|
<< Atgal
DANUTĖ KALINAUSKAITĖ
Kauleliai, peilis,
susmulkėjimai...
Laureatės žodis Antano
Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse.
Dar vis labai dažnai prisimenu vieną po kito
išmirusius savo tėvus ir namus, kurių nebėra. Jų materialiuosius pavidalus ir
efemeriškąsias substancijas daiktus, poterius, kandančios vilnos ir šaltmėčių
kvapus, šviesos tunelius sodo tankmėje ir vyšninę kambarių prieblandą. Substancijas
tėvai išsinešė su savimi, materialiuosius pavidalus paliko man dėk kur nori:
išdalyk, parduok, išgabenk į šiukšlyną. Namų kosmoso vietoj dabar stovi kotedžas
su daug stiklo, jauni žmonės ten, keisdami viską iš pagrindų, sukeitė vietomis
dangų su žeme nukasė kalną, supylė kitur, išrovė medžius, su tuo jau neblogai
susitaikė Pajiesio peizažas, bet kol kas labai prastai tvarkosi mano sąmonė. Nieko
nėra blogiau, kai tavęs laikosi įsikirtę tai, ko jau nebėra. Tokia pasaulėjauta
nuolatos gręžtis atgal ir kuistis prarastame laike. Šio sukirpimo
pasaulėjautos paprastai sunkiai pakelia pokyčius, laiko dinamiką, stingdo tave laike
lyg sakų laše. Deja, tokią konservaciją dažniausiai lydi pyktis ant pasaulio, kad
jis keičiasi taip greitai, o tu nespėji kartu su juo, ar liūdesys, kad viskas tik
prarandama, nyksta arba išeina. Mano aštuoniolikmetė dukra sako: niekas nedingsta,
nenyksta ir neišeina, o tiesiog vieni dalykai keičia kitus. Ir iš to jokio
liūdesio, net egzistencinio, kuris, aišku, labai praverčia kūrybai.
Galvoju, kas tai likti aname laike?.. Prisimenu,
kaip kitados, rašydama novelę, nepanaudojau vieno epizodo, kuris struktūriškai vis
iškrisdavo iš pasakojimo. Ten rašiau, kaip aš (t. y. pasakotoja), bastydamasi po
laukus, užeinu į atkampią, apleistą sodybą jau niekieno namus. Baisios tokios
vietos. Vietoj langų ir durų kiaurymės. Ant sienos viduje nuo drėgmės
susiraičiusi Paskutinė vakarienė . Skersvėjai, lietūs ir irimo dvasia trupina
tinką ir pūdo senus patalus. Tuose pataluose pelių vestuvinių puotų pėdsakai. Ir
žmogaus kampe šis tas palikta sukrauta krūva, reiškianti tą patį, ką ir
įrėžos suolelyje ar medžio žievėje: Aš čia buvau. Iš skarmalų krūvos
išsitraukiau senovinį rankinuką. Jame smalsavau dar turėtų būti kokių nors
šio išnykusio pasaulio ženklų: maldaknygės kvapas, aptrupėjusi validolio tabletė,
rublis ar vagnorka. Bet atidarant kažkas (kas?) tada sukirto man per nagus. Tas pats ir
staktą išeinant nuleido per žemai, kad susitrenkčiau momenį. O kai bridau per
tamsaus, sulaukėjusio sodo žolę, aukštą, iki šakumo, girdėjau lūžinėjant ne
peržydėjusių pienių kotus, o baltus plonyčius kaulus. Nes tas epizodas buvo apie
namų sakralumą... Tada jis iš novelės iškrito struktūriškai, dabar, vėluodamas
nežinia kiek, iškrenta iš laiko. Potekste. Nes pasaulis kitoks nei prieš
dvidešimt ar trisdešimt metų. Nepasakysiu jokios naujienos be vertikalių, centrų,
autoritetų. Su Dievu, susitraukusiu iki kišeninio (žinau, kad jis gyvena visur ir
kiauroje kišenėje, ir neplautose tėvo kojose, ir šimtą kartų per dieną mazgojamose
musės kojose...). Susifragmentavęs ir be jokių skrupulų smulkinantis bet ką, kas
kitados buvo vientisas ir didelis meilę, auką, kančią, mirtį. Meilė tapo
pragmatiškesnė, auka apskaičiuojanti ir pamėgusi viešumą. Nerimas (viena tikros
literatūros atsiradimo sąlygų) ir kančia, net kai ji moralinis kazusas,
optimistinės pasaulėjautos priešai. Ir mirtis vienas fundamentaliausių
išgyvenimų susiskaidė į smulkius etapus. Jau nebeaišku, anot P. Arie³so, kuris
iš jų yra tikroji mirtis: kai prarandama sąmonė ar kai nutrūksta kvėpavimas, nes
kasdienybė pakeitė ir sunaikino didįjį dramatišką jos veiksmą, ir ji tapo
lankstesnė, mobilesnė. Ir namai susmulkėjo... Mums tik atrodo, kad panorėję juos
paliekame, vienus nesunkiai iškeisdami į kitus, emigruodami, laisvai rinkdamiesi
grįžti ar negrįžti. Iš tikrųjų namai mus palieka. Anot J. Lavrinec, sparčiai
formuojasi ir auga transkontinentinių bastūnų gentis, kurios atstovai nebeteikia
reikšmės geografiniam atstumui: mylimoji gali gyventi kitoje šalyje, draugai kitame
kontinente, tarp namų ir darbo vietos gali būti didžiulis atstumas. Rašytojas P.
Yeras, pasivadinęs polietnišku kosmopolitu polikultūriniame pasaulyje, kuris darosi
vis labiau kompaktiškas, skelbia štai tokį transkontinentinių bastūnų manifestą:
Mes oro uosto laukimo salių gyventojai, nuolatos atsigręžę į švieslentę
Išvykimas, amžinai skriejantys Žemės ratu. Mes perkam neapmokestintose oro
uostų krautuvėse, valgome iš plastikinių lėkščių, išsinuomotomis ausinėmis
klausomės pasaulio balsų. Mes einame per šalis kaip per turniketą, šiame pasaulyje
esame atvykėliai su leidimu gyventi. Nuolatinės gyvenamosios vietos neturime niekur.
Mums nėra jokių sienų ar svečios šalies, tačiau ir gimtinėje mes viso labo
svečiai. Štai taip globaliai kintančiame pasaulyje ir suvoki, kad tavo baltųjų
kaulelių metafizika yra labai silpna ir atgyvenusi strategija. Nes apie daug ką reikia
kalbėti visiškai kitaip.
Prisipažinsiu, ir aš nesidžiaugiu, kad viskas taip
komfortabiliai atsipalaidavo ir neliko jokių varžtų, kad išsiplovė vertybės ir
sukišenėjo Dievas, būna akimirkų, kai atrodo, kad kažkas okupavo tavo namus
(sakralią erdvę) įlervojo su kerziniais batais ir sukrovė kampe krūvą. Kas?
Daiktų ir reiškinių chaosas? Postmodernizmo spindesys ir skurdas? Ir kaip tokiais
atvejais su įsibrovėliu elgiasi normalūs žmonės? Spontaniškai ima peilį. Kaip
jį teko paimti, nors ir ne spontaniškai, berniukui iš Petro Repšio kūrinėlio Be
pavadinimo tą kūrinėlį pagal visus kriterijus įrašyčiau į lietuvių
novelistikos aukso fondą. Jame pasakojama, kaip pokary, Šiauliuose tvarką įvedinėjant
NKVD P. Vetrovo divizijai, vienas jos kareivis, vadinamas tiesiog Ruskiu, buvo
apgyvendintas pas tokią Katunskienę. Niekas tais laikais neklausė nori tokio
įnamio ar nenori, priimk, ir viskas. Kartą tas Ruskis, kieme žaidusius vaikus
pakvietęs vidun, davęs peilį ir liepęs kiekvienam iš eilės jam durti. Tai turėjęs
būti tikras dūris. Vaikai sutrikę vykdė įsakymą ir badė, o Ruskis,
juokdamasis ir išsisukinėdamas nuo dūrių, puikiai gynėsi. Berniukas sako: jei trobos
oras būtų kūnas, troba būtų pilna kraujo... Ta novelė kaip palyginimas į galvą
atėjo turbūt dėl raiškių detalių subadyto oro su kūnu ir krauju. Kartais
atrodo, kad kažkas šiandien iš tavęs irgi reikalauja tikro dūrio pozicijos,
apsisprendimo. Ir duri, žinoma. Bet jei tas tavo dūris, čia jau kalbant apie kūrybą,
yra tik nuoširdus, troba bus pilna kraujo, o rezultatas niekinis. Nes nuoširdus
nuoširdumas, atvira vertybių gynyba, o dar neduokdie koks pyktis ar tiesmuka
auklėjamoji pozicija, jau ne tik kad nebeveikia, bet ir leidžia kaip tam
Katunskienės Ruskiui kuo įžūliausiai tyčiotis. Kas tada turi galios ir veikia?
Žodžio chemija ir magija tekstinis absoliutizmas. Humoras, ypač tas, su
tamsokais atspalviais, ir išmintis. Intelektas. Šiandien ir atsiribojimo distancija
bei autoironija, ypač kalbant apie šventus ir brangius dalykus koks paradoksas...
Kai imi taip svarstyti, kartais klausi savęs, kodėl išvis rašai? Nemėgstu apie tai
kalbėti, bet jei bandyčiau suformuluoti apčiuopiamas priežastis, nes jos paprastai
būna neapčiuopiamos, tai svarbiausia gal būtų: rašyti, kad išsilukštentum iš savo
patirčių, ir, žinoma, siekiamybė, kad tos patirtys būtų ir universalios. Kad
susifragmentavusią save sugrūstum į kietą struktūrą jei, kurdama darnos
iliuziją ir vienį, sugebi sujungti net ir tolimiausias asociacijas, vadinasi,
artimiausiu metu dar neapgyvendins tavęs tarp keturių prezidentų, dviejų džonų
lenonų ir Schopenhauerio. Pagaliau kad įveiktum sentimentą ir ašaras. Niekada
nemaniau, kad palaužti šitos medžiagos pasipriešinimą gali būti toks
pats atradimų džiaugsmas ir malonumas, kaip ir surasti tikslią detalę, sukurti
vykusią metaforą ar suformuluoti kokią nors mintį. Gyvenime gali būti sentimentalus
kiek nori, tekstuose jokiu būdu.
Jei kalbam apie susmulkėjimus... Šiandien nuo
lūpų nenueina šnekos apie visokias tapatybes savo kaip asmens, tautinę, europinę
lietuvių tapatybę (kurią, vienų nuomone, reikia saugoti, kitų sukurti iš naujo,
nes senoji jau atgyveno). Kintančiame pasaulyje turbūt kalbėtina ir apie sunykusią
rašytojo, kaip kūrėjo, tapatybę. Nes susmulkėjo ir drauge su įkvėpimu prarado aurą
ir pati kūryba kaip šventas aktas. O kūrėjas yra kiekvienas, kas tik nori ir kas tik
valdo plunksną ar pelę, nes nei talentas, nei meistrystė jau nebėra pirmojo
būtinumo dalykai. Vienas rašytojas kartą retoriškai paklausė: jeigu Bronius
Radzevičius būtų sulaukęs šios dienos, ar nebūtų nusižudęs antrą kartą? Iš
tiesų, pagalvoji, kaip gyventų kūrėjas, savo egzistencinius išgyvenimus įtempęs iki
kraštutinės ribos, plačiai, pasak Juozo Apučio, atvėręs duris visiems būties
vėjams ir šitaip susideginęs, žmogus, kurio likimas anuomet laikytas pasmerktumo
kūrybai išraiška dabar, kai tą kūrybą yra puikiai pakeitusi simuliakrų gamyba,
o kūrėjas, anot kultūrologų, turi mažai ką bendra su kūryba, net savo paties, nes
jam nebereikia nieko kurti, o tik varijuoti ir kartoti. Kai juolab jis mažai ką
bendra turi su kokia nors egzistencija ar autentika. Pagaliau ir autentika, unikali
vidinė savastis, yra gera nebent ta, kurią galima parduoti kaip sveiką, neįgedusį,
nesukirmijusį raudonšonį obuolį t. y. su prekiniu ženklu.
Prieš pusantro šimto metų A. Tocqueville'is,
lygindamas aristokratinių ir demokratinių šalių literatūras, pasakė svarbiausią
dalyką, esą demokratija ne tik diegia literatūros pomėgį verslininkų sluoksniams,
bet ir skiepija verslo dvasią literatūrai. Verslo dvasia gerai prigijo ir mūsų
literatūroj, ir daug ko ją išmokė. Rašytojai jau prisipažįsta, kad masių skonį
atitinkanti popkultūra, tai vėjas, prieš kurį šlapintis neapsitaškius
neįmanoma ir kad rimtoji kultūra jau nebeoponuoja popkultūrai, tik stengiasi
rasti formas, kaip koegzistuoti su ja, kaip prisitaikyti ir gauti sau kokios nors
naudos (S. Parulskis). Kiekvienam aišku, kad, hermetizuodamasis elito estetikoje,
paprasčiausiai liksi už borto, t. y. laisvas nuo rinkos žabangų, bet ir be
populiarumo. Vadinasi, ir be pinigų. Išmokti koegzistuoti savaime turbūt nėra
blogai. Tai kitą kartą gali reikšti ne tik pataikavimą skaitytojui, bet ir galvojimą,
kad rašyti reikia ne vien knygų lentynai ir istorijai, bet ir žmogui. Blogai, kad,
prasidėjus tai koegzistencijai, kartelė nusileido labai žemai ir išnyko reiklumo
kriterijai, o literatūra pavadinama viskas, kas tik parašoma iš kairės į dešinę ir
išleidžiama, nes ir suvartojama absoliučiai viskas, kas tik pagaminama (knygyne
fizinis buvimo Hipermaximoj pojūtis). Šie procesai vyksta ne tik dėl strimgalviais
lekiančio laiko ir pasikeitusio mąstymo, bet ir sumenkus literatūros, kaip imanentinio
žodžio meno, vertei ir iškilus visai kitoms vertėms. Susmulkėjus ir suprastėjus
pačiai literatūros kūrinių kalbai. Juk tiesa, kad jau niekas nebemoka (ir nebemato
reikalo) parašyti ilgo ir gero sakinio, ir jis mutuoja į trumpą ir prastą
žurnalistinį (ar teroristinį). Kalbėdama apie kalbos suprastėjimą, turiu omeny
ne slengą, žargoną ir keiksmažodžius natūralias gatvės kalbos įtėkmes, ar
kalbos paprastumą, net askezę, kokią randi, pavyzdžiui, Pietų Afrikos rašytojo J. M.
Coetzee's kūriniuose, ji ten kaip rėžtukas stiklui pjauti, lakoniška ir tiksli,
bet kalbos paprastumą iš prastumo, kai rašoma išsiverčiant ne tik be stilistinių
priemonių, bet ir visai be jokio dėmesio estetikai. Verslo dvasia padarė taip, kad
potekstės, pustoniai, detalės (nepaklausi novelė ant visų šitų banginių ir
laikosi) niuansavimo menas, kuriam išausti būtinas lėtasis savaiminis laikas, o
ne laikas nuo mugės iki mugės, tapo tikru prabangos dalyku. Nemanau, kad jis
būtų atgyvenęs, tiesiog šiuo metu toks tempas ir tokia gyvenimo kokybė, kai jam
paprasčiausiai nėra laiko. O prabangą, kaip teigė A. Tocqueville'is, gali sau
leisti tik aristokratinių šalių literatūros, ne demokratinių, nes demokratinių
skaitytojams reikia lengvų, greitai skaitomų knygų, elementarių formų grožio, kuriuo
galima būtų mėgautis tuojau pat, o svarbiausia būtinai ko nors nauja ir netikėta.
Antanas Vaičiulaitis, kūrėjas par excellence,
tokią prabangą sau leido. Galima kalbėti apie įvairius jo kūrybos aspektus, o šiuo
metu ir apie nepalankius kontekstus, ne tą laiką, bet kai šviežiai
perskaitai jo Šiaurietę, turbūt vieną gražiausių lietuvių novelių apskritai,
pirmiausia pagalvoji apie aukščiausios klasės estetiką. Pamirštą literatūros, kaip
žodžio meno, prigimtį. A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose (versdama puslapį po
puslapio pajunti, kiek ten daug lėtojo laiko) aprašyta ir jųdviejų su A.
Vaičiulaičiu praleista ne viena valanda, vaikštinėjant parke po milžiniškais
platanais, tarp purienų spalvos forzitijų, baltų ir violetinių magnolijų ir
japoniškų vyšnių, šnekučiuojantis apie literatūrą. Poetas A. Vaičiulaičio
dailiąją prozą taip vertino: Niekas pas mus nei šiapus, nei anapus, ir
nesvarbu, iš kurios pusės bežiūrėtum, šiandien nerašo tokia niuansuota, sugestyvia,
autentiška ir gramatiškai tobula lietuvių kalba... Vaičiulaitis yra sąmoningas
stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje niekieno nė iš tolo
neprilygstamas žodinio orkestro dirigentas. Bet svarbiausia, kad jo stilius yra
nematomas.
Kai stilius yra nematomas, man visada atrodo, kad tai
tas atvejis, kai kuriamam pasauliui ir daiktams autorius talento ir meistrystės dėka
leidžia vertis savo pačių formomis, jam pačiam tarsi nė nedalyvaujant. O kai sakoma
žodinis orkestras, girdi visus pirmuosius, antruosius ir trečiuosius smuikus, altus,
kontrabosą,violončelę, arfą, fleitas, klarnetus, valtornas, mušamuosius kaip tolimą
perkūniją... Skaitymui renkuosi orkestrą, nes ir iš manęs jis reikalauja
orkestro: minties darbo, metaforų gliaudymo, nutylėjimų ir poteksčių suvokimo,
niuansų ir subtilybių pojūčio, pagaliau išlavinto skonio. Daug ko. Ne vien tempo.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|