|
<< Atgal
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Gelbstint sakinio eilinį
Rolandas Rastauskas. METIMAS. Vilnius: Apostrofa, 2006. 62 p.
Rolando Rastausko kūrybinė nuostata nesiriboja
niūriu, mizantropišku ir lietuvių rašytojų taip mėgstamu credo: rašau, vadinasi,
esu nuskriaustas, užguitas ir kenčiantis. Priešingai, priimama oraus juokdario,
ironiško stebėtojo, ,,sakinio eilinio laikysena. Būti ,,sakinio eiliniu turbūt
reikštų nerašyti euroromanų, saikingai ir skoningai mėgautis savo paties
poezija, retsykiais kritiškai kranktelėti apie teatrą bei kitus menus; parašyti
sunkiai pastatomą (o gal tiesiog nepastatytą?) pjesę ir dar kelias kitas, būti
laikraščio ar žurnalo skiltininku ir laisvu žmogumi. Rašyti esė tai tas pats,
kaip daryti pirštų pratimus bei skalambinti etiudus fortepijonui; arba lavinti riešus,
kaip kad senieji japonų dailininkai tapydami teptuku ant šilko, atsikėlę anksti
rytais. Esė reiškia verbalinį trenažą, nuolatinį judėjimą diskurso vandenyse,
,,irklavimą, taip viename interviu yra prasitaręs pats autorius. Šiuolaikinės
lietuvių literatūros kontekste R. Rastauskas iškyla kaip vienas esė puoselėtojų,
smarkiai prisidėjusių prie šio žanro suklestėjimo. Nors pats autorius galbūt
dažniau akcentuoja savo kaip poeto tapatybę ir rašymo intenciją, daugelyje
tekstų taip įvardydamas jų subjektą ar naratorių. Todėl galima manyti, kad ši
identifikacija jam yra artimesnė, gal tiesiog mielesnė.
Naujosios poezijos knygos (nors, deja, ne visi
eilėraščiai joje nauji) pavadinimas ,,Metimas dviprasmiškas: galintis reikšti ir
konkretų judesį, ir tęstinį veiksmą. Epigrafas užmezga poetinį dialogą su Nijole
Miliauskaite, iš dviejų būties galimybių pasirinkusia teigimą, atspėtą laimėjimą,
sakymą ,,taip. Dialogiškas santykis išlaikomas daugelyje glaustų, lakoniškų,
kartais į tris žodžius telpančių eilėraščių (,,Jūra: / nudirtaodis / žvėris
(p. xxxi). Jie knygoje skaidriausi, mažesni dar ir už japonų haiku. R. Rastauskui nėra
svetima rytų estetika, kontempliatyvus pasaulio stebėjimas, įžvalgūs ir sarkastiški
elegantizmai (,,Mylimosios ausys: / iš palydovų / nufotografuoti / krateriai, p.
xxvi). Įtarimą kelia prabangus leidimas, vario ir alavo spalvos raidės, originalumo
trokštantys eilėraščių pavadinimai (rašomi aukštyn) ir turbūt vidinę harmoniją
liudijančios įcentruotos strofos. Knygą malonu laikyti rankose, vartyti, skaityti ir
patirti skaitymo jouissance. Vėlgi R. Rastauskas neatitinka tipiško
skurstančio lietuvių rašytojo įvaizdžio; jis, ko gero, mažai turi ryšių su
vietinėmis plunksnos brolių bendruomenėmis ir jų dionisijomis; laikydamasis savo
aristokratiškos Dr. Clean (pjesė ,,Bermudų trikampis almanache ,,Veidai'87)
aplinkos taktikos, R. Rastauskas prisiima lošėjo dalią, likdamas ,,tarp visų sferų
su neužbaigtumo, nežinojimo jausena.
Nuo ko gi gelbėti ,,sakinio eilinį, šitaip
fatališkai metantį savo monetą? Regis, jis puikiausiai žino, kaip reikia rašyti, turi
mokytojus, autoritetus ir kultūrines preferencijas, tačiau kartais pats neužtikrintai
laviruoja tarp literatūrinio orvido nuolankumo (,,Vaikščiojantis akmenų sodas, p.
xviii) ir drastiškos programinės manifestacijos: ,,Mes renkamės tuos / Kurie renkasi
mus / Ir nieko daugiau / Mes nestatėm namų / Mes griovėm namus / Išgraužk / Aš
baigiau (,,Rastausko telegrama Radauskui, p. 52). Abu autorius sieja ne tik
fonetinis pavardžių skambesio panašumas, bet ir literatūrinis dendizmas, rimo
elegancija, turinio ir formos kalokagatija. Kol J. Juškaičio, V. P. Bložės, S. Gedos,
J. Vaičiūnaitės karta rašė eilėraščius ezopo metakalba, jaunesnieji rašytojai
kūrė kažką panašaus į ,,Aristofano kalbą, pasitelkę sąmojį,
intertekstualumą, bravūrišką ironiją. Tarkime, eilėraštis ,,Natiurmortas su
rusišku telefonu galėtų būti perskaitytas kaip J. Juškaičio poetinio ciklo
,,Natiurmortas su namų dvasia (knygoje ,,Mėlyna žibutė apšvietė likimą, 1972)
intertekstas, net jei jis nėra sąmoningas. Traumuojanti tarybinės tikrovės patirtis ir
savotiškas literatūrinis dekadentizmas yra, be abejo, neišvengiama biografijos dalis,
tačiau jau praėjusi, ir vargu ar verta tokios iškilmingos refleksijos. Kita
vertus, reflektuojami ne pats totalitarizmas ar cenzūra, o jausmai: jausenos, būsenos,
mintijimai. Nuolat pabrėžiamas nepriklausymas jokioms ideologinėms santvarkoms,
distancija nuo visuomenės formavimosi struktūrų, dvasinė autonomija (tai charakteringa
ir R. Rastausko eseistikos savybė). Knygą reikėtų gelbėti nuo padrikumo: senų datų,
eilėraščių mėtymo, lyg būtų rašyta atsainiai ir be jokio aiškaus tikslo. Tarsi
autorius imtų ir sviestų ją kuo toliau nuo savęs, tuo pat veiksmu tikėdamasis
nusikratyti ir praeities fantomų. Nauji eilėraščiai, pvz., ,,Phantom of the Opera
(p. 52), kiek nuvilia savo deklaratyvia ir pompastiška ,,Operos tiesa, nors ir įvykdo
savąją ,,sakinio, kurio privengia tekstas, misiją. Nostalgija dvelkiantis ,,Eternal
Sunshine of the Spotless Mind (p. 53; angliški eilėraščių pavadinimai kažkodėl
atrodo paaugliškai) savo švelniais poetizmais prilygsta senajam eilėraščio ,,Eiti
namo (p. xxx) monumentalumui, tačiau neatsiplėšia nuo naivaus sentimento pinklių
(panašiame lygmenyje užkonservuotas Vaidoto Daunio poetinis palikimas).
Eilėraščiai-pokštai, fluxus ar dada žodžiavimasis (,,Zappadla (p.
45), ,,Lietuvos fotografija (p. 60) ir kt.) tėra laikini, patys savo verte abejojantys
tekstai, išliksiantys kaip pavėlavęs avangardas ar kalbiniai kalambūrai. ,,Eseistika
poezijoje galėtume laikyti ,,Kaip mane nušovė (p. 5455), parašytą proza, bet
pretenduojantį į kriminalinę poeziją. Vienas stipriausių knygos eilėraščių
,,Ornitologija kalba apie kažką aukštesnio negu šiaip kriminalas: ,,Trokštu /
lygaus ir svaraus / metalinio žiedo // ant / rodomojo / kairės rankos / piršto //
žiedo / su inicialais // vos vos / atspindinčio / atšiaurų / mėlį: // to /
vienintelio / būdo // susižieduoti // su paukščiais (p. xviii).
Kompaktinis diskas R. Rastausko kartu su
Arkadijumi Gotesmanu scenoje atliekama poezija apskritai šiomis dienomis viena
įdomiausių poezijos interpretacijų, atskleidžianti autoriaus santykį su savo
kūriniu, sintetiškai jungianti garsą ir žodį, balsą ir perkusiją. Vienaip savo
eilėraščius kadais skaitė Vincas Mykolaitis-Putinas, kitaip juos kartais atmurma
Poezijos pavasario dalyviai; CD su poezija nėra toks jau dažnas reiškinys. (Iš
atminties iškyla tik Frankfurto knygų mugei įrašytas ,,poetų balsų choras ir
Eglės Juodvalkės CD.) Eilėraščiai perskaitomi visiškai kitaip, nei mano buvo
perskaityti akimis nustembi nuo naujos jų atverties ir zapiškos atlikimo
stilistikos. Toks unikalus kalbėjimas, sugebėjimas prabilti bet kokiu žanru, surasti
vis naujų formų ir būdų būdingas renesansinio tipo asmenybėms. R. Rastausko
poezijoje žymūs ir visi klasikinei poezijai įprasti bruožai: ritmas, rimas,
pastoviųjų vertybių sklaida. Autorių norėtųsi vadinti tiesiog erdvės poetu:
,,Erdve mano, / Kuri nesi dangus, / Erdve mano, kurią matuoju lietpalčiu, / Atrajok
negyvus draugus, / Įtikėjusius vėju it Viešpačiu (p. 62). Kai norisi mintyse repuoti
eilėraščius vietoj mėgstamos melodijos, šnabždėti juos skęstant, murmėti
sunkiomis ir nuodingomis valandomis neslėpsime, tai ir yra poezija.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|