|
<< Atgal
Nesilpstantis dialogo ilgesys
Kuo ilgiau gyvenu, tuo tvirčiau esu įsitikinus, kad
vienas keisčiausių ir daugiausiai emocijų sukeliančių literatūros reiškinių
Lietuvoje yra jau į pusamžį brendantis, vis platėjantis (geografijos ir laiko
atžvilgiu), vis strainesnis (idėjų ir temų atžvilgiu) Poezijos pavasaris.
Kasmet tarsi kokiais moliuskais jis aplimpa įvairiausiomis nuomonėmis, būna
pašlovintas, bet ir gerokai aplotas, daug kas smagiai iš jo pasityčioja,
daug kas sako, jog išsikvėpė, surambėjo, tapo neįdomus, bet visoje
Lietuvėlėje vykstančiuose skaitymuose vis tiek mielai dalyvauja. Taigi, perfrazuojant
Algimantą Baltakį, tenka pripažinti, kad vieniems gal ir ne tiek, kitiems gal ir ne
taip, bet rūpi tas PP nors tu ką. Ir, ko gero, teisus L. J. sakydamas, kad vis labiau
blėsta skepticizmas svarstant Poezijos pavasario prasmingumą. Šalia visų paradinių ir
rudimentinių jo bruožų yra pozityvių dalykų, laiduojančių permanentinį renginio
rusenimą, visų pirma kirbantis žmogaus prigimtyje saviraiškos ir dialogo
ilgesys (Literatūra ir menas, 2006 m. birželio 2 d., Nr. 22). Ar
įsivaizduojate, kokia baisi skylė atsivertų tos pavasarinės poetų saviraiškos
plotuose, kuo taptų nepasotintas ilgesys, jeigu Poezijos pavasaris imtų ir dingtų iš
mūsų gyvenimo. Daug kam gegužė sutrumpėtų dviem savaitėm kaip tik tiek laiko
vyko šių metų 42-ojo Poezijos pavasario renginiai.
Jie prasidėjo gegužės 14 d. kvepiančiu ir
žydinčiu atidarymu Vilniaus universiteto Botanikos sode. Tarp tulpių poetai šlovino
pavasarį kaip amžiną gimimą. Eilių prisilesiojusi Poezijos pavasario
paukštė kitą dieną pakilo virš sostinės ir panardžiusi tarp žalių balionėlių
ėmė giedoti ant naujojo Vagos leidyklos stogo. Nors aršus vėjas plaikstė eiles
(mikrofonų padangėse nebuvo) ir vartė taures vyno, o lietus renginį gerokai apkrapijo,
ant stogo prisirinko daug daugiau žmonių, negu kasmet sueidavo į Poezijos
pavasario almanacho palydėtuves. Kas atėjo pasižvalgyti po naująsias knygų namų
Vaga patalpas, kam parūpo į Seimą ar į stiklinius pieštukus pažvelgti
iš viršaus, bet daugelį turbūt suviliojo tas 2006-ųjų Dovilės Zelčiūtės ir
Agnės Biliūnaitės sudarytas almanachas, kurio tema: Šviesos imperatyvas, šviesos
įtampa. Šį kartą jis baltas kaip sniegas, kaip vyšnios viršūnė, kaip balta.
Su juodom kaip nuodėmės nuotraukom bei tos pačios spalvos raidėm, iš kurių turėtų
susidėstyti eilėraščiai (K. Navakas. Nemunas, Nr. 22). Kad ir kaip tie
eilėraščiai būtų sudėstyti ar patys susidėstę, vis tiek almanacho sudarytojas
(-ja) gaus pylos, mat kasmet, anot to paties K. Navako, visi ant jo (almanacho aut.
past.) niurna, padėtis iš tiesų mįslinga, tačiau veik niekas nesiryžta jos
taisyti savu nemokamu pavyzdžiu. Manau, kad šį kartą pelnytai tradicinis
savaitraščio Nemunas prizas už įdomiausią debiutą Poezijos pavasario almanache
skirtas moksleivei iš Biržų Aušrai Kaziliūnaitei.
Apie almanachą parašyta ne viena recenzija, taigi
galvojimų buvo ir yra visokių, bet fakto iš istorijos neišmesi: jis,
neatskiriamas Poezijos pavasario palydovas, baltu savo viršeliu (o gal ir kai kuriais
eilėraščiais) per visas penkiolika festivalio dienų švietė renginiuose (jų buvo per
90) didelėse miestų aikštėse, parkuose, mokyklose, bibliotekose, mažose sodybose,
netgi ant piliakalnių, prie ežerų ir upių. Net ir uoliausias poezijos rašytojas ar
skaitytojas būtų neįstengęs jo pėdomis visur nukakti, nes vien Vilniuje buvo 35
Poezijos pavasario stotys, taigi kartais tą pačią dieną galėjai rinktis: ar
eiti į Pedagoginį universitetą M. Buroko, A. A. Jonyno ir R. Šerelytės klausytis, ar
patraukti į M. Romerio universitetą, kur poetai ne tik eilėraščius skaitė, bet ir
savos kūrybos dainas dainavo, ar keliauti į Teatro, muzikos ir kino muziejų, kur
aktorė Gražina Urbonaitė visą valandą skaitė Justino Marcinkevičiaus Sieną.
Išskirtinis šių metų bruožas žanrų
įvairovė. Žinoma, pagrindinį festivalio karkasą sudarė tradiciniai eilėraščių
skaitymai, paįvairinti dainuojamąja poezija (Rašytojų klube buvo atskiras studentų
poezijos ir dainuojamosios poezijos vakaras Sueiliuotas pavasaris, jo prizu
apdovanotas poetas Lukas Miknevičius). Kaip niekad anksčiau buvo lepinami jaunieji
kūrėjai jie ne tik skaitė savo eilėraščius (Rašytojų klube, Vilniaus mokytojų
namuose, Vilniaus miesto Pilaitės miške bei pasklidę po visą Lietuvą), bet galėjo
dalyvauti ir jaunųjų literatų dirbtuvėse Rankraštis ir pirmoji knyga
(moderatorė rašytoja Gintarė Adomaitytė), na ir, žinoma, išbandyti savo jėgas
tradicinėse poetinėse varžybose Eilėraščiai per naktį. Šių
varžybų nugalėtoja tapo Indrė Valantinaitė, neseniai išleidusi pirmąją
poezijos knygą Žuvim ir lelijom (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006), o
moksleivių poezijos skaitymuose Augame kartu su eilėraščiu geriausia buvo
pripažinta ir Edmondo Kelmicko antikvariato prizą pelnė Širvintų L.
Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos vienuoliktokė Agnė Vasiliauskaitė.
Gaivūs, dar negirdėti vėjai supūtė festivalio
dalyvius ir svečius po kino centro Skalvija stogu. Čia buvo parodyti trys meniniai
filmai apie Užupį, kitą dieną Romo Lileikio filmas apie poetą Menkę Katzą
Anapus, o smagiausias renginys tarpdisciplininės kūrybos seansas
Eilėraščiai filmo juostoje, pirmas toks Lietuvoje. Keturi poetai (Žilvinas
Andriušis, Dainius Gintalas, Darius Pocevičius ir Julius Žėkas) ne šiaip sau
žiūrėjo režisieriaus Aleksandro Sokurovo dokumentinius filmus Elegija (1987) ir
Marija (1988), o prisitaisę ant galvų prožektorius ekspromtu kūrė
eilėraščius, kuriuos po seanso tuojau pat ir perskaitė.
Daugiau teko padirbėti ir į festivalį atvykusiems
svečiams iš užsienio. Paprastai juos išgirsdavome tik svečių vakaruose Užupio
kavinėje, Europos parke ir baigiamajame vakare K. Sarbievijaus kiemelyje. Šiemet
kelionę jiems teko pradėti nuo Vilniaus rotušėje vykusio priėmimo, kurio metu
Vilniaus miesto mero prizu už eilėraščius sostinės tema knygoje Žvirblių
žiemavietė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005) buvo apdovanotas poetas A.
Baltakis. Tą pačią dieną vyko įsimintino temperamento, su kaubojiška skrybėle po
sostinę šokėjo žingsniu klajojančio ir vis kažką niūniuojančio prancūzų poeto
Guy Goffette'o autorinis vakaras Rašytojų klubo salėje. Šio išraiškingojo kūrėjo
dvasią vertėjas Vladas Braziūnas mėgino perteikti ir Prancūzų kultūros centre, kur
eilėraščius taip pat skaitė Marcelijus Martinaitis bei Dainius Gintalas. Japonų
poetas Ban'ya Natsuishi, linkęs migdyti klausytojus sava, lietuvių ir anglų kalbomis
parašytais haiku, skaitė paskaitą Orientalistikos centre, o graikas Anastassis
Vistonitis Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Norintys išgirsti
simpatišką žilagalvį škotą Stewartą Conną dvi dienas rinkosi Britų taryboje
čia vyko jo autorinis vakaras bei paskaita Literatūrinė Škotijos scena.
Amerikiečių poeto Christopherio Merrillio gerbėjai ėjo į Amerikos centre vykusį jo
autorinį vakarą. Ypač daug klausytojų Orientalistikos centre sulaukė du mongolų
poetai Ayurzana Gun-Aajavas ir Galsansukh'as Baantaras jie įdomiai ir plačiai
pristatė Mongolijos kultūrą. Autoriniams vakarams laiko neturėjo puiki bulgarų poetė
Aksinia Michailova, neseniai Bulgarijoje išėjusios V. Braziūno poezijos rinkinio
vertėja ir sudarytoja, kuri visą savo laisvalaikį skyrė susitikimams su mūsų
rašytojais, nes ketina išleisti lietuvių poezijos antologiją bulgariškai.
Deja, vis mažiau į Poezijos pavasarį atvyksta
mūsų išeivijos poetų. Šiemet parskrido tik Vitalija Bogutaitė, Lidija
Šimkutė, Aldona Veščiūnaitė ir Kęstutis Keblys. Kitus sulaikė kokios nors negalios
ar rūpesčiai. Tačiau apskritai reikia džiaugtis, kad daugiau nei 225 poetai,
literatūros kritikai, vertėjai, aktoriai-skaitovai, muzikai dalyvavo Poezijos pavasario
renginiuose Vilniuje, 145 važiavo į rajonus. O juose, kad ir kaip būtų keista,
poetus vis dar pasitinka delegacijos (dažnai ir su muzika) prie miestų ir miestelių
ribos, veda į valdžios priėmimus, vaišina, myli, globoja ir... labai įdėmiai
klausosi jų skaitomų eilėraščių. Žinoma, atvykėliams paskaito ir vietos kūrėjai
savo sueiliuotą gyvenimą. Tokie smagūs poetiniai dialogai šiemet vyko Alytuje,
Birštone, Elektrėnuose, Klaipėdoje, Nidoje, Rumšiškėse, taip pat Lazdijų,
Šiaulių, Varėnos, Kėdainių, Šalčininkų, Telšių, Mažeikių, Biržų,
Radviliškio, Kupiškio (beje, šiemet pirmą kartą buvo įteiktas Kupiškio rajono
prizas už skaitomiausią šiuolaikinės lietuvių poezijos knygą per pastaruosius trejus
metus jį pelnė Juozas Erlickas už knygą Aš moku augti, Tyto alba, 2003),
Rokiškio, Šakių, Vilkaviškio, Tauragės, Šilutės, Širvintų rajonuose ir
lietuviškose salose Lenkijoje.
Kiekvienais metais pats akademiškiausias ir
sunkiausiai įsiūbuojamas poezijos pavasario reginys būdavo tarptautinė poetų ir
literatūros kritikų konferencija. Šiemet ji vyko ne Seimo, ne Vyriausybės rūmuose,
kur įeinant tikrindavo pasus, bet po Rašytojų sąjungos stogu, Baltojoje salėje. Gal
pasikeitusi aplinka darė įtaką, gal vykusi konferencijos tema Poezijos
mados'2006 padėjo susirinkusiesiems visai smagiai pašnekėti ir pasišnekėti.
Net ir tie, kurie buvo atsivežę (užsieniečiai) ar atsinešę (mūsiškiai) ilgus
pranešimus, nepradėjo jų skaityti, bet pasistengė įsiklausyti į kitų išdėstytas
mintis ir pateikti savo nuomonę. Labiausiai dėl to kaltas diskusijos vadovo
pareigų ėmęsis Liutauras Degėsys, ramiai ir aiškiai nubrėžęs temos ribas, kad
šnekėtojams nekiltų pagunda šnekėt apie viską ir apie nieką.
Koks Poezijos pavasaris be apdovanojimų, be laurų
vainiko? Net penkis kandidatus taršė autoritetinga komisija spręsdama, kas taps
2006-ųjų Poezijos pavasario laureatu. Taigi kam skirti laurų vainiką? Valdemarui
Kukului už rinkinį Judas taipogi danguj (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2005)? Tomui Venclovai už eilėraščių knygą Sankirta (Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2005)? Vladui Braziūnui už rinkinį Iš naminio audimo dainos
(Krantai, 2005)? Alfonsui Andriuškevičiui už poezijos knygą
(Prieš)paskutiniai eilėraščiai (Apostrofa) ar Gintautui Dabrišiui už
eilėraščių rinkinį Sviest akmenuką (Nemunas, 2005)? Laimėjo G.
Dabrišius. A. Andriuškevičius gavo Kauno radijo ir televizijos, V. Kukulas
dienraščio Kauno diena prizą.
Poezijos pavasario apdovanojimą už 2005-ųjų
eseistiką pelnė Kęstutis Navakas (Gero gyvenimo kronikos, Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2005).
Galerijos Arka prizu už lietuvių poezijos
vertimus į kitas kalbas buvo apdovanotas Klausas Berthelis už Eugenijaus Ališankos
eilėraščių knygos Iš neparašytų istorijų vertimą į vokiečių kalbą ir
pastarųjų metų poezijos vertimus, paskelbtus Vokietijos žurnaluose Sinn und
Form, Die Horen. Auksakalių gildijos Meno niša prizą už užsienio
poezijos vertimus į lietuvių kalbą pelnė Vladas Braziūnas. Vilkaviškio savivaldybės
Salomėjos Nėries premija apdovanotas Jonas Kalinauskas už eilėraščių knygą
Sapnų liudininkas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005), o Maironio
lietuvių literatūros muziejaus prizas už eilėraštį muziejaus tema atiteko poetui
Jonui Liniauskui. Vilniaus miesto savivaldybė nepamiršo ir geriausio poezijos skaitovo
juo tapo ir prizą gavo Nacionalinio dramos teatro aktorius Andrius Bialobžeskis.
BIRUTĖ JONUŠKAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|