|
<< Atgal
J u a n a s J o s é
M i l l á s gimė 1946 m. Valensijoj. Literatūrinę karjerą pradėjo
bendradarbiaudamas įvairiuose spaudos leidiniuose. Išleido daug romanų: „Sutemos yra
Cerberis“ („Cerbero son las sombras“, Sésamo premija, 1974), „Tai buvo vienatvė“
(„La soledad era esto“, Nadalo premija, 1988), „Nežiūrėk po lova“ („No mires
debajo de la cama“, 1999) ir kt. 1992 m. išleido pasakojimų rinkinį „Primavera de
luto“, o po dviejų metų – „Ella imagina“, veikalą, kuriame pateikti trisdešimt
du trumpi apsakymai, susieti to paties pavadinimo. Jo paskutinis romanas „Dvi moterys
Prahoje“ („Dos mujeres en Praga“, Primavera de Novela premija, 2002).
Šiuo metu rašo straipsnius „El País“.
2005 m. J. J. Millásui buvo paskirta Francisco Cerecedo žurnalistikos premija.
JUAN JOSÉ MILLÁS
Pasakojimai apie sutrikusius
suaugusius žmones
Iš ispanų k. vertė LAURA
LIUBINAVIČIŪTĖ
Dantų šepetėlis
Esame laimingi?
Pragaras
Sutrikęs suaugęs
Dukra kaip tu
Autobusas buvo rojus
Suaugusio aistra
Į viršų
Dantų šepetėlis
Mieloji Beatrise,
Rašau Tau medaus mėnesį iš to viešbučio, pro
kurio langus žvelgdami į jūrą mes praleisdavome valandų valandas. Negavome to paties
kambario, kuriame gyvenome tu ir aš, tačiau anas kambarys – beveik šalia. Be
abejonės, mano žmona apie tai nieko nežino. Aš klausiau savęs, ar važiuoti su ja į
tas pačias vietas, kur važiuodavau su tavimi, yra visiškas nejautrumas ar meilės
įrodymas. Jeigu meilės įrodymas, tai meilės kam? Mes, vyrai, neištikimi savo antroms
pusėms, tačiau savo vaiduoklėms išlaikome pavyzdinę ištikimybę. Matai, tu
skųsdavaisi dėl mano neištikimybių, tačiau dabar, kai nuo manęs atsiskyrei, aš
visą laiką esu su tavimi.
Aš supratau, kad tu mane paliksi, bet kokia
dingstimi: dėl to, kad maisto negaminu, kad tavo dantų šepetėliu valausi dantis (ir
dabar valausi, nes tavo dantų šepetėlis buvo vienas iš nedaugelio daiktų, kuriuos
pasiėmiau, kai mane išvarei), tačiau ne dėl to, kad miegodavau su kitomis. Jeigu bent
kartą per dešimt metų buvau tau neištikimas, tai įvyko nebūtinai lovoje. Kodėl
moterys bijo, kad jų vyrai užsiiminėja seksu ne namuose? Gerai, esi teisi, vyrai to
taip pat netoleruoja, daugelis vyrų. Tačiau ne aš. Nors man ir nerūpi, neigiu, kad
turėjai kokį nors nesantuokinį nuotykį, kai aš buvau tavo vyras. Nesakau, kad man
tavo nuotykiai būtų patikę, iš tiesų nesu tiek iškrypęs, tačiau manęs jie
nebūtų gąsdinę, tarp noro žinoti ir nežinoti nebuvo priešpriešos. Ar kada nors
tavęs klausiau, ką dar darai vonioje, kai valaisi dantis?
Taigi apie seksą taip pat, kaip ir kitus veiksmus,
kurie vyksta vonioje, žmogus nenori nė girdėti, tačiau priima juos kaip prigimties
poreikių būtinybę.
Tai reiškia, kad niekada tavęs neapgaudinėjau
būdamas su kitomis, ir jeigu apie tai sužinojai, kaltas ne mano diskretiškumo
trūkumas, o tavo perdėtas tiriamasis pavydas. Nesiliauju savęs klausinėti, ką
norėdavai man ar sau įrodyti, kai namuose iškeldavai neištikimybės klausimą.
Dabar, kai manęs nebemyli, galiu tau pasakyti, jog laiką su moterimis leidau daug
daugiau kartų nei tu sužinojai. Praktikavau seksu, ir toliau tai darau, kaip kiti
praktikuoja filatelija ar herbariumų sudarinėjimu, nes praktiškai noriu suprasti,
kodėl aistros stiprėja, kai jas patenkiname. Esu smalsus, tai žinai, ir man patinka
aiškintis, kas kur slypi, taip pat ir po merginų vokais bei jų liemenėlėmis.
Keisčiausia, kad po visų mano nuotykių dovana man
būdavai tu. Niekada tavęs nemylėjau labiau nei sugrįžęs iš viešbučio, kur
varčiausi su kokia nors atsitiktine meiluže. Kodėl taip sunku suprasti tokį paprastą
dalyką? Ką žaidei tu, kai aš, nuplėšdamas vis naujus sijonus ar tirdamas vis kitų
kūnų skysčius žaidžiau gyvenimą? Žaidimai neturėjo jokio ryšio su mumis, jokio,
jie buvo tolimi mūsų istorijai kaip ir tai, kai aš traukdavau lošti futbolo, o tu
eidavai su draugėmis į kiną. Beje, ar visada eidavai į kiną, kai sakydavai, jog eini
į kiną? Tai neįmanoma. Atsimenu, vienąsyk apskaičiavau: tą patį filmą tu turėjai
žiūrėti tris ar keturis kartus. Nesu naivuolis ir žinau, kad gyvenimas nepasigaili net
ir labai įsimylėjusios poros. Daugybę kartų klausiau tavęs, kur iš tiesų eidavai,
kai sakydavai, kad eini į kiną, tačiau numaldžiau savo smalsumą, nes gerbiau tavo
laisvę, tą slaptą laisvę, kurios pažeidimas yra gausybės santuokų griūties
pradžia.
Man dabar atėjo į galvą, kad tu galbūt taip pat
mane apgaudinėjai, tačiau negalėjai to daryti nesijausdama kalta, todėl visą kaltę
man suvertei, kaip nevalyvieji suverčia savo šiukšles prie kaimyno durų; tai buvo
blogas sprendimas, Beatrise; norėdama jaustis švari, sugriovei meilės projektą, kurį
vertėjo vykdyti visą gyvenimą.
Jau septinta ryto – nepraradau įpročio anksti
keltis. Mano dabartinė žmona, tačiau taip pat vardu Beatrisė, kietai miega, o aš
rašau tau laišką, kurio negausi. Aš vis dar jos neapgavau, iš dalies dėl laiko
trūkumo (esame susituokę septynias dienas), bet labiausiai dėl to, kad tikiu, jog taip
stipriai kaip tave jos nemyliu; ji manęs taip pat: mes jau pasiekėme tokį gyvenimo
tašką, kai kiekvienas žino, ko ir kokia kaina tikėtis vienam iš kito. Mūsų santuoka
bus maloni, tačiau be aistros. Gretimame kambaryje miega kaip ir mes pora, kuri vis dar
neigia, kad išsiskirs dėl meilės pertekliaus. Apgausiu tave iš tiesų pirmą kartą,
iš įniršio: eisiu į vonios kambarį ir išsivalysiu dantis dabartinės žmonos
šepetėliu. Jeigu ten, kur esi, vis dar nesupranti, ko mūsų santuoka buvo verta.
Bučiuoju.
Į viršų
Esame laimingi?
Palikau savo moterį lovoje, nes nuo tada, kai ji
pastojo, praradome įprotį kartu pusryčiauti, ir skubėdamas išėjau į gatvę. Per
dešimt minučių neatvažiavo nė vienas autobusas, todėl pasigavau taksi ir pradėjau
graužti nagus galvodamas, kad šį mėnesį po darbo jau porą vakarų namo parėjau
vėlai. Ir tuo metu per taksi radiją girdžiu: kažkoks klientas prašosi paimti iš Elfo
gatvės; ir sau galvoju, koks sutapimas – Elfo gatvėje gyvena mano viso gyvenimo
draugas Federikas. Kartu mokėmės kolegijoje; mano dėka tapo bakalauru, nes pakeisdavau
visus jo pažymius. Vėliau tame pačiame mieste tarnavome kariuomenėje, nors jis turėjo
pažinčių ir netrukus gavo neliečiamybės bilietą, todėl taip ir nesužinojo, ką
reiškia karinė tarnyba. Vėliau susitikome universitete, deja, studijų aš negalėjau
baigti, nes mano tėvui pakriko nervai, jam buvo suteiktas nuolatinis invalidumas, iš jo
pensijos negalėjome išsiversti, todėl turėjau pradėti dirbti. Pirmą darbą man kaip
tik ir surado Federiko tėvas, kuris turėjo medžio dirbtuves Hermanos de Pablo gatvėje.
Mes gyvenome Konsepsiono gatvėje. Mano motina sakydavo, kad Federikas ir jo tėvas mane
išnaudoja, tačiau aš visada labai vertinau draugystę su jais ir nekreipiau į tai
dėmesio.
Kol mąsčiau, panelė iš dispečerinės pasakė
numerį namo, prie kurio laukia keleivis. Numeris 56! Ėmiau širdyje juoktis. Ir vėl
sutapimas: kaip tik šiame name gyvena Federikas. Jau kuris laikas jo nesutinku, tačiau
tai nesvarbu, vis tiek esame kaip broliai. Na jeigu rytoj man iš jo ko nors prireiktų,
galėčiau pas jį nuvažiuoti nepaskambinęs. Tuo pasireiškia tikra draugystė: draugo
nematai dvejus metus, tačiau žinai, kad jis atsistos šalia visada, kai jo prireiks.
Aš, kai tik Federikas paskambindavo, viską mesdavau ir lėkdavau jam padėti. Jam
padėjau daugiau kartų nei jis man, tačiau man nepatinka apie tai galvoti, per žema,
todėl susidomėjęs toliau klausiausi panelės dispečerės. Jos informacija man atrodė
lyg ir nereikšminga, tačiau kai išgirdau tikslų adresą ir pono, kurį reikia paimti,
pavardę, aš pašokau nuo sėdynės ir sušukau:
– Federikas Vara! Tai mano draugas! Kartu tarnavome
kariuomenėje.
Taksistas buvo šiek tiek antipatiškas ir nieko
nepasakė. Aš buvau susijaudinęs. Nusprendžiau vakare būtinai paskambinti Federikui.
„Kur šįryt važiavai taksi?“ Tuo metu radijas pranešė, kad tą poną reikia
nuvežti iš Elfo gatvės į Marijos Moliner gatvės 77 numerį. Vėl sutapimas: mano
gatvė ir mano namo numeris! Pradėjau juoktis, pamatęs, kad taksistas neramiai sukruto,
jam pasakiau:
– Tai kad septyniasdešimt septintame Marijos
Moliner gatvės name gyvenu aš.
– Ar jūs vedęs?
– Taip.
– Ir tas Federikas yra jūsų draugas?
– Esame kaip broliai.
– Aišku, – burbtelėjo ir nutilo taksistas.
Tą akimirką aš supratau, kas vyksta, ir pradėjau
verkti. Taksistas, kuris nebuvo toks blogas kaip atrodė, nuvežė mane į barą ir
privertė išgerti taurelę anyžinės. Aš niekada per pusryčius negerdavau anyžinės,
tačiau pamenu – man patiko. Neabejoju, kaip tik nuo tos dienos aš pradėjau
svaigintis. Žmona ir vėl pastojo, ir toliau gyvena su Federiku nuo pat pirmos valandos,
kai aš išėjau iš namų, kad susitikčiau su pirmu dienos buteliu. Taigi abudu (ar
turėčiau sakyti – visi trys?) turime priežastį pabusti. Tačiau ar esame laimingi?
Į viršų
Pragaras
Laidojome draugą, kai telefono skambutis
nutraukė slogią ceremonijos tylą. Susižvalgę klausiamais žvilgsniais, supratome, kad
garsas sklinda iš karsto, – jo dangtis buvo atidengtas, kad velionis priimtų
paskutinius atsisveikinimus. Našlė labiau nesąmoningai nei drąsiai pasilenkė ir iš
mirusiojo švarko kišenės ištraukė telefoną. „Kalbėkit“, – skausmingai
pratarė. Nežinojome, ką ji išgirdo, tačiau pamatėme, kaip išbalo ir po akimirkos
pradėjo šaukti: „Fernandas vakar mirė, o jūs esate mergšė, kuri sugriovė mūsų
namų gerovę!“ Paskui nutraukė pokalbį ir vėl įkišo aparatą į mirusiojo švarko
kišenę.
Išeinant iš kapinių nugirdau, kad šeima išpildė
paties Fernando valią – jis prašė įdėti į karstą jo mobilųjį telefoną, tuo
galutinai baigė kurti savo ekscentrišką charakterį. Ši žinia neabejotinai padarė
man vieną didžiausių įspūdžių gyvenime. Kaip įprasta, aš kartu su visais
artimaisiais patraukiau į našlės namus pareikšti jai užuojautą. Ji mums pasiūlė
kavos, kurią gurkšnodami kalbėjomės apie amžinus dalykus. Vėl suskambo telefonas.
Per kelias siaubo sekundes visi sudarėme nebylų sandorį: niekas negirdėjo signalų,
joks garsas iš karsto neįsiterpė į artimųjų šneką. Po dešimties ar dvylikos
signalų aparatas nutilo ir našlė nuėjo jo išjungti. „Nereikia užuojautos“, –
pasakė.
Vieną nemigos naktį aš atsikėliau, nuėjau prie
telefono ir surinkau Fernando mobiliojo aparato numerį. Atsiliepė po pirmo signalo, aš
nesiklausiau, ką balsas sako, išjungiau telefoną. Tiesiog norėjau įsitikinti, kad
pragaras egzistuoja.
Į viršų
Sutrikęs suaugęs
Vyriškis nurenginėjo savo meilužę, kai
pastebėjo, jog ji žaidžia su apatiniais drabužiais lygiai taip pat, kaip jo žmona,
todėl jam pakirto rankas ir jis prisėdo ant lovos krašto.
– Kas nutiko? – paklausė ji.
– Nežinau, tiesiog silpnumas suėmė. Palauk,
praeis.
– Taip yra todėl, kad maitiniesi vien
sumuštiniais.
Jiedu visą popietę praleido kalbėdamiesi apie
bendradarbius. Taip elgdavosi, kai aistra atslūgdavo. Ji skaičiavo sagas palaidinės,
kurią nusipirko parduotuvėje apačioje. Jis pro langą žvelgė į gatvę, į mašinas,
pastatytas prie namų. Vieno fasado terasoje buvo skalbinių džiovykla.
Jam pasirodė labai keista, kad nežino, kur jie
randasi.
– Kur mes esame? – paklausė.
– Na dabar nežinau, ar gatvė vadinasi Matildes Díez
ar Matildės Diez, priklauso nuo to, kur dedi kirtį. Ten, šiek tiek aukščiau, į
kairę, yra Lopeso de Hoyoso gatvė.
– Ir kieno šis butas?
– Vienos iš Pilaros Lopes seserų, tos iš
buhalterijos, kuri yra stiuardesė ir daugiausia gyvena kitur.
Iki šiol ji visuomet sugebėdavo rasti žmogų,
kuris užleistų jiems butą. Atsisakydavo mylėtis nuomojamuose butuose ar
viešbučiuose, tai siejo su prostitucija. Todėl jis pamatė, kaip atrodo kiti rajonai,
kurių kitomis aplinkybėmis niekada nebūtų pažinęs. Jam atrodė keista, nenatūralu
žinoti, kad gyvena mieste, kurio nebuvo gerai ištyręs. Kaip ir savo kūno, kuriame
visada buvo ką tyrinėti.
Vieną dieną atsitiktinai išėjo į M-30 ir
vaikštinėjo sukdamas ratus gatve, kuri jam priminė vaikystę Avenidos Parke. Užėjo į
kepyklą, nusipirko sviestainį, kurį vėliau išmetė supratęs, kad pardavėjo ir jo
žvilgsniai niekada nebesusitiks. Kitą dieną per televizorių pamatė, kad šalia kaip
tik tos kepyklos esančioje laiptinėje buvo padarytas nusikaltimas, ir pardavėjas,
išėjęs iš kepyklos, pasakojo, jog vakar aplink suko ratus vyriškis, kurio esminiai
bruožai sutapo su jo bruožais.
Kartą, prieš daug metų, jis stebėjo vonioje savo
vaiką. Šis užčiuopęs savo genitalijas staiga siaubingai išsigando. Tikriausiai
mūsų kūne yra zonos, kurių niekada neatrandame, ir tai nėra kasa ar inkstai, tai –
paprasčiausios kūno vietos, ranka lengvai pasiekiamos.
Pamatė kažką blizgant ant grindų, po
televizoriaus stalu. Pasilenkęs ir paėmęs pamatė, kad tai dokumentams skirta jo –
trisdešimt penkerių metų – nuotrauka su daugybe skylių. Jis žvelgė į objektyvą
absurdiškai užsispyręs, taip, lyg aparatas jam būtų buvęs skolingas. Panašiai
jautėsi ir dabar, ir kišdamas nuotrauką į kišenę pasakė:
– Nenoriu, kad važiuotume į kieno nors butą. Man
susidaro įspūdis, lyg pažeistume kieno nors intymią erdvę.
– O aš nenoriu eiti į viešbutį, nesu kekšė,
neisiu, – pasakė ji perkąsdama siūlą dantims valytis, šiuo veiksmu nuo vaikystės
jį žavėjo motina. Pasaulyje kartais atsitinka dalykų, kurie smaugia skersai, ir
dalykų, kurie klaidina išilgai.
Tą naktį jis ištraukė nuotrauką iš švarko
kišenės ir įdėjo į naktinio stalelio stalčių, tarsi norėdamas kaip kortas
sumaišyti pragaištingai skirtingas realybės dalis. Paskui atsigulė į lovą ir lyg
kieno dėtas žiūrėjo, kaip nusirenginėja jo žmona, kuri apatiniais drabužiais
valkstėsi lygiai taip pat, kaip jo meilužė. Jis, negalėdamas susivaldyti, pradėjo
verkti.
– Jaučiuosi nekaip, – pasakė nustebusiai
žmonai.
– Tai todėl, kad maitiniesi vien sumuštiniais,
– atsakė ji.
Į viršų
Dukra kaip tu
Mieloji Ana,
Jau keli mėnesiai turiu dukterį, kuri pakrikštyta
tavo vardu. Nežinau, ar prie vaikų priprantama, tačiau aš prie dukters dar
nepripratau: žiūriu į ją taip, lyg jei nustočiau žiūrėjęs, jinai pradingtų. Kai
nesu namie, kiekvieną akimirką galvoju apie ją ir daugybę kartų skambinu, jog
įsitikinčiau, kad jai viskas gerai; taip, tikrai, jog įsitikinčiau, kad iš tiesų
egzistuoja, taigi vis dar nesugebu jos įvesdinti į gyvenimo rutinos ratą. Labai keista,
tačiau įtariu, jog niekada nepriprasiu būti tėvu ir, užuot buvęs laimingas, esu
neramus. Manau, visada saugojau save nuo ypatingų jausmų, esu vangios prigimties, visą
gyvenimą rutina, uniforma mane traukė labiau nei netikėtumai. Todėl man kartais net
vidurius suka pagalvojus apie ateitį, kai kiekvieną dieną atsibudus šalia bus kambarys
ir mergaitė, kuri vardu Ana, kaip ir tu. Keisčiausia, kad savo gyvenimo be jos jau
nebegalėčiau įsivaizduoti.
Vakar naktį nubudau ir nuėjau jos pažiūrėti.
Atsisėdau šalia lopšio, žiūrėjau į ją, pradėjo veikti atmintis ir prisiminiau
tave. Kaip tik tada, tarsi kieno nors apšviestas supratau, kodėl ją pavadinau Ana. Iki
to momento buvau susitaikęs su mintimi, kad taip pavadinom, nes toks yra mano žmonos
vardas, tačiau tai netiesa; ji vardu Ana todėl, kad tu esi Ana, nors iki vakar dienos to
nesupratau.
Kaip visa tai keista. Pamenu, kai mano dar nėščia
žmona pasiūlė tą vardą, aš sutikau, nors niekada nebuvau šalininkas to, kad vaikai
turėtų perimti tėvų vardus: man atrodo, kad tai valdingas būdas juos apibrėžti, gal
net apsunkinti jiems galimybę susikurti identitetą, nepriklausomą nuo mūsų. Tačiau
nepaisant to, kaip sakiau, ne tik palaikiau, bet ir priėmiau žmonos idėją su šiokiu
tokiu malonumu. Dabar žinau: tai buvo tavo vardas, o ne mano žmonos, kuri jį parinko.
Taigi mūsų gyvenimo dramą, kuri paliko širdyje tuštumą, pabaigė ta mergaitė, tavo
vardas, be abejonės, paveldėtas kaip ir tai, kas tu man buvai.
Sako, kad vaikai geriau girdi tai, kas nutylima, nei
tai, kas pasakoma, ir tai yra tiesa. Aš šiomis dienomis daug galvojau apie savo
vaikystę ir prisiminiau, kaip iššifruodavau žodžius, kuriais mano tėvai stengdavosi
ką nors nuslėpti. Tai, kas nepasakoma, tampa ekspansyvia jėga identiteto šešėlių
zonoje, iš kur veikia mūsų likimą. Aš klausiu savęs: kaip tavo vardas ateity paveiks
mano dukters likimą? Nes kuo didesnė užsklanda, tuo didesnį nusikaltimą stengiamės
ja nuslėpti. Šiuo atveju užsklanda yra tobula: mano duktė Ana yra Ana todėl, kad tai
jos motinos vardas, tačiau tu ir aš žinome, jog juo slepiamas veiksmas, kuriuo
demonstruojamas mano nekaltumas, nežinau, atstumiantis ar nuostabus.
Ir nebandyk interpretuoti, kad aš nemyliu savo
žmonos: aš ją myliu ir labai stipriai, tačiau negaliu to jausmo lyginti su meile,
kurią jaučiau tau, kai mes buvome šešiolikos ar septyniolikos. Tikiu, kad visose
meilėse, kurios ateina po pirmosios, žmogus ieško to paties, ką jautė mylėdamas
paauglystėje. Galiausiai juk tada tu pertraukei mano gyvenimo rutiną lygiai taip pat
kaip ir ši mergaičiukė, kurios negaliu nustoti stebėjęs, tarsi ji būtų šulinys,
kurio gelmėse slypi visi atsakymai į neatsakytus klausimus. Žvelgiu į savo dukterį
lygiai taip pat įdėmiai, kaip anuomet stebeilydavau į tave, ir galvoju apie ją su
panašia neviltim. Nežinau, ar teisinga tokia meilė, tikriausiai ne, tačiau kaip jos
išvengti?
Galbūt tai tiesiog beprotybė, Ana, tačiau nuo
vakarykštės nakties, užuot bandęs dukros veidely įžvelgti mano žmonos ar savo
bruožų, ieškau tavųjų. Ar tai blogai, ar gerai, tačiau aš jų atrandu. Manau, kad
jos toks pats antakių linkis ir įprotis pakėlus viršutinę lūpą palikti neuždengtas
dantenas. Mane apima ir siaubas, ir malonumas, kai susimąstau, kokie bus mūsų santykiai
jai sulaukus tokio amžiaus, kokio buvome tada tu ir aš.
Pasakysiu tau kitaip: manau, jog sulaukiau ne tiek
dukters, kiek sužadėtinės. Ir nors ši mintis man kelia nerimą, iš kitos pusės,
galvoju, kad taip nutinka visiems tėvams, kurie sulaukia ne dukters, o sužadėtinės;
paprasčiausiai dauguma to tiesiog nesuvokia ir neužsikrauna kaltės naštos, kuria
prislegia šis malonumas. O tu? Ar turi vaikų? Ar kuris nors iš jų panašus į mane?
Parašyk, jeigu gali, ir padėk išsivaduoti iš minčių sumaišties.
Į viršų
Autobusas buvo rojus
Jis visą gyvenimą dirbo metalo gaminių
dirbtuvėje miesto centre. Pusę auštuonių ryto eidavo į autobusų stotelę ir sėsdavo
į autobusą, kurio laukdavo ne ilgiau nei dešimt minučių. Ji visą gyvenimą dirbo
audinių parduotuvėje. Įlipdavo į autobusą trimis sustojimais vėliau nei jis ir
išlipdavo vienu anksčiau. Darbą baigdavo skirtingu laiku, todėl vakarais jie niekada
nesusitikdavo.
Jie niekada nesikalbėjo. Jeigu būdavo laisvų
vietų, atsisėsdavo taip, kad galėtų vienas kitą matyti. Kai autobusas būdavo pilnas,
pasitraukdavo į jo galą, stebėdavo gatvę ir jausdavo vienas kito artimą buvimą
netoliese.
Atostogaudavo tą patį mėnesį, rugpjūtį, todėl
pirmomis rugsėjo dienomis žiūrėdavo vienas į kitą dar atidžiau nei visada. Jis
grįždavo labiau nei ji įdegęs, nes jos oda buvo labai šviesi ir jautri. Nei jis, nei
ji niekada nesužinojo, koks buvo jų gyvenimas: ar buvo vedę, ar turėjo vaikų, ar buvo
laimingi.
Siųsdavo vienas kitam nežodinius ženklus, kuriuos
stengdavosi suprasti su vis didėjančiu susidomėjimu. Ji, pavyzdžiui, įprato rankinuke
nešiotis romanus, kuriuos kartais skaitydavo arba apsimesdavo skaitanti. Jam atrodė, kad
jautriai jai atsakys, jeigu kiekvieną dieną pirks spaudą. Jis visada atsiversdavo
tarptautinių apžvalgų puslapius, tarsi teigdamas, kad yra susirūpinęs pasaulio
problemomis. Jeigu kartais dėl kokios nors priežasties ji nevažiuodavo į darbą ir
nesutartas pasimatymas neįvykdavo, jis prarasdavo susidomėjimą viskuo ir palikdavo
laikraštį ant autobuso sėdynės jo neskaitęs.
Todėl vienu metu, kai ji buvo susirgusi, jis sulyso
keliais kilogramais, nustojo rūpintis asmenine higiena, net darbe į tai atkreipė
dėmesį: su klientais dirbantis žmogus privalo šukuotis kiekvieną dieną.
Kai vėl susitiko, abu atrodė pasikeitę: ji –
todėl, kad operuojama dėl skrandžio sutrikimų, kurių nepaisė, kad nepraleistų
pasimatymų, kovojo už gyvybę; jis todėl, kad buvo susirgęs iš meilės ir
melancholijos. Tačiau po kelių pasimatymų abu vėl priaugo svorio ir pradėjo
prisižiūrėti kaip anksčiau.
Jį paaukštino, jis tapo viršininko pavaduotoju ir
nusipirko dienoraštį. Autobuse atsisėsdavo kiek įmanoma arčiau prie jos, atsiversdavo
užrašų knygą ir tušinuku užsirašinėdavo painias pastabas apie susitikimus. Be to,
pradėjo ryšėti kaklaraištį, šis ją įpareigojo pasitempt ir visada stropiai rinktis
aprangą. Tuo metu jie jau buvo nebe jauni, tačiau ji pradėjo vilkėti labai puošnius
ir šiek tiek viliūgiškus drabužius, kurie aistrino jį, vedė iš proto. Aistra,
užuot senstant mažėjus, augo maitinama tylos ir duomenų apie šią moterį trūkumo.
Keitėsi rudenys, pavasariai, žiemos. Kartais lydavo
ir vėjas blokšdavo į autobuso langą lietaus lašus, kurie iškreipdavo miesto vaizdą.
Tada jis prasimanydavo, kad autobusas yra jųdviejų namai. Vaizduotėje piešdavo
virtuvę, miegamąjį, vonios kambarį. Ir įsivaizduodavo laimingą gyvenimą autobuse,
kuris nesustodamas sukdavo po miestą ratus, ir lietus arba sniegas juodu saugodavo nuo
prašalaičių žvilgsnių. Nebūdavo nei Kalėdų, nei Velykų. Visą laiką pliaupdavo
lietus arba snigdavo sniegas, ir juodu keliaudavo nesikalbėdami, nieko apie vienas kitą
nežinodami. Apsikabinę.
Taip jie, nepaliaudami žiūrėti vienas į kitą,
brendo, seno. Ir kuo vyresni buvo, tuo labiau mylėjo; ir kuo labiau mylėjo, tuo sunkiau
buvo vienam prie kito priartėti.
O vieną dieną darbe jam pasakė, kad turėtų
išeiti į pensiją, jis to niekaip nesuprato, bet dokumentai vis tiek buvo sutvarkyti.
Dar kurį laiką jis vis tą pačią kaip visada valandą įlipdavo į autobusą, kol
vieną dieną nebegalėjo žmonai pateisinti tų savo keistų klajonių.
Po kelių mėnesių ji taip pat išėjo į pensiją,
ir autobusas nustojo būti jų namais.
Išsiskyrimo ilgesys abu nukamavo. Jis mirė po
trijų, o ji – dar po kelių mėnesių. Atsitiktinai buvo palaidoti gretimuose kapuose,
kur tikriausiai juto vienas kito artumą ir svajojo apie autobusą kaip rojų.
Į viršų
Suaugusio aistra
Mieloji Džulija,
Tai tiesa, aš esu suaugęs, ir ką čia jau
bepadarysi, tačiau suaugęs esu taip kaip kiti yra raiši arba trumparegiai, kitaip
tariant, kaip tai, kas išslysta iš mano kontrolės. Man labai gaila. Gali netikėti, bet
jeigu nuo to būtų galima gydytis su džiaugsmu gydyčiausi. Suaugimas, nors suteikia
daug pasitenkinimo, per ilgą laiką nualina, nes verčia žmogų nuolatos būdrauti.
Kad ir kaip būtų, mūsų istorijai pasibaigus mane
labiausiai nustebino tai, jog mane palikai dėl to paties, dėl ko buvai manim
susižavėjusi: dėl to, kad buvau suaugęs. Primenu, kad prieš tapdamas tavo vyru buvau
tavo meilužis. Ar jau užmiršai tas ilgas pavakares, kurias praleisdavome viešbučio
lovoje, kai mano žmona atlikdavo autopsijas ligoninėje? Tau buvo labai malonu, kad buvau
vedęs morgo medikę ir tave iki sąmonės netekimo jaudindavo menkiausios autopsijos
proceso detalės. Man tai patiko. Ir tada tu jau žinojai, kad aš esu suaugęs: buvau su
tavimi ne taip kaip kiti, ne todėl, kad nemėgau savo žmonos; priešingai – visada tau
sakiau, kad esu stipriai įsimylėjęs ją ir jos anatomijos žinias. Mudviejų ryšys
buvo visai kita istorija, kita istorija, kuri vadinasi suaugimas ir kuriam tikiu turįs
tokią pat teisę kaip raišas turi teisę pasiramsčiuoti lazda ar hipochondrikas turi
teisę sirgti įsivaizduojamu vėžiu. Ir kodėl tada sukėlei skandalą, kai – jau
būdama susituokusi su manimi – ėmei įtarinėti, kad slapta susitikinėju su kita
moterimi?
Tai tiesa, ta kita moteris buvo mano eksžmona,
morgo medikė, kuri, sužinojusi apie mūsų ryšį, mane paliko, o vėliau sugrįžo jau
kaip meilužė. Puiki meilužė, tačiau tiesa ir tai, kad pastaruoju mūsų santuokos
metu, net nežinau kodėl, ji buvo nustojusi pasakoti savo autopsijų istorijas, tačiau
vėliau, kai tu lankydavai savo klientus kalėjimuose, ji pasakodavo man iš proto
varančias patologoanatomijos baisybes. Pamenu, kiaurą dieną vaikščiojau nepakeliamai
seksualiai pakylėtas vien dėl to, kad ji man papasakojo apie kūno dalis taip
provokuojamai, jog aš krausčiausi iš proto. Tu taip pat mane jaudindavai pasakojimais
apie kalėjimus, tačiau suprask, kad tuo metu virškinamojo trakto sutrikimas ar
encefalito sankaupos organizme man kėlė daugiau rūpesčių nei padirbtų pinigų
operacijos ar užpuolimai. Juk pati žinai, kad seksas – labai kaprizingas.
Iš kitos pusės, nenoriu likti nepasakęs, kad tu
sužinojai apie mane ir mano eksžmoną dėl mano neatsargumo – aš esu labai
diskretiškas suaugusysis – o dėl to, kad pasamdei detektyvą. Tau pačiai geriau
žinoti, iš kur tas susidomėjimas tuo, kas su tavimi visai nesusiję. Aš irgi, man
atrodo, tai suprantu; leisk tau paaiškinti: po to, kai tau pasipiršau, kai mes jau
buvome meilužiai, kai tapau tavo vyru, tu kitaip pradėjai vertinti privalumus, kuriuos
turėjome anksčiau. Tai, atrodo, pats baisiausias žmogaus charakterio bruožas: visada
norime to, ką neseniai praradome, kitaip tariant, būdami kaime ilgimės miesto, o kai
esame mieste, fantazuojame apie kaimą. Taigi, kai jau buvome vyras ir žmona, tu
norėjai, jog būtume meilužiai. O kadangi tai pasirodė nebeįmanoma, ėmei manęs
nekęsti, neapkęsdama sumanei pasamdyti detektyvą, o pamačius detektyvo surinktas
žinias nusprendei mane palikti.
Iš tiesų nežinau, ką reiškia būti suaugusiam,
tačiau man buvo malonu patirti, ką reiškia santykinės aistros atspindžiai. Kai savęs
klausiu, kodėl privalau nuraminti tą savo slaptą įkarštį, negaliu atrasti atsakymo,
beje, nuvokiu, kad aistra išpildo vieną mano ypatingą troškimą, nors ir neneigiu, kad
taip neturėtų būti. Jeigu turėčiau tai išreikšti keliais žodžiais, pasakyčiau,
jog suaugimas mane veda prie fundamentaliųjų egzistencijos tiesų: pirmiausia prie
gimimo, o paskui jau tikriausiai ir prie mirties. Taip jau yra, ir negalėčiau to geriau
išreikšti. Ir žinau, kad jums, moterims, yra kitaip: jums ryšiai su suaugusiu
nesuvokiami kaip ir jų pabaiga, žiūrite į juos kaip į išankstinius žingsnius
stabilios sutarties link; todėl buvau vedęs tave ir kaip tik todėl šiuo metu gyvenu su
savo pirmąja žmona, kuri buvo mano meilužė, kai aš ir tu buvome susituokę. Esu
silpno charakterio, visada nuo pat santuokos pradžios kažkas verčia mane skirtis,
kitaip tariant, kai suaugau, santuoka mane stumdavo į neregimus nesutapimus. Ir man
santuokos bei skyrybos iki šios dienos yra dvi skirtingos institucijos, nors ir viena
kitą papildančios.
Tau tai pasakoju dėl to, kad vėl galvoju vesti savo
dabartinę palydovę, morgo medikę, mes labai mylime vienas kitą ir norime įforminti
savo santykius. Tai reiškia, kad ateity laukia stabili, solidi santuoka ir išskirtinė
galimybė kultivuoti suaugusio aistrą. O tau norėjau pasiūlyti pasidalyti su manim
patirtimi suvokiant, jog ji kaip ir gyvenimas baigsis, taigi tuo pat metu siūlau
gyvenimą, kupiną staigmenų ir stebuklų. Jeigu sutinki, parašyk man tuo adresu, kurį
nurodžiau kitoje voko pusėje, ir mes apie tai padiskutuosime.
Versta iš:
Millás J. J. CUENTOS DE ADULTEROS
DESORIENTADOS.
Editorial Lumen, S. A., Barcelona,
2003
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|