|
<< Atgal
GINTARĖ ADOMAITYTĖ
Topolių mieste
Kodėl Voronežas
Keliauninkai ir šeimininkai
Miestas
Miesteliai
Apie teatrus ir šunis
Į viršų
Kodėl Voronežas
Į Voronežą norėjau visada.
Ne kartą minėjau tą miestą savo rašiniuose,
knygose.
Pasakojau apie prosenelį. Knygnešys Augustinas
Baranauskas iš Liepojos patraukė į Rusijos pietus su Pirmojo pasaulinio karo
pabėgėliais estų universitetu, latvių gamyklomis, lietuvių gimnazijomis.
Voroneže mokytojavo Pranas Mašiotas, mergaičių
gimnazijoje mokslus ėjo Bronė Buivydaitė. Juozas Balčikonis su gimnazistais ten vertė
H. C. Anderseno pasakas, eilėraščius rašė Julius Janonis.
Mano poetas!
Apimta vaikiškos aistros, deklamavau jį nuo
mokyklos scenos. Kad trenkiau į žemę smuiką... kaip tik šį kūrinį,
nenutampytą ir nenuvalkiotą, parinko man mama. Ją, baigusią Kauno Aušros
gimnaziją, glumino prie poeto, regėjosi, visiems laikams prisegta etiketė:
proletarinis.
Mamos dokumentuose įrašyta: gimė Voroneže.
Istorija tokia: mano močiutė troško, kad vaikų vardai būtų lietuviški. Augo
Rimvydas, Gražina... Mama turėjo tapti Živile. Močiutė su krikštijusiu kunigu
kalbėjosi apie praeitį apie savo tėvą, buvusį Voroneže, kas žino, apie ką
dar... Užsimiršęs kunigas Živilės metrikuose įrašė ne Kauną Voronežą.
Regis, ir pats ten glaudėsi. O gal jo artimieji...
Naiviai maniau, kad ir mano pase, mano vizoje, rasis
slaptingasis žodis: Voronežas. Tėra tik Rusija... Tikėjau, kad senojo Voronežo
pamatysiu daugiau pasikalbėsiu su sienomis, prie kurių glaudėsi klajoklis
prosenelis.
Voronežas per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas.
Tartum ir nieko apčiuopiamo, nieko... Man liko tik keistas laimės jausmas jo
atšvaitas ar šešėlis. Žadėjau sau: būsiu tame mieste džiugi.
Ir buvau.
Į viršų
Keliauninkai ir šeimininkai
Aštuonios mokytojos iš Šiaulių Juliaus Janonio
gimnazijos; devintasis lituanistas Jonas Krivickas, puoselėjantis poeto muziejų.
Keliolika gimnazistų. Ponia Nelė iš Klaipėdos aplankys į Voronežą nutekėjusią
sesę. Panevėžio Vežimo teatro režisierius Antanas Markuckis. Rašytojai Ričardas
Šileika bei aš.
Lietuvos dienos Voroneže, J. Janonio 110-ųjų
gimimo metinių minėjimas šit kodėl vykstame ten... Tačiau įvykiai pasisuka
kitaip: neapsakomai daug rusų kultūros, o dar kiek dėmesio, kiek meilės gauname mes.
Nuo Šiaulių iki Voronežo 1500 kilometrų. Dvi
naktys autobuse. Pakeliui Maskva. Ten neva ilsimės aštuonias valandas, kad jas kur!
Išprotėjusiame megalopolyje randame ramybės salas: Sokolo rajonas kiek primena
Žvėryną ar Žaliakalnį, o ir Senasis Arbatas vidurdienį dar ramus.
Tik atvykę į Voronežą, ankstų rytą Maskvos
kryptimi pasukame vėl pirmoji ekskursija. Jų bus, jų dar bus, kiek bus...
Retsykiais su Ričardu dingsime. Eisime per Voronežą beveik milijoninį miestą
kur akys mato, kur kojos veda. Jausimės kiek nusikaltę tartum neklusnūs, iš
pamokų pabėgę paaugliai.
Nebus tokios dienos, kad neužsuktume į mokyklą J.
Janonio gatvėje ten rusai moksleiviai sekė pasakas, deklamavo eilėraščius...
lietuviškai. Ten M. K. Čiurlionio reprodukcijų paroda. Ten J. Janonio muziejuje
pablukusios Lietuvos vaizdų nuotraukos. Kas tiedu? Ogi Leninas ir Kapsukas, kadaise
stovėję Saulėtekio alėjoje.
Mokykloje būtina persiauti. Tik mums, svečiams,
išimtis... Moksleiviai uniformuoti. Bet ne ano laiko, ne mums pažįstamomis
uniformomis, anaiptol. Elegantiški... Visi nemokamai maitinami: pietūs kuklūs, tartum
iš kirvio (visai kaip mūsų namuose Žirmūnuose). Privalu lankyti teatrą. Praleisti
pamokas beveik neįmanoma, kontrolė griežta. Mokytojos ir moksleivės segi sijonus.
Klasikinė tvarka žavėjo mokytoją Joną Krivicką.
Ir kėlė siaubą lietuviams gimnazistams.
Lietuvos kultūrą puoselėjančios Voronežo
mokytojos neslepia jos tartum baltos varnos. Įgudo atsakyti į skeptiškus klausimus:
kas jums iš tos meilės Lietuvai?
Kas?
O prasidėjo viskas prieš dvidešimt penkerius
metus... Jei jau mokykla J. Janonio gatvėje kodėl poeto nepažinti? Nadežda
Tišaninova žūtbūt bandė sudominti neramią klasę smarkius vaikėzus. Pavyko!
Vieną pamoką vienuoliktokams vedžiau ir aš.
Pamoka nieko verta, jei mokytojas nepasimoko pats. Pasimokiau. Laukiau įvairiausių
klausimų, tik jau ne šio: kokia Lietuvoje žemė, kas joje auga?
Voronežas didžiuojasi juodžemiu. Jo gyventojai
nenurimsta, kol nesukiša į žemę rankų savo soduose ir daržuose. Ten auga arbūzai ir
abrikosai, nepakeliamai karštos vasaros, o šįmet žiema buvo kaip reta rūsti: pusnys
užvertė net daugiabučių duris. Vienuoliktokai pasakojo: jų mieste siaučia gaujos, ne
tik mušančios, bet ir žudančios juodaodžius studentus.
Ir teiravosi: o pas mus, Lietuvoje? Kalbėti
rusiškai nepavojinga? O kuo ypatingas Kaunas?
Mokykloje bendravome su lietuvių autonomija taip
pasivadino tautiečių bendruomenė. Ji nedidelė... Daugiausia nuotakos, patraukusios
paskui mylimus vyrus. Pagėgiuose gimusi Rita Rodina lietuvių kalbos moko jaunuosius
rusus. Ne tik juos. Ir idealistes mokytojas...
Lietuvių, prisiglaudusių nuo karo Voroneže,
palikuonių neužtikau. Tik spėlioti galime, kaip klaidžioja po miestą ir jo apylinkes,
kur nuklydo lietuviškasis genas. Netikiu, kad niekas jo nepaliko.
Mokykla turi A. F. Černonogo vardą. Buvęs karys
tapo mokyklos direktoriumi. Kūrė savą pedagoginį pasaulį. Mokytojauti priimdavo tik
gražias moteris tartum artistes. Kokios tai buvo damos, kokios... pasakojo
mokytoja Nataša.
Rūsčiai romantiškas tos mokyklos pasaulis...
Prestižinės mokyklos! Ji pasišaukė ne vieną absolventą. Bene trečdalis pedagogų
buvę mokiniai.
Anfisa... Rudai pilkai balta... Ta tai jau tikrai
nustebino. Ar matėte pasaulyje bent vieną mokyklą, kurioje netoli durų, prie
drabužinės, murktų katė?
Į viršų
Miestas
Voroneže tik penkios dienos, tik keturios
naktys. Tik įkvėpti gali miestą, tik žvilgtelti į jo mūrinį centrą,
besikeičiantį su medinių namų jaukiomis salomis; už tų salų ir vėl mūriniai
rūstūs pakraščiai.
Žvilgtelėjome: autobusai Voroneže keleivius
vežioja nemokamai.
Nuo artimų vardų ir pavardžių Voroneže man
sukosi galva.
Maskvoje senųjų kvartalų menkuose likučiuose
bandžiau bendrakeleiviui pasakoti apie Vladimirą Giliarovskį įžymų
publicistą. Milžiniško ūgio žmogus ir rašė tartum milžinas. Gerietis milžinas...
Jo maskviečiais ir miesto požeminėmis upėmis, skersgatvių klystkeliais esu
kliedėjusi. Tas žmogus po lygiai mylėjo teatro prakilnumą ir gyvenimo dugną ar
padugnes nakvynės namus, valkatas, nugirdytus, elgetauti išvarytus vaikus.
Vykdama į Voronežą, palikau ant stalo V.
Giliarovskio atverstą knygą Maskva ir maskviečiai. Ar galėjau įsivaizduoti,
kad...
...Voroneže jis privalėjo pasitikti žymią aktorę
Jermolovą. Kur pasitiks! Juk buvo ir savanoris gaisrininkas, gesinti ugnį jam tą dieną
atrodė svarbiau, nei lydėti nuo stoties iki teatro žvaigždę.
Voroneže savąją tremtį tramdė Osipas
Mandelštamas. Poeto ištikimi gerbėjai tikrai mena eiles, kur jis savaip šifruoja
skambų, aštrų, nuo upės kilusį vietovardį: Voronež nož dla vora. Galbūt
kai kas pamena ir Anos Achmatovos apsilankymą Mandelštamų šeimoje, jos jautrų
dėmesį miesto topoliams.
Kai rusai vienuoliktokai teiravosi, kas man jų
mieste įsiminė labiausiai, turėjau ką atsakyti. Topoliai! Achmatovos ir... mano
topoliai. Tie išstypę medžiai Lietuvoje nemylimi, gal net nekenčiami. Bet juk jie
jovaro, tuopos, drebulės giminaičiai. Dabar, kai rašau, nekantriai laukiu: jovarai ir
jų pusbroliai tuoj apsipūkuos Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Maskvoje, Voroneže.
Marija Prudnikova lietuvių autonomijos kūrėja,
politikė, ezoterikė, žymi Panevėžyje auklėta dviratininkė, trijų sūnų mama
skubėjo mums pasakoti: Voroneže susikerta baltosios ir juodosios Rusijos jėgos.
Atsitiktinis praeivis mokytojai Romai aiškino: žodis žlobas tai tipinio
voronežiečio apibūdinimas.
Gal...
Ezoterikos niekada neišmaniau. Tačiau jutau: esu
priešybių mieste. Mus lydėjusios ar po muziejus vedžiojusios gidės, pedagogės
stebina jų elegancija, intelektas, artistiniai gebėjimai! Ir pavasario purvas, maišytas
su šiukšlių gausa, ir pašto tarnautojų pyktis, net panieka, kai bandėme klusniai
teirautis: kokius klijuoti ženklus, kad atvirlaiškis pasiektų Lietuvą, Vilnių?
Pasiekė!
Ričardo keistieji atvirlaiškiai su privalomaisiais
ženklais į Vilnių keliavo savaitę. Manasis įgytas vokas tiko vien Rusijai... Vis tiek
atkeliavo per dešimt dienų.
Laišką artimam rašiau iš geležinkelio stoties
kavinės. Pro langą mačiau generolą Černiachovskį, mūsų savivaldybės aikštės
Černiachovskį, iškeliavusį ne į Grūto parką, bet į Rusiją arčiau
tėviškės. Tas pats Černiachovskis, tik postamentas kitas. Neliko iškaltų
lietuviškų motyvų. Jei tik juos pamenate...
Laiškų rašymo diena balandžio ketvirta.
Tądien Voronežo kavinėse pamerkė geltonus
narcizus. O tose kavinėse kerėjo papročiai: degtinę, net jei užsisakai po taurelę,
pateikia grafinuose, arbatą arbatinukuose.
Ar brangu? Kaip Lietuvoje. Glumino ne kainos.
Pavadinimai: Bunino degtinė, šokoladas Puškino pasakos... Ar įsivaizduojate
Krėvės trauktinę? Valančiaus vaisvandenius? Mašioto šokoladą? Salomėjos Nėries
pyragą? Juliaus Janonio duoną?
Turistams skirtuose bukletuose minimi Voroneže
gyvenę poetai bei rašytojai. Ilgas sąrašas... Jame tarp daugybės kitų mums
žinomi M. Lermontovas, M. Gorkis, S. Maršakas, A. Platonovas, O. Mandelštamas, A.
Achmatova, V. Majakovskis, J. Janonis.
Vien tik topolių mieste J. Janonis šitaip garbingai
įrašytas. Galbūt kada nors kas nors jo biografiją garbingai surašys Lietuvoje.
Į viršų
Miesteliai
Venevitinovų dvarą kairiame Dono krante
pasiekėme pervargę. Jau minėjau, kad pirmoji ekskursija mūsų tykojo tik atvykusių.
Buvome purvini, mieguisti, kaprizingi.
Ve-ne-vi-ti-no-vai! Lenktyniavome: kas sugebės
nesuklupęs ištarti pavardę...
Novoživotinoje bene taip derėtų lietuviškai
rašyti vietovardį... Rūmuose (kiek panašūs į Jašiūnų ar kitus Lietuvos dvarų
pastatus) sužinome: Voronežo apylinkės juto sostinės dvelksmą. Petras I mieste
įkūrė laivybos statyklas. Caras palaimino vieną iš Venevitinovų klusniai
apsikirpusį, nusiskutusį, prie naujos mados prisiderinusį, skubotai pasitrumpinusį
drabužį Antoną.
Pasakodami apie kilnią giminę, istorikai
dažniausiai mini Dmitrijaus vardą. Dekabristų bendramintis bausmės išvengė
neišvengė ankstyvos mirties. Svarbus pasauliui tuo, kad Aleksandras Puškinas, jį
pažinęs, širdingai pamilo. Ir sukūrė vieną personažą, padalytą į du Oneginą
ir Lenskį.
Vėliau, kur kas vėliau, tame dvare guvernante dirbo
anglė Etelė Bul. Ji ištekėjo už revoliucionieriaus lenko ir tapo Voinič. Parašė
romaną Gylys knygą, graudinusią manąją kartą. Man nereikia trupinių
nuo Dievo stalo! kaip pamirši kategorišką, bene esminį knygos šūksnį.
Kas kitas, jei ne J. Krivickas primins: Voiničius
yra mokęsis Šiaulių gimnazijoje...
Žodžio Novoživotinoje kilmė anaiptol nesiejama su
gyvuliu. Su gyvybe!
Neatplėšiau dvarvietės muziejuje akių nuo
tautinių drabužių: balta, juoda, sodriai raudona. Tai buvo tik eksponatai... Tikroji
Voronežo žemės aistra liejosi koncertuose kiek temperamento!
Kitas miestelis (pagal Rusijos apimtis miestelis,
pagal mūsiškes miestas) Jelecas. Pirklių, batsiuvių, mezginių nėrėjų,
šventyklų gyvenvietė per daugybę karų išliko.
Per mažai turėjome laiko po jį klajoti,
sukiotis... Kaip nesisuksi Jelece suapvalintos kampinių namų sienos. Tai Ivano
Bunino miestas. Nobelio premijos laureatas čia kentė savąsias paauglystės kančias
glaudėsi kampininku pas svetimus.
Slaptis ir palaima mūsų, atvykėlių, tykojo
cerkvėse jų didybėje, rūstume, šviesotamsoje... Ikonų prakilnumas ir be perstojo
šventyklos numintas grindis šiūruojančios klusnios juodais drabužiais moterys
pirmyn su skuduru, atgal, pirmynatgalpirmynatgal...
Rūstu. Baugu. Ir...
...ir Zadonske gal kiek... keista.
Zadonsko vienuolyne griežti perspėjimai.
Negalima moterims be sijono, negalima dažytomis lūpomis, negalima nuogais pečiais,
negalima vienplaukėms.
Šventyklos prieangyje trobelė. Ten krūvos
sijonų. Segamės juos, kelnėtosios, laižomės lūpas, tykiai kikename. Apsaugininkas
sudraudžia. Nutylame. Jis stovi prie vartų. Gliaudo saulėgrąžas.
Maldininkų ašarota egzaltacija... Barzdotų,
ilgaplaukių šventikų išskirtinumas... Jie oriai tiesia ranką tiek norinčiųjų
rankas bučiuoti...
Pasiilgau. Pasiilgau!
Zadonske, painiodamasi savo kelnių kliošuose ir
svetimame laikiname sijone, apsigobusi galvą skara, beveik staugiu: pasiilgau!!!
Pasiilgau Lietuvos ir draugiškų vienuolių Vargdienių sesių: džiugių,
mokslingų, paprastų, tolerantiškų.
Mūsų ekskursija eina stebuklingo šaltinio link.
Tas gaivus vanduo ne vieną lietuvį lydėjo iki pat namų, o ir ten buvo dosniai
padalytas tiek jo prisėmėme.
Į viršų
Apie teatrus ir šunis
Voroneže norėjau daug ko.
Tas miestas, nemėgstantis Maskvos, juodžemyje
puoselėja ne vien arbūzus, abrikosus, topolius. Labiausiai savąjį patriotizmą.
Jis turi viską, ko reikia normaliam žmogaus gyvenimui daugybę aukštųjų mokyklų,
muziejų, teatrų. Šiemet Voroneže kultūros metai. Mes, kukli delegacija, tartum
jų dalis.
Norėjau cirko. Kartą kitą esu užklydusi į
keliaujančių artistų palapines, tačiau tikro vaidinimo mūriniame apvaliame pastate
niekada nemačiau. Norėjau ir baleto Voronežo šokėjai laimi garbingus konkursus.
Kiek visko norėjau, kiek nespėjau, ir...
...kiek verkiau. Ne aš viena. Visi. Ne, delegacija
neraudojo. Tik ašarojo
Droviai teatro salės tamsoje. Ašaringieji vieni kitiems
prisipažino ne tuoj pat tik pakeliui į Vilnių.
Voronežo lėlių teatre Šut stebėjome du
spektaklius. Pirmasis Gavrilo Trojapolskio Baltasis Bimas Juodoji ausis. Juk
pamenate, vyresnieji, knygą? O gal labiau filmą?
Spėju, kad Šiaulių gimnazistai šuns Bimo
istoriją patyrė pirmąsyk. Ne tik ją... Kai kurie lėlių teatro nebuvo regėję.
Voronežo teatre artistai vaidina ne už širmos. Ir
ne kaukėti, apsidangstę. Jie išties scenoje, lygiaverčiai su lėle. Gali
pasirinkti, į kurį žiūrėsi į žmogų ar lėlę. Gali jei pavyks aprėpti
žmogaus ir lėlės duetą. Gali vien tik klausytis santūraus, bet jausmingo teksto.
Voronežas ne tik topolių, bet ir šunų
miestas. Kiek jų sutikome tartum ir taikiai po penkis, šešis, septynis gatvėse
gulinėjančių, po jas klydinėjančių, tartum abejingų... Kur ten!
Tik Ričardas pakelia fotoaparatą, ir gatvės šunys
sukrunta, maištauja, pyksta, nerimsta. Jie baiminasi net švelnaus judesio jie
skriausti, jie žiauriai mušti.
Kitas spektaklis teatre Šut Nikolajaus
Gogolio Milinė. Ir vėl duetai; artistas lėlė. Neverkiu... Žaislinės
įtaigos apimta nirštu. Negaliu susitaikyti, kad pasaulis toks. Vis dar toks: milinės
prabanga ir skurdas. Spektaklis mane lydės ilgai. Per ilgai... Tai teatro
keistenybės, ypač lėlių. Bimą apverki. Ir primiršti. Milinėje tebelieki.
Regis, neseniai (o juk tik kovo mėnesį...) Vilniaus
operos ir baleto teatre stebėjau generalinę repeticiją: Giacomo Puccin'io Madam
Baterflai. Operos debiutanto, kino veterano Anthony Minhgellos režisūra pritrenkė
tą akimirką, kai scenoje pasirodė Čio Čio San vaikas. Žinoma, kad jūreiviškais
drabužėliais taip įprasta. Neįprasta, kad į sceną įėjo už virvučių tampomas
žaislas lėlė...
Voroneže vienas žymiausių Rusijos lėlių
teatrų, sukurtas režisieriaus Valerijaus Volkovskio.
Jis tartum Miltinis. Abu legendos.
Skirtumas: voronežietis saviškiams buvo tėvas, diktatoriaus nė dvelksmo, taip
mums pasakoja A. Markuckis.
Tie... padarai, taip teatro Šut
direktorius sako apie aktorius, prieš tėvą švelnųjį režisierių Volkovskį
maištavusius ir nuvariusius jį į kapus.
Panevėžyje, Vežimo teatre, pas svetingąjį A.
Markuckį baigiasi mūsų kelionė. Panevėžietis, klaipėdietė, šiauliečiai,
vilniečiai visi keliame kas brendžio, kas sulčių taures, kas kavos puodelį.
Pro teatro langą stebiu: bronzos paminklas Hansui
Christianui Andersenui. Prie jo kojų mažytis šuo.
Ką tik spektaklį pamatę vaikai glėbesčiuoja
paminklą. Sėda rašytojui ant kelių.
Ir spiria šunyčiui. Bronzai...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|