<< Atgal
Ketvirtas romanas Gasparas Aleksa. FABRICIJUS SPROGDINA ARKLIUS. Vilnius: Petro ofsetas, 2006. 220 p. Fabricijus sprogdina arklius ketvirtas
Gasparo Aleksos romanas. Tai autorius, savo romanams nepristingantis vis naujos ir
įdomios medžiagos. Jis atsinešė į literatūrą turtingą profesinę mediko patirtį,
kurią nemažiau profesionaliai, tik jau ne kaip gydytojas, o kaip rašytojas,
transformuoja literatūriniuose tekstuose. Nereikia būti nė patyrusiu pėdsekiu,
kad pastebėtum, kaip paties rašytojo gyvenimiškos patirties storėjantis klodas, jo
dvasinių intelektinių interesų kaita tampa kūrybiniu impulsu naujai knygai atsirasti. Fabricijau, tu nesi pajuokos
objektas, kurio gyvenimą dėl menko proto lydi kvaili nutikimai, tu nepanašus į
marionetę, kurią galima stumdyti iš kampo į kampą,
nepavadinsi tavęs ir klounu, iš kurio galima tyčiotis. Kodėl taip atsitiko? Kas kaltas? Kas valdo
žmogaus likimą? Ar galėjo būti kitaip? Autorius drauge su savo herojumi Fabricijumi,
neįgaliųjų pensiono gyventoju, kelia šiuos dostojevskiškus klausimus, tačiau mano,
jog atsakymų ieškoti beviltiška. Vienareikšmių tiesų gal ir nėra, bet gilintis,
ieškoti juk visada verta. Tam romane sukurtos visos prielaidos. Be Fabricijaus, yra čia
ir daugiau karamazoviškų veikėjų (kunigas Tomas). Pagaliau ir pats autorius
Fabricijaus istorijos pasakotojas dalyvauja siužete kaip veikėjas-gelbėtojas.
Tačiau rašytojas kelia sau kitą, pripažinkime, lengvesnę kūrybinę užduotį.
Jam atrodo svarbu autentizuoti paviršių, dar kartą įvardyti sovietmečio ženklus,
tuos savaiminius blogio židinius, prie kurių vieni šildėsi, kiti degte sudegė. Kas
tas šeimininkas ir kas tos alkanos kalėjimo žiurkės, visiškai aišku. Iškalbus
epizodėlis, kai kalėjimo kameroje pelės išsitraukia iš kunigo Tomo daiktmaišio
rožinį, suvertą iš sudžiovintų duonos gumulėlių, ir ima jį kramsnoti. Pakanka
romane ir tiesioginių, ne simbolinių laiko požymių rezistencija, stribai, Sibiras,
kolchozas, saugumiečių veikla, kalėjimai, psichuškės, nužudytas kunigas ir kt.
Išorinis epochos paveikslas nutapytas lakoniškai, bet meistriškai konkretus,
individualizuotas, nestokojantis dramatiškų ir ironiškų spalvų. Šeimininko-okupanto
galios aiškios, lietuvio pasipriešinimas joms taip pat neišgalvotas. Lieka tik
išsiaiškinti, kuo čia dėtas Fabricijus Paukštė, koks vienpusis ar abipusis
jo likimo ryšys su epochos diktatu. Tiesaus vienpusio ryšio esama: gimęs kalėjime ne
kaip mylimas vaikas, o kaip įrankis už visuomeninio turto grobstymą nuteistai motinai
išsigelbėti; pabėgęs iš vaikų namų ir galėjęs ramiai užaugti pas jį mylėjusius
Teofilę ir Mamertą netenka ir jų, nes Mamertą paguldo miestelio aikštėje, o Teofilę
išveža. Benamystė, kerštas (sudegina kolūkio arklides), politinis chuliganizmas
(plakate išbado Leninui akis), kalėjimas, valkatavimas, girtuoklystė, Vilguvos
neįgaliųjų pensionas, Avilių psichoneurologinis pensionas
Taip vis didėdamas
sniego kamuolys nesulaikomai ritasi nuo kalno, Fabricijui nelabai net susimąstant, kas jo
laukia pakalnėje. Ne kartą autorius apdovanoja veikėją taikliais epitetais:
kalėjime gimęs šiukšlelė, vaiknamio utėlė, kaliūzės žiurkė, tikras valkata
ir girtuoklis; gyvenimo laužytas ir gniuždytas klipata, amžinas nenuorama
artistas ir donžuanas. Tačiau charakteristikos ironija nukreipta ne tiek į herojų,
kiek į tuos, kurie jį tik tokį mato. Fabricijus autoriaus vertinamas su meile ir
užuojauta ne kaip piktadarys, o kaip auka. Ir čia jau turėsime pripažinti, kad
didieji istorijos krumpliaračiai, prieš kuriuos jis tikrai bejėgis, tiesiogiai jo
gyvenimo kokybės nenulemia; mūsų valkatėlė kenčia ne nuo jų, o nuo pačių
mažiausių laiko mašinos sraigtelių nuo padorios visuomenės, nuo eilinių
komunizmo statytojų. Štai tų teisuolių nuosprendis: Vilguvos pensiono globotinis
Fabricijus Paukštė dėl gyvenimo būdo, nesuderinamo su moraliniu komunizmo statytojo
kodeksu, privalo būti globojamas specialioje įstaigoje. Sukrečiantį įspūdį
romane pirmiausia ir palieka ne tas nelaimėlis keikūnas, šiluminių trasų gyventojas,
o jo morale susirūpinę teisuoliai. Vaikų namuose jį mušė Budelis kareivišku diržu
su sagtimi, prieglaudoje, ligoninėje žeidė, žemino, niekino visi nuo valytojos iki
gydytojo, psichiatrinėje sekamas kiekvienas jo žingsnis ir žodis, kol pagaliau
sanitaras tvoja lazda per galvą. Aplink Fabricijų keisti, neapykantos ir pykčio
pritvinkę žmonės, valdomi nuasmenintos kolektyvinės sąmonės, silpnesnio akivaizdoje
reiškiantys savo valią ir galią. Jų viršūnė neįgaliųjų pensiono direktorius
Bronislovas Kuropatkinas. Tai tarsi anų laikų oficialus mūsų visuomenės provaizdis.
(O kiek šiandienos variantų?) Romane regime žmogaus esybę nuvertinantį ir etiškai
nužmoginantį sovietinės sistemos mechanizmą. Ne tiek nusikaltėliams, kurių čia
ištisa galerija, kiek pačiai visuomenei priešinama veiksminga kunigo Tomo etika,
absoliutus savęs išsižadėjimas ir pasitikėjimas, gerumas ir meilė, krikščioniška
aukos ir kančios samprata, Dekalogo moralė. Šioje vietoje taip ir norisi prisiminti A.
Schweitzerio visuotinę etikos formulę Didi pagarba gyvybei, kuri ir
šiuolaikiniame pasaulyje ne tik nėra tapusi fundamentaliu žmonių bendrabūvio pamatu,
bet vis dar lyg ir tolsta nuo to. Sovietinė sistema su kunigu susidoroja kaip su
didžiausiu ir pavojingiausiu savo priešu. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |