|
<< Atgal
LEONARDAS GUTAUSKAS
Ponios Lidijos dienoraštis
R o m a n a s
Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 6
1993 metų rugsėjo 16 diena
1993 metų rugsėjo 20 diena
1993 metų spalio 2 diena
1993 metų spalio 9 diena
1993 metų gruodžio 3 diena
I
II
III
IV
V
Į viršų
1 9 9 3 m e t ų r u g
s ė j o 1 6 d i e n a
Šį rytą mudvi su Paulauskiene dar snaudėm
raišelė grįžo iš senelių namų koplyčios, ilgai kuitėsi savo pataluose ir
staiga puolė mus kaip koks įniršęs žvėris, iškėlus lazdą čia daugelis
gyventojų, galima sakyti, ginkluoti lazdomis, kaip žinai, senatvėj žmogus vaikšto ant
trijų kojų, būtų juokinga, jeigu ne smūgiai aš gavau į kairį petį, o
Paulauskienė į galvą, laimė, kad iš vakaro buvo plaukus susisukus ant
laikraščio ritinėlių, mat čia sukiojasi toks vienas našlys, rudai dažyti skysti
plaukai, užriesti ūsai, vaidina įsimylėjėlį, senas kvailys, bet Paulauskienei dar
rūpi atsiprašant klyno smarvė, aš likau našle keturiasdešimties nesulaukus, bet nė
minties neprileidau, kad mano namuose koks nors tipas slankiotų, o aš jo klyną
plaučiau, liūdniausia, kad mano kaimynė ne viena tokia, čia bemaž visos bobos,
žinoma, tik tos, kurios dar ant savų kojų laikosi, ieško poros, pasitaiko, kad ir
išteka, mat šeima gauna atskirą kambarį, taigi jei ne tie plaukų suktukai ir ne
skepeta, tai galva būtų praskelta, o raišė taip įsisiautėjo, kad ir aš iš
galvūgalio išsitraukiau ginklą, tą lazdą, kurią man pernai atvežei, kai
pasiskundžiau kojų sąnariais, manęs geriau nekliudyti, aš, nuo mažumės našlaite
likus, už save galiu pakovoti, aš kartais ir tavo tėvą tvarkingumo virtuviniu kočėlu
pamokydavau, kai grįžęs iš Sibiro įjunko į alų, aš jam liepiu statinę atridenti,
o jis sėdi prie stalelio ir su tuo aklu profesoriumi pasaulio reikalus aptarinėja,
būdavo, kalba tik aklasis, tėvas klauso, linkčioja galvą, o darbas nepadarytas, tiesa,
niekada nesu jam sukirtus, bet užsimojus esu oho kiek kartų, labai padėdavo tos
kočėlo pamokos, aišku, iki kito vakaro, kol aklasis neatsivilkdavo, tėvas iš jo
neimdavo pinigų, sakydavo, nejaugi tu, Lida, aklam žmogui, viską gyvenime praradusiam,
alaus bokalo pagailėsi, aš tau iš savo algos grąžinsiu, Dieve mieliausias, iš kokios
algos, juk aš tą algą ir mokėdavau, taigi jis man mano pačios pinigus grąžins, toks
jau jis buvo, geros širdies, neprisimenu, kad bent vieną kartą būtų berniukams ausį
užsukęs, apie tave nė kalbos negalėjo būti, buvai jo mylimiausioji dukrelė, taigi
manęs geriau nekliudyti, nes už save moku pakovoti, tad teko raišei mano lazdos
paragauti, o Paulauskienė neturi lazdos, jai, matai, gėda prieš tą kvailį, ji dar
jauna, jai dar gyvenimas prieš akis, beribis yra žmonių kvailumas, ypač senstančių
ponių, teko jai nuo raišės lazdos šaukštu gintis, o raišoji ragana švaistosi ir
spiegiančiu balsu grasina mudvi užmušianti, nes mes esą jos auksinį kryželį iš
pagalvės pūkų ištraukėm, vagilkos, išgirdus šį baisų žodį, aš jau kaip
reikiant davatką pamokiau, dar niekas, pasakiau lazda per kuprą kirsdama, manęs vagilka
neapšaukė ir tu, susisukus išpera, nedrįsi doro žmogaus vaginti, kirtau gal tris ar
keturis kartus, jos lazdą iš nagų išmušiau, sulėkė slaugutės, atbėgo sanitaras,
toks didelis diedas, surietė raišę į ožio ragą, aišku, niekas jos nemušė, tik
rankas rankšluosčiu surišo, lazdą perlaužė ir pro langą išmetė, turiu pasakyti,
kad mudvi su Paulauskiene seniai daktarės prašėme davatką iš mūsų kambario iškelti
į antrą korpusą, kuriame laikomi psichai, taip juos pašnabždomis slaugutės vadina,
bet argi kam rūpi, kad pusprotė ramybės neduoda, vis priekabių ieško, nežinai, kuria
koja iš lovos išlips, vieną rytą kaip šilkinė, sakosi ir už mus pasimeldusi, o
kitą rytą vos atsibudus užsipuola, kad gyvena čia visokie bedieviai, ir užpakalį
kraipanti poniutė Paulauskienė užrausta, stveria maišelį ir iškėlus galvą
išeina, suprask, aš su beprote neturiu jokių reikalų, nors po dienos kitos jau abi
traukia į pušyną musmirių rinkti, dar gerai, kad žalių neparagauja, parneša į
virtuvę, o čia jau virėja žino, ką su tokiais gerais grybeliais daryti išmeta į
pamazgų duobę, o per pietus paduoda grybų sriubos sakydama: štai, ponios, jums jūsų
sriubikė, ragaukit, manau, kad dar paprašysit ir šaukštus aplaižysit, mat kartais
sanitarai išeina į pušynus ir atneša tikrinių baravykų, lepšių, raudonviršių,
tokių pačių grybų, kokius ir aš našlaitystės metais rinkdavau, nes pati žinai,
kokie grybingi buvo Panemunės pušynai, dabar grybų mažiau, bet vyrai vis tiek kažkur
prie pelkyčių ne vieną krepšį prirauna, žodžiu, šį rytą vyko kova, ir mes ją
laimėjom, nes kryželis, pasirodo, kabėjo ant raišiukės kaklo, o ji rausėsi
pagalvėj, slaugutės ilgokai vargo, kol tuos pūkus surinko, pūkai juk lengvi, skraido,
jų taip paprastai nenutversi, bet sugaudė, sukišo į pagalvę, tvirtu siūlu užsiuvo
ir su visa manta raišiukę išgabeno į kitą kambarį, gal ir ne į antrą pamišėlių
korpusą, bet kažkur toli, nuo šiol, atrodo, mes jos nebematysim, dabar tik klausimas,
ką į jos vietą atves, bijom, kad nebūtų dar blogiau, kad ir ką sakytum, kaip
raišiukės nervus koneveiktum, vis dėlto pamaldus žmogus negali būti labai piktas, na
o dėl brangaus auksinio kryželio, gal jos motinos palikimo, ko gero, ir aš pulčiau į
kovą, nors kažin, aš per daugelį metų nė karto vagiliavimu nesu tarnaitės
apkaltinus, nors ir žinojau, kad šį bei tą nugvelbia, aš rasdavau kitą būdą
pamokyti, niekada žmogaus vagimi nesu pavadinus, tiesiog atleidi iš tarnystės, ir
baigta, pasisamdai kitą, keisčiausia, kad kaip tik ta tarnaitė, kuri mėgdavo šį bei
tą pasisavinti, rusų apklausinėjama, ar šeimininkai jos neišnaudojo, atsakiusi, kad
tokių gerų ir dorų žmonių ji daugiau nesutikusi, šeimininkė anksčiau už mane
keldavosi, po manęs prie stalo sėsdavo ir vėliau nei aš guldavo, o juk būtų
pasakius, kad aš ją engiau tai visą šeimą enkavėdistai būtų į Sibirą
išvežę, nebuvo kerštinga, tiesiog labai mėgo pudruotis, antakius juodu tušu
paryškinti, dirba, prakaitas žliaugia, tušas varva, o jai vis vien gražu, nes kažkoks
bernas kažkada jai buvo pasakęs, kad tokios gražios panelės visame Žaliakalnyje
nėra, bet matau, kad ir vėl nuklydau į lankas, juk pradėjau rašyti norėdama tęsti
pasakojimą apie savąją krautuvę, ir vis dėlto netvarka, kad kiekvienam seniui
iškvošėliui čia leidžiama su lazda vaikščioti, juk nežinai, kada nuo vienatvės ir
nuo ligų gali žmogui galvoj kortos susimaišyti, tokius žodžius mėgdavo sakyti mano
tėvas, kortuotojas, kokių reta, bemaž visą mamos palikimą į kortas iškeitęs, jei
tik jam kokia pašnekovo mintis nepatikdavo, tai kirsdavo: tau, panie, kortos galvoj
susimaišė, ne kartą už tokius žodžius yra nukentėjęs, ne sykį pamušta akimi
namo sugrįžo, o juk visos kortos kaip tik jo menkoj galvelėj buvo susimaišiusios, bet
savęs žmogus nemato, kaip ten sakoma, kito aky krislą įžiūri, o savoj rąsto
nepastebi, didžiai teisingi žodžiai, na užtenka rašyti apie jaukius senelių
namelius, ačiū, Augustėle, kad išrūpinai man vietelę, nemanyk, kad nežinau, kaip
sunku čia patekti, norinčių daugybė, o vietos suskaičiuotos, girdėjau, vieniši
žmonės senelių namams visą turtą užrašo, net nuosavus namus, kad tik rastų
ramybę, slaugą ir turėtų daktarą pašonėje, ir vis dėlto retsykiais prisimenu savo
namelį, sodelį, kelias morkų ir svogūnų lysves, kitoje gatvės pusėje gražią
nedidelę cerkvikę, kur bet kada galėdavau užeiti ir pasėdėti, širdį nuraminti,
taip, retsykiais suskausta krūtinėj, kad viską teko palikti ir tenkintis lova,
staliuku, vienu skyriumi bendroje spintoje, aš čia jau nebe šeimininkė, o tokia pat
kaip visos senė, kuriai būtina slauga, nuolatinė gydytojo priežiūra, ką gi, viskam
savas laikas, kaip Šventajame Rašte sakoma, rodos, laikas statyti ir laikas tai, ką
pastatei, sugriauti, stačiau svajonių pilį, o pastačiau mažą senelių namų kampą,
nuo kurio ne taip jau ir toli iki amžino poilsio vietos, žinau, kad namai turi
išsipirkę Senavos kapinėse gražų žemės sklypą kai kurie iš mūsų gyventojų
nueina ten pasidairyti, grįžę pasakoja, kaip ten miela, pievelė pilna ramunių,
pušyse pilkieji laukiniai karveliai ulba, jie ulbėdavo ir prie mano tėvo namų, juk
visa Panemunė vieni pušynai, taigi retsykiais suspaudžia paširdžius, kad
neatsirado man vietos dukters namuose, tuomet prisimenu ponią D., kurios duktė daktarė
net neištekėjo, kad motinos vienos nepaliktų, prižiūrėjo, slaugė, kojas mazgojo,
plaukus šukavo, o ponia dar senoviška lazdele dukrai kuprą patiesindavo, nesakyčiau,
kad panašios senatvės troškau, juk nenormalu, kai jaunesnis dėl seno savo gyvenimą
žudo, galbūt net meilės atsisako, juk žinai, kad ponios D. dukra anksčiau už motiną
numirė, kartą užėjus neišlaikiau ir paklausiau, ar jos negraužia sąžinė, kad per
savo egoizmą sugriovė vienintelės dukters gyvenimą, o ponia tik šyptelėjo ir
sušnabždėjo: Ved' ona byla dura, tokius žodžius ištarti galėjo tik
despotiško charakterio moteris, o aš, kad ir kokia buvau griežta, taupi, net šykšti,
savo vaikų gyvenimo nesugrioviau, nori, sakiau, už to filosofo tekėti tekėk, tik
vėliau nieko nekaltink, pati pasirinkai, žodžiu, šiandien, kai turėjau pakankamai
laiko viską apsvarstyti, supratau, jog tu manęs jau ir paukščių pienu neprisiviliotum
į Vilnių, o ne, Auguste, Panemunės dvare gimiau, Panemunėj ir į žemelę atsigulsiu,
tik noriu iš anksto paprašyti, kad nesuktum sau skaudamos galvos dėl to, kad tėvas
Klebonišky, o aš Senavoj, aš tais kaulelių ryšiais netikiu, žmonės kartais elgiasi
kaip bepročiai, iškasa kapus, surenka kaulus, gabena juos iš vieno Lietuvos krašto į
kitą, kad tik viename giminės kape ilsėtųsi, Viešpatie, kokie pagonys, gal jie
galvoja, kad po žeme giminės už stalo susėda, balių iškelia, pasikalba, padainuoja,
vynelio ar alaus dėl linksmumo išgeria? Tikiu sielos nemirtingumu, tad jei bus lemta su
tėvo siela susitikti susitiksim, nebus prasilenksim neaprėpiamose Dievo
aukštybėse, žinok, Augustėle, niekas dėl kito nekaltas, tik pats arba pati, aš pati
kalta, jog nesugebėjau taip pasitvarkyti, kad nereiktų senių namuose dienas baigti,
tačiau, kita vertus, mano atvejis ne blogiausias, nieko man čia netrūksta, štai
šiandien įkyrią davatkėlę iškraustė, gal atkels kokią normalesnę moterį, su
kuria bus galima ir pasišnekėti, gal bus kaunietė, tai ir prisiminimai bus bendri,
žodžiu tariant, apie senelių namus baigta, daugiau nė žodžio, gana tau nervus
gadinti, juk žadėjau toliau pasakoti apie tai, kaip mums su tėvu laikinojoj sostinėj
sekėsi įsikurti, jau aprašiau, kaip jis iš Panevėžio atvyko, kaip pravėręs mano
krautuvėlės duris sustingo lyg stabo ištiktas, tai jau žinai, žodžiu, tarp daugybės
žydų parduotuvėlių atsirado ir manoji tiesiai priešais manufaktūros krautuvę,
kurią laikė tokia Liuba, geros širdies žydė, mudvi kaipmat susidraugavom, jos vyras
buvo miręs, antrą kartą ji netekėjo, tad laikė pagalbininką žydelį, su kuriuo
galbūt ir krutila mutila, ne mano reikalas, dar jauna, graži buvo, juodom kaip
prinokusios slyvos akim, ilgais juodais plaukais, neaukšta, bemaž tik mano ūgio, kai
eidavom gatve už parankių susikibusios, tai kaip dvi raibos kurapkos, prisimeni, aš
visada einu kiek krypuodama, lygiai taip pat krypuodavo ir Liuba, auksinės širdies
žydė, tai iš jos išmokau lydeką farširuoti, meduolius virti, iš jos pirkau
medžiagas, sagas, segtukus, nes jau tuomet buvau pradėjus siūti, aišku, laisvu nuo
darbo krautuvėj laiku, o Liuba taip pat bandė siūti, tad dalydavomės mintimis,
mėginom sekti madas, ji gaudavo žurnalų iš Paryžiaus, Berlyno, buvo iš ko
pasimokyti, nors abi buvom savamokslės, pačios ir sukirpdavom, ir pasiūdavom, turėjom
net po kelias klientes, ir ne iš prastų, o iš aukštuomenės, tokia jau mano lemtis
maisto prekės tik valdininkams įkandamos ir suknutės tik ponioms įperkamos, Liuba
sakydavo: Esli už šit', tak s šikom, jeigu jau siūti, tai su praba, arba
visai nesiūti, jautė Liubočka, ką reiškia savigarba, ji tikrai nebūtų leidusis, kad
kokia batsiuvio boba užsisakius sijoną nurodinėtų, kur paraukt, o kur nukirpt.
Žodžiu, aplink vien žydų krautuvės ir aš kaip
balta varna, bet manęs jie nekliudė, gal todėl, kad draugavau su Liuba, gal ir dėl
tėvo, juk rašiau, kaip ponios šnabždėdavo: toks gražus žydas, o vedė tokią
kurapką, kai užleisdavo barzdą, buvo tikrai panašus į rabiną, nors grynakraujis
žemaitis, nors Lietuvoje dėl to kraujo grynumo neaišku juk šitiek kariuomenių per
mūsų kraštą perėjo, žmonės maišėsi, paimkim kad ir mūsų šeimą, tėvas
caro laikų rusas, mama Varšuvos vokietė, vadinasi, aš ir rusė, ir vokietė,
mano vyras lietuvis žemaitis, mano vaikai ir rusai, ir vokiečiai, ir lietuviai, nors
būtum kada brolių paklausus, kokios jie tautybės, būtų pasipiktinę ir sušukę: koks
čia klausimas, Auguste, ir tu, ir mudu krikštyti lietuviai, lankantys lietuvių
mokyklas, čia mūsų tėvynė, ir jie būtų buvę teisūs, mes su tavo tėvu nuo
pirmų bendro gyvenimo dienų kalbėdavomės tik lietuviškai, tiesa, aš kartais kokią
rusišką patarlę įterpdavau, mano vardą jis tardavo rusiškai Lida, Lidočka, o
aš į jį kreipdavausi vardu ir tėvavardžiu, nors jo tėvo akyse nebuvau mačius, jis
su sava gimine nepalaikė jokių santykių, gal negalėjo užmiršti tetų fanatizmo, kai
pasninko metu alkaniems vaikams pieno nebuvo galima nė pauostyti, mėsos ir taip retai
paragaudavo, tas kraujo grynumas keblus reikalas, tik aš dėl jo niekada nesukau sau
galvos, o ir tėvas niekada man neprikišdavo, kad aš rusė ar vokietė, nebuvo
nacionalistas, nors puikiai suprato, kas daugelį metų Lietuvą engė, tik lenkų
nemėgo, ir ne todėl, kad jie lenkai, o dėl to, kam lietuvius chamais vadino,
Vilniuje lietuviškų pamaldų neleido laikyti, lietuviškus laikraščius uždarinėjo,
Tautų Sąjungai visaip Lietuvą skundė, šmeižė, pasak tėvo, nedėkingi kiaulės,
užmiršo, kad didingiausias jų karalius buvo grynakraujis lietuvis, kaip jie drįso
šventą žemaitišką vardą Jogaila iškreipti tuo savo Jagielo, kas jiems suteikė
teisę pasisavinti Vilnių, kurio vardas kilo nuo upelės Vilnia, vilnis, banga, o ką
lenkiškai reiškia tas Vilno, lenkų tėvas tai tikrai nekentė, nors su Kauno lenkais ir
bičiuliaudavos, tik jis kalbėdavo lietuviškai su žemaitišku akcentu, o lenkai darkyta
lenkų kalba, nes daugelis jų tebuvo nutautėję lietuviai, tėvas dažnokai paburnodavo
ir prieš sulenkėjusius žemaičių bajorus, mylėjo Lietuvą, už ją kovojo, buvo
sužeistas, tapo pusiau invalidu, tad neturėjo akies ir ant Smetonos už tai, kad vedė
lenkę, nors pats turėjo žmoną rusę vokietę, bet aš manau, kad šio painaus klausimo
mudvi, dukra, Dienoraščio puslapiuose neišsiaiškinsim, palikim jį
protingesniems už mus tegu narplioja, tik bijau, kad benarpliodami dar į stipresnius
mazgus nesuveržtų.
Kaip sakiau, manęs žydai nelietė, neskundė
valdžiai, kad mano prekės nekokybiškos ar pasenusios, nors šiaip jie įnirtingai
kovėsi už savo vietą po saule, juk prekyba seniausias žydų užsiėmimas, tikrai
niekas geriau už juos neišmanė šio verslo, o pirmiems mūsų verslininkams sekėsi
sunkiai, trūko įgūdžių, kuriuos žydai į Lietuvą atsinešė iš senųjų amžių,
tačiau aš jiems neužkliuvau, gal tikėjosi, jog po metų kitų pamačius, kaip
neįmanomai sunku atlaikyti konkurenciją, pati iš verslo pasitrauksiu, o gal suprato,
jog ir lietuviai nepasiduos, kabinsis į naujas darbo sritis, galėtų būti ir trečias
paaiškinimas aš puikiausiai kalbėjau ir rašiau rusiškai, o žydai visada palaiko
stipresniojo pusę, ir už tai negalima jų smerkti, iš knygų žinau prisimeni, kaip
nustebai palėpėje aptikus rusiškai parašytą Istorija evreev, klausei, ar aš
tokias knyga skaitau, prisimink, ką atsakiau, ir nesistebėsi, kad ir aš šį bei tą
išmanau taigi iš knygų žinau, jog per amžius visos be išimties tautos vienaip ar
kitaip skriaudė ateivius, tad kas gi jiems beliko, tik ieškoti užtarimo pas
galinguosius, o Lietuvoj kelis šimtus metų visa galia priklausė Rusijos imperijai, taip
žydai ir įprato net tarpusavyje kalbėtis rusiškai, nepamiršk, kad Lietuvos
nepriklausomybė kabėjo ant plauko, nemaža krašto dalis buvo užgrobta lenkų, vieną
dieną galėjo viskas pasikeisti, negaliu atmesti ir to fakto, kad bolševizmas,
priešingai carui, bent jau iš pradžių darė žydams nuolaidų, matyt, jie turėjo
planų laisviau įsikurti porevoliucinėj Rusijoj, juk buvo skelbiami visų tautų ir
rasių lygybės šūkiai, žodžiu, žydai manęs nelietė, ir aš galėjau prekiauti
taip, kaip mano protas patarė, laimė, kad protelis nesuklydo patardamas pasirinkti tik
užsienines maisto prekes, nes ano meto Lietuvoje plito viso plataus pasaulio mada,
lietuviai noriau pirko norvegų, o ne mūsų žvejų Nemune sužvejotą lašišą, viskas,
kas lietuviška, žmonėms tuomet atrodė prasta, kažkaip menka, juk per amžius mums
buvo kalama mintis, jog mes be rusų ar be vokiečių tiesiog išnyksim, net antriems
rusams sugrįžus, būdavo, kokia Maša ims ir išrėks tau į veidą: U vas daže
igolki nebylo, ir nepaaiškinsi tokiai okupantei, kad ne v igolke tautos
stiprybė, adatų galima laisvai atsivežti, stiprybė mūsų žemėje ir žmonėse, kurie
tą žemę aria, ne veltui mūsų sviestą pirko Londonas, ne veltui mūsų litas per
tokį trumpą laiką tapo kone stipriausia Europos valiuta, o Rusijoj ir prie caro
milijonai kaimiečių skurdo, užtenka pasiskaityti Čechovo apsakymus, skurdas, tamsa,
degtinė, banditizmas, o rūmuose puotos, prancūzų kalba, europietiškos mados;
caras išnyko, bet skurdas ir alkoholizmas liko, niekur jo Auroros šūviai nenunešė,
okeanuose nepaskandino, buvau porevoliucinėj Rusijoj, nors maža mergaitė, bet viską
mačiau, viską prisimenu, jau esu apie tai rašius, jeigu Dienoraštis pateks į
tavo rankas o turiu vilties, jog taip ir atsitiks, tad pasiskaitysi, kaip mūsų
šeima Rusijoj vargo, tik per stebuklą aš išlikau gyva, nepagrobta, nenužudyta,
žodžiu, žydai manęs nekliudė, o žydė Liuba buvo geriausia draugė, ji man
nepavydėjo, pavydėjo tik savi, lietuviai, kad ir kaip būtų graudu, lietuviai rašė
skundus valdžiai, ir tėvas sakydavo: mūsų žmogus savo artimą pirmas šaukšte
paskandintų, ir tai buvo tiesa, jos nepaslėpsi, tėvas labiausiai piktindavosi
mūsų šviesuomenės trumparegiškumu, sakydavo: išdavikai, sovietų šalį aukština, o
savo tėvynę graužia, kaip kirmėlės ėda, nepaiso, kad ji, ne bolševikai suteikė
visas teises, gabiuosius išsiuntė mokytis į Paryžių, Vieną, Berlyną, Londoną,
mokėjo stipendijas iš to menko valstybės biudžeto, o juk reikėjo tiesti kelius,
įvesti kanalizaciją, statyti tiltus, bankus, kitas įstaigas, nedėkingi pašlemėkai,
sakytum, nieko nematė, bet juk matė, važiavo pasaulinio stebuklo žiūrėti ir
sugrįžę liaupsino tą galvažudžių diktatūrą, aš, sakydavo tėvas jau po Antrojo
karo, netgi patenkintas, kad tie, kurie buvo akli kaip kurmiai ir šlovino Staliną, buvo
priversti bėgti nuo to paties Stalino armijos, išnešė sveiką kailį, dabar Amerikoj
rėkia, reikalauja laisvės Lietuvai, o ką gi jūs išdarinėjot, kai toje laisvoje
Lietuvoje gyvenot, už savo rašliavas pinigus saujom sėmėt ir dergėt tėvynę,
sakydavo tėvas, į Sibirą išvažiavo kaip tik tie inteligentai, kurie mylėjo Lietuvą,
kurie įspėdavo dėl bolševikų grėsmės, o visi vadinamieji kairuoliai spruko kaip
žiurkės iš skęstančio laivo, aišku, buvo ir garbingų žmonių, kurie tiesiog
neturėjo kitos išeities arba mirtis lageriuose, arba pabėgėlio dalia, tokių aš
nesmerkiu, bet tuos visus kairuolius pats iš Lietuvos išvyčiau, jeigu kada ateitų toks
laikas ir Lietuva vėl būtų laisva, tikrai išgrūsčiau, tegu važiuoja į
išsvajotąją sovietų Rusiją, taip kalbėdavo tavo tėvas, niekada į jokias politikas
net nosies nekišęs, bet žmogaus širdis krauju užvirdavo, kai per radiją išgirsdavo
kokio buvusio kairuolio plepalus apie mūsų stiprybę ir dvasios galybę, tėvas
sakydavo: apsišikėlių šutvė, jeigu jiems prie Smetonos buvo blogai, tai tegu pragare
sudega, gal ten bus laisviau ir geriau, laisvoje šalyje gyvendami reikalavo laisvės, tik
paskutiniai niekšai, neverti žmogaus vardo, galėjo taip elgtis, kalbėdavo jau iš
Sibiro grįžęs, be sveikatos, krauju spjaudydamas, gal nepatikėsi, bet tėvas
labiausiai ir širsdavo ant tų pabėgėlių, kurie Smetonos laikais košę virė, o kai
atėjo laikas ją srėbti išrūko, net padai užkaito, taip sakydavo tavo tėvas, gal
ramiausias, doriausias žmogus iš visų mano sutiktųjų per ilgą gyvenimą, bet matau,
kad vėl užbėgau įvykiams už akių, negaliu suvaldyti prisiminimų griūties, noriu
nieko nepraleisti, viską iki panagių išnagrinėti tik taip tu galėsi suprasti,
kodėl savo vaikams buvau ir per šiurkšti, ir per griežta, taigi manoji maisto prekių
krautuvė klestėjo, nors žmonės pirkdavo labai mažais kiekiais, tiesiog neįtikėtinai
mažais, o kai mažas kiekis, tai tikslumas padvigubėja pusės gramo negali
nuslėpti, kad kaip nors lituką sutaupytum, tad ir svėriau atidžiau nei vaistinėj
žoleles pusės lapelio trūksta, tai nuo sveiko atgnybi pusikę ir pridedi, kad
viskas tobulai sutaptų, tokia anuomet buvo prekyba, gal skaitydama šiuos žodžius
suprasi, kodėl aš turguj taip ilgai rinkdavaus kelis agurkus ar pomidorus, man jie
turėjo būti be priekaišto, nes tik taip aš pati prekiavau, tik taip supratau prekybos
verslą sąžiningumas svarbiausia, o kokio plonumo buvo vyniojamasis popierius,
beveik kaip rūkomasis, peršviečiamas, kad, neduok Dieve, svorio nepadidintų, tai tau
ne kokią dvokiančią menkę velniai žino iš kokio atmatų griovio atvežtą ant
storiausio, vos ne kartoninio dvigubai didesnio, nei prekei reikia, popieriaus numesti ir
dar nesulaukus svarstyklių rodyklės parodymo stverti ir suvynioti kaip kokį seną batą
šiaučiaus dirbtuvėj, ir duok rublius, o pamėgink užprotestuoti, tai tau toji
nusišėrus drimba kad leptels į akis kokią bjaurastį daugiau niekada neprabilsi,
nors ir aiškiai matysi, kaip tave mulkina. Sąžiningai prekiavom, sąžiningai ir
gyvenom, kartą per pusmetį nueiti į Operą ir užsimerkus pasiklausyti dieviškos
muzikos būdavo didžiausias užmokestis už bemiegį triūsą, už baimę viską
prarasti, nes visaip atsitikdavo, žiūrėk, dar vakar žmogus puikiausiai prekiavo,
šeimą išlaikė, vyresnį sūnų į Berlyną išsiuntė ekonomikos mokytis, o po
mėnesio parduotuvė jau stovi arba užkaltais langais, arba lange kabo skelbimas
PARDUODAMA, ir neužeisi pas žmogų, nepaklausi, kas gi nutiko, kas viską aukštyn kojom
apvertė, žmogus vis tiek tylėtų kaip žemę pardavęs, nes jis ir pats dar
nepatikėjo, kad jo svajonės sudužo kaip menkas laivelis į Norvegijos pakrantės uolas,
taigi prekiavau ir naktimis drebėjau, kad neįvyktų kokia nelaimė, labiausiai bijodavau
statinaičių su žuvimi ar silkėmis sandėlyje, iš kur prekes urmu pirkdavau, jų
neatidarysi, o jeigu ir atidarytum, tai vienoje galėjo būti puiki prekė, o į namus
parsivežtose penkiose statinaitėse brokas, lašiša jau su stipriu kvapu, silkės
patižusios, štai ko bijojau, o ne konkurencijos, konkurencija būtina, jeigu nori
išlaikyti aukštą verslo lygį, tada turi stengtis iš visų jėgų, bijojau, bet Dievas
saugojo nė karto neteko preke nusivilti, matyt, pasaulyje jau seniai žmonės buvo
supratę, kad vieną kartą apgavęs visiems laikams prarasi pasitikėjimą ir nugrimsi į
dugną. Auguste, labai norėčiau surašyti prekių pavadinimus, kad įsivaizduotum, kokia
buvo jų įvairovė, čia, senių namuose, tvirtesnės moterys, aplankančios naujas
parduotuves, sako, kad dabar ir Lietuvoj parduotuvės lūžta nuo viso pasaulio prekių
tik turėk litų, aš tikiu ir netikiu, nes man sunku patikėti, kad nei karai, nei
katastrofos nepaveikė sąžiningos pasaulinės prekybos, esą kaip buvo prieš karą,
taip yra ir šiandien, pamatyčiau savomis akimis, gal patikėčiau, aš kaip tas
neviernas Tamošius, kol nepaliesiu savais pirštais, tol nepatikėsiu, nors moterys
iš tikrųjų atsineša puikių maisto prekių, gal netgi panašių į tas, kokiomis aš
prekiaudavau, nereikia pamiršti, kad dabar nauji laikai, technikos amžius, tad visokių
šaldymo įrengimų gali įsigyti, o mes su tėvu tik paprastais ežero ar upės ledo
gabalais prekes šaldėm, turėjom rūsį ir jame medinėse dėžėse laikėme produktus,
apdėtus ledais, kad vasarą nesugestų, vasarą imdavau mažesnius prekių kiekius, nes
viena klaida galėjo paversti niekais kelerių metų triūsą, galėjo nupūsti tavąsias
pastangas kaip žąsies pūką gaudyk, graibyk tuščią orą, o pūkas jau kitame
dangaus pakraštyje, parašiau žodį dangaus ir turiu prisipažinti, kad anomis
dienomis buvau dažna Dievo namų lankytoja, jei turėdavau daugiau laisvo laiko, eidavau
į cerkvę, nes stačiatikių pamaldos labai ilgos, o jeigu tik trumpą valandėlę
nutverdavau, užbėgdavau į mūsų medinę Prisikėlimo bažnytėlę, kurioje tu buvai
pakrikštyta 1939 metų sausio 25 dieną, prisimenu, buvo labai šalta, ėjome pėsti, nes
bažnyčia stovėjo vos už kelių šimtų metrų, tėvas nešė tave kaip kokį aukso
luitelį, susuktą į šilčiausią skarą, pats aukštas, tiesus, ilgas angliškos
medžiagos paltas, ūdros apykaklė, skrybėlė su plačiu juodo šilko apvadu, ir aš,
maža, kaip nuo šalčio susitraukus kurapka, vos siekianti tėvo alkūnę, bet ir mano
paltas paskutinės mados, angliška medžiaga, audinės apykaklė, šiltu kailiu
iškloti auliniai bateliai, mova rankoms šildyti, ir dar du žmonės, tavo krikšto mama,
ta pati Olga, ir jos vyras Andrejus, abu Lietuvos rusai, bet kunigas neklausė tautybės,
tik pasiteiravo, ar jiedu krikštyti
Viešpatie, kada tai buvo? Prieš tūkstantį ar
prieš du tūkstančius metų? Kiek valdžių pasikeitė! Dvigalvį erelį pakeitė
vokiečių aras ir lenkų višta, prisimenu, lenkas sako lietuviui: Tvuj kon' sra i
sra, o lietuvis atsako: A tvoja kura podbera ir podbera, manau, kad versti
nebūtina, menka čia išmintis, bet ji parodo, kad ir lietuviai buvo ne pėsti, ir aš
įgyvendinau savo svajonę pakabinti varpelį virš durų, kad pirkėjui įėjus
galėčiau iš produktų sandėlio kaipmat atlėkti, gražiai pasilabinti ir paklausti: ko
ponia pageidautų? O vakarais su tėvu svajodavome apie dar geresnį žemės sklypą,
gali būti ir su kokiu mediniu laužu, vis tiek statysime dviaukštį mūrinį namą, kad
užtektų vietos erdviai krautuvei, produktų sandėliams, o antrame aukšte
miegamieji, vienas mergaitei, kitas berniukams, trečias mums su tėvu; name bus vonia,
tualetas, nauji baldai, gražios užuolaidos, žodžiu, svajodavom apie pasiturintį
gyvenimą, ne, ne apie ištaigingumą, prabangą, ne, tik apie normalų laisvos šalies
piliečių gyvenimą, kai jokia svetima letena nespaudžia tavęs prie žemės, nemurkdo
į skurdą, o pinigas bus lietuviškas ir kas metai tvirtėjantis, nenusileidžiantis
didžiųjų Europos šalių valiutai, bet kaip dažniausiai gyvenime atsitinka
svajonės neišsipildo, neišsipildė ir mūsosios, tiesa, nusipirkom sklypą su
didžiuliu mediniu namu, pasak žmonių, tas namas buvęs vienas seniausių Žaliakalnyje,
su lauko tualetu kiemo gale, su aukšta palėpe ir daugybe kambarių, erdvumu namas man
priminė tėvo namą Panemunėje, tik tėvo buvo naujesnis, nors taip pat senas,
senoviško stiliaus, su visokiais papuošimais ir su mansardomis, ir su patalpomis, anais
laikais vadintomis mezoninais, viršutiniais pusaukščiais, kuriuos tėvas išnuomodavo
vasarotojams, mes savojo lauželio poilsiautojams nenuomodavome, nes koks gi poilsis
Savanorių ir Kipro Petrausko sankryžoje, kur toks didelis judėjimas, visi karai,
palikdami skeveldrų krūvas, ten ir atgal pro mūsų namą prašliaužė, o sykį,
Antrajam karui einant į pabaigą, rusų sunkvežimis tiesiai į didįjį kambarį
įvažiavo, išvertė sienos kampą ir sustojo vos per metrą nuo tavo pianino, suprantam,
apie jokį žalos atlyginimą negalėjo būti nė kalbos, tėvui buvo pasakyta: Molči,
buržuj, ir tuo viskas pasibaigė. Nusipirkom sklypą su namu tik tam, kad jį
nugriautume, o jo vietoj pasistatytume mūrą kaip ir kiti Kipro Petrausko gatvės
gyventojai, na gal kiek ir kuklesnį, juk nebuvom jokie įžymybės, tik paprasti
prekijai, tačiau likimas tvarkosi pagal savus įstatymus ir dėsnius nespėjom nė
pradėti senojo namo griauti, kai vieną rytą išgirdau dar tolimą, bet labai grasų
džeržgesį, tėvas sušnabždėjo: tankai, ir iš tikrųjų netrukus pro mūsų
namus ėmė šliaužti žemi žalsvos spalvos tankai su raudonomis žvaigždėmis ant
šonų, vos juo išvydau, kažkokia baisi nuojauta sugnybė širdį, susmukau kėdėje,
užsidengiau delnais akis ir pravirkau, nes nuojauta kuždėjo, kad visoms svajonėms,
visiems gražesnio gyvenimo siekiams lemta žlugti, nejučia ėmiau kasytis galvą ir
išsigandau didelės utėlės kaip nuodingo augalo sėklos pabiro į skreitą, per
kelias akimirkas tie skurdo ir vargo pranašai nežinomu būdu nežinia iš kur atsiradę,
gal nukritę iš juodo padūmavusio dangaus, gal išropoję iš paties šėtono saujos,
jau graužė odą ir siurbė kraują, tėvas net pašiurpo kaip gyvas,
sušnabždėjo, nieko panašaus nesu matęs, vis dėlto neištižo, apglėbė mane,
pabučiavo, paskui atsinešė šukas ir ilgai ilgai, atrodė, amžinybę,
kruopščiai, kaip buvo įpratęs viską daryti, šukavo man plaukus.
Į viršų
1 9 9 3 m e t ų r u g
s ė j o 2 0 d i e n a
Vakar iškraustytos raišiukės kampe apgyvendino
dar neseną moterį, Paulauskienė, pajutus, kad iš jos bus galima išpešti naudos,
išsyk ėmė jai pataikauti, du sūnūs, jau vyrai, nešė ir nešė didžiulius
plastmasinius maišus su drabužiais, ponia stovėjo vidury kambario ir nurodinėjo, kur
kokį statyti, raišiukė buvo vienuolė, tad ir drabužių bemaž neturėjo, tik visokių
abrozdėlių, kryželių, kelias knygeles, matyt, maldaknyges, o gal Evangelijas,
aš jų iš arti nemačiau, nemėgstu kišti nosies prie svetimo daikto, mudvi su
Paulauskiene savo drabužėlius laisvai, negrūsdamos sieninėj spintoj buvom
išsidėliojusios, ant pakabų sukabinusios, ir štai atsiranda ponia, kuri įsako du
skyrius palaisvinti, nes jos drabužiai negalintys maišuose trūnyti, teko mums
susispausti, vyrukus devintas prakaitas išpylė, kol į trečią aukštą ponios turtą
sunešė, šubą įdėkit į patalynės spintelę, įsakė sūnums, supratom, kad
ponia atvyko ilgam, baigėsi mūsų ramybė, aš iš karto suvokiau, kad Paulauskienė nuo
manęs nusišalins ir prilips kaip šlapias klevo lapas prie naujokės sėdynės, tokia
jau ji yra, ir man atvykus jau kitą dieną sėdėjo ant mano lovos ir malė liežuviu,
kokia ji esanti gera, kilniaširdė, jai kad tik pagelbėti senesniam žmogui, o
raišiukę tylomis šmeižė, kad ji šiokia ir tokia, labai nešvari ir taip toliau, o
aš įsitikinau, kad raišė kaip tik labai švari, pati Paulauskienė rytais tik nosies
galą sušlapina ir jau nusiprausus, o davatkėlė kiekvieną skuduriuką iki baltumo
išskalbdavo ir balkone žemai, kad iš kiemo nesimatytų, padžiaudavo, Paulauskienei
nieko nereiškė apatinius ant aukščiausios virvės pakabinti, sakau: ponia
Paulauskiene, negražu, sanitarai iš kiemo jūsų apatinius mato, o ji atšauna: na ir
kas, tegu pasižiūri, aš neturiu ko slėpti, jau esu rašius, kad ji prieš tokį
našlį uodegą kraipo, plaukus ant popieriaus ritinėlių kas vakarą susuka, rožine
pudra skruostus dažo, viena dėmė aukščiau, kita žemiau, ką padarysi, jei bobai į
pauodegę koks šišas sminga, tai tu jai neišaiškinsi, kad jos metuose ne apie diedus
galvoti ir svajoti reikia, o apie gyvenimo apyskaitą, nes artėja valanda, kai teks
peržengt nebūties slenkstį ir galbūt pasiaiškinti, kodėl taip, o ne kitaip gyventa,
žodžiu, supratau, kad naujoji ponia, jos vardas Kristina, atvyko visam laikui,
atsivežė visus turtus, ėmiau mąstyti, kaip reikės su tokia iškalbinga poniute
sutarti, nes ir aš visą gyvenimą įsakinėjau, aš buvau šeimos galva, ne tėvas, tad
gali kilti kivirčų, tačiau įsitikinau, jog su išvadomis niekada nereikia skubėti,
atvykėlė pasirodė esanti labai maloni, dosni Kauno ponia, dėl nežinomų priežasčių
atsikėlus į senių namus, o kad atvyko ilgam, supratau iš jos atsivežtų daiktų:
televizorius, kavinukas, arbatinukas, servizas, lėkštės, lėkštelės, šaukšteliai,
šakutės, peiliai, puodeliai, net fužerai vynui ir kelios mažos stiklinaitės
krupnikui, be to, pusė kosmetikos prekių parduotuvės vos ne vos sutalpino šukas,
pudros dėžikes, kremo indelius ir kitokį jaunoms moterims būdingą šlamštą, aš
pati, niekada gyvenime lūpų nenusidažius, negalėjau atsistebėti, kaip antros
jaunystės moteris sugeba savimi pasirūpinti, supratau, kad manajai Paulauskienei teks
pasitraukti į šalį, nes naujokė suims į saują visus bent kiek dar ropojančius
senius, tad kikenau tyliai ir džiaugiaus, kad nedavė man Dievas to bobiško pasiutimo,
kuris neleidžia moterims ramiai senti, neleidžia susitaikyti su laiko dėsniais, verčia
jas vaidinti nežinia ką, dėkojau Dievui už tai, kad davė man protą, o ne tik,
atsiprašant, pati žinai, ką turiu galvoje. Kai visi daiktai buvo sunešti, ji sūnums
įsakė važiuoti namo, šie pakluso ir dingo, keisti motinos ir sūnų santykiai,
svarsčiau, kas gi privertė tokią išdidžią, dar nesukriošusią ponią apsigyventi
senių namuose, nes iš visko matėsi, jog pinigų ji tikrai nestokoja, gal jos
apsisprendimą nulėmė marčios, jeigu sūnūs jau vedę, o gal tiesiog atėjo laikas
išnykti iš žmonių akiračio, gal poniutė pagarsėjo kokiais romanais ir priėjo
liepto galą, panašiai kaip mano pamotė, penkiasdešimties sulaukus nosies iš
Panemunės neiškišdavo, net iš namo retai į sodą išeidavo, sakiau, kad senstant jos
charakteris pasikeitė į gerą, o juk garsėjo palaidumu, žodžiu, dar niekas neaišku,
tikėkimės, kad ponia pati kokį vakarą papasakos savo gyvenimo istoriją, nes senių
namai yra tokia vieta, į kurią patekę žmonės būtinai nori išsipasakot, dažnai
pagražindami skurdoką gyvenimą, ateis diena, kai visi senių namai žinos, kodėl ponia
Kristina apsigyveno tarp koridoriais rėplinėjančių žmogystų, tik įdomu, kaip tokia
sveikatinga moteriškė į šiuos namus pateko, tiesa, jeigu gavo ne valstybės
išlaikymą, o pati kas mėnesį mokės po tūkstantį litų, tai nieko čia ypatingo, juk
ir tu, Augustėle, pirmą pusmetį kas mėnesį po 1 000 litų paklodavai, žinojau, kaip
tau sunku juos surinkti, bet tokia buvo kaina už laisvę nenorėjai ar negalėjai
manęs slaugyti žinau, kokia tavo sveikata teko litukus, galima sakyti, už lovą
mažame kambaryje mokėti, žinau, kiek privargai, kiek valdiškų koridorių
išvaikščiojai, kiek raštų turėjai parašyti įrodinėdama teisybę: savo bute
niekaip negali motinos laikyti, nes pati sergi keliomis ligomis, pati po dviejų
operacijų, be to, vyras dirba protinį darbą namuose, jam būtinas atskiras kambarys ir
ramybė, nežinau, ar rašei, kad jis kone išprotėjęs, be tablečių nuo nervų
negyvena, gal nuslėpei šį faktą, kad ir kaip ten būtų buvę, pasiekei tikslą, dabar
užtenka mano pensijos, nors žinau, kad kiekvieną kartą lankydama slaugutėms pakiši
po kelis litus, žinau, kad prašai neapleisti manęs, ačiū, dukrele, ačiū ir už tai,
nors kadaise ne apie tokią senatvę svajojau, tačiau gyvenimas nepaiso žmogaus
svajonių, esu rašius, kad suprantu tavo padėtį arba aš, arba tavo filosofas, ir
tu pasirinkai jį, nes jis tavo vyras, dėl jo paaukojai viską, o man juk tiek nedaug
reikia, kad tik būtų šiokia tokia priežiūra, ypač po to, kai atsisakė kojos ir net
su lazdele vos ne vos iki tualeto nutipenu, prisimeni, kaip mėgdavau turkštis tavo
vonioje, kaip prašydavau tris kartus nušveisti nugarą ir pečius, nes Kaune manoji
vonia jau nebeveikė, viskas tuose namuose buvo pasenę, atgyvenę, ačiū už tai, kad
nors nuo krosnių kūrenimo išgelbėjai, juk žinai, kiek man nervų kainavo kaimynų
draudimas per jų teritoriją vieną kartą atsivežti anglių, ačiū už įvestą
dujinį šildymą, suprantu, Augustėle, kad stengeis iš paskutiniųjų išvengti senių
namų, bet po to, kai svetimi žmonės aptiko mane sniege vidury nakties, pasiryžai, ir
aš sutikau, nesipriešinau, nes puikiai žinojau, kaip gali pasibaigti mano vienatvė
pajus kaimynai negerą kvapą, iškvies policiją ar greitąją ir
nenoriu rašyti tų
pasmerkimo žodžių, tad patikėk, esu tikrai dėkinga už šį kampą, už slaugučių
priežiūrą, jau apsipratau, pro langą regiu gimtuosius pušynus, gal ir gražu, kad
žmogus, nugyvenęs ilgą gyvenimą, visur pabuvojęs, apsukęs ratą, sugrįžta į
gimtąsias vietas, kur pirmą kartą išvydo saulę, dangumi plaukiančius debesis,
išgirdo paukščių čiulbesį, o kiek lietuvių, pasak tavo tėvo, nežinia už ką
pradingo Sibiro ledynuose, lapės ir vilkai išnešiojo jų kaulelius, kartą skaičiau
žurnale, kad nuvykę ieškoti tėvų ir senelių kapų mūsų žmonės vidury taigos
aptiko bemaž išnykusias, žole ir krūmais apaugusias kapinaites ir tik iš baigiančių
pūti mūsiškų kryžių suprato, jog šioje vietoje buvo užkasami tremtiniai,
skaičiau, kad ekspedicija parsivežė kelias skardines plokšteles, kuriose dar galima
įžiūrėti palaidotų žmonių pavardes, gimimo ir mirties ar žūties metus, štai
tokia pabaiga svetimoje žemėje ir yra pati baisiausia, o kad žmogus turi jaukų
kampelį, lovą, staliuką, geraširdes slaugutes, maisto, kurio net neįstengia
suvalgyti, tiek jo daug ir įvairaus, ir kambario bičiulės pakenčiamos, tik
nereikia klausytis, ką jos liežuviu mala, geriausiai apsimesti, kad klausai, kaip ten
joms jaunystėj su vyrais sekėsi panašios kalbos čia dažniausios, o pačiai
leisti mintims klajoti, kur tik joms patinka, tegu neša atgal, į vaikystę ar į
Smetonos laikus, kai atrodė, viskas ranka pasiekiama, tereikia pasistengti,
neišlaidauti, pasitenkinti mažu ir puoselėti didžias svajones, įdomu, ar naujoji
ponia Kristina plepi, ar mažakalbė, per pusdienį sunku žmogų perprasti, tikėkimės,
kad gyvens savą gyvenimą ir per daug nesikiš į manąjį, tegu negalvoja, kad leisiu
jai šiame mažame kambaryje karaliauti, jeigu geruoju tai sugyvensim, o jeigu ne, tai
nesileisiu valdoma, visą gyvenimą aš valdžiau, be to, turiu tavo atvežtą lazdelę,
dėl visa ko pasidėsiu matomiausioj vietoj, kad poniutė ją pastebėtų, būtų
neblogai, kad Kristina susidraugautų su Paulauskiene, tuomet abi paliktų mane ramybėje,
nes dabar, kai ėmiaus Dienoraščio, ramybė man svarbiausia, neįsivaizduoju,
kaip galėčiau rašyti joms plepant, turiu vilties, jog Paulauskienė norės naujokę
supažindinti su savuoju ūsoriumi ir kitais vyrais, nes iš visko matyti, kad Kristinai
tie reikalai dar rūpi, kitaip nebūtų tiek daug puošybai skirtų dėžikių ir
buteliukų atsivežus. Matai, Auguste, kiek sugaišau, kol trumpai apibūdinau naują
mūsų kambario gyventoją, o juk privalėjau tęsti pasakojimą apie mūsų žaliąjį
namą, į kurį atsivežiau tave vos pusantrų metukų, juk šiame name tu užaugai,
pradėjai mokytis muzikos, iš šio seno namo tėvą išvežė į Sibirą, paskui dar
kartą išvežė, Sibire ir numirė, su tuo namu surišta daugybė prisiminimų, žinau,
kad jis ir šiandien tebestovi kaip koks senų laikų paminklas, pasak žinovų, tai
vienas seniausių namų visame Žaliakalnyje, ir nieko čia nuostabaus, juk stovi pačioje
svarbiausioje kryžkelėje pro Muravą tiesus kelias į Rusiją, priešinga kryptimi
nusileidus Savanorių prospektu, pervažiavus Vilijampolės tiltą, jau tiesiausias kelias
į Vokietiją į Klaipėdą, vokiškai Memelį, to krašto žmonės buvo memelenderiais
vadinami, žodžiu sakant, namas istorijos paminklas, o kiek jame šeimų glaudėsi,
dabar net sunku visas prisiminti, bet grįžkime į tą dieną, kai išgirdau rusų tankus
ir per kelias minutes mane užpuolė utėlės, o tėvas ramino ir vis šukavo, o tie
plokšti parazitai krito ir krito į sijono sterblę, sėdėjau delnais užsidengus akis
ir raudojau, nes akimirksniu atminty pralėkė visas gyvenimas, našlaitės lemtis,
mąsčiau apie tai, jog visos mano pastangos išsikapstyti iš skurdo tą akimirką byra
į dulkes, suvokiau, kad gražiausios dienos jau praėjo ir niekada niekada nesugrįš,
net jeigu Lietuva kada nors ir atkurs nepriklausomybę, vis tiek antrą kartą pakilti jau
nebeužteks jėgų, nes metai negrįžta, jie skuba į priekį, palikdami po savęs tik
karčias praradimų nuosėdas, ir žmogus pasijunta toks menkas, tarsi muselė nematomo
voro tinkle, taigi sėdėjau jau aprimus, jau susitaikius su lemtimi, nes ir tėvas
atrodė visiškai ramus, tik labai liūdnas, tarsi už lango matytų ne žalsvus tankus ir
šalia jų slenkančius rusų kareivius su purvinais autais apmūturiuotom kojom, o
kažkokią mirusiųjų eiseną, blyškius ne šio pasaulio šešėlius, nuo kurių
saulėta diena apsiniaukė, kambary tapo tamsu, o tankų vikšrai drebino bufete
stovinčius indus, ant sienos pakrypo Paskutinės Vakarienės paveikslas,
laikrodžio rodyklės ėmė trukčioti, virpėti, kol pagaliau sustojo, tik švytuoklės
bronzinis diskas vis dar suposi į šonus, bet ir jo judesiai lėtėjo lėtėjo ir
sustingo. Taip mums sustingo laikas, ausis užgulė nepaaiškinamas spaudimas, tarsi
galvą gniaužtų geležiniai delnai, trūko oro, o už lango slinko ir šliaužė
svetimos kariuomenės voros
Atsibudau savo lovoje, kojūgalyje sėdėjo tėvas ir
laikė vienoje rankoje stiklinę su vandeniu, o kitoje šaukštelį su širdies
lašais, pamatęs, kad atsimerkiau, tyliai ištarė: pasistenk išgerti, Lidočka,
leisk, pakelsiu galvelę, pakėlė, prinešė prie lūpų šaukštelį su paslaptingai
kvepiančiais vaistais ir pajutau, kaip pro sukepusias lūpas į burną nuteka Raudonojo
kryžiaus ligoninės palatų kvapas, ir šmėstelėjo prisiminimas, išgirdau daktaro
Levino žodžius: aš tau buvau uždraudęs gimdyti, tad važiuok kur nori, aš negaliu
imtis tokios atsakomybės, akimirkai išvydau Raudonojo kryžiaus koridorius,
chloroformo kvapas plūstelėjo į šnerves ir, matyt, vėl praradau sąmonę, nes nubudau
jau degant žibalinei lempai, tu miegojai ant tėvo kelių, berniukų nebuvo, spengė
tyla, kokia įsiviešpatauja praūžus audrai su stipriais vėjo gūsiais, su kruša,
įsiklausiau, stengiaus išgirsti sieninio laikrodžio tiksėjimą, bet neišgirdau.
Po valandėlės jau sėdėjau už stalo ir
gurkšnojau žolių arbatą, tu miegojai, berniukai dar nebuvo grįžę, nors liepdavau
vos sutemus parbėgti į namus, tėvas kalbėjo: Lidija, nepraraskim vilties, nors ir
žinau, kad šitie rusai nepanašūs į mūsiškius prieškario rusus, šiose gaujose
daugiau siauraakių mongolų nei tikrų rusų, aš pritariau tėvui, nes negalėjau
įsivaizduoti, kokį ryšį būtų galėję turėti su šiais valkatom mano jaunystėje
taip pamėgti Tolstojus, Čechovas, Čaikovskis, Vertinskis, kuriuos mirtis spėjo
pasiimti iki revoliucijos, juk Čaikovskio operų ar baletų ateidavo pasiklausyti pats
caras Nikolajus, naujieji rusai carą sušaudė, sunaikino visą šeimą, mergaites, net
tarnus, kai dabar išgirstu per radijo tašką Čaikovskio kūrinį, tai išsyk prisimenu,
kaip greitai bolševikai pasisavino didžiuosius rusų tautos kūrėjus, pačius
didžiausius, o kiek sunaikino, kiek cerkvių sudegino, išplėšė, sugriovė, iš ikonų
sukraudavo laužus ir aplink juos šokdavo šėtoniškus šokius, supratom su tėvu, kad
tikram laisvam gyvenimui atėjo galas, pati esu pusiau rusė, pusiau vokietė, bet jautė
širdis, kad bolševikiniai rusai paveldėjo ne stačiatikių tikėjimą, ne idealizmą, o
senųjų laikų galvažudžių įpročius ir gyvenimo būdą užmušk ir pasisavink
tai, kas tau niekada nepriklausė, žodžiu, sustojo visi darbai o jau buvom
susivežę nemažai medžiagos naujam namui, teko viską pusvelčiui parduoti, nežinia
iš kur atsirado žmonės, kurie tiesiog reikalavo įleisti juos į laisvus kambarius, ne
visi mokėjo nuomą, buvo ir tokių, kurie grasindavo išvarysią buržujus į Sibirą,
tegu džiaugiasi, išnaudotojų išperos, kad leidžiama jiems čia gyventi, buvo ir
sąžiningų žmonių, gal prisimenančių mano krautuvėlę, tad jų mokami nuompinigiai
mums labai pravertė, anuomet ir įsigijau siuvamąją Dürkopf, ieškojau
Zingerio, bet negavau, ir ėmiaus siuvėjos amato, jaunystėj pas Olgos tėvus buvau
pramokus rankine mašinėle šį bei tą pasisiūti, o pas Liubą net anuomet madingas
suknutes sukirpdavau, nes ji gaudavo madų žurnalų iš Paryžiaus, Berlyno, žydų juk
tokios plačios pažintys, giminystės ryšiai, Liubai atsiųsdavo medžiagų net iš
Amerikos, ji sakydavo: Lida, čto vyučiš' na spine taskat' nepridiotsa, ak,
kokia ji buvo protinga, tiesa, po kelių mėnesių didžiausiame kambaryje įkūriau alaus
barą, tu jį turėtum gerai prisiminti, buvai jau trejų metų, o gal jau penktus ėjai,
prisimeni, tėvas duodavo tau alaus putos palaižyti, sakydavo, kad sveika, bet iš baro
buvo daugiau rūpesčių nei naudos, tik siuvamoji tarnavo ištikimai, viliuos, kad dabar
ji stovi tavo bute, juk negalėjai išmesti ar kam atiduoti su šios siuvamosios
garsais susieta visa tavo vaikystė ir jaunystė, vėliau, kai išvažiavai į Vilnių,
sakydavai, kad siuvamosios klepetavimas labai muzikalus ir nė kiek netrukdąs skambinti
gamas, dabar pats laikas vieną paslaptį atskleisti: Smetonos laikais pirkdavau auksines
rusiškas monetas, vadinamąsias nikolaškas, dešimties rublių vertės, pirkdavau,
tarsi nujausdama, kad ateis juodos nevilties dienos, o auksas nesensta, laikui bėgant jo
vertė tik auga, tad ir verčiaus siūdama, alaus bare prekiaudama ir vieną kitą
pinigėlį parduodama tuo metu Kaune buvo nemažai dantistų, kurie slapta vertėsi
protezavimu, karūnėlių ir tiltų gamyba, tad dažniausiai jiems ir parduodavau,
žinojau, kad, patys slapstydami savo verslą, neišduos ir manęs. Aplinkiniai žmonės
netruko sužinoti, kad ant kampo taip vadindavo mūsų namą ponia Lidija
labai gražiai siuva, iš bet kokio seno medžiagos gabalo gali pasiūti puikią suknutę
ar sijoną, žodžiu, klientų netrūko, ir jeigu ne tie inspektoriai, kurie tik ir
taikėsi pričiupti nelegaliai dirbančią siuvėją, tai būtumėm gana neprastai
vertęsi, tiesa, vyrams nesiuvau, matyt, iš įgimto drovumo, man tavo tėvas buvo pirmas
ir vienintelis vyras, galiu prisiekti kaip prieš Viešpaties altorių, tad
neįsivaizdavau, kaip galėčiau svetimų vyrų kinkas ir kitas vietas išmatuoti, o
n e n u ė m u s , kaip tuomet sakydavo, tikros
m i e r o s , gero daikto nepasiūsi. Tuo metu atėjūnai
siautėjo kaip netekę proto ir nežinia, kiek lietuvių būtų Lietuvoj likę, jeigu
bolševikams nebūtų tekę trauktis, vokiečiai plūdo kaip lavina, šlavė viską, kas
bandė jiems kelią pastoti, ne vienas džiaugėsi, kad atėjo išvaduotojas, bet tėvas
tik ranka numodavo ir tyliai kalbėdavo: neužmiršk, Lidija, kad vokiečiai tai
tie patys kryžiuočiai, jiems Lietuva tik užkandis prieš puotą Rusijoj, mūsų
žmonėms kad tik svetimam ponui kuo greičiau į šikną, taip ir pasakė, į šikną
sulįsti, buvom atgavę dvasią savanorių laikais, bet toji dvasia pamažu nususo, ir
tėvas vėl buvo teisus. Kai tik vokiečių valdžia įsikūrė, tuojau atsirado
žmogiūkščių, kurie pradėjo medžioti neva priešus, pasipylė kraujas, o kur liejasi
kraujas, ten teisybės nėra, bolševikai žmonių kraują kaip degtinę lakė, ištisas
šeimas sunaikino, vokietis, tik apsimetęs, kad okupuotiems kraštams laisvę neša, tą
patį darė, nekaltus žmones žudė, o juk žudikas visada žudikas, nes prieš Dievą
visi žmonės lygūs, tėvas kartodavo: dvi šėtono pabaisos stengiasi viena kitą
praryti, abi krauju nasrus susitepusios, bet vokietis tuo baisesnis, kad mūsų miestelių
žydelius naikina, visus, be jokios atrankos, nežiūrėdamas, ar kaltas žmogus, ar ne,
bolševikai nors išsigalvotus klasinius priešus galabijo, nebūtinai tik lietuvius,
kišo po velėna ir baltuosius rusus, ir savus šventikus, o vokiečiams vokietis tarsi
pusdievis, kurio net pirštu paliesti nevalia, nes jis yra žmonijos pažiba, visos kitos
tautos tik trąša būsimiems kolonistams, tik vergai, žemės kurmiai sliekai ir
kitokios kirmėlės, kas jiems suteikė teisę naikinti tautą, kurios senovė
tūkstančius kartų garbingesnė už germanų, Palestinoj stovėjo karalių rūmai, o
vokiečiai tada giriose giles rinko, šernų kalba kalbėjosi, pamatysi, Lidija, Dievas,
kurį tu taip šventai tiki, neleis vokiečiui žydų iki paskutinio sunaikinti, nubaus
vokietį už tokią neteisybę, už kitų žeminimą, sulauksim tokio meto, tik gaila, kad
sykiu sulauksim ir grįžtančių sovietų, ir vėl tėvas buvo teisus, vokietis
numarmėjo atbulas į savo urvą, o jo vietą užėmė tie patys mongoliškų akių
žudikai, sėmė žmones kaip kokias šiukšles ir grūdo į gyvulinius vagonus, ir
mūsiškiai, vos prieš kelerius metus tarnavę vokiečiui, dabar puolė tarnauti
bolševikams, dažnas tik kailį persidažęs, nors mūsų šeima niekada į jokias
politikas nesikišo, atrodė, niekam neturėjom užkliūti, bet tėvą vis tiek išvežė,
be jokio teismo, be bylos, ir tokių išvežtųjų buvo tūkstančiai. Pasibaigus karui
mudu su tėvu dažnai pasvarstydavom, kodėl mūsų žydai nebėgo į sovietų Rusiją,
juk turėjo bent nujausti, kokį pragarišką planą Hitleris sukūrė ir stengsis jį
įgyvendinti, juk dar buvo laiko, juk iš pradžių vokietis prarijo Lenkiją, o ten
žydų tikrai buvo dešimtis kartų daugiau nei Lietuvoj, nejaugi mūsiškiai negaudavo
žinių, o gal jas gavę tiesiog negalėjo patikėti, kad kultūringas vokietis pavirto į
devyngalvį žvėrį, žydai labai tikintys, pasikliaujantys savuoju Dievu, gal jie
vylėsi, kad vokiečiai, kaip senovėje asirai, juos ištrems, o sumaiščiai praėjus
leis sugrįžti į gimtuosius miestelius, bet nejaugi jie nematė, kaip įnirtingai
vokietis degina jų maldos namus, Šventuosius jų Raštus, naikina viską, kas tik
primena žydiškumą, netgi vyrus, vedusius žydes, bruko į konclagerius, kur tuo metu
buvo jų Išminčiai, kodėl jie taip nuolankiai pakluso žvėries riaumojimui, lyg būtų
užburti, pakerėti, kur buvo prapuolęs jų protas, kuriuo jie taip pelnytai didžiavosi,
nes visose srityse jie buvo tarp pirmųjų, be jų tiesiog neįmanoma įsivaizduoti
muzikos raidos, bankininkystės, prekybos ir daugelio kitų labai svarbių visai žmonijai
dalykų, kas galėjo juos užburti, atimti jų geležinę valią Šėtonas, kito
atsakymo mudu su tėvu nerasdavom, tik Šėtonas, taip, bolševikai buvo Šėtono vaikai,
o naciai pats Šėtonas, tamsos kunigaikštis, dar sykį pamėginęs įveikti
Dievą
Matai, Auguste, kur mintys mane nuvedė, o juk
žadėjau papasakoti tik savo gyvenimą, tik mūsų šeimos likimą, bet mintims
neįsakysi, jos laisvos pasirinkti žodžius, juk rašoma žodis po žodžio, neįmanoma
išsyk užrašyti viso sakinio, tik žodį po žodžio, o vieną žodį berašant atmintis
pakiša kitą žodį, apie kurį tu net nebuvai pagalvojus, taip ir nukrypsta pasakojimas
į šalį, užkabindamas įvykius, apie kuriuos tu bemaž nieko nežinai ir nesupranti,
tiesiog tu gyvenai, o aplink tave sukosi įvykių sūkuriai, kartais krašteliu tave
užkabindami tėvas Sibire, bet dažniausiai tik sukeldami baisų spengimą
ausyse, baisų sopulį širdies plote, skausmą, nuo kurio pritrūkdavo oro ir tu jauteis
kaip ant kranto išmesta žuvis, juk man tikrai svarbesnė už pasaulio įvykius buvo
siuvamosios paliekama tiesi siūlė, kad nebūtų sarmata prieš užsakovę, juk buvau
savamokslė, jokių sukirpimo tiesų nesimokiau, viską dariau iš nuojautos ir
mąstydama, ar aš tokį drabužį užsivilkčiau, siuvau kaip sau, vadinasi, ne vien dėl
pinigų, nes darbas dėl pelno širdies šilumos nereikalauja, o aš, pati prisimeni,
siūdavau visą širdį įdėdama, gal dėl to taip ilgai prie vieno siuvinio
krapštydavaus, man neužteko dviejų primatavimų, vadinamųjų primierkų, man
reikėjo trijų keturių, bet moterys nepykdavo, suprasdavo, kad noriu atlikti užsakymą
taip, kad nebūtų prie ko prikibti, o pokario ponios ir draugės čia turiu galvoje
raudonųjų ponų žmonas buvo priekabios, dažnai atnešdavo sovietinių žurnalų ir
tiesiog įsakydavo pasiūti suknutę tiksliai tokią pačią, kokią dėvėjo viena ar
kita sovietų kino žvaigždė, aš paklusdavau, nors naktį atsigulus keikdavau save už
tokį nuolankumą, juk niekada gyvenime niekam nesilenkdavau, net vaikas būdama pamotės
diktatui pasipriešinau, o čia nuleisdavau negirdomis naujųjų laikų ponių
priekaištus mintyse kartodama seną kaip pasaulis posakį: šuva loja, o karavanas
eina, vadinasi, kalės amsi, o mano šeimos laivas plaukia, neskęsta, turiu
papasakoti ir apie vieną siuvėją vyrą, žydų tautybės, jis nuomojo antrą mūsų
namo galą, neilgai, tik pusantrų metų iki karo pradžios, bet iš jo daug siuvimo
paslapčių išmokau, tiesa, jis siūdavo tik vyrams, bet man, savamokslei, išaiškino,
jog svarbiausia yra siuvinį gerai pabaigti. Tik iš apsiūlėjimo, iš pamušalo
kraštelių siūlės, iš kilpų sagoms apmėtymo, iš daugelio kitų smulkmenų galima
suprasti, ar siuvėjas tikras meistras, ar, kaip jis sakydavo, tik partačina
medžiagą. Žodžiu, žydo siuvėjo šeimai pavyko laiku pasitraukti, jo žmona Rachelė
užėjo vieną vakarą ir atsisėdus paaiškino, kad jiems būtina bėgti, nes naciai
žudo žmones Lenkijoj, žudo vaikus, senius, moteris, skurdžius ir bankininkus, visus,
kurie jiems po ranka pakliūva, tad pasitraukdama norėtų man palikti raktą nuo savo
buto baldų jie jau nespėsią pasiimti, tegu aš būsiu maloni ir pasaugosiu jų
senovinius, kažkada iš tos pačios Vokietijos atsigabentus fotelius, bufetą, gražiais
raižiniais papuoštą drabužių spintą, na ir smulkesnius baldelius, jie pasiimą tik
dalį drabužių ir vyro maldos knygas, jeigu Aukščiausiasis leisiąs, tai galbūt ir
sugrįšią, atsisveikindama priėjo, apkabino ir padėkojo už ramų gyvenimą ir už
žmonišką nuomą, aš raktą paslėpiau po grindimis, prisipažįstu, toje pačioje
slėptuvėje, kurioje slėpiau ir auksinius caro pinigėlius. Ir štai baigėsi karas, ant
gatvės stulpų pakabinti garsiakalbiai transliavo sovietų karo metų dainas, kurios
tai reikia pripažinti buvo ir gražios, ir liūdnos, ir labai melodingos, jų
klausydamasi aš pajusdavau, kad manyje srovena dalelė rusiško kraujo, nes tos dainos
kažkokiu nepaaiškinamu būdu sukeldavo prisiminimų bangas, tad ne viena ašara
išriedėjo jų besiklausant, be abejo, specialiai aš tų dainų nesiklausydavau, tačiau
ant gatvių stulpų pakabinti garsiakalbiai būdavo girdimi ir pro uždengtus langus,
melodijų garsai įsmukdavo net į virtuvę, kur aš, tarkim, minkau tešlą koldūnams,
tėvas, jau grįžęs iš Sibiro, ten išbuvo pusantrų metų, guli miegamajame su knyga
ant krūtinės gal nė puslapio neperskaitęs ir miega, darbe labai greitai nuvargdavo,
nuolatos kosėdavo, retkarčiais iš burnos jau pasirodydavo kraujas, ir tie vos vos
įžiūrimi keli kraujo lašai mane tiesiog varė iš proto, nes jutau savo
bejėgiškumą, visos medicinos bejėgiškumą, žmogus geso mano akyse, o aš tegalėjau
stebėti ir užjausti laikydama jo didelį delną. Žodžiu, vieną pavakarę beldžia į
duris, tyliai, mandagiai, ne taip, kaip mokesčių inspektoriai kokio skundiko kaimyno
užsiundyti, nueinu prie durų, atidarau ir negaliu savomis akimis patikėti: Rachelė,
sušukau, ar tai jūs? Įėjus vidun ir atsisėdus buvusi nuomininkė trumpai papasakojo
savo karo metų istoriją. Vyras žuvęs jau pirmomis karo dienomis, sūnus esąs
mokslininkas, o ji dabar dirbanti Puškino bibliotekoje, darbas ramus, žodžiu, gyvenimas
susitvarkė, tik nežinanti, kur yra vyro kapas, rusiškai pasakė: Spit v kakoj nibud'
bratskoj mogile, ir lyg nejučia paklausė, ar aš išsaugojau raktą nuo jų buto,
paprašiau palaukti, nuėjau į palėpę po koridoriaus laiptais, atkėliau lentos
stačiakampį, paėmiau raktus ir atnešiau jai, pasakiau, kad nei aš, nei vyras, nei juo
labiau vaikai nebuvome į jos butą užėję, kaip užrakino, taip užrakintas ir tebėra,
kalbu, o pati virpu nežinia kodėl, juk tikrai žinojau, kad iš mūsiškių niekas į
svetimą butą nebuvo kojos įkėlęs, tačiau vagysčių juk pasitaikydavo, net ir iš
gretimo namo buvo išnešti visi baldai, drabužiai, tiesa, to buto šeimininkai buvo
pasitraukę su vokiečiais, bet vis tiek širdy neramu. Paėmus raktą ir padėkojus
Rachelė išėjo, girdėjau, kaip atrakino duris, paskui tyla, ilga tylos valanda, po
valandos Rachelė pasibeldus vėl įeina ir dabar matau, kaip jos akys bėgioja po
kambarį tarsi ko ieškodamos, paskui lėtai nueina į kitą kambarį, vėl dairosi,
ieško ir pagaliau plati maloni šypsena lūpose, vienas vienintelis žodis:
Spasibo, Lidija. Tik jai išėjus suvokiau, kad ji dairėsi savo baldų, nes, kaip
vėliau paaiškėjo, vagystė įvyko, kai mūsų šeima savaitei buvo išvykusi pas mano
tėvą tebebuvo gyvas, tebegyveno ir pamotė, susitraukus, išblyškus senutė, seniai
buvau jai už visas vaikystėj patirtas kančias atleidus, aplankius net pabučiuodavau į
veidą, juk, kad ir ką sakytum, mano tėvo žmona, daug metų kartu su girtuoklėliu
kortuotoju pragyvenus, jo nepalikus taigi mes Panemunėj, o vagys, išėmę
plačiausio lango rėmą su stiklais, per naktį išneša ir išsiveža beveik visus
senoviškus brangius baldus. Supratau, kad Rachelė nepasitikėjo net mūsų šeima
per daug žiaurių įvykių karo metais Lietuvoje nutiko, o kur dar sovietų propaganda,
kad visi lietuviai nacių pakalikai, buržuaziniai nacionalistai, tad nėra ko
stebėtis, jog ji taip nepatikliai žvelgė ir į mane, ir tik viską išsiaiškinus, kai
kuriuos baldus suradus kažkokio batsiuvio namuose, Rachelė užėjo ir pasakė žodžius,
kurių ligi šiol negaliu užmiršti: Prostite, Lida, ja poteriala Jakova, ostalas'
odna, syn gde to v zakrytom gorodke u samoj nemeckoj granicy, vernulas', sobirajas' zdes'
ostatsa, no kak uvidela, čto s moimi vospominanijami nedobryje liudi sdelali, zlost' vo
mne zakipela, glaza zatumanila, prostite menia, vidno, plocho eščio ja liudej ponimaju,
esli mogla na mgnovenije vašu semju zapodozrit', prostite, dorogaja Lidočka. Matai,
Auguste, kokių žmonių kiekvienoje tautoje pasitaiko, ašaros rieda, o ji mūsų šeimos
atsiprašinėja, ir vis dėlto Rachelė Lietuvoj nepasiliko, atgautą turtą išsivežė
į Maskvą, atrodo, į Maskvą, o gal ir į tuometinį Leningradą, mano jaunystės
dienomis skaitytose knygose Dostojevskis rašė apie Sankt Peterburgą net nenujausdamas,
kad mažiau nei po šimto metų jo mylimas miestas bus pavadintas vieno didžiausių,
pasak tėvo, istorijoje galvažudžio vardu, tėvas tvirtindavo, kad Leninas pirmas
išrado konclagerius ir juose supūdė Rusijos dvasią, vienuolius ir inteligentijos
žiedą, nežinau, kaip su tuo žiedu, bet Sankt Peterburgas skamba kažkaip iškilmingai,
tauriai, o Leningradas tarsi žvirgždas tarp dantų grgrgrgr
Baigiu, dukrele, nes girdžiu pareinančias kambario
draugeles, Paulauskienė vedžiojo naujokę, rašiau, kad jos vardas Kristina, vedžiojo
po visus senių namus, gal su kokiu plikiu supažindino, Paulauskienė moka įtikti, kad
tik gautų naudos, o naudos iš Kristinos ji tikrai turės, nenoriu, kad pamatytų mane
rašančią, bijau, kad nepagalvotų, jog senė išprotėjo
Be to, pavargo nugara,
rašymas ant kelių pasidėjus knygą labai nepatogus, o normalaus stalo mūsų kambaryje
nėra, tik žemas stiklu dengtas stalelis, ant kurio pasidėjus Dienoraštį
turėčiau taip kūprintis, kad dar labiau įskaustų nugara, pasitaikius progai vėl
rašysiu, nes dar ne viską išsakiau, o jaučiu, kad privalau atlikti išpažintį, nors
suprantu, kad visos šios istorijos gali ir nesujaudinti tavo, Auguste, širdies, kartais
pagalvoju, kažin, ar būtum manęs klausiusis, jeigu kokį vakarą, kai buvai dar vaikas
ir vėliau, kai grįždavai atostogų iš Vilniaus, būčiau pradėjus pasakoti savo
gyvenimo istorijas, kažin, gal tik apsimestum, kad klausais, o mintys klajotų kitur, juk
niekada nebuvom artimos, ir kalta tik aš, prisimenu, ankstyvoje vaikystėje taip
norėdavai priglusti, pasiguosti, parodyti sužeistą klupstį, bet aš niekada neturėjau
laiko, pakšteldavau lūpomis į baltą veidelį ir liepdavau susirasti užsiėmimą,
aišku, tu susirasdavai, nes buvai labai išradinga, pro langą siūdama matydavau, kaip
apsigobus sena paklode vaidindavai kunigą, kiti vaikai suklaupę iš tavo rankų imdavo
komuniją žalius alyvų lapelius; kitą kartą suruošdavai vaišes, ant žievės
gabaliukų užtepdavai su vandeniu sumaišyto smėlio, apibarstydavai smilgų sėklomis ir
iškeldavai puotą, neprisimenu, kad būčiau mačius kitą vaikų pulko vadovę tik
tu kieme būdavai svarbiausias veikėjas, per daug nesistebėdavau, nes ir aš pati
laikiau šeimos vairą savo rankose, tėvas buvo tik padėjėjas, kaip pasakydavau
taip ir turėdavo būti, nepripažinau jokių prieštaravimų, neklausydavau gal kartais
ir gerų pasiūlymų, patarimų, man atrodė, kad pati viską išmanau, šitaip elgdamasi,
kai dabar pamąstau, negalėjau užsitarnauti tavo meilės, jutau, kad manęs
paprasčiausiai bijai, o ne vieną kartą esu mačiusi pykčio kibirkštis mėlynose tavo
akyse, kai pastatydavau tave į kampą už kokią menką pražangą, neturėjau nei
laiko, nei kantrybės pasisodinti tave ant kelių ir paaiškinti, kad šitaip ar anaip
elgtis negražu ar nepadoru, o tu gyvenai savą gyvenimą, tave sekiodavo pulkas gatvės
šunų, vienos kalės vardą ir dabar prisimenu Mirta, jai atiduodavai didesnę
sumuštinio dalį, jai leisdavai laižyti veidą, lūpas, o juk ji buvo nešvari, gal
kokiam šiukšlyne nakvojus, argi galėjo manęs neimti siutas, kai iš vakaro suadyta
suknutė iki kitos dienos pavakarių vėl būdavo Mirtos nagų suraižyta, tuomet
griebdavaus rykščių, nes pati buvau pamotės rykštėm plakama, jeigu galėčiau viską
pradėti iš naujo, patikėk, dukrele, elgčiaus kitaip, visada atrasčiau tau laiko,
išklausyčiau tavų vaikiškų istorijų, kurių, neabejoju, per dienas prisikauptų ne
viena ir ne dvi, gal ir knygeles kartu pavartytume, šiandien, tikėk, jei sugrįžtų
seni pokario laikai, kai mokeis skambinti pianinu, pamačius, jog pavargai, piršteliai
jau nebeklauso, galvelė svyra, prieičiau, apkabinčiau, paglostyčiau tuos geltonus
garbanotus plaukus, paliesčiau šaltas kaip ledas rankeles ir nuvesčiau į lovelę,
tikrai taip pasielgčiau, jeigu staiga sugrįžtų anie laikai, patikėk, nevarginčiau
tavęs vien dėl to, kad į savo makaulę buvau įsikalus mintį, jog privalai tapti
garsia pianiste, nes širdies slaptoje buvau tuščiagarbė, kaip mano tėvas, žūtbūt
norėjau sulaukti dienos, kai visi kaimynai ir gal net pamotė išgirs apie Lidijos
dukterį, nes ji bus garsi, plačiai žinoma, ir visi užmirš, kad ją pagimdė smulki
prekeivė, našlaitė nuo dvylikos metų, kitą kartą pamąstau, jog ta manoji užslėpta
garbėtroška galbūt atėjus iš mamos jaunystės, kai ji Varšuvoje, savo tėvų name,
miesto aukštuomenei vakarais skambindavo Šopeno mazurkas, galėtum paklausti, iš kur
aš galėjau žinoti, kas ten Varšuvoje vykdavo, juk tebuvau pusantrų metukų, kai mama
mirė, niekaip negalėjau jos žodžių prisiminti, atsakau: tėvas retkarčiais, ypač
tuomet, kai pamotė jį prieš visus žmones įskaudindavo išduodama, ypač tokiais
vakarais jis prisimindavo mano mamą ir savais žodžiais pasakodavo jos laimingos
vaikystės ir jaunystės istorijas, gal netgi pats netikėdamas, kad jam, Panemunės
rusui, ūkvedžiui ir eiguliui, kažkada taip pasisekė, sakydavo: Vypal sčastlivyj
žrebij, laimingas burtas, tokiais vakarais mudu buvome draugai, tik gaila, kad tokių
džiaugsmingų dienų pasitaikydavo kartą ar du per metus, nesuvokiu, kaip aš, iš savos
patirties žinodama, ką reiškia būti atstumtai, vis dėlto atstumdavau tave gal ir
tokią akimirką, kai tau manęs labiausiai reikėdavo, nemoku tokio savo elgesio
paaiškint, bet dabar man atrodo, jog širdy jutau kažkokio nepaaiškinamo keršto
gyvenimui troškimą jeigu aš taip kankinaus, vargau našlaite tapusi, tai tegu ir
mano duktė bent šiek tiek pajunta, kad ne viskas už dyką gaunama, kad mažiausią
smulkmeną reikia pačiai savais nagais iš gyvenimo plėšte išplėšti, gal šitaip
tariaus mokanti tave ištvermės, gebėjimo pakovoti už save, tačiau jeigu tai ir buvo
tiesa, visgi motiną su dukra turėjo jungti paslaptingi gamtos nupinti ryšiai, kuriuos
nutraukti vadinasi, nusikalsti ir prieš motinos prigimtį, ir prieš Dievą. Viliuos,
kad skaitydama šiuos žodžius sugebėsi atrasti savo širdy nors krislą užuojautos
savo motinai, tai despotei, kuri, ruošdamasi egzekucijai, pamerkdavo kibire beržines
rykštes, nes panašias pamerkdavo ir šios diktatorės pamotė
Į viršų
1 9 9 3 m e t ų s p a
l i o 2 d i e n a
Naujoji kambario gyventoja ponia Kristina,
pasirodo, labai tikinti moteris, senių namų koplyčioj kas vakarą meldžiasi, o
sekmadieniais eina į Panemunės bažnyčią, tad mano draugė tokia buvo apsimetus,
kol su mumis gyveno raišiukė, iš kurios negalėjai jokios naudos išpešti, iš manęs
taip pat nedaug ką pelnė, bet visada duodavau kelis litus, kad nusipirktų pudros, jau
rašiau, kad turi čia tokį pliką ūsuotį, prieš kurį vaidina jaunamartę
žodžiu, Paulauskienė nuo pirmos dienos prisitaikė prie Kristinos įpročių ir
sekmadieniais ją lydi į bažnyčią, atsikelia anksčiau ir tyliai kuždėdama budina
ponią sakydama: mieloji, jau metas keltis, bijau, kad nepavėluotumėm, Kristina,
aišku, dėkinga tokiai rūpestingai bičiulei, keliasi, prausiasi, šukuoja gerai
išsilaikiusius plaukus, pasidažo lūpas, paryškina antakius, apsivelka rusvą
kostiumėlį, žiūrėk, kiek padvejojusi, ištraukia iš sieninės spintos baltą
palaidinukę ir atiduoda Paulauskienei, ta iš laimės vos kvapą gaudo, žodžiu,
susiruošia, ir abi po ranka išeina, o aš pasilikus turiu apie ką pamąstyti, man
paslaptis, kodėl Kristina tokia pamaldi, juk visa jos figūra ir tas įprotis gražintis
perša mintį, kad poniutė jaunystėje linksmai pagyveno, ne veltui jau per pirmas dienas
su visais seniais susipažino, tiesa, nė vienam neteikdama pirmenybės, tik tarsi tarp
kitko užsimindama, kad būtų malonu kokį vakarą po pušyną pavaikščioti, vadinasi,
tas jos pamaldumas kažkaip susijęs su nuodėme, aš žmones pažįstu, Kristina man
primena vieną mano tarnaitę, kuri kokią smulkmeną pavogus tuojau pat atsiprašydavo
valandėlei, nes jai būtina seseriai į kaimą laišką išsiųsti, o pati skuosdavo į
Prisikėlimo bažnyčią išpažinties, matyt, įsitikinus, kad Dievas, kuris viską mato,
be kurio žinios net plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta, kunigo lūpomis ją pabars,
skirs tris Sveika Marija, ir ji liks švari, tarsi jokios vagystės nė būti
nebuvo, manau, kad Kristina panašiai elgiasi, tik Dievo prašo atleidimo ne už vagystę,
o už moterišką nuodėmę, nesu, aišku, tuo tikra, bet kalbos senių namuose jau
sklinda, vadinasi, ponios pamaldumas, galėtume pasakyti, tarsi priverstinis, ją
sąžinė verčia melstis, gal ji maldomis tikisi atgaunanti padorumą, juk Viešpatis ne
vienai Evangelijos paleistuvei atleido, man netgi atrodo, kad ir į senių namus Kristina
tiesiog pabėgo, pasislėpė, gal žmonių apkalbos laisvėje tapo nepakenčiamos, gal
netgi kokia moteris jai grasino ar panašiai, prisimenu, kaip kartą prie Smetonos
karininkienė aršeniku nekaltai moteriai akis išplikino už tai, kad jos vyras teatre
kažkokią jauną gražuolę užkalbino, tuomet buvo kilęs nemažas triukšmas, ir karo
vadovybė uždraudė karininkams vesti paprastas kaimo mergas, bemoksles, žodžiu sakant,
man Kristinos pamaldumas iš tos pačios operos, nes, pavyzdžiui, raišiukės tikėjimas
buvo tikras, ne apsimestinis, mudvi su Paulauskiene dėl to pamaldumo netgi
drovėdavomės, vengdavom dviprasmiškų žodžių, o Kristina pati skelia anekdotus apie
kvailą vyrą ir jo gudrią pačiutę ir nerausta, tik primerkia akis kaip katė,
išgirdus pelę krebždant, tačiau kad ir kaip ten būtų, Kristinos dora ne mano
problema, aš savąją dorą išsaugojau, vedybų sakramento nepažeminau, ir džiaugsme,
ir varge su vienu teisėtu vyreliu gyvenau, o kai jis mirė, kito neieškojau, bet gal
užtenka apie svetimą tau moterį rašyti, juk žadėjau pamėginti savo gyvenimą iki
panagių išnarstyti, kad geriau motiną suprastum ir nesmerktum už vaikystėj patirtas
skriaudas be kaltės nė vienas žmogus gyvenimo nenugyvena, tik vienų kaltės
didelės, baisios, kitų smulkios, kitiems žmonėms nepakenkusios, aš savo kaltes
mintinai moku, žinau, kad šykštumas viena iš didžiųjų nuodėmių, o aš buvau
šykšti, gal iš pradžių tik taupi, bet kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojom,
privatus verslas išnyko kaip dūmas ir reikėjo su adata išlaikyti visą šeimą,
pamažu tapau šykšti ir pamėginsiu paaiškinti kodėl: kai prie Smetonos litai tarsi
patys savaime plaukė į rankas užteko būti taupiai, bet kai pajamos sumažėjo iki
skurdo ribos o svajonė matyti tave žymia pianiste niekur neišnyko, gal dar giliau
į širdį įsmigo, mano protelis įsakė sugniaužti saują ir be reikalo neišleisti
nė kapeikėlės, neleisi, Auguste, man sumeluoti, juk save gal labiausiai ir
skriausdavau, su ta pačia suknute dešimt metų vaikščiojau, turguj derėdavaus dėl
kiekvieno svogūno, mane turgaus moterys jau pažinojo, girdėdavau sakant: štai ir vėl
ta šykštuolė ateina, žinojo, turgaus apgavikės, kad manęs, senos prekybininkės,
neapgaus, neįkiš pomidoro su puvinio dėmele, neįbruks mėsos su per dideliu kaulu,
prisimenu, kaip tu pabėgdavai iš turgaus, nes tau būdavo gėda, kad motina tokia
šykšti, ką gi, šią nuodėmę ir šiandien prisiimu, esu kalta, bet juk nieko
neišdaviau, neapšmeižiau, pagaliau neužmušiau, juk Dievas net žmogžudžiui
atleidžia, jeigu jis iš širdies gailisi, atgailauja, neužmirškim, kad Jėzus ant
kryžiaus atgailaujančiam galvažudžiui atleido ir pažadėjo, kad jau tą patį vakarą
jis būsiąs danguje. Auguste, kai ištekėjai ir gyvenot ne pagal išgales, o aš
mačiau, kad galima gyvenimą gudriau susitvarkyti, netylėjau, dažnai peržengdavau
ribą, mokiau, įsakinėjau neturėdama tam nė mažiausios teisės, nes tai buvo tavo
gyvenimas, t a v o vienos, ir aš jame buvau pašalinė, nes mano
gyvenimas jau buvo nugyventas, viskas atlikta, vyras palaidotas, vaikai išmokslinti,
dabar man gėda, kad, žinodama, kaip tau striuka su pinigais, kas mėnesį išplėšdavau
po penkiasdešimt rublių, apsimesdavau badaujanti, šaukdavau, kad neturiu pinigų
vaistams, o tuo pat metu šykščiai kroviau pinigėlius į taupomąją kasą, kad vieną
dieną visus prarasčiau, tai man bausmė už šykštumą, žodžiu, dabar rašydama
aš ieškau tokio savo elgesio pateisinimo, o pateisinimo nėra, tu auginai du vaikus,
vyras išprotėjęs girtuoklis, apsimetęs didžiu filosofu, o kurgi jo knygos, kur jo
didieji veikalai? Turėjau iš savų santaupų tau padėti, o elgiaus kaip pamotė,
atimdama net tai, ką tu bemokytojaudama sunkiai uždirbdavai, man buvo ne gana, kad
atveždavai vaistų kartą per mėnesį, aš reikalaudavau kas savaitę, ir tu, ir aš
žinojom, kad tiek deficitinių vaistų man tikrai nereikia, bet aš vis tiek
reikalaudavau, o tu iš paskutiniųjų vykdei mano reikalavimus, prisipažįstu, kad pusę
Fitolizinos tūbelių aš begėdiškai parduodavau, uždirbdavau ir viską kišdavau į
banką, o Dieve, kaipgi aš, tokia protinga moteris, sugebėjusi iš našlaitės tapti
gerbiama krautuvės savininke, kaipgi aš nesupratau, kad mano gyvenimas jau baigėsi,
liko tik į kapą ruoštis, iš kur manyje tas prakeiktas noras kabintis į būtį, juk
lankiau ir cerkvę, ir bažnyčią, žinojau, kad žmogaus gyvenimas tik dulkės
vėjuje, kaipgi aš galėjau tave išnaudoti pačiu sunkiausiu tau metu, kai vaikai dar
buvo maži, kaipgi aš drįsau tau dovanotą daiktą, kad ir tą vokišką servizą, po
pusmečio atsiimti, kaip man tuomet nenudegė rankos, o tu man viską atleisdavai,
rašydavai širdingiausius laiškus, prašei save saugoti, nepervargti su ta adata, juk
visko turiu, visko gana, bet aš tavo žodžių neišgirdau, girdėjau tik šykštuolės
šnabždesį: kaupk, neišleisk, atsiimk, ką esi dovanojus, tau visko gali prireikti, ir
taip mąstydavau tada, kai Dievas tiesiog pirštu rodė, jog gyvenimas jau praėjo,
priekyje tyla ir tamsa, susitaikyk, Lidija, bet aš nemokėjau susitaikyti, juk
atradai tas sulaužytas adatas, supratai, kad elgiaus beprotiškai, adatos, kreivai
įdėtos, lūžta, o aš vis kitą kišu, lūžta, bandau iš naujo, negalėdama
patikėti, kad viskas pasibaigė, net mano siuvamoji manęs nepripažįsta, tarsi sako:
ką tu darai, kam tu tas adatas laužai, nejaugi nematai, kad tau jau visko gana, uždenk
mane audeklu ir neliesk, negadink gero daikto, palik Augustei, jai manęs tikrai reikia,
ji augina du vaikus, ji išmoks siūti, aš pati ją išmokysiu, pakuždėsiu, kokią
rankenėlę pakelti, o kokią pasukti, bet aš buvau kurčia net brangiausio savo
daikto patarimams, laužiau adatas ir vis bandžiau siūti, tik gadinau medžiagas, mano
klientės jau seniai visos išmirusios, o aš tarsi joms dar mėginau pasiūti įkapes,
kur buvo dingęs mano protas, mano valia, mano sveika nuovoka, juk aš visada tobulai
viską apskaičiuodavau, susumuodavau, pridėdavau pelną, atimdavau nuostolius, buvau
kaip koks namų bankas, ir direktorius, ir iždininkas, buvau tobula prekybos mašina, ir
staiga visi šie sugebėjimai išnyko, liko tik tas nepasotinamas šykštumas, viena
didžiųjų nuodėmių, bet aš jos nejaučiau, nesuvokiau, ačiū Viešpačiui, kad nors
dabar, prieš mirtį, man nušvito protas, nuo širdies nukrito gobšumo apkaustai, nors
dar taip neseniai, prieš kelerius metus buvau įsikabinus į savo namą, į tą medinį
laužą, kurio krosnys amžiams užsikimšusios, klozetas neveikia, vonia įskilus, sode
medeliai negenėti, nors turėjau pinigų pasamdyti sodininką, kad apipjaustytų,
lietvamzdžiai prakiurę, kambarių durys vos laikosi ant vyrių, langų stiklai neplauti,
plovėją, kuri daug metų juos švarino, aš pati išvijau, nes moteris kažkuo man
neįtiko, elgiaus kaip paskutinė kvailė, o dukra, o Augustėle, tu dar nežinai, kokia
tavo motina galėjo būti šlykščiai taupi, išnaudojanti kiekvieną, kad leisdavosi
išnaudojamas arba kas apsimesdavo, kad nepastebi mano šlykštybių, žinai, kad
paskutiniais metais nuomodavau kambarius, dažniausiai kunigams, tik paskutinis buvo
Universiteto profesorius, o kad žinotum, kad būtum mačius, kaip aš mokėjau naudotis
žmonių širdingumu
Stop, girdžiu, jau mano ponios grįžta, turiu baigti,
pasitaikius progai vėl rašysiu, man būtina viską išversti pamušalu į viršų, kad
neliktų nė mažiausios paslapties, tik taip galiu tikėtis, jog atleisi ir aš išeisiu
susitaikius, švari, apvalyta ir nuo tos vienintelės, bet didelės nuodėmės nuo
šykštumo, pala, atrodo, tai ne mano ponios, tai kiti namų gyventojai, dar turiu kelias
minutes, tad galiu bent pradėti pasakojimą apie paskutinį gyvenimo savo namuose etapą,
etapais buvo vadinamos tremtys, vežimai į Sibirą, etapais gyvenimas nematuojamas,
žodis tiesiog išsprūdo, gal šmėstelėjus tėvo vėlei, paskutinis gyvenimo tarpsnis,
kurį galėjau nugyventi išpirkdama šykštumo nuodėmę, galėjau, tačiau nenugyvenau,
laužiau adatas, išvarydavau langų stiklų plovėjas, neįtikdavo ir tas varganas
žmogelis, kapodavęs man malkas, valydavęs sniegą, aš jį priversdavau dar ir dar
kruopščiau apeiti visus patvorius, kad neliktų nė gniūžtės purvino sniego, nes,
matai, niekaip nenorėjau mokėti baudų už prastai nuvalytą šaligatvį, o kad
žmogelis bemaž nusibaigdavo stumdamas tuos kalnus šlapio, sunkaus kaip molis sniego,
tai man mažiausiai rūpėjo, nes buvau gudriai šykšti, man atrodė, kad aš esu už
visus gudresnė ir niekas net nepastebi to mano šlykštaus bruožo, net ne bruožo, o
gyvenimo būdo, bet, pala, dabar, atrodo, tikrai girdžiu Kristinos juoką, nuo to jos
juoko man paskutiniai plaukai ant galvos pasistoja piestu taip juoktis gali tik
gatvės moteris, kažin kažin, ar jos maldos padės jai įveikti prigimtį, man cerkvė
ir bažnyčia šykštumo nuodėmės įveikti nepadėjo, ištiesė pagalbos ranką tik
kažkur netoliese slampinėjanti mirtis, nebijau šio žodžio, senių namuose tai beveik
pats populiariausias žodis, girdėjai, ponia Lidija, ta invalidė iš 106 kambario šią
naktį mirė, užgeso miegodama, duok Dieve kiekvienam tokią išrinktųjų mirtį, čia,
Augustėle, mes ir juokiamės, ir meldžiamės, ir baramės, net lazdomis kovojam, bet
visi žinom, kad svarbiausias mūsų kovos už būvį dalyvis yra mirtis
Į viršų
1 9 9 3 m e t ų s p a
l i o 9 d i e n a
Atsiverčiu Dienoraštį po savaitės
pertraukos, mat Kristina sunegalavo, skundžiasi širdies permušimais, o Paulauskienė
nepalieka jos vienos, budi ir mala liežuviu, kalba visokias nesąmones nepaklausdama, ar
Kristinai įdomu, aš sakau, ponia Paulauskiene, palikit moterį ramybėje, jai reikia
ramybės, prie tokio priepuolio svarbiausia ramybė, bet senė manęs neklauso, matyt,
galvoja, kad Kristinai maloni tokia įkyri priežiūra, tai pagalvę pataiso, tai užkloja
kojas, tai vėl nukloja, tai arbatos šaukštelį pasiūlo, tai kokio sausainio kąsnelį,
nors Kristina tik purto galvą parodydama, kad ji nealkana, bet senei neišaiškinsi, be
to, sena lapė taikosi tokiu elgesiu užsitarnauti Kristinos prielankumą, o kartu ir
pelnyti daugiau skudurų, rašiau, kiek maišų Kristinos sūnūs sunešė į mažą
mūsų kambarėlį, Paulauskienės akys tik sublizgo, net nuslėpt nesugebėjo grobis
pats į rankas atplaukė, Dieve mieliausias, negi ši senė tikisi gyventi su saule, juk
nedaug už mane jaunesnė, gal, sakau, dideliame skurde augus ir gyvenus, gražesnio
drabužio nemačius, tik pasvajot galėdavus, dabar nusprendė atsigriebti, rašiau apie
tokį plikį su ūsais, galės prieš jį vaipytis, čia panašių į ją ne viena, pernai
du seniai, kaip sakoma, sumetė skudurus ir mūsų kunigėlis juodu sutuokė, vaikšto
parko takeliais kaip dvi senos varnos, o įsivaizduoja esą du įsimylėję balandėliai,
juokas tik ima, bet tai ne mano reikalas, gal ir Paulauskienė ištekės, liksim su ponia
Kristina vienos, nežinia, ar nuo tokio pasikeitimo išlošiu ar pralošiu, gerai būtų,
kad ir Kristina kokį gagrį susirastų, tuomet daugiau laisvo laiko turėčiau, sakiau,
kad be akinių rašau ir skaitau, nors dar visai neseniai akiniai buvo būtini, keistai
tas žmogaus gyvenimas surėdytas, visas kūnas sensta, gęsta, o štai akys ima ir
nušvinta, sakytum, po mirties teks plačiai dairytis, dangaus ieškoti, bet juk taip
nebus, užklos žemele, ir akių šviesa užges, gal, sakau, čia nei šioks, nei anoks
mirties žaidimas prieš paskutinį pabučiavimą, tačiau gana apie mirtį, žadėjau
smulkiau išdėstyti savo požiūrį į nuomininkus, jau rašiau, kad kambarius
dažniausiai išnuomodavau kunigams, o juos susirasdavau per tokią vienuolę Veroniką,
sykį esi ją mačius, prisimeni, tyli nekalbi kuprelė, ji man iš turgaus atnešdavo
daržovių, vištos kulšelę, jautienos gabalėlį, labai padori, kukli senutė, gerai
išsilaikius, nors už mane tik dešimt metų jaunesnė, maždaug Paulauskienės metų,
tai ji tuos kunigėlius atvesdavo, esi visus juos mačius, pasakysiu, kad geresnių
nuomininkų negalima nė įsivaizduoti, iš ryto išeina ir tik vėlai vakare grįžta,
jokių moterų, jokio triukšmo ir pinigėlius tvarkingai sumoka, kiek pasakai tiek ir
gauni, nesidera, kaip tas neva profesorius, žinom mes tuos sovietinius profesorius,
neklausiau, bet man atrodo, ar tik jis nebuvo marksizmo-leninizmo žinovas, gerai, kad iki
Nepriklausomybės atkūrimo aš jį šiaip ne taip išgrūdau, būtų prieš žmones
sarmata, kad toks tipas mano name ar sodelyje slankiotų, nuo žmonių nieko nepaslėpsi,
man ne kartą kaimynė sentikė, labai nekentusi bolševikų, pasakojo, kad jos sūnui tas
vadinamasis profesorius porą metų Politechnikos institute dėstęs, labai priekabus ir
tikras leninizmo idealistas, nors aš tą jo idealizmą iš arti pažinau, buvau
uždraudus moteris vedžiotis, bet jis mano draudimų nepaisė, sutemo, ir matau pro
langą jau vedasi studentę, jauną paną, kitą kartą jau kitą, juodaplaukę,
paryčiais išleidžia, ilgai vonioje turškiasi, nors buvau ne kartą įspėjus, kad
vonia įskilus, geriau ja visai nesinaudoti, nes išpus grindys, bet draugas profesorius
kaip kokia kiaulė prilaisto, priskrepliuoja, klozete net vandens nenuleidžia, aš turiu
eiti tvarkyti, aš niekada paskui savo tikrą vyrą netvarkydavau, nes tavo tėvas buvo
švaresnis už daugelį moterų, būdavo, nusiskuta, tai ir šepetėlį su muilu
išplauna, skustuvą gražiai į dėklą įdeda, nutiškusius lašus šluoste³
nušluosto, ją išplauna ir ant virvelės padžiauna, kito tokio švaraus vyro gal nė
nebuvo, nors ką gali žinoti su vienu visą gyvenimą pragyvenus, tiesa, visi trys
kunigai taip pat buvo labai tvarkingi, bet šventikas tai ne leninizmo nesąmonių
dėstytojas, kunigo tiesos amžinos, o sovietinių draugų melas kitu melu
padvigubintas, kiek tas bjaurybė man nervų suėdė, sunku būtų apsakyti, įsivaizduok,
mandagiai primenu jam, kad esam sutarę, jog už nuomą jis mėnesio pradžioje
atsiskaitys, o praeina pusė kito mėnesio, kartais ir dar daugiau pinigų kaip nėr,
taip nėr, matyt, mergoms visus išleisdavo, aš ir gražumu, ir piktumu, o jis tik
suraukia antakius, pasižiūri kaip koks užpjudytas šuva ir švokščia: turiu jums,
ponia drauge, priminti, kad dabar ne Smetonos diktatūros laikai, būkit santūresnė,
turėkit kantrybės, aš žmogus garbingas, turiu laikinų sunkumų, sakau tamstai,
užmokestį gausite, tik nekelkite tono, aš to labai nemėgstu, o aš jam: nusispjaut man
į tai, ką jūs mėgstat, sumokėkit, kas man priklauso, nes mano kantrybė baigiasi, aš
draugą profesorių su visais skarmalais ir knygpalaikėm išmesiu į gatvę, pas mane
daug metų kunigai gyveno ir mes nė karto dėl pinigų nesusiginčijom, nes garbingi
žmonės garbingai ir elgėsi, o vadinamasis profesorius, išgirdęs žodį kunigas,
kad šoks man į akis, kad atidarys gerklę, kurioje keli metaliniai dantys kaip iltys
kyšo, išsyk matyt, kad iš Šančių batsiuvių kilęs, prasiplakėlis, per partiją iki
profesūros nusikapstęs, pakelia balsą ir rėkia: tu, drauge, man kunigų į akis
nekišk, jau ne jūs, ponia drauge, o tu, tu, rėkia, man tų buržuazinių atgyvenų
nerodyk pavyzdžiu, jiems visiems seniai laikas išnykti, dar ne visus po karo partija
nušlavė, dar užsiliko, bet jau neilgai tas jų lizdas egzistuos, seminarijos neliks nė
kvapo, prisiminsi, drauge, mano žodžius, po kelerių metų savo kunigėlių ir su žvake
nerasi, o aš taipgi įsiutus kaip katė puoliau jam į akis, nors niekada gyvenime
taip nesielgdavau, na gal kokį kartą prieš tėvą su virtuviniu kočėlu šokau, bet
tuomet buvo už ką, aš paprašiau, kad atridentų naują alaus statinę, nes pirmoji jau
baigiasi, o jis lyg mano žodžių neišgirdęs su tuo aklu filosofu filosofuoja prie
staliuko, pasikviečiau į virtuvę ir užsimojau kočėlu, paskui, žinoma, labai
gailėjaus, juk žmogus jau buvo didelis ligonis, turėjau būti laiminga, kad dar
vaikšto, nes veikiai atsigulė į patalą ir jau iki mirties nakties nebepasikėlė, tu
buvai pagrindinė slaugutė, nes žinojai, kaip jis tave mylėjo, žodžiu, puoliau prieš
profesorių kaip pantera šaukdama: ak šitaip, drauge, tai prašom šį vakarą
išsinešdinti, man jūsų grašių nereikia, atsiras dešimt norinčiųjų tokioje
vietoje pirmame aukšte su langu į sodą išsinuomoti, lauk, drauge, ir prašyčiau
manęs negąsdinti, mane didesni plėšikai gąsdino ir nieko nepešė, užteks man
klausytis mergų klyksmų, o neišeisit, aš surasiu kelią, nueisiu iki vadovybės, ne
šitaip turi elgtis tarybinio mokslo šviesulys, neteksit tarnybos, tuomet suprasit, kad
ir vieniša moteris gali apsiginti. Matau, kad jis jau traukiasi, jau švelnesniu
balsu mėgina teisintis, bet aš lauk, ir baigta, maniau, kad, žiurkė, pabėgs,
bet įvyko tai, apie ką aš net nepagalvojau draugas nustojo mokėti bet kokią
nuomą, grįžo vieną vakarą ir nepasibeldęs duris pravėrė, sušnypštė: gavot
tai, ko pati prisiprašėt, iš pradžių nesupratau, apie ką tas batsiuvys
profesorius kalba, tačiau iš jo elgesio ėmė vedžiotis ne tik mergas, bet ir
studentus suvokiau, kad jam ant manęs nusispjaut, manęs jam tarsi ir nėra,
nežinojau, ką daryti, blaškiaus kaip pašautas varnėnas, vienas iš tų, kurie mano
vyšnias kas rudenį nulesa, ilgai galvojau, ar verta belstis į šio tipo viršininkų
duris, o reikia pasakyti, kad po metų kitų jau prasidėjo Sąjūdis, tad nejaučiau
baimės, kad toks ponas draugas gali visam laikui užimti patį gražiausią kambarį ir
pagaliau jį nacionalizuoti, nebūtų tai pirmas toks atvejis, daug namų savininkų dėl
panašių tipų nukentėjo, bet mano baimė jau nebuvo tokia didelė, rodos, Lenkijoj
sovietai jau buvo nuversti, juk žinai, kad nuo pokario įpratau klausytis radijo, siuvu,
o Londonas rusiškai šneka visus trukdymus, ūžesius įveikdamas, tad jau nebuvau tokia
bejėgė, susižinojau, kaip patekti į Politechnikos rūmus, nudrožiau pėsčia, kaip
rusai sako: Jazyk do Kijeva dovediot, priėmė rektoriaus pavaduotojas, aš be
jokių užuolankų viską išklojau: ir kad nuomos nemoka, meluoja, pastaruoju metu savo
nuožiūra sumą sumažino, be to, dažną vakarą panas atsiveda, o aš ligonė, naktimis
vaistus geriu, dvi inkstų operacijas atlaikius, anksčiau kunigams nuomojau, tai su jais
neturėjau jokio vargo, o štai tarybinis profesorius, apsimečiau, kad labai gerbiu
sovietų mokslą, elgiasi blogiau už Žaliakalnio turgaus valkatas, prašyčiau padaryti
tvarką, nes aš kreipsiuos į miliciją arba net į teismą. Nepatikėsi, Augustėle, kad
vieno apsilankymo užteko, pareinu kartą namo Olgą aplankiusi, dar buvo gyva, nors iš
patalo jau nesikėlė, gyveno pas dukterį, kurios vyras esi jį keletą kartų
mačius, toks Vladas iš Šančių, batsiuvio sūnus, išgriovęs Karo muziejaus sodelio
paminklus, tas niekšas visaip Oličką engė, dusino, buržujka vadino,
žodžiu, prisikentėjo mano jaunystės draugė, ak, kaip prisikentėjo, o šitas utėlė,
Sąjūdžiui prasidėjus, paliko žmoną ir dingo kaip į vandenį, greičiausiai į
Rusiją pabėgo, šuniui šunies likimas tad pareinu iš Olgos ir negaliu patikėti:
mano kankintojas pats ant kupros savo stalą tempia, prie vartelių stovi nedidelis
sunkvežimis, į jį savo chlamą krauna, į mane net akių nepakelia, tik griežia
dantim, prakaitas nuo akiniais pabalnotos nosies varva, o Viešpatie, norėjau pripulti ir
pakštelėti jam į žandą tokia buvau laiminga, norėjau šokti, dainuoti,
nusiraminus įėjau į namus, atsisėdus apsiverkiau, pagalvojau: štai ką reiškia
gyventi vienai, bet koks pašlemėkas gali tave paniekinti tavo pačios namuose, gali
grasinti, žodžiu, tą vakarą nusprendžiau daugiau jau niekam kambario nenuomoti,
sėdėjau ir prisiminiau, kokie tvarkingi, dori, sąžiningi buvo tie trys kunigai, net
jų vardus prisimenu, tik čia nerašysiu, pati supranti, gerai, jeigu Dienoraštis
pateks į tavo rankas, o jeigu kokia slaugutė tiesiog iš kvailo smalsumo pasisavins,
nenoriu, kad kunigų vardus valkiotų, nepasakysi, kad jie būtų gyvenę kaip kokie
atsiskyrėliai ar vienuoliai, ne, retkarčiais, ypač vardadienio proga, sueidavo jų
bičiuliai, gal kartu seminarijoj mokėsi, o gal šiaip vienoje parapijoje pradėjo
tarnystę, ne mano reikalas, tik žinau, kad į kiekvieną pobūvį buvau mandagiausiai
kviečiama, už rankos nusivedama ir garbingiausioje vietoje pasodinama, stalas, kaip pati
gali nujausti, tiesiog lūžte lūždavo nuo vaišių, iš kurių daugumą sunešdavo
davatkėlės ir vienuolės, tos Dievui pasišventusios moterys, apie kokias kunigai
pamoksluose kalba, nepasakosiu, kokį maistą jos sunešdavo, bet pasakysiu, kad savaitę
iki vardadienio vos spėdavau duris atidarinėti ir lauktuves priiminėti, kunigų
šaldytuvai puikūs, tad daug ir tilpdavo, be to, namo rūsys taip pat puikus šaldytuvas,
juk daug metų išgyvenau tik juo vaduodamasi, ačiū tau, Auguste, kad prieš porą metų
nupirkai Saratovą, turiu galvoje porą metų prieš man paliekant namus, o palikau
juos ne savo noru, tu žinai, kaip viskas baigėsi, tik priminsiu, kad kaimynės tau dar
ne nuodugniai manąsias nelaimes papasakojo, oi, būta jų daugiau, per plauką keletą
kartų nepražuvau, po mašinos ratais vos nepakliuvau, išeidavau pati nežinodama kur
einu ir paklysdavau, tuomet pagal pasą parveždavo nepažįstami žmonės, o juk galėjo
ir kokie plėšikai seną kvailę pargabenę apiplėšti, abi siuvamąsias, indus, stalo
įrankius, drabužius išsinešti, o mane pačią pagalve uždusinti, nebūčiau buvus
pirma tokiu žiauriu būdu nugalabyta, žodžiu sakant, įdomu, kad kalbėdama aš to
žodžiu sakant beveik niekada nevartoju, o sėdus prie Dienoraščio
kažkaip pačiai netikėtai ėmiau šiuos žodžius rašyti, gal man tik gimnazijos
keturias klases ir dar rusų mokykloj baigusiai šie žodžiai atrodo labai tinkantys
prisiminimams rašyti, nežinau, bet, žodžiu sakant, vieną panašios nelaimės vakarą
pirmą kartą susimąsčiau, ar verta ilgiau laukti, ko tikrai nėra vilties sulaukti
tavo sugrįžimo į motinos namus. Turėjau nemažai taupomojoj pasidėjus, vis
padejuodama, kad mirštu iš bado, vis iš tavęs, vienintelės, juk sūnūs abu jau
mirę, paskutinį rublį senu šykštuolės įpročiu išplėšdama ėmiau rimtai mąstyti
apie kokią nors prieglaudą, bet tu pati gerai žinai, koks Lietuvoj žmonių požiūris
į senių namus apleistas medinis laužas, seni nudrengti baldeliai, tualetas kieme,
piktos slaugės, žiaurūs sanitarai, senių namų val~džiai tik ir stengiasi kuo
greičiau iš senių išvilioti jų turtą, o savo pasiekę, nejučiomis senpalaikį
numarina, ir baigtas kriukis, kaip tavo tėvas mėgdavo sakyti: suima žmogelį kokiam
niekšui išdavikui įskundus, ir baigtas kriukis, suprask, dingo žmogus kaip
akmuo į Nemuną. Dabar ir pati nežinau, kada įvyko tas lemtingas mano sąmonės
lūžis, tikriausiai po to, kai nagais draskiau laukujes duris apsidirbus, atsiprašant,
ir kaukiau nesavu balsu: žmoooonės, padėkit, gelbėkit, atrodo, tuomet ir gavai
tą kaimynės laišką, suprantu, kad senė neturėjo jokios teisės tau priekaištauti,
nes nieko nežinojo apie mūsų santykius, aš manau, kad svetimam žmogui apskritai
negalima kišti savo trigrašio į ne savo reikalus, nors jos kaltinti irgi negaliu, ji
sentikė, labai tikinti, o juk Šventajame Rašte parašyta: gerbk savo tėvą ir
motiną, tad ji šiuos šventus žodžius suprato tiesiogine prasme gerbk,
vadinasi, gali negali, turi sąlygas ar neturi, pasiimk senę ir užsikark sau ant
sprando, nors gal tu pati vos kojas bepavelki, gal tavo gyvenimas ne rožėmis klotas, gal
tu vargsti su alkoholiku vyru, gal be vaistų dienos ar nakties neišgyveni, vis tiek
pasiimk ir slaugyk, dabar, saugiai ir švariai įsikūrus šiuose naujoviškuose senelių
namuose, iš tikrųjų kaip savo namuose, o ne prieglaudoj, anksčiau, prie Smetonos,
vadintoj bogadel'nia, lietuviškai ubagynu, suvokiau, kad ne aš su savo
užsispyrėliška kvailyste buvau teisi, o tu, miela Augustėle, dabar suprantu, kodėl
įtikinėjai, kad man bus tik geriau, saugiau, nes visą laiką po ranka bus slaugutės,
gydytoja, kunigas, gardus maistas, puikus pušynas, švara, jokios smarvės, o kaip tik
smarvės labiausiai ir bijojau, nes žinai, kokia visą gyvenimą buvau švari, aš
virdama sultinį du kartus nukošdavau, kad neliktų nė pipiro, aš grindis tris kartus
per savaitę mazgodavau, net tau neleisdavau, nes maniau, kad tu taip švariai
neišplausi, paliksi kampuose voratinklius ar pelių spiriukus, o pelių žaliajame mūsų
name būdavo daug, joks katinas neįstengė su graužikėmis susidoroti, o kur dar
palėpės žiurkės, tai nuo jų ant grindų pro lubų lentų plyšius pribirdavo
kažkokių smulkių šiukšlelių, tėvas sakydavo: Olička, tai tik spaliai, jie
nenuodingi, aš ir pati žinojau, kad nenuodingi, bet kodėl aš turėčiau gyventi
kaip tvarte, čia, senelių namuose, galiu pasakyti pavyzdinga švara, ir jeigu ne tie
bejėgiai, po savimi darantys, nors juos ir prausia kaip kūdikius, tai jokio kvapelio net
mano ilga nosis neužuostų, dabar kartais pro durų apačią šnerves pasiekia
nešvarumų kvapelis, bet kaipmat išnyksta, nes slaugutės budrios ir darbščios,
apskritai čia labai įdomus gyvenimas, vyksta didelis judėjimas, kažką išveža,
kažką atveža, kyla šurmulys ir vėl ramu, toks banguojantis gyvenimas nenuobodus ir
man čia iš tikrųjų labai gera, tik sąžinė graužia, kad tau tenka didelius pinigus
mokėti, tad kartais mąstau, ar nereikėjo, kai dar savo name gyvenau, visus popierius
sutvarkyti, bet taip ir nebeprisiruošiau, turiu parašius ir pas notarą užtvirtintus
Testamentą, jame visą turtą palieku tau, mieloji, tik, atrodo, reikės keletą
mėnesių po mano mirties palaukti ir tuomet galėsi su tuo prakeiktu namu elgtis kaip
išmanai, kaip laikysi reikalinga, tik iš anksto prašau nepradangink siuvamosios,
tos Dürkopf, ji mano mamos palikimas, iš Varšuvos dar prie caro atsivežta ir
šitiek metų man tarnavusi, pasiimk pas save, o visa kita gali išparduoti, nes žinau,
kad į Kauną tikrai negrįši, ne sykį esi man sakius, kad Kaunas tavo gyvenimo
praeitis, o į praeitį tu negrįši niekada, sakydavai, kas buvo pražuvo, o juk buvo
vaikystė, jaunystė, pirmos muzikos pamokos, pagaliau buvo Ąžuolynas, kuriame
septynmetė ganydavai ožką, vienui viena, ir nebijojai, nors gal ir bijojai, bet angelas
sargas budėjo, kad plėšikų prievartautojų nagai tavęs nepasiektų, galbūt tapdavai
jiems nematoma, aš juk nė sykio kartu su tavimi Ąžuolyne nebuvau, nemačiau, tave
palydėdavo tėvas, pasėdėdavo valandėlę, pasekdavo kokią pasaką ir pareidavo
liūdnesnis nei išeidamas, klausdavau, kodėl jis toks liūdnas, bet jis visada
tylėdavo, o kas jo širdyje dėdavosi tik Dievas žino, taigi parduok viską, na gal
kelis senesnius indus pasiimk, gal tą bufete stovintį Aušros Vartų Marijos
paveikslėlį, prisipažinsiu, po grindimis turėjau slėptuvę, kurioje laikiau kelias
apyrankes, auskarus, tris auksinius nikolaškas, prisimeni tuos mažus blizgančius
pinigėlius su pliko barzdoto vyro galva, tai caro galva, paskutinio Rusijos caro, kurį
bolševikai taip žiauriai nukankino ir ne tik jį vieną, bet ir visus šeimos narius,
net tarnus neįsivaizduojamas buvo sovietinių padugnių keršto troškimas, bet
tikiu, kad šiandien caro šeima danguje, o žmogžudžiai arba jau pleška pragaro
liepsnose, arba visai nusenę laukia savos eilės, nes į pragarą tikrai ilgesnė eilė
negu į dangų
Prieš imdamasi šio Dienoraščio rašymo,
mąsčiau apie didelę knygą, net abejojau, ar to vieno storo prieškarinio sąsiuvinio
užteks, o dabar matau, kad bemaž viską jau būsiu papasakojus, atskleidus, visas
paslaptis tau patikėjus, tad net nežinau, ką dar galėčiau pridurti, bet jeigu ateis
kokia mintis ar koks praeities paveikslas iškils prieš akis, pažadu, jis neliks
neįrašytas, o dabar, brangioji Augustėle, dukrele, mano vienintele, sakau sudie
linkėdama, kad tavasis gyvenimas bent į pabaigą būtų laimingesnis, nei buvo manasis,
dar kartą su Dievu
Į viršų
1 9 9 3 m e t ų g r u
o d ž i o 3 d i e n a
Labas, Auguste, vartydama Dienoraštį
prieisi tą vietą, kur atsisveikinu, žinoma, atsisveikinu raštu, tik raštu, nes
žinojau, kad dar ne kartą pasimatysim, ir iš tikrųjų du kartus aplankei, ir už tai
ačiū, nemanyk, kad nepastebėjau, kaip prastai atrodai, kokia išblyškus, lyg sirgtum
mažakraujyste, raminom viena kitą, išbučiavai man rankas, o aš vis glosčiau tavo
retus žilus plaukus, mąsčiau, kur dingo tie metai, kas juos iš mūsų pavogė, kas
mus, suviliojęs gražiais pažadais, atvedė į šį pasaulį ir paliko vienas kapstytis
kaip išmanom, kaip sugebam, mano vyras bemaž visą gyvenimą buvo sunkus ligonis,
džiovininkas, užkrėtęs tave, iš per didelės meilės užkrėtęs, nes nesisaugodamas
bučiuodavo savąją Augustėlę, tavasis valkata ir alkoholikas, apsimetęs didžiu
žmogumi, filosofu, suprantančiu istorijos tėkmę ir žmogaus širdies paslaptis,
apsimetėlis, nuo kurio mėginau tave apsaugoti, bet prieš likimą mes visi
bejėgiai, dvi vienos šeimos moterys, motina ir dukra, galbūt niekada nejautusios viena
kitai prielankumo kiekviena dėl skirtingų priežasčių, apie jas Dienoraštyje
išsakiau viską, kiek įstengiau suimti savo silpstančiu protu, taip, silpstančiu,
kartais atsisakančiu pasitarnauti, o juk savo protu labiausiai didžiavausi, argi ne aš,
paslaptingų skaičių žinovė, išspręsdavau sunkiausius uždavinius, kai tu
užmigdavai prie žibalinės lempos, o aš, baigus siuvinį, sėsdavau ir be klaidų
išspręsdavau, tau iš ryto prieš pamokas likdavo tik švariai į sąsiuvinį
perrašyti, taip, netgi išganingasis mano protas, išvairavęs šeimos laivą tarp uolų,
kaip pasakytų koks Puškinas ar Lermontovas, išsaugojęs tai, kas brangiausia, netgi
šis gyvenimo tarnas palengva atsisako tarnauti, lyg šnabždėdamas: gana, Lidija,
prisivadovavai, gana, negalvok, kad aš neišsenkantis, neišdžiūstantis upelis, visi
šuliniai, atėjus sausros metui, išdžiūsta, kaip tie Biblijos šaltiniai, o
išganingieji lietaus debesys, kurie galėtų mane atgaivinti, nuslinko už tolimųjų
kalnų viršūnių, dabar jie laisto gyvybingąjį lietų kitoje žemėje, kitame laike,
ir aš, nykstantis tavo protelis, jų nebesulauksiu sugrįžtant, žodžiu sakant, Dienoraštis
parašytas, tačiau šiandien norėčiau šį bei tą pridurti, sakytum, pailginti
sijoną, nes atmintis dar kiek ūgtelėjo ir pasimatė nelabai švariai nušveistos jos
kulkšnys. Kristina mirė. Taip, mieloji, aš mirštu, o už mane penkiolika metų
jaunesnė žydinti moteris mirė, galima sakyti, ant mūsų su Paulauskiene rankų,
tiksliau ant Paulauskienės rankų, o aš tik tiesiau rankas, nes iš lovos jau
nebesikeliu, mirė paryčiais, nors esu gerokai apkurtus, bet gulėjau ant dešinio šono,
o kairė ausis geriau girdi, tad ir išgirdau garsą, kokio dar nebuvau girdėjusi, nes
tavo tėvas merdėjo namuose labai labai ilgai, daug kartų mes manėme, kad jis jau
išėjo, sustodavo širdis, dingdavo kvėpavimas, bet po valandėlės jis vėl
atsimerkdavo, ieškodavo akimis manęs, o gal tavęs, juk buvai jo išsvajota mergaitė,
vaikystėj praradęs tris seseris jos, kaip žinai, taip pat džiova mirė jis
tavęs laukė kaip kokio stebuklo, tarsi su tavo atėjimu į šį nelaimių pasaulį
pasibaigs visos neteisybės, kažkokiu neįmanomu būdu išnyks jo liga ir tu niekada
neužsikrėsi mirė palengva ir prie jo mirimo garsų buvau tarsi pripratusi, su jais
susigyvenus, o užgeso jis be jokio garso, visi ankstesnieji garsai tebuvo mirties
gąsdinimai, savotiškas jos žaidimas su artimųjų širdimis ir jausmais, o štai
Kristinos išleistas garsas buvo kažkoks aštrus, staigus, neapsakomas ji riktelėjo,
tarsi ją būtų įkandus gyvatė, klyktelėjo labai aukšta nata ir nutilo amžiams,
pašauktas daktarėlis tik patvirtino mirtį, čia, senelių namuose, giminės gali
neleisti velionio skrosti, Kristinos sūnūs ir pasinaudojo šia teise, net nešarvojo
namų koplyčioje, tiesiog išsivežė taip pat staiga, kaip buvo atgabenę, sakyčiau,
tarsi kokie vagys dar su tamsa, tik per langų stiklus perbėgo mašinos žibintų
atšvaistai, suurzgė motoras ir greitai nutilo likome su Paulauskiene dvi nuolatinės
amžinos nuomininkės to kambario, kurio ir numeris nei šioks, nei toks 111, šimtas
vienuoliktas, tarsi tie ženklai net nebūtų skaičiai, o tik nematomos rankos juodu
tušu ant medinės lentelės nubrėžti trys vertikalūs brūkšneliai, kartais,
prisimenu, koks kaimietis, atvežęs į mano parduotuvę ūsorių ir pasirašydamas
sąskaitą brūkštelėdavo panašius tris brūkšnelius, kiti, tiesa, padėdavo
kryželį, arba tris kryželius, o kodėl tris neaišku, gal kad Golgotos kalne
stovėjo trys kryžiai, trys kryželiai užrašomi ir virš durų Trijų karalių
išvakarėse, tėvas tokius būtinai kreida kiekvienais metais tarp raidžių KMB
pažymėdavo, žodžiu sakant, mudvi su Paulauskiene tarsi laukiam mirties, o numiršta
toji, kuri kas rytą nepatingėdavo gražiai susišukuoti, pasidažyti, beje, labai
neryškiu dažu lūpas, skruostus parausvindavo, visuomet švariai apsirengdavo, net,
galima sakyti, pasipuošdavo ir išeidavo į prieblandoje skendinčius senelių namų
koridorius, kita vertus, jokia kita moteris apie mirtį tiek daug nekalbėdavo kaip ponia
Kristina, ji pasimelsdavo būtinai suklupus prie lovos paskui pabučiuodavo
Švenčiausiosios Mergelės statulos basas kojas ir atsisėdusi imdavo kalbėti, kaip ji
norėtų būti pašarvota, kokia suknia ji atsivežus ir ją, ir batelius, kaip
sušukuota, nes norinti keltis, kai Jėzus pašauks, veidu į Jį ir kad būtų labai
graži, lyg Jo sužadėtinė, aš mąstau, ar ši moteris neturėjo būti vienuole, o
gyvenimas patvarkė taip, kad teko už kūno nuodėmes kas sekmadienį prašyti atleidimo,
žodžiu sakant, joks žmogus niekada nesupras Dievo planų ir sumanymų, kodėl liepė
mirčiai pasiimti ją, o ne, tarkim, mane ar Paulauskienę, ir dar viena paslaptis tą
patį rytą mirė ir senelių namų kunigas, rodos, aštuoniasdešimt aštuonerių
sulaukęs, buvęs tremtinys, šventas žmogus, palydėjęs ne vieną šių namų
gyventoją, suteikęs paskutinius sakramentus, ramus, atlaidus senukas, tai tokios
tokelės, mieloji, galėčiau dabar tikrai padėti paskutinį Dienoraščio
tašką, bet vis dar kankinuos dėl vieno dalyko, vis dar man atrodo, kad Dienoraštyje
aš nesugebėjau tiksliai atkurti anos pirmosios muzikos pamokos, tik užsiminiau, o juk
ta diena įsirėžė į mano širdį ir kaip rožė, ir kaip rožės spyglys širdis
liko ir saldi, ir sopulinga, ir tu pati žinai, kodėl
Prisimenu, buvo gražus rudens rytas, šilta, moterys
vilkėjo tik suknutėmis, vyrai vienmarškiniai, sakytum, sugrįžo vasara, mūsų kiemo
medžiuose prieš savaitę nutilę paukšteliai vėl prabilo įvairiausiais balsais, jau
iš vakaro abi ruošėmės pirmam vizitui pas muzikos mokytoją, Lietuvos vokietę,
kažkaip išvengusią trėmimų, ne vienam vaikui ji padėjo išeiti į žmones, jos
mokykla garsėjo visame Kaune, tavo draugės Sonatos, kuri jau pusmetį lankė ponios A.
pamokas, mama susitarė dėl laiko, žinojom, kad negalime vėluoti, nes mokytojos dienos
grafikas sudarytas tiksliai, vokiškai, muzikos mokykloj ji nedėstė, tik namuose, reikia
įsivaizduoti, kaip jai buvo nelengva, tais laikais valdžia jau buvo pradėjusi
uždarinėti visas privačias siuvyklas, kepyklas, batų taisyklas ir kitus smulkius
verslus, inspektoriai tiesiog kaip vadinamieji sobakalovai mokesčių tinklais
gaudė užsilikusius častnikus, jų tinklai kasmet tankėjo, prisimink, kaip
išgirdus beldimą į duris slėpdavau siuvamąją, na bet ne apie vargus noriu pasakoti,
anas rytas mums buvo šventė, aprengiau tave mėlyno aksomo suknute su nėriniuota balta
apykakle, į plaukus įrišau du melsvus kaspinus, apaviau juodais lakiniais bateliais,
visada apsirengdavai pati, bet tą rytą norėjau tau patarnauti, norėjau, kad mažoji
mano muzikantė atrodytų kaip geltonplaukė iš prieškarinio atviruko, kartą vokiečių
karininkas sustabdė mudvi einančias iš Prisikėlimo bažnytėlės, pasilenkė,
paglostė tavo plaukus ir paėmęs ant rankų iškėlė sakydamas šione medchen,
graži mergaitė, aš taip išsigandau, kad sustingau negalėdama ištarti nė žodžio,
nes vokiečių gerumas ir taikingumas buvo apsimestinis, tokiam karininkui nieko
nereiškė netyčia jam kelią perėjusiam žmogeliui skelti pirštinėta ranka į veidą
ir išvadinti lietuviška kiaule, bet tą kartą, matyt, tu jį iš tikrųjų sužavėjai,
palaikė iškėlęs, pastatė ant šaligatvio plytelių, dar kartą paglostė auksinius
tavo plaukus ir mandagiai atsisveikinęs nuėjo savais keliais, aš stovėjau priglaudus
tave ir mąsčiau, kodėl vokietis taip netikėtai pasielgė ir negalėjau nieko
išmąstyti, tik vieną vienintelę priežastį tu jam priminei jo paties vaikus, jo
paties mergaitę, likusią kažkur toli Vakaruose, karas jau krypo Vokietijos nenaudai,
tad gal vyras jautė, kad nelemta bus jam sugrįžti į namus ir apkabinti dukrelės,
glostydamas tavo plaukus jis, matyt, įsivaizdavo glostąs savosios dukros galvelę, kad
ir kaip būtų, jo elgesys mane labai išgąsdino, ko tik aš neprisigalvojau, nuo to
laiko mėlyno aksomo suknutę paslėpiau ir liepiau vilkėti prastesnius drabužėlius,
nelabai kreipiau dėmesį, kad bėgioji purvinom kojom, suodžiais išsitepliojus
veidelius geriau jau maža pabaisiukė nei mergaitė iš vokiško atviruko, matai,
kaip nunešė mintys į šalį, o buvo toks gražus šiltas rudens rytas, čiulbėjo
paukščiai, medžių lapai Kipro Petrausko gatvėj tiesiog liepsnojo auksinėmis ir
rausvomis spalvomis, puošiau tave ir mąsčiau apie tėvą, Viešpatie, kaip jis būtų
džiaugęsis matydamas savo mylimą Augustėlę su natų sąsiuviniu besiruošiančią
žingsniuoti į pirmąją tikrą muzikos pamoką, tėvas, išmokęs tave pažinti natas,
visada kartodavo, kad be geros pradžios, be tikrai gero pedagogo ankstyvoje vaikystėje
iš mergaitės neišaugs didi muzikantė, taigi ruošdama tave pirmajai pamokai turėjau
mintyse ir tėvo žodžius. Išėjom pusvalandžiu anksčiau, nes bijojau kad kokia
netikėta kliūtis nesutrukdytų pasibelsti į mokytojos duris lygiai vienuoliktą ryto,
pati apsivilkau gražiausią pilką su juostelėm kostiumėlį, užsidėjau nedidelę
skrybėlaitę, juk buvau dar nesena, tėvas buvo tik prieš metus miręs, būdama mažo
ūgio, smulkaus sudėjimo su skrybėlaite galėjau atrodyti ne vyresnė kaip trisdešimt
penkerių metų, nors žinojau, kad lapkritį sueis keturiasdešimt, žodžiu sakant,
išėjom, o tiksliau būtų rašyti, iškeliavom tarsi į svarbiausią mūsų gyvenime
kelionę, gal tik kartą panašiai keliavom, prisimeni, dukrele, kaip dar neprašvitus
išėjom į senamiestį, kad apeitume keliais Šaritkų bažnyčią žmonės tikėjo,
kad tris kartus apėjus galima išmelsti Marijos malonių, ne vienos ėjom tą rytą
klupsčiais, dar gal keliolika moterų, tik nė vieno vyro, tokia jau mūsų, moterų,
dalia atsimelsti ir už save, ir už savo vyrus, meldėm, kad tėvą iš Sibiro paleistų,
prisimeni, jeigu man atmintis nemeluoja, išmeldėm, nes tėvas po mėnesio grįžo. Taigi
keliavom išsipuošusios kaip į karalienės puotą, tu iš pelenės buvai pavirtusi
princese, o aš tavo auklė, gal net ne mama, ėjom lėtai, kad per anksti
nepasibelstume, tu tiesi kaip smilgelė, šešerių buvai išstypus ir atrodei
aštuonerių, aš mokytojos namą žinojau, kartą Sonatos mama buvo jį parodžius, tad
nereikėjo ieškoti, pasižiūrėjau į laikrodėlį iki vienuoliktos dar buvo
likusios septynios minutės, tad atsisėdom po sena obelim mažam sodely ir tylėdamos
pralaukėm šešias minutes, tuomet pakilom ir labai stačiais, sukrypusiais mediniais
laiptais pakilom į antrą aukštą, prilaikiau tave, nes turėklas suposi į šalis,
pagalvojau, kad mokytojai jos amžių žinojau sunku tokiais laiptais kopinėti,
ypač žiemą, kaži, pagalvojau, ar kas nušluoja sniegą, nužvelgus langų užuolaidas,
susidariau nuomonę, kad šiame name gyvena ne kažin kokie turtuoliai, tarpulangiuose
vata su kalėdiniais bumbulais, langų rėmai užklijuoti popieriaus juostomis panašiai
kaip ir mūsų name, žmonės po karo žiemai ruošdavosi iš anksto, juk kūrenom
krosnis, tad visus plyšius užtaisydavom taupydami anglis, kurių tekdavo kartais kiaurą
naktį laukti prie sandėlio, dabar jo nėra, seniai nugriautas, bet anomis dienomis toji
griuvena buvo traukos centras, nes kitur akmens anglies negalėdavai įsigyti, bent jau
mes, žaliakalniškiai, žodžiu, namas palaikis, tačiau švari laiptų aikštelė
priešais mokytojos duris, ant kurių dar galėjai įžiūrėti kažkada buvusios
prikaltos lentelės žymes, gal prie vokiečių, o gal Smetonos laikais lentelėje
puikavosi mokytojos pavardė, gal net žodžiai muzikos profesorė tokia ir tokia,
lentelės vietoje durų medis buvo išlaikęs lako blizgesį, o visos durys buvo pilkos ir
nusilaupiusios, gal tik žalvarinis skambutis dar liudijo, kad už šių durų gyvena
garbingas žmogus, įsileidžiantis ne kiekvieną prašalaitį, būtina iš anksto
susitarti ar bent per pažįstamą sužinoti priėmimo valandą. Prie durų atsiradom
lygiai vienuoliktą, kaip mėgdavo sakyti tavo tėvas: punkt vienuoliktą, suėmiau
pirštais skambučio auseles, panašias į žadintuvo, tik didesnes, ir nušveistas iki
blizgesio, suėmiau ir pasukau, pasigirdo gana nemalonus garsas, kažkoks irzlus, tarsi
nepatenkintas, bet išgirdusios minkštus žingsnius nurimome ir laukėme, durys
atsidarė, priešais mus stovėjo labai aukšta žilais plaukais sauso veido moteris su
akiniais, žvelgė klausiamai kas jūs būsite, aš nelaukdama pasakiau Sonatos
motinos pavardę ir priminiau, kad gerbiama mokytoja liepė ateiti šį rytą vienuoliktą
valandą, štai mes ir čia, moters veidas pasikeitė, rūstumas prapuolė ir geras
šypsnys nuslydo siauromis lūpomis, buvom paprašytos užeiti, aš norėjau sprukti, bet
mokytoja pasakė, kad mergaitei, vadinasi, tau, bus drąsiau su mama, tad teko ir man
įeiti, mokytoja paprašė atsisėsti, pritūpiau ant pliušinio fotelio krašto, ant
kelių pasidėjau rankinuką ir sustingau, širdis daužėsi norėdama ištrūkti ir
pasislėpti po plačialapiu fikusu juk pirmą kartą gyvenime patekau į tikros
muzikos mokytojos namus, kuriuose gali būti nulemtas tavo, Auguste, likimas, sėdėjau
kaip ant adatų, kai mokytoja tave pasodino ant aukštos sukamosios kėdės, sureguliavo
aukštį, kad tavo pėdos siektų fortepijono pedalus, atkėlė dangtį, parėmė juodu
stoveliu, pati atsisėdo šalia tavęs, ant
p i u p i t r o nepamiršau šio žodžio
stovėjo atverstas natų sąsiuvinis, mokytoja tyliu balsu su vokišku akcentu tarė: koks
tavo vardas? Išgirdus mano žodžius Augustė, gerbiamoji mokytoja, tęsė: na,
Auguste, parodyk rankas, tu nustebai, bet ištiesei delnus, mokytoja suėmė tavo
pirštus ir ilgai apžiūrinėjo, tarsi norėdama išmatuoti jų ilgį, apžiūrinėdama
kalbėjo: mergaitės rankos labai geros, ilgi pirštai, o svarbiausia didelis
atstumas tarp nykščio ir mažojo pirštelio, puikios pirštų pagalvėlės, rankos
laisvos ir minkštos, malonu, ūmai atsigręžė į mane ir paklausė: Sonata
minėjo, kad mergaitė jau skambinanti daineles, sakykit, ponia, kas ją pamokė?
Atsakiau, kad tavo tėvas, karo orkestro muzikantas, buvęs klarnetininkas, bet savanorių
kovose praradęs pirštą, tad vėliau pūtęs didžiąją dūdą, tačiau jau metai, kai
vyras miręs, mokytoja išreiškė užuojautą ir paprašė tavęs paskambinti iš lapo,
sakydama: čia Černi etiudai pradedantiesiems, pamėgink...
Sėdėjau tarsi ant debesies ar rojaus sode,
užmerkiau akis ir klausiaus garsų, kurie smigo tiesiai į širdį, svaigino, suvokiau,
kad retkarčiais suklumpi, bet atmerkus akis mačiau, kad mokytoja klausosi labai
įdėmiai, po kelių eilučių tyliai ištarė: užteks, tuomet atsigręžė į
mane ir pasakė: mergaitės rankos sukurtos fortepijonui, garsas gilus, savitas,
sutinku, ponia, pamėginti Augustę išmokyti pianizmo pagrindų, bet turiu įspėti, kad
viskas priklausys tik nuo mergaitės tinginėlių aš nepakenčiu, namų užduotys
privalo būti išmoktos p e r f e k t , tokį
žodį ir ištarė, supratau, kad, be mokyklos pamokų, turėsi pasiruošti ir muzikos
pamokoms, truputėlį net išsigandau, pagalvojau, ar užteks tau stiprybės ir valios,
bet balsu pasakiau: gerai, gerbiamoji mokytoja, mes pasistengsim, pasakiau
mes, turėdama mintyse tavo skambinimą ir mano priežiūrą, bet svarbiausia, kad
mokytoja apsiėmė tave mokyti, o, pasak Sonatos mamos, vokietė labai kruopščiai
atsirenkanti vaikus, matydama, kad prasti duomenys, tarkim, sausos, kietos rankos, ji
mandagiai pataria rasti vaikui kitą užsiėmimą, nes su muzika gali kilti problemų,
žodžiu sakant, padėkojau, kad mus priėmė, išklausė ir paklausiau kitos pamokos
datos, sutarėm, kad lankysi du kartus per savaitę, antradieniais ir ketvirtadieniais,
vienuoliktą valandą iš ryto, galbūt žiemą laikas keisis, bet ne daugiau kaip
pusvalandžiu
Lipai laiptais tarsi užburta, turėjau stipriai
laikyti, kad nepaslystum, namo neskubėjom, susiradom suolelį ir prisėdom, paėmiau
tavąsias rankas ir pabučiavau pirštelius, ko niekada iki to ryto nebuvau dariusi, bet
tau viskas atrodė vis tiek pat, žiūrėjai priešais save ir svajojai, ir tavosios
svajonės įėjo į mano širdį ir jau abi buvom svajotojos, jau girdėjom pilnos salės
šurmulį, vėliau visišką tylą, pirmuosius orkestro garsus, fleitos garsą, jis buvo
pirmas, dar po akimirkos viso orkestro banga, kylanti ir sustingstanti aukštybėse,
kad tu galėtum p r a d ė t i skambinti Bramso
koncertą. Žodžiu sakant, ta trumpa valandėlė ant suolelio mus sujungė į vieną,
dingo visi smulkūs nesusipratimai, tavo, kaip man atrodydavo, kaprizai, neklusnumas,
tavasis užsispyrėliškumas, dingo ir mano griežtumas, reiklumas, tapau atlaidi, kažkur
po širdimi atšilo, net tėvo mirtis nutolo, ištirpo skaisčioje rudens saulėje ir vėl
čiulbėjo mano vaikystės Panemunės pušynų paukščiai, dangumi plaukė balti
debesėliai, ir pasaulis nušvito keistomis neregėtomis spalvomis, kurios nustelbė
vargo, nepriteklių, įtempto darbo dienų spalvas, tas pilkas dėmes, tuos rūkstančių
krosnių suodžius ant vyšnių lapų mažame mūsų sodelyje, svajojau kartu su tavimi,
dvi svajotojos, tik labai labai toli, kur jūra susilieja su dangumi pleveno ūke panašus
į mėnulio pilnatį susiraukęs liūdnas mano pamotės veidas, bet netgi jis negalėjo
sudrumsti svajonių tyrumo, muzikos didybės, kurią bus lemta pažinti tau, mano
Augustėle, o sykiu ir man, galbūt ir tėvui aname pasaulyje
Tokia galėtų būti PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO
pabaiga, jeigu ne keli praktiški dalykai. Žinai, kaip aš žiūriu į mirtį, nebijau
jos, slaptoje netgi laukiu, tik nenorėčiau, kad mano išėjimas pridarytų tau
rūpesčių, esu ne kartą sakiusi, kad Lietuvos žemė man visur ta pati, tad
nebūtina mane laidoti tėvo ir jo giminių kape, senelių namai turi išsipirkę, pasak
Paulauskienės, gražų pievos plotelį Senavos kapinėse ar ne jose ilsisi tavo
pirmoji muzikos mokytoja? kapeliai neprigrūsti, visiems pakanka vietos, nenoriu ir
brangaus paminklo, medinis kryželis su Nukryžiuotuoju mane patenkins, norėjau pasakyti
ne mane, o mano sielą, kuri galbūt Vėlinių vakarą ir norės aplankyti mano amžino
poilsio vietą, na o tu žiūrėk, kaip tau išeis, esi ligonė, pati mašinos nevairuoji,
tad ir lankyti dažnai nebūtina kartą pavasarį, Motinos dieną, ir rudenį per
Visus šventuosius, kai lapai tyliai krenta ant žemų kauburėlių, o pirmosios snaigės
nori žemę papuošti jaunamartės nuometu, skaitysi šiuos žodžius ir galbūt negalėsi
patikėti, kad tavo rūsčioji mama, ta šykštuolė, širdies gelmėje slėpė poezijos
jausmą, žinok, Auguste, mudvi su amžiną atilsį Olička gražių poezijų buvome
prisirašę pilnus albumus tai iš Lermontovo, tai iš Puškino, vieną kitą
gražesnį posmelį ir iš Maironio, na dabar tikrai jau reikia dėti tašką, nes
plepėti, ypač pačiai su savimi, galima be pabaigos vienatvė šiam užsiėmimui
labai palanki. Dar kartą sudie.
Į viršų
I
Parsivežus PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTĮ į Vilnių
nepuoliau jo skaityti pirmą vakarą, delsiau, tik pavarčiau. Niekada anksčiau nebuvau
mačiusi tokių ilgų mamos sakinių laiškuose ji trumpą mintį užbaigdavo tašku
ir iš didžiosios raidės pradėdavo kitą sakinį. O Dienoraštyje sakinys
tęsiasi per visą puslapį. Šitoks prisiminimų fiksavimo būdas mane nustebino ir
ėmiau mąstyti, kas vertė ponią Lidiją nors niekur ji neužsimena, kad savo
prisiminimuose stengiasi tarsi nupiešti charakteringą jos gyvenimo laikotarpio motinos
portretą vertė mąstyti apie tai, kad atmintis, diktuodama prisiminimus, sėmėsi
įvaizdžių ne vien iš mamos gyvenimo. Kaip dažnai literatūroje pasitaiko,
dienoraščių autoriai siekia daugiaprasmiškesnio vaizdo ir dėl to priversti ant vieno
sakinio siūlo suverti kelių charakterių bruožus ar su jais susijusias trumpas
istorijas. Tik tuo galima paaiškinti tą nesibaigiantį Dienoraščio sakinių
srovenimą, pamažu keičiantį ir apšvietimą, ir žiūros kampą, ir taip palengva
sukuriantį apibendrintą to laiko paveikslą.
Laiškuose motina aprašydavo tik aktualijas tai
buvo žinios iš reikalo, kelių savaičių ar net mėnesio dalykiniai aprašai ar
išreikšti pageidavimai, paminėti priekaištai ir nuoskaudos, labai retai ji bandydavo
analizuoti savo elgesį. Laiškuose ji visada teisi, tik kreipiniai miela dukryte ar
mieloji Auguste tarsi užuomina į galimą santarvę. Žinodama, kad mama mokėsi
rusų gimnazijoje dar prie caro ir tik gyvendama su tėvu žemaičiu išmoko lietuviškai
rašyti, nesistebėjau pasitaikančiomis klaidomis juk ne klaidos Dienoraščio
grožis ir prasmė, be klaidų mokykloje rašydavo pirmūnės, bet kur jos dabar? O štai
aštuoniasdešimt aštuonerių moteris susikaupia ir pamėgina aprašyti
v i s ą savo kartos gyvenimą, suprantama, kiek leidžia jos
išmintis ir jėgos reikia tik įsivaizduoti, kiek ji privargo su tuo storu
sąsiuviniu ant kelių ir su tuo slidžiu rašikliu tarp virpančių pirštų. Nemanau,
kad tokio amžiaus kokia kita, gal ir raštingesnė moteris ryžtųsi panašiam žygiui.
Baigiantis žiemai buvau perskaičius ir ne
vieną kartą visą Dienoraštį, pieštuku paraštėse pasižymėjus
sudėtingesnes vietas, kur žodžių pynimas staiga ima trūkinėti, mintis skaidytis į
smulkesnius pasakojimo ar apmąstymų elementus. Panašaus tankio raštą esu sutikus
Kanados rašytojos Margaret Atwood romanuose skyrybos ženklai nepaiso gramatinės
logikos, o seka atminties pėdsaku, dažnai nevienareikšmiu.
Prisipažinsiu, patyriau didelį malonumą skaitydama
tiek daug motinos žodžių tokios daugybės ji, ko gero, nebuvo ištarusi per visą
savo gyvenimą. Negalėjau suvokti, kaip iš, atrodydavo, skurdaus jos žodyno ūmai
prasiveržė tie įvairūs poetiniai pasažai, šios dienos įvykių montažas su sena
vaikystės praeitimi. Tokios motinos nepažinojau. Ir ji teisi rašydama, kad jos tikslas
suartinti dukrą su motina, tai padaryti jai visada pritrūkdavo laiko.
Tai būtų PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO prasmių
dalis. Kita nuo ankstyviausios vaikystės joje spindėjusi svajonė pamatyti ir
išgirsti savąją dukrą didžia muzikante. Svajonė sudužo. Žinau, kad galėčiau
kaltinti ir save, ir aplinkybes, ir džiovą, ir kitas ligas, gal netgi valios stoką,
bet, perskaičius visą prisiminimų srautą, motinos svajonė man tapo labai sava ir
netikėtai sugrįžo metai, kai aš, vos pradėjus mokytis muzikos, klausydavaus motinos
sukauptų rusiškų plokštelių kiekvienos operos herojai būdavo man savi, kartu su
jais mylėjau, neapkenčiau, keršijau ar atleisdavau. Eugenijų Oneginą mokėjau
mintinai, visas arijas galėdavau padainuoti. O kiek ašarų išlieta, atrodydavo, širdis
ims ir iššoks iš krūtinės. Muzika buvo mano esybės dalis, pati švenčiausia,
brangiausia. Tik aš svajojau drąsiai žiūrėdama į tikrovę ir garsiai dūsaudama,
neslėpdama savo jausmų, o motina, Dienoraščio ponia Lidija, visą jausmų
sūkurį slėpė po šiurkštumo, reiklumo, darbštumo šarvais. Nes be šarvų gyvenimas
būtų ją tiesiog sutraiškęs.
Kiek daug man nežinomų smulkmenų atvėrė motinos
išpažintis, kiek daug dalykų išvydau kitomis akimis. Tai, ką kažkada smerkiau, dabar
pati užkėliau ant altoriaus, o tai, kas prieš pusšimtį metų atrodydavo brangu ir
svarbu, pasirodė, tebuvo miražas ar palėpės prieblandoje žiurkių sutrypti spaliai.
Ir už tai iki gyvenimo pabaigos liksiu dėkinga PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIUI, tam
keistos formos rašiniui, kurį jeigu jis nepriklausytų mano motinos plunksnai
drąsiai pavadinčiau romanu apie motinos ir dukters sunkų kelią į viena kitos
pažinimą, į sugebėjimą viena kitai atleisti visas nuoskaudas, nes įskaudintos buvo
abi, tik kiekviena kitokiu būdu, kitokiomis artimo skaudinimo priemonėmis. Prisiimu
kaltes: už per retą lankymą, kai jau nebeišeidavo iš namų; už per trumpus sausus
laiškus; už per dažnus priekaištus dėl vaistų poreikio pasirodo, tai buvo jos
viena iš taupymo formų; už nedovanotinai nekantrų elgesį jos apsilankymo Vilniuje
metu; už priešgyniavimą vaikystėje ką gi man reiškė cerkvėj pabučiuoti tam
popui batiuškai ranką, kodėl turėjau suteikti motinai tiek nepelnyto skausmo;
už visišką jos pasiūtų drabužėlių nevertinimą argi reikėjo leisti tai kalei
Mirtai juos draskyti, paversti skutais, juk ne aš juos adžiau, o motina, jau po
vidurnakčio, baigus kokį užsakymą, sėsdavo prie mano suknutės ar sijonėlio, kad iki
ryto vėl atrodyčiau kaip mergaitė iš gerų namų.
Verkiu ir mąstau, kad, turėdama galimybę viską
pradėti nuo pradžios, pasistengčiau tapti motinos drauge, artimiausia bičiule, juk ne
šiaip sau ji tiek kartų prisimena Olgą, Oličką, vienintelę tikrą jaunystės
draugę, kurią lankydavo pati jau sirgdama, nueidavo posidet' pered dorogoju, pasėdėt
prieš neišvengiamą kelionę anapus, kur nebus karų, vargo ir despotijos tik
balti angelai, cheruviny ir amžinoji šviesa, skaistesnė už tūkstančius
saulių.
Pardavus motinos namą, tiksliau, vieną jo aukštą,
tris kambarius, virtuvę, vonios kambarėlį, sandėliuką, rūsį ir statinį anglims
kieme, pinigus išdalijau sūnums, savo reikmėms pasilikus penktąją dalį. Įvykdžiau
motinos norą: siuvamąją Dürkopf nusivežiau į kaimo sodybą. Nuvežiau ir savo
vaikystės dienų bufetą anuomet visada užrakintą, pilną paslapčių, tarsi
uždraustą vaisių. Dabar visos durelės, visi stalčiai atviri, beveik tušti, tik
viduriniame skyriuje stovi caro laikų metalinė dėžikė nuo arbatos, kurioje motina
laikydavo brangiausias adatas, siūlus, sagas ir tą nepamainomą siuvėjos darbo įnagį
noperstką, beveik permatomą pakeli prieš šviesą ir matai daugybę
adatos smaigalio dydžio skylučių, pro kurias saulės šviesa prasisunkia kaip medingas
kvapnus skystis, kaip sula.
Bufeto antstate už stiklo slypi bemaž išnykusio
vokiško servizo likučiai kelios porcelianinės lėkštutės ir puodeliai, papuošti
spalvotais, imituojančiais barokinį stilių žanriniais paveikslėliais: idiliškas
peizažas, gražuolė su žydru kaspinu, šalia jos su plunksnuota skrybėle jaunuolis,
atsirėmęs į elegantišką lazdelę. Kelios tikro krištolo vazelės gal skanėstams
ar riešutams. Atremta į užpakalinę sienelę paauksuotuose ovaliniuose rėmeliuose
Aušros Vartų Švenčiausiosios Mergelės Marijos kopija, pasidabruotas švinas, meno
kūrinys, kurio vertę pajunti paėmęs į delną svoris kužda, kad čia ne
plokščia skardinė imitacija. Raudonmedžio kryželis su žalvariniu Nukryžiuotuoju. Į
jį žiūrėdama vaikystėje prašydavau nuodėmių atleidimo: atleisk, Kristau, kad
šiandien buvau labai užpykus ant mamos ir prisiekiau išeiti iš šių namų ir niekada
negrįžti, aš pažadu niekur nebėgti, o pasistengti parnešti tik gerus pažymius, kad
mamai nereikėtų mirkyti beržinių rykščių.
Atsivežiau ir apvalų, raudono medžio, storu stiklu
padengtą stalelį. Tai ant jo mama mane vaišindama pastatydavo tą vokišką servizą,
tiksliau, jo likučius, porą puodelių su lėkštutėmis ir cukrinę, į krištolines
plokščias vazeles suberdavo riešutus ir saldainius. Vidury stalelio pastatydavo
nediduką samovarą jos motinos palikimą, kurį per vargus išplėšė iš
pamotės, po daugelio metų peržengus tėvo namų slenkstį Panemunėje. Tą senovišką
virdulį kažkodėl liepdavo iš virtuvės atnešti man, nors visa kita sunešdavo pati.
Dažnai ji šio daikto vardą užmiršdavo, tada sakydavo: atnešk, nu, nu
Čechov,
Tolstoj, ir aš išsyk susivokdavau, kad reikia atnešti samovarą. Jis keistai,
senoviškai šnypšdavo, tarsi kokia gyva, bet jau ne šio pasaulio būtybė. Motina šio
daikto kaimynystėje tarsi pasikeisdavo, atjaunėdavo, dažniau ištardavo rusišką
žodį ar patarlę, priežodį. O šių šmaikštybių buvo per gyvenimą prisirinkus ir
iš caro laikų, ir iš porevoliucinės Rusijos, aišku, ir iš tėvo. Ir kartais tie
priežodžiai būdavo tiesiog niekaip nesuderinami su motinos griežtumu ir dorumu, tarsi
juos ištardavo ne ji, o kažkokia į ją panaši moteris. Pavyzdžiui: V lodke tri
dyročki, a lodka ne tonet iš Puškino laikų. Ja podpolkovnikom byla
iš porevoliucinio meto. Žinojau šių pasakėlių daugiau, bet, pati jų niekada
nesakydama, palengva užmiršau. Tik prisimenu, kaip nukaisdavau išgirdus tą ja
podpolkovnikom byla iš motinos lūpų šie žodžiai išsprūsdavo kažkaip
nenatūraliai, sakytum, pro jos lūpas tuos žodžius atryja seniai užmirštas laikas ar
to laiko recidyvai koks nors naganu ginkluotas revoliucijos karys ar bolševikų
kekšė, taip pat su naganu prie odinės striukės šono.
Atsivežiau ir abu fotelius su dviem
p u f i k a i s . Prisimenantieji pokarį žino,
kaip atrodo šie baldai, tad neaiškinsiu. Sėdėti labai nepatogu, nes gali apvirsti, bet
gali ant atlošo užsikelti ištinusias kojas pats tas. Nepraeina nė pusvalandžio,
ir kojų maudulį atleidžia. Panašiai elgdavosi ir motina.
Tai ir viskas, ką pasiėmiau iš jos namų. Likusius
daiktus išnešiojo kaimynai, tad pirkėjai rado visiškai tuščią butą, jeigu
neskaitysim tarakonų, kurie per dvidešimt metų buvo taip karališkai įsikūrę, kad
naujieji šeimininkai tikrai turėjo vargo, kol jų atsikratė, o gal dar ligi šiol su
jais kovoja. Motina su tarakonais tą pusę namo pirko, su tais pačiais tarakonais jos
dukra pardavė. Obuolys nuo obels netoli krenta ar nukritęs nurieda.
PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTĮ atsivežiau į sodybą
tegu tai bus mano galvūgalio knyga. Vyrui šio didelio prieškarinio sąsiuvinio ligi
šiol nerodžiau ir, matyt, niekada nerodysiu. Šioje knygoje tik mudviejų su motina
sąskaitos. Ji jau viską pasakė, o man dar daug į ką teks atsakyti juk gali taip
būti, kad ta medšarkė, kas vakarą atskrendanti ir atsitupianti ant mūsų kiemo
kryžiaus viršūnės, yra motinos dvasia, nesakau siela, tik dvasia, kurią jaučiau
šalia esant visą gyvenimą, na jeigu ir ne visai visą, tai vaikystėj ir jaunystėj
tikrai. Vakarinė saulė labai gražiai nušviečia bufetą, ir indai už storo stiklo
atgyja, tarsi ima šnabždėtis, o iš Švenčiausiosios Marijos paveikslėlio sklinda
mažos mergaitės maldelė, prašanti atleisti nuodėmes Ąžuolyno drevėje
paslėptą muzikos mokytojos raštelį mamai, kuriame vokietė praneša, kad mergaitė
praleido pamoką. O ką gi toji mergaičiukė galėjo padaryti, jeigu ją šaukė kalė
Mirta, gatvės vaikai ir častnicos pardavinėjami ledai vaflinis kvapnus
piltuvėlis, didelis sidabrinis šaukštas, du tarp ledų įstatyti aliumininiai indai,
štai jie jau atidaryti, šaukštas iš vieno pasemia rožinį bumbulą, iš kito
kiaušinio trynio spalvos, suglaudžia abu, ir liežuvis jau žino, nuo katro pradėti.
Susėda graži basakojų kompanija ant šaligatvio krašto, laižo ledus, o pro šalį
rieda tankai, kareivių mašinos, vėliau organizuotos žmonių minios slenka žemyn
Savanorių prospektu, kol jis dar nebuvo pervadintas į Raudonosios armijos prospektą.
Sėdim, dairomės, laižom ledus, o visos muzikos, gamos, etiudai plevena kažkur
nepasiekiamoj tolybėj, ir muzikos mokytojos tarsi nėra, buvo, keletą kartų pabarė už
nedėmesingumą ir išnyko gal kada vėl pasirodys, bet tikrai ne šiandien, kai tokie
skanūs ledai, o po jų laukia bėgimas į Ąžuolyno stadioną pasižiūrėti, kaip
suaugę dėdės gainioja kamuolį kokios čia dar muzikos, kokia čia didi ateitis,
įžymybės triumfas, gėlės, aplodismentai. Visa tai niekas prieš tuos du naminių
ledų bumbulus, kurie taip greitai nyksta, mažėja, o kitai porcijai kapeikų jau
nebėra.
Matyt, aš jau tuomet, vos pradėjus mokytis muzikos,
širdimi jaučiau, kad man nelemta tapti garsenybe, nes tai manęs netraukia, visa mano
esybė priešinasi vokietės disciplinai, kaip du lašai panašiai į motinos despotizmą.
O gal širdis jau žinojo, kad keturiolikos susirgsiu sunkia tuberkuliozės forma ir jos
gydymas nepastebimai pakeis mano charakterį, išnyks tas trykštantis optimizmas, tas
noras vadovauti visai gatvės vaikų gaujelei. Širdis juk niekada neklysta, italų
romanistė netgi pataria ar įsako: eik, kur liepia širdis. Liga išplėšė galbūt
lemiamus metus, ir aš atsilikau nuo kartu su manimi muzikos pradėjusių mokytis
draugių. Po ligos man ėmė prakaituoti pirštai, prieš menkiausią klasės koncertėlį
širdis nukrisdavo į pėdas, naktį negalėdavau užmigti, tarsi rytoj manęs lauktų
baisus kankinantis išbandymas, tortūros, kurias įveikti aš neturiu nei noro, nei
sveikatos.
Net baigdama Naujalio muzikos mokyklą ir scenoje
skambindama Bramso koncertą širdies gelmėj troškau, kad motinos tarp susirinkusių
tėvų nebūtų, norėjau, kad ji liktų namuose, nors ir neišdrįsau kirsti tokio
žiauraus kirčio. Skambindama nė karto nepažvelgiau į motiną tegu džiaugiasi
trumpa iliuzinio triumfo akimirka: jos duktė scenoje su orkestru, ir visi
šnabždasi, kokia toji ponios Lidijos duktė Augustė talentinga. Tik niekas nežinojo,
kiek man tas koncertas kainavo, bemaž atkrito džiova, nes begalinės, aklos,
pasikartojančios repeticijos tiesiog išsiurbė gyvybinius syvus, sėdėjau prie
fortepijono sausa kaip smilga ir automatiškai, viską, ko mokė dėstytoja, užmiršus,
judinau pirštus, spaudžiau pedalus trokšdama, kad kuo greičiau pasibaigtų tas
spektaklis, kurio niekas, išskyrus motiną, brolių salėj nebuvo, po kelių
dienų net neprisimins, kiekvienas tėvas ar motina galvos tik apie savo vaiko pasirodymą
ir jis jiems atrodys labiausiai pavykęs, tiesiog stebuklingas. Skambinau ir sykiu
neapkenčiau to, ką daro mano pirštai ausyse spengė tik amžinas kartojimas vieno
ir to paties, kartojimas, įvarydavęs į mano širdį neviltį, absurdo pojūtį,
kartojimas, per klaidą vadinamas skambiu žodžiu tobulumas.
Po koncerto gavau gėlę, žinoma, ją atnešė
motina. Vakare ta rožė stovėjo vidury šventinių pietų stalo ir turėjo įtikinti
mane, kad ateity gėlių gausiu glėbius, jos netilps į kambarį. Tačiau motinos akyse
neišvydau pasididžiavimo ir žinojau kodėl. Pirmasis mano koncertas jai tebuvo menka
pradžia kelyje į padebesiuose tvaskantį pripažinimą. Tokia galinga buvo jos
garbėtroška. Dienoraštis ją puikiai atskleidžia: pasieksiu tai, ko mano giminėj dar
nebuvo pasiekęs niekas, mano parduotuvėje pirks pati Smetonienė. O aš žiūrėjau į
tuščią lėkštelę ir mintyse kartojau: mama, tavo muzikinės svajonės sugurs į
dulkes, nes aš nepajėgi jų įgyvendinti, aš per silpna, per jautri, neturiu to baisaus
bukumo, be kurio pianizmo meistriškumas tiesiog nepasiekiamas; aš jau šiandien
pasidaviau, susitaikiau su muzikos mokytojos karjera, sėdėsiu prie pianino ir kokiam
bejausmiui septynmečiui pavargusiu balsu kartosiu ir kartosiu tuos pačius žodžius:
praleidai b e m o l į .
Broliai pasėdėjo už stalo ir po valandėlės dingo
nežinomi berniukų paslapčių keliai. O aš geidžiau motinai paaiškinti, kad
pirmą kartą stabtelėjus, nors daugelis šio stabtelėjimo gal ir nepastebėjo, norėjau
pakilti ir nulipti nuo scenos, nes svaigo galva, prakaitavo pirštai, širdis, atrodė,
iššoks pro gerklę tiek jausmo buvau sudėjus į kūrinį, kurį kitas, bėglesniais
pirštais ir ramesnių nervų būtų atbarškinęs, nusilenkęs ir patenkintas nuėjęs į
užkulisius. Per didelė buvo kaina, kurią turėjau užmokėti už mano mylimą Bramsą.
Aš jo muziką dievinau, galėjau jos klausytis valandų valandas, bet tik kad man pačiai
nereikėtų skambinti, tegu skambina kiti, stipresni, galingesnio charakterio, o mane tegu
palieka ramybėje. Norėjau visa tai pasakyti motinai, bet neišdrįsau. Tiesiog žinojau,
kad mano žodžiai būtų toks smūgis, po kurio ji sunkiai atsigautų. Tad teištariau:
mama, du kartus suklydau, bet, atrodo, niekas nepastebėjo. Motina sukluso,
pasididžiavimo išraišką ūmai pakeitė nuo ankstyviausios vaikystės taip gerai
pažįstamas rūstumas, padėjus šakutę ji šaltu balsu pasakė: neabejok, kad pedagogė
nepastebėjo, turėsi pasitempti, Konservatorijoj dar aukštesni reikalavimai, per mažai
repetavai, buvau per daug atlaidi, turėjau tvirčiau prižiūrėti, bet dar turim laiko,
m e s pasistengsim.
Tas m e s
staiga pabudino manyje ilgai slopintą neviltį, gal netgi užsimezgantį keršto jausmą.
Vos nesurikau: kiekvieną kartą skambinsiu vis prasčiau. Bet susilaikiau nekirtus
paskutinio kirčio. Tyliai tariau: gerai, mama, nuo šiol gamų galėsite klausytis ne
tris, o penkias valandas. Ir pakilau nuo stalo. Norėjau įlįsti į vaikystės kamputį
po laiptais į mansardą ir verkti, kad išverkčiau pati nežinau ką kažką, kas
laikė sugniaužęs širdį ir nepaleido.
Dienoraštyje motina pirmuosius mano
kankinystės metus vadina pirmaisiais žingsniais į žymios pianistės meistriškumą. O
kokia kaina buvo žengiami tie žingsniai jau buvo nesvarbu.
Ir vis dėlto esu dėkinga motinos ištvermei, jos
despotizmui, be kurio tikrai nebūčiau baigusi aukštųjų muzikos mokslų. Atėjo
laikas, kai, be muzikos, jau nebeįsivaizdavau savo gyvenimo. Esu motinai dėkinga už
dovanotą stebuklingą muzikos pasaulį, su kuriuo mano asmeninė karjera neturi nieko
bendra. Tačiau aš tą pasaulį pažįstu iš vidaus, ne iš šalies, aš galiu klausytis
koncerto su natomis rankose, turiu galimybę sekti pačių garsų alchemiją, o ne tik
klausytis apgaulingo, dažnai užhipnotizuojančio įspūdžio. Sėdžiu salėj, žiūriu
į orkestrą, į kokį garsų atlikėją ir tarsi girdėčiau, ką jaučia visų tų
žmonių širdys, ką jiems reiškia muzikos kūrinys. Esu dalyvė, o ne stebėtoja. Ir
už tai taip pat dėkoju motinai. Sutikau ne vieną žmogų ne muzikantą, vaikystėje
lankiusį berniukų chorą ar gavusį pianizmo pagrindus, ir visi jie tvirtina, kad be
muzikos pažinimo jų gyvenimai būtų skurdesni, lėkštesni, kaip išsireiškė vienas
medikas, plokštesni ką jis turėjo minty? gal plokščią žmogaus atvaizdą
anatomijos kabinete ar echoskopo ekrane?
Kartais pagalvoju, kad gerai, jog motina taip ir
nesužinojo, kad pardaviau fortepijoną, nes sūnaus šeimai trūko ploto. Prisimenu tą
jausmų šaltį, kai abejingai stebėjau darbininkų išnešamą daiktą, kuriuo vis
dėlto retkarčiais paskambindavau Bacho Čakoną: neša kaip mano vaikystės
karstą, kuriame gulėjo ir motinos svajonės.
Ne kartą apie tai mąsčiau, kad reikėtų parašyti
PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO komentarus kiekvienai datai paskirti kelias pastraipas.
Juk į tą patį atminties faktą mudvi žiūrėjome iš skirtingų matymo taškų. Tokie
papildymai galbūt geriau atskleistų mūsų šeimos gyvenimo istoriją. Tačiau
atsisakiau šio sumanymo. Jaučiau, kad man paprasčiausiai neužteks jėgų, be to, jau
taip seniai esu rašiusi laišką. Parašyti gal ir nebūtų sunku, bet kam jį pasiųsti?
Į viršų
II
Štai ir vėl vartau Dienoraštį tik
palytėdama žvilgsniu vieną kitą žodį, dar atidėlioju nuodugnų skaitymą ir
jaučiu, kaip iš nebūties išplaukia k v a p a i :
laukinių žirnelių, alyvų, daržo ežioje nokstančių, mažais spygliukais
pasišiaušusių agurkų, smulkiųjų krapų šakelių; ir regiu penkiametę mergaitę, į
dubenėlį prilukštenusią žalių apvalių žirniukų tai kapeikos; liečiu iš
popieriaus sulankstytą piniginę, kurioje gražiai, saugantis neužlenkti nė
kampučio, sudėti širdies formos alyvų lapai tai rubliai. Matau slenksčio pakopą
nedidelį jaukų prekystalį. Dar ankstyvas rytas, bet mergaitė jau ruošiasi
pirkėjų antplūdžiui gretimuose kiemuose jau šurmuliuoja vaikai, jie taip pat
nerimauja, nes ir jiems rūpi, kokių produktų šiandien pasiūlys Augustė, bevardės
krautuvėlės savininkė.
Antai ant prekystalio jau sudėti sumuštiniai
ant žievės gabaliukų užteptas drėgnas geltonas smėlis; šalia ledai: iš
sąsiuvinio lapų susukti piltuvėliai, nemažas aliumininis kiauras puodas kone pilnas
balto su vandeniu sumaišyto molio; trečias produktas krepšelyje pūpsantys
Ąžuolyno giliukai, juos krautuvėlės lankytojai ir lankytojos pirks kavai; o štai ir
daržovės: dilgėlių pundeliai, kiaulpienių lapai ir keli ryšulėliai tikrų krapų
iš mamos daržo. Ir visa taip kvepia skaisčiame ryto ore, nesigirdi nė vienos mašinos,
tik vienintelio Žaliakalnio vežiko arklio kanopų bilsmas. Retkarčiais ryto dvelksmas
atneša to kuino vidury gatvės paliktų obuolių kvapą, stiprų, aštrų, jis rungiasi
su paruoštų prekybai sumuštinių, giliukų ir daržovių kvapais, tačiau pardavėja
rami kuosos ir kovarniai per pusvalandį tuos arklio paliktus obuolius
sutrupins, išrankios avižų likučius, vieną kitą musės lervą, ir negeras kvapas
išnyks. Iki to laiko Augustė jau bus spėjus pasirišti švarią prijuostę, pasiruošus
pinigus grąžai, ir vaikai po vieną, po tris patrauks į ponios Lidijos kiemą. Saujose
alyvų lapai, laukinių žirniukų ankštys. Ir dar po kelių akimirkų Augustė
plušės vos spėdama paduoti prekę ir atskaičiuoti grąžą prekyba virs kaip
tikroje krautuvėje, tik čia niekada neužsuks pasipūtęs milicininkas, senio batsiuvio
sūnus, ir nepareikalaus išpirkto leidimo prekiauti. Lidijos kieme šis verslas
laisvas nuo bet kokių mokesčių, inspekcijų. O ant medinės aukštos žaliai nudažytos
tvoros tupės katinas Ūsius ir vaizduos visiškai nesidomįs ant slenksčio vykstančia
prekyba. Jo nesuviliosi smėlio sumuštiniais, vadinasi, ir joks susitarimas su gudruoliu
neįmanomas.
O dar po valandėlės namo viduje, tarytum baisioje
tolybėje, už devynių girių, už devynių kalnų pasigirs ta širdį sušildanti
siuvamosios Dürkopf melodija, ir pasaulis nuo jos garsų bus saugesnis, vasaros
laisvė beribė, o pilkame danguje plaukiantys balti debesėliai atrodys kaip galingo
aukštybių vėjo genamas aviniukų pulkas
Į viršų
III
Pagaliau PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTIS perskaitytas
trečią kartą ir kuriam laikui įspraustas į knygų lentyną tarp Suzanos Tamaro eik
kur liepia širdis ir Džono Steinbeko Mūsų nerimo žiema, kitaip tariant, tarp
paprastų šeimyninių sagų tegu ilsisi, tegu vienumoje apmąsto motinos žodžius,
nes ir knygai privalu suvokti, ką jos lapuose įrašytais žodžiais buvo norėta
pasakyti, paaiškinti, kokias išvadas padaryti, į kokius klausimus atsakyti, o kokius
palikti be atsako.
Bet tėvo parkerio su auksine plunksna po mamos
brangenybių dėžikės pamušalu neradau kažkieno godulys neatlaikė, o gal jį
pasiglemžė ta pati motinos kambario draugė Paulauskienė, vildamasi pradėti savąjį Dienoraštį
juk tikrai motinos rašymas negalėjo išlikti paslaptyje, kad ir kiek ji būtų
stengusis slėpti tą didelį sąsiuvinį po mažąja paduškėle.
Tačiau net jeigu būčiau tą parkerį su amžinąja
plunksna atradus rašyti nemėginčiau, nes gražiau už tėvą tikrai neįstengčiau
išraityti Dienoraščio autorės, mano motinos Lidijos, vardo.
O gal auksinę plunksną seniai padengė užmaršties
rūdys, ir vagis lig šiol niekaip negali pritaikyti kitos, paprastos, su amžinybe
neturinčios jokio ryšio, plieninės plunksnos, tad parkeris baigia pavirsti senovišku
niekam nereikalingu daiktu. Mano namuose jis ramiai ilsėtųsi mamos brangenybių
dėžikėje greta deimantinių auskarų, auksinio žiedo ir sidabrinės apyrankės su
rubino akute, ir sapnuotų elegantišką tėvo, Paramos valdininko, braižą
lengvai, o sykiu ir išmoningai ornamentuotas didžiąsias žodžių raides
Į viršų
IV
Prieš penkiolika metų pardavus fortepijoną,
niekada jo nepasigedau, o juk buvo skambinta
k e t u r i a s d e š i m t
metų. Ir štai vieną rugpjūčio vakarą sodyboje gulėdama čiobreliais ir pelynais
kvepiančioje XIX a. lovoje dar senųjų šeimininkų paliktoje, negalėdama
sumerkti akių, žvelgdama į tarp lango kryžmų įstrigusį pusmėnulį, išgirdau, kaip
gili, visa aprėpianti gamtos tyla pamažu prisipildo muzikinių garsų, jie virpa,
sūkuriuoja, kyla ir krenta, tolsta ir priartėja, ir tada ūmai suvokiau, ko labiausiai
trūksta mano senatvei. Išvydau d a i k t ą , kuris
iš sąmonės niekada nebuvo išnykęs. Tą rugpjūčio 14-osios vakarą negailėdama
savęs ir niekam nepriekaištaudama ponios Lidijos dukters paprašiau:
ieškosi, kol surasi, senoviško juodmedžio pianino,
panašaus į mano vaikystės laikų instrumentą, su žalvarinėmis žvakidėmis prie
piupitro šonų, kad sekmadienio vakarais galėčiau įžiebti žvakes, atsiversti Bacho
Temperuotą klavyrą, ir mano pirštų pagalvėlės vėl kaip prieš
šešiasdešimt metų žaliajame Žaliakalnio name prisiliestų prie žodžiais
neapsakomos paslapties, tai bus paskutinė dovana man pačiai: tingiai ir nuobodžiai
slenkantis laikas, vis labiau tamsėjanti erdvė vėlei prisipildys muzikos garsų, iš
vis geriau įsivaizduojamos nebūties, tarsi nuo okeano dugno, pakils Bacho, Bramso,
Ravelio ir Debiusy kūrinių garsai, tie mano dvasios sargai, šešiasdešimt metų
lydėję mane nuoskaudų tyrais, švietę tamsoje kaip Žuvų žvaigždyno mirgančios
žvaigždės po šiuo zodiako ženklu aš gimiau.
Į viršų
V
Augustės, ponios Lidijos dukters, sapnas,
patvirtinęs, kad vaikystės laikų daiktas juodasis pianinas privalo stovėti
prie sienos, kad Augustė liūdesio ar nevilties valandą galėtų atsisėsti prie
instrumento ir vėl kaip prieš šešiasdešimt metų leistų pirštams pajusti dramblio
kaulo paviršių, o pati stebėtų, kaip pirštai palengva visa prisimindami bėga beveik
neklupdami Temperuoto klavyro takais. Širdis ir siela atgautų pasitikėjimą,
laikas, besiblaškantis dienų ir naktų beprasmybėje, sugrįžtų į žaliąjį namą
ant Savanorių prospekto ir Kipro Petrausko gatvių kampo, žvakių liepsnelės ir pati
muzika vakarais nušviestų langą, už kurio stiklo kambario prieblandoje prie
juodojo pianino ant aukštos sukamosios kėdės sėdėtų mergaitė: geltoni garbanoti
plaukai paleisti ant tamsiai mėlyno aksomo suknutės, kojos apautos juodais lakiniais
bateliais, natų sąsiuvinis jau atverstas tereikia pritaikyti kėdės aukštį, kad
batukų padai siektų pedalus, ir galbūt užsimerkus, tik akimirką žvilgtelėjus į
natas, mergaitė pradėtų skambinti Vertinskio romansą, kuris taip sugraudindavo ponios
Lidijos širdį siuvamoji nutildavo, adata, iškėlus siūlą, sustingdavo, tyla
tapdavo sidabrinė, kad iš jos sidabro palengva išsilukštentų garsai, kokių
neišgirsi gyvenime, nes gyvenimas pernelyg nešvarus, jo pakraščiai aprūdiję, jo
vidury didžiulė beprasmiškai praleisto laiko pelėsių dėmė
O štai ir pats sapnas:
nedidelis kambarys, primenantis virtuvę žaliajame
name, jo vidury stačiakampis juodas stalas, kiek toliau ant aukštų kėdžių sėdi
egzaminų komisijos nariai: juodos togos, tarsi kalkėm padengti vienodos išraiškos
veidai nesuprasi, ar tarp jų yra muzikos mokytoja, nors kažkas kužda, kad ji seniai
Senavos kapinėse ramiai ilsisi, tačiau ji čia galėtų būti, nes šis sapnas
stebuklingas, kažkas šnabžda: tu, Auguste, sapnuoji ne paprastą sapną, o
pranašingą. Vienas komisijos narių įsako: prašome pradėti, mes pasiruošę
klausytis. Žila moteris atsisėda prie stalo. Ji sutrikus, norėtų pasakyti, kad
šiuo daiktu neįmanoma skambinti, nes nėra klavišų, tačiau tas pats balsas įsako: prašom
neprieštarauti, jūs skambinkite, o mes klausysimės, prašom negaišti laiko.
Moteris žiūri į bėgiojančius savo pirštus ir
nieko negirdi, o juk buvo įpratus išgirsti smulkiausią garso dalelės netikslumą,
skambina nesuvokdama, ką ji čia veikia, o komisijos narių veidai tokie mįslingi,
neįspėjami. Moteris bijo, kad susikirs ir negaus konservatorijos baigimo diplomo,
pirštai prakaituoja, kurčia, tarsi suodina tyla užgula ausis. Pagaliau ji neatlaiko: aš
negirdžiu nė vienos natos, tai kaipgi galėčiau skambinti. Ir vėl tas įsakmus
balsas: jūs ir neprivalote girdėti girdime mes, spręsime mes. O tyla tuo
metu tirštėja, už lango jau naktis, skauda nugarą, beprasmiškas pirštų šokis
pamažu stingsta. Pakėlus akis moteris jau nebemato komisijos narių aukštos kėdės
padengtos plonu dulkių sluoksniu, nė nepamanytum, kad kas nors ant jų būtų
sėdėjęs; stalo paviršių užkloja baltesnė už sniegą staltiesė, pridengdama
sustingusius pirštus.
Ir tada Augustė išvysta save, šešiametę
mergaitę, įsikibusią į motinos ponios Lidijos ranką, jiedvi stovi prie muzikos
mokytojos buto durų. Bijo ir laukia. Švelnus naminių šlepečių šiurenimas, užrakto
spragtelėjimas ir
akinama šviesa, kurioje tarsi nerealus regėjimas virpa aukšta
išdidi moters figūra
Mergaitės akyse susisuka raibuliai, mokytoja
išnyksta ir beribėj švytinčioj erdvėj, tarsi ant pasaulio krašto, iškyla
raudonplytis, panašus į raudoną erelį išskėstais sparnais kareivinių fortas.
Apleistas, tuščias, kiauromis išdaužtų langų akiduobėmis. Ir ūmai suskamba seniai
girdėti užmiršti motinos žodžiai: kareivinėse gyveno caro kareiviai, po jų
kaizerio kariuomenė, traukdamiesi vokiečiai pro langų kiaurymes į kiemą išmetė
daugybę senąja rusų kalba parašytų knygų, tarp kurių vėjuje plazdeno ir natų
sąsiuviniai, Panemunės vaikai kuitėsi tose apdegusiose popieriaus krūvose ir ieškojo
geriau išsilaikiusių gražesnių knygų, tai ir aš, pasprukus nuo budrios pamotės
akies, iš ten parsinešiau Vertinskį, Guriliovą, Aliabjevą, tuos sąsiuvinius
pasiėmiau ir į U. K. namus, grįžus iš porevoliucinės Rusijos juos atradau
nepaliestus, taip šie brangūs natų sąsiuviniai pateko į mūsų žaliąjį namą, iš
jų tu tėvo pamokyta paskambindavai mano mėgstamo Vertinskio romansų, buvai net
pramokus kelis senoviškus rusiškus žodžius, nuo kurių mano širdis suvirpėdavo ir
ašaros užplūsdavo akis tiek tose melodijose ir žodžiuose būdavo ilgesio,
neišsipildžiusių svajonių ir neįvardytos vilties
Suvokia sapne, kad šie pilkaspalviai natų
sąsiuviniai dar vienas graudžiai įsakmus įrodymas, kad be pianino jau nebegyvens.
Sapnuojančios lūpos ištaria žaliajame name stovėjusio juodamedžio instrumento
vardą: Vilhelm Pfeifer. Sapnuojanti sąmonė pakartoja: Vilhelm Pfeifer
tokio instrumento ieškosi
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|