TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
MŪSŲ PUBLIKACIJA
 

         Sudėtingoje rusų akademiko Levo Gumiliovo (1912–1992) biografijoje ne vienam bene pikantiškiausia detalė, kad jis buvo žinomo, 1921 metais sušaudyto, poeto Nikolajaus Gumiliovo ir dar garsesnės poetės Anos Achmatovos sūnus. Jis buvo vertas savo tėvų ne tik dėl jų kūrybos, bet ir dėl kančių. Yra sakęs, kad lageriuose sėdėjo „1935 – už save, 1938 – už tėtį, 1949 – už mamą“. Pats rašė gerus eilėraščius, daug poezijos išvertė iš arabų, persų, kitų Azijos tautų kalbų. Vis dėlto paminklą sau pasistatė kaip mokslininkas – istorikas, geografas, etnologas.
         1956 m. po ilgų atidėliojimų buvo išleistas į laisvę ir reabilituotas. Praėjus vienuolikai metų apsigynė disertaciją, kuri buvo išleista atskira knyga „Senieji tiurkai“, sukėlusia didžiulį susidomėjimą humanitarinėje ir universitetinėje visuomenėje.
         Ką L. Gumiliovas rašė šeštąjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį ir dar trisdešimt metų, buvo nauja, negirdėta. Tai buvo viena priežasčių, kodėl aukštoji tarybinio mokslo visuomenė, „partija ir vyriausybė“, trisdešimt metų jo nepripažino, nekentė ir net ignoravo.
         Vengdamas kaltinimų, kad apie geografiją liečiančius dalykus rašo nebūdamas geografas, 1974 metais jis ginasi antrą daktarinę disertaciją. Ji pripažinta kaip didelis mokslo pasiekimas, „aukštesnis nei daktarinis darbas, todėl ne daktarinis“, ir… nebuvo patvirtinta. Informacijos institute deponavus paskutinę monografijos dalį, Mokslų akademijos „kolegos“ paskelbė L. Gumiliovą „nacionalistu“, uždraudė spausdinti jo straipsnius akademinėje spaudoje ir kviesti į mokslo visuomenės susirinkimus. Tačiau disertacijos kserokopijos plito po visą Tarybų Sąjungą. Kai po trejų metų instituto administracija susigriebė, jų buvo atspausdinta ne mažiau kaip trisdešimt tūkstančių. Disertacija vadinosi kaip ir knyga, pasirodžiusi tik po penkiolikos metų „Etnogenezė ir Žemės biosfera“.
         Traktate jis įvedė tokias sąvokas kaip etnosas bei pasionarumas (biosferos gyvosios materijos biocheminė energija, iš lotynų passio – „aistra“) ir sukūrė naują Visuotinės istorijos teoriją.
         Paskutinis jo veikalas, atėmęs beveik visas jėgas, buvo knyga „Senoji Rusia ir Didžioji stepė“, kurią leidykla „Mysl'“ beveik slapta rengė spaudai nuo 1986 iki 1989 metų.
         L. Gumiliovas dar regėjo pirmuosius „perestrojkos“ žingsnius.
         Per televiziją pamatęs anglų filmą apie 1991 m. rugpjūčio pučą jis sakė: „Štai ką šiandien reiškia Europos saulėlydis. Kodėl jie, britai, nemoka skaičiuoti? Ačiū Dievui, antrąją Rusijos revoliuciją mes pergyvenom dar septynioliktaisiais, paskui buvo trečioji – socialinė, beprotiškai antivisuomeniška. Šį kartą turėtų būti Restauracija – tačiau ko? Štai koks klausimas. Ikitarybinės Rusijos restauracijos jau nebegali būti, tramvajus išvyko, taigi, kas yra tai, ką dabar matome? Per krizę pereisime į inertiškąją etnogenezės fazę, tada prasidės laipsniškas rusų etnoso nuosmukis, o vėliau, po N laiko, ir jo pasitraukimas nuo istorijos scenos. Taip buvo su visais. Užtat dar turime kelis šimtus metų kūrybai ir žaidimams su laime“.
         Kas žino, galbūt paskutinė frazė tinka ir mums.

VERTĖJAS      

       LEV GUMILIOV

       Pasionarumas etnogenezėje

       Iš rusų k. vertė LINAS V. MEDELIS

       Pasionarų portretai
       Biocheminis pasionarumo aspektas
       Etninės sistemos vektoriškumo schema
       Subpasionarai
       „Išgamos“, „valkatos“, „valkatos-kareiviai“
       Pasionarumo lygiai
       Hanibalas ir Kartagena
       Pasionarumo išblėsimas
       Kas vienija etnosus

Į viršų

       Pasionarų portretai

       NAPOLEONAS. Artilerijos puskarininkis Napoleonas Bonapartas jaunystėje buvo vargšas ir svajojo apie karjerą. Tai banalu, todėl suprantama. Dėl asmeninių ryšių su Ogiustenu Robespjeru jis buvo pakeltas į kapitonus, po to užėmė Tuloną ir, šitaip tapęs generolu, 1795 m. spalį užgniaužė rojalistų maištą Paryžiuje. Karjera baigėsi, tačiau turtų, kaip ir vedybos su gražuole Žozefina Bogarne, ji nesuteikė. Tik Italijos kampanija Bonapartą padarė turtuoliu. Vadinasi, likusį gyvenimą jis būtų galęs praleisti nevargdamas. Tačiau kažkas jį paviliojo į Egiptą, o paskui pastūmėjo veržliai rizikuoti Briumerio 18-ąją. Kas? Valdžios troškimas, ir niekas kita! Tačiau argi jis nusiramino tapęs prancūzų imperatoriumi? Ne, jis užsikrovė nepakeliamą karų, diplomatijos, įstatymų leidybos ir net karo žygių naštą, kurie anaiptol kitaip, nei karas Ispanijoje arba Maskvos puolimas, nebuvo diktuojami prancūzų buržuazijos tikrųjų interesų.
       Žinoma, Napoleonas kaskart kitaip aiškindavo savo poelgių motyvus, tačiau tikrasis jų šaltinis buvo nenumaldomas valdžios troškulys, neapleidęs jo net Šventosios Elenos saloje, kur savo memuarus jis parašė vien dėl to, kad negalėjo nieko neveikti. Amžininkams Napoleono veiklos stimulai liko paslaptis. Ne veltui Paryžiaus buržua 1814 m. į miestą įžengusią rusų armiją sveikino šūkiais: „Mes nenorime karo, mes norime prekiauti“.
       Ir iš tiesų, karalius-buržua Lui Pilypas, vykdydamas kylančio prancūzų kapitalizmo socialinį užsakymą, nutraukė tradiciniu tapusį karą su Anglija ir savo karingų valdinių veiklą perkėlė į Alžyrą, nes tai buvo naudingiau, saugiau ir nelietė taikos bei ramybės trokštančių prancūzų daugumos. Kodėl gi Napoleonas po Amjeno taikos nepasielgė taip pat? Kadangi jis buvo ne Lui Pilypas, Paryžiaus prekeiviai nieko jam negalėdavo įsakyti. Jie tik stebėdavosi, kodėl imperatorius nori amžinai kariauti. Lygiai taip pat net „draugai“ – taip vadindavo artimiausius karaliaus užkariautojo bendražygius – nesuprasdavo Aleksandro Makedoniečio.

       ALEKSANDRAS MAKEDONIETIS. Tik gimęs Aleksandras Makedonietis turėjo viską, kas žmogui reikalinga: maisto, namus, linksmybių ir net pokalbių su Aristoteliu. Vis dėl to jis metėsi prieš Beotiją, Iliriją ir Trakiją vien todėl, kad tos nenorėjo jam padėti kare prieš Persiją, nes jis atseit troškęs atkeršyti už sugriovimus, persų padarytus karuose su graikais, apie kuriuos jie patys jau buvo pamiršę. Paskui, įveikęs persus, jis užpuolė Vidurinę Aziją ir Indiją, ir pastarojo karo beprasmybė papiktino pačius makedoniečius. Po nuostabios pergalės ties Poru „nuolankesnieji tik apverkė savo dalią, užtat kiti tiesiai pareiškė, kad paskui Aleksandrą nebeis…“ (Arianas. V. 26). Galų gale Kenas, Palemokrato sūnus, įsidrąsinęs tarė: „Pats matai, kiek makedoniečių bei graikų su tavimi išėjo ir kiek liko. Net graikai, apgyvendinti tavo įkurtuose miestuose, nepasiliko visai savanoriškai… Vieni žuvo mūšiuose, kiti… liko išblaškyti kažkur Azijoje. Dar daugiau mirė nuo ligų; liko nedaugelis, jie nebeturi pirmykščių jėgų, o dvasia jie pavargo dar labiau. Visi, dar turintys tėvus, jų ilgisi; ilgisi žmonų ir vaikų, ilgisi gimtosios žemės, ir jos ilgesys suprantamas: jie iškeliavo kaip vargšai, o dabar, tavo pakylėti, jie trokšta išvysti ją tapę žymiais ir turtingais žmonėmis. Nevesk karių prieš jų valią“ (Arianas. V. 27). Tai protingo, dalykiško, įžvalgaus ir armijos nuotaikas išreiškiančio žmogaus požiūris. Neįmanoma nepripažinti, kad visais realios politikos požiūriais Kenas buvo teisus, bet ne jo sveikas protas, o Aleksandro elgsenos iracionalumas suvaidino svarbų vaidmenį atsirandant reiškiniui, kurį mes vadiname „helenizmu“, ir pastarojo vaidmuo Artimųjų Rytų etnogenezėje yra neabejotinas.
       Todėl mums įdomi paties karaliaus kalba ir argumentai, kuriais jis bandė sugundyti karius tęsti žygį. Vardydamas savuosius užkariavimus Aleksandras pareiškė: „Saldu gyventi šauniems žmonėms, dėl didžio tikslo atlaikiusiems sunkumus bei pavojus, ir mirti po savęs paliekant amžiną šlovę… Ką didaus ir puikaus būtume pasiekę sėdėdami Makedonijoje ir manydami, kad mums pakaks vien ramaus gyvenimo: tik saugoti savo žemes ir vyti nuo jos priešiškus kaimynus?“ (Arianas. V. 26–27). Štai programa, žmogaus šlovę keliančio aukščiau savosios gerovės ir savosios šalies interesų. Beje, „jis niekino prabangą, šykščiai leido pinigus savo malonumams, bet dosnia ranka dalijo gėrybes kitiems“. Ir puotas, pasak liudytojo Aristobulo, jis rengė draugams, o pats gerdavo mažai. Bet juk dėl malonumo į karą neinama! Jo kareiviams visai nesinorėjo kariauti su indais, juo labiau, kad prisiplėštų gėrybių tų laikų transporto priemonėmis pargabenti namo buvo neįmanoma. Tačiau jis kariavo, ir dar kaip!
       Vargu ar verta manyti, kad priežastis, pastūmėjusi makedonų karalių į žygį, buvo siekis įgyti naujų rinkų pirklių miestams arba finikiečių konkurencijos panaikinimas. Ką tik ginklu pavergti Atėnai ir Korintas liko Makedonijos priešais, o aukotis priešo labui visiškai beprasmiška. Vadinasi, Aleksandro elgsenos motyvų reikia ieškoti jo charakteryje. Dvi kraštutinumą pasiekusias Aleksandro savybes pažymi ir Arianas, ir Plutarchas – tai garbės troškimas ir išdidumas, t. y. mūsų aprašyto pasionarumo apraiškos. Šios energijos pertekliaus pakako ne tik pergalei, bet ir priversti savuosius valdinius kovoti kare, kuris jiems buvo nereikalingas.
       Žinoma, daugelis Aleksandro bendražygių – Perdikas, Klitas, Seleukas, Ptolemėjus ir kiti – taip pat turėjo pasionarumo bei nuoširdžiai pritarė savo karaliaus veiklai, todėl į žygį pavyko suvilioti eilinius makedoniečius ir graikus. Ne vienas, o visa grupė pasionarių žmonių sugebėjo palaužti Persijos monarchiją, sukurti jos vietoje kelias makedonų karalystes ir net naują sirų etnosą. Patys makedoniečiai ir persai naujomis sąlygomis pasikeitė neatpažįstamai ir tapo romėnų bei partiečių grobiu.
       Tačiau galbūt Aleksandro žygius pastūmėjo kaip tik Helados ir Rytų suartinimo idėja? Ne, filosofijos jis mokėsi iš Aristotelio, o jis šito nemokė. O ir chronologiškai ta idėja atsirado ne prieš, bet po Persijos užkariavimo, kitaip Persepolio rūmai nebūtų buvę sudeginti. Naikinant nugalėtos tautos meno šedevrus kompromiso neieškoma. Vadinasi, pasionarumas, tas gebėjimas ir siekis keisti aplinką, arba, išvertus į fizikos kalbą, – pažeisti agregatinę terpės inerciją. Pasionarumo impulsas būna toks stiprus, kad turintieji tokį požymį – pasionarai – negali prisiversti apskaičiuoti savo poelgių pasekmių. Tai nepaprastai svarbi aplinkybė, rodanti, jog pasionarumas – ne sąmonės, bet pasąmonės atributas, reikšmingas nervinės veiklos konstitucijos specifikos požymis. Pasionarumo laipsniai įvairūs, bet tam, kad jie būtų istorijos matomi ir fiksuojami, svarbu, kad pasionarų būtų daug, t. y. šis požymis ne tik individualus, bet ir populiacinis.

       LIUCIJUS KORNELIJUS SULA. Patikrinkim nustatyto požymio tinkamumą kitomis personomis. Romos patricijus Liucijus Kornelijus Sula turėjo ir nobilį, turėjo ir namus Romoje, vilų jos apylinkėse ir daugybę vergų bei klientų. Kaip ir Aleksandrui, jam netrūko nei valgių, nei linksmybių. Kas pastūmėjo jį į niekinamo ir nekenčiamo Marijaus armiją? Juk jam nepakako štabo karininko tarnybos, jis dalyvavo mūšiuose ir rizikuodamas gyvybe sučiupo Jugurtą, kad atvežtų jį į Romą ir pasmerktų bado mirčiai Mamertino kalėjime. Už šiuos žygdarbius jis gavo tik vieną apdovanojimą: šlaistydamasis forume ir plepėdamas su bičiuliais galėjo Marijų vadinti nemokša avigalviu, o save – didvyriu. Daugelis tuo tikėjo, bet ne visi. Tada Sula vėl įsivėlė į peštynes, atlaikė dvikovą su į Italiją įsiveržusių barbarų vadu, jį užmušė ir… ėmė girtis dar labiau. Bet ir to jam buvo maža. Tarkim, Marijų jis įveikė, bet Aleksandro atminimas buvo gyvas. Sula nusprendė pavergti Rytus ir išgarsinti save labiau nei Makedonijos karalius. Jam buvo pasakyta: „Pakaks! Leisk padirbėti ir kitiems!“ Atrodytų, Sula turėjo būti patenkintas: jo nuopelnai Romos respublikai buvo įvertinti, namai – sklidina taurė, visi aplink gerbia ir žavisi – gyvenk ir džiaukis! Tačiau Sula pasielgė kitaip – sukėlė legionus, gimtąjį miestą užėmė šturmu, beje, į barikadas lipdamas be šalmo, tuo įkvėpdamas savo šalininkus, ir pasiekė, kad būtų pasiųstas į eilinį sunkų karą. Kas jį vertė? Matyt, naudos siekio nebuvo. Tačiau, mūsų požiūriu, vidinis pasionarumo spaudimas buvo stipresnis už savisaugos instinktą ir kultūra bei papročiais auklėtą pagarbą įstatymams. Visa, kas toliau – tiesiog logiškas įvykių vystymasis, tai, kas A. Puškino laikais buvo vadinama „reiškinių jėga“ (pamirštas geras terminas). Tai jau visiškai sietina su etnologiją remiančiu istorijos mokslu. Marijus 87 m. pr. m. e. su veteranų ir vergų, kuriems buvo pažadėta laisvė, kariuomene žengė prieš Sulą. Į savo pusę patraukęs populiarus-italikus, t. y. pavergtus etnosus, jį palaikė konsulas Cina. Užėmęs Romą, Marijus humaniškiausiam savo karvedžiui paliepė nužudyti visus karius iš vergų, nes šių parama jį kompromitavo. Ir 4 tūkst. miegančių žmonių buvo paskersti jų pačių kovos draugų. Šis susidorojimas parodė, kad populiarai, nepaisant jų demokratiškumo deklamacijų, mažai kuo skyrėsi nuo savo priešininkų optimatų.
       Vis dėlto skirtumų būta: Sula į savo kariauną taip pat mobilizavo 10 tūkst. vergų, tačiau po pergalės juos apdovanojo žemės sklypais ir Romos pilietybe. Skirtumą tarp Marijaus ir Sulos labiau lemia asmeninės savybės nei partijų programos. Be to, kitaip nei Aleksandras, Sula nebuvo tiek ambicingas ir išdidus, nes pats atsisakė valdžios, kai tik pasijuto patenkintas. Jis buvo nepaprastai tuščiagarbis ir pavydus, bet šie bruožai – tik pasionarumo apraiška. Ir vėl pabrėšime, kad Sulos sėkmė priklausė ne vien nuo jo asmeninių savybių, bet ir nuo santykių su aplinka. Jo karininkai – Pompėjus, Lukulas, Krasas ir net kai kurie legionieriai – taip pat buvo pasionarūs, su vadu jautė ir veikė unisonu. Kitaip Sula nebūtų tapęs Romos diktatoriumi.

Į viršų

       Biocheminis pasionarumo aspektas

       Neabejotina, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas žmonių kolektyvas yra sudedamoji biosferos ir visuomenės dalis – neabejotina, bet šių materijos judėjimo formų sąveiką reikia patikslinti. Siekiant iškelto tikslo ir uždavinio sprendimo į žmogaus, kaip civilizacijos nešėjo, santykio su gamtine aplinka problemą įtraukiama sąvoka „etnosas“, apibūdintinas kaip pastovus individų kolektyvas, priešinantis save visiems kitiems analogiškiems kolektyvams, turintis kiekvienu atveju savitą vidinę struktūrą ir dinaminį elgsenos stereotipą. Kaip tik per etninius kolektyvus varijuoja specifiniai žmonijos ryšiai su gamtine terpe. Tačiau kyla klausimas, kokia riba ir santykiai tarp to, kas yra gamtiška ir kas – socialu. Tai, kad gamta viešpatauja už technosferos ribų, akivaizdu, bet ji yra ir žmonių kūnuose. Fiziologija (taip pat ir patofiziologija) glaudžiai siejasi su psichologija kaip nervinės ir hormoninės organizmo veiklos produktu. Jodo trūkumas sukelia kretinizmą; adrenalino išsiskyrimas kelia baimę ir įniršį; lytinių liaukų hormonai stimuliuoja meilės lyriką ir sentimentalųjį romaną; dopingai, kaip cheminiai junginiai, veikia ne tik fizinę, bet ir psichinę sportininkų būseną; narkotikai ištisas tautas stumia link išsigimimo ir t. t. Visuomeninės materijos judėjimo formos dėsningumai žmoguje taip susipina su biologine, biochemine ir biofizine, kad juos būtina aiškiai atskirti.
       Tyrimo objektu pasirinkus vieną žmogų, tai padaryti labai sunku, bet daug lengviau, paėmus aukštesnio lygio sistemos vienetą – etnosą, tada neišvengiama analizės paklaida kompensuojasi. Žinoma, sunku aprašyti, o juolab apskaičiuoti praėjusių epochų pasionarumą. Tačiau galima galvoti priešingai. Etninio kolektyvo atliekamas darbas atvirkščiai proporcingas pasionarinės įtampos lygiui. Vadinasi, net su didele paklaida suskaičiavę etnoso istorijos įvykius, gauname energijos sąnaudų rezultatą, kuriuo remdamiesi galime spręsti apie pradinį energijos krūvį, t. y. pasionarumo lygį.
       Pasionarumo skatinamą veiklą lengva atskirti nuo kasdienių poelgių, atliekamų dėl bendražmogiško, asmeninio ar rūšinio savisaugos instinkto. Ji nemažiau skiriasi ir nuo reaktyvių išorinių dirgiklių sukeltų akcijų, tarkim, kitataučių įsiveržimo. Dažniausiai reakcijos trumpalaikės, todėl nerezultatyvios. O pasionarams būdingas pasišventimas vienam ar kitam tikslui, kurio kartais siekiama visą gyvenimą. Tai suteikia galimybę pasionarumo aspektu charakterizuoti vieną ar kitą epochą. Tokiu aspektu apibūdindami įvairias tiriamo etnoso etnogenezės fazes, turėsime duomenų nubrėžti apytikrei pasionarios įtampos kreivei, o turėdami daugiau panašių skaičiavimų įvairiems etnosams – dar geriau superetnosams – suvoksime bendrąjį etnogenezės dėsningumą. Tai reiškia, kad, norint suvokti tokį dėsningumą, būtina gerai žinoti įvykių istoriją, nes istorija kaip mokslas apie visuomeninius santykius, atspindi ne šį, o visai kitą dėsningumą – spontanišką vystymąsi, būdingą visuomeninei materijos judėjimo formai. <…>
       Atrodytų, žmogaus biologiniai pokyčiai galėtų vykti be gyvosios biosferos energijos fluktuacijos, be pasionarios įtampos efekto. Tačiau tokiu atveju optimalaus prisitaikymo prie vienokių ar kitokių sąlygų lygis taptų aklaviete bet kokiam vystymosi tipui, kurio pabaiga būtų visiška populiacijos pražūtis. Juk tam, kad rūšis (arba etnosas) prisitaikytų fiziologiškai ir ekologiškai, jai reikia atsisakyti išugdytų organų (arba įgūdžių), t. y. ieškant naujo kelio, žengti iš aklavietės žingsnį atgal. Ir priešingai, nepriklausomai nuo aplinkos atsiradusios mutacijos, kitaip tariant – ekscesas, priverstinai veikia populiaciją, versdamas jos pasikeitusiąją dalį ieškoti kelių į prarastąjį rojų – homeostazės, dar Ovidijaus įsivaizduoto „aukso amžiaus“.

Į viršų

       Etninės sistemos vektoriškumo schema

       Kadangi be pasionarinės įtampos jokia etnogenezė neįmanoma, pasionarumą galima laikyti privalomu etnogenezės elementu, kurį, vaizdžiai tariant, galima iškelti už skliaustų, tarp kurių liktų lokalūs vienų ar kitų etnosų bruožai. <…>
       Vis dėlto pasionarumo, kaip reiškinio, niekas nėra matęs ir tiesiogiai nepamatys. Vadinasi, charakterizuoti jį galime tik pagal požymius. <…>
       Paaiškinkim pavyzdžiais. VIII–V a. pr. m. e. Helada virte virė pasionarumu. Triremos skrodė Viduržemio ir Juodąją jūras, helenų kolonijos išsiplėtė nuo Kaukazo iki Ispanijos, o Jonija ir Didžioji Graikija (Italijoje) tapo labiau apgyvendintos už metropolijas. Tačiau helenų polisai negalėjo koordinuoti savo veiksmų, nes kiekvienas jų savo savarankiškumą vertino labiau už gyvenimą, o pavaldumas buvo lyginamas su pavergimu. Net atsiradus mirtinam pavojui, kai užpuolė Kserksas, tesaliečiai ir beotiečiai, nepamiršdami esą helenai, kovojo už persus. Už tai jie žiauriai atkentėjo, nes atėniečiai ir spartiečiai po mūšio ties Platėjais pasigailėjo persų, o belaisvius graikus persofilus nužudė.
       Tačiau vos Helada buvo nustekenta Peloponeso ir Tėbų karuose, jėgų koordinavimas ir Aleksandro žygis į Persiją pasirodė galimi. Helenizmo arealas pasirodė gerokai platesnis už helenų arealą, bet tie laimėjimai buvo pasiekti dėl bendrojo Helados pasionarinio lygio smukimo, kai šalia Makedonijos į pirmąsias gretas ėmė pretenduoti labiausiai kultūriniu ir ekonominiu atžvilgiu neišsivysčiusios sritys: Etolija ir Achaja. Jos netapo stipresnės, tačiau nusilpo Atėnai, Tėbai ir Sparta. Kitaip tariant, susilpnėjo bendra Helados kaip sistemos jėga ir ji tapo lengvu Romos grobiu. Ir nepaisant, kad buvusios potencialios Helados galios pakako Romos kilmingiesiems patraukti prie savo kultūros, ji silpo tol, kol helenų likučiai tapo Bizantijos graikų, visiškai pakeistų pasionarinio postūmio I m. e. a., branduoliu. Bet tai jau kitas procesas.
       Taigi tiesiog stebėjimas, neatsižvelgiant į pataisas, dažniausiai kreipia prie neteisingų išvadų. Pasionarinės įtampos nuosmukis bus pripažintas pakilimu, nes abiem atvejais įvyksta daugybė pokyčių; net nedaugelis „didžių darbų“ vienodai būdingas tiek žemiems, tiek aukštiems pasionarumo lygiams, nes antruoju atveju galima skirtingomis kryptimis nukreiptų jėgų atsvara ir stabilizacija laike. Reikia tirti ne paskirus etnoso gyvavimo momentus, o visą procesą. Tada paaiškės, ar pasionarumas auga, ar silpsta.
       Tai, ko neįmanoma išskirti kruopščiai tyrinėjant atskirą individą dėl jo elgesį lemiančių veiksnių įvairovės, išryškėja statistiškai tiriant didelių kolektyvų veiklą žmonijos istorijoje. Pirma, neesminiai veiksniai kompensuojasi; antra, istoriniai procesai fiksuojami absoliučiame laike, o biologiniai ir geologiniai – santykiniame. Todėl tik istorija gamtos mokslams gali padovanoti absoliučią chronologiją, perimdama iš jų empirinio apibendrinimo būdus; paskui atsiranda etnologija – gamtos tyrinėjimo metodais humanitarinę medžiagą apdorojantis mokslas.
       Nesiimame spręsti, ar pasionarumo esmė yra bendras genas, ar genų kombinacija, ar šis požymis recesyvus, ar dominatyvus, ar jis susijęs su nervine ar hormonine organizmo veikla. Į šiuos klausimus teatsako kitų mokslų atstovai. Mūsų, etnologinė, užduotis įvykdyta. Šalia visuomeninio mes radome biogeografinį antroposferos vystymąsi ir jo priežastis. O pasionarumo reiškinio esmė ir jo sąryšis su kitais biosferos elementais bus nagrinėjami vėliau.

Į viršų

       Subpasionarai

       HARMONINGIEJI INDIVIDAI. Kad ir koks didelis būtų pasionarų vaidmuo etnogenezėje, jų skaičius etnoso sudėtyje visada yra menkas. Juk pasionarais tiesiogine žodžio prasme mes vadiname žmones, kurių šis impulsas stipresnis už savisaugos instinktą – tiek individualų, tiek rūšinį. Abu daugumos normalių individų impulsai atsveria vienas kitą, sukurdami harmoningą, intelektualiai visavertę, darbingą, prisitaikančią, bet ne superaktyvią asmenybę. Netgi daugiau – nesuvaldomas kito žmogaus degimas, neįmanomas be pasionaraus aukojimosi, tokiems žmonėms yra svetimas ir antipatiškas. Prie to būtina pridurti, kad ir besivystančių etnosų didžioji individų dalis turi tiek pat silpną pasionarumą, kiek ir reliktinių etnosų. Skirtumas tik toks, kad dinamiškuose etnosuose dalyvauja ir veikia pasionarai, savąją perteklinę energiją vartojantys savajai sistemai vystyti.
       Vis dėlto reikia pažymėti, kad vystymosi intensyvumas etnosui ne visada duoda naudos. „Perkaitimai“ galimi, kai pasionarumo nebekontroliuoja sveikas tikslingumas, ir kuriamoji jėga tampa griaunamąja. Tada harmoningos asmenybės tampa savo etnoso gelbėtojais, bet iki tam tikros ribos.
       Tokio pobūdžio žmonės – svarbus etnoso kūno elementas. Jie atkuria jį, numaldo pasioanarumo blyksnius, pagal jau sukurtus pavyzdžius gausina materialias vertybes. Jie gali visiškai apsieiti be pasionarų tol, kol nepasirodys išorės priešas. Pavyzdžiui, vikingų palikuonys Islandijoje palaipsniui prarado pasionarumą. XII a. jų užjūrio žygiai baigėsi, XIII a. baigėsi kruvini šeimų kivirčai, o 1627 m. saloje išsilaipinę Alžyro piratai nesulaukė jokio pasipriešinimo. Islandai leido deginti savo namus, prievartauti žmonas, imti vergijon savo vaikus ir jiems neužteko ryžto ginklui pakelti.
       Tarkim, šiam konkrečiam atvejui galima surasti ir kitų paaiškinimų. Alžyriečiai buvo profesionalūs galvažudžiai; tikriausiai jie sukėlė paniką pasinaudodami netikėtumo akimirka; islandams visiškai nepadėjo metropolija – Danija, tuo metu įtraukta į jos pralaimimą Trisdešimtmetį karą… Kita vertus, pagal mūsų idėją islandų pasionarinė įtampa turėjo kristi ir toliau. Ar iš tiesų taip buvo? Pažvelkim į Islandiją po poros šimtmečių.
       1809 m. Reikjavike stovėjo trijų dešimčių kareivių kapitono ir gubernatoriaus, turėjusio gražuolę dukterį, garnizonas. Tų metų birželį reide pasirodė juodą vėliavą iškėlęs brigas ir pareikalavo, kad miestas pasiduotų. Danų karininkas įsakė šaudyti, tačiau buvo brigo sviedinio sužeistas, ir kareiviai sudėjo ginklus. Piratai išsilaipino, o jų vadas pasirodė besąs islandas, anksčiau gerai žinomas laikrodininkas, dabar piratas, Jurgenas Jurgensonas. Paaiškėjo, šis niekšas buvo įsimylėjęs gubernatoriaus dukrą ir pareikalavo jos sau, o piratams, paskelbęs save Islandijos karaliumi, leido plėšti gyventojus. Laimei, mergina suspėjo susirgti. Bet kokie islandai! Saujelei banditų visiškai nesipriešinta. Tūkstančiai nirtingų „jūros skrodėjų“, Anglijos, Normandijos, Vinlando užkariautojų palikuonių nesipriešindami ir net nebėgdami nuolankiai kentė kelių dešimčių plėšikų siautėjimą. Prieš juos juk buvo ne žiaurieji su karališkaisiais Ispanijos ir Prancūzijos laivynais besivaržą maurai, o saujelė Viduržemio jūros uostų šunsnukių. Argi tai ne pasionarumo nuosmukis?
       Tačiau nedera daugumos tapatinti su visais. Pavieniai asmenys savitvardos neprarado. Jie negalėjo paveikti visuotinės baimės ir bejėgiškumo, bet galėjo išgelbėti save. Tarp jų buvo ir gražiosios danės jaunikis. Jis išsigelbėjo žvejo valtele ir, sutikęs anglų fregatą, paprašė pagalbos. Anglai greitai prisiartino prie Reikjaviko, grasindami patrankomis privertė piratus pasiduoti ir sukaustė juos retežiais, o gubernatorių su dukra išlaisvino. Plėšikų vadeivą teisė Anglijos teismas ir išteisino, nes šis nepažeidė Didžiosios Britanijos valdinių interesų. Šešias savaites karaliaus-pirato valdžioje išbuvę islandai grįžo prie savo reikalų, nes kaip harmoningi, civilizuoti bei niekam, išskyrus save, nepavojingi žmonės tik tai ir sugebėjo. Mat didelis bejėgiškumas ne visada prisideda prie etnoso klestėjimo.

Į viršų

       „Išgamos“, „valkatos“, „valkatos-kareiviai“

       Kita vertus, etnoso sudėtyje beveik visuomet yra „neigiamo“ pasionarumo žmonių kategorija. Kitaip tariant, jų elgseną valdo impulsai, kurių vektorius priešingas pasionarinei įtampai.
       Islandai bent jau neprarado sugebėjimo dirbti, maitinti savo šeimas ir išsaugoti pragyvenimo šaltinius: silkių žūklavietes, gagų kolonijas, kur rinko gagų pūkus, ir pieveles tarp uolų, reikalingas ganyti melžiamiems galvijams. Bet subetniniai dariniai urbanizuotose senovės aglomeracijose reiškėsi daug blogesniais variantais. I a. Romoje susigrūdo degradavę ir savo žemės sklypus (parcelus) praradę Romos (imperijos – vert.) piliečių palikuonys. Jie glaudėsi penkiaaukščių namų kamarėlėse, alsavo „kloakos“ – daubos, kuria į Tibrą tekėjo nešvarumai, – dvoku, maukė vyną iš kenksmingų švininių indų, tačiau iš vyriausybės primygtinai ir įžūliai reikalavo „duonos ir reginių“. Tekdavo duoti, nes šios subpasionarios minios galėjo palaikyti bet kurį pasionarų avantiūristą, panorusį įvykdyti perversmą, vos pažadėjus daugiau duoti duonos ir puikesnį vaidinimą cirke. O ginti save nuo priešų jie nemokėjo ir mokėti nenorėjo, nes mokytis karybos yra sunku. Pasikliaudamas savo nesugriaunama logika, subpasionaras mano, kad niekas negali numatyti ateities, nes jis – duonos davinio gavėjas ir cirko vaidinimų žiūrovas – nesugeba, remdamasis tikimybe, prognozuoti. Todėl gaunamą informaciją jis dalija į dvi rūšis: malonią ir nemalonią. Pastarosios skelbėjus jis laiko savo asmeniniais priešais ir, vos pasitaikius progai, su jais susidoroja. Štai kodėl Alarichas užėmė Romą (410 m.), nors gotų buvo mažiau nei Romos miesto, jau nekalbant apie Italiją, kovai parengtųjų ir karo prievolininkų. Net šita gėda romiečių nieko neišmokė. Gotai su nugalėtaisiais elgėsi švelniai ir pasitraukė. Tai vėl leido nusiraminti. Tačiau, kai, skelbdamasis keršytoju už sugriautą Kartageną, Romą užėmė (455 m.) vandalas Genzerichas, subpasionarų skerdynės buvo lengvos ir niekas jų, kitaip nei harmoningų ir taikių islandų, netroško gelbėti. Po vandalų pogromo Roma jau nebeprisikėlė. Kažkodėl ir nėra noro jos gailėti.
       Panašiai atsitiko ir Bagdade, kurį užėmė ne atėjūnai barbarai, o kalifo papirkti tiurkai guliamai. IX a. arabų kariai išsigimė. Jų palikuonys verčiau užsiėmė smulkia prekyba ir plepalais turguose. Kalifo asmenybei, o dažnai ir kalifato sienų apsaugai prireikė profesionalių karių. Ką gi, jų buvo pripirkta Vidurinės Azijos stepėse ir Nubijos dykumose. Bagdade jie tapo vienintelė reali jėga ir savo nuožiūra ėmė šalinti kalifus. Milžiniško miesto gyventojai keikėsi, verkė, šmaikštavo, bet, užuot gynęsi, verčiau gyveno nedirbdami ir mirė klūpėdami. Tokias pasekmes ir atitinkamų idealų kaitą sistemoje lemia pasionarinės įtampos netekimas. Šūkis „gyventi sau“ – lengviausias kelias į tamsią pražūtį. Pavienio žmogaus pasionarumas siejasi su bet kokiais gebėjimais: dideliais, mažais, vidutiniais; kaip žmogaus konstitucinis bruožas jis nepriklauso nuo išorinių veiksnių, taip pat lengvai skatindamas ir žygdarbius, ir nusikaltimus, kūrybą ir sugriovimus, gėrį ir blogį, išskiriant tik abejingumą. Jis nėra susijęs su etinėmis normomis ir nedaro iš žmogaus „minią“ vedančio „didvyrio“, nes dauguma pasionarų kaip tik ir yra „minioje“, lemdami jos potenciją ir aktyvumą vienu ar kitu metu. Subpasionarų grupę istorija itin vaizdžiai demonstruoja „valkatomis“ ir senatais-samdiniais (landsknechtais). Jie nekeičia jos ir nesaugo, o egzistuoja jos sąskaita. Dėl savo judrumo kartu su pasionarais dalyvaudami užkariavimuose ir perversmuose jie dažnai daro didelės įtakos etnosų likimui. Tačiau pasionarai gali pasireikšti ir be subpasionarų, o šie be jų yra niekas. Jie gali elgetauti arba plėšikauti, o jų aukomis tampa nulinio pasionarumo turėtojai, t. y. didžioji gyventojų dalis. Valkatos tokiu atveju yra pasmerkti – juos randa ir sunaikina. Tačiau jų atsiranda kiekvienoje kartoje.

Į viršų

       Pasionarumo lygiai

       Didelė pagunda pasionarus lyginti su „minią“ vedančiais „didvyriais“, o kareivius-valkatas vadinti „vedamaisiais“, bet iš tiesų istorinio vystymosi mechanizmas ne toks paprastas. Ispanų Habsburgai ir prancūzų Burbonai, išskyrus dinastijos pradininkus, kaip ir dauguma jų dvariškių, tarp kurių kartkartėm atsirasdavo tokių ministrų avantiūristų kaip Fuke ir Džonas Lo arba Manuelis Godojas, buvo nepaprasti žmonės. Tačiau idalgai ir ševaljė, negociantai ir korsarai, humanistai ir menininkai – visi jie kėlė tokią įtampą, kad Ispanijos politika XVI a. ir Prancūzijos XVI–XVII a., jei vaizduotumės ją sudedamąja etnogenezės proceso dalimi, rodė nepaprastą tų etnosų pasionarumą.
       Todėl, nepaisant, kad pasionarai dažnai vadovauja liaudies judėjimams, tiksliau juos reikėtų vadinti ne „vedančiaisiais“, o „stumiančiaisiais“, nes be pakankamo jų, nežinomybėje mirusių, skaičiaus būtų neįmanoma tradicijų, t. y. masių inercijos, sulaužyti. Tai skelbia ir keista senovinė ispanų baladė:

   Dainuoja apie Olivjerą, dainuoja ir apie Rolaną.
   Bet tyli apie Surakiną, narsuolį kapitoną.
   Pašlovintas Rolanas, pašlovintas ir Olivjeras
   Pamiršo Surakiną, šaunuolį kabaljerą.

       Taigi pažymėjome tris senkančio pasionarumo laipsnius, nors, esant reikalui, dalijimas galėtų būti smulkesnis. Trečią charakteriologinį tipą teisingiau vadinti „subpasionarais“. Svarbiausia nesupainioti paminėtų tipų su klasiniais ir luominiais dariniais. Kiekvienas jų turi visus tris tipus, tik skirtingais deriniais ir įvairiomis dominantėmis. Tų santykių, tiek skaičiaus, tiek vektorių, kaitą lemia etnogenezės procesas etnoso viduje. <…>
       Absurdiškas kitas, priešingas požiūris, visus įvairių žmonių poelgius aiškinantis siekiu gauti naudos, kai pastaroji yra tik pinigai ir jiems ekvivalentiškos vertybės. Tokia vulgari subpasionaraus miesčionio pozicija dažnai pateikiama kaip materializmas, su kuriuo ji iš tiesų neturi nieko bendra. Miesčionis dažniausiai neturi fantazijos.
       Jis negali ir nenori įsivaizduoti, kad yra į jį nepanašių žmonių, kuriuos veiktų kitokios idėjos ir kurie siektų kitokių tikslų nei pinigai. Tiesioginės naudos koncepcija niekada nebuvo suformuluota, nes tada jos absurdiškumas taptų akivaizdus, bet ją, kaip savaime suprantamą, svarsto bet kuriuo atveju, net moksliniais klausimais, todėl jai reikia skirti dėmesio.

Į viršų

       Hanibalas ir Kartagena

       Dabar šiuo požiūriu panagrinėkime Hanibalo elgseną antrojo Punų karo metu. Barkų šeima Kartagenoje buvo viena turtingiausių. Hanibalo tėvas Hamilkaras gausino savo turtus pavergdamas Numidiją ir Ispaniją, kur faktiškai karaliavo jo sūnus Hanibalas. Karas su Roma Hanibalui jokios naudos negalėjo duoti. Priešingai, būta didžiulės rizikos. Asmeninių Hanibalo interesų požiūriu, karas jam nebuvo reikalingas, jis buvo neišvengiamas tėvynei Kartagenai. Tačiau, strėlei paklydėlei pataikius į kartageniečių karvedžio krūtinę, joks karo grobis neatstotų jo mirties, juoba kad pinigų jam netrūko. Galbūt jis vykdė bendrapiliečių valią?! Ne, kariauti jo neprašė, lemiamu metu atsisakė atsiųsti pastiprinimą ir nekentė jo taip aistringai, kaip tai gali miesčionis, jaučiantis, kad reikia kažką padaryti ne sau, o bendram reikalui. Tokiais atvejais subpasionaras nedelsdamas pradeda ieškoti kliaučių, kurios leistų jam išvengti bet kokių prievolių. Suprantama, tai visai netoliaregiška, bet žmonės ne visada numanūs, ir tai sukelia pražūtingų padarinių. Trumpiau sakant, Hanibalas turėtų sėdėti savo Hadese ir linksmintis; Kartagenos seniūnai privalėtų visomis jėgomis palaikyti savo karvedį; Numidijos raiteliai – dezertyruoti, o ne žūti už nekenčiamus kolonizatorius finikiečius; ispanų svaidyklininkai – sukilti ir susigrąžinti laisvę. Viskas vyko priešingai! Dėl to, kas atsitiko, pradingo turtinga Kartagenos punų literatūra. Buvo suarti ir apleisti slėniai Atlaso tarpukalnėse, nes šitai šaliai teko prievolė aprūpinti duona milijoninę Romą. Gelbėdamiesi nuo žiaurių romiečių, laisvę mylintys berberai pasitraukė į Pietus, ir jų būriai ištrypė dar žaliavusias Vakarų Sacharos lygumas, tapusias akmeninga dykuma. Juk Hanibalo laikais Šiaurės Sachara tekėjo upės, vaikščiojo drambliai, ganėsi arkliai, o po dviejų tūkstančių Romos ir arabų kariaunų antropogeninio poveikio metų visą šią turtingą fauną pakeitė vienutėlis kupranugaris. Jei ieškotume tokių milžiniškų etnografinių ir geografinių pasikeitimų priežasčių, paaiškėtų: Barkų šeimos pasionarumą sunkiu svoriu užgriuvo Kartagenos miesčionių subpasionarumas. Tai jis nulėmė šios šeimos pralaimėjimą kare, paskui – jos pražūtį už apgultos Kartagenos sienų, vėliau, kaip padarinys, tai baigėsi Numidijos pavergimu, dar vėliau vyko kraštovaizdžio sunaikinimas.
       Ar galėjo kitaip būti? Žinoma! Hanibalui laiku suteikta pagalba reikštų Romos griūtį, samnitų ir Cizalpių galų išlaisvinimą, dirbtinės hiperbolizuotos urbanizacijos sustabdymą, vadinasi, ir bukų bei ąžuolų girių išsaugojimą Apeninuose, vynuogynų – apie Kapują ir Tarentą, etruskų miestelių – Arno slėnyje. Galijos turtai ir Helados meno brangenybės būtų išgelbėtos ilgam, tačiau nebūtų nei Apijaus kelio, nei Karakalos termų, nei lotynų kalbos būsimųjų epochų mokyklose. Gamybinių santykių vystymasis tokiomis aplinkybėmis būtų pasukęs kitu keliu. Nesvarbu, anksčiau ar vėliau, atgyvenusią antikinę vergovę pakeistų feodalizmas. Pasionariniai pakilimai ir nuosmukiai neveikia žmonijos socialinio vystymosi, jeigu pastarąjį suprastume kaip visuomeninių ekonominių formacijų kaitą. Ir kaipgi emocija gali ką nors pakeisti sąmonės – proto – stichijoje? Tuoj pamatysim, kodėl taip yra.

Į viršų

       Pasionarumo išblėsimas

       BLYKSNIS IR PELENAI. Dabar galima sakyti, kad etnogenezės „paleidimo momentas“ yra staigus tam tikro skaičiaus pasionarų ir subpasionarų atsiradimas populiacijoje: pakilimo fazė – greitas pasionarių individų atsiradimas dauginantis arba dėl inkorporacijos; akmatinė fazė – pasionarų maksimumas; lūžio fazė – staigus jų sumažėjimas ir išstūmimas subpasionarais; inercinė fazė – lėtas pasionarų individų mažėjimas; obskuracijos fazė – beveik visiška pasionarų kaita subpasionarais, kurie dėl savo sandaros arba visiškai pražudo etnosą, arba nespėja jo pražudyti dar neįsiveržus kitagenčiams. Antruoju atveju lieka harmoningų asmenybių reliktas, įeinantis į jo apgyvendinto regiono biocenozę kaip viršutinė, baigiamoji grandis.
       Šią vidinę etninę evoliuciją patyrė visi etnosai. Primityviais mes juos laikome tik dėl to, kad jų neužrašyta istorija skęsta amžių migloje. Bet tokį pat vaizdą matome istorijoje, ir itin gerai tai įžvelgiama subetniniuose dariniuose, pavyzdžiui Sibiro kazokų.
       XIV a. surusėjusių chazarų palikuonys pakeitė rusišką pavadinimą „brodniki“ į tiurkišką „kazaki“. XV–XVI a. jie tapo stepių nogajų siaubu ir, perkėlę karą į Sibirą, pribaigė paskutinį jų chaną Kučiumą. Sulaukę pastiprinimo iš Maskvos valdovų, per vieną amžių jie perėjo Sibirą ir pasiekė Ramųjį vandenyną. Papildydami eiles į savo būrius jie noriai priimdavo didžiarusius, bet visada skirdavo juos nuo savęs. Rusų žemių atradėjai XVII a. buvo aikštingi, ūmūs, nenuolaidūs žmonės, nebijoję nei viršininkų, nei atšiaurios šiaurės gamtos. Nuo 1632 m., kai šimtininkas Piotras Beketovas įkūrė žiemos stovyklą prie Lenos, iki 1650 m., t. y. iki kazoko Semiono Motoros Anadyrės žygio, jie nužygiavo per Sibiro šiaurės rytus ir jasako (mokestis natūra – vert.) sabalų kailiais surinko už ne mažesnę sumą, nei konkistadorai amerikietiško aukso. Bet jau XVII a. pabaigoje jų charakteris ėmė keistis, ir, užuot rengę žygius, jie ėmė atsirašinėti: „Mūsų laivai menki, ir burės mažos. O statyti didelius laivus, kaip anksčiau, mes nebemokame“. XVIII a. Šiaurės Sibiro gyventojai rusai tarytum kristalizuojasi. Iniciatyva ir aktyvumas dingsta be pėdsakų, o narsą keičia drovumas.
       Pagaliau XIX a. kazokų palikuonys pralaimėjo čiukčiams ir tapo valstybės baudžiauninkais, kiekvieno iš pietų į šiaurę už pareiginius nusižengimus atsiųsto valdininko beteisiais vergais. Kadangi panašiai ir tais pat chronologiniais terminais pasionarumą prarado ispanų konkistadorų, prancūzų kolonistų Kanadoje (išskyrus dalį tų, kurie sumišo su indėnais), portugalų ir arabų pirklių palikuonys Indijos vandenyno baseine, o ankstesnėse epochose toks pats likimas ištiko vikingų ir helenų palikuonis, aprašytąjį procesą galima laikyti dėsningu. Išeikvota pasionarumo energija savo blyksnio vietoje palieka iš pradžių dar karštus, paskui atvėsusius ir drėgnus pelenus.
       Atrodytų, konkistadorų godumas, Aleksandro Makedoniečio išdidumas, Sulos puikybė ir aistringi Huso įsitikinimai yra vienas į kitą nepanašūs reiškiniai. Paviršutiniškai žvelgiant – taip, bet jų ir daugelio į juos panašių asmenų pagrindas vienas – pasionarumas, ir štai kodėl. Visuose pateiktuose pavyzdžiuose buvo pabrėžiama, kad pasionarumo arba impulso ypatingam aktyvumui požymis buvo būdingas ne vien asmeniui, bet populiacijai. Dėmesį pavienėms asmenybėms parodėme dėl kompozicijos, kad požymis labiau išryškėtų. Iš tiesų procesai yra sudėtingesni, nors ne tiek, kad juos būtų sunku analizuoti, pasinaudojus sistema ir nuosekliai jos laikantis.
       Iš pradžių gali pasirodyti, kad juo aukštesnis asmenybės arba sistemos pasionarumas, tuo turtingesnis visuomeninės grupės kūrybinis gyvenimas, tuo gausesnė etnoso kultūra. Kadangi Italijos Atgimimo epocha kupina talentų, būtų galima manyti, kad tai buvo etnogenezės akmatinė fazė. Tačiau XV a. italų etnosas gyvavo sunkų tarpsnį – lūžio fazę. Milane įsitvirtinę kondotjerai Viskontis ir Sforca, Florencijoje – Medičiai, Romoje – popiežiai atvirai praktikavo nepotizmą ir simoniją (pažintis ir parsidavėliškumą), Neapolį ir Siciliją valdė grubūs, karingi ir humanizmui tolimi ispanai. Visur nyko miestų, respublikų patriotizmo ir garbės tradicijos, kurios kažkada italams leido atsikratyti žiaurios vokiečių imperatorių valdžios. Ir tokio visuotinio merdėjimo metu sužydo meno ir mokslo žiedai – dailininkų Beato Andželiko ir Botičelio kūryba, humanistai Džovanis Pontano, Lorenco Bala, Marsilio Fičino ir Piko della Mirandola.
       Didysis Atgimimas (pirmoji XVI a. pusė), papuoštas Leonardo da Vinčio, Rafaelio Sančio, Mikelandželo Buonaročio, Ticiano, Ariosto ir Makiavelio vardais, vyko karų tarp Ispanijos ir Prancūzijos, kuriuose Italija buvo ne dalyvė, o besigrumiančių grobuonių arena, fone. Tie karai prasidėjo prancūzų įsiveržimu į Italiją 1494 m., ir Prancūzija pretendavo valdyti Italiją iki 1525 m. Nugalėtojas, imperatorius Karolis V, įveikęs prancūzus prie Pavijos, buvo priverstas mesti kariuomenę italų pasipriešinimui malšinti. Tai buvo įvykdyta 1527 m., Roma barbariškai nuniokota.
       Ne, negalima teigti, kad italai nebandė atsikratyti savo tironų, kartais jie net naudojosi svetimšalių kariuomenių pasirodymu. Štai, 1494 m. prancūzams artinantis prie Florencijos, Medičių šeima buvo nuversta, ir valdžia atiteko dominikonų vienuoliui Savonarolai. Netapo lengviau net po Savonarolos žūties 1498 m. Vėl atnaujinta respublika pasirodė visiškai bejėgė, ir 1512 m. Medičių šeimos valdymas buvo atkurtas. Antrą bandymą atstatyti respubliką, dalyvaujant didžiajam menininkui Mikelandželui 1527 m., užgniaužė imperijos kariuomenė 1530 m.
       Antroje XVI a. pusėje Italija atsidūrė Ispanijos įtakos sferoje. 1563 m. Tridento bažnytinio susirinkimo priimti Kontrreformacijos, iš esmės – naujosios katalikybės, principai Italijoje buvo sutikti ne visuotiniu liaudies pasipriešinimu, o pavieniais intelektualų protestais. Katalikiškoji reakcija su jais lengvai susidorojo. Sudeginus Džordano Bruno, įkalinus Kampanelą ir atsižadėjus Galilėjui, atslinko visiškas nuosmukis, tęsęsis apie 150 metų. Italijos pasionarumas išseko. Kaipgi paaiškinti pasionaraus ir kultūrinio „klestėjimų“ nesutapimą?

       SILPNAS, BET VEIKLUS PASIONARUMAS. Tikriausiai be ryškių mūsų aprašytųjų pavyzdžių, turėtų egzistuoti ir silpniau pasireiškiantys variantai, kai pasionaras ant laužo arba barikados nelipa (Husas ir Sula), bet daug ką aukoja. Dėl savo tikslo. Kūrybinis Gogolio ir Dostojevskio degimas, savanoriškas Niutono asketizmas, Vrubelio ir Musorgskio lūžiai – taip pat pasionarumo apraiškų pavyzdžiai, nes mokslo ir meno žygdarbiai reikalauja tiek pat pasiaukojimo kaip ir „tiesioginis veiksmas“. Etnogenezės procesuose mokslininkai ir aktoriai taip pat atlieka svarbų, nors kitokį nei politinės istorijos veikėjų vaidmenį. Savajam etnosui jie suteikia ypatingų atspalvių, ir tokiu būdu arba išskiria jį iš kitų, arba prisideda prie tarpetninio bendravimo, dėl kurio atsiranda superetninės visumos bei kultūros. Nors ir menkesnės įtampos, bet prie pasionarų priskirtini bevardžiai gotiškų bažnyčių statytojai, senieji Rusios dailidės, pasakų kūrėjai ir pan., vidinės traukos paskatinti pasirinkti šias sunkias profesijas. Suprantama, jiems priklauso ir talentingi metraštininkai, pakliūvantys į šį mūsų klasifikacijos skyrių.
       Atkreipsime dėmesį į sąlygiškai silpnus, bet kūrybiškus pasionarinės sistemos įtampos laipsnius. Jų du: vienas – nuo pakilimo iki sistemos „perkaitimo“, kurį vadinsime „akmatine faze“, ir antras – lūžio, vainikuojančio perėjimą į fazę, kurią pavadinome „inercine“. Vaizdžiai tariant, abu mus dominantys momentai yra etninės sistemos pasionarumo augimo kreivės (plius–minus) perlinkimai, nors net nuosmukio metu iki visiško įtampos praradimo dar toli. Esant neaukštam pasionarumo lygiui, žmogaus elgsenos stereotipas ir visuomeninis imperatyvas ne tokie, kad jam pačiam nepastebint jis būtų pastūmėtas į savanorišką mirtį už pasirinktą idealų ar iliuzišką tikslą. Tačiau tokio laikotarpio etnoso pasionarios įtampos pakanka, kad tokio tikslo būtų siekiama ir nors šiek tiek keičiama jį supanti tikrovė. Štai tada, jei žmogus turi atitinkamų gebėjimų, jis atsiduoda mokslui arba menui, siekdamas įtikinti arba sužavėti amžininkus.
       Tai gali būti eilėraščiai arba paveikslai, arba teatro pastatymas – visa tai veikia įtaigius žmones ir keičia juos, nors mes šiuo atveju nekeliame klausimo, į gerą ar į blogą. Jeigu tokių sugebėjimų nėra, žmogus ima kaupti turtus, daro tarnybinę karjerą ir pan.
       Į istorines epochas, kur viešpatauja toks pasionarumo lygis, žvelgiama kaip į kultūros suklestėjimo laikotarpį, tačiau po to visada ateina vienas iš dviejų žiaurių periodų: arba, kylant pasionarumui, įvyksta jau aprašytasis „perkaitimas“, arba, jam leidžiantis, ateina nuosmukis. Pavyzdžiui, Renesansą (XIV–XV a.) pakeitė Reformacija (XVI–XVII a.), o vėliau paskui Trisdešimtmečio karo baisumus, hugenotų karus ir dragonadas (iš lot. Dragons – kavalerija, suformuota kautis pėsčiųjų rikiuotėje – vert.) bei Kromvelio „apskritagalvių“ žiaurumus, užėjo santykinai ramus laikotarpis – XVIII amžius, pagal pasionarumo lygį, bet ne vektorių, panašus į Renesansą. Iš pradžių lygis kilo, paskui, po kataklizmų, leidosi. Vadinasi, pasionarų procentiškai sumažėjo, o į jų vietą atėjo žmonės, pirmenybę teikę saugumui, bet ne rizikai; kaupimui, bet ne greitai sėkmei; ramiam ir sočiam gyvenimui, bet ne nuotykiams. Jie buvo nei geresni, nei blogesni už pasionarus, tiesiog jie buvo kitokie. Šis procesas niekada nebuvo užfiksuotas jokiuose šaltiniuose, jis tapo aiškus tik plačiai lyginant epochas ir šalis. Jį galima aprašyti tik etnologijos įrankiais etninės istorijos ribose.
       Tačiau ar galima pasakyti, kad menkesnės įkaitos pasionarai – dailininkai, poetai, mokslininkai, samdiniai ir pan. – neturi vaidmens etnogenezėje arba, kad jų vaidmuo mažesnis už karvedžių, konkistadorų, ersiarchų arba demagogų? Ne, jis ne mažesnis, bet kitoks. Mes įrodėme, kad net didelės pasionarinės įtampos asmenybės nieko negali padaryti, jeigu neranda atgarsio tarp savo bendragenčių. Ir kaip tik menas yra atitinkamos nuostatos instrumentas, jis verčia širdis plakti unisonu. Todėl galima tvirtinti, kad Dantė ir Mikelandželas italų etnoso integracijai nuveikė nemažiau negu Cezaris Bordžija ir Makiavelis. Tad ne veltui Homerą ir Heziodą helenai garbino kaip ir Likurgą ir Soloną, o senovės persai Zaratustrą vertino labiau už Darijų I Histaspą. Kol pasionarumas skverbiasi į etnosą nevienodomis dozėmis, vystomasi, ir tai reiškiasi kūrybiniais pasiekimais; bet kadangi negali būti poeto be skaitytojo, mokslininko – be mokytojo ir mokinių, pranašo – be kaimenės, o karvedžio – be karininkų ir kareivių, vystymosi mechanizmą lemia ne vienos ar kitos personos, o tam tikrą pasionarinės įtampos laipsnį turinčio etnoso sisteminis vieningumas.
       Persistentinių etnosų (tai – statiški, reliktiniai, etnosai, praėję visas etnogenezės fazes ir galintys nekisdami egzistuoti labai ilgai ir lengvai žūti dėl išorės poveikio – vert.) nariai turi daugybę dorybių, kurias labai vertina kaimynai bei keliautojai, šlovinantys naujai „atrastus“ indėnus, polineziečius, eskimus, tangutus, evenkus ir ainus. Anatomiškai ir fiziologiškai jie visiškai prie savo arealo kraštovaizdžio prisitaikę visaverčiai žmonės, tačiau pasionarios įtampos jie turi tiek mažai, kad etnoso vystymosi procesas yra užgesęs. Net tarp jų atsitiktinai gimęs pasionarus individas ieško būdo pasireikšti ne tėvynėje, o pas kaimynus: pavyzdžiui XV–XVIII a. albanai darė karjerą arba Venecijoje, arba Stambule. Dar menkesnis šiuolaikinių bušmenų, vedų, goncų ir majų palikuonių Jukatane pasionarumas. Dar žemiau – apatija, t. y. išsigimimas ir žūtis, bet tai jau teorinė ekstrapoliacija, nes tikrovėje kaimynai su silpstančiu etnosu spėja susidoroti greičiau, negu šis miršta.
       Iš to, kas pasakyta, aišku, kad sunkiausias etnoso gyvenimo laikotarpis yra lūžis – perėjimas nuo akmatinės pasionarumo įkaitos fazės prie racionalaus inercijos šeimininkavimo, o vėliau – prie nemąslios homeostazės ramybės. Tikslai ir uždaviniai dar tie patys, tačiau jėgos senka. Didėja harmoningų ir subpasionarių žmonių nuošimtis, menkinamos arba visiškai niekais paverčiamos kūrybingų ir patriotiškų veikėjų pastangos, jie imamai vadinti „fanatikais“. Kaip tik vidinio „savųjų“ palaikymo stoka lemia etnosų pražūtį nuo negausių, bet pasionarių priešininkų. „Sergėkis abejingųjų“, – prieš mirtį yra pasakęs vienas XX a. rašytojas.
       Prieš tai buvo kalbama, kad etnosui žūvant tiek dėl išnaikinimo, tiek dėl asimiliacijos, pirmiausia supaprastėja jo vidinė struktūra ir nuskursta jo elgsenos stereotipas.
       Vidutinybė, savo terpėje naikindama ekstremalius individus, atima kolektyvui būtiną rezistentiškumą ir pati tampa kaimynų auka, išskyrus retus atvejus, kai kalnai arba dykumos tampa paskutine izoliuoto relikto užuovėja.

       BASTARDAI (Viduriniais amžiais – valdovų nesantuokiniai vaikai, – vert.). Jeigu pasionarumo, kaip ekstremalaus požymio, praradimo procesas vyktų ne socialiomis sąlygomis, jis būtų greitas, akivaizdus ir nerezultatyvus. Tačiau esant sudėtingoms etninės istorijos kolizijoms, nuolat santykiaujant su visuomeniniais ekonominiais procesais pasionarumo praradimo vaidmuo ir reikšmė kiek išblunka. Todėl vėl grįžkime į istoriją ir, kad išvengtume nesusipratimų dėl lemiamų faktų stokos, pasitelkime pavyzdžius iš gerai ištyrinėtų epochų.
       Vakarų Europos pasionarus žudė kolonijinė karštinė – nes iš Ost ir Vest Indijos mažai kuris sugrįždavo – ir sifilis, duodantis nevisaverčius palikuonis. Sifilis smogdavo žmonėms pasirinktinai. Labiausiai dėl jo kentėjo jūreiviai ir kariai. Anais laikais jie buvo arba savanoriai, arba „valkatos-kareiviai“, t. y. subpasionarai. Inertiška miestų ir kaimų gyventojų dalis nuo šių dviejų blogybių kentėjo mažiau, nes mažėjo ir pasionarinė sistemos įtampa. Tačiau šis procesas vyko lėčiau, nei buvo galima tikėtis. Buvo viena aplinkybė, kuri trukdė pasionarumui mažėti.
       Reikalas tas, kad prieš žūdamas pasionaras suspėdavo per atsitiktinius ryšius populiacijoje pasėti savo genofondą. Į kruviną mėsmalę jaunuolį stumiantis veiklos troškimas jo amžininkėms kėlė susižavėjimą, išreiškiamą joms prieinamomis priemonėmis. Aukštos pasionarinės įtampos laikais visuomenės nuomonė panelių už tai labai griežtai nesmerkė; šventeiviškumas atsirado kartu su pasionarumo atvėsimu. Viduramžiais žodis „bastardas“ nebuvo įžeidžiantis. Prancūzijos konetablis prie Karolio VII Diunua buvo vadinamas princu-bastardu, ir tokių kaip jis buvo daug. Šimtamečio karo metu nesantuokiniai didikų ir miestiečių luomo merginų sūnūs, vadovaudami „baltųjų būriams“, sudarytiems iš valkatų-kareivių, t. y. subpasionarų, užkariaudavo sau ir riterišką pagarbą, ir dvarus. Tie būriai „būdavo sudaryti iš neturtingų, bet nepalaužiamų, stiprių žmonių, tiek savo šalyje, tiek už jos ribų ieškančių naudos tik sau“.
       Dar paprasčiau buvo Rytuose. Poligamiją praktikuojantys arabai, turkai, mongolai visus, net vaikus nuo belaisvių, laikė „teisėtais“. Skirtumas tarp pirmosios žmonos ir sugulovių vaikų buvo daromas tik paveldint sostą, o gyventojų daugumai tai neturėjo reikšmės. Moterys turi tiek pat galimybių pernešti genus kaip ir vyrai, jos būna tiek pat pasionarios, todėl pirminio genofondo išplovimas haremuose sukeldavo mažiau skausmingų etnosocialinių sistemų pasioanarios įtampos variacijų negu Europoje.
       Dėl tokio elgsenos stereotipo pasionarumo požymis kito. Tai keičia nuomonę, kad pasionarumas būdingas tam tikrai klasei. Jeigu atsitiktinės aplinkybės ir gali pagimdyti tokį sutapimą, tai jau kitoje kartoje jis bus pažeistas (net esant veiksmingai dorovės policijai): vadinamieji „neteisėti“ vaikai, patekę į kitas socialines grupes, elgsis pagal savo pasionarumo lygį, paveldėtą iš tikrųjų, o ne juridinių protėvių.
       Pavyzdžiui, Prancūzijoje iki XVII a. diduomenė nebuvo uždara kasta. Praktiškai kilminguoju galėjo tapti bet kuris energingas karaliui tarnaujantis žmogus. Rišeljė įsakas tokią padėtį kiek apribojo: pasibaigus karams su hugenotais, pasiskelbęs bajoru privalėdavo nurodyti keletą protėvių bajorų kartų. Ir ką gi?.. Prie Liudviko XIV beveik visi ministrai, ne vienas pasižymėjęs kariškis ir visi didieji rašytojai (išskyrus Feneloną, Larošfuko ir madam Sevinjė) pasirodė esą ne bajorai, o buržua. Pirmaisiais feodalinėje karalystėje jie tapo dėl savo dalykinių savybių, kurių tikriausiai neturėjo jų „teisėti“ protėviai; mat jie būtų irgi iškilę prie Pilypo Gražiojo arba Karolio Išmintingojo, kai karališkoje tarnyboje luominių apribojimų nebuvo. Iš tiesų, jei pasionarai burtųsi į vieną socialinę grupę, pirmas kruvinas karas sunaikintų visą pasionarų populiaciją ir beprasidedantį etnogenezės procesą nutrauktų jau pirmoje fazėje. Šito, kaip matome, nėra.
       Dažnai matomas etninės regeneracijos reiškinys – etnoso struktūros atsistatymas po sukrėtimų. Štai tada tėvynės gelbėtojai parodo pasionarumą, panašų į tą, kokį turėjo įkūrėjai ir nepalyginamai didesnį nei tas, kokį turėjo jų teisėti protėviai. Bastardų buvo visose epochose ir visose šalyse, nors jų pasirodymą šaltiniai fiksavo retai. Tačiau tai neduoda pagrindo manyti, kad jų nebuvo. Etninės regeneracijos mechanizmas yra toks. Tarp etnosą sudarančių subetnosų vienas yra iniciatyvesnis, vadinasi, ir vadovaujantis. Jo individų pasionarumas pasireiškia veikla, todėl pasionarumo iššvaistymo procesas vyksta greitai. Jis papildomas iš kitų subetnosų, bet egzistuoja ir priešinga srovė: pasionarumo genofondas visoje populiacijoje išbarstomas nesantuokiniais ryšiais, ir kūdikis lieka savo subetnoso, tiksliau – savo motinos, aplinkoje. Todėl sistemos pasionarumo praradimas sulėtėja. O kai savo galimybes išnaudojęs vadovaujantis subetnosas žlunga, vienas periferinių subetnosų perima estafetę ir benutrūkstąs etnogenezės procesas tęsiasi. Šito nebūtų, jei santuokiniai ryšiai būtų reglamentuoti, nes kūdikį tėvai privalėtų neštis į žmogiškųjų aistrų pragarą, kur jam atitektų ir jų pasmerkimo dalis. Genealogijos praradimo kaina jis išsaugodavo gyvybę.
       Suprantama, kiekviena etnoso regeneracija sukelia kultūrinį postūmį, tačiau tik toje pačioje sistemoje, – taip etnosas pratęsia intensyvaus kultūrinio gyvavimo, o ne besparnio egzistavimo, laikotarpį. Vis dėlto šito pakanka, kad džiaugtumėmės instinktų deriniais, kurie laužo elgsenos normatyvus. Gamta stipresnė už žmonių užmačias.

Į viršų

       Kas vienija etnosus

       Atsakę į klausimą apie etninio kūrimosi dinaminę prigimtį arba etnogenezę, aptikome nemažiau svarbią problemą: kokia etninio stabilumo priežastis? Juk daugelis etnosų egzistuoja reliktinėje būsenoje esant tokiam silpnam pasionarumui, kad jį galima laikyti lygiu nuliui. Tokie yra bušmenai, australiečiai, pigmėjai, žemaūgiai Dekano negroidai, paleoazijatai ir pan. Dar daugiau yra pavyzdžių apie visaverčius šiuolaikinių mažų tautų forma egzistuojančius etnosus, kurie tik palaiko savo gyvenimo būdą kartkartėm iš savo tarpo išskirdami pasionarus, kokiais buvo jų protėviai. Tokio pasionarumo pavyzdžiu galėtų būti Skandinavijos šalys arba Nyderlandai.
       Susikurta materialinė bazė, valdymo patirtis ir kiti socialiniai bei techniniai veiksniai atlaiko nuosmukio tendencijas. Kadangi per savo gyvavimo laikotarpį etnosas funkcionuoja kurios nors superetninės sistemos ribose, tarp jo ir supersistemos elementų vyksta „energetinė“ apykaita. Tai lemia pasionarumo lygio svyravimus. Vadinasi, išorinės etnoso ryšių sistemos funkcionavimas gali tiek paspartinti, tiek sulėtinti vystymąsi arba atvesti į pražūtį, jei apykaitos dydis viršija tam tikrą kritinę reikšmę, skirtingą įvairiais etnoso gyvavimo momentais.
       Dabar galime paklausti: kas vienija skirtingus, dažnai vienas į kitą nepanašius žmones į visumą, vadinamą etnine? Kitoje – socialinėje – atskaitos sistemoje šį vaidmenį atlieka gamybiniai santykiai, gebantys vystytis spontaniškai. Tačiau etnosams egzistuoja kita atskaitos sistema, ir istorijos mokslas, tiriantis susijusius įvykius ir jų nuoseklumą, puikiai apibūdinantis socialinių institutų atsiradimą ir išnykimą, negali atsakyti į klausimą: kodėl atėniečiui buvo artimesnis jo priešas spartietis, negu taikiai su juo prekiaujantis finikietis? Jis pažymės tik tai, kad atėniečiai ir spartiečiai buvo helenai, t. y. vieningas, nors ir suskaidytas, etnosas. O kas yra etnosas ir kaip susiję jo nariai? – istorija į šį klausimą neatsako. Vadinasi, reikia kreiptis į gamtą.
       Jau žinome, kur slypi skirtumai tarp etninės istorijos (gamtos jėgų apraiškos) ir žmogaus rankomis bei protu sukurtos kultūros istorijos. Gyvenimas blyksteli ir baigiasi mirtimi, kuri suvokiama kaip natūrali proceso, net troškimų, pabaiga, ypač jeigu ji ateina laiku ir neskausmingai. Štai kodėl visi biosferos procesai yra nutrūkstami (diskretiški), o nenutrūkstamas vystymasis neturi nei mirties, nei gimimo. Kultūros istorijoje viskas priešingai. Rūmai ir šventovės statomi ištisus metus; kraštovaizdžiai rekonstruojami šimtmečius; mokslo darbai ir poemos kuriami dešimtmečius… Ir vis tikintis nemirtingumo. Viltis pateisinama: žmogaus kūriniams skirta ne mirti, o lėtai sudūlėti ir pasimiršti. Kūriniuose nėra asmeninio pasionarumo, tėra jo kristalai, formos kūrėjų, t. y. žmonių, tiksliau – jų jausmų liepsna ir aistra, sudėtos į inertišką medžiagą. Deja, šie kristalai negali vystytis ir keistis, nes jie iškrito iš biocenozės konversijos. Teisė numirti – gyvybės privilegija!
       Kaip tik dėl to etnosų sukurtos kultūros pergyvena save ir klaidina archeologus, kurie kūrinius tapatina su kūrėjais ir ieško analogijų tarp daiktų ir žmonių. Ta pagunda dar pavojingesnė, nes, pasionarams pasitraukus iš populiacijos, ten lieka daug žmonių ir dar daugiau daiktų bei tam tikrų idėjų. Šitaip kultūra tarytum užgesusi žvaigždė apgauna stebėtoją, kuris regimybę laiko tikrove. Tačiau perėjimas nuo aprašymo prie fenomeno paaiškinimo verčia naudotis kitu tyrimo aparatu – hipoteze, t. y. neįrodomu, bet visus žinomus faktus atitinkančiu ir jų sąryšį paaiškinančiu teiginiu. Čia mes jau pereiname į gamtos mokslų sritį.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt