|
<< Atgal
LEONAS PELECKIS-KAKTAVIČIUS
Ypatingi atsiminimai
Dėkinga, kad dukra vadinai
Kaip J. Jankus su S. Santvaru
teatrą gelbėjo
Apie pasakojimo privalumus
Apie žmones, turinčius ožio kraujo
Jurgį Jankų (19062002) Kėdainių ir
Šiaulių mokytojų seminarijų ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinį,
sėkmingai mokytojavusį įvairiose Lietuvos provincijos mokyklose išgarsino 1938 m.
Sakalo leidykloje išleisti romanai Egzaminai ir Be krantų.
Pripažinimas buvo neabejotinas. Tai akivaizdu pasklaidžius anuometinę periodiką.
Egzaminais Jankus gražiai išlaikė egzaminus tikrojo, aukštos kultūros rašytojo
vardui įgyti, rašė Fabijonas Neveravičius (Dienovidis, 1938, Nr. 78).
Algirdas Gustaitis Naujojoje Romuvoje (1938, Nr. 39) debiutantą pavadino suaugusiu
plunksnos valdytoju ir drąsaus žodžio reiškėju. Gerai Be krantų įvertino ir
jau žinomas, perspektyvus jaunas rašytojas ir kritikas Viktoras Katilius
(Dienovidis, 1939, Nr. 1): Nenutylantis lyriškumas, žodžio jautrumas, gamtos
ir meilės scenų subtilumas, visa plaka vienu ritmu su svarbiausio veikėjo siela ir
išgyvenimais. Jaučiame autorių nuoširdų ir atvirą, tai yra tokį, kokį mes norime
matyti rašytoją.
Talentingo beletristo laukė ilgas, kūryba
alsuojantis gyvenimas. Daug kas, ne tik patys artimiausi žmonės, yra pažymėję:
Jurgiui Jankui rašymas buvo įgimtas, kaip žuviai vanduo. Kūrybai iš viso paskirti 79
metai (pirmosios apysakos spaudoje pasirodė 1923 m.).
Baigiantis 2002-iesiems, kreipiausi atviru laišku į
išeivijos lietuviškų laikraščių skaitytojus, prašydamas visus, kurie pažinojo
rašytoją Jurgį Jankų, užrašyti savo atsiminimus. Atsiliepė ne taip jau daug
tautiečių. Tai ir suprantama: dauguma tų, kurie bendravo, susirašinėjo, buvo
susitikę, jau patys Dausose. Todėl brangi kiekviena smulkmena apie šį talentingą
kūrėją.
Į viršų
Dėkinga, kad dukra vadinai
Bene įdomiausia J. Jankaus ir prozininkės
Nijolės Jankutės-Užubalienės, žinomos knygų vaikams ir jaunimui autorės bei
novelistės, pažintis. Ji paženklinta ypač artimais tėvo ir dukros
santykiais.
Kodėl tie du žodžiai kabutėse?
Anot pačios N. Jankutės, tai maloniausias
komplimentas, kokio kada yra sulaukusi. Jai net buvę sunku atsispirti pagundai nesamą
giminystę patvirtinti. O rašytojui iškeliavus Amžinybėn, viešai atsisveikindama
(Draugas (JAV), 2002 m. liepos 20 d. ) savo jautrius žodžius taip užbaigė:
Dėkinga, kad dukra vadinai.
Pažintis su beletristikos meistru, prasidėjusi per
jo pirmąsias knygas romanus Egzaminai ir Be krantų, kiek kitokį
tęsinį įgavo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, Diepholzo miestelyje. Slapta gerbėja
ilgokai nedrįso to tikro, gyvo skrybėlėto Rašytojo užkalbinti, tačiau kai
Tremties metai, lietuvių rašytojų metraštis, įdėjo J. Jankaus apysaką
Velnio bala, nebeatsispyrė. Buvusi taip sudominta, suintriguota, kad ėmė ir
prisistatė jaunoji gerbėja su savo klausimais.
Kodėl ta bala slėpė dvi kaukoles? Kodėl?
Kodėl nepaaiškinta? klausinėjo aštuoniolikmetė gimnazistė.
Kad tau įdomiau būtų. Kad paklausinėtum,
juokavo J. Jankus.
Persikėlus užatlantėn artimesni santykiai
susiklostė, kai N. Jankutė pradėjo bendradarbiauti Draugo dienraštyje.
Iniciatyvą parodė pats rašytojas, gyvenęs tolokai nuo Čikagos. Nors buvo ne tik
pagiriančių, bet ir pakritikuojančių eilučių, visuose laiškuose akivaizdus
tėviškas dėmesys jaunajai plunksnos bičiulei. Čia ir literatūriniai patarimai, ir
paraginimai, ir jo paties įžvalgos apie šiuolaikinę literatūrą. Visi rašyti ranka.
N. Jankutė-Užubalienė šiandien rašytoją vadina
labai mielu, skaidrios, optimistiškos sielos žmogumi. Tai patvirtina ir jai rašyti J.
Jankaus laiškai. Kartais juose prisimenami bendri pažįstami kultūros žmonės,
pavyzdžiui, Nijolė ir Jonas Dėdinai. Yra smagūs, kad aplankei jų pastogę,
1974 m. balandžio 10 d. laiške pasidžiaugia J. Jankus. Dažna proga primenama:
Nepaleisk iš rankų pieštuko (1976 m. balandžio 23 d. laiškas). Nepamiršta ir
savojo pavyzdžio: Pieštuko vis dar stengiuosi nepadėti jeigu nenusibarstys, gal
kas kada nors paskaitys. Išsako griežtą požiūrį į tuos, nuo kurių priklauso
knygos išleidimas: Aš pats nesirengiu rinkti aukas leidėjams.
Ne pirmą kartą Nijolei dėkojama už literatūros
vakaro parengimą (1978 m. balandžio 25 d. laiškas). Rašytojas apgailestauja, kad su
didžiausia šito kaltininke buvo galimybė tik prabėgom pasimatyti. Tame pat laiške,
kuriame yra žodžiai rašau ne vien iš giminiško pasiilgimo, atviraujama dėl
santykių su kritikais. Neseniai buvo išleistas jo naujas romanas Anapus rytojaus,
ir J. Jankus pasiguodžia, kad Bradūno kritikas, pūdymuose pasiklydęs, jau pradėjo
mane vanoti. (Poetas Kazys Bradūnas daug metų redagavo čikagiškio Draugo
meno, literatūros ir mokslo puslapius, matyt, kalbama apie juos.) Tačiau J. Jankui tai
jokia naujiena, šito ir tikėjęsis: Jo kritikai visada mane vanoja. Atsimenu,
Užkandį jo kritikas taip suvanojo, kad net vienas skaitytojas buvo atsiliepęs.
Bet taip jau yra: kritikai eina savo keliu, gyvenimas savo.
1979 m. spalio 11 d. dėkodamas už pagyrų
laišką, skirtą Anapus rytojaus, rašytojas prisipažįsta, kad gavęs kaip
niekada daug skaitytojų laiškų: Mūsų tautoje tai retenybė. Gal keičiamės,
<
> mano gyvenime tas atsitiko pirmą sykį. J. Jankus stebisi, kad susilaukė
dėmesio ir dėl niekučių (taip bent jis pats pavadina apsakymą Kryžius.
Apie knygą Anapus rytojaus dar pažymi:
Paprastiems nesofistikuotiems skaitytojams ji patiko, bet ne redaktoriams:
didžioji mūsų spauda, kurių redaktorius bičiuliais laikau, neužsiminė nė per pusę
lūpų, lyg ta knygute būčiau savo literatūrai padaręs gėdą. Aš nenoriu, kad
girtų, galima ir su žeme sumaišyti, bet, atrodo, kai kam į meno ir išmanymo
aukštybes pakilusiam, ji net papeikimo žodžio neverta. Verčiau ignoruoti, ar ne?
Dėl dėmesio stokos gal kiek prislėgtas, rašytojas negarantuotas, ar kada ką panašaus
rašysiąs. Šiuo metu norįs užbaigti tik tai, kas jau pradėta, tik retkarčiais į
tarpą ką nors trumpą įterpdamas. Bet ir tai, anot jo, laikas greičiau bėga negu
darbas. Šią vasarą buvo pasiryžęs apsivalyti nuo trumpųjų tekstų, bet pusė
knygos dar tebėra neapdorota. Nieko tikslesnio ir apie rankraščius, kurie jau
užbaigti: Šiuo metu viena yra surinkta Drauge, bet, atrodo, yra įklimpusi,
kitą varto Ateities redaktoriai. Kas iš to išeis, niekas negali nieko
pasakyti. Tik tiek.
J. Jankus labai susidomėjęs N.
Jankutės-Užubalienės kelionės po Palestiną, Graikiją ir Romą įspūdžiais,
kuriuose ji įtaigiai sulydė ir istoriją, ir žmogų. Sveikindamas Kalėdų švenčių
ir netrukus prasidėsiančių 1982-ųjų proga, apgailestauja, kad spausdinamuose L. L.
laiškuose iš kelionės po Pirėnų pusiasalį nėra nieko panašaus. Gaila, kad
Tavęs tenai nebuvo, rašo neabejodamas, jog Nijolė būtų radusi visai kitą
pažvelgimą į to krašto gyvenimą. Prisipažįsta, jog praėjusią vasarą
priekaištavęs kunigui Juozui Vaišniui, kam šis neužfundijęs N. Jankutei
tarnybinio bilieto kaip korespondentei. Laiškas užbaigiamas su humoru: Na, bet
palieto pieno nebėra ko gailėtis: katės seniai jį sulakė.
Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, 1988-aisiais
džiaugiasi kaunietės Tautvydos Marcinkevičiūtės gautu laišku. Poetė parašė, kad
su literatūros mokslininke Dalia Kuiziniene ieško jo Vientautų berniukų
apysakaitės, 19421943 m. spausdintos žurnale Žiburėlis. Gyvenant JAV
rašytojui nepavyko to kūrinio surasti. Jeigu ras, tai nušvies (ar negeras žodis?)
ir atsiųs. Galėsiu ieškoti leidėjo dar vienai knygutei, rašo laiške N.
Jankutei-Užubalienei.
Didelį įspūdį J. Jankui padarė neseniai
perskaitytas dukros tekstas, kuris 1990 m. lapkričio 18 d. rašytame laiške
įvardijamas kaip Washingtono atvirukas: Puikus. Kiek pavėluotas, bet tokie
daiktai nesensta. Dabar buvo smagu paskaityti, smagu bus ir po daugelio metų. Gal dar
smagiau, nes tada bus kitoki laikai, ir tas atvirukas turėtų tapti nemaria šių dienų
tikrų, neišgalvotų rūpesčių iškarpėle. Žmogiški rūpesčiai yra ir visada bus
nelengvai nešami, o kartais net sunkiai pakeliami, o skaidrios minties atvirukai yra ir
bus kaip saulės pragiedruliai pro debesis.
Sveikindamas persikėlusią į naujus palocius
ir papriekaištavęs dėl geros medžiagos muziejininkams rankraščių, juodraščių
išmetimo, J. Jankus 1991 m. liepos 4 d. laiške pasipasakoja rašinėjąs nuo
pirmaeilių darbų atspėdamas. Tekste nemaža jam įprastos saviironijos
dozė: To atspėjamo laiko ne visada sutenku, kiek norėčiau, o kai sutenku, tingiu
plunksną (senas, iš mados išėjęs, bet brangus žodis) į rankas paimti. Kartais net
pagalvoju, ar nebus tik nuodėmė tam amžiuje ramiai, be jokių priekaištų nepasėdėti
ir nieko neveikimu pasismaguriauti. O gal tai bausmė už nedarbe praleistas dienas? Juk
per tiek metų galėjau be didelio vargo viską parašyti.
85-metį pasitinkantis rašytojas nusiteikęs
filosofiškai. Be to, šįkart ir kiek piktokas (itin retas atvejis!). Susigundęs
rudeniop nuvykti į Lietuvą, prisipažįsta, jog turėjęs to gražaus sumanymo
atsisakyti: Nežinojau, kad be iškvietimo esi labai suvaržytas: su kuo nuvažiavai,
su tuo turi ir grįžti, o aš galvojau ilgiau pasidairyti. Yra ir dar viena
priežastis: Vaga išleido tris mano knygas vienoje knygoje. Lietuvoje, sako, jau
seniai nebegalima jų gauti, o leidykla man dar net nepranešė, kad knyga išleista, ką
bekalbėti apie knygos atsiuntimą. Matyti tai jau mačiau: visiškai nepažįstamas
žmogus atsiuntė. Bolševikų užaugintų ir jų režime įsidirbusių žmonių
mentalitetas, atrodo, yra kiek kitoks. Ir šiaip jie išsispausdinti ką ir prašo, ir
spausdinasi, atsispausdinę vėl prašo, bet parodyti, ką ir kur išspausdino, nerodo.
Kai labai seniai Gimtasis kraštas išsispausdino mano pasakojimą, parašiau
giminaitei pasiimti honorarą formalų įgaliojimą, net su notariniu (rodos) parašo
patvirtinimu, bet anų dienų ponai pasakė: Honoraras yra, bet tegu atvažiuoja pats
atsiimti. Gal dabar ir knygos reikės nuvažiuoti? Gal kaltas ir aš, kad iš anksto
nepasakiau, už kiek ir kam kur knygų siųsti.
Kai Lietuvoje vėl buvo pradėtos leisti J. Jankaus
knygos, dukrelei Nijolei jų autorius, beje, rašė: Nederėtų sakyt, kad mano
kūryba grįžta Lietuvon. Ji niekada nebuvo išėjusi. Aš juk tas pats ir čia, ir ten,
tada ir dabar. <
> Tegu grįžta tie, kurie Lietuvoj gyvendami buvo iš jos
išėję.
1992 m. sausio 17 d. rašytasis laiškas ypatingas
apie viešnagę pasiilgtoje tėvynėje. Buvau namuose, kurių nė ženklo
nebėra, bene liūdniausias prisipažinimas. Sodybų vietoje tuščias dvaro
laukas, tiesa, apsėtas miežiais. Kur troba stovėjo, atsekti nebeįmanoma. Kaip ir takų
bei takelių, kuriais bėgiojo būsimasis rašytojas.
Į N. Jankutės-Užubalienės paspėliojimą dėl
galimų triumfų J. Jankus atsako labai paprastai: apie tai negalėjo būti nė
kalbos, nes apie parvykimą niekam nesakęs, pasiuntinių susitikimams organizuoti
nesiuntęs. Elgęsis taip, kaip jam įprasta. (Žinoma, šitų žodžių laiške nėra,
tačiau tiems, kurie artimiau pažinojo rašytoją, tai ir be žodžių aišku.) Apie
viešnagę paskutiniu momentu sužinojo tik du žmonės: Vilniuje gyvenanti brolio dukra
ir Morta Ulpienė, su kuria J. Jankus susirašinėjo dėl dailininko Alfonso Dargio
albumo. Beje, didžiausi nuopelnai priklauso poniai Mortai: tai ji rašytoją stumte
išstūmė į Lietuvą. Net Rašytojų sąjunga nežinojo.
O Lietuvos rašytojų sąjungoje pabuvojo kartu su
Vagos leidyklos redakcijos vedėju Alijušu Grėbliūnu. Su juo ir po sostinę
pasidairė. Į Vagą turėjęs užeiti, nes reikėjo rublių užsimokėti už
viešbutį. Pavyko susirasti keletą savo mokinių, deja, nei buvęs mokytojas, nei
mokiniai vieni kitų nebepažino. Tačiau J. Jankus neslepia, kad vis vien susitikti buvę
labai smagu, abiem pusėms.
Rašytojų sąjunga, sužinojusi apie svečią, jo
nebepaleido. Atvykimas patyliukais neišgelbėjo. Nors J. Jankus savo jaunesniajai kolegei
ir teigia, kad jokių triumfų nebūta, iš tikrųjų tai ne visa tiesa. Teko
atlaikyti net devynis literatūrinius susitikimus nuo Baisogalos mokyklos iki Vilniaus
sofistikuotojų. Šių eilučių autorius literatūrinį Varpų vakarą su J.
Jankum surengė didžiausioje Šiaulių gamykloje Nuklone, buvo užkopta į
Kryžių kalną, pastatytas kryžius. Susitikimo Šiauliuose įrašas transliuotas per
radiją, jam paskirta visa Literatūros akiračių valanda.
Taigi nors, anot rašytojo, kitų planas jo planus
nunešė šuniui ant uodegos, būta ne taip jau ir blogai: po šešių viešnagės
savaičių grįžo į JAV beveik mirtinai išvargęs, bet apvažiavęs didelę dalį
Lietuvos. Važiavo, kur jam pačiam labiausiai rūpėjo, kur vylėsi ką rasti. O kad daug
ko nerado, nieko nuostabaus juk nuo tos dienos, kai išsiskirta su tėvyne, prabėgę
keturiasdešimt aštuoneri metai.
J. Jankų, žinoma, domina ir tai, ką Lietuvoje
patyrė jo miela brangi Dukrelė (taip kreipiasi į N. Jankutę-Užubalienę 1992 m.
Kalėdų išvakarėse): Žinojau, kad buvai Lietuvoje, skaičiau aprašymą apie Tavo
viešnagę ir niurzgėjau, kad ne Pati rašei, kaip tada, kai po Europą daireisi. Sakiau,
gal toji mergytė Dievo duotą talentą į žemę užkasė, o gal
gal negalima,
neįmanoma šmaikščiai rašyti, kai įvykiai ir susitikimai ašarą spaudžia. Ne
todėl, kad verkti norėtum ar kad būtų graudu, bet toji ašara vis tiek ateina iš
kažin kur daug giliau ir užtvenkia smagų šmaikštumą. Ar ne? (kurs. L.
P.-K.). Vis dėlto tėvelis užbaigia paraginimu: O Pati vis tiek dar
neužmiršk tų atvirukų ar ir ko nors kito.
Lygiai po metų rašytame sveikinime akivaizdus
juokas pro ašaras. Gyvenamosios vietos pakeitimas jautriam žmogui nėra eilinis dalykas,
tačiau J. Jankus laikosi iš paskutiniųjų, pirmiausia stengdamasis kalbėti tik apie
rašymą: Tikrai gaila, kad yra žmonių, kurie negali dirbti to darbo, kurį tikrai
galėtų, o gali tie, kurie negali. Man dabar, kai antrą kartą savo valia tapau Dievo
paukšteliu, laiko, atrodo, turėtų būti, bet kad, anot mano tėvo, ropė ne visada taip
kepa, kaip užpakalis plepa. Vis tiek gyvenu kaip pas poną Dievą už kakalio, lyg
būčiau to nusipelnęs. Kūčias valgysiu čia pas vaikaitę Viktutę, o Kalėdoms lekiu
pas jauniausią sūnų Almį ir pas jį kokį mėnesį pasikieminėsiu. Ten laiko irgi
bus, tik ar bus užsispyrimo ką nors rašyti. Gal? Pamatysiu, o gal net ir pamatysim.
N. Jankutės-Užubalienės asmeniniame archyve
saugotas ir šis J. Jankaus laiškas-atsakymas, skirtas draugietėms. Moterys,
atstovaujančios kultūriniam sambūriui, atsiuntė rašytojui unikalų, kaip jis pats
įvertino, laišką. 1995 m. kovo 28 d. atsakydamas į jį J. Jankus dėkoja visoms,
kurias pažįsta ir su kuriomis dar nebuvo lemta susipažinti. Neslepia savo jausmų:
Kuri glostoma katė kupros nekelia ir kuri motina (ir tėvas) nenušvinta, kai jos
vaiką kas pagiria, tai kodėl būtų sarmata nušvisti ir man.
Kalbama apie naują kūrinį Ipatėlio šnekos.
Dar neišleistą, bet jau plačiai žinomą. Rašytojas prisipažįsta, kad draugietės
ne pirmosios, taip ypač šiltai atsiliepusios. Panašių Ipatėlio paglostymų
jis jau girdėjęs Detroite, Baltimorėje, o praėjusį sekmadienį ir Vašingtone. Ir
seni Ročesterio kaimynai panašiai atsiliepia.
Svarbi smulkmena: Iš tikrųjų tai Jūs (ir visi
kiti) už Ipatėlį turėtumėte dėkoti savo viršininkei Danutei (Bindokienė,
Draugo redaktorė L. P.-K.). Tai ji Ipatėlį ištraukė iš mano
palovės. Jeigu ne ji, jis tenai dar tebebūtų peniciliną rinkęs.
J. Jankus pasakoja, kad ir kur pasisuktų, jo vis
klausinėja, kada išeis Ipatėlio knyga. Pasitaikius progai ir rimtai, ir su
šypsena paprašo: Sugriebkite visos kunigą Vytautą Bagdanavičių, tegu jo
Lietuviškos knygos klubas išleidžia Ipatėlio šnekas. Žinau, koks jis titnagas,
bet žinau ir ką moterys gali. Jų paliesti ir kiečiausi titnagai neretai lengvai
minkomu moliu pavirsta. Tik to iš anksto jam nepasakykite. Tada ir moteriška galybė
galėtų nebeveikti.
O mielai brangiai dukrelei šįkart (1996 m.
vasario 2 d. laiškas) skiriamas gan netikėtas patarimas, kurį, beje, ji ir
išprovokavo: Tikrai mane nustebinai. Visą laiką galvojau, kad esi darbo pelė, o
dabar, žiūriu, į prabangą pasinešusi. Rašymui man reikia daug liuksusinių
dalykų
, rašai, o aš buvau pagalvojęs, kad užtektų ir talento, kurio Viešpats,
atrodo, nepagailėjo. Net davė ir drėbtelėjo. Mano galva, didžiausia bėda ne vargšas
liuksusas, bet minkšta širdis. Juk iš pat jaunystės bėgi ten, kur, sako, be Tavęs
neapsieisią. Žinau, aš taip barsčiausi ir, nesijuok, dar tebesibarstau. Net pačiam
kartais sarmata. Nepyk tapau persenęs ir kitaip pajuokauti nebesumetu. <
>
Patarimas: o vieną kartą imk ir pasidaryk sau liuksuso.
Vėl pakeitęs adresą, apsigyvenęs pas jauniausią
sūnų, J. Jankus savo bičiulei dėkoja už šiltą pasitikimą Vabaliuko
(Lietuvoje 1997 metais išleista pasaka vaikams Auksinis vabaliukas). Šiek tiek
išgyvena, kad tėvynėje paskelbta vos viena recenzija ir kad ne kiekvienam knygyne
knygą rasi (kaimynė, gyvenanti JAV, jos nerado nei Mažeikiuose, nei Klaipėdoje,
užtiko tik viename Vilniaus knygyne). Pasidžiaugia girdėjęs, jog Vaga gavo
dotacijų ir vienoje knygoje išleidžia romanus Paklydę paukščiai ir Anapus
rytojaus. Bet kai pati leidykla dar nieko nesakė, tai labai netikiu, o ir Tu gali
netikėti, teigia rašytojas. Ir ne be pagrindo. Gera naujiena: Kai neturiu ką
veikti, mėginu po Pušim pasėdėti.
2001 m. balandį užrašytas atvirukas beveik visas
paskirtas Australijai. J. Jankui padarė įspūdį Nijolės pasakojimas, dar kartą
pabuvojus tame tolimame žemyne. Taip sutapo, kad rašytojas tuo pat metu apie Australiją
skaitė žurnale Smithsonian, ir tas rašymas jam pasirodė giminingas. Ypatingas
kraštas! Nuostabi ta mūsų Žemužė, kurios savo akimis tik truputį teteko
apžvelgti. J. Jankus jau labai sunkiai sirgo, bet apie tai nė žodžio. Tik tiek:
Aš po kambarius tebetupinėju ir pro langus dairausi į žuvėdras ir vandenų
platybę, kurioje žuvėdros dar randa kąsnį kitą, bet kažin ar ilgam. Mes tokie
visko išalkę (kurs. L. P.-K.).
Paskutinį kartą (2001 m. gruodis) sveikindamas su
Kalėdomis ir linkėdamas, kad plunksna neišdžiūtų, Tėtė Jurgis savo
postscriptumą paskiria Draugo skiltyse spausdinamiems N.
Jankutės-Užubalienės tekstams. Ypač įsimena keli apibendrinantys žodžiai: Brangi
rašytojui duota dovana galėti rašyti ne vien tai, ką akys mato, ką protas patiria,
bet ką širdis šneka. Daug rašančių, kai nori pasakyti, tiksliau persakyti
širdies šneką, nuslysta į žodžių skystimą. Tau to nereikia. Tu gali tuos pačius
žodžius prašnekinti kitaip.
Savo dukrelei J. Jankus ne sykį rašė ir apie
Pušį rašomą knygą, kurią Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido
2004 m. jau po jo mirties ir kuri buvo įvardyta kaip paskutinis rašytojo kūrinys.
Iš palovės išsitraukiau Pušį, tai su ja ir mėginu lenktyniauti, tai
ištrauka iš laiško, rašyto pačioje šio šimtmečio pradžioje. Po kurio laiko (2000
m. kovas) dar vienas prisipažinimas: Pradėjau žiūrinėti Pušį. Jei
Dievulis kurį laiką laikys, ko gera, <
> dar ir pabaigsiu. O paskutiniame
laiške, rašytame 2002 m. birželį, tylus džiaugsmas: Buvau nusprendęs pabaigti
Pušį. Prieš kelias dienas ir pabaigiau! Mane Dievulis dar laiko. Nesako kodėl,
bet laiko
Būk mano senų rankų apkabinta. Tėtė.
Neseniai į Australiją gyventi persikėlusi N.
Jankutė-Užubalienė bendrapavardį tituluoja dideliu plunksnos Meistru. Ją, jau kitos
kartos prozininkę (23 metų skirtumas), ypač žavi tarsi maži deimančiukai trumposios
J. Jankaus novelės, kuriose maži žmonės su savo nelengva kasdienybe. Visus juos
didysis pasakotojas ir tobulas gniaužiančių intrigų pynėjas vedė ieškoti Gėrio.
Kas gali būti tikresnio ir amžinesnio?
Į viršų
Kaip J. Jankus su S. Santvaru teatrą gelbėjo
Iš didelio pluošto J. Jankaus laiškų Stasiui
Santvarui išrinkau vieną. Jame užsimenama apie Pušį, daug informacijos apie
mūsų kūrėjų leidybinę situaciją, susiklosčiusią pokario Vokietijoje. Žinoma, ir
dėl aiškiai išsakyto požiūrio į savo rašymo stilių, kūrybą. Be to, tai ir gera
proga papasakoti vieną istoriją, kuri ypač suartino abu rašytojus vokiečių
okupacijos metais.
Tiesa, tame iš Diepholzo 1948 m. rugsėjo 19 d.
rašytame laiške apie tą istoriją nėra nė žodžio, ji iš J. Jankaus
atsiminimų, kurie kol kas tebėra rankraščiuose.
Kai vokiečiai išvijo rusus, J. Jankus su šeima iš
provincijos, kur vos išsigelbėjo nuo išvežimo, išsikėlė į Kauną. Jis gavo darbą
Birutės pradžios mokykloje, žmona Kotryna Marvelėje, vyriausias sūnus Eugenijus
pradėjo lankyti gimnaziją.
Naujas išgąstis, ne mažesnis nei Raudonėje, kur
lyg vantlapis buvo prilipęs enkavėdistas, netrukus laukė Laisvės alėjoje. Eidamas pro
Metropolį jis vos nesusidūrė su gestapininko uniformą vilkinčiu praeiviu, kuris
buvo lyg iš akies trauktas anas enkavėdistas. Pasukęs į kitą gatvės pusę ir
stabtelėjęs prie lango, rašytojas dar ilgai sekė jį, beveik neabejodamas, kad tai
tikrai tas pats žmogus. Įvairios mintys sukosi galvoje. Jei jis jau tada dirbo gestapui,
kažin ar norėtų, kad būtų žmogus, žinantis tą paslaptį? O jeigu buvo ir liko
enkavėdistu, tik įsispraudė į gestapą? Susitikimas akis į akį gali baigtis labai
blogai.
Ne kartą gyvenime prisimindamas tą situaciją, J.
Jankus išgirsdavo ir tautoje žinomą posakį: Matyt, dar nereikėjo, tiesa, jį
aiškindamasis kiek kitaip. Iš naujo prie jos sugrįžo po daugelio metų. Po to, kai,
pažymint Motiejaus Valančiaus mirties 100-metį, pabandė kiek giliau perbėgti
vyskupo ir rašytojo gyvenimą. Nustebino atsitiktinumai. M. Valančius net keletą kartų
tarsi nematomos rankos pačiu laiku buvo perkeltas kitur. Jei kunigas ir toliau būtų
likęs senojoje vietoje, antirusiška dėmė būtų garantuota. O su tokia dėme niekada
nebūtų tapęs vyskupu, nebūtų padaręs ir reikšmingos įtakos mūsų tautiniam ir
kultūriniam gyvenimui.
Galima sakyti, kad toks galvojimas yra tik
nesubrendėlio svaičiojimas, bet kai atsirandu prieš keistai susiklosčiusių faktų
eilę, mano gal ir nelabai išmintingon galvon lando tokie svaičiojimai, eina toli anapus
empirinio faktų rinkėjo galvosenos, kuri daro tik išvadas, bet nemėgina ieškoti
priežasčių, nemėgina eiti toliau už tuštoko atsitiktinumo termino, išties
įdomus paaiškinimas sau. Rašytojas čia pat pažymi, kad jis gali ir klysti, tačiau
tokia klaida jo nė kiek negąsdina. Ir dar viena įdomi pastaba: Tos eigos yra pilna
ir mano beletristikoje, tik jos niekas turbūt nėra pastebėjęs. Aš jos mat negrindžiu
ištisais publicistikos puslapiais, kaip daro gudresni rašytojai.
Būta ir daugiau panašių dalykų. Vienas jų
dviejų nepažįstamų vyrų vizitas, apsigyvenus Zamenhofo gatvelėje. Gerai, kad
kaimynė, į kurios duris jie pasibeldė, pasakė neseniai gyvenanti ir nežinanti, ar
tikrai čia gyvena J. Jankus. Paskui uždususi ji atlėkė pas Santvarus, kur svečiavosi
Jurgis su Kotryna, patardama negrįžti namo. O tie du vyrai visą savaitę stovėjo ir
stebėjo kitoje gatvės pusėje esantį namą.
Įdomus J. Jankaus gyvenimo tarpsnis, susijęs su
Kauno teatru. Jis prasidėjo tapus miesto savivaldybės referentu, kuris turėjo rūpintis
vaikų teatru ir viešosiomis bibliotekomis. Šį darbą dirbęs prozininkas ir ilgametis
žurnalo Karys redaktorius Juozas Balčiūnas-Švaistas buvo perkeltas kitur.
Daugiausia rūpesčių kėlė teatras. Bandymas
spręsti problemas baigėsi tuo, kad teko pasitraukti iš darbo nesąžiningam
administratoriui, o su juo ir direktoriui. Nesurasi kito, būsi direktorium
pats, pasakė miesto burmistras. Apie tai negalėjo būti nė kalbos, nes J. Jankus
visada buvo alergiškas didelėms tarnyboms. Todėl rūpėjo rasti žmogų, kuris ne
tik sugebėtų vadovauti, bet kurį jauni aktoriai gerbtų ir kuris galėtų teatrą
reprezentuoti. Tada ir nutarė teatro vadovo pareigas pasiūlyti S. Santvarui poetui,
dramaturgui, solistui. Išgirdęs apie teatro planus, kolega sutiko, tačiau iškėlė dvi
sąlygas: kol nepaaiškės, ar jis burmistrui tinkamas, niekam nė žodžio, be to,
direktorium taps tik tuo atveju, jei J. Jankus bus paskirtas teatro dramaturgu.
Panašiai ir atsitiko. Teatro krizė laimingai
pasibaigė. Pradėta rūpintis, kad teatras tenkintų ne tik vaikų, bet ir jaunimo
poreikius. S. Santvaro dėka atsirado net naujas pavadinimas Jaunasis dramos teatras.
Tačiau užgriuvo kita bėda. Iš Vokietijos atvykęs
naujas pareigūnas pradėjo periminėti savo žinion visus savivaldybių teatrus. Gal dėl
to, kad juose buvo daug jaunų žmonių (kauniškiame apie pusantro šimto, iš kurių
maždaug pusę sudarė teatro orkestras, daugiausia jaunimas, muzikai, kurie tuo metu
niekur kitur negalėjo prisiglausti), o Rytų frontas gerokai braškėjo. Vokiečių
tikslas buvo išvaikyti žmones į arbeitsamtus. J. Jankus sužinojo, kad tas
vokietis jaunas baisus nacis ir su juo kalbos nebus nuo įsakymų, atsivežtų iš
Vokietijos, tokie nenukrypsta. J. Jankaus prigimtis niekada nesusitaikyti su tuo, kas
atsitinka. Anot rašytojo, jam visada atrodė, kad ir didžiausioj bėdoj yra vilties.
Taip buvo prisimintas pirmtakas J. Balčiūnas-Švaistas, tuo metu dirbęs pas generalinį
tarėją Petrą Kubiliūną. Tiesa, kai pas pastarąjį pateko, išėjo nei šis, nei tas:
išsakant teatro bėdą, P. Kubiliūnas nusisuko į langą, o pabaigus šneką atsisuko,
ištiesė ranką ir pasakė: Sudiev.
Tik atlėgus pykčiui, kiek paklajojęs gatvėmis, J.
Jankus ėmė galvoti, kad generalinis tarėjas pasirinko labai dramatišką būdą
parodyti, kokie savo žemėje gyvenantys žmonės maži ir bejėgiai prieš fizine didybe
apsvaigusį milžiną. Taip gimė mintis per burmistrą susisiekti su miesto svarbiausia
galva komisaru, šiaip ar taip, jis, o ne jaunasis nacis yra ir teatro didžiausias
viršininkas.
Burmistras sutiko padėti, bet pirmiausia pasiūlė
viską išsamiai išdėstyti popieriuje. Tokį raštą J. Jankus surašė drauge su S.
Santvaru, jame paglostydami ir komisaro savimeilę, t. y. paminėdami teatro nuopelnus
kariuomenei (į kauniškio teatro patalpas atvykdavo ir įvairios Soldatenteatro
grupės).
Jurgi, jei sugrįš bolševikai ir tas raštas
pateks į jų rankas, mane iš karto pakars, pasirašydamas jau į vokiečių kalbą
išverstą raštą pasakė S. Santvaras.
Nesibaukštink, nuramino J. Jankus. Aš
į tą pačią kilpą galvą kišu.
Sumanymas pavyko. Kas mano teatrą nori
atimti?! rėkė susinervinęs komisaras ir užkūrė jaunajam naciui pirtį.
Tačiau buvo ir blogesnių naujienų. S. Santvarą išsikvietęs propagandos šefas
įteikė porą tikrų propagandinių kūrinių ir liepė juos nedelsiant pastatyti. Visa
laimė, kad teatras jau buvo pradėjęs repetuoti Gerhardo Hauptmano Hanelę. Sunku
pasakyti, kaip būtų sekęsi ateityje, nes jos nebebuvo: po Hanelės pastatymo
prasidėjo rusų antplūdis.
Rašant laišką iš Diepholzo nuo tų dienų jau
buvo praėję ketveri metai. Nelengvi didelių išbandymų metai. Su S. Santvaru, tapusiu
Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos pirmininku, ne sykį matėsi, susirašinėjo.
Iš 1948 m. rudenį rašyto laiško aišku, kad tuo metu jau buvo parašytas romanas
Pušis, prie kurio rašytojas sugrįžo bent porą kartų. Iš pradžių Detroite
(19931998) sumanė tą rankraštį peržiūrėti, taisydamas pradėjo perrašinėti.
Pablogėjus sveikatai teko romaną atidėti į šoną. Tas sumanymas turėjo ir blogų
pusių perrašinėjant ne tik daug keitė, bet ir perrašytą puslapį išmesdavo. Dvi
vieną nuo kitos nutolusias puses sujungti į vieną nebebuvo jėgų. Tačiau jau mirtinai
sirgdamas vis dėlto ryžosi pabaigti romano tobulinimą. Paskutinis taškas buvo padėtas
vos pora savaičių prieš mirtį.
Gaila, kad negauni paskaityti Pušies,
rašė S. Santvarui J. Jankus. Ar ji suteiktų Pačiam malonumo, nežinau, bet man
būtų malonu žinoti Paties nuomonę prieš parengiant ją spaudai.
J. Jankus taip pat dalijasi savo planais bent
keliems leidėjams siūlęs savo naujausius darbus: vienas neimąs, nes negalįs mokėti
honoraro, kitas išsigandęs, kad niekas nepirks, ir t. t. Labiausiai susirūpinęs
Nakties ant morų likimu: Pats arčiau būdamas gali daugiau gal ką sužinoti,
bet aš apie savo knygą nieko nežinau, o paties Leidėjo žodžiais daug pagrindo turiu
netikėti. Jis man atvejų atvejais rašė, kad veikalas surinktas ir tuoj atsiųsiąs
parevizuoti, bet tos revizijos nesulaukiau dar ir šiandien, nors pastarajam laiške
parašė, kad knygos net pavyzdinį egzempliorių jau turįs, tik, deja, negalįs man jo
atsiųsti. Iš viso to, ką jis man yra prirašęs, leidžiu sau galvoti, kad arba jis
nieko dar nėra padaręs ir rankraštį išsineš geresniems laikams į Ameriką, arba yra
padaręs su korektoriais ir patarėjais tokių korektūrų, kurių nenori leisti man
pamatyti. Paskum, kai autorius bus pastatytas prieš įvykusį faktą, ką jis bepadarys.
Nežinau, gal to viso ir nėra, gal ten reikalai kuo geriausi, bet man vis dėlto kyla
visokių minčių, kai Leidėjas atvejų atvejais žadėtų ir labai paprastų dalykų
neįvykdo. Beje, jeigu jau kalbam apie Lenktaitį, girdėjau, kad Bradūnui jis net
visiškai honorarą mokėti atsisakė <
>. Jie ten nė sutarties neturėjo. Aš,
tą sužinojęs, sutartį šiaip taip išspaudžiau, bet ką mūsų gyvenime reiškia
sutartis. Bet tiek to, padėkim tuos reikalus į šalį. Tik dar pasakyk, ką pats
galvoji, jeigu tą knygutę Naktis ant morų pamėgins versti ir leisti
vokiškai?
Beje, novelių romanas Naktis ant morų
pasirodė tais pačiais metais.
Laiške ir šiek tiek kūrybinės virtuvės: Kai
randu skaitydamas įmantriai iškarpytų sakinių, primenančių mezginius, pagalvoju: gal
ir blogai darau nepakarpęs. Tam pakarpymui, rodos, ir dovanos, ir išmanymo gal
netrūktų, bet vėl susilaikau. Aš baisiai pamėgau tiesias linijas ir kuklų
paprastumą ir, ką sakydamas, stengiuosi pasakyti taip, kad ir paprasčiausias žmogus
pajėgtų suprasti, <
> ir suprastų taip, kaip aš supratau. Tas yra sunku,
Stasy. Be galo sunku. Daug sunkiau negu karpyti mezginėlius ir po jais viską slapstyti.
Juk po mezginiais, krinolinais ir fistonais ir moterims labai nesunku savo formų
šlykštumą paslėpti, bet kuklūs ir tiesūs drabužiai ar ne puikiai iškelia gražaus
kūno turiningumą. Pamatai ir nejunti, kaip akis kartu nuseka ir tu nori kartu sekti, ir
kartu pasilikti. Kvaila, ar ne? Bet nieko nepadarysi, toks bruožas įdėtas žmogui. To
noriu siekti ir savo knygose, bet tik nežinau, ar pasiseka sukurti tą puikų,
harmoningą ir šiluma dvelkiantį kūną. Jeigu tas nesiseka, tada, žinoma, verčiau
mezginiai, nes jie uždangsto visas šlykštynes ir nenormalumus. Noriu nudegti. Kai
nudegsiu, mėginsiu dangstyti ir karpyti.
Laiške ir padėka bičiuliui už pastangas
sumezgioti <
> ryšius su Amerika, už kurias ypač dėkinga J. Jankaus mama,
ir rašytojo požiūris į Ameriką: Aš laikausi kiek šalčiau. Galvoju, kad čia
būdamas viską padariau, o ir vaikai mokosi. Vienas jau studijuoja, kitas bebaiginėja
gimnaziją. Tenai nuvažiavus reikės visiems tik doleriui galvą nulenkti, o jeigu po
kelerių metų ir pasitaikytų grįžti į Lietuvą, reikės vėl ratą pradėti nuo
pradžios. Gal ir bus negerai, bet kol kas mes, čia kenčiantieji, turime daug
pirmenybių galvojant lietuviška galva.
Į viršų
Apie pasakojimo privalumus
Beveik bendraamžius J. Jankų ir Kazimierą
Barėną daugiausia siejo reikalai, susiję su leidyba 1984 m. Nidos knygų klubas
išleido jo pasakojimų knygą Klajojančios liepsnos. O Europos lietuvyje,
kurį, kaip ir literatūros metraštį Pradalgės, redagavo K. Barėnas, recenzuotos
beveik visos J. Jankaus knygos. Šalia recenzijų dedamos ir kūrinių ištraukos. Kartais
net per keletą numerių. Tiesa, į Pradalges J. Jankus kažkodėl nesiveržė. Gal
čia kaltas rašytojo charakteris, jei labai neragina, tai ir nereikia?
Nors tai ne visa tiesa Pradalgės J. Jankų
pasiekdavo, būta ir pažadų. Tai akivaizdu kad ir iš 1967 m. rugsėjo 25 d. rašyto
laiško: Trečiąją pradalgę gavau jau kuris laikas ačiū. Pasistengsiu
anksčiau ar vėliau kokį gabalą atsiųsti. Labiau rūpintasi kitais: Mėginu
prikalbėti Nerimą Narutę.
Šioji pavardė laiške K. Barėnui jau minėta ir
anksčiau 1964 m. vasario 22 d. Tuomet kreiptasi į kolegą tik dėl šios jų
kaime, anot J. Jankaus, gyvenančios ponios Balsienės, rašinėjančios eilėraščius
įmantriu slapyvardžiu. Rašytojas pasiryžęs tarpininkauti išleidžiant jos knygelę,
manąs, jog jaunoji poetė, neseniai dideliu ciklu debiutavusi Aiduose, to verta.
Apie save tik vienas sakinys: Aš pats tuo tarpu esu visokių rūšių
bėdpalaikėse paskendęs, tai rašyti tiktai bežadu, o konkrečiai nieko nepajėgiu
padaryti.
Pirmasis bandymas suartėti su Nidos knygų klubo
leidykla pačiam 1967 m. rugsėjo 25 d. siūlymas išspausdinti atskira knyga dvi
dramas. Anot rašytojo, vienos jų Audronės, kuri 1944 m. buvo įtraukta į
Kauno Jaunojo dramos teatro repertuarą, rankraštį peršmugeliavo iš Lietuvos
geras žmogus. O antroji parašyta neseniai. J. Jankus teiraujasi, gal leidykla
pamėgintų jas išspausdinti, čia pat užsimindamas apie vieną mažą kliūtį,
kuri, matyt, iš tikrųjų tapo kliūtimi: Kadangi jau treti metai per susižeidimus ir
šiokias tokias ligas gyvenu iš žmonos malonės, tai nenoriu rankraščių veltui
dalinti. Beje, vėliau Audronė ne sykį vaidinta išeivijos scenoje.
Abiejuose 1970 m. rudenį rašytuose laiškuose
pirmiausia domimasi Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) veikla. J. Jankus bando susitarti
su K. Barėnu, kad šis dėl specialaus leidimo būtinumo palengvintų Anglijoje
gyvenančių rašytojų nario mokesčio persiuntimą į JAV, t. y. sutiktų, kad
mokesčiai būtų sumokami jam, o jis per Nidos knygų klubo leidyklą, kurios vadovu tada
buvo, pervestų pinigus į Ameriką. J. Jankui gan netikėtas atsakymas (1970 m. spalio 25
d. ) K. Barėnas ruošiasi išstoti iš LRD. J. Jankus ir kaip kolega, ir kaip LRD
valdybos narys bando K. Barėną įtikinti nežengti tokio žingsnio: Tiesa, mes esame
padriki, gyvename kas sau, bet kažin kaip smagiau, kai ir padrikume jautiesi esąs
krūvoje. Tam padrikumui išblaškyti rengiuosi rašyti Andriekui (Leonardas Andriekus,
tuometinis LRD pirmininkas L. P.-K.), kad mėgintumėm sušaukti rašytojų
suvažiavimą. Visi suvažiuoja, kodėl mes negalėtumėm. Kažin ko nepadarysim, bet gera
būtų pažiūrėti vienas kitam į akis iš arčiau. Vis dėlto ir aš jungiuos prie
Andriekaus ir būčiau smagus, kad iš Draugijos neskubėtum. Yra ir anksčiau iš
Draugijos išstojusių, bet mūsų noras juos atgal susikviesti, o kartu ir jaunuosius
mėginti būrin traukti.
Kartu J. Jankus prašosi priimamas į Nidos knygų
klubo narius, pageidauja gauti visas jos išleidžiamas knygas, apgailestauja, kad dar
neturi Tūboto gaidžio metų naujausios K. Barėno knygos, kurios ištraukas
skaitęs periodikoje ir kurios jam labai patiko.
1983 m. rugpjūčio 11 d. dėkodamas K. Barėnui už
Tėviškės žiburiuose recenzuotą jo knygą Paparčio žiedas (1982)
pasidžiaugia, kad kolegai kaip daugeliui neužkliuvo knygos paantraštė: pasakojimai.
Anot J. Jankaus, kai kurie kritikai net literatūra nelaiko raštų, kurie neatitinka
jų teorijai. Pasakojimo terminas ne mano išradimas, pažymi.
Vaičiulaitis net knygą yra pasakojimais pavadinęs. Man jis patinka todėl, kad
neskandina nei autoriaus, nei skaitytojo terminų makalynėje: novelė, apsakymas,
apsakymėlis, apysaka, apybraiža ir gal dar velniai žino kas. Aš pasakoju istoriją,
įvykį, tai ir vadinu pasakojimu. Net ir didesnių rašinių nenoriu vadinti romanu, tik
kartais leidėjai užspiria. Sako, kad romano vardas jiems padeda parduoti knygą. Man
pačiam tai jis nieko nesako.
Čia ir pastebėjimas dėl kalbos: Niekam neduodu
taisyti. Bene labiausiai dėl šito kalti du mokslo vyrai: Iš Barzduko ir
Skardžiaus esu gavęs komplimentų, kad mano kalba be priekaištų. Vis dėlto K.
Barėnui nusileidžia: Minėjai apie kalbos nelygumus. Būtų labai gerai, jei
pasakytum, kokius nelygumus pastebėjai. Norėčiau pasitaisyti.
Keli laiškai skirti būsimai knygai. 1980 m.
lapkričio 11 d. J. Jankus galutinai apsisprendžia dėl jos pavadinimo: Jeigu dar
neparinkote, gal tegu bus Klajojančios liepsnos; nors aną sykį ir buvau prieš
jį pasisakęs, bet jis, nežinia kodėl, vis man sugrįžta labiau už kitus.
Tariamasi dėl viršelio Toronte Juozo Kralikausko kūrybos vakare sutikta jauna
dailininkė norėtų jį padaryti. Matyt, jau atėjus korektūroms kilo mintis siūlyti
vieno pasakojimo (Dubenėlis) kitą variantą: Nežinau, ar Tamstai žinoma, kad
Dubenėlio yra du variantai. Brazdžionis mane išbarė, kam savo knygon įdėjau
tą senąjį. Jam patikęs geriau anas variantas, kurį buvau davęs vokiečių
sukonfiskuotam Rašytojų Metraštin (ar kaip ten buvo jo vardas). Brazdžionis
sakosi jį turįs, o gal kas turi ir Anglijoj. Pasidairykit. Gal jaunimui anas būtų ir
geresnis.
Įdomus J. Jankaus požiūris į korektūrų
skaitymus, išsakytas pajudėjus naujos knygos gamybai: Aš iš jaunystės
apsisprendžiau skaityti tik paskutiniąją korektūrą, kai tekstas jau sulaužytas į
puslapius. Taip galima išvengti praleidimų, pakartojimų, sumaišytų eilučių. Kai
pirmųjų neskaitau, ir leidėjam geriau, nes, nors ir neturiu Balzako užsispyrimo ir
drąsos, bet vis neiškenčiu ką patobulinti. Kai tekstas jau sulaužytas į
puslapius, paprastas padorumas sulaiko nuo tokių patobulinimų.
Į viršų
Apie žmones, turinčius ožio kraujo
Dailininkei Birutei Vilkutaitytei-Gedvilienei taip
pat teko susidurti su šiuo nepaprastu rašytoju ir žmogumi.
Pirmoji pažintis leidžiant pasakų knygą Po
raganos kirviu (1953) J. Jankus paprašė padaryti jai viršelį ir iliustracijas.
Po poros dešimtmečių, gindama okupuotoje Lietuvoje
pradėtą šmeižti jos tėvo dramaturgo, prozininko Juozo Vilkutaičio-Keturakio
vardą, parengė knygą Tikrasis Keturakis ir jo raštai (1979) ir ją asmeniškai
įteikė J. Jankui, besilankančiam Klivlende. 1980 m. vasario 27 d. rašytas atsakymas
vertas išskirtinio dėmesio, čia jis pateikiamas be sutrumpinimų:
Labai ir labai dėkui už Tikrąjį
Keturakį. Perskaičiau su dideliu dėmesiu. Labai gerai, kad turėjote ryžto tą
knygą ir sudėti, ir išleisti. Tai pats gražiausias paminklas, kokį kas galėjo
pastatyti tam atgimstančios Lietuvos didelių gabumų žmogui. Bruzdesys dėl Amerikos
pirtyje ir man buvo šiek tiek žinomas, bet, nebūdamas literatūros istorikas ir
negalėdamas pasiekti tikrųjų šaltinių, palikau jį nuošaly, kaip paliekam ir daugel
kitų mums tolimesnių dalykų. Vis tiek turėjau vilties, jog kas nors, arčiau dalykų
stovįs ar stovėjęs, pažiūrės į visas spėliones rimtai. Tamsta tą padarei ir labai
ačiū. Tiesa, atrodo, ne visus įtikinai. Nežinau, ką šneka okupuotoje Lietuvoje
pakėlę balsą literatūros mokslininkai ir mokslininkai, bet ir mūsų Pr.
Naujokaičiui dar labai sunku prisipažinti klydus (Tėviškės žiburiai). Juk ir
jis (pagal anuos) viską, kas buvo parašyta prieš Antano mirtį, priskiria Antanui ir
tik po to jau kitus Juozui, nors jie visi buvo pasirašyti Keturakio slapyvardžiu. Dar
juokingiau, kai griebiamasi argumento, kad Juozas nereiškė pretenzijų į Ameriką
pirtyje. Niekas jų neginčijo, nereikėjo nė reikšti. Aš irgi niekada nereiškiau
ir nereiškiu pretenzijų į savo darbus. Niekas jų nesisavina, tai nė ginčo nėra. Po
mano mirties gal kas ir sugalvos ką kam kitam priskirti. Priešingai, kodėl jie
(mokslininkai) tylėjo burnas vandens prisisėmę, kol Juozas buvo gyvas. Jie juk
buvo užaugę, išsimokslinę ir net jau kitus mokė. Didelis daiktas, kad koks
korespondentas Amerikoje (ne Lietuvoje, Amerikoj) sumaišė vardus. Ir šių dienų
korespondentai maišo Grinių su Girnium. Prezidentą Grinių su pulkininku Grinium. Ir
mane patį maišo. Net ir tokie, kurie, rodos, nebeturėtų maišyti. Kartą buvęs
didelis Švietimo ministerijos valdininkas pasakė labai gerai atsimenąs mano
Jaunystę prie traukinio, o visiškai neseniai didelės kultūros žmogus pasisakė
skaitęs visas mano knygas, net neužmiršęs ir Plytų vežimų vieškelyje. Abi
knygos Jankausko, labai netolimo Jankui, tai labai lengvai susimaišo, ypač jeigu
asmeniškai nepažįsti autorių. Kodėl Juozas tada anų korespondentų nepataisė? Gal
net nežinojo. Apie mane daug kur kas parašo, ir aš visiškai nežinau, kad rašė.
Kartais kas pasako, kad kur skaitęs, bet, manau, yra ne vienas kitas parašymas, apie
kurį nieko nežinau ir gal nieko nežinosiu. Kartais pasitaiko net ir didesnių dalykų.
Prieš kiek metų, bevartydamas Lietuvių literatūrą svetur, pastebėjau net visą
vaidinimą, įrašytą mano vardu, Pirmasis mitingas, esą, parašytas pagal Jurgį
Jankų ir net J. Kreivėno multiplikuotas. O aš nė žodžio apie jį nebuvau girdėjęs
ir dar ir šiandien jo savo akim nesu matęs, o net tokioj knygoj jau nebeištrinamai
įdėtas. Ką man reikėjo daryti? Parašyti į kokį laikraštį, kad apie tokį
Pirmą mitingą nieko nežinau? Kas iš to. Knygoj pataisyta nebebus, o kas naudos
knygą, vargu žinos, kas kažin kada kokiam laikrašty buvo paminėta.
Antra vertus, jeigu Juozas ir žinojo, kad Amerikoj
koks korespondentas padarė klaidą, jam pačiam nebebuvo reikalo rašyti, kai kiti už
jį tą klaidą pataisė. O ką mes žinom? Gal ir toji klaida buvo atitaisyta su juo
pačiu pasišnekėjus. Ne viskas užrašoma, kas kasdien atsitinka. Pagaliau, jeigu ir
pats Juozas tą klaidą būtų pataisęs, ar sunku būtų dabartiniam istorikui
tvirtinti, kad Juozas buvo toks garbės gobša, jog, nespėjus dar brolio kūnui atšalti,
jo darbus ėmė savintis. Mano tėvas sakydavo: Kas nori mušti, pagalį visada ras.
Tik visa bėda, kad dėl kompanijos pagalio griebiasi ir tie, kuriems, rodos, ir
nereikėtų, o gal ir nederėtų.
Pr. Naujokaitis nusileidžia ligi to, kad Amerika
pirty yra abiejų brolių darbas. Girdi, jis nusivežė į Kaukazą prastą, o
parsivežė brolio perdirbtą į gerą. Nesunku prileisti, kad Juozas nusivežė
prastesnį negu parsivežė. Bet jau tas, kad jis nusivežė ir parsivežė, parodo, kad
darbas buvo jo. Koks čia stebuklas, jeigu juodu abu skaitė ir jeigu Antanas ką nors
patarė. Tegu tie istorikai paskaito kad ir Thomo Manno knygą, kaip jis rašė
Daktarą Faustą. Jis net vieną skirsnį parašęs susikviesdavo draugus,
paskaitydavo, klausydavo jų pastabų ir neretai jomis pasinaudodavo. Net ir duktė
perrašinėdama, jo paties žodžiais, daug gero jo knygai yra padariusi, ir niekas
nešaukia, kad Daktaras Faustas yra ne Thomo Manno ar bent ne jo vieno. Tokių
pavyzdžių galima būtų pririnkti, kur rašytojas tarėsi, svarstė, kartais net pakluso
kaip Thomas Wolfe'as, bet nė vienas jų veikalas nepriskiriamas niekam kitam. Dar ir
kitas reikalas: kitų Keturakio komedijų kirpimas (nesvarbu ar baigta, ar tik pradėta)
yra pagal tą patį planą kaip ir Amerika pirtyje, o tas kaip tik ir sugestionuoja,
kad Amerika pirty yra to paties žmogaus darbas. Tamsta esi visiškai teisinga, kad
autorystės audra kilo tik todėl, kad Maskvos klapčiukai panoro vieną (gal iš
daugelio, parodys istorija) jiems nepalankų žmogų išbraukti iš Lietuvos kultūros
istorijos. Ir ne tik išbraukti, bet apvaginti ir taip suniekinti. Jeigu ne Tamstos knyga,
palengva Juozas būtų taip suterštas ir pasilikęs. Dabar kitas reikalas. Net ir
Gimtajame krašte užsimenama, kad įrodyti Juozo vagystę reikės dar didelių
tyrinėjimų, tik mūsų Naujokaitis užsispyrė. Nieko nepadarysi, kartais ir žmonės
turi ožio kraujo.
Rengdama antrą papildytą knygos Tikrasis
Keturakis ir jo raštai laidą (išleista 1994-aisiais), B. Vilkutaitytė-Gedvilienė
prašė kai kurių laiškų autorių, tarp jų ir J. Jankaus, panaudoti jų laiškų
ištraukas. J. Jankus ne tik davė tokį leidimą, bet ir į tai atsiliepė ilgesniu
laišku. Jis taip pat turėtų būti įdomus rašytojo kūrybos gerbėjams bei jo gyvenimo
ir kūrybos tyrinėtojams:
Kartais sunku suprasti, kodėl literatūros
rabinai taip įsityžo į Keturakį. Jie patys neginčija, kad Keturakis nusivežė
rankraštį važiuodamas pas brolį svečiuotis, tai ar to neužtenka autorystei? Jeigu
brolis ką patarė ar net ir pirštą kur prikišo, tai tas Amerikos pirtyje
autorium jo dar nepadaro. Kai parašiau Naktį ant morų, rašiau tik apie nacius.
Net ir leidėjui tokį nusiunčiau. Tik St. Santvaras, jį perskaitęs, parašė, kad
epochos pilnumui dar trūksta bolševikų. Tada darbą vėl peržiūrėjau, ir Naktis
ant morų išėjo tokia, kokia dabar yra. Galvoju, kad Santvaras nė sapne nesapnavo,
kad jam reikėtų savintis autorystę. To nesapnavau nė aš, manau, kad ir Vilkutaičiai
to negalvojo. Tik dabar atsirado mandrapypkiai Tamstos tėvą dėti plagiatorium. Kur jie
buvo, kai Keturakis tebebuvo gyvas? Kodėl tada nė vienam neatėjo į galvą su juo
pasišnekėti, kuris žodis yra jo, kuris brolio? Dabar jau turėtų būti šaukštai po
pietų. Kad Antanas buvo mokytesnis už Juozą, irgi nieko nepasako. Ne mokslas duoda
talentą. Kurie Žemaitės raštus taisė, irgi buvo mokytesni, ar tai ir Žemaitės
raštus reikia jiems priskirti?
Nuo pat pirmosios knygos pamilusi rašytoją, vos
keliais metais jaunesnė B. Vilkutaitytė-Gedvilienė kurį laiką dėstė piešimą
Šiauliuose mieste, kuriame J. Jankus baigė seminariją. Tačiau daug kuo giminingos
sielos susipažino jau svetur. Dailininkė labai išgyveno dėl rašytojo netekties. Savo
pinigine auka ji prisidėjo prie romano Pušis (2004) išleidimo.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|