|
<< Atgal
DOVILĖ ŠVILPIENĖ
Dėl ko mušasi širdys?
Gintaras Patackas. DIDYSIS ŠIRDŽIŲ MŪŠIS. – Vilnius: Vaga, 2005.
– 175 p.
Kalbėjimas apie naują ne pirmą dešimtį
rašančio poeto knygą tarytum įpareigotų bent „dėl akių“ arba dėl to, kad „taip
įprasta“ rašant recenziją, apžvelgti ankstesniąją poeto kūrybą, išgirsti ją
nagrinėjusių kritikų vertinimus. Toks recenzavimo būdas būtų paprastesnis –
keletas pasiskolintų kritikos eilučių, pastraipa cituojamų kitų pastebėtų autoriaus
„kūrybos tendencijų“, tuomet į pasigamintas vėžes įstatoma nauja poezijos knyga,
pateikiama charakteringų eilėraščių citatų, galbūt dar tinkama (geriausiai –
akiplėšiška ir provokuojanti) paties autoriaus frazė, apibendrinimas ir – recenzija
baigta. Šis „klasikinis“ recenzijos modelis telieka nuošaly. Gintaro Patacko knyga
„Didysis širdžių mūšis“ bus skaitoma atsiribojant nuo jo ligtolinės kūrybos,
stengiantis išvysti poetinę knygos visumą. Sunku neatkreipti dėmesio, jog
eilėraščių parašymo laikas apima visą dešimtmetį – nemažą knygos dalį užima
kitur netilpę, užmiršti, stalčiuose subrandinti kūriniai. Todėl tematiniu, meniniu,
stilistiniu požiūriu ši knyga nevienalytė – penki jos skyriai, kurių pavadinimai
tiksliai atspindi poezijos turinį, atrodo kaip paties autoriaus bandymas suklasifikuoti
skirtingo pobūdžio eilėraščius.
G. Patacko meilės objektas – moteris – pirmoje
knygos dalyje „Sakyk: myliu“ yra efemeriška, romantizuota, nereali arba beveik reali:
„Tikėjimas, kad ji yra, laukimas / Prie durų uždarų. Paskui skambutis... / Bet
raktas vėlei skelbia išdavystę, / O spyną tartum sielą ėda rūdys“ („Detektyvinis
epizodas“). Poezijoje skambantis meilės prisipažinimas beveik prilygsta A. Puškino
klasikai („Я вас любил...“): „Mylėjau Jus, gražusis / man dovanotosios
būties paveiksle, / kurį aš iki skausmo ištapiau“ („Mylėjau Jus“). Meilės tema
skleidžiama per motinystės, gyvybės pradėjimo motyvą: „Prie tvenkinio, prie
verkiančių lelijų / Sūnelis mažas po širdim atgijo / Ir įsmeigė krūtinėn
kalaviją, – / Pradėjo pienas bėgti iš krūties“ („Išėjimas prie skulptūros“);
„šitaip gamta mus pakrikština vaisiaus brandumui, / kai išdeginus smilkinius saulė
trykšta iš tavo spenelių / purslais dieviško pieno ant mano veido, mieloji“ („Nakties
maudynės“). Egzistencine gaida apmąstoma kūryba: „Tai nebaisu – rašyk eiles ir
verki, / Nors kartais būna ašaros bevertės – / Sudrėksta popierius, o akys –
sausos“ („Patarimas“) ir kūrybos prakeiksmas: „Kaip verkia tavo šypsena nuoga, /
O rojaus obuolys ant žemės mėtos... / Neliesk manęs, nes aš sergu poeto / Sunkia ir
nepagydoma liga“ („Neužmirštuolės panardinimas krištolinėje vazoje“).
Tokia meile skaitytojui nesunku patikėti, tačiau
kartu su antruoju knygos skyriumi „Prasideda modernas“ sentimentalųjį romantizmą
iš tiesų keičia ironiškasis „modernizmas“, buvusiam sudievintam meilės objektui
tardamas: „Tu sena debilė mieloji“ („Nuovargis“). Pirmoje knygos dalyje
mitologizuotą vaisiaus nešiojimo, gimimo motyvą („Sprogo supernova kaip akmuo, /
Šventas Petras atrakino Rojų, / Vos neplyšo įtemptas raumuo, / Bet gyvybė pro vartus
išjojo“ – „Vaisius“) keičia makabriškas siužetas: „Vaikšto gatvėm motina
pėsčia, / Jos pilve – du dvyniai negyvi, / o aplink – gamta, tokia nėščia, / O
aplink – saulėlydžiai rausvi“ („Pokalbis“).
Turbūt sunku būtų vienareikšmiškai teigti, kad
G. Patacko poezija vaizduoja gyvenimo tikrovę. Greičiau poezijoje atsiskleidžia
subjekto santykis su jo individualiai išgyvenama dabartimi: „išorinis pasaulis
pūliuoja / pasaulis neįdomus / pilnas troleibusų / fanatikų bei iškrypėlių“ („po
pietų nieko nebelieka“). Knygą pradedančią meilės lyriką keičia viešnamių ir
išviečių poezija; šiais įvaizdžiais grindžiamas eilėraščių tikrovės ir
subjekto šioje tikrovėje vaizdavimas: „Septynerius gėrimo metus / Pornografijos
plauna lietus. / Pornomintys ir pornotekstai / Rungtyniauja pagret su valdžia“ („Porno“);
„ir dar yra / veiksmažodis tualetas / ryžtingai numaunantis kelnes / kiekvienam
įeinančiam“ („po pietų nieko nebelieka“). Visas „procesas“, kuris yra
patiriamas šioje garbingoje, poeto gyvenimo metafora tampančioje vietoje, sklandžiai ir
išsamiai vaizduojamas eilėraštyje „Vienakojis lauko tualete“: „Antras galas kad
suriaumos, / Tėkš į duobę tai, kas buvo skanu, / Dailu, kvapnu, malonu“.
Viešnamiuose parduodamas kūnas, pridvisęs išviečių oras – gašlumo ir žemojo
kūniškumo įvaizdžiais eilėraščiuose įkūnijamas dabarties „modernusis“
pasaulis: „Nepadori dama / Užstrigo, užsisklendusi / Lauko išvietėje, / Ir
smirdančio vėjo gūsiais / Pučia kasdien į provincialėjančią sostinę. / Tokia yra
tūkstantmečio pabaiga“ („Iš metraščių“). Sąmonės srautu išsiliejančiame
vaizdų kaleidoskope dažnai prarandamas prasminis minties krūvis, žodžiai rikiuojami
sekant jų garsiniu sąskambiu: „Ir t. t. Linksma country muzikėlė, nusivalius /
suodinus bučinius šviesiame peklos plote / su bledėmis, ledėmis, kurvomis ir
kurvimetru“ („ir t. t.“); „Nešvari boba, subinė kaip tankas, / Taukuota
prijuostė, pasikelia sijoną / Ir pirsteli, tomahaukas lekia į sieną, / Senos vandenys
tvinsta, lavonas, / Supuvęs ir pasmirdęs, apšepęs klošaras / Laka vyną tiesiai iš
kakliuko, kaklas / Laibas kaip žąsino, gir gir gar gargaliuoja, / Gerklę skalaudamas,
eržilas, jam po / Akim mėlynė, pederastas, nusprendžiu / Duot atkirtį očkarikui.
Očkozauras nurimsta, / Ir viską nuplauna Paskutiniojo teismo banga“ („Paskutinė
diena“). Nenorminė, svetimų kalbų leksika, barbarizmai, provokuojantys rimai –
tokia yra „modernioji“ G. Patacko šokiruojančios poezijos programa. Leksiniai ar net
labiau garsiniai eksperimentai, nepridengti „prasmingo“ eilėraščio kauke, matomi
„Abėcėlėje“, kur žodžiai eilutėse rikiuojami pirmosios raidės principu, nuo A
iki Z: „Čekšt, čiukčia, čia čiuvašas, čia ČK. / Česlava, čiuožk čečiotką,
čiupki člieną, / Čiočiare, čirva, čiga, Čiočiosan, / Čiulpk čiačią,
čiaudanti čiau čiau, čečėne“.
Daug dėmesio skiriama istoriniam okupacijos, spaudos
draudimo epizodui (trečias knygos skyrius pavadintas „Kirilica, kareivių karaliene“),
šiuo motyvu apmąstant gimtosios žemės, gimtosios kalbos, kaip žmogaus identiteto
kvintesencijos, prasmę: „Nesutelpa lotyniškasis šriftas / Po pravoslavų cerkvės
cibuliu – / Pirmasis klyksmas ir pirmasis krikštas, / Ir kažkodėl „myliu“, o ne
„люблю“ („Sakyk: myliu“). G. Patacko poetiniuose išsisakymuose svetimos
galios priespauda išgyvenama šiuolaikinei poezijai tarytum jau nebūdingai skaudžiai ir
aktualiai: „Stovi place ešafotas, / Mandagiai paklausia: „Ser, / Kur taip buvot
ketvirčiuotas?“ / Atsakai: „SSSR, / Ten gimiau, verkiau, buvau, / Dvasios triperį
gavau!“ („Emigrantas“); „Sustingusiom akim žvelgiu į sieną / Su kabančiu
žemėlapiu. Jame / Matau, kaip voras mezga tinklą / Ant laisvės nebetekusios tėvynės
žalio / Kontūro, kurį užgožti baigia / Didėjantis raudonas krešulys“ („1944 m.“).
Štai toks G. Patacko „Didysis širdžių mūšis“,
kurio įkarštyje man buvo lemta atsidurti. Vienuose eilėraščiuose – sentimentalus,
su patriotine gaidele, kituose – tulžingas ir šokiruojantis, dar kituose – tiesiog
lengvabūdiškai banalus ir paviršutiniškas. Vienišo subjekto kova su meilės, mirties,
gyvenimo realybe, o gal su vėjo malūnais?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|