|
<< Atgal
ALFREDAS GUŠČIUS
Jackaus ir Karolio teisybė
Bronius Bušma. BŪK GERAS, JACKAU, NEMIRK! Vilnius: Mintis, 2006. 358 p.
Turbūt mažai terasime rašytojų,
neatsigręžusių į savo vaikystę. Per vaiko ar paauglio paveikslą prozoje galima daug
pasakyti. Broniui Bušmai ši tematika gerai pažįstama, jai jis paskyrė ne vieną
kūrinį, o 1991 m. pasirodžiusią apysaką Markizas angelų karalius galima
laikyti romano Būk geras, Jackau, nemirk! užuomazga. Romane išlaikyta apysakos
psichologinio dramatizmo nuotaika, veiksmo bei konflikto koloritas, tragiška atomazga, o
autoriaus sąmoningai užaštrintas tiesos, sąžinės ir laisvės motyvas pakylėja
naująjį B. Bušmos kūrinį į suaugusiųjų ar, kaip dar sakoma, į rimtosios
prozos rangą. Autorius romano genezę paaiškina pradžioje: istoriją apie berniuką
Jackų pasakos jo buvęs draugas, prabėgus dešimčiai metų nuo įsimintinos 1994 m.
vasaros. Istoriją jis ryžtasi pasakoti todėl, kad Jackus buvęs ypatingas berniukas
nevaikiškai jautrus žmonių ir pasaulio neteisybei ir prieš ją protestavęs. Todėl
dabar, jau užaugęs ir įgijęs specialybę, buvęs geriausias Jackaus draugas, turįs
kilnų pasakojimo tikslą: Noriu papasakoti apie Jackaus teisybę. Būtent ji man ir
yra svarbi. Nepamenu, kur tai atsitiko ir apie ką mudu tada kalbėjomės, bet man ligi
šiolei įstrigo Jackaus ištarta frazė:
Jeigu Žemėje neliks teisybės, ja vėl
vaikščios dinozaurai.
Tendencija ir aistra romane akivaizdi, ir nors
dvidešimt dvejų metų protagonistas sakosi savo pasakojime nesiruošiąs ką nors
moralizuoti ar ką nors revoliucingai gyvenime keisti, tačiau pilietinio angažavimosi
momentas ryškus. Skaitytojams, alergiškai reaguojantiems į moralizavimo grožiniame
kūrinyje apraiškas, reikia iš anksto pasakyti romane pilietinis autoriaus
nusiteikimas nevirsta meninį stilių gadinančiu ar charakterių tiesą griaunančiu
elementu, kadangi B. Bušmai pavyko pilietinį-socialinį sumanymą paslėpti gana
grakščioje viso romano poetikoje.
Gražuolės našlės Dovilės, mažo miestelio
paštininkės, sūnus Karolis Goštautas, priešindamasis motinos sumanymui tekėti už
našlio, verslininko Tamošiaus, nebepakęsdamas jo sūnaus Staselio suktybių, pagaliau
už eilinę niekšybę prilupęs jį ir manydamas, kad motina jo neužstos, skatinamas
pažeisto orumo ir keršto jai bei okupantams Tamošiams, pabėga iš namų. Romano
veiksmas prasideda Karolio susitikimo su savo bendraamžiu Jackumi epizodu; Jackus taip
pat pabėgo iš namų, tačiau ne iš savo, bet iš valdiškų iš vaikų globos.
Jackus surado leisgyvį Karolį, įsmegusį durpyne, parsitempė jį į kažkieno paliktą
tuščią trobą, čia jį slaugo, gydo, stato ant kojų. Čia jiedu geriau susipažįsta,
pajunta vienas antram simpatiją, nuo čia jiedu ir pradės lemtingąją kelionę per
Lietuvą, tiksliau bėgimą į savo pusiau realią, pusiau pasakiškąją svajonę
į Klaipėdą baltu burlaiviu atplauks Jackaus pažįstamas verslininkas ir išsiveš
juodu į Braziliją.
Romane vaizduojami ne vien tik paauglių
literatūroje privalomi nuotykiai, išbandymai, bet ir svarstomi sudėtingi Lietuvos
laisvės, nepriklausomybės, kapitalistinės rinkos humaniškumo klausimai. Dvylikamečiai
trylikamečiai paaugliai čia yra ne tiktai paprasti nuotykių subjektai, tačiau ir
socialinės teisybės ieškotojai, mąsto apie žmogaus garbę, sąžinę, ištikimybę,
draugystę. Dar daugiau jie yra net kategoriški protestuotojai prieš juos slėgusią
šeimos (Karolis, Vilūnė), vaikų namų (Jackus) atmosferą, pagaliau ir prieš Lietuvos
kapitalistinės rinkos antihumaniškumą. Šiuo atžvilgiu daug pasakantis yra
epizodas-novelė Plikis apie 1994-ųjų Lietuvos mafijozų tarpusavio
santykius, apie populiarų atsiskaitymo už neatiduotas skolas ar už ne tam, kam reikia,
įkištą liežuvį susidorojimo būdą nužudymą. Karolis su Jackumi visa tai
pamatė savo akimis ir todėl daro apie tai atitinkamas išvadas... Jackų už rašinį
Kaip mes gyvename laisvoje Tėvynėje? mokytoja buvo viešai išdėjusi į šuns
dienas. Rašinyje daug karčios tiesos apie kai kuriuos laisvos tėvynės reiškinius
(Bomžos gimdo vaikus, o paskui jie auga globos namuose), nemažai kritikos apie
vaikų namų vadovus, apie blogą atmosferą, tik toji tiesa išreikšta kiek gruboka
kalba. Rašinyje Jackus išdrįso paviešinti ir savo svajonę: Aš Dvare (vaikų
namuose A. G.) visai nesiruošiu šimtą metų gyventi. Aš jau žinau, kada
atplauks baltas burlaivis. Tada iškeliausiu į Braziliją. Pasilikit apsišikę iki
ausų. Susitikę vos keleriais metais už save vyresnį kapitalistą Kastantą,
kuris verčiasi dėvėtų užsieninių drabužių ir avalynės prekyba, peralkę berniukai
sutinka jam laikinai tarnauti, tačiau greitai pajunta kylantį pasipriešinimą, smerkia
Kastanto užmačias nugriauti visą kaimą ir jo vietoje pastatyti prekybos centrą
Babiloną, su baseinu, cirku, restoranu, netgi su... Kryžių kalnu. Šeichiškas Kastanto
užmačias Jackus taip paaiškina Karoliui: Ar dabar supratai, ką jis yra sugalvojęs?
Kad jis taps šeichu, o mes jo vergais. Kam tada reikėjo dėl nepriklausomybės kovoti,
jei vis tiek teisybės nėra?
Socialinio protesto prieš laisvoje Lietuvoje
įsivyravusį blogį viršūne romane reiktų laikyti Karolio klasės draugo Vėplos
desperatišką poelgį jo padegtą kaimyno Pronckaus tvartą ir daržinę. Mat
Pronckus pardavinėjo blogą degtinę, o ją gėrė Vėplos tėvas, paskui nuo jos
apdujęs mušdavo motiną, sūnų. Policija Pronckaus biznio nestabdė, kadangi
būdavo paperkama. Savo bausmę Pronckui pritaikė dvylikametis...
Siužetas apie berniukų bėgimą prie jūros
paraleliai papildomas pasakotojo Karolio atsigręžimu į savo santykius su motina, su jos
rankos siekiančiu verslininku Tamošiumi, su jo fariziejiškai suktu sūnumi Staseliu, su
kai kuriais bendraklasiais. Toji retrospekcija sukomponuota iš sklandžių epizodų,
panašių į noveles. Plėtodamas šių personažų psichoanalizę, B. Bušma
atsiskleidžia kaip puikus žmogaus sielos žinovas: detalė po detalės išryškėja
išsamus sūnaus meilės motinai ir pavydo, t. y. nenoro ta meile dalytis su kitais,
vaizdas.
Romane yra meistriškai sukurtų scenų, kurios
vaizduoja jaunojo okupanto, dvylikamečio Tamošiaus sūnaus Staselio charakterio
chameleoniškumą, jo judošišką išradingumą, sugebant pažeminti savo
bendraamžį, apdumti akis Karolio motinai, tėvui. Staselis, paskui tėvą braudamasis į
svetimus namus, pasiekia net ir tokios satisfakcijos priverčia rekonstruoti
Karolio močiutės kambarį, išmesti senovinius baldus ir Karoliui brangias močiutės
relikvijas. O tai jau yra kėsinimasis ne vien į buitinę Karolio namų teritoriją, bet
ir į jo paties jautrią sielą, širdį, į maksimalistiškai suvokiamą šeimos garbę,
orumą. Gyvenimas su šaunuolio tėvo atminimu, su močiutės paskleista sakraline aura,
o, prieš pasirodant Tamošiams, ir jo mamos draugiškumas, gerumas, Karoliui buvo toji
intymi dvasinė zona, kurioje jis jautėsi saugus ir laimingas. Dabar visa tai griūva, ir
jautrioje Karolio sieloje kyla drama.
Gal ne tiek kapitalistas Tamošius, kiek jo suktasis
išlepintas sūnelis kaltas dėl to, kad Karolis pradeda prieštarauti savo motinai, kad
kaupiasi jo nuoskaudos, kerštas ir pagaliau subręsta sprendimas pabėgti iš namų...
Gerai pažinodamas paauglių psichologiją, B. Bušma sukūrė įspūdingą neigiamo
šiuolaikinio dvylikamečio Staselio paveikslą. Gana išraiškingas ir jo tėvo
verslininko charakteris jis verčia darbininkus savo siuvykloje dirbti net per poilsio
dienas, moka egoistiškai naudotis konjunktūrine situacija rinkoje, dosnus tam, kurį
nori palenkti į savo pusę, ir niekinantis tuos, iš kurių nemato naudos sau. Svarbus jo
pokalbis su miestelio invalidu, vienakoju Varna; pastarojo paprašytas paskolinti kelis
litus, biznierius išrėžia charakteringą vertelgai filosofiją duos jisai
tuos penkis litus, tačiau Varna turi už juos pasigerti, paskui trenkti kam nors į
snukį arba pavogti kieno nors mašiną, arba sudeginti ją. Štai tik tuomet Tamošius
turėsiąs iš savo labdaringo gesto naudos Varna už savo poelgį gautų porą metų
cypės, o jo siuvykla pelningai pasiūtų jam kalinio drabužius...
Stipri ir meniškai netikėta romano pabaiga.
Netikėtumo efektas arba, anot A. Zalatoriaus, autoriaus sugebėjimas nuginkluoti
skaitytoją liudija apie aukštą viso kūrinio meninę kokybę. Finalas ir
psichologiniu požiūriu, ir stilistiškai vertinant sukurtas meistriškai, kiekvienas
žodis ir detalė jame turi dar ir potekstinę prasmę. Gal buvo galima tai istorijai
sugalvoti ir sėkmingesnę pabaigą, bet tokiu atveju rašytojui būtų reikėję romane
dėlioti kitokius prasminius akcentus, formuoti kitokio, menkesnio, mentaliteto
jaunuosius personažus. O dabartinis tragiškas finalas (Vilūnę išprievartauja
atėjūnai, žūsta Jackus) yra meniškai pagrįstas, byloja apie liūdną romantiško
paauglių bėgimo per Lietuvą baigtį.
Jackus, Karolis, Vilūnė, Vėpla nėra
šiuolaikiški paaugliai, jei šią ypatybę sutapatinsime su prie televizorių,
internetinių žaidimų prilipusiais jų bendraamžiais. Per visą romano veiksmą minėti
personažai nė karto neįsideda į burną cigaretės, o juo labiau narkotikų. Prie
berniukų žygio prisijungus mergaitei, galima buvo tikėtis vulgaresnių,
suaugusiųjų žaidimus imituojančių scenų, tačiau kylantys simpatijos jausmai,
tarpusavio pavydas išlieka nepaprastai padorūs. Herojai sugeba medituoti, o padarius
priverstinę vagystę ar sunkią nuodėmę (kaip atsitinka Jackui, ginant Vėjūnę nuo
plėšiko) atlikti išpažintį kunigui ir sąžinės atgailą... Ėmęsis daugelio
rašytojų vaizduojamos paauglystės, vaikomotinos santykių, jauno žmogaus teisybės
ieškojimo temos, B. Bušma parašė romaną ne apskritai apie visa tai, bet
sukūrė įspūdingus, šią temą įkūnijančius, personažus. Kitaip tarus, jis
populiarią temą individualizavo, pagal savo idėjinį sumanymą suasmenino.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|