|
<< Atgal
Diskusija vyko 2006 m. gegužės 12
d. Vilniaus universitete, Lietuvos studentų lituanistų 10-oje mokslinėje
konferencijoje.
Literatūros studijų būklė
jaunosios kartos akimis
Pokalbyje dalyvavo lietuvių literatūros
studentai Tomas ANDRIUKONIS, Simona KALCAITĖ, Giedrė KAZLAUSKAITĖ, Benita LAŠINYTĖ,
Vitalija PILIPAUSKAITĖ, Jurgita Žana RAŠKEVIČIŪTĖ (Vilniaus universitetas), Modesta
JURGAITYTĖ (Šiaulių universitetas), Ieva KATINAITĖ (Klaipėdos universitetas),
Mindaugas GRIGAITIS (Vilniaus universiteto Kauno Humanitarinis fakultetas), Laura
AUKSUTYTĖ (Vytauto Didžiojo universitetas), literatūrologai Viktorija DAUJOTYTĖ,
Marijus ŠIDLAUSKAS ir Mindaugas KVIETKAUSKAS.
Mindaugas Kvietkauskas. Pastaruoju metu vėl
dažnos diskusijos apie lituanistikos bei literatūros mokslo padėtį. Jų rengiama
įvairių ir tarp profesionalių mokslininkų, ir tarp aukštojo mokslo institucijų,
ministerijų, fondų, valdininkų. Tačiau iki šiol pačių studentų nuomonės apie
literatūros studijų būklę ir apie jų ateitį nebuvo paklausta. O juk jaunoji karta,
jos poreikiai ir šiandien atrandamos perspektyvos iš tiesų daugiausia ir lems, kokia
bus lituanistika po dešimties, dvidešimties metų. Be to, tarp lietuvių literatūros
studentų dažniausiai ir būsimi rašytojai, kritikai, profesionalūs redaktoriai,
vertėjai, leidėjai.
Iniciatyva surengti šią diskusiją kilo iš pačių
studentų, Vilniaus universiteto magistrantų. Jiems iš tiesų rūpi, kokią laikyseną
turi rinktis šiandien literatūrą studijuojantis jaunas žmogus. Man atrodo, kad iš
šios jaunosios kartos galima daug viltis. Per pastaruosius metus daugmaž paaiškėjo
mūsų visuomenėje galiojančios žaidimo taisyklės: ko mes, humanitarai, galime
tikėtis iš pokomunistinės kapitalo visuomenės, pamatėme, kaip ji gyvena, kokia jos
mąstysena. Dabar žinome, ką gauna ir ką praranda žmogus, pasirinkdamas vieną ar
kitą gyvenimo galimybę: humanistiką ar valdžią, lituanistiką ar verslą. Manau, kad
jaunoji karta į savo gyvenimo perspektyvas žvelgia ir jas renkasi vis blaiviau,
aiškiau, ir dėl to jų nuomonė turėtų būti labai svarbi. Nepaisant to,
literatūrologų rengimo problema dabar yra itin sudėtinga, nes pati šio mokslo misijos
samprata pasikeitė, ir apskritai ar dar galima kalbėti apie kokią nors literatūros
studijų misiją?
Tarybiniu laikotarpiu, ankstyvaisiais
Nepriklausomybės metais šios studijos buvo orientuotos ruošti kultūrinę,
literatūrinę inteligentiją, kuri tarnautų visuomenei, pirmiausia tautinės sąmonės
palaikymo tikslais. Tokia lituanistinė inteligentija išties lėmė labai daug, sukaupė
didelį simbolinį kapitalą, ir kaip tik tokios lituanistikos misijos motyvas dar
yra pagrindinis Donato Saukos esė knygelėje Noriu suprasti, išleistoje 1990 m. Ar
tokios misijos dabartinėje visuomenėje bereikia, ar ją galima formuluoti kitaip? Kaip
lituanistika, literatūros studijos turėtų žvelgti į kitokius šiandieninei visuomenei
kylančius poreikius (jie jau nebe gynybiniai), kaip mes juos vertiname? Dėl kokių
motyvų jauni žmonės renkasi lietuvių literatūros studijas, ko iš jų tikisi, ir ar
studijų metu patenkinami jų intelektualiniai interesai? Kita vertus, ar šie studentai
įgyja pakankamai galimybių susirasti vietą šiuolaikiniame gyvenime? Ir Lietuvoje, ir
kituose kraštuose kultūrinė inteligentija yra patekusi į gana uždarą, izoliuotą
socialinį getą. Klausimas, turbūt kylantis ir literatūros, ir apskritai
humanitarinėms studijoms: kaip ardyti šito geto sienas, kaip neleisti, kad jo vartai
būtų aklinai užverti?
Vitalija Pilipauskaitė. Idėja surengti
diskusiją, kurioje pasikalbėti susitiktų studentai iš įvairių Lietuvos
universitetų, kilo po paskaitų kurso, skirto lietuvių literatūros mokslo raidai.
Įgiję teorinių, istorinių žinių, nusprendėme gyvai pasikalbėti apie literatūros
mokslo padėtį šiandien, pabandyti suvokti, kas mums patiems labiausiai rūpi. Iš
pradžių klausimus formuluoti buvo gana sunku, nes ir patys savo pozicijos, požiūrio
dar nebuvome tinkamai reflektavę ir išsakę, dabar tos pozicijos ima ryškėti, telkiasi
tam tikros klausimų grupės: studijų metais įgyjamų teorinių žinių ir praktinių
įgūdžių santykis, studijų kokybės, motyvacijos klausimai.
Man pačiai įdomiausia mąstyti apie literatūros
mokslo misiją, ypač profesionaliosios literatūrologijos, elitinės kultūros sandūros
su masine kultūra aspektu. Koks turi būti mūsų, literatūros profesionalų, santykis
su populiariąja literatūra, kurios parašoma, išleidžiama vis daugiau? Aišku, kad
literatūros mokslas yra susijęs su visuomenės kultūriniais poreikiais, tarsi savaime
suprantama, kad dėl šios priežasties literatūrologai turėtų juos tenkinti. Tačiau
tie poreikiai yra pakitę, o požiūris į juos, elgesio su jais modeliai dar
nesusiformavę. Manau, kad labai svarbu atrasti būdą, kaip įsitraukti į dialogą, į
kasdienį kultūros vyksmą, kuriame populiarioji literatūra užima vis daugiau vietos,
veržiasi iš supermarketų lentynų, per viešųjų ryšių akcijas, populiarinama
reklamos mechanizmų. Užtenka atsiminti kad ir J. Ivanauskaitę, pernai skaitytojų
išrinktą geriausios metų knygos autore, profesionalių literatūrologų santykis su
jos kūryba iki šiol, nors nuo debiuto jau praėjo dvidešimt metų, vis dar keblus,
neaiškus.
Nemanau, kad verta ieškoti literatūros ten, kur jos
nėra, kad verta tapti populiariąja, jei taip galima sakyti, literatūrologija,
tų pačių populiariosios kultūros gaminimo bei naikinimo mechanizmų dalimi. Tačiau
man atrodo, kad apeiti šių reiškinių, atsiriboti nuo jų tik intelektualiosios
kūrybos pasauliu (juolab kad jo ribos neaiškios) irgi nėra geriausias sprendimas. Ar
tik taip mes patys dar labiau nepaaukštintume tų izoliuojančių sienų, ar nenutoltume
nuo gyvenamosios aplinkos? Reaguojame į šiuolaikinius intelektualiosios kultūros bei
literatūros procesus, nors galbūt irgi nepakankamai ar apeidami kai kuriuos jų,
stokodami pajėgų, motyvacijos ar paprasčiausio atlygio, tačiau visai atitolstame nuo vartotojų
kultūros. Kaip išlaikyti savo profesionalų, kiek galima objektyviau vertinančių,
klausiančių, skatinančių ne pasiduoti, o atsirinkti poziciją, atrasti vertinimo,
reagavimo būdus? O gal to daryti visai nereikia? Galbūt literatūros mokslo misija kaip
tik yra atsitraukti nuo beprotiškais tempais kintančių šiandienos kontekstų, išlikti
opozicijoje, atstovauti kitokios vertės, kitokio pasirinkimo galimybėms? Kita vertus,
galima grįžti ir prie studijų klausimo. Galbūt susidūrimui su populiariąja kultūra
studentai turėtų būti parengiami studijų metais? O gal visai nereikia skirti dėmesio
tam, kas laikina, vienadieniška, suvartojama ir neišvengiamai pranyks užmarštyje? Tai
klausimai, kurie man pačiai neduoda ramybės, nuolat grįžtu prie jų, ypač rašydama
magistro darbą apie šiuolaikinius moterų autorių tekstus.
Laura Auksutytė. Man atrodo, visi pritaria,
kad į populiariosios kultūros reiškinius reikia reaguoti. Kitas dalykas neturime
jokios praktinės patirties. Jeigu peržvelgtume spaudos recenzijas, tai skirtų
populiariajai literatūrai tikrai nėra arba tik pavienės, o kūrinių, kurie yra
tarp kanonų ir kurių mes nemokame priimti, labai daug. Kita vertus, nemanau,
kad būtina kelti klausimą, ką literatūra turi duoti visuomenei, kaip jai turi
tarnauti. Iš tikrųjų į literatūrą galima pažiūrėti šiek tiek kitaip ji
atskleidžia visuomenę, parodo jos skaudulius, ligas. Šiuolaikinė literatūra, kad ir
kokia jinai būtų, kai kada yra iš karto atmetama su visa savo bjaurumo estetika. Juk ji
tam ir yra, kad parodytų, kokia yra mūsų visuomenė, todėl poreikis ją tirti turi tam
pagrindą. Tik į literatūrą reiktų šiek tiek plačiau žiūrėti, taip aktualėja
kultūrologinė pozicija.
M. K. O literatūros estetinė vertė? Gal
jums atrodo, kad ji mažiau aktuali, o literatūros studijos artėja prie visuomenės
kultūrologijos, socialinių mokslų ir praranda sąlyčius su meno sfera? Ar nejaučiate
dėl to pavojaus?
L. A. Nereikia bijoti. Man atrodo, kad
devintąjį XX a. dešimtmetį su Ričardu Gaveliu prasidėjęs bjaurumo estetikos
proveržis baigsis, išseks. Dabarties reiškiniai ir literatūros labai daug
pasako apie mus pačius, todėl juos įdomu tyrinėti žvelgiant iš tokios perspektyvos.
Be to, tikrai turime labai gražių tekstų, kūrinių, kurie klasikiniu atžvilgiu yra
estetiški, bet nereikėtų reikalauti, kad visa literatūra būtų tokia. Tiesiog
reikėtų atsirinkti tekstus pagal tai, ką jie mums sako.
Modesta Jurgaitytė. Man asmeniškai
populiariosios literatūros ar kultūros analizė atrodo neperspektyvi. Ji medžiagos
suteikia sociologams ar kultūrologams, bet ne literatūrologams. Juk mes ketverius
penkerius metus mokomės tam tikrų teorijų, kurias norėtume pritaikyti kalbėdami apie
literatūrą, norėtume kapstytis ir kažką atrasti, o daugelis šiuolaikinių knygų
tokių galimybių nesuteikia. Tada kyla klausimas, kam tai daryti, jei nieko nerandame.
Pavyzdžiui, esu analizavusi moters įvaizdį grupės Kastaneda dainų tekstuose,
bet analizės rezultatai buvo aiškūs dar nepradėjus pačios analizės.
V. P. Man atrodo, kad kalbant apie
literatūros mokslo misiją vis dėlto svarbiausia ne tai, ar galima mokslinę analizę
pritaikyti populiariosios literatūros tekstams, o mūsų pačių santykis su visuomenės
poreikiais. Kaip ir minėjau, ten, kur nėra estetinės vertės, teksto gelmės, gal jų
ir nereikia ieškoti; galbūt reikėtų pabandyti nusistatyti kitokį kalbėjimo būdą?
Ar neatrodo, kad visuomenė iš literatūrologų bei kritikų tikisi literatūros proceso,
tendencijų pristatymo, aptarimo paprasta, lengvai suvokiama kalba, ieško atsvaros
reklamos proteguojamoms nuomonėms? Juk dabar populiarioji literatūra pristatoma tik tos
pačios populiariosios kultūros atstovų, o galbūt vertėtų ir mums atsigręžti į ją
tam, kad būtų atvertos kitokio požiūrio, santykio galimybės. Galbūt tada
intelektualūs tekstai lengviau grįžtų prie skaitytojų, o skaitytojai prie
tekstų. Neturime pataikauti, vardyti esamų ar nesamų teigiamų populiariosios
literatūros ypatybių, tačiau ar apskritai neturime reaguoti?
M. J. Bet ar nenutiks taip, kad, negalėdami
nekreipti dėmesio į estetiškumo kriterijų, mes populiariąją literatūrą vertinsime
tik neigiamai, todėl tikrojo dialogo ir nesukursime?
Mindaugas Grigaitis. Iš tiesų atsiveria
didžiulis plyšys tarp akademinės literatūrologijos atstovų ir visuomenės. To, kaip
mes nagrinėjame literatūrą akademiniuose sluoksniuose, visuomenė tikrai nesupras ir
nepriims, tai yra specifinė mūsų sritis. Kita vertus, nemanau, kad literatūrologų
misija yra gelbėti visuomenę. Jaunas žmogus, pasirinkdamas literatūrologijos studijas,
galvoja, kaip realizuoti save, o tik paskui ką pasakyti visuomenei. Svarbiausia
asmeninė pozicija, literatūrologai pirmiausia turi atsakyti ne už visuomenę, o už
savo veiksmus.
Reikia nepamiršti ir asmenybės krizės, kuri, be
abejo, aptariama ir kultūrologų. Asmenybės krizė Lietuvoje yra įgijusi laukinio
kapitalizmo pavidalą. O moderni individualybė nėra susiformavusi, todėl net ta pati
lietuviškoji popkultūra yra per daug žemo lygio, lyginant su pasaulinės popkultūros
kontekstu, todėl mes ir negalime į ją žiūrėti rimtai. Tačiau tokios reakcijos gali
būti numatomos kaip ateities perspektyvos. Taigi aš pritarčiau nuomonei, kad
populiarioji literatūra dabar turėtų būti daugiau kultūrologinių studijų objektas.
Minėtoji R. Gavelio pradėta bjaurumo estetikos tradicija išnyks tik tada, kai atsiras
rimtų teorinių jos bei apskritai lietuviško postmodernizmo apmąstymų, sutelkiant
dėmesį ne tik į vieną kūrinį ar jo recenziją, bet į platesnes reiškinių
analizes.
M. K. Norėčiau pasukti pokalbį truputį
kita kryptimi, paskatinti jus šiek tiek pasvarstyti apie literatūros studijų
motyvaciją. Kodėl jas rinkotės, ar buvote ir liekate tikri dėl tokio savo pasirinkimo?
Juk tai apsisprendimo reikalaujantis žingsnis, lyg ir ėjimas prieš nepalankią
viešąją nuomonę.
Simona Kalcaitė. Man studijų pasirinkimo,
motyvacijos klausimas atrodo labai svarbus. Apie tai gana daug teko kalbėtis su savo
kolegomis ką, tapę literatūrologais, mes galime pasiūlyti visuomenei, o visuomenė
mums. Rengdamasi pokalbiui, padariau nedidelę apklausą klausiau savo
bendramokslių, kodėl jie rinkosi šias studijas, o atsakymai buvo tokie: domėjimasis
literatūra, noras mokytis, žinių pritaikymas, pasitaiko įdomių, vertingų paskaitų
bei dėstytojų; domėjimasis literatūra, polinkis atskleisti savo literatūrinius
gabumus; šios studijos leidžia pažinti žmogų su visomis jo stiprybėmis,
silpnybėmis ir vertybėmis, man tai buvo dvasios penas, atradau dominančius dalykus,
pasiėmiau tai, ko norėjau. Keli problemiškesni motyvacijos apibūdinimai: mokausi
dėl to, kad gaučiau diplomą, kuris, tikiuosi, man pravers ieškant gerai apmokamo ir
patinkančio darbo; maniau, kad bus naudinga čia studijuoti, nes magistro diplomas
padės susirasti ateityje gerą darbą; siekis ką nors nuveikti šioje srityje,
tačiau jis greitai išblėso dėl neapgalvotos studijų programos, laiko stokos, nes
beveik visi magistrantai turi dirbti, labiausiai norėjosi žinių ir entuziazmo,
deja... Taigi atsakymai gana įvairūs, ir klausimas kyla toks: ar jie liudija tam
tikrą lituanistikos studijų dekadansą? Galbūt pasirinkti lituanistikos studijas
šiandien reiškia plaukti prieš srovę, pasipriešinti popkultūrai? Mano nuomone,
pasirinkęs literatūrą, turi savo sprendimu džiaugtis, didžiuotis, laikyti jį esant
naudingą.
Žodyje motyvacija slypi pirminis visuomenės
ir literatūros studijų kontaktas, nes jis nurodo pasirinkimo laisvę. Problemiška
turbūt tai, kad lituanistikos ir apskritai humanistikos studijos mažiau patrauklios
ir visuomenėje susidaręs stereotipas galbūt net ne pats geriausias. Ar jums taip
neatrodo? Gal teko patiems su tokiu požiūriu susidurti? Ar pripažintumėte tai, kad
daugelis į lituanistiką stoja, kai neįstoja į norėtą specialybę? Aš pati
filologijos studijas pasirinkau natūraliai, nedvejodama ir iki šiol priklausymas
humanitariniam pasauliui man atrodo teikiantis daug veiklos perspektyvų, jei tik iš
tiesų norima bei mokama jomis pasinaudoti. Kita vertus, yra vidinių universiteto
problemų stinga idėjų cirkuliacijos tarp studentų, bendrų projektų su
dėstytojais, bent jau man taip regisi. Galbūt kituose universitetuose vidinis
bendravimas vyksta intensyviau?
Tomas Andriukonis. Mano manymu, kalbėti apie
tai, ar prestižinės, ar neprestižinės yra lituanistikos studijos, ar pasirinkti jas
reiškia eiti prieš srovę, yra nei šis, nei tas. Pirmiausia tai turi būti kiekvieno
mūsų asmeninis sprendimas, o jei jis iš tiesų yra asmeninis, priežastys nesvarbu.
V. P. Tokiu atveju gal reikėtų kalbėti apie
mokyklos suolą palikusių jaunų žmonių sąmoningumą renkantis studijas?
T. A. Iš dalies taip. Kita vertus,
pareiškimai įstojau į lituanistiką, nes norėjau eiti prieš srovę,
stojau, nes reikėjo diplomo, pasirinkau lituanistiką, nes tai yra prestižas
man atrodo abejotini na ir kas? Šitie pareiškimai yra beveik vienodi. Tačiau
motyvacijos klausimas iš tiesų yra gana problemiškas, apie tai jau ne kartą buvo
rašyta. Ypač dėl dviejų priežasčių: dėl žinių stokos ką iš tiesų suteikia
lituanistikos studijos, ir dėl to, kad dabar visiems reikia diplomo. Tikrai
daugybei jaunų žmonių nesvarbu, kur stoti, svarbu įstoti, baigti ir turėti
diplomą, galbūt nieko nereiškiantį toje srityje, kurioje vėliau dirbsi (turint
omenyje lituanistikos studijas, pastarasis atvejis yra daugiau negu tikėtinas). O kol kas
jokio skirtumo nėra, ar lituanisto, ar ekonomisto, svarbu, kad diplomas. Vėl
turėtų būti grąžinti stojamieji egzaminai į aukštąsias mokyklas, bent
stojantiesiems į filologiją, nes tada žmonės būtų priversti pamąstyti, ką ir
kodėl renkasi ir bent kiek pasitikrinti atitikimą tarp savo norų ir galimybių. Be to,
reikia pasigailėti ir dėstytojų, nes jiems tenka susidurti su studentais, kurie stodami
lietuvių filologiją įrašė dvidešimtu numeriu. Kokie prioritetai, tokia ir
motyvacija.
Ieva Katinaitė. Kalbant apie pasirinkimą,
pirmiausia išgirdusi atsakymą, kad kažkas norėjo tik diplomo ir gerai uždirbti, iš
karto pagalvojau, kad žmogus įsėdo ne į tą traukinuką. Mano nuomone, čia reikėtų
atsižvelgti į visuomenėje susiformavusį stereotipą, kad, norint daug uždirbti,
reikia stoti, pavyzdžiui, į teisę. Todėl aš iš dalies sutinku su mintimi, kad
humanitarinės studijos yra plaukimas prieš srovę, bet jis bet kokiu atveju turi gimti
iš paties žmogaus polinkių, siekių, o ne tik dėl demonstratyvios pozicijos ar kieno
nors įtakos. Kitas dalykas, kuriuo aš norėčiau pasidžiaugti: Klaipėdos universitete
yra tokių specialybių kaip lietuvių filologija ir režisūra ar lietuvių filologija ir
etnografija, t. y. suteikiamos papildomos specializacijos, padedančios jaunam žmogui
krypti į tas sritis, kurios artimos jam ir atitinka jo sugebėjimus. Aš pati baigiau
lietuvių filologiją ir režisūrą, ir man šios studijos suteikė daug gyvenimiškų
patirčių, išmokė bendrauti, drąsos išsakyti nuomonę. Išmokė pažvelgti į
gyvenimą kaip į spektaklį kartais tenka ir vaidinti.
V. P. Norėčiau paklausti apie ne vienoje
anksčiau vykusioje diskusijoje minėtas literatūros vadybos studijas. Ar jums,
studentams, tokios studijos atrodytų naudingos, įdomios, perspektyvios?
I. K. Iš tiesų niekada net nepagalvojau apie
tokią specialybę, to neprisireikė. Atrodo, dauguma mūsų, stodami į lituanistiką,
suprato, ką šios studijos pasiūlys ir ko galime tikėtis.
M. K. Manau, kad iškilo vienas esminių
klausimų, daug kartų diskutuotas: su kuo galėtų būti jungiamos literatūros studijos?
Dvigubų specialybių perspektyva šiandien atrodo labai patraukli, praktiška, nors vargu
ar Lietuvoje ji bus greitai įgyvendinta. Viena studijų pusė atitiktų kūrybinguosius,
humanitarinius žmogaus interesus, kita labai realius praktinius poreikius. Viena
vertus, būtų įgyjama stipri humanitarinė, filologinė specializacija, kita vertus,
kažkas, kas padėtų atrasti savo vietą šitoje visuomenėje. Galbūt literatūra ir
vadyba gana drastiškas derinys, bet kas žino, galbūt tokias taisykles ir diktuoja
šiuolaikinis gyvenimas?
T. A. Man dar mokykloje buvo aišku, kad jei
renkuosi filologiją, iš šito užsiėmimo neužsidirbsiu. Kai manęs paklausia,
ką darysiu baigęs universitetą, kuo būsiu, pridėdami kalbininkas ar
mokytojas? atsakau, kad nežinau. Na kažkuo būsiu. Savimi.
S. K. Klausimas, kas būsi kalbininkas ar
mokytojas neatskleidžia kai kurių tendencijų?
T. A. Be abejo, tai atspindi visuomenės
supratimą, kas yra lituanistikos studijos ir kokių perspektyvų jos teikia. Kaip
minėjau, daugelis net nežino, ko mes mokomės studijų metais, kokių žinių įgyjame.
Tačiau gal ir nereikia reikalauti, kad žinotų, suprastų. Juk kitos specialybės
žmogus, grįžęs pavargęs iš darbo, iš gamyklos, vakare tikrai neatsiverčia A. J.
Greimo, nesidomi kirčiavimo paradigmomis jam tai nerūpi. Kaip ir filologas negalvoja
apie J. C. Maxwello lygtis. Bet svarbos negalima matuoti populiarumu. Todėl lituanistika
niekada nebus populiari ji nėra versli.
Giedrė Kazlauskaitė. Kai kuriose išsakytose
mintyse įžvelgiu glūdint tą patį mesianizmą, nuo kurio tarsi traukėmės:
literatūros studijos turi gelbėti visuomenę nuo jos pačios. Reikėtų atsikratyti
tokio neteisingo požiūrio. Aš labai įtariai žiūrėčiau į kokias nors dvejopas
studijas, tarpdalykiškumą. Kai stojau į universitetą, man buvo įdomi lituanistika, ir
visai nesinori savęs apkrauti papildomų, net nereikalingų žinių svoriu. Puikiai
suvokiu, kad baigusi studijas neturėsiu ką pasiūlyti visuomenei, o visuomenė man.
M. G. Mano nuomone, literatūros vadybos
studijos taip pat nereikalingos, užtektų geros kultūros vadybos, kuri padėtų
visuomenei suvokti kultūros reiškinius ir jų poveikį, o skaidyti į literatūros
vadybą, istorijos vadybą ir pan. nėra prasmės. Svarbiausia sukurti tinkamą kultūros
politiką. Menkinantį požiūrį į filologus aš taip pat esu pajutęs, bet nemanau, kad
kliūva tik lituanistams greičiausiai toks požiūris susiformavęs apie humanitarus
apskritai. Galbūt trūksta visuomenės tolerancijos, motyvuotesnio asmeninio nusiteikimo.
Žinoma, filologijos studijos tarsi iš anksto priklijuoja etiketę: arba lituanistas,
arba iš viso bedarbis.
V. P. Kiek mes galime prisidėti prie to, kad
neigiamas požiūris į filologiją bei humanistiką pasikeistų, kiek galime padėti
kurti savo (galbūt naują) įvaizdį? Ar įvaizdis nėra svarbu, o svarbu tik žinoti,
kodėl esi čia, kad lituanistiką pasirinkai sąmoningai ir jokia visuomenės nuomonė to
pasirinkimo pakeisti negali?
M. G. Iš tiesų gal ir galima save kritikuoti
už hermetiškumą. Užsidarymo tik savo terpėje akademinėje aplinkoje tikrai esti.
Kartais juntamas įtarus vyresnės kartos požiūris į bandymus atidengti trūkumus,
išryškinti vykstančius procesus, šiek tiek kitaip juos priimti, analizuoti, vertinti.
Visuomenėje, kurioje aš norėčiau gyventi, kokią ją įsivaizduoju, sugyvena ir
statybininkas, ir lituanistas, ir jie puikiausiai gali pasišnekėti, būti kartu,
draugauti. Tiesiog dabar yra daug stereotipų, ir naujų, ir likusių iš tarybinių
laikų, ir pirmiausia reikia patiems stengtis iš jų išsiveržti.
M. K. Sakai, kad iš tarybinės okupacijos
metų į šiandieną ateina kažkokie neigiami stereotipai, bet juk tais laikais lietuvių
literatūra kaip tik turėjo didelį pasisekimą, žmonės pirko poezijos knygas, skaitė
lituanistines monografijas, tai buvo prestižas. Kas atsitiko, kaip tau atrodo? Kur visa
tai išnyko? Kodėl ištirpo tas simbolinis kapitalas?
M. G. Dar pokalbio pradžioje buvo kalbėta
apie literatūrologiją kaip nacionalinės tapatybės kūrimo instrumentą. Lietuvių
literatūra, literatūrologija buvo tapatinama su lietuviškumo puoselėjimu. Atkūrus
Nepriklausomybę, dingo būtinybė tai daryti, nebėra pareigos gintis, atsirado kitokia
erdvė, kurioje tarsi esame jau nebereikalingi. Perėjome į visai kitą laiką ir kitą
erdvę. Tačiau aš tikrai nejaučiu nostalgijos buvusiai padėčiai; tų laikų ir
neatsimenu, bet galiu įsivaizduoti, kaip buvo. Blogai, kad dabar ši praeitis pateikiama
kaip idealus projektas, kuriuo turime remtis. Nemanau, kad reikėtų imti kažką
restauruoti, tiesiog dabar reikia kurti, rasti savikūros būdų. Kol kas aš ir pats
asmeniškai, ir, kaip matyti iš vykstančių diskusijų, mes visi jaučiamės tarsi
pakliuvę į aklavietę. Galbūt tik laiko klausimas, kada ir visuomenė, ir mes patys į
save pažvelgsime kitaip, ateis naujos patirtys, baigsis vaikiškas savo emocijų
tenkinimas, kurį liudija ir popkultūros, popliteratūros suklestėjimas, ir pereisime
prie rimtesnės kūrybos, kartu ir rimtesnio požiūrio į humanitarines specialybes.
T. A. Yra dar vienas aspektas: visuomenė
nemato jokios praktinės humanitarinių mokslų naudos. Juk jei nepateiki apčiuopiamo,
daiktiško savo darbo rezultato, pavyzdžiui, padangų, o tik kažką rašai, tai esi kaip
ir nevertingas. Bet tai jau ne filologijos problema ji neturi teisintis dėl savo
praktiškumo. Ji praktiška praktiškesnė nei padangos. Žmogus pagal apibrėžimą
yra kalbanti būtybė, o ne būtybė, turinti padangą. Antra vertus, lituanistams dabar
dar nėra taip sunku, kaip, pavyzdžiui, filosofams, kurie nei už mokytojo, nei už
kalbininko profesijos nepasislėps.
Benita Lašinytė. O man atrodo, kad
požiūrį į literatūrologiją, filosofiją, kalbotyrą ir kitus humanitarinius mokslus
gali lemti ir šių mokslų specifika. Juk ir literatūra, ir filosofija, ir kalbotyra
tai tokia veikla, kuri atrodo tarsi žaidimas dėl paties žaidimo, todėl ir negali
suteikti didelės praktinės naudos. Žaidimas protu, mintimis, intelektu, tik ne visi tai
supranta, vertina, priima, bet gal to ir nereikia reikalauti?..
T. A. Gal net ir ne visai žaidimas...
L. A. Atrodo, kad mes atsiduriame tarsi H.
Hesse's žaidime stiklo karoliukais, kai vieni žaidžia, kiti gyvena. Aš manau, kad
problema yra kita: ne visuomenė atsiriboja nuo lituanistų, bet patys lituanistai sugeba
užsidaryti nuo visuomenės. Labai paprastas pavyzdys, susijęs su metodologija. Jei
laikysimės požiūrio, kad savo objektą literatūrą tyrinėjame tik
literatūriškai, literatūros pasaulio rėmuose, ir į daugiau nieką nekreipiame
dėmesio, net į visuomenę, kurios nariai esame, ir dar pasakome: štai čia yra
popliteratūra (beje, ginčyčiausi ir dėl paties termino, mano akimis, reikėtų sakyti
paraliteratūra), kurioje nėra jokios estetikos, todėl mes ją atmetame, net
nepažiūrėdami, kas rašoma, nekeldami klausimo, kodėl taip rašoma, tai jau yra mūsų
pačių užsidarymo ir mūsų pačių izoliacijos reikalas. Todėl paskui nereikia
klausti, kodėl mūsų nesupranta.
Jurgita Žana Raškevičiūtė. Norite
pasakyti, kad dialogą su visuomene rasite skaitydama tik tuos nepaskaitomus tekstus?
L. A. Ne, aš to neteigiu ir tokių tekstų
pati tikrai nesu daug skaičiusi. Bet juk mes, literatūrologai, kalbėdami, ginčydamiesi
apie populiarąją ar paraliteratūrą, net neapsibrėžėme, ką ja laikome. Visiškai
neaišku, kas telpa ir turi būti įtraukiama į tuos rėmus, kur yra riba, nurodanti
popliteratūros ir literatūros skirtį. Tai yra problema. Juk jei šiuo metu regimas toks
reiškinys, tai gal ir reikia apie jį kalbėti, o ne užsimerkti ir pasinerti tik į savo
žaidimus? Žinoma, smagu žaisti stiklo karoliukais, tačiau tada nereikia pykti, kad
mūsų nepriima ir nesupranta.
T. A. Kita vertus, kaip apie tai kalbėti? Juk
yra kalbos skirtumų. Kokį būdą rasti, kad mus suprastų? Jei apie literatūrą kalbi
žmogui, skaitančiam tik popliteratūrą, turi nuleisti kartelę.
L. A. Argi mes esame taip aukštai, kad
negalime žengti to žingsnelio žemyn, pasirinkti paprastesnės kalbos? Žinoma, be
specialių žinių nesuprasi A. J. Greimo semiotikos terminų, bet ar jie visada būtini?
T. A. Tačiau ar žmogus, skaitantis R.
Chandlerio detektyvus, iš tiesų norės padėti juos į šalį ir atsiversti daug
neįdomesnį straipsnį apie R. Chandlerio kūrybą?
L. A. Manau, galima tai padaryti, galima
sudominti, tik nebūtinai neįdomiais straipsniais.
V. P. Čia galima prisiminti kad ir knygų
anotacijas, apžvalgas. Ar turėtume jas atiduoti tik į leidėjų rankas? Gal turėtų
atsirasti daugiau recenzijų, ne tik giriančių gerus kūrinius, bet ir atsijojančių
tuos nepaskaitomus tekstus? Aišku, galima ir nereaguoti į didžiulį lietuviškų ir
verstų knygų srautą, anotacijas priskirti reklamos ir ryšių su visuomene priemonėms
ir ramiai būti tarp savo pasirinktų vertybių.
Mūsų pokalbyje ryškėja dvi pozicijos: vieni
atsitraukia nuo šiuolaikinės kultūros, gal ir ne visada kultūringų procesų, ir lieka
prie elitinės, intelektualiosios literatūros, gyvena savo gražiu asmeniniu pasirinkimu,
nieko nelaukia iš visuomenės, kaip ir nieko nesistengia jai duoti; kiti savo
pasirinkimą bando derinti su dabarties socialiniais, kultūriniais procesais ieškodami
savito būdo apie juos kalbėti, vertinti, išlaikyti objektyvų žvilgsnį. Asmeniškai
man kultūra ir literatūra yra įdomi visa: tiek intelektualūs minties bei jausmo
žaidimai, estetinis mėgavimasis, tiek jį supantys, greičiausiai laikini paratekstai,
atspindintys visuomenės kaitą, sopulius ir džiaugsmus. Aš mėgaujuosi skaitydama gerus
tekstus, bet negaliu užsimerkti prieš blogus suvokiu juos kaip reiškinį, kylantį
iš pasaulio, kuriame taip pat gyvenu.
G. K. Negalima sakyti, kad apie
popliteratūrą visai nekalbama. Užtenka prisiminti, kokio rezonanso sulaukė S.
Parulskio recenzija, skirta A. Pogrebnojaus knygai. Tačiau universitete, mano nuomone,
kalbėti apie tai tikrai nereikia. Aš pati esu profesionalė ir galiu vertinti,
analizuoti, matyti, kas yra kas. Man geriau gauti daugiau žinių apie K. Donelaitį ar V.
Krėvę.
T. A. Juolab kad studijos iš tiesų yra gana
įtemptos, laikas suspaustas ir ne visada jo pakanka net reikiamai, norimai klasikinei
literatūrai perskaityti, daug kas prašokama.
M. K. Grįžkime prie idėjų, prie teorinių
ar pasaulėžiūrinių pagrindų, kuriuos studentai įgyja per studijų metus ir kurie
turi padėti suprasti literatūrą. Pakalbėkime apie jūsų intelektualinius interesus:
ar visi jie patenkinami, o gal už universiteto sienų atrandate daugiau idėjų, apie
kurias čia galbūt visai nekalbama? Ar jūsų karta dairosi kokių nors teorijos,
filosofijos naujovių, o gal dabar literatūros teorijos srityje štilis? Vis dėlto
per šią Lietuvos studentų lituanistų konferenciją man pasirodė, kad aiškiai matomos
skirtingos studentų teorinės pakraipos: išsiskiria hermeneutinė, fenomenologinė
kryptis, sociologijos ir kultūrologijos linija, postmodernizmo, poststruktūralizmo
teorijų akcentai. Kaip jums patiems sekasi orientuotis tokiame idėjų lauke?
T. A. Man pačiam įdomi ne tiek metodologija,
skirtingos mokyklos, kiek mąstanti eseistika, tarkim, A. Nykos-Niliūno, T. Venclovos,
kuri visą laiką lieka aktuali mano mintyse. Mano nuomone, kiekvieno humanitaro idėjų
rezervo centrą turi sudaryti asmeninis aštrus mąstymas.
J. Ž. R. Norėtųsi prisiminti kito pokalbio
metu išsakytą jūsų, Mindaugai, mintį apie tai, kad iš tiesų universitete labai
trūksta gilaus, išsamaus filosofijos tradicijos pažinimo. Baigę bakalauro studijas,
mes būname neskaitę Platono Faidro ir daugelio kitų veikalų, nekalbant apie tai,
kad ir pagrindiniai filosofijos tekstai lieka tik užgriebti. Ir tada postmodernizmo
teorijos atrodo nesuvokiamos ar suvokiamos tik iš dalies, primityviai. Tai yra labai
didelė problema. Juk mes pirmiausia turime gebėti atsekti kultūros mąstymo tradiciją,
kad per ją suvoktume dabarties perspektyvas, ir ką patys darome.
V. P. Tikrai šis klausimas ne kartą yra
iškilęs mums su bendramoksliais diskutuojant ir universitete, ir neoficialioje
aplinkoje. Atrodo, visi jaučiamės studijų metais tik perbėgę tradicijų, teorijų,
netgi literatūros kūrinių paviršiumi ir neturėję laiko stabtelti prie esminių
dalykų. Kartais pagalvoju, kiek ši stoka priklauso nuo mūsų pačių (juk literatūros
sąrašai dėstytojų pateikiami labai ilgi ir išsamūs), o kiek dėstytojai nesugeba
mūsų uždegti.
M. G. Iš savo asmeninės patirties norėčiau
pasakyti, kad kartais būna labai sunku nubrėžti ribas tarp įvairių literatūros
teorijų, metodologijų, pavyzdžiui, kaip ir kas skiria hermeneutiką ir fenomenologiją?
Tada sunku orientuotis, išvengti metodologinių klaidų. Man atrodo, kad, kalbant apie
literatūros teoriją, pirmiausia reikia kalbėti apie metodologiją ir tam tikrais
metodais kuriamas prasmes. Pritariu minčiai, kad apie poststruktūralizmą negalima
kalbėti neišmanant struktūralizmo, neskaičius F. Nietzsche's, K. Marxo tekstų, iš
kurių jie išauga. Bet aš grįžtu nuo literatūros mokslo prie Lietuvos literatūros
mokslo, kuriam turbūt tik devyniasdešimt metų ir kuriame įvairios pasaulinės
tradicijos iki šiol gana menkai funkcionavo, todėl turėjome per mažai laiko, kad tie
skirtumai būtų aiškūs.
Be to, ne kartą pastebėjau, kad metodologijos būna
įtraukiamos į vertybinius svarstymus, kartais vienas ar kitas metodas atmetamas grynai
dėl asmeninių literatūrologų nusistatymų. Nuo to reikėtų atsiriboti, nepamiršti,
kad metodas turi savitą mechanizmą, pagaminantį prasmę, negalima tiesiog
kvestionuoti, kompromituoti.
Viktorija Daujotytė. Prisipažinsiu
dabar, klausydami jūsų, mes su Marijumi Šidlausku klausėme vienas kito, ar Žemaitė
yra rašiusi poptekstų. Ir negalėjome tiksliai atsakyti: lyg ir taip, lyg ir ne. Ir
radau vieną, man atrodo, labai svarbų argumentą: kad ir ką Žemaitė rašė, jos
tekstai visą laiką sutapo su tuo, kas ji buvo. Tai esminis dalykas, kalbant apie
literatūrą bei jos ribas.
Kitas momentas, kurį atsiminėme: Žemaitės mintys
laiške P. Višinskiui apie pavasarį kaip pakluonėje išsprogo vyšnios, o ji jau
pasėjo žirnius ir atsisėdusi ant ežios šnekasi su Šekspyru. Taigi mes sprendėme
tokį klausimą: ar ji intelektualiai šnekasi su Šekspyru, ar ne visai? Vis dėlto
reikia sutikti, kad ne visai. Tačiau kodėl ji kalbasi ir gali susikalbėti? Atsakymas
paprastas nes kalba iš gyvenimo. Žemaitę ir Šekspyrą jungia jo didenybė
pagrindinis tekstas gyvenimas. Ir Žemaitė iš jo, iš šito teksto, labai gerai
supranta Šekspyrą, meilės reikalus, kas yra Romeo ir Džuljeta ar Hamletas.
Gėrėjausi girdėdama jūsų kalbose savotišką to
didžiojo teksto jutimą, galbūt net jo ilgesį, kuris tarsi daug ką išsprendžia ar
padeda išspręsti. Galvojant apie šį, pagrindinį, tekstą, mūsų lituanistinės,
humanitarinės studijos įgyja naują motyvaciją netikėtai ji ateina iš ten, iš
kur mes jau seniai nelaukėme. Mes, filologai, tekstų žmonės, turime arba galime įgyti
didelių galimybių gyvenimo tekstams skaityti. Kai žmogus pradeda skaityti ir gyvenimo
tekstą, arba skaitydamas jį vienu metu dar skaito daug ir kitų tekstų, tada viskas
gali atsistoti į savo vietas, nes jo nebepajėgia suvilioti tik metodologijos, tik
svetimų protų padariniai. Gerai, kad imame dalyvauti kaip būnantys žmonės: aš
esu tas, kuriam reikia to, aš esu čia todėl, kad esu tas, kuriam reikia to, ką aš
galiu arba tikiuosi čia rasti. Aš esu, aš galiu, būnu, pasirenku,
aš mąstau, man to reikia ir jeigu yra šitaip, aš iš šito savo centro
galiu padaryti tai, ką pajėgsiu padaryti. Pasitikėjimas taip ir turi būti įgyjamas
iš santykių, kurie susidaro tarp mūsų kaip mąstančių žmonių, kaip
sugebančių savarankiškai spręsti ir apsispręsti, pasirinkti, ir iš santykio su kitas
mąstančiais, pasirenkančiais ir apsisprendžiančiais žmonėmis.
O literatūra tokia ar kitokia? Ji įvairi,
griežtas ribas, kurias mes galėtume imti ir nubrėžti, kad čia jau yra literatūra, o
čia jau ne, ne visada galima rasti, ir mes dėl tų ribų turime nuolat mąstyti.
Todėl privalome žiūrėti ir vienur, ir kitur. Visi tekstai mums priklauso. Šioje
studentų mokslinėje konferencijoje kalbėta apie kitą šiuolaikinę didenybę
reklamą, vadinasi, toks svarstymas vyksta. Aš tikrai negalėčiau iš širdies,
visiškai įsitikinusi pasakyti, kad lituanisto objektas ir yra reklamos tekstai, bet
negaliu jų atmesti ir kaip ne objekto. Atsimenu, Mindaugas Kvietkauskas, dar studentas,
buvo parašęs labai gerą darbą apie reklamą, bet aš nusikaltau jam pasakydama, kad į
respublikinę konferenciją su šituo tekstu negali važiuoti. Buvau konservatorė bet
konservatoriai būtini, kad novatoriai žinotų ir tikrintų ribas.
Taigi tik norėjau pasakyti, kad kalbėjome apie
Žemaitę, jos pokalbį su Šekspyru ir tame pokalbyje tarpininkaujantį gyvenimą
tekstą, kurio mes niekada neturime pamiršti. Mane labai džiugina ši gyva diskusija,
jūsų kalbėjimas, dalyvavimas, jaučiu norą prisidėti ir būti kartu.
Marijus Šidlauskas. O aš, kaip jaunasis
sociologas, žinoma, neatsidžiaugiu girdėdamas tokių suinteresuotų balsų, kurie
literatūrą mato per santykį su mūsų visuomene ir jaučia ją iš to problemiško,
skaudaus dabarties konteksto. Tikrai negalėčiau sutikti su nuomone, kad jei plačioji
visuomenė skaito populiariąją literatūrą ir kaifuoja, tai čia jos reikalas, o
mes, boba, važiuosime savo vežime...
V. D. Beje, čia irgi perfrazuoti Žemaitės
žodžiai.
M. Š. Taip, tai ir mūsų visų reikalas. Juk
galiausiai visi esame žmonės ir turime kalbėtis apie tai, kas yra literatūra, koks yra
mūsų buvimo tikslas bei prasmė, turime nuolat tai pasitikslinti, o kartais mes tiesiog
šiek tiek per lengvai patikime tuo, kas siūloma. Turime ne bandyti kažką prisivyti, o
pagaliau patikėti savo pačių egzistencine verte, savo nepakeičiamumu čia ir dabar.
Tada sugrįš ir tas egzistencinis orumas, ir pasitikėjimas, ir mums nebereiks galvoti
apie visuomenę. Manau, kad jei tai dar ir neįvyko, tai tikrai vyksta, ir tas procesas
yra labai gražus. Jūsų regimos alternatyvos, jūsų kalbėjimas niekieno
neįpareigoti, kalbate taip, kaip būnate. Man tokia pozicija atrodo labai vertinga:
baigęs universitetą, humanitarines studijas, aš ne atrodau, aš būnu,
būnu žmogus, kuris, sakykime, nebijo numirti. Tai, ko gero, yra didžiulis laimėjimas,
palyginti su tuo, ką siūlo madingos, verslios, perspektyvios specialybės. Jūs jau
esate žmonės, kurių nebereikia instruktuoti, štai kur didžioji filologo
privilegija. Kitas klausimas kaip tuo patikėti.
M. K. Pokalbį turbūt galime baigti
linkėdami sau ir literatūrai kurti gyvenimo tekstą, būti gyvenimu ir tiesiog būti.
Parengė VITALIJA PILIPAUSKAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|