Otto Weiningeris – austrų filosofas, kultūrologas – gimė 1880 m. Vienoje žydo ir vengrės šeimoje. Universitete studijavo filosofiją ir psichologiją. 1900 m. pradėjo rašyti knygą „Lytis ir charakteris“. Veikalas laikomas Vienos moderno klasika. 1903 m. spalio 4 d. nusišovė. Spausdiname knygos aštuntą skyrių.

 
       OTTO WEININGER

 
       „Aš“ problema ir
       genialumas

       Iš vokiečių k. vertė LINAS RYBELIS

 
       Daugelį principinių psichologijos ginčų lemia individualūs ginčo dalyvių charakterių skirtumai. Kaip jau buvo minėta, šičia charakterologijai tenka svarbus vaidmuo: kol vienas teigia savyje randąs viena, kitas – kita, ji turėtų išmokyti, kodėl vieno žmogaus savistaba nesutampa su kito, ar bent parodyti, kuo dar visi į pokalbį įsitraukę asmenys tarpusavyje skiriasi. Iš tiesų aš nematau jokio kito kelio labiausiai ginčytiniems psichologiniams klausimams išsiaiškinti. Psichologija yra patirtim grindžiamas mokslas, todėl bendrybė joje neturi eiti pirma atskirybės, kaip užindividualiuose norminiuose logikos ir etikos moksluose; priešingai, psichologijos išeities tašku turi būti atskiras žmogus. Nėra jokios empirinės bendrosios psichologijos; ir buvo klaida griebtis tokios psichologijos be vienalaikio diferencinės psichologijos tyrinėjimo.
       Tokie sunkumai kyla dėl dvilypės psichologijos padėties tarp filosofijos ir pojūčių analizės. Kad ir iš kur būtų kilę psichologai, jie visad pretenduoja į visuotinį savo rezultatų pagrįstumą. Tačiau vargu ar kada nors be charakterologinių skirtumų tyrinėjimų pavyks visiškai aiškiai atsakyti į tokius esminius klausimus kaip šie: ar aktyvus pagavos veiksmas, sąmonės spontaniškumas slypi pačiame pojūtyje, ar ne?
       Lyčių psichologijai taikomu charakteriologijos tyrimu atskleisti tegu ir nedidelę tokių amfibolijų dalį yra pagrindinis šio veikalo uždavinys. Kita vertus, skirtingos „Aš“ problemos traktuotės išplaukia ne tiek iš psichologinių lyčių skirtumų, kiek, visų pirma, nors ir ne išimtinai¹, iš individualių talentingumo skirtumų.
       Būtent charakteriologiškai įmanoma nustatyti tokį Hume'o ir Kanto skirtumą, kokį aš galiu nustatyti tarp dviejų žmonių, kurių vienas tobulybe laiko Makarto² ir Gounod, kitas – Rembrandto ir Beethoveno kūrinius. Kaip tik tokius žmones aš pirmiausia imsiu skirti pagal jų talentingumą. Ir šiuo atveju taip pat leistina, netgi būtina skirtingai vertinti nuomones apie „Aš“, jeigu jos išplaukia iš labai skirtingų, didžiai gabių žmonių. Nėra jokio išties iškilaus žmogaus, kuris nebūtų įsitikinęs savojo „Aš“ egzistavimu; žmogus, neigiantis savąjį „Aš“, negali būti iškilus³.
       Šis teiginys plėtojant mintis įgis nepaneigiamai būtino argumento galią, ir, juo remiantis, bus tiriamas ir grindžiamas aukštesnis genijaus nuomonių vertingumas.
       Nėra ir negali būti jokio iškilaus žmogaus, kuriam nors kartą gyvenime nebūtų atėjusi akimirka – ir apskritai, kuo gabesnis jis yra, tuo anksčiau ji ateina, – kai jis visiškai įsitikina savuoju „Aš“ tikriausia to žodžio prasme⁴. Įrodymui palyginkime trijų nepaprastai genialių, nors ir labai skirtingų, žmonių išpažinimus.
       Jeanas Paulis⁵ autobiografinėje apybraižoje „Teisybė iš mano gyvenimo“ pasakoja:
       „Niekad nepamiršiu man apsireiškusios savimonės pradžios; niekam šito nepasakojau, bet gerai menu tos akimirkos vietą ir laiką. Kartą priešpiet – dar visai mažytis – stovėjau mūsų namo prieduryje ir žvelgiau kairėn į mūsų malkinę. Staiga lyg žaibas iš dangaus mane nutvieskė vidinė šviesa ir nuo tada nepaliauja švytėjusi: „Aš esu!“ Tenai manasis „Aš“ pirmąsyk ir amžiams išvydo save. Vargu ar čia galima manyti, kad atmintis klysta, nes jokio kito žmogaus pasakojimas negalėjo susimaišyti su slapčiausioje sielos šventovėje patirtais išgyvenimais, kurių naujovė tokioms kasdienėms antraeilėms aplinkybėms suteikė tvarumo“.
       Akivaizdu, kad apie panašų išgyvenimą pateikia ir Novalis savo „Mišraus turinio fragmentuose“:
       „Paaiškinti šio fakto neįmanoma, jį reikia patirti pačiam. Tai „aukščiausios rūšies“ faktas, ir jis būna skirtas tik iškiliam žmogui; tačiau žmonės privalo siekti jį sukelti savyje. Filosofavimas yra prakilnioji savityra, tikrasis savęs apreiškimas, empiriškojo „Aš“ pakylėjimas iki idealiojo „Aš“. Filosofavimas yra visų kitų apreiškimų pagrindas; ryžtas filosofuoti yra empiriškajam „Aš“ skirtas reikalavimas įsigilinti savęsp, pabusti ir tapti Dvasia“.
       Schellingas savo mažai žinomo jaunystės veikalo „Filosofinių laiškų apie dogmatizmą ir kriticizmą“ VIII skyriuje tą patį reiškinį aptaria tokiais giliais ir gražiais žodžiais: „Visiems mums... būdingas užslėptas, nuostabus polinkis iš laiko kaitos grįžti į mūsų vidinę, dvasinę, visos išorybės atsikračiusią savastį ir ten po nekintamybės pavidalu stebėti tai, kas mumyse amžina. Ši žiūra yra giliausias, tikriausias patyrimas, nuo kurio priklauso viskas, viskas, ką mes žinome ir manome apie antjuslinį pasaulį. Ši žiūra įtikina mus, kad kažkas iš tikrųjų egzistuoja ir kad visa kita tiktai atrodo, nors ir visam tam ir taikome aną žodį „egzistuoja“. Ji skiriasi nuo juslinės žiūros tuo, kad ji užgema iš laisvės ir yra svetima bei nežinoma bet kuriam kitam individui, kurio laisvė, prislėgta veržlios objektų galios, bemaž nepajėgi pažadinti sąmonės. Tačiau net ir neturintys savistabos laisvės žmonės patiria kažką panašaus, tarpines būsenas, kurioms esant jie nujaučia savo būtį. Esama tam tikro gilaus pojūčio, kurio mes nesuvokiame ir veltui stengiamės išugdyti savyje. Jį aprašė Jacobis⁶... Ši intelektuali žiūra atsiranda tuomet, kai mes liaujamės sau buvę objektu, kai mes, panirę į save, save stebinčią savastį sutapatiname su stebiniu. Šią žiūros akimirką mums išnyksta laikas ir trukmė: ne mes esame laike, bet laikas, arba tiksliau – ne jis, o gryna, absoliuti amžinybė yra mumyse. Visas pasaulis pradingsta mūsų žiūroje, o ne mes pradingstame objektyvų pasaulio žiūroje“. Imanentas, pozityvistas tikriausiai juoksis iš apgauto apgaviko, filosofo, kuris teigia patyręs tokius išgyvenimus. Ką gi, nieko čia nepadarysi. Bet ir nėra reikalo. Tačiau aš visai nepritariu nuomonei, kad šitas „prakilniausias faktas“ visiems genialiems žmonėms pasireiškia mistiniu subjekto ir objekto vientisumu, vienovės išgyvenimu, kaip tatai aprašo Schellingas. Ar tatai yra nedalūs išgyvenimai, kurių dualizmas yra įveikiamas dar gyvam esant, kaip liudija Plotino ir indų mahatmų pavyzdžiai, ar tik aukščiausios išgyvenimų intensifikacijos (Intensifikationen), iš esmės nesiskiriančios nuo visų kitų dalykų – to mes nenagrinėsime, taip pat nei teigdami, nei neigdami, ar įmanomas subjekto ir objekto, laiko ir amžinybės sutapimas – Dievožiūra žmogui gyvam esant. Pažinimo teorijos požiūriu nieko neišplaukia iš savojo „Aš“ išgyvenimo (Erlebnis), ir lig šiol dar niekas nėra mėginęs pritaikyti išgyvenimą sisteminei filosofijai kurti. Todėl šį „aukštesniosios prigimties“ faktą, kuris kiekvienam pasireiškia skirtingai, aš noriu vadinti ne savojo „Aš“ pajauta, o „Aš“ kaip įvykis (Ich-Ereignis).
       „Aš“ kaip įvykį supranta kiekvienas iškilus žmogus. Nesvarbu, ar savąjį „Aš“ jis patirs ir suvoks save⁷ pamilęs moterį – mat iškilus žmogus myli stipriau negu eilinis žmogus, – ar priešingai, suvokdamas savo kaltę, jis pakils iki tauresnio pažinimo savo tikrosios esmės, kurią išdavė ir atgailauja tą padaręs (juk ir kaltę iškilus žmogus suvokia aštriau ir kitaip negu eilinis žmogus); nesvarbu, ar, suvokęs „Aš“, jis susilies su visata, atsiduos Dievožiūrai visame kame, ar greičiau jam apsireikš šiurpinantis gamtos ir dvasios dvilypumas pasaulyje ir pažadins jame išganymo ir vidinio stebuklo poreikį – „Aš“ kaip įvykis, mąstančiajam nedalyvaujant, užgema kartu su pasaulėžiūros branduoliu. Juk pasaulėžiūra nėra visa apimanti sintezė, kurią mokslo jaunystės dienomis, sėdėdamas už rašomojo stalo didžiulės bibliotekos viduryje, atliko koks nors nepaprastai uolus vyras. Pasaulėžiūra yra patyrimai ir kaip visuma gali būti aiški ir nedviprasmė, nors atskiros detalės kol kas lieka neaiškios ir prieštaringos. „Aš“ kaip įvykis yra visos pasaulėžiūros, t. y. visapusiškos pasaulėvokos pagrindas. Ir menininkui tas galioja ne mažiau negu filosofui. Nors ir kaip radikaliai pasaulėžiūros skirtųsi viena nuo kitos, joms visoms, – kiek jos vertos pasaulėžiūros vardo⁸, – būdingas vienas bruožas; tai, ką perteikia „Aš“ kaip įvykis, tikėjimas, nesvetimas kiekvienam iškiliam žmogui, įsitikinimas, jog egzistuoja kažkoks „Aš“ arba siela, stovinti vieniša visatos akivaizdoje ir stebinti visą pasaulį.
       Nuo „Aš“ kaip įvykio apskritai prasideda sielos gyvenimas, net jei šį gyvenimą dažnai trikdo baisiausias iš jausmų – mirties jausmas.
       Norėčiau pridurti, kad dėl šios priežasties, o ne vien dėl dvasingo požiūrio į ligšiolinius kūrinius, mes pabrėžiame, kad iškilūs žmonės visais atžvilgiais yra apdovanoti didžiausia savivoka. Kalbėti apie didžiųjų žmonių „kuklumą“, tarsi jie nežinotų juose slypinčių turtų, – didžiausia klaida. Nėra tokio iškilaus žmogaus, kuris nesuvoktų savo skirtumo nuo kitų (nebent depresijos metu, kai ankstesnis ryžtas palankiai save vertinti tarsi nuslopsta), kuris nelaikytų savęs įžymiu, jei tik jis yra šį tą sukūręs, ir, žinoma, kuris iš tuštybės ar garbės troškimo nepervertintų savęs. Schopenhaueris kėlė save gerokai aukščiau už Kantą. Jei Nietzsche vadino „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ giliausia knyga pasaulyje, tai šitaip jis elgėsi iš nusivylimo tylinčiais žurnalistais ir iš poreikio juos padirginti – pripažinkim, ne iš pačių tauriausių paskatų.
       Bet vienas teiginys apie iškilių žmonių kuklumą yra teisingas: iškilūs žmonės nėra pasipūtę. Pasipūtimas ir savimonė yra didžiausios priešingybės, tad jų nederėtų – kaip dažniausiai atsitinka – painioti. Kuo daugiau žmogus turi arogancijos, tuo mažiau turi savimonės. Pasipūtimas, be abejo, yra dirbtinė priemonė, kuria, pažeminus kitų orumą, teigiama sava savimonė, kartais netgi pirmąsyk suvokiamas savasis „Aš“. Be abejo, čia kalbama apie nesąmoningą, fiziologinį įžūlumą; tyčiniu grubumu gali pasižymėti ir kultūringas žmogus, kai jam tenka susidurti su menkystomis, kad šitaip apgintų savo garbę.
       Visiems genialiems žmonėms yra būdingas tvirtas, visiškas, asmeniškai įrodymų nereikalaujantis įsitikinimas savo sielos buvimu. Seniai laikas galų gale liautis juokingai įtarinėti teologijos propaganda kiekvieną, kuris kalba apie sielą kaip apie kažkokią hiper-empirinę realybę. Tikėjimas siela toli gražu nėra prietaras ar tiesiog visos dvasininkijos naudojama viliojimo priemonė. Menininkai, net tokie ateistai kaip Shelley, nesimokę nei filosofijos, nei teologijos, kalba apie savo sielą ir tiki, jog žino, ką jie nori tuo pasakyti. O gal kas mano, kad „siela“ jiems yra bereikšmis, tuščias, gražus žodis, kurį jie kartoja vienas paskui kitą ir nieko nejaučia? Kad didis menininkas vartoja pavadinimus, neturėdamas aiškaus supratimo apie jais žymimus dalykus, šiuo atveju apie aukščiausiąją realybę? Tačiau imanentinis empirikas, grynasis fiziologas visus šiuos samprotavimus privalo laikyti arba tuščiais paistalais, arba vadinti Lukrecijų vieninteliu didžiu poetu. Nors daug piktnaudžiaujama žodžiu „siela“, tačiau neabejotina, kad iškilūs menininkai, kalbėdami apie savo sielą, puikiai žino, ką daro. Jie, kaip ir didieji filosofai, turi ribinį aukščiausios realybės jausmą – jausmą, kuris Hume'ui buvo svetimas.
       Kaip jau buvo minėta, o dabar bus greit įrodyta, mokslininkas stovi žemiau filosofo ir menininko. Pastarieji nusipelno genijaus vardo, mokslininkas – niekada. Be to, kaip liudija šis veikalas, jei genijui teikiama pirmenybė prieš mokslininką, vadinasi, jo požiūris į tam tikrą problemą laikomas svaresniu už mokslininko nuomonę. Ar mes turime tam teisę? Ar genijus gali atverti tokius dalykus, kurie mokslininkui nepasiekiami? Įžvelgti tokią gelmę, kurios mokslininkas nė nepastebi?
       Tapo aišku, pagal idėją genijus yra universalus. Visais atžvilgiais genialus žmogus (kaip būtinybės padiktuota išmonė) yra gyvai, be galo artimai, fataliai su viskuo susijęs. Mes įsitikinome, kad genialumas yra visuotinė apercepcija ir kartu tobula atmintis, absoliutus nelaikiškumas. Tačiau apercepcija privalo būti gimininga apercepcijuojamam dalykui. Paprastai pastebime, suprantame ir suvokiame tik tai, kas mums bendra. Galiausiai genijus, kad ir kokia sudėtinga asmenybė jis būtų, mums atsiskleidė kaip intensyviausias, gyvybingiausias, sąmoningiausias, nuosekliausias ir darniausias „Aš“. „Aš“ yra centrinis punktas, percepcijos vienovė, visos įvairovės „sintezė“.
       Taigi genijaus „Aš“ savyje yra visuotinė percepcija, begalinę erdvę apimantis taškas: iškilus žmogus aprėpia visą pasaulį, genijus – tai gyvasis mikrokosmas. Jis nėra marga mozaika ar dirbtinis visad baigtinio cheminių elementų skaičiaus junginys; ne tokia buvo IV skyriaus aiškinimų apie jo vidinę giminystę su daugeliu žmonių ir dalykų prasmė. Ne, genijus yra viskas. Visi psichiniai reiškiniai siejasi su mūsų „Aš“ ir per mūsų „Aš“, šis tarpusavio saitas yra tiesiogiai išgyvenamas, o ne įtraukiamas į mūsų dvasinį pasaulį atkakliomis mokslo pastangomis (mat mokslas, reikia pripažinti, yra susijęs daugiausia su išoriniais dalykais⁹), ir visuma eina anksčiau už jos sudedamąsias dalis; genijus, kuriame „Aš“ yra tarsi visybė, kaip visybė, aprėpia žvilgsniu visą gamtą ir visų būtybių veiklą, visur regi sąryšius ir nekuria vientisos struktūros iš atskirų šukių. Todėl iškilus žmogus negali būti empirinis psichologas, renkantis tik atskirybes ir savo veido prakaitu mėginantis jas sulipdyti asociacijomis, trajektorijomis ir t. t. Taip pat jis negali būti ir vien fizikas, kuris pasaulį mato kaip atomų ir molekulių derinį.
       Remdamasis visumos idėja, kuria nuolat gyvena, genijus suvokia kiekvienos dalies prasmę. Todėl viską, kas egzistuoja jame ir anapus jo, jis vertina šiuo požiūriu, todėl viskas jam – ne laiko funkcija, bet didingos ir amžinos minties išraiška. Todėl genialus žmogus yra ir gilus žmogus, ir gilus tiek, kiek yra genialus. Todėl jo nuomonė yra svaresnė už visas kitų nuomones. Kadangi jis kuria iš savo visuminio „Aš“, apimančio savy visą pasaulį, o kiti žmonės niekada iki galo nesuvokia savo tikrojo „Aš“, jam viskas prasminga, viskas turi reikšmę, viskas nuolat matoma kaip simbolis. Kvėpavimas jam nėra vien ploniausiomis kraujo kapiliarų sienelėmis vykstanti dujų apykaita, dangaus mėlis jam nėra vien poliarizuota, atmosferos neskaidrumų išsklaidyta ir atspindėta saulės šviesa, o gyvatės nėra vien bekojai ropliai be pečių juostos ir galūnių. Jeigu mes surinktume visus mokslinius atradimus ir priskirtume vienam vieninteliam žmogui, jeigu viską, ką išskirtinio mokslo labui nuveikė Archimedas ir Lagrange'as¹⁰, Johannesas Mülleris¹¹ ir Karlas Ernstas von Baeris¹², Newtonas ir Laplace'as, Konradas Sprengelis¹³ ir Cuvier, Tukididas ir Niebuhras¹⁴, Friedrichas Augustas Wolfas¹⁵ ir Franzas Boppas¹⁶ ir dar daugelis kitų žymių žmonių, per savo trumpą gyvenimą būtų nuveikęs vienas vienintelis žmogus, net ir tuomet jis vis tiek nebūtų nusipelnęs genijaus vardo.
       Tačiau ir dabar dar nepasiekėme giliausios esmės. Mokslininkas suvokia reiškinius jusliškai, iškilus žmogus arba genijus – reikšmiškai. Jūra ir kalnai, šviesa ir tamsa, pavasaris ir ruduo, kiparisas ir palmė, balandis ir gulbė jam yra simboliai, juose jis ne tik nujaučia, bet ir mato kai ką gilesnio. Valkirijų skrydis jam nėra vien slėgio nulemti oro srautai, o stebuklingoji ugnis nėra vien oksidacijos procesai. Ir tai jam įmanoma todėl, kad jo išorinis pasaulis gausiais ir tvirtais ryšiais siejasi su vidiniu pasauliu; maža to, išorinis gyvenimas atrodo kaip ypatingas jo vidinio gyvenimo atvejis; pasaulis ir „Aš“ jame susilieja, tad savo patirties jam nereikia rišti dalimis pagal dėsnius ir taisykles. Priešingai, netgi didžiausias eruditas krauna viena specialybę prie kitos, bet nesukuria visumos. Todėl didis mokslininkas ir atsiduria už didžio menininko ar didžio filosofo.
       Visatos begalybę atitinka genijaus širdies begalybė; jo vidinis pasaulis aprėpia chaosą ir kosmosą, visą atskirybę ir bendrybę, visą įvairovę ir vienovę. Jei šiais apibrėžimais mes daugiau pasakėme apie genialumą negu apie genialios kūrybos esmę, jei meninės ekstazės, filosofinės sampratos, religinio nušvitimo būsena tebelieka mįslinga kaip ir anksčiau, jei tuo mes išaiškinome tik sąlygas, o ne pačią iš tiesų genialios kūrybos eigą, tai vis dėlto kaip galutinį genijaus apibrėžimą būtina pateikti tokią ištarą:
       Genialiu galima vadinti žmogų, turintį sąmoningą ryšį su pasaulio vienove. Tai, kas tikrai dieviška žmoguje, ir yra genialumas.
       Didingą mintį apie žmogaus sielą kaip apie mikrokosmą, giliausią Atgimimo filosofijos palikimą, nors ji aptinkama jau Platono ir Aristotelio raštuose, vėlesnieji mąstytojai visiškai užmiršo Leibnizui mirus. Lig šiol ji galiojo vien genijaus sąvokai, tačiau anie mąstytojai taikė ją ir žmogaus prigimčiai apskritai.
       Tačiau šis neatitikimas tėra tariamas. Visi žmonės genialūs, ir joks žmogus nėra genialus. Genialumas – tai idėja, prie kurios vienas priartėja tuomet, kai kitas atsidūręs nuo jos toli, vienas pasiekia ją greit, o kitas galbūt tik gyvenimo pabaigoje.
       Genialiu pripažįstame praregėjusį ir kitiems akis atveriantį žmogų. Ir jeigu jie paskui išmoksta matyti jo akimis, tai įrodo, kad jie tik stovėjo prieš duris. Net vidutinis žmogus gali būti netiesiogiai su viskuo susijęs; jo visumos idėja tėra tik nuojauta, jis nesugeba susitapatinti su ja. Tačiau jam nėra atimta galimybė šią tapatybę patirti kitiems padedant ir taip susidaryti bendrą vaizdą. Pasaulėžiūra sujungia jį su visata, išsilavinimas – su jos atskiromis dalimis; nėra nieko, kas jam būtų visiškai svetima; simpatijos saitas sieja jį visais pasaulio dalykais. Nieko panašaus nenutinka gyvūnams ar augalams: jie riboti, žino ne visus, o tik vieną elementą, jie apgyvendino ne visą pasaulį, o ten, kur jie visuotinai paplitę, jie patenka valdžioje žmogaus, kuris nustato jiems visur tą pačią vienodą funkciją. Jie gal ir turi šiokį tokį supratimą apie saulę ir mėnulį, tačiau tikrai ne apie „žvaigždėtą dangų“ ir „moralės dėsnį“. Pastarasis kyla iš žmogaus sielos, kurioje slypi visuotinumas, kuri gali viską suvokti, nes pati savaime yra viskas: žvaigždėtas dangus ir moralės dėsnis, kurie iš esmės yra tas pat. Kategorinio imperatyvo universalumas yra visatos universalumas, pasaulio begalybė – tik dorovinio valios akto begalybės atvaizdas.
              Apie žmogų kaip mikrokosmą mokė dar Empedoklis, galingasis magas iš Agrigento:

       Ir Plotinas: Ou gar an pwpote eiden ofttalmoV hlion hlioeidhV mh gegenhmenoV¹⁸, kurio mintį Goethe laisvai perteikė šiuo garsiu ketureiliu:

       Žmogus yra vienintelė būtybė, toji gamtos būtybė, kuri yra susijusi su visais jos dalykais.
       Žmogus, kurio saitas ne su atskirais, keliais ar dauguma dalykų, bet su visais pasiekė aiškumo ir didžiausio sąmoningumo, kuris savarankiškai mąsto apie viską, – vadinamas genijumi. Tas, kuriame ši galimybė yra potenciali, kuriame galima sužadinti susidomėjimą viskuo, tačiau savo noru domisi tik keletu dalykų, yra tiesiog žmogus. Leibnizo teorija (gan retai teisingai suprantama), kad net žemesniosios monados yra pasaulio atspindys, išreiškia tą pačią mintį. Genialus žmogus gyvena patirdamas visuotinio sąmoningumo, visumos suvokimo būseną; net ir paprastame žmoguje glūdi pasaulio vienovė, bet ji nepabunda iki kūrybinio sąmoningumo. Vienas gyvena aktyviai, kitas – nesąmoningai susijęs su visata; genialus žmogus yra aktualus, paprastas žmogus – potencialus mikrokosmas. Tik genialus žmogus yra tobulas žmogus; žmogaus būtis, žmogiškumas (Kanto požiūriu), dunamiV potencialiai slypintis kiekviename žmoguje, genijuje pasireiškia visu pajėgumu, virsdamas aktualybe, energeia.
       Žmogus yra visuma ir todėl nėra tiesiog visumos dalis, priklausoma nuo kitų dalių; jis nėra gamtinio dėsningumo įstatytas į kurią nors vietą; jis pats yra visų dėsnių įkūnijimas ir kaip tik todėl yra laisvas, nes ir visata kaip visuma yra nepriklausoma, o ne lemta. Iškilus žmogus yra tas, kuris nieko nepamiršta, nes neužsimiršta, nes užmiršimas yra pavaldus funkcinei laiko įtakai ir todėl nėra laisvas ir etiškas; jis nėra tas, kurį kaip vaiką išmeta viena istorinio sąjūdžio banga, o kita nuskandina, nes viskas, visa praeitis ir visa ateitis jau glūdi jo dvasinio žvilgsnio amžinybėje; jo nemirtingumo suvokimas yra stipriausias, nes mintis apie mirtį jo nebaugina; jis aistringai susisieja su simboliais ar vertybėmis, viską vertindamas ir aiškindamas ne tik savyje, bet ir anapus savęs; kartu jis yra laisviausias, išmintingiausias, dorovingiausias žmogus ir todėl ypač sunkiai kenčia nuo to, kas jame yra dar nesąmoninga, dar chaosas, dar lemtis.
       O koks yra didžiųjų žmonių dorovinis santykis su kitais žmonėmis? Juk tai vienintelė forma, kuria, visuomenės nuomone, gali pasireikšti moralė, nes nemoralumą mes siejame tik su baudžiamuoju kodeksu! Kita vertus, ar tik ne šičia žymiausi žmonės pademonstravo itin abejotinus savo charakterio bruožus? Argi jie dažnai neužsitraukdavo įtarimų už baisų nedėkingumą, nuožmų šiurkštumą, piktybinę gundytojo klastą?
       Kuo didesnis yra menininkas ir mąstytojas, tuo negailestingiau jis lieka sau ištikimas, šitaip apvildamas lūkesčius tų, su kuriais jį sieja laikina dvasinių interesų giminystė ir kurie, nesugebėdami vėliau sekti jo skrydžiu aukštyn, nori erelį pririšti prie žemės (Lavateris¹⁹ ir Goethe). Štai todėl didieji žmonės ir buvo apšaukti nemoraliais. Friederikės iš Zezenheimo likimas Goethe'ę jaudino daugiau – nors tai jo kaltės nemažina, – negu ją pačią, ir nors jis, laimei, nutylėjo tiek daug, jog mūsų amžininkams, manantiems, kad visiškai perprato lengvabūdiškąjį olimpietį, iš tiesų į rankas nubyrėjo tik kelios jo būdo kruopelės iš nemirtingosios Fausto dalies, vis dėlto mes galime neabejoti, kad jis pats kuo tiksliausiai žinojo jam tenkantį kaltės mastą ir užtektinai dėl to gailėjosi. Ir kai pavydūs kliautininkai, nesupratę nei Schopenhauerio atsižadėjimo mokslo, nei nirvanos prasmės, priekaištauja filosofui, kad jis itin atkakliai gynė savo teisę į nuosavybę, tai į jų šunišką amsėjimą neverta nė atsakyti.
       Taigi teiginys, kad iškilus žmogus pats sau yra labiausiai moralus, yra įrodytas: jis nesileis, kad jam įpirštų svetimą sampratą ir kartu užgniaužtų jo „Aš“; jis nepasiduos kito nuomonei pasyviai~ – svetimas „Aš“ ir jo pažiūros jam liks kažkas absoliučiai skirtinga, – ir jei jau kartą jis patyrė įtaką, tai mintis apie tai jį skaudins ir baugins. Kartą sąmoningai sumelavęs, jis šią naštą nešiosis drauge visą gyvenimą ir negalės prabėgom nusipurtyti jos tarytum „Dionisas“. Bet genialūs žmonės skausmingiausiai kenčia nuo kitiems ištarto melo, apie kurį jie sužinojo vėliau ir apie kurį tuomet nenutuokė, arba nuo melo, kuriuo jie suklaidino pačius save. Todėl kiti žmonės, kur kas giliau nugrimzdę į melą ir neteisybę, ir nejaučiantys šio tiesos poreikio, menkai supranta tikrą didžiųjų asmenybių nuomonę ir įnirtingą kovą su „gyvenimo melu“.
       Išskirtinis žmogus – tai tas, kuriame belaikis „Aš“ paima viršų, kuris siekia savo vertę pakelti inteligibilaus „Aš“, moralinės ir intelektualios sąžinės akivaizdoje. Pirmiausia jis puikuojasi prieš patį save: jam kyla poreikis padaryti įspūdį (imponieren) pačiam sau (savuoju mąstymu, elgsena ir kūryba). Tokia puikybė yra būdinga genijui: jis pats suvokia savo vertę ir atpildą ir nekreipia dėmesio į kitų nuomonę, nes šita užuolanka (Umweg) jam nėra būtina save aukščiau vertinti. Tačiau ši puikybė vargu ar girtina: asketiškos prigimties natūros (Pascalis) nuo jos smarkiai kenčia, bet įveikti jos nepajėgia. Vidinę puikybę visados lydi puikybė prieš kitus, tačiau jos abi nuolat kovoja tarpusavyje.
       Ar šis primygtinis pareigos sau akcentavimas neapsunkina vykdyti pareigos kitų atžvilgiu? Ar šių dviejų sąvokų tarpusavio santykis nėra toks, kad jei lieki ištikimas sau, tai sulaužai ją kitų atžvilgiu?
       Jokiu būdu. Tiesa yra viena, kaip ir tiesos būtinybė – Carlyle'io sincerity²⁰, – kurią turi arba neturi tiek savo paties, tiek pasaulio atžvilgiu; ši būtinybė yra nedaloma, nėra viena iš dviejų, nes nėra pasaulėžiūros be savistabos ar savistabos be pasaulėžiūros: apskritai egzistuoja tik viena pareiga, tik viena moralė. Išvis elgiesi moraliai arba amoraliai; kas moralus sau, tas moralus ir kitiems.
       Joks kitas klausimas nėra susilaukęs tiek melagingų nuomonių, kiek klausimas, kas yra ši moralinė pareiga aplinkiniams ir kaip ji gali būti įvykdyta.
       Aš palieku nuošalyje teorines etikos sistemas, kurios žmonių visuomenės vystymą laiko visos veiklos pamatiniu principu ir daugiau svarbos teikia bendro moralės požiūrio vyravimui, o ne konkretiems jausmams veiksmo metu ir empirinei impulso prigimčiai; tiesa, šiuo požiūriu jos vis dėlto palankiai skiriasi nuo bet kurios gailestingumo etikos; vadinasi, mums lieka labiausiai paplitusi nuomonė, pasak kurios, žmogaus dorovę lemia jo užuojauta, jo „gerumas“. Filosofiniu požiūriu Hutchesonas²¹, Hume'as ir Smithas užuojautą laikė visos etinės elgsenos esme ir šaltiniu; Schopenhaueris savąja užuojautos etika suteikė šiai teorijai išskirtinę gelmę. Schopenhauerio „Konkursinis darbas apie moralės pagrindą“ jau savo epigrafu „Moralę skelbti lengva, pagrįsti sunku“ atskleidžia esminę gailestingumo etikos klaidą, – kad ji vis primiršta, kad etika yra ne daiktiškai aprašomasis, o elgseną normuojantis mokslas. Kas linkęs juoktis iš žmonių mėginimų įsiklausyti į vidinį balsą, užtikrintai pagrįsti, ką žmogus privalo daryti, tas atsižada bet kurios etikos, nes ji savo prigimtimi yra sau ir kitiems keliamų reikalavimų mokslas, o ne mokslas, pasakojantis apie tai, ką žmogus, įgyvendindamas ar užgniauždamas reikalavimus, daro. Kas privalo vykti, o ne kas vyksta – toks yra etikos objektas, o visa kita yra psichologijos sritis.
       Visi mėginimai paversti etiką psichologija pražiūri, kad žmogus pats įvertina bet kurį savo psichologinį impulsą, o kurio nors psichinio reiškinio vertinimo matas negali būti pačiu reiškiniu. Šis kriterijus gali būti tik niekad iki galo neįgyvendinama idėja arba vertybe ir nėra kildintinas iš patirties, nes jis nekistų netgi tuomet, jei patirtis liudytų priešingai. Dorovingas elgesys yra idėja paremtas elgesys. Todėl ir tenka rinktis tik tarp tokių etinių sistemų, kurios pasiūlo idėjas ir veiklos taisykles, o tokios dėmesio vertos sistemos yra tik dvi: Benthamo²² ir Millio įkurtas etinis socializmas arba „socialinė etika“, vėliau uolių importuotojų atvežta į žemyną ir net į Vokietiją ir Norvegiją, ir etinis individualizmas, kurio moko krikščionybė ir vokiečių idealizmas.
       Antroji bet kurios užuojautos etikos klaida yra ta, kad ji nori pagrįsti, išvesti moralę iš tam tikrų prielaidų, tačiau moralės, kuri savo prigimtimi turi būti galutiniu mūsų elgsenos pagrindu, pačios savaime negalima paaiškinti, deduktyviai išprotauti, ji yra tikslas pats savaime, todėl negali būti siejama su kokiu nors dalyku, tarytum jo priemonė ir paskirtis. Kadangi šis atjautos etikos reikalavimas sutampa su vien aprašomosios ir, vadinasi, būtinai reliatyvistinės etikos principu, tai iš esmės abi klaidos yra vienodos, todėl šiam mėginimui būtina pasipriešinti, nes niekas, net ir perkratęs visą priežasčių ir įtakų sferą, nerastų aukščiausio tikslingumo idėjos, kuri vienintelė yra svarbi visiems moraliniams poelgiams. Tikslingumo idėjos nepaaiškinama priežastimi ir pasekme; priešingai, ši idėja jau glūdi priežasties ir pasekmės santykyje. Tikslas iškart atsiranda siekiant imtis veiksmų, ji yra poelgio sėkmės ir rezultato matas, tačiau ir to gali būti negana netgi tada, kai žinome visus poelgį nulėmusius veiksnius, pakankamai svariai atsispindinčius sąmonėje. Šalia priežasčių pasaulio egzistuoja ir tikslų pasaulis, pastarasis yra žmogaus pasaulis. Absoliutus būties mokslas yra priežasčių visuma, siekianti pakilti iki aukščiausios priežasties; absoliutus privalėjimo mokslas (Wissenschaft vom Sollen) yra tikslų vienovė, užsibaigianti galutiniu aukščiausiu tikslu.
       Kas etiškai-teigiamai žvelgia į užuojautą, tas moraliai įvertina ne poelgį, o jausmą, ne veiksmą, o afektą (kuris iš prigimties nėra nagrinėtinas tikslų požiūriu). Užuojauta gali būti etinis reiškinys, etinio prado išraiškos būdas, tačiau kaip etinis aktas ji reiškia tiek pat nedaug kaip gėdos jausmas arba išdidumas; reikia griežtai skirti etinį aktą nuo etinio reiškinio. Pirmąjį mes suprantame kaip sąmoningą idėjos patvirtinimą veiksmu, o etinis reiškinys yra netyčinis, nevalingas nuolatinio mūsų dvasios krypties idėjos link požymis. Ši idėja įsiterpia tik į motyvų kovą ir visaip stengiasi jai daryti įtaką ir lemti; empiriniame etinių ir neetinių jausmų, užuojautos ir piktdžiugos, savigarbos ir išpuikimo mišinyje mes dar nematome nieko panašaus į sprendimą. Ko gero, užuojauta yra tikriausias žmogaus būdo požymis, tačiau ne kokio nors veiksmo tikslas. Tik tikslo žinojimas, vertės suvokimas sukuria dorovę; kaip tik šituo bruožu Sokratas teigiamai skiriasi nuo visų filosofų, išskyrus Platoną ir Kantą, kurie pritarė jo nuomonei. Užuojauta negali pretenduoti į pagarbą, nes ji yra aloginis jausmas, tačiau geriausiu atveju sužadina mumyse simpatiją.
       Užtat pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kaip žmogus galėtų dorovingai elgtis su kitais žmonėmis.
       Toks dorovingas elgesys pasireiškia ne kaip neprašyta pagalba, įsiveržianti į kito žmogaus vienatvę ir pralaužianti ribas, kurias šalimais esantis žmogus apsibrėžia aplink, o šių ribų gerbimu; ne užuojauta, o pagarba. Mes negerbiame pasaulyje nieko, išskyrus žmogų, – tai pirmiausia pasakė Kantas. Jo milžiniško atradimo esmė yra ta, kad joks žmogus negali savęs, savo intelegibilaus „Aš“, žmogiškumo (tai yra žmogaus sielos idėjos, o ne 1500 milijonų žmonių bendruomenės), slypinčio jo ar kitų žmonių individualybėje, panaudoti kaip priemonę tikslui pasiekti. „Iš visos kūrinijos, viskas, kas tik norime ir kam turime nors kiek galios, gali būti panaudota tik kaip priemonė; tik žmogus, o su juo ir kiekvienas protingas kūrinys, yra tikslas pats savaime.“
       O kaip aš parodau žmogui panieką ar pagarbą? Pirmu atveju – jo ignoravimu, antru – savo dėmesingumu. Kaip aš jį naudoju kaip priemonę tikslui pasiekti ir kaip aš jį gerbiu kaip savitikslį? Pirmu atveju aš traktuoju jį tiktai kaip su mano veiksmais susijusių aplinkybių samplaikos grandį; antru atveju – aš mėginu jį pažinti kaip žmogų. Taigi, kai mes to nerodydami domimės juo, galvojame apie jį, siekiame suprasti jį, jo poelgius, sielojamės dėl jo lemties, – pirmiausia taip, tik taip mes galime pagerbti savo artimą. Tik tas, kas įveikia savo egoizmą nelaimei ištikus, užmiršta visus nesvarbius nesutarimus su artimu, užgniaužia savo pyktį ir stengiasi artimą suprasti, iš tiesų yra nesavanaudiškas žmogus; jo poelgiai dori, nes jis nugali patį stipriausią priešą, labiausiai trukdantį suprasti artimą: savimeilę.
       Kaip šiuo atžvilgiu elgiasi išskirtinis žmogus?
       Jis, suprantantis daugelį žmonių, nes iš prigimties universalesnis už visus, arčiausiai susijęs su visata, aistringiausiai siekiantis objektyviai ją pažinti, – jis kaip niekas kitas dorai elgiasi su savo artimu. Iš tikrųjų niekas kitas taip daug ir intensyviai negalvoja apie kitus žmones (net jei daugelį jų yra matęs tik vienąsyk, probėgšmais), niekas taip energingai nesiekia jų pažinti, jeigu dar nėra pakankamai susidaręs aiškaus ir ryškaus vaizdo apie juos. Turėdamas už pečių savo „Aš“ pripildytą praeitį, jis taip pat susimąsto apie tai, koks buvo kitų žmonių likimas, kol jis dar nebuvo jų pažinęs. Mąstydamas apie žmones, jis paklūsta stipriausiam savo vidinės prigimties polinkiui: per juos aiškiai, teisingai pažinti save patį. Tampa akivaizdu, kad visi žmonės yra inteligibilaus pasaulio, kuriame nėra jokio siauro egoizmo ar egoizmo, nariai. Tik tuo galima paaiškinti, kad didieji žmonės jaučia gyvą, išmaningą artumą ne tik artimiems, bet ir iki jų gyvenusioms istorinėms asmenybėms; kaip tik dėl šios priežasties didieji menininkai kur kas geriau ir intensyviau supranta istorines individualybes negu istorikai-mokslininkai. Nėra didžio žmogaus, kuris asmeniškai liktų abejingas Napoleonui, Platonui ar Mahometui. Šitaip jis išreiškia savo pagarbą ir tikrą pietetą gyvenusioms iki jo asmenybėms. Ir jei kai kurie, bendravę su dailininkais, nemaloniai sudirgsta, atpažinę save jų kūriniuose, jei pasigirsta skundų, kaltinančių poetus, kad į viską jie žiūri tik kaip į modelį, tai šioje situacijoje nesmagumas yra nesunkiai suprantamas, tačiau menininkas, nesiskaitydamas su žmonių menkumu, nedaro jokio nusikaltimo: nereflektuotai vaizduodamas ir perkurdamas pasaulį, jis išreiškia žmogui savąjį kūrybos akto supratimą, ir nebūna grynesnio santykio tarp žmonių negu šis.
       Dabar mes geriau suprasime labai teisingą jau minėtą Pascalio mintį: „A mesure qu'on a plus d'esprit, on trouve qu'il y a plus d'hommes originaux. Les gens du commun ne trouvent pas de différence entre les hommes“²³. Šią mintį siejame su tuo, kad žmogus, kuo aukščiau jis stovi, tuo didesnius reikalavimus kelia sau mėgindamas suprasti svetimus posakius; nors vidutinybei viskas rodosi aišku, dažnai jis nė nejaučia, kad čia slypi tai, ko jis nesupranta, meninio kūrinio ar filosofinės knygos dvasia jam lieka bemaž svetima. Daugiausia, ką jis sugeba, tai suvokti ryšį su daiktais, tačiau toli gražu nesusimąsto apie kūrėją. Iškilus žmogus, atsidūręs ant aukščiausio sąmoningumo laiptelio, neskuba tapatinti savęs ir savo nuomonės su skaitiniu, tačiau ne tokiam šviesiam protui įvairiausi dalykai susimaišo ir jis negali jų atskirti.
       Genijus yra savąjį „Aš“ suvokęs žmogus, todėl jis be vargo pamato kitų žmonių kitoniškumą (Anderssein), nes kituose jis įžiūri jų „Aš“, net jeigu pats „Aš“ nešiotojas dar nėra aiškiai to įsisąmoninęs. Tačiau tik žmogus, pajutęs kad kitas žmogus taip pat yra „Aš“, monada, savitas pasaulio centras, turįs ypatingą jauseną, mąstyseną ir praeitį, bus atsparus polinkiui pasinaudoti kitu žmogumi kaip priemone tikslui pasiekti; likdamas ištikimas Kanto etikai, jis jaus, nujaus ir todėl gerbs artimo asmenybę (kaip inteligibilaus pasaulio dalį), o ne tiesiog grieš ant jo apmaudą. Todėl pagrindinė psichologinė praktinio altruizmo sąlyga yra teorinis individualizmas.
       Tai tiltas, siejantis moralų santykį su savimi ir kitais žmonėmis, tarpinė jungtis, ir veltui Schopenhaueris kaltino Kantą, laikydamas klaida, kad pagrindiniai pastarojo filosofijos principai visiškai nenumato jos būtinybės.
       Tai nesunku patikrinti. Tik užkietėjęs nusikaltėlis ir pamišėlis visiškai nesidomi nors vienu iš artimų; jie gyvena tarsi būtų vieni pasaulyje, jie visiškai nejaučia, kad egzistuotų kitas, svetimas. Todėl nėra jokio praktinio solepsizmo: tas, kas suvokia Savastį, suvokia Savastį ir artimame; žmogus, netekęs (loginio ir etinio) branduolio, ir į kitą žmogų reaguoja taip, lyg anas būtų žmogus, visiškai savita asmenybė. Juk „Aš“ ir „Tu“ yra koreliatai (Wechselbegriffe).
       Stipriausiai savąjį „Aš žmogus suvokia tik būdamas tarp kitų žmonių, todėl kitų žmonių akivaizdoje jis būna išdidesnis negu vienatvėje ir tik vienatvės valandomis jis gali sau leisti pažaboti savo išdidumą.
       Galiausiai: kas žudo save – žudo visą pasaulį. O kas žudo kitą – vadinasi, daro sunkiausią nusikaltimą, nes žudo savąjį „Aš“ kitame. Taigi praktinis solipsizmas yra nesąmonė ir jį geriau vadinti nihilizmu; mat jei nėra jokio „Tu“, tuomet nėra ir jokio „Aš“, apskritai nieko nėra.
       Mes esame taip psichologiškai sukurti, kad negalime naudotis kitu žmogumi kaip priemone tikslui pasiekti. Iš to išplaukia, kad asmenybę savyje matantis žmogus mato ją ir kituose. Jam tat tvam asi²⁴ yra ne hipotezė, o tikrovė. Didžiausias individualizmas yra didžiausias universalizmas.
       Ernstas Machas²⁵, subjekto neigėjas, smarkiai klysta manydamas, kad atsižadėjus savojo „Aš“ gimsta etinis principas, „visiškai pašalinantis paniekos svetimam „Aš“ ir savojo „Aš“ pervertinimo galimybę. Mes jau matėme, kuo baigiasi žmonių tarpusavio santykiai, jei neigiamas savasis „Aš“. „Aš taip pat yra esminė bet kurios socialios etikos sąlyga. Kokiam nors pagrindiniam „elementų mazgui (Verknotungstelle) aš tiesiog psichologiškai negaliu pritaikyti jokio etinio principo. Šitai, ko gero, įvardytina kaip idealas, tačiau praktiniam elgesiui jis bereikšmis ir negali tapti norma, nes eliminuoja psichologinę bet kurios etinės idėjos įgyvendinimo sąlygą, nors moralinis reikalavimas psichologiškai jau ja yra.
       Visiškai kitas vaizdas, kai reikalo esmė, kad žmogus suvoktų turįs aukštesnįjį „Aš“, sielą ir įsisąmonintų, kad ją turi ir kiti žmonės. (Todėl žmonijos daugumai visados reikės sielovadininko.) Tik tuomet iš tiesų egzistuos etinis santykis su žmonėmis.
       Tačiau šis santykis genialiame žmoguje realizuojasi išskirtiniu būdu. Niekas taip kaip genijus nepersiima kančia už žmones ir dėl žmonių, su kuriais jis gyvena. Iš tikrųjų galima sakyti, kad žmogumi tampama tik „pažinus kančią“. Net jei užuojauta ir nėra aiškus, atsietai-abstraktus arba vaizdžiai-simbolinis pažinimas, tai vis dėlto ji yra stipriausias akstinas viską pažinti. Tik kentėdamas nuo aplinkybių naštos (durch Leiden unter den Dingen) jis supranta savo genijų, tik kentėdamas už žmones jis perpranta jų esmę. Genijus kenčia labiau už visus, kada jis kenčia su visais ir visame kame; tačiau labiausiai jis kenčia nuo savo užuojautos.
       Viename iš ankstesnių skyrių mes išaiškinome, kad genialumas yra žmogų virš gyvūnų iškeliantis veiksnys, ir kartu nustatėme faktą, kad tik žmogus turi istoriją (tai paaiškėja iš visiems žmonėms būdingo ir tik laipsniškai besiskiriančio genialumo). Prie šio klausimo mes turime dar kartą grįžti. Genialumas sutampa su gyva inteligibilaus subjekto veikla. Istorija apsireiškia tik socialinėje visumoje, „objektyvioje dvasioje“, o individai patys savaime lieka visąlaik sau tapatūs ir neprogresuoja kaip „objektyvi dvasia“ (jie yra ne-istoriški). Ir čia mes matome, kaip susieina mūsų temos gijos ir duoda netikėtą rezultatą. Nesuklysiu manydamas, kad jei antlaikiška žmogaus asmenybė yra tikrai etinio elgesio su artimais sąlyga, o individas – išankstinė socialinės jausenos prielaida, tai akivaizdu, kodėl „animal metaphysicum“²⁶ ir zwon politikon²⁷, genialus kūrinys ir istorijos nešiotojas yra víena, viena ir ta pati esybė, būtent – žmogus. Šitaip išsprendžiamas senas ginčas apie tai, kas atsirado anksčiau – individas ar bendruomenė: abudu egzistuoja kartu ir vienu metu.
       Dabar, mano galva, genialumas kaip tauriausias moralumas yra įrodytas visais požiūriais. Iškilus žmogus – pats ištikimiausias sau žmogus, nieko apie save nepamirštantis, absoliučiai nepakeliantis ir nekenčiantis klaidos ir melo, ir kartu socialiausias, vienišiausias ir dvyniausias (zweisamste) žmogus. Tiek intelektualiai, tiek moraliai genijus yra aukščiausia būties forma. Genijus mums tobulai atskleidžia žmogaus idėją, visam laikui išreikšdamas, kad žmogus yra subjektas, kurio objektas – visata.
       Tačiau čia nederėtų klysti. Tiktai sąmoningumas ir dar kartą samoningumas – savaime ir savyje yra moralus; visa, kas nesąmoninga – nemoralu, o visa, kas nemoralu – nesąmoninga. Todėl „amoralus genijus“, „didis niekšas“ yra mitinis gyvūnas, kurį kaip galimybę tam tikromis jų gyvenimo akimirkomis sugalvojo didieji žmonės, kad prieš jo kūrėjų valią jis pavirstų baukščių ir silpnų natūrų baubu, kuriuo šios gąsdintų save ir kitus vaikus. Nėra jokio nusikaltėlio, kuris supratimu būtų prilygęs savo piktadarybei, kuris mąstytų ir kalbėtų kaip Hagenas prie Zygfrido lavono „Dievų sutemose“: „Taip, aš jį nužudžiau, aš, Hagenas, nudūriau jį!“ Napoleonas ir Francis Baconas, pateikiami kaip priešingi pavyzdžiai, yra per daug aukštai vertinami ir neteisingai vaizduojami. Panašiais dalykais, – kai jis imasi kalbėti apie Bordžijas, – ir Nietzsche visai neverta pasitikėti. Demoniškumo, Antikristo, Arimano, „radikalaus žmogiškosios prigimties blogio“ samprata yra nepaprastai įtaigi. Su genijumi ji turi tik tiek bendra, kad yra jo visiška priešybė. Ji yra išmonė, gimusi ryžtingos didžiųjų žmonių kovos su juose slypinčiu nusikalėliu valandomis.
       Universali apercepcija, bendras sąmoningumas, tobulas nelaikiškumas yra „idealas“ netgi genialiems žmonėms; genialumas yra vidinis imperatyvas, ir jis niekada nebūna užbaigtas faktas. Todėl iš „genialaus“ žmogaus mažiausiai galima tikėtis, kad jis tiesiog sakys: „Aš esu genijus“, nes, pasak apibrėžimo, genialumas yra ne kas kita, o absoliutus žmogaus idėjos įkūnijimas ir todėl genialu yra tai, kuo privalo būti ir kuo iš principo yra pajėgus tapti kiekvienas žmogus. Genialumas yra aukščiausia dorovė, ir todėl – visų pareiga. Genijumi tampama aukščiausiu valios aktu, savyje teigiant visą visatą. Genialumas yra tai, ką „genialūs žmonės“ patys sau užsikrovė: tai didžiausia užduotis ir didžiausia puikybė, didžiausia nelaimė ir didžiausia palaima, pasiekiama žmogui. Skamba kaip paradoksas: žmogus yra genialus, jeigu jis to nori.
       Žinoma, dabar galima sakyti: labai daug žmonių itin trokštų būti „originaliais genijais“, tačiau vien norėti yra maža. Bet jeigu šie žmonės, kurie „labai to trokštų“, tiksliau įsivaizduotų, ką tai, ko jie nori, reiškia, jeigu jiems paaiškėtų, kad genialumas sutampa su visuotine atsakomybe – ir kol dalykas dar nėra visiškai aiškus, jo galima tik norėti, o ne valėti, – tai tikėtina, kad gerokai daugiau žmonių atsižadėtų tapti genialiais.
       Taigi vien dėl šios priežasties – kvailiai tiki Veneros padariniais ar neurastenikų stuburo smegenų džiūtimi – tiek daug genialių žmonių išprotėja. Tai tie, kuriems tapo pernelyg sunku tarsi Atlantui laikyti visą pasaulį ant savo pečių, todėl jie visad yra menkesnės, mažiau iškilios, ne pačios didžiausios ir tvirčiausios sielos. Bet kuo aukščiau žmogus stovi, tuo žemiau jis gali nupulti; genialumas yra niekio, tamsos, tamsybės įveikimas, ir jeigu jis išsigimsta ir pakrinka, tuo juodesnė stoja naktis, kuo ryškesnė buvo ankstesnė šviesa. Genijus, krypstantis į beprotybę, nenori būti genijumi, nes vietoj moralumo jis trokšta laimės. Juk kiekviena beprotybė kyla iš nepakeliamos kančios, susietos su sąmone; todėl Sofoklis giliausia užuomina leido suprasti, kodėl žmogus gali trokšti savo beprotybės, mat jis leidžia Ajantui, kurio dvasia grimzta į naktį, ištarti šiuos žodžius:

       en to fronein gar mhden hdistoV bioV²⁸.

       Ši skyrių aš užbaigiu giliais, tauriausius Kanto stiliaus pavyzdžius primenančiais Pico della Mirandola'os žodžiais, kurių prasmei suprasti, manding, esu šį tą nuveikęs.
       Jo „Kalboje apie žmogaus orumą“ Aukščiausiasis kūrėjas kreipiasi į žmogų tokiais žodžiais:
       „Nec certam sedem, nec propriam faciem, nec munus ullum peculiare tibi dedimus, o Adam, ut quam sedem, quam faciem, quae munera tute optaveris, ea, pro voto, pro tua sententia, habeas et possideas. Definita caeteris natura intra praescriptas a nobis leges cohercetur. Tu, nullis angustiis cohercitus, pro tuo arbitrio, in cuius manu te posui, tibi illam prefinies. Medium te mundi posui, ut circumspiceres inde commodius quicquid est in mundo. Nec te caelestem neque terrenum, neque mortalem neque immortalem fecimus, ut tui ipsius quasi arbitrarius honorariusque plastes et fictor, in quam malueris tute formam effingas. Poteris in inferiora quae sunt bruta degenerare; poteris in superiora quae sunt divina ex tui animi sententia regenerari.
       O summam Dei patris liberalitatem, summam et admirandam hominis foelicitatem! Cui datum id habere quod optat, id esse quod velit. Bruta simul atque nascuntur id secum afferunt (ut ait Lucilius) e bulga matris quod possessura sunt. Supremi spiritus aut ab initio aut paulo mox id fuerunt, quod sunt futuri in perpetuas aeternitates. Nascenti homini omnifaria semina et omnigenae vitae germina indidit Pater. Quae quisque excoluerit illa adolescent, et fructus suos ferent in illo. Si vegetalia planta fiet, si sensualia obrutescet, si rationalia caeleste evadet animal, si intellectualia angelus erit et Dei filius. Et si nulla creaturarum sorte contentus in unitatis centrum suae se receperit, unus cum Deo spiritus factus, in solitaria Patris caligine qui est super omnia constitutus omnibus antestabit“²⁹.

 
       ¹ Plg. save suvokiančius ir nesuvokiančius žmones. (Aut. past.) (Atgal>>>)
       ² Hansas Makartas (1840–1884) – akademiško stiliaus austrų tapytojas ir dekoratorius. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ³ Tačiau neteigiama, kad kiekvienas, pripažįstantis savąjį „Aš“, jau yra genijus. (Aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁴ Kaip tai susiję su tuo, kad iškilūs žmonės gali pamilti labai anksti (pvz., ketverių metų amžiaus), paaiškės vėliau. (Aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁵ Jeanas Paulis (tikr. Johann Paul Friedrich Richter; 1763–1825) – vokiečių rašytojas, ankstyvosios vokiečių romantikos atstovas. Buvo veikiamas Apšvietos idėjų, anglų humoristinės prozos. Pagrindinis veikalas – filosofinis auklėjimo ir brendimo romanas „Titanas“ („Titan“, 4 t., 1800–1803). (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁶ Friedrichas Heinrichas Jacobis (1743–1819) – vokiečių filosofas. Kritikavo racionalistinę filosofiją, siekė pagrįsti vadinamąją jausmo ir tikėjimo filosofiją. Vieninteliu teisingu pažinimu laikė juslinį patyrimą. Turėjo įtakos F. Schilleriui, romantizmui. (Atgal>>>)
       ⁷ Šį atvejį mes panagrinėsime vėliau. (Aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁸ Joms darvinizmas ir monistinės sistemos, besilaikančios centrinės „evoliucijos sąvokos“, nepriklauso. Mūsų laikams būdingą rūšių ir dauginimosi šlovinimą akivaizdžiausiai liudija faktas, jog evoliucijos teoriją mes susiejome su žodžiu „pasaulėžiūra“ ir priešpriešinome jį pesimizmui. (Aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁹ Todėl individe nėra jokios atsitiktinumo sąvokos, maža to, tokia mintis net negali kilti. Išvadą, kad įkaitintas strypas plečiasi nuo terminės energijos poveikio, o ne nuo danguje pasirodžiusios kometos, aš darau remdamasis ilgalaike patirtimi ir indukcija, ir tik jomis vienomis; šiuo atveju tikrasis ryšys neglūdi betarpiškai potyryje. Kita vertus, jei aš pykstu dėl savo elgesio kurioje nors draugijoje, aš tai bemat žinau – net jei tai nutinka pirmąsyk ir net jei dar daugybė kitų įvykių nutiktų tuo pačiu metu – savo nepasitenkinimo priežastį ir esu iškart visiškai įsitikinęs ar bent galiu tuo būti įsitikinęs iš pirmo karto, jei tik nemėginsiu apsigauti. (Aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁰ Josephas-Louisas de Lagrange'as (1736–1813) – prancūzų matematikas ir mechanikas teoretikas. (Atgal>>>)
       ¹¹ Sunku pasakyti, kurį Johannesą Müllerį autorius turi omenyje. Geriausiai žinomi yra du: Karaliaučiuje gimęs Johannesas Mülleris (lot. Regiomontanus, 1436–1476) – vokiečių matematikas ir astronomas arba Johannesas Peteris Mülleris (1801–1858) – vokiečių fiziologas ir biologas. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ¹² Karlas Ernstas von Baeris (1792–1876) – Estijoje gimęs vokiečių kilmės gamtininkas, embriologijos pradininkas. (Atgal>>>)
       ¹³ Christianas Konradas Sprengelis (1750–1816) – vokiečių teologas, botanikas ir gamtininkas. (Atgal>>>)
       ¹⁴ Bartholdas Georgas Niebuhras (1776–1831) – vokiečių istorikas, istorijos mokslo kritinio metodo pradininkas (stengėsi atskirti istorinius įvykius nuo legendų). Svarbiausias veikalas – neužbaigta „Romos istorija“ („Römische Geschichte“, 3 t., 1811–1832). (Atgal>>>)
       ¹⁵ Friedrichas Augustas Wolfas (1759–1824) – klasikinis filologas, veikale „Prolegomenai Homerui“ („Prolegomena ad Homerum“, 1795) pirmasis suabejojęs Homero autoryste ir egzistavimu ir davęs pradžią vadinamajam „Homero klausimui“. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Franzas Boppas (1791–1867) – vokiečių kalbininkas, vienas lyginamosios kalbotyros pradininkų. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Žemę mes matom per žemę, per vandenį vandenį matom,
       Dievišką orą per orą, naikinančią ugnį per ugnį,
       Meilę gi matom per meilę, o vaidą – per vaidą grėsmingą (gr.). Žr.: Aristotelis. „De anima“, A 2, 404b. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁸ Dar nė viena akis neišvydo saulės, jei netapo sauliška (gr.). Žr.: Plotinas. „Eneados“, I. 6. 9, 31–32. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁹ Johannas Casparas Lavateris (1741–1801) – šveicarų rašytojas ir filosofas, rašęs vokiečių kalba. Svarbiausias ir populiariausias veikalas – „Fizionomikos fragmentai“ („Physiognomischen Fragmente zur Beförderung der Menschenkenntnis und Menschenliebe“, 4 t., 1775–1778), padedantys pažinti ir mylėti žmones. (Atgal>>>)
       ²⁰ Nuoširdumas (angl.). (Atgal>>>)
       ²¹ Francis Hutchesonas (1694–1746) – škotų filosofas. (Atgal>>>)
       ²² Jeremy Benthamas (1748–1832) – anglų teisės teoretikas, filosofas, utilitarizmo teorijos pradininkas. Pasak jo, visos žmogaus veiklos tikslas yra asmeninė laimė ir gerovė. (Atgal>>>)
       ²³ Juo daugiau turima proto, juo daugiau pastebima originalių žmonių. Didžioji masė nemato skirtumo tarp žmonių (pranc.). (Atgal>>>)
       ²⁴ Garsus aforizmas: „Tai esi tu“ („Tat tvam asi“) iš Čhandogja upanišados (žr. VI. 8, 7; 9.3; 10.3; 11.3 ir toliau). (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ²⁵ Ernstas Machas (1838–1916) – austrų fizikas ir filosofas, vienas iš empiriokriticizmo atstovų. Filosofijoje vienintele realybe laikė tik pojūčius ir jų funkcinius, o ne priežastinius ryšius. Jo nuomone, daiktai esą tik pojūčių kompleksai, todėl esminio skirtumo tarp to, kas fiziška, ir to, kas psichiška, nėra. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ²⁶ Metafizinis gyvūnas (lot.). (Atgal>>>)
       ²⁷ Politinis gyvūnas (gr.). (Atgal>>>)
       ²⁸ Mat suvokimas kartina gyvenimą
       [O nesuvokiančiam beskausmė yr kančia] (gr.). (Žr.: S o f o k l i s .  Tragedijos / Vertė A. Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 116.) (Atgal>>>)
       ²⁹ Neduodame tau, o Adomai, nei nustatytos vietos, nei būdingos išvaizdos, nei kokių nors ypatingų pareigų, kad vietą, išvaizdą ir pareigas turėtum pagal savo norą, savo valia ir savo sprendimu. Visų kitų būtybių prigimtis yra apibrėžta ir apribota pagal mūsų nurodytus dėsnius. Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Įkurdinau tave pasaulio centre, kad iš čia galėtum patogiau stebėti visa, kas dedasi pasaulyje. Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių, dieviškų, būtybių.
       O koks didelis Dievo tėvo dosnumas, kokia didelė ir nuostabi žmogaus laimė! Jam leista turėti tai, ko pageidaus, ir tapti tuo, kuo panorės. Žvėrys gimdami iš motinos įsčių gauna tai, ką turės, kaip sako Liucilijus. Aukščiausios dvasios arba iškart, arba truputį vėliau tampa tuo, kuo išlieka per amžius. Gimstančiam žmogui tėvas davė visokios rūšies sėklų ir visokios gyvybės užuomazgų. Tos, kurias jis puoselės, išaugs ir subrandins jame savo vaisius. Jei puoselės augalines, taps augalu, jei juslines – gyvuliu, jei racionalias – taps dangiška būtybe, jei intelektines – taps angelu ir Dievo sūnumi. Ir jeigu jo nepatenkintų nė vieno iš šių kūrinių likimas, tegu grįžta į savo vienybės centrą, kad, dvasia sutapęs su dievu, vienišoje virš visa ko esančio tėvo migloje pranoktų visus (lot.). (Žr.: Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas / Vertė E. Ulčinaitė. – Vilnius: Mintis, 1984. – P. 124.) (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt