|
<< Atgal
AUŠRA MARTIŠIŪTĖ
Originalumo paieškos
Sigitas Parulskis. TRYS PJESĖS.
Vilnius: Baltos lankos, 2006. 173 p.
Pagaliau sulaukėme naujos lietuvių dramaturgijos
pradžią reprezentuojančių pjesių rinktinės. Sigito Parulskio knygoje Trys
pjesės galime susipažinti su pirmąja rašytojo drama Iš gyvenimo vėlių, po
ilgos pertraukos sugrąžinusia lietuvių dramaturgiją į teatro sceną, 1995 m.
režisieriaus Vytauto V. Landsbergio pastatyta Šiaulių dramos teatre. Dramą P. S.
Byla O. K. jaunosios kartos teatrinį manifestą 1997 m. Nacionaliniame dramos
teatre pastatė režisierius Oskaras Koršunovas. Nesibaigianti vienatvė dviem tapo
dramos, šokio ir muzikos spektakliu, sulaukusiu kelių interpretacijų Lietuvoje ir
Prancūzijoje. Knygoje pateikiama informacija apie draminę S. Parulskio kūrybą,
publikuojami spektaklių recenzijų fragmentai, pokalbiai su pjesių autorium (Sigitas
Parulskis: Mano karta bijo rimtai kalbėti apie rimtus dalykus), režisierium O.
Koršunovu (Mes išgyvenome istorinį lūžį). Knygą iliustruoja spektaklių
nuotraukos, Šarūno Saukos piešiniai.
S. Parulskis prisipažįsta, kad pradėjęs rašyti
teatrui pirmiausia siekė sukurti ką nors nauja, rasti savo kartos kalbą, kad
nusakytų ar įvardytų ją supantį pasaulį, santykius tarp žmonių, santykį su
visuomene ir didžiaisiais būties klausimais (p. 16). Pjesių originalumo atpažinimas
viena labiausiai viliojančių skaitymo intrigų.
S. Parulskio dramos poetika užkoduota pirmojoje
pjesėje Iš gyvenimo vėlių. Ji parašyta remiantis Jono Basanavičiaus tautosakos
rinkinio Iš gyvenimo vėlių ir velnių motyvais. Autorius į tekstą įterpia
epizodus, kurie paaiškina dramos estetiką ir problematiką. Ironiškame epizode,
vaizduojančiame į gyvųjų pasaulį sugrįžusį Vyrą, iš paprasto inteligento tapusį
Daktaru ekstrasensu, skaitytojas-žiūrovas kviečiamas išsilaisvinti iš tradicinės
dramaturgijos ir teatro suformuotų išankstinių nuostatų:
DAKTARAS. Atsipalaiduokite,
atsisėskite patogiai, dar patogiau ir žiūrėkit čia, <...> nesistenkite čia
ieškoti logikos, netaikykite priežasties pasekmės dėsnių, <...> jūsų energija susikaupė jūsų krūtinėse, jūsų širdyse, <...> jūs
jaučiate jos šilumą ir jėgą, bet tai ne griaunanti, ne
grasinanti jėga, ji jus išvaduoja iš jūsų pačių susikurto kalėjimo, ji išlaisvina
jūsų atbukusią sąmonę, ji pažadina jūsų apsnūdusią
vaizduotę, jūsų fantazija ima žaisti kaip vaikas, jūs nebegalite atskirti žiedų nuo
jūros putų, jūs nebegalite pasakyti, kas yra tikra ir kas yra tik jūsų
fantazijos žaismas, jums nereikia gėdytis savo negalių, savo
kompleksų ir trūkumų.
Pjesės stilių paaiškina kartos
pasaulėjautos kitoniškumo suvokimas. Anot S. Parulskio, kadangi mano karta bijo
rimtai kalbėti apie rimtus dalykus, atsirado ironija, parodija, sarkazmas (p. 17).
Tautosakoje užfiksuotas mirties įsivaizdavimas be patetikos, dažnai net komiškas,
įgalina pjesėje atskleisti pasaulėjautos karnavališkumą. Michailo Bachtino
teigimu, karnavalas yra beribis humoristinių formų pasaulis, oponavęs rimtam ir
oficialiam viduramžių bažnytinės ir feodalinės kultūros fonui. S. Parulskis renkasi
karnavališkumo poetiką, kuri leidžia oponuoti tradicinei nacionalinės kultūros ir
dramaturgijos sampratai.
Pjesėje Iš gyvenimo vėlių rimtai
juokingiems teatriniams žaidimams sukuriamas aukštųjų vertybių ir rimtų klausimų
fonas. Vėlių pasaulyje vykstančioje spaudos konferencijoje Vyrui užduodami
klausimai apie moralę, etiką, Vyras susimąsto nebe apie kvailysčių banko įsteigimą,
rūpėjusį būnant gyvam, o apie tai, kas yra jūra, kas yra grožis, kas yra
meilė... (p. 43). Tautosakos kūrinių situacijos leidžia S. Parulskiui aktualizuoti
tragiškumo pajautos ilgėjimąsi. Folklorinio primityvizmo stiliumi suvaidinus
pasakojimą apie tris brolius, pasibaigusį visų numarinimu, mirties temą
pratęsia dvi apokalipsės interpretacijos. Ką tik suvaidintos istorijos pasakotojas ir
režisierius Stalius išvysta apokalipsės regėjimą ir jam kyla klausimai: Kai
Avinėlis paskutinį antspaudą nuplėš trimitui gaudžiant ar bus puota? Ar gausime
pavalgyti, išgerti? <...> Ar kas pakvies pietų? (p. 5859). Kitą
interpretaciją Apokalipsės inkliuze pateikia nematomas, anoniminis (Autoriaus?)
Balsas, kalbantis apie tragedijos, sukrečiančio katarsio ilgesį:
BALSAS. Nuo ko pradėti, kad būtų
man pačiam baisu, kad patikėčiau, ir kad visi pritartų, taip, baisu, <...>, nes
jau baisiau nebūna... <...>
O, Viešpatie, ar liko dar kas nors pasaulyje, nuo ko žmogus pašiurptų, išsigąstų? Žmogiena šert
šunis? Išžagint dukterį, išprievartauti motiną, užmušti
tėvą, į gabalus supjaustyt kūdikį, sau išsidurt akis, suvalgyt mėšlo gabalą
ar tai baisu, ar gali visa tai sukrėst, supurtyt žmogų? Ar
reiškia dar ką nors niekšybė, melas, išdavystė nuo ko pašiurpstat jūs, kas jums įvaro siaubą, gailestį ar gėdą? <...> Ką pasakyt jums, kad
būtų man pačiam baisu, kad būtų jums... ką pasakyt, kad
būtų...
Pjesėje tragizmo galimybė paliekama
tolimoje perspektyvoje, o scenoje siužeto posūkius lemia karnavalinei kultūrai būdingi
seksualiniai ir gastronominiai pasirinkimai, liudijantys žmogaus gyvybingumą.
Kriminalinę kroniką skaitantis Vyras geidulingai kreipiasi į Moterį:
Išprievartavimų šįkart mažoka... kaip ten įvyksta, jei moteris nenori...
(<...> gundomai čežindamas laikraščio sąnarius) <...> dabar tokie
kvapai, na, būtent tie, kai suskamba kraujagyslės... šviežiu krauju apskretusios
rankos... pietums bus gyvas karpis... negyvas kumpis, tiek jau to... riebiais garais
plaukai pradvisę... ir gyvu prakaitu... pro iškirptę... (p. 28). Po Apokalipsės
inkliuzo siužeto linija pratęsia Staliaus svarstymus apie maistą, Daktaras ir
Mirtis žengia į Karaliaus menę pietauti.
S. Parulskis savitai sureikšmina kalbą. Kalba,
žodis turi reikšmės pjesės įvykiams, siužeto vystymui. Pjesę pradedančiame Vyro
monologe netyčia išsprūdusi frazė Prašyt ko nors žmonos, greičiau jau mirtį
prisišauksi! lemia siužeto posūkį, per kambarį valso žingsniu praeina
Mirtis su Dalgiu, ir Vyras miršta (p. 27). Pjesės pabaigoje nuo pagyrų ir liaupsių
apsvaigusi Mirtis atsigula į karstą, ten ją vyrai ir uždaro: VYRAI. Ir nebus
mirties karalijos! Žinant šios Dylano Thomo poemos parafrazę, sukurtą Algimanto
Mackaus Ir mirtis nebus nugalėta, nesunkiai nuspėjamas pjesės siužeto
posūkis, Mirtis prisikelia: DAKTARAS. Ką amžinybėje veikti? CHORAS. Negali nei
susirgt, nei pasveikti. <...> DAKTARAS. Ir mirtis nebus nugalėta. <...>
MIRTIS. Ateik, na, ateik, išrinktasis (p. 68). S. Parulskio pjesėje turime ne tik
atidžiai įsiklausyti į tariamą žodį, bet ir įsižiūrėti. Žodžio reikšmė
sustiprinama folkloro primityvistinį stilių imituojančiais tiesioginės prasmės
suvaidinimais: VALANDA. Aš esu ta pati valanda, kurią jis [žuvęs vyras] savo
moteriškei pasirodė; VYRAS. Aš vis dar abejoju. Aš vis dar svyruoju. Čia
Vyras ima smarkiai svyruoti, o Velnias žiūri į jį, tartum stebėtų lakstantį teniso
kamuoliuką (p. 31, 39). Tradicinės dramos dialogą ir konfliktą, vykstantį tarp
personažų, S. Parulskis keičia į dialogišką ir konfliktišką skirtingų stilių
gretinimą. Tautosakos, Šventojo Rašto, intelektualinių svarstymų, kasdienė ir
poetinė kalba neleidžia tvirčiau remtis komiškumo ar rimtumo pagrindu (Tai nei
drama, nei tragedija, nei komedija, nei farsas, p. 23).
Tragiškoji pasaulėjauta, Iš gyvenimo vėlių
esanti tik siekiamybe, dramoje P. S. Byla O. K. tampa pagrindiniu vaizdavimo
objektu. Kūrinys atsirado ieškant naujos draminės ir teatrinės kalbos, kuria galima
būtų kuo adekvačiau išreikšti, pasak O. Koršunovo, savo kartos savijautą,
patirtą suvokus, kad ir buvusi, ir naujoji sistema mus ištiko kaip faktas (p.
171). O. Koršunovo nuomone, kūrinys artimas moderniai misterijai (p. 171). S. Parulskio
dramoje, kaip ir pirmosios XX a. pusės lietuviškose misterijose, vaizduojamas tapatybės
suvokimo procesas. Personažai, ieškodami savo tikrosios tapatybės, braunasi pro
mitinių, literatūrinių, biblinių vaizdinių brūzgynus. Kūrinio struktūroje
išryškinamas krikščioniškasis vaizdinių sluoksnis 14 dramos epizodų,
aliuzija į kryžiaus kelio stacijas, kurias dabarties žmogus išgyvena vietose,
simbolizuojančiose visuomenėje įsigalėjusią prievartą: mokykloje, armijoje,
beprotnamyje, teisme. Tapatybės problemos neišgyvena tik prievartą reprezentuojantys
personažai. Sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos realijas vaizduojančiuose epizoduose
galią turi tas pats personažas Tardytojas (trumpam tampantis Gydytoju, Seržantu) ir jo
padėjėjai (saugumiečiai, sanitarai, kareiviai).
S. Parulskis originaliai komponuoja dramos laiką.
Vienu metu kuriamas ir natūralios laiko kaitos įspūdis (žmogaus gimimas, augimas, jo
sąmoningumo branda), bet tuo pačiu metu dramos vaizdiniai leidžia atpažinti ir
priešingą laiko kryptį, nuo dabarties einama gilyn į praeitį, iki W.
Shakespeare'o Hamleto, antikinio Oidipo mito, biblinės Abraomo ir Izaoko istorijos.
Jauno žmogaus sąmoningumo istoriją perteikia kalba. Ji paini, daugiaprasmė, bet
pamažu išskaidrėja, dramos finale skamba aiškios minties logiškai motyvuotas Sūnaus
ir jo surasto Tėvo dialogas.
Personažai tikrąją tapatybę atranda valstybei
atkūrus nepriklausomybę, tai itin konfliktiška, tragiškąją kaltę išryškinanti
kūrinio atomazga. Laisvės apsvaigintas, susidvejinęs herojus atsiduria Blaivykloje.
Čia jį vėl tardo Tardytojas, versdamas prisipažinti kaltu dėl tėvažudystės.
Konfliktą plėtoja nepriklausomybės problema, I Mokinys niekina valstybę, kurioje
galią turi sovietmečio represijas simbolizuojantis Tardytojas: I MOKINYS. Man teka
snarglys... teka ir teka... geltonas... žalias... raudonas... teka ir teka... TARDYTOJAS
(sarkastiškai). Panieka idealams, tyčiojimasis iš šventų simbolių. Tai po
kokia vėliava tu stosi, dvasios ubage?! I MOKINYS. Šitas tavo arklys... tavo arklys su
raiteliu... jis daugiau prišika negu suvalgo... TARDYTOJAS. Mankurtas. Eretikas. Tėvynei
tokių atmatų nereikia (p. 125126). Kartų konflikto kulminaciją S. Parulskis
sukuria epizode, kur demonstruojama baimės, nusižeminimo ir paklusnumo reikalaujanti
prievarta. Tardytojas, paėmęs Bibliją, Konstituciją ir Baudžiamąjį kodeksą,
plėšo lapus ir grūda Mokiniui į burną reikalaudamas Atsiversk į padorų
žmogų! Bijok, drebėk, nes tu kaltas! Kaltas, dėl to, kad tu šito iki šiol nežinojai
ir dabar nenori pripažinti. Atsiversk! <...> Agentai atverčia I mokinį ant
nugaros. TARDYTOJAS. Atsivertei?! AGENTAI. Atvertėm (p. 127). Po šios scenos
kuriama paskutinė XIV scena, vaizduojanti Abraomo ir Izaoko kelionę į aukojimo
kalną. Sprendžiant istorinio lūžio metu paaštrėjusį kartų tėvo ir sūnaus
konfliktą, jaunosios kartos sąmoningumą ir valią išreiškia interpretacijos laisvė,
esmingai pakeičiama Biblijoje vaizduojama Abraomo ir Izaoko istorijos atomazga.
Dramą baigianti tėvažudystė simboliškai
išreiškia jaunosios kartos santykį su sovietine praeitimi: IZAOKAS. Jeigu tu
neišdrįsai paaukoti vienatinio savo sūnaus, tai aš paaukosiu vienatinį savo tėvą.
Auka turi būti. Man nereikia simbolinio tikėjimo. Man nusibodo žiūrėti į tave,
gyvenantį puse tiesos, slepiantį dalį tiesos, verčiantį dalį tiesos melu (p.
130132). Tiesos vertė įtvirtinama savanoriškai prisiimant tėvažudystės kaltę:
ABRAOMAS. Sūnau, tai baisi nuodėmė, tai tėvažudystė. IZAOKAS. <...> Aš
nežinojau, už ką esu kaltas. Taip, aš kaltas. Ir žinau, už ką (p. 132).
Pagrindinis personažas, neatsikratantis anoniminio I Mokinio pavadinimo, vardą gauna tik
finale, sąmoningai suvokęs savo likimo tapatumą su bibliniu Izaoku.
S. Parulskis pripažįsta, kad, bendraudamas su
teatru, daugiau dėmesio pradėjo skirti dialogui, supratau, kad konfliktą iš
kalbos gelmių reikia traukti į paviršių (p. 19). Dramoje Nesibaigianti vienatvė
dviem intymus vyro ir moters dialogas tampa pagrindiniu kūrinio elementu. Tradicinio
dramos siužeto vystymąsi atstoja tarp personažų intensyvėjanti emocinė įtampa,
kulminaciją konflikto proveržis, atomazgą susitaikymas. Pjesės
Nesibaigianti vienatvė dviem vertė slypi originaliai sukurtoje dialogo
struktūroje. Dialogas vyksta dviejose plotmėse, trumpas frazes, tariamas vienas
kitam, lydi nutylėtų minčių šleifas, personažai komentuoja savo pasakytus
žodžius, jauseną, reakciją į kito žodį ar gestą.
S. Parulskio dramaturgija keičiasi. Rašytojas,
bendraudamas su teatru, suvokia, kad teatrui reikia istorijos. Geros, paprastos,
įdomios istorijos. Ypač teatrui, kuris nori daug žiūrovų (p. 18). Pjesių
rinktinė liudija prabangą ieškoti, nesitaikstyti prie masinio, pilnas žiūrovų sales
garantuojančio, skonio. Tai didelė šių nelengvai skaitomų kūrinių vertybė. Knyga
kelia tam tikrą nostalgiją, tai maišto ir prieš save kaip poetą, ir prieš
tradicijas dokumentas. Tačiau šis maištas ne griaunantis, o kuriantis, praplečiantis
galimybių ribas. Pasak S. Parulskio, teatras padėjo pereiti nuo poezijos prie
prozos (p. 19). S. Parulskio pjesės meta iššūkį ne tik jas statančiam
režisieriui, bet ir skaitytojui, turinčiam aprėpti plačiai atsivėrusį prasmių
skliautą tautosakos ir didžiųjų pasaulio tekstų, rimtumo ir juokingumo,
kūniškumo ir dvasingumo, nihilizmo ir amžinųjų vertybių horizontą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|