|
<< Atgal
BESTSELERIŲ PASLAPTYS
Daugelis rašytojų, leidėjų mėgino įminti
bestselerio mįslę, kuri iš tiesų nėra lengvai įmenama, bet šį fenomeną vis dėlto
galima paaiškinti, taip mano švedų literatūros tyrinėtojas Johanas Svedjedalis.
Anksčiau Švedijoje bestseleriai perkamiausios knygos buvo suprantamos vien kaip
knygų realizacija. Kasmet pagal seną knygynų sistemą iki balandžio 1 d. būdavo
patikrinami sandėliai ir atsiskaitoma su leidėjais. Metų pradžioje tuštinant knygynų
sandėlius, jų savininkams labiau apsimokėdavo pigiau išparduoti užsilikusias knygas
nei jas grąžinti leidėjui, skaitytojams tai būdavo puiki galimybė nebrangiai įsigyti
vertingą ar net retą leidinį.
Vėliau ir knygų leidėjai, ir prekybininkai tokį
knygų išpardavimą pavertė šventiniu renginiu, prasidedančiu prieš Kalėdas ir
pasibaigiančiu iki vasaros atostogų. Šitaip atsirado knygų mugės, garsioji Augusto
premija, dar vėliau knygų reklama per rytinę TV laidą, specialūs leidimai, knygų
paketai, ypatingi išpardavimai ir t. t. Idealus bestseleris tokia knyga, kuri
geriausiai perkama ištisus metus. Tokia knyga visais laikais buvo ir yra Biblija. Dabar
bestseleris ne tik perkamiausia, bet ir labiausiai aptarinėjama knyga, apie ją kalba
visi. Atrodytų, jog tai visuotinio pirkimo rezultatas. J. Svedjedalis to neneigia,
tačiau priduria, jog bestseleris sąmoningas produkcijos realizavimo būdas, kuriuo
naudojasi leidykla ir knygynas. Šis knygų rinkos metodas susiformavo JAV praėjusio
amžiaus pradžioje, kai knygas reklamuojanti spauda pradėjo skelbti bestselerių
sąrašus. Patyrę rinkotyros specialistai pažymėjo, kad knygų pirkėjai, kaip ir kiti
vartotojai, mieliau renkasi tai, kas turi paklausą. Knyga, kurią daugelis skaito,
žadina smalsumą, kylančia spirale privilioja vis kitus skaitytojus. Pirk ir skaityk
tokią knygą, apie kurią visi kalba! skelbia reklamos.
Į Švediją ši idėja atkeliavo tarpukariu.
Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje leidyklos ėmė vis agresyviau piršti didelio
tiražo knygas. Prabėgus dešimtmečiui atsirado ir perkamiausių knygų sąrašai:
Sigridos Boos Mes einame per virtuvę (1930), Margaretos Mitchell Vėjo
nublokšti (1937), Esteros Lindin Įsivaizduok, aš išteku už pastoriaus (1940)
ir kt.
Šiandien švedų knygų prekyba tuos sąrašus
sudarinėja pagal ypatybes: grožinė ir specialioji literatūra, vaikų ir jaunimo,
kišeninio formato ir t. t. Tarp grožinės literatūros populiariausi detektyvai ir
trileriai, chick lit, Augusto premija apdovanotų autorių kūriniai, romanai,
kurių viršelį puošia tokių autorių kaip Danas Brownas pavardės. Iš specialiosios
literatūros perkamiausios knygos apie tai, kaip išsiugdyti savigarbą, kaip tapti
gražia, kaip priaugti svorio (kepinių receptai) arba kaip jį sumažinti, ypač
leidiniai apie įvairias dietas, GI metodą, sudoku (japonų skaičių kryžiažodžiai),
knygos apie vyro ir moters santykius, sveikatą, politiką.
Literatūros kritikai bjaurisi bestseleriais, jie
dažniausiai neatitinka jų keliamų nuostatų ir skonio. Būna ir taip, kad leidyklų
numatyti bestseleriai nepateisina lūkesčių, premijuotų autorių niekas neperka,
nepadeda net jų knygų ekranizavimas.
Kad ir kaip būtų, bestselerizmas jau globalus
reiškinys. Ar bestseleriai neužgožia kitų knygų? Taip, dažnai užgožia. Ar
perkamiausios knygos yra prastos? Nebūtinai. Daugelis gerų rašytojų knygų sulaukė
didžiulių tiražų. J. Svedjedalis linkęs įžvelgti poliarizaciją tarp labiausiai
parduodamų ir kitų knygų, o ne tarp geros ir prastos literatūros.
Iš užsienio autorių vadinamojo chick lit
žanro knygų Švedijoje dabar populiariausi Helenos Fielding, Lisos Jewell ir Marianos
Keyes romanai, vaizduojantys šeimyninį gyvenimą, karjerą, meilę. Kitaip tariant,
moterų literatūra, ją kuria moterys apie moteris ir moterims, nors skaito ir vyrai.
Švedijoje šiuo metu populiariausia tokio pobūdžio
literatūros kūrėja Kajsa Ingemarsson. Trys jos romanai Mažų citrinų
geltonis, Tai nutiks ketvirtąkart, Kas dar gali būti paprasčiau
modernus papročių vaizdavimas, paįvairintas žaisminga ironija. Čia vyrauja tipinė
švedų nūdiena, daugelis gali atpažinti save, tai savotiškai romantizuotas vidurinės
klasės realizmas, perteikiantis moterų žurnalų įteigtą moters gyvenimo dienotvarkę,
kartais nuklystantis į XIX a. ar mėginantis įžvelgti ateitį.
Paula Vilhelmson, romano Tai nutiks
ketvirtąkart herojė, niekaip nepasiryžta gyventi suaugusiųjų gyvenimo. Kurį
laiką praleidusi JAV, ji grįžta į Stokholmą. Paulai trisdešimt vieni, ji niekada
neturėjusi savo buto, ją traukia kelionės, visas jos turtas telpa dviejuose
krepšiuose. Pastovus darbas, pastovus draugas, vaikai ne jos būdui. Ji puoselėja
savotišką romantinį egoizmą, dažniausiai būdingą daugeliui knygų veikėjų vyrų.
Paula tipiškas puer aeternus pavyzdys, kurį yra aprašęs C. G. Jungas.
Amžinai jaunas arba nesubrendęs žmogus, taip socialinis psichologas Johanas
Asplundas apibūdina modernios visuomenės žmogų. Anot šio psichologo, toks žmogus
nesugeba pats susikurti savo gyvenimo, jis tiesiog laukia progos, atsitiktinumo. K.
Ingemarsson pakiša Paulai ne vieną tokią atsitiktinę progą. Paula tampa tarsi kitų
šios autorės romanų reinkarnacija tai moteris individualistė, nesidominti turtais,
prasta šeimininkė, nemėgstanti namų ruošos, ne itin paisanti savo išvaizdos, tokią
moterį dažniau sutiksi kavinėj ar bare, o ne gimnastikos salėj.
Kas nutinka, kai tokia moteris tampa motina? Šią
temą K. Ingemarsson gvildena romane Kas dar gali būti paprasčiau. Tomas ir Anika
vedę, turi du mokyklinio amžiaus vaikus. Anika desperatiškai įnikusi į savo
darbą. Jaunų tėvų džiaugsmas dingęs, meilė išblėsusi, vaikų ligos, pykčio
proveržiai, gyvenimas netekęs spalvų, slegiantis tarytum kokia bausmė. Ir štai į
Anikos darbovietę priimamas Richardas žavus, mokantis bendrauti, turintis savo
nuomonę, skoningai apsirengęs ir išsikvėpinęs vyriškis. Namuose laukiantis Tomas
atrodo pilkas ir nuobodus, tad Anikos jausmai ir dėmesys, suprantama, krypsta į
Richardą. Romano veiksmas sukasi apie modernią klišę mano vyras manęs
nesupranta. Nors romano pabaiga laiminga, Anika nepalieka Tomo, bet tai vargiai gali
ką nors paguosti. Tai veikiau romanas mažus vaikus auginantiems tėvams su užuomina į
psichoterapiją.
K. Ingemarsson romanuose lengva atpažinti save
tiksliai parinktos kasdienybės smulkmenos, veikėjos dažniausiai dirba žiniasklaidoj,
paslaugų ar maitinimo sferoj. Jų mokslas nebaigtas, jos ką nors pavaduoja, darbo laikas
nepatogus, nelegalus uždarbis. Šie personažai gyvena vakarietiško kapitalizmo
paribyje, jų darbas sunkus, bet įdomus. Žmogus, bent kelerius metus užsibuvęs tam
pačiam darbe, laikomas pražuvėliu, tai maždaug tas pats, kaip nuo vaikystės gyventi
tame pačiame mieste. Šių romanų herojai nieko patys nesukuria ir nieko nepaliks po
savęs, jie gyvena čia ir dabar: darbas, vaikai, aš pats (pati), draugai, giminaičiai,
vyrai. Apie save ir kitus sprendžiama pagal išvaizdą, o ne išsilavinimą. Drabužiais
išreiškiama asmenybės esmė. Seksas be apribojimų, ypač įsimylėjus, šiaip jau
pačios moters pasirinkta pareiga.
Prieš kelerius metus viena švedų sociologė
internete patyrinėjo literatūrinį įvairaus amžiaus skaitančių moterų skonį.
Tyrimai parodė, kad gera knyga laikoma tokia, kuri yra įdomi, nuotaikinga, veikėjai
atpažįstami, su jais gali susitapatinti, saikingai pažerta sekso.
K. Ingemarsson romanai puikiai atitinka šiuos
skaitytojų lūkesčius. Čia nerasi daugiaprasmiškumo, fragmentinės formos ar
sutirštintų spalvų. Ši jauna rašytoja puiki pasakotoja, nevengianti ironijos, jos
knygos skirtos prijaukintam skaitytojui, jos primena daugiaserijinį filmą. J.
Svedjedalis nelaiko šių knygų prasta literatūra, tai veikiau šių laikų sakmės apie
keistus žmones, kurie gyvena nūdienos Švedijoje.
Z. MAŽEIKAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|