|
<< Atgal
MINDAUGAS KVIETKAUSKAS
Poeto enciklopedija
Tomas Venclova. VILNIAUS VARDAI. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006. 336
p.
Ilgą laiką Vilnius buvo kaip atversta
enciklopedija kiekvienam, kas norėjo ją skaityti. Buvo atviri visi seni kiemai, jų
labirintiniai ryšiai, neįtikimiausi perėjimai (vien kiemais, takais tarp sienų,
tarpduriais galėjai patekti iš Vokiečių tiesiai į Pranciškonų, iš Pilies į
Maironio gatvę). Buvo galima laisvai pakilti į Užupio namų lodžijas, iš kurių
(reikėjo tik žinoti vietas!) atsiverdavo neįprasta tik iš ten matoma Vilniaus
slėnio perspektyva. Ieškotojo akis vis dar galėjo atrasti tašką, iš kurio matėsi
vien archetipinis šio miesto peizažas (be fabrikų, sovietinio betono). Toks taškas
kad ir rudenį nuo šv. Kotrynos bokštų, įkopus į juos drebančiais pastoliais (net ir
tai dar buvo įmanoma). Apleistus Bernardinų, Pranciškonų, Dominikonų, Bonifratrų,
Bazilijonų ansamblius, netgi baisiai išniekintą Augustijonų bažnyčią galėjai pats
tyrinėti kiek tinkamas, jeigu tik pakako drąsos įveikti palaikes statybines tvoras ir
likti su žvake ar prožektorium milžiniškoj navų tamsoj. Kai joje norėdavai
įskaityti aptiktos plokštės įrašą, Vilniaus vardus čiuopdavai tiesiog pirštais:
PAULUS EPUS VILNEN DUX OLSCHANEN HOC SACELLUM AFUNDAMENTIS EXTRUXXT...
Nežinau, kaip dabar atrodo šitas XVI a. įrašas
Bonifratrų vienuolyne, skirtas jo fundatoriui vyskupui Povilui Alšėniškiui atminti.
Nusirašiau jį apčiuopomis prieš penkiolika metų, pasilipęs ant plytgalių krūvos.
Turbūt dabar jį restauravo. Bet šiandien jį pamatyti paaugliui, užsikrėtusiam
Vilniaus istorija, trukdytų uždaro vienuolyno telefonspynės. Vilniaus kiemų
labirintuose tokį ieškotoją visur sustabdys privatūs koduoti vartai. Ir peizažas
netgi iš anų taškų matysis jau subadytas bukų naujosios urbanistikos cigarų.
Vilniaus vardai anuomet ateidavo lyg per pirštus,
tiesioginių prisilietimų kapiliarais, per klausymąsi, laiko kvapą vidury griuvėsių.
Jie pamažu išplaukdavo iš pajaustos pirminės aplinkos energijos, iš išgirsto vietos
balso (pagal tokį punktyrą prie Vilniaus vardų savo kūryboje ėjo J. Vaičiūnaitė,
V. Daunys, O. Narbutaitė). Tačiau atvirais savo audiniais tada kalbėjo žūvantis
Vilnius; tai buvo tartum išniekintos ir išdraskytos, kojom sumindytos ir pūti numestos
enciklopedijos vartymas. Joje trūko daugybės lapų ir vardų, jie buvo iš šio miesto
išplėšti su krauju ir gyvuonim. Ką mums sakė tada dar išlikę žydiški užrašai
Šv. Stepono gatvės kiemuos? Sakė, tačiau be žodžių, tik tiek, kiek mirusio
tylėjimas arba kūdikio verksmas (kaip tik ten, po tais kiemais, per karą buvo iškastas
slaptas tunelis, kuriuo būdavo išgelbstimi geto mirtininkams gimę vaikai).
Naujoji Tomo Venclovos knyga pirma žymių
XIVXX a. vilniečių biografinė enciklopedija yra parašyta lyg priešpriešomis
mano kartos (o ir poros ankstesnių) ėjimui į Vilnių. Iki šiol eita nuo vietos balso
prie pamažu, subjektyviai atrandamų ir rekonstruojamų vardų. Ši knyga pagaliau
suteikia galimybę judėti priešingai pradėti nuo sistemingo, nuodugnaus,
enciklopedinio Vilniaus personalijų ir biografinių faktų pažinimo. Ir tai yra itin
svarbus šios knygos nuopelnas: ji pasirodė kaip tik reikiamu metu. Jaunajai vilniečių
kartai vis sunkiau tiesiogiai prisiliesti prie senųjų Vilniaus mikrostruktūrų, prie
pirminės šios erdvės organikos. Ji vis dažniau uždaroma už privačių vartų,
atrestauruojama (tikrąja žodžio reikšme sunaikinama taip, kad nebegalima
restauruoti), architektūriškai užteršiama arba tiesiog ištrinama (kas kada nors
grąžins erdviškai neužterštą Šnipiškių krantą, nesuplotą Gedimino prospekto
perspektyvą be Novotel monstro, nenukastą Išganytojo kalvą su dideliais
vėdrynais dabar ten banali veja...). Maža tikslių, harmoningų Vilniaus erdvinės
sistemos rekonstrukcijų. Į XXI a. Vilnių jau aišku, kad gerokai sterilesnį,
standartizuotą reikės ieškoti kito kelio. Kad išsilaikytų išskirtinis šio
miesto mentalitetas, kažkas turės atstoti ankstesnę intymią, taktilinę informaciją.
Geriausia, jei tai būtų daugiataučio miesto istorijos žinojimas, kuris prigytų tarp
vilniečių kaip jų tapatybės atrama. Gerai žinant Vilniaus vardus, visada galima
ieškoti pirminio vietos balso. Judėti tuo pačiu hermeneutiniu Vilniaus ratu, tik
kita kryptimi.
Taigi T. Venclovos knyga, man regis, pirmiausia yra
svarbi kaip naujo vilnietiškojo mentaliteto etapo ženklas. Vilniaus lietuvių sąmonėje
šis biografijų žinynas iki galo įskiepija įvairialypę, daugiatautę, polifonišką
miesto istoriją kaip žinojimą, o ne vien kaip poetinę nuojautą. Formuojama atvira ir
imli visų kultūrų paveldui miestiečių atmintis. Simboliškai iškeliamos skirtingas
miesto tautas jungusios personalijos, aktyvūs kultūrų tarpininkai Jurgis
Matulaitis, Mykolas Biržiška, Mykolas Römeris, Tadas Vrublevskis, Vaclavas Lastouskis,
Czesławas Miłoszas, Vladas Abramavičius ir kiti. Vilniaus praeitis šioje knygoje
skleidžiasi per labai savitų individualybių istorijas, ir T. Venclova, atrodo, dėjo
daug pastangų, kad surastų ir į knygą įtrauktų kaip tik ryškiąsias miesto
individualybes, dažnai visiškai pamirštas, ypač lietuvių kultūrinėje sąmonėje.
Bent man absoliutūs atradimai buvo, pvz., kompozitoriaus, J. W. Goethe's bičiulio Antano
Henriko Radvilos, inžinieriaus ir sukilėlio, Vilniaus grafo Montekristo Zigmanto
Mineikos, šventojo Rapolo Kalinausko, juodaodžio artisto Tito Romalio biografijos.
Anksčiau, dar nuo tarpukario Vilnius lietuviams, atrodo, bylodavo labiau kaip universali
istorijos ir architektūros dvasia. O ši knyga tarsi suteikia dabartiniam vilniečiui
miestiškojo individualizmo tradiciją, stiprina jį kaip kūrybingą individą, ypač
suaktualina istorinių asmenybių laikysenas kaip jo tapatybės rezervą.
Kitas Vilniaus varduose aktualinamas,
pabrėžiamas tapatybės dėmuo istorinis šio miesto europietiškumas. Akivaizdu, kad
T. Venclova į trumpus biografijų aprašus ypač stengėsi įtraukti žinias apie
vilniečių ryšius su kitų Europos kraštų kultūra, ir šiuo požiūriu ne vieną
skaitytoją knyga taip pat daug kuo nustebins. Į vilniečių sąmonę įvedami,
pavyzdžiui, tokie faktai: Lietuvos kanclerį Leoną Sapiegą savo paskutinėje dramoje
Demetrius pavaizdavo Friedrichas Schilleris; XVI a. Vilniaus universitete studijavo
seniausio pasaulietinio suomiško eilėraščio autorius Valentinas Tomas Losijus;
Sarbievijaus kūryba darė tiesioginį poveikį anglų metafiziniams poetams; iš
vilniečio Martyno Smigleckio logikos vadovėlio mokėsi Robinzono Kruzo autorius
Danielis Defoe, iš Meletijaus Smotrickio gramatikos Michailas Lomonosovas; Izraelio
premjeras Davidas Ben Gurionas JAV prezidentui Johnui F. Kennedy dovanojo Radvilos
Našlaitėlio Kelionę į Jeruzalę; Antanui Henrikui Radvilai savo uvertiūrą
dedikavo Ludwigas van Beethovenas; Zigmantas Sierakauskas iš Vilniaus Šv. Jokūbo
ligoninės rašė slaptą laišką Garibaldžiui; 1914 m. per Kalėdas prie Aušros Vartų
meldėsi Anna Achmatova... Be abejo, vardyne jau yra visos, atrodytų, dar taip neseniai
mūsų mieste atsimintos ir suaktualintos vakarietiškosios Vilniaus personalijos:
Romainas Gary, Chaimas Soutine'as, Jaša Heifecas, Jacquesas Lipchitzas, Rafaelis
Chvolesas... Šis europietiškasis Vilniaus biografijų žinyno klodas nebūtų toks
turtingas be išskirtinės autoriaus kultūrinės erudicijos: akivaizdu, kad daugelį
netikėtų detalių (pvz., rusų kultūros personalijų kad ir F. Tiutčevo, N.
Černyševskio, A. Gerceno, A. Ostrovskio, O. Mandelštamo ryšius su Vilniumi)
galėjo užfiksuoti ir perteikti tik tokius savitus akiračius kaip T. Venclova turintis
enciklopedistas.
Dar viena svarbi šiandienos vilniečių tapatybės
ir atminties dimensija, kurią ši knyga itin siekia įtvirtinti ir pabrėžti, tai
Vilniaus kaip lietuvių miesto (tokiu buvusio visais laikais) suvokimas. Lietuviškoji
sąmonė, lietuvių kalba ir kultūra, Lietuvos patriotizmas Vilniuje greta kitų
kultūrų ir tapatybių egzistavo visada, nelengvai kovojo dėl išlikimo, ir tai T.
Venclova ypač akcentuoja dažname biografijos tekste. Pavyzdžiui, primenama, kad
Vilniuje pasirodė pirmąsyk lietuvių kalbą kaip tautos pamatą iškėlusi Mikalojaus
Daukšos Postilė, kad Jonas Karolis Chodkevičius nuolat pabrėždavo esąs
lietuvis, kad Žygimantas Liauksminas garsėjo kaip lietuvių kalbos apaštalas, kad
svarbiausi Vilniaus didikai Radvilos, Pacai, Sapiegos nuolat gynė Lietuvos
politinį savarankiškumą nuo Lenkijos, kad Joachimas Lelewelis skatino lietuvius
studijuoti savo kalbą ir istoriją, kad Simonas Daukantas prisiekęs Aušros Vartų Dievo
Motinai rašyti tik lietuviškai, kad Antanas Vivulskis mokėjo lietuvių kalbą ar net
buvo (anot J. Tumo-Vaižganto) gerokai sulietuvėjęs. Taip ši knyga netiesiogiai
atremia provokuojantį Cz. Miłoszo teiginį, kad lietuviai Vilniuje tai atvykėliai,
kurie šiame mieste ieško tariamų lietuviškumo pėdsakų po polonizacijos apnašomis
(ši mintis pasakyta 2000 m. spalį per rašytojų Nobelio premijos laureatų vakarą
Vilniaus Rotušėje). Tokia provokacija pernelyg istoriškai netiksli.
Teisinga tai, kad šį biografinį žinyną parašė
poetas (nors poeto ir enciklopedisto derinys labai neįprastas; gal klystu, bet žinau
tik vieną naujųjų laikų prototipą postmodernų prancūzų poetą ir
enciklopedistą Raymondą Queneau). Vis dėlto šios knygos pagrindinė reikšmė ne
surinkta vienon vieton faktinė informacija, o šiuolaikinio vilnietiškojo mentaliteto
formavimas. Tapatybei vystytis būtini impulsai simboliniai ženklai, metaforos, mitų
gijos; jas užčiuopti praeities medžiagoje labiau sugeba ir drįsta poetas, o ne
profesionalus istorikas. Nors T. Venclova to ir nedeklaruoja, tačiau akivaizdu, kad
Vilniaus asmenybių biografijose jam labai rūpėjo aptikti kultūrinei miesto mitologijai
tinkamų, poetinių, vaizduotę veikiančių detalių (argi eiliniam enciklopedistui
būtų svarbu tai, kad Ona Vytautienė turėjo kryžiuočių dovanotą klavikordą arba
kad inžinierius Frydrichas Gedkantas papuošė Aušros Vartus Hermio galva?). Iš esmės
Vilniaus vardai tai labai pavykęs, patrauklus istorinės miesto poetikos
veikalas.
Tačiau jeigu žvelgtume į jį kaip į istorinę
enciklopediją ir reikalautume preciziško tikslumo, rastume tam tikrų ydų. Pirmiausia
nustebina tai, kad knygoje nepateikiamas naudotų šaltinių sąrašas tai būtų ne
tik gero tono reikalavimas (juk aišku, kad didžiumą Vilniaus vardų
informacijos autorius sėmė iš antrinių šaltinių, enciklopedijų, monografijų), bet
ir padėtų susekti, iš kur atsiranda kai kurie abejotini T. Venclovos teiginiai ar
slystelėjimai. Pvz., teiginys, kad garsus Vilniaus žydų poetas Moišė Kulbakas žuvo
sovietų lageryje 1940 m. (p. 240) tai sena falsifikacija, kuri buvo skleidžiama
sovietų valdžios, norėjusios nuslėpti tai, jog M. Kulbakas dar 1937 m. buvo
sušaudytas Minsko kalėjime (1989 m. šį faktą nustatė jo duktė). Netikslu sudaryti
nuomonę apie kito XIX a. jidiš rašytojo Aiziko Mejerio Diko kūrybą kaip apie
sentimentalius skaitinius liaudžiai (p. 151) jo karnavališka proza apie
Vilnių pursloja nepaprastai intensyviu žydišku grotesku, net iki siurrealizmą
primenančių elementų. Vargu ar galima sakyti, kad Aronas Vaiteris tik dalyvavo
1905 m. revoliucijoje (p. 209) jis buvo vienas pagrindinių Vilniaus įvykių
lyderių, revoliucinis Vilniaus gubernatorius, visų partijų pripažįstamas
vedlys, organizavęs lemtingas istorines eitynes Jurgio prospektu ir sustabdęs jame
prasidėjusį kruviną susidorojimą. Nesinori sutikti, kai lenkų poeto Jerzio Jankowskio
ankstyvieji eilėraščiai pavadinami futuristiniais (p. 235) juk juose kalbama apie
miesto civilizacijos ir žmogaus sąmonės katastrofą, tai ekspresionistinio pobūdžio
tekstai. Lygiai taip pat šiuolaikiniai literatūros istorikai jau nebelinkę vadinti
futuristine ir Kazio Binkio poezijos (p. 222). Tačiau sakykime, kad tai pernelyg
siaurų profesinių, terminologinių diskusijų dalykai. Kur kas akivaizdesnė knygos
problema dažniausiai netaisyklingai rašomi Vilniaus žydų veikėjų vardai ir
jidiš pavadinimai. Pilnas originalus Vilniaus Gaono vardas (transkribavus pagal
visuotinai galiojančią tarptautinę YIVO sistemą) rašomas Eyliohu ben Shloyme-Zalmen
(knygoje jis taip nepateiktas, p. 92). Rašytojo Diko vardas Aizikas (orig. jidiš Ayzik,
jokiu būdu ne Isaac, p. 151); jis specialiai naudojo kaip tik tokią transformuotą
tradicinio vardo Izaokas formą, kad pabrėžtų savo idėjinį orientavimąsi į
Vakarų Europą. Dramaturgas Aronas Vaiteris (orig. jidiš Aron Vayter) niekaip
negali būti vadinamas Aaronu Veiteriu (p. 209). Garsaus Vilniaus daktaro vardas
lietuviškai transkribuotas būtų Cemachas Šabadas (orig. jidiš Tsemakh, ne
Zemach, p. 257). Zalmeno (o ne Zalmano) Reizeno leisto žurnalo tikrasis pavadinimas buvo
Yidishe Filologie (o ne kažkodėl Filologi). Tokių mažesnių ir didesnių
kabliukų tekste ne vienas; deja, autoriui, matyt, nebuvo žinomos nei
originaliosios jidiš kalbos formos, nei YIVO transkribavimo principai, tad kartojamos iš
kažkokių žilstelėjusių šaltinių (bene 19711972 m. Encyclopaedia Judaica?)
ateinančios klaidos.
Turbūt neišvengiama apgailestauti dėl to, kad kai
kurių Vilniaus personalijų šioje knygoje labai trūksta. Tiesa, autorius įžangoje nuo
tokių priekaištų apsidraudžia pabrėžęs, kad darė gana subjektyvią biografijų
atranką. Ir vis dėlto, jei jau tai Vilniaus asmenybių enciklopedija, joje neturėtų
trūkti, sakykime, daug eilių Vilniui skyrusio žydų poeto modernisto, pirmojo jidiš
literatūros dendžio Leibo Naiduso, kuris, beje, parašė vieną pirmųjų recenzijų
apie M. K. Čiurlionio paveikslus. Nėra poeto Antano Strazdo, Vilniuje išleidusio
pirmąjį lietuvių pasaulietinės poezijos rinkinį. Turėtų rasti savo vietą
politikas, žurnalistas ir vertėjas Jurgis Šaulys, itin svarbus daugiatautės Vilniaus
inteligentijos tarpininkas XX a. pradžioje, bei filosofas Ramūnas Bytautas, mokęsis
Vilniaus gimnazijoje, ir kėlęs visų tautų unikalumo (vadinasi, ir būtinos jų
santaikos) idėją. Labai reikėtų ypatingos vilniečio Urijos Kacenelenbogeno jidiš
rašytojo modernisto, lietuvių literatūros ir tautosakos vertėjo, kultūrų tarpininko
biografijos. Trūksta žymių Vilniaus baltarusių rašytojų modernistų Maksimo
Hareckio, Zmitroko Biadulios vardų (kodėl jų nuspręsta neminėti, jei įtrauktas kur
kas mažiau su Vilniumi susijęs jų bendramintis Maksimas Bahdanovičius?). Liko
užmirštas pasaulinio garso psichiatras ir rašytojas Nikolajus Krainskis, Naujosios
Vilnios ligoninės įkūrėjas, Vilniaus Freudas, už epilepsijos biocheminės
prigimties atradimą 1901 m. apdovanotas Briuselio mokslų akademijos ir Niujorko
psichiatrų draugijos premijomis... Taip būtų galima minėti dar ne vieną neįtrauktą
ypač Vilniaus žydų, rusų, baltarusių vardą.
Tačiau Vilniaus enciklopedijos rašymas niekad
nepabaigiamas, tęstinis, kiekvienos naujos kartos uždavinys. Galbūt pilnesnę ir
tikslesnę enciklopediją jau dabar padėtų parengti platesnės ekspertų, Vilniaus
kultūros istorikų, konsultacijos; gal tai bus galima atlikti rengiant naują T.
Venclovos knygos leidimą (jis žadėtas per Vilniaus vardų pristatymą).
Svarbiausia, kad, ilgai delsus, šis darbas jau pradėtas, ir ne ko nors kito, o žymaus
lietuvių poeto, šia knyga atsiliepusio ir į kitą šiuolaikinio vilniečių
mentaliteto formavimo uždavinį.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|