|
<< Atgal
RITA REPŠIENĖ
Sapno metafizika
Oi motin motin, motinėle mano,
Išvirozyk man šios nakties sapnelį:
Iš kairės rankos sakalas išskrido,
Dešinėj rankoj lelija pražydo. |
Kita paslaptingoji gyvenimo pusė
yra šalia ar net mumyse, kaip diena ir naktis, realus ir mistinis, įsivaizduojamas ir
tikras pasaulis. Mes stengiamės įminti kitapusiškumo paslaptis, suprasdami savąjį
ribotumą, stengiamės žengti savęs link, atrasdami tik būties iliuzoriškumą.
Sapnas yra nepaprasta duotybė, tai tartum konkretus,
autentiškas, gilus ir kartu punktyriškas, fragmentiškas, subjektyvus išgyvenimas,
vaizdinys ar vizija, užbaigta ir neapčiuopiama, kanoniška ir kiekvieną kartą nauja
esatis, susijusi tik su mumis ir kartu bendrybėmis pasižyminti egzistencinės patirties
forma.
Tikėjimas pranašaujančia sapnų galia būdingas
visoms senosioms pasaulio kultūroms. Senovės Babilono lentelėse, datuojamose 3000 metų
iki Kristaus, išlikę sapnų aprašymai ir jų aiškinimai. Pabrėžiama, kad sunkius
sapnus siunčia demonai arba jau mirę žmonės. Seniausiame žmonijos epe, garsiajame
babiloniečių Gilgameše, sukurtame VII a. prieš Kristų, pranašingi sapnai
nuolat lydi herojų gyvenimą. Žinomi ir senojo pasaulio dievai, globodavę sapnus:
Babilone buvusi šventykla sapnų deivei Mamu.
Senovės Egipte sapnų pasaulis buvo priskiriamas
dievui Serapidui, kurio šventykla Serapijonas buvusi Aleksandrijoje.
Graikų pasaulyje sapnus globojo garsus Hipnas
(graikų kalba hypnos reiškia sapną), kuris žinomas kaip Nakties deivės sūnus
ir Mirties dievo Tanato brolis dvynys, vaizduojamas būtybe su sparnais. Hipno sūnus
Morfėjus (gr. Morpheus) labiau besirūpinąs pačiais sapnų reginiais, nors taip
pat vadinamas sapnų dievu. Bendrinis žodis morfėjas vartojamas miegui su
maloniais sapnais apibūdinti.
Britų muziejuje saugomas seniausias sapnų rinkinys,
išlikęs papiruse, vadinamoji Sapnų knyga, kuri apima daugiau kaip 200 sapnų. Ji
kildinama iš Deir el-Medinos Egipte ir datuojama 1275 m. iki Kristaus.
Senajame Testamente sapnas tai dieviškojo
apsireiškimo būdas. Šv. Danielius, šv. Juozapas, šv. Jokūbas (garsusis sapnas apie
kopėčias nuo žemės iki dangaus) sapnuodami sužino daugybę svarbių dalykų.
Tradicinė kultūra siūlo įvairiareikšmes sapno diskursines dimensijas: sapnas
bendravimo ryšys (dievų ir žmonių, gyvųjų ir mirusiųjų, savų ir svetimų),
galimybė gauti ar perteikti reikalingą informaciją, suprasti ir įvertinti
susiklosčiusią situaciją.
Ateitį pranašaujantys sapnai yra ypatinga
apreiškimo forma, vertintina kaip pagalba paprastame žemiškame gyvenime. Ateities
nuojautos skausmo ar džiaugsmo sapnai lydi žmogų nuolat. Pagrindinė sapno vertė
kuriama ne sapno metu, o pabudus. Svarbu atskirti tikrus ir tariamus ateities ženklus.
Girdėjau, ką sako pranašai,
skelbiantys melus mano vardu. Aš sapnavau! šaukia jie. Aš sapnavau! Kaip
ilgai tai tęsis? Ar turi mano vardą širdyje pranašai,
skelbiantys melus ir savo pačių apgaulingas užgaidas? Savo sapnais, kuriuos pasakoja
vienas kitam, jie nori, kad mano tauta užmirštų mano vardą.
<...> Taip, esu prieš pranašus, kurie skelbia
apgaulingus sapnus, tai Viešpaties žodis, ir suvedžioja mano tautą, kartodami
savo melus ir tuščiai girdamiesi (Jer 23, 2527, 32).
Visame pasaulyje plačiai komentuojami vadinamieji
garsūs sapnai. Lietuvių istorijoje ypatingų sapnų kategorijai priskiriamas Gedimino
sapnas.
Ir vieną kartą didysis
kunigaikštis Gediminas išjojo iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių,
už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų. Ir labai jam patiko, ir jis apsigyveno tenai, ir įkūrė miestą, ir davė jam
Trakų vardą, tenai, kur buvo Senieji Trakai, ir iš
Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus.
Po to, neilgai trukus, išjojo didysis
kunigaikštis medžioti už keturių mylių nuo Trakų. Ir randa ties Vilnios upe gražų
kalną, ant kurio aptinka didžiulį žvėrį taurą, ir
užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Tauro kalnu. Ir buvo labai vėlu
grįžti į Trakus, ir apsistojo Šventaragio slėnyje, kur
degindavo pirmuosius lietuvių kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Ir tenai miegodamas jis sapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o
dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame
staugia tarytum šimtas vilkų. Ir pabudo iš miego, ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde, tasai Lizdeika buvo Gedimino
žynys ir vyriausiasis pagonių kunigas):
Sapnavau keistą sapną!
Ir nupasakojo viską, kas jam sapne
buvo pasirodę. Ir tasai Lizdeika tarė:
Didysis kunigaikšti, geležinis
vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje kad jos garsas sklis
po visą pasaulį.
Ir didysis kunigaikštis Gediminas
tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį
Šventaragyje, o antrą Kreivajame kalne, kuris dabar
vadinamas Plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir įkūręs pilis, perkėlė
savo sostinę iš Trakų į Vilnių1.
Sapnų interpretacijos tai ypatingo (žynių,
aiškiaregių ar visažinių) luomo privilegija ir kartu kasdienės išminties raiška.
Romantinėmis aspiracijomis dvelkiančios interpretacijos kuria aukštąjį prasmių
lauką: šlovė, garsas, valdžia šie dalykai atspindi sapnavusiojo statusą ir lemia
šio sapno realizacijos galimybes.
Tradicinė bendruomenė perduodavo sapnų aiškinimus
iš kartos į kartą. Sapnininkų populiarumas išlikęs iki šių dienų (Sapnų
knygelė, 1925; Aigipto sapnininkas ir orakulas, 1928; Naujoji sapnų
knygelė, 1937; Sapnininkas, 1938; Burtai, papročiai, sapnai, horoskopai,
sudarytoja D. Montvilienė, 1995; Vitorijas Buonamičis, Sapnai ir burtai: sapnininkas
su ateitį pranašaujančiomis senovės kortomis, iš ispanų kalbos vertė Alfonsas
Zdanavičius, Vilnius, 2004; Senasis lietuvių sapnininkas, sudarė R. Magilienė,
Panevėžys, 2004 ir t. t., tai tik maža lietuviškų sapnininkų dalis)2. Kontekstas sąlygoja sapnų interpretacijas, tie patys
sapnai gali turėti skirtingas reikšmes, tai priklauso nuo Mėnulio fazės, paros laiko,
kada susapnuotas sapnas, ar ypatingo šventės meto (pranašiški Kūčių nakties
sapnai: kas supins kasas, kas perves per lieptelį, padarytą po lova, kas paduos gerti ir
pan.3). Kita vertus, įvairių tautų
sapnų interpretacijos yra gana pastovios ir tapačios. Tradicinėje kultūroje tikima,
kad iš sapnų galima numatyti, kas bus artimoje ateityje: koks būsiąs oras ar kas
ypatingo nutiks4, taip
apibrėžiamos pagrindinės gyvenimo vertės ir su tuo susijusios aktualios reikšmės:
oras, derlius, vedybos, mirtis.
Pasakose karalaitis įsimyli princesę iš paveikslo
ar ją susapnavęs (ATU 516)***. Sūnus susapnuoja ar
sužino, išgirdęs paukščių kalbą, jog tėvai turės jam nusilenkti, gers vandenį,
kuriuo jis prausis (ATU 725). Kareivis susapnuoja sapną apie turtus, kurių negauna, nes
neišlaiko tam tikros sąlygos (BLPK 3593, plg. ATU 1645). Mitologinių sakmių sapnuose
pasirodo mirę vaikai ir prašo, kad jų taip nebeverktų (BLPK 3525).
Dažnai sapnas sunkiai atskiriamas nuo tikrovės:
garsūs raganų tepalai, padedantys keliauti erdvėje, yra tik apsvaigimas sapne ar sapnas
tikrovėje. Mieganti užburta karalaitė mato sapną apie ją išvaduosiantį jaunikaitį
ar tai pomirtinė vizija, ar paprasta vedybinė iliuzija?
Per sapnus žmogus įgyja kito mitinio
pasaulio patirtis.
Savininkas Aleksandras Samsonas
pasakoja, kad jų senojoj gryčioj kas naktį sapnuojasi sapnai, kad kas žmogų užgula
ir negali nė iš vietos pasijudinti. Va, rodos, lėkti
stengies, nes veja jau kokie plėšikai ar kas, bet negali kojos pakelt5.
Nuo seno žinomi būdai, kaip paveikti naktimis
besireiškiančią mitinę būtybę:
Grigaliauską iš Kampinių
(Suvalkų Kalvarijų parapija) būdavo kasnakt slogindavo slogutė. Na, ir jis niekaip nuo
jos negalėdavo atsikratyti. Tai kažin kas prirodijo jam, kad
eidamas gulti atgalios prieitų prie lovos ir taip priėjęs nusiautų klumpes ir
atgalios, t. y. neapsukęs priešakiu in lovą, atsigultų.
Taip jis ir padaręs, tai nuo to sykio jį kaip pametė, tai, sako, ir šiandie neslogina6.
Taip pat galima apgauti ir mirtį.
Su mirties tradicijomis siejamas ir vienas
garsiausių lietuviškų sapnų Sovijaus pranešimai apie pomirtinio gyvenimo
tikrovę. XIII a. Jono Malalos kronikoje rusiškas intarpas apie mirusiųjų deginimo
papročius vertintinas kaip unikalus tekstas.
Sovijus buvo žmogus. Pagavęs
šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiems iškepti [V.
variante pridėta: vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant
gimusiųjų iš jo [V. variante pridėta: vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į
pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro
devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip
tariant, sūnaus [V. variante pridėta: vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui,
parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis]
išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [V. variante pridėta: jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir
pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį,
ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: Ak! kirminų ir šliužų ėdamas
buvau. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir
įkėlė jį į medį, ir paguldė ten [V. variante pridėta: įdėjo į medžio skrynią
ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: Bičių
ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau! Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo
paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau!7
Pirmiausia, rusų kalba pateiktas intarpas
vertinamas kaip vienintelis lietuviškas mitas. Antra, šio teksto lietuviškumu
neabejojama dėl kelių priežasčių: herojaus vardo lietuviška kilmė ir giminingų
tekstų lietuvių tautosakoje atradimas. Trečia, mitas saldžiu miegu įteisina
naujus laidosenos papročius. Taigi sapnas kultūrinių inovacijų įtvirtinimo
instrumentas.
Sapnų teorija paveikė ir folkloristikos istorinę
raidą. Ludwigo Laistnerio teigimu, sapnas yra pirma ir seniausia pasakojimų kilmės
priežastis, kildindamas pasakas iš baimės sapnų. Sigmundo Freudo darbuose siūloma
kita pasakų kilmės galimybė tai erotinio geidavimo sapnai. Sukūręs
interpretacinį mechanizmą, jis sugebėjo juo pagrįsti pačias įvairiausias žmogaus
gyvenimo bei veiklos sferas ir susieti netikėtomis paralelėmis: tradicinį paveldą ir
originalią kūrybą, sapnų pasaulį ir realią kasdienybę. Pagrindiniai S. Freudo
propaguojami erotiniai simboliai, kaip teigiama, yra atėję iš tautosakos, tad turėtų
būti kritikuojama ne psichoanalizė, o tautosaka8.
S. Freudas visą gyvenimą domėjosi tautosaka. Savo malonumui jis rinko žydiškus
pašmaikštavimus, jų įtaka jaučiama ir 1900 m. išleistoje studijoje Sapnų interpretacijos9.
Kai kuriose pasakose erotiniai sapnai išties yra
palikę žymes (ATU *423, *424), tačiau suabsoliutinti seksualinę simbolikos
interpretaciją, pasak Jono Balio, yra dirbtinė ir jokios kritikos neatlaikanti teorija.
Pagal pozytivistines nuostatas J. Balys dar pabrėžia, kad sapnas yra tik viena iš
kai kurių pasakų epizodų kilmės priežasčių ir kiekvienu konkrečiu atsitikimu
reikia ištyrinėti, kiek čia sapnas turėjo įtakos10.
Pasakose propaguojami erotiniai išgyvenimai atitinka
sapno virtualybę. Nakties personalijų, žinomų succubus ir incubus,
vardai itin populiarūs mitologijoje ir tautosakoje. Siejami su moterimis, naktį, sapne,
pasirodantys angelai arba demonai turi pačių įvairiausių tikslų: suvilioti, pavergti,
kankinti ar sugniuždyti. Naktimis pasirodo ir garsioji, viduramžių laikų išpuoselėta
ir plačiai Europoje žinoma La belle Dame sans merci, kuri pagrobia ir praryja
miegančio vyro širdį11.
Vienas iš neįgyvendintų Norberto Vėliaus
sumanymų buvo tirti lietuvių tradicinį naratyvinį paveldą remiantis sapnuose
esančiais archetipais. Tai buvo siekiama įgyvendinti, pasitelkus psichologų ar
psichoterapeutų tyrinėjimus.
Sąsajų su sapnais gausu ne tik lietuvių
mitologinėse sakmėse, kai sapnas tiesiog yra pasakojimo forma, bet ir lietuvių
pasakose. Joms būdingi daugelis sapno struktūros bruožų. Pradėsime nuo vadinamųjų
tuščių pastangų. Tai tokie epizodai, kai Mėlynbarzdžio pasakoje (ATU 311)
obuoliai, įkritę į kraują, niekaip neatsiplauna, kai kitoje pasakoje neįmanoma
atsiplėšti nuo kėdės (ATU 330), kai prilimpama prie ko nors (ATU 571) ar jojama į
stiklo kalną (ATU 530). Tokios situacijos priskiriamos sapniškajam reikšmių laukui.
Neįmanomi uždaviniai išsemti su kaušu
tvenkinį (ATU 425), atskirti sumaišytus grūdus (ATU 510, 554); nepaprasti veiksmai
priėjus pamotės dukrai, stebuklingi vaisiai pakyla aukštyn, vynas šuliny senka gilyn
(ATU *481); nepaprastos daiktų transformacijos pupos stiebu į dangų (ATU *1416A);
ypatingos veiksmų moduliacijos norime kalbėti, bet negalime (ATU 451, 516), krentame
į bedugnę, bet neužsimušame (ATU 480), po daugybės nuotykių sėkmingai grįžtame
atgal (ATU 555, 1430) ar keliaujame į kitą pasaulį (ATU 460A, *472) tapatinami su
sapnams būdinga veikla.
Kasdienybės istorijoje sapnas iškelia ypatingą
patirčių klodą. Viena vertus, sapno realybė skatina kalbėti apie universalų
vaizdinių pobūdį. Garsių sapnų aiškinimai postuluoja ryškią kanono formą.
Tradicinė bendruomenė perduodavo sapnų aiškinimus iš kartos į kartą, ir taip
patvirtindavo sapno pastovumo tendencijas, analogijų buvimą ir tendencijų sklaidą.
Antra vertus, sapno tikrovė neatsiejama nuo žmogaus patirčių: pasaulis veikia sapnus,
o sapnai veikia pasaulį. Kontekstualumas atskleidžia iracionalią sapno dabartį ir
reikšmingas ištartis ateičiai. Kontekstas skatina sapno vaizdinių interpretacijas,
sapnai veikia mus ir mūsų aplinką, nes žvelgiant iš sapnų pasaulio mes esame
tekstas, o visa tai, kas mus supa, tampa mūsų pačių kontekstu.
Konsekruojanti sapno prasmė priklauso tapatybės
identifikavimosi prasmių sričiai gauti, priimti, suprasti. Supratimo prerogatyva
akivaizdi: ji skatina ir kuria tolesnę sapno egzistenciją. Išsipildęs sapnas tampa
pranašystės aktu ar bent sukuria realizacijos galimybę.
Vienam žmogui naktį prisisapnavo,
sako:
Ateik vakarą kluonan, ir ką
rasi, tai pabučiuok.
Ans sako:
Gerai, nuveisiu.
Na, ryto anksti prabudo, niekam savo
sapno nepasakojo. Sulaukė vakaro, na, ir prietėmiais nuvėjo kluonan, kaip sapnavo, ir
dabos, kas gi reik pabučiuot. Girdi, kas šalinėj niurna, egi
daboja išlindo didžiausia rupūžė, jam net bloga pasdarė. Padabojęs į ją ir sako:
Aik tu skradžiai žemių, kol aš
tave pabučiuosiu.
Tada iš tos rupūžės kai davė
didžiausia ugnis po visą kluoną. Tai kad anas būtų šitą rupūžę pabučiavęs, tai
būt paspylus didžiausia krūva pinigų12.
Sapnas mistifikuoja tikrovę, kaip ir tikrovė
paklūsta sapnui.
Tarp sapno ir tikrovės kuriama erdvė
interpretacijoms, ieškojimams ir pasirinkimams.
Tuščios ir apgaulingos neprotingo
žmogaus viltys, sapnai duoda sparnus kvailiams. Kaip žmogus, kuris gaudo šešėlį ar
vejasi vėją, taip elgiasi tas, kas tiki sapnais. <...>
Nebent tai būtų ypatingas regėjimas, Aukščiausiojo siųstas, kitaip neimk jų į
širdį. Juk sapnai suklaidino daugelį, ir žmonės, sudėję
į juos savo viltį, įkliuvo į bėdą (Sir 34, 12; 67).
Pagrindinė problema kaip atskirti tikrus ir
netikrus sapnus. Antikinė tradicija apskritai vertinama kaip pagoniška, t. y. eretiška,
kaip ir su šia kultūra siejami sapnai. Atrodo, kad ir plačiosios masės, ir
intelektualai didžiąją dalį sapnų laikė tikrais, patikimais sapnais. Tačiau visoje
graikų ir romėnų filosofijoje gyvavo priešiška sapnams mokslinė mintis, laikanti
juos iliuzijomis ir nepripažįstanti, kad juose gali būti bent kiek tiesos ar sveiko proto13. Tačiau pagoniškoji
sapnų kultūra skleidė savąsias patirtis, versdama jas krikščioniškosiomis
tiesomis. Pasak Tertuliano, sapniškoji teologija yra gana sudėtinga, kaip ir jo sukurta
trinarė sapnų tipologija pagal jų kilmę: sapnai siunčiami Dievo kaip pranašiški
regėjimai, sapnai ateinantys kaip žmogaus sielos pasiuntiniai ir siunčiami demonų14.
Krikščionybė pagal biblinį kanoną išvadavo
sapnus nuo mirusiųjų ir demonų, pabrėždama sapno privalomybę: Pagaliau, jei
Biblijoje pasitaiko reikšmingų sapnų, tai jie sujungia ne tiek dabartį su ateitimi,
kaip pagoniškoje oneiromantijoje, kiek žemę su dangumi. Laikas priklauso tik Dievui.
Sapnas sapnuojančiam žmogui veikiau padeda užmegzti ryšį su Dievu, nei atskleidžia ateitį15.
Tradicinė kultūra sapnui suteikia konkretų
aiškinimą, lemia interpretacinius sprendimus. Įvairialypė dabartinė aiškinimų
pasiūla profanuoja tradicinį paveldą, siekdama vartotojiškų tikslų ir neigdama
individualų interpretacinį požiūrį. Sapno realizacija tautosakoje tai tartum
neapčiuopiamybės ir realybės sintezė. Tikėjimų ir sakmių pasaulis glaudžiai
susijęs su sapno metafizika. Anot Ericho Frommo, sapnai, kaip ir mitai, teikia svarbią
informaciją mums patiems apie mus pačius. Jei nemokame kalbos, kuria jie rašomi, mes
nesužinome to, ką galėtume sužinoti ir apie ką pasakytume patys sau16.
Sapno realybė funkcionuoja tarp žinojimo kaip
patirties, perduodamos iš kartos į kartą, ir tikėjimo kaip privalomybės, kurios ribas
nustatome patys. Atsiribodami mes prarandame ir konteksto poreikį, ir dešifravimo
galimybes. Tik gal taip išsaugome paslapties iliuziją?
Į viršų
Sutrumpinimai
ATU Uther H.-J. The Types of International
Folktales. A Classification and Bibliography. Parts IIII. Helsinki, 2004 (FF
Communications, No. 284286).
BLPK Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos
katalogas // Tautosakos darbai. T. II. Kaunas, 1936.
1 Bychovco kronika. XVI a.
III dešimtmetis // Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II: XVI amžius / Sudarė
N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. P. 381382.
(Atgal>>>)
2 Internetas siūlo savo
paslaugas: sapnų daktarus www.dreamdoctor.com, sapnų žodynus www.sleeps.com/dictionary,
sapnų vaizdinius www.dreamviews.com ir pan. Lietuviškoji pasiūla yra itin
saikinga: www.baltai.lt/kuronas/sapnai.htm ar www.sapnai.narod.ru. (Atgal>>>)
3 B a l y s J .
Raštai. T. II. Vilnius: LLTI, 2000. P. 168. (Atgal>>>)
4 Ten pat. P. 98.
(Atgal>>>)
5 B a l y s J .
Raštai. T. IV. Vilnius: LLTI, 2003. P. 192. (Atgal>>>)
6 Ten pat. P. 193.
(Atgal>>>)
7 Jono Malalos kronikos
intarpas // Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. I: Nuo seniausių laikų iki XV
amžiaus pabaigos / Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,
1996. P. 267. (Atgal>>>)
8 F r e u d S .
Symbolism in Dreams // International Folkloristic. Classic Contributions by the
Founders of Folklore. Ed. by A. Dundes. Lanham BoulderNew YorkOxford, 1999.
P. 180. (Atgal>>>)
9 Ten pat. P. 177.
(Atgal>>>)
10 B a l y s J .
Raštai. T. III. Vilnius: LLTI, 2002. P. 238. (Atgal>>>)
11 V o i g t V .
The Woman who Destroys Life La belle Dame sans merci // Tautosakos darbai.
T. XXI (XXVIII). Vilnius: LLTI, 2005. P. 165186. (Atgal>>>)
12 Vilniaus krašto
lietuvių tautosaka / Spaudai paruošė dr. J. Balys. Kaunas, 1938. P. 295.
(Atgal>>>)
13 L e G o f f
J . Viduramžių vaizduotė / Iš prancūzų k. vertė D. Bučiūtė. Vilnius:
Alma littera, 2003. P. 322. (Atgal>>>)
14 Ten pat. P.
342343. (Atgal>>>)
15 Ten pat. P. 321.
(Atgal>>>)
16 F r o m m E .
Zapomniany język. Wstęp do rozumnenia snów, baśni i mitów. Warszawa, 1994.
P. 15. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|