|
<< Atgal
JŪRATĖ BARANOVA
Franzas Kafka ir prancūzų
postklasikinė filosofija
Maurice'as Blanchot: Kafka ir „neliteratūrinė
tiesa“
Gilles Deleuze'as, Fellixas
Guattari's: Kafka kaip rašymo mašina
Jacques Derrida: įstatymas ir
literatūra
Kaip galima filosofinė literatūrinių tekstų
interpretacija? Ar filosofas, priartėjęs prie literatūros teksto, nepažeidžia jo
unikalios prigimties? Gal literatūros teksto preparavimas, jo taikymas filosofinių
idėjų iliustracijai yra neleistinas? Tokie klausimai gali kilti svarstant klasikinės
filosofijos ir literatūros santykį. Tačiau disciplinų ribas tirpdo postmodernioji arba
postklasikinė filosofija (linkstame rinktis šį terminą, kadangi ir Gilles Deleuze'as,
ir Jacques Derrida vengia būti pavadinti postmodernistais, kratosi šios etiketės). J.
Derrida požiūriu, bet kurį tekstą – žurnalistinį, mokslinį ar literatūrinį –
galima perskaityti arba „netranscendentiniu“, arba „transcendentiniu“ būdu.
Kiekvienas tekstas „leidžiasi“ būti perskaitytas transcendentiškai. Jei tekstas
tokiam perskaitymui absoliučiai priešinasi – tai reiškia jo mirtį.
Filosofija ir literatūra labiausiai suartėja
prancūzų kultūroje. J. Derrida pabrėžia, kad jų susitikimas tampa galimas ir dėl
tam tikrų edukacinės sistemos ypatybių. Jeanas Paulis Sartre'as pademonstravo
gebėjimą pakaitomis kurti ir labai sudėtingus fenomenologinius traktatus, ir
literatūrinius romanus bei pjeses. Tarp literatūros ir filosofijos taip pat „kabėjo“
Albert'as Camus, Georges Bataille'us. Kita vertus, Prancūzijoje matome ne tik filosofijos
slinktį link literatūros, bet ir literatūrologijos – link filosofijos. Pavyzdys –
Maurice Blanchot, literatas, padaręs didžiulę įtaką postklasikinės filosofijos
atsiradimui ir raidai (su juo nuolatos palaikė dialogą Michelis Foucault, J. Derrida).
Literatūros prigimčiai suprasti jis rėmėsi „sunkiasvorio“ klasikinio mąstytojo
Georgo Hegelio įžvalgomis, susiedamas jas su F. Kafkos fenomenu. Tačiau šiuo rašytoju
taip pat domėjosi ir G. Deleuze'as su F. Guattari'u, ir J. Derrida. Kodėl jiems buvo
svarbus F. Kafka?
Į viršų
Maurice'as Blanchot: Kafka ir „neliteratūrinė
tiesa“
M. Blanchot knyga „Nuo Kafkos link Kafkos“ („De
Kafka ą Kafka“) pradedama skyriumi „Literatura ir teisė mirti“, kuriame apie F.
Kafką daug nekalbama. Čia mąstoma apie literatūros prigimtį. Bet vėlgi – apie
literatūros prigimtį mąstoma atskleidžiant jos nebuvimą. Bandomas suvokti
literatūros paradoksas: kodėl literatūra kuriama ant jos pačios griuvėsių? M.
Blanchot, sekdamas G. Hegeliu, mąsto apie literatūros nepagrįstumą, apie literatūrą
kaip apgaulę. M. Blanchot daro išvadą, kad literatūra yra niekis (nulle). Bet
kaip tik iš to ir kyla jos išskirtinė galia. Lygiai toks pats niekis yra ir rašytojas,
– kol nieko nerašo. Jis pats nežino, kas jis toks yra. Rašytojas sėda rašyti be
jokios prielaidos ir perspektyvos. M. Blanchot perfrazuoja G. Hegelio mintį: rašytojas
– niekis, dirbantis niekyje (comme un néant travaillant dans le néant). „Jis neegzistuoja skyrium nuo savo kūrinio, bet kaip tada gali
egzistuoti kūrinys?“1 – retoriškai klausia M. Blanchot.
Ir cituoja G. Hegelį, kuris teigęs, kad vienintelė niekio įveika yra pats rašymo
veiksmas, – nemąstant nei apie sąlygas, nei apie pradžią, nei apie priemones, nei
apie rezultatą. Taip išsiveržiama iš užburto rato. Tada, kai gimsta kūrinys, gimsta
ir rašytojas. Rašytojas sutampa su savo knyga. M. Blanchot nurodo į F. Kafkos ištartą
frazę „Jis žiūrėjo per langą“, kuri, anot jo, ir sukūrė autorių. Bet F. Kafka
čia minimas tik kaip pavyzdys. M. Blanchot domina kūrinio ir rašytojo santykio
problema. Tas, kuris pasako šią frazę, per ją ir tampąs
autoriumi: ji lemia jo egzistavimą, – jis ją sukūrė ir ji sukūrė jį (il l'a
faite et elle le fait2).
G. Hegelio mąstymo stilistika stipriai paveikė XX
a. prancūzų literatūros sampratą ir filosofiją. G. Deleuze'as vėliau kratysis G.
Hegelio šmėklos: jis prieš ją sukils ir neigs ją, priešpriešindamas G. Hegeliui
Friedrichą Nietzsche'ę. M. Blanchot, kaip ir G. Bataille'us, J. P. Sartre'as, seka G.
Hegeliu ir integruoja jo įžvalgas į savo teorinius apmąstymus. Taip G. Hegelis per M.
Blanchot ir G. Bataille'aus interpretacijas tampa vienu iš prancūzų postklasikinės
filosofijos krikštatėviu.
Tokia iš niekio įveikos kylanti literatūra ir
lieka, anot M. Blanchot, tiktai rašytojo veiksmu, jo literatūriniu žaidimu, nieko
nepasakančiu nei apie tiesą, nei apie moralę. Rašytojas apgaudinėja save, –
rašydamas jis bando įveikti niekį, bet kai tik kūrinys tokiu būdu yra sukuriamas, jis
pats yra pasmerktas išnykti. O jeigu nesukuriamas? Tuomet dar
geriau, tvirtina M. Blanchot: „Tyla ir nebūtis ir yra literatūros esmė, „daiktas
savaime“ (la Chose meme)3.
M. Blanchot eina dar toliau ir teigia, kad žodis
naikina daiktą. Todėl, kai kas nors kalba savo vardu, per jį kalba mirtis, nes
žodžiai sukuria distanciją ir su daiktais, ir su kalbančiuoju žmogumi. „Įvardydamas save, aš tarsi giedu sau laidotuvių giesmę: aš
išsiskiriu pats su savimi, manyje daugiau nebėra manęs, nei mano realybės, aš esu tik
objektyvus beasmenis mano vardo buvimas, kuris pranoksta mane ir kurio sustingęs
nejudrumas tarnauja man antkapiu, pakibusiu virš tuštumos“4.
Ar tik šiame literatūros negatyvume neslypi ir jos gelbstinti galia? Ta, kurios ieškojo
F. Kafka? M. Blanchot rašytojo fenomene įžvelgia kažką daugiau nei rašytoją: „gyvasis
Kafka“ jo interpretacijoje persveria „rašantįjį Kafką“. „Gali
būti, kad tokios knygos kaip „Procesas“ ar „Pilis“ keistos todėl, kad jos
nuolatos mums nurodo kažkokią neliteratūrinę tiesą“5.
M. Blanchot, interpretuodamas F. Kafką, remiasi
daugiausia jo dienoraščiais ir juos išleidusio draugo Maxo Brodo komentarais. Galima
pažymėti, kaip keistai klostosi F. Kafkos šlovė – juk jis norėjęs sunaikinti savo
literatūrinius kūrinius, tačiau galiausiai net jo užrašai sau – dienoraščiai –
tampa neatskiriama, kone svarbiausia jo fenomeno dalimi. Slaptumo ilgesys išvirsta vieša
paslaptimi. Ta paslaptis nuolatos komentuojama. Paskaitę šiuos dienoraščius jų
komentatoriai turi daug ką pasakyti apie F. Kafką kaip apie žmogų. Pavyzdžiui, prancūzų filosofijos kritikas Pierre'as Klossowskis rašo: „Kafkos
dienoraštis, tai dienoraštis ligonio, trokštančio pasveikti. Jis trokšta sveikatos…
Vadinasi, jis tiki sveikata“6. M. Blanchot nurodo tokio F.
Kafkos skaitymo dviprasmybę, bandant paslaptį ir išlaikyti, ir pateikti jos sprendimą.
Visa F. Kafkos kūryba, jo manymu, tėra fragmentas, kurį skaityti labai sunku, nes juose
prasmės ieškojimas sutampa su jos nebuvimo atskleidimu. F. Kafkos sukurta visata yra ir
uždara, ir tuo pat metu – begalinė. Tai – neįstatymiškumo ir kaltės persmelkta
visata. Bet kaip tik toks, be prasmės ir be vilties F. Kafkos sukurtas pasaulis, nurodo
mirusiojo Dievo galią ir vietą.
M. Blanchot toliau rutulioja iš G. Hegelio tekstų
ataidėjusią mintį, kad Dievo mirties negalimybė liudijanti mirties negalimybę
apskritai. Iš čia, jo nuomone, kyla ir visų F. Kafkos personažų dviprasmiškumas. Net
mažiausi jų gestai persmelkti dviguba dviprasmybe. M. Blanchot
juos vadina mirusiaisiais, beviltiškai ieškančiais savo mirimo pabaigos7.
M. Blanchot pamatine žmogiškojo nerimo priežastimi laiko ne tik nebūties idėją, o
baimę, kad pačios nebūties nėra, kad tai, kas mums atrodo nebūtimi, gali taip pat
pasirodyti esanti būtis. Mes tikimės gyventi, bet bandome išsigelbėti mirtimi. Mirtis
valdo mus, bet ji gąsdina mus savo negalimybe. Neužbaigtas egzistavimas, iš kurio
neįmanoma išeiti – tai absoliutus neapibrėžtumas. Mes jame esame uždaryti ir
beviltiškai ieškome išėjimo, desperatiškai bandydami už kažko užsikabinti. Šios
M. Blanchot įžvalgos kažką sako ir apie žmogiškąją situaciją apskritai, ir apie
F. Kafkos kūrybos pamatinę potemę, ir apie patį F. Kafką kaip užtekstinę realybę.
F. Kafka, kaip jį interpretuoja M. Blanchot, ne
rašė, ne kūrė literatūrą kaip literatūrą, o gelbėjosi literatūra. Visa tai, kas
nebuvo literatūra, jam kėlė neviltį. F. Kafkos dienoraščiuose, M. Blanchot šiai
savo įžvalgai pagrįsti suranda nemažai paties rašytojo paliudijimų. Kai ant jo
pečių savo rūpesčius užvertė tėvas ir jis numatė, kad penkiolika dienų negalės
rašyti, F. Kafka ėmęs galvoti apie savižudybę. Nes F. Kafka gyvenęs tik tada, kai
rašė. Tik rašant jo monotoniškas, vienišas viengungio gyvenimas jo paties akyse
turėdavo prasmės. F. Kafka savo pavyzdžiu parodęs, kad rašytojas pats sau sukuria „dvasinę
galimybę gyventi“, – jo kūryba kiekvienu žodžiu yra sukibusi su jo gyvenimu,
rašydamas jis kuria pats save. Taip vienatvės ir kalbos galios
rašytoją veda prie šio pasaulio ribos, prie „žmogiškumo ribos“8.
Literatūra skausmą paverčia objektu. M. Blanchot pakartoja šią paties F. Kafkos
konstatuotą literatūros galią. Literatūra ne išreiškia skausmą, bet priverčia jį
egzistuoti kitame matmenyje, suteikia jam materialumo, kuris skiriasi nuo kūniškojo, –
žodinio materialumo. Bet pasakymas „man bloga“ kaip skausmo išraiška, anot M.
Blanchot, tampa nelaime tik supynus jį su kalbos pasauliu, kuriame šis jausmas įgyja
formą, į kurį panirdamas užsimiršta ir taip įsiamžina. M. Blanchot atkreipia
dėmesį, kad rašytojas, nustatydamas distanciją tarp savęs ir teksto, keistai savęs
išsižada. Viena vertus, jis, rašydamas „Procesą“, „Nuosprendį“ ar „Metamorfozę“,
pasakoja apie būtybes, kurių istorija priklauso tik jiems patiems. Tačiau, kita vertus,
jis kuria pasakojimą ir savo paties istorijoje, kuri priklauso tik jam pačiam. „Viskas vyksta taip, kad, lyg tai toldamas pats nuo savęs, jis tampa
vis labiau esančiu. Literatūra rašančiojo viduje nustato tam tikrą distanciją,
tarpą (iš esmės fiktyvų), be kurio jis nieko negalėtų išreikšti. Ši distancija
didėja stiprėjant autoriaus dalyvavimui savo paties pasakojime“9.
Taip „aš“ tampa „jis“, ir M. Blanchot tai vadina neutralaus pasakotojo
atsiradimu. Poezija, teigia M. Blanchot, yra išsilaisvinimas, bet toks išsilaisvinimas,
kuris reiškia, kad daugiau nėra kam išsilaisvinti, kad rašantysis tampa dalimi kažko
kito ir negali tame kažkame savęs surasti. Todėl, anot M. Blanchot, dauguma F. Kafkos
apsakymų yra mitai, svetimi realybei prasimanymai. Distancija atsirandanti dėl
negalimybės atpažinti save tame, ką jis sukūrė. Kad išsakytų savo paties
literatūros negalimybės hipotezę, M. Blanchot pasitelkia F. Kafkos pavyzdį. Kalba, jo
nuomone, yra galima tik todėl, kad ji siekia tapti negalima. Pasakytas žodis, ištarta
frazė šaukiasi kitos frazės. Sustoti darosi nebeįmanoma ne tik ties fraze, bet ir ties
visu romanu. Kalba negalinti egzistuoti tik per tylą, nes tyla – tik viena iš jos
raiškos būdų, todėl šis prieštaravimas stumia vis tolyn, įtraukdamas vis daugiau ir
daugiau žodžių. Žodžiai patys turėtų susinaikinti. Tyla taip pat nesanti
išsigelbėjimas. „Kalbos žiaurumas yra tas, kad ji nuolatos
užsimena apie savo mirtį, visada likdama negebanti numirti“10.
Bet ar šis kalbos žiaurumas nereiškia ir jos gelbstinčio pobūdžio? Ar galima
literatūra kaip išsigelbėjimas? Galbūt literatūra gelbsti tuo, kad, įsitraukęs į
šį literatūros negalimybės žaidimą, rašantysis kvestionuoja savo paties
egzistencijos pamatus. Rašyti – tai rizikuoti savo paties egzistencija, užbaigia M.
Blanchot skyrių „Kafka ir literatūra“. Tačiau, kita vertus, nepaisant nieko,
rašantysis pačiu rašymu įrodo ne tik literatūros negalimybę, ne tik griuvimą ir
suirimą, bet ir amžinumą bei gėrį. Ši rašymo dviprasmybė įtraukia ir gelbsti.
Ypač tuos, kurie rašo iš nevilties. Taip, kaip rašė F. Kafka. Jo poreikiui kurti M.
Blanchot paskiria atskirą skyrių.
Kodėl F. Kafka negebėjo vesti? Klausimas,
kažkodėl svarbus ir M. Blanchot. F. Kafkos „Laiškas tėvui“ tarsi turėtų
nurodyti, kad rašytojas vengęs santuokos, kaip tėvo – galingo šeimos žmogaus –
užimtos teritorijos. G. Deleuze'as su F. Guattari'u vėliau pasakys: tai šizoidinis F.
Kafkos judesys, teritorijos pakeitimas. Tėvas edipizuojamas iki galingiausios, visą
pasaulio žemėlapį užgožiančios figūros. Rašytojas jautęsis niekada negebėsiąs
būti toks tvirtas sutuoktinis kaip kad buvęs jo tėvas. F. Kafka, pasirodo, labai
gerbęs vedybas. „Vesti, sukurti šeimą, priimti visus vaikus,
kuriems bus lemta gimti, juos išlaikyti ir net šiek tiek pavėdėti per šį nesaugų
pasaulį, – tatai, mano įsitikinimu, yra didžiausias dalykas, kuris žmogui apskritai
gali pasisekti“11. F. Kafka šiuo požiūriu mąsto kaip Søreno
Kierkegaard'o teisėjas – etinės stadijos patikimiausias atstovas. Du reikšmingiausi
už teksto atsiveriančios realybės ženklai filosofijoje ir literatūroje – F. Kafkos
ir S. Kierkegaard'o nesėkmingi vedybų projektai. Būtent projektai, nes niekas pernelyg
nesigilina, kodėl šeimos nemėgino kurti, tarkime, koks René Descartes'as, Benedictas
Spinoza, Davidas Hume'as ar Immanuelis Kantas. Jie tiesiog pasirinko viengungišką
gyvenimo būdą. F. Kafkos ir S. Kierkegaard'o atveju simboliškas tampa pats vedybinio
gyvenimo ilgesys. Ženkliškomis tampa nutrauktos sužadėtuvės. F. Kafka sugebėjo su
viena iš sužadėtinių jas nutraukti net du sykius. S. Kierkegaard'as irgi būtų
galėjęs padaryti tą patį. Jau nutraukęs sužadėtuves su Regina ir išvykęs į
Berlyną klausytis paskaitų, jis pradėjo rašyti „Pasikartojimą“, keldamas
klausimą: „Ar galima pakartoti nelaimingą meilę taip, kad ji baigtųsi laimingai?“
Ir pamažu Reginą ėmė ruošti galimą jų santykį pakartoti. Iki kitų sužadėtuvių
nutraukimo? Regina tuo metu apdairiai ištekėjo už savo mokytojo. Prieš
mirtį pastoriui S. Kierkegaard'as pasakė: „Aš turėjau dyglį kūne, todėl
nevedžiau ir negalėjau užimti oficialaus posto. Aš galėjau gauti viską, ko norėjau,
tačiau tapau išimtimi“12.
Vedybų projektų nuolatinę
nesėkmę pats F. Kafka „Laiške tėvui“ vertina kaip skaudžiausią ir
reikšmingiausią savo patyrimą: „Drįstu tvirtinti, kad per visą tavo gyvenimą nieko
nėra nutikę, kas Tau būtų taip reikšminga, kaip man – tie vedybiniai mėginimai“13. Kodėl F. Kafkai nepavyko gyvenime realizuoti to, ko jis
labiausiai troško? M. Blanchot atsakymas: labiau negu vesti F. Kafka troško rašyti. Jis
pasirinko vienatvę, nes tik ji leido atsidėti literatūrai. Vedybos niekada nesudarytų
sąlygų jam pasilikti vienam. Tik vienatvė atveria kelią į rašymo erdvę.
Į viršų
Gilles Deleuze'as, Fellixas Guattari's: Kafka
kaip rašymo mašina
Knygą „Kafka: link mažosios literatūros“ G.
Deleuze'as ir F. Guattari's išleido 1975-aisiais. „Nuo Marcelio Prousto ir ženklų“
(1964) pasirodymo jau buvo praėję daugiau kaip dešimtmetis. 1972 m. pasirodė G.
Deleuze'o ir F. Guattari'o pirmoji „Kapitalizmas ir šizofrenija“ knyga – „Anti-Edipas“.
Joje autoriai klasikinei edipinei psichoanalizei priešina savo sukurtą analizės kelią:
šizoanalizę. Šį naują metodą jie pritaikė ir F. Kafkos fenomenui apmąstyti. Kita
vertus, autoriai jau buvo sukūrę naują sąvoką „rizoma“, kuri taip pat tampa
metodologiniu išeities tašku interpretuojant F. Kafkos veikalus. „Kaip
mes galėtume įeiti į F. Kafkos kūrinius?“ – retoriškai klausia jie. Ir atsako:
„Šie kūriniai yra rizoma, urvas“14. Rizomos sąvoką G.
Deleuze'as ir F. Guattari's aptarė knygoje „Rizoma: įvadas“ (1976), vėliau skyrius
tokiu pavadinimu pasirodė antroje „Kapitalizmo ir šizoanalizės“ dalyje „Tūkstantis
plokštumų“ (1980). Autoriai minties struktūrinių modelių kaitai paaiškinti
pasitelkė iš botanikos pasiskolintus įvaizdžius. Vakarų mąstymui būdingą minties
struktūrą G. Deleuze'as ir F. Guattari's palygina su įsišaknijusiu medžiu. Tokia
struktūra esanti hierarchinė, kur lygmenų visuma nustato ir reguliuoja santykius tarp
atskirų jos elementų. Rizoma (šakniavaisis), priešingai, yra nehierarchiška ir
horizontali, ji dauginasi ūgliais, kurių negalima sujungti į vieningą struktūrą.
Rizoma kuria atsišakojimus ir tinklus, kuriuose kiekvienas elementas gali būti susietas
su kitais elementais visiškai atsitiktine, nereguliuojama tvarka. F. Kafkos kūrinių
visuma, traktuojama kaip rizoma, praranda bet kokią hierarchinę tvarką ar išbaigtumą.
G. Deleuze'as ir F. Guattari's neklausia, ką reiškia F. Kafkos darbai kaip rizoma, o tik
siekia atsekti jų kaip Kafkos-rašymo mašinos funkcionavimo mechanizmą. „Tai, ką F. Guattari's ir aš vadiname rizoma, yra tos pačios
atviros sistemos atvejis“, – pasakys G. Deleuze'as pokalbyje apie „Tūkstantį
plokštumų“15.
Svarbiausia šio rizominio F. Kafkos rašymo
sudedamąja dalimi šizoanalizės kūrėjai nurodė jo laiškus, kuriuos jie vertina ne
kaip privačią korespondenciją, o kaip mažąjį žanrą. F. Kafkos laiškai esą
rizomiški, nes jie primena voro nuregztus tinklus. Antrąja svarbia sudedamąja Kafkos-rašymo
mašinos dalimi jie laikė jo noveles ir tik paskui, trečiąja – romanus. Šie
autoriai įžvelgė ryškų skirtumą tarp F. Kafkos novelių ir jo romanų. Novelėse
kartojasi virsmo gyvūnu motyvas, o romanuose jo nėra. Jei romane ir iškyla tokio virsmo
būtinybė, kūrinys paprasčiausiai nebaigiamas, nuo jo pabėgama.
F. Kafką ir jo kūrybą autoriai interpretuoja kaip rašymo
mašinos funkcionavimo pavyzdį. Rašytojo amatą kaip rašymo mašinos
įvaizdį autoriai jau buvo panaudoję aptardami M. Prousto kūrybą. Pirmame knygos „Marcelis
Proustas ir ženklai“ variante G. Deleuze'as šios sąvokos dar nevartojo. Po kurio
laiko jis prirašė trečią skyrių ir knygą išleido trumpesniu pavadinimu: „Proustas
ir ženklai“. „Anti-Edipe“ G. Deleuze'as ir F. Guattari's nurodo, kad pačiuose
literatūros kūriniuose galima rasti įvairiausių mašinų tipų. Daugiausia dėmesio
skiriama celibato mašinai, – kaip ji gaminanti intensyvų grynąjį šizofrenišką
patyrimą. Celibato mašina, nors ir nesanti paranojinė,
atskleidžia daug senesnės paranojinės mašinos egzistavimą: „Su jos kankinimais,
tamsiais šešėliais, senuoju Įstatymu“16. F. Kafka,
pasirodo, tokią mašiną sukūręs novelėje „Pataisos darbų kolonija“. Prie šios
idėjos G. Deleuze'as ir F. Guattari's dar porą kartų grįžta „Anti-Edipe“. F. Kafka, atskleisdamas paranojinį-šizoidinį įstatymo pobūdį,
parodė, kaip bausmė parašo nuosprendį ir sukuria taisyklę, kuri ir buvusi pažeista.
Įstatymų leidėjas priartėja prie tirono figūros. Bausmė tampa kerštu17.
„Rašytojas nėra
rašytojas-žmogus, – teigia G. Deleuze'as ir F. Guattari's knygoje „Kafka: link
mažosios literatūros“, – jis yra mašina-žmogus, ir žmogus kaip eksperimentas“18. Kafka-mašina esąs sudarytas iš įvairiausių turinių ir
iki tam tikro lygmens formalizuotų išraiškų. Autoriai savo knygose siekia atskleisti
šios mašinos turinį ir funkcionavimo ypatybes. Dar vienas jų tikslas – ištaisyti
netikslų šios mašinos funkcionavimo supratimą, kokį suformavo psichoanalizė.
G. Deleuze'as ir F. Guattari's knygoje „Anti-Edipas“
oponavo psichoanalitinei pasąmonės – kaip reprezentacijų šaltinio ir kartu
interpretacijos objekto – sampratai. Pasąmonė, jų nuomone, nieko nereprezentuoja,
nesukuria jokių simbolių ar signifikantų, joje nėra jokių užslėptų ar iškreiptų
norų, kuriuos reiktų interpretuoti. Pasąmonė kažką produkuoja, ir tai, ką ji
produkuoja, reikia tik aprašyti. Sapnai iš tiesų yra perpildyti keistais vaizdais,
įvykiais ar žodžiais, žmonės dažnai užsikerta kalbėdami ar rašydami, neurotikai
iš tiesų demonstruoja daugybę keistų simptomų, tačiau šie oneiriniai elementai,
parafrazės ir simptomai, anot G. Deleuze'o ir F. Guattari'o, neturi pasąmoninės
reikšmės. Jie paprasčiausiai tiesiog yra, ir vienintelis svarbus
klausimas – ar šie pasąmonės atverti heterogeniniai santykiai leidžia, ar blokuoja
tolesnius troškimo išsišakojimus19. Troškimas ir
troškimo mašina G. Deleuze'o ir F. Guattari'o eksperimentiniam mąstymui yra svarbesni
dalykai už sąmonės bei pasąmonės distinkciją.
Psichoanalitinei interpretacijai labai parankus F.
Kafkos „Laiškas tėvui“, tapęs literatūros kūriniu. Laiškas struktūriškai skyla
į tris dalis. Pirmoje dalyje F. Kafka žada tėvui atsakysiąs į abiem nerimą keliantį
klausimą: kodėl jis bijosi tėvo. Jis negalįs tėvui to pasakyti žodžiu, bandysiąs
raštu, tačiau suprantąs, kad ir taip bus sunku, nes ir rašant baimė bei jos
padariniai trukdys viską pasakyti iki galo. F. Kafkos sumanymas atrodo brandus ir
konstruktyvus – raštu išsklaidyti artimų žmonių santykius temdančią baimę. Dar daugiau, F. Kafkos tikslas, rodosi, esąs išlaisvinti ir tėvą,
ir save nuo numanomos kaltės dėl šios baimės kilmės: „Tu visai nekaltas dėl
mudviejų susvetimėjimo. Tačiau toks pats nekaltas esu ir aš“20.
Jiedu, pasirodo, buvę skirtingi ir dėl to skirtingumo vienas kitam pavojingi. Antroje
laiško dalyje rašytojas nuodugniai ir labai detaliai išdėsto savo požiūrį į
susvetimėjimo kilmę. Prisimena „nepaprastą siaubą“, kai dar vaikystėje F. Kafka
už verkšlenimą naktį, kad norįs gerti, iš lovos buvo išneštas į gatvę ir ten
paliktas be jokios priežiūros. Tas siaubas stipriai įsirėžęs į atmintį kaip
neigiamas savęs vertinimas: „Vadinasi, esu toks, nieko nevertas“. Aiškėja, kad
antra laiško dalis ima neigti pirmosios intencijas: tėvui atskleidžiami susikaupę
neišsakyti sūnaus kaltinimai. Tėvas buvęs kaltas, nes nesupratęs, kokią galią
sūnui turį jo žodžiai ir nuosprendžiai. Tėvas kaltas, nes būdamas žmogumi, kurio
žodis sūnui reiškė įstatymą, pats nesilaikęs įstatymų, kurių jam liepęs
laikytis. „Taip pasaulis man pasidalijo į tris dalis: vienoje
gyvenau aš, vergas, privaląs laikytis įstatymų, kurie man vienam sugalvoti ir kurių
aš, nė pats nežinodamas kodėl, iki galo laikytis niekaip neįstengiau; antrame, man
labai tolimame, pasaulyje gyvenai Tu, paskendęs valdymo rūpesčiuose, įsakinėdamas ir
vis piktindamasis, kad įsakymai nevykdomi; pagaliau trečiame pasaulyje, neprivalėdami
nei įsakinėti, nei klausyti, laimingai sau gyveno visi kiti žmonės“21.
„Tėvas su nuleista galva – ne tik todėl, kad jis pats yra
kaltas, bet todėl, kad jis priverčia sūnų jaustis kaltu ir niekada nenustoja jo
teisti, – komentuoja G. Deleuze'as ir F. Guattari's. – Viskas yra tėvo kaltė: jeigu
aš turiu seksualinių problemų, jeigu aš nevedžiau, jeigu aš negaliu rašyti, jeigu
aš nuleidžiu galvą viešumoje, jeigu aš privalau sukonstruoti alternatyvų, daug
tuštesnį pasaulį“22. Tačiau G. Deleuze'as ir F.
Guattari's atkreipia dėmesį į F. Kafkos draugo ir leidėjo M. Brodo teiginį, kad F.
Kafka pats žinojęs, jog viskas šiame laiške pramanyta ir kad Edipo kompleksas kažin
ar ką nors galįs paaiškinti.
Tačiau susidomėjimas laišku gimstąs iš tokio
slystančio efekto: F. Kafka judąs nuo neurotinio tipo klasikinio Edipo komplekso, kai
mylimas tėvas yra nekenčiamas, apkaltinamas ir paskelbiamas kaltu, link kur kas
perversiškesnio Edipo, kuris remiasi tėvo nekaltumu ir abiejų – sūnaus ir tėvo –
„sielvartu“. Laišką užbaigia trečia dalis, kuri dar sykį apsuka perspektyvą. Dabar jau sūnus nukreipia numanomą tėvo žvilgsnį į save ir kalba
jo vardu, pats save teisdamas už šį parašytą laišką: „Tu įrodei tris dalykus:
pirma, kad esi nekaltas, antra, kad aš esu kaltas, ir trečia, kad, būdamas neapsakomai
didžiadvasis, esi pasiryžęs ne tik man viską atleisti, bet ir – o tai sykiu ir
daugiau, ir mažiau – įrodyti, ir net pats patikėti, jog aš, nors tai ir
prieštarauja teisybei, irgi esu nekaltas“23. G. Deleuze'o
ir F. Guattari'o nuomone, šis posūkis nepaprastai išdidina tėvo įvaizdį – iki
komiško absurdiškumo ribos. Tėvo figūra imama projektuoti geografiniame, istoriniame
ir politiniame pasaulio žemėlapyje. Visa visata tampa edipizuota. F.
Kafka rašo: „Kartais įsivaizduoju išskleistą pasaulio žemėlapį ir Tave,
išsitiesusį įstrižai jo. Ir rodosi man tuomet, kad savo gyvenimui galiu rinktis tik
tas vietas, kurių Tu arba nesi uždengęs, arba kurios Tau nepasiekiamos“24.
Tai jau nebe klausimas, komentuoja G. Deleuze'as ir F. Guattari's, kaip išsilaisvinti nuo
tėvo (Edipo problema), bet kaip rasti kelią, kur tėvas jo negalėtų pasiekti. Bendras
tėvo ir sūnaus nekaltumas, autorių nuomone, grindžia ir paklusimo bendrajai
dominuojančiai tvarkai būtinybę. Tėvas verčia sūnų paklusti tokiai tvarkai, nes jis
ir pats jai paklūstąs. Tėvo tvarka – tai žydų, emigravusių iš kaimo į
didžiuosius miestus, tokius kaip Praha, pasaulis. „Trumpai
tariant, – daro išvadą G. Deleuze'as ir F. Guattari's, – tai ne Edipas sukelia
neurozę; tai neurozė – troškimas, kuris jau yra paklusnus ir ieškąs, kaip
komunikuoti savo paties paklusnumą, – sukuria Edipą“25.
F. Kafkos laiške sukurtas Edipas tampa deteritorizuotas, t. y. pakeitęs teritoriją. Iš
siauro šeimos pasaulio trikampio (tėvas, sūnus, motina), kuriuo buvo grįsta klasikinė
psichoanalizė, jis persikelia į platesnį pasaulį. Šis trikampis pasaulyje įgauna
įvairias kitas kombinacijas: pvz., tėvas – jo samdyti darbininkai – sūnus, aptartas
tame pačiame laiške. Triada F. Kafkos kūryboje susidėlioja ir be tėvo figūros, pvz.,
dėdė-teisininkas-Blokas romane „Procesas“. Triada gali įgauti ir geopolitinį
aspektą: vokiečiai–čekai–žydai. Šis teritoriją pakeitęs troškimas liudija
norą pabėgti jau ne nuo tėvo, o nuo priespaudos apskritai. G. Deleuze'as ir F.
Guattari's įžvelgia politinių-socialinių šio teritoriją pakeitusio troškimo
aspektų. Didžiausia tėvo kaltė, pasirodo, yra ta, kad jis išdavęs iš kaimo kilusių
Čekijos žydų šaknis. G. Deleuze'as ir F. Guattari's F. Kafkos fenomenui interpretuoti
sukuria naują terminą – „mažumų literatūra“. Viena vertus, F. Kafka, kaip
Prahos žydas, buvo priverstas rašyti vokiškai. Šis rašymas nustatė distanciją su
paprastų čekų teritoriškumu. F. Kafka, nebūdamas nei vokietis, nei čekas, buvo
atsidūręs pavergtoje mažumoje, kalbančioje dirbtine popierine kalba. Vokiečių kalbą
Prahoje G. Deleuze'as ir F. Guattari's pavadino deteritorizuota kalba, kuri tenkinanti
keistus mažos žmonių grupės interesus. Jie mažumų literatūros sąvokai suteikia ir
politinį, ir kolektyvinį aspektą, kurie panaikina siaurą, šeima ribotą
psichoanalitinį Edipo intrigos pobūdį. Tokioje literatūroje, anot G. Deleuze'o ir F.
Guattari'o, kiekviena autoriaus individuali ištara sudaro bendrą veiksmą ir sukuria
aktyvų solidarumą. Toks mažumų rašytojas turi galimybę išreikšti kitokią sąmonę
ir kitokį jautrumą. Prahos žydai buvo linkę į archetipais grįstą simbolinį
grįžimą į savo teritoriją (reteritorizaciją), pvz., kabalizmą ir alchemiją, kurio
politiniai padariniai virto sionizmu. F. Kafka išradęs kitokį kelią – ne
įsitvirtinimą teritorijoje (reteritorizacija), o jos pakeitimą (deteritorizacija).
Rašydamas nuskurdinta vokiečių kalba, jis ypač ieškojo materialiai ekspresyvios
išraiškos. Tas pats nutikę ir su Jamesu Joyce'u bei Samueliu Beckettu. F. Kafka
išradęs būdą, kaip tapti svetimšaliu savo paties kalboje. Jis sąmoningai nužudęs
visas metaforas ir simboliką. Jas pakeitė blaivumu ir perdėtu realizmu. Vietoj
metaforos pasirinkęs metamorfozę, kuri yra priešinga metaforai, F. Kafka išradęs savo
paties kalbą, nužyminčią pabėgimo kelius. G. Deleuze'as ir F. Guattari's,
eksperimentuodami su F. Kafkos kaip rašymo mašinos interpretacija, siekė atsekti
šias galimas pabėgimo trajektorijas.
Savo laiškuose kaip rizominiame tinkle F. Kafka
siekė deteritorizuoti meilę. G. Deleuze'as ir F. Guattari's F. Kafką – laiškų
autorių – palygina su Drakula: jam reikia gyvenimo ir meilės kraujo tam, kad galėtų
rašyti. Šį kraują rašytojas sunkęs iš savo meilės laiškų. Bet labiausiai
pasaulyje jis bijojęs dviejų dalykų: santuokos ir šeimos. Jam nereikėjo
moters-mūzos, darbų įkvėpėjos. Jam nereikėjo moters-motinos,
saugančios jį nuo negandų. Laiškuose kaip rašytinėje meilės imitacijoje jis
ieškojęs „fizinės jėgos, kuri įgalintų jį rašyti“26.
Laiškai Felicijai, kurią jis sutiko tik kartą, yra perpildyti F. Kafkos susikurta
neįmanomybe jiems susitikti. „Laiškų srautas pakeičia matymą, atvykimą.“ F.
Kafka priverčia ją duoti pažadą – rašyti jam per dieną net du kartus. Tai Fausto
temą primenanti sutartis su velniu, konstatuoja G. Deleuze'as ir F. Guattari's. „Laiškas
tėvui“ gali būti laikomas Edipo egzorcizmu, o laiškai Felicijai tampa santuokinio
gyvenimo egzorcizmu. Kovą su likimu rašytojas pakeičia kliūčių santuokai kūrimu.
Tačiau šis egzorcizmas, anot G. Deleuze'o ir F. Guattari'o, panaikina kaltės klausimą.
Klausimai – ar aš myliu savo tėvą? ar galiu vesti? – netenka kaltės priemaišos.
Jie įgyja „demoniškos nekaltybės“ aspektą ir tampa neatskiriama F. Kafkos, kaip rašymo
mašinos, dalimi. Tokio demoniško sandėrio pavojus, tvirtina G. Deleuze'as ir F.
Guattari's, yra jau ne kaltė, bet spąstai, glūdintys pačioje rizomoje, uždarantys
visus pabėgimus, užblokuojantys urvą. Dominuojanti F. Kafkos
laiškų emocija, teigia Ronaldas Bogue, sekdamas G. Deleuze'o ir F. Guattari'o
interpretacija, yra ne kaltė, o baimė. Tai baimė, kylanti iš galimybės įstrigti savo
paties rašymo mašinoje, baimė, kad tai, ką jis kūrė tiktai laiškuose, gali kada
nors tapti realybe ir jis turės paklusti savo šeimos ir Felicijos teismui27.
Tada ir kaltė, ir demoniška nekaltybė tampa lygiai nebesvarbios. Pavojus kyla ne iš
kaltės kaip neurozės būklės, bet iš Teismo kaip teisiančios kaltės. F. Kafkos
romanai „Procesas“ ir „Pilis“, ant G. Deleuze'o ir F. Guattari'o, yra nuosekli jo
„Laiško tėvui“ ir laiškų Felicijai pasekmė.
F. Kafkos noveles G. Deleuze'as ir F. Guattari's
interpretuoja kaip galimo pabėgimo trajektoriją. Pabėgama metamorfozės keliu, t. y.
tampant gyvūnu. „Demoniškų jėgų“ nežmogiškumui galima atsakyti tampant gyvūnu.
Užuot nulenktum galvą ir liktum biurokratu, teisėju ar teisiamuoju, gali iš situacijos
pabėgti tapdamas, pavyzdžiui, kad ir vabalu. Galima tapti bite, šunimi, beždžione. G.
Deleuze'as ir F. Guattari's šio F. Kafkos sumanyto eksperimento nesieja nei su
mitologija, nei su archetipais. Tas tapsmas, anot jų, atveriąs naujus lygmenis, naujas
išlaisvintas intensyvumo zonas, kur turinys išsilaisvina iš savo formų ir iš
išraiškų, taip pat ir nuo signifikanto, kuris juos formalizavo. Lieka tik judėjimai ir
vibracijos, ir slenksčiai. Gyvūnai yra atskiriami pagal šiuos slenksčius ir
požeminius rizomos tunelius. „Gregoras tapo tarakonu ne
norėdamas pabėgti nuo savo tėvo, bet kad rastų išsigelbėjimą ten, kur jo tėvas
nežinotų, kaip išsigelbėjimą rasti, kad pabėgtų nuo direktoriaus, nuo verslo ir
biurokratų“28.
„Tu parazituoji mano sąskaita net ir pačiu šiuo
laišku“, – šiame įsivaizduojamame, bet ne realiame dialoge sako Kafka-tėvas savo
adresatui Kafkai-sūnui. Tarakonu pavirtęs sūnus F. Kafkos apsakyme „Metamorfozė“
niekada nebegalės kaltinti tėvo nei raštu, nei žodžiu. Jis apskritai yra praradęs
žmogišką balsą. Galiausiai „Laiškas tėvui“ baigiamas
sūnaus numanomu atsakymu į numanomą tėvo priekaištą, pažymint, kad laiškas
pasiekęs tikslą, nes „pasiektas toks priartėjimas prie tiesos, kad jis gali mudviem
abiem leisti šiek tiek nusiraminti, ir gyvenimą, ir mirtį palengvinti“29.
Gal tai yra F. Kafkos sukurta egzistencinė terapija rašto forma, kuri, sukurdama ligą,
kartu ją ir gydo. Nes juk F. Kafkos „Laiškas tėvui“ iš tiesų nėra tikras
laiškas. Tai – fikcija, kūryba, grožinė literatūra.
Į viršų
Jacques Derrida: įstatymas ir literatūra
J. Derrida pasirėmė vienu F. Kafkos tekstu „Prieš
įstatymą“, kuris kaip didaktinė alegorija buvo įtrauktas į romaną „Procesas“.
Romane pasakojama istorija apie sodietį, kuris, atėjęs prie Įstatymo vartų, prašo
durininko jį įleisti. Durininkas sako, dabar negalįs jo įleisti, tačiau netvirtina,
jog neįleis apskritai. Sodietis klausia, ar galės ateiti vėliau, jei negalima įeiti
dabar. Durininkas jam atsako „galbūt“. Ir vėl akcentuoja: „tiktai ne dabar“.
Sodietis nemaištauja ir nesipriešina. Įstatymo vartai neuždaryti – jie atviri. Jis
išdrįsta pro juos tik žvilgtelėti. Tačiau žingsnio nežengia. Durininkas akina jį,
kad galbūt jis ir galįs įeiti, nepaisydamas jo draudimo. Tačiau ten prieš kiekvienas
naujas duris jo laukia dar galingesnis ir baisesnis durininkas, į kuriuos jis net pats
nedrįstąs žvilgtelėti. Tokių sunkumų sodietis nesitikėjo. Tačiau jų įveikti
nesiryžta. Durininkas duoda jam suolelį ir sodietis atsisėdęs ima laukti. Jis sėdi
čia dienų dienas, metų metus. Prieš mirtį išdrįsta durininko paklausti: „Juk visi
veržiasi į Įstatymą, tai kodėl per tokią daugybę metų niekas neatėjo paprašyti
įleidžiamas?“ Jau vos gyvam sodiečiui durininkas surėkia į
ausį: „Niekas daugiau negalėjo būti pro čia įleistas, nes šie vartai tau vienam
buvo skirti. Dabar nueisiu ir juos užrakinsiu“30.
Kas sustabdė sodietį? Kodėl jis nežengė pro
vartus? Ko jis bijojo? Juk durininkas jam negrasino ir nelaikė jėga. Galbūt –
nežinomybė? Pirmasis durininkas jau buvo pažįstamas. Jie bendravo, netgi supratingai.
Kartkartėm sodietis jam duodavęs kyšius. Šis paimdavo sakydamas, jog ima tik todėl,
kad šis nemanytų, jog kažko nepadaręs. Sodietis pažinojo visas durininko blusas, o
kitus durininkus, kurių nebuvo matęs, o tik girdėjęs, jis net pamiršo. Ką jis būtų
radęs, jei būtų išdrįsęs pažeisti draudimą ir žengti pro atviras duris? O jei
būtų žengęs ir neklausęs durininko leidimo, ar šis būtų bandęs jį sulaikyti? Kas
gali mus sulaikyti nuo žingsnio pro mums skirtus vartus? Nežinojimas, jog tai mūsų
vartai? Nežinomybės baimė? Nenoras žengti? Mano galva, sodiečio gyvenimas buvo
užpildytas laukimu. Jis nejuto savyje nei šleikštulio, nei absurdo, nei tuštumos
jausmo, su kuriuo galynėjasi J. P. Sartre'o, Eugene Ionesco ar A. Camus herojai. Kodėl
jo gyvenimas atrodo beviltiškai nenusisekęs, o jis pats – apgailėtinas? Todėl, kad
tuščiai viliasi. Jei sodietis būtų sėdėjęs prie Įstatymo vartų net ir
neturėdamas vilties – jis jau būtų nebe F. Kafkos, o A. Camus herojus.
Tačiau J. Derrida šią F. Kafkos ištrauką
perskaito ne egzistencialisto, o dekonstrukcionisto požiūriu. Jis įžvelgia joje
paralelių su jo paties išrasta sąvoka différance. Kita vertus, iš šios
ištraukos jis sugeba išvesti įdomią paralelę tarp įstatymo ir literatūros gimimo ir
netgi parodyti literatūros išskirtinumą, – literatūra negali būti prilyginama nei
filosofiniam, nei moksliniam, nei kuriam kitam informaciją perteikiančiam tekstui. Įsidėmėtini kai kurie autobiografiniai šio paties J. Derrida teksto
atsiradimo aspektai. Teksto pabaigoje jis klausytoją31 ir
skaitytoją informuoja, kaip jam pačiam teko atsidurti būklėje „prieš įstatymą“.
Labai ryškus įvykis J. Derrida biografijoje ir autobiografijoje (jis įvairiose savo
tekstų vietose nuolatos prie to sugrįžta) buvo jo išvyka į Prahą Jano Huso draugijos
kvietimu. J. Derrida įsijungė į Vakarų filosofų pagalbos čekų
intelektualams, norintiems studijuoti filosofiją, misiją32.
Jam inkriminavo narkotikų gabenimą, kurie buvo slapta įdėti į jo kišenę. Oro uoste
filosofą suėmė. Rašydamas apie F. Kafkos parabolę „Prieš įstatymą“ J. Derrida
prisimena, kaip tardymo metu jis pasakęs, kad atvyko į Prahą taip, kad galėtų sekti
F. Kafkos pėdsakais. Tardytojai jo paklausę, ar profesorius, su kuriuo jis turėjęs
susitikti, yra „kafkologas“? Tada oficialiai paskirtas advokatas jam taręs: „Jūs
turite jaustis, kad gyvenate F. Kafkos apsakyme“, o atsisveikinant pridūręs: „Nepriimkite
to, kas vyksta, pernelyg tragiškai, išgyvenkite tai kaip literatūrinį patyrimą“. Išgyventi suėmimą kaip literatūrinį patyrimą J. Derrida nebuvo
labai sunku, nes kai savo tardytojams jis pareiškė, jog niekada nematė tų narkotikų
iki tol, kol muitininkai jų neištraukė jam iš kišenės, tardytojas atrėžė: „Taip
sako visi narkotikų gabentojai“33. Čia pat J. Derrida
pacituoja „Proceso“ veikėjo K. pokalbį su kalėjimo kapelionu. „Bet
aš nekaltas, – pasakė K. – Tai klaida. Kaip žmogus apskritai gali būti kaltas? Juk
visi mes tik žmonės, visi kaip vienas“. – „Teisybė, – tarė kunigas. –
Tačiau taip visada kalba kaltieji“34.
J. Derrida tekste „Prieš įstatymą“ (tokiu pat
pavadinimu kaip F. Kafkos parabolė) įstatymo kaip fenomeno sąvokos dekonstrukcijai
pasitelkė ne tik minėtą F. Kafkos kūrinį. Jis bando kurti paraleles su I. Kanto „Praktinio
proto kritikos“ įstatymo samprata ir su moralės kaip įstatymo genezės analize S.
Freudo veikale „Totemas ir Tabu“. Ši F. Kafkos, I. Kanto ir S. Freudo paralelė iš
tiesų įdomi, bet ji, anot paties J. Derrida, veda tolyn nuo literatūros. O kaip tik
prie jos, pradėjęs F. Kafkos romano ištraukos skaitymą, J. Derrida ir bando
priartėti. Jis atkreipia dėmesį į durų saugotojo draudimą, kuris iš esmės
nereiškia draudimo, o tėra tik veiksmo atidėjimas laike. Durininkas nesako „negalima“,
jis sako „tiktai ne dabar“. Todėl, anot J. Derrida, šis įstatymo draudimas nėra
imperatyvus apribojimas, tai – différance. Pasakęs sodiečiui vėliau,
durininkas toliau jį akina, kad jei šis taip norįs, tegul pamėginąs įeiti vidun
nepaisydamas jo draudimo. Jis leidžia sodiečiui pasidairyti pro duris, kurios paliekamos
neuždarytos. Tos atviros durys žymi ribą, kuri nesanti jokia išorinė kliūtis ar
barjeras. Ribą, teigia J. Derrida, sukuria ne išorinės fizinės aplinkybės, bet
durininko diskursas. Jis nėra įsakmus, bet paveikus – dėl jo sodietis pats priverčia
save neperžengti vartų. Jis leidžia įstatymui jo neprisileisti. Įstatymas reiškia ne
tik draudimą, bet ir tai, kad jis pats yra uždrausta erdvė. Prie įstatymo neįmanoma
priartėti, nebent prie jo saugotojų, t. y. prie durininko. Atsidūręs prieš įstatymą
žmogus (sodietis) įgauna laisvę apsispręsti. Tačiau, būdamas prieš įstatymą ir
negalėdamas į jį įeiti, jis kartu lieka už įstatymo. Jis nėra nei po
įstatymu, nei pačiame įstatyme. Jis pats nusprendžia palaukti, nors durininkas
užsimena, kad laukimas gali būti begalinis. Ir už šio durininko dar laukia begalybė
kitų. „Ten prieš kiekvieną menę stovi durininkai, vienas
galingesnis už kitą. Net aš nedrįstu pažvelgti jau į trečią iš jų“35, – sodiečiui sako durininkas. Bet jis nepaaiškina, kiek
tų menių iš viso yra. J. Derrida čia įžvelgia išėjimą į begalybę. Tikriausiai
durininkai yra nesuskaičiuojami ir progresyvine tvarka vis galingesni ir labiau
draudžiantys, apdovanoti vis didesne atidėjimo galia. „Jų galia
yra différance, nepabaigiamas différance, kadangi jis trunka dienų dienas
ir metų metus; iš tiesų – iki pat žmogaus gyvenimo pabaigos. Différance iki
mirties ir mirčiai, be pabaigos dėl pačios pabaigos. Įstatymo diskursas, kaip jį
reprezentuoja durininkas, nepasako „ne“, bet pasako „dar ne“ – iki begalybės“36, – rašo J. Derrida.
Kaip tik prie différance esmės, anot J.
Derrida, neprivalome ir nepajėgiame priartėti. Différance (t. y. skirtis) negali
būti kaip nors prezentuota, reprezentuota ar kaip kitaip persmelkta. J.
Derrida tai pavadina įstatymų įstatymu ir sugrįžta prie mėgstamos paslapties temos:
„Paslaptis yra niekas – ir tai yra paslaptis, kurią reikia labai gerai saugoti,
niekas, ką galima prezentuoti ar reprezentuoti, bet šis niekas gerai turi būti saugomas“37. J. Derrida pabrėžia dar vieną su I. Kanto įstatymo
samprata susijusį šio epizodo aspektą. Nieko nedrausdamas durininkas saugo ne visas, o
tik šias – vienas duris. I. Kantas manęs, kad įstatymas visada nurodo universalumą. „Tai visada idioma, ir tai yra Kanto minties ištobulinimas“38. Sodietis, galime numanyti, mąsto panašiai kaip
kantininkas. „Tokių sunkumų sodietis nesitikėjo, juk įstatymas
turi būti prieinamas kiekvienam ir bet kuriuo metu“39, –
rašo F. Kafka. Tačiau kaip tik paskutinė durininko frazė sodiečiui atveria tiesą,
priešingą I. Kanto nurodytam įstatymo universalumui. Tai buvusios vien sodiečiui
skirtos durys. „Šitos durys skirtos tik tau, dich, toi –
durys, kurios yra unikalios ir specialiai skirtos ir nulemtos tau (nur fur dicht
bestimmt)“40.
Ši išvada labai artima paties J. Derrida
singuliarumo ir unikalumo koncepcijai. Įsimintinas vienas paskutinių J. Derrida interviu
prancūzų literatūriniam žurnalui „Magazine littéraire“. Kiekvienas jo numeris
paprastai būna teminis: pasirenkamas vienas autorius ar problema. 2004 m. rugsėjo
numeris skiriamas psichine liga sirgusiam prancūzų teatralui ir rašytojui A. Artaud. Jo
beprotybės fenomenu domėjosi ne vienas prancūzų postfilosofas. Apie jį rašė M.
Blanchot, G. Deleuze'as. Rašė taip pat ir J. Derrida. Paklaustas kodėl, atsakė, kad
jautė šiam didžiulę simpatiją. Jautė tapatumo projekciją. Suvokęs jo kančią,
kuri kyla iš begalinės aistros rašyti ir negebėjimo nieko pasakyti. Pats J. Derrida
nuo paauglystės jautęs begalinę aistrą rašyti, kurią iki trisdešimt dvejų metų
lydėjo nuolatinis žinojimas, kad ir ką jis parašytų, visas rašymas primins tik tai,
kas jau buvo kažkada pasakyta. „Ir dar dabar, – prisipažįsta J. Derrida, – prieš
kiekvieną tekstą, kurį rašau, mutatis mutandis, atsiranda ta pati tuštuma, ta
pati neviltis, tas pats bejėgiškumo jausmas.“ Paklaustas, kodėl jis niekada nelygina
F. Nietzsche's ir A. Artaud, nors juos lyginti kaip du išprotėjusius genijus yra
įprasta, J. Derrida atsakė, kad individo idiosinkrazija yra toks unikalus reiškinys,
kad F. Nietzsche's, A. Artaud, Friedricho Hölderlino, Gérard'o de Nervalio beprotybės
yra absoliučiai skirtingos ir nelygintinos. Kaip nelygintina yra ir kiekvieno asmens
genealogija, jo praeitis, jo parašyti tekstai. Kiekvienas atvejis yra unikalus, kiekviena
beprotybė tokia pat unikali, kaip ir kiekviena mirtis.
Durininkas, prieš pat sodiečiui numirštant, jam
praneša, kad štai dabar jis nueis ir užrakins šiam skirtas duris. J. Derrida irgi
sakosi turįs užrakinti apie šią parabolę rašomą savo tekstą, t. y. – padaryti
išvadas. Tekstas ir esančios šios durys – tokia pamatinė J. Derrida mintis.
Pasirodo, J. Derrida požiūriu, šis pasakojimas „Prieš įstatymą“ nieko
nepapasakoja ir neaprašo, tik pateikia patį tekstą. Jis nusako teksto neįskaitomumą,
neįmanomybę priartėti prie jo tikrosios prasmės ir tikriausiai nenuoseklaus turinio,
kurį jis pavydžiai slepia. „Tekstas saugo save, išlaiko save
– kaip įstatymas, kalbantis tik apie save, tai yra apie savo netapatumą sau pačiam.
Jis nei pats priartėja, nei leidžia kam nors priartėti. Jis yra įstatymas, padaro
įstatymą ir palieka skaitytoją prieš įstatymą“41.
Skaityti tekstą – tai visada likti prieš įstatymo vartus – tokia būtų J. Derrida
pagrindinė išvada. Likti prieš, vadinasi, likti anapus. Nėra
literatūros be šio singuliaraus santykio su tekstu suvokimo. Sodietis nesuvokęs, kad
įėjimas yra singuliarus ir unikalus, jam atrodė, kad durys privalėjo būti atviros
visiems. „Jis turėjo sunkumų su literatūra“42,
– paradoksaliai apibendrina J. Derrida. Man, kaip kritikei, mįsle lieka pats J. Derrida
tekstas. Neaišku, kodėl šiame tyrime J. Derrida supriešina filosofiją ir
literatūrą, o F. Kafkos kūrinį interpretuoja kaip išskirtinai literatūrinį tekstą
klasikine to žodžio prasme, nes literatūrą aiškina kaip fikciją, kaip išgalvotą,
pramanytą, netikrą istoriją. Anot jo, kaip tik fiktyvus pasakojimo pobūdis suartina
įstatymą ir literatūrą. Tik literatūra galinti papasakoti apie tai, ko niekada
nebuvo. Perskaitę F. Kafkos parabolę mes taip pat nesužinome, kas buvo tas įstatymas, das
Gesetz. „Čia, matyt, yra tai, kur prasideda literatūra.
Filosofijos, mokslo ar istorijos veikalas, pažintinis ar informacinis tekstas,
išlaikydamas savo pavadinimą, nepripažins nežinojimo, arba bent jau darys tai
atsitiktinai, o ne esminiu ar struktūriniu būdu“43, –
teigia J. Derrida.
Ar tai reiškia, kad literatūra, kitaip nei
filosofija, lieka atvira paslapčiai ir nežinojimui? Ir kad su filosofija ji tampa
susieta žinojimu ir paslapties įminimu? Bet ar pats J. Derrida veikalu „Pentinai,
Nietzsche's stiliai“ nebuvo pademonstravęs, kad ir filosofinis tekstas gali suktis toje
pačioje nepasiekiamos prasmės orbitoje? J. Derrida čia pasiūlo suprasti prasmę vienos
F. Nieztsche's frazės, kuri be jokio konteksto atsirado naujame jo raštų rinkinyje, kur
buvo stengiamasi įdėti absoliučiai viską, ką F. Nietzsche buvo parašęs. Taigi
leidėjai aptiko ir tokią, paties F. Nietzsche's ranka parašytą frazę: „Aš
pamiršau savo skėtį“. Ką galėtų reikšti ši filosofo frazė? Kam ji adresuota?
Kodėl? Gal tai parašė tarnaitei, prašydamas, kad ji paieškotų? Gal užsirašė
kalbėdamasis su savimi? Psichoanalitikas turėtų ką pasakyti apie skėčio kaip
simbolio prasmę. Būtų galima sukurti daugybę šios nuotrupos interpretacijų. Bet ar
jos atskleistų tai, ką F. Nietzsche iš tiesų norėjo pasakyti? J. Derrida nesiūlo
savojo šios mįslingos frazės įminimo. Kaip tik atvirkščiai. Anot jo, visada lieka
galimybė, kad ši frazė nieko nereiškia, kad ji apskritai neturi jokios prasmės. Jos
paslaptis – tai tikimybė, kad ji nėra jokia paslaptis. Tas pats gali būti ir su F.
Nietzsche's raštais. Gali nebūti jokios F. Nietzsche's teksto visumos – nei
fragmentinės, nei aforistinės. Pagaliau J. Derrida pareiškia, kad
ir jo paties knyga, kurios prasmę sunku suvokti, gali būti tokio pat teiginio „Aš
pamiršau savo skėtį“ naujas variantas, ir kad ji sukurta pagal taisykles, žinomas
vien tik autoriui44. Į kylančias
abejones J. Derrida tikriausiai atsakytų: autorius ne visada rašo skatinamas troškimo
būti suprastas, taip pat jam būdingas paradoksalus troškimas likti nesuprastam. Jei
visi viską tuojau pat supranta – tekstas nesukuria jokio konteksto45.
1 B l a n
c h o t M . La littérature et la droit à la mort // De Kafka à Kafka. –
Paris: Gallimard, 1981. – P. 14. (Atgal>>>)
2 Ten pat.
– P. 16–17. (Atgal>>>)
3 Ten pat.
– P. 21. (Atgal>>>)
4 Ten pat.
– P. 37–38. (Atgal>>>)
5 B l a n
c h o t M . La lecture de Kafka // De Kafka à Kafka. – Paris: Gallimard,
1981. – P. 63. (Atgal>>>)
6 Ten pat.
– P. 63. (Atgal>>>)
7 Ten pat.
– P. 71. (Atgal>>>)
8 B l a n
c h o t M . Kafka et la littérature // De Kafka à Kafka. – Paris:
Gallimard, 1981. – P. 82. (Atgal>>>)
9 Ten pat.
– P. 87. (Atgal>>>)
10 Ten
pat. – P. 88. (Atgal>>>)
11 K a f k
a F . Laiškas tėvui. – Vilnius: Vyturys, 1997. – P. 71. (Atgal>>>)
12 Р о
д е П . П . Сёрен Киркегор сам
свидетельствует о себе и своей жизни. – Урал, 1998.
– C. 201. (Atgal>>>)
13 K a f k
a F . Laiškas tėvui. – P. 70. (Atgal>>>)
14 D e l e
u z e G . , G u a t t a r i F . Kafka: Towards a Minor
Literature. – Minneapolis, London: University of Minnesota Press, 1986. – P. 3.
(Atgal>>>)
15 D e l e
u z e G . Entretien sur Mille plateaux // D e l e u z e G .
Pourparles. – Paris: Les editions de minuit, 1990. – P. 48. (Atgal>>>)
16 D e l e
u z e G . , G u a t t a r i F . Capitalism and Schizophrenia:
Anti-Oedipus. – Minneapolis: University of Minnesota Press, 1983. – P. 18. (Atgal>>>)
17 Ten
pat. – P. 212–213. (Atgal>>>)
18 D e l e
u z e G . , G u a t t a r i F . Kafka: Towards a Minor Literature.
– P. 7. (Atgal>>>)
19 B o g u
e R . Deleuze and Guattari. – London, New York: Routledge, 1989. – P.108.
(Atgal>>>)
20 K a f k
a F . Laiškas tėvui. – P. 24. (Atgal>>>)
21 Ten
pat. – P. 34–35. (Atgal>>>)
22 D e l e
u z e G . , G u a t t a r i F . Kafka: Towards a Minor Literature.
– P. 9. (Atgal>>>)
23 K a f k
a F . Laiškas tėvui. – P. 82. (Atgal>>>)
24 Ten
pat. – P. 78. (Atgal>>>)
25 D e l e
u z e G . , G u a t t a r i F . Kafka: Towards a Minor Literature.
– P. 10. (Atgal>>>)
26 Ten
pat. – P. 30. (Atgal>>>)
27 B o g u
e R . Deleuze and Guattari. – P. 112. (Atgal>>>)
28 Ten
pat. – P. 13. (Atgal>>>)
29 K a f k
a F . Laiškas tėvui. – P. 84. (Atgal>>>)
30 K a f k
a F . Procesas. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 232–233. (Atgal>>>)
31 Tekstas
„Prieš įstatymą“ („Before the Law“, „Devant la loi“) pirmą kartą buvo
perskaitytas kaip paskaita Karališkosios filosofų bendrijos klausytojams Londone 1982 m.
(Atgal>>>)
32 D e r r
i d a J . The Taste for Secret. – Cambridge UK, Oxford UK, Malden USA:
Polity Press, 2002. – P. 51. (Atgal>>>)
33 D e r r
i d a J . Before the Law // Acts of Literature. Ed. Derek Attridge. – New
York, London: Routledge, 1992. – P. 218. (Atgal>>>)
34 K a f k
a F . Procesas. – P. 229. (Atgal>>>)
35 Ten
pat. – P. 232. (Atgal>>>)
36 D e r r
i d a J . Before the Law. – P. 204. (Atgal>>>)
37 Ten
pat. – P. 205. (Atgal>>>)
38 Ten
pat. – P. 210. (Atgal>>>)
39 K a f k
a F . Procesas. – P. 232. (Atgal>>>)
40 D e r r
i d a J . Before the Law. – P. 210. (Atgal>>>)
41 Ten
pat. – P. 211. (Atgal>>>)
42 Ten
pat. – P. 213. (Atgal>>>)
43 Ten
pat. – P. 207. (Atgal>>>)
44 D e r r
i d a J . Eperons. Les styles de Nietzsche. Spurs. Nietzsche's Styles. –
Chicago, London : The University of Chicago Press, 1978. (Atgal>>>)
45 D e r r
i d a J . , F e r r a r i s M . A Taste for the Secret. –
Cambridge UK, Oxford UK, Malden USA: Polity Press, 2002. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|