|
<< Atgal
|
VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ
Kai mes buvome vilkai
T r u m p a s m e i l ė s r o m a n a s , |
|
kuriam niekada nebebus prototipų,
kuris trumpam sugrąžins atmintį
kurį išgyvenome kiekvienas savaip
visi, kurie buvome ten, neišardomoje
laisvų tarybinių respublikų sąjungoje.
VILNIUS, 2002 BIRŽELIS |
Iš beprotnamio parko išėjau pro šoninius
vartelius.
Ten, kitoje pusėje, prie paradinio įvažiavimo
mašinoje laukė Bernardas.
Net į galvą neatėjo, kad galėčiau grįžti pas
jį, sėsti į prabangų automobilį ir išvažiuoti iš čia taip, kaip atvažiavau.
Neįsivaizdavau, kad galėtume dar kada nors su juo pavakarieniauti ir neskubėdami
grįžti namo, klausydamiesi muzikos arba ką nors kalbėdamiesi.
Ėjau per didelį, seną mišką, kur beprotnamis
buvo įsikūręs, šimtamečiai medžiai ošė, šlamėjo galingomis šakomis, ir švarūs
grįsti takeliai su suoleliais atrodė kaip kito pasaulio palikimas amžinai judančioje,
besikeičiančioje, tik senstančioje ir niekada neatjaunėjančioje gyvoje, reginčioje
ir girdinčioje gamtoje. Užsidegė žibintai, o rodyklės visur rodė išėjimą į
automagistralę. Viskas aplinkui jau buvo paliesta planinės ekonomikos dėsnių, viskas
jau buvo integruota į miestų ir respublikų plėtrą, ir supratau, kad niekada šiame
gyvenime neberasiu to pasaulio, kuriame ką tik paliko žmogus, mano atpažintas ir
prišauktas iš už mūsų atminties ribų...
Pasitraukiau į mišką ir nusiaviau batelius. Ėjau
basa, prisilaikydama apšviesto takelio krypties ir jutau, kad krūtinė atsivėrė,
širdis tapo didelė, nebevaldoma, o joje plito seniai pažįstamas peizažas, kuris
mažai ką bendra beturi su tuo, ką prieš akis matau: toli toli baltame sniego lauke,
pačioje mėlyno miško pamiškėje, vyšninei saulei lėtai slenkant avietiniu dangumi į
vakarus, pusnyse žaidė ir siautėjo du tamsūs taškeliai. Širdies atmintis
prisitraukė juos arčiau, ir pamačiau du vilkus, bedūkstančius sniege, laisvus ir
laimingus
Broviausi pro storus medžius, aplenkdama kelyje
tarsi tyčia išdygstančius krūmus, ir nepastebėta šaka, netikėtai sukirsdama per
veidą, kiek apmalšindavo vidinį skausmą
Išėjusi į magistralę negalėjau ramiai nustygti
laukdama mikroautobuso pamojavau ranka pravažiuojančiam taksi ir netrukus
atsidūriau Rygoje. Kadangi taksi važiavo pagal iškvietimą, buvau išleista
senamiestyje, prie Duomo katedros, ir pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą išlipus,
buvo: nakvoti čia
Niekur nebeiti, nebevažiuoti, bet likti toje aikštėje, gatvėje,
sienos plyšyje, tarpuvartėje, tarsi būčiau nebe žmogus, o vien tai, kas mane čia
laikė
Tarsi pati būčiau praėjęs laikas, kai buvau laiminga
Tačiau supratau, kad pasielgčiau labai neatsakingai
ir nedaug betrūktų, kad atsidurčiau ten, iš kur ką tik išėjau.
Todėl lėtai, dairydamasi aplinkui ir stengdamasi
įsiminti kiekvieną namą, kiekvieną karnizą, kiekvieną posūkį ir už jo
atsiveriantį naują vakarinio, apšviesto senamiesčio paveikslą, kad tai amžiams
nusipieštų mano atmintyje ir niekada nebeišbluktų, slinkau link autobusų stoties.
Kiek paėjus, į šnerves plūstelėjo rūkytų
strimėlių kvapas, žvarbokas kylantis rudeninis vėjas pro šalį pranešė
šiugždantį popierių, praėjo sena moteris, stumianti karutį, prikrautą kažkokių
dar pusiau naudingų atliekų. Autobusų stotis
Nenorėjau važiuoti traukiniu ar skristi lėktuvu.
Norėjau sėdėti autobuse, pačiame priekyje, kad
nieko daugiau nematyčiau, tik besivyniojantį kelią ir paveikslus, kurie niekada nebuvo
pajudinti nuo to laiko, kai
Įlipau į autobusą. Kaip tik buvo likusi viena
vieta pačiame priekyje, vienvietėje sėdynėje, kurioje kartais sėdi konduktoriai.
Atsisėdau, nusipirkau bilietą ir pažvelgiau pro langą. Kaip norėjau pamatyti jį,
stovintį ir žvelgiantį į mane. Man atrodė netgi matau. Man atrodė jis stovi
ir žiūri, ir laukia, kol mane išveš didelė spalvota mašina, pilna svetimų žmonių.
Aš pasidėjau savo rankinę ir išlipau
atsisveikinti. Mes stovėjome apsikabinę vienas kitą, ir vairuotojas neuždarė durų
rodydamas, kad skuba, kaip kartais daro tolimųjų reisų vairuotojai. Mes stovėjome, o
mūsų širdys buvo viena priešais kitą, ir buvo nesvarbu, kas vyksta aplinkui, kas į
mus žvelgia pro langą, mes buvome vienas kito, ir tai buvo lygiai taip pat
nepaprasta, kaip būdavo kadaise.
Aš žinau, kad mes atpažinsime vienas kitą,
sukuždėjo jis man į ausį, ir dabar trečio tarp mūsų nėra.
Aš linktelėjau galvą ir nusišluosčiau ašaras,
kurios staiga pradėjo ristis, tarsi būčiau norėjusi verkti.
Ir pajutau, kad iš tikrųjų verkiu.
Reikėjo nusiraminti, tačiau ašaros nenustojo
ristis. Kelias jau senokai bėgo ir dingo po mašinos ratais. Rudenėjantys girių
medžiai šalikelėje taip pat bėgo. Buvo tamsu. Per apšviestą plotą kartais
nuvingiuodavo ruda gudruolė lapė, mačiau pakelėje spingsint kažkokio kito žvėriuko
akis. Tikriausiai tose giriose buvo ir vilkų, tačiau jie gyveno savo gyvenimą, slaptą
ir ypatingą
Aš norėjau šalia jausti tą, kuris mane šiandien
lytėjo
Norėjau, kad jis laikytų mano ranką ir su latvišku akcentu kažką
šnekėtų man į ausį savo žemu, tvirtu, vyrišku balsu
Bet buvo tik naktis ir kelias
Ir važiuodama į tamsą žinojau, kad manyje gyvena
ir amžinai gyvens kažkas, ko niekada nepajėgsiu pamiršti
Tačiau to buvo maža.
Žinojau, kad šiandien visame pasaulyje esu
vienintelė, kuri jį tebemyli, ir to niekada neatsisakysiu. Tas žinojimas buvo aiškus
ir atviras, į jį galėjo žiūrėti visas pasaulis, tai buvo lygu esminiam
apsisprendimui ir darė mane pačia savimi, staiga suteikė visiškai kitos realybės
jausmą, realybės, kuri atrodė kaip sunkioji artilerija, palyginti su ta, kurioje
gyvenau visus tuos metus. Jis man suteikė stabilumo bei aiškumo. Šio žinojimo,
apsisprendimo, stabilumo troškau laikytis, ta realybė man pasirodė vertesnė už
visa kita.
Pamažu protas pradėjo suvokti visiškai kitokią
ateities perspektyvą, vakarykštė diena keitė savo veidą, ir aš turėjau prie jo
priprasti, įsižiūrėti ir susitaikyti, turėjau priimti naujas galimybes, ieškoti
kitokių išeičių. Ir aš tai dariau. Dabar. Šiame autobuse.
Taip
Mes gyvenome išvirkščioje realybėje
Mes gyvenome melo ir prievartos pasaulyje
Kasdienis apsimetinėjimas buvo mūsų
drabužis
Mes veidmainiavome kiekvienas prieš kiekvieną, o daugelis iš mūsų ir
prieš save. Jie, tie prievartos tvarkdariai, prižiūrėtojai, sargai, budintieji, tie
mūsų sielų koncentracijos lagerių kapai, mus valdė, reguliavo mūsų gyvenimus kaip
sraigtelius
Tačiau mes negalime to paveldo neštis į ateitį, kad ir kokia trumpa
šiame gyvenime ji būtų. Mes ją turime keisti, ji turi būti švaresnė nei laikas, kur
jau esame buvę, bet iš kur išėjome gyvi ir fiziškai nesuluošinti. Dabar turime
paliudyti, kad išlikome, ir mes tai padarysime
Jie negali pasijusti nugalėję mus,
mes negalime leisti, kad jie taip jaustųsi. Jie atėmė mūsų identitetą, perrašė
mūsų biografijas, jie mus padarė svetimkūniais mūsų pačių pasaulyje, jie mėgino
pasisavinti mūsų jausmus ir mūsų gyvenimus
Bet mes turime įrodyti patys sau, kad
nuo jų nepriklausome ir kad visos jų pastangos nuėjo perniek.
Aš žinojau, jog turiu sugalvoti, ką turime daryti,
kad mes dar turėtume ateitį.
Staiga pajutau, kad akys tapo sausos ir išplėstos.
Ašaros išdžiūvo. Keistas virpulys ėmė skverbtis į kūną, ir atrodė, kad kiaurai
per kiekvieną ląstelę smelkiasi erdvė, kurią mes skrodžiame sėdėdami dideliame
dviaukščiame autobuse, kelionėje iš nakties į rytą. Iš tikrųjų smelkėsi erdvė,
kuri vieninga, ir visa, kas joje buvo, taip pat smelkėsi į mane. Pajutau, kaip smelkiasi
miško galia, paslaptis ir gūduma, kuri buvo lygiai tokia pat, kai mes buvome vilkai
Pajutau, kad gamta ir aš vėl esame viena, ar ne taip sakydavo jis?.. Ir vėl, kaip
kadaise, pajutau, kad didis ir neaprėpiamas Dievas yra visai šalia ir, ko gero, jis
priima mane su viskuo, kas mano sieloje, o tai reiškia ir su juo
Gamta niekada nebus nugalėta jokios depresijos
joje nėra ir negali būti. Svarbu sutapti su ja.
Aš neleisiu likti laimėtojais tiems, kurie mus
išskyrė ir kurie atėmė iš mūsų paprastą žmogaus gyvenimo laimę. Niekada neleisiu
jiems iš šios kovos išeiti pakelta galva. Mes dar turime laiko, ir jis bus mūsų.
Aš nebesiejau savo gyvenimo su Bernardu man
svarbi bebuvo tik mano dukra, bet žinojau, kad ji mane supras
O jei nesupras dabar,
būtinai supras tada, kai atmintis atvers praeitį, kur mes buvome žuvėdromis, šiaurės
elniais ar išmintingais jūros gyvūnais ruoniais, kurie kartais atplaukia susitikti su
žmogumi, jam panorėjus.
Mano gyvenimas su Bernardu tik laikinas klastos
džiaugsmas, kada ji jautėsi laimėjusi, tačiau klasta yra tik klasta, kad ir kaip
seniai ji būtų užsimezgusi, motinos Gamtos galia už ją stipresnė.
Aš viską labai gerai atsimenu tą apsakymą
parašiau kirpykloje prie Operos teatro. Tai buvo seniai, labai seniai, kai turėjau dar
gražius, storus plaukus ir niekaip negalėjau jų suvaldyti. Tada kirpyklų buvo daug,
kaip ir dabar, bet geros kirpėjos buvo žinomos visame mieste ir prie jų būdavo eilės.
Kažkuri iš draugių mane pasiuntė kirptis prie Operos teatro, ir aš nuėjau
tikėdamasi išeiti nekasdieniška, pasikeitusi, madinga ir kiek nereali, nes plaukai
visada suteikia moteriai tam tikrą įvaizdį. Turėjau būti
na, jei ne graži, tai
bent gana patraukli, to aš norėjau. Vienas mano pažįstamas apsigynė disertaciją
ir tas reikšmingas jo gyvenimo faktas kaip tik sutapo su vedybų dešimtmečiu. Jo žmona
buvo logopedė, jauna, labai švelni, moteriška ir graži. Nuo jos dvelkė senovinis,
laikui nepasiduodantis moteriškas žavesys, kuris galėjo papuošti bet kurį amžių ir
bet kurią epochą, yra gi tokių moterų
Na o jis buvo greitas, žaibiškos
reakcijos, akimirksniu suvokiantis situaciją, tačiau sugebantis to neparodyti. Jis buvo
intelektualus, labai intelektualus žmogus, aš dar nebuvau mačiusi tokio kolchozo
pirmininko, kuris ir puikiai išmanytų savo darbą, ir žinotų kultūros istoriją, ir
būtų perskaitęs galybę knygų ir ne tik perskaitęs. Jis žinojo visus rašytojus,
poetus, mokėjo mintinai daug puikių eilėraščių, net įsteigė savo kolūkio premiją
už geriausią pirmąją poezijos knygą, šia premija aš ir buvau apdovanota... Taigi
ši maloni pora nusprendė surengti šventę ne tik sau, bet ir kitiems. Jie miške labai
gražioje vietoje išsinuomojo vilą, sukvietė svečius.
Kas bus svečiai, nežinojau, buvo pasakyta tik tiek,
kad dalyvaus disertacijos vadovai du mokslininkai iš Rygos ir dailininkas, kuris
kūrė medalį tos literatūrinės premijos laimėtojams. Tai, kad tarp gausybės svečių
bus tik du menininkai, o iš tų dviejų moteris tik aš, mane įpareigojo.
Ak, pažinojau tas provincijos nomenklatūrininkes,
oi, kaip aš jas gerai pažinojau
Jos buvo tikros suompirčių liūtės ir visada per
literatūrinius vakarus kviesdavo poetus į pirtį, tarsi jie atvažiuotų nesiprausę. Ir
keisčiausia visi eidavo su malonumu. Bet aš niekinau ritualus, kur neblogas poetas
viešai atidengia savo netobulą, nuo alaus gerokai paplerusį kūną
Kol jie ten
mazgodavosi įraudusius savo kūnelius ir čiurkšlėmis prakaituodavo garsiai žvygaujant
ponioms iš rajono ar partijos, vaikščiodavau aplink ežerą, sėdėdavau po
pušim ir galvodavau, kaip gerai, kaip gerai, kad manęs ten nėra. Niekas
neapžiūrinėja mano klubų, krūtinės, niekas, apsimetęs, kad taip daro netyčia,
apgirtusia ranka nebando manęs apkabinti. Aš nekenčiau tų pasigrabaliojimų. Aš
galėjau tik mylėti
Tad dabar nusprendžiau sukurti savo įvaizdį, kuris
apgintų ir apsaugotų visas menininkes. Aš turėjau būti paprasta, bet nepaprasta!
Moterų nebuvo tiek daug, kiek tikėjausi, tačiau
kirpėja dirbo labai kruopščiai, ir aš, sėdėdama laukiamajame, iš tiesų pasijutau
kiek nerealiai, nes nebuvau panaši nė į vieną iš čia esančių.
Buvau gana aukšta, stori kaštoniniai plaukai krito
žemiau menčių, aš juos visada kirpdavau lygiai, sklastymą skirdavau dešiniame
šone, mano akys buvo žalios, rankos ir kojos ilgos ir šioje kirpykloje truputį
atrodžiau
na, tarsi priklausyčiau kitai moterų giminei... Sėdėjau, stebėjau
klientes ir pradėjau galvoti: kokios tos, kurios sėdi po plaukų džiovintuvais?.. Ką
jos kalba savo vyrams naktimis, kai jie siekia jų, kur jos su jais susipažino
parduotuvėje, troleibuse ar batų taisykloje, gal kuri nors iš jų priiminėja
užsakymus suplyšusiems batams pataisyti ir klijuoja numerėlius prie padų. Aš
galvojau, ar jos taip ir pramiega visą naktį nenubudusios, o jei, pažadintos sapno ar
kokio netikėto garso, nubunda, ką jos tuomet galvoja, kokios jų mintys, ar jos
panašios į mėlynas nakties žuvis, kurios paleidžia tamsų rašalą ir plaukia juo
prisidengusios žemyn, kur kaip netaisyklingų kaladėlių sąvartynai miega miestai
tamsiais namų langais... Ar jos stebi tada savo langą norėdamos netikėtai užklupti
žuvį, kuri priplaukia ir žvelgdama šonuose įstatytomis akimis savo žuviška burna
liečia stiklą iš anos pusės?.. O jeigu jos pamatytų tokią žuvį anoje lango
pusėje, taip, tiesiog kybančią erdvėje ir lėtais judesiais mojuojančią permatomais
pelekais, ar suprastų, jog tai mintis, nežemiška ir tolima mintis aplankė ją?..
Tikriausiai suglemžusios apklotą ties krūtine pašoktų ir imtų spiegti
O jų vyrai
ristųsi iš lovos ir ropotų grindimis prie stalčiaus, kur veikiausiai laiko pistoletą.
Cha! Minties negalima nušauti. Vyras pyškintų į langą, moteriškė klyktų, o žuvis,
lėtai banguodama pelekais, pasuktų tolyn į mėlyną erdvę ir dingtų jiems iš akių.
Tuo metu jau lėktų policija ir greitoji
Aš nusijuokiau
Aš nusijuokiau per garsiai, ir akimirksniu visos
laukiančiosios jau žiūrėjo į mane smalsiai, tyrinėjamai ir kiek pašiepiamai.
Aš nesutrikau, tačiau sėdėti taip, kaip sėdėjau, nebegalėjau. Todėl atvirai
šypsodamasi pasilenkiau rankinės, lėtai visoms stebint kiekvieną mano judesį
pasidėjau ją ant kelių, išsiėmiau sąsiuvinį, parkerį ir, užkėlusi koją ant
kojos, pasidariau stalą. Pasiruošiau rašyti.
Vy naverno jumoristka, rabotajete v
jumorističeskoj gazete?.. Mne kažet'sia, ja vas po televideniju videla
Pravil'no
govoriu? jau susuktais plaukais kaimynė paklausė manęs, ir aš linktelėjau.
Vidno, čto čelovek svoimi misliami zaniatyj,
geranoriškai pritarė kita.
Kalbėtis nebuvo jokio noro, tad turėjau įsijausti
į humoristės vaidmenį. Tik tai, ką rašiau, nebuvo joks humoras.
Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara,
parašiau garsaus latvių poeto eilėraščio eilutes.
Tas eilėraštis buvo svaiginantis, ir aš
neatsispyriau pagundai parašyti dar kartą:
Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara
Ietin mani tinte zivs zilaja vakara, ietin mani,
ietin mani
Ietin mani zilaja vakara, ietin zilaja vakara
ietin ietin ietin mani
zilaja vakara
Rašiau ir rašiau
Pajutau, kaip tos eilutės traukia, svaigina
Pajutau, kad kažkas neša mane, neša per realybę, arba tikriau realybė plaukia per
mane, ir intuityviai supratau, kad priešintis nevalia, kad čia kažkas daugiau, negu
pažįstu, net negu nujaučiu
Tai ėjo iš pačios gelmės, bet tai nebuvo mano
gelmė. Tai ėjo iš gelmės paties moteriškumo, ir aš turėjau su tuo bendra tik tiek,
kiek buvau moteris. Bet aš buvau
Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara, ietin mani,
tinte zivs, zilaja vakara, ietin mani, ietin mani ietin
Zilaja vakara ietin mani, tinte
zivs, ietin
Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara
Aš pajutau atpažinau
Aš atpažinau jį
Kirpykla nuplaukė, o kai pakeldavau akis,
pamatydavau kažkokias plūkaujančias galvas su bigudi ir be jų, su šukuosenomis
ir be jų, akys žiūrėdavo į mane arba ne, burnos kartais žiopčiodavo, bet man tai
nebeturėjo jokios reikšmės. Aš jų negirdėjau, aš rašiau. Aš buvau jį
atpažinusi. Tiesa, maža smulkmena aš nepažinojau to, kurį atpažinau, nebuvau jo
nė karto mačiusi, bet aš atpažinau. Aš kūriau.
Buvo vakaras. Sausio mėnesio vakaras...
Virš sušalusio priemiesčio tai pasislėpdamas, tai
išnirdamas tarp apšviestų debesų plaukė didelis pilnas mėnulis. Prieblanda buvo
sustingusi ir savotiškai graži, kaip teatro dekoracija. Viskas atrodė truputį spalvota
ir sutemos, ir naktis, ir sustingęs šerkšnas ant medžių šakų aplinkui
privačius namukus, kurie atrodė tarsi kalėdiniai žaisliukai, padėti prie milžiniško
medžio kamieno. Dangus buvo pilnas tamsiai gilios mėlynės, su žvaigždėmis,
spindinčiomis tarp retų mėnulio apšviestų debesų, o oras toks šaltas, kad net
treškėjo
Mėnesienos naktys visada atrodo spalvotos ir todėl nebaisios spalvota
tamsa ne baugina, o tiktai kviečia pažinti.
Tačiau pilnatis savo aštriu geltonu švytėjimu
užstoja dangų. Pilnatis jį pasisavina. O sniegą padaro tokį aiškų, šiek tiek
pagelsvina jo paslaptingą spalvą, sureikšmina kiekvieną šešėlį, kiekvieną
atspindį... Ir visa, kas vyksta čia, ant apsnigtos žemės, atrodo kaip misterija, kuri
įtraukia ir priverčia joje dalyvauti.
Tokia pilnatis šaltą žiemos naktį virš seno
priemiesčio, kuriame namai atrodė kaip švytinčiais langais žaisliukai, padėti prie
iškilmingo ir didelio gyvenimo medžio.
Taigi...
Aš mačiau visą priemiestį iš viršaus su jį
juosiančia upės kilpa, su anapus upės stūksančiu staigiu nuogriuvą primenančiu
krantu, apaugusiu medžiais, su tiltais per upę
Bet ten manęs netraukė. Mane traukė
priemiestis, pats jo pakraštys, tyli gatvelė, uždari privatūs namukai, aptverti
tvoromis, kur jau aštuntą valandą vakaro tylu kaip vidurnaktį
Vienas namas, kuris buvo beveik pačiame to jaukaus
ir uždaro priemiesčio pakraštyje, išsiskyrė iš visų kitų. Jis atrodė labiau
prakilnus, jis buvo labiau apšviestas. Tai buvo dviaukštis prieškarinės europinės
architektūros namas, švytintis visais savo langais ir žaliu žiemos sodu, iš vidaus į
kiemą liejosi švelni muzika. Garsus profesorius šventė savo garbingo amžiaus
jubiliejų. Jis buvo žinomas mokslininkas, visą savo gyvenimą atidavęs biologijai, o
dabar pensininkas. Su žmona, kadaise garsia operos soliste, jie dviese gyveno šiame
name Žvėryno taip vadinosi šis priemiestis pakrašty. Šiandien jį sveikino
buvę jo studentai, jau seniai mokslų daktarai, buvę draugai, jį sveikino universiteto
biologijos katedros ir laboratorijos darbuotojai, kuriems jis ilgus metus vadovavo...
Šioje šventėje dalyvavo ir jauna moteris, kuri
dirbo laboratorijoje jaunesniąja moksline bendradarbe, buvo pakviesti visi, taigi ir
ji
Ji elgėsi santūriai, sėdėjo didžiulio kambario, kuris buvo virtęs mini sale,
kampe su taure vyno rankoje ir, retkarčiais persimesdama su kuo nors žodžiu, stebėjo,
kaip mokslo ir kultūros žmonės gerbia vieni kitus, kaip jie moka vieni kitus sveikinti,
kokios iškilmingos yra jų paprastos vaišės
Jai tai buvo mažai pažįstama, bet
tauriai gražu. Ir dar
Ji beveik nenuleido akių nuo vieno vyriškio...
Jis priėmė ją į darbą, ir nuo tos dienos ji
nepaliovė jausti, jog juos kažkas sieja. Kiekvienas jo praėjimas pro naująją
darbuotoją, kiekvienas žvilgsnis ar žodis reiškė žymiai daugiau negu žvilgsnį ar
žodį, ir ji negalėjo atsistebėti, kas gi čia vyksta
Kažkas tikrai vyko. Vyko
ir kartu... nieko nevyko, ir tai kėlė liūdesį. Tarsi abu neprisimintų vaikystės, kai
drauge augo, žaidė, gyveno, buvo artimi ir laimingi. Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai,
o ji vis juto, kad negali apie jį negalvoti, kad jai rūpi, ką jis valgo, kas jam tvarko
namus, žinojo, kad jis viengungis... Ji norėjo žinoti daugybę jo gyvenimo
smulkmenų, apie kurias jis niekada nekalbėdavo. Kartą, kai jis neatėjo į darbą ir
paskambino, jog serga, ji sunerimo, ar jam nereikia pagalbos
Buvo netgi panašu, kad ji
myli jį. Dar daugiau jos neapleido nuojauta, jog jis taip pat jaučia kažką
panašaus, nors apie tai nebuvo jokios kalbos, net užuominos. Ji gyveno lyg ir dvigubą
gyvenimą, tarsi būtų aprėpusi kažkokias dvi realybes, kurios nė viena nieko nežino
apie antrąją, ir tik ji regi, suvokia tarsi du geležinkelio bėgiai spindi šaltoje
mėnesienoje ir vilioja paskui save visiškai neaiškindami, kur nuves.
Taigi ji stebėjo jį, ir šventinio vakaro ritualai,
kurių ji nesekė, slydo pro ją gerai nesuvokti ir nepalikdami kokio nors įspūdžio.
Kartkartėmis ji atkreipdavo dėmesį į aplinką...
Ponia profesorienė, šįvakar mūvinti senovinį žiedą su dideliu safyru, kažką
inteligentiškai šnekėjo ir senoviškai aristokratiškai juokėsi. Atrodė, kažkas ją
įkalbinėja, kažko prašo, o ji purto galvą vis prieštaraudama... Vyriškis, kurį
stebėjo jauna moteris su taure rankoje, stovėjo prie lango ir žvelgė pro jį į
tamsą. Atrodo, lange atsispindėjo ir ji, taigi jis taip pat stebėjo moterį. Tačiau
dauguma svečių staiga metėsi prie jo. Jis sutrikęs atsigręžė ir taip pat ėmė
atsikalbinėti. Ak, moteris suprato, jis sakė, kad nemokąs groti ir negalįs pavaduoti
ponios. Ne, ne
Damos su tuo nesutiko. Jos nenusileido, iš tiesų poniai profesorienei
galbūt būtų ir sunku atlikti tą jos garsiąją ariją, bet tada jau tegul jis
Tegul
jau jis... Profesorius irgi priėjo ir paėmė jį už alkūnės:
Kolega, nusileiskime damoms
Moteris ir muzika
neatskiriami dalykai
Labai prašau, padarykite mums malonumą
Be to, aš dar
nepamiršau, ir kolegos neleis pameluoti, kaip jūs pritrenkėte mūsų kolegas
užsieniečius...
Taip... Jaunoji moteris irgi buvo girdėjusi tą
linksmą pasakojimą, kaip tarptautinės konferencijos uždaryme kažkoks prancūzų
biologas paprašė svečių iš Tarybų Sąjungos padainuoti čigonišką romansą Kak
liubliu ja vas, kak bajus' ja vas. Tačiau iš Tarybų Sąjungos šioje europinėje
konferencijoje buvo likę vieni lietuviai... O pabrėžti, kad mes ne rusai, buvo
garbės reikalas. Tačiau užsieniečiai troško rusiškos egzotikos. Tada atsistojo jis,
priėjo prie fortepijono ir pradėjo... Klasiką
Ir galiausiai Čiurlionį...
Užsienio kolegos suprato, kad prašovė pro šalį.
Jie norėjo rusiško užstalės lygio, tokio, kokį sugebėjo įsivaizduoti, o gavo...
Tarp tų žmonių tikrai turėjo būti kažkas, kas suprato pamoką.
Apie tai buvo pasakojama visose Lietuvos mokslo
įstaigose, ir, žinoma, dabar visi tai prisiminė.
Vyriškis, jausdamasis kiek nepatogiai, žengė prie
instrumento.
Jis atsisėdo, ištiesė priešais save rankas,
minutėlę sustingo laikydamas išskėstus pirštus virš klavišų, ir moteriai per
krūtinę perėjo šiurpas. Ji pajuto, kad dabar kažkas įvyks
Ji akimirksniu pasiruošė. Klausytis. Nes tai gali
būti...
Ji juto, kad tai, ką jis ruošiasi daryti, bus labai
intymu...
Ką jis grojo, moteris nežinojo, niekada to kūrinio
nebuvo girdėjusi. Be to, jis improvizavo. Drąsiai.
Jo pirštai klavišais lakstė, puldinėjo, tarsi
kažką vytųsi ar nuo kažko gintųsi. Jo liemuo, pečiai nematytai keistai išsilenkė,
tarsi visas kūnas būtų tik rankos ir pirštai. Jie lakstė žaibišku greičiu ir nuo
kiekvieno garso į jaunąją moterį su taure vyno rankoje pradėjo pūsti vėjas. Ji
pajuto, kad tai darosi ne jai vienai. Jo grojimo įtaiga pasiekė neįmanomą lygį. Gal
todėl, kad jis norėjo išreikšti kažką niekam šį vakarą nelaukta. Tai iš tikro
buvo labai intymu. Ir vyriška. Visi stovėjo tarsi sustingę, tik profesoriaus žmona
prisiglaudė prie savo vyro, padėjo galvą jam ant krūtinės ir jaunoji moteris pamatė,
kaip jai iš akių spindėdamos ritasi ašaros. Ji suprato, nes buvo girdėjusi apie
profesoriaus praeitį, kuri buvo panaši į legendą. Ji suprato, kad dabar, šią
akimirką, į juos sugrįžo gyvenimas Sibire, kur ji iš Prancūzijos savanoriškai
nuvyko į svobodnoje poselenije netoli lagerio, ten išbadėjęs kirto taigą jos
vyras, Stalino išvežtas tiesiai iš universiteto katedros
Fortepijonas kalbėjo, protestavo
Muzika buvo
galinga ir vieniša, ir per didelė, kad su kuo nors dalytųsi savo turiniu. Ji buvo
pati sau... Kaip likimas, kaip istorija, kaip laikas... Profesorius apkabino žmoną,
garsią prieškarinės operos solistę, ir suakmenėjęs žvelgė į savo mokinį.
O į jauną moterį pūtė vėjas, baisiai
žvarbus
Buvo šalta. Kartkartėmis išnykdavo senoviniais lipdiniais puoštos lubos su
didžiuliu krištoliniu sietynu ir ten pasirodydavo žvaigždėtas nakties dangus
Jis grojo retkarčiais pašokdamas iš vietos,
pirštai lakstė klavišais, tarsi jais būtų kovojama už būvį, jis taip keistai
pasilenkė, lyg ruoštųsi šuoliui
Tankūs šiurkštūs juodi plaukai su plačiomis
baltomis juostomis paausiuose jai pasirodė kažkur matyti, panašūs tarsi į
O kai
jis, įsijautęs į muziką, atlošė galvą, tarsi staugti pasiruošęs žvėris, ją
apšvietė
Ją apšvietė atmintis
Netrukus ji jau blaškėsi prisnigtoje gatvelėje.
Bėgo ir kartu stabdė pravažiuojantį taksi.
Taksi sustojo, ji įsėdo, pasakė adresą...
Netrukus ji jau stovėjo prie daugiaaukščio namo lifto, kuris greitai moterį pakėlė
į viršutinį aukštą. Tik atsirakinusi duris ir įėjusi į savo vieno kambario butuką
ji pamatė, jog plaukai nuo tirpstančio sniego šlapi (buvo neužsivyniojusi šaliko).
Kambary, kuriame ir dirbdavo, ir miegodavo, atsisėdo
į seną, nučiurusiu pledu apdengtą krėslą, tokį didelį, kad jame beveik visa
sutilpo, susirangė ir užsimerkė
Ją ėmė krėsti lengvas drebulys...
Akyse prie instrumento tebesėdėjo pažįstamas
vyriškis. Jos akys staiga tarsi apsigręžė ir ėmė tolti į ją pačią, skverbtis vis
gilyn ir gilyn, kol vėl ėmė pūsti vėjas. Nuo didelių šuolių į apledėjusią
pusnį grimzdo kojos, lūžinėjo mėnesienoje spindinti sniego pluta, žvėries kailį
braižė styrantys sušalę sausų šakų žagarai... Bet ji nejautė nieko tik
bėgo
Bėgo giliai dūsuodama, kartkartėm suinkšdama. Ji bėgo ten, kur girdėjo
kviečiantį balsą stiprų kito žvėries balsą...
Ji atsiminė, kad jie buvo vilkai.
Po minutės tame pačiame krėsle, susivyniojusi į
pledą, pasidėjusi ant kelių bloknotą, ji jau rašė laišką.
Mylimasis, rašė jam moteris, mylimasis,
tu tikrai nustebsi gavęs šį laišką, bet aš noriu tau viską paaiškinti
Bet aš
noriu papasakoti tau, ką prisiminiau.
Kaip gaila, kad žmonės praeina vienas pro kitą ir
tik kartais sustoja pajutę, tarsi juos kas paliestų ir verstų žengti atgal, vyrai
uodžia moters kvepalų aromatą, moteris jaučia jų prakaitą, jas jaudina neskusta
barzda ar basi nepažįstamo vyro kojų pirštai šlapiame smėlyje, tačiau jie
neatsimena svarbiausio...
Tai atsitiko labai seniai, aš negalėčiau tiksliai
pasakyti kada
Aš buvau maža balta vilkiūkštė, kurią eigulys rado vilkų irštvoje
miško tankumyne, kai medžioklėje buvo nukauta motina. Mūsų buvo daugiau, tačiau mane
paliko gyvą dėl to, kad buvau balta.
Augau pas eigulį pririšta prie būdos patvartėj ir
mane rodydavo žmonėms, kurie užklysdavo pas jį į namus. Jie žiūrėdavo į mane,
kalbėdavosi ir vėl žiūrėdavo, bet neglostydavo taip, kaip kito panašaus, tik daug
mažesnio ir kudloto padaro, kuris būdavo laisvas ir gulėdavo prie priemenės durų. Aš
irgi žiūrėdavau į juos. Gulėdavau prie būdos padėjusi galvą ant priekinių kojų
ir stebėdavau. Jaučiau jų atsargumą ir supratau, kad jie nepasitiki manimi, o gal ir
kiek bijo.
Manęs nuo grandinės niekada nepaleisdavo, tik man
augant vis plačiau atleisdavo dirželį ant kaklo, kad neveržtų. Duodavo ėsti iš
įskilusio molinio dubens, ir alkio aš nekentėjau. Augau prie pat tvarto durų ir
turėjau išmokti saugoti tvarte esančius gyvulius. Juos kartais paleisdavo į
diendaržį, kartais kažkur išvarydavo, vėl parvarydavo, ir aš prie jų pripratau. Bet
iš tikrųjų pamėgau tik mažyčius baltus ėriukus, kurie mekendami pribėgdavo ir
žiūrėdavo į mane kaip į keistą, nematytą daiktą. Pripratau ir prie dviejų
dėmėtų paršiukų, kurie ilgainiui tapo didelėmis kiaulėmis. Jos kriuksėdamos
prieidavo prie manęs taip arti, jog aš turėdavau suurzgusi pašokti ir kaukštelti
dantimis, kad pagąsdinčiau. Ilgainiui pamėgau nuostabų kumeliuką ir veršiuką
didelėmis šlapiomis akimis. Vasarą, kai gyvulius pjauna sparvos ir bimbalai, jie
būdavo uždaryti diendaržyje, ir aš galėjau stebėti juos kiek panorėjusi. Su kai
kuriais pavyko beveik susidraugauti. Jie tapo mano vaikystės ir paauglystės broliais.
Kartais, kai kuris nors iš jų mane įerzindavo, norėdavau griebti jį ir parodyti, ką
galiu, tačiau jų bejėgiškumas keldavo gailestį ir trumpai amtelėjusi vėl
atsiguldavau, prisispausdavau prie žemės ir, padėjusi galvą ant priekinių letenų,
iš padilbų juos stebėdavau. Iš pradžių eigulys, pamatęs mane taip gulint, sustodavo
ant akmens prie trobos slenksčio ir žiūrėdamas į mane laukdavo. Jo rankoje būdavo
toks susivijęs daiktas ant plono ilgo koto botagas. Kartais jis juo mušdavo arklį,
seną sartį išsikišusiais strėnų kaulais, lakišių prisivėlusiais karčiais ir
uodega, vos bepasivelkantį. Arba kumelę, dar visai žvitrią, stiprią ir juodą,
plonomis eikliomis kojomis, nelabai didelę, bet labai greitą. Jis sekdavo ir mane,
nuogąstaudamas, kad pulsiu kokį gyvulį, ir būdavo pasiruošęs tuo botagu mane mušti,
jog daugiau niekada to nedaryčiau. Man tik būdavo keista, kad jis taip nepasikliauja
manimi be jokio preteksto, aš iš tikrųjų saugojau tuos gyvulius ir niekam nebūčiau
leidusi jų nuskriausti. Jis niekaip negalėjo patikėti, jog nesu plėšri, galbūt
dėl to, kad niekada nebuvau alkana. Bet aš jį suprasdavau tiesiog jausdavau
kiekvieną jo mintį, ir jam niekada neteko manęs mušti.
Taip aš augau. Nežinojau, ką reiškia būti
laisvai, ir man visai nebuvo blogai ten, tarp storos tvarto sienos, nudrėbtos iš molio,
maišyto su šiaudais, ir mano medinės būdos, kur mėgdavau gulėti, nes ten visada
būdavo prisidraikę šieno ir šilta. Taip aš augau. Loti neišmokau. Loti, kaip loja
šunys, kai kurie net labai panašūs į mane
Aš tik urgzdavau ir inkšdavau, kai
norėdavau pasakyti, kad man reikia maisto arba kad man jau trina kaklą plonos šikšnos
dirželis.
Tačiau antrais mano gyvenimo pas eigulį metais
kažkas atsitiko. To eigulio namuose atsirado dar vienas žmogus, ir tai buvo moteris.
Mane ta moteris irgi veikdavo. Ji buvo visai ne tokia, kaip eigulys. Ji atnešdavo man
maisto, supildavo į dubenį, prisiridendavo netoliese gulinčią kaladę, ant jos
atsisėsdavo ir žiūrėdavo į mane, kaip ėdu. O man paėdus, ji prisiridendavo kaladę
dar arčiau ir tiesdavo į mane ranką. Ji imdavo man kalbėti ir jos balsas buvo pilnas
kažkokių niuansų, gaidelių, keistų garselių, garsiukų tai būdavo taip malonu,
kad mano kūnu pradėdavo tekėti šiluma, ir aš užsimerkdavau. Tada ji prikišdavo
ranką dar arčiau ir glostydavo mano kailį aplink kaklą... Nieko malonesnio už tai
nesu patyrusi. Aš prie jos pripratau, jos ilgėdavausi ir laukdavau. Jau nuo ryto imdavau
laukti saulėlydžio, kada ji prieis, atsisės ant kaladės ir savo kvepiančiais
pirštais palies mano kailį. Jos pirštai kvepėjo mažais ėriukais, paršiukais, pienu
ir dar kažkuo, kuo nekvepia joks gyvulys, jokia žolė, joks žmogus, o tik moteris. Nuo
to kvapo, ypač kai ji kalbėdavo savo keistu balsu, man svaigdavo galva ir sukdavosi
pasaulis. Dangus būdavo apklotas juodais, greitai bėgančiais debesimis, kurie
kamuoliais maišydavosi kaip laužo dūmai, toliau, virš medžių, liepsnodavo raudonas
dangus, vėjas plėšydavo lapus, miškas būdavo kažkaip pasikeitęs, iš jo sklido
grėsmė, o moteris glostydavo mano kaklą pirštais ir kartais kailyje prie antkaklio
šildydavo raudonus sužvarbusius pirštus
Man būdavo gera. Tačiau vėjas kasdien
stiprėjo, naktys tapo šaltos ir šalo vis labiau, dangus kartais būdavo toks aukštas
ir aiškus, pilnas žvaigždžių, o žemė sukietėjo, ir moters žingsniai jau nebebuvo
lengvi kaip anksčiau, tapo duslūs ir girdimi iš tolo. Aš jos laukdavau jau būdoje
pasislėpusi nuo šalčio ir iškišusi tik galvą. Pastebėjau, kad ji, kieme arba tvarte
kalbėdama su eiguliu, niekada nekalba taip kaip su manimi tada jos balsas būdavo
visai kitoks, ji kalbėdavo trumpais žodžiais, jame nebūdavo tų garselių,
garseliukų, kurie versdavo greičiau tekėti mano kraują ir užsimerkti nuo
užplūstančių jausmų. Bet kitoks būdavo ir eigulio balsas. Kalbėdamas su moterimi
jis pataikaudavo tą gaidelę pažįsta kiekvienas gyvulys ir žvėris. Jis
pataikaudavo jai, o ji būdavo liūdna. Aš buvau dėkinga moteriai ir norėjau jai tai
parodyti. Jai tiesiant ranką prie mano kaklo, aš gręždavau galvą į šoną ir
laižydavau jos pirštus. Ir kartą pamačiau, kaip moteris verkia. Ji leido man laižyti
ranką, o iš jos akių skruostais kažkas bėgo ir spindėjo, ir aš, pajutusi, kad ji
kenčia, ėmiau plonu balsu inkšti. Inkščiau tol, kol staiga kažkokia jėga trenkė,
supurtė, metė iš būdos, liepė mano raumenims įsiręžti, ištiesė galvą, tiesiog
lenkte išlenkė kaklą į dangų, ir aš užstaugiau. Pirmą kartą staugiau žiūrėdama
į dangų ir atrodė, kad su tuo garsu iš mano gelmių laisvai ir natūraliai veržiasi
moters kančia, kurią ji man jau buvo perdavusi.
Taip išmokau staugti.
Tačiau aplinkui viskas keitėsi, keitėsi labai
greitai, ir nežinau, kas būtų buvę, jei nebūčiau to išmokusi. Oras atšalo taip
smarkiai, kad lietus jau nebelydavo, o iš dangaus krisdavo sniegas, sniegas ir sniegas
Jo prikrito tiek daug, kad beveik užpustė mano būdą. Eigulys turėjo atsikasti sau
taką iš trobos į tvartą, o moteris, prieš šerdama gyvulius, kiekvieną rytą dar
tamsoje atkasdavo sniegą aplink mano būdą. Ji kasdavo pasidėjusi kažkokį
šviečiantį daiktą, ir aš, jausdama jos globą, meiliai urgzdavau gulėdama ir
žiūrėdama pro landą. Kartais drimbantis sniegas būdavo lipnus, o kartais aštrus ir
skaudžiai kertantis, tą jusdavau iš moters, kuri atėjusi atsukdavo vėjui ir
pustymui kailinukais aptrauktą nugarą. Štai tokiomis naktimis, kai šaldavo, kai nuo
žingsnių girgždėdavo sniegas ir tą girgždėjimą buvo galima girdėti iš labai
toli, kai naktį nuo šalčio poškėdavo tvoros, o mėnulis plaukdavo dangumi didelis
kaip apvirtęs kibiras ir būdavo taip šviesu, kad ant sniego matydavosi šulinio
svirties šešėlis, pradėjau jausti, jog kažkas manęs laukia, ieško, liepia bėgti
iš čia. Ir vieną tokią naktį išgirdau
Aš išgirdau balsą, kuris mane supurtė, sukrėtė,
trenkė lyg žaibas.
Tas balsas buvo tolimas, vos girdimas, tačiau aš
jutau, jog jį labai gerai pažįstu. Tas balsas buvo panašus į mano net atrodė,
kad tai mano balsas grįžta atgal iš miško, tačiau geriau įsiklausiusi supratau, kad
jis daug stipresnis, galingesnis, daug tvirtesnis ir kad tas balsas ieško manęs.
Iš pradžių tiktai klausiausi. Paskui sustingau,
įsitempiau ir iš susijaudinimo pradėjau vos girdimai cypti. Aš norėjau atsišaukti,
tačiau nesugebėjau taip laisvai ir plačiai, todėl atsiguliau, įsikasiau į pusnį
tarp būdos ir tvarto sienos ir bejėgiškai inkščiau.
Nuo tol tai vyko kiekvieną naktį. Balsas tai
priartėdavo, tai vėl nutoldavo, aš bandydavau atsišaukti, o kai nieko neišeidavo,
inkšdavau drebėdama iš jaudulio ir ilgesio. Jutau, kad tas balsas šaukia mane. Jis
šaukė mane, o aš nežinojau, ką turiu daryti.
Vieną naktį, šviečiant mėnuliui ir spragsint
tvoroms, balsas pasigirdo visai čia pat. Man net pasirodė, kad matau kažkokį juodą
šešėlį apsnigtoje laukymėje prie miško... Tada staiga supratau, kad viskuo kalta
grandinė, todėl puoliau ją inkšdama graužti. Tą naktį nesnigo, ir rytą atėjusi
moteris pamatė prie būdos kruviną sniegą. Ji užbarstė kraujo dėmes švariu sniegu
ir kažką ryžtingai pasakė plekšnodama man per nugarą. Pajutau, kad ji mane supranta.
Kita naktis buvo žvarbi. Pasikeitęs vėjas pūtė
kaip pašėlęs, ir eigulys, išėjęs iš tvarto, pastovėjo, užsivertė apykaklę ir,
įtraukęs į ją galvą, nuėjo atgal. Troboje žiburys greitai užgeso, o kai aš vėl
išgirdau balsą, besiskinantį kelią pro aštrų vėją, pro medžių ošimą, pro
paslaptingus vėjuotos nakties garsus, ir pašokusi vėl bandžiau atsiliepti kaip moku, o
nepavykus laksčiau pirmyn atgal, pirmyn atgal palei savo būdą, prasivėrė trobos
durys ir drauge su ypatingais kvapais, kurie vakare sklisdavo iš pirkios susimaišę su
iš kamino virstančių dūmų kvapu, pasirodė moteris.
Ji priėjo prie manęs, paglostė, švelniai, kaip
mokėdavo tik ji, ir aš sukritau ant sniego prie jos kojų. Ji nusišluostė šlapią
veidą rankove ir, atsegusi nuo kaklo dirželį, pastūmėjo mane sakydama: Bėk,
bėk
Ir aš nubėgau
Po kelių šuolių per pusnį link daržinės galo
aš dar stabtelėjau ir norėjau atsigręžti, tačiau tuo pat metu vėl pasigirdo balsas,
ir tai buvo paskutinis ženklas, kad čia daugiau nebegalima pasilikti. Bėgau žinodama
kur balso link, į mane pūtė vėjas, kojos grimzdo į sniegą, į akis pustė
smulkios aštrios sniego dulkelės, bet aš bėgau, broviausi pro krūmus, pro tankius
eglišakius visai negalvodama, kaip aplenkti šabakštynais apaugusius kelmus, didelių
eglių išvartas, kurias paliko rudenį prasiautusi audra.
Štai apie ką rašiau tada, sėdėdama kirpykloje
Kirpyklos vedėja buvo žinoma tarptautinių
konkursų laureatė, garsėjanti sukurtomis šukuosenomis, laikraščiai rašė, kad ji
garsina Tarybų Lietuvos vardą socialistinėse šalyse, ir kaip tik todėl ši
kirpykla įsikūrė prie Nacionalinio operos ir baleto teatro visiems juk aišku, kad
solistės ir balerinos turi atrodyti nepriekaištingai, nes jos juk irgi garsina
vardą. Taigi kirpyklos vedėja buvo pripratusi prie visokių menininkių keistenybių
ir jos visai nestebino, kad viena tokia čia atėjusi pradėjo kažką rašyti, jai ne
kartą teko girdėti, kaip sėdinti po plaukų džiovintuvu moteris staiga imdavo dainuoti
ariją itališkai. Tad aš rašiau, kol pabaigiau, ir tai buvo viena pačių
kūrybingiausių dienų mano gyvenime. Mano ranką kažkas tiesiog vedžiojo. Pro akis
bloknoto lape plaukė kaimo vaizdai, gūdus miškas, senos kerpėtos eglės, išlaužos,
mačiau susikaupusias vilkų akis, žiūrinčias tiesiai į manąsias, jie stengėsi
suprasti, ką aš galvoju apie juos, nes juk mano ir jų bendravimo ženklai buvo kiek
skirtingi. Paskui laksčiau su savo vilku pamiškėmis, jis gaudydavo man grobį ir
atvilkęs padėdavo priešais mane, arba aš pati pribėgdavau prie jo, išdidžiai
stovinčio ir laukiančio. Paskui mes eidavome prie kaimo ieškoti ko nors ėdamo, nes
buvo vėl speigas ir didžiulis mėnulis spalvotame tamsiame danguje šviesdavo mums, ir
mūsų pačių šešėliai slinkdavo mums iš šono
Paskui
Ta pabaiga mane pačią šiek tiek sukrėtė, nes aš
jos nebuvau numačiusi iš anksto, kaip ir nieko nebuvau numačiusi, kas vyko tą popietę
ir pavakarę kirpykloje
Žodžiu, kai pabaigiau ir pakėliau galvą,
pamačiau, kad tarptautinių konkursų nugalėtoja sėdi viena pati kirpykloje ir
svajingomis akimis žiūri į mane.
Aš taip pat, kol nepadarau šukuosenos, kokios
noriu, niekaip negaliu išleisti klientės, lingavo ji galvą pajutusi, kad rado ją
suprantančią pašnekovę. Sėskitės, parodė ji man kėdę.
Bet aš neskubėjau.
O jeigu ji nori kitokios šukuosenos, jeigu
jūsų nuomonės nesutampa? paklausiau aš. Juk galva ir plaukai jos, o ne
jūsų
Ne, gerbiamoji, aš matau geriau. Ji pripratusi
prie savo tradicinio įvaizdžio ir nebegali suvokti savęs kitokios, atsakė man
malonioji meistrė. Štai ateina moterytė, atrodo, tokia mažutė, taisyklingais
bruoželiais ir ji nori tik cheminio sušukavimo, kantriai man aiškino, o aš
matau, kad ji romantiškiausia būtybė, kokia tik gali būti, jai nereikia jokių
miesčioniškų garbanėlių, jai tinka besidraikantys, vėjo nešami plaukai, ji turi
kvepėti ne pigiais kvepalais, o jūra ir pakrantės vėju. Ir aš ją išleidžiu namo
tokią
Na ir?.. dirbtinai susidomėjau aš.
Ji ateina kitą sykį ir vėl nori cheminio
sušukavimo, tačiau pasipasakoja man, kad tą vakarą ji buvo visiškai kitokia, jos
nepažino vaikai, o važiuojant į pobūvį vyras net atidarė jai taksi dureles, to
niekada nėra buvę. Arba štai ateina kokia bjauri, raganiška moteris kumpa nosimi, ruda
oda, juodomis akimis, o kai aš ją išleidžiu ispanų grando žmona
Ir ką ji daro? Juk tada reikia, kad šalia jos
būtų grandas
įsitraukiau į pokalbį pati to nenorėdama.
Aš paryškinu jos ryškiuosius bruožus, dar
labiau užtamsinu akių vokus, padarau blyškias melancholiškas lūpas, nuleidžiu ant
paties sprando tokį didelį, įmantrų plaukų mazgą, patariu apsivilkti suknelę gilia
iškirpte ir
Jeigu jos vyras nesugeba tapti grandu, patikėkite, toks atsiras!
Suprantu, ji linktelėjo galvą, jūs nekenčiate tų kostiumėlių,
aukštakulnių batelių, tų tortų ant galvos, auksinių žiedų, didelių koljė
visko, kas iš po prekystalio. Jūs nekenčiate visos sistemos. Jūs norite paties
aukščiausio, paties gražiausio, tačiau pasiekti to norite natūraliai, pasilenkusi
arčiau tyliai pasakė ji man, bet aš nuo jos atšokau.
Nebijokite, aš ne provokatorė, nors kiekvieną
kartą prieš važiuodama į užsienį, į konkursą, pasirašau, kad pranešiu viską,
kas tik pasirodys įtartina.
Ir pranešate?
Ne
Kas čia įtartino, jei moteris nori būti
tuo, kuo ji yra
Kiekviena nori būti nepakartojama, o kiekviena tokia ir yra,
šypsojosi man, nebežinau kas kirpėja ar provokatorė.
Gerai, aš čia užsisėdėjau
tariau jai.
Gal man patartumėte ką nors ar sulipdytumėte iš tų mano plaukų
Jei jau taip
gerai išmanote
Aš apie jus gal porą valandų galvoju,
atsitraukusi per kelis žingsnius ėmė mane apžiūrinėti ponia meistrė, žinote,
jums nieko nereikia daryti su savo plaukais. Štai aš juos kelis milimetrus patrumpinsiu,
pašviesinsiu sruogą priekyje... Jūsų akys žalios, figūra gera
Jūs būsite kaip
ką tik atbėgusi iš miško. Tik štai jūsų apranga
Ši suknelė jums tinka, bet
per daug paprasta
Man padarė įspūdį jos kuriamas įvaizdis. Greitai
persiėmiau jos idėjomis ir, panaršiusi mintimis savo kuklią drabužių spintą,
atradau kažką, kas gal ir tiktų
Aš turiu tokią suknelę, labai plono šilko,
pilką
Kaip pelės? paklausė meistrė.
Ne visai, tai greičiau nuvalyto sidabro spalva
su vos vos matomu lyg ir žvilgesiu
Na žinote plonas senovinis šilkas
Mamos...
Tik ji be rankovių, su iškirpte priekyje, prigludusi prie liemens ir į apačią gerokai
išplatėjanti
Nuostabu! sušuko kirpėja. Tai nuostabu!
Jūsų kūnas taip įdegęs nieko geresnio nereikia. Matysitės tik jūs, o ne
skudurai
Bet šventė vyks miške. Ant ežero kranto
Gal aš sumanysiu pasiirstyti
Man gali būti šalta, samprotavau.
Na, žinote, aš jums pasakysiu taip
sunėrė rankas ties krūtine ir atsilošė į veidrodį, jei ten viskas bus, kaip
numatėte, ir bus daug tų ponų iš valdžios, jei kas ir norės su jumis irstytis,
jūs geriau neikite. Na, jei tas dailininkas pakviestų
minutei susimąstė
moteris.
Palaukite palaukite, padarysime štai kaip
jūs paimsite mano nėrinių skarą. Aš parsivežiau tokią, iš užsienio vos
violetinė, plonytė, įsivaizduoti neįmanoma, didelė... Palaukit
Ne viską
pasakiau
Dabar jūs einate čia, greta, į teatrinio rekvizito parduotuvę, ten
mačiau labai gražius batelius, žemais kulniukais, kaip šlepetės, bet labai labai
subtilūs, su tokiu papuošimu priekyje violetiniai taip pat, plonytė oda
Nusipirkite. O prie tų batelių dar turite rasti tamsiai violetinių ir mėlynų
našlaičių prisisegsite jas prie krūtinės. Štai čia, truputį kairiau,
gudriai šypsojosi savo kūryba patenkinta geroji fėja. Tada nereikės vėrinio ant
kaklo. Tik skarą paskui man grąžinsite.
Aš viską padariau, kaip buvo liepta.
Buvau savimi patenkinta, ji pataikė į dešimtuką
aš ir norėjau kažko tokio, paprasto, kaip besibaigianti diena ir melsvėjantis
oras. Bet kartu užburiančio, kaip Ietin mani tinte zivs zilaja vakara, Ietin mani,
tinte zivs, ietin mani, ietin
Ietin mani zilaja vakara
Zilaja vakara
Kitą dieną viskas vyko, kaip numatyta. Gerokai
anksčiau, negu buvome susitarę, atsibeldžiau pas vakaro sumanytojus ir jie mane savo
mašina nuvežė į miško namą. Jis buvo ant aukšto kalno nuostabioje didelio, seno
miško laukymėje, o priešais išėjus į priebutį ir nusileidus taku kiek žemyn
tyvuliavo veidrodinis ežero paviršius. Artėjo vakaras, saulė leidosi kitame ežero
krante, ir tamsiame vandeny atsispindėjo violetiškai rožiniai debesys. Ežeras buvo
giliai miške, joks pašalinis garsas netrikdė vasaros vakaro grožio, kurį visada
drumsčia įvairiausi garsai, pasakantys, kad aplinkui gyvena žmonės ir dirba savo
vasaros darbus. Ramybei trūko tik flamingų. Man reikėjo flamingų, kurių niekada
gyvenime nebuvau mačiusi. Tačiau aš norėjau, kad tie rožiniai, į švelnias gėles
panašūs paukščiai šoktų virš ežero kylant rūkui, leidžiantis saulei ir kad jų
šokis susimaišytų su vandens atspindimais debesimis. Koks tai būtų grožis, galvojau
aš, koks tai būtų grožis... Jeigu kas nutapytų tokį paveikslą, tikriausiai koks
kritikas parašytų, jog jame nėra trijų socialistinį realizmą laikančių kolonų
partiškumo, liaudiškumo, pilietiškumo, arba kad dvelkia buržuaziniu sentimentalumu.
Tačiau gamtos grožis niekada nėra sentimentalus, nes pati gamta nėra prastai
sentimentali. Ji mažų mažiausiai visada buržuazinė. Neįsivaizduoju šio ežero
ir šio vakaro proletariškai atrodančio
Gamta visada aristokratė, visada griežto
išauklėjimo, visada laikosi tvarkos, visada be gailesčio mūsų nukrypimams, ji viskam
turi paskirtą laiką ir vietą ir visada kažkam nutraukia reikšmingiausią gyvenimo
momentą. Tačiau šį vakarą gamta nesiruošė rodyti savo griežtumo. Ruduo buvo dar
toli.
Kai mane pakvietė į vidų, svečiai jau rinkosi.
Buvau pristatyta kaip jauna poetė, rašytoja, pobūvio šeimininko įkurtos premijos
laureatė. Sulaukiau visų dėmesio ir mačiau, kad vyrams darau gerą įspūdį. Bet mano
agresyvumas valdžios nomenklatūros atžvilgiu buvo jau dingęs ir į visus žvelgiau
beveik su meile. Kad nereikėtų pirmiesiems per ilgai vaikščioti apžiūrint namą,
vietovę, komentuojant aplinką, visus pakvietė į apatinį aukštą, įrengtą beveik
pusrūsyje. Čia dekoratyvios akmeninės sienos buvo storos, švelnią šilumą skleidė
židinys, tviskėjo šaltais patiekalais ir gaivinamaisiais gėrimais nukrauti stalai.
Čia įvesdavo naujus svečius ir pristatydavo jau esantiems, kad užsimegztų pažintys,
laisvi pokalbiai ir kad prie pagrindinio stalo visi susėstų jau vieni kitus pažinodami.
Atvyko ir du dailininkai, vienas jų medalio, kurį ir aš buvau gavusi, autorius.
Atvyko iš to miesto kilęs garsus smuikininkas su žmona, aukštą postą užimančia
sostinės valdininke, ir du mokslų daktarai iš Rygos šeimininko disertacijos
vadovas ir oponentas. Su visais buvau supažindinta, tačiau užmegzti pokalbio dirbtinai
nenorėjau. Sėdėjau apsivilkusi savo pilka suknele su tamsiai violetinėmis
našlaitėmis ties kaklo iškirpte prie akmeninės sienos, toli nuo židinio, ir
patyliukais apžiūrinėjau svečius. Abu latviai buvo sutikti labai šauniai. Pasirodo,
jie buvo garsūs žemės ūkio specialistai ir daug kam čia jų vardai buvo žinomi.
Vienas jų, kaip vėliau sužinojau, profesorius, man pasirodė baisus girtuoklis ir
mergišius, nes kiekvienai moteriai sakė beveik dviprasmiškus komplimentus ir buvo
matyti, kad jis tą daro labai laisvai ir profesionaliai. Antrasis atsisėdo ant kėdės,
kažkas jam pasiūlė atsigerti, ir jis pasiėmė taurę kažkokio gėrimo ar kokteilio.
Man pasirodė, kad jis irgi stebi susirinkusiuosius, kartais su kaimynais persimesdamas
vienu kitu žodžiu. Pajutau, kad jo dėmesys neaplenkė ir manęs. Pasisukau kiek šonu,
kad nesėdėtume priešpriešiais, ir atsiklaususi, ar čia rūkoma, išsitraukiau
cigaretę. Sėdėjau, lėtai traukiau lengvą dūmą ir laukiau vakaro apogėjaus
gausaus stalo, geros muzikos ir puikių grindų, kuriomis mane taip lengvai turėjo
nešioti mano violetiniai į nuostabias šlepetėles panašūs bateliai. Tikrai šitaip
čia niekas nebuvo apsiavęs, ir man tai patiko.
Atsiprašau, ar laisva vieta šalia jūsų?
išgirdau balsą ir pamačiau šalia stovintį rimtesnį latvį, tą, kuris nebuvo
profesorius.
Laisva, šypsodama pakėliau galvą.
Ar galėčiau atsisėsti šalia?
Žinoma, kodėl gi ne?
Ką jums pasiūlyti?
Ačiū
Aš pagalvosiu
Gal šampano? kai priėjo oficiantas,
nešinas padėklu, ant kurio švytėjo šampano taurės, paklausė jis.
O, puiku, neprieštaravau aš ir paėmiau iš
jo rankos aukštą taurę.
Valandėlę mes sėdėjome tylėdami. Aš gurkšnojau
šampaną ir galvojau apie savo kaimyną. Tai buvo kiek aukštėlesnis už mane vyras,
gana stambus, atletiško sudėjimo, liesoko kaulėto veido, rugių spalvos kiek
žilstančiais plaukais, žemyn nuleistais antakiais. Jo nosis buvo kažkokia sunkiai
nupasakojama, su kuprele, o lūpos turėjo mokėti bučiuoti moteris. Įdomu, ar jis
dažnai tai daro?.. Jo smakras buvo su duobute, man jo veidas patiko. Vyriški smakrai su
duobutėmis mane visada varydavo iš proto. Be to, pamačiau, kad labai gražios jo
rankos, tvirto, sunkius darbus dirbančio vyro rankos, bet labai inteligentiškos.
Nusprendžiau, kad to vyro charakteris rankose, lūpose ir laukiniuose žemyn
nuleistuose antakiuose. Ak, tiesa, dar gelsvai pilkos akys labai įdėmios, stiprios,
bet ir erdvios, jose matėsi daug dangaus, daug laukų su nokstančiais javais, jose
matėsi artėjantis ruduo su kur ne kur gelstančiais medžių lapais. Jis man patiko ir
aš laukiau, ką jis sakys toliau. Aš pažinojau tokių, kurie atrodo vyrai be
priekaištų, tačiau susimauna, vos tik pradeda kalbėti apie literatūrą ar dar kokią
nors kultūros sritį. Cha!.. Bet jie galėtų kalbėti apie savo laukus, ir niekada
nesusimautume aš juk iš kaimo, grynų gryniausia kaimietė ir laikau tai savo
kokybės ženklu, išskiriančiu mane iš kitų, ką tik iškeptų tarybinių
inteligentų, kurių pilna redakcijose, ministerijose ir visur, kur bepažiūrėsi
Bet jis pradėjo taip, kaip aš negalėjau numatyti.
Atleiskite, kiek pasviręs į mano pusę
prašneko jis rimtai, štai žiūriu aš į jus ir galvoju apie ką jūs
rašote
Aš? nustebau.
Taip
Jus pristatė kaip rašytoją,
laureatę
O apie ką jūs rašote?
Palaukite, aš nesupratau, ko jis iš manęs
nori, tas ne pirmos jaunystės laukinis (rugių spalvos plaukai ir gelsvai pilkos akys
tai tik vykusi gamtos sukurta dekoracija, o jis pats aiškiai neišprusęs), kaip aš
galiu jums atsakyti?.. Aš rašau poeziją, prozą, ruošiuosi rašyti istorinę dramą
apie pirmąją prozininkę moterį
Jūs nesupratote manęs, kantriai tardė mane
vyriškis. Aš klausiu ne apie žanrą. Aš norėčiau žinoti, apie ką jūs rašote,
juk tik jūs ir galite tai pasakyti
Na
aš įkvėpiau oro ir atsigręžusi
priblokšta pažvelgiau į jį.
Jis žiūrėjo man tiesiai į akis ir laukė
atsakymo. Jo žvilgsnis net nepadoriai skverbėsi į mano žvilgsnį, jie kiek
pasigrūmė, bet paskui jis inteligentiškai praleido manąjį, o pats, nesitraukdamas
atgal, ėjo tolyn.
Palaukite
nesumojau aš. Negi jūs
norite, kad jums papasakočiau kokį nors kūrinį? Ką aš turiu jums papasakoti?
Siužetą? negalėjau patikėti, kad jam tai tikrai rūpi.
O kodėl gi ne? Prašau, papasakokite
Laiko
juk turime. Aš norėčiau žinoti, apie ką jūs rašote
Pasijutau užgauta ir paniekinta kažkokio ten
bakteriologo ar parazitologo, ar kokių balandų nuodytojo. Pamanykit mokslų
daktaras
Ir staiga į galvą šovė žaibiška idėja, juk
ne veltui vakar kirpykloje parašiau nuostabų apsakymą. Na gerai, pamaniau, laikykis!
Dabar aš tau parodysiu, apie ką mes, moterys, rašome! Apie ką rašome mes, jaunos
moterys!.. Laikykis, latvi, mokslų daktare. Pajusk, ką reiškia tos pilkõs pelytės su
našlaitėmis prie iškirptės kūryba, kuri kaip spalvinga žuvis atplaukia erdve niekam
nematoma ir susiranda, kad ir kur būtum, skvere, pasimatyme ar kirpykloje
Ir
padiktuoja žodžius, nuo kurių sušąla lūpos besiklausančiam vyrui, ir jis trokšta
būti vilku, trokšta būti vilku, trokšta būti vilku
Hej
Ietin mani, tinte
zivs, zilaja vakara
Cha!.. Dabar pats laikas artėja vakaras, ir tu būsi
suvyniotas į jo spalvą, ir nusineš jis tave per ežerą debesimis tavo Latvijos link ir
paliks, ir tu amžinai jo ilgėsies
Ietin mani, ietin, ietin mani, tinte zivs,
zilaja vakaraaaa
Aš tarsi abejingai pažvelgiau jam į veidą, dar
sekundę tyrinėjau jo akis ir palenkusi galvą lėtai ištariau:
Gerai
Gerai, aš jums papasakosiu savo
paskutinį kūrinį. Aš jį tik vakar sėdėdama kirpykloje parašiau
Kur? užkibo kolchozo mokslininkas, ir
pajutau, kad jis neįsivaizduoja, ką galima nuveikti kirpykloje.
Matote, jis dar nebaigtas, dar netobulas,
tęsiau lyg nepastebėdama jo nustebimo, tarsi negirdėdama jo, tad jeigu jums
atsibos, prašau mane nutraukti
Jūs pažadate man? vėl pažvelgiau į jį.
Taip, žinoma, pažadu. Bet aš neabejoju
Ne, abejokite, mandagiai vėriau ant
gudrybės siūlo savo žodžius jam, pažadėkite mane nutraukti, kai jums bus
nebeįdomu.
Ir aš pradėjau...
Aš jam kalbėjau savo lyrinės herojės lūpomis
pirmu asmeniu. Aš nesakiau ji, sakiau aš. Ir nesakiau jis, o sakiau
tu. Aš jam pasakojau apie savo darbą universiteto laboratorijoje, apie vyriškį,
kuris mane traukė nuo pirmos susitikimo akimirkos, apie seno profesoriaus jubiliejų,
apie tai, kaip pasprukau iš to pobūvio ir bėgau maža Žvėryno gatvele neužsisegusi
palto įkandin plaikstantis šalikui, jaukiai sningant dideliais kąsniais ir pro tą
purų sniegą blausiai švytint gatvės žibintams. Aš jam pasakojau, kaip aš namuose
atsisėdau į savo senovinį krėslą, kaip užmerkiau akis ir kaip jos atsigręžė atgal
ir ėjo ėjo ėjo gilyn į mane, kol pamatė viską
Aš jam pasakojau, palenkusi galvą jo pusėn, ramiai
ir mandagiai, tarsi kokioje konferencijoje skaityčiau pranešimą. O jis klausėsi taip
pat palenkęs galvą į mane, labai pagarbiai, susikaupęs. Supratau, kad jo viduje mano
apsakymas pradėjo veikti ir reakcija jau vyko, tačiau jis to dar neparodė. Žinoma,
kurgi ne
Jauna moteris ramiai, intymiu balsu kalba jam apie jį, kreipiasi į jį,
pasakoja laišką, rašytą jam
Jis gi ne rašytojas, jis aiškiai tapatins save su
lyriniu herojumi, o mane su lyrine heroje. Bet sutapatinti neįmanoma. Ietin
mani, tinte zivs
Man ant pečių krito plaukai. Jis atsargiai uždėjo
plonytėlę violetinę mezginių skarą, kad man nuo akmeninės sienos nebūtų vėsu
Aš pasakojau jam tai, ką rašiau atpasakojau
laišką vakar kirpykloje susigalvotam mylimajam
Mylimasis, aš jam kalbėjau,
mylimasis, tu tikrai nustebsi gavęs šį laišką, bet aš noriu tau viską
paaiškinti
Aš noriu paaiškinti, ką prisiminiau, kai tu atsisėdai prie to
nuostabaus instrumento ir pradėjai groti... Aš nežinau, ką tu grojai. Aš niekada
anksčiau nebuvau to kūrinio girdėjusi, bet kai tavo rankos tokiais gyvais, kalbančiais
pirštais lakstė klavišais, kai tu išsilenkei, tarsi būtum pasiruošęs šuoliui, kai
tavo plaukai, tokie šiurkštūs ir neklusnūs, pasidarė nebepanašūs į žmogaus
plaukus, tu staiga užsimerkei ir pakėlei galvą į viršų... Tavo veidas buvo pilnas
kančios, tai buvo nežinojimo kančia, iš kurios tu jau nėreisi į laisvę, ir
tada aš prisiminiau
Buvau jau mačiusi tave. Pažįstu taip pakeltą
galvą į dangų, pažįstu tuos šiurkščius plaukus dar nuo tada... Ir balsą, kuris
veržėsi iš vidaus, tiesiai iš pačios gamtos einančio žinojimo, kad neliks
neišgirstas
Su tokiu ryžtu vienas į kitą eina vyras ir moteris, kai jie pajunta,
jog sutiko antrąją pusę. Taip skuba vienas pas kitą žvėrys, paukščiai, kai gamta
ima groti jiems gyvybės tęsimo lumzdeliais
Aš prisiminiau
Mylimasis, kaip gaila, kad žmonės vienas kitą
atranda pagal susikurtą grožio idealą, pagal skonį, kultūrą, išsilavinimą,
tradicijas, religiją ir dar pagal daugybę dalykų, tačiau jie niekada negali
išsirinkti savo žmogaus gyvenime pagal atmintį
Ir aš papasakojau latviui, kaip kadaise buvau balta
vilkiūkštė, palikta gyventi pas eigulį, apie savo brendimą, kuris užklupo mane
geležine grandine pririštą tarp šuns būdos ir tvarto sienos, apie tai, kaip aš
pirmą kartą išgirdau miške mane šaukiantį balsą, kaip krito sniegas, pūtė
šaltas, žvarbus ir kiaurai persmelkiantis vėjas, o tas balsas ėjo į mane, smelkėsi
per kailį, veržėsi į kūną ir jaudino mane perliedamas savo paslaptingos jėgos
bangomis
Kaip eigulio moteris mane paleido ir pasakė bėk
Aš jam pasakojau,
kaip aš bėgau, lėkiau, broviausi žvarbią žiemos naktį, pučiant lediniam vėjui,
nesirinkdama kelio, nemokėdama apeiti išvartų ir kelmų, kliūdama ir risdamosi
kūliais, kaip kilau ir vėl bėgau kartu girdėdama ir kažkokį garsą, besiveržiantį
iš manęs, gailų inkštimą, skausmingą atsikvėpimą uždusus. Jis klausėsi
manęs beveik sustingęs aš tai pajutau ir visiškai nenorėjau matyti jo veido.
Aš, žiūrėdama į jo ant kelio padėtą ranką, pasakojau, kaip mes brovėmės vienas
į kitą, vedami jėgos, galingesnės už mus pačius, ir kaip mes susitikome
Aš broviausi pirmyn, tik pirmyn, kol priešais
pamačiau laukymę. Stabtelėjau ir kažkoks nežinomas jausmas viduje mane vėl
išlenkė, atvertė mano galvą į viršų, ir vėl iš manęs išėjo balsas ne toks,
kokį girdėjau miške, tačiau tai jau buvo daug laisvesnis, labiau pasitikintis ir
ieškantis savųjų. Aš ieškojau tokio pat kaip aš. Ir tuojau pat pamačiau iš kitos
pusės laukymės atsiritantį šešėlį. Jis ritosi šokčiodamas, taip pat prasmegdamas
į užpustytas tuštumas tarp miško žolių stiebų ir silpnučių krūmokšnių, jis
prasmegdavo ir iššokęs vėl veržėsi pirmyn, uždusęs ir garsiai šnopuodamas, kol
pamatė mane. Šešėlis sustojo ir per visą mano kūną nuvingiavo tavo balsas, kuris
man viską pranešė. Tu lėtai žengei dar keletą žingsnių manęs link, ir mes
susitikome
Ne, aš visai nenorėjau matyti jo veido
Aš
pajutau, kaip jis nurijo jaudulį tarsi kąsnį. Aš irgi kažką jaučiau. Aš pirmą
kartą gyvenime nepažįstamam vyrui kalbėjau savo kūrinio žodžiais ir tai mane taip
pat veikė. Todėl kad kūrinių žodžiai yra ne kasdieniai, ne darbiniai, ne skirti
pataukšti ar pasidalyti naujienomis, ne pranešti, paliepti ar paklausti. Kūrinių
žodžiai yra paslaptingi kartais jie yra iškilmingi, kartais nusižeminę, kartais
švelnūs, kartais gąsdinamai griežti
Bet visada jie yra didūs. Nes jie nevaikšto
pažeme. Nors ir kalbėtų apie visai paprastus dalykus, jie ateina iš viršaus, jie turi
savo kelius danguje, kaip paukščiai, o paskui susisuka lizdus žmoguje ir kalba per
jį
Kalbėti vyrui savo kūrinio žodžiais tai beveik kaip
Beveik kaip
visiškai atsiverti jam, atsiduoti, likti beginklei
Tai įmanoma tik tada, kai iš jo
spinduliuoja saugumo jausmas, pasitikėjimas
Aš nežinojau, kas spinduliuoja iš šio
vyro, bet ėjau va banque tegu neklausia, ką aš rašau
O jei paklausė,
negi aš jam dabar pasakysiu kokį eilėraštuką?.. Stačiau milijoną neturėdama nieko,
tik savo apsakymą, vien tam, kad pateisinčiau poetės statusą. Jaudinausi. Tačiau
trauktis jau nebegalėjau nebebuvo kur, todėl nepasidaviau. Aš jam parodysiu, ką
mes, jaunos moterys, rašome
Norėjo tegul turi!..
Ir aš tęsiau:
Aš stovėjau laukymės pakraštyje ir laukiau
Mačiau, kad tu mane pastebėjai. Kažkas man liepė sustoti ir toliau nebeiti. Kažkas
mano viduje kalbėjo, kad tu turi atrasti mane ir prieiti pats. Aš buvau svetimoji, o tu
privalėjai mane įvesti į savo gyvenimą ir į savo pasaulį. Ir tu tai padarei. Keliais
šuoliais liuoktelėjai į priekį ir jau buvai priešais. Aš stovėjau visa virpėdama,
kažkokia įtampa, jaudulys mane be perstojo krėtė, vertė virpėti, nors jau supratau,
kad jaudintis nebėra ko. Tu kelias akimirkas stovėjai priešais. Iš lėto ėmei uosti
mano kvapą. Iš pradžių iš ten, kur stovi, paskui priartėjai per porą žingsnių, ir
mūsų galvos jau buvo visai viena priešais kitą. Tu kvapą, sklindantį iš mano
šnervių, uodei taip, tarsi jis priklausytų tau, tarsi jį valgytum, gertum. Paskui
žengei dar žingsnį ir dantimis švelniai peštelėjai mano kaklo kailį. Paskui aš
dantimis peštelėjau tavo kaklo kailį. Mes uodėme, glaustėmės, lietėmės kūnais
Tavo sprandas buvo stangrus, tvirtai glustelėdavo prie mano sprando, kai tu eidavai tarsi
pro šalį, o tavo šnervės nuolat atsidurdavo tai prie mano ausies, tai prie mano
šnervių, tai pagurklyje, ir aš nuolatos jutau pro jas besiveržiant kažką malonesnio,
netikėtesnio negu kutenimas. Tame, kas veržėsi iš tavo vidaus į mane, buvo pilna
karščio, jėgos, švelnumo ir truputėlis skausmo. Tu dantimis peštelėdavai man tai
ausį, tai kaklą, tai sukaukšėdavo susilietę mūsų dantys, nors aš jutau, jog nuo
tikro skausmo mane saugai, viską darei taip, kad to skausmo liktų tik užuomina.
Taip mes susipažinome, taip mūsų kūnai pajuto vienas kito jėgą, ir netrukus jau
išdidžiai ir pasitikėdami ėjome apsnigta giria tolyn, kur tu vedei. Pūga liovėsi,
danguje pasirodė mėnulis, jis plaukė tai pasinerdamas, tai iškildamas virš
kunkuliuojančių tamsių debesų, apšviesdamas jų properšas ir švaraus nakties
dangaus plotus, ir naktis tapo gyva, grėsminga, kalbanti aš niekada anksčiau
nebuvau to pajutusi ir dabar man reikėjo tavęs dar ir dėl to, kad dangus buvo
verdantis, gyvas, besimainantis ir pilnas kažko, ko aš dar nepažinojau. Tu sustojai,
įsitempei ir pakėlęs į viršų galvą sustaugei. Kažkur visai netoliese pasigirdo
labai panašūs garsai, ir mes, peršokę kadaise nukirstą medelį, atsidūrėme tarp
tavo brolių, kurie nuo šios nakties turėjo būti ir mano broliai. Bet kai mes
priartėjome, įvyko kažkas netikėto. Tu dantimis neskaudžiai krimstelėjai man į
sprandą parodydamas, kad turiu sustoti. Sustojai ir tu. Gauja vilkų nustebusi žiūrėjo
į mus, o į priekį žengė senas, šlubas, matyt, medžioklėje ar kautynėse
užgrūdintas patinas ir pasuko prie manęs. Jis paėjėjo artyn ir ėmė uosti mano
kvapą. Kvapas jį sujaudino, nežinia, iš ko tai supratau, ir jo gerklėje sujudėjo
susipynęs, susivyniojęs garsas. Supratau, kad jis tramdo savo jėgą. Jis atsistojo
pasiruošęs kautis tai buvo matyti iš jo pasistojusių ant sprando šerių, prie
kojų nuleistos galvos ir nemalonaus, keisto, grasinančio urzgimo, kuris man priminė
velkamos per gruodą grandinės garsą. Jis stovėjo nuleidęs galvą urgzdamas, o jo akys
žvelgė pro kaktą ir lakstė nuo tavęs prie manęs. Ir aš supratau, kad jis liepia tau
pasitraukti. Tu pakilai ir užstodamas mane žengei jo pasitikti. Tu ryžtingai ir tvirtai
priėjai visai arti jo ir, sustoję priešais, jūs įrėmėte žvilgsnius vienas į
kitą. Vilkai aplinkui neramiai uodė orą. Senasis patinas buvo didesnis už tave,
stambesnis, labiau perkaręs ir nusišėręs, bet tu buvai jaunesnis už jį ir galingas.
O be to, mes jau buvome prisilietę vienas prie kito, ir tai suteikė tau ryžto. Senasis
vilkas sukaleno dantimis, o tu sukalenai garsiau ir ilgiau. Tavo dantys čeksėjo kaip
akmens smūgiai į geležį, kai vyras, pas kurį gyvenau, išvesdavo karvę į pamiškę
ir kaldavo akmeniu grandinės kuolą. Tai buvo keliolika trumpų, tankių čeksėjimų, ir
kiekvienas jų kalbėjo, kad jais pasakoma ne viskas, kad didžioji dalis lieka
nepasakyta, anapus garso, kad čia yra tik ženklai to, kas tuojau įvyks, ir
priešininkas turi juos garbingai perskaityti, o po to rinktis. Ir kovos nebereikėjo.
Tavo priešininkas nusisuko, lėtai nuėjo į patį būrio pakraštį ir visai nuošaliai
atsitūpė ant žemės. Tu grįžai prie manęs, savo kaklu palietei manąjį ir nuėjai
į būrį parodydamas, kad esu tavo ir galiu čia būti visateisė. Žinojau, kad turiu
sekti tau iš paskos, ir nusekiau...
Ir prasidėjo mūsų gyvenimas, laisvas ir
nepaprastas
Daugybę dalykų, kuriuos turėjau išmokti, čia mačiau ir patyriau
pirmą kartą. Bet tu visada būdavai šalia manęs, ir niekada neturėjau vargo. Aš
mokiausi gyventi būryje. Nemokėjau ir negalėjau išmokti tik vieno šokti stirnai
ant sprando ir, dantimis įsikandusi į gerklę, griauti ją ant žemės. Mes vaikydavome
žvėrį, kol jis pailsdavo. Aš išmokau vijimo meno ir visada žinodavau, kaip užbėgti
jam už akių, kaip jį paginti norima linkme, kur šuoliuodavai tu su kitais savo
broliais, tačiau tuo lemiamu metu, kai mano dantys turėdavo kibti į gerklę ir ją
plėšti taip, kad įsitemptų kaklo raumenys, kad nasrai pajustų šiltą gyvo kūno
kvapą, kad plyštų oda, o dantys perkirstų stambiąsias kraujagysles ir kraujo
srovelė, apsemdama dantis, imtų sroventi apatiniu žandikauliu žemyn palikdama kailyje
sukruvintą pėdsaką, kažkas mane sukaustydavo ir aš, staiga pasitraukusi iš
medžioklės apeigų, nusliūkindavau į šoną. Apimdavo jausmas, kuris vyravo gyvenant
pririštai pas eigulį buvau išmokyta ne žudyti, o saugoti ir ginti savo
prijaukintus brolius
Tačiau tu supratai mane ir nualsintą gyvulį
lemiamu šuoliu pats puldavai. Tu visada palikdavai man maisto, kai maitindavosi visas
būrys, o kai medžiodavome dviese, išdidžiai tupėdavai prie besiblaškančio agonijoje
gyvulio ir laukdavai, kol prieisiu. Tada pradėdavai nuo gerklės, plėšdamas pirmas,
kiti įsikibdavo į paslėpsnius, o aš padėdavau tau, jausdama, kaip su šviežiu, dar
karštu krauju ir garuojančia gyvulio mėsa į mane įteka gyvybė ir šiluma, kuri
pasklinda visame kūne užaštrindama uoslę, stiprindama instinktus ir įliedama į
kraują savotiško, paslaptingo žinojimo, kurio aš jau buvau netekusi. Žinojimo, kad
aš ir ta šilta gyvulio mėsa, kuri ką tik buvo judanti ir šuoliuojanti, esame viena ir
kad mes, tie, kurie medžiojame, mylime savo medžiojamą brolį taip, kad valgome jį
trokšdami susijungti, sujungti mūsų kūnus, kraują, jėgą, vikrumą ir galią, ir
kad bėgdama auka iš visų jėgų skuba pripildyti mus to, ko pati turi. Ir raumenų
įtampa bėgant yra katarsis, po kurio auka ir mes tampame viena. Tai buvo kažkas daug
daugiau negu alkio numalšinimas, negu pasisotinimas, nes jausdavome, kaip mūsų žarnose
ką tik praryta mėsa, virsdama mumis, sujungia mus su erdve, medžiais, dangumi. Ir oro,
dangaus, žolės ir drėgnos, papuvusios žemės aromatas, liedamasis į mus, užpildo mus
ne tik daugybe kvapų ar vaizdų, kurie kada nors atsispindėjo drėgname ano gyvulio
žvilgsnyje, bet ir padaro lengvus bei neišnykstančius, galinčius laisvai gyventi ne
tik girių gūdumoje, bet ir nardyti debesyse, atsispindėti srauniuose miškų
šaltiniuose, taip pat įžengti į žmonių ir gyvulių sapnus, mintis, vaizduotę. Visa
tai mums suteikdavo amžinos medžioklės apeigos, ir aš supratau, kad mes, tie pilki,
gudrūs ir plėšrūs gyvūnai, kuriuos mato mus supantis pasaulis, yra tik viena
nedidelė mūsų būties dalis, kuri įkalinta formoje. O mūsų turinys, savybės, galios
ir dar daug kitokių būties sluoksnių yra bendra visiems ir viskam. Ir visi bei visa
susitinkame ten, kur slypi neturinti formos gyvybės bei amžino augimo ir brendimo esmė,
esanti už ir aplink mūsų formą. Ir visi mes joje bendraujame, ir mylime vieni kitus.
Tačiau kai žiema pasidarydavo negailestingai
šalta, kai kažkur pradingdavo visi miško žvėrys ir žvėreliai, kuriuos mes galėtume
sumedžioti, kai tik kėkštai striksėdavo medžių šakose ir visam miškui pranešdavo,
kur einame, mes būdavome alkani ir irzlūs, neatlaidūs vieni kitiems ir visada
pasiruošę už bet kokią smulkmeną skaudžiai kąstelėti taip pat alkanam savo
broliui. Tada mūsų esybė trokšdavo medžioklės. Tu išvesdavai mus į miško
pakraštį, ir mes sutūpdavome pačioje pamiškėje, žiūrėdavome į mėnulio
apšviestą apsnigtą lauką. Aš žinojau, ką tai reiškia... Tada jūs viliodavote
kaimų šunis, kad jų mėsa pasisotintumėte. Tai buvo greičiausias būdas pasisotinti
ir prisipildyti galios...
Jūs sutūpdavote lygia eile, ir tu pradėdavai
užburiamai švilpti. Taip šaukia likimas, lemtis, šis švilpimas, tarsi žvaigždėtas
dangus, atverdavo duris į kitą gyvybės formą, į kitą egzistencijos lygį ir
užburdavo mūsų prijaukintus, pavergtus naminius brolius. Ir jie skubėdavo labiausiai
ištroškę rasti mumyse tai, ką jie seniai prarado. Jie skubėdavo džiaugsmingai
taip elgtis jiems liepdavo kraujo atmintis. To reikėjo visko vienybei, vienačiai,
vieniui, o mes buvome arčiausiai jų prigimties, ir jie mūsų nebijojo. Tas švilpimas
šunų ausims būdavo tapatus šuns garbinamo žmogaus švilpimui. Švilpdavai tu, paskui
pratęsdavo kitas, trečias, paskui keliese
Garsas plėšdavo sušalusį orą, jis
subanguodavo, irdavosi tolyn ir, kažkur atsitrenkęs gal į stataus miško sieną, o gal
į dangų ar mėnesėtus debesis, grįždavo atgal jaudindamas mus pačius. Ir mes
negalėdavome nustoti švilpę, tas garsas mus vesdavosi paskui save, nes jis eidavo iš
amžių gilybės, o ji buvo tokia pat gili, kaip dangus virš mūsų. Jis mus vesdavosi,
virpindavo mūsų gerklas, įtempdavo balso stygas, o jį sustabdyti galėdavo tik kraujo
kvapas ir skonis. Tas garsas šaukdavo susijungimo apeigoms, ir jos įvykdavo, kai
pavergtieji pirmykščiai mūsų broliai laisva valia atbėgdavo tapti maistu, o mes, jais
pasisotinę, pratęsdavome savo laisvą egzistenciją. Ir kai nuo kaimo pasigirsdavo
patiklių, nakčiai paleistų kaimo šunų lekavimas, aš pasitraukdavau šalin, nes
jausdavau, kad negalėsiu ramiai dalyvauti dramoje, kuri tučtuojau įvyks. Jaučiau, kad
manyje grumiasi du žinojimai. Tas, kuris atgydavo manyje per jūsų ritualus, ir tas,
kurį įgijau grandine pririšta prie būdos, kai buvau mokoma saugoti ir nuo bet kokio
pavojaus ginti naminius gyvulius. Jaučiau, kad galiu neišlaikyti ir tada man neatleistų
nė vienas vilkas, o galbūt netgi tu.
Kai aš grįždavau, ant sniego mėtydavosi tiktai
kailio kuokšteliai ir apgraužtų kaulų likučiai, kurių dalį tu sergėdavai man, ir
aš, prisiartinus bei pauosčiusi, pasiduodavau alkiui ir juos sugrauždavau. Ir tada vėl
atsibusdavo mano tikrasis žinojimas vėl būdavau galinga kaip naktis ar speigas, ar
kaip visas mūsų pasaulis.
Taip mes gyvenome, mylimasis. Tai buvo mūsų dienos,
mūsų naktys, mūsų žiemos, mūsų vasaros, ir niekas nesikišo į mūsų natūralų
gyvenimą. Taip gyvena vėjas, taip gyvena sniegas, ledas, kol jį ištirpina pavasario
saulė, taip gyvena mūsų pėdsakai sniege, kol tampa nebeatpažįstami arba
užpustyti... Taip gyvenome ir mes.
Bet viena žiema pasitaikė baisiai negailestinga.
Mes ištisas dienas, o gal net savaites būdavome alkani, ir nebebuvo likę nieko, kas
sutramdytų badą. Net palaidų šunų ir tų nebebuvo, nes žmonės juos saugodavo ir
naktį laikydavo pririštus. Badas lėtai ir negailestingai slinko artyn, ir mes jį
jautėme savo išsišovusiais nugarkauliais bei sukritusiais šonkauliais. Nieko kito
neliko, tik eiti į kaimą ir kastis po tvarto pamatais, lįsti į vidų. Mes mokėjome ir
tai, o alkis darė mus vieningus ir suteikė ryžto.
Kaip visada, vedei mus tu.
Aš, išėjusi iš miško, pradėjau jaudintis.
Kelias pasirodė pažįstamas, o kai priešais, nakties tamsoje, tarsi milžiniški šieno
kūgiai iškilo iš molio nudrėbtas tvartas, apdengtas nendrėmis, senų rastų troba
tokiu pat dideliu, storu, dabar dar ir baltu, sniego užpustytu stogu, aukšta šulinio
svirtis, mane apėmė pasididžiavimo jausmas, ir pradėjau patyliais urgzti,
viaukčiojamai loti, kaip buvau išmokusi iš šunų. Tada tu nepiktai trinktelėjai man
į šoną savuoju šonu tai reiškė, kad esu medžioklėje ir turiu būti gudri.
Medžioklės ritualas visada prasideda gudrumu, kuris pirmiausia reiškia tylą, paskui
uoslę, o paskui susitapatinimą su medžiojamuoju. Turi pradėti mąstyti kaip jis
tik tada supranti jo kelius, žinai jo šuolių aukštį bei ilgį ir gali jį pavyti...
Vydamasis jauti, kad jis nemoka ir negali nieko, ko nemoki ir negali tu. Tada pajunti,
tarsi eitumei lenkčių su pačiu savimi. Apima žinojimas, kad viskas, kame esi, gyveni
ir medžioji, esi tu pats, amžinas ir beribis, ir būdamas toks niekada nepaliksi žūti
iš bado savęs kitokio, kuriam suteikei kilnaus ir gudraus žvėries pavidalą...
Taigi ėjome į žygį. Iš kitos pusės apėjome
tvartą ir daržinę, sustingę prigulėme prie pusnies ir įtempėme savo pojūčius.
Tie, kas netrukus turėjo tapti mumis, buvo visai čia pat, už patręšusių rąstų
sienos, ir nieko nenujautė. Užuodę gyvulių prakaito ir mėšlo kvapą pasijutome
drąsūs. Žinojome, kad tokiomis aplinkybėmis esame viešpačiai. Vieni mūsiškiai
bėgiojo ir uostinėjo pamatus, ieškodami vietos, pro kurią gyvulių kvapas geriau
prasiskverbia, o kiti netgi šokdavo ant stogo ir dantimis įkibdavo į nendres, tačiau
dribtelėdavo žemėn su nukąstu sausu stiebu nasruose. Aš pasijutau namie... Šie
kvapai man kalbėjo daugiau negu kitiems. Pajutau moters kvapą, atsekiau jos pėdsakus
ji buvo priėjusi prie malkų rietuvės ir, matyt, nešėsi jų vakarienei virti.
Kvapas mane sujaudino. Panorau tarnauti jai. Supratau, kad tai žinojimas, įgytas esant
pririštai grandine, tačiau tai buvo taip malonu, kad norėjau jai būti gera. Aš
prisiminiau jos balsą... Atsargiai ir tyliai pasitraukiau nuo jūsų ir, prisėlinusi
prie trobos slenksčio, atsiguliau ant akmens, kuris buvo nušluotas ir dar neužpustytas.
Aš gulėjau įsitempusi kaip koks pagalys ir baisiausiai jaudinausi girdėjau, kad
namuose yra kažkas visiškai nauja. Ten buvo kažkas labai švelnus, apgaubtas tos moters
rūpesčiu ir meile. Beveik džiaugiausi kartu su ja, o iš dalies ir pavydėjau, nes
supratau, kad moteris nebesiilgi manęs, pamiršo, kad tarp jos ir manęs nebėra ir
nebebus švelnumo, laukimo, pasitikėjimo. Supratau, kad moteris pamiršo mūsų
bendrumą... Supratau, kad jos dabar jau nebejaudina balsai, sklindantys iš miško, kad
ji nebesiklauso jų... Ir iš tikrųjų pro langelį pasigirdo verksmas, žmogaus, bet
tai nebuvo verksmas tokio žmogaus, kokį aš pažinojau. Tai buvo verksmas kažko, kas
dar nėra žmogus, o tik žmogaus pradžia. Troboje tuojau subruzdo sunerimo. Aš
įtempiau visas savo jusles ir pajutau, kaip moteris vaikšto po trobą, kaip kažką
kalba savo garsais, garseliukais, ir jos balsas buvo kupinas tokio švelnumo, kokio aš
niekada nesu patyrusi. Prisiminiau, kai čia buvau, prisiminiau visus gyvulius, kurie buvo
mano draugai ir kuriuos turėjau sergėti ir globoti. Tai mane vėl jaudino ir aš
norėjau, kad bent keli tie garseliukai būtų skirti man. Supratau, kad taip nebebus, bet
aš nuolankiai tebemylėjau šiuos namus ir žmones, šiuos gyvulius ir diendaržį, ratus
bei roges daržinės tarpduryje ir netgi savo ankstesnįjį gyvenimo būdą
Netikėtai
pajutau tą patį, ką jaučia šunys, kurie gali būti laisvi, tačiau niekada nepaliks
namų, kuriuose užaugo. Staiga mane kažkas sukrėtė, tai buvo siaubas, išgąstis.
Įsiklausiau ir pajutau tvarto viduje nerimą. Kažkas ten muistėsi
Sunerimusios
mekeno avys, tačiau prie namų nebebuvo jokio šuns ir dabar jų niekas nebesaugojo, o
tas verksmas trobos viduje, matyt, visiškai užmigdė moters ir jos vyro eigulio
budrumą. Aš klausiausi, laukdama, kas gi bus, kada pasirodysi tu, tačiau tuo metu
tvarte kažkas žvingtelėjo ir pajutau, kad jau yra auka. Mano atmintin įšuoliavo
nedidelis, linksmas, jokio pavojaus nenutuokiantis kumeliukas, garbanotas ėriukas
virpančiomis kojelėmis, minkštas kaip tešla, rožinis ir naivus paršiukas. Kažkuris
iš jų... Vieną mirksnį pasirodė, kad dėl visko kalta aš ir dabar turėsiu būti
nubausta, todėl pašokau ir, porą kartų nevykusiai viauktelėjusi, netikėtai galingai
visu balsu užstaugiau
Man pasirodė, kad staugiu jau visą naktį,
garsas pats ėjo iš manęs ir darė mane laisvą, kaip visada, kada pasielgdavau pagal
savo vidinį įsitikinimą. Ir staiga smūgis į į šoną. Smūgis nusviedė nuo
slenksčio tolyn, aš nulėkiau kūlversčiomis į sniegą ir pajutau, kaip tu tvirtai
sukandęs mano sprandą tempi visai kitur ne į mišką, o pro obelis, pro
serbentkrūmius, link pirties ir gluosnių ant kūdros krašto. Tuojau tamsą sudrebino
baisus trenksmas, kuris drauge ir žaibavo ir po kurio turėjo sekti liūtis, tačiau
liūties nebuvo. Pasigirdo kitas, paskui dar kitas trenksmas
Sucypė kažkuris iš
mūsiškių, ir atsigręžusi pamačiau, kaip apšviestame sniege netoli daržinės
cypdama kūliais verčiasi viena jauna vilkė
Bet tu man neleidai sustoti
Tu tempei mane ir tempei, ir mes bėgome tarsi
sukibę galvomis per užpustytas ganyklas, apsnigta upelio vaga, per ražienas į kitą
tolumoje dūluojantį mišką, o kai jį pasiekėme, dar ilgai šuoliavome, braudamiesi
per krūmus į kitą pusę, o vėliau atsargiai dideliais ratais ėmėme artėti link savo
irštvos. Atsidūrę savame miške, iš pradžių neieškojome būrio. Mažiausiai tris
kartus apibėgome aplinkui, ir atrodė, kad su kiekvienu ratu tavyje vis mažėja apmaudo,
nusivylimo ir vėl grįžta tai, kas mus laiko sujungtus visais metų laikais, visokiu
oru, visokiomis aplinkybėmis, supratau, kad taip grįžta meilė. Kai priartėjome
prie savo irštvos, iš karto pajutau neapykantos ir priešiškumo šiurpą. Aš sustojau,
gailiai sucypiau atsiprašiau tavęs, aš buvau kalta. Tu lyžtelėjai mano
šnerves ir, aplenkęs mane, nužingsniavai pirmas, o aš klusniai sekiau iš paskos.
Tačiau kiek paėjęs sustojai ir tu. Pažįstamoje laukymėje vilkai tupėjo ratu ir, mus
pamatę, išsišiepę pradėjo grasinamai kalenti dantimis. Nuo būrio atsiskyrė senasis
šlubas vilkas ir pasuko mūsų link. Jam iš paskos pakilo kiti... Aš supratau, kad tai
mano kaltė ir kol būsiu su tavimi, tau nebebus tarp jų vietos. Tu stovėjai ir
susikaupęs žvelgei į priekį mąstei. Aš patrypinėjau, tai norėdama nusigręžti
ir eiti, tai grįždama atgal, bet staiga apsisprendžiau ir viena nubėgau tolyn į
mišką. Kur bėgti be tavęs, man nebuvo jokio skirtumo. Bėgau, bėgau ir bėgau, paskui
šuoliavau, lėkte lėkiau aplinkui mišką, kol visai nusilpusi, nusiplūkusi, praradusi
jėgas nugriuvau į sniegą prie didelės senos eglės išvartos. Tuoj už jos pro
styrinčius sausos aukštos žolės kuokštus matėsi laukas ir kaimas, kad tai buvo
kaimas, kuriame augau grandine pririšta, aš nebežinojau, viskas galvoje buvo
susimaišę. Nušliaužiau po egle ir įsitaisiau tarp šaknų.
Kai mažumėlę atsikvošėjau, sugebėjau tik
svyruodama kelias akimirkas pastovėti, paskui vėl atsiguliau ir supratau, kad išvirtusi
eglė dabar mano namai. Gulėjau, tarsi būčiau primušta eigulio, degė visas
kūnas, nasrai, netgi akys degė. Atrodė, kad dega netgi klausa, per kurią ritosi ir
ritosi tolimas, bet kaskart vis artėjantis tavo balsas. Jau visai paryčiais pamačiau,
kaip tu išbėgai į pamiškės laukymėlę, pastovėjai ten, pauostei orą ir lėtai,
žemai nuleidęs galvą, uosdamas mano pėdsakus atėjai po išvarta ir atsigulei greta.
Aš jam kalbėjau nesustodama, vienodu prislopintu
balsu, nedarydama jokių pauzių, neįsijausdama, tarsi skaityčiau laikraščio
vedamąjį, tačiau jutau, kad mes jau surišti kažkokiais nematomais siūlais. Be
abejonės, tai buvo mano kūrybinės įtaigos siūlai. Kartais jie atsiranda tarp
rašytojo, kuris skaito savo kūrybą, ir klausytojo arba skaitytojo. Mes tai buvome
išnagrinėję universitete per kūrybos psichologiją. Tik dabar jutau, kaip tie siūlai
įsitempė ir ėmė virpėti. Ir širdies gilumoje aš džiaugiausi ietin mani
tinte zivs, zilaja vakara
Hej, gavai, ko norėjai
Norėjai mane pažeminti? Tau
pasirodė įtartina, kad mane, tokią štai, be torto ant galvos, su paprasta pilko šilko
suknele ir našlaitėmis vietoje brangaus vėrinio, taip nuoširdžiai ir pagarbiai
pristatė kaip poetę ir rašytoją
Ietin, ietin mani zilaja vakara
Netilpau
į tavo miesčioniško supratimo rėmelius?.. Bet tai jaučiau jau be pykčio ar
nuoskaudos. Aš jam atleidau. Atleidau savo pirmam klausytojui už tai, kad jis kaip
suakmenėjęs manęs klausėsi
Visa, ką aš jam kalbėjau, jau buvo labai
rimta
Ir taip, mylimasis, prasidėjo mūsų gyvenimas
dviese. Keistas tai buvo gyvenimas tarp miško, kuris mus turėjo slėpti ir maitinti,
bet kuriame buvome vieniši, ir tarp kaimo, kuris matėsi iš mano irštvos po eglės
išvarta. Tu dabar medžiodavai ir grobį parnešdavai vienas. Aš nealkau su tavimi,
buvau soti. Mes gulėdavome dviese greta, vienas kitą šildydami savo kailiais, ir
žiūrėdavome pro lieknus medelius, pernykščių kumelrūgščių ar vingiorykščių
stiebus, kur anapus apsnigto lauko, pakalnėje, kūpsojo pirkių stogai, ėjo keliai, jais
rogėmis, pasikinkę ir gūniomis apkloję apšerkšnijusiais karčiais arklius,
važinėjo žmonės, apsitūloję storais vatiniais arba kailiniais. Vakarėjant, kai oras
pasidarydavo tarsi perregimas taip sušalęs, kad atrodydavo kietas ir juo iš kaimo
atsirisdavo man pažįstami, bet jau apdilę, nebeaiškūs garsai, imdavau jaudintis.
Tada tu pakildavai ir mes eidavome pamiške tolyn nuo išverstos eglės, kiek
paklaidžiodavome po mišką, o paskui, tarsi ką tik išlindę iš tankmės, pasukdavome
lauku kaimo link. Mes artėdavome tol, kol atsidurdavome pusiaukelėje tarp kaimo ir
girios, tada atsitūpdavome ir tupėdavome, uosdavome kvapus, žiūrėdavome į
sustingusius virš kamino pilkus dūmų kamuolius, klausydavomės svirčių girgždėjimo,
ant prišalusio ledo statomų kibirų žvangesio, o jei kartais mus pastebėdavo žmonės,
jie bėgdavo mūsų link rankose laikydami atkištas šakes ir šaukdavo:
Tuje! Tuje! Tuje!..
Ir mes lėtai pasitraukdavome atgal į savo miško
pakraštį
Taip slinko mūsų gyvenimas dviese. Buvau ramesnė
ir saugesnė, negu būdama būryje su visais. Kaip visada, kai tik atsiduriu pusiaukelėje
tarp miško ir kaimo ir kai mus pamatę žmonės bėga artyn rėkaudami ir mojuodami
šakėmis bei spragilais, aš susikaupusi noriu kažką pamatyti... Ne, ne moterį. Ir ne
eigulį. Aš troškau pamatyti tą, kuriam moteris dabar skiria visokius savo garsus,
garselyčius, murkimą, švelnų niurnėjimą, čepsėjimą ir tylų aikčiojimą,
atsirandantį iš ten, iš kur atsiranda atodūsiai ir kvėpavimas. Nes ilgėjausi jo...
Ilgėjausi taip, kad norėjau jį turėti po egle, tarp šaknų, dar giliau, dar giliau
Aš troškau, kad ir man atsirastų tas, kuris reiškia pradžią, naują pradžią, ir
nežinia iš kur žinojau, kad tai įmanoma ne tik moteriai, bet ir man. Ir vieną kartą
pajutau... Aš pajutau, kad TAI turiu. TAI jau buvo manyje. TAI į mane įėjo ne vien iš
moters, bet ir iš tavęs. Moteris, aš ir tu tapome neatskiriami, ir aš nebebijojau nei
žmonių, nei vilkų. Aš būčiau galėjusi viena pati stoti į kovą, ir vargas būtų
tam senam šlubam, perplėšta ausimi, vilkui, kuris visą būrį sukėlė prieš mus,
aš nieko nebebijojau. Ėsdama tavo sumedžiotą grobį, šiltai mėsai atsidūrus mano
žarnose ir šiltam kraujui susijungus su manuoju, žinojau, kad maitinuosi nebe aš
viena, ir turėjo ateiti laikas, kai TAI atsiskirs nuo manęs ir tu turėsi manęs
dvigubai...
Artėjo pavasaris. Dieną sniegas patiždavo, upelio
pakrantėje nuo beržo ar žilvičio šakų imdavo varvėti lašeliai ir jie kvepėdavo
taip, kaip kvepia žaliuojantis medis. Tačiau vakarop, kai saulė pasidarydavo raudona ir
grimzdavo į mėlynų eglių viršūnes, sniegas vėl imdavo gurgždėti, o per naktį
sušaldavo taip, kad jo paviršius tapdavo kietas ir spindintis ir mums brendant žeisdavo
kojas. Vieną tokį vakarą aš panorau vėl prisiartinti prie kaimo atrodė, kad
greitai atšils ir ore nebeliks to sustingusio dūmo kvapo, garsų ir žmonių kalbos
nuotrupų, kurios iki manęs atrieda tiktai šalta ir tyra erdve. Tu iš kažkokių
ženklų supratai, ko aš trokštu, ir pro išverstos eglės šaknis pirmas nuėjai
pamiške, kad apeitume kaimą iš kitos pusės ir nors šiek tiek paslėptume savo buvimo
vietą. Taip mes apėjome kaimą ir mane vėl patraukė pažįstama daržinė, šulinys,
pažįstamas laukas, pirtis su apsnigtu tvenkiniu šalia
Aš vėl pradėjau jaudintis,
mano širdis vėl ėmė spurdėti, bet šį kartą spurdėjo ne ji viena dar kažkas
silpnai sujudėjo manyje. Supratau, kad tai antroji aš... Tu tai pajutęs įspėjamai į
mane pasižiūrėjai ir sustojai duodamas ženklą toliau nebeiti. Aš norėjau sustoti,
nurimti, tačiau netikėtai visą mane permušė kažkoks kitas, baisus ir rėžiantis
netekties jausmas. Netikėtai pasirodė, tiesiog iš kažkokių ženklų supratau, kad ten
nebėra tos moters, kuri buvo tokia gera. Kad nebėra nei tos moters, nei to, kuris jos
raminamas verkė, gal nėra net eigulio, ir to tikriausiai nebėra
Aš pasileidau per
treškantį sniegą pirmyn norėdama patirti, negi tikrai ten nieko nebeliko, kas mane
laiko pririštą prie tos išvartos miško pakraštyje, taip netoli kaimo, staiga
supratau, su kuo ta išvarta susijusi
Ir jeigu nėra kur visa tai pasidėjo ir kaip
aš galėsiu besusigrąžinti... Supratau, kad visa, kas buvo toje troboje, tame kieme
mano gyvenimo dalis. Mano dalis.
Visa, ką mes patiriame, deja, tampa nebeatskiriama
nuo mūsų...
Tu, pajutęs mano ryžtą, sugriebei mane dantimis
už sprando ir nepaleidai, kol aš neatsitūpiau ant sniego. Tačiau tai buvo toli nuo
miško ir taip arti sodybos... Dangus buvo begaliniai gražus, saulė leidosi tokia
raudona, kokios dar nebuvau mačiusi, kaimo garsai ritinėjosi ore ir kai kurie iš jų
man įkrisdavo į ausis, ir aš juos atpažindavau
Aš sėdėjau ir stengiausi
suprasti, kur jie visi, ar tebėra, tik aš jų nebejaučiu, ar jų nebėra ir jau
niekada nebebus... Tu sėdėjai šalia manęs įsitempęs, pasiruošęs veiksmui, jei tik
man kas grėstų
Ir tada pamačiau!..
Atsivėrė trobos durys ir išėjo moteris
Tačiau tai buvo nebe ta moteris, tai buvo visai
kita, nė karto nematyta visai kitaip kvepianti ir visai kitokia. Iš karto supratau, kad
šioji nė iš tolo nepanaši į aną
O vilkai galvoja, kad visi žmonės vienodi
Ši moteris buvo tik apsivilkusi anos kailinukais...
Bet ji ėjo tvirtai, ji buvo kieta, ji niekuo nekvepėjo ir jos balsas negalėjo sukurti
tų garselių, garseliukų, tų aikčiojimų ir čepsėjimų, kurie atsiranda iš ten, iš
kur atsiranda atodūsiai ir kvėpavimas. Ji tvirtais ir nešvelniais žingsniais nuėjo
prie šulinio, pasisėmė du kibirus vandens, pasistatė juos ir jau norėjo naščiais
nešti į tvartą, bet staiga pakėlė galvą, pažiūrėjo į saulę. Ji pamatė mus.
Suriko, suplojo delnais ir išbėgusiam eiguliui rodydama į mus ėmė kažką įsakmiai
sakyti. Aš supratau, kodėl nebejaučiau ir jo jis buvo visiškai kitoks, suglebęs
ir bejėgis. Jis klusniai grįžo į trobą, vis atsisukdamas pažiūrėti, ką mes
veikiame, ir aš pamaniau, kad jis mane pažino. Beveik buvau linkusi švelniai urgzdama
pribėgti prie jo ir pasisveikinti, bet jis dingo už durų. Paskui išėjo iš trobos
nešdamasis kažkokį ilgą nematytą daiktą. Jis pabandė eiti iš kiemo link mūsų,
vis kažką lyg sakydamas man, bet moteris įspėjamai suriko
Tada jis sustojo,
prisidėjo tą daiktą prie peties ir ėmė mus stebėti. Mes irgi stebėjome jį. Staiga
pajutau buką, stiprų smūgį, kuris trenkė į mane, ir aš nusiritau į sniegą.
Pasukau galvą, bet tavęs nebemačiau, tik tavo balsas sklido ratilais į vakarus miško
link ir aižė saulę. Nuo jo dangus skeldėjo kaip ledas ir jo aštrios šukės smigo man
į akis. Dar mačiau, kaip kažkas raudonas lyg kraujas varvėjo iš dangaus ant mano
kailio, ant sniego.
Antro šūvio aš nebegirdėjau
Aš baigiau pasakoti savo kūrinį, ir stojusi tyla
buvo beveik kosminė taip staiga pajutau
Tarsi atsivertų spengianti erdvė ir
matytųsi žvaigždės
Tarsi šaltas kosmoso vėjas ir mane pagriebęs neštų kartu.
Man tai pasirodė žavu ir dirgino pojūčius visai
nepatirta kokybe
Ir man šovė į galvą pratęsti
Po poros dienų...
Tęsiau savo pasakojimą, tačiau aiškiai jaučiau,
kaip jo širdis plaka tarp mūsų esančioje erdvėje, kuri staiga susiaurėjo ir tapo
mažytė, vos tik pasakiau pirmąjį tęsinio žodį. Tikriau sakant, ji plakė taip
smarkiai, kad jau aplinkui virpėjo oras.
Po poros dienų? jis nebeišlaikė mano
meistriškai padarytos pauzės.
Po poros dienų... nepasidaviau aš ir
žaidžiau pauze toliau. Gerai, aš jums pasakysiu... Pasakysiu, ko nėra mano
vakarykščiame apsakyme, juk po tokio laiško galėjo kažkas nutikti, tiesa?
žiūrėdama jam į akis vos vos mįslingai šypsojausi.
Tiesa
Jis žiūrėjo įsmeigęs į mane
akis, ir man pasirodė, kad jo balsas truputį virpa. Pasakokite, kas atsitiko po
poros dienų
Po poros dienų parėjęs namo iš darbo tu radai
laišką.
Iš karto pažinai rašyseną tik aš viena
visoje laboratorijoje rašiau tokiu mokykliniu braižu. Ilgai laikei jį rankose ir
nesiryžai atplėšti. Galiausiai apsisprendei, nuėjai į savo darbo kambarį, atsisėdai
už stalo, atplėšei ir pradėjai skaityti.
Skaitei ilgai ir įdėmiai. Perskaitęs puslapį,
vėl grįždavai atgal... Kai kurias eilutes skaitei kelis kartus.
Galų gale įdėjai laišką į voką ir pasidėjai
ant stalo. Pasirėmei rankomis galvą ir užmerkei akis. Buvai sukrėstas. Pabandei
įsivaizduoti tos jaunos, gabios moters fantaziją
Ir atmintis, kuri jau šeimininkavo
to vakaro erdvėje, nusivedė tave tolyn. Ir nepajėgei atsispirti pasidavei
Tavo
akys atsigręžė atgal, paliudijo, kad sutinka su tuo, kas buvo parašyta, ir nuėjo
gilyn atgal. Jos skverbėsi vis gilyn ir gilyn į save, jos skubėjo, jos tiesiog bėgo ir
vedėsi tave, smarkiai plakant širdžiai...
Ir tada prisiminei
Baisus skausmas perrėžė taip netikėtai, kad net
sudejavai. Tai buvo skausmas
Dėl laiško autorės. Tu jau mylėjai mane. Vėl
mylėjai. Aiškiai prisiminei, tiesiog pamatei, kad
Tu tikrai buvai vilkas. Tu buvai
tas senas šlubas
vilkas, kuris sukėlė visą gaują prieš mus ir dėl to aš praradau save, tą, kurį
jau buvau priėmusi į širdį ir kūną, praradau tą mišką, tą rožinį vakarą su
dangumi riedančiais garsais, tą raudoną besileidžiančią saulę ir visa, ką po ja
turėjau brangiausia
Aš pabaigiau ir nepakeldama akių likau sėdėti vos
vos palenkusi galvą į jį. Pabaiga, tokia netikėta, o ir mano bjauri drąsa mane
pačią sujaudino. Aš niekada nebuvau žaidusi tokio žaidimo su jokiu vyru. Aš
sėdėjau ir žvelgiau į savo įdegusias rankas, kurios dabar bejėgės gulėjo ant
kelių. Jis man ištiesė pakelį cigarečių, ir kai aš vieną paėmiau, tuojau pat
pridegė. Užsitraukiau dūmą, jis irgi. Jis tylėjo.
Ir aš tylėjau. Mums atnešė padėklą su gėrimais
ir aš pasiėmiau vandens.
Jūs norėtumėte dar ką nors išgirsti?
kiek aprimusi pabandžiau maloniai paklausti, ir mūsų akys susidūrė. Jis nieko
neatsakė, bet į mane jau žiūrėjo tas, kuris galėjo būti šalia manęs tą speigo
sukaustytą vakarą, kuris mums abiem buvo paskutinis.
Pabaiga neteisinga, ištarė jis savo žemu
prislopintu balsu, nenuleisdamas nuo manęs akių. Jos buvo labai arti
Atsiprašau? ištariau patyliukais.
Aš buvau ne tas, kuris jūsų pavydėjo... Aš
buvau tas
Kitas
Tikslas buvo pasiektas, tačiau tas, kas sukūrė
šią fantaziją, jau plaukiojo mūsų kraujuje į kūrybos ir realybės reakciją jau
buvome įtraukti abu.
Jūs tikras? kažkaip nevykusiai ištariau
truputį tirpstančiomis lūpomis. Ir manote, kad tai apie jus?...
Taip. Aš tikras. Jūs pasakodama padarėte
kažką, kad tai būtų apie mus.
Ir aš pamaniau: jei tai vyktų kūrinyje, aš
nesuabejočiau.
Tą vakarą jis nuo manęs nebesitraukė nė
žingsnio.
Prie didžiojo vaišių stalo jis, sėdėdamas
greta, rūpinosi ir patarnavo man. Kvietė mane šokti ir iš tikrųjų keletą šokių
mes sušokome labai subtiliai mano violetiniai bateliai buvo tam ir skirti.
Nekalbėjome nė žodžio. Paskui kažkas kūreno laužą, kažkas ėjo irstytis valtimis,
o mes sėdėjome priebutyje greta ir tylėdami žiūrėjome, kaip lėtai ir negirdimai
aušta aušra, kaip lėtai ir negirdimai vaikšto aplink mus vasara...
Visa savo esybe supratau, kad mane šis vakaras
pasiėmė, pasisavino, tarsi pavogė iš įprasto gyvenimo, kuris man nebuvo toks jau
labai įprastas ir kasdieniškas, ir perkėlė kitur, į kitą realybę, kuri kaip dangus
dengia šią, visiems pažįstamą... Ir buvusioji realybė nuo vakar popietės tik šiek
tiek bedera prie anos, didžiosios, visagalės ir neaprėpiamos. Joje telpa viskas ir
jau realybe tapęs laikas, kai mes buvome vilkai, ir mes, šiandieniniai, susitikę taip,
tarsi vien tam ir būtume čia atvažiavę. Niekas per daug mumis nesidomėjo. Tikriausiai
manė, kad poetė draugauja su gerokai už ją vyresniu latvių mokslininku. Niekam
nebūtų atėję į galvą, kad mes susitikome vos prieš kelias valandas.
Aušo. Svečiai, prisišokę salėje, dabar ėjo
ratelius aplink laužą. Mes tebesėdėjome.
Ar nenorėtumėte saulėtekio sutikti miške?
staiga paklausė jis, ir jo žemame balse pagavau švelnumo gaidelę.
Norėčiau, atsakiau aš, maivytis nebuvo
jokios prasmės ir noro. Iš tikrųjų norėjau būti su juo dviese ir tylėti.
Mes išėjome iš priebučio, pasukome prie mašinų,
sėdome ir nuvažiavome pirmyn, kur vedė keliukas, aplink ežerą, plytintį tarp
miškingų kalvų.
Važiavome ir tylėjome.
Vasaros rytas buvo švelnus ir žalias, lazdynai
linko ant miško keliuko ir švelniais lapais lietė mašinos stiklus
Mes sustojome ant paties kalno, išlipome iš
mašinos ir tylėdami žvelgėme į ežerą. Anoje ežero pusėje augančių medžių
viršūnes jau apšvietė ryto šviesa. Nė vienas iš mūsų nepratarė nė žodžio. Man
atrodė, kad šio ryto pilnatvė skverbiasi į mane per odą, kad aš ja kvėpuoju, ji
įsilieja į kraują ir pasklinda gyslomis pripildydama mane šio ryto šviesos, tyrumo,
paslapties. Galvoje nebuvo jokios minties. Akimirka čia ir dabar mus valdė ir
buvo šeimininkė visko, kas vyksta su mumis. Ta šeimininkė buvo inteligentiška
filosofė, ji leido gėrėtis būtimi ir patirti būties pojūtį. Būtis nebebuvo šiaip
sau slenkanti pro šalį arba tvyranti kažkur šalia suvokimo. Aš ja kvėpavau.
Norėjau, kad ta vieta ir tas rytas įsirėžtų į mano pojūčių atmintį amžiams.
Pasukom ežero link ir keliolika žingsnių leidomės nuo kalno žemyn. Pro medžius ėmė
šviestis skaidrus nesudrumstas vanduo. Jis buvo toks mėlynas, tarsi tai būtų ne
vanduo, o kažkokia substancija, kuri yra tik spalva ir niekas kitas, ir mane netikėtai
sudomino ten, žemai, ant paties kranto, pro medžius periodiškai pasikartojantis
judesys.
Tššš, pridėjau pirštą prie lūpų,
aš noriu sužinoti, kas ten vyksta, pasakiau jam tyliai, ir jis suprato.
Mes lėtai lėtai, beveik be garso nusileidome dar
keliolika metrų žemyn ir sustojome. Ten, apačioje, ankstyvą rytą saulei tekant, sena
sena moteris, veikiau panaši į benamę ar valkatą negu į kaimietę, apsimuturiavusi
žieminiais skudurais, apsiavusi veltiniais, stovėjo ant kranto ir ant paprasčiausio
jauno lazdyno stiebo prisirišusi pakulinę virvelę bandė pagauti žuvį.
Tai buvo taip netikėta ir taip priešinga šiam
gražiam rytmečiui, kad buvo panašu į metaforą, į palyginimą ar simbolį, o ne į
realybę. Bet tai tikrai buvo moteris. Ji stovėjo ir bandė meškerioti. Ji tikrai buvo
apsimuturiavusi baisiais skudurais. Be abejonės, ji buvo alkana. Ji bandė prasimanyti
sau maisto, kaip jau ne kartą yra prasimaniusi, ir aš ją tikrai mačiau. Kažkas
baisiai įspėjančio buvo ten, kur mes žvelgėme, ir tas iš visos senos, sulinkusios,
apmuturiuotos figūros sklindantis įspėjimas apėmė mane, apsupo, kaip erdve plaukianti
rašalo žuvis apsisupa mėlynu vakaru. Ietin mani tinte zivs
Bet tai nebeatėjo
į galvą. Aš pravirkau staiga, pravirkau iš pačios savo esybės gelmės, iš pačios
moteriškumo kilmės gilumos, iš pačios pačios
Iš ten, kur gamta ir moteris
susilieja. Aš tą akimirką buvau ten. Jis apkabino mane, priglaudė, o paskui pakėlė
ir švelniai nunešė prie mašinos. Tačiau ir joje verkiau kažkas manyje jau
suprato, jog matau savo ateitį, arba mūsų ateitį po vieną, atskirai, kiekvieną
valandą kovojant už duonos kąsnį
Supratau, kad elgiuosi kaip vaikas, kad tai netinka
man, poetei, rašytojai... Tokį gražų rytmetį šalia jo... Bet rauda, verždamasi iš
vidaus, mane purtė ir draskė. Jis stipriai apkabino mane ir priglaudė, paskui pajutau
jo skruostą, lūpas... Jis bučiavo mane kaip daugiau niekada nėra bučiavęs joks
vyras. Su juo buvau tokia, kokia esu, tiesiog taip įvyko. Bučiniai maišėsi su
ašaromis ir pajutau, kad tik tai, tik tai gali pasipriešinti laikui ir gamtos
negailestingumui, ir aš norėjau visko
Aš norėjau daugiau negu įmanoma, negu gali
žmonės, ir mano rankos tiesėsi į jį, o jis jas draudė ir kalbėjo:
Ne
Ne
Bet kodėl? klausiau aš.
Neklausk
Aš nenoriu tavęs prarasti čia,
dabar
Tu neprarasi manęs, kalbėjau,
neprarasi
Tu nieko nežinai.
Bet šitai aš žinau tu neprarasi manęs
Ne
Tu niekada nežinosi, kas bus rytoj. Tu
visada būsi kaip šita rauda šį rytmetį ant šio kalno
Tu nepriklausysi nuo
savęs
glausdamas ir bučiuodamas kalbėjo jis.
Tada nuo ko, nuo ko aš priklausysiu?
klausiau apkabindama ir glausdamasi prie jo.
Nežinia, kokie impulsai tave nuneš
Žinoma,
kažkas valdys tave, bet aš nežinau kas. Tai visada liks nematoma ir pasirodys tik tau.
Tau vienai. Bet kai pasirodys, tu jau nebegalėsi nieko atšaukti
Taip bus visada.
Iš kur tu žinai? Kodėl taip tvirtai kalbi?
Prisiekiu, niekada joks impulsas nenuneš manęs nuo šio rytmečio, šio kalno ir nuo
tavęs, pirmą kartą matomo žmogaus... Todėl... Todėl... kad taip niekada nėra buvę.
Ir nebus. Niekam. Todėl, kad to, kas vyksta dabar su mumis, niekam niekada nebuvo.
Todėl, kad patekome į kitokios realybės galaktiką. Ar jauti, kokios srovės skrieja
mūsų kūnais, kaip kibirkščiuoja mūsų pirštai ir akys, ar jauti, kaip dega mūsų
lūpos? Ir ši vasara nebegali, niekada nebegalės mūsų užgesinti ir ištrinti iš savo
atminties...
Kalbėjau kaip užsispyręs vaikas, žodžiai sukosi
apie mane ir aš juos valdžiau taip kaip niekad aš pirmą kartą kalbėjau tokiais
žodžiais beveik nepažįstamam vyrui, ir tos gudriõs koketės, kuri pradėjo pasakoti
savo kūrinio siužetą norėdama sujaukti šio vyro sielą, nebeliko nė požymių. Buvau
tyra kaip vaikas, visi mano žodžiai ir visa, kas buvo aplink mane, buvo tyra jau vien
dėl to, kad to niekada niekam nėra buvę taip kaip mums su juo.
Žinau
Mes juk buvome... Vilkai...
kažkaip keistai ir švelniai nusišypsojęs atsakė jis ir užvedė motorą.
Kai mes grįžome į mūsų pokylio vietą ir aš
išlipau iš mašinos, prie laužo šėlstančiųjų reakcija, švelniai tariant, buvo
keistoka. Jie pamatė mane apsiverkusią, o jis ėjo šalia ramus ir rimtas. Visiškai
ramus, savimi pasitikintis... Iš jo sklido globėjiška atida.
Ar tau nieko neatsitiko? patyliukais
pribėgusi paklausė nuostabioji šeimininkė. Vyras liepė paklausti o gal jis
Gal jis buvo... Na buvo negeras?
Kažkas atsitiko, linktelėjau galvą, ir
akys vėl prisipildė ašarų, jos ėmė ristis viena po kitos, atsitiko
Aš
pamačiau seną moterį, apsitūlojusią, su veltiniais... Ji stovėjo ant kranto ir prie
vyties prisirišusi virvelę gaudė žuvį
Tokį rytą
Saulei tekant
Ir pajutau,
koks laikinas šis rytas, ši šventė
Kaip laikina visa, kas aplink mus
Toje
moteryje buvo kažkas, kas skirta tik man
Aš taip manau
Kaip metafora, kaip
simbolis, bet tai kažkoks ženklas man
Vienatvės, galbūt
Ir tu dėl to pravirkai? Tave taip sukrėtė?..
susigraudino šeimininkė ir apkabino mane.
Jos apkabinimas buvo seseriškas... Ji tapo man
artima.
Netrukus jau visi šnekėjo apie tai, kokie keisti
žmonės tie poetai, kad juos gali sugraudinti kažkokia valkata
Latvis, keistasis vyriškis, kuris man jau buvo
tapęs mano vyriškiu, nepriklausomai nuo nieko, kad ir kas toliau įvyktų, nuėjo į
virtuvę ir atnešė pats paruošęs kavos puodelį stiprios, juodos ir saldžios. Ta
kava kvepėjo kardamonu, stiproku imbieru, kažkur toli vyniojosi vanilės ar cinamono
dūmelis, ar muskato... Niekada nebuvau tokios kavos ragavusi. Tas paslaptingas ir
nepažįstamas aromatas buvo kažkas daugiau negu paprastas mandagumas ar dėmesys. Jis
troško, kad jausčiausi saugi, rami, gal net išskirtinė, ir patirčiau kažką itin
ypatinga. Kad tyliai patirčiau... Šurmulio vidury.
Gėriau kavą ir nebesupratau, kad tai esu aš.
Laukiančios grėsmės nuojauta buvo persmelkusi viską. Ir tas kavos puodelis, ir jo
ramus sėdėjimas šalia, žinojau, besiklausant kažko negirdimo, kas plazdėjo virš
mūsų, aplink mus, už mūsų nugarų šiandien, šią valandą, tą grėsmę tarsi
užstojo, bet nepanaikino. Pajutau, kad žinau kažką, ko dar negaliu įvardyti, tačiau
jaučiu. Supratau, kad esu moteris, kuri gali vyrui mazgoti kojas, kad tik jam būtų su
manimi gera
Ir tai nė kiek nežema, nejuokinga ir neprimityvu, o atvirkščiai jei
galėčiau dabar numazgoti šiam vyrui kojas, pasijusčiau pakylėta į tarybinei moteriai
nepasiekiamas aukštumas... Supratau, kad moku ir žinau visą moters gyvenimo meną ir
mokslą, ir visa, ko net nesu patyrusi. Supratau, kad galiu iškentėti bet ką, jei tai
priklauso tik nuo manęs. Ir visa tai perteikė sena apskurusi alkana moteris, pamatyta
pro saulės spinduliais žaižaruojančius paežerės medžių lapus, ir jis, šalia
einantis beveik nepažįstamas vyras, kurį apkabinusi verkiau, trokšdama, kad jis
amžina kaip gamta kalba įtikintų mane, jog gyvenimas begalinis.
Prasidėjo nauja diena ir ji buvo visai kitokia.
Čia buvo dar galima pasilikti, buvo numatyta, kad
visi, kas nori, gali išsimiegoti ir tęsti pobūvį iki vėlyvo vakaro, tačiau aš
nusprendžiau, kad man visko per daug, todėl ruošiausi išvažiuoti.
Jis neleido man trukdyti šeimininkų, o pareiškė,
kad pats mane nuveš, kur tik man reikia. Aš neprieštaravau už keliasdešimties
kilometrų nuo čia, Latvijos link, buvo mano tėviškė, ten gyveno mano tėvai. Ten buvo
pakeliui ir jam.
Mes atsisveikinome ir išvažiavome. Važiavome
tylėdami. Tvyrojo jausmas, kad erdvėje jau įvyko kažkas tokio, kas sujungė mus ilgam,
galbūt net visam laikui, tik dar tai nespėjo pasirodyti čia, šioje realybėje.
Tačiau, kadangi kelias ėjo į pabaigą, man pasirodė, kad viskas taip ir liks
neregima, neįvykę, nesuspėję įvykti. Tačiau aš nieko nesakiau. Tik kai
privažiavome prie uždarytos pervažos ir turėjau eiti keliu pėsčiomis toliau, kur
matėsi medžiais apaugę mano namai, sustojau ir lyg tarp kitko paklausiau:
Kaip jums patiko mano kūryba?
Aš jau sakiau pabaiga
Aš ne tas...
jis bandė atsargiai rinkti žodžius, bet jų, matyt, neberado.
Aš ne apie jus, apie
Tai tas pats, pasakė jis, ryžtingai
paėmęs mane už rankos. Aš ne tas, kuris jus pražudė. Aš tas
Kitas
Kuris jūsų neišdavė
Juste pajutau, kad tas vyras gali gelbėti
skęstančiuosius, gali šokti iš lėktuvo be parašiuto, gali pulti į gaisrą, kad
išgelbėtų mylimos moters dienoraštį. Juste jutau, kad tas vyras dėl moters, kurią
pasirinko, gali padaryti viską. Bet jo išorė niekaip to nerodė.
Man jau reikėjo eiti.
Jis nė vieno žodžio nepasakė apie kitą
susitikimą. Juk negalėjome čia stovėti pusę paros ir šnekėtis apie bet ką
Dėkoju jums, pasakiau tiesą. Aš
eisiu
Jis atsargiai mane apkabino ir kaip vaikui pabučiavo
į smilkinį. Kelias sekundes mes buvome prisiglaudę.
Šįryt jis buvo nesiskutęs ir ėjau namo
tebejusdama jo dygų skruosto prisilietimą. Parėjau ir tik pasisveikinusi su tėvais
nuėjau prigulti į savo vaikystės kambariuką.
Tačiau užmigti nė nebandžiau. Galvojau, kaip gali
taip ilgai neišnykti dygaus vyriško skruosto prisilietimas
Koks jis realus
Vyro,
apie kurį vakar tokiu metu dar nežinojau, kad jis egzistuoja pasaulyje.
Priėjau prie aitriai kvepiančio Jeronimo vazono ir
panėriau veidą į lapus. Šį vazoną labai vertino tėvas ir visada pats jį
laistydavo. Jis buvo ką tik palaistytas, drėgnas ir jo stiprus kvapas prasismelkė į
kiekvieną kūno ląstelę, tarsi norėdamas kažką atskleisti apie gyvenimą,
laiką, mirtį...
Apsidairiau. Visame kame, kas mane supo
apynvirpčiuose, apvytuose vešlių apynių už lango, medinėse senose numindžiotose
grindyse, praskrendančiuose paukščiuose virš sodo, net vištų kapstymesi diendaržyje
jutau, kaip viskas praeina, ir aš kenčiu šią akimirką, kurios niekas nepastebi,
nemyli ir neužrašo į savo atmintį.
Vasara praėjo klaikiai. Pinigų neturėjau. Nieko
negalėjau parašyti. Nešiojau į redakcijas savo apsakymą, bet niekas jo neėmė.
Visiems trūko trijų socialistinio realizmo banginių liaudiškumo, pilietiškumo,
partiškumo.
Koks čia partiškumas, po velnių! keikiausi
susitikusi Danielių, kuris dirbo solidžiame žurnale literatūrinio skyriaus vedėju.
Čiagi žmogaus pasąmonės gelmės ar kažkas panašaus
Čiagi žmogaus ryšys
su
Su kuo? Su kuo tas ryšys? Jeigu sugebėsi
paaiškinti, kad čia atskleistas lyrinės herojės ryšys su liaudimi,
išspausdinsime, draugiškai juokėsi kolega, kuriam buvo labiau pasisekę, nes jis
turėjo darbą. Tačiau aš matau tik jos ryšį su vilkais, ypač su vienu
Še tau, kad nori...
Niekada nerašyk apsakymų kirpykloje
Broniui patiko. Jis perskaitė apie tuos vilkus,
paskambino ir vaikščiojom visą dieną po miestą užeidami tai į vieną, tai į kitą
kavinę. Kalbėjomės. Jis šnekėjo daug visokiausių gražių dalykų, ypač apie savo
žmoną. Ir supratau, kad Bronius irgi norėtų atsiminti, kaip jie su savo Genute buvo
vilkais. Deja... Palydėjęs iki durų pasakė:
Garbės žodis, pavydžiu tau, kad esi moteris
Viršūnė!
Bet tai, kad niekam šis paistalas apie vilkus nebuvo
reikalingas, mane sujaukė. Man atrodė, kad parašiau beveik tobulą dalyką, o jis
niekam nereikalingas kliedesys kažkoks... Nebent tam latviui
Ir kaip aš
išdrįsau
Aš tą vakarą kliedėjau... Kas man šovė į galvą žaisti tuo apsakymu?
Beprotė! Matyt, tik dėl to, kad dar niekas nebuvo spėjęs parodyti mano nišos
literatūroje. Jos tiesiog dar neturiu. Reikia daug dirbti ir kol kas skaityti tik pačiai
sau. Bet žodyje dirbti buvo kažkas baisiai tarybinio. Dar iš tų laikų, kai
kabėdavo plakatai Mūsų darbas tau, tėvyne. Aš žinojau, kas mano tėvynė,
bet tėvynė šiame plakate buvo nuo Baltijos jūros iki vandenyno. Ten tiek visko buvo...
Negalėjau priimti nei tos plačios tėvynės, nei žodžio dirbti. Tame žodyje jau
nebepulsavo žmogaus egzistencija, bendravimas su pasauliu, būtimi, laiku. Tame
dirbti buvo kažkas šalto ir priverstinio, ir tai galėjo asocijuotis tik...
Atsimenu mažytėles nuotraukas su pufaike apsivilkusiu seneliu miško fone, jos
ateidavo cheminiu pieštuku prirašytuose laiškuose. Adresas visada buvo tas pats:
Krasnojarskij kraj, g. Kvitok...
Turėjau kažkam parodyti tuos vilkus. Saulius Tomas,
kuris jau buvo literatūrinis asas, perskaitė sėdėdamas ant Neries kranto po Žirmūnų
tiltu. Atidavė man ir sako:
Ar žinai, kuo skiriasi socialistinis realizmas
nuo kritinio?
Tu apie ką? apstulbau. Po mano
vilkų tu apie... Apie ką?
Nežinaaai, nutęsė Saulius Tomas.
Klausykis: Spit Rosita i ne čujet, čto na nej mariak nočujet... čia yra
socialistinis realizmas. ...no prasniotsia vdrug Rosita i vygonit parazita, čia
kritinis realizmas.
Tu visada gali įrodyti, kad ten kritinis,
kadangi du buržuaziškai besivalkiojančius vilkus narsus eigulys nušovė. O pirmoji
juos pastebėjo ir demaskavo moteris. Viena moteris visur privalo dalyvauti, kad būtų
atskleista moters ir vyro lygybė. O čia veikia viena moteris ir vienas vyras. Tai
reiškia, kad tu visiškai atstovauji budriai darbo žmonių klasei liaudžiai. O
parazituojantys buržuaziniai vilkai... Matai, jie dar ir su kailiniais... Tavo kūrinys
visiškai geras einam, pavaišinsiu tave pietumis, kad neverktum
Gal aš tave
Ne
Pavaišinsiu už tai, kad tame apsakyme ir
yra tai, ką, pavyzdžiui, aš labiausiai vertinu
Bet vyras taip tikriausiai
negalėtų
Na parašyti gal ir galėtų, bet išeitų kitaip
O suskelti tą numerį
su latviu, čia jau švariai pasidarbuota. Vyras negalėtų! Galėtų, bet jam reiktų
persirengti žydrai ir išsidažyti....
Ir Bronius, ir Saulius Tomas kažkodėl tą apsakymą
palaikė moterišku. Tai man nebuvo naudinga, nes prie bet kokio kūrinio žodis
moteriškas buvo lyg žemesnės kokybės sinonimas. Čia, kur moters ir vyro lygybė
buvo iškeliama kaip vienas didžiausių socialistinės santvarkos privalumų,
moteriškumas buvo prastos kokybės sinonimas! Visa, kas didinga, galėjo būti tik tai,
kas vyriška. Ir kas talentinga. Pajutau, kad kairėje krūtinės pusėje dilgsi kažkokia
neaštri adata.
Ryto kavinėje stovėdami už staliuko
sušveitėme po keturias dešreles su baisiai aštriomis garstyčiomis, ir jis palydėjo
mane iki tilto vidurio:
Dabar aš tau paaiškinsiu, sustojo Saulius
Tomas, tavo kūryboje niekada nebus to partiškumo ar kokio ten idėjiškumo...
Manai, aš negalėčiau...
Beprote, tai, ką darai tu, yra magiškasis
realizmas. Įdomiausia, kad tu gyveni jame, tu taip matai viską aplinkui. Tau tarp
realybės ir vadinamosios fantazijos nėra jokių vartelių. Aišku, kad tau svetimi
visokie ten liaudiškumai ir idėjiškumai, o ypač partiškumai. Koks partiškumas, kai
mūsų socialistiniame aptvare tegali būti tik viena partija? Čia tu nieko neapgausi su
partiškumais neišeis tau. Tarp kitko... Markesas dėl to tik ir žinomas, kad
žaidžia tuo magiškuoju realizmu
Taip ir paaiškink tiems asilams.
Na kai aš paaiškinsiu, jie apskritai manęs
nebespausdins. Sakys: iš kur sužinojai apie tą magiškąjį realizmą
Ta realybė ir yra magiška dėl to, kad apie ją
sužinai iš jos pačios. Kada nors išleisi fainą knygą
Visų talentų tokia
pradžia.
Bet tavo ne tokia
Gal ir mano tokia, tik trumpesnė. Mano gi
patėvis Patieka. Žinai?
Žinojau. Tai buvo garsus advokatas, kuris po karo
kažkokioje byloje gynė Sauliaus Tomo tėvą ir begindamas paveržė jo motiną. Tėvas
atsidūrė kalėjime, o ponia Rožė tapo Patiekiene. Tai buvo brangiausias advokatas, jis
laimėdavo bet kokią bylą. Tačiau jo sumos būdavo tokios, kokių normalus tarybinis
pilietis negalėjo net įsivaizduoti. Ir aš niekaip nesupratau, kurioje tarybinės
sistemos vietoje plaukioja tokie pinigai, kokius ima Patieka. Ir kas tie piliečiai, kurie
juos turi. Ir kur juos laiko juk indėlius taupomojoje kasoje kontroliuoja saugumas.
Saulius Tomas pasilenkęs pakštelėjo į smilkinį
ir nuėjo...
Likau supratusi, kad neįkąsiu to socialistinio
realizmo, o magiškasis realizmas sukramtė mane pats... Parėjau namo, pasiėmiau Lotynų
Amerikos prozą. Iš tikrųjų socialistinis realizmas jokiame apsakyme neleistų jaunai
mergaitei didžiuliu peiliu pradurti senos tetos pilvą, iš kurio tekantis tirštas
žalias skystis užtvindytų visą mūsų tarybinę tikrovę kartu su skaitytojų sąmone.
Mūsų apsakymuose tai būtų neįmanoma, ir redaktorių, kuris ryžtųsi išspausdinti
tokį siaubą, atleistų iš darbo su partiniu papeikimu už tarybiniam jaunimui būdingos
pasaulėžiūros luošinimą. Galvojau, kaip galima būtų įvardyti mano vilkus,
kokią etiketę būtų galima jiems priklijuoti. Kol laužiau galvą, parašiau dar vieną
apsakymą apie mažą mergaitę, gyvenančią priemiesčio barake. Mergaitė buvo
luoša, tačiau mokėjo skraidyti. Visada, kai už sienos kaimynės duktė Rachelė
skambindavo fortepijonu etiudus, mergaitė pakildavo ir skraidydavo mažyčio kambarėlio
palubėje. Vieną kartą Rachelė įsismarkavo ir fortepijono garsai, išnešę mergaitę
pro atvirą orlaidę į kiemą, pakėlė ją ligi saule apšviestų klevų viršūnių...
O iš tikrųjų ji tik iššliaužė, peršliaužė dulkėtą, negrįstą kiemą,
nušliaužė lig vartelių ir atsidūrė gatvėje ant asfalto. Gal ji dar ilgai būtų
nardžiusi šviesoje ir garsuose, tačiau iš už kampo išnirusi kriokianti pabaisa, kuri
lėkė į ją, privertė atsidurti ten, kur buvo iš tikrųjų. Pabaisa riaumodama lėkė
į mergaitę, ši norėjo pakilti, nes tai mokėjo, tačiau kriokiantis garsas nustelbė
muziką... Prie vandens pompos skalbianti motina išgirdo tik stabdžių žviegimą... Po
to, kai tik Rachelė imdavo skambinti, motinai atrodė, kad kambaryje kažkas skraido. Ji
dairydavosi, jos širdis pradėdavo smarkiai plakti, bet niekada nieko nepamatė...
Toks buvo mano apsakymas, kurį pavadinau
Garsas, tačiau šio apsakymo taip pat niekas nespausdino. Tada parašiau apsakymą
apie Lietuvos keliais lakstantį automobilį be vairuotojo. Tiesą sakant, ten visada
sėdėdavo žmogus, tačiau jam lekiant pro šalį kitiems vairuotojams pašiurpdavo oda
jie matydavo tuščią vietą už tamsiai rudo žigulių vairo...
Ir paaiškinau, kodėl taip atsitiko.
To apsakymo taip pat niekas nespausdino.
Užtat puikiai spausdino kitų rašytojų prozą apie
kaimą, apie arklio šnerves, iš kurių virsta šiltas garas ir šarmoja plaukais
apaugusi jo žiauna, apie drėgnas arklio akis, kuriose atsispindi lėtai einantis
susimąstęs kaimo žmogus... Spausdino prozą apie grožį, kurį būriškos kilmės
rašytojas susikuria kaip priebėgą nuo socialistinės realybės, kad jaustųsi patogiai,
turėtų šaknis ir svarbiausia visiškai legalų idilišką tarybinės tėvynės
surogatą, kuris reiškė ne ką kitą, o tai, kad mes susitaikėme su tuo, ko neturime ir
niekada neturėsime, kad mes išmokome gaminti pakaitalus ir jais apsivynioję gyventi
nejausdami skausmo.
Vieną dieną susitikau Vidą. Tai buvo pilkas,
tylus, nežymus žmogus, kol su juo nepradėdavai kalbėti. Rašė tylius ir gerus
eilėraščius. Jo eilėraščiuose buvo kažkas, ko tarybiniai cenzoriai nebegalėjo
pagauti už uodegos. Jo eilėraščiuose skraidė kažkokios būties kregždės, o jeigu
būties, vadinasi, ir liūdesio. Egzistencinio liūdesio. Ir tai buvo tarp arba už
eilučių. Jam artėjo trisdešimt ir jis tik dabar tebuvo sudėjęs knygą, kuri galų
gale komisijos buvo priimta ir rengiama spaudai. Šnekėjome tuščioje Rašytojų
sąjungos kavinėje gerdami kavą, o kai jis išėjo, stebėjau jį pro langą ir
negalėjau atitraukti akių nuo jo gunktelėjusios nugaros. Atrodė, kad eina sunkaus
rūpesčio prislėgtas žmogus.
Po kelių dienų jis gulėjo pašarvotas
Rašytojų sąjungos salėje.
Vakarieniaudamas staiga pašoko nuo stalo ir metėsi
pro langą. Tokia buvo oficiali versija. Ketvirtas seno namo aukštas buvo labai aukštai.
Vidinis namo kiemas buvo padengtas ištrupėjusiu asfaltu, jame prie šiukšlių
konteinerių būriavosi nušiurę katinai, vėjas nešiojo šiukšles...
Vido smilkinys ir pusė galvos buvo įdubę. Veidas
rimtas ir neįžvelgiamas. Bet tie, kurie jį pažinojo, galėjo išskaityti tikrovę.
Jis vos gyveno atiduodamas save už stogą ir keturias sienas, tarp kurių gali pasidėti
savo nedidelį rašomąjį stalą ir pasikabinti lentynėlę. Jo eilėraščių knygos
niekas nė nesirengė leisti. Užtat grafomanai buvo leidžiami ir dar palydimi
palankiausiomis recenzijomis. Poezija jam buvo kaip narkotikas, kuriuo mėgavosi
pasislėpęs, naktimis, kurį mainė į meilę moteriai, kitokio gyvenimo ilgesį. Šiaip
ar taip, gandai, apsupę jo mirtį, ir buvo socialistinis realizmas. Tiesa buvo nebyli.
Kaip ir jo išgyvenimai.
Bronius prie pašarvoto draugo pasiliko per naktį
jie buvo kursiokai.
Aš pabūsiu su tavim, pasisiūliau.
Ne, tu eik namo ir ateik kuo anksčiau ryte. Tada
aš pasnausiu kur nors fotelyje. Kol pradės rinktis... Mes buvom draugai, nenoriu vieno
palikti...
Broniaus balsas buvo toks paprastas, tarsi poetų
laidotuvės būtų kasdienis reiškinys.
Tiesa, jis jau buvo palaidojęs savo vaikystės ir
mokslo draugą Antaną, kuris taip pat nusižudė iššoko pro langą iš devinto
aukšto. Ši mirtis jį tarsi paženklino. Vėliau policininkai užmušė žmonos brolį.
Kad išnarpliotų šią bylą ir surastų teisybę, jis net buvo nuėjęs dirbti į tą
Komjaunimo tiesą. Nieko nesurado... Tik jį atleido iš ten ir dabar jis dirbo
Kultūros ministerijoje redaktoriumi. Bronius jau buvo kažkaip susidraugavęs su mirtimi,
tai matėsi.
Kitą rytą iš namų į Rašytojų sąjungą
išėjau prieš penkias. Einant per Žirmūnų tiltą patekėjo saulė. Buvo švaru,
šviesu, gamta atrodė gyva ir vaikiška. Vos man atėjus, pasirodė velionio tėvai ir
kiti artimieji. Pastovėjau prie karsto negalėdama atitraukti akių nuo deformuotos Vido
galvos ir pabandžiusi susigaudyti, ką jaučiu, supratau, kad žiūrint į poetą, kuris
visai neseniai čia pat, už salės sienos, kavinėje perskaitė savo paskutinį
eilėraštį, o dabar štai guli kaip sulaužytas daiktas be jokių poetiškumo žymių,
mintys kažkur dingsta. Vietoje jų balzganas ekranas, kuriame įdubusi gelsva
Vido kakta. Pats Vidas tebesėdi, tebestovi, teberūko, tebeeina, tačiau, norint jį
išvysti, reikia įžvelgt metafizinį pasaulį.
Išėjome su Bronium.
Ėjome pas mane. Žmonių beveik nebuvo, troleibusai
važiavo tušti. Nesitardami žinojome, kad eisime pėsti.
Kuris kitas? netikėtai išgirdau Broniaus
balsą.
Ir akimirksniu mano viduje kažkas atsakė:
Tu, Broniau.
Ne, ne, ne!!! Neįmanoma! be garso surikau
viduje. Pasitrauk, prakeiktoji mintie, kuri esi mirties pranašė. Štai, eina jis,
susikaupęs ir pilnas švelnumo šiam rytui, ir lygiai taip eis, kai jam bus
keturiasdešimt, penkiasdešimt, septyniasdešimt...
Kas tau darosi? atsisuko į mane Bronius.
Nieko, o kas? bandžiau kalbėti lyg tarp
kitko.
Kažką pajutau lyg tu kalbėtum... Lyg
kalbėtum... vidiniu balsu.
Nesąmonė! kuo skubiau paneigiau.
Tikriausiai tai nuo mirties artumo,
susimąstęs jis pasakė.
Ir ėjome tolyn per rytinį miestą, ir jaučiau, kad
mirtis pamažu darosi mūsų gyvenimo dalim. Iš tikrųjų kažkas mus verčia numirti
daug anksčiau, negu iššokame pro langą. Buvo daug šviesos, bet tai buvo gamtos, o ne
gyvenimo šviesa.
Palikau Bronių kambaryje ir nuėjusi į virtuvę
iškepiau jam skanų karbonadą. Paruošiau kaugę salotų. Kai atėjau, jis, pasidėjęs
sunertas rankas po galva, gulėjo skersai sofos ir didelėm, atvirom akim žvelgė į
lubas. Pajutau, kad tai vienintelis vyras, kuris gali būti amžinas mano draugas ir netgi
brolis. Kitų tokių nepažinojau.
Pavalgėm, ilgai gėrėm kavą...
Sobiraites' ka, gosti moji, na mojo ugoščenije,
govorite mne priamo v lico, kem pred vami slyvu. Car' nebesnyj pošliot mne proščenije
za peregrešenije, a inače začem na zemle etoj večnoj živu, tyliai dainavo į
magnetofono juostą įrašytas Okudžava.
...i zaslušajus' ja i umru ot liubvi i pečali...
Jis ir mirė ot liubvi i pečali,
pasakė Bronius, pakėlęs savo mėlynas ramias akis. Jo taisyklingas veidas, rugių
spalvos barzda ir akys turėjo kažką tokio, kas būdinga visiems humanistams, visiems
dvasingiesiems ir visiems kankiniams, kurie laukia savo valandos. Tokie žmonės išeina
nesuklupę.
I kogda zaklubitsia zakat, po uglam zaletaja,
pust' opiat' i opiat' predo mnoj proplyvut na javu belyj buivol i sinij oriol, i forel'
zolotaja, a inače začem na zemle etoj večnoj živu...
Jis dabar ir baltas buivolas, ir melsvas
erelis, ir balsas, sklindantis iš magnetofono. Jis yra viskas, kas paliko be jo. Negaliu
įsivaizduoti jo gyvo ir negaliu įsivaizduoti jo mirusio galiu tik taip... Kaip
girdžiu, kalbėjo bičiulis.
Ir išėjom beveik tylėdami. Užkasti Vido.
Keista, o Antaną jaučiu kitaip kad gyvas.
Ir kad visada yra netoliese, prakalbo Bronius eidamas per tiltą virš upės,
visą laiką jaučiu, kad tarp mūsų buvo sąskaitų, kurios liko neišaiškintos.
Rašytojų sąjungos sekretorius paprašė ką nors
pasakyti. Niekada nebuvau kalbėjusi prie kapo, tačiau sutikau. Ištarusi pirmus
žodžius pajutau, kaip ašaros srove teka skruostais, žinojau, kokia klaikiai raudona
pasidaro mano nosis verkiant, tačiau tai nebeturėjo reikšmės. Lyg iš šono girdėjau
savo drebantį balsą, kuris kalbėjo apie žmogaus gyvenimą. Žmogaus gyvenimas yra ne
kas kita, kaip tiesa arba netiesa, maždaug taip sakė mano balsas, nepaisant, kad
mes gyvename šalia netiesos, Vido gyvenimas buvo tiesa, ir todėl jis baigėsi taip
tragiškai...
Kai nutilau, kažkas iš sąjungos vadovybės priėjo
ir pusgarsiu pareiškė, kad nusiliurlinau taip, kaip niekas iš manęs nesitikėjo.
Supratau mūsų gyvenime negali būti netiesos, bet man buvo tas pats. Pagavau
neaukšto vyriškio žvilgsnį jis stovėjo netoliese ir aiškiai klausėsi, ką man
sako valdžia. Neaiškiai pajutau, kad kalbantysis mane auklėja taip, kad tas
tipas girdėtų. Viduje sukilo pasipriešinimas, tačiau apsižliumbusi buvau bejėgė
kliudė nosis ir užtinusios akys, todėl tylėjau. Tačiau tą netoliese stovintį tipą
su įjungtais lokatoriais įsidėmėjau. Nebuvau jo mačiusi. Tai buvo pliktelėjęs, su
neaiškios spalvos apšiurusiais ūsiukais, neaukštas, su segtuvu po pažastimi. Segtuvas
nesiderino prie laidotuvių, o jo veidas nerodė jokio emocinio ryšio su jau užkastu
mūsų bičiuliu. Atrodė, kad geltonųjų gvazdikų kvapas, kuris visada labai stiprus
laidotuvėse vasarą ir kuris turi kažkokį ryšį su gendančiu mirusiu žmogum, sklinda
nuo to vyruko.
Mes išsivaikščiojome, o Vido tėvai pasiliko.
Kažkas pašnabždėjo, jog dabar, kai visi nuo kapo pasitraukė, atveš kunigą, kad
pašventintų kapą. Vienose laidotuvėse kunigas ir Lietuvos tarybiniai rašytojai tuo
pačiu metu dalyvauti negalėjo.
Po Vido laidotuvių viskas kažkaip pasikeitė.
Bronius išvažiavo atostogų į tėviškę padėti netikrai seseriai statytis namo.
Aš užsidariau namuose, tiesiog nebenorėjau
niekur eiti. Miestas atrodė kažkoks priešiškas, kaip užnuodytas. Rašiau romaną,
kartais parašydavau kokį eilėraštį, skaičiau. Valgiau skrudintas bulves, kurių
maišą tėvai atsiuntė iš namų, ir kefyrą. Išsivirdavau kavos. Laikas ėjo pro
šalį, bet jo nebejaučiau. Nesijaučiau vieniša, nors miegoti neturėjau su kuo.
Geriant kavą ar rūkant be perstojo sukosi magnetofonas, ir liūdnas prikimęs Okudžava
dainuodavo savo rusišką liūdesį, kuris buvo toks pats ir Arbate, ir mano balkone. Šarmanka
šarlatanka, kuda menia zovioš', šarmanka šarlatanka, kak grustno ty pojoš'... Rabota
est' rabota, rabota est' vsegda, chvatilo b tol'ko pota za vse moji goda... Arba: Vinogradnuju
kostočku v tiopluju zemliu zaroju.... Arba: Vsio pozabyv i radosti, i muki, on
dveri raspachnul v svojo žil'jo, i celoval abvetrennyje ruki, i staren'kije tufel'ki ejo.
I teni ich stojali na poroge, bezmolvnyj razgovor oni veli, krasivyje i mudryje kak bogi,
i grustnyje kak žiteli zemli... Jo balsas kalbėjo ne tik apie mažo žmogaus meilę
mažam žmogui, bet ir apie atstumto vyro meilę atstumtai moteriai tarybinei
moteriai... Daina buvo penkiasdešimt devintųjų metų. Staren'kije tufel'ki i
obvetrennyje ruki... Gal ta tarybinė moteris augo vaikų namuose, kai trisdešimt
septintaisiais jos motina ir tėvas per vieną naktį išnyko iš tarybinių piliečių
visuomenės ir papildė lagerio kartoteką. Gal ji pati, išvežta keturiasdešimt
aštuntaisiais, penkiasdešimt devintaisiais grįžo iš didžiųjų komjaunimo statybų,
kurias iš tikrųjų statė kaliniai. O gal tai reali Okudžavos motina?
Tikriausiai... Juk ji irgi buvo ten... Tai buvo kažkoks pavergiantis realizmas.
Realizmas, kurio humanistinės prigimties negalėjo nugalėti visai jaunas, taip neseniai
atsiradęs akiplėša socialistinis realizmas. Aš klausydavausi bejausmiu veidu,
galvodama apie savo romaną, ir tas liūdnas prikimęs balsas buvo mano bičiulis, nes jis
užjautė visus, kurie gyvena su juo po ta pačia didžiųjų komunizmo vadų įžiebta
saule. Tas balsas buvo legalus, bet užuojauta nelegali, tačiau ji kažkokiu ypatingu
būdu sugebėdavo išsiveržti iš savo pogrindžio ir liūdnai nusišypsoti mums. Aš
mokiausi rašyti iš Arbato apaštalo. Supratau, kad kūryboje nereikia kovoti su monstru
vienas ar keli jo nenugalės. Reikia mylėti tuos, kuriuos jis laiko surakinęs, ir
taip suteikti jiems jėgų. Mes turime išlaikyti. O paskui atsitiks kažkas, kas visada
atsitinka priespaudos imperijoms. Istorija turi savo paslapčių, ji turi uždelsto
veikimo bombų. Nūnai uždelsto veikimo bomba irgi tiksėjo po iš žmonių kaulų
pastatytais imperijos pamatais. Ji tiksėjo žingsniais. Lageriuose ir kalėjimuose
uždarytų žmonių žingsniais. Einančių į taigą išbadėjusių, sergančių,
pilkaveidžių, atplėštų nuo tėvynės ir svetimame krašte paverstų vergais žmonių
žingsniais... Ji tiksėjo šūviais prie žemėmis užverstų, medžiais ir žole
apaugusių tranšėjų, kuriose, netvarkingai sugriuvę, nyko žmonių kaulai. Laptevų
jūros salose, iš ledo luitų suręstuose kalinių barakuose, prišalusiais prie ledo
plaukais mirštančių žmonių krūtinėse ji tiksėjo silpstančiu širdies ritmu. Ji
tiksėjo mano senelio plaktuko smūgiais Taišetlago medžio dirbtuvėse ir ją perduodavo
cheminiu pieštuku smulkiai prirašyti laiškai mano tėvui.
...atsisakyk pasaulio, kuriame jau jokie sodai tau
nebepražys, per visą žemę, po visa žeme dar tebegriaudžia juodas garvežys. Per
mūsų stogus, per tvoras, daržus metalo bėgiai, kūnų pabėgiai... Aš
audžiau milą, tu taisei dažus, regėjau švarką nudėvėt baigei... Ir kam tas
milas? Kas juo beuždengs toli, svetur mažyčius ėriukus ir moteris, ir gimstančis
vaikus, iškilusius iš vidurio rudens su atminimo akmenim sunkiais po praverktom,
ištinusiom gerklėm, su nepažįstamų žalių miškų sakais, su nepažįstamų laukų
ryškiom gėlėm................Tas geležinis švilpesys prikals prie staktos veidą,
prie dangaus akis.................Ir moteris lyg dūstančias žuvis į žalią pelkės
gilumą sumes, rašiau aš, o tolumoje prie geležinkelio pervažos, prie bėgių,
kurie kerta raudonųjų dobilų laukus, geltonuojančius vasarojus, vis šmėstelėdavo
subrendusio vyro siluetas, paskui skruostas, kiek dygus, akimirkai vieną vasaros
dieną prisiglaudęs prie manojo... Ir taip man buvo gera. Telefoną išjungiau.
...žaliadryžis plotas iš aukštai, spektro
jokio ir spalvos jokios. Prie teptukų margo glėbio štai kraujo dėmės, bet
kodėl juokiuos?.. Tegu pasilieka ritiny skausmas, riksmas, šūvis tik
paveiksle... Tik suveržkit siūlu lininiu, lyg stora virve neklusnią gerklę...
Bet Broniaus nebeliko.
Jis nusižudė.
O prasidėjo nuo to...
Kartą sučirškė durų skambutis ir atidariusi jas
išvydau Bronių.
Susėdome arbatos.
Jis iš tiesų buvo sukrėstas ir nuliūdęs.
Sužinojo, kad yra pažemintas pareigose.
Kultūros ministerijos mokslinis metodinis kabinetas,
kur jis dirbo, gavo naują vedėją. Tai buvo žmogus su nebaigtu pradiniu ir
aukštuoju partiniu išsilavinimu, už kažkokius tik jam vienam žinomus nuopelnus
tolimame rajone paaukštintas, t. y. atkeltas į sostinę. Su savimi jis atsivežė
ne tik žmoną, bet ir meilužę, kuriai reikėjo darbo ir gero atlyginimo. Broniaus
pareigas ir atlyginimą atidavė jai, o jį padarė eiliniu redaktoriumi. O Broniui
reikėjo išlaikyti savo Genutę ir sūnų...
Broniau, tu nueik pas ministrą...
pasipiktinau, gal jie nelygins iš rajono atsivežtos sekretorės ir rašytojo su
universitetiniu išsilavinimu...
Aš galvojau... atsakė jis kažkaip
netvirtai, galvojau... Paskui supratau kaip tik dėl to, kad esu rašytojas, ir
negaliu skųstis. Jeigu jiems manęs nereikia... Aš prieš juos nešliaužiosiu ir
nemaldausiu...
Tada išeik iš ten, palik tą prakeiktą
ministeriją. Ieškokim tau darbo drauge, viriau pykčiu.
Neišeina ir taip... Matai, čia dirbdamas galiu
pasilikti po darbo ir rašyti... Kitur negalėsiu. Tu supranti, ką tai reiškia? Aš
per kelis mėnesius parašiau beveik tūkstantį puslapių... Dabar perrašinėju ir
atiduosiu leidyklai antrą romano tomą...
Iš tikrųjų Bronius su šeima gyveno žalioje
Žvėryno gatvelėje seno medinio namo mažyčiame bute. Su šeima tokiomis sąlygomis
romanų neprirašysi...
Išsiskyrėme pasiguodę ir pasidaliję vienas kito
gyvenimu.
Po kurio laiko jis vėl atėjo.
Leidykla jau buvo atmetusi jo antrą tomą, nes
Rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius, rašydamas jo knygai vidinę recenziją,
suabejojo, ar tas švelnus gyvenimo vaizdavimas taip jau atitinka socialistinio
realizmo santykio su tikrove principus.
Bronius buvo priblokštas.
Jis pasijuto spaudžiamas į kampą.
Tu dabar pamatysi jie kurį laiką leis man
pasikankinti, o paskui ateis koks nors neįsimenamas tipas su segtuvu po pažasčia ir
pasiūlys tarnauti saugumui. Mainais už romano išleidimą.
Nesąmonė, užprotestavau, tačiau suvokiau,
kad taip gali būti.
Pamatysi, pasakė jis beviltiškai.
Bičiuli, nurimk, švelniai paglosčiau
Broniaus ranką, yra gi Dievas galų gale... Tikrai... Tu būsi išgelbėtas...
Supratau, kad kalbu vaikiškai... Jutau didžiulę
grėsmę, pakibusią virš bičiulio. Bronius buvo įrašytas į psichiatrinės ligoninės
pacientų įskaitą. Besimokydamas universiteto antrame kurse jis kategoriškai atsisakė
lankyti karinio parengimo užsiėmimus. Tada jis lygiai taip pat susijaudinęs, tik
šaukdamas ir su ašaromis akyse kalbėjo:
Kokią teisę jie turi priversti mane šauti į
žmogų? Pasakyk. Kodėl jie moko mane šaudyti? Aš studijuosiu lietuvių literatūrą!
Lie-tu-vių li-te-ra-tū-rą!
Vieną rytą Bronius dingo.
Draugai iš karto pasigedo, bet Broniaus bendrabutyje
nebuvo. Jis nepasirodė nei paskaitose, nei skaitykloje. Jie nuvažiavo į namus, į
tėviškę, bet ir ten jo nerado. Buvo žiema
Kurso kuratorius kartu su artimiausiais bičiuliais
pranešė policijai. Buvo apklausiami visi, kas paskutinį kartą Bronių matė. O tuo
tarpu
Traukinys VilniusTurmantas kaip nedidelis
lankstus gyvūnas skrodė ankstyvą žiemos rytą toldamas nuo sostinės. Aptriušę
vagonai su mediniais nubraižytais aprašinėtais suolais buvo pustuščiai. Viename jų
sėdėjo jaunas vyras su kaimietiškais kailinukais ir gerokai panešiota zuikio kepure.
Apsiavęs buvo branavykais, bet, matyt, jie nešildė kojų, jis nuolat jas judino.
Vyras atrodė keistai: ryškios šviesiai mėlynos akys paraudusios, patinę vokai, po
akimis juodi ratilai. Gal jis buvo nemiegojęs
Be abejo, jis naktį praleido stoty ir
tikriausiai įlipo į bet kurį traukinį, gal kad išsivaduotų iš naktinio stoties
gyvenimo šurmulio, gal kad pailsėtų
Jis susigūžęs žiūrėjo pro langą, paskui
įtraukė galvą į kailinukų apykaklę, pasislinko žemyn ir užsimerkė. Taip važiuoja
tie, kurie neturi bilieto. Nežinia, ar jam pavykdavo užmigti, kartkartėmis jis
atsimerkdavo, apžvelgdavo vagoną ir vėl užsimerkdavo. Tikriausiai jis buvo
atsitiktinis keleivis, nes, traukiniui sustojus pirmoje ar antroje stotelėje, jis staiga
atsimerkė, pašoko ir keliais dideliais žingsniais atsidūrė mažytės stotelės
perone. Kojomis vėl pajutęs sniegą, apsidairė, išsitraukęs iš kišenės
suglamžytą Primos pakelį užsirūkė ir palaukęs, kol tolyn nuvažiuos
traukinys, nuėjo ta pačia kryptimi. Geležinkelietis, praleidęs traukinį, žiūrėjo
jam iš paskos.
Jis ėjo
Jau buvo po vidudienio, saulė iš lėto
svydo vakarop. Dvi greta einančios grakščios geležinkelio linijos spindėjo ir tarp
apsnigtų žaliai baltų eglynų atrodė tarsi iš kito peizažo, kito laiko, kito
gyvenimo ir kitos kultūros. Jis ėjo šniokštuodamas, kažką kartkartėmis sušnekdamas
sau po nosim, ir ta šneka buvo panaši lyg į skundą, lyg į dejavimą, pripildytą
neaiškiai tariamų žodžių. Jis nusibraukdavo rankove tai nosį, tai netikėtai
paplūstančias ašaromis akis ir vėl nutilęs sparčiu žingsniu žengė tolyn.
Retkarčiais atsisukdavo pažvelgti į tą pusę, nuo kurios tolo į spindinčius
bėgius, kaip prityrusio klasiko grafiką, ir vėl įnirtingai į priekį. Iš vos
jaučiamo žemės virpėjimo pajutęs, kad artėja traukinys, jis per daug neskubėdamas
nulipdavo į gelžkelio pakraštį ir nesustodamas, praleidęs geležinį driežą, vėl
užlipdavo ant bėgių. Jam atrodė, kad jis turi eiti, eiti, eiti, kol prieis kažką,
kas yra jo namai, jo tikrieji namai. Ten, kur jis augo, buvo tėvas ir pamotė, buvo upė,
juodi vėžiai, vasaros naktį rėpliojantys į batarejkos šviesą, vyriški batai,
kuriuos jie su tėvu dalydavosi vieną dieną tėvas į kolchozą, kitą dieną jis į
mokyklą, buvo jo draugas Antanas, su kuriuo sėdėjo viename suole, buvo spindulių
draperijos pro skarotas medžių šakas ir pro šimtamečius jų kamienus, buvo garas,
vienodai stingstantis viduržiemio šviesoje ar iš gyvulio, ar iš žmogaus šnervių
Bet jo vaikystė buvo paženklinta netektimi ir neišsipildymu, ilgesiu, svajonėmis ir
fantazijomis, paženklinta kažkokiais dangaus ir debesų ženklais ir tėvų pirkios jis
nelaikė tikrais namais. Turėjo būti tikresni kur jis yra tvirtas, vyriškai
atsakingas už kiekvieną savo žodį ir veiksmą, kur jo poelgiai gali nesipriešinti jo
įsitikinimams
Kur jo žodis gali nesiskirti nuo jo minčių
Turėjo būti tokie
namai. Jis atsidavė vidinei jėgai, kuri jam liepė tolti nuo prievartos, ir jis niekaip
kitaip negalėjo nutolti, tik eidamas. Jį nešė vidinė galia ir dabar buvo su ja
sutapęs. Kad turėtų nors kiek laisvės spręsti ar rinktis, jis turėjo paklust tai
galiai, kuri jį vedė tolyn nuo kitos svajonės nuo literatūros, nuo sakinių,
savaime gulančių vienas prie kito ir sukuriančių nepakartojamą pasaulį, į kurį
gali pasinerti ir išgyventi, kol pralėks virš galvos griūtis, nustos siūbuoti po
kojomis žemė ar baigsis kokia kita stichinė nelaimė. Jis suprato, kad šitaip eina ne
jis vienas. Tūkstančiai vyrų visais laikais išeidavo taip vedami sąžinės,
pareigos ir skausmo. Augino tėveelis mus triiis, ne vienaaą, išleido į karaaą tik
maane vieenaą
Tris dienas, tris naktis keleeeliu joojaauu, ketvirtą nakteelęęę
giiriooj nakvooojaauu
Išgirdau girdėėjaauu girioooj geguuuteeę, mislijaaauu
dūmojaaauu šaukiaaaa motutėėė
Nei šaukia, nei laaaaukia manęęęs
motuuuutėėėė, tik gailiaaai kukuojaaa girioooj geguuutėėėė
Skausmas to,
kuris pirmasis pasiskundė tokiais grynais žodžiais, kad jie, išsprūdę iš vyriškos
krūtinės, virto daina, apėmė ir apvyniojo jį užspausdami gerklę, ir kaip smaugiamam
iš akių pradėjo ristis ašaros. Išgirdau girdėjau giriooj karveeelįįį,
mislijaaau dūmojaaaaau šaukia tėveeeeliiis
Nei šaukia, nei laukia manęęęęs
tėveeeeeeliiis
Jaunas vyras neįtikėtinai mėlynomis akimis pasuko
nuo bėgių į pagelžkelę ir atsisėdo po žemomis eglaitėmis. Jis verkė, beveik
sriūbavo
Eidamas tolyn nuo žmonių, kurie jį vertė mokytis žudymo, jis gerai
suprato, kad tolsta nuo savo svajonės pasiekti mokslą, kurio troško visa savo esybe.
Jis verkė ir juto, kad gerai būtų jam dabar išnykus iš šios žiemos vakaro kaip
debesiui, paukščiui ar dainos žodžiams, kurie skamba tik, kol kas nors juos taria. Jo
niekas netarė ir nedainavo. Jo niekas nepuoselėjo ir neugdė. Jį genėjo, genėjo ir
genėjo, o dabar jį nori įgrūsti į šautuvo tūtą su šaknimis, šakomis, nori
suluošinti jį taip, kaip viduramžiais geležiniu rutuliu luošindavo vaikus
Bonsai
Bet ten išsaugo augalo proporcijas, kompoziciją, tik pavergia jo paskirtį. O
čia
Artėjo vakaras. Jam reikėjo tik rasti jėgų sėdėti ant sniego po eglaitėmis
ir nesikelti. Ir purpurinės vakaro žaros tyrame žiemos danguje amžiams pasiliks jo
akyse tamsos jis nebepamatys. Net čeloveka, net problemy
pralėkė
didžiojo vado Josifo Visarionovičiaus frazė ir kažkur toli jo atminties gelmėse
šmėstelėjo gudrus visa matantis primerktų akių žvilgsnis. Bet gyvybės jame buvo
daug ir ji nesiderino su tokiu problemos sprendimu. Reikėjo eiti. Kuo nors tas ėjimas
baigsis
Naktį jau geležinkelio pakraščiu ėjo žmogus.
Kailinukų apykaklė buvo apšerkšnijusi, kaip ir kailinės kepurės nuleistos ausys. Jis
tai dingdavo geležinkelio posūkyje, tai išnirdavo kitoje bėgių atkarpoje
Vakarop, saulei leidžiantis, žmogus ėjo. Šaltis
atsileido, ore atsirado kažkiek drėgmės, papūtė priešpriešinis vėjas
Kitą naktį minkštai ir drėgnai pustė.
Branavykai buvo šlapi, kojų jis beveik nejautė. Priėjęs stotelę įsmuko į
laukiamąjį ir atsisėdo prie radiatoriaus. Nusiavė kojas, susikėlė jas ant priešais
stovinčio suolo ir susivyniojo į nuo kaklo nuimtą šaliką. Batus pasidėjo ant
radiatoriaus. Kai kojos atsileido, o nugara sušilo, jis apsisuko, priglaudė pėdas prie
šilto radiatoriaus ir užmigo.
Jį pažadino budėtojas:
Jei lauki traukinio, bus po penkių minučių
Nelaukiu.
Tai ko čia riogsai? Iš zonos? Pasą turi?
Turiu
Kojas norėjau išsidžiovinti
Tarp mūsų kalbant, geriau eik
Pats supranti
turiu paskambinti, jeigu kas neaiškaus
Einu
Dėkui
Turėjo greitai aušti. Sniegas dar tebedribo
kąsniais, tačiau auštant liovėsi ir pradėjo spausti šaltis. Jis ėjo tolyn... Jam
reikėjo prieiti stotelę, kur galėtų sėdėti priglaudęs nugarą prie radiatoriaus
kiek tik jis nori, kur galėtų užmigti ir net susapnuoti. Jam reikėjo sutikti žmonių,
kurie nieko nežino apie karinį parengimą nei apie miliciją, nei apie kitokią
represinę ar jėgos struktūrą. Reikėjo prieiti kokią nors biblioteką, kur galėtų
įsitaisyti tarp knygų lentynų ir imti vieną po kitos knygas, jas vartyti ir nerti iš
vienos realybės į kitą. Jis žinojo, kad eidamas palei geležinkelį to neprieis ir
apskritai neaišku, ar tai egzistuoja, bet ėjimas geležinkeliu jį vis tiek kur nors
nuves. Jis tikrai gali prieiti kažkokią niekam nežinomą vietelę, kur niekas nieko
nebus girdėjęs nei apie jį, nei apie jo gyvenimą.
Atėjo vakaras, naktis, išaušo rytas jis ėjo
nesustodamas. Žinojo jeigu sustos, gyvenimas baigsis. Jau dabar sniegas atrodė
minkštas ir šiltas kaip patalas. Tačiau viduje nebebuvo tokio didelio nerimo jis
jau buvo pakankamai toli nuo universiteto, nuo majoro raudonu veidu, nuo pabaisiškų
rašytinių pasiaiškinimų, nuo rusiškų grasinimų, kad jis bus išmestas iš studijų
kak ščenok
Jis priėjo dar vieną stotelę ir šį kartą
mandagiai paklausė budėtojo, ar gali prisiglaudęs prie radiatoriaus numigti.
Radiatoriaus čia nebuvo tik malkomis kūrenama
ruda koklinė krosnis. Jam leido prisiglausti, tik paliepė nesudegti, nes pečius labai
karštas. Jam tokio ir reikėjo.
Kiek miegojo, jis nesuprato. Jį pakėlė baisi
pavojaus nuojauta, kuri vėl tapatinosi su karine katedra
Bet su ja buvo susiję dar
kažkas, ko jis nežinojo. Jį perliejo siaubas.
Budėtojas telefonu kalbėjo:
Nepabunda antra para, paso nepaklausiau
Jis patyliukais išėjo į lauką ir pasileido bėgti
tolyn. Mėnulis buvo didelis ir aiškus. Šalo.
Kiek pabėgęs nustebo ir labai nusigando jam
buvo sunku kvėpuoti. Bėgti nebegalėjo.
Jis pajuto perdžiūvusią burną, sustojo ir ėmė
ryti sniegą. Nei šaukia, nei laukia manęs karveeelis
mintyse kažkas
dainavo už jį. Jis nepajuto klaidos tėvelis iš tikrųjų jau seniai galėjo būti
virtęs karveliu
Jis niekada nebepasikalbės su tėvu per kažkokią likimo klaidą
jų kalbos dabar buvo skirtingos, o turėjo būti kitaip
Jis dar kartą pasėmė saują
sniego ir kramtė jį. Sniegas gurgždėjo, tirpo, bet krūtinėje nė kiek nepalengvėjo.
Niekai
Tas geležinkelis jį kur nors nuves. Jis turi nugalėti save ir eiti. Jo viduje
pradėjo ulbėti nedidelis paukštis rausvai melsvu sidabru spindinčiomis plunksnelėmis.
Paukštis apie jį žinojo viską ir savo ulbėjimu jį guodė bei ramino. Jis pamiršo,
kad jo vieta šiame pasaulyje priklauso nuo pasiruošimo kovai už taiką.
Geležinkeliu lėtai, svyrinėdamas, kartkartėmis
sustodamas ėjo žmogus. Apsirengęs kailinukais, apšiurusia zuikio kepure, apšepęs
Akimis jis laikėsi įsikibęs savo branavykų galų. Kai tik pamatydavo, kad jie
nebešmėsčioja, suvokdavo, kad jis jau sustojo ir vėl priversdavo save judėti į
priekį. Žvilgsniu kaip vadžiomis laikėsi už savo branavykų. Kartais
pasilenkdavo, pasigriebdavo sniego ir pakeldavo prie sukepusių lūpų. Akys degė. Jis
eidamas kažką kalbėjo. Ne kažką jis aiškino majorui, kad literatūra nieko
bendro neturi su kariniu parengimu. Kad humanitariniuose universitetuose negali būti net
užuominos apie mokymąsi šaudyti į žmones, kad ir kas jie būtų. Kak eto kto
by oni ne byli? Oni ni kem i nemogut byt', tol'ko liud'mi... aiškino jis majorui.
Jis rėmėsi grynojo proto kritika ir bandė įkrėsti dvasios visai karinei katedrai. Jis
jiems įrodė! Jis nebebuvo Bronius, bėgantis nuo savo svajonės vien dėl to, kad ji
peraugusi, apraizgyta, susitapatinusi su prievarta, mirtimi, daugybe rafinuoto melo
formų. Jis buvo tvirtas, nors niekas to iš šono nebūtų galėjęs pasakyti. Ir jis
buvo svyruojantis, pervargęs, iškankintas ir sergantis rašytojas, majoras jam trukdė
būti tuo, kuo buvo jau nuo gimimo tvirtas ir laisvas. Jis turėjo eiti, negalėjo
sustoti čia buvo pagrindinė problema, bet kad kelias einantįjį visada kur nors
nuveda, jis neabejojo. Kelias, kuris veda pirmyn, gali vesti ir atgal, prisiminė jis,
svarbu nesumaišyti krypties... Jo kryptis buvo teisinga kuo toliau nuo majoro, tuo
jis darėsi laisvesnis.
Už posūkio pasirodė žibintai prie telegrafo
stulpų. Švietė du maži medinės stotelės langai. Pro duris išėjo iešmininkas,
tarsi jo laukdamas. Kažką kalbėjo. Jis matė žiopčiojančią burną, raukšles apie
nepažįstamo žmogaus akis, tačiau nesuprato, kas sakoma. Kalbėjo ir jis pats, bet
aiškiai ne tai, ko žmogus klausė.
Paskui jis atsidūrė viduje... Žmogus pripylė
stiklinę arbatos ir iš laikraščio išvyniojo naminės duonos, perteptos spirgais. To
buvo per daug, jis tik dviem pirštais atsilaužė mažą trupinėlį ir ilgai kramtė.
Nurijo kelis gurkšnius arbatos, bet duonos nuryti nepajėgė, gerklė kažkodėl
atsisakė ryti maistą. Su nenurytu kąsneliu burnoje jis pargriuvo aukštielninkas ant
suolo. Ir jam buvo labai gera.
Jis neužmigo. Tiksliau jis ir miegojo, ir
nemiegojo. Jis matė, kaip žmogus kažkam skambino telefonu.
Tikriausiai tas pats... Labai išvargęs,
apšalęs, apledėjęs ir, atrodo, kad ligonis, kažkam sakė žmogus. Ne ne,
jokios agresijos nėra... Gal nuo mokslo pasimaišė...
Jis tyliai šypsojosi iš žmogaus naivumo. Jis
mylėjo tą žmogų. Ir jam buvo ramu suprato, kad tas žmogus nieko nežino apie
karinį parengimą, negirdėjo apie majorą ir nori jam tik gero...
Gali būti, kad jau atėjau, kažkas mąstė
už Bronių, kai jį vežė greitosios pagalbos sanitarai tiesiai į beprotnamį Vasaros
gatvėje...
Kad kažkoks geležinkelininkas sutiko Bronių vos
bepaeinantį bėgiais pirmyn (o tai vadinosi kur akys veda), greitai žinojo visas
fakultetas. Draugai suprato, kad akys jį vedė iš miesto, tolyn nuo prievartos, nuo
socialistinio realizmo, nuo idėjiškumo, partiškumo ir pilietiškumo, nuo pasirengimo
ginti savo tarybinę tėvynę nuo imperialistų
Bet visi buvo užaugę kiekvieną
dieną gąsdinami imperialistais ir visi buvo pripratę, kad tarybinė tėvynė, kuri yra
nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno, kovoja už taiką visame pasaulyje ir kad jos
nenugalės Amerikos imperialistai, kurie laikraščiuose buvo piešiami su dideliais
juodais cilindrais ir dryžuotomis kelnėmis. Tos dryžuotos kelnės kiekvienoje
karikatūroje aptempdavo didelius imperialistų pilvus ir plonytes kojas. Visi taip pat
žinojo, kad imperialistų baubas yra pretekstas šauniajai tarybinei armijai ginkluotis,
todėl jis turi būti didinamas. Tačiau tai neturėjo jokio ryšio su visų mūsų
vaikyste, pirmąja meile, su naktimis skaitomomis knygomis apie tolimus kraštus, Žaną
Valžaną ir Kozetę, apie Grafą Montekristą, neįmanomai pakvaišusį pastorių Gestą
Berlingą ar nelaimingąjį Deividą Koperfildą. Koperfildas buvo mūsų dvasios
stiprybė. Nors niekas mūsų nemušė ir nedaužė, nors mes turėjome tėvus ir motinas,
tačiau jautėme virš mūsų, virš tėvų ir motinų kabant visa aprėpiančią grėsmę
ją buvome įtraukę su motinos pienu pokario siaubo pilnomis naktimis, todėl
Koperfildas buvo jėga.
Jei išgyveno jis kaip nors iš visokio blogio
išsisuksime ir mes. Imperialistai ir būsima visą pasaulį išgelbėsianti kova su jais
kaip sunkių debesų tumulai plaukė kažkur virš mūsų galvų ir juos kas naktį
išsklaidydavo sapnų vėjas, o mes augome, žiūrėjome vienas kitam į akis,
paslapčiukais įsmukdavome į bažnyčią išpažinties ir išeidavome ramūs, iškratę
iš savęs baisiąsias nuodėmes apie netyras knygas, kurios rašė apie komjaunuolę
Zoją Kosmodemjanskają ir Aleksandrą Matrosovą, arba prisipažinę, kiek kartų
negražiai pavadinome nenuoramą veršiuką arba vos cypsintį žąsiukėlį. Mūsų
nuodėmklausiai turėjo stebėtis, iš kur mes ištraukiame tiek daug tos netyros
literatūros, kodėl tarp vaikų taip paplitęs ištvirkimas, ta trauka prie ištvirkimo
šaltinių. Tačiau mes kažkaip savaime žinojome, kad knygos apie komjaunimą yra
netyros, o apie suaugusiems pažįstamą netyrumą nenutuokėme. Po išpažinties
išeidavome tyri ir išdidūs savo tyrumu. Daug kas iš mūsų buvo taip prisitaikęs, kad
svetimos, nemūsiškos, šiurkščios geležinės tvarkos debesų klodas nuo Baltijos iki
Vladivostoko mūsų nebejaudino. Ten švietė kitokia pirmiausia Stalino, o vėliau
komunizmo saulė, o čia po ja švytėjo mūsiškė. Saulele motule, patekėk
patekėk, mes mažyčiai piemenukai, mūsų trumpi kailinukai, mums labai šaaalta
mokė seneliai piemenėlių dainų. Kad darniai ir gražiai gyventume, turėjome
negalvoti, nelyginti, viską apie aną saulę leisti pro ausis ir pro pirštus. Taip ir
gyvenome. Mūsų trobų stogai, nedideli langai, medinės ganyklų tvoros, liepteliai per
pakluonių upeliukus, mediniai stalai su pusryčiais ir vakarienėmis, Kalėdų kepsniai,
pyragai ir Velykų margučiai, mažus žalus veršiukus atvedančios karvės, margos
vištos ir didelės, krypuojančios, kimiai gagenančios žąsys, daržų vagos,
bulvienojų deginimas rudenį laukuose, rogių pavažų vėžės, paliekančios už mūsų
nugarų, ir sniego girgždėjimas lekiant per apsnigtus laukus suvyniotiems į senoviškus
raštuotus audeklus apsaugojo mūsų gyvenimo vienovę ir darną taip, kad į ją
atsitrenkdavo ir suduždavo laikraščių antraštės, karikatūros, darbo žmonių
stachanoviečių portretai bei šūkiai, kviečiantys pavyti ir pralenkti Ameriką,
penkmečio planus įvykdyti per ketverius ar net trejus su puse metų, gyventi pagal
komunizmo statytojo kodeksą. Mes užaugome jau prisitaikę ir mokėdami apsaugoti savo
smegenis nuo dirbtinio, atnešto ir primesto, gyvenimo sporų. Tačiau Bronius
Jis negalėjo suprasti, kodėl turi prisitaikyti. Dubultas
gyvenimas jam buvo kaip dubulti langai vieną stiklą nuo kito skyrė
apdulkėjusi vata su išblukusių spalvų karpytais popierėliais, su įstrigusiu voreliu
ar nebegyva nuo vasaros pasilikusia sudžiūvusia muse. Jis norėjo į gyvenimą žvelgti
be jokių stiklų ir be jokių karpinių. Jis norėjo pasaulio vientiso, o iš savo proto
reikalavo, kad šis jam viską paaiškintų. Jokio prisitaikymo prie absurdo jam Dievas
nebuvo davęs.
Ir štai liko du keliai arba išmetimas iš
universiteto, arba ta vieta, kur jį atvežė, beprotnamis.
Be abejonės, tarybinis studentas, kuris atsisako
mokytis kovoti su tarybinės tėvynės priešais, gali būti tik pamišęs
Jį
uždarė, bet pirmiausia gydė nuo plaučių uždegimo, o paskui nuo psichikos išsekimo.
Kai išėjo iš ten, dekanas jį priėmė atgal į universitetą, tačiau nuo karinio
parengimo užsiėmimų jis jau buvo atleistas: argi toks gali rankose laikyti ginklą?..
Beje, jis liko anoje įskaitoje. Bet koks poelgis, nesuderinamas su tarybinio
studento ar su tarybinio rašytojo pasaulėžiūra, galėjo būti traktuojamas kaip
pamišimo recidyvas. O pamišėlių knygos, kaip žinoma, neleidžiamos.
Tokia buvo Broniaus gyvenimo istorijos dalis.
(Bus daugiau)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|