|
<< Atgal N i j o l ė R a i ž y t
ė gimė 1958 m. Prienų rajone. 1976 m. baigė Stakliškių vidurinę mokyklą,
1983 m. Vilniaus universiteto Kauno Humanitarinį fakultetą, lietuvių kalbą ir
literatūrą. Prozininkė išleido du novelių rinkinius: ,,Pakvaišėliai (1997),
,,Nuodėmių pirkėja (2002), romaną ,,Moterys ir sraigės (2003). Lietuvos
rašytojų sąjungos narė nuo 2004 m. Gyvena Kaune, dirba muziejininke Maironio lietuvių
literatūros muziejuje.
Z. Baltrušio nuotr. |
NIJOLĖ RAIŽYTĖ
Lemties vardas
Roza
N o v e l ė |
Gal jai čia nepatinka, gal ją čia kažkas
gąsdina, kad veide nė lašelio džiaugsmo, pamanė vyras, kai žmona, pastačiusi
lagaminą viduryje kambario, priėjo prie pliko, užuolaidomis dar neapkarstyto lango ir
susimąsčiusi nužvelgė sodą: netvarkingą, apleistą, priaugusį piktžolių. Norėjo
jos kažko paklausti, bet pagalvojęs, kad dabar tam netinkamas metas, išėjo į lauką
padėti vyrams. Samdyti darbininkai, baigę iš sunkvežimio iškraustyti baldus, jau
nešė knygas. Jų buvo tiek daug, kad vienas iš darbininkų neištvėręs nusistebėjo:
,,Dar nemačiau, kad žmonės turėtų tiek knygų. Ir kam jų tiek? Prašnekusysis
buvo mažas, kresnas, pliktelėjęs, didelėmis kroviko rankomis, kurios, atrodė, visada
ieškojo, ką čia pakėlus, stumtelėjus ar pastačius. Veidas be inteligentams
būdingos kaukės, atviras, nuoširdus. Kroviko partneris, atvirkščiai, buvo
aukštas, liesas, šiek tiek panašus į rašytoją Balį Sruogą, ką tik grįžusį iš
koncentracijos stovyklos. Sovietmečiu jis dirbo televizorių gamykloje, vėliau, gamyklai
bankrutavus ir ją uždarius, pradėjo verstis atsitiktiniais nekvalifikuotais darbais.
Jis dažnai, nervingai maigydamas cigaretę rūkė ir jautriai reaguodavo į jam
pasakytas, nors ir menkas, nevertas dėmesio pastabas. Karlsonas ir Kalinys tokias
pravardes tiktų jiems suteikti. Kalinys, pamanęs, jog pastabą apie knygas mažasis
Karlsonas adresuoja ir jam (namuose jis taip pat turėjo nemažą biblioteką), įgėlė:
,,Tu kaip tas policininkas iš vieno anekdoto; bendradarbiai svarstė, ką kolegai
padovanojus gimtadienio proga. Kai vienas pasiūlė išrinkti įdomią knygą, kitas
užprotestavo: ,,Baikit, vieną jis jau turi! Geraširdis Karlsonas neužpyko,
atvirkščiai, net pradėjo garsiai krizenti.
Namas, kurį išsinuomojo sutuoktiniai, buvo
mažytis, žiemą apšildomas senoviška mūrine krosnimi, be karšto vandens ir vonios,
iš pradžių tai labai nepatiko Nonai; vėliau nurijusi karčią nepasitenkinimo piliulę
(Dieve, aš juk laukiuosi, kur skalbsiu drabužius? Kur maudysiu vaiką?), aprimo
manydama: pati kalta, nereikėjo rietis su tėvais, nereikėjo jų erzinti; būčiau dabar
sėdėjusi savo kambaryje kaip karalienė; valgis, pagamintas mamos, garuoja ant stalo,
karštas vanduo, nors ir taupomas, visada panosėje kiek nori pliuškenkis, vyk į
šalį nuovargį, širdgėlą, skalbk, plauk. Tačiau prisiminusi, kaip Edvardas sunkiai
gavo darbą, ramino save: nors ir skurdokai, bet gyvensime savarankiškai, nuo niekieno
malonės nepriklausomi; mums jau beveik po trisdešimt, o dar niekada neturėjome savo
lizdo. Nežinia kodėl, bet širdį vis tiek užgulė sunkumas, kurį sunku būtų
paaiškinti žodžiais. Nerimas kilo tikrai ne dėl buitinių nepatogumų. Tai dėl ko?
Nejaugi dėl tos kaimynės, kuri ją, vos išlipusią iš automobilio, pervėrė labai
keistu ilgu žvilgsniu; atrodė, kad ta smalsi moteris nori išskrosti ją, pažinti, o
gal net ir pavogti jos sielą. Didelės akys skleidė liūdesį, o iš rusvo gymio veido
ir lieso kūno sklido, atrodė, niekada nenuslopinamas geismas. Moters tėvas tikriausiai
buvo koks nors afrikietis, o motina baltoji, pamanė Nona. Ta moteris jai išsyk
nepatiko, net sukėlė nesuprantamą baimę; labiausiai jaudinosi dėl vaikelio,
pagalvojo: ,,Šita ragana nekenčia vaikų ir norės pakenkti mano mažyliui. Dėl
Edvardo nesijaudino, tikėjo jo meile, be to, matė, kaimynė labiau susidomėjo Kaliniu,
negu jos vyru: gašliu žvilgsniu glostė jo veidą, krūtinę, kojas, net grubiai jam
šūktelėjo: ,,Ei, paskui užlėk pas mane, turėčiau darbelio!
Raudonplaukė prakalbo su akcentu, dėl to Nona
nusprendė, jog kaimynė atvykėlė iš kitos šalies. Vėliau paklausinėjusi
gatvelės žmonių Nona sužinojo, jog čia ta keista moteris gyvena tik porą metų. Iš
kur ta Roza atsikraustė, niekas nenutuokė, ji pati mažai apie save pasakojo, mažai su
kuo bendravo, tačiau per dvejus metus šalia esančiuose namuose nutiko keistų dalykų:
kažkur prapuolė dviaukščiame gyvenęs gražus jaunuolis, o namelyje, kurį Nona su
vyru dabar išsinuomojo, vis keitėsi ir keitėsi žmonės; nepabuvę nė pusmečio,
staiga išsikraustydavo; anksčiau nuomininkai išgyvendavo mažiausiai po penkerius,
dešimt ir daugiau metų.
Vos spėjus jiems įsikurti, Roza apsilankė jų
namuose: šniukštinėdama, uostinėdama, visaip smalsaudama, ji skverbėsi į jų
gyvenimą taip, kaip į kempinę sunkiasi lengva vandens srovė.
Net nepasiteiravusi, ar galima rūkyti, išsitraukė
iš plataus sijono kišenės didžiulę riestą pypkę ir, prikimšusi į ją kažkokių
žolių, užtraukė dūmą. Po kambarį pasklido aštrus kvapas. Nona nė nepajuto, kaip
jai viską išsipasakojo: apie savo menkai apmokamą, tačiau daug kruopštumo
reikalaujantį restauratorės darbą Dailės muziejuje, apie pažintį su vyru, drauges,
pomėgius; pavyzdžiui, vienas jos keistesnių hobių domėjimasis numizmatika ir
senų monetų rinkimas.
O ką gi jūs veikiate per dienų dienas? Iš ko
gyvenate? įsidrąsinusi paklausė Nona. Viena, be vyro, kaip pragyvenate, kaip
išlaikote namus?
Moteris šyptelėjo ir kiek patylėjusi tarė:
Manau, kad aš uždirbu daugiau negu tu,
sėdėdama nuo ryto ligi vakaro kažkokiame muziejuje. Tiesa, dabar tau atostogos... O aš
burtininkė. Buriu kortomis, iš rankos, na domiuosi chiromantija, jeigu žinai, ką
tai reiškia. Taigi turiu savo firmelę, kuri klesti geriau, negu kokia nors brangakmenių
parduotuvė; šiais laikais žmonės neturi už ką pirkti aukso, tačiau norėdami
sužinoti savo likimą negaili burtininkei paskutinio lito.
Nona suvirpėjo iš siaubo. Ji visada bijojo
žmonių, turinčių trečiąsias akis, kiaurai matančių, žinančių, kokius žodžius
tu tuoj ištarsi, numanančių, kas tau nutiks rytoj, poryt, po metų ar dešimties. Ji
labai norėjo ką nors sužinoti apie savo ateitį, tačiau bijojo išgirsti, kad nieko
gero ji negali tikėtis. Kadangi ji neprašė, Roza ir nepasisiūlė burti.
Ji niekada nelįsdavo į kitų žmonių pasaulį,
jeigu šie to nepageidaudavo, nes žinojo, kad tai pavojinga; jeigu žmogus nori
ramybės, jis ją gins bet kokiomis priemonėmis, gali gauti per snapą taip, kad ilgai
neatsigausi. Taip pat ji žinojo, kad kai kurie žmonės turi didesnių galių negu ji,
tačiau jų neišnaudoja, jas išjudina tik tada, kai koks nors įžūlėlis ar ligonis
staiga ima ir peržengia ribą, per daug priartėja, ima smalsauti arba staiga jam kyla
beprotiška mintis, tarkim, perstumdyti baldus pasirinktos aukos kambaryje. Gavęs per
snapą, visiems guodžiasi, vaidina nelaimingą net nesusimąstydamas, kodėl taip nutiko.
Tai žinodama, Roza vengė būti įkyri, nors, deja, kartais to neišvengdavo ji juk
iš to gyveno! Kai pakviestas Kalinys jos namelyje sutaisė šviestuvą, Roza, užuot
ištraukusi iš stalčiaus keletą litų, koketiškai šypsodamasi ir žiūrėdama
meistrui į akis tarė: ,,Galiu veltui pasakyti, kas pono laukia ateityje... Kalinys,
atrodė, nė kiek nenustebo, nes ta jį pasikvietusi moteris iš pat pradžių jam
pasirodė gerokai kvaištelėjusi, tai yra skyrėsi nuo jo pažįstamų dorovingų namų
šeimininkių, pavyzdingų žmonų ir davatkų. Žiūrėdamas į ją, net suabejojo savo
regėjimu, o jis, beje, vis dar buvo nepriekaištingas, tiesiog idealus; kai laikė
vairuotojo egzaminus ir tikrinosi, gydytoja nusistebėjo: ,,Ooo! Tiek metų, o akys
kaip erelio! Vieną akimirką Rozos veidas buvo vienoks: nuoširdus, atviras kaip
nesubrendusios paauglės, šviesus, o kitą kitoks: pajuodęs kaip naktis, pilnas
pavydo ir pykčio. Ši moteris jam kėlė baimę, tačiau kurstė ir smalsumą, todėl
Luidžis (toks buvo tikrasis Kalinio vardas; jo motina, anglų kalbos mokytoja, buvo
nutautėjusi, todėl ir davė nelietuvišką vardą, dėl kurio jis ne sykį turėjo
keblumų) vis dėlto neatmetė Rozos pasiūlymo. Švelniai laikydama delną (tai
kažkodėl jį išsyk sujaudino), moteris šnibždėjo: ,,...Gyvenimo linija... o... ilgai
ilgai gyvensite... Meilė... taip taip... turėsite daug moterų, tačiau tik viena bus
įstrigusi į širdį kaip rakštis... Jis beveik nepamena, kas nutiko, prisimena tik
smilkalų kvapą, nuo kurio apsvaigo galva, o kambarys ėmė suktis ratu, rūgštų
karšto vyno skonį (jis dar nebuvo gėręs tokio vyno), suprakaitavusius pakinklius ir
tarytum vaivorykštė besimainančias Rozos akis; jos tai užsiliepsnodavo kaip ugnis, tai
vėl užgesdavo, pavirsdavo melsvo ledo luiteliais; todėl jis taip ir nesuprato, kokios
gi spalvos Rozos akys: žalsvos, melsvos, rudos ar juodos. Paskui jis negalėjo gyventi be
Rozos. Ta moteris kažką man padarė, kartais mąstydavo jis, kažką, ko aš nepamenu ir
nesuprantu. Dieną vaikščiodavo apdujęs, dirbdavo atbulomis rankomis, o vakarop
skubėdavo pas ją, savąją Rozą. Netrukus Luidžį paliko žmona, nutolo ir pradėjo
niekinti jau seniai suaugę ir savo šeimas sukūrę vaikai. Ar Luidžis buvo laimingas?
Tikriausiai. Dabar darė tai, ko troško jis, o ne jo žmona, vaikai, giminaičiai ar
draugai. Pats labai stebėjosi, kad taip elgiasi, retkarčiais suabejodamas savo realumu.
Karlsonas, matydamas pradėjusį skęsti savo draugą, kalbėjo: ,,Mesk tą bobą, kam ji
tau? Ar nematai, kuo tu pavirtai, paprasčiausiu prastos bobšės vergu. Būtų bent
Kleopatra. O ji tik paprasta, nežinia iš kur atsibasčiusi žydelka. Man
nuoširdžiai gaila tavęs. Vakar buvau sutikęs tavo žmoną, sakė, Luidžiui
pasimaišė protas, sakė, kad gal ir atleistų, žinoma, jeigu visiems laikams mestum
Rozą. Deja, Luidžis Rozos nepaliko ir pas žmoną negrįžo.
Nona, pastebėjusi, jog jų baldus ir knygas
parvežęs vyras kas vakarą užsuka į kaimynės namelį, kraipė galvą. Na ir greitai,
manė, apvyniojo vargšelį aplink pirštą. Tačiau Nonai buvo ramiau, nes dabar Roza
rečiau užsukdavo pas ją. Jai tik nedavė ramybės Rozos žodžiai, pasakyti vieną
vakarą. ,,Saugok savo kūdikį, pasakė nei iš šio, nei iš to. Saugok savo
vaiką ir save. Kai Nona apie tai pasakė Edvardui, šis nenustebo. ,,Kas čia keisto?
Manau, kiekviena normali moteris taip pasakytų. Tai paprasčiausi mandagumo žodžiai.
Šiomis dienomis pasidarei labai jautri, tikriausiai blogai miegi. Rytoj pat nueik pas
gydytoją.
Roza jautė ir savo regėjimuose matė, kad Nonos
kūdikiui gresia pavojus, tačiau nežinojo, kaip jai padėti. Nenorėdama gąsdinti
rečiau ją aplankydavo, o jeigu netyčia susitikdavo gatvelėje ar prie upės, kur abi
dažnai išeidavo pasivaikščioti, pasveikindavo ją šypsena ir keliais švelniais
žodžiais. Pagaliau Nona liovėsi jos bijojusi ir nusprendė, kad Roza savotiška,
tačiau puiki ir niekam bloga nelinkinti moteris. Nona nė neįtarė, kad kaimynė,
norėdama jai padėti, sudegino ne vieną krūvą žvakių prašydama gerųjų dvasių
vargšei moteriai padėti, tačiau kortos vis tiek rodė baisius mirties ženklus. Todėl,
kai vieną dieną išgirdo, jog Nonai gimė negyvas kūdikis, o ji pati vos išsikapstė
iš mirties nagų, visai nenustebo, jos veide nesuvirpėjo nė vienas raumuo. Tačiau ši
žinia ją vis tiek sukrėtė. Dar labiau ją skaudino liguisti Nonos priekaištai: ,,Aš
žinau, tu norėjai, kad jis numirtų, tu neši blogį, nešdinkis iš čia,
nešdinkis! Atrodė, visas pasaulis nusiteikė prieš Rozą, kaip ir tada, prieš
trejus metus, Gruzijos kalnuose. Kaimelio moterys, ieškodamos kaltininko dėl šauniausio
apylinkės vyro žūties, pasirinko ją keistą paslaptingą atvykėlę, vos
neužmėtė jos akmenimis. Jeigu nebūtų užšokusi ant padūkusio ristūno nugaros ir
pasprukusi, jau seniai jos kaulus būtų išnešioję kalnų maitvanagiai. Supratusi, kad
ir čia, Lietuvoje, aplinkiniai jos nemėgsta, nusprendė ir vėl persikelti gyventi
kitur. Toks jau mano gyvenimas, atsidususi pamanė, amžinos klajoklės. Roza nė pati
nežinojo, kiek pakeitė šalių, miestų ir kaimų niekada jų neskaičiavo ir
niekada nė prie vienos vietovės neprisirišo. Išmokdavo naujų kalbų, tačiau greitai
jas pamiršdavo, sutikdavo puikių vyrų, tačiau neašarodavo su jais išsiskirdama. Roza
mokėjo tai, kas sunkiausiai sekasi sėsliems žmonėms, atsisveikinti. Manote, Rozai
neskaudėdavo širdies, manote, ji buvo nudrėbta iš kitokio molio? Ne! Per kiekvieną
išsiskyrimą su brangiu žmogumi jos širdis raudodavo, o siela apmirdavo. Bet tai
trukdavo tik kelias akimirkas, greitai ši moteris vėl tapdavo kieta uola, milijonus
metų stūksančiu akmeniniu luitu. Su Luidžiu, kuris nuskaidrino jos gyvenimą tylioje
miesto pakraščio gatvelėje prie upės, Roza nusprendė atsisveikinti ypatingai, taip,
kad jis dar ilgai jos nepamirštų. Žvaigždėtą rugpjūčio naktį Roza nusivedė
Luidžį prie upės ir laikydama jo delną savoje rankoje kalbėjo: ,,Mėnulis skęsta
aksominėje upėje, o auksu tviskančios žvaigždės tik šypsosi žiūrėdamos į jo
kančias. Žvaigždės, šios mažos sagos iš mano išeiginės suknelės, tokios
įkaitusios, kad supleškintų viską, ant ko nukristų: triukšmingus didmiesčius,
apsnūdusius kaimelius, didingus kalnus, slėpiningus miškus, neaprėpiamus klonius ir
net gilius vandenynus. Viena žvaigždė, nepaliaujamai tviskanti tavo akyse, man
šnibžda, kad greitai tapsi laimingu vyru... Luidžis paklausė: ,,Kodėl taip
graudžiai šneki? Aš ir dabar laimingas. Laimingas, nes esu su tavimi. Roza,
ištraukusi delną iš jo rankos, įbrido į mėlyną upę ir kalbėjo: ,,Būsi tikrai
laimingas tik tada, kai sugrįši pas savo mylimąją, apie kurią man daug kartų
pasakojai. Luidžis pašoko kaip bitės įgeltas. ,,Aš negrįšiu! šaukė.
Aš nė nežinau, kur ta moteris gyvena. Tą mergaitę palikau seniai ir nieko apie ją
nežinau. Dabar ji tikriausiai jau susenusi, stora ir apsikrovusi vaikais. Kam ji man,
jeigu turiu tave?
Roza nusišypsojo. ,,Nepurkštauk, perspėjo,
tai tavo likimas, tai tavo fatališkas likimas, nuo kurio nepabėgsi Aš ne tavo
mylimoji, esu tik moteris, parodžiusi, kuriuo gyvenimo keliu tau reikia eiti.
Tačiau šie Rozos žodžiai Luidžio nenuramino.
Žiūrėdamas į jos auksinį siluetą tamsios upė fone mąstė: ,,Ir kam man reikėjo
išsiplepėti apie tą jaunystės laikų meilę, kas man atrišo liežuvį, kas privertė
išlieti per visą gyvenimą susikaupusią širdgėlą? Jeigu Roza nieko nebūtų
žinojusi apie paliktą mergaitę, dabar ir neskatintų pas ją sugrįžti. Mečiau ją,
nes buvau plikas kaip tilvikas, o ji taip pat vargšelė be skatiko. Kaip tyčia dar
pasitaikė pinigais aptekusio turtuolio dukra; aistringai mane įsimylėjusi sakė:
,,Jeigu mane paliksi, nušoksiu nuo tilto į upę... Tada dar tikėjau moterų sakomais
žodžiais ir labai išsigandau. Žmona man buvo meili, lipšni, uošviai dosnūs,
gimę vaikučiai sveiki ir linksmi, tad ar galėjau savo likimu skųstis? Žinoma, ne.
Buvau laimingas ir greitai pamiršau tą vargšę mergaitę iš purvino mažo namelio, kur
ji gyveno su trimis broliais ir našle ligota motina. Dabar jos jau tikriausiai nėra tarp
gyvųjų, broliai sėkmingai vedę, o mano pirmoji meilė... Taip taip. Keista, bet aš
ničnieko apie ją nežinau. Lig šiol mano gyvenimas buvo toks laimingas ir
nerūpestingas, kad aš niekada rimtai apie ją nepagalvodavau, tiesa, kartais
pasiilgdavau jos šviesių akių žvilgsnio, ilgų tankių plaukų, kvepiančių laukų
žolynais ir gėlėmis. Rūpestinga, iš meilės man truputėlį kvaištelėjusi žmona,
pati nieko apie tai nenutuokdama, trynė ir trynė mylimosios paveikslą iš mano
atminties, kol galų gale jis iš viso nustojo egzistavęs. Gal kam nors ir juokingai
atrodys, bet mergaitės veido bruožai vėl išryškėjo tada, kai uošviai nusigyveno,
aš praradau darbą, o mano žmona tapo pikta bambekle. Prisipažinsiu, net ir tada aš
niekada nesvajojau sugrįžti pas tą mergaitę, kuri gyveno varganoje lūšnelėje. Tad
eik šalin, piktoji dvasia, eik šalin ir negundyk manęs! Maniau, kad tu nuoširdžiai
mane myli, pasirodo, ne, pasirodo, klydau. Nori išmušti mano gyvenimą iš įprastų
nusistovėjusių vėžių? Mano amžiuje ką nors keisti iš pagrindų tolygu
savižudybei
Taip mąstydamas Luidžis vis tiek geidė Rozos,
manė, kad ši moteris jį tik erzina. Įkaitęs ir įniršęs puolė prie auksinio moters
silueto, tačiau užkliuvęs už akmens nespėjo jos apkabinti: kniūpsčias pliumptelėjo
į upę, nė neišgirdo, kaip Roza, garsiai nusikvatojusi, nubėgo miesto link ir ištirpo
mirguliuojančioje žibintų jūroje.
Jis niekada nebesutiko Rozos. Paslaptinga moteris
išsikraustė gyventi į kitą šalį.
Nona, keistajai kaimynei išvykus, lengviau
atsikvėpė. Po metų pagimdė sveiką dukrytę. Kolegės muziejininkės, atėjusios jos
aplankyti, stebėjosi: ,,Kokia graži!.. Net maža graži... Kaip princesė... Gal tau
padėjo kokia nors burtininkė? O gal vaiduokliai, apie kuriuos rinkai medžiagą ir
užrašinėjai legendas? Atrodo, tavo dukra bus laiminga...
Luidžis, keletą mėnesių įnirtingai
priešinęsis, pagaliau išvyko ieškoti savo jaunystės mylimosios. Deja, negaliu
pasakyti, kad ją surado ir juodu ilgai ir laimingai gyveno. Ilgaplaukė gražuolė jau
dešimt metų gyveno Niujorke ir retai su šeima sugrįždavo į gimtąją Lietuvą.
Luidžis svarstė: ,,Kodėl ji su manimi taip pasielgė? Ta kvaištelėjusi Roza, dėl
kurios pamečiau galvą, jos ieškoti ir dabar keliaučiau kad ir į pasaulio kraštą. Ji
juk tikriausiai žinojo, kad ana mergaitė seniai mane pamiršo. O gal Roza tik labai
pavydi ir kerštinga moteris, sumaniusi rafinuotai man atkeršyti už tai, jog, būdamas
su ja, kalbėjau apie kitą, tą, kuri iš tikrųjų visąlaik gyvena mano širdyje...
O Nona, augindama gražią mielą dukrytę,
prisimindavo Rozą, pasibaigus pogimdyvinėms atostogoms nusprendė negrįžti į
muziejų, o atidaryti savo būrimo saloną. Žinojo, kad ne viena jos kolegė
muziejininkė sutrikus širdies reikalams ar ištikus kokiai nors nelaimei laksto pas
burtininkes ir palieka ten joms vos ne pusę algos. Gal aš turiu net didesnių galių
negu ta Roza, rimtai mąstė, gal man puikiai seksis... Svarbiausia, būsiu pati sau
viršininkė, niekas nelips ant galvos. Ir pinigai, taip, ir pinigai didesni.
Kaip nusprendė, taip ir padarė. Po dvejų metų
per tą laiką išstudijavo daug rimtų psichologinių ir naivių burtų knygų Nona
įkūrė būrimo saloną ,,Roza. Šiuo vardu jį pavadino anos buvusios kaimynės
keistuolės garbei. Nonai puikiai sekasi nei klientų, nei pinigų nestinga. Ateina ir
viena kita muziejininkė.
Turiu jos adresą. Jeigu kada nors kam nors būtinai
prireiktų...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|