|
<< Atgal
Blyksnis tarp vasaros medžių
Vieną karštą šios vasaros dieną, tingiai
važiuojant duobėtu keliu palei tankiomis liepomis apaugusį kelkraštį, toje
sustingusios žalumos masėje staiga švystelėjo lyg kokia properša: tolin nusidriekęs
dulkėtas keliukas, abipus jo jaukus obelų snūduriavimas. Tuo keliuku eina
pagyvenusi moteris šviesiais drabužiais, baltas taškas po žydru vasaros dangum.
Švytinčios keliuko dulkės lyg šiltas užmaršties patalas, arba priešingai
lyg gaivios atminties gūsis. Ūmus noras: šokti iš tvankios mašinos, grįžti atgal,
susirasti tą šviesos properšą ir eiti neskubant tuo keliuku kažkur tolyn, į tolimą
šilumą, pasisveikinti su ta moterim, mėgautis ramybe.
Viskas taip pažįstama, artima. Mane traukia takai
ir takeliai jie kažką primena, kažką saugo, o dideli keliai tik stiprina netikrumo
jausmą. Kuo didesnis greitis, tuo menkesnis pasaulis, mažesni jo daiktai. Autostrada
sukuria iliuziškumo įspūdį: pro šalį skriejantys vaizdai yra efemeriški, jie
susilieja su mintimis, jutimais, visa realybė nyksta judėjime, tirpsta mano sąmonėje.
Skriejantis pasaulis tarytum keičia ir mane patį, išlaisvina iš visų susitapatinimų.
Bet toks išsilaisvinimas iš tiesų yra bėgimas nuo tikrų problemų į pačią
tikriausią vienatvę. Keistos, subjektyvios, euforiškos būsenos.
Pamatytas takelis, šviesus regėjimas tik
akimirksnio blyksnis, atsitiktinai pasukus galvą į kairę: buvo, ir nebėra. Vėl
duobėto kelio monotonija, kairėje aklina liepų siena, dešinėje miegantys
javų laukai. Tokie patys būdavo ir vaikystėje, tada mano gyvenimo laikas susidėliodavo
tik iš gamtos būsenų ir dangaus nuotaikų. Keisdavausi kartu su jomis, bet ne
tuštėdamas, o kažkuo užsipildydamas ir susitapatindamas. Lyg ne tik pats būčiau
augęs, bet ir pasaulis būtų didėjęs manyje. Paskui visa tai ėmė kartotis, spalvos
ir pojūčiai vienodėjo, sąmonė nebeskyrė žemės pulso ir dangaus nuotaikų
subtilybių.
Šiandien nepaprasta tvanka, vidurvasario
karštis išlydė visas mano gyvenimo reikšmes ir sąmonę nuklampino į kažkokį
pirminį chaosą. Mirusio laiko nuotaikos. Apskritai man vasaros karščiai visuomet
dvelkia beprotybe ir gresia iracionaliais gaivalais. Atmenu, vaikystėje viena iš namuose
buvusių knygų vadinosi Vidudienio demonas. Mano vaizduotę jaudindavo ir kartu
gąsdindavo tas pavadinimas, nes vidudienio demonas ypač įkaitusio vidurvasario
yra baisesnis už visas siaubingas nakties būtybes. Vidudienio demonas yra čia pat,
snūduriuoja sąmonėje, nuo jo nepabėgsi ir nesulauksi išganingos ryto šviesos.
Žiūrėdavau dar į M. Vrubelio Demoną, ir tas romantiškas laukinės galios
vaizdinys atrodydavo tik nekaltas vaikiškos knygutės paveikslėlis, palyginti su tuo,
koks neįžvelgiamas siaubas slypi vidudienio kaitroje. Parodysiu tau siaubą dulkių
saujoj
Bet šie T. S. Elioto žodžiai kiek kitokia tema, labiau tinkantys
kasdienybei apmąstyti. Dulkės galutinė ir absoliuti tiesa, tai tikrasis mirusiųjų
pasaulis. Bet dulkės gali būti ir motiniškos, šiltos, jaukios. Kviečiančios pareiti
namo ne važiuotam mašina, bet visu savo kūnu. Dulkės yra lyg mirusiųjų pelenai,
jų kaulų miltai. Praėjęs pasaulis šildosi vasaros atokaitoje.
Iš padūmavusio dangaus srūva išsilydęs oras,
tolyje lyg koks tyvuliuojantis miražas Vilniaus kontūrai. Keistas miestas. Pro jį
neina pravažiuoti greitai, jo niekaip nepaversi šmėklišku vaizdiniu, nors iš toli jis
kaip tik toks ir yra.
Dažnai taip žiūriu į Vilnių iš tolo, iš
šalies, kasdien prie jo artėdamas ir lyg niekada jo nepasiekdamas. Šitas masyvus,
dieną naktį gaudžiantis organizmas ar tai mano namai, ar aš čia tik svečias?
Niekaip negaliu pasisavinti šio miesto ir įsikurti jame visiems laikams. Aš nerandu
jame savo pradžios. Neįsivaizduoju jame ir savo pabaigos.
Antanas Ramonas savo prozoje lyg ir prisijaukino
efemerišką Vilniaus pasaulį, prismaigstęs į jo urbanistines, kultūrines bei
istorines reikšmes visokių gamtinių inkliuzų bitučių, drugelių, žolynėlių,
primenančių kaimą, jis pavertė šį miestą savo asmeniška poezija, mitologija ir
net pasaka. Ji graži, bet kartu kažkuo ir nemaloni, nes pasakotojas atrodo lyg netikras,
apgaudinėjantis save. Pusė jo Vilniaus perskaityta iš knygų, kita pusė
sudurstyta iš viso to, kas atsivežta iš kaimo. Iš tikrojo Vilniaus gyventojų
susikurta kažkokia supoetinta neva bohema. Iš tiesų Vilniuje bastosi daug šlykščių
Gavelio karvelių. Bet kažkur greta jo šioje erdvėje vaikštinėja spindinti Juditos
Vaičiūnaitės dvasia ji tarytum paveldėjo sau šį miestą kaip kokią
aristokratišką privilegiją. Nesvarbu, kad gimusi Kaune aristokratai turi teisę į
visus pasaulio miestus.
Pasižiūriu į Vilnių jų akimis kaip į
eilėraštį ar į poemą ir vėl atsitraukiu į savo laiką. Jei ne į savo kaimą,
tai bent į Telšius, nors ir šie man yra dvasiškai numirę, vien tik skausmą kelia
miesto ant kalvų vaizdas. Žinoma, Telšiams nieko neatsitiko, jie nutrūko tik mano
viduje, mano asmeniškame laike. Telšiai yra mano beprotiška, svaiginanti paauglystė,
ir kitaip man jie niekaip neegzistuoja. Vis dar stovi ant kalvų, bet jau nebe tie.
Nekalbu apie monstrišką komercinį žemaičių sostinės pasikeitimą, reikalas kur kas
sudėtingesnis asmeniškas, vidinis ir nebepataisomas.
Vilnius yra Lietuvos idėja, tai tėvynės sąvoka ir
simbolis, bet man stipresnė ir gaivališkesnė yra gimtinės reikšmė. Gimtinė yra mano
pasaulis, o tėvynė mūsų visų. Ten kur visi, kur mūsų daug, man vietos
nėra, ten aš esu tarytum apsimetėlis.
Vilnius buvo vaikystės svajonė, užburiantis mitas,
o šiandien viskas išblėso, išsilydė, ištirpo, ir liko netikrumas. Nėra jame
tingios, jaukios ramybės, nėra raminamo namų jausmo. Vilniui netinka nirvanos sąvoka.
Vilniaus psichologinį urbanistinį peizažą iškraipo bei sudirgina samsaros bruzdesys,
kasdienybės rūpesčiai, egzistencinis nerimas. Viskas čia nenormaliai brangu, prabangu,
neurotiška. O vasarą šį neva mitologišką kunigaikščių miestą paranojiškai
deformuoja laukinių turistų ordos. Jų žvilgsniai padėrę, kūnai išglebę,
mostai vienu metu vartotojiški, pilni puikybės, o kartu godžiai taupūs. Kaip
peslių pulkai, kaip grifai plikomis kreivomis kojomis ir raukšlėtais kaklais
būriuojasi jie prie kultūrinių objektų lyg prie maitų, viską plėšriais
žvilgsniais vartodami ir maitodami, stumdosi greta Ričardo Gavelio karvelių, visokių
vietinių bomžų. Ir vis nesusivokia, kaip čia reikia jaustis svečiais ar
Europos šeimininkais? Čia svetimšaliai gali atsiskleisti visu savo kvailumu. Gerklingi
italai, atsipalaidavę amerikiečiai, gruboki vokiečiai. Daug alaus bokalų vasarą
Vilnius tiesiog plūste plūsta alumi. Turistų, žinoma, būna visokių, bet vasaros
karščiai sužadina beprotybę, ir demonams mūsų miestas pati tinkamiausia vieta.
Žinoma, tokie pareiškimai apie nekaltus turistus
labai siauras ir beveik ciniškas požiūris. Bet tai kaip tik ir patvirtina
kenkėjišką kaitros demonų poveikį sąmonei, vasaros karščiai sužadina
iracionalius gaivalus, kurie išvirsta susierzinimu, nuovargiu, karščiuojančiomis
vizijomis ir beprotyste. Vasara psichinio nestabilumo metas.
Ir patys vilniečiai apsimetėliai. Visi su
provincijos uodegomis daugiausia suplaukę iš tų pačių aplinkinių miestų ir
miestelių Utenos, Ukmergės, Širvintų... Didelio čia daikto atvykti į Vilniaus
miestą iš beveik Vilniaus priemiesčio... Masinis judėjimas, tipiškas socialinis
reiškinys. Urbanistiniai centrai susiurbia inertišką gyvąją masę. Štai atvykę iš
kur nors toliau jau lyg rodo kažkokį tvirtesnį apsisprendimą, valingesnį
pasirinkimą. Jie iškeliavo iš namų, nes kažko ieškojo. Karalių gėlės, dvasios
vainiko, kūrybinės realizacijos. Vilnius neprarijo Simono Daukanto, Vytauto Mačernio
šie žmonės turėjo savo substanciją. Jie turėjo ir kur sugrįžti.
Jaukų dulkėtą keliuką, kuris, kaip Stasio
Eidrigevičiaus paveiksluose, parvynioja sielą namo, esu jau ne kartą regėjęs. Tai
mano asmeniškas vizijų ciklas. Tarnaudamas sovietinėje armijoje sapne kasnakt juo
sugrįždavau: tiek daug saulės, tiek šilumos ne kaitros, ir tiek motiniškai
švelnių keliuko dulkių! Jausdavau jas kūnu ir matydavau kažkaip labai arti, žemai,
nes pats būdavau kažkoks sumažėjęs, ne prispaustas prie tos savo žemės, bet jos
tarytum apglėbtas, apkabintas. Eidavau namo kažkaip keistai, lyg gulėdamas, lyg
plaukdamas, ir tai buvo lengvas ėjimas. Šis keliukas turėjo ir pabaigą, tiksliau
pradžią, iš kurios buvo iškeliauta. Antai žalias Akmenos slėnis, spindintis,
pilnas laimės dangus, o po juo, tarp nurimusių medžių gimtieji namai, aukštyn
iškilusi šulinio svirtis. Ir vaikystės draugė tebežaidžia kieme po obelaitėmis
šalia geltonai žydinčių aukštų jurginų. Dieną toje armijoje pabūdavau ne
žmogumi, o naktį vėl grįždavau namo, plaukdavau į uždarą saulėto slėnio
pasaulėlį. Tai buvo mano vasara, amžinoji vasara, švelni ir mylinti, o ne vidurvasario
kaitros su grėsmingais vidudienio demonais. Kai pagaliau iš tiesų grįžau į tuos
namus, jie visiškai nebuvo mano namai, plieskė kvaišinanti vidudienio kaitra, o ir mano
draugė visiškai nebelaukė prie šiltų medinių vartelių buvo jau seniai
nutekėjusi.
Dar grįžinėdavau į tą kaimą, kur mane pažinojo
žmonės, bet jau grįžinėjau norėdamas viską palaidoti. Akmenos upėje nebėra
kabančiųjų tiltų, ant kurių kadaise supdamasis stebėdavau vandenimis bėgantį savo
šešėlį. Aš ir dabar esu šešėlis, skriejantis gyvenimo paviršium, tik vandenys
nebe tie. Ir tai ne sentimentalūs paistalai, o tapatybės išsiaiškinimo pastanga. Esu
pojūtis, susietas su būtimi per žemės dulkes, ir tai yra gerai. Yra gerai, kad galima
išeiti ir kad galima pareiti jeigu tik yra kur. Likę gyventi savo vietoje, yra
pasmerkti degraduoti, kaip rašė Marcelijus Martinaitis apie fatališką prilenkimą prie
gimtosios žemės, o išėję iš šitos primityvios žemės žmogaus būklės ir
negrįžę tie apskritai prasmenga pasaulio tuštumoje, net dulkėmis namo
nebegrįžta.
Kitą dieną vėl važiuodamas pro liepų sieną
sulėtinau greitį ir įdėmiai dairiausi tos šviesios properšos, savo keliuko, bet jo
nebuvo! Mėginau jį pamatyti ir kitą dieną, ir dar... Tiesa, vienoje vietoje lyg ir
matėsi kažkoks nusmurgęs keliūkštis, bet jau be jokios šviesos, be jokių
spindulių. Nušvitimas trunka akimirką, gal dar trumpiau. Tikrasis gyvenimo laikas yra
be galo plonytė riba tarp to, kas buvo ir jau nebebus, ir tarp to, ko apskritai nėra.
Šviesa ir plyksteli iš ten iš tos ribos, iš ploniausių, iš pačių aštriausių
laiko ašmenų, kai ant jų atsispindi kažkas, ko neįmanoma įvardyti. Visa kita
vidudienio gaivalai.
REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|