TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       R i m a n t ė  A m b r a z e v i č i ū t ė  gimė 1960 m. Ukmergės rajone. Baigė VU Fizikos fakultetą; mokytojauja Ukmergės apskrityje. „Metų“ žurnale jos kūryba spausdinama pirmą kartą.

       RIMANTĖ AMBRAZEVIČIŪTĖ

 
       Ilgas pasakas mažiemus

 
       N o v e l ė

Skiriu Icchokui Merui

       Ir vėl skaito! Ar aš kalbu, ar šuo loja, vis tas pat! Kieksyk sakiau: duonos iš tų knygų nevalgysi! Aš maža būdama ana kiek perskaičiau, paskui iš naujo reikėjo skaityti, viską pamiršau. Ir tu pamirši! Geriau dulkes nuo fikuso nubrauktum! Grindis liepiau išplaut, tai bampt, skuduru pamozojo, o plyšiai tai sausut sausutėliai! Sakiau, pilt vandens, kad alei plyšelis šlapias būtų, paskui iššluostyt! Kur tau!.. Ale ir pasidaryk tu man tokiai nezgrebnai! Darželyje, būdavo, kiti vaikai tik pamato tėvus, tuoj viską meta kur papuolė ir lekia, o tu pirma žaislus sutvarkai… Tvarkinga mergaitė buvai… O dabar! Nors jai kuolą ant galvos tašyk! Skaito ir skaito be galo krašto… Ir kokia nauda iš to skaitymo? Apžlibo visai, akuliorius užsivarvolino… O šitokios gražios akys buvo! Ir pati mažytė kokia graži buvai! Išsivežu, būdavo, Elektrėnuose į lauką, tai kaimynų Onutė eina šalia ir šneka: „Jau jei žinočiau, kad tokią gražią mergaitę turėsiu, tai tuščia jos, tos jaunystės ir tos mergystės…“ Potograpą sykį pasišaukėm nupaveiksluoti, aš už tapčano užlindau, už suknelės laikau, kad nejudėtum… Kur čia ta potograpija? Va, žiūrėk. Devynių mėnesių, ale plaukai ilgiausi, akys kaip guzikai! O dabar? Akis pagadino, plaukai ne plaukai, misliau, pakirpsiu gripką, – kur tau, užsiraitė į viršų, verpetas, ne gripka! Tikra kūtvėla! O jau kūdziklė kokia! Negaliu žiūrėt! Kojelės kaip šeivos, rankos – šakaliai, išbalus kaip avižinis šūdas! Ką žmonės pasakys? Kad ėst neduodu! Ale ką paduosi, nieks jai negerai. Anądien kakavos įpyliau, spėjau nusisukt, – ta šliūkšt į kriauklę! Kakavą su pienu! Nezaunyk čia man, ba kaip duosiu per vapsas! Nebuvo prarūgusi, pati ragavau! Kad vos vos apkirpusi, tai jau į kriauklę pilt? Oi, nevyk tu Dievo į medį! Kad man lagery tokios kakavos kas būtų davęs! O kepeninė? Visi valgo, visiems gerai, o ji čėpi čėpi atbulais dantim, dar žiaukčioja, lyg nuodus jai brukčiau. Pasakiau, sėdės, kol suės, tai ir gakso kaip dėžė iki išnaktų virtuvėj, neėda, nors tu ką. Iki ryto būtų sėdėjusi!.. O aš tai jau ne kokia atgrubnagė kaip tavo močelė, skaniai valgyt darau, išverdu kaip didžiausių ponų vaikams! Visi taip sako! Su Kazeliu kai ženijomės, jo giminės irgi iš pradžių plakė liežuviais: šita tai nieko nemoka, nieko vestuvėms nesuruoš! O kad priviriau mėsų, suktinių prislėgiau, košelienos pridariau, lapnojo visi, net ausys linko! Po karo vaikus pas kólūkio pirmininką dabojau, visai šeimynai virdavau, irgi visiems įtaikydavau. Tik šitai ne! Mėsa jai mat smirda! Kad kiek ir dunktelia, tai dar nesmirda, nuplauni, apverdi ir puikiausia mėsa! Palauk tu man, išsišiksi, ėsi, ką paduosiu! Pamiršai jau, kaip prie Borkos būdavo? Liepukus pavasarį su vaikais skabydavot. Audriukas sykį, klausau, švebeldžiuoja lovytėj: paleis tėvas, padalys badą – pareis tėvas, padarys badą... O tas ir pareina, būdavo, išsidošijęs, algą pralakęs, aš vaikus valgydinu, tai tik subaltakiuos: „Nu, bliat', jabytvašumat', miaso žriot, a ja na štany ne imeju…“ Ale man be mėsos tai ne valgis. Tie blynukai, varškėtukai… Pavalgai ir vėl alkana. O mėsos užkerti, tai visai dienai… Tik kad galva baisiai kvaista. Anądien nuėjau pas daktarę, ji ir sako: nesveika širdininkams mėsos valgyti… Užtat jie ilgai neserga, staiga miršta: čia buvo, čia nėr. Aš irgi staiga numirsiu, kaip ta Elena, kur prie perlaukos gyveno: atsigulė vieną vakarą ir neatsikėlė. Ale ją tik po savaitės rado, kai apipuvo ir pasmirdo ant viso kiemo… O aš tai nelauksiu, nesėdėsiu niekam ant sprando kaip tie seniai: kai tik nepajėgsiu apie save pasidaryti, eisiu į senelių namus!.. Buvau, mačiau, senukai ten ir aprengti, ir pavalgydinti. Prie Smetonos ubagais būtų ėję! O jūs visi buožių gyvulius ganytumėt su tokia močele!.. Irgi geras diegas, išlėkė į tą Kazakstaną, primetė man šitą džiūsną, šerk dabar ją ir dar kepurę nusivožk! Kodėl anos mergaitės kaip mergaitės, parvažiuos iš internato, ką paduosi, lapu lapu prarijo ir aidá! O šita? Kaip ne sesuo toms mergaitėms. Pati nusiprausė, susišukavo, išsiskalbė, o kad tos kaip srutės vaikšto, jai nei šilta, nei šalta… Ką, nematai? Kalnieriukai įzangę, kaklai – vieni šmorai, plaukai – kaltūnas, glindos iš tolo barkšo! Paimtum, nupraustum mergaites, sušukuotum! Kur tau! Galvas sykį žibalu ištryniau, skarom apsukau, tai tos skaros – net juodos nuo utėlių! O glindos pačios nenubyrės, kiekvieną reikia nubraukti! Mane irgi tom utėlėm užleido! Va, pakūriau titaną, sušils vanduo, išsimaudysiu, tai ir man glindas parinksi. Ale kur dabar tos šukos pasidėjo, tos rudos, tankios? Vėl paslėpei? Nu tokios savanaudės su žiburiu nerasi! Šukų jai gaila! Kaip ne sesuo toms mergaitėms!.. O jos šitaip tave myli! Pasakiau mergaitėms, ką daktarė sakė: kad greit apaksi. Tai, įsivaizdink, apsiverkė abi ir rėkia: atiduosim viena vieną, kita kitą akį, kad tik Rimutė matytų! O per pavasario atostogas, atsimeni? Išlėkė abi balandžio pirmą į kiemą, aš lukteliu ir išeinu verkdama: vai, mergaitės, nelaimė, nukrito Rimutė nuo laiptų ir užsimušė! Kad sukliks abi nesavais balsais! Parlėkė, pamatė tave kambariuke skaitančią ir kad šoks ant manęs su kumštukais! Kam taip pamelavau! Šitaip myli!.. Geros mergaitės, nuoširdžios, tai ne šita… Gakso susiraukus kaip devynios pėtnyčios ir tyli kaip močelė, velnią mislia… O kaip tos mergaitės mane myli! Aplankiau sykį vaikų namuos, saldainių nuvežiau, sakau: mergaitės, tuoj mirsiu, tada tai jau niekas jūsų nelankys!.. Kad įsikirs abi į mane, rėkia, nepaleidžia: „Močiuliule, močiuliule, nemirk, mes užaugsim, nuskrisim su tavim į mėnulį, ten gyvensi ir niekada nemirsi!“ O saldainius dalijo, dalijo visiems vaikams, vienam neužteko – iš burnos išsitraukė ir atidavė… Tos tai jau nieko gyvenime neturės, viską išdalys… Ale bajavos mergaitės, neprapuls… Vasarą į turgų nusivežiau, ten bobos mėlynes po septyniasdešimt kapeikų litrą pardavinėja, o mergaitės sako: aštuoniasdešimt kapeikų, – ir visi iš jų, ne iš bobų perka, per valandą kibirą išparceliavom ir į dvyliktuką spėjom. Aš su tom mėlynėm iki pietų stovėdavau… O šitõs mėmės į turgų neištempsi! Ir kiurksotų ten kaip dėžė! Gėda jai mat turguj stovėti! Kokia čia gėda, ne kokios špekuliantės, dešrų nei skilandžių nepardavinėjam… Tiesa, mėlyniauji gerai, lygiai su manim prirenki, todvi tai ne tiek renka, kiek trina… Ale su tokiu karakteriu gyvenime tikrai prapulsi. Ir nusiduok tu man šitaip į močelę! Ta irgi, būdavo, sėdi, tyli ir velnią mislia. Ale užaugusi viską iškosėjo. Pareina sykį ir sako: „Taip ir žinojau, kad tu man ne motina, Bronytė pasakė. Visą laiką galvojau: ir kaip tokia gražuolė gali tokią motiną turėti?“ Aš jai mat negraži! Seserys irgi taip lodavo. O nuėjom sykį nusipaveiksluoti, tai paskui visas kaimas subinėm juokėsi. Tos išsišiepė, akis išvertė, tikros baidyklės. Visi sakė: Verelė geriausiai išėjo, tokia graži, liūdna, tikra kankinė… Mane visas kaimas kankine vadino. Aš gi visą gyvenimą aukojausi! Kai tėvelis mirė, verkiau verkiau, nusižudyti norėjau, ale misliu, negi taip imsi ir nusižudysi, reikia, kad bent kokia nauda iš to būtų. Girdėjau bobas kaime šnekant, kad žydams vaikų kraujo reikia: pasigauna jie vaiką, įkiša į bačką, vinių prismaigstytą, paskui tą kraują į macus pila… Tai nueinu pas tokį žydelį ir sakau: jei jums vaikų kraujo reikia, imkit mane, – vis tiek nusižudysiu, bent jums nauda bus. Tik į tą bačką su vinim nekiškit, kaip nors kitaip… Ale tas žydelis pastovėjo, pamislijo ir sako: ui, vaikeli, kam tau žudytis, geriau imk cukierkų. Pripylė pilną sterblę. Tai ir nenusižudžiau… O dėl tavo močelės kiek aukojausi! Ir ji dar drįsta sakyti, aš jos išsižadėjau! Tai ji manęs išsižadėjo! Mykolaičių giminėj tokių išgamų tikrai nebuvo! Aš gi ją iš patvorio paėmiau! Pastipo tokia girtuoklė žiemą patvory, paliko dvynukus, berniuką ir mergaitę, ką tik užgimusius, tai berniuką paėmę į prieglaudą nunešė, o aš mergaitę, tavo močelę, pasiėmiau. Ir užsiauginau gyvatę antyje!.. Ko čia dabar pipsi! Jau tos ašaros tai už vienų durelių! Tikra pipkė! Ką aš čia tokio pasakiau? Gyvenime ne tiek išgirsi!.. Tai va, paėmiau tavo močelę, pagailėjau. Žinojau, kokie pyragai toj prieglaudoj… Kai vokiečiai keturioliktais užėjo, mamelė mane irgi į prieglaudą atidavė. Visi dokumentai per karą sudegė, o aš dikta, sbitna mergaitė buvau, ne kokia kūdziklė, tai valsčiuje po karo ir nepatikėjo, kad man dešimt metų. Užrašė: šeštų gimimo… Pagal pasą jau kiek metų pensiją galėjau gauti! Ale to stažo vis trūko. Gerai, pernai dvi bobelės paliudijo, kad prie Smetonos pas ūkininkus dirbau; ir kólūkio pirmininkas, kad jo vaikus dabojau. Tai įsivaizdink, to stažo net per daug susidarė! Seniai galėjau tuos penkiasdešimt šešis rublius kas mėnesį gauti… Ale apie tą pirmininką dar reiks į vykdomąjį parašyti, irgi geras diegas: žadėjo man kailinius duot, kai iš jų išeisiu. Ir ką tu misli, nedavė paskui! Oi, atiduos jis man tuos kailinius kaip geras… O tavo močelės nebūčiau ėmusi, ale kad man vaikas negyvas gimė. Vis per tuos pašistus! Mudu su Vladeliu rimtai draugavom, jau ženytis ruošėmės. Kaip jis mane mylėjo! Ale išgirdo, pašistai ragus Ispanijoj kelia, ir išvažiavo kariauti. Tikras, ne popierinis komunistas buvo. Ir negrįžo, žuvo toj Ispanijoj. Aš baisiai liūdėjau, kai sužinojau, užtat ir vaikas negyvas gimė… Paskui su Kazeliu draugavom, vieną dieną jis ir sako: ženykimės, ale tik be bažnyčios, be altorių… Laisvamanis buvo, ne koks durnius kaip jo broliai. Vienas net vyskupu pasidarė!.. Ale įsivaizdini, prie Smetonos tai tik bažnyčioj ženytis galėjai! Užtat nuvažiavom mudu su Kazeliu į Vokietiją, į Karaliaučių, kur dabar Kaliningradas, ir susirašėm. O kaip gražiai paskui gyvenom! Aldutei Kazelis kaip tikras tėvas buvo! Į mergaičių gimnaziją, kur dabar internatas, leido. Ale ta gimnazija prie vienuolyno stovėjo, tai jau tikras davatkų lizdas! Ko negaliu pakęst, tai davatkų! Pareina, būdavo, Aldutė iš gimnazijos, parsineša katekizmą, tai aš tą katekizmą drykst ir į pečių! Įsivaizdink, kokių tik nesąmonių ten prirašyta! Marija Jėzų be vyro pagimdė! Kaip jau ten gali moteris be vyro pagimdyti? Ir dar gražiau: išdalijo kunigas sausas lazdas vyrams, pasakė, kieno lazda pražydės, tas ir bus tos Marijos vyras. Tai įsivaizdink, ėmė ir pražydo tokio senučiuko staliaus Juozapo lazda! Pražydės tau sausa lazda! Ale atsiranda durnių, tiki! Dievas jiem danguj sėdi! Ant debesies! Ve, jau kiek kosmonautų po dangų skraidė, niekur to Dievo nė padujų! O dar šneka bobos: ir didžiausi mokslininkai tiki! Tokie ten tau ir mokslininkai! Jau nėr blogiau už mokytą durnių!.. Va, mano Kazelis tai labai protingas buvo! Paaiškino sykį Aldutei, kaip matematiką spręsti, tai pas jį net mokytojas iš gimnazijos atėjo, ilgai sėdėjo, kalbėjosi. Tas mokytojas taip ir pasakė: aš nesugalvočiau taip spręsti, kaip tamsta išsprendei... O paprastas darbininkas buvo, cukraus pabrike dirbo… Ale įsivaizdink, kokie pasiutę vyrai tam pabrike buvo! Kai vokiečiai užėjo, ten toks Stepas visaip jiems į subinę lindo, užtat vyrai jį Kaulabybiu vadino. Prieina sykį vokietis, rodo į tą Stepą ir klausia, koks jo vardas. Vyrai ir sako: Kaulabybis. Tai tas vokietis ir šaukia per visą kiemą: Kauliabybis, komm, komm… Kauliabybis, komm… Oi, negaliu iš juoko… Padūkę vyrai… O Kazelis tam pabrike pogrindinį laikraštį leido. Ale vokiečiai susekė, pats direktorius jį įspėjo. Pradėjo Kazelis slapstytis, pas partizanus ruošėsi išeiti, į mišką. Norėjo tik dar Aldutę aplankyt, atsisveikint. Mane tada jau geštapas buvo areštavęs, Aldutė pas Vosylius buvo, advokato Buivydo namuose. Tą Buivydą vokiečiai išsyk atėję areštavo ir Paneriuos sušaudė… Tai va, nuėjo Kazelis Aldutės lankyt, ale kažkas jį pamatė, įdavė. Vokiečiai tuoj sulėkė, namą apsupo, šaukia pasiduot! Kazelis per langą strykt ir bėgt, vokiečiai šaudyt! Ale jis vis tiek pabėgo, kad ir sužeistas, nugriuvo už miesto palei kupetą. O čia privažiuoja valstietis to šieno vežt, tai Kazelis jam: vežk mane pas Buivydus. Norėjo pas tuos brolius Buivydus, kur netoliese gyveno, penki vyrai ąžuolai, visi pažangūs, Andrius irgi Ispanijoj kariavo… O tas valstietis pamislijo, Kazelis prašo pas advokatą Buivydą nuvežt! Pasiguldė jį į vežimą ir parvežė atgal į miestą. Vokiečiams to ir tereikėjo, stvėrė jie Kazelį, į ligoninę nuvežė, mislijo, apgydys, paskui tardys, kankins, kad kitus išduotų. Ale jis naktį tvarsčius nusidraskė ir numirė... O Aldutė per tą šaudymą už kuparėlio pasislėpė. Medinis kuparėlis kampe stovėjo, tai jis paskui vienų skylių buvo. Užtat jos nė viena kulka nekliudė… Tai va, nebūtų Kazelis ėjęs tavo močelės lankyt, ir dabar gyvas būtų. Per tą išgamą žuvo!.. Baik tu čia man pipsėti, tu pipke!.. Ale įsivaizdini, paskui bobos dar lojo: aš Kazelį išdaviau! Kaip aš galėjau jį išduoti? Taigi mane geštapas jau buvo areštavęs! Aš net nežinojau, kur jis slapstosi!.. O kaip tas geštapas kankino! Suriša va taip rankas už nugaros ir kelia aukštyn. Užtat kupra tokia pasidarė. O mušė kaip! Va, kairė akis ir liko užgriuvusi… Ale sugalvok tu man šitaip: aš Kazelį išdaviau! Aš gi jį taip mylėjau! O kai iš lagerio grįžau, nė kapelio neradau, sunyko. Ar močelė negalėjo prižiūrėti? Nemaža jau buvo… Kai tik sužinojau, kad Vilniuj tarybinę enciklopediją leidžia, tuoj nuvažiavau pas Šarmaitį. Žadėjo jis Kazelį į tą enciklopediją įdėti. Kad pogrindininkas buvo, laikraštį leido… Tik dokumentus iš arkyvo nuvešiu, ir bus Kazelis enciklopedijoj, kad jau kapelio nebeliko. O man, kaip partizano našlei, gal pensiją didesnę duos… Aš gi jo bendražygė buvau! Kai apsiženijom, būdavo, sėdžiu vakare, Kazelio laukiu, staltiesę kryželiu siuvinėju. Ale sykį jis parėjęs pamatė, išlupo man tą staltiesę ir kad šveis į kampą! Va, sako, imk pinigų, nueik ir nusipirk, kokią nori, o tokiem niekam laiko nešvaistyk: ne siuvinėti dabar, už idealą kovoti reikia. Pašistai valdžią visur ima, užtat politiškai švieskis, rusų kalbos mokykis! Nuo tada ir pasidariau jo bendražygė! Keturiasdešimtais, kai tarybinė armija atėjo, pas Kazelį karininkai užeidavo, apie politinę padėtį, apie Maskvą, apie Stalinėlį kalbėdavom. Labai jie mums su Kazeliu tiko, visko klausinėdavo. Ale įsivaizdini, sykį einu su tokiu karininku Sergeju, apie politinę padėtį kalbame, tik staiga jis čiupt mane į glėbį ir į rugius! Pasipasakojau parėjusi, tai Kazelis ir sako: gerai, kad niekam daugiau nesakei! Tuoj laikraščiai išskalambytų, politiką pripaišytų, visą tarybinę armiją apšmeižtų… Ale žinai, vakar naktį sapnuoju: plaukiu upe, plaukiu, kažkas mane vejasi, jau, rodos, pagriebs. Dūstu, jau ir skęsti pradėjau, gi žiūriu, ant kranto Kazelis stovi, toks nusiminęs... Pamatė, šoko kaip stovi į vandenį, mane išgelbėjo, ale pats nuskendo... Verkiau per miegus, verkiau ir pabudau verkdama, čiupt, čiupt, ogi net pãduška šlapia… Aną savaitę ir brolelį sapnavau, Peliksiuką: skalbiu aš sodželkoj žlugtą, Peliksiukas kieme malkas skaldo, į stirtą krauna. Baigė skaldyt, kirvį į kaladę čekšt, o iš tos kaladės kad pasipils kraujas! Žiūriu, pargriuvo Peliksiukas, aš rėkt, prie jo bėgt, ale kojos neklauso: matau iš tolo, kraujas jau jam iš krūtinės kliokia… Guli vidury kiemo kaip tada, po karo, kai radau jį miškinių nužudytą… Vaikai tąnakt namie nenakvojo, tik Peliksiukas troboj miegojo ir piemeniokas klėty. Tai, įsivaizdink, užgriuvo banditai paryčiais, išvilko Peliksiuką į kiemą, nušovė ir dar žvaigždes ant krūtinės išpjaustė! Piemuo pabudo, viską matė, ale neišsidavė. Tik kad tas piemuo tai tikras bengelis, įsivaizdink, išsimislijo, kad tie miškiniai rusiškai kalbėjo! Pienas váikei nuo lūpų nenudžiūvo, o jau buožių propagandos pripumpuotas! Pats sakė, alei vienas tų miškinių smetoniškom uniformom buvo!.. O ir kam rusams Peliksiuką žudyti?! Kiba jie durni? Jis gi už tarybų valdžią buvo! Prie Smetonos Vokietijoj, amatų mokykloj, stalium išsimokino, ten su tokiu Joganu draugavo, komunistu. Visada pažangus buvo… Tai ne seserys, tos tai tikros davatkos. Marė, įsivaizdink, su zakristijonu apsiženijo! Gaunu anądien telegramą nuo to jos zakristijono: atvažiuok į laidotuves, Marija mirė. Važiuosiu aš į tą davatkų lizdą! Taigi su kunigu laidos! Per mano laidotuves kad man jokių kunigų!.. Kita sesuo, Elena, tai jau seniai pastipo. Abudu su Dagiu prie Smetonos gimnazijoj mokytojavo, gražiausią namą Ukmergėj išsistatė. Ale vokiečiai atėję tą jų namą užėmė, štabą pasidarė. Aš kaip sykis su Aldute pas Dagius buvau, tai įsivaizdink, pamatė Dagienė vokiečius ir verkia: išvaduotojai atėjo… O Dagys man irgi tuoj iškosėjo: matai, Verele, subyrėjo tavo komunizmas kaip kortų namelis… Aš jam tada taip ir išrėžiau: vai, negirk tu dienos be vakaro, pažiūrėsim dar, kaip čia bus... Liepė tie vokiečiai pečių pakurti, tai paėmiau malkų, nunešiau, mečiau pas pečių ir sakau garsiai: pašistai atėjo... Kad pasius Dagys! Stvėrė mane kaip velnias dūšią ir išmetė į karo audrą… Parėjom su Aldute pėsčiom per pusę Lietuvos! Prie Vinčų baltaraiščiai su šautuvais valkiojosi, pažino mane, daužo ir rėkia: lipk dabar ant bačkos ir mitinguok! Ale Aldutės tai nelietė… Ir kaip tų Dagių po karo neišvežė? Ale užtat jų Birutė nusižudė! Vienmetės su Aldute buvo. Aš tada netylėjau, parašiau į vykdomąjį: matote, kokie peidagogai! Ko tokie vaikus išmokinti gali, kad jų pačių vaikai žudosi?! Prie tarybinės santvarkos!.. Ale iš kur tų išgamų tiek ir atsiranda! Komunizmas jiems negerai!.. Lietuvių tai pusę iššaudyti reikėtų, tikri pašistai, buožės! Ne idealas jiem, namelis, vietukė rūpi!.. O tų ilgaplaukių, hipų dabar iš kur tiek prisiveisė! Įsivaizdink, pernai išeina tie hipai Pragoj į gatves, siunta, dūksta bengeliai, laisvės jiems duok! Ale kad patraiškė kaip blakes tankais, žinos, neberėkaus daugiau!.. Dyka duona subinę drasko!.. Aš nesakau, trūkumų visur yra, kur nebus, kai šitiek popierinių komunistų į valdžią susibruko! Ale tai kad darbininkai į gatves išeitų, tas negeroves kritikuotų! O čia – váikės, hipai visokie! Ką jie išmano? Tik Tarybų valdžią šmeižt!.. Va, aš tai visą gyvenimą negeroves kritikavau. Užtat mane ir į lagerį išgrūdo… Tada komise dirbau, mačiau, kad vedėja špekuliuoja. Ta mislia, tylėsiu, o aš viską surašiau ir į vykdomąjį nusiunčiau! Kitą dieną braukšt komisija ateina. Suskaito viską, prekių nurašo, aktą sustato ir išeina. O po valandos – kita komisija! Aš čiupt čiupt, kur tas aktas, – nėr, ana komisija ir nurašytas prekes, ir aktą išsinešė. Išeina, aš išeikvojau! Priteisė man dešimt metų ir išsyk į kalėjimą, į Vladimirą veža! Vienam vagone ir kriminalines, ir politines… Žiūriu, eina viena kriminalinė per vagoną ir tikrina, ką kuri turi, ko užsimano, atima… Kai priėjo prie manęs, aš grapkę tokią didelę išsitraukiu, atsegu ir ta grapke jai per veidą, per veidą! Kad sukliks kriminalinė, stvėrėsi už veido ir nulėkė! Daugiau iš tolo prie manęs nelindo!.. O su politinėm gražiai sugyvenau ir kalėjime, ir lagery, geros moterys buvo! Ką turėdavo, dalydavosi… O kiek dainų iš jų išmokau! Kad užtrauksim, būdavo, miške su Tania, visos bobos klauso ir giria: „Što stoiš' kačiajas' / tonkaja rėbina, / golovu skloniaješ' / do sama vatina“. Nu kas čia tau neaišku? Vatina? Taigi samanos tokios papurusios kaip vatinas, kur į paltus deda. Kokių čia tau galūnių dar trūksta? Pradės mat kiaušinis vištą mokinti! Aš tai jau gal geriau rusiškai moku!.. Net Stalinėliui pati parašiau, paaiškinau viską, jis mane ir paleido, nereikėjo tų dešimt metų atbūti… O kitąsyk tai jau nepavyko su manim už kritiką susidorot!.. Tąsyk mudvi su Petraitiene į Vilnių parašėm, kokie diversantai elektrinėj gūžtą susisuko! Borka ten dirbo, viską papasakodavo: kaip darželį šiltine užkrėtė, kad tik elektrinės laiku nepaleistų, planą sužlugdytų! Visas darželis karantine buvo, tik tu nesirgai… Tai va, parašėm mudvi į Cėka, o kitą dieną mum elektrą, radijatorius atjungia! Vidury žiemos! Ale mudvi su Petraitiene ne pėsčios, sėdam į lėktuvą ir skrendam į Maskvą! O iš Vilniaus išsyk į Maskvą paskambino, būk tai dvi psichinės atskrenda! Išlipam Maskvoj aerodrome, o ten jau mašina laukia! Įsodino mus į ją ir tiesiai pas nervų daktarą! Ale ką tu misli, tas daktaras mus apžiūrėjo, paklausinėjo, paskui ir sako: kad aš toks sveikas būčiau, kaip šitos moterys! Tai mus išsyk ir paleido… Nuėjom į Cėka, iš ten tuoj į Elektrėnus paskambino, liepė mum elektrą įjungt. Paskui prie Kremliaus nusipaveikslavom, prie mauzoliejaus, kur Leninėlis guli… Va ten dėžutėj raudonas rutulys, pažiūrėk, ten viduj potograpija, mudvi su Petraitiene prie mauzoliejaus stovim… Ale įsivaizdink, tavo močelė paskui išsimislijo, per mane Borką iš elektrinės atleido! Nebūtų pijokas, niekas nebūtų atleidęs! Ale dėl Borkos tai pati močelė kalta. Kieksyk sakiau: nueik pas direktorių, pasakyk, kad jam algos į rankas neduotų! O užlakė, – žinai, kur laka, nueik, parsivesk! Ale ne, sėdi kaip dėžė, o aš nuėjau, parvedžiau, tai paskui man tą Borką prišnekėjo… O jis, kai negerdavo, geriausias špecialistas būdavo! Išradimų toj elektrinėj kiek prigalvojo, kiek premijų, pagyrimų gavo! O eilėraščius kokius rašė! „Nerugaisia, predsedatel', / što ja brosil serp ir plug, / ja strojitel' i mečtatel'…“ Net laikraštyje išspausdino... Ir negėrė apsiženijęs pusę metų. Ale, būdavo, kas biskį, močelė jį ir pilina: „Eik pas savo Veronytę!“ Jis anksčiau pas Toliko žmoną vaikščiojo… Koks vyras pakęstų? Sykį apsisuko, išėjo, akis užsipylė, visą savaitę gėrė… Paskui vis dažniau! Užtat ir atleido neapsikentę… O čia atvažiavom, tik į doką nuėjo, Žukovskis išsyk pamatė, koks inžìnierius! Butą davė, berniukus į darželį priėmė! Galėjo gyventi, kad ne ta gerklė. Per ją iš visur atleisdavo… Užtat pernai į tą Kazakstaną užsiverbavo, kad ne aš, ir tave būtų išsitempęs. Ale aš ir sakau: kur dabar mergaitę vidury mokslo metų tempsit? Pirma su berniukais nuvažiuokit, įsikurkit, kojas apšilkit, paskui mergaitę pasiimsit. Arlauskienė išgirdusi irgi atlėkė verkdama: palikit man tą mergaitę, mano geriausia mokinė; įsivaikinsim, kaip savą auginsim, mūsų visas namas, sodas!.. Ale žinau, sakys paskui: aš užauginau, į mokslus išleidau! Apsieisim be tos jos loskos! O bobos, įsivaizdini, tuoj pletkus paleido: niekas man vienai žinybinio buto nebūtų palikęs, tik dėl buto mergaitę pasilikau! Taigi buvau pas Žukovskį, jis išsyk pasakė: žinom, šita moteris padori, tarybinė, buto neapleis ir mergaitę prižiūrės. Niekas manęs dėl to buto nebūtų stramužinęs… O tą pijoką su visa šeima būtų išmetę į gatvę… Ale gi ir sekasi tavo močelei! Pijokas po pijoko! Kol lagery buvau, su Juozu apsiženijo, grįžtu, Linai jau metukai suėję… Ale įsivaizdink, randu močelės dienoraštį, o ten: Juozeli, kaip aš tave myliu! Taigi vyras tavo, jam ir sakyk, o ne rašinėk visokias nesąmones! O po metų jau gyvent su juo nebegali, pijokas! O anksčiau kur akys buvo! Ką – nematė? Tas per naktis kepykloj dirbdavo, ten brogos prisilakdavo, kas rytą girtas pareidavo, ale duonos visada dar šiltos parnešdavo, ir miltų, ir cukraus! Apsiženijai, tai ir gyvenk!.. O čia dar tavo tėvas pasipainiojo, arkitektas, mokyklos statyt atvažiavo, tos, kur dabar mokiniesi! Pabuvo čia ir užsimanė su Aldute ženytis. Nesvarbu, kad vaikas yra, ženijamės, ir viskas! Ale Aldutė jauna tikrai labai graži buvo. Jūs nė viena tokia nebūsit… O jo tėvai, kai sužinojo, slapta ir atvažiuoja pasižiūrėt! Aš tada viešbuty dirbau, tam žaliam name, kur dabar krautuvė, o virš viešbučio antram aukšte gyvenom. Tai va, atvažiavo jie iš Kauno, apsistojo viešbuty, pagyveno savaitę, paskui ir sako tavo tėvui: matom, šita moteriškė padori, tvarkinga, o ta – tai jau tikras diegas, niekam tikusi… Ir neleido jam ženytis! Tai įsivaizdini, močelė paskui kad pradės man akis draskyt: per tave, prišnekėjai jiems visko! Mislia, žmonės patys akių neturi! Pabuvo, pamatė, kokia padramaizga! Lepetūzė!.. Paskui irgi galėjom gyvent, aš viešbuty, Aldutė rajono laikrašty dirbo… Ale ne, išlėkė į tuos Elektrėnus! O ten tas Borka!.. Ką, negalėjo su manim gyvent? Man, kai Kazelis žuvo, tai daugiau jokių vyrų nereikėjo! O misli, nesipiršo? Va, anądien bugalterį krautuvėj sutinku, tai jis ir sako: kam tau tos mergos ant sprando, vyk jas lauk ir gyvenkim mudu!.. Čia tau ne bet kas, bugalteris! O aš jam ir sakau: gaila mergaičių! Visko dėl jūsų atsisakiau!.. Ale gi ir reikia boboms tų vyrų!.. Kai lagery buvau, įsivaizdink, pasipainiojo ten toks vyras, tai kriminalinės jį pasigavo, parsigriovė, dar dratu bybuką užrišo, kad visoms užtektų! Gal ir visai nukneckinę būtų, gerai, prižiūrėtojas pamatė… O tavo močelė?! Pas Marę tąsyk buvom, užeinu į kluoną, žiūriu, tavo močelė su kaimynų Juozuku, abu įraudę, sukaitę! Ką jau jie ten veikė? Aišku, krapštinėjosi! Penkerių metų!.. Man tai tų vyrų niekada nereikėjo… Ale ve, siūlas baigėsi… Eik, pažiūrėk, karidoriuke ant etažerės dar viena špūlutė turi būti. Kaip tik juodi? Turi būti baltų! Ieškok, žlibe tu! Kitur paieškok!.. Nu šita spangė žlabinės iki ryto! Amžinai taip: eik šunie, eik uodega, eik tu pats!.. Puikiai prisimenu, vakar čia padėjau!.. Pusė pėrankos neatsiūlėta liko! Ale kur trumpa, ten trūksta… Va radau tą špūlutę, po pãduška buvo… Adatą įverk, neįžiūriu, ir pirštai sugrubę, nesugraibau... O kalnieriukus ant unipormos ar užsisiuvai? Aš tau „ryte“! Kada jot medžiot, tada šunis lakint! Pabaigsiu pėranką, duosiu adatą, kad man prisisiūtum… Taigi ryt revoliucijos minėjimas! Ir mane rytoj su gimtadieniu sveikink, ne lapkričio devintą! Aš savo gimtadienį su revoliucija švenčiu! Visą gyvenimą buvau partinė be bilieto!.. Ne kokia popierinė komunistė!.. O mokytoja sakė, per minėjimą dainuosi?.. Ale tu nuo mažens gražiai dainavai! Elektrėnuos sykį Dautartienė užeina, pastovi prie durų, pasiklauso ir sako: taigi ta mergaitė dainuoja! Klausom, tikrai! Žodžio dar nė vieno neištari, sėdi lovytėj, linguoji ir niūniuoji tokią dainą, tada ją dažnai per radiją leisdavo: „Pūga ir vėjas, / žvaigždžių šalta daina. / Į tolį neramų / vilioja širdis mane“! Tai tu ją ir niūniuoji!.. Dar Arlauskienė sakė, užaugus galėtum operoj dainuoti. Ale aš tai negaliu tų spieglių pakęst! Išsyk radiją išjungiu!.. O rytoj ką dainuosi? Nu padainuok močiutei!.. Nu čia dabar kas, visai laukinė, nepriprašysi, nepadainuos!.. Ir žodžio neišpeši! Sėdi, tyli, velnią mislia. Visa į močelę… Gerai žmonės sako, tyli kiaulė gilią šaknį knisa… Va suknelę parvežiau, nesivelka, nors tu ką. Niekas tokios nenešioja! Didžiausių ponų mergaitė nešiojo, jai negerai! Močelei irgi, būdavo, niekaip neįtaikysi. Per karą parnešu sykį žiuržeto suknelę, geltona, kalnieriukas, mankietukai juodom kvarbatkėlėm apvedžioti… Gražiausia suknelė, ne koks lapsardokas! Sykį apsivilko, į kiemą išėjo, vaikai pasakė: žydukės suknelė! Tai, įsivaizdini, parlėkė, nusiplėšė ir nė už ką daugiau nesivilko! Baisus daiktas, kad žydukės! Jai tos suknelės vis tiek nereikia! O per karą iš kur kitą paimsi?.. Dabar šita močelės išpera mane šokdins! Ale aš tai jau nesicackinsiu: penktą klasę baigi ir eini į internatą! Būsit visos seserys kartu! Vyresnė, anas mergaites prižiūrėsi. Šeštadieniais parvažiuosit, per atostogas. Nu baik čia man pipsėjusi!.. Pipsi ir pipsi! Kad paimsiu diržą, tai bent turėsi ko pipsėti. Žodžio negali pasakyt, ašaros už vienų durelių! Dėl to vienintelė nemušta užaugai!.. Ale kaip šitaip galima – vienus vaikus mylėti, kitų ne? Tave močelė tai mylėjo, į vaikų namus neatidavė, tik tas mergaites… Parvažiavo sykį iš Vilniaus, sako, buvau vaikų namuos, apžiūrėjau, ten skylė tvoroj, nuvešiu šitas, įstumsiu ir paliksiu. Nuvažiuoju aš tų vaikų namų pažiūrėt, o ten du vilkiniai kieme laksto, būtų mergaites ir sudraskę. Užtat pasiėmiau jas, į Cėka nuvažiavau, paaiškinau, kad sunki padėtis, ir paskyrė mergaites į vaikų namus, į Kauną. Paskui vėl paprašiau, į internatą pervedė. Geras internatas, pavyzdinis! Mokysitės visos kartu. Močelei, jei kada akis parodys, liepsiu, kad nesitrenktų lankyt. Direktorius pamatys, sakys: yra motina, tegu moka už internatą. Mergaitės iš vaikų namų, už jas mokėti nereikia, ir už tave nereikės, jei aš nuvešiu… O aš eisiu į depą, mane ten į pirtį dirbti priims. Vieną parą dirbi, trys – laisvos. Užtat per atostogas nemokamą bilietą duos, galėsiu važiuoti traukiniu kur panorėsiu, po visą Tarybų Sąjungą! Ar į Krymą, ar į Ardžeibeidžianą… Misli, senam žmogui tai jau nieko nereikia! Tik dėl jūsų aukotis! Laisvom dienom savo raštus tvarkysiu. Va žiūrėk, kiek etažerėj sąsiuvinių, ir padvale dar pilna dėžė. Viską apie gyvenimą surašiau… Va čia apie Saliamutę: atvažiuoja ji, būdavo, į kaimą, tai vaikštinėjam su ja po laukus, kalbamės... Aš ją taip ir vadinau: Saliamute… „Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų…“ Taigi čia apie mudu su Kazeliu!.. Vakar skaičiau tavo rašinėlį, gražiai rašai… Kai užaugsi, mano raštus pataisysi. Kad literatūriškai būtų! Aš gi nemokyta, tik tris klases prieglaudoj baigiau… O ką? Va Žemaitė, visai prasta kaimo bobelė buvo, vis dėlto pasidarė rašytoja! Vis per tą Višinskioką! Pataisė jis jos raštus, kad literatūriškai būtų, ir išleido... Tai tu mano pataisysi… Nu va, pėranką atsiūlėjau, titanas įkaito, einu maudytis. Kai pašauksiu, ateik, nugarą nutrinsi, nepasiekiu. Ale kad man nepradėtum skaityti! Laidyk paskui gerklę ant viso namo, neprisišauksi!

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt