|
<< Atgal
Sudėtingoje
rusų akademiko Levo Gumiliovo (19121992) biografijoje ne vienam bene pikantiškiausia
detalė, kad jis buvo žinomo, 1921 metais sušaudyto, poeto Nikolajaus Gumiliovo ir dar
garsesnės poetės Anos Achmatovos sūnus. Jis buvo vertas savo tėvų ne tik dėl jų
kūrybos, bet ir dėl kančių. Yra sakęs, kad lageriuose sėdėjo 1935 už save,
1938 už tėtį, 1949 už mamą. Pats rašė gerus eilėraščius, daug
poezijos išvertė iš arabų, persų, kitų Azijos tautų kalbų. Vis dėlto paminklą
sau pasistatė kaip mokslininkas istorikas, geografas, etnologas.
1956 m. po ilgų atidėliojimų buvo
išleistas į laisvę ir reabilituotas. Praėjus vienuolikai metų apsigynė disertaciją,
kuri buvo išleista atskira knyga Senieji tiurkai, sukėlusia didžiulį
susidomėjimą humanitarinėje ir universitetinėje visuomenėje.
Ką L. Gumiliovas rašė šeštąjį
dvidešimto amžiaus dešimtmetį ir dar trisdešimt metų, buvo nauja, negirdėta. Tai
buvo viena priežasčių, kodėl aukštoji tarybinio mokslo visuomenė, partija ir
vyriausybė, trisdešimt metų jo nepripažino, nekentė ir net ignoravo.
Vengdamas kaltinimų, kad apie
geografiją liečiančius dalykus rašo nebūdamas geografas, 1974 metais jis ginasi
antrą daktarinę disertaciją. Ji pripažinta kaip didelis mokslo pasiekimas,
aukštesnis nei daktarinis darbas, todėl ne daktarinis, ir
nebuvo patvirtinta.
Informacijos institute deponavus paskutinę monografijos dalį, Mokslų akademijos
kolegos paskelbė L. Gumiliovą nacionalistu, uždraudė spausdinti jo
straipsnius akademinėje spaudoje ir kviesti į mokslo visuomenės susirinkimus. Tačiau
disertacijos kserokopijos plito po visą Tarybų Sąjungą. Kai po trejų metų instituto
administracija susigriebė, jų buvo atspausdinta ne mažiau kaip trisdešimt
tūkstančių. Disertacija vadinosi kaip ir knyga, pasirodžiusi tik po penkiolikos metų
Etnogenezė ir Žemės biosfera.
Traktate jis įvedė tokias sąvokas kaip
etnosas bei pasionarumas (biosferos gyvosios materijos biocheminė energija,
iš lotynų passio aistra) ir sukūrė naują Visuotinės istorijos teoriją.
Paskutinis jo veikalas, atėmęs beveik
visas jėgas, buvo knyga Senoji Rusia ir Didžioji stepė, kurią leidykla
Mysl' beveik slapta rengė spaudai nuo 1986 iki 1989 metų.
L. Gumiliovas dar regėjo pirmuosius
perestrojkos žingsnius.
Per televiziją pamatęs anglų filmą
apie 1991 m. rugpjūčio pučą jis sakė: Štai ką šiandien reiškia Europos
saulėlydis. Kodėl jie, britai, nemoka skaičiuoti? Ačiū Dievui, antrąją Rusijos
revoliuciją mes pergyvenom dar septynioliktaisiais, paskui buvo trečioji socialinė,
beprotiškai antivisuomeniška. Šį kartą turėtų būti Restauracija tačiau ko?
Štai koks klausimas. Ikitarybinės Rusijos restauracijos jau nebegali būti, tramvajus
išvyko, taigi, kas yra tai, ką dabar matome? Per krizę pereisime į inertiškąją
etnogenezės fazę, tada prasidės laipsniškas rusų etnoso nuosmukis, o vėliau, po N
laiko, ir jo pasitraukimas nuo istorijos scenos. Taip buvo su visais. Užtat dar turime
kelis šimtus metų kūrybai ir žaidimams su laime.
Kas žino, galbūt paskutinė frazė
tinka ir mums. |
VERTĖJAS |
LEV GUMILIOV
Pasionarumas etnogenezėje
Iš rusų k. vertė LINAS V.
MEDELIS
Pasionarų portretai
Biocheminis pasionarumo
aspektas
Etninės sistemos
vektoriškumo schema
Subpasionarai
Išgamos, valkatos,
valkatos-kareiviai
Pasionarumo lygiai
Hanibalas ir Kartagena
Pasionarumo išblėsimas
Kas vienija etnosus
Į viršų
Pasionarų portretai
NAPOLEONAS. Artilerijos puskarininkis Napoleonas
Bonapartas jaunystėje buvo vargšas ir svajojo apie karjerą. Tai banalu, todėl
suprantama. Dėl asmeninių ryšių su Ogiustenu Robespjeru jis buvo pakeltas į
kapitonus, po to užėmė Tuloną ir, šitaip tapęs generolu, 1795 m. spalį užgniaužė
rojalistų maištą Paryžiuje. Karjera baigėsi, tačiau turtų, kaip ir vedybos su
gražuole Žozefina Bogarne, ji nesuteikė. Tik Italijos kampanija Bonapartą padarė
turtuoliu. Vadinasi, likusį gyvenimą jis būtų galęs praleisti nevargdamas. Tačiau
kažkas jį paviliojo į Egiptą, o paskui pastūmėjo veržliai rizikuoti Briumerio
18-ąją. Kas? Valdžios troškimas, ir niekas kita! Tačiau argi jis nusiramino tapęs
prancūzų imperatoriumi? Ne, jis užsikrovė nepakeliamą karų, diplomatijos, įstatymų
leidybos ir net karo žygių naštą, kurie anaiptol kitaip, nei karas Ispanijoje arba
Maskvos puolimas, nebuvo diktuojami prancūzų buržuazijos tikrųjų interesų.
Žinoma, Napoleonas kaskart kitaip aiškindavo savo
poelgių motyvus, tačiau tikrasis jų šaltinis buvo nenumaldomas valdžios troškulys,
neapleidęs jo net Šventosios Elenos saloje, kur savo memuarus jis parašė vien dėl to,
kad negalėjo nieko neveikti. Amžininkams Napoleono veiklos stimulai liko paslaptis. Ne
veltui Paryžiaus buržua 1814 m. į miestą įžengusią rusų armiją sveikino
šūkiais: Mes nenorime karo, mes norime prekiauti.
Ir iš tiesų, karalius-buržua Lui Pilypas,
vykdydamas kylančio prancūzų kapitalizmo socialinį užsakymą, nutraukė tradiciniu
tapusį karą su Anglija ir savo karingų valdinių veiklą perkėlė į Alžyrą, nes tai
buvo naudingiau, saugiau ir nelietė taikos bei ramybės trokštančių prancūzų
daugumos. Kodėl gi Napoleonas po Amjeno taikos nepasielgė taip pat? Kadangi jis buvo ne
Lui Pilypas, Paryžiaus prekeiviai nieko jam negalėdavo įsakyti. Jie tik stebėdavosi,
kodėl imperatorius nori amžinai kariauti. Lygiai taip pat net draugai taip
vadindavo artimiausius karaliaus užkariautojo bendražygius nesuprasdavo Aleksandro
Makedoniečio.
ALEKSANDRAS MAKEDONIETIS. Tik gimęs Aleksandras
Makedonietis turėjo viską, kas žmogui reikalinga: maisto, namus, linksmybių ir net
pokalbių su Aristoteliu. Vis dėl to jis metėsi prieš Beotiją, Iliriją ir Trakiją
vien todėl, kad tos nenorėjo jam padėti kare prieš Persiją, nes jis atseit troškęs
atkeršyti už sugriovimus, persų padarytus karuose su graikais, apie kuriuos jie patys
jau buvo pamiršę. Paskui, įveikęs persus, jis užpuolė Vidurinę Aziją ir Indiją,
ir pastarojo karo beprasmybė papiktino pačius makedoniečius. Po nuostabios pergalės
ties Poru nuolankesnieji tik apverkė savo dalią, užtat kiti tiesiai pareiškė, kad
paskui Aleksandrą nebeis
(Arianas. V. 26). Galų gale Kenas, Palemokrato sūnus,
įsidrąsinęs tarė: Pats matai, kiek makedoniečių bei graikų su tavimi išėjo ir
kiek liko. Net graikai, apgyvendinti tavo įkurtuose miestuose, nepasiliko visai
savanoriškai
Vieni žuvo mūšiuose, kiti
liko išblaškyti kažkur Azijoje. Dar
daugiau mirė nuo ligų; liko nedaugelis, jie nebeturi pirmykščių jėgų, o dvasia jie
pavargo dar labiau. Visi, dar turintys tėvus, jų ilgisi; ilgisi žmonų ir vaikų,
ilgisi gimtosios žemės, ir jos ilgesys suprantamas: jie iškeliavo kaip vargšai, o
dabar, tavo pakylėti, jie trokšta išvysti ją tapę žymiais ir turtingais žmonėmis.
Nevesk karių prieš jų valią (Arianas. V. 27). Tai protingo, dalykiško, įžvalgaus
ir armijos nuotaikas išreiškiančio žmogaus požiūris. Neįmanoma nepripažinti, kad
visais realios politikos požiūriais Kenas buvo teisus, bet ne jo sveikas protas, o
Aleksandro elgsenos iracionalumas suvaidino svarbų vaidmenį atsirandant reiškiniui,
kurį mes vadiname helenizmu, ir pastarojo vaidmuo Artimųjų Rytų etnogenezėje
yra neabejotinas.
Todėl mums įdomi paties karaliaus kalba ir
argumentai, kuriais jis bandė sugundyti karius tęsti žygį. Vardydamas savuosius
užkariavimus Aleksandras pareiškė: Saldu gyventi šauniems žmonėms, dėl didžio
tikslo atlaikiusiems sunkumus bei pavojus, ir mirti po savęs paliekant amžiną
šlovę
Ką didaus ir puikaus būtume pasiekę sėdėdami Makedonijoje ir manydami, kad
mums pakaks vien ramaus gyvenimo: tik saugoti savo žemes ir vyti nuo jos priešiškus
kaimynus? (Arianas. V. 2627). Štai programa, žmogaus šlovę keliančio aukščiau
savosios gerovės ir savosios šalies interesų. Beje, jis niekino prabangą,
šykščiai leido pinigus savo malonumams, bet dosnia ranka dalijo gėrybes kitiems. Ir
puotas, pasak liudytojo Aristobulo, jis rengė draugams, o pats gerdavo mažai. Bet juk
dėl malonumo į karą neinama! Jo kareiviams visai nesinorėjo kariauti su indais, juo
labiau, kad prisiplėštų gėrybių tų laikų transporto priemonėmis pargabenti namo
buvo neįmanoma. Tačiau jis kariavo, ir dar kaip!
Vargu ar verta manyti, kad priežastis, pastūmėjusi
makedonų karalių į žygį, buvo siekis įgyti naujų rinkų pirklių miestams arba
finikiečių konkurencijos panaikinimas. Ką tik ginklu pavergti Atėnai ir Korintas liko
Makedonijos priešais, o aukotis priešo labui visiškai beprasmiška. Vadinasi,
Aleksandro elgsenos motyvų reikia ieškoti jo charakteryje. Dvi kraštutinumą
pasiekusias Aleksandro savybes pažymi ir Arianas, ir Plutarchas tai garbės
troškimas ir išdidumas, t. y. mūsų aprašyto pasionarumo apraiškos. Šios energijos
pertekliaus pakako ne tik pergalei, bet ir priversti savuosius valdinius kovoti kare,
kuris jiems buvo nereikalingas.
Žinoma, daugelis Aleksandro bendražygių
Perdikas, Klitas, Seleukas, Ptolemėjus ir kiti taip pat turėjo pasionarumo bei
nuoširdžiai pritarė savo karaliaus veiklai, todėl į žygį pavyko suvilioti eilinius
makedoniečius ir graikus. Ne vienas, o visa grupė pasionarių žmonių sugebėjo
palaužti Persijos monarchiją, sukurti jos vietoje kelias makedonų karalystes ir net
naują sirų etnosą. Patys makedoniečiai ir persai naujomis sąlygomis pasikeitė
neatpažįstamai ir tapo romėnų bei partiečių grobiu.
Tačiau galbūt Aleksandro žygius pastūmėjo kaip
tik Helados ir Rytų suartinimo idėja? Ne, filosofijos jis mokėsi iš Aristotelio, o jis
šito nemokė. O ir chronologiškai ta idėja atsirado ne prieš, bet po Persijos
užkariavimo, kitaip Persepolio rūmai nebūtų buvę sudeginti. Naikinant nugalėtos
tautos meno šedevrus kompromiso neieškoma. Vadinasi, pasionarumas, tas gebėjimas ir
siekis keisti aplinką, arba, išvertus į fizikos kalbą, pažeisti agregatinę
terpės inerciją. Pasionarumo impulsas būna toks stiprus, kad turintieji tokį požymį
pasionarai negali prisiversti apskaičiuoti savo poelgių pasekmių. Tai
nepaprastai svarbi aplinkybė, rodanti, jog pasionarumas ne sąmonės, bet pasąmonės
atributas, reikšmingas nervinės veiklos konstitucijos specifikos požymis. Pasionarumo
laipsniai įvairūs, bet tam, kad jie būtų istorijos matomi ir fiksuojami, svarbu, kad
pasionarų būtų daug, t. y. šis požymis ne tik individualus, bet ir populiacinis.
LIUCIJUS KORNELIJUS SULA. Patikrinkim nustatyto
požymio tinkamumą kitomis personomis. Romos patricijus Liucijus Kornelijus Sula turėjo
ir nobilį, turėjo ir namus Romoje, vilų jos apylinkėse ir daugybę vergų bei
klientų. Kaip ir Aleksandrui, jam netrūko nei valgių, nei linksmybių. Kas pastūmėjo
jį į niekinamo ir nekenčiamo Marijaus armiją? Juk jam nepakako štabo karininko
tarnybos, jis dalyvavo mūšiuose ir rizikuodamas gyvybe sučiupo Jugurtą, kad atvežtų
jį į Romą ir pasmerktų bado mirčiai Mamertino kalėjime. Už šiuos žygdarbius jis
gavo tik vieną apdovanojimą: šlaistydamasis forume ir plepėdamas su bičiuliais
galėjo Marijų vadinti nemokša avigalviu, o save didvyriu. Daugelis tuo tikėjo, bet
ne visi. Tada Sula vėl įsivėlė į peštynes, atlaikė dvikovą su į Italiją
įsiveržusių barbarų vadu, jį užmušė ir
ėmė girtis dar labiau. Bet ir to jam
buvo maža. Tarkim, Marijų jis įveikė, bet Aleksandro atminimas buvo gyvas. Sula
nusprendė pavergti Rytus ir išgarsinti save labiau nei Makedonijos karalius. Jam buvo
pasakyta: Pakaks! Leisk padirbėti ir kitiems! Atrodytų, Sula turėjo būti
patenkintas: jo nuopelnai Romos respublikai buvo įvertinti, namai sklidina taurė,
visi aplink gerbia ir žavisi gyvenk ir džiaukis! Tačiau Sula pasielgė kitaip
sukėlė legionus, gimtąjį miestą užėmė šturmu, beje, į barikadas lipdamas be
šalmo, tuo įkvėpdamas savo šalininkus, ir pasiekė, kad būtų pasiųstas į eilinį
sunkų karą. Kas jį vertė? Matyt, naudos siekio nebuvo. Tačiau, mūsų požiūriu,
vidinis pasionarumo spaudimas buvo stipresnis už savisaugos instinktą ir kultūra bei
papročiais auklėtą pagarbą įstatymams. Visa, kas toliau tiesiog logiškas
įvykių vystymasis, tai, kas A. Puškino laikais buvo vadinama reiškinių jėga
(pamirštas geras terminas). Tai jau visiškai sietina su etnologiją remiančiu istorijos
mokslu. Marijus 87 m. pr. m. e. su veteranų ir vergų, kuriems buvo pažadėta laisvė,
kariuomene žengė prieš Sulą. Į savo pusę patraukęs populiarus-italikus, t. y.
pavergtus etnosus, jį palaikė konsulas Cina. Užėmęs Romą, Marijus humaniškiausiam
savo karvedžiui paliepė nužudyti visus karius iš vergų, nes šių parama jį
kompromitavo. Ir 4 tūkst. miegančių žmonių buvo paskersti jų pačių kovos draugų.
Šis susidorojimas parodė, kad populiarai, nepaisant jų demokratiškumo deklamacijų,
mažai kuo skyrėsi nuo savo priešininkų optimatų.
Vis dėlto skirtumų būta: Sula į savo kariauną
taip pat mobilizavo 10 tūkst. vergų, tačiau po pergalės juos apdovanojo žemės
sklypais ir Romos pilietybe. Skirtumą tarp Marijaus ir Sulos labiau lemia asmeninės
savybės nei partijų programos. Be to, kitaip nei Aleksandras, Sula nebuvo tiek
ambicingas ir išdidus, nes pats atsisakė valdžios, kai tik pasijuto patenkintas. Jis
buvo nepaprastai tuščiagarbis ir pavydus, bet šie bruožai tik pasionarumo
apraiška. Ir vėl pabrėšime, kad Sulos sėkmė priklausė ne vien nuo jo asmeninių
savybių, bet ir nuo santykių su aplinka. Jo karininkai Pompėjus, Lukulas, Krasas ir
net kai kurie legionieriai taip pat buvo pasionarūs, su vadu jautė ir veikė
unisonu. Kitaip Sula nebūtų tapęs Romos diktatoriumi.
Į viršų
Biocheminis pasionarumo aspektas
Neabejotina, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas
žmonių kolektyvas yra sudedamoji biosferos ir visuomenės dalis neabejotina, bet
šių materijos judėjimo formų sąveiką reikia patikslinti. Siekiant iškelto tikslo ir
uždavinio sprendimo į žmogaus, kaip civilizacijos nešėjo, santykio su gamtine aplinka
problemą įtraukiama sąvoka etnosas, apibūdintinas kaip pastovus individų
kolektyvas, priešinantis save visiems kitiems analogiškiems kolektyvams, turintis
kiekvienu atveju savitą vidinę struktūrą ir dinaminį elgsenos stereotipą. Kaip tik
per etninius kolektyvus varijuoja specifiniai žmonijos ryšiai su gamtine terpe. Tačiau
kyla klausimas, kokia riba ir santykiai tarp to, kas yra gamtiška ir kas socialu.
Tai, kad gamta viešpatauja už technosferos ribų, akivaizdu, bet ji yra ir žmonių
kūnuose. Fiziologija (taip pat ir patofiziologija) glaudžiai siejasi su psichologija
kaip nervinės ir hormoninės organizmo veiklos produktu. Jodo trūkumas sukelia
kretinizmą; adrenalino išsiskyrimas kelia baimę ir įniršį; lytinių liaukų hormonai
stimuliuoja meilės lyriką ir sentimentalųjį romaną; dopingai, kaip cheminiai
junginiai, veikia ne tik fizinę, bet ir psichinę sportininkų būseną; narkotikai
ištisas tautas stumia link išsigimimo ir t. t. Visuomeninės materijos judėjimo formos
dėsningumai žmoguje taip susipina su biologine, biochemine ir biofizine, kad juos
būtina aiškiai atskirti.
Tyrimo objektu pasirinkus vieną žmogų, tai
padaryti labai sunku, bet daug lengviau, paėmus aukštesnio lygio sistemos vienetą
etnosą, tada neišvengiama analizės paklaida kompensuojasi. Žinoma, sunku aprašyti, o
juolab apskaičiuoti praėjusių epochų pasionarumą. Tačiau galima galvoti priešingai.
Etninio kolektyvo atliekamas darbas atvirkščiai proporcingas pasionarinės įtampos
lygiui. Vadinasi, net su didele paklaida suskaičiavę etnoso istorijos įvykius, gauname
energijos sąnaudų rezultatą, kuriuo remdamiesi galime spręsti apie pradinį energijos
krūvį, t. y. pasionarumo lygį.
Pasionarumo skatinamą veiklą lengva atskirti nuo
kasdienių poelgių, atliekamų dėl bendražmogiško, asmeninio ar rūšinio savisaugos
instinkto. Ji nemažiau skiriasi ir nuo reaktyvių išorinių dirgiklių sukeltų akcijų,
tarkim, kitataučių įsiveržimo. Dažniausiai reakcijos trumpalaikės, todėl
nerezultatyvios. O pasionarams būdingas pasišventimas vienam ar kitam tikslui, kurio
kartais siekiama visą gyvenimą. Tai suteikia galimybę pasionarumo aspektu
charakterizuoti vieną ar kitą epochą. Tokiu aspektu apibūdindami įvairias tiriamo
etnoso etnogenezės fazes, turėsime duomenų nubrėžti apytikrei pasionarios įtampos
kreivei, o turėdami daugiau panašių skaičiavimų įvairiems etnosams dar geriau
superetnosams suvoksime bendrąjį etnogenezės dėsningumą. Tai reiškia, kad,
norint suvokti tokį dėsningumą, būtina gerai žinoti įvykių istoriją, nes istorija
kaip mokslas apie visuomeninius santykius, atspindi ne šį, o visai kitą dėsningumą
spontanišką vystymąsi, būdingą visuomeninei materijos judėjimo formai.
<
>
Atrodytų, žmogaus biologiniai pokyčiai galėtų
vykti be gyvosios biosferos energijos fluktuacijos, be pasionarios įtampos efekto.
Tačiau tokiu atveju optimalaus prisitaikymo prie vienokių ar kitokių sąlygų lygis
taptų aklaviete bet kokiam vystymosi tipui, kurio pabaiga būtų visiška populiacijos
pražūtis. Juk tam, kad rūšis (arba etnosas) prisitaikytų fiziologiškai ir
ekologiškai, jai reikia atsisakyti išugdytų organų (arba įgūdžių), t. y. ieškant
naujo kelio, žengti iš aklavietės žingsnį atgal. Ir priešingai, nepriklausomai nuo
aplinkos atsiradusios mutacijos, kitaip tariant ekscesas, priverstinai veikia
populiaciją, versdamas jos pasikeitusiąją dalį ieškoti kelių į prarastąjį rojų
homeostazės, dar Ovidijaus įsivaizduoto aukso amžiaus.
Į viršų
Etninės sistemos vektoriškumo schema
Kadangi be pasionarinės įtampos jokia
etnogenezė neįmanoma, pasionarumą galima laikyti privalomu etnogenezės elementu,
kurį, vaizdžiai tariant, galima iškelti už skliaustų, tarp kurių liktų lokalūs
vienų ar kitų etnosų bruožai. <
>
Vis dėlto pasionarumo, kaip reiškinio, niekas nėra
matęs ir tiesiogiai nepamatys. Vadinasi, charakterizuoti jį galime tik pagal požymius.
<
>
Paaiškinkim pavyzdžiais. VIIIV a. pr. m. e.
Helada virte virė pasionarumu. Triremos skrodė Viduržemio ir Juodąją jūras, helenų
kolonijos išsiplėtė nuo Kaukazo iki Ispanijos, o Jonija ir Didžioji Graikija
(Italijoje) tapo labiau apgyvendintos už metropolijas. Tačiau helenų polisai negalėjo
koordinuoti savo veiksmų, nes kiekvienas jų savo savarankiškumą vertino labiau už
gyvenimą, o pavaldumas buvo lyginamas su pavergimu. Net atsiradus mirtinam pavojui, kai
užpuolė Kserksas, tesaliečiai ir beotiečiai, nepamiršdami esą helenai, kovojo už
persus. Už tai jie žiauriai atkentėjo, nes atėniečiai ir spartiečiai po mūšio ties
Platėjais pasigailėjo persų, o belaisvius graikus persofilus nužudė.
Tačiau vos Helada buvo nustekenta Peloponeso ir
Tėbų karuose, jėgų koordinavimas ir Aleksandro žygis į Persiją pasirodė galimi.
Helenizmo arealas pasirodė gerokai platesnis už helenų arealą, bet tie laimėjimai
buvo pasiekti dėl bendrojo Helados pasionarinio lygio smukimo, kai šalia Makedonijos į
pirmąsias gretas ėmė pretenduoti labiausiai kultūriniu ir ekonominiu atžvilgiu
neišsivysčiusios sritys: Etolija ir Achaja. Jos netapo stipresnės, tačiau nusilpo
Atėnai, Tėbai ir Sparta. Kitaip tariant, susilpnėjo bendra Helados kaip sistemos jėga
ir ji tapo lengvu Romos grobiu. Ir nepaisant, kad buvusios potencialios Helados galios
pakako Romos kilmingiesiems patraukti prie savo kultūros, ji silpo tol, kol helenų
likučiai tapo Bizantijos graikų, visiškai pakeistų pasionarinio postūmio I m. e. a.,
branduoliu. Bet tai jau kitas procesas.
Taigi tiesiog stebėjimas, neatsižvelgiant į
pataisas, dažniausiai kreipia prie neteisingų išvadų. Pasionarinės įtampos nuosmukis
bus pripažintas pakilimu, nes abiem atvejais įvyksta daugybė pokyčių; net nedaugelis
didžių darbų vienodai būdingas tiek žemiems, tiek aukštiems pasionarumo
lygiams, nes antruoju atveju galima skirtingomis kryptimis nukreiptų jėgų atsvara ir
stabilizacija laike. Reikia tirti ne paskirus etnoso gyvavimo momentus, o visą procesą.
Tada paaiškės, ar pasionarumas auga, ar silpsta.
Tai, ko neįmanoma išskirti kruopščiai tyrinėjant
atskirą individą dėl jo elgesį lemiančių veiksnių įvairovės, išryškėja
statistiškai tiriant didelių kolektyvų veiklą žmonijos istorijoje. Pirma, neesminiai
veiksniai kompensuojasi; antra, istoriniai procesai fiksuojami absoliučiame laike, o
biologiniai ir geologiniai santykiniame. Todėl tik istorija gamtos mokslams gali
padovanoti absoliučią chronologiją, perimdama iš jų empirinio apibendrinimo būdus;
paskui atsiranda etnologija gamtos tyrinėjimo metodais humanitarinę medžiagą
apdorojantis mokslas.
Nesiimame spręsti, ar pasionarumo esmė yra bendras
genas, ar genų kombinacija, ar šis požymis recesyvus, ar dominatyvus, ar jis susijęs
su nervine ar hormonine organizmo veikla. Į šiuos klausimus teatsako kitų mokslų
atstovai. Mūsų, etnologinė, užduotis įvykdyta. Šalia visuomeninio mes radome
biogeografinį antroposferos vystymąsi ir jo priežastis. O pasionarumo reiškinio esmė
ir jo sąryšis su kitais biosferos elementais bus nagrinėjami vėliau.
Į viršų
Subpasionarai
HARMONINGIEJI INDIVIDAI. Kad ir koks didelis
būtų pasionarų vaidmuo etnogenezėje, jų skaičius etnoso sudėtyje visada yra menkas.
Juk pasionarais tiesiogine žodžio prasme mes vadiname žmones, kurių šis impulsas
stipresnis už savisaugos instinktą tiek individualų, tiek rūšinį. Abu daugumos
normalių individų impulsai atsveria vienas kitą, sukurdami harmoningą, intelektualiai
visavertę, darbingą, prisitaikančią, bet ne superaktyvią asmenybę. Netgi daugiau
nesuvaldomas kito žmogaus degimas, neįmanomas be pasionaraus aukojimosi, tokiems
žmonėms yra svetimas ir antipatiškas. Prie to būtina pridurti, kad ir besivystančių
etnosų didžioji individų dalis turi tiek pat silpną pasionarumą, kiek ir reliktinių
etnosų. Skirtumas tik toks, kad dinamiškuose etnosuose dalyvauja ir veikia pasionarai,
savąją perteklinę energiją vartojantys savajai sistemai vystyti.
Vis dėlto reikia pažymėti, kad vystymosi
intensyvumas etnosui ne visada duoda naudos. Perkaitimai galimi, kai pasionarumo
nebekontroliuoja sveikas tikslingumas, ir kuriamoji jėga tampa griaunamąja. Tada
harmoningos asmenybės tampa savo etnoso gelbėtojais, bet iki tam tikros ribos.
Tokio pobūdžio žmonės svarbus etnoso kūno
elementas. Jie atkuria jį, numaldo pasioanarumo blyksnius, pagal jau sukurtus pavyzdžius
gausina materialias vertybes. Jie gali visiškai apsieiti be pasionarų tol, kol
nepasirodys išorės priešas. Pavyzdžiui, vikingų palikuonys Islandijoje palaipsniui
prarado pasionarumą. XII a. jų užjūrio žygiai baigėsi, XIII a. baigėsi kruvini
šeimų kivirčai, o 1627 m. saloje išsilaipinę Alžyro piratai nesulaukė jokio
pasipriešinimo. Islandai leido deginti savo namus, prievartauti žmonas, imti vergijon
savo vaikus ir jiems neužteko ryžto ginklui pakelti.
Tarkim, šiam konkrečiam atvejui galima surasti ir
kitų paaiškinimų. Alžyriečiai buvo profesionalūs galvažudžiai; tikriausiai jie
sukėlė paniką pasinaudodami netikėtumo akimirka; islandams visiškai nepadėjo
metropolija Danija, tuo metu įtraukta į jos pralaimimą Trisdešimtmetį karą
Kita vertus, pagal mūsų idėją islandų pasionarinė įtampa turėjo kristi ir toliau.
Ar iš tiesų taip buvo? Pažvelkim į Islandiją po poros šimtmečių.
1809 m. Reikjavike stovėjo trijų dešimčių
kareivių kapitono ir gubernatoriaus, turėjusio gražuolę dukterį, garnizonas. Tų
metų birželį reide pasirodė juodą vėliavą iškėlęs brigas ir pareikalavo, kad
miestas pasiduotų. Danų karininkas įsakė šaudyti, tačiau buvo brigo sviedinio
sužeistas, ir kareiviai sudėjo ginklus. Piratai išsilaipino, o jų vadas pasirodė
besąs islandas, anksčiau gerai žinomas laikrodininkas, dabar piratas, Jurgenas
Jurgensonas. Paaiškėjo, šis niekšas buvo įsimylėjęs gubernatoriaus dukrą ir
pareikalavo jos sau, o piratams, paskelbęs save Islandijos karaliumi, leido plėšti
gyventojus. Laimei, mergina suspėjo susirgti. Bet kokie islandai! Saujelei banditų
visiškai nesipriešinta. Tūkstančiai nirtingų jūros skrodėjų, Anglijos,
Normandijos, Vinlando užkariautojų palikuonių nesipriešindami ir net nebėgdami
nuolankiai kentė kelių dešimčių plėšikų siautėjimą. Prieš juos juk buvo ne
žiaurieji su karališkaisiais Ispanijos ir Prancūzijos laivynais besivaržą maurai, o
saujelė Viduržemio jūros uostų šunsnukių. Argi tai ne pasionarumo nuosmukis?
Tačiau nedera daugumos tapatinti su visais.
Pavieniai asmenys savitvardos neprarado. Jie negalėjo paveikti visuotinės baimės ir
bejėgiškumo, bet galėjo išgelbėti save. Tarp jų buvo ir gražiosios danės jaunikis.
Jis išsigelbėjo žvejo valtele ir, sutikęs anglų fregatą, paprašė pagalbos. Anglai
greitai prisiartino prie Reikjaviko, grasindami patrankomis privertė piratus pasiduoti ir
sukaustė juos retežiais, o gubernatorių su dukra išlaisvino. Plėšikų vadeivą
teisė Anglijos teismas ir išteisino, nes šis nepažeidė Didžiosios Britanijos
valdinių interesų. Šešias savaites karaliaus-pirato valdžioje išbuvę islandai
grįžo prie savo reikalų, nes kaip harmoningi, civilizuoti bei niekam, išskyrus save,
nepavojingi žmonės tik tai ir sugebėjo. Mat didelis bejėgiškumas ne visada prisideda
prie etnoso klestėjimo.
Į viršų
Išgamos, valkatos,
valkatos-kareiviai
Kita vertus, etnoso sudėtyje beveik visuomet yra
neigiamo pasionarumo žmonių kategorija. Kitaip tariant, jų elgseną valdo
impulsai, kurių vektorius priešingas pasionarinei įtampai.
Islandai bent jau neprarado sugebėjimo dirbti,
maitinti savo šeimas ir išsaugoti pragyvenimo šaltinius: silkių žūklavietes, gagų
kolonijas, kur rinko gagų pūkus, ir pieveles tarp uolų, reikalingas ganyti melžiamiems
galvijams. Bet subetniniai dariniai urbanizuotose senovės aglomeracijose reiškėsi daug
blogesniais variantais. I a. Romoje susigrūdo degradavę ir savo žemės sklypus
(parcelus) praradę Romos (imperijos vert.) piliečių palikuonys. Jie
glaudėsi penkiaaukščių namų kamarėlėse, alsavo kloakos daubos, kuria į
Tibrą tekėjo nešvarumai, dvoku, maukė vyną iš kenksmingų švininių indų,
tačiau iš vyriausybės primygtinai ir įžūliai reikalavo duonos ir reginių.
Tekdavo duoti, nes šios subpasionarios minios galėjo palaikyti bet kurį pasionarų
avantiūristą, panorusį įvykdyti perversmą, vos pažadėjus daugiau duoti duonos ir
puikesnį vaidinimą cirke. O ginti save nuo priešų jie nemokėjo ir mokėti nenorėjo,
nes mokytis karybos yra sunku. Pasikliaudamas savo nesugriaunama logika, subpasionaras
mano, kad niekas negali numatyti ateities, nes jis duonos davinio gavėjas ir cirko
vaidinimų žiūrovas nesugeba, remdamasis tikimybe, prognozuoti. Todėl gaunamą
informaciją jis dalija į dvi rūšis: malonią ir nemalonią. Pastarosios skelbėjus jis
laiko savo asmeniniais priešais ir, vos pasitaikius progai, su jais susidoroja. Štai
kodėl Alarichas užėmė Romą (410 m.), nors gotų buvo mažiau nei Romos miesto, jau
nekalbant apie Italiją, kovai parengtųjų ir karo prievolininkų. Net šita gėda
romiečių nieko neišmokė. Gotai su nugalėtaisiais elgėsi švelniai ir pasitraukė.
Tai vėl leido nusiraminti. Tačiau, kai, skelbdamasis keršytoju už sugriautą
Kartageną, Romą užėmė (455 m.) vandalas Genzerichas, subpasionarų skerdynės buvo
lengvos ir niekas jų, kitaip nei harmoningų ir taikių islandų, netroško gelbėti. Po
vandalų pogromo Roma jau nebeprisikėlė. Kažkodėl ir nėra noro jos gailėti.
Panašiai atsitiko ir Bagdade, kurį užėmė ne
atėjūnai barbarai, o kalifo papirkti tiurkai guliamai. IX a. arabų kariai išsigimė.
Jų palikuonys verčiau užsiėmė smulkia prekyba ir plepalais turguose. Kalifo
asmenybei, o dažnai ir kalifato sienų apsaugai prireikė profesionalių karių. Ką gi,
jų buvo pripirkta Vidurinės Azijos stepėse ir Nubijos dykumose. Bagdade jie tapo
vienintelė reali jėga ir savo nuožiūra ėmė šalinti kalifus. Milžiniško miesto
gyventojai keikėsi, verkė, šmaikštavo, bet, užuot gynęsi, verčiau gyveno nedirbdami
ir mirė klūpėdami. Tokias pasekmes ir atitinkamų idealų kaitą sistemoje lemia
pasionarinės įtampos netekimas. Šūkis gyventi sau lengviausias kelias į
tamsią pražūtį. Pavienio žmogaus pasionarumas siejasi su bet kokiais gebėjimais:
dideliais, mažais, vidutiniais; kaip žmogaus konstitucinis bruožas jis nepriklauso nuo
išorinių veiksnių, taip pat lengvai skatindamas ir žygdarbius, ir nusikaltimus,
kūrybą ir sugriovimus, gėrį ir blogį, išskiriant tik abejingumą. Jis nėra susijęs
su etinėmis normomis ir nedaro iš žmogaus minią vedančio didvyrio, nes
dauguma pasionarų kaip tik ir yra minioje, lemdami jos potenciją ir aktyvumą
vienu ar kitu metu. Subpasionarų grupę istorija itin vaizdžiai demonstruoja
valkatomis ir senatais-samdiniais (landsknechtais). Jie nekeičia jos ir nesaugo, o
egzistuoja jos sąskaita. Dėl savo judrumo kartu su pasionarais dalyvaudami
užkariavimuose ir perversmuose jie dažnai daro didelės įtakos etnosų likimui. Tačiau
pasionarai gali pasireikšti ir be subpasionarų, o šie be jų yra niekas. Jie gali
elgetauti arba plėšikauti, o jų aukomis tampa nulinio pasionarumo turėtojai, t. y.
didžioji gyventojų dalis. Valkatos tokiu atveju yra pasmerkti juos randa ir
sunaikina. Tačiau jų atsiranda kiekvienoje kartoje.
Į viršų
Pasionarumo lygiai
Didelė pagunda pasionarus lyginti su minią
vedančiais didvyriais, o kareivius-valkatas vadinti vedamaisiais, bet iš
tiesų istorinio vystymosi mechanizmas ne toks paprastas. Ispanų Habsburgai ir prancūzų
Burbonai, išskyrus dinastijos pradininkus, kaip ir dauguma jų dvariškių, tarp kurių
kartkartėm atsirasdavo tokių ministrų avantiūristų kaip Fuke ir Džonas Lo arba
Manuelis Godojas, buvo nepaprasti žmonės. Tačiau idalgai ir ševaljė, negociantai ir
korsarai, humanistai ir menininkai visi jie kėlė tokią įtampą, kad Ispanijos
politika XVI a. ir Prancūzijos XVIXVII a., jei vaizduotumės ją sudedamąja
etnogenezės proceso dalimi, rodė nepaprastą tų etnosų pasionarumą.
Todėl, nepaisant, kad pasionarai dažnai vadovauja
liaudies judėjimams, tiksliau juos reikėtų vadinti ne vedančiaisiais, o
stumiančiaisiais, nes be pakankamo jų, nežinomybėje mirusių, skaičiaus būtų
neįmanoma tradicijų, t. y. masių inercijos, sulaužyti. Tai skelbia ir keista senovinė
ispanų baladė:
|
Dainuoja apie Olivjerą, dainuoja ir apie
Rolaną.
Bet tyli apie Surakiną, narsuolį kapitoną.
Pašlovintas Rolanas, pašlovintas ir Olivjeras
Pamiršo Surakiną, šaunuolį kabaljerą. |
Taigi pažymėjome tris senkančio pasionarumo
laipsnius, nors, esant reikalui, dalijimas galėtų būti smulkesnis. Trečią
charakteriologinį tipą teisingiau vadinti subpasionarais. Svarbiausia nesupainioti
paminėtų tipų su klasiniais ir luominiais dariniais. Kiekvienas jų turi visus tris
tipus, tik skirtingais deriniais ir įvairiomis dominantėmis. Tų santykių, tiek
skaičiaus, tiek vektorių, kaitą lemia etnogenezės procesas etnoso viduje. <
>
Absurdiškas kitas, priešingas požiūris, visus
įvairių žmonių poelgius aiškinantis siekiu gauti naudos, kai pastaroji yra tik
pinigai ir jiems ekvivalentiškos vertybės. Tokia vulgari subpasionaraus miesčionio
pozicija dažnai pateikiama kaip materializmas, su kuriuo ji iš tiesų neturi nieko
bendra. Miesčionis dažniausiai neturi fantazijos.
Jis negali ir nenori įsivaizduoti, kad yra į jį
nepanašių žmonių, kuriuos veiktų kitokios idėjos ir kurie siektų kitokių tikslų
nei pinigai. Tiesioginės naudos koncepcija niekada nebuvo suformuluota, nes tada jos
absurdiškumas taptų akivaizdus, bet ją, kaip savaime suprantamą, svarsto bet kuriuo
atveju, net moksliniais klausimais, todėl jai reikia skirti dėmesio.
Į viršų
Hanibalas ir Kartagena
Dabar šiuo požiūriu panagrinėkime Hanibalo
elgseną antrojo Punų karo metu. Barkų šeima Kartagenoje buvo viena turtingiausių.
Hanibalo tėvas Hamilkaras gausino savo turtus pavergdamas Numidiją ir Ispaniją, kur
faktiškai karaliavo jo sūnus Hanibalas. Karas su Roma Hanibalui jokios naudos negalėjo
duoti. Priešingai, būta didžiulės rizikos. Asmeninių Hanibalo interesų požiūriu,
karas jam nebuvo reikalingas, jis buvo neišvengiamas tėvynei Kartagenai. Tačiau,
strėlei paklydėlei pataikius į kartageniečių karvedžio krūtinę, joks karo grobis
neatstotų jo mirties, juoba kad pinigų jam netrūko. Galbūt jis vykdė bendrapiliečių
valią?! Ne, kariauti jo neprašė, lemiamu metu atsisakė atsiųsti pastiprinimą ir
nekentė jo taip aistringai, kaip tai gali miesčionis, jaučiantis, kad reikia kažką
padaryti ne sau, o bendram reikalui. Tokiais atvejais subpasionaras nedelsdamas pradeda
ieškoti kliaučių, kurios leistų jam išvengti bet kokių prievolių. Suprantama, tai
visai netoliaregiška, bet žmonės ne visada numanūs, ir tai sukelia pražūtingų
padarinių. Trumpiau sakant, Hanibalas turėtų sėdėti savo Hadese ir linksmintis;
Kartagenos seniūnai privalėtų visomis jėgomis palaikyti savo karvedį; Numidijos
raiteliai dezertyruoti, o ne žūti už nekenčiamus kolonizatorius finikiečius;
ispanų svaidyklininkai sukilti ir susigrąžinti laisvę. Viskas vyko priešingai!
Dėl to, kas atsitiko, pradingo turtinga Kartagenos punų literatūra. Buvo suarti ir
apleisti slėniai Atlaso tarpukalnėse, nes šitai šaliai teko prievolė aprūpinti duona
milijoninę Romą. Gelbėdamiesi nuo žiaurių romiečių, laisvę mylintys berberai
pasitraukė į Pietus, ir jų būriai ištrypė dar žaliavusias Vakarų Sacharos lygumas,
tapusias akmeninga dykuma. Juk Hanibalo laikais Šiaurės Sachara tekėjo upės,
vaikščiojo drambliai, ganėsi arkliai, o po dviejų tūkstančių Romos ir arabų
kariaunų antropogeninio poveikio metų visą šią turtingą fauną pakeitė vienutėlis
kupranugaris. Jei ieškotume tokių milžiniškų etnografinių ir geografinių
pasikeitimų priežasčių, paaiškėtų: Barkų šeimos pasionarumą sunkiu svoriu
užgriuvo Kartagenos miesčionių subpasionarumas. Tai jis nulėmė šios šeimos
pralaimėjimą kare, paskui jos pražūtį už apgultos Kartagenos sienų, vėliau,
kaip padarinys, tai baigėsi Numidijos pavergimu, dar vėliau vyko kraštovaizdžio
sunaikinimas.
Ar galėjo kitaip būti? Žinoma! Hanibalui laiku
suteikta pagalba reikštų Romos griūtį, samnitų ir Cizalpių galų išlaisvinimą,
dirbtinės hiperbolizuotos urbanizacijos sustabdymą, vadinasi, ir bukų bei ąžuolų
girių išsaugojimą Apeninuose, vynuogynų apie Kapują ir Tarentą, etruskų
miestelių Arno slėnyje. Galijos turtai ir Helados meno brangenybės būtų
išgelbėtos ilgam, tačiau nebūtų nei Apijaus kelio, nei Karakalos termų, nei lotynų
kalbos būsimųjų epochų mokyklose. Gamybinių santykių vystymasis tokiomis
aplinkybėmis būtų pasukęs kitu keliu. Nesvarbu, anksčiau ar vėliau, atgyvenusią
antikinę vergovę pakeistų feodalizmas. Pasionariniai pakilimai ir nuosmukiai neveikia
žmonijos socialinio vystymosi, jeigu pastarąjį suprastume kaip visuomeninių
ekonominių formacijų kaitą. Ir kaipgi emocija gali ką nors pakeisti sąmonės
proto stichijoje? Tuoj pamatysim, kodėl taip yra.
Į viršų
Pasionarumo išblėsimas
BLYKSNIS IR PELENAI. Dabar galima sakyti, kad
etnogenezės paleidimo momentas yra staigus tam tikro skaičiaus pasionarų ir
subpasionarų atsiradimas populiacijoje: pakilimo fazė greitas pasionarių individų
atsiradimas dauginantis arba dėl inkorporacijos; akmatinė fazė pasionarų
maksimumas; lūžio fazė staigus jų sumažėjimas ir išstūmimas subpasionarais;
inercinė fazė lėtas pasionarų individų mažėjimas; obskuracijos fazė beveik
visiška pasionarų kaita subpasionarais, kurie dėl savo sandaros arba visiškai pražudo
etnosą, arba nespėja jo pražudyti dar neįsiveržus kitagenčiams. Antruoju atveju
lieka harmoningų asmenybių reliktas, įeinantis į jo apgyvendinto regiono biocenozę
kaip viršutinė, baigiamoji grandis.
Šią vidinę etninę evoliuciją patyrė visi
etnosai. Primityviais mes juos laikome tik dėl to, kad jų neužrašyta istorija skęsta
amžių migloje. Bet tokį pat vaizdą matome istorijoje, ir itin gerai tai įžvelgiama
subetniniuose dariniuose, pavyzdžiui Sibiro kazokų.
XIV a. surusėjusių chazarų palikuonys pakeitė
rusišką pavadinimą brodniki į tiurkišką kazaki. XVXVI a. jie tapo
stepių nogajų siaubu ir, perkėlę karą į Sibirą, pribaigė paskutinį jų chaną
Kučiumą. Sulaukę pastiprinimo iš Maskvos valdovų, per vieną amžių jie perėjo
Sibirą ir pasiekė Ramųjį vandenyną. Papildydami eiles į savo būrius jie noriai
priimdavo didžiarusius, bet visada skirdavo juos nuo savęs. Rusų žemių atradėjai
XVII a. buvo aikštingi, ūmūs, nenuolaidūs žmonės, nebijoję nei viršininkų, nei
atšiaurios šiaurės gamtos. Nuo 1632 m., kai šimtininkas Piotras Beketovas įkūrė
žiemos stovyklą prie Lenos, iki 1650 m., t. y. iki kazoko Semiono Motoros Anadyrės
žygio, jie nužygiavo per Sibiro šiaurės rytus ir jasako (mokestis natūra vert.)
sabalų kailiais surinko už ne mažesnę sumą, nei konkistadorai amerikietiško aukso.
Bet jau XVII a. pabaigoje jų charakteris ėmė keistis, ir, užuot rengę žygius, jie
ėmė atsirašinėti: Mūsų laivai menki, ir burės mažos. O statyti didelius laivus,
kaip anksčiau, mes nebemokame. XVIII a. Šiaurės Sibiro gyventojai rusai tarytum
kristalizuojasi. Iniciatyva ir aktyvumas dingsta be pėdsakų, o narsą keičia drovumas.
Pagaliau XIX a. kazokų palikuonys pralaimėjo
čiukčiams ir tapo valstybės baudžiauninkais, kiekvieno iš pietų į šiaurę už
pareiginius nusižengimus atsiųsto valdininko beteisiais vergais. Kadangi panašiai ir
tais pat chronologiniais terminais pasionarumą prarado ispanų konkistadorų, prancūzų
kolonistų Kanadoje (išskyrus dalį tų, kurie sumišo su indėnais), portugalų ir
arabų pirklių palikuonys Indijos vandenyno baseine, o ankstesnėse epochose toks pats
likimas ištiko vikingų ir helenų palikuonis, aprašytąjį procesą galima laikyti
dėsningu. Išeikvota pasionarumo energija savo blyksnio vietoje palieka iš pradžių dar
karštus, paskui atvėsusius ir drėgnus pelenus.
Atrodytų, konkistadorų godumas, Aleksandro
Makedoniečio išdidumas, Sulos puikybė ir aistringi Huso įsitikinimai yra vienas į
kitą nepanašūs reiškiniai. Paviršutiniškai žvelgiant taip, bet jų ir daugelio
į juos panašių asmenų pagrindas vienas pasionarumas, ir štai kodėl. Visuose
pateiktuose pavyzdžiuose buvo pabrėžiama, kad pasionarumo arba impulso ypatingam
aktyvumui požymis buvo būdingas ne vien asmeniui, bet populiacijai. Dėmesį pavienėms
asmenybėms parodėme dėl kompozicijos, kad požymis labiau išryškėtų. Iš tiesų
procesai yra sudėtingesni, nors ne tiek, kad juos būtų sunku analizuoti, pasinaudojus
sistema ir nuosekliai jos laikantis.
Iš pradžių gali pasirodyti, kad juo aukštesnis
asmenybės arba sistemos pasionarumas, tuo turtingesnis visuomeninės grupės kūrybinis
gyvenimas, tuo gausesnė etnoso kultūra. Kadangi Italijos Atgimimo epocha kupina
talentų, būtų galima manyti, kad tai buvo etnogenezės akmatinė fazė. Tačiau XV a.
italų etnosas gyvavo sunkų tarpsnį lūžio fazę. Milane įsitvirtinę kondotjerai
Viskontis ir Sforca, Florencijoje Medičiai, Romoje popiežiai atvirai praktikavo
nepotizmą ir simoniją (pažintis ir parsidavėliškumą), Neapolį ir Siciliją valdė
grubūs, karingi ir humanizmui tolimi ispanai. Visur nyko miestų, respublikų patriotizmo
ir garbės tradicijos, kurios kažkada italams leido atsikratyti žiaurios vokiečių
imperatorių valdžios. Ir tokio visuotinio merdėjimo metu sužydo meno ir mokslo žiedai
dailininkų Beato Andželiko ir Botičelio kūryba, humanistai Džovanis Pontano,
Lorenco Bala, Marsilio Fičino ir Piko della Mirandola.
Didysis Atgimimas (pirmoji XVI a. pusė), papuoštas
Leonardo da Vinčio, Rafaelio Sančio, Mikelandželo Buonaročio, Ticiano, Ariosto ir
Makiavelio vardais, vyko karų tarp Ispanijos ir Prancūzijos, kuriuose Italija buvo ne
dalyvė, o besigrumiančių grobuonių arena, fone. Tie karai prasidėjo prancūzų
įsiveržimu į Italiją 1494 m., ir Prancūzija pretendavo valdyti Italiją iki 1525 m.
Nugalėtojas, imperatorius Karolis V, įveikęs prancūzus prie Pavijos, buvo priverstas
mesti kariuomenę italų pasipriešinimui malšinti. Tai buvo įvykdyta 1527 m., Roma
barbariškai nuniokota.
Ne, negalima teigti, kad italai nebandė atsikratyti
savo tironų, kartais jie net naudojosi svetimšalių kariuomenių pasirodymu. Štai, 1494
m. prancūzams artinantis prie Florencijos, Medičių šeima buvo nuversta, ir valdžia
atiteko dominikonų vienuoliui Savonarolai. Netapo lengviau net po Savonarolos žūties
1498 m. Vėl atnaujinta respublika pasirodė visiškai bejėgė, ir 1512 m. Medičių
šeimos valdymas buvo atkurtas. Antrą bandymą atstatyti respubliką, dalyvaujant
didžiajam menininkui Mikelandželui 1527 m., užgniaužė imperijos kariuomenė 1530 m.
Antroje XVI a. pusėje Italija atsidūrė Ispanijos
įtakos sferoje. 1563 m. Tridento bažnytinio susirinkimo priimti Kontrreformacijos, iš
esmės naujosios katalikybės, principai Italijoje buvo sutikti ne visuotiniu liaudies
pasipriešinimu, o pavieniais intelektualų protestais. Katalikiškoji reakcija su jais
lengvai susidorojo. Sudeginus Džordano Bruno, įkalinus Kampanelą ir atsižadėjus
Galilėjui, atslinko visiškas nuosmukis, tęsęsis apie 150 metų. Italijos pasionarumas
išseko. Kaipgi paaiškinti pasionaraus ir kultūrinio klestėjimų nesutapimą?
SILPNAS, BET VEIKLUS PASIONARUMAS. Tikriausiai be
ryškių mūsų aprašytųjų pavyzdžių, turėtų egzistuoti ir silpniau
pasireiškiantys variantai, kai pasionaras ant laužo arba barikados nelipa (Husas ir
Sula), bet daug ką aukoja. Dėl savo tikslo. Kūrybinis Gogolio ir Dostojevskio degimas,
savanoriškas Niutono asketizmas, Vrubelio ir Musorgskio lūžiai taip pat pasionarumo
apraiškų pavyzdžiai, nes mokslo ir meno žygdarbiai reikalauja tiek pat pasiaukojimo
kaip ir tiesioginis veiksmas. Etnogenezės procesuose mokslininkai ir aktoriai taip
pat atlieka svarbų, nors kitokį nei politinės istorijos veikėjų vaidmenį. Savajam
etnosui jie suteikia ypatingų atspalvių, ir tokiu būdu arba išskiria jį iš kitų,
arba prisideda prie tarpetninio bendravimo, dėl kurio atsiranda superetninės visumos bei
kultūros. Nors ir menkesnės įtampos, bet prie pasionarų priskirtini bevardžiai
gotiškų bažnyčių statytojai, senieji Rusios dailidės, pasakų kūrėjai ir pan.,
vidinės traukos paskatinti pasirinkti šias sunkias profesijas. Suprantama, jiems
priklauso ir talentingi metraštininkai, pakliūvantys į šį mūsų klasifikacijos
skyrių.
Atkreipsime dėmesį į sąlygiškai silpnus, bet
kūrybiškus pasionarinės sistemos įtampos laipsnius. Jų du: vienas nuo pakilimo
iki sistemos perkaitimo, kurį vadinsime akmatine faze, ir antras lūžio,
vainikuojančio perėjimą į fazę, kurią pavadinome inercine. Vaizdžiai tariant,
abu mus dominantys momentai yra etninės sistemos pasionarumo augimo kreivės
(pliusminus) perlinkimai, nors net nuosmukio metu iki visiško įtampos praradimo dar
toli. Esant neaukštam pasionarumo lygiui, žmogaus elgsenos stereotipas ir visuomeninis
imperatyvas ne tokie, kad jam pačiam nepastebint jis būtų pastūmėtas į savanorišką
mirtį už pasirinktą idealų ar iliuzišką tikslą. Tačiau tokio laikotarpio etnoso
pasionarios įtampos pakanka, kad tokio tikslo būtų siekiama ir nors šiek tiek
keičiama jį supanti tikrovė. Štai tada, jei žmogus turi atitinkamų gebėjimų, jis
atsiduoda mokslui arba menui, siekdamas įtikinti arba sužavėti amžininkus.
Tai gali būti eilėraščiai arba paveikslai, arba
teatro pastatymas visa tai veikia įtaigius žmones ir keičia juos, nors mes šiuo
atveju nekeliame klausimo, į gerą ar į blogą. Jeigu tokių sugebėjimų nėra, žmogus
ima kaupti turtus, daro tarnybinę karjerą ir pan.
Į istorines epochas, kur viešpatauja toks
pasionarumo lygis, žvelgiama kaip į kultūros suklestėjimo laikotarpį, tačiau po to
visada ateina vienas iš dviejų žiaurių periodų: arba, kylant pasionarumui, įvyksta
jau aprašytasis perkaitimas, arba, jam leidžiantis, ateina nuosmukis. Pavyzdžiui,
Renesansą (XIVXV a.) pakeitė Reformacija (XVIXVII a.), o vėliau paskui
Trisdešimtmečio karo baisumus, hugenotų karus ir dragonadas (iš lot. Dragons
kavalerija, suformuota kautis pėsčiųjų rikiuotėje vert.) bei Kromvelio
apskritagalvių žiaurumus, užėjo santykinai ramus laikotarpis XVIII amžius,
pagal pasionarumo lygį, bet ne vektorių, panašus į Renesansą. Iš pradžių lygis
kilo, paskui, po kataklizmų, leidosi. Vadinasi, pasionarų procentiškai sumažėjo, o į
jų vietą atėjo žmonės, pirmenybę teikę saugumui, bet ne rizikai; kaupimui, bet ne
greitai sėkmei; ramiam ir sočiam gyvenimui, bet ne nuotykiams. Jie buvo nei geresni, nei
blogesni už pasionarus, tiesiog jie buvo kitokie. Šis procesas niekada nebuvo
užfiksuotas jokiuose šaltiniuose, jis tapo aiškus tik plačiai lyginant epochas ir
šalis. Jį galima aprašyti tik etnologijos įrankiais etninės istorijos ribose.
Tačiau ar galima pasakyti, kad menkesnės įkaitos
pasionarai dailininkai, poetai, mokslininkai, samdiniai ir pan. neturi vaidmens
etnogenezėje arba, kad jų vaidmuo mažesnis už karvedžių, konkistadorų, ersiarchų
arba demagogų? Ne, jis ne mažesnis, bet kitoks. Mes įrodėme, kad net didelės
pasionarinės įtampos asmenybės nieko negali padaryti, jeigu neranda atgarsio tarp savo
bendragenčių. Ir kaip tik menas yra atitinkamos nuostatos instrumentas, jis verčia
širdis plakti unisonu. Todėl galima tvirtinti, kad Dantė ir Mikelandželas italų
etnoso integracijai nuveikė nemažiau negu Cezaris Bordžija ir Makiavelis. Tad ne veltui
Homerą ir Heziodą helenai garbino kaip ir Likurgą ir Soloną, o senovės persai
Zaratustrą vertino labiau už Darijų I Histaspą. Kol pasionarumas skverbiasi į etnosą
nevienodomis dozėmis, vystomasi, ir tai reiškiasi kūrybiniais pasiekimais; bet kadangi
negali būti poeto be skaitytojo, mokslininko be mokytojo ir mokinių, pranašo be
kaimenės, o karvedžio be karininkų ir kareivių, vystymosi mechanizmą lemia ne
vienos ar kitos personos, o tam tikrą pasionarinės įtampos laipsnį turinčio etnoso
sisteminis vieningumas.
Persistentinių etnosų (tai statiški,
reliktiniai, etnosai, praėję visas etnogenezės fazes ir galintys nekisdami egzistuoti
labai ilgai ir lengvai žūti dėl išorės poveikio vert.) nariai turi
daugybę dorybių, kurias labai vertina kaimynai bei keliautojai, šlovinantys naujai
atrastus indėnus, polineziečius, eskimus, tangutus, evenkus ir ainus. Anatomiškai
ir fiziologiškai jie visiškai prie savo arealo kraštovaizdžio prisitaikę visaverčiai
žmonės, tačiau pasionarios įtampos jie turi tiek mažai, kad etnoso vystymosi procesas
yra užgesęs. Net tarp jų atsitiktinai gimęs pasionarus individas ieško būdo
pasireikšti ne tėvynėje, o pas kaimynus: pavyzdžiui XVXVIII a. albanai darė
karjerą arba Venecijoje, arba Stambule. Dar menkesnis šiuolaikinių bušmenų, vedų,
goncų ir majų palikuonių Jukatane pasionarumas. Dar žemiau apatija, t. y.
išsigimimas ir žūtis, bet tai jau teorinė ekstrapoliacija, nes tikrovėje kaimynai su
silpstančiu etnosu spėja susidoroti greičiau, negu šis miršta.
Iš to, kas pasakyta, aišku, kad sunkiausias etnoso
gyvenimo laikotarpis yra lūžis perėjimas nuo akmatinės pasionarumo įkaitos fazės
prie racionalaus inercijos šeimininkavimo, o vėliau prie nemąslios homeostazės
ramybės. Tikslai ir uždaviniai dar tie patys, tačiau jėgos senka. Didėja harmoningų
ir subpasionarių žmonių nuošimtis, menkinamos arba visiškai niekais paverčiamos
kūrybingų ir patriotiškų veikėjų pastangos, jie imamai vadinti fanatikais.
Kaip tik vidinio savųjų palaikymo stoka lemia etnosų pražūtį nuo negausių,
bet pasionarių priešininkų. Sergėkis abejingųjų, prieš mirtį yra
pasakęs vienas XX a. rašytojas.
Prieš tai buvo kalbama, kad etnosui žūvant tiek
dėl išnaikinimo, tiek dėl asimiliacijos, pirmiausia supaprastėja jo vidinė struktūra
ir nuskursta jo elgsenos stereotipas.
Vidutinybė, savo terpėje naikindama ekstremalius
individus, atima kolektyvui būtiną rezistentiškumą ir pati tampa kaimynų auka,
išskyrus retus atvejus, kai kalnai arba dykumos tampa paskutine izoliuoto relikto
užuovėja.
BASTARDAI (Viduriniais amžiais valdovų
nesantuokiniai vaikai, vert.). Jeigu pasionarumo, kaip ekstremalaus požymio,
praradimo procesas vyktų ne socialiomis sąlygomis, jis būtų greitas, akivaizdus ir
nerezultatyvus. Tačiau esant sudėtingoms etninės istorijos kolizijoms, nuolat
santykiaujant su visuomeniniais ekonominiais procesais pasionarumo praradimo vaidmuo ir
reikšmė kiek išblunka. Todėl vėl grįžkime į istoriją ir, kad išvengtume
nesusipratimų dėl lemiamų faktų stokos, pasitelkime pavyzdžius iš gerai
ištyrinėtų epochų.
Vakarų Europos pasionarus žudė kolonijinė
karštinė nes iš Ost ir Vest Indijos mažai kuris sugrįždavo ir sifilis,
duodantis nevisaverčius palikuonis. Sifilis smogdavo žmonėms pasirinktinai. Labiausiai
dėl jo kentėjo jūreiviai ir kariai. Anais laikais jie buvo arba savanoriai, arba
valkatos-kareiviai, t. y. subpasionarai. Inertiška miestų ir kaimų gyventojų
dalis nuo šių dviejų blogybių kentėjo mažiau, nes mažėjo ir pasionarinė sistemos
įtampa. Tačiau šis procesas vyko lėčiau, nei buvo galima tikėtis. Buvo viena
aplinkybė, kuri trukdė pasionarumui mažėti.
Reikalas tas, kad prieš žūdamas pasionaras
suspėdavo per atsitiktinius ryšius populiacijoje pasėti savo genofondą. Į kruviną
mėsmalę jaunuolį stumiantis veiklos troškimas jo amžininkėms kėlė susižavėjimą,
išreiškiamą joms prieinamomis priemonėmis. Aukštos pasionarinės įtampos laikais
visuomenės nuomonė panelių už tai labai griežtai nesmerkė; šventeiviškumas
atsirado kartu su pasionarumo atvėsimu. Viduramžiais žodis bastardas nebuvo
įžeidžiantis. Prancūzijos konetablis prie Karolio VII Diunua buvo vadinamas
princu-bastardu, ir tokių kaip jis buvo daug. Šimtamečio karo metu nesantuokiniai
didikų ir miestiečių luomo merginų sūnūs, vadovaudami baltųjų būriams,
sudarytiems iš valkatų-kareivių, t. y. subpasionarų, užkariaudavo sau ir riterišką
pagarbą, ir dvarus. Tie būriai būdavo sudaryti iš neturtingų, bet nepalaužiamų,
stiprių žmonių, tiek savo šalyje, tiek už jos ribų ieškančių naudos tik sau.
Dar paprasčiau buvo Rytuose. Poligamiją
praktikuojantys arabai, turkai, mongolai visus, net vaikus nuo belaisvių, laikė
teisėtais. Skirtumas tarp pirmosios žmonos ir sugulovių vaikų buvo daromas tik
paveldint sostą, o gyventojų daugumai tai neturėjo reikšmės. Moterys turi tiek pat
galimybių pernešti genus kaip ir vyrai, jos būna tiek pat pasionarios, todėl pirminio
genofondo išplovimas haremuose sukeldavo mažiau skausmingų etnosocialinių sistemų
pasioanarios įtampos variacijų negu Europoje.
Dėl tokio elgsenos stereotipo pasionarumo požymis
kito. Tai keičia nuomonę, kad pasionarumas būdingas tam tikrai klasei. Jeigu
atsitiktinės aplinkybės ir gali pagimdyti tokį sutapimą, tai jau kitoje kartoje jis
bus pažeistas (net esant veiksmingai dorovės policijai): vadinamieji neteisėti
vaikai, patekę į kitas socialines grupes, elgsis pagal savo pasionarumo lygį,
paveldėtą iš tikrųjų, o ne juridinių protėvių.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje iki XVII a. diduomenė
nebuvo uždara kasta. Praktiškai kilminguoju galėjo tapti bet kuris energingas karaliui
tarnaujantis žmogus. Rišeljė įsakas tokią padėtį kiek apribojo: pasibaigus karams
su hugenotais, pasiskelbęs bajoru privalėdavo nurodyti keletą protėvių bajorų
kartų. Ir ką gi?.. Prie Liudviko XIV beveik visi ministrai, ne vienas pasižymėjęs
kariškis ir visi didieji rašytojai (išskyrus Feneloną, Larošfuko ir madam Sevinjė)
pasirodė esą ne bajorai, o buržua. Pirmaisiais feodalinėje karalystėje jie tapo dėl
savo dalykinių savybių, kurių tikriausiai neturėjo jų teisėti protėviai; mat
jie būtų irgi iškilę prie Pilypo Gražiojo arba Karolio Išmintingojo, kai
karališkoje tarnyboje luominių apribojimų nebuvo. Iš tiesų, jei pasionarai burtųsi
į vieną socialinę grupę, pirmas kruvinas karas sunaikintų visą pasionarų
populiaciją ir beprasidedantį etnogenezės procesą nutrauktų jau pirmoje fazėje.
Šito, kaip matome, nėra.
Dažnai matomas etninės regeneracijos reiškinys
etnoso struktūros atsistatymas po sukrėtimų. Štai tada tėvynės gelbėtojai parodo
pasionarumą, panašų į tą, kokį turėjo įkūrėjai ir nepalyginamai didesnį nei
tas, kokį turėjo jų teisėti protėviai. Bastardų buvo visose epochose ir visose
šalyse, nors jų pasirodymą šaltiniai fiksavo retai. Tačiau tai neduoda pagrindo
manyti, kad jų nebuvo. Etninės regeneracijos mechanizmas yra toks. Tarp etnosą
sudarančių subetnosų vienas yra iniciatyvesnis, vadinasi, ir vadovaujantis. Jo
individų pasionarumas pasireiškia veikla, todėl pasionarumo iššvaistymo procesas
vyksta greitai. Jis papildomas iš kitų subetnosų, bet egzistuoja ir priešinga srovė:
pasionarumo genofondas visoje populiacijoje išbarstomas nesantuokiniais ryšiais, ir
kūdikis lieka savo subetnoso, tiksliau savo motinos, aplinkoje. Todėl sistemos
pasionarumo praradimas sulėtėja. O kai savo galimybes išnaudojęs vadovaujantis
subetnosas žlunga, vienas periferinių subetnosų perima estafetę ir benutrūkstąs
etnogenezės procesas tęsiasi. Šito nebūtų, jei santuokiniai ryšiai būtų
reglamentuoti, nes kūdikį tėvai privalėtų neštis į žmogiškųjų aistrų pragarą,
kur jam atitektų ir jų pasmerkimo dalis. Genealogijos praradimo kaina jis išsaugodavo
gyvybę.
Suprantama, kiekviena etnoso regeneracija sukelia
kultūrinį postūmį, tačiau tik toje pačioje sistemoje, taip etnosas pratęsia
intensyvaus kultūrinio gyvavimo, o ne besparnio egzistavimo, laikotarpį. Vis dėlto
šito pakanka, kad džiaugtumėmės instinktų deriniais, kurie laužo elgsenos
normatyvus. Gamta stipresnė už žmonių užmačias.
Į viršų
Kas vienija etnosus
Atsakę į klausimą apie etninio kūrimosi
dinaminę prigimtį arba etnogenezę, aptikome nemažiau svarbią problemą: kokia etninio
stabilumo priežastis? Juk daugelis etnosų egzistuoja reliktinėje būsenoje esant tokiam
silpnam pasionarumui, kad jį galima laikyti lygiu nuliui. Tokie yra bušmenai,
australiečiai, pigmėjai, žemaūgiai Dekano negroidai, paleoazijatai ir pan. Dar daugiau
yra pavyzdžių apie visaverčius šiuolaikinių mažų tautų forma egzistuojančius
etnosus, kurie tik palaiko savo gyvenimo būdą kartkartėm iš savo tarpo išskirdami
pasionarus, kokiais buvo jų protėviai. Tokio pasionarumo pavyzdžiu galėtų būti
Skandinavijos šalys arba Nyderlandai.
Susikurta materialinė bazė, valdymo patirtis ir
kiti socialiniai bei techniniai veiksniai atlaiko nuosmukio tendencijas. Kadangi per savo
gyvavimo laikotarpį etnosas funkcionuoja kurios nors superetninės sistemos ribose, tarp
jo ir supersistemos elementų vyksta energetinė apykaita. Tai lemia pasionarumo
lygio svyravimus. Vadinasi, išorinės etnoso ryšių sistemos funkcionavimas gali tiek
paspartinti, tiek sulėtinti vystymąsi arba atvesti į pražūtį, jei apykaitos dydis
viršija tam tikrą kritinę reikšmę, skirtingą įvairiais etnoso gyvavimo momentais.
Dabar galime paklausti: kas vienija skirtingus,
dažnai vienas į kitą nepanašius žmones į visumą, vadinamą etnine? Kitoje
socialinėje atskaitos sistemoje šį vaidmenį atlieka gamybiniai santykiai, gebantys
vystytis spontaniškai. Tačiau etnosams egzistuoja kita atskaitos sistema, ir istorijos
mokslas, tiriantis susijusius įvykius ir jų nuoseklumą, puikiai apibūdinantis
socialinių institutų atsiradimą ir išnykimą, negali atsakyti į klausimą: kodėl
atėniečiui buvo artimesnis jo priešas spartietis, negu taikiai su juo prekiaujantis
finikietis? Jis pažymės tik tai, kad atėniečiai ir spartiečiai buvo helenai, t. y.
vieningas, nors ir suskaidytas, etnosas. O kas yra etnosas ir kaip susiję jo nariai?
istorija į šį klausimą neatsako. Vadinasi, reikia kreiptis į gamtą.
Jau žinome, kur slypi skirtumai tarp etninės
istorijos (gamtos jėgų apraiškos) ir žmogaus rankomis bei protu sukurtos kultūros
istorijos. Gyvenimas blyksteli ir baigiasi mirtimi, kuri suvokiama kaip natūrali proceso,
net troškimų, pabaiga, ypač jeigu ji ateina laiku ir neskausmingai. Štai kodėl visi
biosferos procesai yra nutrūkstami (diskretiški), o nenutrūkstamas vystymasis neturi
nei mirties, nei gimimo. Kultūros istorijoje viskas priešingai. Rūmai ir šventovės
statomi ištisus metus; kraštovaizdžiai rekonstruojami šimtmečius; mokslo darbai ir
poemos kuriami dešimtmečius
Ir vis tikintis nemirtingumo. Viltis pateisinama:
žmogaus kūriniams skirta ne mirti, o lėtai sudūlėti ir pasimiršti. Kūriniuose nėra
asmeninio pasionarumo, tėra jo kristalai, formos kūrėjų, t. y. žmonių, tiksliau
jų jausmų liepsna ir aistra, sudėtos į inertišką medžiagą. Deja, šie kristalai
negali vystytis ir keistis, nes jie iškrito iš biocenozės konversijos. Teisė numirti
gyvybės privilegija!
Kaip tik dėl to etnosų sukurtos kultūros pergyvena
save ir klaidina archeologus, kurie kūrinius tapatina su kūrėjais ir ieško analogijų
tarp daiktų ir žmonių. Ta pagunda dar pavojingesnė, nes, pasionarams pasitraukus iš
populiacijos, ten lieka daug žmonių ir dar daugiau daiktų bei tam tikrų idėjų.
Šitaip kultūra tarytum užgesusi žvaigždė apgauna stebėtoją, kuris regimybę laiko
tikrove. Tačiau perėjimas nuo aprašymo prie fenomeno paaiškinimo verčia naudotis kitu
tyrimo aparatu hipoteze, t. y. neįrodomu, bet visus žinomus faktus atitinkančiu ir
jų sąryšį paaiškinančiu teiginiu. Čia mes jau pereiname į gamtos mokslų sritį.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|