|
<< Atgal
JURGITA ŽANA RAŠKEVIČIŪTĖ
Poilsiaujanti poezija
Paulius Norvila. SEPTYNI METŲ LAIKAI. Vilnius: Tyto alba, 2006.
104 p.
Knygą pradedame skaityti nuo viršelio
Pauliaus Norvilos knygą puošia autoritetingi Tomo Venclovos ir Juozo Erlicko vertinimai,
iškart garantuojantys debiutuojančiam poetui daugiau skaitytojų. Toliau aptinkame
paties poeto žodžius, kuriais jis tarsi pradeda knygą: Stebiuosi. Tiesiog
stebiuosi. Poezija, kylanti iš nuostabos, man kelia pasitikėjimą, tačiau paskutinio
viršelio anotacijoje cituojami autoriaus žodžiai, kad poeziją jis laiko vienu iš
poilsio būdų, kelia nerimą, ko bus daugiau šiuose eilėraščiuose: nuostabos ar
poilsiavimo?
Visame rinkinyje nemažai dabarties laiko ženklų,
jo kritikos. Ryškiausiai fiksuojamas šiuolaikinio pasaulio netikrumas,
paviršutiniškumas. Kaip dabartinio laiko erdvę galima mėginti identifikuoti nuolatos
tekstuose pasikartojančią skirtį čiaten: čia mes šaudom tuščiais
šoviniais, / kai palieka benamiai namus, / kai pasisuka žemė kampais / ir atsiremia
tiesiai į mus (eil. nesvarus). Tokią nesvarumo būseną galima vadinti rinkinio
dominante. Ištuštėjęs pasaulis, kuriame sunku pajausti prasmę, į subjektą pasisuka
savo aštriais kampais. Fiksuojami jo paviršiai (čia šluoja stogus pavėsis, /
kreivai pradarytos durys / ir sklinda dirbtinės šviesos, / reklamos pro plyšį
žiūri), kuriuose žmogus nebeturi kur sustoti: aš toks iš stoties į stotį,
/ iš miesto į miesto kraštą (eil. kitas variantas). Eilėraščių subjektas
nuolat bando prasiveržti gelmėn, tačiau ir vėl tarsi iškeliamas į paviršių.
Būsenai išreikšti pasitelkiama jau įprasta reklamos ir šviesų vaizdinija,
neieškant, kas slypi po šiais pavidalais, neformuluojant kiek savitesnių pozicijų.
Svarbus šio pasaulio bruožas dialogo, ryšio
nebuvimas: čia sugrąžintas status quo / mergaitėms nukapotos galvos, / o
žvilgsniai pasiųsti miegot / ir rožinės neegzistuoja spalvos. / nes egzistuoja
sąlytis kirviu, / ir santykiai bevielėm sielom (eil. labai status).
Atsparos ieškoma kreipiantis į tu, mėginant sukurti intymią erdvę.
Eilėraštyje netikėtas subjektas, esantis tokiam pat nusekusiame, sušalusiame
pasaulyje, kreipiasi į tu, su kuria santykis nutrūkęs (tavo akys mažiausio
kalibro, / ir nelieka jokių dialogų / ir net ašaros dydžio kontaktų), tačiau ji
yra tarsi daugiau žinanti, numananti pasaulio atsinaujinimo galimybę: tu žinai, kur
tirpsta ledynai, / ir mane ten kada pasikviesi. Kartais subjektas pasirodo banaliu
Dievo varguolio (t. y. poeto) pavidalu, kuris regi šio pasaulio absurdą ir
tuštumą: čia dešimtys bando paklysti, / o tūkstančiam niekas nerūpi (eil.
absurdas). Savitai sugaunamas svetimumo, vienišumo jausmas: krinta tyliai, bet
nukrenta garsiai / ir atsisuka žmonės iš gatvės, / ir taksistas paskolina švarką, /
kad pridengtumei savo vienatvę (eil. kartais taip būna).
Subjektas kalba siekia sugauti trapius būties
pavidalus ir pajausti įtampą tarp minties ir kalbos formos, į kurią bando įlieti savo
vidinę energiją: kai atranda mane mano mintys, / mano kirčiai suluošina rimą
(eil. psl. atsivertimas).
Bet vis dėlto P. Norvilos eilėraščių subjektas
nėra tik šio pasaulio paviršiuose pasiklydęs ieškotojas. Esama tekstų, kuriuose jis
pasirodo kaip žinantis, saugantis prarastas vertybes, bet, deja, neišgirstas:
mane pasikvietė ir aš paviešinau, / jiems sniegą, smėlį, druską, vyną, / trumpi
šie žodžiai nesipriešino, / mokėjau aš kalbėt, bet nieks nežino (eil.
nežino). Teisiojo pozicijos, kartkartėm išnyrančios šiame rinkinyje, kiek
trikdo prie dialogo įpratusį skaitytoją. Juk žinome banalių tiesų nėra, blogai
tik tai, kad mes nesugebame jų išvėdinti, pateikdami jas tiesmukai ir pačiu
banaliausiu jų pavidalu. Šio rinkinio eilėraščiuose minėtos nuodėmės neišvengta:
ir tapo peizažą negražų / taip gražiai, / kad ten ras savo jausmą /
kiekvienas / nesvarbu, koks jis didis ar mažas (kiekvienas). Po visus
pakampius ištampytas alkano poeto įvaizdis (eil. kažkas beldžiasi), kai
pateikiamas be jokios ironijos priemaišos, manau, ne vieną skaitytoją privers praversti
puslapį. Su alkanu poetu ar anksčiau minėtu Dievo varguoliu dar galima
susitaikyti, tačiau kai subjektas užsivelka pranašo togą ir ima pačiu primityviausiu
būdu postringauti apie gėrį ir blogį, pasijuntame išspjauti iš poezijos erdvės:
atpiginti kopūstai,
šiluma. o kiek kainuoja jūsų gėris?
už dyką?
akcija čia gal tokia, ar ką?
o gal ne verslo esat jūs pilietis?
rytoj pabrangs?
kodėl? nejau atšyla oras?
atšąla, sakot?
genda viskas po ledu?
žinai...
trumpi gyvenimai goduolių.
ir gėrio neperku
ir neparduodu,
dalinu. |
|
(atpiginti kopūstai, p. 58) |
Banali retorika, kurios rinkinyje gausu,
esti kaip balastas, kad išlaikytų eilėraščio formą ar kompensuotų neturėjimą ko
pasakyti: o mes kalti? kalti todėl, kad einam. / rytoj nauja diena, bet senas gėris
(eil. gondolom); bet ne galvos ledinės, o širdys (eil. tiesioginis
II). Daug eilėraščių neturi savo branduolio, prasminės ašies, ant kurios suktųsi
vaizdiniai. Atrodo, juos laiko lengvas skambančių žodžių rikiavimas į sklandžias
eilutes, kuriose neatsiranda jokios prasmės, pavyzdžiui: kai juoda aplinkui, taip
juoda, / ir tylu, kai aplinkui tylu. Panašu, kad poetą pagauna kalbos inercija,
prieš kurią jis ne visada atsilaiko: tik šlavėjas sušalęs rugpjūčio. / tik
šlavėjas ir vėjas, ir aš (eil. pasiklydę). Poeto pamėgta kartotės
stilistika ima erzinti, eilėraščiai supanašėja, tampa monotoniški, o kartais
išvirsta tik į beprasmę žodžių dėlionę, a la žaidžiame kalba. Tai
ir atskleidžiama eilėraštyje kaip nereikia daryti (šiame kontekste prasmingu
pavadinimu):
ir strėlės nevalingas šuolis,
jos nukautas žemės vienuolis,
jos nukautas senas varguolis?
ar girdėjai kada, kaip skamba
josios mirksnis, dingęs už kampo,
josios šypsena, dingus už kampo,
ir nuleistos pavargusios rankos,
ir pakeltos pavargusios rankos? |
Eiliavimo lengva ranka esama nemažai,
nereflektyvus santykis su tuo, apie ką kalbama, dangstomas poetinėmis puošmenomis.
Matyti, kad kartais reikėtų ilgiau brandinti tekstą, pavargti ieškant žodžio, kad
dėl poetinio tiesmukumo neliktų luošas vienas geresniųjų rinkinio tekstų: krenta
karvės didumo lašai / ir mane, tokį mažą, sutraiško (eil. negatyvas). Jeigu
visas eilėraštis būtų parašytas humoristinės žaismės stilistika, šios eilutės
nežeistų klausos, tačiau cituotam tekste subjektas ieško tu, gana lyriškai ir
melancholiškai intonuodamas: jie išduoda, bet žino gerai, / kad ieškoti kaskart per
vėlu, / tad prašau tu pati pasakyk, / kad žinočiau, kada, kas ir kur (eil.
negatyvas). Neieškant subtilesnės raiškos, nueinama tiesiausiu keliu,
pasitelkiant paaugliškos kalbėsenos resursus, kurie vėlgi nedera prie viso
eilėraščio intonacijos: nežinau, nes manęs čia per daug, / o tavęs per mažai
viso gero, / išeinu, susisieksim vėliau, / išeinu, bet žinok, buvo gera (eil.
per daug). Esama eilėraščių, kuriuose tarsi neišlaikomas tas pats poetinis
lygmuo ir jie sušlubčioja. Tekste iš tiesų sukuriama stipri intymumo aura,
kurioje vykusiai įpinami erotinės žaismės elementai, tačiau paskutinė eilėraščio
eilutė kaip tas deguto šaukštas: ar žinai kokia tu? kavos skonio. / ir tik
gaila... ragavęs nesu. Poetas nesukuria savitos įvaizdžių, metaforų sistemos, kuri
liudytų esant savarankišką poetinį pasaulėvaizdį. Nuolat varijuojama sapnais,
žvilgsniais ir pan., iš esmės neatnaujinant šios jau išbandytos poetinės kalbos
galimybių, jos neindividualizuojant.
Nepaisant visų išvardytų trūkumų, matyti, kad
šioje poezijoje yra ir kita pusė. Svarbiausias bruožas, kuris daro ją poezija
autentiška pagava, kuri sublyksi ir priverčia stabtelti. Kad ir ši eilutė: čia
malūnas sutilpęs į ausį žibuoklės mažytės (eil. neparašyta istorija),
kurioje pasirodo savitas ir įdomus pasaulio matymas; arba: nes tai dykumos mano
delnuos (eil. miegas).
Skaitant šį rinkinį nuolat piršosi analogija
pagal Roberto Musilio romano pavadinimą: poezija be savybių. Joje yra visko: džiaugsmo,
skausmo, blogio, gėrio, tačiau beveik niekas neišsikristalizuoja, neįgyja charakterio,
kad priverstų suklusti, sustoti. Trūksta tos jau minėtos nuostabos. Todėl šią
kūrybą vadinčiau potencialia poezija.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|