|
<< Atgal
Dorė Biblija naujausias
garsaus šiuolaikinio švedų rašytojo Torgny Lindgreno (g. 1938 m.) romanas. (Septynias
šio puikaus švedų pasakotojo knygas jau esu išvertusi į
lietuvių kalbą, išleido Vaga ir Alma littera: Gyvatės pėdsakas ant
uolos, Meilės dievas Frėjus, Betsabėja,
Kamanių medus ir kt.)
Knygos Dorė Biblija herojus
Vesterboteno krašto gyventojas, sulaukęs senatvės, į magnetofoną įrašinėja
pasakojimą apie tragikomišką savo gyvenimą, apie tai, ką
nuo pat mažumės jam reiškė šeimos Biblija, iliustruota garsaus prancūzų dailininko Gustavo Dorė (18331883) piešiniais. Pasakotojas vienturtis
išsilavinusių tėvų vaikas. Bent jau tokiais jie save
laikė, tačiau jų sūnus nuo gimimo turėjo disleksiją negalėjo nei skaityti, nei
rašyti, toji negalia savotiškai nulėmė visą tolesnį jo
gyvenimą.
Biblijos pasaulis, šiurpios ir sykiu
gražios Dorė iliustracijos šiam nelaimingam, bet įdomiai filosofuojančiam keistuoliui
buvo ne tik pasaulio pažinimas, Biblija galiausiai tapo
alegoriniu jo paties gyvenimo atspindžiu. Pamokslininko toną
primenantis romano herojaus pasakojimas kupinas humoro, žaismės, o Vesterboteno krašto užkampis keisčiausių išraiškingų charakterių ir šiaurietiškos
magijos, kuri būdinga T. Lindgreno herojams.
VERTĖJA
TORGNY LINDGREN
Dorė Biblija
Iš švedų k. vertė ZITA MAŽEIKAITĖ
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt
šeštųjų rugpjūtį, pirmąją pradžios mokslų dieną, aš su menka savo negalia,
kuri tada dar neturėjo pavadinimo, sėdėjau žaliai dažytoje Noršiovaleno mokyklos
klasėje. Nuo pirmosios pamokos prasidėjo garsinis raidžių tarimas.
Mokytoja kreida parašė ant juodos lentos kažkokią
raidę. Aš įsmeigiau žvilgsnį į suolo stalviršį, į šaką lakuotoj medienoj. Kiti
vaikai drąsiai ir smalsiai stebėjo mokytojos judesius. Man jie buvo nemalonūs.
Rarindama kreidos gabalėliu nelygų lentos
paviršių, mokytoja mums demonstravo teorija pagrįstą mokymo metodą, kurio aš
negalėjau priimti.
Bet mielai prisijungdavau, kai reikėdavo ką nors
balsu ištarti. Niekas mūsų urėdijoj taip nuoširdžiai ir balsiai netarė garsų kaip
aš.
Toji medžio šaka, nuo kurios nenuleidau akių, buvo
pailga, vienas jos galas ne toks ryškus, tarytum išblukęs. Pakraščiuose rievės
platesnės, negrabios, arčiau vidurio plonesnės, bet ryškesnės, jų spalva
tamsesnė, nuo ochros pereinanti į umbrą, vidury jau vos galėjai jas vieną nuo kitos
atskirti. Ten rievės susiliejo į beveik juodą lėliukę, kuri nejudėdama, atkakliai
traukė mano žvilgsnį. Aš tarsi klausiau savęs: kieno ranka išraižė tas šakas
obliuotoj medienoj?
Ir kieno žvilgsnį aš ten matau?
Tą mano įkyrų, bet nuoširdų potraukį
sutelkti dėmesį į kokią nors paviršiaus detalę pažadino senelis.
Kai jis tapo keistai nebeįgalus, nebepajėgė nei
skaityti, nei rašyti, mano tėvas nupirko jam savotišką įtaisą didinamąjį
stiklą ant stovo su pritvirtinta lempa, kuri apšviesdavo norimą paviršių.
Kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą mudu,
žiūrėdami per tą įtaisą, studijuodavome Dorė Bibliją. Vienam puslapiui
ištyrinėti mums kartais prireikdavo ištisos savaitės. Didinamasis stiklas tarsi
panaikindavo atstumą tarp akies ir stebimo dalyko, akies lėliukė, tinklainė ir tas
plotelis, į kurį mudu žiūrėdavome, susijungdavo, susiliedavo į vienovę, kurią mudu
vadinome reginiu.
Kartą Simonas, kuris vėliau buvo paskelbtas
apaštalu Petru, žvejojo Genezareto ežere, jo valtyje buvo ir Jėzus. Bet Simonas
nepagavo nė vienos žuvies. Tinklas buvo tuščias tol, kol Jėzus jam neparodė vietos,
kur prie dugno knibždėte knibždėjo žuvų. Netrukus jie tiek jų susėmė, kad vos
begalėjo tinklą ištraukti. Tada Jėzus Simonui, kuris vėliau tapo Petru, tarė:
Nebijok! Nuo šiol tu būsi žmonių žvejas!
Žuvys buvo stambios, o per didinamąjį stiklą
atrodė dar didesnės. Akys baltos, išverstos, vargšės žuvys klydo manydamos, kad
saugiai lindės sau dumble ar gelmės urvuose. Kai žuvį ištrauki į šviesą, jos galva
kažkaip persikreipia kaktikaulis pakyla, skruostai išsipučia, ji tarsi įgyja
žmogaus bruožų. Per tą didinamąjį prietaisą galėjome apžiūrėti jų žiobtus,
Dorė juos buvo palikęs plačiai atvertus, tarytum švokščiančius, pro juos matėme
ryklę ir net vidurius. Mes mėginom įžvelgti, kur prasideda žiaunos, kur žuvies
širdis, sumažėjusi plaukimo pūslė.
Trumpiau šnekant, senelio įdiegtas įžvalgumas
padėjo man visą gyvenimą. Dirbdamas muziejuje dirbau, deja, neilgai garsiuose
paveiksluose matydavau daugybę įdomiausių smulkmenų, kurių mano akys tiesiog
ieškodavo, aš troškau padidinti tas smulkmenas, įsigilinti į jas. Paveikslo visumoj
jos buvo tik mažmožiai, detalės.
Kiekvienas žmogus, norėdamas panagrinėti kokią
nors savo gyvenimo smulkmeną, gali tai padaryti ją padidindamas arba sumažindamas.
Teodoras Gerikas yra nutapęs dvi nukirstas žmogaus
galvas, ką tik giljotinuotas, jeigu taip galima pasakyti. Jos guli ant lininės
staltiesės, iš nurėžtų kaklų varva kraujas. Seneliui šis paveikslas atskleistų
neįtikėtiną galimybę pro tas prasižiojusias vyrų burnas prasiskverbti į pasaulį,
kurio tapytojas neįstengė parodyti pateikdamas vienovę, gražiai sukomponuotą
keturkampėje drobėje. Senelio žvilgsnis slystų drėgnu liežuviu žemyn, smelktųsi
pro gerklas, pro balso stygas, keliautų rykle, paskui jau vaizduote prasibrautų į
krūtinės ląstą ir ten pamatytų būtybė šilta, dar beveik alsuoja, kraujas dar
tebeteka gyslomis, kūnas vibruoja, gyvybė dar plasta, rusena. Viskas, rodos, taip, kaip
turi būti.
Euženo Jansono paveiksle Ridarfiordas aiškiai
matyti Augustas Strindbergas, stovintis kitoje fiordo pusėje. Jis vilki blizgančiu
lietpalčiu. Užsimovęs juokingą megztą kepurę. Jis čia pravažiuodamas stabtelėjo,
tikėjosi susitikti su jauna rašytoja Marika Stiernstedt ir galbūt net pasimylėti. Bet
iš to nieko neišėjo. Jos galva boluoja viename Kornhamno aikštės lange.
Iš įpročio sutelkti į ką nors dėmesį aš
įsistebeilijau ir į tą šaką mokyklos suole pirmąją savo mokslų dieną. Septynerius
metus tiek truko privalomas mokslas aš skvarbiomis akimis apžiūrinėdavau visas
šakeles obliuotoje ir nulakuotoje pušies medienoje. Kartais mano žvilgsnis sustodavo
prie flanelografo, kur buvo vaizduojama, kaip Kristus išgydė luošąjį arba žingsniavo
vandens paviršium tarsi kokia melsva marška.
Kai tą pirmąją dieną pasibaigė pamokos Karlo
Lideno automobilis jau laukė manęs šalikelėje man dar pavyko pasikalbėti su
mokytoja. Ji jau buvo užsidėjusi rudą beretę ir ruošėsi apžergti savo dviratį.
Na tu nori man kažką pasakyti?
Taip, atsakiau. Man su tom raidėm nesiseka.
Jeigu taip, pasakė ji, mes mokysimės jų pamažu.
Išmoksi ne daugiau kaip po dvi ar tris.
Bet ar tai būtina? paklausiau.
Taip, būtina. Be raidžių augantis žmogus negali
vystytis. Be jų tikriausiai nebūtų ir pasaulio.
Ji kalbėjo su manim taip, tarsi aš būčiau vaikas,
juk toks aš ir buvau.
Bet kad jų niekaip nenulaikau, jos taip greitai
juda, kad aš nespėju pamatyti, stengiausi jai paaiškinti.
Kiekviena pradžia sunki, pasakė mokytoja ir
užsitraukė ant ausų beretę. Pamatysi kasmet bus lengviau ir lengviau.
Kai tos raidės nustos suktis ir šokinėti, aš
tikrai jas įveiksiu, pažadėjau.
Aš pasistengsiu jas rašyti dar didesnes ir
aiškesnes, kalbėjo ji. Turėk kantrybės. Viskam savo laikas. Laikas perplėšti ir
laikas susiūti.
Tos jūsų knygos, AR TU NORI SKAITYTI?, atrodo, taip
ji vadinasi, aš tikrai nenoriu, pasakiau. Namie turiu kitą, daug geresnę. Jos man
užteks visam gyvenimui.
Knygas mums parenka valdžia, tarė mokytoja. Kokias
mums pasiūlo, iš tokių ir mokomės.
O kokios nors išimties nebūtų galima?..
paklausiau.
Ne, atsakė ji. Išimčių nėra. Bet kokios
išimtys, kad ir pačios mažiausios, griauna nusistovėjusią tvarką.
Ji pagaliau užsėdo ant mėlynai nulakuoto dviračio
ir nuvažiuodama dar pridūrė:
Perduok linkėjimų girininkui!
Beje, ar jums, mielieji mano bendradarbiai, kas
nors paaiškino, kodėl mes kartu imamės lipdyti šią knygą?
Dar neįjungęs magnetofono, aš atsisėdau prie
lango ir įsižiūrėjau į mūsų urėdiją. Avabeko upelis, išgraužęs vingiuotą
septynių kilometrų rėvą, teka kalno šlaitu, pakalnėje ežerai, jais plukdomi
sieliai, abipus kelio, vadinamo Diržu, kai kada Bado kilpa, stūkso torparių
sodybėlės skambiais Liukano, Hugnadeno, Nodeno ir kt. vardais. Toliau kalnų
viršūnės, miškai, plyni kirtimai, kuriuos naujas urėdijos girininkas liniuote braižo
ant popieriaus, pailgos gelzganos pelkės, miškų ežeriukai, dieną jie iš čia atrodo
juodi, o prieblandoj boluoja. Dar toliau kaimai, vienkiemiai, kurių jau nebegaliu
įžiūrėti, bet jie yra, tūno tarp eglynų ar glaudžiasi prie plikų uolų:
Inrelidenas, Lilobergas, Avabekas, Arnbergas, Morkenas, Kulmiurlidenas. Ir Omtreskas.
Matau kelio sampilas palei Vindelės upę, žemiau
Vormforso. Iki Knauseno, kuris kyšo netoli Helneso džiovininkų sanatorijos, tiesiausiu
keliu būtų vienuolika mylių. Kartais ten pastebiu į dangų kylantį baltą dūmų
stulpą. Gal ir ten kas nors gyvena, o gal tik garas nuo šaltinių kyla? Nežinau.
Ar jūs galėsite visa tai įsivaizduoti? Ar visa tai
tiks mūsų knygai apie Dorė Bibliją?
Be reikalo užsiminiau Manfredui Marklundui apie
Dorė. Verčiau reikėjo jam papasakoti apie tą briedžiuką, kurį norėjau
prisijaukinti, arba apie nebeveikiantį baterijinį radijo imtuvą. Paskutinį kartą per
jį išgirdau, kad raketomis apšaudoma Tiberijos žemė prie Galilėjos ežero.
Bet aš kažkodėl leptelėjau: Gustavas Dorė.
O kas jis toks? paklausė Manfredas Marklundas.
Kokia, sakei, jo pavardė?
Gustavas Dorė.
Manfredas Marklundas rašinėja straipsnelius,
trumpas žinutes į vietinį laikraštį. Anksčiau tai darydavo jo tėvas, taip pat vardu
Manfredas. Pasibaigus džiovos epidemijai, tą darbą perėmė jo sūnus. Jis, galima
sakyti, paveldėjo šią urėdiją. Mat kiekviena urėdija turi savo žinučių ir
straipsnelių rašytoją. O kiekvienas žinučių rašytojas turi savo urėdiją. Apie ką
tuose straipsneliuose rašoma, aš nežinau.
Manfredas turi sūnų, jo vardas irgi Manfredas.
Kartą jis man pasigyrė:
Savo darbu aš didžiuojuos. Mes, korespondentai,
atsakom už intelektualinę laisvę ir dvasinį gyvenimą. Dabartinis Švedų akademijos
sekretorius taip pat rašinėdavo gudrius straipsnelius. Ir mūsų kultūros ministras tai
darė. Prancūzijos prezidentas jaunystėj taip pat rašydavo į laikraščius.
Ne vieną kartą esu girdėjęs Manfredą
skundžiantis:
Čia nieko neatsitinka. Ką man daryti?
Jis dažnai pas mane užsuka, bent kartą per
savaitę užkopia į kalną tuos septynis kilometrus mano taku, kuris atsišakoja nuo
vieškelio, vadinamo Kariuomenės keliu, šis vingiuoja iš Liukselės į Arvidsjaurą,
arba, jei norit kitaip, iš Adakgruvano į Šeleftę.
Manfredas ateina tikėdamasis, kad galbūt čia kas
nors atsitiko.
Aš čia esu pagrindinis įvykių dalyvis, tikinu
jį. Kiti įvykiai manęs visai nedomina.
Bet žinutėse, naujienose jie būtini, sako
Manfredas. Aš esu prirašęs apie visokius tyrlaukius, kuriuose nėra nė vieno žmogaus,
nei gyvo, nei mirusio, kur laikas tarytum sustojęs. Bet redakcija tokių straipsnelių
nenori spausdinti.
O ar įvykių tu negalėtum ir pats sugalvoti?
Aš turiu būti atsargus, sako Manfredas. Šeleftės
redaktoriai kartais patikrina. Jeigu atras, kad aprašyta tai, ko nebuvo, gausiu
įspėjimą. Trys įspėjimai visą mėnesį mano straipsnelių nespausdintų.
Kad ir kaip norėčiau, aš negaliu tau padėti,
pasakiau jam. Neturiu polinkio. Toks darbas ne man.
Taip, sutiko Manfredas. Ne visiems tai yra duota. O
aš, matyt, toks jau apsigimiau. Straipsnelių rašytojas.
Tai jau taip. Sugebėjimas rašyti ypatingas
menas. Beveik kaip briedį išdrožti, pasakiau. Arba kaip koks meilės sūrio virimas
geležiniame puode iš pasukų, sviesto ir cukraus.
(Skliausteliuose: čia man derėtų paaiškinti, kad
tik Vesterboteno užkampiuose tas meilės sūris daromas. Aš nusiperku jo iš ūkininkų,
jį pardavinėja stiklainėliuose, kurių dangteliai apriesti guminiais žiedais. Meilės
sūris primena pasukų sūrį, tik yra grūdėtas kaip migdolų masė. Jis būna ochros
spalvos, kvepia kaip ką tik iškeptos duonos pluta, o jo skonis kaip tąsių
pieniškų saldainių. Kada nors būtinai jo paragaukit!)
Kartais sugalvoju istorijų apie visokius
atvykėlius, kalbėjo Manfredas Marklundas. O šito jau neįrodysi. Atvykėlis gali
pasirodyti bet kur Lilšiolidene, Omtreske ar Morkene. Kas ten susigaudys, kokiu
reikalu jis atkeliavo. Paskui aš padarau taip, kad jis dingtų iš mūsų apylinkių.
Redakcija sužavėta mano straipsneliais apie atvykėlius.
Žinoma, reikia pasistengti, kad jie netaptų
sėsliais ir ko nors neiškrėstų, toliau aiškino jis. Tada turėčiau atskleisti
tikrąją jų esmę. Man beliktų tik viena juos nugalabyti.
Kas nerašo į laikraštį, tas niekada manęs
nesupras, pasakė jis.
Tąsyk Manfredas Marklundas manęs paklausė:
O kas gi tas Gustavas Dorė?
Jis nupiešė visą Bibliją. Nuo pradžios iki galo,
paaiškinau aš. Išraižė Įstatymo knygas, rastas ant Sinajaus kalno, nuvedė žmones
į Pažadėtąją žemę. Sugriovė Jerichoną, per tvaną paskandino pasaulį. Jam
rūpėjo, kad Jėzus gimtų Betliejuje ir būtų pakrikštytas Jordano upėj, paskui
pasakytų Kalno pamokslą, kad būtų nukryžiuotas ir trečią dieną prisikeltų. Jis
viską padarė. Visa tai įamžino.
Aš to nežinojau, pasakė Manfredas.
Be tos Biblijos aš nebūčiau toks, koks esu,
nenorėdamas perdėti atsargiai prisipažinau. Esu ištyrinėjęs visas Dorė piešinių
linijas ir figūras. Jūrą, kuria Jėzus vaikščiojo. Bangas. Samarietės krūtų
spenelius po linine jos suknia. Holoferno galvą. Virvę, kuria buvo persijuosęs vienas
iš nukryžiuotų plėšikų. Kardą Dievo rankoj, kai jis užmušė žaltį. Aš visą
savo gyvenimą paskyriau Gustavui Dorė. Viską mačiau ir tebematau jo akimis. Visur aš
regiu Dorė raižinių kontūrus. Kas netiki Gustavu Dorė, tas apskritai negali tikėti.
Išeina, kad tu jau tikras Dorė specialistas,
tarė Manfredas Marklundas.
Taip, sutikau. Drįstu taip tvirtinti.
O čia jau naujiena, pasakė jis.
Niekas visoj Švedijoj tiek neišmano apie Dorė
Bibliją kaip aš, pasigyriau. Tiesą sakant, tai mano senelio nuopelnas.
Kaip rašoma to dailininko pavardė? paklausė
Manfredas.
Kaip girdima, taip ir rašoma, atsakiau.
Žinojau, kad taip galima pasakyti, nes nėra nieko,
kas nebūtų užrašoma kaip girdima.
Paskui Manfredas Marklundas tekinas pasileido namo,
į Avabeką, kad kuo greičiau parašytų laikraščiui straipsnelį.
Man to straipsnelio niekas neperskaitė. Bet jį
aptiko Šeleftės klebonas ir iškirpęs nusiuntė katedros probstui į Lulę. Tas savo
ruožtu nunešė iškarpą vyskupui. O vyskupas, aišku, išsiuntė į Upsalą,
arkivyskupijos raštinei. Kur paskui tas straipsnelis dar galėjo nukeliauti, aš jau
nežinau. Kiek man teko girdėti, jis buvo iliustruotas mano ir Dorė portretais.
Dabar aš jau nebevarginu savo smegenų kokiais nors
straipsneliais ar žinutėm. Niekas jų man čia neperskaito, jos man nerūpi per
maža apimtis. Štai Balzako kai kurie romanai, kaip sakė mano senelis, aprėpia daugiau
negu keturis tūkstančius veikėjų.
Vieną praėjusio pavasario popietę į mano
kuklų namą ant kalno užklydo nepažįstamas žmogus. Jis avėjo tvirtais žygio batais,
turėjo lazdą, buvo apsivilkęs dėmėtu kombinezonu, gautu iš kariuomenės atsargos
sandėlių. Prisistatęs jis man ėmė kalbėti, kad netrukus bus švenčiamas svarbus
Gustavo Dorė jubiliejus. Sykiu ir švedų krikščionybės sukaktis. O šios datos tokios
pat reikšmingos, kaip ir Pasauliniai Bažnyčios metai arba pirmasis Upsalos vardo
paminėjimas.
Paskui jis paklausė, kodėl aš taip aukštai
gyvenu.
Taip jau susiklostė, pasakiau. Čia mano namai.
Kadaise čia buvo mano tėvo urėdija. Jis būtų patenkintas, jeigu žinotų, kad aš
čia įsikūriau. Džiaugtųsi ir mano senelis, bet, žinoma, ne tiek. Ten, vakaruose,
jūs galite matyti stūksantį Omlideną. Penki šimtai penkiasdešimt metrų virš jūros
lygio. O tas kėglio formos kalnas pietuose yra Brinkniorelnas. Ežeras vadinasi
Kvamarnas.
Taip, sutiko jis. Gamta čia labai graži, o vaizdas
tiesiog kerintis.
Aš niekada nepasakyčiau kerintis. Man šis
vaizdas įprastas, pakenčiamas, paprieštaravau. Kerintis grožis kelia neviltį.
Jūs esate tai patyręs? paklausė jis.
Taip, atsakiau. Esu patyręs.
Aš savo ruožtu paklausiau, kodėl jis sukorė tokį
ilgą kelią, užkopė į Avabergą, į pačią viršūnę, kur durpėta klampynė juosia
Okskalo šaltinį, iš kurio išteka Avabeko upelis.
Bažnyčia keičiasi, aiškino jis. Dabar mes
ieškome, dairomės į visas puses. Keliaujame, dažniausiai pėsčiomis. Štai aš ir
atsidūriau ant šito kalno. Beje, kaip jis vadinasi?
Avabergas, atsakiau.
Taip, taip. Avabergas. Taigi. Avabergas. Mes
išgyvename naują piligrimystės pakilimą. Bažnyčios taryba, ūkio skyrius mums net
parduoda ypatingus žygio batus pjeksus. Tokiais batais gali užkopti net į patį
Karmelio kalną. Bažnyčia tai nesibaigiantis judėjimas. Bažnyčioje Kristus
privalo nusileisti ant žemės.
Dorė Biblijoj nėra jokių bažnyčių, pasakiau.
Kelios sinagogos, bet nė vienos bažnyčios. Ir nė vienos katedros.
Liūdnoka dėl tokio neapsižiūrėjimo, pajuokavo
jis.
Dorė nieko nepraleido, atkakliai aiškinau.
Nupiešė netgi tai, ko nėra dirželius Marijos Magdalietės sandalams, šešis
pirštus ant kairės Jėzaus kojos, kai jis kalbėjo sinagogoj. Petrui uždegė drabužį,
kai tas, pasilenkęs prie sargybinių laužo, išsižadėjo Kristaus.
Mes nieko neteigiam, pasakė jis. Jei savo kuprinėj
aš turėčiau paruoštus atsakymus, Švedų bažnyčia nebūtų manęs čia siuntus.
Ant pečių jis iš tikrųjų turėjo kuprinę.
Tokią pat kaip mano. Tik aš ją vadinau nešmene.
Mudu dar ilgokai kalbėjomės, ginčijomės apie
bažnyčią ir krikščionybę. Nežinau, ar jums, mieli bendradarbiai, būtų įdomu, ar
jus tie dalykai bent kiek jaudina. Ar gali vien tikėjimas suteikti palaimą? Ar
tikrovėje būna stebuklų, ar jie tik savotiška poezija? Ar amžinasis gyvenimas
prasideda iškart po mirties? O gal vėliau?
Galiausiai tas keliautojas pasakė:
Mes sužinojom, kad jūs geriausias mūsų
šalyje Gustavo Dorė ekspertas.
Taip, nesigyniau. Ko gero, taip ir yra.
Aš jums minėjau, kad artėja Dorė jubiliejus. Mums
reikia išleisti reprezentacinę knygą.
Taip, jau būtų metas tai padaryti, pritariau jam.
Mes norime ne teologinės disertacijos, o asmeniško
požiūrio. Maždaug tokios knygos, kokias rašo Levertinas, Ola Hansonas ar Klara
Johanson.
Bet jie labai skirtingi autoriai, paprieštaravau.
Kas vienam atrodo juoda, tas kitam balta. O dar kitas apskritai linkęs visur matyti
tik juoda.
Aš čia pateikiau tik porą pavyzdžių, teisinosi
bažnytininkas. Tiksliau tris.
Mudu sėdėjom kiekvienas ant savo akmens priešais
mano namą. Kadaise jis buvo skirtas miško darbininkams, jį surentė toks Elis iš
Lilobergo. Pamažu leidosi saulė. Pavasarį ji visada nugrimzta į Lilholmtresko ežerą.
Bažnyčioje mes ieškome savito balso, toliau
kalbėjo jis. Ieškome žmogiškumo gelmės. Didelio meno, kurį pagimdo išgyventi
nutikimai.
Taip, pritariau jam. Tikriausiai suprantu, ką turit
galvoj.
Jūsų gyvenimas unikalus, ramiai postringavo jis.
Neabejotinas autoritetas. Platus gyvenimo pažinimas, kiekviena smulkmena susijusi su
Gustavu Dorė jums tai neleis tylėti. Kitas jau būtų griebęsis plunksnos. Ir jūs
to neišvengsit.
Taip, pritariau, jūs teisus. Tikriausiai
neišvengsiu.
Jūs įsivaizduojat, kiek daug galėtumėte pasakyti
savo knygoje apie Dorė Bibliją! sušuko jis.
Iš lėto tirštėjant Vesterboteno sutemoms aš jam
papasakojau, ką sudėčiau į savo knygą apie Dorė.
Skurdi menininko vaikystė Elzase. Nepaprastas,
nevaikiškas laimės kūdikio žvilgsnis, aprėpiantis ir smulkias detales, ir visumą.
Klusni ranka. Ankstyva sėkmė. Gyvenimas Paryžiuje. Iliustracijos Servanteso, Balzako,
Rablė kūriniams.
Visa tai turėtų būti mano knygoje, kalbėjau aš.
Daugeliui jaunuolių iš tos kartos, kurią dabar smaugia negailestingos senatvės
gniaužtai, Dorė vardas tiesiog neatsiejamas nuo sunkaus ir solidaus folianto
paauksuotais kraštais tokios prabangios knygos, atitinkančios anų laikų žmonių
skonį, dažniausiai būdavo ne itin skoningos, jos gulėdavo ant poliruoto raudonmedžio
staliuko, šalia šeimos įrėmintų nuotraukų, tarsi Dorė būtų buvęs koks nors jų
giminaitis. Dantės Dieviškoji komedija, Pero pasakos, Servanteso Don
Kichotas , Lafonteno pasakėčios visa tai liudijo meno supratimą, dvasinį
subtilumą, privalomą ano meto buržuazijai, kuri, keldama dulkių ir pelenų debesį,
nugarmėjo į užmarštį, į netvarumo gelmes, o ten virto fosilijom.
Taip, pratarė Švedų bažnyčios atstovas. Skamba
gražiai. Jūsų stilius puikus.
Aš paminėčiau ir jo nesėkmes, kalbėjau.
Monumentalius tapybos paveikslus, kurių nieks nenorėdavo pirkti, atmestas skulptūras,
vaidus su ksilografais, Dorė girtavimą. Didžiųjų žmonių gyvenimas retai būna
pavyzdingas.
Tačiau jo kūrybos viršūnė, be jokios abejonės,
yra Biblija. Čia šventas kiekvienas piešinys, linija, šešėlis, saulės spindulys!
Aiškūs nespalvoti atspaudai, krikščioniškosios
dogmatikos griežtumas, nepripažįstantis jokių abejonių, jokio drovumo. Ksilografija
čia tarsi koks sakramentas.
Galiausiai jau beveik sutemus aš jam pasakiau:
Maždaug visa tai ir turėtų būti surašyta mano
knygoje apie Dorė.
Nuostabu! sušuko jis. Tai pranoktų visus mūsų
lūkesčius. Pats arkivyskupas nesitvertų džiaugsmu.
Paskui mes ilgokai sėdėjom ir tylėjom, tolumoj,
Gistresko pusėj, žvygavo motorinis pjūklas, mes vis dar buvom kupini Dorė Biblijos
didybės. Pasijutau priėjęs lemtingą savo gyvenimo posūkį.
Bet yra vienas kabliukas, pasakiau jam.
Kabliukas... pakartojo jis. Dėl jo neverta
jaudintis. Pamirškit jį kaip kokį prietarą, ir tiek.
Bet tas mano kabliukas, jutau, kaip suvirpėjo mano
balsas, burna išdžiūvo, liežuvis sustingo turėjau pagaliau prisipažinti: visa
bėda, kad tas mano kabiukas, pasakiau skaudama širdimi, yra neįveikiamas kliuvinys
aš nemoku rašyti. Aš net nepažįstu raidžių, nemoku alfabeto. Štai kur visas
kebelis.
Čia menka kliūtis, beveik iš karto atsakė jis.
Menka bėda. Daugelis mūsų diakonų ir net klebonų nemoka nei skaityti, nei rašyti.
Bet vis tiek sako pamokslus. Tai, žinoma, trūkumas. Bet ne kliūtis.
Jis dar patylėjęs pridūrė:
Moderni technika dabar viską gali. Dabar bažnyčios
nuo technikos nebeatskirsi. Aklieji mato, kurtieji girdi, luošiai vaikšto ir važinėja.
Mūsų laikais rašyti knygas gali net analfabetai.
Tas žodis man niekada nepatiko. Analfabetai. Bet aš
galiu suprasti jo mintį.
Prisiminiau savo susitikimą su vokiečių rašytoju
Ervinu Štritmateriu. Tai buvo senokai. Bet apie tai plačiau papasakosiu vėliau.
Pasakysiu tik tiek, kad pas tą garsųjį Štritmaterį aš supratau, kad neverta rašyti
vien dėl rašymo. Rašyti galima ir neįtempus vadžių, tarsi jotum žingine arba
ristele, svarbiausia, kad saugiai sėdėtum balne.
Iki šiol nesuprantu, kaip tas bažnyčios
pasiuntinys sutemus nusigavo iki Kariuomenės kelio, galbūt įsikibdamas į medžius ar
krūmus šiaip taip nuslidailiojo į pakalnę, aš nepalydėjau, tik pagalvojau: jeigu jis
užsimuš, apie mūsų pokalbį nieks nesužinos. Jo lygiai sušukuoti plaukai, ko gero,
pabalo nuo šerkšno. Pavasario vakarais ant Avabergo kalno visada būna gana šalta.
Po poros savaičių knygų leidykloj apsilankė
vyskupas.
Leidyklos direktorius sutiko jį labai pagarbiai ir
geranoriškai.
Taip, žinoma! Toks bendradarbiavimas būtų visai
įmanomas!
Rankraštis, kad ir koks jis būtų netobulas,
sunkiai suprantamas arba, atvirai kalbėkim, visai netikęs, mūsų nė kiek neatbaido.
Gerbiamasis vyskupe! Jūs net neįsivaizduojate, su kokiais literatūros monstrais ir
išsigimėliais, su kokiu mėšlu mums čia tenka kasdien susidurti!
Tiesiog stebuklingos mūsų redaktorių rankos beveik
viską sugeba sutaurinti, pakylėti, paversti tyra kaip krištolas literatūra!
Toks tatai mano paaiškinimas, kodėl mes
ryžomės sukurti knygą apie Gustavą Dorė ir jo Bibliją.
Manfredas Marklundas man dažnai sako: kad bent
kas nors pagaliau atsitiktų! Jis patrina pirštais savo pasmakrę, tarsi turėtų tokią
kaip mano barzdą. Jo švariai nuskustame veide atsispindi bejėgiškumas.
Įvykių nepaskubinsi, sakau. Jų arba yra, arba
nėra. Avabergas atviras bet kokiems atsitikimams. Negali nieko iš anksto numatyti.
Aš kartais pagalvoju, kad ir pats galėčiau sukelti
kokį nors įvykį. Bet įvykiams reikia objekto, kažkas ar kas nors turi atsidurti jų
sūkuryje. Tik aš niekaip negaliu tam ryžtis. Mane šis klausimas kamuoja dar nuo tada,
kai įstojau į Švedijos žurnalistų sąjungą.
Kaip man prisišaukti didelių, reikšmingų
įvykių?
Bet jeigu sugalvočiau kokį nors veiksmą, pats
turėčiau būti ir jo vykdytojas. Aš, nepaisydamas profesinės etikos, tikrai su
džiaugsmu tai padaryčiau. Kad tik žinočiau, kaip tai daryti, prieš ką nukreipti savo
veiksmą.
O paskui sėsčiau ir parašyčiau apie tai puikų
išsamų straipsnelį. Tada ir straipsnelis jau taptų įvykiu, prasmingesniu už kitus
pasaulio įvykius.
Netrukus atvažiuos mano autobusas, sakau jam. Noriu
užkopt į Avabergą, kol dar nesutemo. Aš, kitaip negu tu, visada bijau, kad kas nors
neatsitiktų.
Aš taip ir neišmokau skaityti.
Mane palikdavo po pamokų, bet ir tos nuobodžios
valandos nepadėjo. Sėdėdavom su mokytoja vienas šalia kito ištuštėjusioj nykioj
mokykloj ir abudu verkdavom. Taip būdavo dažnai.
Mėgindavau jai aiškinti, ką aš matau, nors,
prisipažįstu, aš nieko nemačiau, o ji taip pat negalėjo matyti, kaip tie juodi
ženklai skraido, lakioja aplink mane, kartais lyg ir sustoja, tačiau vėl pradeda
viesulu suktis taip greitai, kad aš negaliu jų suregėti, aš net rankom mosuodavau
vydamas juos nuo savo veido, kad nepakliūtų į akis. Kartą, kai mudu balsiai
įsižliumbėm, aš jai pacitavau porą Tenisono eilučių, kurių mane buvo išmokęs
senelis: ašaros, tuštybės ašaros, nežinau, ką jos reiškia, ašaros iš dieviškos
nevilties gelmių.
Tačiau per kitas pamokas aš net galėdavau perimti
mokytojos vaidmenį. Mano klasės draugai nustebę, net išsižioję klausydavosi mano
pasakojimų, kaip Jozuė prieš mūšį privertė saulę ir mėnulį sustoti Ajalono
slėnyje. Kaip Steponas, atvestas į didžiąją žydų tarybą, drąsiai liudijo, paskui
buvo nuteistas mirti ir užmuštas akmenimis, kaip princas Hamletas, norėdamas gyventi
savo gyvenimą ir klausyti vidinio balso, apsimetė pamišėliu. Arba kaip matininkas K.
taip ir neįžengė į pilį, nors tik ten galėjo padaryti svarbiausią savo gyvenimo
darbą. Pasakojau apie sūnų palaidūną, kuris buvo ne toks, kokio tikėjosi jo tėvas,
tas sūnus buvo nevertas tos meilės, kurią tėvas jam rodė, žodžiu sakant, jis
turėjo visokių netikusių įpročių, nepasimokė iš tėvo gyvenimo išminties, net
pabėgo iš namų, kai tėvas liepė jam pasiskaityti didžiąją enciklopediją
SKANDINAVŲ ŠEIMOS KNYGĄ, kuri buvo laikoma spintos lentynoj, šalia pianino. Bet
galiausiai sūnus vis dėlto sulaukė atleidimo už tai, ką buvo padaręs, tėvas
apkabino jį, kai jis, ilgus metus praleidęs ganydamas kiaules ir misdamas jų ėdalu,
pagaliau grįžo namo. Ant galvos jis buvo užsivožęs žydišką šlikę.
Nei aš, nei mano draugai negalėjome patikėti, kad
tėvas galėtų šitaip mylėti savo sūnų. Net motina šitaip negalėtų.
Pasakodamas šias istorijas, aš stovėdavau
priešais klasę šalia mokytojos staliuko, tada niekas net nepagalvodavo, kad aš turiu
kokią nors ydą, kuri vėliau buvo pavadinta gražiu disleksijos vardu.
Nuo vienos suolų eilės sklido tvartų dvokas. Kai
kurie vaikai tvardydamiesi sausai kosčiojo, nors jie gyveno Noršiovalene, kur jau
nebebuvo džiovos. Viena mergaitė nusičiaudėjo į saują. Visi mes turėjome savo
trūkumų.
Tom valandėlėm, kai man būdavo leista mokyti
kitus, aš kalbėdavau tarsi koks senelio patikėtinis. Buvau jo dvasios balsas. Aš
kartais net paėmęs plunksnakotį kaip jis imdavau mosuoti.
Jūs gal nepatikėsite, kad Manfredas Marklundas
sirgo džiova ir vos galo negavo, jo plaučiuose buvo atsivėrusios kavernos, jis kosėjo
kraujais. Tačiau išsaugojo sveiką savo liesumą, liko panašus į sportininką ar
medkirtį, einantį į urėdiją ženklinti kirtimui medžių, jo žingsniai buvo platūs,
tvirti, o balsas aiškus ir stiprus.
Tiesa, dėl džiovininkų sanatorijoje išoperuotų
kelių šonkaulių, Manfredo pečiai šiek tiek pakrypę, bet jis tai laiko pranašumu ir
sako: mūsų krašte net geriau būti tokiam kaip aš, kai tenka brautis per visokius
krūmus, brūzgynus, per eglių jaunuolynus, kurie antai išaugo išdegintose
kirtavietėse.
Kad Manfredas sirgo ir vos nenumirė, galima suprasti
pasižiūrėjus į Evą, jo žmoną. Jos žvilgsnis bėgioja niekur nesustodamas, netgi
tada, kai ji žiūri į Manfredą. Kartais ji niūniuoja, lyg ir dainuoja, bet negali
suprasti nei melodijos, nei žodžių. Ji dažnai stoviniuoja prie lango ir žiūri į
kryžkelę. Ji iki šiol nėra patikėjusi.
Kiekvienais metais aš turėdavau vis kitus
klasės draugus, buvau tapęs savotišku atsilikėlių didmeistriu. Mano bendraamžiai,
buvę mano draugai, kopdavo iš klasės į klasę kaip ir dera, kaip pačios gamtos
sutvarkyta.
Augau, stiepiausi ir aš, tvirtėjo raumenys, galva,
kuri anksčiau atrodė kiek per didelė mano kūnui, dabar buvo tokia, kokia turėjo
būti. O mano naujieji klasės draugai kasmet vis mažėjo, norėdamas su jais
pasikalbėti, turėdavau pasilenkti, tarsi susimažinti, todėl ir likau toks
susikūprinęs.
Metams bėgant aš vis storiau išdainuodavau
balsius, pagaliau vargais negalais pabaigiau tą pradinę ir perėjau į vidurinę, kur
garsinio mokymo jau nebebuvo. Mudu su mokytoja paskutinį kartą apsiverkėm. Aš
perbraukiau delnu jos išsitaršiusius, neklusnius plaukus ir nuraminau ją.
Man atrodo, kad sykiu su nugara susikūprino ir mano
dvasia.
Pertraukų metu lakstydavau kaip koks beprotis iš
visų jėgų šaukdamas: ėėėėė, iiiii arba ooooo, kvailiodavau, šėliodavau kaip
mažvaikis. Kartu su kitais blevyzgodavau apie šlapimą, išmatas. Kai mano draugeliai
pradėdavo šaipytis iš kokio nors užguito atkampaus torpario vaiko sulopytom kelnėm,
varganom drapanom, imdavo visaip jį kankinti, tyčiotis, aš irgi prisidėdavau.
Stengiausi neatsilikti nuo kitų.
Kartais koks nors buvęs mano bendraklasis sustodavo
ir imdavo spoksoti, tarsi vertinti mane. Bet jo žvilgsnyje nebūdavo paniekos, veikiau
supratimas ir užuojauta. Manęs tai netrikdė, man netgi patikdavo toks kitų dėmesys.
Atjauta, man rodos, yra kilniausias žmogaus bruožas.
Po pietų manęs visada laukdavo senelis. Laukdavo,
žinoma, ir motina su tėvu, bet senelis labiausiai.
Senelio kamarėlėj aš tarsi sugrįždavau į
tikrąją savo būtį, ištiesdavau nugarą, nusimesdavau nerūpestingą, bet
žeminančią savo vaikystės jauseną.
Dabar jau niekas nebesistengė manęs išmokyti
skaityti ir rašyti. Tačiau kai kuriais atžvilgiais aš buvau pranašesnis. Per tuos
trejus metus, kuriuos praleidau vidurinėj, krikščionybė, galima sakyti, atiteko į
mano rankas.
Per tikybos pamokas stambus mūsų mokytojas,
dėvintis žalią kostiumą varinėm sagom, su atverstu braižybos sąsiuviniu sėdėdavo
toliausiame kampe prie lango. Jis vadovavo mūsų urėdijos savanorių būriui. Baltame
popieriuje braižydavo kariuomenės dalinių judėjimą, planavo, kaip nugalėti rusus,
jeigu tie išdrįstų įsibrauti.
Kai kurie mokiniai tvirtino, kad jis yra
užsislaptinęs bedievis.
(Mano tėvas tuo netikėjo. Tas mokytojas, šiaip ar
taip, baigęs mokslą, žmogus išsimokslinęs, geriau viską išmano, aiškino tėvas.
Visatoje privalo egzistuoti kokia nors tobula esybė, nes mes pajėgiame ją
įsivaizduoti. Jeigu jos nėra, vadinasi, ji netobula. Taip tatai. Kažkas juk turėjo
išjudinti visatą. Visa kūrinija tikslinga ir graži, joje slypi mintis, idėja,
kūrėjas neišvengiamai egzistuoja. Taigi. Mūsų sąmonėj iš prigimties glūdi mintis
apie Dievą. Visi žmonės mano, kad Dievas yra, nerasi tautos, kuri netikėtų vienokiu
ar kitokiu Dievu. Išskyrus tuos komunistus. Tikėjimas į Dievą kartais būna net labai
naudingas. Taigi. Tai liudija ir toks Spinoza, tik jo Dievo įrodymas gana miglotas, nors
pats Spinoza jį tvirtai tikėjo. Taigi. Visi tie dalykai yra įsiėdę į kiekvieno
mokytojo sąmonę. Taip tatai.)
Kol mokytojas braižybos sąsiuvinyje rikiuodavo
savanorių būrius sėkmingai kovai prieš Rusiją, aš vesdavau Jozuę, Baraką,
Gedeoną, Jeftę, Samsoną ir karalių Dovydą į pergalingus žygius prieš
kanaaniečius, prieš Sisarą, medianiečius, amonitus, filistinus, moabitus, prieš
Abimeleką, jam kaukolę sutraiškė ant galvos užmestas girnų akmuo.
Deja, mieli mano klasiokai, aš čia papasakojau tik
menką dalelę tų nutikimų, kuriuos pavaizdavo Gustavas Dorė, kalbėjau aš. Toje Dorė
Biblijoje iš nukirstų galvų tiesiog plūsta kraujas, iš perrėžtų pilvų verčiasi
žarnos, iš perskeltų kiaušų tykšta smegenys, moterys ir vaikai talžomi į uolas, į
akmenis. Ir taip toliau. Visa tai kelia begalinį šiurpą.
Daugelį Biblijos vietų man buvo skaičiusi motina,
aš jas mokėjau atmintinai ir galėjau panaudoti per savo pamokas. Štai kad ir toks
pavyzdys: Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė eina iš Dievo. Kiekvienas, kuris
myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, nepažino Dievo, nes Dievas
yra meilė.
Jis mūsų Tėvas, užbaigdavau aš.
Mokytojas padėkojo man už paskaitą, jis atrodė
šiek tiek apsiblausęs, išsiblaškęs. Rusai, išsilaipinę Holmsunde ir Oboloj, matyt,
jau žygiavo paupiu prieš srovę. O jam reikėjo išrikiuoti tankus prie Omselės,
pėstininkus sugrupuoti tarp Mordselės slenksčių ir Manjauro pelkynų.
Tas mokytojas, ko gero, buvo paskutinis, dar
mėginęs išmokyti mane skaityti.
Per visą mano mokslą vidurinėje jis vieną kartą
paliko mane po pamokų.
Rankoje laikė lazdą.
Ar tu bent suvoki savo padėties rimtumą?
paklausė jis.
Taip, atsakiau, aš tai seniai žinau.
Paskutinė išeitis yra prievarta, pasakė jis. Kai
viską jau esi išbandęs...
Taip, pone magistre, atsakiau. Kartais kitiems tokie
būdai pasiteisina. Čia negali žinoti.
Bet tau skaudės, perspėjo jis. Smarkiai skaudės.
Jo balsas skambėjo beveik tėviškai.
Tam ir lazda, kad skaudėtų. Kitaip ir mušimas
būtų beprasmis, pasakiau.
Teoriškai aš esu prieš bet kokį smurtą, aiškino
jis. Bet praktikoj to sunku išvengti. Netrukus pats tuo įsitikinsi. Kaip reikiant
pajusi!
Mano jausmai čia tikrai niekuo dėti, pasakiau.
Aš tik norėčiau žinoti, ar man reikia ką nors
tau įkrėsti, ar priešingai kažką iš tavęs iškratyti, tarė jis.
Iškratyti ar įkrėsti argi nuo to skiriasi
smurtas? paklausiau.
Man svarbu ne mušti, o kažką pasiekti. Surasti
priežastį, pasakė jis.
O kaip tai padaryti? Kaip rasti tą priežastį?
paklausiau.
Čia nėra taip lengva, prisipažino jis. Tai pats
kebliausias šiuolaikinės psichologijos ir psichoanalizės klausimas. O gal net viso
meno, literatūros? Žvelgiant plačiau šis klausimas aprėpia visos žmonijos lemtį.
Žmonijos lemtis pavaizduota trijuose paskutiniuose
Dorė Biblijos piešiniuose, pasakiau.
Mudviem šitaip besišnekant, jis susimąstęs
mechaniškai atidėjo į šalį lazdą neketindamas jos naudoti.
Gal aš ir apsirinku.
Nežinau, ką mokytojas būtų daręs, jeigu rusai
būtų iš tikrųjų atėję.
Tie mano metai. Aš turiu teisę taip sakyti: tie
mano metai.
Tie mano metai prasidėjo žalioje lovelėje su
gardelėmis, tėvų namuose, mūsų Būstelėj, ir tebesitęsia iki šiol.
Vienais metais pagaliau baigėsi visuotinis
privalomas mano mokslas. Sakydamas tie mano metai, aš turiu galvoje ir praeitį, ir
dabartį. Metai, mėnesiai, dienos egzistuoja ir išlieka tik tada, kai yra užrašomi.
Laikas tokia substancija, kurią fiksuoja raidės ir skaičiai.
Jeigu čia ir prisimenu kokią ypatingą dieną,
pavyzdžiui, tokių ir tokių metų rugpjūčio dvidešimt ketvirtąją arba kokių kitų
metų birželio šešioliktąją, darau tai sąmoningai, tiesiog iš savo užsispyrimo.
Taigi tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt
trečiųjų birželio dvyliktąją baigėsi mano mokslas. Tai buvo pakilaus liūdesio
diena. Mažieji mano draugai man padainavo kelias dainas. Mokytojas pasakė kalbą.
Klebonas įteikė komunos dovaną Albrechto Diurerio medžio raižinių Biblijos
temomis aplanką juodais kolenkoro viršeliais. Sutramdęs jaudulį, aš irgi tariau
keletą žodžių. Mano balsas trūkčiojo, lūžinėjo, nes jau kuris laikas jis mutavo.
Nuo šios dienos aš jausiu didelį ilgesį, nes
mokykla mano gyvenimui suteikė formą ir tvirtą pagrindą, kalbėjau. Bet man šiek tiek
baugu dėl ateities. Užvis labiau norėčiau likti vidurinėj, iš bėdos pradinėj,
net pagalvojau, kad galėčiau pradinėj dirbti mokytojo pagalbininku. Bet suprantu, kad
mano išsilavinimas ne be spragų, kurios formaliai neleidžia man šito siekti.
Esu įsitikinęs, kad čia prabėgo laimingiausi mano
gyvenimo metai, baigiau kalbą.
Namuose, mūsų Būstelėj, tėvas per vakarienę
perskaitė mokyklos baigimo pažymėjimą:
YPATINGAS ATESTATAS, remiantis tokiu ir tokiu
NEPILNOS VIDURINĖS MOKYKLOS ĮSTATŲ paragrafu
tokio ir tokio MOKYMAS NUTRAUKTAS, PASIBAIGUS
VISUOTINIAM PRIVALOMAM MOKSLO LAIKUI.
Jeigu mano atmintis neklysta, tėvas tada man garsiai
skaitė pirmą ir paskutinį kartą.
Tą vakarą mudu su seneliu paskyrėme Diurerio
medžio raižiniams tyrinėti.
Abu, žinoma, buvom sužavėti, tiesiog pakerėti.
Čia mes matome, aiškino senelis, atbundančias
Renesanso pajautas, potraukį smulkmenoms, detalėms, individams ir unikaliam
žmogiškumui.
Pasiėmę gremėzdišką didinimo įtaisą, mudu
įdėmiai apžiūrinėjome žabarus kūtelėj, kur gimė Jėzus, moterišką Mergelės
Marijos apkūnumą, šventykloj įmantriai supintas gėlių ir žalumynų girliandas virš
vyriausiojo kunigo galvos, dūmus, kylančius iš apvalių karaliaus Dovydo Jeruzalės
kaminų.
Senelis man sakė:
Diureris čia net pranoksta Dorė. Jis dar didesnis.
Kupinas savo laiko, kartais net pralenkia savo laiką. Štai kad ir tie žmogiškų
aistrų paveikslai! Apreiškimas! Apokalipsė! Kokia kompozicijos darna! Koks
mielaširdingumo pojūtis! Jis ne šiaip sau vaizduoja save kaip Kristų!
Taip, sutikau. Tikriausiai taip ir yra.
Aš nenorėjau seneliui prieštarauti, ypač tą
vakarą, kai širdies gilumoje pajutau, kad šie metai jau praeitis, kad mudu jungęs
ryšys netrukus bus nutrauktas.
Beje, Diurerio medžio raižiniai nieko nėra
atvertę į tikėjimą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|