gręžioja mane mažomis akutėmis ir nelauktai siūlo:
Ei, vyre, einame į valgyklą, dar truktelėsime!
Buvau pasiruošęs griežtai ir trumpai atsisakyti,
bet kažkaip netyčia išsprūdo:
Eime
Senis geria jau nebenorėdamas, o kad reikia, vis
mini, kad turįs prie Belajos upės didelį bityną, dar murmėjo apie kažkokias knygas,
bet aš jo nebeišklausiau iki galo, nes į valgyklą įpuolęs paauglys lyg skerdžiamas
subliuvo:
Autobusas!
Visi kaip paklaikę vienu tuntu išgarmėjo pro storu
veltiniu apkaltas ir stiprių spyruoklių prilaikomas duris, vienoje rankoje laikydami
kelionmaišius, o kai kas ir paprastą maišą, kitoje nebaigtą gerti midaus butelį,
ir puolė laiptais į apačią. Per tą laiką, kol sėdėjome valgykloje, laiptai tapo
dvigubai aukštesni, be to, dar pavojingai siūbavo. Autobusas stovėjo gal minutę, tad
kas nespėjo į jį įsigrūsti, paliko laukti kito, kuris teoriškai turėjo čia vėl
stabtelėti po dviejų dienų apytikriai tokiu pat laiku.
Į viršų
Archeografas Pokrovskis žino, ko ieškoti, tik
nežino kur
Apie 19611962 metus, kai mes visą laiką
alkani bastėmės po Baščelako, Korgono, Anujo ir kitų kalnagūbrių juodąją taigą,
archeografas Nikolajus Pokrovskis triūsė Maskvos ir Novosibirsko muziejų požemiuose,
kilnodamas tonas senų rankraščių. Archeografas savanoriškas katorgininkas, kuris
ištisus mėnesius ar metus sklaido sulipusius senų knygų puslapius ir, nepraleisdamas
nė raidelės, turi perskaityti gausybę kanceliarinių knygų, kol vieną dieną suranda
kokią mažytę nuorodą, vedančią jį prie ieškomo dalyko. Tik dažnai visai neaišku,
kas yra tas ieškomas dalykas ir kur jis yra. Tai tas pats, jei taigoje užtiktum prieš
mėnesių mėnesius įspaustas žemėje pėdas, iš kurių reiktų nustatyti, kas, kur,
kada ir ko šiuose kraštuose vaikštinėjo.
Iki šiol senų rankraščių ir knygų tyrinėtojai
manė, kad jų reikia ieškoti tik Šiaurėje. Vėliau senų raštų kai kas užtiko jau
ir Vakarų Sibire Tiumenėje, Tobolske. Buvo šiokių tokių žymių, jog senoviškų
knygų galėtų būti ir Altajuje. Kiekvienais metais archeografas N. Pokrovskis rengdavo
ekspedicijas į kalnus, po juodąją taigą, vildamasis rasti skriptoriumą viso
gyvenimo archeografo svajonę ir tikslą. Bet sutiktieji senukai atkakliai ir vieningai
teigė, jog jokių senų knygų ir akyse neregėjo, jų čia nesą ir nebuvo, skaitą tik
šiuolaikinius laikraščius bei žurnalus, nieko negirdėjo apie kažkokį skriptoriumą,
esą mažai raštingi, visiškai nesidomi jokiomis senovėmis, o save laiką paprastais
tarybiniais piliečiais.
Beje, pačiame tolimiausiame bityne kur nors prie
Korgono belokų, piemenų trobelėje prie aukštikalnių ežerų, sukiužusioje zaimkoje
juodojoje taigoje, visur matydavau laikraštį Krasnaja zvezda. Kodėl čia visi
taip mėgo ir skaitė tą laikraštį neaišku.
Ieškotojai archeografai buvo įsitikinę, kad
tikras, klasikinis sentikis būtinai augina vešlią barzdą, negeria degtinės ir
nerūko. Šitas išankstinis sentikio portretas tyrinėtojus dažnai nuvesdavo į
aklavietę.
N. Pokrovskis vėliau apmaudavo, kad kai kurie jo
sutikti senukai, kurie dėjosi nieko neišmaną apie senas knygas, rankraščius,
sentikystę, buvo kaip tų retų knygų perrašinėtojai, jų savininkai, o vienas jų,
iš pažiūros ir būdo toks paprastutis senelis, kokių sutiksi visur, turėjo
skriptoriumą ir keliasdešimt šešiolikto ir septyniolikto šimtmečio knygų. Jis pats
knygas įrišdavo iš naujo, taisydavo varinius užraktus, perrašydavo sugadintus
puslapius.
Kartais mokslininkas būdavo visai netoli paslapties
įminimo tereikėjo štai šiuo vos įžiūrimu takeliu pasukti į dešinę, o kitur
slėniu paėjėti pirmyn gal kokį pusdienį, kartais ilgėliau apsistoti vienoje vietoje,
apsižvalgyti arba, atvirkščiai, paskubėti. Bet užteko su kaupu ir to, ką surado.
Nors lyg ir pačią mažumą, bet N. Pokrovskis ir iš tos mažumos užsidirbo mokslų
kandidato vardą, o netrukus gavo ir daktaro laipsnį.
Į viršų
Mes žinome kur, bet nežinome ką
Kartą, ieškodamas raudonosios šaknies,
užkopiau į pačios Krisanichos, vieno iš Baščelako kalnagūbrio belokų,
viršūnę. Pasirodo, jog jau iki manęs čia šeimininkavo meškos, savo stipriomis
letenomis traukusios iš žemės labai saldžią ir skanią raudonąją šaknį. Raudonoji
šaknis botanikų dar neaprašyta, už tai ją gerai žino aplinkinių kaimų, skitų,
bitynų senukai. Kai susiruošdavau į kalnus, jie prašydavo tos šaknies parnešti.
Raudonoji šaknis ilgaamžiams buvo geriausias vaistas iš geriausių kitokių gydomų
žolių o tokių čia augo į valias nepripažino.
Dabar nuo Krisanichos beloko apvalios
viršūnės aplink matau vienintelį tikrą keržakų kraštą, ieškojimų
pradžią ir pabaigą. Kaip gerame miškų žemėlapyje matau taigą visokią:
šiaurės pusėje visai žemai reti drebulynai, šviesūs beržų gojeliai, už jų
gūbriuotos stepės su pernokusiom laukinėm žemuogėm ir iki pat horizonto sidabrinės
spalvos kiečiais banguojanti sausa lyguma, o į kitą, kalnų pusę, stovi šimtamečiai
žaibų nutrankytom viršūnėm maumedžiai, žydinčių laukinių lelijų jelanės
su ten besiganančiais maralais, kiek aukščiau žiemą vasarą tamsi kėnių taiga,
žolės, aukštumu lenkiančios raitelį, laukinių bičių drevės, meškų guoliai ir
žvėrių bei žmonių suminti slapti takai. Netoli sniego drūti, kankorėžiais
aplipę kedrai, gausūs lediniuoti upeliai, retos medžiotojų trobelės. Dar akmenų
slenkančios upės kurumai, raudonoji, auksinė šaknys, sniego ir ledo laukai.
Viršūnė.
Šių kalnagūbrių Baščelako, Anujo, Korgono,
Tigireko ir kt. pirmieji gyventojai sentikiai bėgliai tarėsi radę žemėje rojų.
Visko čia buvo pilna žvėrių, paukščių, žuvies, laukinių bičių, vaistinių
ir valgomų augalų, miško uogų, kedro riešutų rink iki gyvenimo galo, vis tiek
visų nenurinksi; juodžemis mažiausiai metro storio, nėra ponų, valdžia nespaudžia,
o jei ir kiek spaudžia, tai pačią mažumėlę
Bet praeina kiek laiko, ir sentikiai
jau nerimsta, slapčia renkasi savo maldos namuose prie žvakių šviesos ir variu
kaustytų ikonų tariasi, ką pasiųsti į žvalgybą, kad rastų taką į dar
geresnę žemę.
Vieną tamsią naktį visos šeimos išeina link belokų,
brenda per kalnų upes, lipa sniego laukais, byrančiais akmenynais kurumais,
vis tolsta ir tolsta nuo Altajaus, kol po ilgų klajonių atsiduria Gobio smėlynuose, kur
vandenį regi tik miražuose. Pakelėje nuo ligų, bado, laukinių ordų, troškulio lieka
gulėti vyrai, moterys, vaikai, o vieną dieną paskutinis likęs gyvas vedlys senolis,
pajuodęs ir išdžiūvęs saulėje, virš juodų smėlynų mato ežerą, jo viduryje
salą, girdi varpų skambesį ir regi vandens paviršiumi link jo tyliai skriejantį
luotą su jame stovinčiais vienuoliais
O štai kas buvo kiek vėliau pas mus, Lietuvoje.
Praleisiu gyvenimą Altajuje, grįšiu į tėviškę. Beržėnų girininkija ir jos
apylinkės tai buvo tikra lietuviška Baltųjų Vandenų Šalis, tad ko ten negyventi.
Bet ne, kaip tie sentikiai ieškotojai vis ėjome ir ėjome iš vieno Lietuvos krašto iki
kito, kol pagaliau apsistojome Naujojoje Akmenėje, tame lietuviškame Gobyje
Pasak vietinių gyventojų, iki revoliucijos jie
gyveno sočiai ir pasiturimai. Kai pilietinio karo metais nebuvo deguto, vežimų ašis,
kad geriau riedėtų, tepdavo sviestu. Įsitvirtinus valdžioje bolševikams, negausūs
šio krašto gyventojai bitininkai, medžiotojai, retų akmenų ieškotojai, kedro
riešutėlių rinkėjai beveik visąlaik būdavo alkani. Nors aplink, tik ištiesk
ranką, rasi brangakmenių ir pusiau brangakmenių, vien raudonoji šaknis kainuoja daug
ir labai daug, maralų pantų vertė tolygi aukso kainai, rečiausių augalų medus.
Negana to, mes tada apie tai nieko neišmanėme, užėję kur nors tamsioje taigos
kertelėje pasislėpusį bityną ar zaimką, pamatydavome lentynėlėje ant sienos
storas, ranka rašytas knygas, kurias šeimininkas, pasirodžius svetimam žmogui,
užtraukdavo kartūnine užuolaida. Dabar tokia knyga kainuotų milijoną. Rublių? Litų?
Dolerių? Gal kiniškų ar japoniškų pinigų? Tik viso to šeimininkas akmenų,
retų šaknų, pantų, neįkainojamų knygų būdavo alkanas. Mes taip pat. Visą
laiką. Nors bitynuose, zaimkose mus visada pavaišindavo ką tik iš korių
išsuktu šiltu medumi. Išgeri tokio beveik juodo nuo čionykščių žolių medaus
didelį aliumininį puoduką, dar pakelėje prisiskini čeremšos ar kitokių
valgomų žolių ir pats stebiesi, kad esi be įprasto riebaus lietuviško maisto gyvas,
sveikas, stiprus ir greitas.
Kur nors už gero pusšimčio kilometrų nuo kaimo
pavasarį sužėlęs (tokią kilmiavietę vienas nuo kito labai slėpdavo) sultingas
čeremšynas, juodojoje taigoje užtikta kurtinių tuoktavietė, šviežios maralo pėdos
mus jaudindavo kur kas labiau už visus kitus nevalgomus šio krašto turtus kartu
sudėjus.
Man ką tik pradėjus dirbti girininku, priskyrė du
eiklius jojamus arklius. Dabar tai būtų kaip dvi lengvosios personalinės mašinos.
Gavau senovišką apynasrį, papuoštą gal pora kilogramų sidabrinių stambių
kniedžių. Taip pat norėjo duoti ir senovišką, panašų į skitų laikų balną, kokį
vėliau mačiau Bijsko ir Barnaūlo muziejuose, visą išgražintą vėlgi sidabru. Tik
tokį senovišką balną man imti buvo ne unoras ir paprašiau duoti šiuolaikinį,
fabrikinės gamybos. Tą pasidabruotą apynasrį aš nakčiai pamaudavau ant tvoros,
nors būta čia visokių žmonių, jo niekas nepavogė.
Šiek tiek vėliau, dirbant kitoje, Ak Tašo
girininkijoje, Baratolo aukštikalnėje Novosibirsko archeologai kasinėjo hunų
kapinyną. Tokių kapinynų (vienas buvo mūsų darže) skitų, hunų ir kitų tautų
mūsų girininkijos ribose galėjai užtikti visur. Kartą archeologinės ekspedicijos
vadovė per savo žmones man perdavė, kad atvykčiau, padovanosianti gerai
išsilaikiusį hunų vado peilį. Nenuvykau, nes ta vasara buvo labai sausringa, reikėjo
gesinti visąlaik taigoje kylančius gaisrus...
Aštuoniasdešimtmetis senukas Smetaninas, kaip
vėliau sužinojau, laikęs visą biblioteką rečiausių šešiolikto ir septyniolikto
amžių knygų, iš kažkur gavo neįkainojamą lobį maišelį kvietinių miltų.
Tada jis, kai atjojome į jo zaimką, iš savo brangių atsargų atseikėjo ir mums
apie porą kilogramų miltų
Į viršų
Trobelė taigoje
Belajos upės aukštupys. Beje, beveik pusė
Kalnų Altajaus upių vadinasi Belaja (Baltoji), o kita pusė Kara (Juodoji). Likusios
turi kitus pavadinimus. Jų yra kiekviename kalnagūbryje, tankiai po kelis vienodus
pavadinimus, tad atsekti, kuri yra ta tikroji Belaja, pagal šį pasakojimą būtų
bergždžias darbas. Vienoje jelanėje palikome savo arklius skainioti žydinčių
pinavijų žiedų, o patys einame ieškoti tako. Be tako mes, žmonės, dar šiaip taip
galėtume brautis per virtėlius, šokinėti nuo akmens ant akmens, bet arkliams reikėjo
surasti bent šiokį tokį taką ar bent jo prisiminimą, būtų tikusi ir meškų
išbraidžiota šliūžė. Palipęs ant didelio plokščio akmens žvelgiu aplinkui ir
visai netoli, beveik po kojomis žemai matau nušienautą aikštelę, aplūžusių
karčių tvorą, besiganantį arklį, žemą, neką aukštesnę už žolynus trobelę,
daugybę bičių aviliukų ir žmogų kieme, besikuičiantį ant kirviu tašytų lentų
stalo prie storų knygų. Aikštelė, bitynas, trobelė, daržas įprastas zaimkos
vaizdas, tik knygos man atrodo visai nerealus dalykas. Staiga senis sukrunta
pastebėjo mus, tad leidžiamės žemyn ir raiti įjojame į jo atsiskyrėlišką kiemą.
Ant neobliuoto stalo nebematau nė vienos knygos, tik pastebiu kažkokius man
nepažįstamus įrankius. Kaip vėliau sužinojau, tai būta prietaisų, kuriais daromi
įspaudai odiniuose knygų viršeliuose. Ir kaip nustembu atpažinęs tą patį anąkart
įkaušusį senioką, su kuriuo šauniai vaišinomės Ust Semos valgykloje ir kuris,
džiūgaujant visiems keleiviams ir man taip pat, atsiliko nuo autobuso.
Labas! lipdamas nuo arklio šūkteliu.
Štai kur mes vėl susitinkame!
Senis kaip pro šautuvo taikiklį žiūri į mane ir
sakosi, jog jaunuolį (jaunuolis tai aš) matąs pirmą kartą gyvenime.
Senio pati, dviem tamsiom skarelėm apsigobusi
galvą, nieko nesakydama ir nežiūrėdama į mus, tarkštelėjo puodšakėmis ant stalo
didelį špižinį dubenį maralo mėsos, stambiais gabalais suraikytos duonos, tamsaus
korių medaus ir gilią lėkštę sūdytos čeremšos. Tik po kurio laiko pakėliau
galvą apsižvalgyti ir pamačiau, kaip lentynoje, tamsiame trobos kampe, pro ne visai
užtrauktos kartūninės užuolaidos plyšį blizga variniai storų knygų papuošalai.
Šeimininkas žaibiškai pagavo mano žvilgsnį ir, vos spėjus pavalgyti, primygtinai
pasiūlė:
Man reikia joti į Baščelako Viršūnės
kaimą, tai galiu jums parodyti kelią
Nebuvau jam sakęs, kad mums reikia joti kaip tik į
šį kaimą, tad supratau (o ko čia nesuprasti), jog esame visai nepageidaujami, ir teko
sutikti su zaimkos šeimininko siūlymu. Pirma joja senis, o mes vorele iš
paskos. Taip prabėgo valanda, kita, ir aš suvokiau, kad mūsų vedlys jau seniai išsuko
iš tikro tako ir dabar mus veda nežinoma kryptimi. Vienu metu užsižiūrėjau kažkur
į šoną, ir pasijutome esą vieni. Susiūbavo aukštos žolės, šaižiai surėkė
amžinai alkana kedrinukė, ir mus apglėbė tyla, kėnių taiga ir išblyškę nejudantys
žolynai.
Kurioje pusėje yra Baščelako Viršūnės kaimas,
mes maždaug žinojome, tad pernakvoję prie juodaisiais serbentais apžėlusio upelio
kitos dienos pavakary įjojome į pritilusį, iš storų maumedžio rąstų suręstų
trobų, pasislėpusį už aukštų aklinų tvorų, Baščelako Viršūnės kaimą.
Šį kaimą gerai žinojome, nes jis buvo mūsų
girininkijos ribose. Čia visi lig vieno gyventojai užkietėję sentikiai.
Kiekvienoje troboje, jeigu buvai įleistas pro storų maumedžio lentų vartus, ant sienų
galėjai išvysti senas, dar iš Pomorės krašto atsineštas ikonas, ant stalo atviroje
vietoje padėtą laikraštį Krasnaja zvezda, jeigu gerai pažinojai sentikių (čia
vadinamų keržakais) gyvenimą, galėjai paslapčia užmesti žvilgsnį į kampą,
kur po kartūnine užuolaida nuo pašalinių akių buvo paslėptos senoviškos
rankraštinės knygos. Tuo tarpu bežodės moterys, iki pat akių galvas apsimuturiavusios
dviem tamsiomis skarelėmis, dėlioja ant stalo tik svetimam, ne saviškiui, skirtus
indus, paprastus taigos valgius ir būtinai okrošką (lyg ir šaltibarščius)
iš nemažai laipsnių turinčios giros su čeremša, nuo ko pasijunti ne tik
sotus, bet užsinori ir padainuoti
Į viršų
Po dvidešimties metų
Nuo minėtų įvykių praėjo dvidešimt metų.
Taiga smarkiai pasikeitė. Daugelio kaimų, bitynų neliko nė žymės, lyg į žemę
prasmego zaimkos, tik aukštos dilgėlės dar ženklina tas vietas, kur stovėta
trobų, susiglaudė kėniai virš žmonių ir arklių takų, sunyko buvę nors šiokie
tokie mediniai tilteliai per siautulingus kalnų upokšnius ir ilgai tenka vaikščioti
jų pakrantėmis, kol randi kiek ramesnę tėkmę, kad pasiektum kitą krantą.
Namų vietoje auga dilgėlės, kur juodoji taiga
kėnynai. Kitur, pagal šviesias ir žvirgždėtas kalnų upes, kur žmonių taip pat
gyventa, dabar atrasi tik ištisą milžiniškų kanapių jūrą. Kartą pamečiau taką
ir teko skverbtis pro kanapių sąžalynus. Mano brezentinė striukė nuo kanapių
žiedadulkių liko visa geltona. Kadangi vakarėjo, tai kanapyne pasistačiau palapinę ir
įlindau į ją miegoti. Visą naktį man regėjosi keisti vaizdiniai, kokių nei iki to,
nei paskui nebemačiau. Po kiek metų perskaičiau Čingizo Aitmatovo knygą
Ešafotas, ir viskas tapo aišku
Per tą laiką mes perskaitėme daug knygų apie
sentikius, apie slaptus takus į Baltųjų Vandenų Šalį, sužinojome daug ką apie
senas knygas, skriptoriumus, rankraščių kūrėjus. Taip pat perskaitėme N. Pokrovskio
knygą apie senų rankraštinių knygų paieškas. Jis niekur nerašo, kur jų ieškojo,
nemini sutiktų žmonių pavardžių, tik pagal pateiktas knygoje nuotraukas tiksliai
nustatėme, apie kurias vietoves autorius rašo, netgi atpažįstame žmones, kurie mums
tada atrodė paprasti pilki tarybiniai piliečiai sargai, traktorininkai, piemenys,
bitininkai, pensininkai. O pasirodo, tai būta garsių, bet nesigarsinančių knygų
perrašinėtojų, o vienas jų ir skriptoriumo šeimininkas
Senio trobelės, kur prieš daug metų netyčia
užklydome, būta taip gerai ir sumaniai paslėptos, jog mes gal tik iš kažkelinto karto
užtikome jos vietą. Dabar ten neberadome nei trobelės, nei daržo, buvo likę tik keli
aptriušę tvoros stulpai, o namo vietoje bujojo vešlus dilgėlynas. N. Pokrovskis savo
knygoje daug rašo apie sentikį V. Tregubovą, jo nepaprastą gyvenimą, jo katorgas ir
pabėgimus, apie skitus kalnuose, persekiojimus, nebaigtą rankraštį, apie šio žmogaus
nuotykius ir dingimą visam laikui. Tik gal dešimtą savo kelionių vasarą po Kalnų
Altajų mes sužinojome kadaise netyčia atrasto skriptoriumo šeimininko pavardę.
Tregubovas! Tad bėglys V. Tregubovas nepradingo, o vėl susirado niekam nežinomą vietą
šių kalnų labirintuose ir jau kažkelintą kartą iš naujo statė tvirtą trobą,
kūrė naują bendruomenę. Kaip klostėsi šio įstabaus žmogaus gyvenimas, belieka tik
spėlioti. Daug ką galėjo papasakoti mūsų kadaise trumpam sutiktas V. Tregubovo ainis.
Galima drąsiai tvirtinti, kad jis tikrai turėjo kokių nors savo legendinio protėvio
rankraščių. Tik kur dabar ieškoti dingusio provaikaičio? Sklido gandai apie vienuolę
Marfą iš kadaise sunaikinto moterų sentikių vienuolyno prie Belajos upės, jos
didelį, gal dviejų šimtų avilių bityną anoje kalnų pusėje, kažkur apie
Buchtarmą, ir vėl prie Belajos, dabar jau kitos, upės. Deja, nebeliko takų į aną
pusę, užžėlė, tapo užmiršti seni takai, o nauji nuvesdavo mus visai ne ten, kur
reikėjo.
Pačiais gūdžiausiais tarybiniais laikais visiems
darbų buvo per akis, tik dirbti niekas nenorėjo. Kas buvo vikresnis ir sumanesnis, tas
kaip velnias kryžiaus bijojo valdiško darbo ir lėkė kaip akis išdegęs į tundrą,
taigą, nors ir pačią dykumą. Geriau Čiukotkoje per arktinę žiemą glaudėsi prie
šilumos vamzdžio ar negyvai sustirdavo medžiotojų trobelėje kur nors Evenkų
apygardoje, kad tik būtų laisvas. Keli tokie vyrai du valgę valdišką duoną
lageriuose, o trečias mokslų kandidatas atsibastė iki vienuolės Marfos bityno.
Vyrai tarėsi pailsėsią nuo darbų, bet pateko į senosios bitininkės geležinius
gniaužtus, pamatė, kas yra tikras darbas ir
liko patenkinti.
Kartą bityne nusileido geologų malūnsparnis.
Marfa, delnu prisidengusi akis, žiūri į tokį nematytą daiktą, o čia vienas jaunas
vyrukas geologas nori pasityčioti iš senutės:
Ei, bobule, pirk malūnsparnį!
Kiek kainuoja tokia mašina? klausia jo
bitininkė.
Milijoną! kreta iš juoko geologas.
Du tokius tai galėčiau nupirkti, ramiai
sako Marfa.
Caro valdžia žiauriai ir ilgai persekiojo bėglius,
Baltųjų Vandenų Šalies ieškotojus, tarybiniais metais sentikiai buvo tremiami,
šaudomi, naikinami lageriuose. Visa tai jie iškentė, visiškai nesunyko, kėlėsi iš
vietos į vietą, nuo kolektyvizacijos bėgo į pačias neprieinamiausias taigas, į
Tuvą, Mongoliją, niekam nė žodžiu neprasitardavo esą senojo tikėjimo
išpažinėjai. Kai kurias šimtmečiais saugotas ikonas, senas rankraštines knygas
nučiupdavo komjaunuoliai, kartais pačių sentikių sūnūs, o ypač anūkai su dideliu
malonumu mesdavo jas į laužą. Neretas atvejis, kai į laužą eidavo ir patys ikonų ar
senų knygų šeimininkai.
Dabar su didžiausiu įniršiu, ko gero, dar labiau
negu caro žandarai ar tarybiniai aktyvistai ikonų ir senų knygų ieško
kolekcionieriai. Nuo jų pasislėpti nėra lengviau, negu nuo buvusių persekiotojų.
Rimbas, ugnis, katorga, Kolymos lageriai, ateizmo siautėjimai nepalaužė sentikių
dvasios. Dabar atėjo naujas išbandymas kankinti ne kūną, o sielą doleriu, rubliu,
materialinėmis gėrybėmis. Palūš ar atsilaikys sentikiai ir šį kartą parodys
laikas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|